„Istorija“. Mokslo darbai. 75 tomas
Cum laude Deimantui Karveliui
Spausdinti

Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete A. Šapokos auditorijoje 2009 m. birželio 22 d. viešame doktorantūros posėdyje Deimantas Karvelis eksternu apgynė humanitarinių mokslų istorijos krypties disertaciją. Disertacija ,,Radvilų Biržų kunigaikštystės visuomenė ir jos komunikacija 1589–1655 metais“ – daugiau negu dešimtmetį trukusio darbo rezultatas. Tą liudija ir atlikto tyrimo apimtis – 497 puslapiai.

 

Deimanto Karvelio daktaro disertacijos gynime dalyvavo Istorijos mokslo krypties gynimo tarybos pirmininkas prof. dr. Zigmantas Kiaupa (Vytauto Didžiojo universitetas, Lietuvos istorijos institutas), nariai – prof. habil. dr. Bronislovas Genzelis (Vytauto Didžiojo universitetas), dr. Aistė Paliušytė-Lugovojienė (Kultūros, filosofijos ir meno institutas), doc. dr. Rimvydas Petrauskas (Vilniaus universitetas), oponentai – prof. dr. Aivas Ragauskas (Vilniaus pedagoginis universitetas) ir doc. dr. Vaida Kamuntavičienė (Vytauto Didžiojo universitetas), mokslinis darbo vadovas – doc. habil. dr. Ingė Lukšaitė (Lietuvos istorijos institutas). Nebuvo tik gynimo tarybos nario dr. Elmanto Meilaus (Lietuvos istorijos institutas), jis buvo išvykęs į komandiruotę Baltarusijoje. Dalyvavo Vytauto Didžiojo universiteto, Vilniaus pedagoginio universiteto, Lietuvos istorijos instituto mokslinio personalo nariai ir svečiai.

 

 

1 il. Posėdžiui pirmininkauja prof. dr. Zigmantas Kiaupa (pirmas iš dešinės). Šalia jo sėdi (iš dešinės į kairę) doc. dr. Rimvydas Petrauskas ir dr. Aistė Paliušytė

 

Posėdį pradėjęs gynimo tarybos pirmininkas prof. Z. Kiaupa pastebėjo, kad disertanto publikacijų sąrašas esąs labai įspūdingas, vien jo užtektų dešimčiai disertacijų. Posėdžio pradžioje D. Karvelis išdėstė ginamos disertacijos svarbiausius teiginius bei išvadas. Išskirti darbo probleminiai klausimai – Biržų kunigaikštystės teritorinė sudėtis, visuomenė, jos komunikacija bei ankstyvasis kunigaikštystės laikotarpis. Disertantas paminėjo, jog Biržų kunigaikštystė apėmė dabartinių Biržų bei dalies Kupiškio rajonų teritoriją. Kunigaikštystė gyvavo nuo XVI a. ir ne kartą buvo įgavusi politinės svarbos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje. Pabrėžta, kad XVII a. II pusėje kunigaikštyste buvo susidomėję įvairių užsienio šalių diduomenės atstovai, siekdami jos paveldėtojos L. K. Radvilaitės rankos. Svarbu paminėti, jog kunigaikštystė turėjo ordinacijos statusą. D. Karvelis priminė, kad darbe dėmesys buvo kreipiamas į lokalinę visuomenę, t. y. grupes, susijusias gyvenamuoju būdu, bei krašto komunikacijos istoriją. Autorius akcentavo, jog į komunikacijos istorijos tyrimus buvo atsigręžta dviem aspektais: instituciniu bei socialiniu. Doktorantas disertacijoje siekė išsiaiškinti, kiek Biržų kunigaikštystės visuomenė buvo standartizuota, bei ištirti komunikacijos subjektų aspektą. D. Karvelis savo tyrimams panaudojo mikroistorinį metodą. Pastebėtina tai, kad Lietuvos istoriografijoje iki šiol XVI–XVII a. mikrovisuomenė nėra tapusi istorijos tyrimo objektu. Pabrėždamas ginamo darbo aktualumą autorius pažymėjo, kad tyrimui pasirinktas istorinės regionalistikos aspektas. Tyrimuose doktorantas nustatė, kad Biržų kunigaikštystės komunikacinius pagrindus kūrė patys didikai Radvilos. Visuomenės komunikacijai įtakos turėjo tankus kelių tinklas, socialinės struktūros ypatumai, luomiškai apibrėžtų grupių buvimas. Komunikatyvų gyvenimą atspindėjo darni socialinių, etninių ir etnokonfesinių grupių santarvė. Dvaras traukė visas grupes, net ir tas, kurios jame negyveno: miestiečius, miestelėnus, žydus, karaimus, totorius, valstiečius. Disertacijoje konstatuoti Biržų bei Kuršo kunigaikštysčių ryšiai. Disertantas pastebėjo, jog XVII a. I pusėje kunigaikštystėje veikusi Biržų reformatų mokykla netapo švietimo centru, nors tokią galimybę turėjo. Projektoriumi demonstruotos iliustracijos – Biržų kunigaikštystės žemėlapis, konfesinių institucijų išsidėstymas kunigaikštystėje, lokalinės visuomenės komunikacinius ryšius iliustruojančios schemos – padėjo klausytojams vizualiai orientuotis disertacijos problematikoje.

