„Istorija“. Mokslo darbai. 74 tomas
Saulius PIVORAS. Juozas Gabrys, Karlas Lindhagenas ir lietuvių – švedų ryšiai XX a. pradžioje
Spausdinti

Anotacija. Su rusifikacijos kampanijos stiprėjimu žinios apie lietuvių tautinį judėjimą ėmė sklisti Švedijoje. Tačiau jos buvo labai fragmentiškos ir neišsamios. Realius kontaktus su švedų visuomenės veikėjais pirmasis užmezgė kontroversiškasis lietuvių visuomenės veikėjas, tarptautinės Tautybių sąjungos įkūrėjas Juozas Gabrys. Jis susidomėjo švedų politiko ir pacifistinio judėjimo dalyvio Karlo Lindhageno iniciatyvomis dėl tautinio apsisprendimo teisės pripažinimo ir įtraukė jį į Tautybių sąjungos veiklą. K. Lindhagenas iš esmės buvo politikas vienišius, daugelio švedų politikų laikomas keistuoliu ir utopistu. Kartais jis galėjo turėti tam tikros įtakos, bet iš esmės tai nebuvo įtakingas ir svarbus žmogus Švedijos politikoje. Tačiau neįmanoma paneigti K. Lindhageno nuopelnų remiant lietuvių propagandos kampaniją Švedijoje. Jis padėjo įkurti pirmąsias švedų draugijas ryšiams su Lietuva palaikyti ir organizuoti paramą lietuviams, tarp jų ir Švedų–lietuvių draugiją. K. Lindhagenas reikšmingai prisidėjo prie 1915–1918 m. Švedijoje organizuojamų lietuvių tautinio judėjimo palaikymo akcijų, kai kurias jų inicijavo. Švedų visuomenininkų organizuojamos akcijos už pavergtų tautų, tarp jų ir lietuvių, teises sustiprino lietuvių ryšius su švedų visuomene.

 

Prasminiai žodžiai: lietuvių – švedų ryšiai, tautybių klausimas, tautinis apsisprendimas.

 

Abstract. With the strengthening of the russification campaign, the news about the Lithuanian national movement spread in Sweden. It was, however, fragmentary and not comprehensive. Juozas Gabrys, the founder of the “Union des Nationalités” and a controversial public figure was the first to establish tangible connections with prominent Swedish personalities. He became interested in the ideas and activities of Carl Lindhagen, a Swedish politician and pacifist, and involved him in the work of the “Union des Nationalités”. Carl Lindhagen was a politician – individualist, regarded by many Swedes as an eccentric and utopist. He could have had some influence on the politics of Sweden, but on the whole he was not an influential or important figure in the real political decision making in Sweden. Nevertheless, it is impossible to discard Carl Lindhagen’s contribution to the support for the Lithuanian propaganda campaign in Sweden. Carl Lindhagen helped to create the first Swedish association to maintain connections with Lithuania, among which was the first Swedish–Lithuanian Society. He initiated and supported actions to promote the Lithuanian national movement in Sweden in 1915–1918. These public support actions for the rights of different nations, among them Lithuanians, initiated by the Swedish enlightened and public figures, established and fortified Swedish – Lithuanian connections.

 

Key words: Lithuanian – Swedish connections, national issue, national self-determination.

 

Įvadas

 

Šio straipsnio tikslas – išnagrinėti ankstyvuosius lietuvių tautinio sąjūdžio atstovų kontaktus Švedijoje ir jų istorines aplinkybes. Šie kontaktai atsiskleidžia pirmiausia tyrinėjant Juozo Gabrio ir Karlo Lindhageno (Carl Lindhagen) ryšius, juos sąlygojusias abiejų istorijos veikėjų visuomenines politines pažiūras ir veiklą, taip pat pobūdį informacijos apie Lietuvą ir lietuvių siekius Švedijoje. Apie tai specialiai beveik nebuvo rašyta, nors įvairių ir kartu ne visai tikslių užuominų galima aptikti tą laikotarpį nagrinėjančioje ir lietuvių, ir švedų istoriografijoje. Sandros Grigaravičiūtės monografijoje[1] yra paminėtos kai kurios lietuvių ir švedų ryšių XX a. pradžioje aplinkybės, tačiau jos išsamiai neanalizuotos, kadangi minima monografija skirta kitam chronologiniam laikotarpiui. Straipsnyje remiamasi iki šiol Lietuvos istorikų nenaudotais šaltiniais, pirmiausia – Stokholmo miesto archyve saugomais dokumentais. Iš viso naudotasi trimis šio archyvo fondais – Karlo Lindhageno, jo sesers Anos Lindhagen (Anna Lindhagen) ir jo žmonos Jeni Lindhagen (Jenny Lindhagen). Daugiausia dokumentų (beveik 200 tomų) sukaupta K. Lindhageno fonde. Tarp tų dokumentų yra ir medžiaga, susijusi su švedų ir lietuvių kontaktais. Šiame straipsnyje taip pat panaudota keletas dokumentų iš Švedijos valstybės archyvo ir Lituanistikos instituto archyvo Lemperthaime-Hiutenfelde J. Gabrio fondo. Be to, remtasi publikuotais atsiminimais, iš kurių ypač vertingi K. Lindhageno memuarai[2], M. Yčo[3] ir J. Gabrio[4] atsiminimai, taip pat to laikotarpio švedų periodine spauda, istoriniam laikmečio kontekstui svarbia istoriografija.

 

Lietuvių rusifikacijos atgarsiai Švedijoje 1900–1905 m.

 

Laikrodžiams išmušus XX a. pradžią, švedų visuomenė dar labai mažai žinojo apie lietuvius ir jų siekius. 1900 metais Stokholme švedų kalba išleista anoniminė suomių autoriaus knygelė „Rusifikacija Lietuvoje“. Joje pasakojama, kad praeitas šimtmetis buvo laikmetis kovos tarp rusų ir lenkų dėl viešpatavimo Lietuvoje. 1863–1864 m. sukilimo metais jau esą galima buvo pastebėti pirmuosius lietuvių tautinio pabudimo ženklus. Atsirado žmonių su lenkišku išsilavinimu, kurie dvasia jautėsi lietuviai. Tačiau numalšinus sukilimą, prasidėjo spaudos draudimas. Pasak autoriaus, uždraudus spaudą, naujienos ėmė plisti per vadinamuosius „gyvuosius laikraščius“, t. y., dalis lietuvių savo gyvenimo tikslu ėmė laikyti žinių skleidimą tarp tautiečių. Šalį esą užplūdo rusai, bet ne normalūs žmonės, o girtuokliai, paleistuviai ir šiaip visuomenės atmatos. Rusų žandarai per mišias bažnyčiose atiminėjo maldynus uždraustu raidynu, vežė juos į Vilnių ir degino ant laužo. Už lietuviškų knygų laikymą namuose buvo sodinama į kalėjimą. Nepaisant spaudos ir mokymo gimtąja kalba draudimo, rusifikacija nesisekė. Beveik visi lietuviai mokėjo skaityti, o dalis ir rašyti gimtąja kalba. Iš užsienio kontrabanda buvo gabenami lietuviški raštai. Rašomos peticijos į Sankt Peterburgą dėl leidimo spausdinti lietuviškus raštus lotynišku raidynu. Knygelėje taip pat gana detaliai aprašytos Kražių skerdynės[5]. Taigi, lietuviai švedams buvo pristatyti kaip viena iš Rusijos imperijos priespaudoje esančių tautų. Rusijos vykdoma priespaudos politika kėlė grėsmę net ir patiems švedams. XX a. pradžioje suintensyvėjusią rusifikaciją vakarinėse Rusijos imperijos žemėse, pirmiausia Suomijoje, švedai siejo su Rusijos rengimusi užpulti ir aneksuoti Skandinavijos pusiasalį[6]. Ypač „rusų grėsme“ gąsdino švedų visuomeninė draugija – Visuotinė gynybos sąjunga, rengusi daug mitingų, kuriuose buvo pasisakoma už Švedijos gynybos stiprinimą. Tuose mitinguose buvo kalbama ir apie Rusijos priespaudą šalies Pabaltijo gubernijose[7]. Pirmiausia suomiai, taip pat visi kovojantieji su Rusijos priespauda buvo laikomi savotiškais sąjungininkais. 1901 m. A. Niustriomo (A. Nyström) istoriniame veikale „Kovos dėl Rytų Europos“ buvo dėstoma, kad prispaustieji natūraliai siekia jėga išsilaisvinti iš priespaudos, ir tauta, kuri kantriai iki begalybės kenčia pažeminimus, pagrįstai turi būti laikoma silpna ir neverta užimti vietos tarp laisvų tautų[8]. A. Niustriomas savo knygoje gana plačiai aprašė ir senosios Lietuvos valstybės istoriją, pažymėdamas, kad ta valstybė vaidino didelį vaidmenį Rytų Europos istorijoje. Rašoma ir apie Lietuvos dalyvavimą XIX a. sukilimuose[9]. Švediją pasiekė ir pirmieji tiesioginiai oficialūs lietuvių skundai dėl rusifikacijos ir priespaudos politikos. 1903 m. liepos mėnesį Švedijos užsienio reikalų ministerija gavo Lietuvių laisvamanių susivienijimo Amerikoje vardu pasirašiusio Ladislavo Dembskio (Ladislaus Dębski) peticiją. Joje buvo vardijamos priespaudos politikos priemonės: universiteto uždarymas, muziejų ir archyvų konfiskavimas, trėmimai į Sibirą, religinis persekiojimas ir ypač – spaudos draudimas. Peticijoje teigta, kad pagal tarptautinio Vienos kongreso nutarimus Lietuva buvo pripažinta Rusijos dalimi, tačiau civilizuotų tautų pareiga yra apginti lietuvius nuo valdžios (vyriausybės) tironijos. Tad ir kreipiamasi pagalbos į Švediją[10].

