„Istorija“. Mokslo darbai. 74 tomas
Ernestas VASILIAUSKAS. Žiemgalos apgyvendinimo raida XIV a. – XVI a. pradžioje
Spausdinti

Anotacija. Straipsnyje nagrinėjama Žiemgalos regiono apgyvendinimo raida XIV a. – XVI a. pradžioje. Geografiškai išskirti du regiono apgyvendinimo modeliai – šiaurinis ir pietinis. Šiaurinis pateko į Livonijos, kartu ir į Vakarų Europos, o pietinis – į LDK, kartu ir į Vidurio Europos kultūros įtaką. Abiems modeliams būdinga tam tikra specifika. Ordino valdoms charakteringa tai, kad apgyvendinimas buvo tiek priverstinis, tiek ir klostėsi natūraliai, o LDK Žiemgalos teritorijoje – daugiau vyko natūraliai. Vidinės kolonizacijos procesai Žiemgalos regione artėjo į pabaigą XVI a. pirmojoje pusėje.

 

Prasminiai žodžiai: Žiemgala, aukštaičiai, lietuviai, latviai, žemaičiai, senkapiai, LDK, Livonijos ordinas.

 

Abstract. The article analyses the process of the settlement of Semigallia region in the 14th – the early of the 16th centuries. Geographically, two settlement models of this region could be distinguished, i. e. the northern and the southern ones. The northern model of settlement was influenced by the Livonian and West European culture, while the southern one – by the culture of the Grand Duchy of Lithuania and that of mid-Europe. Both models have their own specific features. The settlement of the territories under the Order rule was both compulsory and natural, while the settlement of Semigallia territory, which was under the rule of the Grand Duchy of Lithuania, was a more natural process. The process of inner colonization came to an end in the first half of the 16th century.

 

Key words: Semigallia, Upper Lithuanians (Aukštaitians), Lithuanians, Latvians, Samogitians, grave yards, the GDL, the Order of Livonia.

 

Įvadas

 

Apie LDK šiaurinio bei vakarinio pasienio teritorijų apgyvendinimo raidą XIV–XV a., kaip ir apie Livonijos pietinį pasienį, iki šiol žinoma mažai. Neatsitiktinai šis laikotarpis dar vadinamas „Tamsiaisiais amžiais“. Viena tokių teritorijų ir yra istorinis Žiemgalos regionas, kuris dėl Kryžiaus karų XIII a. ir migracijų XIII a. pabaigoje patyrė didelę depopuliaciją (vienos žemės daugiau, kitos mažiau)[1].

 

Yra 2 nuomonės – ar pasibaigus Kryžiaus karams XIII a. pabaigoje Žiemgalos regionas XIV–XV a. liko negyvenama dykra[2] (I. Vaškevičiūtė)[3], ar buvo apgyvendintas (R. Jarockis[4], E. Vasiliauskas). Nauji duomenys bei įvairių mokslo šakų (archeologijos, istorijos, kalbotyros) tyrinėjimai verčia peržiūrėti senus teiginius bei kitaip interpretuoti „seną medžiagą“.

 

Livoniškoje ir LDK Žiemgalos dalyse tebesitęsiant Kryžiaus karams – XIV a. viduryje – XV a. pirmojoje pusėje – ir jiems pasibaigus kraštas buvo apgyvendinamas netolygiai (žr. 1 il.). Šios problemos nagrinėjimą apsunkina tai, kad iki krikščionybės įsitvirtinimo XIV a. – XVI a. pradžioje galėjo egzistuoti alternatyvūs laidojimo būdai, kurių archeologiškai atsekti neįmanoma, todėl ir „trūksta“ senkapių. Kitaip sunkiai paaiškinamas staigus regiono apgyvendinimas XVI a. per trumpą 25–50 m. laikotarpį.

 

1 il. Archeologiniai paminklai ir radimvietės Žiemgaloje XIV–XVI a. 

 

1 il. Archeologiniai paminklai ir radimvietės Žiemgaloje XIV–XVI a.: 1) Aucė, 2) Agrariešai, 3) Aukštadvaris-Gudeliai, 4) Bauskė, 5) Berklainiai, 6) Bitaičiai, 7) Bubiai, 8) Budraičiai, 9) Dapkūnai, 10) Rūsyšai-Debešai, 11) Degėsiai, 12) Diduliai, 13) Duobelė, 14) Džiugiai, 15) Elėjos apyl., 16) Galapielieniai, 17) Griežė, 18) Jakštaičiai, 19) Jauneikiai, 20) Jaunpilis, 21) Jaunplatuonė, 22) Jaunzemiai (Skaistkalnės), 23) Jaunzemiai (Islycės), 24) Jegeriai, 25) Jelgava, 26) Jurgaičiai, 27) Jumpravmuiža, 28) Ylė, 29) Kaijas, 30) Karpiškiai, 31) Kerežiai, 32) Kybartiškė, 33) Kiburiai, 34) Kivyliai, 35) Krinčinas, 36) Kuočos, 37) Kurmaičiai-Linksmėnai, 38) Laičiai, 39) Lauksodis, 40) Lepšiai, 41) Liekniai, 42) Linkuva, 43) Mazgarbos, 44) Mažeikiai, 45) Meldiniai, 46) Mežuotnė, 47) Naugardėlis, 48) Nemunėlio Radviliškis, 49) Paliečiai, 50) Pakruojis, 51) Papilė, 52) Papyvesiai, 53) Pašvitinys, 54) Pavirvytė-Gudai, 55) Plaučiškiai, 56) Pumpėnai, 57) Putniniai, 58) Putros, 59) Račiai, 60) Ringuvėnai, 61) Rukuižiai, 62) Saldus, 63) Slėpsniai, 64) Sneigiai, 65) Strautmaniai, 66) Šakarniai, 67) Šapnagiai, 68) Šiauliai, 69) Šilmikiai-Žmirkliai, 70) Šukioniai, 71) Tervetė, 72) Trumpaičiai, 73) Valdomai, 74) Verbūnai-Radviliai, 75) Vergužiai, 76) Veršiai, 77) Vilcės Kalnapliateriai, 78) Zalia muiža. (Sudaryta pagal Latvijas PSR arheoloģija. Rīga: Zinātne, 1974, il. 189; Muižnieks, V. 14.–18. gs. apbedīšanas vietu pētniecības vēsture Latvijā. Arheoloģija un etnogrāfija, Rīga, 2005, sēj. XXII, tab., att. 1.; Ostašenkovienė, V. Vėlyvieji Šiaurės vidurio Lietuvos senkapiai. Žiemgala, 2005, nr. 2, p. 17; su autoriaus papildymais). E. Vasiliausko brėžinys

 

Straipsnio tikslas – pasitelkus archeologijos bei papildomai numizmatikos, kalbotyros, negausių rašytinių šaltinių duomenis, pabandyti nustatyti Žiemgalos apgyvendinimo raidą pasibaigus Kryžiaus karams – XIV a. – XVI a. pradžioje.

