„Istorija“. Mokslo darbai. 74 tomas
Jonas SIREIKA. Istorinė medžiaga „Šiaulių metraštyje“: autoriai, turinys, pobūdis
Spausdinti

Anotacija. Straipsnyje apžvelgiamas „Šiaulių metraščio“ leidimas XX a.; turinio, pobūdžio ir autorių aspektais analizuojama istorinė medžiaga, paskelbta šio periodinio leidinio puslapiuose.

 

Prasminiai žodžiai: Šiaulių metraštis, kraštotyra, istorija, istorinė medžiaga, knyga.

 

Abstract. The article reviews a series of editions of “The Chronicle of Šiauliai” in the 20th century. Historical material is analysed with regard to the contents, materials and the authors who contributed their articles to this publication.

 

Key words: “The Chronicle of Šiauliai”, local ethnography, history, historical material, volume.

 

Įvadas

 

Pirmosios ir Antrosios Lietuvos Respublikos laikais Šiauliuose nebuvo periodinio leidinio, skirto vien istorijai, tačiau istorinė medžiaga spausdinta įvairiuose miesto periodiniuose leidiniuose. Prie tokių leidinių tarpukario laikais priskirtini kraštotyros žurnalas „Gimtasai kraštas“, „Kultūra“, laikraščiai – „Šiaulių naujienos“, „Šiaurės Lietuva“ ir kai kurie kiti, o atkūrus nepriklausomybę – žurnalas „Šiaurės Lietuva“, literatūros almanachas „Varpai“, laikraščiai „Šiaulių naujienos“, „Šiaulių kraštas“, Sąjūdžio leidinys „Aušros alėja“ ir kt. Iš periodikos leidinių ypatingą vietą užima tarpukariu leistas ir po ilgos pertraukos, 1994 m., atkurtas „Šiaulių metraštis“, kuriame pateikta gana daug istorinės medžiagos, o ir pats leidinys (bent kai kurios jo knygos) yra tapęs istorija.

 

Iš viso išėjo 10 „Šiaulių metraščio“ knygų. Per netrumpą leidinio gyvavimo laikotarpį keitėsi „Šiaulių metraščio“ leidėjai, koncepcijos, autoriai, turinys, informacijos pobūdis. Visas 10 knygų jungia viena – tai knyga apie Šiaulių miestą, o tarpukariu – ir apie Šiaulių apskritį, apie socialinės, ekonominės ir politinės raidos tendencijas, šiauliečių kovą už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.

 

Nors „Šiaulių metraštis“ kaip istorijos šaltinis plačiai naudotas rengiant Šiaulių miesto istorijos pirmąją dalį[1], istoriografijoje dėmesio beveik nesulaukė. Apie šį leidinį kaip istorijos šaltinį yra trumpai rašęs straipsnio autorius[2]. „Šiaulių metraščio“ leidybą pamini savo straipsnyje V. Šiukščienė[3], metraščio redaktorius P. Bugailiškis savo atsiminimuose[4] jam skiria vos kelioliką eilučių. Jis paminėjo svarbesnius savo bendradarbius, straipsnių autorius ir nurodė, apie ką rašoma metraštyje[5]. Iki šiol visiškai netirta, kokia yra istorijos medžiaga „Šiaulių metraštyje“ jos turinio, pobūdžio ir autorių aspektais, kiek ši medžiaga yra naudinga miesto ir krašto istorijai.

 

Straipsnio tikslas – apžvelgti „Šiaulių metraštį“ jo istorinės raidos aspektu, išanalizuoti istorinę medžiagą, pateiktą leidinyje.

 

Tarpukario „Šiaulių metraštis“ – kraštotyrininkų leidinys

 

XX a. trečiame dešimtmetyje ir ketvirto dešimtmečio pirmoje pusėje Šiauliai garsėjo savivaldybininkais, visuomenininkais ir kultūrininkais. Iš kultūrininkų aktyvumu ypač išsiskyrė kraštotyrininkai, kurių lyderis buvo teisininkas P. Bugailiškis. Nusiteikę aktyviai veikti kraštotyros srityje šiauliečiai 1927 m. pavasarį nusprendė susiburti į kraštotyros draugiją. Gegužės 7 d. Šiaulių kraštotyros draugijos steigiamojo susirinkimo išvakarėse iniciatyvinės grupės nariai – P. Bugailiškis, D. Jasaitis, J. Bergeris, K. Ubeika, J. Sondeckis, V. Šliageris, kun. J. Lapis – kreipėsi į miesto bendruomenę. Kreipimesi sakoma: „Savo krašto ateitį kurdami, mes užmiršome savo praeitį, nesirūpiname arčiau pažinti jo padėties, gamtos, istorijos, nesistengėme apsaugoti senovės liekanų ir įvairios medžiagos ...“[6]. Šiais žodžiais šiauliečiai išsakė savo kaip sąmoningų Lietuvos piliečių nerimą dėl nesirūpinimo kultūros paveldu ir praeities pažinimu bei ryžtą keisti situaciją į gerąją pusę. Šiaulių kraštotyros draugija, susikūrusi 1927 m. gegužės 15 d., kitais metais perėmė „Aušros“ muziejų ir užtikrino jo sėkmingą veiklą. 1930 m. draugija pradėjo leisti periodinį leidinį, pavadintą „Šiaulių metraščiu“. Tarpukariu buvo išleistos 5 knygos. „Šiaulių metraštis“ Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais buvo vienintelis, todėl unikalus tokio pobūdžio leidinys. Jo leidėjai, Lietuvos kraštotyros sąjūdžio aktyvistai, siekė kelių tikslų, apie kuriuos sužinome iš „Šiaulių metraščio“ pirmosios knygos. Jos pratarmėje, pavadintoje „Redakcijos žodžiu“, rašoma: „Ši knyga siekia dviejų tikslų – informacinio ir kraštotyros. Kaip informacinė, – ji nori padėti visiems, kas dirba kurį nors darbą, reikalingą santykių su visuomene bei žinių apie tos ar kitos visuomenės būklę (...) Kraštotyros tikslo ši knyga iš dalies atsiekia jau savo informaciniu turiniu, taip jau statistikos skyriumi, vaizduojančiu mūsų krašto būklę, jo plėtotę bei ateities perspektyvas; be to ji stengiasi fiksuoti svarbesniuosius savo apygardos gyvenimo reiškinius istorijai ir kartu aiškinti jos mažai mums težinomą ir menkai teištirtą praeitį, kad ir mūsų visuomenei neliktų svetimas kultūrinio pasaulio obalsis: „pažink savo kraštą!“[7]. Apie leidinio tikslus bei pobūdį galima spręsti ne tik iš pirmosios knygos pratarmės, bet ir „Šiaulių metraščio“ paantraščių, kurios nebuvo vienodos. 1930 ir 1931 m. „Šiaulių metraščiai“ turi tokias paantraštes: „Informacinė knyga“, 1932 m. – „Informacijos, statistikos ir kraštotyros knyga“, 1933 m. – „Kraštotyros darbo metinė knyga“, 1938 m. – „Nepriklausomybės dvidešimtmečio Šiaulių mieste ir apskrityje apžvalga“. Atsižvelgiant į oficialiai deklaruotus tikslus, atskirų knygų paantraščių pavadinimus ir knygų turinį galima daryti išvadą, kad per visą leidimo laiką buvo siekiama trijų tikslų:

