„Istorija“. Mokslo darbai. 74 tomas
Ramunė ŠMIGELSKYTĖ-STUKIENĖ. Už ar prieš reformas: Ketverių metų seimo nutarimų įgyvendinimas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pavietuose 1789–1792 metais
Spausdinti

Anotacija. Remiantis prielaida, kad reformų akceptaciją lokalinėje erdvėje geriausiai atspindi reformų įgyvendinimo tempai ir mastas, straipsnyje aptariamas Ketverių metų seimo nutarimų, reformavusių valstybės administracinę (naujų pavietų steigimas) ir teismų sistemą (žemionių teismų įkūrimas), realizavimas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pavietuose. Siekiant atskleisti reformų įgyvendinimo spartą, remiamasi duomenimis apie dūmų ir gyventojų surašymą, žemvaldžių (žemionių) knygos įvedimą, ribų komisijų įsteigimą ir bajorijos savivaldos institucijų formavimą naujai įkurtuose pavietuose. Prieinama prie išvados, kad Ketverių metų seimo nutarimų įgyvendinimas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pavietuose 1789–1792 m. sulaukė didelio bajorijos palaikymo ir vyko sklandžiai. Nebuvo nė vieno įstatymo, kurį lokalinė pavietų bajorija būtų boikotavusi ar sąmoningai vilkinusi jo įgyvendinimą.

 

Prasminiai žodžiai: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, Ketverių metų seimas, Gegužės 3 d. konstitucija, Valdymo įstatymas, administracinė reforma, teismų reforma, žemvaldžių (žemionių) knyga, gyventojų surašymas, dūmų liustracija, civilinės karinės tvarkos komisijos, ribų komisijos.

 

Abstract. On the assumption that the acceptance of reforms in local territories is best reflected by the speed and scale of their implementation, this study researches how the resolutions of the Four-Year Sejm concerning the administrative system, i. e. the establishment of new pavietai (an administrative district in Poland, Lithuania, Ukraine), and legal system, i. e. the establishment of landowners’ law system, were carried out in the pavietai of the Grand Duchy of Lithuania. The speed of the reforms is measured by the data amassed from citizen and Duma census, introduction of Landowners’ Book, establishment of delineation commission and the formation of noblemen’s self-government in the newly established pavietai. The conclusion is drawn that the decisions of the Four-Year Sejm (1789–1792) were supported by the local nobility and were implemented smoothly. No legal act was boycotted, or its implementation delayed, by the nobility.

 

Key words: the Grand Duchy of Lithuania, Four-Year Sejm, the May 3rd Constitution, governing law, administrative reform, legal reform, Landowners’ Book, census, Duma lustration, delineation commission.

 

Įvadas

 

Visuomenės požiūrį į Ketverių metų seimo darbą, pritarimą ar priešinimąsi reformoms galima analizuoti daugeliu aspektų, pasirenkant vis naujus požiūrio taškus, skirtingas šaltinių bazes ar interpretacijos modelį. Iki šiol istoriografijoje daugiausia dėmesio buvo skiriama reformų minties genezei ir Ketverių metų seimo eigos analizei. Šiuo aspektu paminėtini klasika tapę Valerijano Kalinkos (Walerjan Kalinka)[1], Vladyslavo Smolenskio (Władysław Smoleński)[2], Bronislavo Lešnodorskio (Bronisław Leśnodorski)[3], Emanuelio Rostvorovskio (Emanuel Rostworowski)[4] darbai bei gausūs konkrečių seimo veiklos aspektų tyrinėjimai[5]. Be to, plačiai analizuota Ketverių metų seimo raštija. Tyrėjų dėmesio centre buvo to meto spaudos, politinės publicistikos, korespondencijos klodai, atspindintys įvairių politinių grupuočių interesus ir siekius. Raštijos analizė leido išskirti, kokios nuotaikos vyravo bajoriškoje visuomenėje[6].

 

Kitas vertinimo kampas siekiant nustatyti bajoriškosios visuomenės požiūrį į reformas buvo 1792 m. vasario mėnesio seimelių tyrimai. Šių seimelių rezultatai leido prieiti prie išvados apie didesnį pritarimo reformoms mastą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje nei Lenkijos Karalystėje. Tačiau 1792 m. seimelių rezultatų interpretacija autorių darbuose buvo nevienareikšmė. Keliant klausimą, kas lėmė konstitucijai palankius 1792 m. Grabnyčių seimelių nutarimus, buvo dedami skirtingi akcentai. Adolfas Šapoka pažymėjo, kad Gegužės 3 d. konstitucijai palankus rezultatas buvo pasiektas reformų šalininkams išvysčius itin aktyvią propagandinę veiklą[7]. Tuo tarpu lenkų istoriko Jaceko Sobčako (Jacek Sobczak) nuomone, aktyvią politinę agitaciją prieš seimelius vykdė ir Konstitucijos šalininkai, ir jos priešininkai. Seimelių sėkmė priklausė nuo to, ar valdovo „dvaro grupuotei“, išaugusiai iš buvusios Čartoriskių grupuotės, pavyks susitarti dėl bendrų veiksmų su Radvilų giminės šalininkais ir klientais. J. Sobčakas pažymėjo, kad Lietuvos pavietų bajorija, nepaisant jos menkesnio išsilavinimo lygio, parodė didesnę politinę brandą nei Lenkijos bajorai[8]. Lietuvos bajorijos pritarimas reformoms kaip aiškiau nei lenkų bajorų suvoktos Rusijos grėsmės išraiška akcentuojama lenkų tyrinėtojo Vojciecho Ščygielskio (Wójciech Szczygielski) monografijoje[9]. Istoriko nuomone, vidinė visuomenės mobilizacija grėsmės iš užsienio akivaizdoje lėmė tai, kad Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje iš 33 seimelių Konstitucijai prisiekė 27 seimeliai (Lenkijoje – 10), padėkojo valdovui ir seimui 5 seimeliai (Lenkijoje – 8), pasižadėjo jos laikytis 1 seimelis (Lenkijoje – 19). Dar 8 Lenkijos seimeliai iš susirinkusių 45 apie Konstituciją nutylėjo[10].

 

Pastebėtina, kad iki šiol istoriografijoje daugiausia buvo tiriama deklaratyvioji 1792 m. Grabnyčių seimelių veiklos pusė, pagrindinį dėmesį telkiant į juose priimtų instrukcijų pobūdį, bet ne į realius pokyčius pavieto vidaus struktūroje. Klausimas apie tai, kokiu mastu buvo įgyvendinti Ketverių metų seimo nutarimai nuo Abiejų Tautų Respublikos reformų centro nutolusiuose pavietuose, iki šiol nebuvo analizuojamas. Išsamesnio tyrėjų dėmesio nesulaukė administracinės reformos realizavimo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje problematika. Kita vertus, tam tikri žingsniai šia tyrimų kryptimi jau yra žengti. Reformų akceptacijos lokalioje erdvėje tyrimų pavyzdžiu galime laikyti Zigmanto Kiaupos darbus apie Telšių ir Šiaulių reparticijas permainų laikotarpiu[11], šio straipsnio autorės tyrimus Kauno, Upytės, Merkinės pavietų bajorijos politinės laikysenos klausimais[12] bei Roberto Jurgaičio disertaciją apie Vilniaus seimelio veiklą[13]. Istorikų dėmesio taip pat sulaukė 1789 m. birželio 22 d. seimo nutarimo dėl visuotinio dūmų ir gyventojų surašymo Lenkijoje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vykdymas[14], 1789 m. lapkričio 24 d. įstatymo dėl civilinių karinių tvarkos komisijų įkūrimo įgyvendinimo klausimai[15] bei 1791 m. gruodžio 3 d. priimto įstatymo dėl ribų komisijų įkūrimo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje realizavimo problemos[16].

 

Šio straipsnio tikslas – aptarti Ketverių metų seimo nutarimų, reformavusių valstybės administracinę ir teismų sistemą, realizavimo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pavietuose eigą. Remiantis prielaida, kad reformų akceptaciją lokalinėje erdvėje geriausiai atspindi reformų įgyvendinimo tempai ir mastas, dėmesį sutelksime į administracinės reformos vykdymą (naujų pavietų steigimas) ir žemionių teismų kūrimą. Siekdami parodyti reformų įgyvendinimo spartą, pasiremsime duomenimis apie dūmų ir gyventojų surašymą, ribų komisijų įsteigimą ir bajorijos savivaldos institucijų formavimą naujai įkurtuose pavietuose.