 

Archeologiniai duomenys nėra pernelyg iškalbingi, tad šiame tyrime bandoma pažvelgti į problemą kiek leidžia esama medžiaga. Tikiuosi, kad tai padės lengviau paaiškinti LDK šiaurinių bei vakarinių pasienio regionų apgyvendinimo raidą. Nagrinėjant šią problemą bus lengviau atskleisti ir sudėtingus latvių bei lietuvių etnogenezės klausimus.

 

Apgyvendinimo raida šiaurinėje (Livonijos) Žiemgaloje

 

Šiaurinė (Livonijos) tiriamojo regiono dalis buvo apgyvendinama nuosekliai – nagrinėjama teritorija XIV–XV a. buvo apgyvendinta tiek priverstinai, tiek ir natūraliai. Ordinui visų pirma rūpėjo karinė strategija – formuoti gynybinę (ir puolamąją) liniją prieš LDK. Taip pastatytos naujos Duobelės (1335 m.) (žr. 2 il.), Tervetės (1339–1345 m.), Mežuotnės (1321–1346 m.), Bauskės (1443 m.) pilys. Šalia jų formavosi pilis aptarnaujančių valstiečių ir amatininkų gyvenvietės. Deja, nė viena iki šiol nėra plačiau tyrinėta. Kaip liudija toponimikos duomenys bei istoriniai šaltiniai – Ordinas, siekdamas greičiau įtvirtinti krikščionybę, vietines gentis kilnojo iš vienos vietos į kitą, kad šios greičiau prarastų ryšį su kultūrinėmis-etninėmis, religinėmis tradicijomis[5]. Tad gyvenviečių bei vienkiemių su šaknimi lyv-, lyb- (Lībieši – Bauskės r., Līvberze, Līves – Jelgavos r., Līvi – Dobeles r.)[6] yra aptinkama šiaurinėje Žiemgaloje. Ir atvirkščiai – Latvijos teritorijoje yra aptinkama toponimų su žiemgalių etnosu („zemgaļi“, „zemgalieši“, „zeimji“, „zaimji“). Tokie senųjų sodybų pavadinimai yra aptinkami Liepojos ir Aizputės apylinkėse. Šiose apylinkėse konstatuoti ir žiemgalių kalbos pėdsakai. XV a. pradžioje prancūzų keliautojas Žilberas de Lanua (Ghillebert de Lannoy) rašo, kad žiemgališkai kalbėta Liepojos-Gruobinės bei Cėsių apylinkėse[7]. Tokių pavadinimų užfiksuota ir Šiaurės Kurše (Talsų ir Ventspilio r. – Arlavos, Lubezerės ir Puopės apyl.), Daugpilio ir Jekabpilio r. (Asarės, Bebrenės, Dvietės, Sventės ir Laucesos apyl.). O tarp naujųjų sodybų tokie pavadinimai yra paplitę visuose Latvijos istoriniuose-etnografiniuose regionuose, išskyrus Latgalą[8]. Gyventojų kilnojimą Livonijos teritorijoje gerai iliustruoja vėlyvesni – XV a. šaltiniai. 1445 m. į Bauskės apylinkes atkeldinti karo belaisviai – votai (vietiniai gyventojai juos vadino „krieviņi“) iš šiaurės vakarų Rusios (Novgorodo, Pskovo žemių) teritorijos[9]. Antropologai votams būdingų bruožų randa tyrinėtame XVI–XVII a. Vilcės Kalnaplaterių senkapyje[10], taip pat šie gyventojai paliko tam tikrus pėdsakus krašto gyventojų aprangoje.

 

2 il. Duobelės pilies seniausias korpusas ir vėlesnės bažnyčios vaizdas iš pietų (2005 m.) 

 

2 il. Duobelės pilies seniausias korpusas ir vėlesnės bažnyčios vaizdas iš pietų (2005 m.). E. Vasiliausko nuotrauka

 

Plačiausiai šiaurinėje Žiemgaloje yra tyrinėtas Duobelės senkapis (1340 kapai). Jis tyrinėtojų datuojamas XIV a. pabaiga – XVII a.[11] Tačiau atlikta dirbinių analizė (pasaginės segės aguoniniais, buoželės formos (žr. 3 il.), zoomorfiniais galais, įvijiniai žiedai, dekoruoti akutėmis ir duobutėmis, zoomorfinis pakabutis bei kiti) liudija, kad jame laidota nuo XIV a. vidurio ir dalis mirusiųjų buvo vietiniai gyventojai. Kiek mažiau tyrinėtas Tervetės sanatorijos senkapis, kur laidota XV–XVII a. Senkapių ir Livonijos, ir LDK Žiemgalos dalyse pagausėjo nuo XVI–XVII a., tačiau ir jie nėra plačiau žvalgyti ir tyrinėti. Kai kuriuose jų ištirta nuo kelių iki keliasdešimt kapų (Aurų Agrariešų, Rūsyšų-Debešų, Vilcės Kalnapliaterių, Lielplatonės selekcijos stotis bei kiti[12]).

 

3 il. Duobelės senkapio kapo įkapės Nr. 700. 

 

3 il. Duobelės senkapio kapo įkapės Nr. 700. E. Vasiliausko nuotrauka

 

Materialinės kultūros analizė leidžia kalbėti apie gyvensenos tęstinumą Livoniškoje Žiemgalos dalyje iki XIV a. vidurio – t. y. ne visi gyventojai pasitraukė – dalis jų liko. Nuo XIV a. antrosios pusės – XV a. kultūra visoje Livonijoje supanašėjo ir regioniniai skirtumai beveik neišskiriami (papuošalų formose smarkiai jaučiama Vakarų Europos įtaka).

 

Pagal kalbotyros duomenis sudėtinga nustatyti, kokios etninės grupės apsigyveno šiaurinėje Žiemgaloje – tiriamasis regionas priskiriamas Latvijos vidurio dialektui, kuriuo kalbama ir Vidžemėje[13]. Kalbininkai, remdamiesi tarmės bruožais ir vietovardžių „latvieši“ paplitimu teigė, kad po Kryžiaus karų Žiemgala palaipsniui buvo apgyvendinta latgalių ir sėlių genčių[14].

 

Antropologai, tyrę Duobelės senkapio (kaip ir Tervetės sanatorijos, Zaleniekų, Jaunplatonės senkapių) medžiagą, išskyrė Vidžemės latgaliams, Kuršo ir Žiemgalos gyventojams būdingus bruožus[15].