 

Darbo vadovė doc. habil. dr. Ingė Lukšaitė pažymėjo, kad autorius ėmėsi netyrinėtos problemos – disertacija pradėta rašyti daugiau negu prieš dešimtį metų, o tuo metu Lenkijos istoriografijoje vyravo tezė, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyvenimas buvo uždaras ir ryškesnių komunikacinių ryšių jos viduje nebūta. Lietuvos istoriografijoje iki šiol tirti tik stambiausi visuomenės sluoksniai – luomai. Mokslinio darbo vadovė akcentavo, jog atliekant išsamų tyrimą panaudota ypač gausių dokumentų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Varšuvos, Minsko archyvų. Reta disertacija paremta tokio masto kompetencija. Darbo III (,,Laiškų visuomenė. Epistolinė komunikacija“), IV (,,Komunikacinės bendruomenės apibrėžimas“) ir V (,,Biržų kunigaikštystės visuomenės komunikacinės vietos. Dvaras. Pilis. Miestas. Karčema“) dalys – ypač novatoriškos, ir ne tik Lietuvos istoriografijoje. Habil. dr. I. Lukšaitė nevengė ir darbo apimties problematikos. Pasak vadovės, didelę darbo apimtį lėmė itin platūs uždaviniai, tokie kaip ūkis, religija, karo veiksmų, laidojimo tyrimai. Pažymėta, kad tyrimo išvados svariai argumentuotos bei istoriškai pagrįstos.

 

D. Karvelio išsakytiems teiginiams oponavo prof. dr. A. Ragauskas ir doc. dr. V. Kamuntavičienė. Prof. A. Ragauskas pastebėjo, jog disertacija rengiama nuo 1994 m. ir per tą laiką autorius yra paskelbęs per 20 mokslo publikacijų disertacijos tematika. Oponentas paminėjo, kad D. Karvelis kartu su doc. dr. Raimonda Ragauskiene parengė monografiją. Profesorius pažymėjo, kad disertacijos tyrimo gylis leidžia teigti, jog darbas galėjo būti apgintas daug anksčiau. Pasak profesoriaus, darbas pagrįstas įspūdinga šaltinių baze, todėl gali būti laikoma, jog ginama habilitacinė disertacija. Savo tyrime D. Karvelis sukūrė įspūdingą komunikuojančios lokalinės visuomenės vaizdą, juo remiantis galima konstatuoti, jog tyrimams pasirinktas laikotarpis buvęs pats dinamiškiausias. Profesorius pastebėjo, kad su šiuo tyrimu ir savo ankstesniais straipsniais D. Karvelis atsistojo šalia tokių tyrinėtojų kaip vokiečių istorikas Hansas Medikas (Hans Meddick), lenkų istorikė Uršulė Augustyniak (Urszula Augustyniak) ir lietuvių menotyrininkė Aistė Paliušytė. Tarp nedidelių pastabų oponentas išskyrė tik tai, kad tokio pobūdžio tyrimuose kyla pavojus visur įžvelgti komunikaciją, taip pat liko atviras klausimas, kuo sociokultūrinių ryšių padėtis Biržų kunigaikštystėje skyrėsi nuo kitų Upytės pavieto valdų visuomenių. Savo ruožtu oponentas rekomendavo rengiant knygą disertacijos pagrindu įtraukti nagrinėtų lokalinės visuomenės asmenybių biogramas.

 

 

2 il. Deimantas Karvelis klausosi oponentų atsiliepimų

 

