„Istorija“. Mokslo darbai. 74 tomas
Dalia MARCINKEVIČIENĖ. „Nieuželi vsio bylo plocho?“ arba kaip vertiname sovietinę istoriją
Spausdinti

Anotacija. Straipsnyje analizuojama Nerijos Putinaitės studija „Nenutrūkusi styga. Prisitaikymas ir pasipriešinimas sovietų Lietuvoje“, kurios autorė nuosekliai laikosi Hanos Arendt (Hanna Arendt) ir kitų vadinamųjų totalitaristų nuostatos apie sovietinį režimą kaip „blogio imperiją“. Nors aptariamoje knygoje nėra pasiūlytas išsamus sovietinės visuomenės pjūvis, vienas esminių knygos nuopelnų yra autorės inicijuotas moralinis sovietmečio vertinimas.

 

Prasminiai žodžiai: sovietologija, sovietmetis, sovietinė istoriografija.

 

 Abstract. The article analyses Nerija Putinaitė’s book “The Unbroken String. Adaptation and Resistance in Soviet Lithuania”. N. Putinaitė adheres to the viewpoint of Hanna Arendt and other so-called totalitarianists who considered the Soviet regime as “the empire of evil”. Even though, Putinaite’s book does not present an exhaustive profile of the Soviet society as such, nevertheless, it initiated moral evaluation of the Soviet period.

 

Key words: Sovietology, Soviet period, Soviet historiography.

 

Įvadas

 

 

Tokį klausimą išgirstu kaskart skaitydama pranešimą tarptautinėse sovietmečio istorijai skirtose konferencijose. Neretai ta patį klausimą-priekaištą lietuviškai girdžiu ir Lietuvoje. Užduodantys šį klausimą iš esmės remiasi trimis pagrindiniais argumentais. Dažniausiai teigiama, kad sovietmetis buvo nepaprastai sudėtingas ir nevienareikšmis laikotarpis. Todėl įvykius ir tuo metu gyvenusių žmonių veiksmus būtina atskleisti kuo įvairiapusiškiau, įvertinant visus teigiamus ir neigiamus (ar net nusikalstamus) asmens poelgius. Tuomet, tikinama, turėsime nesupaprastintą ir daugiabriaunį sudėtingos sovietmečio istorijos vaizdą. Antrasis dažnai sutinkamas argumentas susijęs su teiginiu, kad ne tik Sovietų Sąjungoje, bet ir to meto Vakarų demokratijose buvo padaryta begalės klaidų ir nusikalstamų veiksmų žmonėms. Trečiasis argumentas remiasi įsitikinimu, kad Sovietų Sąjunga nebuvo išskirtinė visuomenė. Joje, atseit, tik kiek atsilikdami, vyko tie patys pasaulinės globalizacijos procesai. Galima išskirti ketvirtąjį, lietuviams būdingą argumentą. Pastarasis grindžiamas priešstata tarp autoritarinio A. Smetonos režimo ir Lietuvos atsilikimo bei akivaizdaus pramonės ir ekonomikos išaugimo sovietmečiu. Kaip gimsta ir kuo remiasi sovietmečio istorijos vertinimai?

 

Sovietmečio vertinimas: moralinis aspektas

 

Apsiribojant šiais keturiais straipsnio įvade išdėstytais argumentais, bet kuri iki kompromiso nesubalansuota sovietinės istorijos interpretacija erzina ir atrodo vienpusiška, lėkšta bei savaime kelia klausimą: „argi sovietmečiu nebuvo daug puikių dalykų, kuriuos dabar praradome?“ Šis klausimas ir kylančios aistros byloja viena – prabėgus ir dvidešimčiai metų po nepriklausomybės atkūrimo, susiduriame ne su skirtinga analitine sovietinio laikotarpio istorija, bet su skirtingu moraliniu sovietmečio vertinimu.

