„Istorija“. Mokslo darbai. 74 tomas
Ramunas TRIMAKAS. „Vakaru Rusijos“ sampratos klausimu: imperine atmintis ir istorijos mokymas
Spausdinti

Anotacija: straipsnyje nagrinėjamas imperinės atminties pateikimas mokymo priemonėse, skirtose vidurinėms Rusijos Federacijos mokykloms. Pastarąjį dešimtmetį viena iš dažniau aktualizuojamų temų mūsų Rytų kaimynystėje – ne tik carinės Rusijos bei sovietinės imperijos paveldo, bet ir proimperinio diskurso aktualizavimas. Vadovėlis „Vakarų Rusijos istorija“ pasirinktas kaip neišsiskiriantis iš bendrų istorijos mokymo tendencijų ir atspindintis šiuolaikinį istorijos dėstymą Rusijoje. Šiame tekste apžvelgiamas „Vakarų Rusijos“ sampratos vartojimas bei aiškinimas „vakarinių imperijos pakraščių“ koncepcijos kontekste. Rusijos imperinė patirtis iš esmės vertinama pozityviai, juo labiau, kad imperijos praeities klausimas šiandien išlieka politiškai jautrus. Faktiškai sugrąžintas sovietinių laikų metodologinis ar net greičiau ideologinis šablonų rinkinys, pritaikytas šiai temai, kuris intensyviai pasitelkiamas istorijos mokymo procese, papildant jį carinės istoriografijos postulatais.

 

Prasminiai žodžiai: imperinės istoriografijos transformacija, postkolonijinės studijos, Vakarų Rusijos istorija.

 

Abstract. The article analyses how imperial memory is presented in textbooks addressed to the secondary schools of the Russian Federation. During the last decade our Eastern neighbour tends to actualize the issues dealing with the heritage of the Tsarist and Soviet empire as well as pro-imperial discourse. The textbook “History of Western Russia” was chosen for the reason that it reflects history teaching tendencies in general and contemporary history teaching in particular in Russia. The article reviews the usage and explanation of the concept “Western Russia” in the context of the theory of “western borderlands of the empire”. Basically, Russia’s imperial experience is estimated positively; moreover, the issue of the empire’s past remains a politically sensitive question today. Therefore, this textbook, in fact, is a collection of methodological, or even ideological, patterns which is adapted to the above mentioned issues and which is extensively applied to the process of history teaching; it could be even stated that it is supplemented by the postulates of the tsarist historiography.

 

Key words: transformation of the imperial historiography, post-colonial studies, history of Western Russia.

 

Įvadas

 

Svarstant šiuolaikinės Rusijos istoriografijos gaires ir svarbiausias istorijos dėstymo/mokymo tendencijas, neišvengiamai tenka susidurti su imperinio paveldo (plačiąja šio žodžio reikšme) klausimu. Mūsų Rytų kaimynystėje, visų pirma Rusijos Federacijoje, pastaraisiais metais viena intensyviau svarstomų temų yra Rusijos imperijos santykių su „pakraščiais“ (rus. īźšąčķū) analizė. Derėtų atkreipti dėmesį į tai, jog tokio pobūdžio viešieji svarstymai, o pastaruoju metu ir pasirodžiusios studijos dažniausiai skiriasi nuo analogų Vakaruose – tiek vadovėliuose, tiek ir mokslinėse studijose pateikiamas proimperinis požiūris į metropolijos-kolonijų santykius[1], taip pat bandoma naujai aktualizuoti Rusijos imperijos likimo, specifinės misijos ir vaidmens pasaulio istorijoje klausimus, svarstytus dar cariniu laikotarpiu[2]. Kita vertus, pastaraisiais metais pasirodė veikalų, kuriose siekiama kritiškai permąstyti imperinį paveldą[3].

 

Minėta tema yra itin plati, o interpretacijų įvairovė reikalauja atskiro tyrimo. Trumpai apibūdinant esamą padėtį būtų galima teigti taip: jeigu Vakarų akademinėse diskusijose pastarąjį dešimtmetį vyrauja vadinamosios postkolonializmo studijos, tai nūdienos Rusijos intelektualų svarstymai krypsta ta linkme, kurią sąlyginai būtų galima pavadinti „imperijos nostalgija“. Šiuo atveju omeny neturimi radikaliųjų publicistų samprotavimai – kaip tik atskiro dėmesio nusipelno akademinės bendruomenės narių, visų pirma profesionalių istorikų refleksijos, juo labiau, kad ne tik kritinių recenzijų, bet ir paprasčiausios informacijos šia tema Lietuvoje stokojama. Taip pat nereikėtų užmiršti, jog esamo Rusijos Federacijoje politinio režimo – analogiškai kaip Rusijos imperijos ir Sovietų Sąjungos[4] – sąlygomis neišvengiamai daromas poveikis akademinei, taip pat švietimo sistemai, kadangi istorijos tyrimų reprezentavimas, apskritai istorijos mokymas yra politizuotas ir ideologiškai angažuotas. Vykstant kontrreformoms, deja, dėl patikimų duomenų trūkumo gana sudėtinga įvertinti istorinės tematikos politizavimo mastus ar poveikį akademinei minčiai. Vis dėlto, remiantis moksline ar švietimo reikmėms pastaraisiais metais publikuota literatūra, galima daryti tam tikras prielaidas apie istorijos interpretavimo tendencijas.

 

Šiuolaikinėje Rusijos istoriografijoje „imperinės klastos ir grobuoniškumo“ etalonu tradiciškai išlieka Vakarai. Šiandien praėjusių amžių patirtis aktualizuojama ir pateikiama kaip pamokantys istorijos pavyzdžiai Rusijai. Antai aprašant vadinamuosius „opijaus karus“ XIX a. Kinijoje teigiama: „Šiandien apie tarptautinius policinius karus kalbama kaip apie šiuolaikinės istorijos ypatumą. Tačiau Vakarų pasaulis ruošėsi jiems nuo seno ir per pastaruosius du šimtmečius sukaupė nemažą patirtį, įtvirtindamas savo geopolitinius interesus padėtyje, kuomet pasaulis tampa vienpoliu (rus. īäķīļīė˙šķūģ), o bet kuri nuo technologijos pažangos standartų „atsiliekanti“ šalis gali tapti ypatingo, policinio dėmesio objektu. Nepamirškime to!“[5] Kitaip sakant, Vakarų imperializmo ir kolonializmo tema išlieka reikšminga praktiniais aspektais, o šiandienos aktualijos tėra vakar dienos atspindys. Tuo tarpu kaip pozityvi alternatyva pateikiama Rusijos imperija/Sovietų Sąjunga, kuri yra „kaimyninių tautų“ gynėja ir „žemių rankiotoja“, altruistiškai skatinusi „savanoriškai prisijungusių“ teritorijų raidą bei rėmusi jų gyventojus. Sąvokos „imperializmas“ ir „kolonializmas“ esą jokiu būdu netinka taikyti Rusijos imperijai bei SSRS. Iš to kyla vertinimas, jog bet koks bandymas atsiskirti nuo Rusijos yra pati baisiausia išdavystė, o savarankišką raidos kelią / nepriklausomybę pasirinkusieji įvardintini kaip „tautos išdavikai“[6]. Lietuvai XX a. pab. – XXI a. pr. išliekant šioje Rusijos istorinės savimonės kategorijoje, būtų aktualu panagrinėti imperinės atminties ir didaktikos klausimus.

 

Postkolonializmo sąvoka Vakarų akademiniame diskurse yra naudojama tarsi savaime suprantama ir nereikalaujanti išsamesnio paaiškinimo, tačiau toks laisvas manipuliavimas terminu (kaip ir, pavyzdžiui, „kolonializmu“) sukelia nemažai painiavos[7]. Kaip pastebi Dalia Cidzikaitė: „[...] Šiuo metu jis yra gana laisvai vartojamas įvardyti nepaprastai didelei reiškinių įvairovei, kuri anksčiau akademiniuose diskursuose figūravo kaip Trečiojo pasaulio arba ne Vakarų pasaulio, neseniai iškilusių (ar dar kitaip) mažumų literatūrų studijos. [...] Todėl terminas postkolonializmas tiko labiausiai: jis neišskyrė ir neatskyrė vienų kultūrų nuo kitų, o atvirkščiai – subūrė jas po vienu stogu, išryškino istorinį aspektą, atvėrė duris toms tautoms, kurios visai neseniai atsikratė kolonijinio jungo“[8]. Tiek nūdienos Rusijoje, tiek ir buvusiose Sovietų imperijos valdose daugeliu atveju rusiško imperializmo ir kolonializmo tyrimai išlieka ne tik politiškai nekorektiški ar tiesiog nepageidautini, bet ir vertinami kaip moksliškai nepagrįsti. Lietuvoje postkolonializmo studijos, neskaitant kai kurių išimčių[9], taip pat menkai funkcionuoja mokslinėje apyvartoje ar net yra vertinamos kaip keliančios įtarimą. Pasak Almanto Samalavičiaus: „Trijų Baltijos šalių kultūrologai irgi yra paskelbę pagrįstų teorinių svarstymų, kad postkolonializmo studijų „raktas“ puikiai tinka šio regiono visuomenėms ir kultūroms analizuoti, tad kas gi mums trukdo plėtoti šią įdomią ir perspektyvią tyrimų kryptį? [...] Kol neįveiksime postsovietinės (postkolonijinės) liminalumo būsenos, neatsikratysime sovietmečio prietarų ir to, kas vadinama postkolonijiniu įtarumu (išskirta paties autoriaus), neįvyks joks mentalinis šuolis plačiąja prasme [...]“[10].

 

Istorinės atminties reprezentavimas bei istorijos didaktika postkolonializmo studijų kontekste Lietuvoje tebėra palyginti menkai tyrinėta tema. Pagrindinis šaltinis, iš esmės tapęs postūmiu parašyti šį straipsnį – istorijos vadovėlis „Vakarų Rusijos istorija. Kaliningrado sritis“[11], parengtas autorių kolektyvo ir redaguotas Andrejaus Klemeševo (Imanuelio Kanto vardo Rusijos valstybinio universiteto rektorius). Vadovėlis skirtas 6–7, 8–9 ir 10–11 klasėms. Kiekvieną jų sudaro mokymo priemonė moksleiviams, mokomoji-metodinė priemonė mokytojams bei užduočių sąsiuvinis (rus. šąįī÷ą˙ ņåņšąäü). Kadangi 6–7 klasių vadovėlis jau buvo aptartas „Istorijos“ žurnale[12], šiame darbe daugiau dėmesio skiriama 8–9 ir 10–11 klasių vadovėliams.

 

Šiame straipsnyje apsiribojama imperinės atminties pateikimu mokymo priemonėse, skirtose vidurinėms mokykloms. Darbo objektas – „Vakarų Rusijos“ samprata bei aiškinimas „vakarinių imperijos pakraščių“ koncepcijos kontekste. Jame bandoma paskatinti diskusiją apie dar palyginti nedaug mūsuose tyrinėtą istorijos studijų sritį.