 

Duobelės senkapio tyrinėjimų archeologiniai duomenys leidžia teigti, kad kraštą XIV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje nežymiai apgyveno ir lietuviai[16]. Tai patvirtintų moterų kapuose rasti lietuviams būdingi papuošalai – žalvarinės skardinės kaltos segės. Latvių archeologinėje literatūroje jos vadinamos „lietuviškomis segėmis“. Tokių segių Duobelės senkapyje buvo rasta 15, bet tik 3 jų kapuose Nr. 740, 815 (2 vnt.[17]) bei vieninteliai senkapyje aptikti auskarai (kapas Nr. 890)[18]. Tokie radiniai kaip žalvariu kaustyti lokio nagai dažnai aptinkami Livonijos pasienyje su LDK, pasak latvių archeologų, taip pat yra siejami su lietuvių etnine grupe (Tervetės sanatorijos, Duobelės kapai Nr. 307, 815 (kartu su skardinėmis segėmis ir kaklo vėriniu su monetomis), 911 ir atsitiktinai (LNVM VI 234:400, 2123, 2929)[19], Skarės senkapiai)[20]. Kadangi šios radimvietės koncentruojasi buvusioje Vakarų Žiemgaloje, tad galima manyti, kad šie atsikėlę gyventojai buvo iš gretimos Žemaitijos. Tam neprieštarautų ir ta aplinkybė, jog žemaičių interesus XIII a. antrojoje pusėje šioje Žiemgalos dalyje atspindi rašytiniai šaltiniai. Tai, kad jie palaipsniui XIII a. viduryje – XIV a. kolonizavo pietvakarių Žiemgalą (anoniminę „Ventos“ ir dalį Duobenės žemių), patvirtina Papilės paminėjimas 1339 m. Neatmestina galimybė, kad jie skverbėsi giliau ir į buvusias Duobelės ir Tervetės žemes. Šiuose kapuose galėjo būti palaidotos lietuvės (žemaitės) karo belaisvės ar atitekėjusios moterys.

 

Latvijos tyrinėtojai teigia, kad jau XVI a. pirmojoje pusėje vidinės kolonizacijos procesai artėjo į pabaigą[21].

 

Apgyvendinimo raida pietinėje (LDK) Žiemgaloje

 

Apgyvendinimo raida XIV–XVI a. LDK Žiemgalos dalyje buvo kiek kitokia – skirtingai nei Ordino valdose čia apgyvendinimas labiau klostėsi natūralia linkme, veikiamas karinės-politinės situacijos. Palyginti su šiaurine Žiemgala, čia dar mažiau rasta ir tyrinėta XII–XVI a. paminklų. Pagal materialinės kultūros analizę bei žiūrint iš centro-periferijos teorijos pozicijos, tai atsitiko dėl to, kad pietinė Žiemgala buvo daugiau periferija, išskyrus keletą centrų – Ventos vidurupio, Žagarės, Sidabrės bei Kurmaičių-Linksmėnų. Todėl ir materialinė kultūra „skurdi“ – vargu ar ateityje tiriamame regione bus surasta paminklų su reprezentatyvia archeologine medžiaga. O tai apsunkina šios problemos nagrinėjimą.

 

Pietinėje Žiemgaloje netyrinėtas nė vienas XIV–XV a. paminklas, mažai jų ir žvalgyta. Kad kraštas buvo gyvenamas, liudija atsitiktiniai radiniai (pagal juos etninės priklausomybės nustatyti neįmanoma) iš Budraičių (geležinis įmovinis ietigalis daugiakampe įmova)[22], Kalnelio (žalvarinis ažūrinis pakabutis)[23], Kurmaičių-Linksmėnų (žalvariu kaustytas lokio nagas), Slėpsnių (geležinis pentinas su žvaigždute), Žagarės (kaklo vėriniai)[24] (Joniškio r.), Papilės (žalvarinė pintinė antkaklė)[25] (Akmenės r.), Linkuvos (XV a. Kryžiuočių ordino šilingas)[26], Pakruojo (žalvarinė skardinė kalta segė, lokio nagas, kaustytas žalvariu)[27], Žeimelio (žiesta keramika)[28] (Pakruojo r.), Krinčino (geležinis pentinas su žvaigždute) (Pasvalio r.), Nemunėlio Radviliškio (žalvarinis žiedas pinta priekine dalimi)[29] (Biržų r.), Pavirvytės-Gudų (pasaginės segės zoomorfiniais galais pintas lankelis) (Mažeikių r.) bei kitur. Jų turėtų būti žymiai daugiau (žr. 1 il.).

 

Apie pietinės Žiemgalos apgyvendinimą kalba ir XIV a. vidurio – XV a. pirmosios pusės rašytiniai šaltiniai. Lietuvos interesus XIV a. pradžioje atspindi didžiojo kunigaikščio Gedimino 1323 m. laiškai. Pastaruosiuose ne tik kviečiami kunigai, mokantys žiemgalių kalbą, bet ir save didysis kunigaikštis tituluoja Žiemgalos karaliumi (vadinasi, reiškė pretenzijas į pietinę Žiemgalą). Tuo pačiu metu susirūpinta šiaurinio LDK pasienio gynyba – pilių statymu. Istorikas R. Jurgaitis buvusiame Šiurpės pilies apygardos centre – Peleniškių piliakalnyje lokalizuoja vieną Šiaulių žemės Bučiūnų pilį („Businne“, „Bussike“, „Basyne“, „Basin“), minimą 1348 m.[30] Papilė Kryžiaus karų kontekste yra minima 1339 m.[31]

 

1426 m. sienų nustatymo sutartis tarp Livonijos ir LDK liudija, kad kraštas nors ir retai, tačiau buvo gyvenamas, nes 40 km atkarpoje (Joniškio ir Akmenės r.) yra minimi 4 kaimai su kapinėmis[32].

 

Tačiau daugiausia vietovių minima nuo XV a. pabaigos, o ypač XVI a. pirmojo ketvirčio[33]. Tai Lygumai (1476 m.), Papilė (1493 m.), Pašvitinys (1495 m.) (?), Pasvalys (1497 m.), Senoji Žagarė (prieš 1499 m.), Linkuva (1500 m.), Biržai (iki 1510 m.), Saločiai (1514 m.), Naujoji Žagarė (1526 m.) (?), Joniškis (1536 m.), Žeimelis (1500–1540 m.), Plonėnai (1542 m.), Parovėja (1528–1530 m.), Pakruojis (1533 m.)[34]. Dažniausiai šių vietovių paminėjimai yra susiję su parapijų steigimu.

 

Sprendžiant krašto apgyvendinimo raidos problemą svarbu remtis kalbotyros duomenimis. Kai kuriose patarmėse ir šnektose pastebimi žiemgalių kalbos reliktai. Tai šlekiavimas – Žagarės šnektoje (Skaistgirio-Žagarės apylinkės)[35], ir šiaurės panevėžiškių patarmės bruožai – Latvijos Žiemgalos regionui būdinga anaptiksė, kuri yra užfiksuota Žeimelio apylinkėse, bei kirčio atitraukimas į pirmą skiemenį (ypač dabartinių „pantininkų“ plote), kurie liudija apie žiemgalių substrato poveikį šioms aukštaičių tarmių grupėms[36]. Ši aplinkybė bei tai, kad Rytų Žiemgalos pietinė dalis – Plonės žemė mažiausiai nukentėjo nuo Kryžiaus karų (šaltiniuose yra vos keletas paminėjimų, o ir jie ne karinio pobūdžio, bet susiję su dalybomis), liudija, kad šios dalies gyventojų populiacijai karai ir migracijos turėjo mažiau įtakos, o tai byloja apie apgyvendinimo tęstinumą.

