„Istorija“. Mokslo darbai. 75 tomas
Mindaugas TAMOŠAITIS. Bronys Raila ir 1940 m. birželis Lietuvoje
Spausdinti

Anotacija. Pirmą kartą publikuojami žymaus Lietuvių tautininkų sąjungos veikėjo Bronio Railos eilėraščiai, liaupsinantys Sovietų Sąjungą, rašyti pirmomis Lietuvos okupacijos dienomis 1940 m. birželį. Eilėraščiai išryškina B. Railos ideologinį blaškymąsi, kuriuo autorius dažnai mėgdavo kaltinti kitus, pats kategoriškai pabrėždamas savo ideologinių pažiūrų nuoseklumą.

 

Prasminiai žodžiai: okupacija, autoritarinis valdymas, Lietuvių tautininkų sąjunga, Sovietų Sąjunga, Raudonoji armija.

 

Abstract. Poems by Bronys Raila, former famous member of the Lithuanian Nationalist Union, are published for the first time. These poems were written during the first days of Lithuania’s occupation (May, 1940) and eulogized the Soviet Union. Ironically, though B. Raila repeatedly claimed the stability of his ideological views and blamed other colleagues for the lack of it, his poems reveal his own ideological inconsistency.

 

Key words: occupation, authoritarian government, Lithuanian Nationalist Union, Soviet Union, Red Army.

 

 

 

Įvadas

 

1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, didžioji dalis lietuvių visuomenės manė, kad žlugo beveik keturiolika metų šalį valdęs autoritarinis A. Smetonos valdymas, o ne Lietuvos valstybės nepriklausomybė. Atsirado tokių, kurie iki neapykantos ėmė smerkti į užsienį pasitraukusį prezidentą A. Smetoną ir jo valdymą, o už „liaudies išlaisvinimą“ negailėjo liaupsių sovietų kariuomenei. Aktyviai reiškėsi prosovietiškai nusiteikusi lietuvių inteligentija, apie kurios nuotaikas ir veiksmus istoriografijoje nemažai rašyta[1]. Tuo tarpu tautininkų – pagrindinių autoritarinio valdymo rėmėjų, – veiksmai aptariamuoju momentu plačiau nėra nušviesti. Tradiciškai nurodoma, kad nuo Raudonosios armijos įžengimo į Lietuvą jie smerkė sovietų veiksmus ir stengėsi išlaikyti Lietuvos valstybingumo likučius. Tautininkai pristatyti kaip kankiniai, daugiausiai nukentėję nuo sovietų okupacijos 1940–1941 metais[2]. Tuo abejoti nėra pagrindo.

 

Tačiau būta išimčių. Bene ryškiausias pavyzdys – Bronys Raila, išsiskyręs savo politinių pažiūrų nenuoseklumu. Studijuodamas Vytauto Didžiojo universitete Kaune iš pradžių bandė veikti Lietuvos socialdemokratų partijos aplinkoje (bendradarbiavo jų spaudoje), 1930–1931 m. aktyviai veikė prokomunistinės ideologijos žurnale „Trečias frontas“, šį valdžiai uždarius, po kurio laiko metėsi į valdžioje buvusią Lietuvių tautininkų sąjungą, dešiniąją, priešingą savo ideologija. 1934 m. įstojęs į šią partiją, B. Raila per trumpą laiką pasidarė vienu tautininkų ideologų, nuolat politinėmis temomis pasisakė per radiją, rašė straipsnius. Savo autobiografijoje B. Raila rašė: „Nuo 1932 m. rugsėjo ligi 1937 m. pavasario, o vėliau nuo 1939 m. rugsėjo ligi 1940 m. birželio 15 d. (t. y. ligi sovietinės okupacijos pradžios) rašiau kasdienes spaudos ir politikos apžvalgas ir jas skaičiau per Lietuvos radiją. Politikos ar kultūros temomis rašiau straipsnius „Lietuvos aidui“, „Jaunajai kartai“, „Akademikui“, „Ūkininko patarėjui“, „Mūsų kraštui“, ypač „Vairo“ žurnalui. Studijų metais Paryžiuje laikotarpiu buvau „Lietuvos aido“ dienraščio specialus korespondentas Vakarų Europoje. Baigęs studijas ir kylant karui sugrįžęs į Kauną, iš pradžių dirbau savaitraščiu tapusio „Vairo“ žurnalo redakcijos sekretoriumi, o nuo 1939 m. lapkričio ligi 1940 m. birželio 15 d. oficiozinio dienraščio „Lietuvos aidas“ dieninės laidos ir užsienio politikos skyriaus redaktoriumi. Įvairaus turinio straipsnius rašiau kone kasdien“[3]. Juose, visų pirma tautininkiškosios minties jaunimo spaudoje – žurnale „Akademikas“ bei laikraštyje „Jaunoji karta“[4] – išdėstyti B. Railos samprotavimai, raginimai ir pasiūlymai Lietuvos lituanizacijos, tautinių mažumų klausimais, siūlomi socialinio teisingumo, politinės santvarkos bei užsienio politikos krypties modeliai ne vieną šiandieninį skaitytoją galėtų šokiruoti savo radikalumu, atviromis simpatijomis dešiniajam totalitarizmui[5]. Straipsnių pagrindu 1940 m. turėjo pasirodyti atskira R. Railos knyga, tačiau dėl dramatiškų 1940 m. įvykių Lietuvoje tai nebuvo padaryta.

