„Istorija“. Mokslo darbai. 75 tomas
Juozas SKIRIUS. Lietuviai ateitininkai pokario išeivijoje
Spausdinti

Ilona, Bučinskytė. Idealų vedami: ateitininkai išeivijoje XX amžiaus 5–7 dešimtmečiais. Vilnius: Versus aureus, 2008, 336 p.

 

Jaunos istorikės knyga, skirta katalikiškai „Ateitininkų federacijos“ veiklai užsienyje, parengta 2006 metų pabaigoje apgintos disertacijos pagrindu[1]. Disertacija, ypač jos įvadinė dalis, skirta platesniam skaitytojų ratui. Knygą autorė papildė iliustracijomis, dažniau minimų asmenų trumpų biografijų sąrašu ir angliška santrauka. Jau tapo įprasta, kad knygos tekstą autorius stengiasi dalykiškai sustiprinti, argumentuoti autentiškais faktais, panaudodamas svarbius dokumentus ar pateikdamas jų ištraukas prieduose. Šioje knygoje to nėra. Ir neatsitiktinai, nes autorė dar prieš publikuodama disertaciją sudarė ir išleido stambų dokumentų rinkinį, skirtą „Ateitininkų federacijos“ veiklai 1945–1970 metais[2]. Tačiau monografijai tikrai nebūtų pakenkę keletas svarbesnių dokumentų, jie būtų paįvairinę ir pagyvinę knygos tekstą. Juk kažin, ar skaitytojas vienu metu vartys ir monografiją, ir dokumentų rinkinį.

 

Nors knygos autorė ir apgailestauja, kad tarp istorikų dar per mažas susidomėjimas lietuvių išeivija (p. 7), vis dėlto reikia pasidžiaugti, kad pamažu įsisiūbuoja, visų pirma Vytauto Didžiojo universiteto istorikų dėka, tyrinėjimai, skirti lietuvių išeivijos problemoms nušviesti. Viena po kitos ginamos disertacijos. Lietuvių išeivijos institutas leidžia mokslinį žurnalą „Oikos“. Lietuvių migracijos ir diasporos studijos, kuriame išeivijos problemų tyrinėtojai gali skelbti savo darbo rezultatus. Tiesa, dėmesys kol kas pirmiausia koncentruojamas mūsų diasporai po Antrojo pasaulinio karo. Bet tai galima pateisinti aiškiomis ir gana objektyviomis prielaidomis. Pirmiausia, tai šaltinių klausimas. Pokario išeivijos tyrimus sąlygoja išsaugota žymiai gausesnė ir labiau prieinama šaltinių bazė ne tik JAV lietuvių centruose (Pasaulio lietuvių archyvas Čikagoje, Amerikos lietuvių kultūros archyvas Putname, Balzeko lietuvių kultūros muziejus Čikagoje ir kt.), bet ir Lietuvoje – tai „Lietuvių išeivijos institute“ kaupiami išeivių archyvai, bibliotekose surinkti jų spaudos komplektai, pagaliau nemažai publikuotų atsiminimų. Antra, reikia prisiminti visą eilę istorikų profesionalų ir neprofesionalų, rašiusių emigrantų istorijos tematika išeivijoje (kunigas Antanas Milukas, broliai Petras ir Konstantinas Jurgėlos, Aleksas Ambrose, Antanas Kučas, kunigas Viljamas Volkovič-Valkavičius (William Wolkovich-Valkavičius), Dovydas Fainhauzas, Vincentas Liulevičius, Garis Hartmanas (Gary Hartman) ir kt.) ir rašančių Lietuvoje (Liudas Truska, Pranas Ulevičius, Bronius Raguotis, Laurynas Kapočius, Leokadija Petkevičienė, Alfonsas Eidintas ir kt.), kurie daugiausia dėmesio skyrė išeivių iki Antrojo pasaulinio karo gyvenimui ir jų veiklos problemoms. Tų tyrinėjimų pagrindu buvo parengti apibendrinamieji darbai, tam tikros sintezės, skirtos išeivijos, ypač JAV lietuvių, praeičiai nušviesti. Trečia, detalių pokario išeivijos istorijos mokslinio lygio tyrimų praktiškai nebuvo. Tiesa, kai kurie minėti autoriai (Stasys Michelsonas, Antanas Kučas, Alfonsas Eidintas ir ypač Kazys Barėnas) savo darbuose „prasiveržia“, su tam tikru nedideliu ekskursu ir į pokario laikus lyg primindami, kad ateis laikas ir „dipukų“ laikotarpio istorijai tyrinėti. O štai, pavyzdžiui, V. Liulevičius savo knygos „Išeivijos vaidmuo nepriklausomos Lietuvos atkūrimo darbe“ pratarmėje, aptardamas knygos tikslą, apeliuoja į būsimus išeivijos tyrinėtojus tokiais žodžiais: „Pabrėžtinai reikia pasakyti, kad šioje knygoje visai neliečiami po II-jo Pasaulinio karo Lietuvos atkūrimo darbai. Šį darbą kas nors kitas atliks“[3]. Ši pranašiška mintis šiandieną akivaizdžiai pildosi. Ir pildosi su kaupu, žinant, kokiu lygiu (metodologine prasme) ir kaip giliai (problemos analizės prasme) šiandieniniai istorikai, tarp jų ir Ilona Bučinskytė, tęsia savo tyrinėjimus.