Išklausęs oponento prof. dr. A. Ragausko pastabas disertantas preciziškai į jas atsakydamas pažymėjo, kad tokie autoriai kaip A. Paliušytė, H. Visneris (H. Wisner), U. Augustyniak, H. Medikas buvo jo „taikiklyje“, o jų darbai jam buvę iššūkiai gerąja prasme. Autorius atkreipė dėmesį dėl naudojamos istoriografijos pabrėždamas, jog nuosekliai sekęs istoriografijos naujoves tyrinėjama tematika tam, kad ateityje nekartotų tų pačių faktų. Istoriografiją autorius suklasifikavo į problemos (komunikacijos tyrimai) bei temos (Biržų-Dubingių šakos Radvilos bei jų dvarai) istoriografijas. Atkreiptas dėmesys į pastabą dėl disertacijos apgynimo laiko. Doktorantas pastebėjo, kad jeigu disertacija būtų buvusi apginta anksčiau, būtų nukentėjusi istorinių šaltinių bazės apimtis bei tyrimo kokybė. Neturint visų šaltinių bazės tyrimų, rezultatai būtų buvę kitokie – kupini subjektyvių ir nepakankamai pagrįstų hipotetinių prielaidų. Autorius pažymėjo oponento prof. A. Ragausko siūlymą dėl kolektyvinių biogramų sudarymo. Pasak disertanto, nuspręsta atsisakyti biogramų dėl per didelės darbo apimties.

 

Oponentė doc. dr. V. Kamuntavičienė teigė, jog sunku oponuoti gerai disertacijai. Ji atkreipė dėmesį į tai, kad darbas praturtintas argumentais. Oponentė nevengė prisipažinti skaičiusi darbą su malonumu ir praturtėjusi žinių prasme. Ypatingas dėmesys, pasak jos, darbe skirtas lenkų, vokiečių istoriografijai, tarsi pamirštant kitų valstybių atstovus. Pažymėta, kad gausus publikacijų sąrašas rodo išsamų domėjimąsi tiriama tema. Atkreiptas dėmesys į informatyvius, gausius archyvinius šaltinius. Tačiau greta visa to, nurodydama disertacijos spragas, oponentė pabrėžė, jog itin gausių archyvinių dokumentų panaudojimas darbo dėstymą daro pernelyg smulkmenišką. Doc. dr. V. Kamuntavičienė pastebėjo, kad darbo metodika naudinga lokalinės istorijos aspektu. Oponentė išskyrė komunikacinės kalbos problematiką.

 

Atsakydamas į oponentės komentarus D. Karvelis pateikė keletą įžvalgų. Pirmiausia pažymėta disertacijoje dominuojanti lenkų, vokiečių istoriografija. Pasak autoriaus, ši istoriografija pasirinkta, nes joje yra nemaža tyrimų apie XVI–XVII a. lokalines visuomenes, todėl tinkama kaip analogija. Lenkų įdirbis šioje srityje esąs geras empiriškai, nes liečia Abiejų Tautų Respublikos arealą. Disertantas pažymėjo, kad dėl atlikto tyrimo didžiulės apimties liko nepanaudota anglosaksiškoji istoriografija, tačiau neatmetė galimybės ateityje tą padaryti. Dėl tyrimo smulkmeniškumo problematikos autorius sakė, kad specialiai buvo pasirinktas toks naratyvas kaip labiau argumentuojantis. O komunikacijos kalbos klausimo jis savo tyrime nekėlęs, nes Biržų kunigaikštystės valstiečiai neabejotinai kalbėję lietuviškai, su pirkliais bendrauta vokiškai, miestiečiai bendravo lenkų kalba, todėl tiksliai nusakyti, kokia kalba buvo priimta sakyti laidotuvių pamokslą, esą nelengva.

 

Mintimis pasidalijo ir doktorantūros komiteto nariai. Prof. habil. dr. Bronislovas Genzelis atkreipė dėmesį, kad ši disertacija yra viena įspūdingiausių iš daugiau kaip šimto, kurių gynimo tarybose jam teko dalyvauti. Pasak profesoriaus, iš svarstomos disertacijos galima padaryti ne vieną, o mažiausiai keturias. Profesorius pažymėjo, kad disertacija jam esanti itin aktuali ir įdomi kultūros požiūriu. Doc. dr. Rimvydas Petrauskas atkreipė dėmesį, jog svarstomo darbo kokybė matyti visose tyrimo dalyse. Trumpai apibūdindamas ginamą darbą R. Petrauskas pabrėžė, kad lokalinė istorinė tema – Biržų kunigaikštystė – detaliai rekonstruoja tuometinį žmonių gyvenimą. Vilniaus universiteto docentas sakė, kad tyrimas itin naudingas lokaliniu požiūriu, todėl jį galima lyginti su kitu regionu, taip akcentuojant disertacijoje atskleistą skirtingą Biržų kunigaikštystės struktūrą. Iš tyrimo trūkumų R. Petrauskas paminėjo tai, kad disertacijoje jis pasigedo Biržų kunigaikštystės, „dvariškio“ ir „kliento“ sąvokų apibrėžimo. Tarybos narė dr. Aistė Paliušytė-Lugovojienė doktorantui negailėjo gerų atsiliepimų, tarp jų ir dėl itin gausios šaltinių bazės. Ji pažymėjo, kad disertantas taiko ne reikšminę, bet procesinę komunikacijos paradigmą. Akcentuota, kad disertacija skirta naujai problematikai, tyrimų rezultatai labai reikšmingi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijai. D. Karvelio darbą A. Paliušytė-Lugovojienė pavadino reikšminga ir perspektyvia studija.