 

1. Pateikti visuomenei reikalingą praktinio pobūdžio informaciją apie mieste veikiančias įstaigas ir organizacijas.

2. Informuoti visuomenę apie Šiaulių kraštotyros draugijos ir „Aušros“ muziejaus, priklausiusio Kraštotyros draugijai, veiklą, muziejuje saugomą kraštotyros medžiagą, kad visuomenė galėtų susipažinti su savo krašto ir miesto praeitimi.

3. Užfiksuoti svarbesnius miesto ir apskrities gyvenimo įvairiose srityse įvykius, kad jie nebūtų užmiršti, galėtų tapti istorija.

 

Pagrindinis tikslas buvo kraštotyra, tačiau tikslų hierarchija nebuvo pastovi, keitėsi. Tai liudija leidinio paantraščių pavadinimai. Jeigu 1930 m. „Šiaulių metraštis“ buvo informacinė knyga, tai 1938 m. – apžvalginė. Savo tikslams įgyvendinti leidėjai pasirinko atitinkamą knygos struktūrą. Pirmųjų trijų knygų, t. y. „Šiaulių metraščio“ 1930, 1931, 1932 metų turinys suskirstytas į A, B, C, ir D dalis. A dalyje pateikiama informacija apie Šiaulių miesto ir apskrities valstybės įstaigas, visuomenines organizacijas, B dalyje rašoma apie miestą ir apskritį statistikos aspektu, C dalyje nurodomi svarbesni praėjusių metų įvykiai, „D“ dalyje pateikiama kraštotyros, etnografijos, istorijos medžiagos. Ketvirtoje ir penktoje „Šiaulių metraščio“ knygoje ankstesnio medžiagos suskirstymo nebėra: 1933 metų „Šiaulių metraštyje“ įdėta tiktai kraštotyros medžiaga ir archeologo B. Tarvydo straipsnis[8], o paskutinioji prieškario metais išleista knyga chronologiškai apima 1918–1938 m. pradžios laikotarpį. Faktiškai tai yra apžvalginių straipsnių rinkinys, skirtas nepriklausomos Lietuvos dviejų dešimčių metų sukakčiai pažymėti. Keturiose iš penkių metraščio knygų pagrindinė buvo statistinė medžiaga. Kyla klausimas, kodėl statistika buvo metraščio pagrindas? Reikalas tas, kad leidinio redaktorius P. Bugailiškis, pagal išsilavinimą teisininkas, aukštuosius mokslus studijavo Peterburgo universitete. Ten jis susidomėjo tuo metu buvusia labai populiaria statistika ir vėliau „vienas pirmųjų Lietuvoje statistikos metodus ėmė taikyti apibendrinant kultūros procesus“[9].

 

„Šiaulių metraštį“ redagavęs P. Bugailiškis (paskutinę knygą jam padėjo suredaguoti V. Zdichauskis) rūpinosi ir leidinio turiniu, rinko reikalingą informaciją. Pirmoms trims metraščio knygoms informacijos buvo gauta iš įstaigų, įmonių ir organizacijų pagal iš anksto parengtas ir joms nusiųstas anketas. „Šiaulių metraščio“ pirmosios knygos pratarmėje buvo išreikštas pageidavimas, kad „kiekviena įstaiga ar organizacija (valdžios, savivaldybių, visuomenės), taip jau pramonės ar prekybos įmonė laiku suteiktų apie save juo daugiau skelbtinų žinių“[10]. Taip pat „Šiaulių metraščiui“ kraštotyrinės, istorinės, etnografinės medžiagos pateikė nemažai autorių; kai kurie iš jų buvo arba vėliau tapo žinomais specialistais: B. Tarvydas, J. Puzinas, P. Avižonis ir kt. P. Bugailiškis visus, kurie teikė jam informaciją ar rašė darbus metraščiui, vadino bendradarbiais. 1932 m. tokių buvo apie penkiasdešimt[11]. 1938 m. metraščiui straipsnių parašė pats redaktorius, buvęs miesto burmistras J. Sondeckis, A. Ulpis, V. Trinka, F. Daugėla, V. Zdichauskis ir kt.