 

Monografijos turinį be įvado sudaro keturios gana skirtingos apimties dalys. Medžiaga dėstoma logiškai, nuosekliai, knyga gana lengvai skaitoma. Be to, autorei negali priekaištauti dėl istorinio kritinio mąstymo trūkumo. Gerą įspūdį daro gausiai naudojami įvairūs dokumentiniai šaltiniai (iš Lietuvos, JAV archyvinių institucijų, privačių asmenų kolekcijų, išeivijos periodinės spaudos) ir moksliniai tyrinėjimai – tai iliustruoja 807 nuorodos, kurios akivaizdžiai rodo autorės darbštumą ir atsakomybę už savo teiginius ir formuluojamas išvadas. Įvade (p. 7–32) autorė gana detaliai aptaria savo atlikto tyrimo prasmingumą, tyrimo objektą, pagrindžia chronologinius rėmus, nurodo monografijos tikslą: „rekonstruoti Ateitininkų federacijos organizacinę raidą išeivijoje XX a. 5–7 dešimtmečiais; atskleisti ateitininkų poziciją aktualiausiais lietuvių išeivijos gyvenimo klausimais“ (p. 16). Tenka pastebėti, kad iš esmės autorė formuluoja ne vieną, o du gana skirtingus tikslus. Įvade užtinkame vertingą naudotų šaltinių apžvalgą ir ypač keliamos problemos istoriografinį kontekstą, o tai leidžia skaitytojui pajausti mokslinio darbo naujumą, svarbą atskleidžiant lietuvių išeivių vieną, bet labai reikšmingą veiklos puslapį – ateitininkus ir jų vietą išeivijoje.

 

Pirmoje dalyje „Praeities paveldas: nepriklausomybės ir okupacijų metų patirtis“ (p. 33–48) autorė trumpam nukelia į ankstesnį, 1910–1940 metų ateitininkų veiklos laikotarpį; primena struktūros susiformavimo procesą, veiklos programas bei ideologinei ir organizacinei veiklai reikalingus tekstus; keliuose puslapiuose apibendrintai ryškina filosofo ir ateitininkų vado S. Šalkauskio nuopelnus; pažymi ateitininkų opoziciją tautininkams, sovietinei okupacijai ir nusivylimą naciais. Autorė teisingai formuluoja išvadą, jog ,,Pirmosios sovietinės ir nacių okupacijų metais pakito ateitininkų mentalitetas... nustojo žavėtis autoritarinėmis/totalitarinėmis santvarkomis. Grįžta prie XX a. 4-ame dešimtmetyje kai kurių Lietuvos katalikų propaguoto demokratijos supratimo“ (p. 48). Ši dalis, kaip savotiška tiriamo objekto tvirta gyvybinga šaknis, natūraliai parodanti, jog organizacijai nebus valia užgesti ir už Lietuvos ribų.