 

Kiekvienas profesionalus istorikas žino, kad analizė apskritai nekelia emocinio susijaudinimo: galime ranka numoti į netalentingai ar atmestinai atliktą istoriko darbą, arba atvirkščiai, susidomėti pateiktais iki šiol nežinomais archyviniais dokumentais, arba užsidegti noru pateikti kitą įvykių versiją. Tačiau visais atvejais istorinė analizė skatins diskutuoti, o ne piktintis. Tuo tarpu kategoriškas teigimas, kad „sovietmečiu viskas buvo ne taip, aš juk prisimenu“, byloja apie susidūrusias ne dvi skirtingas analizes, bet dvi priešingas sovietmečio vertinimo perspektyvas. Tad šiandien pereiti iš vieno etapo (kaltinimo sovietmečio nesuvokimu ar net klastojimu) į profesionalų akademinį lygmenį (analitinės sovietmečio istorijos) galimas tik vienas kelias – paskelbus viešą sovietmečio vertinimą ir įvardijus jį kaip režimą, skatinusį didesnę ar mažesnę moralinę degradaciją. Tuomet kiekvienas galėsime likti su savo sovietmečio vertinimu ir atitinkamai nuosekliai rašyti sovietmečio istoriją pasirinktos paradigmos rėmuose.

 

Šiandien moralinį sovietmečio vertinimą mėgino inicijuoti Nerija Putinaitė studijoje „Nenutrūkusi styga. Prisitaikymas ir pasipriešinimas sovietų Lietuvoje“. Knygoje ji nuosekliai laikosi Hanos Arendt (Hanna Arendt) ir kitų, vadinamųjų totalitaristų, pasiūlytos nuostatos apie sovietinį režimą kaip „blogio imperiją“. Pasak totalitaristų, socializmas sukūrė siurrealistinę visuomenę, kuri buvo pasmerkta žlugti drauge su režimu. Būtent todėl, pasak jų, socializmas negalėjo būti peržiūrėtas, pataisytas ar reformuotas. Kitaip sakant, totalitariniam požiūriui būdinga nuostata, kad sovietinė imperija galėjo turėti vienintelę išeitį – sistemos sunaikinimą. Tad Nerija Putinaitė žingsnis po žingsnio seka „blogio imperijos“ pėdsakais ir mėgina įvertinti režimo pasekmes sovietinės visuomenės piliečiams.

 

Knygoje N. Putinaitė teigia, kad sovietinei tikrovei iš esmės galima taikyti Žano Bodrilardo (Jean Baudrillard) modelius apie simuliakrus. Sovietinis režimas siekė įtikinti žmogų, kad neva jam nėra neįmanomų atlikti darbų ir žygdarbių: pakreipti upių vagas, pradėti plynoje ir žmogaus nelytėtoje gamtoje milžiniškas statybas arba užsibrėžti sunkiai suvokiamus darbo planus. Kadangi žmonės numanė šių užmojų absurdą ir juos supusio gyvenimo beprasmybę, tai ir reiškė, pasak N. Putinaitės, gebėjimą, įprotį ar išmokimą gyventi simuliuotoje tikrovėje taip, tarsi ji nebūtų simuliuojama[1]. Simuliuotoje realybėje sovietinis pilietis natūraliai buvo užprogramuotas utopiniam būviui ir utopiniam mąstymui. Jam nebuvo leista pajusti „čia ir dabar“, nes kiekvienas laikotarpis sovietinėje visuomenėje galėjo būti suprantamas tik kaip pereinamasis. Jam nebuvo leista ir susieti save su istorija, nes ji apskritai nebuvo verta dėmesio ir pavojinga. Sovietinis žmogus negalėjo įtvirtinti savęs ir rytojuje, nes individualių asmeninių planų toje visuomenėje neegzistavo[2].

 

Knygos autorė logiškai teigia, kad sovietinėje visuomenėje gyvenantis žmogus vargiai galėjo patirti autentiškus išgyvenimus. Vietoje jų propaganda skleidė tikrovės ir jausmų modelius, kuriuos reikėjo tik pritaikyti savo kasdienybei ir išgyvenimams. Šią autorės mintį patvirtina ir mano pačios interviu su Lietuvos moterimis[3]. Paprašytos papasakoti apie savo gyvenimą, ypač akcentuojant sovietinį laikotarpį, moterys vaizdžiai, rišliai ir detaliai pasakojo apie tarpukarį, karo įvykius ir pokarį. Tačiau pradedant šeštojo dešimtmečio viduriu jų atmintį persverdavo sovietinės propagandos konstruktai: moterų naratyvai akivaizdžiai tapdavo skurdūs, formalūs ir primindavo ištraukas iš to meto laikraščių ir žurnalų.