 

„Šiaulių metraštyje“ yra daug konkrečios informacijos apie miestą ir kraštą: savivaldybes, visuomenės ir kultūros organizacijas, švietimą, kultūrinį gyvenimą, ūkį, sveikatos apsaugą, gamtos sąlygas ir kt. Buvo stengiamasi aprėpti visas reikšmingesnes gyvenimo sritis, siekta rašyti objektyviai ir taip, „kad turėtume nors bendrą mūsų miesto ir apskrities visuomeninės bei ekonominės būklės vaizdą“[12]. Kiek tai pavyko? Leidėjams sekėsi gana sunkiai, nes savo atsiminimuose apie metraščio rengimą P. Bugailiškis skundžiasi: „itin sunku buvo surinkti iš mūsų nerangių ir gerai nesusitvarkiusių įstaigų statistikos ir kitus duomenis“[13]. Siekdami objektyvumo metraščio publikacijų autoriai, redaktorius stengėsi nevertinti partijų ir asmenybių veiklos iš vienos ideologijos ar politinės orientacijos pozicijų, vengė bet kokio politikavimo. Suprantama, kad „Šiaulių metraštyje“ neišvengta dalykinių klaidų, nors jas rasti dabar gana sunku, nes beveik neišliko reikalingų šaltinių. P. Bugailiškis, dirbdamas beveik vienas ir tik kaip visuomenininkas, negalėjo patikrinti visos iš įstaigų ir organizacijų gaunamos informacijos. Garsėjęs kuklumu leidinio redaktorius pats įvardijo galimų klaidų atsiradimo aplinkybes. 1930 m. „Šiaulių metraštyje“ (žr. 1 il.) jis rašė: „Šis leidinys (...) turi daug trūkumų ir šiaip klaidų, neišvengiamų pradedant taip platų ir technikiniu atžvilgiu nepaprastai sunkų darbą, kuris be to atlikti teko labai trumpu laiku, neturint jam užtenkamai nei lėšų, nei jėgų“[14]. Metraščio skaitytojai ne visuomet būdavo patenkinti leidiniu, atitinkamų gyvenimo sričių nušvietimu. Antai 1931 m. vienas skaitytojas skundėsi: „informacijos taip sutvarkytos, kad randi tokių dalykų, kurių tau nereikia, o reikalingų, sakykim apie organizacijų platesnį veikimą, žinių visai nėra“[15]. Iš visų metraščio knygų, išleistų tarpukariu, pati vertingiausia yra penktoji knyga – „Šiaulių metraštis. 1918–1938“. 1938 m. žurnale „Kultūra“ išspausdintame straipsnyje šis apžvalginis leidinys, mūsų nuomone, įvertintas gana įžvalgiai: „Duodama medžiaga juo vertingesnė, kad gausi statistinių duomenų, dokumentuotų faktų ir t. t. Tiesa, ji atrodo gal sausoka, bet užtat perdėm objektyvi ir bus įdomi ne tik dabar, bet ypač ateityje“[16]. Iš tikrųjų, atkūrus nepriklausomybę „Šiaulių metraštis“ tapo itin reikšmingu XX a. I pusės miesto istorijos šaltiniu, panaudotu rengiant miesto istoriją ir kitiems tikslams.

 

1 il. Pirmosios „Šiaulių metraščio“ knygos viršelis 

 

1 il. Pirmosios „Šiaulių metraščio“ knygos viršelis

 

Leidinio tiražas nebuvo pastovus, svyravo nuo 1000 iki 2500 egzempliorių. Didžiąją jo leidimo išlaidų dalį padengdavo miesto ir apskrities savivaldybės, dalis reikalingų lėšų gauta už reklamą iš Lietuvos banko, Pieno Centro ir kitų rėmėjų, taip pat pardavus dalį metraščio tiražo. Kadangi finansavimo problema visą laiką buvo labai aktuali, leidėjai norėjo, kad metraštį užsiprenumeruotų visos metraštyje paminėtos įmonės, organizacijos bei asmenys (bent po 5 egz.). Tačiau ši idėja liko neįgyvendinta, todėl išliko ir finansavimo sunkumai.

 

1933 m., išleidus keturias „Šiaulių metraščio“ knygas, atsisakyta sumanymo metraštį leisti kasmet, nuo 1934 m. pradėta leisti periodinį kraštotyros žurnalą „Gimtasai kraštas“. Kodėl taip atsitiko? P. Bugailiškis atsiminimuose paaiškina taip: „Aš, kaip redaktorius ir muziejaus („Aušros“ muziejaus – J. S.) faktinis vedėjas, nebepajėgiau šalia kitų darbų jo redaguoti“[17]. Tačiau be šios, pagrindinės priežasties, būta ir kitų. Pirma, paaiškėjo, kad laikantis nustatytos struktūros, didelė pateikiamos informacijos dalis kartojasi, todėl nuolatinių skaitytojų nebedomina. Antra, metraščio leidėjų tikėjimas, kad jį prenumeruos visos apskrities savivaldybės, daug įmonių, organizacijų ir inteligentų – nepasitvirtino. Trečia, P. Bugailiškis už savo triūsą, matyt, nesulaukdavo dėkingumo, greičiau buvo atvirkščiai. Apie tai redaktorius atsiminimuose neužsimena, bet galima daryti tokią prielaidą, nes apie „Šiaulių metraščio“ leidybą ir patį leidinį P. Bugailiškis rašo labai mažai, o tuo metu „Gimtajam kraštui“ skiria palyginti daug daugiau dėmesio, ir atrodo, kad savo darbą leidžiant ir redaguojant „Gimtąjį kraštą“ prisimena su malonumu.