 

Ketverių metų seimo reformų įgyvendinimo problematika analizuojama remiantis šiais klausimais rašiusių autorių išvadomis bei plačia šaltinių baze: seimo konstitucijomis, aukščiausiajai vykdomajai valdžiai – karaliui ir Įstatymų sargybai – siunčiamais pavietų valdžios institucijų pranešimais, šiuo metu saugomais Vyriausiojo senųjų aktų archyvo Varšuvoje (Archiwum Główne Akt Dawnych w Warszawie, toliau – AGAD) fonde „Tak zwana Metryka Litewska“ bei gausia archyvine Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pavietų medžiaga. Tai – Ketverių metų seimo laikotarpio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pavietų aktų knygos, civilinių karinių tvarkos komisijų bei ribų komisijų dokumentai, saugomi Baltarusijos nacionaliniame istoriniame archyve Minske (toliau – BNIA) ir Lietuvos valstybės istorijos archyve Vilniuje (toliau – LVIA). Ypač įdomios informacijos teikia įsteigto naujo Merkinės pavieto dokumentai: seimelio dienoraštis, teismo knygos ir kt. bei centrinio Vilniaus vaivadijos pavieto ribų komisijos veiklos dokumentai.

 

Administracinės reformos įgyvendinimas

 

1790 m. gegužės 26 d. Ketverių metų seimas, atsižvelgdamas į Žemaitijos kunigaikštystės atstovų prašymą, priėmė nutarimą dėl pilies ir žemės teismų raštinių atidarymo Telšiuose. Žemaičių kunigaikštystės Raseinių reparticijos žemės ir pilies teismų raštininkams buvo nurodyta, kad nuo 1790 m. spalio 1 d. Telšiuose atidarytų raštines Telšių ir Palangos pavietams aptarnauti[17]. Kaip rodo Z. Kiaupos atlikti tyrimai, šis seimo nutarimas buvo įgyvendintas beveik laiku: pirmieji įrašai pilies teismo raštinės knygoje padaryti 1790 m. spalio 9 d., žemės teismo – tų pačių metų lapkričio 7 d.[18]

 

Žemaitijos kunigaikštystės padalijimas į tris reparticijas buvo įtvirtintas 1791 m. lapkričio 2 d. įsigaliojusiu administracinio suskirstymo įstatymu. Įgyvendinant administracinio suskirstymo įstatymą Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, kaip ir Didžioji bei Mažoji Lenkijos buvo padalyta į 10 vaivadijų ir 34 pavietus. Lietuvoje buvo suformuoti 8 nauji pavietai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės 8 miestai (miesteliai), t. y. Merkinė, Pastovys, Prienai, Telšiai, Kobrynas, Stolinas, Sluckas ir Eišiškės tapo administraciniais centrais, pavietų „sostinėmis“. Pakito šių miestų statusas. Remiantis Ketverių metų seimo įstatymais miestai-pavietų centrai turėjo įgyti savivaldos teises[19]. Naujuosiuose pavietų centruose buvo pradėtos organizuoti lokalinės bajorijos savivaldos institucijos, kūrėsi teismas, kanceliarija, rinkosi seimeliai. Išaugo poreikis kiekvienai institucijai turėti savo patalpas, vietą kanceliarijai, archyvui ir kt.

 

Naujųjų pavietų administracijos kūrimas ir pareigūnų rinkimas vyko 1792 m. vasario mėn. seimelių metu. Kaip rodo turimi šaltiniai, vasario 14 d. į seimelį susirinkę Merkinės pavieto bajorai seimelio prezidentu sutartinai išrinko Trakų vaivadijos vėliavininką, buvusį pasiuntinį ir senosios elekcijos pareigūną Adomą Turčinovičių[20]. Kadangi naujajame paviete stigo asmenų, kurie, laikantis Seimelių įstatymo normų, būtų galėję pretenduoti į seimelio asesorių vietas, buvo nuspręsta asesorius rinkti iš seimelyje dalyvaujančių Merkinės pavieto posesorių bei Trakų vaivadijos centrinio pavieto pareigūnų. Buvo sudarytas sąrašas pagal rangus ir iš šių asmenų išrinkti asesoriai[21]. Išrinkus atstovą į Lietuvos vyriausiąjį tribunolą ir prisiekus Gegužės 3 d. konstitucijai, prasidėjo ūkinis seimelis, kuriame imtasi naujojo pavieto administracijos formavimo. Naujų savivaldos institucijų rinkimai vyko vasario 16–19 d. Pagrindinė kliūtis visoms pavieto vykdomosios valdžios institucijoms suformuoti tapo įstatymu reglamentuotas reikalavimas kandidatui turėti žemės nuosavybę tame paviete ir „visuomeninio darbo patirties“ (lenk. „Odbycie funkcyi publiczney“)[22]. Dėl šios priežasties seimelyje nepavyko sudaryti Merkinės pavieto civilinės karinės tvarkos komisijos, į kurią turėjo būti išrinkta mažiausiai 15 narių. Civilinės karinės tvarkos komisijos sudarymas buvo atidėtas. Nauji rinkimai buvo numatyti tų pačių metų rugpjūčio 18 d.[23] Tačiau Rusijos imperijos karinė agresija 1792 m. vasarą ir reformų priešų pergalė užkirto kelius tolesniam reformų įgyvendinimui ne tik Merkinėje, bet ir visoje Abiejų Tautų Respublikoje.

 

1792 m. vasario 14 d. į seimelį susirinkusi Telšių pavieto bajorija taip pat rinko ne tik atstovus į Lietuvos vyriausiąjį tribunolą, bet ir vietos pareigūnus. Jau daugiau nei metus veikusios Telšių reparticijos administracijos gretas (1791 m. duomenimis, Telšių reparticijos pareigūnų sąraše buvo 68 bajorai[24]) papildė nauji pareigūnai: pakamaris, vėliavininkas, žemionių teismo teisėjų korpusas, ribų komisijos nariai ir civilinės karinės tvarkos komisijos komisarai[25].

 

Itin aktyvios pavieto bajorijos reakcijos administracinio pobūdžio pokyčiai sulaukė Pinsko paviete. Pagal teritorijos dydį vieno didžiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Pinsko pavieto bajorija, susirinkusi į seimelį Plotnicoje, pritarė dviejų administracinių vienetų įvedimui. Tačiau nesutarimai kilo dėl naujojo pavieto pavadinimo ir jo centro. Dalis bajorijos naująja pavieto sostine norėjo pripažinti ne Administraciniu įstatymu patvirtintą Stoliną, bet Plotnicą. 1792 m. seimelio metu 635 naujojo pavieto bajorai pareiškė protestą, kam seimelis iš Plotnicos perkeliamas į privatų Stolino miestelį[26]. Pinsko-Užupio pavieto bajorijos pageidavimu, 1792 m. kovo 22 d. seimas priėmė įstatymo pataisą pavietą pervadinti Užpinės (Zapinsko, lenk. Za-Pińskim) vardu. Tačiau pavieto centro nustatymo klausimą paliko spręsti būsimajam priešseiminiam seimeliui. Seimas nurodė, kad pavieto seimelyje išrinkus atstovus į seimą, bajorai slaptu balsavimu turės nuspręsti, ar jurisdikcijos vieta palikti Stoliną, ar įteisinti kurį kitą pavieto miestą. Tokiu būdu paskelbtas miestas turės konstitucinę teisę ir jame privalės vykti seimeliai bei reziduoti savivaldos institucijos[27].