 

N. Putinaitės studijoje teiginių gausa kartais verčia manyti, kad jie nėra originalūs ir remiasi kitų autorių pastebėjimais. Kita vertus, autorė pateikia nemaža „nacionalinio“ totalitarizmo pavyzdžių. Bene labiausiai šiuo atveju išskiriami lietuvių rašytojai ir literatūros kritikai, nes būtent jiems teko dalia įtikinti Lietuvos piliečius sovietinės utopijos gyvybingumu ir pritaikyti sovietinę ideologiją lietuviškam mąstymui ir mentalitetui. Ypač įdomūs N. Putinaitės pastebėjimai apie psichologinius Lietuvos okupacijos padarinius lietuvio charakteriui. Pasak autorės, „sovietinė lietuviška tapatybė buvo kuriama „įsisavinant“ kitų turimą tapatybę. Lietuviškasis lokalumas buvo „silpnas“ ir „blyškus“, tegalėjo skatinti nevisavertiškumo pajutimą. (...) Lietuvos gyvenimas ir istorija tebuvo „didžiosios“ istorijos paskiras atvejis, blanki ir daugeliu prasmių „maža“ kopija. Matuojant tapatybės matu, sovietų Lietuva neturėjo savarankiškos egzistencijos. „Įsijungimo“ į „didžiąją tėvynę“ pasekmė buvo netapatumas ir nevisavertiškumas, lyginant su jos „centru“ ir „originalu“[4].

 

Kita psichologinė Lietuvos okupacijos pasekmė buvo tautos praeities neigimas ir komunistinės ideologijos atmetimas pokariu. Kaip minėjau remdamasi savo pačios tyrimais, ištisai kartai tai ištrynė autentišką atmintį ir vietoje jos įterpė propgandos pasiūlytus modelius. Dar daugiau. 1990-ųjų įvykių įtakoje mano apklaustų moterų atmintis buvo perkonstruojama dar kartą, kai jos stengėsi ištrinti sovietmečiu įgytus propagandinius štampus. Tačiau vietoje jų buvo galima išgirsti ne autentišką ir vientisą žmogaus biografiją, bet tarpusavyje nesusietų faktų kratinius.

 

Etniškumo „puoselėjimas“ sovietmečiu

 

Sovietmečiu gyvenusių žmonių atminties analizė patvirtina ir N. Putinaitės teiginį apie etniškumo naikinimą sovietiniais metais. Nors valdžia stengėsi parodyti didžiulį dėmesį liaudies tradicijai ir papročiams, iš tiesų pasitelkusi sovietinę etnografiją skatino galvoti, kad paprotys kaip tradicija yra jau miręs arba netrukus neišvengiamai mirs. Taigi buvo diegiama mintis, kad tautos istorija miršta, o išlieka tik sovietinė realybė. N. Putinaitės teiginį, kad „sovietinio režimo sąlygomis etninis lietuviškumas, legalizuojant jo fragmentus, buvo transformuojamas įvairiais būdais. Jis buvo nupolitintas, suliaudintas, nustumtas į kultūros paraštes, parodomas kaip natūraliai mirštantis, nykstantis ir galiausiai išnyksiantis“[5], patvirtina ir estų folklorą tyrinėjusi kultūros antropologė Sigrida Rausing (Sigrid Rausing). 1991–1994 metais mokslininkės darytuose interviu estai ypač pabrėždavo savo izoliacinę laikyseną sovietmečiu. Jie didžiavosi, esą sugebėję atsiriboti nuo propagandos ir todėl išsaugoję nacionalinį autentišką estų folklorą. Tačiau tyrimo metu kaip „tikrai estiškus“ žmonės nurodydavo sovietinio folkloro pavyzdžius. Būtent juos estai suvokė kaip „normalius, estiškus, nacionalinius“ ir priešpriešindavo „sovietiniams papročiams“. Analizuodama interviu S. Rausing darė išvadą, kad marksistinė pasaulėžiūra buvo ir yra gyva posovietinės Estijos paprastų žmonių sąmonėje ir neretai ji diktuoja etniškumo suvokimą: „estiška“ tai, ką dirbtinai sukūrė sovietinė ideologija ir pateikė kaip nacionalinius estų folkloro elementus. Sovietmečiu įgytos normos diktavo ir apklaustų estų estetinį suvokimą[6].