 

Istorinė medžiaga „Šiaulių metraštyje“ tarpukariu

 

Pirmoje „Šiaulių metraščio“ knygoje yra dvi istorinio pobūdžio medžiagos: 1929 m. Šiaulių kronika ir Jono Puzino darbas „Šiaulių miestas (istoriniai bruožai)“[18] su priedais – Šiaulių miesto 1619, 1635 m. nuostatų nuorašų tekstais lenkų kalba ir 1791 m. privilegijos Šiauliams tekstu lietuvių kalba. Antroje knygoje išspausdinti Petro Avižonio atsiminimai apie P. Višinskį[19], medžiaga apie vadinamuosius „švedus“ Šiauliuose[20], apie administracines bylas, iškeltas lietuviams carizmo laikais dėl lietuviškų knygų platinimo, vengimo melstis sosto įpėdinio dieną (gimimo dieną?)[21], Naujosios Žagarės valsčiaus Trečiųjų teismo dekretų apie samdos santykius medžiaga[22]. Trečioje knygoje pateikta glaustų žinių apie Sedos miestelį[23], išspausdintas (lotynų kalba) Sedos bažnyčios fundacijos akto tekstas[24] ir valstiečio Stankaus atsiminimai apie rekrutų ėmimą[25]. Ketvirtoje knygoje publikuotas archeologo B. Tarvydo straipsnis „Šiaulių Kraštotyros draugijos archeologiniai kasinėjimai 1932 metais“[26], kuriame apžvelgti 1932 m. atliktų archeologinių kasinėjimų Linkaičiuose ir Gibaičiuose rezultatai, pateikti B. Tarvydo samprotavimai apie radinius, aprašoma kasinėjimo eiga, jų „technologija“. B. Tarvydas rašo ir apie Šiaulių „Aušros“ muziejaus Archeologijos skyrių, archeologinius radinius jo fonduose[27]. Pirmose trijose „Šiaulių metraščio“ knygose paskelbtą istorinę medžiagą pagal jos pobūdį galima suskirstyti į 4 grupes:

 

1.        Šiaulių miesto istorija, fragmentinės istorinės žinios apie Sedą ir Žagarę.

2.        Šiaulių svarbesnių įvykių, buvusių prieš išleidžiant metraštį, suvestinė (kronika).

3.        Atsiminimai.

4.        Teisiniai dokumentai.

 

Istorinė medžiaga, paskelbta antroje ir trečioje knygose, užima tik 5 puslapius, trečioje knygose yra kitaip. Ten J. Puzino knygos tekstas, paskelbtas kaip metraščio priedas, užima net 76 puslapius. Tai pirmoji Šiaulių miesto istorija. Ji parašyta J. Puzino, ne profesionalaus istoriko, bet pagal išsilavinimą filologo, 1925–1929 m. Lietuvos universitete studijavusio kalbotyrą, lietuvių kalbą ir literatūrą, tačiau linkusio prie istorijos, o vėliau tapusio garsiu archeologu. Tuo metu, kai J. Puzinas rašė Šiaulių miesto istoriją, jis dirbo Kauno miesto muziejuje. Tikriausiai kaip muziejininkas jis ir susipažino su Šiaulių kraštotyrininkais bei muziejininkais, buvo įkalbintas parašyti Šiaulių istoriją. Nepaisant labai jauno amžiaus (J. Puzinas gimęs 1905 m.), jo darbas gana rimtas, paremtas prieinamais šaltiniais ir literatūra, parašyta lietuvių, rusų ir lenkų kalbomis. Kelis šaltinius jis naudojo parašytus lotyniškai. Beje, J. Puzinas Šiaulių miesto istorijoje šaltinius ir literatūrą nurodė, taigi elgėsi kaip tikras mokslininkas, nors juo tapo žymiai vėliau. Jis apžvelgė Šiaulių krašto ir miesto istoriją pradedant nuo Šiaulių vardo aptarimo, žemės ir miesto paminėjimo ir baigiant XX a. trečiuoju dešimtmečiu. Kaip įprasta, tokio pobūdžio knygose daugiausia dėmesio skiriama XIX a. ir XX a. pradžiai. Geriau nušviesti socialinės-ekonominės ir politinės istorijos klausimai, ypač šiauliečių kova prieš carų jungą, kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės. Nenuostabu, kad pirmosios Šiaulių miesto istorijos autorius neišvengė nedidelių klaidų, netikslumų. Apibūdindamas Talkšos ežerą, kurio pavadinimo jis nemini, J. Puzinas rašo: „Ežero krantai žemi, smėlėti, vietomis yra pievų ir durpynų, tik iš pietų pusės ežeras atsiremia į Salduvės kalną“[28]. Tačiau iš tikrųjų Salduvės kalnas, tiksliau piliakalnis, yra į rytus nuo Talkšos ežero, be to, tarp ežero ir piliakalnio yra maždaug dviejų kilometrų atstumas, todėl ežeras negali atsiremti į Salduvės kalną. Ši klaida leidžia daryti prielaidą, kad J. Puzinas Šiaulių apylinkių nepažinojo. J. Puzino darbe esama pasikartojimo, tam pačiam dalykui nusakyti vartojami skirtingi žodžiai. 52 puslapyje J. Puzinas rašo: „1919 m. rudenį Šiaulius užėmė bermontininkai. Vėl įvairūs plėšimai ir sauvaliavimai“[29], o 56 puslapyje randame žodžius: „1919 m. spalių 8 d. Šiaulius užėmė kolčakininkai (...) Vėl prasidėjo grobimai“[30]. Taigi apie tą patį rašoma du kartus. J. Puzinas negalėjo paaiškinti Šiaulių miesto vardo kilmės ir būdamas sąžiningas tiesiog parašė: „Vardo kilmės nemoku paaiškinti“[31]. J. Puzinas nemini Saulės (Šiaulių) mūšio ir nesieja mūšio datos su Šiaulių pirmuoju paminėjimu.