 

Duomenys apie naujos savivaldos rinkimus Prienų paviete itin skurdūs. Turimi šaltiniai leidžia teigti, kad seimelis Prienuose, kaip ir kituose pavietuose, susirinko įstatymo nustatytu laiku – vasario 14 d. Pirmąją seimelio darbo dieną bajorija pritarė Gegužės 3 d. konstitucijai ir išrinko delegatus, turinčius įteikti padėką valdovui ir seimui[28]. Prienų seimely dalyvavęs Tomas Vavžeckis rašo, kad tai buvęs pirmas jo matytas seimelis, kuriame matęs tik susirinkusius piliečius, o nebuvę atvežtųjų, kuriame niekas nieko negirdęs, kuriame niekas nesimušę, netriukšmavę, o visi taręsi ramiai ir protingai[29]. Istoriografijoje teigiama, kad seimelis Prienuose užtruko 3 dienas. Tačiau turimi šaltiniai leidžia teigti, kad vietos administracijos formavimas Prienuose buvo baigtas tik vasario mėn. pabaigoje (vasario 29 d. tebevyko žemionių kanceliarijos pareigūnų rinkimai[30]).

 

Eišiškių pavietas, kurį sudarė dalis buvusio Lydos pavieto, istoriografijoje laikomas vienu iš priešiškiausiai reformų atžvilgiu nusiteikusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės administracinių vienetų[31]. 1792 m. vasario mėn. seimelio metu Eišiškių pavieto bajorai padėkojo karaliui už Gegužės 3 d. konstituciją, tačiau jai neprisiekė. Bajorijos nuostatos Valdymo įstatymo atžvilgiu vis dėlto netrukdė sparčiai suorganizuoti ir įtvirtinti vietos savivaldą. Eišiškių pavieto atskirumą buvo siekiama išlaikyti net ir 1792–1793 m. konfederacijos veiklos sąlygomis[32].

 

Pagrindinė problema renkant Kobryno pavieto administraciją, kaip ir Merkinėje, buvo kadrų stoka. Jau minėta, kad užimti tam tikras pareigas galėjo tik žemės nuosavybę bei visuomeninio darbo patirties turintys bajorai. Todėl 1792 m. vasario mėn. 14–25 d. veikęs Kobryno seimelis nusprendė, kad „tuo atveju, kai bus svarstoma seimelio asesoriaus kandidatūra į kurį nors postą, į jo vietą bus papildomai išrenkamas kitas asesorius“. Iki seimelio darbo pabaigos iš pirminės sudėties buvo likę tik du asesoriai – Stanislovas Laskovskis ir Jonas Masalskis[33]. Pavieto vadovybės sudarymas Kobryne vyko sklandžiai ir atskleidė katalikiškosios bajorijos toleranciją kitatikių atžvilgiu. Pavieto pakamariu buvo išrinktas disidentas kalvinas Steponas Rayskis, pirmame rinkimų ture surinkęs 268 balsus „už“ iš 368 balsavusiųjų, o antrajame – išrinktas vienbalsiai[34].

 

Išlikę Užnerio pavieto archyvo dokumentų likučiai neleidžia atskleisti pavieto administracijos sudarymo eigos. Tačiau žemionių kanceliarijos funkcionavimas Pastovyje jau 1792 m. vasario 17 d.[35] leidžia numanyti, kad vietos administracija buvo sudaryta be didesnių kliūčių.

 

Daugiausia sunkumų naujuosiuose pavietuose kilo renkant civilinių karinių tvarkos komisijų narius. Pagal 1789 m. lapkričio 24 d. įstatymą Komisijos turėjo būti renkamos seimeliuose kas 2 metai iš tame paviete nekilnojamojo turto turinčių bajorų (15 komisarų), o nuo 1792 m., įgyvendinant Ketverių metų seime priimtą miestų įstatymą, į jas buvo įtraukti ir miestiečių atstovai (po 3 miestiečius kiekviename paviete). Taigi komisarų skaičius siekė 18 narių. Tačiau praktiškai, dėl įstatymų reikalavimus atitinkančių komisarų trūkumo, ne visur pavyko suformuoti šias institucijas. Todėl kai kuriuose naujuose pavietuose šias funkcijas siekė vykdyti iki tol toje teritorijoje veikusios institucijos. Antai Trakų pavieto civilinė karinė komisija prašė Įstatymų sargybos leisti jai vykdyti savo veiklą buvusioje Trakų pavieto teritorijoje, kol Merkinės komisija suformuos savo instituciją[36].

 

Kita vertus, 1792 m. vasario seimeliuose vykę naujų institucijų rinkimai parodė, jog į kasdienį pavieto gyvenimą aktyviai įsitraukė nemaža dalis anksčiau jokio vaidmens paviete nevaidinusios smulkiosios bajorijos. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės aštuonių pavietų suskaidymas į mažesnius administracinius vienetus suteikė vietos bajorijai platesnes politinės karjeros galimybes.

 

1789–1790 m. dūmų ir gyventojų surašymas

 

1789 m. birželio 22 d. seimas priėmė nutarimą apie visuotinį dūmų surašymą Lenkijoje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje[37]. Surašymą pradėjo aukos mokesčio rinkimo komisijos, o baigė – 1789 m. lapkričio 24 d. seimo įstatymu visuose pavietuose įkurtos civilinės karinės tvarkos komisijos.

 

Rimanto Jaso ir Liudo Truskos atlikti tyrimai leidžia teigti, kad visuotinis dūmų ir gyventojų surašymas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vyko gana sklandžiai. Iki šių dienų išliko 1789 m. dūmų surašymo Upytės, Gardino, Naugarduko, Polocko, Slanimo pavietuose ir Vilkmergės (dab. Ukmergė) pavieto Iždo dvaruose medžiaga. Išlikusios taip pat Pinsko ir Vilkmergės pavietų gyventojų surašymo duomenų santraukos. Turimi šaltiniai rodo, kad tik trijų pavietų komisijos vėlavo užbaigti darbus įstatymo numatytu laiku. Vykdant dūmų surašymą, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Iždo komisija 1790 m. kovo 6 d. aplinkraščiu paragino Naugarduko, Pastovio ir Vilkmergės komisijas kuo greičiau pristatyti dūmų ir gyventojų surašymo medžiagą, kurią kiti pavietai jau buvo pristatę[38].

 

Nuo 1790 m. buvo pradėtas visuotinis gyventojų surašymas, o šis darbas pavestas civilinėms karinėms tvarkos komisijoms. Pastarosios privalėjo surašymui išrinkti specialias komisarų darbo grupes (po 2 ar daugiau asmenų kiekvienai pavieto parapijai) ir darbą baigti per du mėnesius[39]. Komisijos taip pat privalėjo kasmet vykdyti gyventojų skaičiaus ir natūralaus judėjimo apskaitą. Duomenis apie parapijos gyventojus, per metus užregistruotas santuokas, gimimų, mirimų metrikas kiekvienų metų pradžioje civilinėms karinėms komisijoms privalėjo pateikti vietos klebonai. Iš gautų duomenų būdavo sudaromas viso pavieto gyventojų sąrašas.

 

Įgyvendinant įstatymą lokalinių savivaldos institucijų pareigūnams teko susidurti ir su tam tikrais sunkumais. Antai Upytės paviete 1790 m. gegužės 18 d. sudaryta komisarų grupė pagal Iždo komisijos atsiųstą schemą atliko dūmų liustraciją ir parengė sąvadą (tarifą) daugiau nei per 3 mėnesius[40]. Kaip pažymi Upytės pavieto komisarai, „dėl per vėlai atsiųsto nurodymo aprašyti ekonominį dūmų pajėgumą“, jie šio darbo neatliko. Liustraciją Upytėje vykdė 18 komisarų, civilinės karinės komisijos narių, vadovaujamų pavieto maršalo Mykolo Straševičiaus.