 

Kilus Rusijos – Japonijos karui, Švedijoje kuriam laikui nurimta dėl rusiškos grėsmės. Tačiau po Rusijos pralaimėjimo atgijo kalbos, kad Rusija imsis ekspansionistinės politikos Baltijos jūros regione, kadangi sieks kompensacijos už pralaimėtą karą[11]. Dar 1905 m. vasarą iš Anglijos švedų diplomatai pranešinėjo, kad neva anglų spaudos duomenimis, Suomijos generalgubernatoriaus ir aršaus rusifikatoriaus Nikolajaus Bobrikovo (Николaй Бобриков) bei apskritai Rusijos vyriausybės politikos Suomijoje svarbiausias uždavinys – paversti šalį karine baze, tinkama Švedijai pulti[12]. Tokie gandai galėjo kelti nerimą dėl istorinės Švedijos patirties, nes Rusijos karinis puolimas visada buvo organizuojamas per Suomijos teritoriją. Tad 1905 m. revoliucija Rusijoje švedų buvo sutikta su tam tikru atsipalaidavimu, kaip carinės vienvaldystės silpnėjimo ženklas. Komentuodamas zemstvų susirinkimą 1905 m. rugsėjo 25–29 d. laikraštis „Socialdemokraten“ tvirtino, kad susirinkimas, nepaisydamas tamsuoliškų šovinistinių protestų, paskelbė, jog valstybės vienybės ir konsolidacijos negalima pasiekti barbariškais prievartos metodais, kuriuos naudojo nekompetentinga autokratinė valdžia ir kurie jau ilgą laiką davė priešingą rezultatą, negu siekta[13]. Revoliucijai plečiantis, „Dagens Nyheter“ duotame interviu Švedijos konsulas Baku mieste Hagelinas (Hagelin) teigė, kad Rusijos imperijos suirimas į savarankiškus politinius darinius sunkiai tikėtinas. Atsiskirti gali tik Lenkija ir Suomija, nes jų sienos yra nesunkiai apibrėžiamos tiek tautybės, tiek religijos atžvilgiu. O kitur Rusijos pakraščiuose buvo vykdoma tautų skaldymo politika, kad rusifikacija eitų sparčiau. Ir tai davė tam tikrų rezultatų[14]. Greitai švedų spaudą pasiekė ir informacija apie padėtį Lietuvoje. Rašyta, kad lietuviai seka lenkų pavyzdžiu ir reikalauja parlamento bei autonomijos. Gausiame lietuvių susirinkime Vilniuje (turėtas omenyje Didysis Vilniaus Seimas) esą buvo priimta rezoliucija, kurioje pasisakoma už tai, kad:

 

„1. šalį valdyti turi lietuviai, o ne rusai ar lenkai,

2. reikia protestuoti prieš lietuvių kalbos draudimą,

3. reikia reikalauti lygybės su valdančiosiomis tautybėmis,

4. reikia reikalauti visuotinės ir lygios rinkimų teisės“[15].

 

Aišku, Švedijos spauda naudojosi rusų informacijos šaltiniais, sakykim, skelbdama, kad lietuvių susirinkimo nutarimai įgyvendinami fanatiškai. Daug kur esą nukentėjo valstybiniai pastatai ir mokyklos. Esą, valdininkai bėga, o lietuvių radikalai siekia konfiskuoti stačiatikių bažnyčios žemes ir išvaryti visus rusus iš Lietuvos[16]. Apie 1905 m. įvykius Lietuvoje švedų spaudoje rašyta nedaug, bet ir iš trumpų žinučių skaitytojas galėjo susidaryti aiškų įspūdį, kad 1905 m. revoliucija Lietuvoje turėjo pirmiausia tautinio išsivaduojamojo judėjimo pobūdį. 1905–1907 m. revoliucijos Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse poveikis tiesiogiai tapo jaučiamas ir Švedijoje, kai dėl revoliucijos slopinimo į ją ėmė plūsti pabėgėliai. 1906–1914 m. vien į Stokholmą atvyko apie 550 pabėgėlių, iš jų 233 buvo iš Estijos, 172 iš Latvijos ir 145 iš Lietuvos[17]. Tiesa, didesnė dalis atvykėlių iš Lietuvos buvo žydai ir vėliau remiant lietuvių tautinį judėjimą kokioje nors veikloje nedalyvavo, bent jau nėra apie tai žinių.

 

Karlo Lindhageno pozicija tautybių klausimu ir ryšiai su Juozu Gabriu 1912–1916 m.

 

Vienas iš išskirtinių Švedijos politikų, anksti susidomėjusių tautų teisių klausimu, buvo Stokholmo burmistras ir Riksdago deputatas Karlas Lindhagenas. Kaip ir tėvas, K. Lindhagenas baigė teisės studijas ir kurį laiką vertėsi advokato praktika. Nuo 1897 m. tapo Riksdago nariu. K. Lindhagenas buvo vienas iš nedaugelio švedų, 1905 m. besąlygiškai palaikiusių Norvegijos teisę nutraukti uniją su Švedija ir atsiskirti. K. Lindhagenas įteikė atitinkamą pasiūlymą dėl įstatymo projekto Riksdage[18]. Anksti jį pasiekė ir rusifikacijos atgarsiai, netgi gana tiesiogiai. Kaip jis rašo savo atsiminimuose, 1903 metais buvo pakviestas į Peterburgą, į miesto 200 metų jubiliejaus iškilmes. Čia susitiko ir su Pabaltijo gubernijų (t. y. dabartinės Latvijos ir Estijos) atstovais ir iš pašnekesių su jais suprato, kad gyvenimas šiapus Baltijos nėra labai laimingas[19]. 1909 m. K. Lindhagenas, protestuodamas prieš patvaldinį Rusijos režimą, Nikolajaus II vizito Stokholme dienomis nurodė nuimti Švedijos vėliavą nuo Stokholmo rotušės pastato[20]. 1912 m. K. Lindhagenas Riksdage pateikė įstatymo projekto pasiūlymą „Dėl laisvo tautų gyvenimo“. Jis reikalavo pripažinti mažumoms ir pavergtoms tautoms teisę išsivaduoti. K. Lindhageno nuomone, „vienąkart turi būti apsvarstyta, kokiu būdu pavergtos tautos, kurios vis dar laiko save prievartos aukomis, gali gauti teisę apsispręsti“. Dviejų tautų susiliejimas į vieną ir toliau galėtų vykti, bet pripažinus tautų apsisprendimo teisę jis būtų teisėtas. Įdomu, kad šį pasiūlymą be K. Lindhageno pasirašė ir R. Sandleris (R. Sandler), vėliau tapęs užsienio reikalų ministru socialdemokratų vyriausybėje[21]. Dėl šio įstatyminio pasiūlymo apie tautų teises pateikimo Švedijos parlamente K. Lindhagenas tapo žinomas pavergtų tautų veikėjams. Pirmiausia tiems, kurie gyveno Vakarų Europoje, iš lietuvių veikėjų tuo metu toks buvo Juozas Gabrys. 1912 m. Paryžiuje J. Gabrio iniciatyva buvo įkurta organizacija, kuri vadinosi Tautybių sąjunga (Union des Nationalites) arba Centrinis tautybių biuras (Office Central des Nationalites). Šiai organizacijai priklausė nemažai žymių visuomenės veikėjų iš Prancūzijos ir kitų šalių, nors kai kurių garbės narių narystė Tautybių sąjungoje, pavyzdžiui, JAV prezidentų Teodoro Ruzvelto (Theodore Roosevelt) ir Vudro Vilsono (Woodrow Wilson), šiandieninių istorikų pastebėjimu, buvo daugiau siekiamybė ir J. Gabrio mistifikacija (jis, kaip žinoma, į jas buvo labai linkęs), negu realus faktas[22].