 

2 il. Šiaulių miesto centro vaizdas iš Šv. Petro ir Povilo bažnyčios (dabar – Šiaulių katedra) bokšto 

 

2 il. Šiaulių miesto centro vaizdas iš Šv. Petro ir Povilo bažnyčios (dabar – Šiaulių katedra) bokšto. J. Puzino darbo „Šiaulių miestas (istoriniai bruožai)“ iliustracija

 

Nors ir negausioje istorinėje medžiagoje, išspausdintoje „Šiaulių metraštyje“, yra įdomių dalykų, laukiančių istorikų dėmesio. 1931 m. „Šiaulių metraščio“ skyrelyje „Iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus archyvo“, remiantis Kauno gubernatoriaus 1885 m. aplinkraščiu Nr. 6143, rašoma apie vadinamuosius „švedus“. „Švedais“ buvo vadinami Šiauliuose privačiuose butuose gyvenantys valstiečių vaikai, kurie nelegaliai mokėsi, kaip rašoma dokumente, „aptiekos mokinio kvotimams“[32], t. y. vaistinės mokinio egzaminams. „Švedų“ Šiauliuose būdavo iki 1000, o vaistinių Kauno gubernijoje tik 60. Todėl metraštyje rašoma, kad „aptiekos“ mokinio kvotimų liudijimai tikriausiai buvo reikalingi stojant į katalikų seminariją. Gubernatorius uždraudė valstiečiams leisti savo vaikus „švedauti“, bet tai nepadėjo. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą, rašoma šioje publikacijoje, Šiauliuose „švedų“ buvo „visa galybė“ ir tarp jų ir gimnazistų žiemą „eidavo tikri mūšiai su šimtais dalyvių“[33]. Penktoje „Šiaulių metraščio“ knygoje Žagarės burmistras B. Užemeckas rašo apie Žagarės miesto savitumą. Jis pabrėžia, kad vargu ar galima rasti kitą tokio dydžio kaip Žagarė miestą, kur yra dvi katalikų bažnyčios, stačiatikių cerkvė ir 7 sinagogos[34]. Tačiau įdomiausias dalykas yra tai, kad apie 30–40 proc. Žagarės gyventojų buvo beturčiai, kurie galėjo išsilaikyti kuri laiką mieste dėl būsto nuomos mažo mokesčio ir pigaus maisto. Pasirodo, kad į Žagarę atvykdavo daug bedarbių iš kitų šalies vietovių, kurie, pagyvenę pusę metų, gaudavo leidimą pereiti Lietuvos–Latvijos sieną, kad galėtų gauti darbo Latvijoje.

 

Penktoji „Šiaulių metraščio“ knyga, išleista po penkerių metų pertraukos, savo struktūra ir pobūdžiu iš esmės skiriasi nuo pirmųjų trijų – tai apžvalginių straipsnių rinkinys. Šioje knygoje pateikta nemažai istorinės medžiagos – apie politinę situaciją Šiauliuose pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, apie miesto ir apskrities savivaldybių susikūrimą, apie kovą su bermontininkais Šiauliuose ir apskrityje, apie politinių partijų ir organizacijų kūrimąsi, švietimą, kooperaciją ir kt. Tarp knygos autorių nebuvo istorikų, nebuvo ir pretenzijų metraštį laikyti naujausia miesto istorija. Šiaulių metraščio 1918–1938 m. redakcijos žodyje rašoma, kad „šio leidinio tikslas – ne tiek nušviesti mūsų nepriklausomo gyvenimo įvykius Šiaulių apygardoje, kiek atžymėti jos reikšmingesnius įvairių sričių momentus...“[35]. Kitaip sakant, metraščio autoriai siekė faktus tik užfiksuoti, o ne juos suistorinti.

 

Reziumuojant būtų galima pasakyti, kad „Šiaulių metraštis“, kurio puslapiuose tarpukariu buvo skelbiama įvairaus pobūdžio istorinė medžiaga, prisidėjo prie istorinės sąmonės formavimo Šiauliuose ir Šiaulių krašte, padėjo šiauliečiams prisiliesti prie miesto istorijos gelmių, o dėl daugybės metraštyje pateiktos istorinę reikšmę turinčios informacijos šis leidinys tapo reikšmingu Lietuvos istorijos šaltiniu, kuris buvo plačiai panaudotas rengiant Šiaulių miesto istorijos pirmąją dalį. Taigi tarpukario „Šiaulių metraštis“, galima sakyti, atliko istorinę misiją, kurią jam ir buvo numatę metraščio leidėjai.

 

„Šaulių metraščio“ leidybos atnaujinimas atkūrus nepriklausomybę. Metraščio pobūdis, istorinė medžiaga jame

 