 

Visuotinio gyventojų surašymo suvestines lenteles, parengtas pagal parapijų duomenis, viena pirmųjų Iždo komisijai 1791 m. vasario 16 d. išsiuntė Riečicos pavieto civilinė karinė tvarkos komisija. Lietuvos Brastos komisija 1790 m. gyventojų surašymo darbą baigė 1791 m. kovo 20 d.[41] Naugarduko komisija duomenis apie pavieto gyventojus baigė rengti 1791 m. spalio 10 d.[42], Breslaujos – spalio 17 d.[43], o Žemaitijos kunigaikštystės Šiaulių reparticijos – tik 1792 m. sausio 16 d.[44]

 

Seimelių reforma. Žemvaldžių (žemionių) knygos įvedimas

 

1791 m. kovo 24 d. seimas priėmė Seimelių įstatymą, kuris reglamentavo ir suvienodino seimelių sudėtį, veiklą, įgaliojimus, ypač deputatų ir žemių valdininkų rinkimą. Įstatymas suteikė balso teisę tik bajorams žemvaldžiams. Į seimelius nepateko žemės nevaldanti bajorija: didikų arba turtingų bajorų prievaizdai, dvarų valdytojai, nuomininkai bei smulki činšinė bajorija[45]. Viena sudėtinių seimelių įstatymo dalių buvo nutarimas dėl žemvaldžių (žemionių) knygos įvedimo, kuris turėjo užtikrinti bežemės bajorijos išstūmimą iš rinkimų. Seimelių įstatymas numatė, kad turintys balso teisę bajorai balsuoti galės tik laikydamiesi eiliškumo registracijos žemvaldžių (žemionių) knygoje. Tą pačią dieną kaip ir Seimelių įstatymas, buvo priimtas nutarimas dėl žemvaldžių (žemionių) knygų (lenk. Xięga ziemiańska) įvedimo. Kiekvienos vaivadijos ir pavieto komisijoms buvo pavesta, remiantis dūmų liustracijos duomenimis, iki 1791 m. birželio 1 d. parengti savo administracinio vieneto knygą, kurioje pagal abėcėlę būtų suregistruotos visos to pavieto parapijos, o kiekvienoje parapijoje – visos žemės valdos, visi piliečiai, jų valdoma žemė ir mokamų mokesčių dydis[46].

 

Turimi šaltiniai leidžia teigti, kad įstatymo dėl žemvaldžių (žemionių) knygos įvedimo įgyvendinimas Lietuvos, kaip ir Lenkijos pavietuose, buvo vienas komplikuočiausių. Seimui teko net kelis kartus atidėti šio įstatymo įgyvendinimo terminus. 1791 m. birželio 10 d. seimo konstitucija dėl žemionių knygų įvedimo termino pratęsimo skelbė, kad „priėmus naują įstatymą dėl deputatinių (tribunolinių) seimelių sušaukimo 1792 m. vasario 14 d., susidaro palankios aplinkybės civilinėms karinėms tvarkos komisijoms pabaigti žemionių knygų įvedimo darbus, todėl anksčiau duotas terminas knygas įvesti iki 1791 m. liepos mėn. pratęsiamas iki paskutinės šių metų lapkričio mėn. dienos, kada žemionių knygos, laikantis įstatymo, privalės būti įvestos kiekvienoje vaivadijoje, žemėje ir paviete“[47]. 1791 m. spalio 20 d. seimas vėl svarstė žemionių knygų klausimą. Atsižvelgiant į tai, kad „dėl didelės apimties spaustuvės nėra pajėgios laiku atspausdinti visų knygų“, galutinis jų įvedimo terminas buvo nukeltas į 1791 m. gruodžio 31 d. Tačiau pavietų komisijos buvo įpareigotos paspartinti žemvaldžių sąrašų parengimo darbus[48]. Dar po mėnesio seimas paskelbė nutarimą dėl žemvaldžių registravimo į knygas tvarkos. Atsižvelgiant į Administracinio suskirstymo įstatymu įvestus pokyčius ir tai, kad parengti naujiems pavietams žemionių knygas iki susirenkant seimeliams nėra galimybių, buvo nustatyta Lydos civilinei karinei tvarkos komisijai surašinėti Lydos ir Eišiškių pavietų, Trakų komisijai – Trakų ir Merkinės, Kauno – Kauno ir Prienų, Raseinių – Raseinių ir Telšių, Naugarduko – Naugarduko ir Slucko, Lietuvos Brastos – Brastos ir Kobryno, Pinsko – Pinsko ir Pinsko-Užupio pavietų žemvaldžius[49].

 

Artėjant 1792 m. Grabnyčių seimeliams, 1792 m. sausio 1 d. valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis ir Įstatymų sargyba paskelbė aplinkraštį dėl deputatinių (tribunolinių) ir ūkinių seimelių. Šiame dokumente be kita ko civilinės karinės tvarkos komisijos dar kartą buvo įpareigotos kuo skubiau parengti žemionių knygas[50]. Tačiau žemionių knygų formuliarų spausdinimas ir toliau strigo. Dalis civilinių karinių tvarkos komisijų žemės savininkų sąrašus rengė ant paprastų popieriaus lapų[51].

 

Matyt, ne be reformų priešininkų skleidžiamos agitacijos poveikio neva iš visų įsirašiusių į žemionių knygas bus atimta bajorystė, ir jie ateityje taps baudžiauninkais, žemionių knygų įvedimas ir toliau buvo vilkinamas. Svarbu pažymėti, kad šį nuogąstavimą mėgino išsklaidyti Prienų klebonas Mykolas Pranciškus Karpavičius pamoksle, sakytame Prienų pavieto įkūrimo ir pirmųjų seimelių pradėjimo proga Prienų parapinėje bažnyčioje 1792 metų vasario 14 d. Garsusis pamokslininkas atkreipė dėmesį į Konstitucijos priešų skleidžiamus gandus, siekiančius sukiršinti bajoriją. „<...> Šaukia neramios sielos, [nusirisdamos] net iki melo ir aklo šmeižto: „Nesileiskite įrašomi, broliai, į žemvaldžių knygą, nes tai [yra] inventorinis aprašas, kad jus paverstų baudžiauninkais, neleiskite, kad įvyktų žemių suskirstymas, nes tai pradžia, kad jus nuo ariamos žemės suvarytų į baudžiavą“. Dėl Dievo! Ir kas gi galėtų pagalvoti, kad tokių baisių šmeižikų besama apšviestajame amžiuje? Kad taip galėtų kalbėti tie, kurie didžiuojasi protu, dora ir pilietiškumu? Netikėkite, kilnieji piliečiai, taip aklai piktu šmeižtu! Argi bajoriškų tautų riterbankai yra baudžiauninkų inventoriniai aprašai? Argi Okolskio, Nieseckio, Kojalavičiaus, Kuropatnickio ir kitų herbynai, kuriuose randate savo kilnių protėvių vardus, yra baudžiauninkų inventoriniai aprašai? Juk Žemvaldžių knyga nėra niekas kitas, kaip senųjų riterbankų, herbynų atnaujinimas bei jūsų bajorystės tikrumo įrodymas būsimoms kartoms. O norminis [žemių] suskirstymas užtikrins jums amžiną nuosavybę ir panaikins visus vaidus bei [nuomonių] skirtumus. Pažvelkite, kaip jus klaidina pikta prievarta! Kaip ieško [preteksto] nesutarimams, maištui ir vidaus nesantaikai, trokšdama pralieti jūsų kraują! <...>“[52], – Prienų pavieto bajorams aiškino vietos klebonas. Nėra duomenų, kiek P. M. Karpavičiaus raginimai paveikė Prienų žemvaldžius, bet kaimyniniame Merkinės paviete bajorijos įsirašymas į žemionių knygą nebuvo baigtas dar antrojoje balandžio mėn. pusėje[53].

 

Tačiau buvo pavietų, kuriuose šis, bežemės bajorijos itin neigiamai sutiktas įstatymas, buvo įgyvendintas laiku. Antai Lydos pavieto žemionių knyga (lenk. Księga ziemianska seymikowa) datuota 1791 m.[54], o naujojo Eišiškių pavieto žemionių knyga buvo parengta 1792 m. pradžioje[55].

 

Teismų reformos įgyvendinimas

 

1792 m. sausio 10 d. seime buvo priimtas įstatymas dėl žemionių (lenk. sąd ziemiański) teismo įkūrimo vietoj panaikintų žemės (lenk. ziemskie) ir pilies (lenk. grodskie) teismų. Sujungus pilies, žemės ir pakamario teismus buvo suformuoti nauji, kolegialūs žemionių teismai, kuriuos sudarė deputatiniuose seimeliuose ketverių metų kadencijai renkami teisėjai. Šie teismai dirbo nebe sesijomis, kaip žemės ar pilies teismai, bet veikė nuolat, visus metus[56]. Įgyvendinant teismų reformą, t. y. pavieto seimeliuose renkant žemionių teismo pareigūnus, iš esmės keitėsi visas pavietų teisėjų korpusas: neretai teisėjais tapo iki tol šio darbo nedirbę, tačiau bajorijos pasitikėjimą pelnę asmenys.