 

Tautybių sąjunga propagavo vadinamąją tautybių idėją. Kaip yra pastebėjęs M. Romeris, tautybių idėja šiai organizacijai reiškė ne esamų valstybių tautinių mažumų teisių klausimą, o tautinių vienetų teisę valstybiškai apsispręsti; tai ir buvo pagrindinė naujoviška J. Gabrio įkurto judėjimo idėja[23]. Tiesa, šiandieninių istorikų tvirtinimu, nors ši organizacija (ir judėjimas) turėjo būti universali, ji jau nuo pat pradžių į vienas tautas orientavosi daugiau, į kitas – mažiau. Dėl paties J. Gabrio kilmės Tautybių sąjungoje svarbus buvo lietuvių tautinis judėjimas, o lenkų nacionalizmui organizacijoje visiškai nebuvo vietos[24]. Visgi svarbiausias Gabrio vadovaujamo judėjimo tikslas – padėti pavergtoms tautoms išsivaduoti. Paties J. Gabrio tvirtinimu, „mes griežtai teigėme: „Kol neteisingumas viešpataus Europoj, kol vienos tautos bus pavergtos kitų, tol nebus tikros taikos pasauly“[25]. Čia ir atsirado pažiūrų bendrumas, tiesiog idėjinė giminystė tarp lietuvių tautinio judėjimo atstovo bei tarptautinės pavergtų tautų teisėms ginti skirtos organizacijos įkūrėjo J. Gabrio ir švedų humanistinio-pacifistinio judėjimo lyderio K. Lindhageno. Tautybių sąjunga 1912 m. rugsėjo 22–28 d. Ženevoje vykusiame visuotiniame taikos kongrese platino išverstą į prancūzų kalbą K. Lindhageno tais metais paruoštą memorandumą (įstatyminį pasiūlymą) Švedijos Riksdagui tautybių klausimu. Taikos kongreso išvakarėse, 1912 m. vasarą, J. Gabrys asmeniškai parašė K. Lindhagenui ir pakvietė įsijungti į Tautybių sąjungos veiklą bei rašyti į jos leidinį „Tautybių analai“ („Les Annales des Nationalites“)[26]. Kiek vėliau jis detaliai aprašo K. Lindhagenui, kaip 1912 m. kongrese Ženevoje susidūrė su vienu švedų socialdemokratu, kuris labai nepalankiai atsiliepė apie Tautybių sąjungos čia platintą K. Lindhageno Švedijos Riksdagui pristatytą memorandumą dėl įstatymo tautybių klausimu. J. Gabrys teigė pareiškęs, kad tokie rašiniai iš tikrųjų daro garbę autoriui ir visai švedų tautai, juos prancūzai labai rimtai vertina. Tad minėtas švedų socialdemokratas esą turėjo sugėdytas pasitraukti[27]. Apskritai konfliktas dėl K. Lindhageno memorandumo buvo platesnių ginčų dalis. Mat kai kurie taikos kongreso dalyviai siūlė nesvarstyti tautybių klausimo, kadangi jis esą nesusijęs su pagrindine kongreso tema – taikos klausimu[28]. J. Gabrys įtraukė K. Lindhageną į Tautybių sąjungos globėjų (patronažo) komitetą[29]. Tai įvyko, matyt, jau po taikos kongreso, nes pirmas žinomas J. Gabrio laiškas K. Lindhagenui, kaip minėta, yra rašytas 1912 metų birželio mėnesį. Tad nepagrįsta, kaip tai daro Eberhardas Demas (Eberhard Demm), traktuoti K. Lindhageno memorandumą Švedijos parlamente kaip inspiruotą Tautybių sąjungos[30]. Minėtas memorandumas buvo parengtas dar iki J. Gabrio ir K. Lindhageno ryšių užmezgimo, ir būtent jo turinys, pabrėžiantis tautinio apsisprendimo teisę, idėjiškai suartino abu politikus. Vėliau J. Gabrys palaikė nuolatinius ryšius su K. Lindhagenu. Pastarasis I pasaulinio karo metais Švedijoje buvo žinomas kaip probritiškos orientacijos, antivokiškai nusiteikęs politikas. Dar 1915 m. rugsėjį K. Lindhagenas viešai polemizuoja spaudoje su kitu Švedijos parlamento nariu E. Liljedaliu (E. Liljedahl), kaltindamas šį trokštant Vokietijos pergalės, nes esą Vokietija išlaisvins pavergtas Rusijos tautas. Pasak K. Lindhageno, neseniai buvęs Vokietijoje jis „nepastebėjo tarp Vokietijos valdančios klasės atstovų kokių nors nesavanaudiškų troškimų išlaisvinti tautas“[31]. Plačiau aprašinėdamas savo lankymosi Vokietijoje 1915 m. vasarą įspūdžius K. Lindhagenas pažymėjo: „vokiečių tipiško aukštesniosios klasės atstovo stabilus negebėjimas netgi teoriškai pripažinti pavergtų tautų apsisprendimo teisę yra sąlygotas vis dar gana primityvios politinės santvarkos ir politinio temperamento nebuvimo“[32]. Tačiau ir kitų Vidurio Europos imperijų tautine politika jis negalėjo būti patenkintas. K. Lindhagenas bendradarbiavo su J. Gabriu platesnėje veikloje pavergtų tautų labui. Vienas iš žymesnių tam skirtų renginių turėjo būti III tautybių kongresas. Tiesa, nepavyko užtikrinti kariaujančių Europos valstybių visų tautų dalyvavimo. Daugumą kongrese sudarė Rusijos imperijos tautų atstovai. Kongrese nebuvo netgi lietuvių iš Mažosios Lietuvos, taip pat lenkų iš Silezijos, čekų, slovakų bei atstovų kitų tautų, kurios buvo Vokietijos ar jos sąjungininkių priespaudoje[33]. Nevisiškai be pagrindo, nors ir neturėdama įrodymų, švedų socialdemokratinė spauda šį tautybių kongresą laikė Vokietijos inspiruota intriga. Švedijos socialdemokratų vado Jalmaro Brantingo (Hjalmar Branting) nuomone, tai – „poros tūkstančio kronų vertės biznis“ ir tik naivuolis gali įsivaizduoti, jog šis renginys buvo spontaniškos tautybių valios pasireiškimas[34]. Šie teiginiai, žinant dabartinius J. Gabrio veiklos užkulisius, buvo pagrįsti[35]. Tačiau dalis švedų spaudos tvirtino, jog nors kongresas ir virto daugiausia įvairių tautų skundais prieš Rusiją, absurdiška laikyti prancūzų organizuotą renginį Vokietijos manipuliacija[36]. Lindhagenas tarpininkavo J. Gabriui rengiant III Tautybių kongreso medžiagos publikavimą, ieškojo leidėjo ir ypač domėjosi Tautybių sąjungos ruošiamu Europos tautybių aprašymu[37]. Jis pateikė ir atsakymus į didžiulės III Tautybių kongreso Lozanoje anketos klausimus, pagal tą anketą kongrese buvo parengta deklaracija tautybių klausimu[38]. Vėliau J. Gabrys, be kita ko, padedamas K. Lindhageno, kuris pirmininkavo vadinamajai H. Fordo neutralių šalių taikos tarpininkų komisijai, tikėjosi gauti pinigų savo veiklai iš JAV filantropų ir pacifistų[39]. Atrodo, piniginės paramos J. Gabrys iš šio šaltinio visgi negavo. Tačiau santykiai su K. Lindhagenu išliko šilti, savo atsiminimuose J. Gabrys jį vadina „dideliu idealistu“[40].

 

Karlas Lindhagenas švedų politikoje

 

Martynas Yčas ir daugelis kitų lietuvių visuomenės veikėjų ir politikų tiek I pasaulinio karo metais, tiek ir vėliau laikė K. Lindhageną vertingu laimikiu savo siekiams užsitikrinti Švedijos paramą vien dėl skambių jo titulų – parlamento narys, Stokholmo burmistras. I Lietuvos Respublikos garbingiausių politikų didžiulę pagarbą K. Lindhagenui rodo, pavyzdžiui, 1920 m. telegrama, kuria sveikindami K. Lindhageną 60-mečio proga A. Smetona, M. Yčas, S. Šilingas, A. Alekna, F. Bortkevičienė, J. Tumas-Vaižgantas ir H. Yčienė išreiškė viltį, kad demokratinė Švedija plės bendradarbiavimą su demokratine ir jau nepriklausoma Lietuva[41]. Ar tikrai K. Lindhagenas buvo įtakingas švedų politikoje? Pirmiausia reikia pasakyti, kad burmistro pareigybė Švedijoje visiškai nereiškė miesto valdžios galvos, nes tai nebuvo mero pareigybės atitikmuo. Didesnės realios įtakos šias pareigas užimantys žmonės neturėjo, iš užimančių jas buvo reikalaujama turėti teisinį išsilavinimą, ir jie tik pirmininkaudavo magistrato ir rotušės teismo susirinkimams. Šalia miesto ceremonmeisterio darbo realiai reikšmingiausias burmistro darbas susijęs su teisėjo funkcijų vykdymu. Burmistrą iš trijų miestiečių pasiūlytų kandidatūrų skirdavo karalius. Nuo 1971 m. Švedijoje tokia pareigybė buvo išvis panaikinta[42]. Parlamento nario statusas, aišku, buvo gerokai svarbesnis, bet vienas parlamento narys dvejų rūmų tuometiniame Švedijos parlamente su 380 deputatų irgi nebuvo labai įtakinga pozicija, nors tai dar priklausė nuo asmenybės ir jo ryšių bei veiklumo. Tad K. Lindhageno vietą švedų politikoje gali atskleisti toliau pateikiama jo politinių pažiūrų ir veiklos charakteristika.