 

Teorinės gairės: Rusijos imperija / SSRS postkolonializmo studijų kontekste

 

Pradėti reikėtų nuo pačios „imperijos“ motyvo. Postkolonializmo studijų ištakos siekia praėjusio amžiaus aštuntąjį dešimtmetį, o 1978 m. pasirodžiusi Edvardo Saido (Edward Said) studija „Orientalizmas“ (lietuvių kalba išleista 2006)[13] mokslinėje literatūroje dažnai vertinama kaip vienas pirmųjų bei svarbiausių postkolonializmo krypties veikalų. Nors autoriaus pirmenybė yra ginčijama nurodant kitus šios studijų krypties pradininkus, pavyzdžiui, Abdulą Latifą Tibavį[14] ar Hamzą Alavį[15], pripažįstama, kad E. Saido pateikta europocentrinio požiūrio į islamiškąją arabų kultūrą kritika padarė didelę įtaką tolesnėms šios krypties studijoms. E. Saido veikalas pelnė nemažai kritinių pastabų[16] – antai autoriui priekaištauta, jog šis sąvoką „Vakarai“ vartoja pernelyg bendrai, neskirdamas regioninės Europos specifikos; aprioriškai kaltina europiečius imperinėmis ambicijomis Rytų atžvilgiu; dažnai nepaiso istorinių faktų ar tiesiog klaidinančiai interpretuoja meno, pavyzdžiui, XIX a. Vakarų orientalistinės tematikos dailės kūrinius[17]. Vis dėlto „Orientalizmas“ išlieka kaip vienas iš pamatinių postkolonializmo veikalų, žyminčių Vakarų akademinių studijų kryptį XX a. pab. – XXI a. pr. Tokio pobūdžio studijose ypatingas dėmesys skiriamas „Trečiajam pasauliui“, analizuojant kolonijinę praeitį bei patiriamas postkolonijines būsenas[18]. Tuo tarpu buvusios Rusijos imperijos bei SSRS kolonijos postkolonializmo akademiniame diskurse nusipelno kur kas mažiau dėmesio.

 

Eva M. Tompson (Ewa M. Thompson) nurodo šias pagrindines priežastis, lėmusias postkolonijinių studijų nepopuliarumą ar net kai kuriais atvejais jų nepripažinimą buvusiose sovietinio lagerio šalyse: „[...] Rusų literatūros skaitymas anglų kalba, kuris apakina [įvertinant] rusiško kolonializmo problemą ar agresyvų nacionalizmą, pernakt neišnyks, kadangi nėra jokių politinių ar kultūrinių sluoksnių, veikiančių išvien šiuo tikslu. Skirtingai nei buvusių kolonijų teritorijos Azijoje, Afrikoje ir Lotynų Amerikoje, kurios apsčiai pateikė asmenybių bei argumentų, atskleidžiančių kitą kolonializmo medalio pusę, buvusios Rusijos valdos pagimdė mažai tokių balsų. Kuomet Raudonoji Armija paliko Centrinę Europą, išsivadavusios šalys nebeteikė dėmesio Rusijai, kol buvusios sovietų respublikos tebėra pernelyg užsiėmusios rankiodamos savo ekonomikų ir visuomenių šukes, kad pajėgtų investuoti į postkolonijinį diskursą. [...] Baigiantis XX a. paskutiniajam dešimtmečiui Rusijos Federacijoje nei įstatymai, nei visuomeniniai įpročiai, nei kalba nebuvo pajėgūs lengvai sutalpinti postkolonijinį diskursą. Padėtis vis dar primena Vakarų imperializmo suklestėjimą, kuomet vargu ar kas nors [būtų išdrįsęs] rimtai suabejoti vienos etninės ar teritorinės grupės dominavimu virš kitos. [...] Rusijos literatūros studijos kolonijinio konteksto požiūriu vis dar yra pradiniame etape. Taigi, iš esmės visi mokslininkai, kurie pasistūmėjo rusiško kolonializmo [studijų] linkme, buvo politikos mokslų [atstovai]“[19]. Autorė taikliai atkreipė dėmesį į tai, kad šiuolaikinėje Rusijoje kolonijinis paveldas išlieka itin opi, pirmiausia politiniu požiūriu, tema. Tai, kad Rusijos imperija vykdė analogišką ir ne ką mažiau žiaurią kolonializmo politiką – chrestomatinis pavyzdys išlieka Sibiro užkariavimas bei dar ir šiandien tebevykdoma kolonijinė eksploatacija[20] – tebėra įtarumą bei įtampą kelianti tema buvusiose Sovietų Sąjungos valdose. Analogiškai Vidurinės Azijos[21] arba Pietų Kaukazo[22] užkariavimo bei kolonizavimo temos tebėra savotiškas akademinis tabu.

 

Nūdienos Rusijoje istorinės praeities klausimai tebėra įtampos židiniai santykiuose su anksčiau pavaldžiomis teritorijomis. Istorinės praeities faktų pripažinimo bei įvertinimo temos vis dar kelia skausmingą reakciją. Agresyvi reakcija vakarinių imperijos kolonijų, Rusijoje vadinamų „pakraščiais“, atžvilgiu per kelis šimtmečius tapo visuomenine, politine, galų gale moksline tradicija. Antai svarstant santykius su Lenkija per Katynės problemos prizmę, Rusijos atstovai paprastai reiškia ne tik nenorą pradėti dialogą, bet ir pasipiktinimą, atvirą panieką bei priešiškumą[23]. Kita vertus, tai universalus atsakas į imperiją ištikusį kolapsą. „Vidinio priešo“ paieškos įprastai paūmėdavo kriziniais XX a. imperijoms laikotarpiais. Daugiaetninių imperijų griūtis – pavyzdžiui, Austrijos-Vengrijos arba Otomanų – ir tautinių valstybių kūrimas tapo rimtu išbandymu to meto visuomenėms[24]. Tačiau įvairiose šalyse dėl kultūrinės, religinės, socialinės, pagaliau ekonominės ir politinės specifikos skyrėsi postšokinis atsakas į visuomenės išgyventą patirtį[25]. Pavyzdžiui, Sovietų Sąjungos žlugimas Rusijai tapo savotiška „istorijos pabaiga“ ir kartu impulsu, skatinančiu mesianistines nuotaikas, tikintis ir siekiant imperijos atgaivinimo[26]. Istorija tapo ne tiek postkolonializmo refleksijų, bet neoimperialistinių aspiracijų objektu.

 

Kaip jau minėta, kritinių refleksijų Rusijos imperializmo bei jo šiuolaikinių transformacijų tema būta, tačiau tokio tipo studijos kol kas tebėra akademinių ir visuomeninių svarstymų paraštėje[27]. Pastebėtina, jog ankstyvuoju sovietmečiu rusiškas imperializmas tyrinėtas: pavyzdžiui, Michailas Golmanas įrodinėjo, esą rusiškas imperializmas buvęs „dukterinis“, t. y. įtrauktas į pasaulinę imperializmo sistemą, ne tik glaudžiai susijęs, bet ir priklausomas nuo Didžiosios Britanijos bei Prancūzijos[28]. Stalininiu laikotarpiu tokios studijos netoleruotos – faktiškai dar prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo suformuota pozicija imperinės Rusijos praeities klausimais istorijos mokslo bei didaktikos srityse, ji iš esmės nepakito iki pat Sovietų Sąjungos žlugimo. Nustatyti griežti postulatai, esą ne tik SSRS, bet ir Rusijos imperijos laikotarpiu užkariavimų iš esmės nebuvę, tik savanoriškas tautų prisijungimas prie Rusijos ar „broliškų tautų“ gelbėjimas. Tokiu atveju nelieka diskusijos objekto – terminas „imperija“ vartotinas nebent politinės sistemos apibūdinimui, o imperializmo bei kolonializmo klausimai nesvarstytini. Mūsų laikais Rusijoje rūpinantis atitinkama istorijos didaktika, šis modelis iš esmės sugrąžintas. Antai plačiajai visuomenei skirtame straipsnių ir dokumentų rinkinyje (nurodant, kad jis išleistas palaiminus Aleksijui II, Maskvos ir visos Rusijos patriarchui) „Rusija ir jos „kolonijos“. Kaip Gruzija, Ukraina, Moldavija Pabaltijis ir Vidurinė Azija įėjo į Rusijos sudėtį“ teigiama: „[...] Laimė, palyginti neseniai šioje srityle atsirado teigiamos permainos: rusų tautoje prasidėjo tautinės savimonės ir nacionalinio pasididžiavimo pabudimas. Ir kuomet mūsų tauta pradėjo vaduotis nuo primestos melagingos gėdos dėl Tėvynės bei pradėjo jausti pasididžiavimą savo nacija – iš karto pasipylė antitarybinė (o iš paskos ir antirusiška) propaganda, skirta diskredituoti valdžią ir valstybę piliečių akyse. Tačiau šis smūgis [buvo] suduotas ne iš išorės, kaip vertėjo tikėtis, o tarytum iš vidaus, mūsų brolių, tautų, kurios šimtus metų buvo mūsų bendražygiai, sąjungininkai, praktiškai tėvynainiai. [...] Ir šalis-„pavergėja“ priversta reaguoti, atsiliepti, ginti savo garbę ir savo liaudį. [...] Tema, [kurią] pasirinkome tyrimui – Ukrainos, Moldavijos, Pabaltijo, Vidurinės Azijos ir Kaukazo prijungimas prie Rusijos. Argumentai – istoriniai dokumentai, raštai ir sutartys, patvirtinantys pasakytą ir nesuteikiantys teisės gudrauti bei meluoti. [...] Rusija – didi valstybė (rus. āåėčźą˙ äåšęąāą). O mes su jumis – rusai. Ir mums užteks kantrybės iškęsti gausius nedraugiškai Rusijos atžvilgiu nusiteikusių politikų ir netolimoje praeityje draugiškų artimojo užsienio šalių išpuolius. [...] Skaudu, jog dėl begalinio „įkalinėjimo“, mūsų broliai-slavai (ir ne tik slavai) ima tikėti Rusijos neva „okupacine politika“ ir toliau jau sunkiai įveikia šį susiklosčiusį stereotipą“[29]. Taip iš esmės tęsiamas sovietmečiu suformuotas aiškinimo modelis, teigiant neišvengiamą kaimyninių valstybių trauką prie Rusijos, padiktuotą tiek vidaus, tiek ir išorės priežasčių, kurių dėsningas rezultatas – „savanoriškas įstojimas“ arba „prisijungimas prie Rusijos“.