 

Naujieji teismų pareigūnai buvo renkami 1792 m. Grabnyčių seimeliuose. Antai į seimelį Panevėžyje vasario 14 d. susirinkusi Upytės pavieto bajorija teisėjų rinkimo ėmėsi jau antrąją seimelio dieną. Įdomu pastebėti, kad Upytės bajorija laisvai interpretavo „Žemionių teismų“ įstatymą ir pažymėjo, kad „įstatymais nustatyta tvarka reikia išrinkti 6 teisėjus“. Tuo tarpu seimo konstitucija dėl žemionių teismo aiškiai nurodė 10 teisėjų teismo sudėtį[57]. Kandidatais Upytės paviete buvo iškelti 13 bajorų[58]. Vyko slaptas balsavimas už kiekvieną kandidatą atskirai, tad žemionių teismo teisėjų rinkimas Panevėžyje užtruko visą savaitę. Pasibaigus balsavimui, vasario 22 d., teisėjais tapo 6 daugiausia balsų surinkusieji asmenys: Upytės pavieto taurininkas Mykolas Staškevičius, buvęs Upytės žemės teisėjas Pranciškus Bistramas, Upytės pavieto pastalininkas Leonas Borovskis, Livonijos stalininkas Juozapas Šišla, Smolensko raikytojas Jonas Ruselas ir Upytės pavieto raikytojas Mykolas Rimvydas Mickevičius. Tą pačią dieną žemionių teismo teisėjai davė priesaiką. Kitą seimelio darbo dieną – vasario 23 d. – seimelyje buvo renkamas Upytės pavieto žemionių teismo raštininkas. Nukonkuravęs kitus du pretendentus, raštininku tapo Upytės kasininkas Juozapas Koženevskis. Pavieto žemionių teismo kanceliarija veiklą pradėjo vasario 25 d.[59]

 

Itin sparčiai buvo sudarytos bei veikti pradėjo Užnerio ir Telšių pavietų kanceliarijos. Pirmasis įrašas Pastovyje veikusių Užnerio pavieto žemionių aktų knygoje datuotas vasario 17 d.[60], Telšių – vasario 18 d.[61] Merkinės žemionių teismo teisėjai ir šio teismo raštininkas buvo išrinkti 1792 m. vasario 16 d., o veiklą pradėjo vasario 21 d.[62] Vasario 20 d. darbą pradėjo Slucko (Slučorečės)[63] ir Vilniaus[64] pavietų žemionių teismo kanceliarijos. Vasario 25 d. fiksuojamas pirmasis įrašas Kauno[65] ir Lydos žemionių aktų knygose[66]. Gana vėlai – tik kovo 29 d. – aktuotas pirmasis dokumentas tik Vilkmergės žemionių aktų knygoje[67].

 

Kaip rodo rinkimų rezultatai, reformuotų žemionių teismo pareigūnais daugiausia tapo bajorijos pasitikėjimą užsitarnavę vietinio politinio elito atstovai. Naujų lokalinės savivaldos institucijų formavimas, teismų sistemos pertvarkymas vyko gana sklandžiai. Kandidatų į žemionių teismo pareigūnus gausa rodo, kad bajorai aktyviai siekė tapti naujų pavieto institucijų nariais. Įgavę realią valdžią paviete naujų administracinių bei teismo institucijų pareigūnai, kurių dauguma jau iki reformų priklausė pavieto politiniam elitui, tapo naujuoju pavieto valdančiuoju elitu.

 

Žemionių teismai realiai funkcionuoti pradėjo 1792 m. vasario pabaigoje – pirmosiomis kovo dienomis. Pvz., Merkinės teisėjai į pirmąjį posėdį susirinko vasario 21 d. ir dirbo iki birželio 18 d., kada buvo priversti nutraukti savo veiklą[68]. 1792 m. kovo 1 d. į pirmąjį posėdį susirinkę Vilniaus žemionių teisėjai pasidalijo „komplektais“, išsirinko raštininką ir ėmėsi vykdyti tiesiogines savo pareigas. Teismo veikla truko iki birželio 6 d., kada, gavus žinių apie artėjančią Rusijos kariuomenę, teisėjai nutarė atšaukti posėdžius[69]. Upytės žemionių teismas veikė nuo vasario 25 d. iki birželio 13 d.[70], Kauno – nuo vasario 25 d. iki birželio 15 d.[71] Užnerio pavieto žemionių teismas darbą nutraukė 1792 m. gegužės 22 d., priartėjus Rusijos kariuomenei[72], Ašmenos – gegužės 23 d.[73] Lietuvos Brastos vaivadijos centrinio pavieto žemionių teismas oficialiai veikė nuo 1792 m. kovo 1 d. iki liepos 18 d., nors teismo posėdžiai „dėl nepilnos teisėjų korpuso sudėties“ realiai nebevyko jau nuo liepos 2 d.[74] Šios vaivadijos žemionių aktų knygoje aptinkame tokį įrašą: „dėl sumaišties šalyje, kilusios įsiveržus Rusijos kariuomenei, nuo 1792 m. liepos 21 d. iki šių metų liepos 24 d. Aktai (t. y. kanceliarija), buvo uždaryti“[75].

 

Ribų komisijų sudarymas

 

1791 m. pabaigoje Ketverių metų seimas įsteigė Lietuvai ir Lenkijai atskiras komisijas žemės valdų atribojimui, o ginčytinų ribų išsprendimui ir detalių kiekvieno pavieto žemėvaldos planų parengimui – ribų komisijas (lenk. komisje graniczne). Naujos institucijos tikslas buvo išmatuoti ir atriboti visų formų nuosavybės teisėmis valdomą žemės nuosavybę. Ribų komisijos buvo laikina institucija, kurios kontrolė buvo pavesta seimeliui, turėjusiam kas dveji metai patikrinti ir įvertinti komisarų veiklą.

 

Naujos institucijos narių rinkimas Lietuvoje vyko įstatymų numatytu laiku – 1792 m. vasario seimeliuose. Ribų komisijos, kaip ir nurodė 1792 m. gruodžio 3 d. paskelbtas įstatymas „Paprastasis atribojimas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“, nebuvo išrinktos tik Smolensko, Starodubo ir Livonijos egzuliantų seimeliuose[76]. Tuo metu naujuose pavietuose – Slucko, Pinsko-Užupio, Prienų, Kobryno, Užnerio, Eišiškių, Telšių, Merkinės – bajorija išsirinko ribų komisarus.

 

Ribų komisijų sudarymo tyrimai leidžia teigti, kad tai buvo viena patraukliausių, bajorijos itin vertinama institucija. Tapti ribų komisarais norą pareiškė itin daug pavietų bajorų, tarp jų – dauguma užėmusių svarbius postus konkrečiame paviete. Matyt, ne vienas jų siekė asmeniškai dalyvauti nustatant, matuojant ir atribojant konkretaus dvaro žemės valdas. Dėl šios priežasties seimeliuose buvo nustatomas kuo didesnis komisarų skaičius. Pvz., 1792 m. vasario 18 d. seimelyje Merkinės bajorija, „suprasdama naujo pavieto žemėtvarkos darbo apimtis“, nutarė išsirinkti 21 ribų komisarą[77]. Tačiau to paties pavieto bajorija niekaip negalėjo surinkti reikiamo 15 narių civilinių karinių komisarų korpuso.

 

Pažymėtina, kad steigiant ribų komisijas bei renkant žemionių teisėjus turėjo būti laikomasi įstatymo nuostatos, draudžiančios paviete užimamų pareigų dubliavimą. Todėl pareigas paviete ėję bajorai, išrinkti ribų komisarais, privalėjo atsisakyti ankstesnių pareigų. Pvz., Kauno paviete turėjo vykti nauji rinkimai į 5 laisvas civilinės karinės tvarkos komisijos komisarų vietas, kai vienas iš komisarų atsisakė šių pareigų dėl išrinkimo į Prienų pavieto ribų komisiją, o 4 – į Kauno pavieto ribų komisiją[78].