 

K. Lindhagenas anksti pagarsėjo kaip pacifistas, reikalavęs mažinti Švedijos biudžeto išlaidas krašto apsaugai ir netgi jų visai atsisakyti. Radikalus pacifizmas, skelbęs, kad visiškai nusiginklavusi ir netgi leidusis okupuojama civilizuota šalis pasirodytų pranašesnė ir morališkai pakeistų patį okupantą, nors ir suprantamas XX a. pradžioje, vis dėlto buvo utopiškas. Tad ir 1912 m. išleistame I. T. Aminofo (I. T. Aminoff) fantastiniame romane „Invazija“ buvo vaizduojama, kaip burmistras K. Lindhagenas lankosi Stokholme pas Rusijos generalgubernatorių, kuris įteikia jam apdovanojimą už pagalbą rusams užimant šalį, nes K. Lindhagenas prisidėjo prie Švedijos gynybos stiprinimo sabotažo[43]. 1905 metais K. Lindhagenas tapo socialdemokratų partijos nariu. Bet iš esmės jis buvo ir liko individualistas, kartą pareiškęs, jog partija jam yra tarsi koks blokhauzas, iš kurio patogiau apšaudyti priešininkus[44]. K. Lindhageno idėjinis indėlis į švedų socialdemokratų programos evoliuciją buvo didelis. Jis skelbė, kad socializmas turi būti traktuojamas kaip XX a. pastanga įgyvendinti tuos etinius principus, kurie slypėjo humanizme. Pasak jo, „žmonija trokšta prispaustųjų ekonominio išlaisvinimo, bet ji taip pat trokšta visų dvasinės laisvės, vidinės laisvės“. Nors socialdemokratų lyderis H. Brantingas sukritikavo tokį socializmo supratimą kaip utopistinį, K. Lindhageno idėjų poveikis, jo formuluotės socialdemokratų programose jautėsi labai ryškiai[45]. K. Lindhagenas vėliau suformuluoja savo humanizmo principus. Pasak jo, pagarba žmogaus gyvybei turi būti aksioma, mirties bausmės panaikinimas – kultūrinė būtinybė, nusiginklavimas – gyvybinis klausimas. Joks individas, jokia koterija, jokia klasė, jokia tauta neturi savaiminės galios ar teisės viešpatauti kito individo, kitos koterijos, kitos klasės ar tautos atžvilgiu. Pasak K. Lindhageno, humanizmas yra aukščiausias žmonių siekis, kuris, nors yra pasaulietinis, prilygsta religijai. Sąžinė yra visos dvasinės realybės suma, „Dievas mumyse“. Nuostabu, kad žmogaus gyvenimas, ne taip kaip augalo ar gyvūno, tebesitęsia po jo mirties mintimis ir darbais. Tai yra gražu[46].

 

1917 m. Švedijoje papūtė radikalizmo vėjai. Jiems pakluso ir K. Lindhagenas, jau kurį laiką nusivylęs socialdemokratų partijos atsargiu požiūriu į permainas. Kartu su keliais bendraminčiais jaunesniaisiais socialdemokratais K. Lindhagenas įkūrė naują – „kairiųjų socialdemokratų” partiją, kuri palaikė ryšius su V. Lenino grupuote ir žavėjosi Spalio perversmu Rusijoje. K. Lindhagenas pasirodė idealistiškai naivus tikėdamas, jog bolševikai sukurs visiškai naujais principais grįstą santvarką. Jis, aišku, liko ištikimas sau ta prasme, kad bolševizmą vertino kaip naująjį humanizmą. Kitas kairiųjų socialdemokratų lyderis Z. Hioglundas (Z. Höglund) apibūdino K. Lindhageną kaip „Kristaus ir Lenino sintezę“. Lenino revoliuciniams metodams jis negalėjo pritarti[47]. 1918 m. K. Lindhagenui pirmą ir vienintelį sykį teko palikti Riksdago kėdę, jis neišrenkamas dėl viešai deklaruojamų simpatijų bolševikams. Visgi K. Lindhagenas greitai išsiskyrė su kairiaisiais socialdemokratais. Tikriausiai nemažai įtakos tokiam sprendimui turėjo jo sesuo, kuri laiške broliui 1918 m. vasario mėnesį pareiškė, jog yra griežtai nusiteikusi prieš parlamentinės kovos pakeitimą kruvina revoliucija, ir prašė atsiskirti nuo probolševikinės Švedijos socialdemokratų grupės[48].

 

1919 m. K. Lindhagenas vėl išrenkamas į Riksdagą, šįkart į Pirmuosius rūmus. Kaip parlamentaras K. Lindhagenas irgi turėjo skandalingą reputaciją, buvo vadinamas „didžiausiu Riksdago darbdaviu“. Pasak Eriko Palmstiernos (Erik Palmstierna), jis visai nesirūpino savo įvaizdžiu. Riksdago posėdžių dienomis retas matydavo jį valgantį pietus. Kaip koks mokinukas jis išsitraukdavo iš pastalės sumuštinį ir imdavo jį kramsnoti vykstant debatams. Jeigu jam kildavo mintis, jis pilna burna galėjo surikti: „Pone spikeri!“[49]. Riksdago parlamentarams K. Lindhagenas atrodė tikras pabaisa. Buvo pasakojama, kad 1912 m. K. Lindhagenui pasiūlius įvesti Švedijoje respubliką, vienas iš parlamentarų pasijuto taip blogai, kad pasibaigus kadencijai visam laikui pasitraukė iš Riksdago[50]. 1915 m. kitas Riksdago narys savo dienoraštyje aprašo, kaip buvo svarstomas K. Lindhageno „beprotiškas“ pasiūlymas sukurti pasaulinį parlamentą ir pasaulinę vyriausybę, esą parlamentarai klausėsi ir juokėsi kaip vaikai. Valandą diskutuota dėl dalyko, kurį buvo galima aptarti per penkias minutes. Vienas iš pasisakiusiųjų teigė, jog jis paprašė žodžio tik norėdamas protestuoti, kad per daug laiko skiriama šiai juokingai problemai[51]. Panašiai K. Lindhageno veiklą savo dienoraštyje vertino ir Pirmųjų rūmų spikeris. Pavyzdžiui, 1919 m. kovo mėn. jis rašo, jog „buvo įteiktas vienas iš lindhageniškiausių Lindhageno pasiūlymų apie viską tarp žemės ir dangaus, ką Švedijos vyriausybė turėtų įtraukti į taikos derybas“. Arba: „Trumpas susirinkimas, kur Lindhagenas pamokslavo apie viską iš eilės“[52]. Karlo Lindhageno žmona Jeny savo atsiminimuose pastebi, kad labai mažai matė savo vyrą namuose, be to, ir vakarais bei poilsio dienomis buvo rašomi įstatyminiai pasiūlymai, interpeliacijos, rezervacijos, straipsniai ir paskaitos bei daugybė laiškų. Mašininkei nuo 1915 m. buvo gana „karšta“, nes reikėjo dirbti iki išnaktų, taip pat visomis poilsio dienomis ir sekmadieniais[53]. Apskritai per beveik 40 metų trukusią parlamentaro karjerą K. Lindhagenas asmeniškai pateikė 1011 įstatyminių pasiūlymų, daugiau nei kuris kitas švedų politikas visoje Švedijos parlamento istorijoje[54]. Tokį K. Lindhageno aktyvumą pirmiausia sąlygojo jo demokratinio parlamentarizmo samprata. K. Lindhagenas neigiamai vertino kelių stambių partijų visa lemiančią įtaką parlamente, nes tokio pobūdžio įtaka gali užgniaužti individualaus tautos atstovo argumentus, skatinti orientaciją ne į sprendžiamo reikalo pobūdį ir racionalius sprendimo argumentus, o tik į didesnę galią turinčios grupuotės norus. Parlamentinėse diskusijose, kaip atrodė K. Lindhagenui, svarbesnė turi būti individuali nuomonė, o ne oficiali politinės partijos pozicija. Ypač prasta situacija, jo nuomone, susidaro tada, kai partijose trūksta vidinės demokratijos ir viską kontroliuoja partijos lyderis, „partinis monarchas“, kaip tokį asmenį vadino K. Lindhagenas[55]. Beje, K. Lindhageno asmenybę, ko gero, adekvačiausiai iš lietuvių, bet jau praėjus nemažam laiko tarpui, suprato Lietuvos pasiuntinys Švedijoje I. Šeinius. 1924 metų pranešime Lietuvos užsienio reikalų ministerijai jis, tiesa, sutirštindamas spalvas, rašė:

 

„Carl Lindhagen autoritetas nuo revoliucijos Rusijoj pradėjo žymiai kristi. Anksčiau iš liberalo, keletą metų prieš karą, jis virto socialdemokratu, gi 1918 m. pradžioj, susikūrus Švedijoj komunistinei partijai, bolševiku. Keletą kartų anksčiau įnešęs riksdagan sumanymus panaikinti Švedijoje monarchiją, nuo to laiko dar demonstratyviau pradėjo veikti, jau sovietų respublikos Švedijoje įvedimui. Anksčiau Lindhagen buvo žinomas kaip nepaprastai angažuotas žmogus. Jis priklausė įvairių įvairiausioms draugijoms, ir tarptautinės kalbos, ir tautinės higienos, ir švedų–egiptiečių, ir švedų–gruzinų, švedų–čekų ir begalei kitų draugijų. Veik visų jų buvo pirmininku. Ačiū jo iniciatyvai Švedijoje pravesta daug naudingų socialinių įstatymų, bet paskum ėmė jis kelti riksdage sumanymus apie priėmimą įstatymo kvėpuoti nosimi, užginti valgyti kitokią duoną, negu juoda ruginė, įvesti prievartinį kinų kalbos mokymą ir t. t. ir tai teikdamas tokios rūšies sumanymus greta savo rimtųjų. Pradėta žiūrėti į anksčiau populiarų ir visur gerbiamą Lindhageną ne taip rimtai“[56].

 

Taigi K. Lidhagenas iš esmės buvo politikas vienišius, daugelio švedų politikų laikomas keistuoliu ir utopistu. Jis kartais galėjo turėti tam tikros įtakos, bet iš esmės tai nebuvo įtakingas ir svarbus žmogus Švedijos politikoje. Tiesa, neįmanoma paneigti K. Lindhageno nuopelnų remiant lietuvių propagandinę kampaniją Švedijoje.

 

Švedijos visuomenininkų veikla remiant lietuvių tautinį judėjimą 1915–1918 m.

 

1915 m. spalį Stokholme buvo įkurtas Švedų komitetas Lietuvai (Svenska kommitten för Litauen) bei Pagalbos Lietuvai komitetas (Hjälpkommiten för Litauen). Bent jau remiantis K. Lindhageno atsiminimais neaišku, ar tai buvo du skirtingi komitetai, ar vienas su skirtingais pavadinimais laikui bėgant[57]. M. Yčas savo atsiminimuose mini tik vieną, švedų–lietuvių komitetą, ir K. Lindhageno įtraukimą į jį aprašo taip: „priėmė mus labai maloniai jau senyvas vyras, ramaus būdo, tylaus temperamento. Atidžiai išklausė mūsų paaiškinimų ir, neilgai galvojęs, davė principinį sutikimą būti renkamu švedų–lietuvių komiteto pirmininku“[58]. Šis įvykis neapsiėjo ir be nedidelių kiek komiškų ir pikantiškų detalių. J. Gabrys jau birželio mėnesį laišku informavo K. Lindhageną apie Rusijos dūmos nario M. Yčo atvykimą į Stokholmą[59]. Bet pats J. Gabrys atvyko pas K. Lindhageną prisidengęs slapyvardžiu ir su J. Gabrio (t. y, savo paties) rekomendacija. M. Yčas savo atsiminimuose aiškino, kad tai – hipertrofuotas J. Gabrio noras visaip maskuotis. Pats J. Gabrys tai aiškino kitaip. Pasak jo, „man kaipo rusų piliečiui, buvo pavojinga važinėt Vokietijoj ir aš rizikavau būti internuotu Vokietijoj; antra, mano pavardė Gabrys buvo jau gana plačiai žinoma tarptautinėse sferose, kaipo Pavergtųjų tautų sąjungos įkūrėjo Paryžiuje. Tad pats vokiečių ambasadorius man pasiūlė duoti laissez passer kita pavarde. Aš pasirinkau de Garleva (iš Garliavos, garliaviškis)“[60]. Išaiškėjus šioms aplinkybėms K. Lindhagenas smagiai pasijuokė ir nudžiugo gavęs progą gyvai susipažinti su J. Gabriu[61]. Minėtų dviejų komitetų kokie nors protokolai ar pan. nėra išlikę. Nėra ir oficialaus narių sąrašo. Apie jų veiklą galima spręsti tik iš asmeninių ir neretai gana fragmentiškų K. Lindhageno užrašų, taip pat iš informacijos spaudoje bei atsiminimų. Remiantis J. Gabriu, „P. Lindhagen sukvietė pas save vaišėm gerą tuziną švedų žymesnybių. Visų išvardyti šiandien aš negaliu, tik prisimenu, kad be kelių Parlamento atstovų buvo garsusis liberalų lyderis Börgstroem (buvęs karo ministeris)“[62]. Bet tose vaišėse dalyvavusios „žymesnybės“ į švedų–lietuvių komitetą neįėjo. K. Lindhagenas savo atsiminimuose mini ir esą grynai politinius tikslus turėjusią Švedų–lietuvių draugiją, kurios nariai pagal jį buvo penki: Juozas Gabrys, Martynas Yčas, Stasys Šilingas, Karlas Lindhagenas ir Verneris Sioderbergas (Verner Söderberg). Ši draugija esą buvo įkurta 1915 m. spalio 11 dieną[63]. K. Lindhagenas savo atsiminimuose taip pat vardija ir, atrodo, tiksliai, nes nurodo ir vardus bei profesiją ar socialinę padėtį, Pagalbos Lietuvai komiteto sudėtį. Be komiteto pirmininko Karlo Lindhageno ir dr. Vernerio Sioderbergo, „Stockholms Dagblad“ redaktoriaus, komiteto nariai buvo: mokyklų mitybos inspektorė Gertrūda Bergstriom (Gertrud Bergström), dr. Alfredas Jensenas (Alfred Jensen), advokatas Haraldas Letstriomas (Harald Lettström), vaikų prieglaudos įstaigų inspektorė Ana Lindhagen, komiteto sekretorius Torstenas Olsonas (Torsten Ohlsson), ponia Fani Peterson (Fanny Petersson), apylinkės teismo teisėjo pavaduotojas Karlas Akselis Ribenas (Karl Axel Riben), švietimo skyriaus adjunktas Kornelijus Šiovalis (Cornelius Sjöwall), panelė Matilda Stal fon Holštain (Mathilda Staël von Holstein)[64]. Iš viso – 11 žmonių, tarp kurių didesnių garsenybių, išskyrus patį K. Lindhageną ir provokiškos orientacijos laikraščio redaktorių V. Sioderbergą, nebuvo. V. Sioderbergas apsiėmė per Vokietiją nuvykti į Lietuvą ir išsiaiškinti padėtį bei karo šaliai atneštus nuostolius ir šalpos poreikius. 1915 m. lapkričio mėnesį M. Yčui rašytame laiške K. Lindhagenas informavo, kad V. Sioderbergui sunkiai sekėsi gauti kelionės į Lietuvą leidimą iš vokiečių, buvo vedamos derybos su Vokietijos pasiuntiniu Švedijoje, tačiau tik nuvykus į Berlyną pavyko tokį leidimą gauti[65]. 1915 m. lapkričio mėnesį švedų spaudoje buvo paskelbtas Pagalbos Lietuvai komiteto kreipimasis. Čia buvo sakoma, kad švedų pagalbos komiteto tikslas yra perduoti į Vokietijos okupuotą Lietuvą pagalbos siuntas, kurios ateina iš Peterburgo lietuvių pagalbos komiteto ir iš JAV lietuvių, bet švedai taip pat kviečiami aukoti nukentėjusiems nuo karo Lietuvoje[66]. Šis komitetas 1916–1917 m. persiuntė apie 4500 lietuvių laiškų ir apie 100 000 kronų piniginę paramą. Taip pat siuntė dovanas ir paramą karo belaisviams lietuviams[67]. Komiteto veikla buvo gana gerai žinoma tarp lietuvių pabėgėlių ir karo belaisvių, tai, pavyzdžiui, liudija K. Lindhageno fonde Stokholmo archyve išlikęs rusų kalba rašytas Povilo Matulio laiškas, kur jis prašo komiteto pagalbos, nes jau 18 mėnesių yra nelaisvėje ir neturi jokios paramos[68].