 

Buvusių centrinių vietų (Kalnelis–Joniškis, Žagarė, Duobelė ir kt.) gyvensenos tęstinumą liudija ta aplinkybė, kad šių vietovių viduramžių dvarų ir bažnyčių vietos sutampa su buvusių priešistorinių centrų – pilių vietomis, t. y. pastebimas tiesioginis minėtų centrinių vietų tęstinumas iš priešistorės į viduramžius[37]. Tiesa, gyvenviečių modelis kiek pakito. Centrinių gyvenamų vietų kompleksus tuo metu paprastai sudarė dvaras, bažnyčia ir miestelis.

 

Lietuviškosios Žiemgalos senkapiai yra apžvelgti archeologų E. Svetiko, R. Jarockio ir V. Ramanauskaitės-Ostašenkovienės. Pasak pastarosios tyrinėtojos, sprendžiant iš senkapių paplitimo XVI a., o ypač XVI a. antrojoje pusėje – XVII a., galima manyti, kad pietinė Žiemgala buvo tankiai gyvenama (žr. 1 il.)[38]. Keletas jų yra plačiau tyrinėta – Šapnagių (Akmenės r.), Pavirvytės-Gudų (Mažeikių r.), Plaučiškių (Pakruojo r.). Dalies tyrinėjimų medžiaga apie juos apibendrinta. Tačiau senkapių staigus padaugėjimas turėtų būti susijęs su laidosenos pokyčiais, kuriems darė įtaką nuo XIV a. – XVI a. pradžios Žiemgaloje plintanti krikščionybė – pereita nuo alternatyvaus laidojimo būdo prie griautinio. Kitaip sunkiai paaiškintinas staigus krašto apgyvendinimas per labai trumpą laiką – 25–50 m.

 

Nemažai duomenų apie krašto apgyvendinimo raidą suteikia ir paskutinieji XVI–XVIII a. miestų ir miestelių tyrinėjimai (Joniškis, Linkuva, Žagarė, Žeimelis). Mažai tyrinėta ir žvalgyta XVI–XVIII a. kaimaviečių (Balkaičiai, Dilbinai, Džiugiai, Kalnelis, Ročkiai, Slėpsniai, Šluostikiai (Joniškio r.) bei kt.).

 

Atsitiktiniai archeologiniai radiniai (žalvarinė plokštelinė kryžinė segė, pasaginės segės zoomorfiniais galais (žr. 4 il.) iš Ringuvėnų kapinyno liudija, kad anoniminė „Ventos“ žemė buvo apgyvendinta kaimyninių kuršių genčių, tikriausiai dėl vykusių Kryžiaus karų XIII a. antrojoje pusėje – XIV a. pasitraukusių Rytų kryptimi. Tai patvirtintų ir paties Kuršėnų miesto pavadinimo kilmė[39], kurio pašonėje yra minėtas Ringuvėnų kapinynas.

 

4 il. Ringuvėnų kapinyne rastos žalvarinės pasaginės segės. VDKM 932:18, 16, 19. 

 

4 il. Ringuvėnų kapinyne rastos žalvarinės pasaginės segės. VDKM 932:18, 16, 19. E. Vasiliausko nuotrauka

 

Tebesitęsia diskusija dėl akmenų su smailiadugniais dubenimis kilmės ir jų datavimo.

 

Jų dažniausiai aptinkama apibrėžtoje teritorijoje – pietinėje Žiemgaloje (Joniškio, Pakruojo, Pasvalio r., rečiau – Jelgavos, Bauskės r. dalyse), t. y. daugiausia vėlesnio Upytės valsčiaus (vėliau pavieto) teritorijoje, Šiaurės rytų Lietuvoje (Utenos ir Molėtų r.) bei rečiau – kitose Lietuvos vietovėse[40]. Akmenis smailiadugniais dubenimis tipologizavo, kartografavo archeologas V. Vaitkevičius. Pasak jo, šie akmenys datuojami XV a. antrąja puse – XVI a. viduriu (pasibaigus Valakų reformai)[41] ir sietini su aukštaičių etnine grupe[42].

 

Akmenų su smailiadugniais dubenimis dažniausiai randama XVI–XVII a. buvusių sodybų teritorijoje ir todėl jie pagrįstai siejami su buvusiais namų kultais, namų dievais Žemyna, Pagirniais bei žalčiais. Dubenyse buvo laikoma ypatinga – šventa žemė. Sprendžiant iš jėzuitų 1600 ir 1605 m. aprašymų, šiems akmenims buvo priskiriama grūdų, galvijų, namų laimės garanto funkcija. Namų dievybės globodavo sodybos užimamą teritoriją ir čia gyvenusius žmones. Šioms dievybėms būdavo aukojama maisto, višta, juodas paršiukas ir kt. Apeigas atlikdavo moterys[43].

 

Pastaruoju metu pasipildžius šių akmenų radimvietėms Joniškio r. galima teigti, kad jie ypač gausiai paplitę ne tik Pasvalio, Pakruojo, bet ir Joniškio r.[44] Joniškio r. paskutiniųjų žvalgomųjų (2001–2005 m.)[45] archeologinių tyrinėjimų bei žvalgomųjų ekspedicijų metu rasti 2 akmenys su pradėtais daryti dubenimis – Joniškio dvarvietėje[46] ir Endriškių km.[47]

 

Pasipildžius medžiagai, naujai galima interpretuoti šių akmenų datavimą, etninę priklausomybę. Pastebėta, kad akmenys su smailiadugniais dubenimis daugiausia koncentruojasi buvusiose tarpgentinėse dykrose, kiek mažiau – priešistorinio laikotarpio gyvenviečių vietose ar jų aplinkoje. Tad jų chronologiją būtų galima kiek paankstinti – iki XII–XIII a. Tačiau jie nėra paplitę visoje Žiemgaloje. Vadinasi, juos reikėtų sieti su tam tikrais istoriniais, etniniais ir ideologiniais procesais.

 

Nuo XII a. pabaigos – XIII a. pradžios prasidėjo lietuvių kolonizacijos bei kiti integracijos procesai Žiemgaloje – nuo Žagarės žemės Vakaruose iki Nuogailenos Rytuose (tai atspindi XIII a. pradžios Henriko Latvio kronika – joje kalbama apie lietuvių ekspansiją). Į Vakarus nuo Žagarės iki pat anoniminės „Ventos“ žemės šie procesai prasidėjo kiek vėliau – XIII a. 6–9 dešimtmečiuose (atspindi XIII a. pabaigos Eiliuotoji Livonijos kronika). Tai patvirtintų nuo XII a. pabaigos – XIII a. pirmosios pusės Žiemgaloje plintantis mirusiųjų deginimo paprotys, kuris turėtų būti siejamas su lietuvių (labiausiai tikėtina iš Upytės žemės[48]) ekspansija. Šios ekspansijos ribos sutampa ir su minėtų akmenų su smailiadugniais dubenimis paplitimu – šiaurės vakaruose siekia Žagarės apylinkes, Švėtės upę[49], šiaurės rytuose – Bauskės, Pasvalio r. Tad šie akmenys patvirtintų ir patikslintų lietuvių ekspansijos kryptis į Žiemgalą. Tokiam jų datavimui neprieštarautų su kuršių etnine grupe siejamų ritinio formos akmenų plokščiadugniais dubenimis panašumas – tiek akmens ir dubens forma, tiek ir jų gamybos technologija[50].