 

Reikia pripažinti, kad XX a. paskutiniajame dešimtmetyje įvyko postūmis istorijos studijų bei didaktikos srityje, visų pirma įvertinant sovietinio laikotarpio istoriografijos paveldą. Vis dėlto sovietmečiu nukaldintas faktų pateikimo ir vertinimo būdas išliko gajus vadovėliuose, skirtuose vidurinėms ir aukštosioms mokykloms, pavyzdžiui: „[...] Žečpospolita išgyveno sunkią krizę, kurios priežastys glūdėjo savanaudiškume, antinacionalinėje politikoje lenkų magnatų, atvedusių šalį į suirutę. Žiauri feodalinė priespauda ir tautų, esančių Žečpospolitos sudėtyje, nacionalinio engimo politika tapo šalies tolesnės raidos stabdžiu. [...] Rusija pasiūlė išvaduoti žemes ukrainiečių ir baltarusių, kurie jautė ypač žiaurią lenkų feodalų priespaudą. Įsikišimo į Žečpospolitos reikalus, kur viešpataujanti religija buvo katalikybė, [pretekstu] tapo krikščionių-nekatalikų padėties klausimas. [...] Prūsijos karalius Frydrichas II pasiūlė pasidalyti Lenkiją. Skirtingai nei jis, Jekaterina II manė esant tikslingiau išsaugoti vieningą Lenkiją, tačiau Rusijos įtakos [sferoje]. [...] Ukrainiečių ir baltarusių tautų vienybės atkūrimas (rus. āīńńīåäčķåķčå) su Rusija turėjo milžinišką progresyvią reikšmę. [...] Prisijungimas prie Rusijos padėjo ukrainiečiams ir baltarusiams išsaugoti nacionalinę kultūrą ir savitumą. Į bendrą valstybę vėl susivienijo trys broliškos slavų tautos – rusai, ukrainiečiai ir baltarusiai“[30]. Panašus aiškinimas pateikiamas Sovietų Sąjungos atveju – taip kartojami sovietmečiu įtvirtinti propagandiniai šablonai apie „savanorišką įstojimą į SSRS“: „[...] SSRS, išsireikalavusi sutarčių sudarymą su Estija, Latvija ir Lietuva, įgijo teisę dislokuoti kariuomenę jų teritorijoje. Tose respublikose, esant sovietinei kariuomenei, įvyko rinkimai į įstatymų leidžiamuosius organus, juos laimėjo komunistinės jėgos. 1940 m. Estija, Latvija ir Lietuva įėjo į SSRS sudėtį“[31]. Mokykliniuose Rusijos istorijos vadovėliuose, kurių iki šiol esama ir naudojama daugybė, galima rasti įvairių imperializmo ir kolonializmo tematikos interpretacijų, nors ir dominuoja neoimperialistinis ir neosovietinis naratyvai[32]. Bet kokios užuominos apie SSRS imperializmą ir kolonialistinę politiką yra netinkamos – esą „didžiosios rusų tautos auka“ yra neabejotinas faktas (šiuo atveju vertėtų plačiau pacituoti „Naujausiąją Rusijos istoriją 1945–2006. Knygą mokytojui“): „[...] kursas toliau buvo grindžiamas faktine tautų, etninių grupių (rus. ķąöčé, ķąšīäķīńņåé) lygybės įgyvendinimo idėja, „visiškai atsižvelgiant į jų interesus, ypatingą dėmesį skiriant tiems šalies rajonams, kuriems reikalingas spartesnis vystymasis“. Ši idėja kilo iš lenininių teiginių (rus. āīńõīäčėą ź ėåķčķńźčģ ļšåäńņąāėåķč˙ģ), jog „didžiosios“ tautos internacionalizmas taip pat turi būti grindžiamas, greta viso kito, „ta nelygybe, kuri atlygintų engiančiosios nacijos, didelės nacijos, tą nelygybę, kuri faktiškai susiklosto gyvenime“. Kitaip sakant, rusai, kaip pati didžiausia ir praeityje „engusi“ nacija, turi prisiimti atsakomybę vystyti visas Sovietų Sąjungos nacijas, [kartu] mokėdama už tai ypač didelę kainą. Neginčytina, kad tokia rusų tautos „donorystė“ pateisintina siekiant įveikti mažumų nepasitikėjimą. [...] Sovietinių tautų išsivystymo lygių suvienodinimo ir suartinimo politika, remiant ir nesavanaudiškai padedant „vyresniajam broliui“ – rusų tautai – turėjo daugybę kitų, nenumatytų padarinių, [kurie] neigiamai veikė bendrą nacionalinio klausimo būklę. Visų pirma kalbama apie santykį su rusais nacionalinėse respublikose ir apie padėtį, kurioje rusai ten atsidūrė. Idealistiškai įsivaizduojant realią lygybę, visos respublikos ne tik turėtų būti vienodos gyvenimo lygio ar socialinio aprūpinimo požiūriu – panašias reikia padaryti ūkines ir socialines struktūras. Kitaip sakant, visur reikia sukurti stambiąją pramonę, darbininkų klasę, mokslinę ir kūrybinę inteligentiją remiantis Rusijos ir kitų slaviškų respublikų pavyzdžiu tam, kad integracijos (susivienijimo į visumą) procesas vyktų paprasčiau ir natūraliau. [...] Milžiniškos lėšos įdėtos statant gamyklas Centrinėje Azijoje, Užkaukazėje, Pabaltijyje. Tačiau nuo pat pradžių, statant šias įmones, o vėliau užtikrinant jų darbą, iškilo aštri kadrų trūkumo problema. Deficitas ilgus dešimtmečius užpildomas darbo jėga ir specialistais beveik išimtinai iš Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos (pradžioje juos visus vadino tiesiog rusais, paskui vis dažniau rusakalbiais). Respublikų sostinės ir dideli miestai, pavirtę į pramonės centrus, tapo daugiataučiai, be to, „titulinių“ nacijų atstovai kai kuriais atvejais – mažuma, lyginant su rusais“[33].

 

Sąlyginai būtų galima išskirti šiai pozicijai artimą požiūrį, išpopuliarėjusį pastaraisiais metais: imperija vertinama kaip neatsiejama Rusijos valstybingumo sudedamoji dalis, be kurios sunkiai įsivaizduojamas šalies egzistavimas. Kai kurių autorių teigimu, pavyzdžiui, Aleksejaus Milerio, politinė vadovybė buvusi priversta vykdyti represijų ir asimiliacijos politiką – tik taip buvę įmanoma kontroliuoti pavaldžias teritorijas ir išvengti imperijos susiskaldymo ir griuvimo[34]. Taip pat teigiama, jog Sovietų Sąjunga buvusi organiška Rusijos imperijos tąsa, neišvengiamai priversta kovoti dėl imperinės nuosavybės susigrąžinimo[35]. Sovietinės sistemos atveju neginčijamas sąvokos „imperija“, „imperinė politika“ ir pan. vartojimas. Šiai sąvokai suteikiamos teigiamos konotacijos, imperinį istorijos aspektą vertinant ne kaip nutylėjimo ar neigimo, bet nacionalinio pasididžiavimo, taip pat istorijos mokslo tyrimų ir didaktikos objektą.

 

Iš esmės taip yra kartojamos dar XX a. pradžioje rusų nacionalistų suformuluotos idėjos, kurias, ko gero, aiškiausiai išdėstė Nikolajus Ustrialovas straipsnyje „Rusiško imperializmo klausimu“: „[...] „Didžioji Rusija“ – toks šūkis, nūnai vienijantis pačius plačiausius ir įvairiausius rusų visuomenės sluoksnius. Mes kovojame už gimtosios šalies garbę ir orumą, mums reikalinga Didžioji Rusija. [...] Tikėjimas Didžiąja Rusija pirmiausiai yra tikėjimas rusų valstybe. Kitaip tariant, Didžiąja Rusija gali tapti tik būdama valstybe. [...] „Gyvenimo dvasia“, kažkada apdainuota Chomiakovo, privertė Rusiją eiti vieninteliu keliu, vertu didžiosios tautos – ryžtingo ir plataus [masto] valstybės kūrimo keliu. Nepaisant nesuskaičiuojamų išorinių kliūčių, nepaisant mūsų pačių kai kurių nacionalinių savybių, mes sukūrėme galingą valstybinį organizmą: matyt, mes esame reikalingi pasaulinei istorijai, ir ji mums neleido žūti. [...] Taip, tai neabejotina: didžioji kultūra gali priklausyti tik galingai valstybinei visumai. [...] tarptautinė Rusijos politika privalo būti didvalstybine politika (rus. āåėčźīäåšęąāķīé ļīėčņčźīé), imperializmo politika. Ginti Didžiosios Rusijos principą ir tuo pačiu metu neigti imperializmą reiškia nustatyti arba nepakankamą ginamo principo supratimą, arba neabejotiną nenuoseklumą. [...] Imperializmo kelias – būtinas ir visiškai teisėtas didžiųjų valstybių kelias. Tai reikia atvirai pripažinti. Kitaip mūsų ideologijoje girdėsis ta melaginga gaida, kuri kenkia visų pirma mūsų pačių nacionalinei savimonei. [...] Pagaliau nešališkai pažvelkime į save pačius. Regis, istorija mūsų nenuskriaudė, mums nėra ko skųstis, žemė mūsų iš tiesų didi ir gausi. Vis dėlto prisiminkime Rusijos gyvenimą per pastarąjį šimtmetį. Nuolatinis plėtimasis, valstybės gėrybių gausinimas, nuolatinis augimas, kova... Lenkija, Suomija, Kaukazas... „Šiltoji jūra“, Cargradas, Mandžiūrija, Vladivostokas, Port-Artūras... Pati gamta vertė mus plėstis į visas puses: Rusija – iš tiesų didingiausia valstybė, ir todėl jai nuolatos buvo ankšta jos faktinėse ribose. Būdavo įgyvendinamos paprastos užduotys – atsiverdavo naujos galimybės, naujos perspektyvos. Ir visada visiems šiems plačių užmojų reikalavimams (rus. ļščņ˙ēąķčé) [būdavo] sukuriami atitinkami teoriniai pagrindimai“[36]. Kitaip sakant, pasitelkus plataus spektro ideologinių įrankių rinkinį, taip pat istorijos mokslą, nesunkiai galima pagrįsti imperinių ambicijų teisėtumą, neseniai užgrobtų kraštų „rusiškumą“ ar bent jau senus ir glaudžius ryšius su Maskva (suteikiančius Rusijai išimtines teises aneksuoti/okupuoti, įvardinant tai kaip „žemių rankiojimą“, „prisijungimą“) bei nuolatos formuluoti naujas teritorines pretenzijas aplinkiniams kaimynams, pagrindžiant jas savaip suprantamu ir pateikiamu „istoriniu teisingumu“.

 

Būtina pabrėžti, kad toks skyrimas yra gana sąlyginis, o pozicijų dvilypumas reikalauja žymiai gilesnių studijų. Vis dėlto istorinės tematikos aktualizavimas bei naudojimas kaip įrankio yra savotiškas riboženklis, skiriantis imperinio mąstymo Rusijoje porūšius. Šiuo atveju vertėtų panagrinėti, kokiomis kategorijomis operuoja ir kaip praeitį interpretuoja „Vakarų Rusijos istorijos“ vadovėlio autoriai.