 

Antroje dalyje „Tremties ir emigracijos paženklinti: ateitininkai DP stovyklose“ (p. 49–77) tyrinėtoja aptaria ateitininkų organizacijos po okupacijos negandų atkūrimą Vokietijoje. Formaliai „Ateitininkų federacijos“ atkūrimas įvyko 1946 m. birželio 29–30 d. konferencijoje Tiubingene. Federacijos vadu buvo išrinktas prof. A. Damušis, generaliniu sekretoriumi – V. Natkevičius (p. 77). Pavyko atgaivinti trilypės organizacijos („Moksleivių ateitininkų sąjunga“, „Studentų ateitininkų sąjunga“ ir „Ateitininkų sendraugių sąjunga“) legalaus veikimo formas. Tai nestebina, nes lietuvių DP stovyklose pagal konfesijas buvo apie 86 procentus katalikų (p. 53). Be to, DP stovyklose tarp ateitininkų ir katalikų dvasininkų (į Vokietiją atvyko beveik ¼ visų Lietuvos kunigų) plėtojosi glaudūs bendradarbiavimo santykiai. I. Bučinskytės teigimu, nors sunkios materialinės sąlygos DP stovyklose komplikavo efektyvią ateitininkų organizacijos veiklą, šis laikotarpis ateitininkų vadovų iniciatyva buvo išnaudotas organizacijos narių ideologinio pasirengimo gilinimui (p. 269). Taigi, ateitininkai, išvykdami iš Vokietijos į kitas šalis, pirmiausia į JAV, turėjo jau sustyguotą organizaciją.

 

Trečioje dalyje „Ateitininkų veikla kraštuose“ (p. 78–133) aptariama ateitininkų padėtis JAV, Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, D. Britanijoje, Kanadoje, Australijoje ir Pietų Amerikoje. Suprantama, autorė daugiausia dėmesio skyrė ateitininkų veiklai JAV, nes čia įsikūrė daugiausia išeivių, čia rezidavo centrinės „Ateitininkų federacijos“ institucijos. Buvo bandoma įvairiuose kraštuose gyvenusių lietuvių ateitininkų veiklą koordinuoti. Tačiau, kaip pažymi I. Bučinskytė, centrinės institucijos Š. Amerikoje ryšiai su kituose kraštuose gyvenusiais ateitininkais buvo silpni ir nereguliarūs (p. 270). Tiesa, norėtųsi knygoje (ypač išvadose) apčiuopti aiškesnių akcentų, kas trukdė palaikyti glaudesnius ryšius tarp įvairių šalių ateitininkų.

 

Reikia pagirti knygos autorę už tai, kad nuosekliai ir detaliai atskleidžia ateitininkų organizacijos raidą bei struktūros formavimąsi DP stovyklose Vokietijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose bei bando apžvelgti analogišką procesą kitose šalyse, kur įsikūrė išeiviai. Praktiškai pirmąją tikslo dalį jį visiškai realizuoja. Sudėtingiau sekėsi su antrąja, neapibrėžtai plačia tikslo dalimi, t. y. bandymu „atskleisti ateitininkų poziciją aktualiausiais lietuvių išeivijos gyvenimo klausimais“, iš kurių viena svarbiausių, manyčiau, ir šiandien labai aktualių problemų – jaunosios kartos ugdymas ir ypač lietuviškas, tautinis švietimas išeivijoje. Ši problema, tiesa, tam tikrais aspektais, atsispindi ketvirtoje dalyje „Ateitininkų principai ir gyvenimas“ (p. 134–268). Dar disertacijos gynimo metu mėginau atkreipti į tai būsimosios knygos autorės dėmesį ir siūliau plačiau pagvildenti šį išeivijai aktualų klausimą. Ir neatsitiktinai, nes, anot S. Šalkauskio, katalikiškumas ir tautiškumas yra pagrindiniai ateitininkų principai. Atmesdami kitas tautybes niekinantį nacionalizmą ir apskritai tautybę nuvertinantį kosmopolitizmą, ateitininkai skelbė patriotizmą krikščioniška dorybe ir tikėjo, kad katalikiškumas suteiks lietuviškumui didesnio kilnumo ir atsparumo[4]. Todėl visiškai suprantama, kad ateitininkams pasitraukus iš Lietuvos į kitus kraštus, tautiškumas, lietuvybė tampa vienu iš svarbiausių šios organizacijos veikimo objektų. Juo labiau, kad ateitininkų tautinio pobūdžio veikimas išeivijoje buvo grindžiamas 1949 metais „Lietuvių Chartoje“ paskelbtomis tautinėmis vertybėmis – lietuvių kalba, tautos istorija, lietuviška mokykla, lietuviška šeima[5]. Tokia ateitininkų tautinio pobūdžio veikla išeivijoje – viena iš svarbesnių šio mokslinio tyrinėjimo problemų. Suprantama, kad labai svarbu atkurti ateitininkų organizacijos ir jos struktūros formavimąsi bei raidą svetimuose kraštuose, bet tuojau pat kyla klausimas, kokiam tikslui tas daroma ir ką jie nuveikia, kokius rezultatus jų veikla pasiekia, kas trukdė realizuoti siekiamus tikslus, pavyzdžiui, organizuojant šeštadienines lietuviškas mokyklas. Tai ateitininkų viena iš pačių svarbiausių tautinės veiklos išeivijoje sričių. Knygoje autorė apie tai kalba, bet apsiriboja Klyvlendo „Šv. Jurgio parapijos“ mokykla ir vietinių „grynorių“ bei dipukų-ateitininkų santykiais (p. 141–144) kaip bendru etaloniniu pavyzdžiu. Recenzento įsitikinimu, būtų tikslingiau plačiau ir detaliau išanalizuoti ateitininkų pastangas ir veiklą stiprinant lietuvišką švietimą pagrindiniuose išeivijos centruose (Čikaga, Niujorkas, Los Andželas, Bostonas ir kt.). Juo labiau, kad ir pati autorė pažymi, jog „Klyvlendo pavyzdys nebuvo vienintelis. Lietuvybės ir katalikybės derinimas ir kitose JAV lietuvių kolonijose buvo aktuali problema“ (p. 145). Vadinasi, vertėtų išsiaiškinti, kiek buvo ateitininkų iniciatyva įkurta mokyklų, kiek tose mokyklose mokėsi ir kiek baigė mokinių; trumpai aptarti, kas buvo dėstoma, kas dėstė ir su kokiomis problemomis susidūrė pedagogai tautiškai auklėdami išeivijos jaunimą; kaip sekėsi kitose kolonijose bendrauti su „grynorių“ atstovais. (Kiekvienu atveju, manau, išryškėtų netipiškos situacijos, nes tarp „grynorių“ taip pat buvo įvairių žmonių). Taigi, būtų galima dar akivaizdžiau parodyti ne tik ateitininkų veiklos atkūrimo išeivijoje tikslingumą, bet ir jų indėlį auklėjant išeivijos jaunimą lietuviška dvasia, stabdant nutautėjimą. Tai labai svarbu ir aktualu šiandien, kai kuriasi nauji išeivių iš Lietuvos centrai užsienyje, kurie eina panašiu kaip ir ankstesnės išeivių kartos keliu, siekdami išsaugoti lietuvybę.