 

Lyderių ir herojų ugdymas

 

N. Putinaitės knygoje dėmesio sulaukia ir sovietinis lyderis. Kaip pastebi autorė, lyderio atsiradimą lydėjo tam tikra schema. Jis beveik visada buvo maištingas, atgailaujantis ir pakeičiantis savo vidų. Tokia lyderio asmenybės eiga įkūnijo tikro sovietinio žmogaus gimimą[7]. Taip susiformavęs lyderis buvo įtakinga propagandos priemonė, nes paprastas žmogus buvo linkęs patikėti „daug iškentėjusia“ ir save pergalėjusia asmenybe. Tolesnėje propagandinėje kovoje už žmones toks lyderis galėjo sau leisti maištauti prieš tam tikras ideologines nuostatas vien tik tam, kad paverstų ideologiją dar labiau įtikinama. Pasak autorės, prie sovietinio tipo maištaujančių lyderių neabejotinai galime priskirti rašytoją Juozą Baltušį. Pavyzdžiui, rašytojas piktinosi ir rašė, kad tarybinio žmogaus meilė privalo būti aistringa. Ir čia pat jis teigė, kad tinkamai išauklėtame tarybiniame žmoguje aistra yra „kitokia“, ne liguista[8]. Taigi, kalbėdamas apie aistrą J. Baltušis iš esmės pritarė normatyviniams jos apibrėžimams. Turėdamas nemažai galių, rašytojas galėjo demonstruoti nesutinkąs su ideologijos primestais principais, nors iš tiesų tik dar intensyviau formavo romantinės meilės sampratą pagal ideologijos siūlomas normas[9].

 

Kita vertus, N. Putinaitė neišsprendžia (ar nesprendžia) maištingumo kaip fenomeno sovietmečiu ir Sąjūdžio atsiradimo aplinkybių. Jei, kaip teigia autorė, beveik kiekvienas maištas reiškė prisitaikymą arba esminį ideologijos įtvirtinimą, o paprasti sovietiniai žmonės buvo daugiau ar mažiau prisitaikę, tai kaip tuomet paaiškinti Sąjūdžio atsiradimą?

 

Istorinė tiesa: žinojimas ir įvertinimas

 

Studijoje autorė aptaria ir kitas prisitaikymo sovietmečiu apraiškas ir pasekmes. Be recenzijoje minimų, N. Putinaitė pristato gerai žinomą „blatą“, papirkinėjimą, kyšius, ezopiškumą, išmones ir atviras išdavystes. Iš esmės visos jos mums, buvusiems sovietiniams piliečiams, yra žinomos. N. Putinaitė to ir neneigia. Tačiau yra esminis skirtumas tarp istorinės tiesos žinojimo ir viešo tos tiesos įvertinimo. Panašiai kaip istorikai Vladas Sirutavičius ir Česlovas Laurinavičius rašė, kad 1988 m. rugsėjo 25 d. Didžiojo geto sunaikinimo 45-ųjų metinių minėjimas Vilniuje buvo persmelktas nuojauta apie neišvengiamą susidūrimą su tiesa. Šiuo atveju tiesa yra suprantama kaip netrukus įvykęs viešas lietuvių vaidmens žydų tautos genocide įvertinimas, o ne apskritai istorinių faktų sužinojimas. Tad tik atvirai moraliai įvertinę sovietmetį ir pripažinę tragiškas jo pasekmes sukursime erdvę analitinei sovietmečio istoriografijai. Nepritariantys tokiam vertinimui turi teisę į kitokį sovietmečio suvokimą ir drauge skirtingą sovietinės istorijos rekonstrukciją, tačiau be emocinio klausimo ir priekaišto „Nieuželi vsio bylo plocho?“

 

Išvados

 