 

Imperijos didaktika: kuriant Vakarų Rusijos istorijos kontūrus

 

Šiandien „Vakarinių imperijos pakraščių tema“ tebėra aktuali ir politiniu aspektu. Šios tendencijos daro poveikį šiuolaikinėms Rusijos istorijos studijoms, taip pat vadinamajai „demokratinei“ ar „liberaliajai“ Rusijos istorikų grupei (juos rusiškame kontekste adekvačiau būtų vertinti kaip marginalią grupę). Ko gero, vienu šiuolaikinės vadinamosios „liberaliosios“ Rusijos istoriografijos pavyzdžių laikytina studija „Vakariniai Rusijos imperijos pakraščiai“[37]. Redakcinės kolegijos pratarmėje sakoma: „Imperinis naratyvas, kurį žymia dalimis paveldėjo šiuolaikinė rusiška istoriografija – bet kuriuo atveju ta jos versija, kuri atsispindi istorijos vadovėliuose – neišvengiamai telkiasi ties centru, valstybe, valdžia. Savo ruožtu nacionalinė tų tautų istoriografija, kurios kažkada buvo imperijoje, koncentruojasi ties savo tauta ir valstybe, [kurdamos] praeities projekciją. Jiems imperija – viso labo slegiantis kontekstas, kuriame „budo“, brendo, kovojo už nepriklausomybę ta ar kita tauta. [...] Nauja imperijos istorija – tai būtent tas sudėtingas imperijos valdžių ir vietinių bendrijų tarpusavio santykių audinys, kurio visą pilnatvę reikia atkurti“[38]. Autoriai užsibrėžė sudėtingą ir kartu intriguojantį bei, galima teigti, novatorišką Rusijos istoriografijos tikslą. Be to, siekiant supažindinti su kuo platesniu požiūrių spektru, pateikiami ne tik Rusijos, bet ir Baltarusijos, Lenkijos, Lietuvos ir Ukrainos autorių tekstai.

 

Nors mūsų Rytų kaimynystėje skelbtuose atsiliepimuose ir recenzijose iš esmės palankiai vertinamas pirmasis bandymas kompleksiškai patyrinėti procesus, vykusius vakariniuose Rusijos imperijos pakraščiuose, kartais pabrėžiamos veikalo „Vakariniai Rusijos imperijos pakraščiai“ sudarytojų perdėtos simpatijos ar palankumas buvusioms vakarinėms Rusijos imperijos teritorijoms. Tačiau šiose teritorijose gyvenantys istorikai skaitydami minėtą knygą turėtų patirti mažų mažiausiai nuostabą. Veikale gausu faktų nutylėjimo ar tiesiog pateikiama klaidinanti informacija. Kaip vieną iš daugelio pavyzdžių galima paminėti teiginį, esą Mindaugas krikštijosi ne 1251 m., bet 1246 m. ir tapo stačiatikiu[39]. Autoriai nepaaiškina, kuo remiasi – tokius niekuo nepagrįstus teiginius belieka pavadinti pseudoistorinės, dar carinės Rusijos imperijos nukaldintos propagandos kartojimu. Kadangi pirmajame studijos skyriuje daugiausiai dėmesio skiriama Kijevo Rusios ir Pax Mongolica paveldui Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, toks istorijos perrašymas nesunkiai perprantamas. Pabrėžiant LDK rusiškumą ir stačiatikiškumą[40], anapus dėmesio paliekamas valstybės daugiaetniškumas ir daugiakonfesiškumas. Teigiama, kad LDK lietuviškas elementas buvęs itin menkas, todėl nesunkiai galima pagrįsti, jog šios teritorijos vėlesniu laikotarpiu dėsningai ir teisėtai perėjusios Rusijos imperijos žinion. Taip iš esmės kartojamos dar carinės imperijos laikais nurodytos „istorinės aksiomos“.

 

Belieka papildyti autorius, jog tokia Rusijos istorijos išdėstymo tradicija, kai pateikiama ne tik rusocentrinė (tiksliau – maskvocentrinė) pozicija, bet ir apskritai neigiamas kitų tautų ar etninių grupių atskirumas, savarankiškas gyvavimas, turi ilgaamžes šaknis. Pavyzdžiui, 1917 m. paskelbtame „Elementariajame Rusijos istorijos vadovėlyje“ teigiama: „[...] Lietuviai, [savo] kilme giminingi slavams, buvo gabi ir veikli tauta. Tačiau jie gyveno neįžengiamuose miškuose ir ilgą laiką išliko laukiniai. Jų kaimynai rusai ir lenkai jau buvo [sukūrę] valstybes, o lietuviai vis dar senoviškai gyveno giminėmis ir gentimis. Jie buvo pagonys – jų pagoniškas tikėjimas buvo labai panašus į rusiškų slavų pagonybę“[41]. Kitaip tariant, lietuviai tebuvę „mažesnieji rusų broliai“, o vėlesniais laikais, pasak autoriaus, Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei išsiplėtus į Rytus, iš viso netenka prasmės svarstyti šios valstybės lietuviško prado klausimą – ji esą be jokių abejonių buvusi rusiška: „[Valdant] Algirdui, rusų gyventojai ir rusų žemės taip pranoko [kiekybiškai] Lietuvos valstybėje lietuviškas žemes ir gyventojus, jog valstybę šią teisingiau būtų vadinti Rusų arba Vakarų-Rusų valstybe. Rusų kalba, papročiai, stačiatikių tikėjimas viešpatavo“[42].

 

Panašaus pobūdžio teiginių, „naujai atrastų“, o tiksliau „pasiskolintų“ iš carinės Rusijos istoriografijos, apstu. Pavyzdžiui, jau minėtame veikale „Vakariniai Rusijos imperijos pakraščiai“ teigiama, kad Rusijos imperija esą visai neketino dalyvauti pirmajame Abiejų Tautų Respublikos padalijime, dar daugiau – Rusijos vadovybė ne tik prieštaravo Austrijos ir Prūsijos kėslams, bet ir ketino nesavanaudiškai išplėsti Abiejų Tautų Respublikos valdomas žemes, be to, užtikrino tvarką anarchijos apimtose teritorijose: „[...] Tais pat 1768 m. dešiniajame Dniepro krante prasidėjo kazokų maištai, vadinamoji kolijevščina (rus. Źīėčåāłčķą), lydima masinių šlėktos, katalikų dvasininkijos ir žydų skerdynių. Vienintelė jėga, kuri galėjo numalšinti judėjimą, buvo rusų kariuomenė. Ši aplinkybė rodo, kad rytinėse Žečpospolitos srityse šlėktos privilegijos, o dažnai ir fizinis išlikimas jau XVIII a. daugeliu atvejų priklausė nuo Rusijos imperijos apsaugos. [...] 1772 m. vasarį Jekaterina ir Prūsijos karalius Fridrichas II susitarė dėl Žečpospolitos pasidalijimo [...]. Padalijimas pakirto Panino Šiaurės sistemos principus ir šiuo požiūriu buvo Rusijos politikos nesėkmė. Dar karo su Osmanų imperija pradžioje Jekaterina su Austrija ir Prūsija aptarė galimybę perduoti Dunojaus kunigaikštystes Žečpospolitos protektoratui [...]. Kitaip tariant, Žečpospolita Peterburge buvo vertinama kaip patogus kontroliuojamas sąjungininkas, kurio teritoriją ketina greičiau padidinti, nei apkarpyti“[43].

 

Šioje studijoje apstu istorinių „atradimų“, kurie, beje, yra puikios imperinės nostalgijos iliustracijos postkolonializmo studijoms. Atitinkamas istorijos faktų interpretavimas ar net iškraipymas yra atskira tema. Tepriminsime, jog istorinės atminties naikinimas ir perkūrimas, taip pat pasitelkus švietimo sistemą, buvo vienas iš reikšmingesnių įrankių užsibrėžtam tikslui siekti, naudotas praktiškai visuose „imperijos pakraščiuose“. Tam tikra prasme Abiejų Tautų Respublikos padalijimai bei naujų provincijų inkorporavimas į Rusijos imperijos sudėtį tapo savotišku sukrėtimu: imperijos grobiu tapo civilizacijos požiūriu pažangesnė valstybė ir mitas apie ypatingą Rusijos „kultūrinę ir globėjišką misiją“ nebeveikė taip efektyviai, ir tai tapo rimtu iššūkiu imperiją valdančiam elitui[44]. Kaip Andreas Kapeleris (Andreas Kappeler) pastebi: „Rusijos politika Lenkijos atžvilgiu dešimtmečiais [buvo] siekiama visiems laikams galutinai išspręsti lenkų klausimą [vykdant] represijas ir prievartinę integraciją“[45]. Kita vertus, Rusijos imperijos XVIII a. pab. – XIX a. pr. aneksuotos, ne kartą sukilusios Vakarų provincijos (visų pirma buvusi Abiejų Tautų Respublika) virto pretekstu kurti „antirusiško sąmokslo“ bei „išdavystės“ teorijas[46].

 

Imperinio naratyvo temą Rusijos istorijos vadovėliuose puikiai iliustruoja „Vakarų Rusijos istorija. Kaliningrado sritis“. Ilgus dešimtmečius Karaliaučiaus (Kaliningrado) krašto istorija buvo nepageidaujama tema, o periodas, leistinas sovietų istorikams nagrinėti, – pasibaigus Antrajam pasauliniams karui[47]. Todėl šiuo atveju galime pripažinti tam tikrą novatoriškumą, kadangi vadovėliuose leista pristatyti ikisovietinį laikotarpį (tai buvo ilgą laiką nepageidaujama net ir po SSRS žlugimo). Įvade teigiama: „Taip jau susiklostė, kad pirmiesiems srities gyventojams, o vėliau ir ateinančioms kartoms buvo mažai kas žinoma apie srities ikikarinę istoriją. Ir štai dabar jūs įgyjate galimybę, skaitydami mokymo priemonę ir atlikdami užduotis darbo sąsiuviniuose, susipažinti su nepaprastu, tačiau ypač įdomiu šios žemės žmonių gyvenimu“[48].

 

Eugenijus Jovaiša ir Ilona Vaškevičiūtė, įvertindami pirmąją vadovėlio dalį pastebi: „Perskaityta ankstyviausioji vadovėlio dalis palieka gūdų įspūdį, – nerasime nei sąžiningai išdėliotos šiuolaikiniam istorijos mokslui žinomos tos žemės, kuri dabar vadinama Kaliningrado sritimi, istorijos, nei pagarbos seniausiajam baltų kultūros lopšiui Sambijoje ir seniausiems jos gyventojams – baltams ir iš jų kilusiems istorinių laikų Pamedės, Kulmo, Pagudės, Liubavo, Varmės, Sasnos, Notangos, Bartos, Galindų, Sembos ir Nadruvos gyventojams“[49]. Darydami išvadas E. Jovaiša ir I. Vaškevičiūtė nurodo: „Kaliningrado srities, o iš tiesų baltų kultūros centro – Sambijos – istorijos rusiškoje versijoje atsirado net ir sovietinio režimo laikais nebūtų teiginių apie etnogenezės procesus. Neleistinais ir mokslo etikai prieštaraujančiais tenka laikyti autoriaus mėginimus suvulgarinti istorijos procesą, kai niekaip nemotyvuojant ir niekaip neparemiant (o tokių teiginių vadovėlyje būti negali) tvirtinama, kad buvo pervardintos gentys, kultūros, geografiniai pavadinimai, kai vienu slavišku vertiniu „prus = kumelė“ mėginama moksleiviui įpiršti slavišką prūsų vardo kiltį. Betrūksta tik, kad autorius aprašytų jo schemą vainikuojantį finalą: „VI amžiaus prūsai = rusai““.[50] Susipažinus su vadovėlių turiniu, natūraliai kyla nuostaba dėl tokio dėstymo bei mokomosios medžiagos pateikimo.