 

Autorė neapeina skausmingos išeivijos problemos – susiskaldymo ideologijos pagrindu. Šią problemą aptaria nemažai dėmesio skirdama ateitininkų ir skautų santykiams (p. 167–197). Verta pažymėti, kad I. Bučinskytė – pirmoji istorikė, kuri detaliai analizuoja išeivijos jaunimo prieštaravimus. Nors ateitininkų ir skautų jaunimo ugdymo organizacijų susitarimai veikė organizaciniu lygmeniu, priešiškumo inercija tarp ateitininkų ir skautų išliko ir DP, ir emigracijos laikotarpiu. Ir tai labai priklausė nuo abiejų organizacijų vadovų pozicijų. Tačiau dar sudėtingesni santykiai išliko su pagrindiniais ateitininkų veiklos oponentais – liberalaus mąstymo jaunimu ir jų sąjunga „Šviesa“, o vėliau – „Santaros“ organizacija (p. 197–224). Anot knygos autorės, realiame gyvenime dauguma ateitininkų ir santariečių jautė vieni kitiems iš ideologinių skirtumų išplaukiantį priešiškumą. Tik kova už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą (labai gaila, kad tik tai – J. S.) buvo vienintelis jų bendros veiklos motyvas.

 

Knygoje taip pat paliestas dar nepriklausomoje Lietuvoje užsimezgęs ir išeivijoje atgaivintas ateitininkų ryšys su tarptautine katalikų intelektualų organizacija „Pax Romana“ (p. 224–255). Autorės nuomone, nors ateitininkai optimistiškai vertino dalyvavimą šioje organizacijoje, tai buvo daugiau reklaminis reikalas, nulemtas menko ateitininkų aktyvumo. Galima diskutuoti, ar ateitininkų aktyvus dalyvavimas organizacijoje „Pax Romana“ galėjo turėti apčiuopiamos reikšmės, jei ne Lietuvos laisvinimo reikaluose, tai bent ateitininkų organizacijos stiprinimui, ar ne?! Reikėtų sutikti su tyrinėtojos mintimi, jog „ateitininkija nepakankamai išnaudojo galimybę pro „Pax Romana“ langą plačiau pažvelgti į pasaulį“ (p. 255). Knyga užbaigiama ateitininkų pozicija svarstant kultūrinius ryšius su okupuota Lietuva (p. 255–268). Čia autorė atkreipia dėmesį į ateitininkų ideologų Juozo Girniaus ir Antano Maceinos išdėstytus principinius teiginius, kad išeivijai yra reikalingas gyvas ryšys su tauta. Tačiau ryšiai su okupuota Lietuva buvo specifinis reiškinys ir išeivijoje tai įvairiai suprato. Labai buvo svarbu bendraujant su pavergta tauta nepažeisti kovos už laisvę principo (p. 260). Tai ir lėmė ateitininkų atsargumą vertinant išeivijos ir krašto ryšių klausimą, o vėliau, 6-ojo dešimtmečio pabaigoje, jaunoji ateitininkų generacija palankiau ėmė žiūrėti į galimybę glaudžiau bendradarbiauti su kraštu.