 

Komiteto pirmininkas prof. dr. Z. Kiaupa paskaitė viešame doktorantūros posėdyje nedalyvavusio dr. Elmanto Meilaus „paradoksų grandinės“ stiliumi parašytą atsiliepimą svarstomos disertacijos tema. Pasak Meilaus, tyrimo išvados išsamios, jame panaudoti išversti 77 inventoriniai aktai bei 657 laiškai. Meilus parodė susidomėjimą disertacija, o ypatingą dėmesį sutelkė į karčemas. Pasak Meilaus, tokioje vietoje gyventojai įgydavo žinių apie pasaulį. Recenzentas, juokais pareiškęs, kad disertacija „turėjo būti apginta dar praeitame tūkstantmetyje“, pastebėjo, kad jos autorius, atlikęs visus tyrimus, nepaliko terpės kitiems istorikams. Doktorantūros komiteto posėdžiui pirmininkavęs prof. dr. Z. Kiaupa pastebėjo, jog nagrinėjama tema yra nauja istoriografijoje. Tyrime puikiai pateikta problematika, dėstymo tekstas įspūdingas. Pastebėjęs, kad sukauptos medžiagos užtektų keletui disertacijų, pirmininkas savo ruožtu paskatino autorių kuo greičiau parengti mokslinę monografiją, ir galbūt ne vieną. Kalbėdamas apie darbo trūkumus komiteto pirmininkas pasigedo anksčiau publikuotų disertanto darbų, kurių, pasak profesoriaus, priskaičiuotina apie 28.

 

D. Karvelis, atsakydamas į komiteto narių pastebėjimus, išskyrė keletą momentų. Pirmiausia autorius paaiškino, kuo Biržų kunigaikštystė buvo savita ir skirtinga nuo kaimyninių lokalinių visuomenių. Pasak autoriaus, Biržuose reiškėsi privati ordinacinė teisė, stovėjo svarbus sociokultūrinis ir komunikacinis centras – bastioninė tvirtovė, mezgėsi glaudūs ryšiai su Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštyste, valdoje dominavo evangelikų reformatų tikėjimas. Į pastabą dėl nepaaiškintos Biržų kunigaikštystės sąvokos autorius atsakė, kad sąvoka itin išsamiai buvo aptarta autoriaus ir doc. dr. R. Ragauskienės bendroje knygoje, skirtoje kartografui J. Naronovičiui Naronskiui, tad nenorėta kartotis.

 

Suteikus žodį auditorijai, keletą diskusinių minčių iš sąvokų vartojimo problematikos iškėlė prof. Jūratė Kiaupienė. Pasak profesorės, kai kur neaišku, kokią Biržų visuomenę autorius siekė atskleisti – dvaro visuomenę, miesto, o gal tiesiog kažkokią bendriją. D. Karvelis teigė, jog Biržų kunigaikštystės kaip lokalinės visuomenės struktūra buvo gana aiški, t. y. sudaryta iš įvairių socialinių sluoksnių, tačiau tiriant ryšius paaiškėjo, jog nemaža dalis žmonių per kontaktus vienu ir tuo pat metu galėjo priklausyti ne vienai lokalinės visuomenės bendruomenei ar bendrijai. Disertanto teigimu, komunikacijos tyrimas tuo ir yra keblus, jog susiduria su dinamiškai besikeičiančiomis socialinėmis struktūromis.

 

Pasitarusi disertacijos gynimo taryba vienbalsiai nusprendė Deimantui Karveliui už disertaciją „Radvilų Biržų kunigaikštystės visuomenė ir jos komunikacija 1589–1655 metais“ suteikti humanitarinių mokslų daktaro laipsnį. Gavęs progą tarti baigiamąjį žodį disertantas nuoširdžiai padėkojo disertacijos mokslinei vadovei, gynimo tarybos nariams, oponentams už kolegišką pagalbą bei geranoriškas pastabas, Vytauto Didžiojo universitetui ir Lietuvos istorijos institutui už galimybę eksternu ginti disertaciją, Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto dekanui prof. dr. Eugenijui Jovaišai už visokeriopą paramą užbaigiant disertacijos tekstą ir teikiant jį gynimui.

 

Linkime vienos įspūdingiausių tiek apimties, tiek kokybės požiūriu disertacijos autoriui sėkmės įgyvendinant kitus ne mažiau reikšmingus mokslinius darbus.

 

Valdas SELENIS

Simona STANKUTĖ