 

1916 m. Stokholme surengiamas mitingas už laisvą Lenkiją ir laisvą Lietuvą. Pasak K. Lindhageno, lenkų kolonija Stokholme protestavo prieš atskirą Lietuvos paminėjimą, bet į tai nekreipta dėmesio[69]. K. Lindhagenas šiame mitinge perskaitė visą paskaitą apie Lietuvos istoriją ir teigė, kad nors šalis XIV–XVIII a. buvo suvienyta su Lenkija, ji išlaikė savo tautybę, kultūrą ir kalbą. Jis taip pat kalbėjo, kad po Lenkijos ir Lietuvos padalijimų didesnė Lietuvos dalis atiteko Rusijai, vykdžiusiai rusifikaciją Lietuvoje, sakė, kad jos susilpninimas 1904 m. paskatino lietuvių kultūrinį aktyvumą, kurį vėliau nutraukė pasaulinis karas ir Vokietijos okupacija[70]. Paskaitoje buvo pristatytos įvairios Lietuvos ateities vizijos. K. Lindhagenas pažymėjo, kad yra planų Lietuvą paversti Vokietijos provincija, o lietuvius germanizuoti, kiti kalba apie autonomiją arba vokiečių princo valdomą valstybę. Rusijos politinės jėgos taip pat turi savo planų. K. Lindhagenas tvirtino, kad patys lietuviai turi nuspręsti, ar jie nori atnaujinti uniją su Lenkija, o Prūsijos lietuviai turėtų gauti teisę apsispręsti, ar įeiti į atkurtą Lietuvos valstybę. Amerikos lietuviams esą taip pat turėtų būti sudaryta galimybė grįžti į gimtinę. Kalbėtojas pažymėjo, kad neutralių šalių pozicija gali būti labai svarbi: „Suvienijus daugybės mažų valstybių valią, galima pareikšti tokį stiprų reikalavimą laikytis teisinių normų, kad jis gali pranokti sunkiąją artileriją ir kitas dundančias kvailystes“[71]. 1916 m. pabaigoje – 1917 m. įvairiose Švedijos vietovėse buvo rengiami susirinkimai, juose kalbėta apie pavergtas tautas ir priiminėtos rezoliucijos. Jose buvo raginama, kad karo išvengusios neutralios šalys bent jau pareikštų nuomonę, jog „pirmoji teisingos ir tvarios taikos sąlyga yra ta, kad taikos derybose būtų nuodugniai nagrinėjami tautybių klausimai“[72]. Tokie susirinkimai vyko Malmėje, Lunde, Skaroje, Karlstade ir kitose Švedijos vietovėse[73]. Vieną iš tokių susirinkimų, mitingą Lunde, „Lietuvių balse“ aprašė jame lankęsis Nukentėjusiems nuo karo šelpti komiteto atstovas Jurgis Savickis. Aprašė kiek ironiškai, matyt, suprasdamas, kad tokių viešosios nuomonės akcijų poveikis visgi yra gana ribotas, nors ir reikalingas. Pasak J. Savickio, „...idealistų šeimynoj valanda kita. Kaip jau minėjau, prakalbų buvo „neapribotų“ – šauksmas ir atskiri žodžiai iš Evangelijos, Tolstojaus, „susiprasti“. Buvo išdėstytos ilgos teorijos, paremtos skaitmenimis, dėl ko karas kilo ir kaip turėtų būti jis likviduotas. Buvo visai užgaunamų receptų, tvarkančių ir Serbus, ir apskritai Balkanus, ir Vokiečius, ir Prancūzus. Vienok, manau, kiek įdomesnė mums gali būti p-lės Onos Lindhagenaitės (Ana Lindhagen – aut. past.) prakalba. Nepaprastu temperamentu ir jausmu ji ragino žmones imties praktikos darbo. Sakiusi – esą daug pavergtų tautų ir tautelių. Į jas turi būti visų kreipiamos akys. Minėdama Rusus, gan ilgai kalbėjo apie suomius, lietuvius, lenkus. Karštai visiems susirinkusiems išdėstė lietuvių dabarties vargus: tėvynės sunaikinimą, jos sūnų kariavimą dviejose armijose, tremtinių lietuvių sunkų gyvenimą. Paaiškino lietuvių siekimus“[74]. Ko gero, didžiausias susirinkimas 1917 m. vėl buvo surengtas Stokholme vienoje iš didžiausių miesto salių. Susirinkime dalyvavo apie 700 žmonių. Jį aprašė ir stambiausi Švedijos dienraščiai. Buvo pateikta minėta rezoliucija, atkreiptas dėmesys į H. Sioderbergo kalbą, kurioje šis akcentavo tautybės savaiminę vertę. H. Sioderbergas pabrėžė, kad jeigu tauta išmokoma gerbti savo savitumą, ji išmoksta vertinti ir svetimų tautų individualius bruožus, pripažįsta jų teisę gyventi savo laisvą gyvenimą[75]. 1917 m. spalio 27 d. buvo įkurta Švedų–lietuvių draugija, tiksliau, atnaujinta ir sustiprinta ta organizacija, kuri neformaliai jau veikė nuo 1915 m. Remiantis švedų spaudos pranešimais, į draugiją buvo taip pat numatoma įtraukti latvius ir estus. Bet kol kas buvo nutarta draugiją pavadinti Švedų–lietuvių draugija, kadangi ją įkūrė „lietuvių kovos už Lietuvos laisvę vadovai“[76]. Draugijos atnaujinimo iniciatorius buvo M. Yčas, tuo metu lankęsis Stokholme. Yčas buvo suinteresuotas vieninga lietuvių, latvių ir estų pozicija, nes lietuvių politikams orientuojantis į visišką nepriklausomybę reikėjo tam tikro palaikymo. Yčas pranešė, kad Rusijos tautų kongrese šių tautų atstovai įkūrė bendrą informacijos biurą. Iš čia ir mintis vėliau Švedų–lietuvių draugiją paversti Švedijos–Baltijos šalių draugija. Iš lietuvių į draugiją įsitraukė M. Yčas, J. Šliūpas, J. Aukštuolis, I. Šeinius, S. Šilingas[77].

 

1917 m. išleistoje brošiūroje „Visuotinė tarptautinė taika“ K. Lindhagenas teigė, kad pirmasis praktinis žingsnis sprendžiant tautybių klausimą, – o be jo sprendimo negali būti tvirtos taikos, – turėtų būti laisvos Lenkijos, Suomijos ir Lietuvos, kurių gyventojai jau išreiškė savo valią, pripažinimas[78]. K. Lindhagenas pasisakė už lygias tautų teises visame pasaulyje. Jis rūpinosi žydų padėtimi, 1917 m. interpeliavo, kad Švedijos vyriausybė imtųsi kokių nors priemonių sustabdyti armėnų žudynes, tais pačiais metais suorganizavo pavergtų musulmonų tautų konferenciją, kurioje su tautiniais drabužiais pasirodę šių tautų atstovai gavo kiekvienas po penkias minutes pakalbėti gimtąja kalba apie savo tautos nepriklausomybės siekius[79].

 