 

Antrą kartą šie akmenys buvo naudojami XV a. antroje pusėje – XVII a. Tam neprieštarautų šių akmenų radimo aplinkybės – fiksuoti buvusiuose valakiniuose kaimuose, kur randama XVI–XX a. pirmosios pusės keramikos, šalia jų yra žvalgyti ar tyrinėti senkapiai arba senosios kaimo kapinaitės (Balkaičiai, Ročkiai, Rukuižiai) (Joniškio r.), Peleniškiai (žr. 5 il.) (Pakruojo r.). Ateityje atlikus plačius buvusių XX a. antroje pusėje sunaikintų kaimų vietose žvalgymus, ten, kur yra užfiksuoti akmenys su smailiadugniais dubenimis, būtų galima registruoti nemažai XVI–XVIII a. kaimaviečių. Dauguma šių kaimų būtų tarpgentinėse dykrose. Tai liudytų apie buvusius miškų kirtimo mastus ir anksčiau neįsisavintų dirbamos žemės plotų įsisavinimą XV–XVI a.

 

5 il. Akmuo su smailiadugniu dubeniu prie Peleniškių piliakalnio 1941 m. ŠAM Neg. Nr. 9573. 

 

5 il. Akmuo su smailiadugniu dubeniu prie Peleniškių piliakalnio 1941 m. ŠAM Neg. Nr. 9573. J. Petrulio nuotrauka

 

Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad šie akmenys buvo naudojami ne religiniams tikslams, o utilitariniams (naudota kaip atrama jaučių sukamo kuliamojo rato pagrindinei ašiai)[51]. Tam neprieštarautų minėtos jų radimvietės XVI–XVII a. kultūriniuose sluoksniuose, prie pastatų ar prie jų konstrukcijų – Joniškio dvarvietėje ir Vaidulionių kaimavietėje (Radviliškio r.)[52]. Tačiau tai gali būti jau tretinis jų panaudojimas. Tikriausiai tada ir buvo nugludinti dubenų šonai, akmens paviršius. Šis klausimas dar laukia tyrinėtojų dėmesio.

 

Pietinės žiemgalių žemės pradėtos labiau apgyvendinti tik nuo XV a. vidurio dėl keletos priežasčių. 1435 m. Pabaiske Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Kęstutaičio kariuomenė nugalėjo Livonijos ordiną. Tada šiaurinėje Lietuvos dalyje gyvenimas tapo ramesnis, o tai turėjo paskatinti labiau apgyvendinti kraštą.

 

Kita vertus, krašto kolonizaciją skatino ir ekonominiai veiksniai. XV–XVIII a. Šiaurės Lietuva, kaip ir nemaža LDK dalis, priklausė Rygos prekybiniam hinterlandui. Kaip pastebi latvių istorikė V. Pavulanė, tuo metu paklausi prekė buvo mediena ir jos produktai (derva, pelenai). Pradžioje XIII–XIV a. per Rygą importuota vietinė dabartinės Latvijos teritorijos žaliava, o nuo XV a. vidurio masiškai šios prekės pradėtos vežti iš Lietuvos. Apie buvusios prekybos mastus liudija tas faktas, kad XVI–XVII a. išnuomoti LDK valstybiniai miškai jau buvo iškirsti. Todėl XVI a. LDK pradėta rūpintis valstybinių miškų apsauga, o XVIII a. – ir privačių. Miškų kirtimas skatino naujų žemdirbystės plotų įsisavinimą, nes miško eksploatacija davė mažiau pelno nei dirbama žemė (Rygoje buvo labai paklausios žemės ūkio prekės: linai, kanapės, grūdai). Miškų kirtimas paskatino vidinę krašto kolonizaciją, ypač retai apgyventuose regionuose. Medkirčiai dažnai pasilikdavo gyventi vietoje ir tapdavo žemdirbiais[53].

 

Anot geologo-geografo R. Kunsko, Mūšos ir Kruojos lyguma buvo smarkiai kolonizuojama XVI a. Tuo metu Mūšos baseino, o ypač upių takoskyrose buvo kertamas miškas[54]. Panašūs procesai turėjo vykti visoje pietinėje Žiemgaloje.

 

Apie medienos kirtimo apimtis regione liudija XVII a. pirmosios pusės rašytiniai šaltiniai. 1609 m. dokumente konstatuota, kad naujai Naujosios Žagarės bažnyčiai statyti medienos gauti bus labai sunku, todėl statybai turėtų būti panaudotas kalkakmenis[55]. O 1621 m. Joniškio bažnyčios fundacijos dokumentuose rašoma, kad yra sudėtinga gauti medienos pelkėtame ir balotame krašte. Pasak tyrinėtojos D. K. Galvydytės, miško plotai Joniškio r. teritorijoje išliko atokiose vietovėse (pvz., Mūšos aukštupyje, Skaistgirio-Žagarės apylinkėse)[56]. Tai patvirtina 1623 m. Joniškio magistrato dokumentas, kuriame rašoma, kad bažnyčios ir prieglaudos remontui skiriamas miško valakas atokiame nuo miesto Užmušio užsienyje, Rudiškių apylinkėse[57] (ir dabar teritorijos į pietus nuo Mūšos yra vienos miškingiausių Joniškio r.).

 

Kadangi nėra sukaupta pakankamai XIV a. – XVI a. pradžios medžiagos, sudėtinga atsakyti į klausimą, kas apgyvendino pietinių žiemgalių kraštą. Šiuo atveju nemažai duomenų suteikia XII–XIII a. žiemgalių žemių ribų analizė bei kalbotyros duomenys. XII–XIII a. pietinių žiemgalių žemių ribos sutampa su XIX–XX a. užfiksuotomis tarmių ribomis. Tai kalbėtų ne tik apie dalies gyventojų pasilikimą XIV–XV a., bet ir kaip atskiros regiono dalys buvo įjungtos į skirtingas LDK administracines struktūras – Rytų Žiemgala atiteko tuometiniam Trakų vaivadijos Upytės valsčiui (vėliau pavieto), o Vakarų – Žemaitijos kunigaikštystės Šiaulių ir Beržėnų valsčiams. Pietinė Žiemgala (kalbotyros duomenimis) buvo apgyventa skirtingų etninių grupių. Buvusi anoniminė „Ventos“ žemė, Duobenės žemės pietinė dalis apgyventos žemaičių bei kuršių, Sidabrės ir Žagarės žemės – vakarinių aukštaičių (atitinka vakarų aukštaičių šiauliškių patarmę), o Plonės bei Nuogailenos žemės – rytų aukštaičių iš Upytės valsčiaus (atitinka rytų aukštaičių šiaurės panevėžiškių patarmę)[58]. Apgyvendinimo procesus atspindėtų vietovardžių su galūne „-aičiai“ paplitimas, o jie labiau būdingi žemaičių ir vidurio aukštaičių tarmėms. Tokių vietovardžių gana tankus pasiskirstymas (iki 22–26% vakarinis pakraštys) istorinėje pietų Žiemgaloje siekia Lygumų apylinkes (Pakruojo r.)[59] – taigi iki vėlesnės Šiaulių ir Upytės pavietų ribos.