 

Draudimas dubliuoti pareigas valdymo institucijose sukėlė komplikacijų daugelyje pavietų. Todėl seimas buvo priverstas priimti įstatymo pataisą dėl šios nuostatos taikymo renkant lokalinės savivaldos institucijas. Laikina seimo deklaracija „Dėl žemės teisėjų ir ribų komisarų“ skelbė, kad „asmenys, einantys žemės teisėjų pareigas ir turintys įkeistos žemės nuosavybės, gali būti renkami žemionių teismo teisėjais ir ribų komisarais“[79].

 

Seimeliuose išrinktos ribų komisijos nedelsdamos pradėjo savo veiklą. Tačiau jų darbo pradžia susidūrė su nenumatytomis kliūtimis. Nemažai problemų kilo dėl naujos institucijos finansinio aprūpinimo. Pvz., Vilniaus bajorija, spręsdama komisijos išlaikymo klausimą, seimelyje nutarė jos reikmėms įvesti papildomą 1 auksino mokestį, mokamą nuo kiekvieno dūmo. Institucijos išlaikymui reikalingos lėšos komisiją galėjo pasiekti greičiausiai tik balandžio mėnesį. Tiek laukti ribų komisija negalėjo – ji privalėjo nedelsdama įsirengti kanceliariją bei archyvą žemėvaldos dokumentams kaupti. Todėl buvo kreiptasi į Vilniaus civilinę karinę tvarkos komisiją ir prašyta išskirti pastatą archyvui bei paskolinti 500 auksinų kanceliarijos išlaikymui.

 

Didesni rūpesčiai slėgė naujuosius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pavietų centrus. Juose ypač trūko kvalifikuotų kadrų. Stigo ne tik teisėjų darbą išmanančių bajorų reformuotiesiems žemionių teismams, bet ir ribų komisarų pagalbininkų – žemės matavimo ir kartografavimo darbams pasirengusių matininkų. Be to, kaip jau minėta, naujuosiuose pavietų centruose nebuvo spėta sukurti lokalinės savivaldos institucijų funkcionavimui būtinos infrastuktūros[80].

 

Realūs dokumentų kaupimo ir ribų nustatymo darbai, kaip rodo Vilniaus komisijos veiklos protokolas, buvo pradėti įgyvendinti jau 1792 m. gegužę. Tačiau gegužės 22 d. susirinkti turėjęs naujas Vilniaus ribų komisarų „komplektas“ dėl įtemptos politinės atmosferos šalyje Rusijos karinės intervencijos akivaizdoje komisijos darbo nebepratęsė.

 

Išvados

 

Ketverių metų seimo nutarimų įgyvendinimas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pavietuose sulaukė didelio bajorijos palaikymo ir vyko sklandžiai. Nebuvo nė vieno įstatymo, kurį lokalinė pavietų bajorija būtų boikotavusi ar sąmoningai vilkinusi jo įgyvendinimą.

 

Problemos, su kuriomis susidūrė pavietų bajorija, neturėjo politinio priešiškumo apraiškų, o buvo susijusios su organizacinio pobūdžio nesklandumais: reikiamos infrastruktūros bei kadrų stoka.

 

Įkurtuose naujuose pavietuose trūko bajorų, atitinkančių įstatymo nustatytus reikalavimus pareigoms užimti. Trūko bajorų – žemės savininkų, neužimančių kitų pareigų tame paviete ir turinčių reikiamą kvalifikaciją.

 

Lėčiausiais tempais buvo įgyvendintas įstatymas dėl žemvaldžių (žemionių) knygos įvedimo, sulaukęs neigiamos bežemės bajorijos reakcijos.

 

Pagrindinė Ketverių metų seimo reformų pavietuose įgyvendinimo ir savivaldos, teismų sistemos ir t. t. reformavimo problema – laiko jų realizavimui stoka. Rusijos karinė intervencija užkirto kelią šių reformų įtvirtinimui.

 

Nuorodos

 

 



* Ramunė Šmigelskytė-Stukienė – humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvos istorijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos skyriaus vedėja; adresas: Kražių 5, LT-01108, Vilnius, el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų sritys – XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinė ir socialinė istorija.



[1] Kalinka, W. Sejm Czteroletni. T. I–II, wyd. I, 1880–1886; wyd. II. Kraków, 1895–1896.

[2] Smoleński, W. Ostatni rok Sejmu Wielkiego. Kraków, 1897.

[3] Leśnodorski, B. Dzieło Sejmu Czteroletniego (1788–1792). Studium historyczno-prawne. Wrocław, 1951.

[4] Rostworowski, E. Ostatni król Rzeczypospolitej. Geneza i upadek Konstytucji 3 maja. Warszawa, 1966; Rostworowski, E. Maj 1791–Maj 1792. Rok monarchii konstytucyjnej. Warszawa, 1985.

[5] Ketverių metų seimo reformų vertinimas Lenkijos istoriografijoje išanalizuotas Andžejaus Viežbickio (Andrzej Wierzbicki) monografijoje, žr. Wierzbicki, A. Konstytucja 3 Maja w historiografii polskiej. Warszawa, 1993. Ketverių metų seimo istoriografijos raida 1936–2007 m. laikotarpiu aptarta įvadiniame Adolfo Šapokos „Raštų“ 2 tomo straipsnyje, žr. Adolfas Šapoka. Raštai. T. 2: Lietuva reformų Seimo metu iki 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijos. Parengė Robertas Jurgaitis ir Ramunė Šmigelskytė-Stukienė. Vilnius, 2008, p. 22–38; Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atstovų pozicijos analizuotos Andžejaus Stroinovskio (Andrzej Stroynowski), Evos Marijos Ziolek (Ewa Maria Ziółek) darbuose, žr. Stroynowski, A. Reprezentanci Wielkiego Księstwa Litewskiego w czasie uchwalania Konstytucji 3 maja. Acta Universitatis Lodziensis, Folia Historica, 1991, nr. 41, s. 3–16; Ziołek, E. M. Biskupi senatorowie wobec reform Sejmu Czteroletniego. Lublin, 2002. Bendrą Ketverių metų seimo epochos visuomenės balansą pateikė Ježis Voitovičius (Jerzy Wojtowicz), žr. Wojtowicz, J. Społeczeństwo Rzeczypospolitej Obojga Narodow w epoce Sejmu Wielkiego. Proba balansu. 200 lat Konstytucji 3 Maja. Materiały z konferencji naukowej. Red. Marian Pawlak. Bydgoszcz, 1992, s. 7–21.

[6] Naujausia istoriografija šia tema žr. Satyry i pamflety na Polki balujące w czasach tragicznych dla ojczyzny (1774–1832). Z materiałów Romana Kalety opracowała i przygotowała do druku E. Aleksandrowska. Czasopismo Zakładu Narodowego Imienia Ossolińskich. 1993, z. 3, s. 33–85; Zielińska, Z. Publicystyka pro- i antysukcesyjna w początkach Sejmu Wielkiego. Sejm Czteroletni i jego tradycje. Red. J. Kowecki. Warszawa, 1991, s. 109–125; Grześkowiak-Krwawicz, A. Walka publicystyczna o Konstytucję 3 Maja. Maj 1791 – maj 1792. Sejm Czteroletni i jego tradycje. Red. J. Kowecki. Warszawa, 1991, s. 95–108; Grześkowiak-Krwawicz, A. Regina libertas. Wolność w polskiej myśli politycznej XVIII wieku. Gdańsk, 2006; Mačiulytė, K. Kad Tėvynė gyvuotų...: XVIII a. antrosios pusės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos proginiai pamokslai. Vilnius, 2005; Butterwick, R. Political Discourses of the Polish Revolution, 1788–1792. English Historical Review, 2005, nr. 120 (487), p. 695–731; Butterwick, R. Znaczenia wyrazów publicum, publiczny i publiczność w dobie Sejmu Czteroletniego. Przykłady litewskie. Viešosios ir privačiosios erdvės XVIII amžiaus Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Sud. R. Šmigelskytė-Stukienė. Vilnius, 2008, p. 51–65.