 

Nenorėčiau sutikti su autorės bandymu „įteisinti“ lietuvių emigracijos istorijoje tik tris bangas (p. 136–138). Ji remiasi Alfonso Eidinto knyga „Lietuvos kolumbai“, kurioje autorius, deja, neskirsto išeivijos į pirmą, antrą, trečią bangas, bet kalba apie ekonominę ir politinę emigraciją. Be to, A. Eidintas kaip tik atskirai atkreipia dėmesį į 1920–1940 metų emigraciją, analizuoja ją ir nurodo, kad tuo metu iš Lietuvos išvyko 102 461 gyventojų. O iš šio skaičiaus 30 869 atvyko į JAV[6]. Panašiai tiek pat, kiek pokariu persikėlė į JAV išeivių. Be to, jeigu tarpukario emigracija buvo grynai ekonominio pobūdžio, kaip ir šiandieninė emigracija iš Lietuvos; tai emigracija prieš Pirmąjį pasaulinį karą turėjo ne vien ekonominį, bet ir politinį (anticarinį) pobūdį. Tuo tarpu politinis pobūdis kaip tik būdingas dipukams. Išeivijos veikėjas Stasys Barzdukas knygoje „Lietuvis savo tautoje, valstybėje, bendruomenėje. Mintys tautiniam ir visuomeniniam ugdymui bei ugdimuisi“ aiškiai išskiria Antrąją išeivijos bangą tarpukario laikotarpiu, o pokarinę, t. y. dipukų, emigraciją priskiria Trečiai bangai[7]. I. Bučinskytės pastebėjimas, kad „šnekamojoje kalboje dabartiniai išeiviai neretai vadinami „trečiabangiais“, „trečiabangininkais“. Ankstesniais metais vartotas terminas „tarybukai“ tiek mokslininkų, tiek pačių išeivių vartojamas vis rečiau“ (p. 19) dar nėra pagrindas (kai nėra stiprios mokslinės argumentacijos) periodizuoti išeivijos istoriją. Tiesa, 2007–2008 metais JAV lietuvių spaudoje jau kilo diskusija išeivių bangų skaičiaus klausimu. Tad, manau, atsirado gera proga ir moksliniu lygmeniu šią problemą aptarti.

 