 

Jeigu okupacijos išvakarėse lietuvių visuomenėje B. Raila išsiskyrė kaip aršus komunizmo ir Sovietų Sąjungos simpatikų priešininkas, tai jo pažiūros kardinaliai pasikeitė Lietuvos okupacijos pradžioje. Kaip matyti iš žemiau publikuojamų eilėraščių, B. Raila ėmė šlovinti sovietų kariuomenę. Tiesa, 1996 m. JAV miręs B. Raila apie šiuos eilėraščius niekur neužsiminė. Maža to, jis jau nuo 1940 m. rudens vėl pasidarė didelis sovietų priešininkas, aktyviai dalyvavo pronacistinio Lietuvių aktyvistų fronto (LAF’o) veikloje[6]. Vėlesniu laikotarpiu parašytose knygose B. Raila nuolat kritikavo komunistinę santvarką bei jos rėmėjus, ypač lietuvius, 1940 m. vasarą nuėjusius tarnauti sovietams. Apie savo antikomunistines nuostatas B. Raila 1993 m. rašė: „Savo ideologinių pažiūrų į socializmą, ypač marksizmą ir sovietinį komunizmą jau ilgokas laikas ar dar vis nekeičiau – ligi dabar, ir tat trunka per 60 metų su viršum. Kartais net baiminuosi, kad taip „sukalkėjau“ ir „nesiblaškiau“, vis per maža ir per sunkiai keisdamasis. Vienas tik kalifornietis J. Kojelis Lietuvos spaudoj sykį neseniai dėstė, kad aš esąs nerimtas ir nepatikimas, nes nuolat keičiąs ideologijas ir partijas. O! kad taip linksma būtų!...“[7]. B. Railos prosovietiniai eilėraščiai, kaip ir jo veikla 1940 m. birželį, skirtingai nei jo politinės pažiūros ir veikla XX a. 4-ame dešimtmetyje[8], nėra sulaukę istorikų dėmesio. Užpildant šią istoriografijos spagą siekiama: atskleisti publikuojamų eilėraščių galimą atsiradimo versiją ir pateikti iki šiol neskelbtus keturis B. Railos 1940 m. birželį parašytus eilėraščius.

 

Remiamasi archyve surastais minėtais eilėraščiais, paties B. Railos atsiminimais, to meto spauda, amžininkų atsiminimais, istorikų tyrimais. Siekiant kiek galima išlaikyti autentiškumą, išskyrus korektūrą, eilėraščių kalba netaisyta.