 

Atsakymą išdėsto patys vadovėlio autoriai: „Tuo atveju, kai kalbame apie sprendimą uždavinio, susijusio su būtinybe suderinti krašto istorijos kurso mokymąsi su dvasiniais, doroviniais, meniniais, materialiniais ir kitais regiono kultūrinės tradicijos pagrindais, mes turime suprasti, kad ankstesnė kultūrinė tradicija nutrūko 1945 m. Krašte neliko kultūros nešėjų, materialinių ikikarinės kultūros pėdsakų liko labai mažai ir jie toliau nyksta. Tuo pat metu [mūsų] tėvynės kultūrinė tradicija dar neturi tvirto pagrindo, ji dar tik formuojasi. Tuo tarpu Kaliningrado anklavo kaimynai siekia išnaudoti bet kokį įvykį, bet kurią istorinę datą tam, kad pabrėžtų, pažymėtų savo kultūrinius-istorinius ryšius su šia žeme. Spręsdami moksleivių patriotinių įsitikinimų formavimo uždavinį, vertybinių idealų diegimą jų savimonėje, mes turime aiškiai įsivaizduoti, kad tėvynės dvasinės ir kultūrinės-istorinės vertybės, glūdinčios vertybinio-patriotinio auklėjimo proceso pagrinduose, patiria ir patirs eroziją dėl galingo ankstesnės istorijos įvykių sluoksnio“[51]. Siekdami pateikti galimus išsikeltų problemų sprendimus, autoriai nurodo ankstesnę, sovietinę patirtį: „[...] rytprūsiška tema [nagrinėta] susipažįstant su Petro I veikla, Septynmečio karo 1756–1763 m. įvykiais, Napoleono karais. Labai retai krašto istorijos įvykiai atsispindėjo dėstant temas, susijusias su visuotine istorija, su Vokietijos istorija (atskirai neišskiriant Rytų Prūsijos istorijos)“[52]. Vadovėlių autoriai iš esmės laikosi tos pačios, jų paminėtos sovietinės istoriografijos schemos, tik papildydami ir išplėsdami ją: „Įdėmesnis istoriografijos ir šaltinių tyrimas leidžia kalbėti apie tai, kad skirtingu laiku tarp Prūsijos ir Rusijos, tarp Teutonų ordino ir Maskvos (arba Novgorodo), tarp dviejų imperijų buvo išvystyti politiniai, diplomatiniai, prekybiniai-ekonominiai, kultūriniai, religiniai kontaktai, o informacija apie juos leidžia ne tik gausiai papildyti [anksčiau minėtą] senąją istorinės kraštotyros schemą Kaliningrado srityje, bet ir išplėsti jos ribas. Faktiškai kalbame jau nebe apie schemą, bet apie pilnavertį krašto istorijos kursą“[53]. Tenka apgailestauti, tačiau autoriai nepasidomėjo vokiškąja istoriografija Prūsijos ir Rusijos tarpusavio ryšių tema, pavyzdžiui, Kurto Forstroiterio (Kurt Forstreuter) „Prūsija ir Rusija nuo Vokiečių Ordino įkūrimo iki Petro Didžiojo“[54].

 

Istorija iki 1945 m. vertinama kaip savotiška preliudija jos „rusiškajai“ daliai ir žiūrima į ją turi būti pirmiausiai pro Rusijos istorijos prizmę: „[...] Studijuojant kursą atskiras ir ypač įdomus bei reikšmingas yra Kaliningrado srities susidarymo, kūrimosi ir vystymosi laikotarpis, o nuo 1991 m. – Rusijos Federacijos sudėtyje. [...] Siekiant įgyvendinti krašto istorijos mokymo tikslus, mokymo priemonė sukurta atsižvelgiant į patriotinę mokymo pakraipą, pagarbą tiek didžiosios, tiek mažosios Tėvynės istorijai ir tradicijoms, ir, savaime suprantama, kitų tautų bei valstybių, taip pat atsižvelgiant į įvykių tarpusavio ryšį bei chronologinį perimamumą, vykusius krašto teritorijoje“[55].

 

Tokias istorijos rašymo gaires diktuoja Maskvos keliami nūdienos reikalavimai istorijos mokymui, kaip antai: „Pokarinė SSRS istorija turėjo svarbią ypatybę – Maskva 1945–1991 m. laikotarpiu buvo ne tik vienos šalies sostinė, o ir ištisos pasaulinės sistemos, įtraukusios į save ir savo interesų orbitą dešimtis valstybių. [...] Sovietų Sąjunga nebuvo demokratija, tačiau ji buvo pavyzdys ir orientyras geresnės, teisingesnės visuomenės daugeliui milijonų pasaulio žmonių. Vakarų pasaulio šalių vidaus politika 70 metų buvo koreguojama žmogaus teisių labui nemažai veikiama SSRS – gigantiškos supervalstybės, įgyvendinusios socialinę revoliuciją ir nugalėjusios pačiame žiauriausiame kare“[56]. Teigiama, kad po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungai, kaip didžiausiai pasaulio galybei, esą teisėtai atiteko naujos teritorijos Vakaruose: „Po karo tarptautinis SSRS autoritetas pasiekė lygmenį, nesulyginamą su prieškariniu laikotarpiu. [...] [Vykstant] Pokario sienų nustatymo procesui, SSRS atiteko daugelis teritorijų Europoje – Vakarų Ukraina, Moldavija, Vakarų Baltarusija, Baltijos šalys (rus. Ļščįąėņčźą), Vakarų Karelija. Azijoje į SSRS sudėtį įėjo Tuva, Pietų Sachalinas ir Kurilų salos. Remiantis trijų didžiųjų valstybių (JAV, Didžiosios Britanijos ir SSRS) sprendimu, Rytų Prūsija, kaip militarizmo lizdas, buvo padalinti tarp Lenkijos ir SSRS“[57].

 

Todėl natūralu, jog „Vakarų Rusijos istorijos“ vadovėliuose siekiama pagrįsti krašto ilgaamžių ryšių su Rusiją idėją. Šimtmečius santykiai su Maskva buvo fragmentiški ar apskritai jų nebuvo. Todėl, siekiant įrodyti „rusiškojo prado krašte“ ilgaamžiškumą, į juos žvelgiama pro rusišką LDK prizmę, pavyzdžiui, Žalgirio mūšį: „[...] Lietuvius išgelbėjo trys Smolensko pulkai, vadovaujami Jurijaus Miloslavskio. Jie stojo kryžiuočių kelyje ir [jiems] atiteko sunkiųjų Valenrodo raitelių smūgis, [taip] suteikdami galimybę pasitraukti lietuvių raiteliams. Vienas Smolensko pulkas žuvo, kiti du prisidėjo prie dešiniojo lenkų kavalerijos flango, ją dengdami. [...] grįžtančios Valenrodo „vėliavos“, persekiojusios Vytautą, smogė į dešinį flangą ir iš dalies į lenkų užnugarį. Smūgis vėl teko smolenskiečių pulkams, tačiau tie atsilaikė ir taip išgelbėjo lenkus nuo sutriuškinimo“[58]. Apie bent kiek pastovesnius ryšius su Maskva kalbėti sudėtinga: sutarties su Vokiečių ordinu pasirašymas 1517 m. arba diplomatinių Brandenburgo-Prūsijos kontaktų su Rusija užmezgimas ir sutarties pasirašymas 1656 m., kuriems ypatingą dėmesį skiria autoriai, dar anaiptol nereiškė gilesnių kontaktų. Vis dėlto autoriai nepraleidžia progos pabrėžti Maskvos valdovų viršenybės, pavyzdžiui, aprašydami apsikeitimą dovanomis 1517 m. jie teigia: „Tuo metu rusų valdovai nusiųsdavo dovanas (rus. ķąļšąāė˙ėč ļīģčķīź) suvereniems [šalių] vadovams. Kitos dovanos „būdavo skiriamos“ (rus. «ęąėīāąėčńü»). Dėl to metraščio pranešime ir paminėtas „skyrimas“ (rus. «ęąėīāąķüå»). Tai buvo savotiška galingo valdovo globa magistrui vasalui“[59].

 

Kuomet, autorių teigimu, buvo užmegzti nuolatiniai ryšiai su Rusija, istorinis naratyvas vadovėlyje keičiasi – 1697 m. Didžiosios Rusijos atstovybės atsikraustymas į Karaliaučių tampa istorinio lūžio atskaitos tašku, o Karaliaučius – Petro I miestu[60]. Dėmesys sutelkiamas ties santykiais su Rusija, o vakarietiškas kontekstas iš esmės lieka arba paviršutiniškai ir trumpai aptartas, arba iš viso nepaminėtas. Pavyzdžiui, ypač reikšmingais laikomi Septynmečio karo rezultatai, tiksliau – laikinas Rusijos valdymas krašte. Šabloniškai kartojamas iš sovietinės istoriografijos paveldėtas „rusiško ginklo galybės“ šlovinimas, įvedant imperinės Rusijos siužetą – ištikimybės priesaiką Jekaterinai II: „Visa provincija turėjo prisiekti per du mėnesius. Pirmieji prisiekė Kenigsbergo gyventojai. Ypač iškilmingai šis įvykis buvo surengtas karališkosios pilies cerkvėje (rus. ā öåšźāč Źīšīėåāńźīćī ēąģźą). [...] Pirmieji prisiekė vadovai (rus. āūńųčå ÷čķū), po to profesoriai ir universiteto dėstytojai, įvairių įstaigų tarnautojai. Čia buvo ir privatdocentas Imanuelis Kantas. Ketveriems su puse metų jis tapo Rusijos imperatorienės pavaldiniu“[61]. Analogiškai aiškinama apie Napoleono epochos karus, pavyzdžiui, rusų nereguliarios kariuomenės daliniai esą tapo patriotizmo pavyzdžiu: „Patriotizmo pavyzdžiu prūsams (rus. äė˙ ļšóńńąźīā) tapo Sankt-Peterburgo ir Novgorodo nereguliarių kariuomenės dalinių (rus. īļīė÷åķčé) pasirodymas jų teritorijoje. [...] Rytų Prūsijoje prasidėjo patriotizmo pakilimas. Peterburgiečių ir novgorodiečių pavyzdys įkvėpė prūsus (rus. ļšóńńąźīā)“[62]. Taip mėginama suponuoti nuostatą, esą šiame krašte Rusija nuo seno turėjusi tvirtas pozicijas.