1990 m., atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, miestui atsirado poreikis turėti savo periodinį leidinį, skirtą įvairioms miesto gyvenimo sritims nušviesti, todėl 1994 m. sausio mėnesį mero Arvydo Saldos iniciatyva miesto valdyba nutarė atnaujinti „Šiaulių metraščio“ leidybą. Rengti metraštį buvo pavesta šio straipsnio autoriui, kuris parengė tris metraščio knygas, išleistas atitinkamai 1994, 1996 ir 1999 m.[36] Kadangi 6–8 „Šiaulių metraščio“ knygos buvo rašomos visai kitomis istorinėmis sąlygomis negu pirmosios penkios, o metraštį rengė ne teisininkas, kaip buvo tarpukariu, o istorikas, pasikeitė atnaujinto metraščio koncepcija. Buvo apsispręsta atsisakyti apskrities gyvenimo apžvalgos ir dėmesį sutelkti kelis kartus išaugusiam, palyginti su prieškario laikais, miestui, nebedėti į metraštį elementarios informacijos apie pareigūnus ir įstaigas, kurią buvo galima rasti telefonų knygose, aptarti ir naujas miesto gyvenimo sritis, kaip antai: aukštasis mokslas, žiniasklaida, gamtos apsauga; miestą vaizduoti šalies kontekste, kad būtų lengviau suprasti tai, kas vyko Šiauliuose. „Šiaulių metraštis“ nustojo būti kraštotyros leidiniu, jo leidėja buvo įvardinta savivaldybė, kuri dengė ir knygos rengimo bei išleidimo išlaidas. Nors metraščio koncepcijoje padaryta esminių pakeitimų, daug kas sąmoningai, kad būtų perimamumas, perimta iš senojo metraščio: kaip ir tarpukariu informacijos buvo prašoma savivaldybės, įstaigų ir organizacijų, daugiausia vietos skirta visuomeniniam ir kultūriniam gyvenimui, paprastai stengtasi politiškai nevertinti aprašomų įvykių, politikos veikėjų veiklos. Tačiau rengiant naująjį metraštį, informacija, gauta iš savivaldybės, įstaigų, organizacijų ir asmenų neapsiribota, panaudoti įvairūs dokumentai, visų pirma Lietuvos teisės aktai, respublikos ir vietinės spaudos publikacijos, istorinių įvykių dalyvių pasakojimai ir kt. Naujasis „Šiaulių metraštis“, bent jau 6–8 knygos, apibūdintinas kaip istorinis apžvalginis leidinys. Šeštosios metraščio knygos pratarmėje apie leidinio tikslus rašoma: „...norima perteikti laiko dvasią, nuotaikas, medžiaga dėstoma chronologiškai, kartais neapsieinama ir be istoriškai pagrįstų išvadų, apibendrinimų, ryškinamos tendencijos“[37]. 6–8 knygos skirtos miesto itin reikšmingo dešimtmečio (1988–1998 m.) gyvenimui apžvelgti, svarbiausiems politikos, kultūros, socialinės ir ūkio sferų poslinkiams užfiksuoti ir iš dalies įvertinti. Šiose knygose atspindima šiauliškių kova už laisvę ir nepriklausomybę, sovietinės totalitarinės politinės sistemos ir administracinės komandinės ekonomikos žlugimas, demokratijos ir rinkos ekonomikos formavimasis. Apie Atgimimą ir Sąjūdį rašoma šeštosios knygos pratarmėje, nes „Šiaulių metraštis“ „buvo ir yra laisvos Lietuvos leidinys, todėl šeštosios knygos apatinė chronologinė riba yra 1990 m. kovo 11 d. Visos naujojo metraščio knygos yra gausiai iliustruotos nuotraukomis, schemomis, dokumentų kopijomis ir kt. Iliustracijos suteikia skaitytojams papildomos informacijos. Ypač daug iliustracijų įdėta 1990–1993 m. Šiaulių metraštyje, kuriame yra daug unikalių vaizdų kovos už laisvę tematika. Nors šioje knygoje esama netikslumų ir neišvengta kelių neesminių klaidų, įsivėlusių tiek dėl skubėjimo, tiek ir dėl knygą rengusių techninių specialistų darbo broko, ji, autoriaus nuomone, yra pati vertingiausia iš šios grupės knygų. Siekiant pagyvinti Šiaulių metraštį, septintoje knygoje publikuoti žinomų savo srities specialistų (archeologės ir istorikės B. Salatkienės ir menotyrininko V. Rimkaus) straipsniai[38]. Kad skaitytojams būtų patogu naudotis „Šiaulių metraščiu“, įvesta pavardžių rodyklė.

 

„Šiaulių metraščio“ 6–8 knygų rengėjui ir autoriui buvo sunku susigaudyti viso didelio miesto gyvenime, todėl jam reikalui esant pagalbą teikė leidinio konsultantai D. Barakauskas, V. Rimkus, B. Salatkienė ir I. Vasinauskaitė.

 

Devintąją ir dešimtąją metraščio knygas spaudai parengė Šiaulių „Aušros“ muziejaus darbuotoja V. Šiukščienė. Knygų tekstus rašė ne vienas, o grupė autorių, dirbančių Šiaulių universitete, „Aušros“ muziejuje, miesto įstaigose ir organizacijose. Tai V. Damskienė, A. Gumuliauskas, S. Inčiūrienė, G. Mažeikis, J. Nekrašius, J. Pabrėža, B. Salatkienė, J. Sireika, T. Tamošiūnas, R. Tamulaitienė ir kt. Buvo sudaryta redakcinė kolegija, kuriai priklausė R. Balza, P. Bielskienė, B. Lukošiūtė, G. Mažeikis, A. Rimkevičienė, J. Ruškus, B. Salatkienė, V. Šiukščienė, R. Trimonienė. Devintosios knygos pratarmėje nurodoma, kad „sudarant devintąją „Šiaulių metraščio“ knygą laikytasi pirmųjų metraščių koncepcijos ir struktūros“[39], tačiau tai poleminio pobūdžio teiginys, nes galima nurodyti mažiausiai du skirtumus tarp pirmųjų tarpukariu leistų „Šiaulių metraščių“ ir naujųjų – naujuose metraščiuose nėra medžiagos apie apskritį, jie nėra kraštotyros leidiniai. Be to, pirmosios trys metraščio knygos koncepcijos požiūriu skiriasi nuo penktosios knygos, o ketvirtoji skiriasi ir nuo pirmųjų trijų, ir nuo penktosios knygos. Su knygos rengėjų pozicija, kad autorių kolektyvo buvimas „... leido išsamiau pateikti 1999–2002 m. miesto gyvenimo panoramą“, galima sutikti, nes vienam autoriui (rengėjui) yra be galo sunku per trumpą laiką, šalia kitų darbų, kurie yra pagrindiniai, parengti kokybišką leidinį. Struktūros, medžiagos pateikimo požiūriu paskutinės metraščio knygos, mūsų nuomone, beveik nesiskiria nuo 6–8 knygų, bet skiriasi rašymo stiliumi, kitais akcentais, nes dauguma metraščio autorių nėra istorikai. Atgaivinant senojo metraščio tradiciją, kai buvo skelbiami miesto istorijos šaltiniai, paskutinėse metraščio knygose taip pat publikuojami istoriniai dokumentai[40]. Dokumentus spaudai parengė, tekstus išvertė ir parašė jiems komentarus žinoma viduramžių istorijos specialistė istorikė R. Trimonienė.