[7] „Nepaisant oficialių pareiškimų, seimelių pritarimas konstitucijai vis dėlto nebuvo visuotinis. Daugelis jai palankių nutarimų buvo padaryta tik dėka opozicijos neorganizuotumo ir karaliaus agentų veiklumo. Be to, daug veikė iš centro plačiai skleidžiama mintis, kad visi, kas ne už konstituciją, esą krašto priešai ar apmulkinti neišmanėliai...“, žr. Adolfas Šapoka. Raštai. T. 2: Lietuva reformų Seimo metu iki 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijos. Parengė Robertas Jurgaitis ir Ramunė Šmigelskytė-Stukienė. Vilnius, 2008, p. 437. Taip pat žr. Šapoka, A. Gegužės 3 d. konstitucija ir Lietuva. Kaunas, 1940.

[8] Sobczak, J. Zreformowane sejmiki litewskie wobec Konstytucji 3 Maja. Profesor Henryk Łowmiański. Życie i dzieło. Materiały z sesji naukowj poświęconej dziesiątej rocznicy śmierci Uczonego (Poznań 7–8 X 1994). Poznań, 1995, s. 165–182.

[9] Szczygielski, W. Referendum trzeciomajowe. Sejmiki lutowe 1792 roku. Łódź, 1994.

[10] W. Szczygielski, Referendum trzeciomajowe. Sejmiki lutowe 1792 roku..., s. 394–397. Taip pat žr. Bardach, J. 1791 metų Gegužės 3-osios Konstitucija ir Abiejų Tautų tarpusavio įžadas. Konstytucia 3 Maja 1791 = 1791 Gegužės 3-osios Konstitucija = The Constitution of May 3, 1791. Warszawa, 2001, s. 116.

[11] Kiaupa, Z. Reformų metas Šiauliuose 1765–1795 m. Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.). Ats. red. L. Mulevičius. Šiauliai, 1991, p. 41–61; Kiaupa, Z. Telšiai XVIII amžiaus pabaigoje. Telšiai. Straipsniai ir istorijos dokumentai. Sud. V. Vaivada. Vilnius, 1994, p. 85–105; Kiaupa, Z. Palanga XVIII a. ginčų, reformų ir kovų sūkuryje. Palangos istorija. Sud. V. Žulkus. Klaipėda, 1999, p. 166–192.

[12] Šmigelskytė-Stukienė, R. Kauno pavieto bajorija valstybės permainų laikotarpiu. Praeities pėdsakais. Skiriama profesoriaus Zigmanto Kiaupos 65-mečiui. Red. E. Rimša. Vilnius, 2007, p. 297–305; Šmigelskytė-Stukienė, R. Tarp tradicijų ir novacijų: Upytės pavieto bajorija XVIII a. pabaigoje. Iš Panevėžio praeities: Upytės žemei 750 metų. Sud. A. Astramskas, J. Gaidelienė. Panevėžys, 2004, p. 99–102; Šmigelskytė-Stukienė, R. Merkinė – pavieto centras. Tyrimų būklė ir perspektyvos. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XVIII amžiuje: miesto erdvė. Redkolegija E. Brusokas ir kt. Kaunas, 2007, p. 64–71.

[13] Jurgaitis, R. Vilniaus seimelio veikla 1717–1795 m. Daktaro disertacija. Kaunas, 2007, p. 50–64.

[14] Jasas, R., Truska, L. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų surašymas 1790 m. Vilnius, 1972.

[15] Glemža, L. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestai Ketverių metų seimo laikotarpiu (1788–1792 m.). Daktaro disertacija. Kaunas, 2001. Lietuvos istorijos instituto bibliotekos rankraščių skyrius, f. 6–79; Gordziejew, J. Civilinės karinės tvarkos komisijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestai Ketverių metų seimo laikotarpiu. Viešosios ir privačiosios erdvės ..., p. 253–263; Gordziejew, J. Z dziejów komisji porządkowych cywilno-wojskowych w Wielkim Księstwie Litewskim. Rocznik Biblioteki Naukowej PAU i PAN w Krakowie, rok XLVII (2002), s. 167–192.

[16] Šmigelskytė-Stukienė, R. „Ribų komisijų“ įkūrimas ir veikla 1791–1792 m. Viešosios ir privačiosios erdvės ..., p. 223–251; проблемы реализации реформ четырехлетнего сейма. Парламенцкiя структуры ўлады ў сicтеме дзяржаунага кiравання Вялiкага княства Лiтоўскага i Речы Паспалiтай у XV–XVIII стагоддзях. Рэд. А. Янушкевич. Мiнск, 2008, c. 332–343; Šmigelskytė-Stukienė, R. Stan badań i źródła do dziejów Komisji Granicznych w Wielkim Księstwie Litewskim (1791–1792). Rzeczpospolita państwem wielu narodowości i wyznań XVI–XVIII w. Red. A. Filipczak-Kocur, T. Ciesielski. Warszawa-Opole, 2008, s. 147–155.

[17] Volumina Legum (toliau – VL). Kraków, 1889, t. 9, s. 173; Kiaupa, Z. Telšiai XVIII amžiaus pabaigoje. Telšiai. Straipsniai ir istorijos dokumentai. Sud. V. Vaivada. Vilnius, 1994, p. 88.

[18] Kiaupa, Z. Telšiai XVIII amžiaus pabaigoje ..., p. 88.

[19] Miestų įstatymas. VL, t. 9, s. 215; Kiaupa, Z. Diploma renovationis et locationis – XVIII a. pabaigos raštininkų spąstai. Lietuvos miestų istorijos šaltiniai. T. 3. Vilnius, 2001, p. 155–156.

[20] Merkinės seimelio dienoraštis. LVIA, f. SA, b. 5834.

[21] Ten pat, l. 3

[22] Plg. 1792 01 10 įstatymo „Žemionių teismas“ 2 straipsnio nuostatas. VL, t. 9, s. 371.

[23] Merkinės seimelio dienoraštis. LVIA, f. SA, b. 5834, l. 6.

[24] Kiaupa, Z. Telšiai XVIII amžiaus pabaigoje ..., p. 89.

[25] 1792 m. Telšių žemionių aktų knyga. LVIA, f. SA, b. 15164, l. 1–5.

[26] A. Šapoka. Raštai. T. 2: Lietuva reformų Seimo metu iki 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijos. Parengė Robertas Jurgaitis ir Ramunė Šmigelskytė-Stukienė. Vilnius, 2008, p. 441.

[27] VL, t. 9, s. 405–406; 1792 03 22 Seimo konstitucijos įrašymo aktas Pinsko-Užupio aktų knygoje. BNIA, f. 1771, ap. 1, b. 17, l. 1.

[28] 1792 02 14 Prienų pavieto seimelio padėkos Šviesiausiajam Ponui ir seimui aktacija Kauno žemionių aktų knygoje, 1792 02 29. LVIA, f. SA, b. 13808, l. 18 (25).

[29] A. Šapoka. Raštai. T. 2: Lietuva reformų Seimo metu iki 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijos ..., p. 436.

[30] Įgaliojimų Mikalojui Juškevičiui užimti Prienų pavieto žemionių aktų raštininko vietą aktacija Kauno žemionių aktų knygoje, 1792 02 29. LVIA, f. SA, b. 13808, l. 31 (20).

[31] Szczygielski, W. Referendum trzeciomajowe. Sejmiki lutowe 1792 roku ..., s. 303.

[32] Pvz., prisijungimo prie LDK generalinės konfederacijos aktą 1792 m. spalio 29 d. pasirašė Lydos ir Eišiškių pavietų bajorija, nepaisant to, kad tuo metu jau buvo panaikinti visi Ketverių metų seimo nutarimai, tarp jų ir administracinio suskirstymo įstatymas. Plačiau žr. Šmigelskytė-Stukienė, R. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės konfederacijos susidarymas ir veikla 1792–1793 metais. Vilnius, 2003, p. 90, 202–203.

[33] Szczygielski, W. Referendum trzeciomajowe. Sejmiki lutowe 1792 roku ..., p. 355, 402 nuoroda.

[34] Szczygielski, W. Referendum trzeciomajowe. Sejmiki lutowe 1792 roku ..., p. 356–357.