 

Tad apžvelgus negausią archeologinę medžiagą ir ją sugretinus su istoriniais duomenimis galima teigti, kad vidinės kolonizacijos procesai pietinių žiemgalių žemėse, kaip ir šiaurinėse, artėjo į pabaigą XVI a. pirmojoje pusėje.

 

Išvados

 

1.        Tebevyksta diskusija, ar pasibaigus Kryžiaus karams XIII a. pabaigoje, Žiemgalos regionas XIV–XV a. liko negyvenama dykra, ar buvo apgyvendintas.

2.        Geografiškai išskirti du Žiemgalos regiono apgyvendinimo XIV a. – XVI a. pradžioje modeliai – šiaurinis ir pietinis. Šiaurinė Žiemgala pateko į Livonijos, kartu ir į Vakarų Europos, o pietinė – į LDK, kartu ir į Vidurio Europos kultūros įtaką. Abiems modeliams būdinga tam tikra specifika. Ordino valdoms charakteringa tai, kad apgyvendinimas vyko tiek priverstinai, tiek ir klostėsi natūraliai, o LDK Žiemgalos teritorijoje – daugiau vyko natūraliai.

3.        Archeologijos bei kalbotyros duomenys leidžia teigti Žiemgaloje XIV a. buvus gyvensenos tęstinumą – dalis gyventojų pasiliko gyventi. Tačiau nuo XIV a. pabaigos, o ypač nuo XV–XVI a., daugumą gyventojų turėjo sudaryti atsikėlę nauji gyventojai. Šiaurinę Žiemgalą daugiausia apgyvendino latgaliai (latviai), kiek mažiau lyviai, kuršiai, o pietinę – daugiausia aukštaičiai, žemaičiai, labai menkai – kuršiai.

4.        Vidinės kolonizacijos procesai pietinių žiemgalių žemėse, kaip ir šiaurinėse, artėjo į pabaigą XVI a. pirmojoje pusėje.

 

Nuorodos

 

 





[1] Apie migracijas žr. Vasiliauskas, E. Žiemgala XII a. pabaigoje – XVI a. pradžioje. Kultūriniai procesai. Daktaro disertacija, rankraštis. Klaipėda–Vilnius, 2008, p. 146–155; Vasiliauskas, E. Semigallia in the end of the 12th – the beginning of the 16th centuries. Cultural processes. Summary of doctoral dissertation. Klaipėda–Vilnius, 2008, p. 19–21.

[2] Antai Eiliuotoje Livonijos kronikoje rašoma, kad 1290 m. sudeginus paskutinę žiemgalių pilį Sidabrę ir išvarius dalį gyventojų į Mintaujos (Jelgavos) apylinkes, o daliai gyventojų pasitraukus į Lietuvą, žemės aplink [pilį] liko tuščios. Žr. Livländische Reimchronik = Atskaņu hronika. V. Bisenieka atdzejojums no vidusaugšvācu valodas, Ē. Mugurēviča priekšvārds, Ē. Mugurēviča un K. Kļaviņa komentāri. Rīga: Zinātne, 1998, p. 293, eil. 11605–11608.

Vėliau popiežius Klemensas V 1310 m. apkaltino Ordiną, kad „[...] komtūrai ir broliai visiškai sunaikino krikščionišką Žiemgalos žemės tautą [...]“. Žr. Chartularium Lithuaniae res gestas magni ducis Gedeminne illustrans. Gedimino laiškai. Tekstus, vertimus ir komentarus parengė S. C. Rowell. Vilnius: Vaga, 2003, p. 277.

Popiežiaus įgaliotas Pranciškus iš Moliano, 1311–1312 m. atlikdamas liudininkų apklausą mini, kad Ordinas išvarė gyventojus iš Žiemgalos. Žr. Biļķins, V. Zemgaliešu brīvības cīņas. Nebraska: Pilskalns, 1960, lpp. 112.

1322 m. Gedimino laiške popiežiui rašoma, kad „[...] [Ordinas] žemes palieka nuniokotas, kokios plyti Žiemgaloje [...]“. Žr. Chartularium Lithuaniae res ..., p. 39.

[3] Vaškevičiūtė, I. Žiemgaliai V–XII amžiais. Liaudies kultūra, 1998, nr. 4, p. 13.

[4] Jarockis, R. Lietuviškosios Žiemgalos dalies apgyvendinimo raida XIII–XVI amžiuje. Lietuvos archeologija, Vilnius, 2003, t. 24, p. 13.

[5] Мугуревич, Э. Проблемы формирования латышской народности в средневековье (по данным археологии). Проблемы этногенеза и этнической истории балтов. Вильнюс: Мокслас, 1985, c. 63–64; Grāvere, R. Apdzīvotības izmaiņas Zemgalē un Dienvidkurzemē pēc Krusta kariem. Arheoloģija un etnogrāfija, Rīga, 2000, sēj. XX, lpp. 153.

[6] Dambe, V. Latvijas Latvijas apdzīvoto vietu un to iedzīvotāju nosaukumi, Rīga: Zinātne, 1990, lpp. 88., 93.

[7] Grāvere, R. Apdzīvotības izmaiņas Zemgalē ..., lpp. 152.

[8] Balode, L. Dažu hipotētisku etnonīmu izplatība Latvijas PSR teritorijā (zemgaļi, sudavi, sembi). Baltu valodas senāk un tagad. Rīga: Zinātne, 1985, lpp. 99.–104.

[9] Apie juos plačiau žr. Jansone, I. Krieviņi un to atstotas pēdas Zemgalē, Raksti V = Starptautiskās zinātniskās konferences “Zinātniskie lasījumi Ģ. Eliasa Jelgavas vēstures un mākslas muzejā” materiāli, Jelgava, 2008, nr. V, lpp. 47.–57.

[10] Grāvere, R. Apdzīvotības izmaiņas Zemgalē ..., lpp. 157.

[11] Daiga, J. Izrakumi Dobeles kapsētā. Zinātniskas atskaites sesijas materiāli par arheologu un etnogrāfu 1979. g. pētījumu rezultātiem. Rīga: Zinātne, 1980, lpp. 52.; Daiga, J. Izrakumi Dobeles kapsētā. Zinātniskas atskaites sesijas materiāli par arheologu un etnogrāfu 1980./1981. g. pētījumu rezultātiem, Rīga: Zinātne, 1982, lpp. 71.–79.; Daiga, J. Izrakumi Dobeles kapulaukā. Zinātniskas atskaites sesijas materiāli par arheologu un etnogrāfu 1982 un. 1983. g. pētījumu rezultātiem, Rīga: Zinātne, 1984, lpp. 52.–55.