1. Lietuvių istoriografijoje egzistuoja keturi pagrindiniai argumentai, kuriais remiantis vertinama sovietmečio istorija. Dažniausiai teigiama, kad sovietmetis buvo nepaprastai sudėtingas ir nevienareikšmis laikotarpis. Todėl įvykius ir tuo metu gyvenusių žmonių veiksmus būtina atskleisti kuo įvairiapusiškiau, turint galvoje visus teigiamus ir neigiamus (ar net nusikalstamus) asmens poelgius. Antrasis dažnai sutinkamas argumentas susijęs su teiginiu, kad ne tik Sovietų Sąjungoje, bet ir to meto Vakarų demokratijose buvo padaryta begalės klaidų ir nusikalstamų veiksmų žmonėms. Trečiasis argumentas remiasi įsitikinimu, kad Sovietų Sąjunga nebuvo išskirtinė visuomenė. Joje, atseit, tik kiek atsilikdami vyko tie patys pasaulinės globalizacijos procesai. Galima išskirti ketvirtąjį argumentą. Pastarasis grindžiamas priešstata tarp autoritarinio A. Smetonos režimo ir Lietuvos atsilikimo bei akivaizdaus pramonės ir ekonomikos išaugimo sovietmečiu.

 

2. Pirmą kartą moralinį sovietmečio vertinimą mėgino inicijuoti Nerija Putinaitė studijoje „Nenutrūkusi styga. Prisitaikymas ir pasipriešinimas sovietų Lietuvoje“. Knygoje nuosekliai laikomasi Hanos Arendt (Hanna Arendt) ir kitų, vadinamųjų totalitaristų, pasiūlytos nuostatos apie sovietinį režimą kaip „blogio imperiją“. Ši studija gali tapti atspirties tašku suvokiant skirtingus sovietinės istorijos vertinimus lietuvių istoriografijoje.

 

3. Studijoje N. Putinaitė aptaria prisitaikymo sovietmečiu apraiškas ir pasekmes. Nors visos jos mums, buvusiems sovietiniams piliečiams, yra žinomos, tačiau tik atvirai ir viešai įvertinę sovietmetį ir pripažinę tragiškas jo pasekmes, sukursime erdvę analitinei sovietmečio istoriografijai.

 

Nuorodos

 

 





[1] Putinaitė, N. Nenutrūkusi styga. Prisitaikymas ir pasipriešinimas sovietų Lietuvoje. Vilnius: Aidai, 2008, p. 24.

[2] Ten pat, p. 40.

[3] Marcinkevičienė, D. Prijaukintos kasdienybės. Biografiniai Lietuvos moterų interviu, 1945–1970 m.: studija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2007, 220 p.

[4] Ten pat, p. 50–51.

[5] Ten pat, p. 144.

[6] Rausing, S. History. Memory, and Identity in Post-Soviet Estonia: the End of a Collective Farm. Oxford, New York: Oxford University Press, 2004, p. 4.

[7] Putinaitė, N. Nenutrūkusi styga ..., Vilnius: Aidai, 2007, p. 87, 97, 105.

[8] Daukšas, K. Dar apie šeimos patvarumą. Tiesa, 1959, liepos 15; Baltušis, J. Baimės akys didelės. Tiesa, 1959, liepos 15.

[9] Putinaitė, N. Nenutrūkusi styga ..., Vilnius: Aidai, 2007, 306 p.

Gauta 2009 m. vasario 17 d.

Pateikta spaudai 2009 m. birželio 3 d.

 

Summary

„Nieuželi vsio bylo plocho?“ or The Battle Over the Soviet History

 

The article explores attitudes towards the history of the Soviet period in contemporary Lithuanian historiography, and its starting point is Nerija Putinaitė’s book “The Unbroken String. Adaptation and Resistance in Soviet Lithuania”. The author of the article draws attention to the fact that the present-day moral evaluation of the Soviet period was initiated by Nerija Putinaitė’s book where the Soviet regime is considered as “the empire of evil” (according to Hanna Arendt and other so-called totalitarianists). According to Putinaitė, socialism created a surrealist society which was condemned to die and extinguish together with the regime. That is why communism could not be revised, amended or reformed. In other words, the inevitable outcome of the Soviet empire was the self-destruction of the system itself. N. Putinaitė consistently follows the traces of the “empire of evil” in her book and tries to estimate the consequences of this regime for the citizens of the Soviet society. Nevertheless, the author of the article claims that even after 20 years after the restoration of independence of Lithuania in 1990, there still exist not only confrontations but also different moral estimation regarding the Soviet period among Lithuanian academy.