[35] Šia data žymimas pirmasis mūsų turimas Užnerio pavieto žemionių aktų įrašas. BNIA, f. 1732, ap. 1, b. 13, l. 200.

[36] 1792 m. vasario 27 d. Trakų karinės civilinės tvarkos komisijos pirmininko Stanislovo Godlevskio ir komisarų Tado Grinevičiaus, Jokūbo Štrunko, Samuelio Boreišos užklausimas. AGAD, f. Tzw. Metryka Litewska, Dz. VII, Nr. 164, s. 190; Dz. VII, Nr. 174, s. 108.

[37] Jasas, R., Truska, L. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų surašymas 1790 m. Vilnius, 1972.

[38] Jasas, R., Truska, L. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų ..., p. 10.

[39] Nutarimas „Dūmų liustracijos papildymas“, aktuotas 1790 04 22. VL, t. 9, s. 171–172.

[40] 1790 m. Upytės pavieto dūmų sąvadas (tarifas) datuotas 1790 m. rugsėjo mėn. 1 d. LVIA, f. SA, b. 3370, l. 1–27.

[41] Jasas, R., Truska, L. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų ..., p. 12.

[42] Ten pat, p. 26.

[43] Ten pat, p. 44–45.

[44] Ten pat, p. 30–32.

[45] Bardach, J. 1791 metų Gegužės 3-osios Konstitucija ir Abiejų Tautų tarpusavio įžadas ..., p. 87.

[46] Įstatymas dėl žemvaldžių (žemionių) knygos, aktuotas 1791 05 28. VL, t. 9, s. 240–241.

[47] VL, t. 9, s. 272.

[48] Įstatymas „Žemionių knygų parengimo pratęsimas“, aktuotas 1791 10 22. VL, t. 9, s. 317.

[49] Įstatymas „Karūnos ir LDK provincijų Žemionių knygų įrašymas“, aktuotas 1791 11 02. VL, t. 9, s. 338–340.

[50] Sobczak, J. Zreformowane sejmiki litewskie wobec Konstytucji 3 Maja ..., p. 173–174.

[51] Ten pat, p. 178.

[52] Karpavičius, M. P. Rinktiniai pamokslai. Iš lenkų k. vertė Kristina Mačiulytė. Vilnius, 2003, p. 346–348.

[53] Szczygielski, W. Referendum trzeciomajowe. Sejmiki lutowe 1792 roku ..., s. 310. Autorius remiasi M. P. Karpavičiaus 1792 m. balandžio 23 d. Vilniuje rašytu laišku nenustatytam asmeniui.

[54] 1791 m. Lydos pavieto žemionių knyga. BNIA, f. 1676, ap. 1, b. 229, l. 1–174.

[55] 1792 m. Eišiškių pavieto žemionių knyga. BNIA, f. 1767, ap. 1, b. 230.

[56] Bardach, J., Leśnodorski, B., Pietrzak, M. Historia ustroju i prawa polskiego. Warszawa, 1996, s. 315–316.

[57] Žr. įstatymo „Žemionių teismas“ 2 straipsnį. VL, t. 9, s. 371.

[58] 1792 m. Upytės pavieto žemionių teismo aktų knyga. LVIA, f. SA, b. 15285, l. 15.

[59] 1792 m. vasario 25 d. datuotas pirmasis įrašas Upytės pavieto žemionių teismo aktų knygoje. LVIA, f. SA, b. 15285, l. 1.

[60] 1791–1793 m. Ašmenos pilies aktų knyga, surišta iš atskirų Ašmenos ir Užnerio pavietų aktų knygų. BNIA, f. 1732, ap. 1, b. 13, l. 200.

[61] Kiaupa, Z. Telšiai XVIII amžiaus pabaigoje ..., p. 89.

[62] Merkinės seimelio dienoraštis. LVIA, f. SA, b. 5834, l. 5; 1792 m. Merkinės žemionių aktų knyga. LVIA, f. SA, f. 5833, l. 1.

[63] 1792 m. Slucko pavieto žemionių aktų knyga. BNIA, f. 1787, ap. 1, b. 1, l. 1.

[64] Vilniaus žemės (žemionių) aktų knyga. LVIA, f. SA, b. 4236, l. 533.

[65] 1792 m. Kauno žemės (žemionių) aktų knyga. LVIA, f. SA, b. 13808, l. 6.

[66] 1792 m. Lydos žemės (žemionių) aktų knyga. BNIA, f. 1767, ap. 1, b. 28, l. 5.

[67] 1792 m. Vilkmergės žemės (žemionių) aktų knyga. LVIA, f. SA, b. 14220, l. 185.

[68] Merkinės žemionių aktų knyga. LVIA, f. SA, f. 5833, l. 1–9.

[69] Vilniaus žemionių teismo dekretų protokolas. LVIA, f. SA, b. 4364, l. 6.

[70] Šmigelskytė-Stukienė, R. Tarp tradicijų ir novacijų: Upytės pavieto bajorija XVIII a. pabaigoje ..., p. 99–102.

[71] Kauno žemės (žemionių) aktų knyga. LVIA, f. SA, b. 13808.

[72] 1791–1793 m. Ašmenos (Užnerio) aktų knyga. BNIA, f. 1732, ap. 1, b. 13, l. 314.

[73] 1792 m. Ašmenos žemionių teismo civilinių bylų registras. BNIA, f. 1776, ap. 1, b. 65.

[74] 1792 m. Lietuvos Brastos žemionių teismo protokolas. BNIA, f. 1920, ap. 1, b. 3, l. 1–9.

[75] 1792 m. Lietuvos Brastos žemionių aktų knyga. BNIA, f. 1920, ap. 1, b. 1, l. 968.

[76] VL, t. 9, s. 346–361.

[77] Merkinės seimelio dienoraštis. LVIA, f. SA, b. 5834, l. 5–6.

[78] R. Šmigelskytė-Stukienė, Kauno pavieto bajorija valstybės permainų laikotarpiu ..., p. 299–300.

[79] Laikinoji deklaracija dėl žemės teisėjų ir ribų komisarų, aktuota 1792 01 10. VL, t. 9, s. 379.

[80] Plačiau žr. Šmigelskytė-Stukienė, R. „Ribų komisijų“ įkūrimas ir veikla 1791–1792 m. Viešosios ir privačiosios erdvės ..., p. 223–251.

 

Gauta 2009 m. vasario 26 d.

Pateikta spaudai 2009 m. kovo 16 d.

 

Summary

For or Against Reforms: The Implementation of the Four-Year Sejm’s Decisions in the Pavietai of the Grand Duchy of Lithuania (1789–1792)

 

The articles aims to discuss the decisions of the Four-Year Sejm, which contributed to the reforms of the country’s administrative and legal systems, and their implementation in the pavietai (an administrative district in Poland, Lithuania, Ukraine) of the Grand Duchy of Lithuania. On the assumption that the acceptance of reforms in local territories is best reflected by the speed and scale of their implementation, the closest attention was given to the establishment of new pavietai as well as landowners’ law courts. To demonstrate the speed of the reforms, the author relied on the data concerning Duma councils and population census, the establishment of delineation commissions and the formation of the nobility’s municipal institutions in newly established pavietai.

 

The analysis of numerous archival sources allows to draw conclusions that the implementation of the decisions of the Four-Year Sejm in the pavietai of the Grand Duchy of Lithuania was welcomed and supported by the nobility; consequently, it was carried out smoothly. No legal act was boycotted, or its implementation delayed, by the local nobility. Actually, the issues faced by the local pavietai nobility were devoid of political overtones. Mainly, they concerned certain administrative and technical matters, i. e. lack of relevant infrastructure or competent personnel. For example, the newly established pavietai faced the shortage of noblemen with basic qualifications to occupy key positions; noblemen who had appropriate qualifications were engaged in other activities of pavietai. The only law which met a considerable opposition on the part of landless nobility dealt with the introduction of Landowners’ Book; consequently, its introduction was delayed.

 

All in all, the major obstacle for the implementation of the reforms of the Four-Year Sejm and the reformation of municipal, legal etc systems was lack of time to carry out them completely; Russian military intervention stopped the process of reforms.