[12] Žvalgytų ir tyrinėtų senkapių sąrašas yra pateiktas įvairiuose leidiniuose (Latvijas PSR arheoloģija. Rīga: Zinātne, 1974, att. 189.), sąrašas papildytas bei istoriografija pateikta latvių archeologo V. Muižnieko (Muižnieks, V. 14.–18. gs. apbedīšanas vietu pētniecības vēsture Latvijā. Arheoloģija un etnogrāfija, Rīga, 2005, sēj. XXII, tab., att. 1.).

[13] Latviešu valodas dialektu atlants. Leksika. Rīga: Zinātne, 1999, kart. I.

[14] Grāvere, R. Apdzīvotības izmaiņas Zemgalē ..., p. 156.

[15] Ten pat, lpp. 154.

[16] Apie istorinėje Žiemgalos teritorijoje gyvenusius lietuvius kalba ir XVI a. šaltiniai. 1566 m. Lielsesavos dvare buvo surašyta: 21 lietuvis, 90 latvių sodybų ir 20 mažažemių. Grenčų dvare, kur buvo 88 latvių sodybos, gyveno 51 lietuvis. Žr. Grāvere, R. Apdzīvotības izmaiņas ..., lpp. 156.

[17] Dobele, S. Ar monētām datēto 14. gs. – 15. gs. sākuma sieviešu apbedījumos senlietas Dobeles kapsētā. Pētījumi zemgaļu senatnē = Latvijas vēstures muzeja raksti. Rīga, 2004, nr. 10, lpp. 53., att. 740.; Vaska, B. Dobeles riņķsaktas un to ornaments (14.–17. gadsimts). Letonica. Rīga, 2002, lpp. 88.–91., att. 9.

[18] Dobele, S. Ar monētām datēto ..., lpp. 53.–54., att. 4.

[19] Daiga, J. Izrakumi Dobeles kapsētā. 1980, lpp. 52., att. 10.:29.; Daiga, J. Izrakumi Dobeles kapsētā. 1982, lpp. 73., 75.

[20] Zemītis, G. Ornaments un simbols Latvijas aizvēsturē. Rīga: Latvijas vēstures institūta apgāds, 2004, lpp. 68.–71.

[21] Grāvere, R. Apdzīvotības izmaiņas Zemgalē ..., lpp. 152.

[22] Vasiliauskas, E. Ar pietinė Žiemgala XIV–XV a. buvo negyvenama dykra? Voruta, 2004, gruodžio 24, nr. 24, p. 8; Vasiliauskas, E. Žiemgala XII–XIII a. Žiemgala, 2003, nr. 2, p. 8.

[23] Vasiliauskas, E. Joniškis XVI–XVIII a. Žemygala [Joniškio krašto istorijos ir kultūros žurnalas], 2006, nr. 1(1), p. 22, il. 19.

[24] ŠAM in. Nr. 671–674, 680, 682–685/ I-A 89:32–35.

[25] Salatkienė, B. Papilės archeologijos paminklai ir jų tyrinėjimai. Papilė. Vilnius: Versmė, 2004, t. 1, p. 160161.

[26] ŠAM GEK Nr. 116255/ A-L 102:36.

[27] KPM 2004, 13/ XIV; 2003, 19/ XIV; 18/ XIV.

[28] Vasiliauskas, E. Žiemgala XII–XIII a. ..., p. 8.

[29] LNM AR 36:1.

[30] Jurgaitis, R. Kur stovėjo Bučiūnų pilis. Žiemgala, 2003, nr. 1, p. 10–11, 13; Jurgaitis, R. Šiaulių žemė Viduramžiais (sunaikintų pilių lokalizacijos problemos). Darbai ir dienos, 2005, nr. 44, p. 66–70.

[31] Trimonienė, R. R. Papilės istorija nuo XIII iki XVI amžiaus. Papilė. Vilnius: Versmė, 2004, p. 174–185.

[32] Liv, est- und kurländisches Urkundenbuch. Hrsg. von F. G. Bunge u. a. Riga, 1881, Bd. VII, Nr. 472, 473.

[33] Sąrašą sudarė žr. Kiaupa, Z. Upytės miestietiškų gyvenviečių tinklo formavimasis XV a. – XVI a. pirmojoje pusėje. Iš Panevėžio praeities: Upytės žemei 750 metų. Panevėžys: Panevėžio kraštotyros muziejus, 2004, p. 66; Jarockis, R. Lietuviškosios Žiemgalos dalies ..., p. 12, 13–14.

[34] Istorikas D. Vilimas patikslino Pakruojo įkūrimo datą. Miestas kūrėsi ne 1585 m., o nuo 1531 m. Žr. Vilimas, D. Pastabos dėl Pakruojo įkūrimo datos. Žiemgala, 2005, nr. 2, p. 34.

[35] Pabrėža, J. Žagarės šnektos fonetinės ypatybės. Žagarė. Vilnius: Versmė, 1998, p. 781–787; Šliavas, J. Dėl kai kurių žiemgalių kalbos ypatybių. Žagarė. Vilnius: Versmė, 1998, p. 787–790; Zinkevičius, Z. Lietuvių kalbos istorija. Iki pirmųjų raštų. Vilnius: Mokslas, 1987, t. II, p. 260.

[36] Zinkevičius, Z. Lietuvių kalbos istorija. Lietuvių kalbos kilmė. Vilnius: Mokslas, 1984, t. I, p. 357; Zinkevičius, Z. Lietuvių kalbos istorija. Iki pirmųjų raštų ..., p. 260; Zinkevičius, Z. Lietuvių kalbos dialektologija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, p. 63.

[37] Jarockis, R. Lietuviškosios Žiemgalos dalies ..., p. 11–13.

[38] Istorinio laikotarpio senkapių sąrašas yra pateiktas archeologų E. Svetiko (Svetikas, E. Alytaus kapinynas: Chistianizacijos šaltiniai. Vilnius: Diemedis, 2003, p. 1540), R. Jarockio (Jarockis, R. Lietuviškosios Žiemgalos dalies ..., p. 13) ir V. Ramanauskaitės-Ostašenkovienės (Ostašenkovienė, V. Vėlyvieji Šiaurės vidurio Lietuvos senkapiai. Žiemgala, 2005, nr. 2, p. 15–21.). Pastarojoje publikacijoje netiksliai pateikti duomenys apie kai kuriuos vėlyvuosius senkapius: Rukuižių kapinyne 1956 m. ištirta 13 XVI a. kapų. Žemėlapyje ir lentelėje nepažymėti XVI–XVII a. Kurmaičių-Linksmėnų senkapis (žvalgytas 2003 m. (JIKM, vad. E. Vasiliauskas, KPC, vad. B. Dakanis), tyrinėtas 2005 m. (LII, vad. I. Vaškevičiūtė, ištirti 3 kapai). Nėra duomenų apie Veršius (visi minimi Joniškio r.) (ŠAM saugomai 3 XVI a. žalvariniai žiedai: vienas jų paplatinta priekine ovalia dalimi, antras – reljefinės gėlytės motyvu, trečiasis – paplatinta priekine rombine dalimi (in. Nr. A 35–37); jų radimo aplinkybės lieka neaiškios).