 

Išvados

 

1. „Šiaulių metraščio“ leidėjai, siekdami kraštotyros tikslų, skelbė ir istorinę medžiagą.

 

2. Istorinę medžiagą tarpukario „Šiaulių metraštyje“ pagal pobūdį galima suskirstyti į keturias grupes – Šiaulių proistorę ir istoriją, istorines informacijas apie Sedą ir Žagarę, Šiaulių kroniką, carizmo laikų teisės dokumentus.

 

3. Reikšmingiausias istorijos darbas, paskelbtas tarpukariu „Šiaulių metraštyje“, yra J. Puzino „Šiaulių miestas (istoriniai bruožai)“. Nepaisant to, kad autorius buvo labai jaunas ir dar neturėjo mokslinio laipsnio, jo darbas buvo gana brandus, laikytinas moksliniu. Iki pat 1991 m., kai išėjo „Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.)“, tai buvo vienintelis apibendrinamasis istorijos darbas apie Šiaulius.

 

4. Penktoje „Šiaulių metraščio“ knygoje, palyginti su pirma–trečia knyga, istorinės medžiagos yra daugiau, iš ilgesnės laiko perspektyvos gana plačiai nušviečiamas visuomeninis politinis gyvenimas, kultūra, savivalda.

 

5. „Šiaulių metraščio“ leidyba atnaujinta visai kitomis istorinėmis sąlygomis, negu buvo pradėta – ką tik pasibaigus Atgimimo ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiui.

 

6. Kadangi pasikeitė istorinės aplinkybės ir metraščio leidėjas bei rengėjas, pasikeitė ir metraščio koncepcija bei pobūdis, metraštis nustojo būti kraštotyros leidiniu ir tapo istoriniu apžvalginiu.

 

7. Šeštoji–aštuntoji knygos buvo skirtos pereinamojo laikotarpio aktualijoms: šiauliškių kovai už laisvę ir nepriklausomybę nušviesti, sovietinės politinės ir administracinės komandinės sistemų žlugimui ir nepriklausomos Lietuvos politinių, visuomeninių ir ekonominių struktūrų formavimuisi išnagrinėti. Straipsnio autoriaus nuomone, iš minėtų trijų knygų labiausiai „istoriška“ yra šeštoji knyga, kurioje istorinė medžiaga dėstoma chronologiškai, determinuotai, kartais nevengiama daryti išvadų ir nurodyti tendencijų.

 

9. Devintąją ir dešimtąją „Šiaulių metraščio“ knygas parašė ne vienas autorius (rengėjas), o autorių kolektyvas, tarp autorių yra ir du istorikai – tai A. Gumuliauskas ir B. Lukošiūtė. Metraščio sudarytoja V. Šiukščienė taip pat yra istorikė. Nors metraštį sudaro apžvalginiai straipsniai, juose esama istorijai būdingo naratyvumo, o leidinį bent iš dalies suistorina ir istorijos dokumentų publikavimas bei komentavimas.

 

Nuorodos

 

 





[1] Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.). Red. L. Mulevičius ir A. Tautavičius. Šiauliai: Momentas, 1991.

[2] Sireika, J. „Šiaulių metraštis“ – Šiaurės Lietuvos istorijos šaltinis. Istorija, 1999, t. 42, p. 55–56.

[3] Šiukščienė, V. Šiaulių „Aušros“ muziejus – Šiaulių apskrities valdybos įkurta įstaiga. Šiaulių apskrities istorijos raida. Sud. J. Sireika. Šiauliai: Saulės delta, 2004, p. 104.

[4] Bugailiškis, P. Gyvenimo vieškeliais. Šiauliai: Šiaulių „Aušros“ muziejus, 1994.

[5] Ten pat, p. 292–293, 406–407.

[6] Cituojama pagal Nekrašienė, I. Šiaulių kraštotyros draugijos įkūrimas. Šiaulių kraštotyros draugijai – 70. Šiauliai: Lietuvos kraštotyros draugijos Šiaulių skyrius, 1998, p. 4.

[7] 1930 m. Šiaulių metraštis. Informacinė knyga. Šiauliai: Šiaulių kraštotyros draugija, 1930, p. 102.

[8] Tarvydas, B. Šiaulių Kraštotyros draugijos archeologiniai kasinėjimai 1932 m. Šiaulių metraštis. Kraštotyros darbo metinė knyga. Šiaulių kraštotyros draugija, 1933, p. 1–17.

[9] Pšibilskis, V. B. Bugailiškis P. ir jo „Gyvenimo vieškeliais“. Bugailiškis, P. Gyvenimo vieškeliais. Šiauliai: Šiaulių „Aušros“ muziejaus leidykla, 1994, p. 6.

[10] 1930 m. Šiaulių metraštis. Informacinė knyga. Red. Bugailiškis P. Šiauliai: Šiaulių kraštotyros draugija, 1930, p. 102–103.

[11] Šiaulių metraštis. Informacijos, statistikos ir kraštotyros knyga 1932 m. Red. Bugailiškis P. Šiauliai: Šiaulių kraštotyros draugija, 1932, p. 120.

[12] Ten pat.

[13] Bugailiškis, P. Gyvenimo vieškeliais ..., p. 292.

[14] 1930 m. Šiaulių metraštis. Informacinė knyga. Red. Bugailiškis, P. Šiauliai: Šiaulių kraštotyros draugija, 1930, p. 102.