Pagirtina, kad autorė, kaip mokslininkė, šalia tradicinių tyrimo metodų (aprašomojo, lyginamojo, statistinio, analizės) naudoja ir rečiau istorikų praktikuojamą pokalbio metodą – interviu (p. 17), tiesa, labiau paplitusį tarp sociologų ir politologų. Visiškai suprantama, kad tyrinėjimas, apimantis ne taip jau seną laikotarpį ir kuomet dar gyvi liudininkai, natūraliai skatina mokslininko poreikį taikyti tokį metodą. Manyčiau, toks metodas net būtinas. Juo remiantis įmanoma sukaupti žymiai daugiau ir įvairesnės medžiagos nei jos galima rasti oficialiuose archyvuose, asmeniniuose fonduose ar spaudoje. Šis metodas ypač svarbus (nežiūrint tam tikrų trūkumų, į kuriuos atkreipė dėmesį autorė) tyrinėjant išeivijos problemas, nes, kaip rodo gyvenimas, išeivių veiklos dokumentai daugiausia saugomi veikėjų asmeniniuose archyvuose, o po jų mirties dažniausiai neišlieka – būna sunaikinami artimųjų. Todėl dažnai belieka, kol dar galima, pasinaudoti žmogaus atmintimi. Remiantis šiuo metodu galima išsaugoti specifinę informaciją (dalyvių, įvairaus rango lyderių nuomones apie tam tikrą veikimą, procesus, alternatyvinius planus ir pan.). Tik gaila, kad autorė, tikriausiai dėl tam tikrų priežasčių, plačiau nepasinaudojo šio metodo galimybėmis, apsiribodama tik septyniais interviu su to meto ateitininkų aktyvistais. O tarp gyvųjų jų dar yra tikrai nemažai. Pavyzdžiui, Kaune paskaitas skaito (ir Vilniuje ne kartą teko sutikti) profesorius Romualdas Šviedrys, buvęs SAS užsienio skyriaus vedėjas; manau, kad naudingos informacijos pateiktų buvusi „Draugo“ vyriausioji redaktorė Danutė Bindokienė ir Lietuvos garbės konsulė Ingrida Bublienė, aktyvios ateitininkės; veikėjo Adolfo Damušio sūnus Saulius Jurgis Damušis priklausė ateitininkams, dirbo ALRKF jaunimo stovykloje „Dainava“, buvo „Lietuvių fronto bičiulių“ narys; Birutė Kasperavičienė 1961–1963 metais buvo Moksleivių ateitininkų sąjungos centro valdybos vicepirmininkė, 1965 metais Ateitininkų federacijos tarybos narė; jau keletas metų Lietuvoje gyvena Jūratė Kazickaitė, kuri taip pat aktyviai reiškėsi ateitininkų veikloje; manyčiau, kad ir fotomenininkas Algimantas Kezys, buvęs kunigas, turėtų ką pasakyti, nes dirbo su lietuvių jaunimu, rūpinosi jaunimo švietimu ir spauda, bei daugelis kitų. Buvo tikslinga paimti interviu ir iš oponuojančios ateitininkams pusės – skautų, „Šviesos-Santaros“ organizacijos veikėjų. Tai taip pat būtų svarbi, išliekamąją vertę turinti medžiaga.

 

Baigiant monografijos recenziją galima drąsiai sakyti, kad ateitininkų išeivijoje istorija jau turi tvirtą pamatą; turi ir kvalifikuotą specialistę. Reikia tikėtis, kad Ilona Bučinskytė ir toliau tęs savo tyrinėjimus gilinamąja ir plečiamąja prasme. Tuo labiau, kad kol kas už borto dar lieka ateitininkų veikla nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio. Ši knyga – tai tam tikras paminklas lietuvybės puoselėtojams, susitelkusiems į „Ateitininkų federaciją“ išeivijoje. Taip pat svarus indėlis į lietuvių istoriografiją – užpildyta dar viena „balta dėmė“ mūsų tautos istorijoje, surasti ir iškelti nauji, aktualūs probleminiai klausimai. Knyga neturėtų užsigulėti knygynų lentynose – ji, manau, atkreips ne tik besidominčių lietuvių išeivijos istorija ar katalikiškų organizacijų istorija asmenų dėmesį, bet ir patrauks platesnius Lietuvos visuomenės sluoksnius, besidominčius tautos istorija, taip pat pasieks ir mūsų tautiečius užsienyje.

 

Nuorodos

 

 



[1] Bučinskytė, I. Ateitininkų federacija išeivijoje XX a. 5–7 dešimtmečiuose. Daktaro disertacija. Kaunas, 2006, p. 182.

[2] Ateitininkų pėdsakais: Ateitininkų federacija išeivijoje 1945–1970 m. Dokumentų rinkinys. Sud. Ilona Bučinskytė. Vilnius: Versus aureus, 2008, 700 p.

[3] Čiulevičius, V. Išeivijos vaidmuo nepriklausomos Lietuvos atkūrimo darbe. Chicago: Spaudė M. Morkūno spaustuvė, 1981, p. 14.

[4] Ateitininkai. Lietuvių enciklopedija. Boston, 1953, t. 1, p. 341–342.

[5] Pasaulio lietuvių bendruomenė 1949–2003. Sudarytoja ir mokslinė redaktorė Vitalija Stravinskienė. Vilnius: Artlora, 2004, p. 36–37.

[6] Eidintas, A. Lietuvių kolumbai. Lietuvių emigracijos istorijos apybraiža. Vilnius: Mintis, 1993, p. 70.

[7] Barzdukas, S. Lietuvis savo tautoje, valstybėje, bendruomenėje. Mintys tautiniam ir visuomeniniam ugdymui bei ugdymuisi. Chicago, 1973, p. 158–161.