 

Didžiausios apimties vadovėlis bei papildoma mokymo medžiaga 10–11 klasėms yra skirti sovietiniam laikotarpiui. Karaliaučiaus srities priklausomybės Rusijai klausimas laikomas nesvarstytinu ir pagrindžiamas „susitarimais su sąjungininkais“ Antrojo pasaulinio karo metais bei jam pasibaigus. Sistemingas vietinių gyventojų naikinimas, kurį įvykdė sovietų okupacinė valdžia, apskritai neminimas. Tepasakoma, jog „Pasibaigus Rytų Prūsijos operacijai Kenigsbergo aplinkiniuose rajonuose dar liko maždaug 140 tūkst. vokiečių, o sovietų civilinę gyventojų dalį daugiausiai sudarė repatriantai“[63]. Esą išlikusius vietos gyventojus neišvengiamai tekę „perkelti“, kadangi jie kėlė grėsmę, o kaip šį teiginį iliustruojantis dokumentas pateikiamas raštas, skirtas Josifui Stalinui: „[...] Vokiečiai, [kurių] yra 25% gyventojų, sudaro daugiau nei šimtatūkstantinę masę ypač įtūžusių žmonių, pasiryžusių bet kam, kad tik pakirstų, susilpnintų saugumą, stabdytų ūkinį srities įsisavinimą bei vystymą. Šnipinėjimas, diversijos, sabotažas, kenkimas, antisovietinių proklamacijų platinimas pasitelkus religinius prietarus – štai pagrindinės vokiečių priešiškos veiklos formos Kaliningrado teritorijoje ir srityje. Vokiečiai lengvai pasiduoda amerikiečių, anglų ir kitų užsienio žvalgybų raginimams vykdyti užduotis, nukreiptas prieš sovietų valstybės interesus. Jie užmezga ryšius su katalikų ir liuteronų bažnytiniais centrais užsienyje, su srityje išlikusiais fašistais, ir jų vadovaujami vykdo antitarybinį darbą“[64]. Krašto kolonizacija pateikiama kaip reikšmingas ir pozityvus įvykis: „Buvusios Rytų Prūsijos, atitekusios SSRS teritorijos apgyvendinimas – vienas iš žymesnių įvykių sovietinėje pokario istorijoje. Per labai trumpą laiką buvo pakeisti ištiso regiono gyventojai, o naujos Rusijos srities gyventojais tapo praktiškai išeiviai iš visų mūsų šalies kampelių“[65].

 

Etninės vokiečių mažumos persekiojimas bei naikinimas Rusijos imperijoje buvo pradėtas dar carinės administracijos kilus Pirmajam pasauliniam karui, o ypač plačius užmojus įgavo sovietų režimo metais. Karaliaučiaus atvejis tėra sistemingos antivokiškos politikos tęsinys, kai kurių autorių įvardintas tiesiog kaip Rusijos vokiečių genocidas[66]. Mažosios Lietuvos autochtonai – lietuvninkai, kurių likimas buvo ne mažiau tragiškas nei tenykščių vokiečių, 10–11 klasių vadovėlyje iš viso nepaminėti. Vadovėliuose faktiškai išliko įprastas sovietinis stilius, kuomet tenka slėpti neparankius faktus ar tiesiog meluoti pateikiant tik sau patiems parankias interpretacijas.

 

Šiuolaikinių santykių su kaimyninėmis valstybėmis interpretavimas iš esmės atspindi postkolonijinius buvusios metropolijos kompleksus. Pavyzdžiui, aiškinant apie santykius su Lietuva, primenamos teritorinės pretenzijos mūsų šaliai: „O RF (Rusijos Federacijos – aut. past.) Valstybės Dūmoje suabejota, ar vertėjo Rusijos pusei daryti nuolaidas. [...] išsakytos abejonės dėl to, ar teisėtas Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos, kuris iki 1924 m. ir 1939–1945 buvo Rytų Prūsijos sudėtyje. Jis buvo prijungtas prie Sovietų Sąjungos (rus. īķ īņīųåė īņ Ćåšģąķčč ź Ńīāåņńźīģó Ńīžēó) kaip visa šiaurinė šios provincijos dalis, [remiantis] valstybių-nugalėtojų (SSRS, JAV, Didžioji Britanija ir Prancūzija) sprendimu Potsdamo konferencijoje, kuri vyko 1945 m. liepos 17 – rugpjūčio 2 d. Klaipėda ir aplinkinės teritorijos buvo SSRS vyriausybės perduotos Lietuvai“[67]. Taip pat teigiama, jog Lietuvos politika Kaliningrado srities atžvilgiu priešiška (konkrečiau nepatikslinama): „Be to, kai kurie Lietuvos Seimo veiksmai pasirašius sutartis buvo akivaizdžiai nukreipti prieš Rusiją, o tai neskatino [sutarčių] ratifikacijos“[68]. Faktiškai taip kuriamas „priešų apgultos tvirtovės“ sindromas, grąžinant apyvarton „istorinių priešų“ – Lietuvos ir Lenkijos – vaizdinius, juos aktualizuojant per šiuolaikinių santykių prizmę.

 

Išvados

 

1. Imperinio paveldo temos aktualizavimas sulaukia prieštaringo vertinimo šiandienos Rusijos intelektualinėje tradicijoje. Viena vertus, Vakarų imperializmas ir kolonializmas, ypač (o dažniausiai vien tik) jų destruktyvieji aspektai, lieka abejonių nekeliančios temos šiuolaikinėje Rusijos istoriografijoje. Kita vertus, pačios Rusijos imperinė patirtis dažniausiai vertinama pozityviai, kadangi imperijos praeities klausimas tebėra politiškai jautrus. Istorinės atminties užribyje paliekamos Rusijos imperializmo ir kolonializmo temos, dėmesys sutelkiamas ties „rusų žemių plėtros“ ir „nesavanaudiškos pagalbos imperijos pakraščiams“ temomis. Be to, pastaraisiais metais išryškėjo nauja tendencija – imperinės tradicijos kaip pozityvaus reiškinio studijos.

 

2. Galima daryti prielaidą, jog atlikus reviziją sugrąžintas Rusijos imperinės istoriografijos ir didaktikos modelis. Istorinis naratyvas „Rusija versus Vakarai“, trumpam išnykęs iš apyvartos XX a. paskutiniajame dešimtmetyje, šiuo metu vėl funkcionuoja. Iš esmės sugrąžintas sovietinių laikų metodologinis ar net greičiau ideologinis šablonų rinkinys, pritaikytas šiai temai, kuris intensyviai pasitelkiamas istorijos mokymo procese, papildant jį carinės istoriografijos postulatais.

 

3. Vadovėlis „Vakarų Rusijos istorija“ labai neišsiskiria iš bendrų istorijos mokymo tendencijų – jis atspindi šiuolaikinį mūsų Rytų kaimynystės imperialistinį diskursą dėstant istoriją. Pažymėtinas nebent pats objektas – Rytų Prūsijos istorija, kuri sovietmečiu buvo uoliai nutylima. Ji pateikiama kaip Vakarų Rusijos ir ypatingai nesiskirianti nuo visos Rusijos istorinių procesų. Maskvocentrinis istorijos mokymo modelis, įrodinėjant ilgaamžius Rytų Prūsijos ir Rusijos imperijos santykius bei, kaip patys autoriai aiškina, ankstesnė Maskvos patirtis administruojant kraštą, pasitelkiamas pagrįsti krašto rusiškumui. Tokie istoriniai faktai kaip, pavyzdžiui, sovietų vykdytas etninis valymas baigiantis Antrajam pasauliniam karui ir jam pasibaigus, tiesiog nutylimi užpildant informacijos vakuumą sovietinės propagandos atpasakojimu. Faktiškai vadovėlį būtų galima skirti dar J. Stalino laikais suformuluotam „žemių išvadavimo ir prisijungimo“, taip pat sovietinio imperializmo nutylėjimo bei „pelnytos bausmės“ mitologijos kategorijai, papildant ją kai kuriais carinės epochos istoriografijos elementais.

 

Nuorodos

 

 



* Ramūnas Trimakas – humanitarinių mokslų daktaras, Mykolo Romerio universiteto Strateginio valdymo ir politikos fakulteto Politikos mokslų katedros docentas; adresas: Ateities g. 20, LT-08303 Vilnius; el. paštas: ramū Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų sritys – ES institucinė reforma, pilietinės visuomenės kūrimas Vidurio ir Rytų Europoje, sovietinė visuomenė ir kultūra, politiniai procesai buvusios SSRS teritorijoje.



[1] Ńņåļąķčłåā, Ą. Ņ. Čńņīšč˙ Šīńńčč IXXVII āåźīā. Īņ šīńńčéńźīé ćīńóäąšńņāåķķīńņč äī Šīńńčéńźīé čģļåščč. Ģīńźāą: ŹīģŹķčćą, 2007, 582 ń.; Źąńļż, Ń. Čģļåšč˙ č ģīäåšķčēąöč˙. Īįłą˙ ģīäåėü č šīńńčéńźą˙ ńļåöčōčźą. Ģīńźāą: Šīńńčéńźą˙ ļīėčņč÷åńźą˙ żķöčźėīļåäč˙, 2001, 255 ń.; Taip pat šis klausimas aptartas: Cohen, A. Russian Imperialism: Development and Crisis. Praeger Publishers, 1996, 200 p.

[2] Ķąöč˙ č čģļåšč˙ ā šóńńźīé ģūńėč ķą÷ąėą XX āåźą: Ąķņīėīćč˙. Cīńņ. Ń. Ģ. Ńåšćååāą, Ą. Ā. Ėīģīķīńīāą. Ģīńźāą: Ńźčģåķś, Ļšåķńą, 2004, 352 ń.

[3] Ćąāšīā, Ń. Ķ. Ģīäåšķčēąöč˙ āī čģ˙ čģļåščč. Ńīöčīźóėüņóšķūå ąńļåźņū ģīäåšķčēąöčīķķūõ ļšīöåńńīā ā Šīńńčč. Ģīńźāą: Åäčņīščąė ÓŠŃŃ, 2004, 352 ń. (Taip pat galima rasti internete: http://www.gumer.info/bibliotek_Buks/History/gavr/index.php [žiūrėta 2009-01-05]).

[4] Historiography of Imperial Russia: The Profession and Writing of History in a Multinational State. Ed. by Sanders, T. M. E. Sharpe, 2000, 536 p.; Litvin, A. L. Writing History in Twentieth-Century Russia: A View from Within. Palgrave Macmillan, 2002, 153 p.

[5] Įóņąźīā, Ą. Ģ., Ņčēåķćąóēåķ, Ą. Å. Īļčóģķūå āīéķū: Īįēīš āīéķ åāšīļåéöåā ļšīņčā Źčņą˙ ā 18401842, 18561858, 1859 č 1860 ćīäąõ. Ģīńźāą: ĪĪĪ «Čēäąņåėüńņāī ĄŃŅ», 2002, c. 397.

[6] Thompson, E. M. Imperial Knowledge: Russian Literature and Colonialism. Greenwood Press, 2000, p. 129–152, 199–222.

[7] Loomba, A. Colonialism/Postcolonialism. Routledge, 1998, p. 1–94.

[8] Cidzikaitė, D. Postkolonializmas Lietuvoje: įtartinas ar priimtinas? Kultūros barai, 2008, nr. 2, p. 7.

[9] Baltic Postcolonialism. Ed. by Violeta Kelertas. Amsterdam-New York: Rodopi, 2006, 464 p.

[10] Samalavičius, A. Kas bijo postkolonializmo studijų? Kultūros barai, 2008, nr. 3, p. 8.