1918 m. spaudoje K. Lindhagenas teigė girdėjęs, kad kažkas iš Vokietijos vyriausybės pareiškė, jog apie „mažutę Lietuvą“ pakanka diskutuoti dvi dienas, taip pat pranašavo, kad patikėjus Lietuvos likimą Vokietijai, Lietuva taps vasaline valstybe, Vokietijos melžiama karve[80]. 1918 m. sausio mėnesį K. Lindhagenas atsidūrė Petrograde. Švedijos vyriausybė davė jam tam tikrus nurodymus išsiaiškinti situaciją šioje šalyje. Čia jis be kita ko susitinka su V. Leninu. Šį susitikimą K. Lindhagenas aprašė tais pat metais Stokholme išleistoje knygelėje „Revoliucijos šalyje“. Pokalbį K. Lindhagenas pradėjo pasidžiaugdamas, kad bolševikai pripažino Suomijos nepriklausomybę, o paskui paklausė, ar tokio pat pripažinimo negalėtų tikėtis estai, latviai ir lietuviai. Tas klausimas esą nepatiko V. Leninui, bet jis atsakė, jog Pabaltijyje nėra išryškėjęs plačiųjų liaudies masių siekimas atsiskirti nuo Rusijos. V. Leninas griežtai atkirto, kad liaudies masės turėtų siekti išlikti Rusijos federacijoje. Apskritai pokalbis K. Lindhagenui nesisekė: paskui jis ėmė domėtis, kokia V. Lenino nuomonė apie vienos pasaulinės kalbos būtinybę, ir netrukus pokalbį baigė padaręs išvadą, kad „revoliucionieriai lygiai taip pat kaip ir reakcionieriai nelabai domisi dvasinėmis vertybėmis“[81]. Peterburge K. Lindhagenas vėl susitiko ir su lietuvių atstovais, pirmiausia su M. Yču. Šis informavo savo seną draugą apie nesocialistinių partijų laikyseną tautybių klausimu po Spalio perversmo. M. Yčas sakė, jog netgi kadetai palaiko tik kultūrinę autonomiją, nepripažįsta net Suomijos nepriklausomybės. Tad nerusų atstovai esą pasitraukė iš kadetų partijos[82]. K. Lindhagenui viešint Petrograde buvo įkurtas Švedų–lietuvių draugijos Petrogrado filialas. K. Lindhagenas buvo nuoširdžiai sujaudintas lietuvių priėmimo ir jo įvardytų nuopelnų palaikant Lietuvą[83]. Kita aktyvi švedų visuomenininkė, kurios nuopelnus aukščiau cituotoje ištraukoje įvardijo J. Savickis, – K. Lindhageno sesuo Ana Lindhagen. Jau 1915 m. Švedijos spaudoje aprašydama Dūmos nario M. Yčo apsilankymą Švedijoje A. Lindhagen išreiškia viešą palinkėjimą, kad greitai Lietuvos autonomijos klausimas taptų politine aktualija, dienos klausimu[84]. Būtent ji koordinavo 1916–1917 m. rengtus pavergtų tautų (tautybių) palaikymo mitingus Švedijoje, kur nemažai dėmesio buvo skiriama ir Lietuvai, ji taip pat buvo aktyvi Pagalbos Lietuvai komiteto narė. A. Lindhagen gerai pažinoję žmonės ją yra apibūdinę kaip labai aktyvią ir veržlią, ambicingą, tačiau reikalui esant pasiryžusią atiduoti paskutinį drabužį neturtėliui[85]. Būtent Švedijos visuomenininkų parama sudarė sąlygas susidaryti ištisam lietuvių centrui Stokholme, ilgesnį ar trumpesnį laiką čia gyveno J. Žilius, J. Tumas-Vaižgantas, J. Šliūpas, F. Bortkevičienė ir kiti[86]. Šis centras leido surengti Stokholme ne vieną lietuvių politinę konferenciją. Švedų visuomenininkų organizuojamos akcijos už pavergtų tautų teises sustiprino lietuvių ryšius su švedų visuomene, tačiau dėl platesnio poveikio galima diskutuoti. Išskyrus nuomonės formavimą ir tam tikrą humanitarinę pagalbą Lietuvai, daugiau to poveikio nebuvo ir nelabai galėjo būti, kadangi visi tie žmonės, su kuriais lietuviai užmezgė ryšius Švedijoje 1915–1918 metais, nebuvo įtakingi švedų realioje politikoje ar politinėse viršūnėse.

 

Išvados

 

1. XX a. pradžioje Švedijos visuomenę pasiekia vis geresnė informaciją apie tautinę priespaudą Lietuvoje, lietuvių veiklą ir jų politinius siekius. Susidomėjimą tokia informacija skatina Rusijos politika, pirmiausia stiprinama rusifikacijos kampanija Švedijos artimojoje kaimynystėje – Suomijoje.

 

2. Karlo Lindhageno vieta Švedijos vidaus politikoje yra specifinė ir labai savita. Nors buvo labai aktyvus, jis negalėjo vaidinti žymaus vaidmens realioje politikoje, kadangi buvo politikas vienišius, dėl savo humanistinių ir pacifistinių pažiūrų daugelio laikomas keistuoliu ir utopistu. Bet neįmanoma paneigti K. Lindhageno nuopelnų remiant lietuvių propagandinę kampaniją Švedijoje.

 

3. Užmezgant ryšius su Švedijos visuomenininkais ir įgyjant rėmėjų lietuvių siekiams neabejotinai yra reikšmingas J. Gabrio vaidmuo. Būtent J. Gabrys pirmasis iš lietuvių veikėjų susipažino su pacifistinės-humanistinės pakraipos politiku ir švedų visuomenininku K. Lindhagenu. K. Lindhagenas aktyviai palaikė lietuvių tautinius siekius, juos siedamas su bendresniu visų pavergtų tautų aspiracijų patenkinimu, jų noro valstybiškai apsispręsti realizavimu. K. Lindhagenas padėjo įkurti pirmąsias draugijas ryšiams su Lietuva palaikyti ir organizuoti paramą lietuviams, tarp jų ir Švedų–lietuvių draugiją.

 

Nuorodos

 

 





[1] Grigaravičiūtė, S. Skandinavija Lietuvos diplomatijoje 1918–1940 metais. Vilnius, 2002, 291 p.

[2] Lindhagen, C. Memoarer. Stockholm, 1936–1939, d. 1–3.

[3] Yčas, M. Atsiminimai. Kaunas, 1935–1936, t. 1–3.

[4] Gabrys-Paršaitis, J. Tautos sargyboj. Vilnius: Versus aureus, 2007.

[5] Russifikationen i Litauen. Stockholm, 1900, 24 s.

[6] Lindberg, F. Den svenska utrikes politikens historia. D. 4: 1872–1914. Stockholm, 1954, s. 110.

[7] Ten pat.

[8] Nyström, A. Striderna om Östra Europa mellan Ryssland, Polen och Sverige från äldsta tider till våra dagar. Stockholm, 1901, s. 527.

[9] Ten pat, p. 486, 511.

[10] Ladislavas Dembskis (Ladislaus Dębski) laiškas Švedijos užsienio reikalų ministerijai. Filadelfija, 1903 07. Švedijos valstybės archyvas, UD 1902 dossierssystem, t. 58, lapai čia ir kitur nenumeruoti.

[11] Loit, A. Baltic refugees of the 1905 revolution in Sweden. The Baltic Countries 1900–1914. Stockholm, 1990, p. 208.

[12] C. Bildto pranešimas Wachtmeisteriui, Londonas, 1905 08 16. Švedijos valstybės archyvas, UD 1902 dossierssystem, t. 69b.

[13] I tsarens rike. Socialdemokraten, 1905, Oktober 24.

[14] Bäckmann, I. Konsul Hagelin om förhållandena i Ryssland. Dagens Nyheter, 1905, November 8.

[15] Litauerna fordrar autonomi. Socialdemokraten, 1905, November 29.

[16] Litauernas uppror. Socialdemokraten, 1905, Desember 18.

[17] Loit, A. Baltic refugees ..., p. 201.

[18] Lindhagen, C. Memoarer …, d. 1, p. 27.

[19] Lindhagen C. I Revolutionsland. Stockholm, 1918, p. 27.

[20] Schiller, B. Carl Lindhagen. Svenskt biografiskt lexikon. Stockholm, 1980, bd. 23, p. 472.

[21] Lindhagen, C. Om skrivelse till Kungl. Maj:t angående initiativ från svensk sida till en internationell överenskommelse rörande självständiga nationers rätt att allt framgent leva sitt eget fria liv. Riksdagens protokol. Andra kammaren. Motioner. 1912, bd. 37, nr. 254.

[22] Watson, D. R. Jean Pelissier and the Office Central des Nationalites, 1912–1919. The English Historical Review, 1995, vol. 110, n. 439, p. 1194.

[23] Römeris, M. Valstybė. Vilnius, 1995, t. 2, p. 302.

[24] Watson, D. R. Jean Pelissier ..., p. 1191.

[25] Gabrys-Paršaitis J. Tautos sargyboj ..., p. 34.

[26] J. Gabrio laiškas K. Lindhagenui. Paryžius, 1912 06 04. Stokholmo miesto archyvas, C. Lindhagens samling, bt. 20.

[27] J. Gabrio laiškas K. Lindhagenui. Lozana, 1915 11 28. Ten pat.

[28] Demm, E. Nationalistische Propaganda und protodiplomatie als Etnisches Geschäft: Juozas Gabrys, Die ”Union des Nationalites” und Die Befreiung Litauens (1911–1919). Lampertheim, 2001, p. 31.

[29] Gabrys-Paršaitis, J. Tautos sargyboj ..., p. 134.

[30] Demm, E. Nationalistische Propaganda ..., p. 33.

[31] Lindhagen, C. De undertryckta folken. En öppen fråga till riksdagsman Liljedahl. Dagens Nyheter, 1915, September 1.

[32] Lindhagen, C. Intryck från Tyskland. Stockholm, 1916, s. 41.

[33] Kapočius, L. Senoji išeivija ir Lietuva. Vilnius, 1981, p. 223.

