„Istorija“. Mokslo darbai. 75 tomas
Dar kartą apie Gegužės 3 dienos konstituciją: komentaras kronikai
Spausdinti

Kronikinėje apžvalgoje apie mokslinę konferenciją, skirtą Gegužės 3-osios konstitucijai (Karvelis, D., Burbaitė, E., Ringytė R. Dar kartą apie Gegužės 3-osios konstituciją. Istorija, 2008, nr. 72, p. 104–108), pateikiant diskusines konferencijos dalyvių mintis įsivėlė kai kurie netikslumai. Žurnalo redakcija atsiprašo dr. Liudo Glemžos už netiksliai pateiktą kai kurių jo diskusinių minčių ir pranešimo epizodų stenogramą ir žemiau pateikia paties autoriaus suformuluotus komentarus.

 

Dr. L. Glemža. Rusija ir Prūsija tikrai negalėjo remti Respublikos su tokia stipria konstitucija, galbūt tai ir buvo klaida, tačiau tuo laiku tai buvo gražus momentas (p. 105)

 

Komentaras: buvo kalbama apie šansą, o ne apie „šaunų momentą“. Diskusija pakrypo link Lenkijos–Lietuvos valstybės galimybių sunkioje geopolitinėje situacijoje išlaikyti reformų kursą ir nepriklausomybę nuo grėsmingų kaimynų. Kalbėjau apie tai, kad nebuvo amžininkams taip aišku (kaip yra aišku istorikams šiandien), kaip baigsis 1787 m. prasidėjęs Rusijos–Turkijos karas. Turkijos pergalės atveju geopolitinė padėtis keistųsi iš esmės. Rusijos pralaimėjimo kare su Turkija varianto neatmetė ir Prūsija.

 

Dr. Liudas Glemža. [...] Konstituciją pateikiant tarptautinei arenai reikėjo daug ko atsisakyti. A. Šapoka pabrėžia, jog tada nebuvo viskas aišku, Lietuvai reikėjo ginti savo teises. L. Glemža teigė, kad negalime sumenkinti ir kitų dokumentų – spalio 20 d. dokumento bei Miestų įstatymo – svarbos. Tačiau ir pačioje konstitucijoje yra išlaikytas dualistinės valstybės principas. Tekste nėra nei Lenkijos, nei LDK vardo. Be to, 1792 m. prasidėjo Rusijos remiama konfederacija, o birželio 19 d. paskelbtas bajorijos pasirašytas manifestas, kuriame išsaugotas LDK pavadinimas. Jame pasakyta, kad yra LDK piliečiai, vadinasi yra ir pati LDK (p. 106).

 

Komentaras: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės savarankiškumo ir valstybingumo problema Ketverių metų seimo reformų kontekste buvo pradėta nagrinėti gerokai vėliau – tik susiformavus profesionaliai Lietuvos istoriografijai. Ją iškėlė Adolfas Šapoka. Remdamiesi jo darbais dalis Lietuvos istorikų vertina Gegužės 3 d. konstituciją kaip Lietuvos valstybingumą pamynusį ar net panaikinusį įstatymą. Tačiau ir Adolfo Šapokos požiūris į Gegužės 3 d. konstituciją evoliucionavo, nuo griežtesnių vertinimų linko link nuosaikesniųjų. Apie LDK kaip atskiro politinio vieneto egzistavimą primena į konstituciją įtrauktas 1791 m. balandžio 18 d. įstatymas miestams – „Mūsų karališkieji laisvieji miestai Respublikos valstybėse“. Šio įstatymo jau pavadinime minima Respublika ir jos valstybės, taigi ir LDK. Šalia administracinio Respublikos suskirstymo į tris provincijas, jau nusistovėjusio XVIII a. antroje pusėje, išliko ir tradicinis Respublikos dalinimas į Karalystę ir LDK. Ketverių metų seimo laikotarpiu Respublika pasuko centralizacijos ir įstatymų unifikacijos kryptimi, todėl Lietuvos valstybingumo gairės silpnėjo, bet Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė kaip politinis, teritorinis ir teisinis subjektas išliko. 1792 m. birželio 19 d. kelios dešimtys pasitraukusių į Gardiną Lietuvos bajorų paskelbė ir pasirašė pareiškimą, kurį kaip Ketverių metų seimo reformų ištikimybės priesaiką ir savo pozicijos liudijimą išsiuntė į Varšuvą. Pareiškimas prasidėjo žodžiais: „Mes, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiai“.

 

Dr. Liudas Glemža. Kalbant apie ekonominę reikšmę, matomi kai kurie nuostoliai, tačiau dėl bendro tikslo – sutvirtintos respublikos – reikėjo daug paaukoti (p. 106).

 

Komentaras: Apie konstitucijos „ekonominę reikšmę“ kalbama nebuvo, buvo kalbama apie socialinių reformų reikšmę, kuri dažnai užmirštama istorikų. Tam pritarė ir prof. Juozas Skirius. Visi žodžiai, kurie užrašyti, – netiesa.

 

Dr. L. Glemža. Tik po 1792 metų, po Targovicos konfederacijos, atsiranda bendras iždas (p. 107).

 

Komentaras: Nors ir numatė nauji įstatymai, Ketverių metų seimo laikotarpiu bendras Abiejų Tautų Respublikos iždas nebuvo sudarytas. 1792 m. pradžioje darbą pradėjo Abiejų Tautų iždo komisija, tačiau LDK iždo komisija kaip ir Lenkijos karalystės iždo komisija veikė iki pat Ketverių metų seimo veiklos pabaigos. Pagal Ketverių metų seimo įstatymus tik 1792 m. rudenį, kuomet valdžią Lenkijoje jau buvo perėmusi Rusijos remiama Targovicos konfederacija, o Lietuvoje – LDK generalinė konfederacija, Lenkijos–Lietuvos valstybės teritorijoje turėjo veikti viena ir bendra Abiejų Tautų iždo komisija.

 

Liudas GLEMŽA