[11] Čńņīšč˙ ēąļąäķīé Šīńńčč. Źąėčķčķćšąäńźą˙ īįėąńņü: Ó÷åįķī-ģåņīäč÷åńźīå ļīńīįčå äė˙ ųźīėüķčźīā. 6–7 źėąńńū. Ļīä šåä. Ą. Ļ. Źėåģåųåāą. Ģīńźāą: ĪĖĢĄ Ģåäčą Ćšóļļ, 2007, 224 c.; Čńņīšč˙ ēąļąäķīé Šīńńčč. Źąėčķčķćšąäńźą˙ īįėąńņü: Ó÷åįķī-ģåņīäč÷åńźīå ļīńīįčå äė˙ ųźīėüķčźīā. 8–9 źėąńńū. Ļīä šåä. Ą. Ļ. Źėåģåųåāą. Ģīńźāą: ĪĖĢĄ Ģåäčą Ćšóļļ, 2007, 208 c.; Čńņīšč˙ ēąļąäķīé Šīńńčč. Źąėčķčķćšąäńźą˙ īįėąńņü: Ó÷åįķī-ģåņīäč÷åńźīå ļīńīįčå äė˙ ųźīėüķčźīā. 1011 źėąńńū. Ļīä šåä. Ą. Ļ. Źėåģåųåāą. Ģīńźāą: ĪĖĢĄ Ģåäčą Ćšóļļ, 2007, 320 c.; Čńņīšč˙ ēąļąäķīé Šīńńčč. Źąėčķčķćšąäńźą˙ īįėąńņü: Ó÷åįķī-ģåņīäč÷åńźīå ļīńīįčå äė˙ ó÷čņåėåé. 6–7 źėąńńū. Ļīä šåä. Ą. Ļ. Źėåģåųåāą. Ģīńźāą: ĪĖĢĄ Ģåäčą Ćšóļļ, 2007, 191 c.; Čńņīšč˙ ēąļąäķīé Šīńńčč. Źąėčķčķćšąäńźą˙ īįėąńņü: Ó÷åįķī-ģåņīäč÷åńźīå ļīńīįčå äė˙ ó÷čņåėåé. 89 źėąńńū. Ļīä šåä. Ą. Ļ. Źėåģåųåāą. Ģīńźāą: ĪĖĢĄ Ģåäčą Ćšóļļ, 2007, 256 c.; Čńņīšč˙ ēąļąäķīé Šīńńčč. Źąėčķčķćšąäńźą˙ īįėąńņü: Ó÷åįķī-ģåņīäč÷åńźīå ļīńīįčå äė˙ ó÷čņåėåé. 10–11 źėąńńū. Ļīä šåä. Ą. Ļ. Źėåģåųåāą. Ģīńźāą: ĪĖĢĄ Ģåäčą Ćšóļļ, 2007, 320 c.; Čńņīšč˙ ēąļąäķīé Šīńńčč. Źąėčķčķćšąäńźą˙ īįėąńņü: Šąįī÷ą˙ ņåņšąäü. 6–7 źėąńńū. Ļīä šåä. Ą. Ļ. Źėåģåųåāą. Ģīńźāą: ĪĖĢĄ Ģåäčą Ćšóļļ, 2007, 64 c.; Čńņīšč˙ ēąļąäķīé Šīńńčč. Źąėčķčķćšąäńźą˙ īįėąńņü: Šąįī÷ą˙ ņåņšąäü. 89 źėąńńū. Ļīä šåä. Ą. Ļ. Źėåģåųåāą. Ģīńźāą: ĪĖĢĄ Ģåäčą Ćšóļļ, 2007, 64 c.; Čńņīšč˙ ēąļąäķīé Šīńńčč. Źąėčķčķćšąäńźą˙ īįėąńņü: Šąįī÷ą˙ ņåņšąäü. 10–11 źėąńńū. Ļīä šåä. Ą. Ļ. Źėåģåųåāą. Ģīńźāą: ĪĖĢĄ Ģåäčą Ćšóļļ, 2007, 80 c.

[12] Jovaiša, E., Vaškevičiūtė, I. Vakarų Rusijos istorijai atsiradus. Istorija, 2008, t. 69, p. 3–7.

[13] Said, E. W. Orientalizmas. Vilnius: Apostrofas, 2006, 446 p.

[14] Tibavi, A. L. English-Speaking Orientalists: A Critique of Their Approach to Islam and Arab Nationalism. The Muslim World, 1963, vol. 53 (3), issue 3, p. 185–204.

[15] Alavi, H. Imperialism, old and new. New England Free Press, 1964, 126 p.

[16] Lietuviška kritinė “Orientalizmo” recenzija: Subačius, P. Ne(į)vykęs virsmas. Knygų aidai, 2006, nr. 3, p. 20–24.

[17] Warraq, I. Defending the West: A Critique of Edward Said’s Orientalism. Prometheus Books, 2007, 500 p.

[18] Postcolonial Studies and Beyond. Ed. by A. Loomba, S. Kaul, M. Bunzl, A. Burton, J. Esty. Duke University Press, 2005, p. 125–144, 339–438.

[19] Thompson, E. M. Imperial Knowledge: Russian Literature and Colonialism. Greenwood Press, 2000, p. 2–3.

[20] Forsyth, J. A History of the Peoples of Siberia: Russia’s North Asian Colony 1581–1990. Cambridge University Press, 1994, 475 p.; Lincoln, W. B. The Conquest of a Continent: Siberia and the Russians. Cornell University Press, 2007, 500 p.

[21] Brower, D. Turkestan and the Fate of the Russian Empire. Routledge Curzon, 2003, 240 p.; Hopkirk, P. The Great Game: The Struggle for Empire in Central Asia. Kodansha International, 1992, 564 p.; Hopkirk, P. Setting the East Ablaze: Lenins Dream of an Empire in Asia. Kodansha International, 1995, 272 p.; Russia’s Orient: Imperial Borderlands and Peoples, 1750–1917. Ed. by D. R. Brower, E. J. Lazzerini. Indiana University Press, 1997, 368 p.

[22] Breyfogle, N. B. Heretics And Colonizers: Forging Russia’s Empire In The South Caucasus. Cornell University Press, 2005, 376 p.; Layton, S. Russian Literature and Empire: Conquest of the Caucasus from Pushkin to Tolstoy. Cambridge University Press, 1995, 370 p.

[23] Pavyzdžiui, Viktoras Iljuchinas, Rusijos Valstybės Dūmos deputatas, teigia: „[...] 1991 metais SSRS Generalinė prokuratūra priima Lenkijos delegaciją, vadovaujamą Lenkijos pasiuntinio SSRS. Aš buvau to įvykio dalyvis. Lenkų elgesys, ypač jų pretenzijos mums, dvelkė akivaizdžia puikybe, kartais peraugančia į cinizmą. Į mano klausimą apie tokių griežtų reikalavimų priežastis dėl naujo įvykių Katynėje tyrimo buvo pareikšta „Mes norime tiesos“ (Čėžõčķ, Ā. Č. «Źąņūķü» ļī ćåįįåėüńīāńźč. Taip pat galima rasti internete: http://www.gazetanv.ru/article/?id=5179 [žiūrėta 2008-04-03]). Samprotaudamas ta pačia Katynės tematika, Lenkijos kino kritikas Denisas Gorelovas griebiasi tautinių ir asmeninių įžeidimų: „Lenkas, nužengęs nuo ešafoto, akimirksniu tampa komiškas. [...] Ketvirtoji pagal dydį pasaulyje lenkų armija, septynioliktą karo dieną visuotinai atsidūrusi nelaisvėje, [tėra] verta masiškai išvaryti į namus pas ištikimas žmonas ir vaikučius (rus. ź įėąćīāåšķūģ źīįüåņąģ č õėīļü˙ņąģ). Laukti jos keliamų problemų – paranoja. [...] Matyt, Maskvoje pernelyg jautriai sureagavo į lenkų herojinę retoriką, į kurią niekada neverta [pernelyg jautriai] reaguoti. [...] Ponas Vaida-jaunesnysis, lygiai taip pat kaip jo iš priešybių nuausta tauta, metai po metų judėjo nuo ugningo romantizmo prie šalto realizmo. [...] Lenkų realistas – tai... tarytum gruzinas rašytų prozą. [...] Deja, kaip ir daugelio, laisvė Lenkijos nepuošia. [...] Gaila, kad ir broliams maskoliams (rus. ó įšąņüåā-ģīńźąėåé) nepavyko išmokyti arogantišką lenkų kariuomenę kovoti iki paskutiniųjų. Ne viską, žinoma, maskoliai moka, bet užtenka mokančiųjų, kad keturiasdešimt metų nevadintų savęs „Jaltos auka“ ir pusę amžiaus nelauktų tautiečių leidimo susukti filmą apie žuvusį tėtę“. (Ćīšåėīā, Ä. Įåėūé źīķü įīšīēäó ļīšņčņ: «Źąņūķü» Ąķäęå˙ Āąéäū. Taip pat galima rasti internete: http://rulife.ru/index.php?mode=article&artID=648/ [žiūrėta 2008-04-03]). Paprasčiau sakant, jokių diskusijų istorine tematika apie SSRS įvykdytus nusikaltimus prieš Lenkijos ar bet kurios kitos šalies piliečius negali būti, o vienintelė pusė, turinti teisę mesti kaltinimus, pasmerkti bei nubausti, yra Rusija. Olego Popcovo, aktyvaus visuomenės veikėjo ir buvusio valstybės kontroliuojamo kanalo „TV Centras“ prezidento-generalinio direktoriaus, pateiktos netolimos praeities aliuzijos kaip orientyras rytdienai gana neblogai atspindi nuotaikas bei istorinės patirties vertinimą Rusijos visuomenėje: „Aš atvykau į Vokietiją, tuomet tai [buvo] Vakarų Vokietija, mes atvažiavome, išlipome, o tą naktį pastatė Berlyno sieną – įsivaizduojate, į ką pavirto diskusija? Tačiau aš staiga supratau, kad vokiečiai garbina (rus. ļī÷čņąžņ) jėgą. Ir jie gerąja prasme [tai daro]. Ir kada mes pradėjome [remdamiesi] šia pozicija ginti [savo] interesus, vokiečiai pradėjo trauktis. Mes kartais sakome – gerbia šalį ar negerbia. Teisingai, [reikia] tai pasakyti ciniškai – nusispjauti už ką, svarbu, kad gerbtų. Ir kada SSRS gerbė už jėgą, aš jums turiu pasakyti, tokios pagarbos Rusijai, kokia buvo tais laikais (aš Amerikoje buvau nesuskaičiuojamą galybę kartų), niekada nebuvo. Ir dabar mes stengiamės susigrąžinti tą pačią pagarbą Rusijai, kokia buvo SSRS. Mes šito norime“. (Taip pat galima rasti internete: http://www.echo.msk.ru/programs/noexit/503484-echo/ [žiūrėta 2008-04-02]).

[24] After Empire: Multiethnic Societies and Nation-Building: the Soviet Union and Russia, Ottoman, and Habsburg Empires. Ed. by K. Barkey, M. von Hagen. Westview Press, 1997, p. 30–57, 115–141.

[25] Edkins, J. Trauma and the Memory of Politics. Cambridge University Press, 2003, 284 p.; Olick, J. K. States of Memory: Continuities, Conflicts, and Transformations in National Retrospection (Politics, History, and Culture). Duke University Press, 2003, 354 p.

[26] Kujundzic, D. „After“: Russian Post-Colonial Identity. MLN, vol. 115, no. 5, Comparative Literature Issue, 2000, p. 892–908.