[34] Socialdemokraten, 1916, Mai 11.

[35] Senn, A. E. Garlawa: A Study in Émigré Intrigue, 1915–1917. Slawonic and East European Review, 1967, vol. 45, no. 105, p. 414–420; Eidintas, A. Slaptasis lietuvių diplomatas. Vilnius, 1992, p. 75; Watson, D. R. Jean Pelissier ..., p. 1196.

[36] Nationalitetskongressen i Lausanne. Stockholms Dagblad, 1916, Juli 30.

[37] K. Lindhageno laiškas J. Gabriui. Stokholmas, 1916 09 19. Baltijos instituto Lempertheime-Hüttenfelde archyvas, J. Gabrio fondas. Įvairūs J. Gabrio popieriai iš I Pasaulinio karo laikų (Teil. 4.).

[38] Colliander, B. En konspiratörs minnen 1911–1916. Särtryck ur Acta Academiae Aboensis, ser. A., 1965, vol. 31, n. 1, s. 10.

[39] 1916 08 05 J. Gabrio laiškas K. Lindhagenui. Stokholmo miesto archyvas, C. Lindhagens samling, bt. 20.

[40] Gabrys-Paršaitis, J. Tautos sargyboj ..., p. 135.

[41] Telegrama K. Lindhagenui. Kaunas, 1920 12 17. Stokholmo miesto archyvas, C. Lindhagens samling, bt. 185.

[42] Borgmästare. Nationalencyklopedin. Bra Böcker, 2000.

[43] Thulstrup, Å. När demokratin bröt igenom. Konturerna av Sveriges historia 1905–1920. Stockholm, 1937, p. 20.

[44] Hildebrand, E., Stavenow, L. Sveriges historia till våra dagar. D. 5: Gustav V. Stockholm, 1926, p. 594.

[45] Tingsten, H. Den svenska socialdemokratiens idéutveckling. Stockholm, 1941, d. 1, p. 219–220.

[46] Lindhagen, C. Memoarer …, d. 3, p. 250, Lindhagen, C. Memoarer …, d. 1, p. 77.

[47] Höglund, Z. Minnen i fackelsken. D. 3: Revolutionernas år 1917–1921. Stockholm, 1956, p. 260.

[48] A. Lindhagen laiškas K. Lindhagenui. Vermlandas, 1918 02 12. Stokholmo miesto archyvas, C. Lindhagens samling, bt. 31.

[49] Palmstierna, E. Åtskilliga egenheter. Stockholm, 1950, p. 83.

[50] Widen, J. Dagboksanteckningar 1914–1917. Stockholm, 1974, p. 391.

[51] Ten pat, p. 434.

[52] Hamilton, H. Dagböcker 1917–1919. Stockholm, 1956, p. 375, 380.

[53] Lindhagen, J. Atsiminimai (mašinraštis). Stokhomo miesto archyvas, Jenny Lindhagens samling, bt. 22.

[54] Lindhagen Carl. Nationalencyklopedin. Bra Böcker, 2000.

[55] Lindkvist, K. Carl Lindhagen som politisk tänkare, http://hem.bredband.net/marxforum/artiklar/0008.htm [žiūrėta 2009-01-15].

[56] I. Šeiniaus pranešimas V. Čarneckiui. Stokholmas, 1924 08 16. Švedijos valstybės archyvas, I. Šeiniaus fondas, t. 18.

[57] Lindhagen, C. Memoarer ..., d. 3, p. 350.

[58] Yčas, M. Atsiminimai. Kaunas, 1935, t. 2, p. 168–169.

[59] 1915 06 10 J. Gabrio laiškas K. Lindhagenui. Stokholmo miesto archyvas, C. Lindhagens samling, bt. 20.

[60] Gabrys-Paršaitis, J. Tautos sargyboj ..., p. 133.

[61] Yčas, M. Atsiminimai ..., p. 169–170.

[62] Gabrys, J. Tautos sargyboj ..., p. 139.

[63] Lindhagen, C. Memoarer ..., d. 3, p. 350.

[64] Ten pat.

[65] K. Lindhageno laiškas M. Yčui. Stokholmas, 1915 11 14. Stokholmo miesto archyvas, C. Lindhagens samling, bt. 6.

[66] Uppror för de nödlidande i Litauen. Stockhoms Dagblad, 1915, November 12.

[67] Aukštuolis, J. Carl Lindhagen och Litauen. Carl Lindhagen tillägnas denna bok som en hyllning på sextio – årsdagen. Stockholm, 1920, s. 125.

[68] 1917 01 01 P. Matulio laiškas. Stokholmo miesto archyvas, C. Lindhagens samling, bt. 33.

[69] Lindhagen, C. Memoarer …, d. 3, p. 349.

[70] Opinionsmötet för Polen och Litauen. Dagens Nyheter, 1916, November 23.

[71] K. Lindhageno juodraštinės pastabos užrašų knygelėje, rašytos ruošiantis paskaitai 1916 11 22 mitinge už Lenkijos ir Lietuvos laisvę. Stokholmo miesto archyvas, C. Lindhagens samling, bt. 135:1.

[72] Rezoliucija, priiminėta susirinkimuose tautybių klausimais, 1917 m. sausis–kovas. Stokholmo miesto archyvas, A. Lindhagens samling, bt. 27.

[73] A. Lindgren laiškas A. Lindhagen. Malmė, 1917 01 30, A. Hanssono laiškas A. Lindhagen. Tomelila, 1917 02 12, ten pat.

[74] Savickis, J. Raštai. Vilnius, 1999, t. 6, p. 46–47.

[75] För de undertryckta nationaliteterna. Dagens Nyheter, 1917, Februar 1.

[76] Svensk – Litauiska föreningen bildad. Stockholms Dagblad, 1917, October 29.

[77] Zetterberg, S. Die Liga der Fremdvölker Russlands 1916–1918. Helsinki, 1978, p. 237.

[78] Lindhagen, C. En allmän folkfred. Stockholm, 1917, p. 10.

[79] Lindhagen, C. Memoarer …, d. 1, p. 68.

[80] Lindhagen, C. Ostfrontens undertryckta folk. Politiken, 1918, Februar 12.

[81] Lindhagen, C. I Revolutionsland. Stockholm, 1918, p. 78.

[82] K. Lindhageno pastabos užrašų knygelėje apie kelionę į Rusiją 1918 m. sausio mėn. Stokholmo miesto archyvas, C. Lindhagens samling, bt. 69.

[83] Lindhagen, C. I Revolutionsland …, p. 125.

[84] Lindhagen, A. Litauisk dumamedlem i Stockholm. Socialdemokraten, 1915, Oktober 26.

[85] Palmstierna, E. Åtskilliga egenheter ..., p. 101.

[86] Savickis, J. Skandinavija. Pirmais nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis. Fotografuotinis leidimas. Vilnius, 1990, p. 60.

Gauta 2009 m. vasario 11 d.

Pateikta spaudai 2009 m. kovo 10 d.

Summary

Juozas Gabrys’ and Carl Lindhagen’s Contribution to the Lithuanian – Swedish Connections at the Beginning of the 20th Century

 

With the strengthening of the russification campaign, the news about the Lithuanian national movement spread in Sweden. But it was very fragmentary and not comprehensive. First direct contacts with the Swedish public figures were established by a controversial Lithuanian, Juozas Gabrys, the founder of the “Union des Nationalités”. Gabrys supported the initiatives of Carl Lidhagen, known as a member of the pacifist movement, who emphasized the need to officially and internationally recognize the right of national self-determination. Gabrys invited Carl Lindhagen to cooperate with the “Union des Nationalités”.

 

Carl Lindhagen was a politician – individualist, regarded by many Swedes as an eccentric and utopist. He could have had some influence on the politics of Sweden, but on the whole he was not an influential or important figure in the real political decision making in Sweden. Nevertheless, it is impossible to discard Carl Lindhagen’s contribution to the support for the Lithuanian propaganda campaign in Sweden. Carl Lindhagen helped to create the first Swedish associations to maintain connections with Lithuania, among which was the first Swedish – Lithuanian Society. Relief committee for Lithuania, established in October of 1915, consisted of 11 Swedes, among whom there were no celebrities except for Carl Lindhagen himself and the editor of the pro-German newspaper Verner Söderberg. Nevertheless, this committee was very active rendering financial support to Germany’s occupied Lithuania as well as providing relief for Lithuanian war refugees and prisoners. Carl Lidhagen encouraged and initiated public support actions for the Lithuanian national movement in Sweden in 1915 – 1918.

 

All these people with whom Lithuanians succeeded to establish contacts in Sweden during the First World War period, Carl Lindhagen included, had no real influence on the Swedish political establishment. But public support actions for the rights of different nations, among them Lithuanians, initiated by Swedish enlightened and public figures, established and fortified Swedish – Lithuanian connections.