 

Trumpas eilėraščių pristatymas ir galima jų sukūrimo versija

 

Skelbiami eilėraščiai buvo atsitiktinai surasti Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos rankraštyne valstiečių liaudininkų veikėjos Felicijos Bortkevičienės fonde (f. 192). Jame rankraščiai, kaip ir dokumentai, susiję su Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga, fonde atsirado tik 8-ame dešimtmetyje. Todėl ilgą laiką jie visuomenei nebuvo prieinami. Galbūt čia ir slypi atsakymas, kodėl eilėraščiai iki šiol nebuvo sulaukę atskiro tyrėjo dėmesio. Tačiau lieka neaišku, kur aptariami B. Railos eilėraščiai buvo iki to laiko ir kaip jie atsirado Lietuvos mokslų akademijoje.

 

Rankraščio anotacijoje prie B. Railos pavardės nurodyti trijų iš surastų keturių eilėraščių pavadinimai. Ant viršelio romėniškai pažymėta eilėraščių sukūrimo data „1940 IV 17“.[9] Nėra jokios abejonės, kad eilėraščiai rašyti paties autoriaus ranka, o po visais eilėraščiais pasirašyta paties B. Railos. Eilėraščių pavadinimai gana tiksliai atspindi jų turinį: „Išsilaisvinimas“, „Dėkui tau, raudonarmieti!“, „Tautų brolybė“, „Niekuomet nebesugrįš“ (visi jie pateikiami žemiau). Pirmame eilėraštyje autorius A. Smetonos valdžios nuvertimą vadina lietuvių tautos „išsilaisvinimu“. Kitame eilėraštyje išreikšta padėka „išsilaisvinimą“ atnešusiai sovietų kariuomenei – Raudonajai armijai, kuri, anot autoriaus, atėjo iš „laisvo krašto“. Nors kraštas neįvardytas, aišku, kad turima omenyje Sovietų Sąjunga. Trečiame eilėraštyje išreiškiama viltis, jog praėjo jau „tamsybės ir skurdo“, „šovinizmo“ laikai, kad niekas netrukdys tautoms broliškai gyventi po „vėliava komunizmo“, laikantis principo „laisvė, brolybė, lygybė“. Išreikštas džiaugsmas ir kviečiama žygiuoti į laimingesnį gyvenimą, į „šviesą“. Paskutinis eilėraštis trykšta optimizmu, jog „niekuomet nesugrįš tironijos laikai“, nes „laimėta kova ir jau laisvės vaikai sunkius pančius po kojom pamynė“. Šiame ir ankstesniuose eilėraščiuose išreiškiama neapykanta buvusiai Lietuvos valdžiai ir jos rėmėjams, kurie įvardyti kaip „vadai“, „karjeristai piktieji“ ir pan. Nesunkiai galima suprasti, jog šie žodžiai skirti nuversto autoritarinio valdymo rėmėjams, visų pirma tautininkams, kurių ilgametis lyderis buvo prezidentas A. Smetona. Kaip tik šios partijos narys, teisingiau, vienas iš jaunosios tautininkų kartos lyderių prieš okupaciją buvo pats Bronys Raila. Kaip matyti iš ketvirto eilėraščio paskutinių dviejų posmelių, B. Raila nesuvokė sovietų kariuomenės įžengimo į Lietuvą galimų pasekmių. Jei prieš tai aptartame eilėraštyje jis rašė, kad tautoms bus gera gyventi po „vėliava komunizmo“, tai šį kartą autorius užsiminė apie nepriklausomą Lietuvą: „Kilnu vargt ir kentėt dėl laisvos Lietuvos“, kviesdamas laimėjus kovą „pasišvęsti mokslui, kūrybai“, perspėdamas nebesnausti ramiai savo ginklus sudėjus, „būdėki Tėvynės sargyboj!“. Taip ir lieka neaišku, ar eilėraščių autorius po sovietų kariuomenės įžengimo įsivaizdavo Lietuvą dar kaip nepriklausomą valstybę, ar ji jau turėjo būti komunistinė, galbūt kaip viena iš Sovietų Sąjungos respublikų. Tačiau nėra abejonės – abiems atvejais Lietuva vienaip ar kitaip turėjo būti priklausoma nuo Sovietų Sąjungos.