[27] Ļąčķ, Ż. Ī ōåķīģåķå čģļåšńźīćī ķąöčīķąėčēģą. Šóńńźčé ķąöčīķąėčēģ ā ļīėčņč÷åńźīģ ļšīńņšąķńņāå (čńńėåäīāąķč˙ ļī ķąöčīķąėčēģó ā Šīńńčč). Ńīńņ. Ģ. Ėąšžżėü, Ōšąķźī-Šīńńčéńźčé öåķņš ćóģąķčņąšķūõ č īįłåńņāåķķūõ ķąóź, 2007, ń. 336351; Ļīńėå čģļåščč. Ļīä īįł. šåä. Č. Ģ. Źė˙ģźčķą. Ģīńźāą: Ōīķä Ėčįåšąėüķą˙ ģčńńč˙, 2007, 224 ń.

[28] Ćīėüģąķ, Ģ. Šóńńźčé čģļåščąėčēģ. Ģčķńź, 1929.

[29] Šīńńč˙ č åå «źīėīķčč». Źąź Ćšóēč˙, Óźšąčķą, Ģīėäąāč˙, Ļščįąėņčźą č Ńšåäķ˙˙ Ąēč˙ āīųėč ā ńīńņąā Šīńńčč. Ģīńźāą: Čēäąņåėüńņāī ÄĄŠŚ, 2007, ń. 34, 9, 566567.

[30] Īšėīā, Ą. Ń., Ćåīšćčåā, Ā. Ą., Ćåīšćčåāą, Ķ. Ć., Ńčāīõčķą, Ņ. Ą. Čńņīšč˙ Šīńńčč. Ó÷åįķčź. Ģīńźāą: «ĻŠĪŃĻÅŹŅ», 1997, c. 190192.

[31] Ten pat, c. 414.

[32] Šepetys, N. Lietuvos istorijos vaizda(vima)s šiuolaikiniuose Rusijos istorijos vadovėliuose. Lietuvos istorijos studijos, 2008, t. 22, p. 144–162.

[33] Ōčėėčļīā, Ą. Ķīāåéųą˙ čńņīšč˙ Šīńńčč 19452006 ćć. Źķčćą äė˙ ó÷čņåė˙. Ģīńźāą: Ļšīńāåłåķčå, 2007, ń. 220–223.

[34] Ģčėėåš, Ą. Čģļåšč˙ Šīģąķīāūõ č ķąöčīķąėčēģ. Ģīńźāą: Ķīāīå ėčņåšąņóšķīå īįīēšåķčå, 2008, 248 c.

[35] Ģåėüņžõīā, Ģ. Īńāīįīäčņåėüķūé ļīõīä Ńņąėčķą. Ģīńźāą: ßóēą, Żźńģī, 2006, 520 c.

[36] Óńņš˙ėīā, Ķ. Ź āīļšīńó ī šóńńźīģ čģļåščąėčēģå. Ļšīįėåģū Āåėčźīé Šīńńčč, ¹ 15, 1916, 28 īźņ˙įš˙, ń. 15.

[37] Ēąļąäķūå īźšąčķū Šīńńčéńźīé čģļåščč. Ģīńźāą: Ķīāīå ėčņåšąņóšķīå īįīēšåķčå, 2006, 608 ń.

[38] Ten pat, c. 5.

[39] Ten pat, c. 17.

[40] Ten pat, c. 16–29.

[41] Åōčģåķźī, Ą. ß. Żėåģåķņąšķūé ó÷åįķčźś šóńńźīé čńņīšič. Źóšńś żļčēīäč÷åńźié äė˙ ńšåäķå-ó÷åįķūõś ēąāåäåķié č āūńųčõś ķą÷ąėüķūõś ó÷čėčłś. Čēäąķiå ųåńņīå, äīļīėķåķķīå. Ļåņšīćšąäś: Čēäąķiå ß. Įąųģąźīāą č Ź°, 1917, ń. 67.

[42] Ten pat, c. 69–70.

[43] Ten pat, c. 66–67.

[44] Głębocki, H. Kresy imperium. Szkice i materiały do dziejów polityki Rosji wobec jej peryferii (XVIII–XXI wiek). Kraków: ARCANA, 2006, p. 121–306.

[45] Kappeler, A. The Russian Empire: A Multiethnic History. Paerson Education, 2001, p. 253.

[46] Tolz, V. Russia. Arnold, 2001, p. 76–81, 168–174.

[47] Krickus, R. J. The Kaliningrad Question. Rowman & Littlefield Publishers, Inc., 2002, p. 3–11.

[48] Čńņīšč˙ ēąļąäķīé Šīńńčč. Źąėčķčķćšąäńźą˙ īįėąńņü: Ó÷åįķī-ģåņīäč÷åńźīå ļīńīįčå äė˙ ó÷čņåėåé. 6–7 źėąńńū. Ļīä šåä. Ą. Ļ. Źėåģåųåāą ..., c. 3.

[49] Jovaiša, E., Vaškevičiūtė, I. Vakarų Rusijos istorijai atsiradus ..., p. 6.

[50] Ten pat.

[51] Čńņīšč˙ ēąļąäķīé Šīńńčč. Źąėčķčķćšąäńźą˙ īįėąńņü: Ó÷åįķī-ģåņīäč÷åńźīå ļīńīįčå äė˙ ó÷čņåėåé. 6–7 źėąńńū. Ļīä šåä. Ą. Ļ. Źėåģåųåāą ..., c. 4–5.

[52] Ten pat, c. 3.

[53] Ten pat, c. 7.

[54] Forstreuter K. Preußen und Rußland von den Anfängen des Deutschen Ordens bis zu Peter dem Großen. Göttingen: Musterschmidt-Verlag, 1955, 260 S.

[55] Ten pat, S. 10.

[56] Ōčėėčļīā, Ą. Ķīāåéųą˙ čńņīšč˙ Šīńńčč 1945–2006 ćć. Źķčćą äė˙ ó÷čņåė˙ ..., c. 6.

[57] Ten pat, c. 10.

[58] Ten pat, c. 84–86.

[59] Čńņīšč˙ ēąļąäķīé Šīńńčč. Źąėčķčķćšąäńźą˙ īįėąńņü: Ó÷åįķī-ģåņīäč÷åńźīå ļīńīįčå äė˙ ųźīėüķčźīā. 6–7 źėąńńū ..., c. 108.

[60] Ten pat, c. 200–215.

[61] Čńņīšč˙ ēąļąäķīé Šīńńčč. Źąėčķčķćšąäńźą˙ īįėąńņü: Ó÷åįķī-ģåņīäč÷åńźīå ļīńīįčå äė˙ ó÷čņåėåé. 89 źėąńńū. Ļīä šåä. Ą. Ļ. Źėåģåųåāą ..., c. 44.

[62] Ten pat, c. 104.

[63] Čńņīšč˙ ēąļąäķīé Šīńńčč. Źąėčķčķćšąäńźą˙ īįėąńņü: Ó÷åįķī-ģåņīäč÷åńźīå ļīńīįčå äė˙ ó÷čņåėåé. 1011 źėąńńū. Ļīä šåä. Ą. Ļ. Źėåģåųåāą ..., c. 21.

[64] Ten pat, c. 17–18.

[65] Čńņīšč˙ ēąļąäķīé Šīńńčč. Źąėčķčķćšąäńźą˙ īįėąńņü: Ó÷åįķī-ģåņīäč÷åńźīå ļīńīįčå äė˙ ųźīėüķčźīā. 10–11 źėąńńū. Ļīä šåä. Ą. Ļ. Źėåģåųåāą ..., c. 37.

[66] Sinner, S. Open Wound: The Genocide of German Ethnic Minorities in Russia and the Soviet Union, 1915–1949 – and Beyond. North Dakota State University, 2000.

[67] Čńņīšč˙ ēąļąäķīé Šīńńčč. Źąėčķčķćšąäńźą˙ īįėąńņü: Ó÷åįķī-ģåņīäč÷åńźīå ļīńīįčå äė˙ ó÷čņåėåé. 1011 źėąńńū. Ļīä šåä. Ą. Ļ. Źėåģåųåāą ..., c. 6263.

[68] Ten pat.

 

Gauta 2009 m. vasario 12 d.

Pateikta spaudai 2009 m. gegužės 12 d.

 

Summary

On the Issue of “Western Russia“: Imperial Memory and History Teaching

 

Representation of historical memory and history didactics remains a poorly investigated area in Lithuania in the context of post-colonial studies. The main source and impetus to write this article was a history textbook “History of Western Russia. Kaliningrad District”, prepared by a group of authors and edited by Andrej Klemeshev, Rector of Immanuel Kant Russian State University. This textbook is addressed to 6–7, 8–9 and 10–11 forms. Each part consists of Student’s book, Teacher’s book and Workbook (rus. paįo÷a˙ ņeņpaäü). As the first level of this textbook was already discussed in the journal “History”, the aim of this article is to throw some light on the parts which deal with 8–9 and 10–11 forms.

 

The article mainly deals with the way how imperial memory is presented in textbooks for secondary schools. The objective of the study is to explain the usage of the concept “Western Russia” and clarify it in the context of the concept “western borders of the empire”. This way we aim to provoke discussions about this poorly investigated history studies sphere.

 

Discussion of the present-day Russia’s historiographic landmarks and history teaching tendencies inevitably involves the issue of the imperial heritage (in the widest sense). In recent years, one of the most important questions being discussed in the Russian federation is Russia’s relationship with the so-called ‘borderline countries” (rus. oźpauķū). Contrary to academic discussions in the West where, during the last decade, the focus is on post-colonial studies, researches of Russian scientists / historians tend to follow the trend which conditionally could be called “nostalgia for the Empire”.

 

Actualization of the topic of the imperial heritage evoked contradictory evaluation in a present-day Russia’s intellectual tradition. On the one hand, Western imperialism and colonialism, especially their destructive aspects, remain a dominant topic in Russia’s historiography. On the other hand, Russia’s imperial past and experience are estimated positively because this issue remains politically sensitive. The topics of Russian imperialism and colonialism remain beyond the boundaries of historical memory while the focus shifts towards the topics such as “the expansion of Russian lands” or “unselfish aid to the borderlands of empire”. However, in recent years a new tendency became prominent, i. e. to view and study imperial traditions as a positive phenomenon.

Consequently, this leads to a conclusion that the revised model of Russian imperial historiography and didactics found its place in contemporary Russia. Historical narrative “Russia versus West”, which had gone into oblivion for a short spell of time in the last decade of the 20th century, is alive again. The methodological, or even ideological, model of the Soviet period, supplemented by the postulates of the Tsarist historiography, is in force again and is extensively applied to the process of history teaching.

 

The textbook “History of Western Russia” follows generally accepted history teaching tendencies; it reflects the contemporary imperialistic discourse of our Eastern neighbour in teaching history with the exception of the history of Eastern Prussia which was “forgotten” during the Soviet period. It is presented as a part of western Russia’s history similar to all historical processes of Russia. Russification of this territory is grounded on the model which claimed lasting imperial relations between Eastern Prussia and Russia as well as the experience of Moscow while administering this territory. Such historical facts as, for example, ethnic cleansing during and after WW II, conducted by the Soviets, is simply not mentioned, and the vacuum is filled with the stories of Soviet propaganda. In fact, this textbook could be attributed to the category of the ones which propagated the idea “of freeing and annexation of territories” and did not mention the existence of the Soviet imperialism; this category could be supplemented by some elements of the Tsarist historiography.