[15] Šiaulių metraštis. Mūsų momentas, 1931, kovo 8.

[16] Šiaulių metraštis. Kultūra, 1938, nr. 10, p. 644.

[17] Bugailiškis, P. Gyvenimo vieškeliais ..., p. 407.

[18] 1930 m. Šiaulių metraštis ..., priedas, p. 1–71.

[19] Truputis atsiminimų apie Pov. Višinskį. Šiaulių metraštis 1931 m. Šiauliai: Šiaulių kraštotyros draugija, 1931, p. 105–106.

[20] Iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus archyvo. Šiaulių „švedai“. Šiaulių metraštis 1931 m. ..., p. 106–107.

[21] Iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus archyvo. Administracinės bylos. Šiaulių metraštis 1931 m. ..., p. 107–108.

[22] Kninga Dekretu valszcioniszka i Treteiysku sudu Naujos Žagarės valscziaus 1863 m. Šiaulių metraštis 1931 m. ..., p. 108–109.

[23] Seda. Šiaulių metraštis. Informacijos, statistikos ir kraštotyros knyga 1932 m. ..., p. 93–94.

[24] Šiaulių metraštis. Informacijos, statistikos ir kraštotyros knyga 1932 m. ..., p. 94–96.

[25] Kaip rusų laikais imta rekrutai. Ten pat, p. 106.

[26] Šiaulių metraštis 1933 m. Šiauliai: Šiaulių kraštotyros draugija, 1933, p. 1–17.

[27] Tarvydas, B. Šiaulių „Aušros“ muziejaus Archeologijos skyrius. Šiaulių metraštis 1931 m. Šiauliai: Šiaulių Kraštotyros draugija, 1932, p. 84–85.

[28] Puzinas, J. Šiaulių miestas (Istoriniai bruožai). 1930 m. Šiaulių metraštis ..., priedas, p. 2.

[29] Ten pat, p 52.

[30] Ten pat, p. 56.

[31] Ten pat, p. 4.

[32] Šiaulių metraštis 1931 metams. Red. P. Bugailiškis. Šiauliai, 1931, p. 107.

[33] Ten pat.

[34] Šiaulių metraštis. Nepriklausomybės dvidešimtmečio Šiaulių mieste ir apskrity apžvalga. Šiauliai: Šiaulių kraštotyros draugija, 1938, p. 153.

[35] Ten pat, p. 1.

[36] Sireika, J. Šiaulių metraštis 1990–1993. Šiauliai: Delta, 1994; Šiaulių metraštis. 1994–1995. Sud. J. Sireika. Šiauliai: Saulės delta, 1996; Šiaulių metraštis. 1996–1998. Sud. J. Sireika. Šiauliai: Saulės delta, 1999.

[37] Sireika, J. Šiaulių metraštis. 1994–1995 ..., p. 5.

[38] Salatkienė, B. Lieporių archeologinių paminklų kompleksas. Šiaulių metraštis. 1994–1995, p. 161–168; Rimkus, V. Dailė 1994–1995 metais. Ten pat, p. 169–175.

[39] Šiaulių metraštis. 1999–2002. Sud. Šiukščienė V. Šiauliai: Šiaulių „Aušros“ muziejaus leidykla, 2003, p. 5.

[40] Ponų revizorių potvarkio Šiaulių klebonijai patvirtinimas. Šiaulių metraštis. 1999–2002. Šiauliai: Šiaulių „Aušros“ muziejaus leidykla, p. 243–247; Šiaulių miesto iždo namai. Šiaulių metraštis. 2003–2006. Sud. V. Šiukščienė. Šiauliai: Šiaulių „Aušros“ muziejaus leidykla, p. 277–282.

 

Gauta 2008 m. rugsėjo 8 d.

Pateikta spaudai 2009 m. gegužės 15 d.

Summary

“The Chronicle of Šiauliai”: Authors, Contents and Historical Material

 

The article aims to evaluate and characterize a series of editions of “The Chronicle of Šiauliai” as well as historical material published in it. In 1930, Šiauliai local ethnographic society initiated the publication of “The Chronicle of Šiauliai”; it was edited by a famous culture figure and ethnographer Peliksas Bugailiškis. The aim of “The Chronicle of Šiauliai” was to document the most important facts and events in Šiauliai city and Šiauliai district. During the interwar period, five volumes of the Chronicle appeared, and the last volume of this period was devoted to the survey of the historical development of Šiauliai city and region while the first ones dealt with informational and ethnographic issues. In addition, the volumes contained certain historical material as well. The volumes of “The Chronicle of Šiauliai” published materials concerning the history of Seda and Žagarė as well as Tsarist period documents and texts, which had been kept in Šiauliai “Aušra” museum. One of the most important historical works, published in the Chronicle, was Jonas Puzinas’ article “Šiauliai city: historical features”.

 

After the restoration of independence, the publication of “The Chronicle of Šiauliai” was renewed by the decree of Šiauliai city council. The year 1994 saw the edition of the 6th volume of the Chronicle, 1996 – the seventh, and 1999 – the eighth, and these volumes were edited by J. Sireika. It should be mentioned that the Chronicle changed in its content and character. It published more of historical and survey articles in contrast to the interwar period when it mainly dealt with the events in Šiauliai district.

 

The last two volumes of the Chronicle were prepared and edited by V. Šiukščienė, “Aušra” museum worker. Researchers from Šiauliai university as well as other scientists contributed their articles for publication, among them A. Gumuliauskas, G. Mažeikis, B. Salatkienė, T. Tamošiūnas, and others. Assoc. prof. R. Trimonienė from Šiauliai university prepared and published historical documents in the last volumes of the Chronicle.

 

Though “The Chronicle of Šiauliai” changed considerably during long years of its existence, one aspect remained unaltered, i. e. its historical character and attempts to present a wealth of historical material.