 

Koks tikslus šių eilėraščių sukūrimo laikas? Turint omenyje, jog Sovietų Sąjunga ultimatumą Lietuvai įteikė 1940 m. birželio 14, o kitos dienos antroje pusėje ją okupavo, abejotina po eilėraščiais parašyta jų sukūrimo data – tų metų balandžio 17 d. Visų pirma, likus porai mėnesių iki sovietų okupacijos, būsimus įvykius vargu ar buvo galima numatyti; antra, B. Raila jau keletą metų[10] iki okupacijos buvo aršus komunizmo priešininkas, kartu su kitais jaunaisiais tautininkais Vincu Rasteniu, Vytautu Alantu, Domu Cesevičiumi nuolat tautininkų spaudoje aukštino nacionalizmą, rašė antisovietinius straipsnius[11]. Eilėraščiai aptaria 1940 m. birželio 15 d. įvykusį sovietų kariuomenės įžengimą į Lietuvą bei autoritarinės valdžios žlugimą. Turint omenyje po eilėraščiais romėniškai nurodytą balandžio mėnesį „IV“, prieš tai aptarti argumentai leidžia kalbėti apie paties B. Railos sąmoningą (arba ne) suklydimą: vietoj skaičiaus „IV“ turėjo būti parašytas „VI“ (birželio mėnuo). Vadinasi, eilėraščiai galėjo būti sukurti okupacijos pradžioje, o pasirašyti birželio 17 d., sovietams suformavus marionetinę Liaudies vyriausybę su Ministru pirmininku Justu Paleckiu priešakyje. Kaip tik paaiškėjus jos sudėčiai, spaudoje atsirado straipsnių ir eilių, panašių į B. Railos eilėraščius. Skirtumas tik tas, kad juos rašė daugiau ar mažiau prosovietiškai nusiteikę lietuvių inteligentai ar kultūrininkai, smerkę žlugusį A. Smetonos valdymą.

 

Priešingai nei kiti, B. Raila savo eilėraščių taip niekur ir nepaskelbė. Tada kyla klausimas: koks šių eilėraščių parašymo tikslas? Juolab, kad Bostone išleistoje „Lietuvių enciklopedijoje“ nurodyta, kad Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, B. Raila birželio 21 d. pabėgo į Vokietiją[12], nors paties B. Railos trumpoje autobiografijoje jo pasitraukimo iš Lietuvos laikas ir aplinkybės nebuvo sukonkretintos[13]. Vadinasi, B. Raila bent iki birželio 21 d. dar gyveno Lietuvoje. Kaip tik iki birželio 21 d. sovietų okupacijos pradžioje vyko esminiai pokyčiai, buvo suformuotos aukščiausios prosovietinės valdžios institucijos. Nepriklausomos Lietuvos valdininkai masiškai buvo atleidinėjami iš pareigų. Jų vietas užėmė sovietams ar Lietuvos komunistų partijai lojalūs asmenys. Tokiomis aplinkybėmis sukairėjęs valstiečių liaudininkų dienraščio „Lietuvos žinių“ redaktorius Jonas Šimkus[14] buvo paskirtas autoritarinio valdymo metais valdžios dienraščio „Lietuvos aidas“ vyriausiuoju redaktoriumi. Taip atsitikus, B. Raila kaip buvęs tautininkų oficiozo bendradarbis ketino toliau išlikti savo pareigose. Tuo tikslu jis aplankė J. Šimkų, buvusį savo bičiulį nuo kairiųjų literatų leisto žurnalo „Trečiojo fronto“ laikų[15]. Kaip tik tada B. Raila galėjo ateiti į „Lietuvos aido“ redakciją nešinas savo neseniai parašytais eilėraščiais. Matyt, išreikšdamas lojalumą naujajai valdžiai, tikėjosi išlikti savo pareigose. Tačiau eilėraščių autorius, dar neseniai kritikavęs komunistus ir jų talkininkus, sovietams buvo persona non grata. Anot B. Railos, jam tai į akis išdėstė naujasis „Lietuvos aido“ redaktorius, kartu pataręs jam kuo greičiau išvykti į užsienį. B. Raila, suvokęs padėties rimtumą, ne tik nepaskelbė savo eilėraščių, bet jau birželio 21 d. nelegaliai apleido Lietuvą[16]. Toliau prasidėjo B. Railos antikomunisto, kovotojo už Lietuvos nepriklausomybę veiklos baras, susijęs su Lietuvių aktyvistų fronto veikla, kuri istoriografijoje plačiau aptarta[17]. Emigracijoje B. Raila ir toliau liko aktyvus: dažnai kreipdavosi į lietuvių tautą per Laisvės radiją ir nuolat rašė lietuvių išeivijos spaudoje.