[39] Žulkus, V. Migration in Žemaitija in den 13.–16. Jahrhunderten. Arcaeologia Baltica, Vilnius, 1995, t. 1, p. 161, žem. 2, 5.

[40] Vaitkevičius, V. Alkai: baltų šventviečių studija. Vilnius: Diemedis, 2003, p. 107–108, žem. 16; Urtāns, J. Latvijas kultakameņi ar konisku dobumu. Arheoloģija un etnogrāfija, Rīga, 1994, sēj. XVII, lpp. 108.–112.; Klimka, L. Istoriniai akmenys. Lygumai. Stačiūnai. Vilnius: Versmė, 2001, p. 88.

[41] Vaitkevičius, V. Alkai ..., p. 107–108, žem. 16.

[42] Vaitkevičius, V. Aukštaitiški aukurai. Aukštaičių tapatumo paieškos. Kaunas: Žiemgala, 2006, p. 7–19.

[43] Vaitkevičius, V. Akmenys su smailiadugniais dubenimis. Lietuvos archeologija, 2005, t. 28, p. 198.

[44] Ten pat, p. 201–202.

[45] Vasiliauskas, E. Nauji akmeninių kirvių radiniai Joniškio rajone. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2000 metais. Vilnius: Diemedis, 2002, p. 211–212; Vasiliauskas, E. Nauji duomenys apie dubeniuotuosius akmenis Joniškio r. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2002 metais. Vilnius: Diemedis, 2005, p. 294–295; Vasiliauskas, E. Naujai rasti dubeniuotieji akmenys Joniškio r. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2004 metais. Vilnius: Lietuvos archeologijos draugija, 2006, p. 307–309; Vasiliauskas, E. Nauji duomenys apie akmenis smailiadugniais dubenimis Joniškio rajone. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2005 metais. Vilnius: Lietuvos archeologijos draugija, 2006, p. 404–407.

[46] Vasiliauskas, E. Joniškio dvaras. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2004 metais. Vilnius, 2006, p. 158159, il. 62; Vasiliauskas, E. Joniškis XVI–XVIII a. ..., p. 17, 2122.

[47] Vasiliauskas, E. Nauji duomenys apie akmenis smailiadugniais ..., p. 405, il. CIII.

[48] Istorikas E. Gudavičius lietuvių kunigaikštį Žvelgaitį labiau sieja su Upytės žeme nei su Šiaulių. Žr. Gudavičius, E. Mindaugas. Vilnius: Žara, 1998, p. 164.

[49] Seniai (nuo XIX a. antrosios pusės – XX a. pirmosios pusės) istoriografijoje įsitvirtinusi nuostata apie lietuvių kunigaikščio Žvelgaičio siejimą su Žagarės žeme. Žr. Šliavas, J. Kai kurios pastabos žiemgalių klausimu. Kraštotyra. Vilnius: LTSR paminklų apsaugos ir kraštotyros d-ja, 1967, p. 56–57; Gudavičius, E. Mindaugas, p. 164. Nors tam kai kurie tyrinėtojai nepritaria (Baranauskas, T. Apie tariamą Žagarės jubiliejų. Voruta, 1998, nr. 35 (365), p. 12; Baranauskas, T. Lietuvos valstybės ištakos. Vilnius: Vaga, 2000, p. 242), tampa prasmingas paaiškinimas, kodėl šie akmenys aptinkami Žagarės bei Joniškio apylinkėse, kurios XVI–XIX a. nepriklausė Upytės pavietui (Vaitkevičius, V. Akmenys su smailiadugniais dubenimis ..., p. 201).

[50] Vaitkevičius, V. Alkai ..., p. 107.

[51] Zabiela, G. Apie Griūčių kaimą ir akmenis su dubenimis. Mūsų kraštas, 1995, nr. 1(6), p. 144–146.

[52] Vaitkevičius, V. Akmenys su smailiadugniais dubenimis ..., il. 10.

[53] Pāvulāne, V. Rīgas tirdzniecība ar meža materiāliem XVII–XVIII gs. Rīga: Zinātne, 1975, lpp. 35., 36., 39., 43., 63., 75.–77., 79.

[54] Kunskas, R. Lygumų kraštovės kilmė ir raida. Lygumai. Stačiūnai. Vilnius: Versmė, 2001, p. 37.

[55] Miškinis, A. Žagarė. Lietuvos TSR urbanistikos paminklai. Vilnius: Mokslas, 1984, nr. 7, p. 67.

[56] Galvydytė, D. K. Pirmųjų Joniškio rajono gyventojų ryšys su gamtine aplinka. Žemygala, 2006, nr. 1, p. 33.

[57] Lietuvos magdeburginių miestų privilegijos ir aktai: Joniškis, Jurbarkas. Sud. R. Firkovičius, E. Meilus, A. Tyla. Vilnius: Mokslas, 1991, p. 151.

[58] Istorikas T. Baranauskas Upytės žemę XIII a. laiko žemaitiška (žr. Baranauskas, T. Lietuvos valstybės ištakos ..., p. 131).

[59] Garšva, K. Lygumų šnekta. Lygumai. Stačiūnai. Vilnius: Versmė, 2001, p. 571–573.

 

Gauta 2008 m. gruodžio 4 d.

Pateikta spaudai 2008 m. gruodžio 21 d.

 

Summary

The settlement of Semigallia in the 14th – the Early 16th Centuries

 

The discussion continues whether Semigallia region, after the end of the Crusaders’ Wars in the 13th century, was a waste land or an inhabited territory.

 

Geographically, two settlement models of this region could be distinguished, i. e. the northern and the southern ones. The northern model of settlement was influenced by the Livonian and West European culture, while the southern one – by the culture of the Grand Duchy of Lithuania and that of mid-Europe. Both models have their own specific features. The settlement of the territories under the Order rule was both compulsory and natural, while the settlement of Semigallia territory, which was under the rule of the Grand Duchy of Lithuania, was a more natural process.

 

Archeological and linguistic data allows to claim the continuation of Semigallia’s settlement in the 14th century, as part of its inhabitants stayed here. However, in the 15th–16th centuries new settlers comprised the majority of inhabitants; the northern Semigallia was mainly settled by Lettigallians, Lyves and Curonians. Curonians comprised the minority of the population. The southern Semigallia was mainly sttled by Upper Lithuanians (Aukštaitians), Samogitians, and Curonians. The Curonians compromised the minority of the population.

 

The process of inner colonization came to an end in the first half of the 16th century.