 

 

Bronio Railos eilėraščiai

 

Išsilaisvinimas[18]

 

Ilgus metus prispausti

Kentėt turėjom baisias skriaudas.

Mums buvo leista tiktai jausti

Nusivilimus, karčias raudas.

 

Tūnojo liaudis surakinta,

Dėjonės, ašaros klestėjo –

Bet, štai, kitoks jau rytas švinta,

Kita gadynė mums artėja.

 

Juk laisvė turi būt vienoda,

Ne vien turtuoliams ja naudotis.

Juk tiems, kas darbą dirbo juodą

Taip pat saulutė tur šypsotis.

 

Suprato darbo žmonės tiesą:

„Gana dūsaut ir aimanuot!“

„Visiems paskirta Laisvės šviesa!“

Ir – nusprendė išsivaduoti.

 

Pakėlė liaudis kumštį tvirtą

Prieš savanaudžius, karjeristus.

Iš pasmerktų, galiūnais virtom!

Kas vėl pavergti mus išdrįstų?“.

 

 

Dėkui tau, raudonarmieti![19]

 

Dėkui tau, raudonarmieti

Mūs kraštan kad atvykai,

Kad nuskriaustąjį valstietį

Iš vargų išvadavai.

 

Jums čia nesant mes kentėjom

Priespaudoje užmiršti.

Tik supratom, tik girdėjom,

Kad Jūs esat ten laisvi.

 

Mums „valdovai“ žiauriai draudė

Apie jus laisvai kalbėt.

Pakalbėjus – tuojaus baudė,

Teko daug, už tai kentėt.

 

Kas drąsesnį žodį tarė

Apie jus, brangūs draugai,

Tą kalėjiman uždarė

Ir kankino ten labai.

 

Bet vilties mes nenustojom,

Nenuleidome galvos,

Dėl laisvužės vis kovojom

Laukėm Jūsų pagalbos.

 

Jūs atspėjot mūsų skausmą

Ir atvykot čia skubiai.

Tad supraskit mūsų džiaugsmą

Jūs laisvi mūsų draugai.

 

Jumyse mes semsim drąsą

Nenuleisime galvos.

Tepabando tebegrąso

Priešai mūsų – „nušluosim juos“.

 

 

Tautų brolybė[20]

 

Praėjo tamsybės ir skurdo laikai

Praėjo laikai šovinizmo.

Su daina pakilo į erdves, aukštai

Graži vėliava komunizmo.

 

Težydi pasaulyj brolybė

Visų, be skirtumų, tautų –

Nes „laisvė, brolybė, lygybė“ –

Tai obalsis darbo žmonių.

 

Mus stengės išskirti kerštingi „vadai“,

Mums liepė bijoti viens kito,

Bet mes jų neklausėm ir todėl už tai

Džiaugsmingas rytojus nušvito.

 

Težydi pasaulyj brolybė ir t. t.

Vis tiek juk, kokios tu nebūtum Tautos

Jei rankos tu draugui netiesi,

Žinok, kad turtuolis tave neužstos

Ir vienas kovos nelaimėsi.

 

Težydi pasaulyj brolybė ir t. t.

Tad laisvės dainužę užtraukę linksmai

Žygiuokim pirmyn mes į šviesą.

Telydi mus laimė ir vien tik džiaugsmai

Laimėsim visuomet su tiesa.

 

Težydi pasaulyj brolybė

Visų, be skirtumų, tautų

Nes „laisvė, brolybė, lygybė“ –

Tai obalsis darbo žmonių“.

 

 

Niekuomet nebesugrįš[21]

 

Niekuomet nebesugrįš tironijos laikai,

Nebesugrįš nelemtoji gadynė,

Nes laimėta kova ir jau laisvės vaikai

Sunkius pančius po kojom pamynė.

 

Nepalaužė kovotojų valios tvirtos

Nei kalėjimai, darbo stovyklos.

Darbo žmogus pusiaukely niekad nestos

Išmokytas vargo mokyklos.

 

Tai kas, kad ji varžė ir žiauriai kankino

„Vadai“ – karjeristai piktieji.

Kovodams vargdienis tik vieną težino,

Kad su tiesa visuomet laimėji.

 

Drąsiai ėjo pirmyn, vien dėl laisvės brangios

Galvas guldė, sveikatą aukojo:

„Kilnu vargt ir kentėt dėl laisvos Lietuvos“

Bekovodams kiekvienas žinojo.

 

Tad sukruskim dabar mes tą kovą laimėję,

Pasišvęskim mokslui, kūrybai.

Nebesnauskim ramiai savo ginklus sudėję

Ir būdėki Tėvynės sargyboj!”.

 

 

Nuorodos

 

 



* Mindaugas Tamošaitis – Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Lietuvos istorijos katedros lektorius; adresas: T. Ševčenkos g. 31, LT-03111 Vilnius, el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų sritys – Lietuvos ir Sovietų Sąjungos santykiai tarpukariu, Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos veikla 1927-1940 m., XX a. Lietuvos parlamentarizmo istorija.

 

 



[1] Pvz: Truska, L. Pasimokyti galima tik iš kritiškai suvoktos istorijos. Kultūros barai, 2002, p. 78; Tamošaitis, M. Kairiosios lietuvių inteligentijos veiksmai Lietuvos okupacijos išvakarėse ir pirmomis okupacijos dienomis. Genocidas ir rezistencija, 2006, nr. 1, p. 62–85.

[2] Lietuviai tautininkai – komunistų kankiniai. Chicago, 1988.

[3] Raila, B. Autobiografija. Knygnešys, 1991, nr. 4, p. 13.

[4] Pvz., Daumantas Alg. (Raila B.), Lietuva nori proto, drąsos ir valios. Jaunoji karta, 1935, nr. 19, p. 403; Daumantas Alg. (Raila B.) Nesąmonė ar naivumas. Akademikas, 1934, nr. 40, p. 642–643.

[5] Raila, B. Kova už lietuvišką sostinę. Vairas, 1939, nr. 44, p. 869 ir kt.

[6] Plačiau: Truska, L. Lietuviai ir žydai nuo XIX a. pabaigos iki 1941 m. birželio. Vilnius: VPU leidykla, 2005, p. 132–195.

[7] Raila, B. Žmonės ir faktai – tikri ir išgalvoti. Keli V. Sirijos Giros prisiminimai ir komentarai. Akiračiai, 1993, nr. 10, p. 8.

[8] Liniauskas, V. Magistro darbas „Bronio Railos politinės pažiūros ir veikla XX a. 4-ame dešimtmetyje“. Vilnius, 2007. VPU Lietuvos istorijos katedros metodinis kabinetas, saug. vien. nr. 686; Gudaitis, L. Trečio Fronto agonija. Paskutinio numerio paieškos. Darbai ir dienos, 2007, nr. 47, p. 201–236; Svarauskas, A., Tamošaitis, M. Lietuvos politinių partijų jaunosios kartos radikalėjimas XX a. 4-ame dešimtmetyje. Istorija, 2007, t. 68.

[9] Raila, B. Išsilaisvinimas. – Dėkui tau, raudonarmieti, – Niekuomet nebesugrįš (Eilėraščiai). LMAB RS, f. 192–169, l. 1–4.

[10] Labiausiai B. Raila kaip antikomunistas visoje Lietuvoje išgarsėjo 1936 m. kritikuodamas sukairėjusį žurnalą „Literatūra“, leistą Vytauto Didžiojo universiteto leidyklos „Universitas“. (Pvz., Valkiniškis, A. [Raila, B.]. Universitetas ir politika. Keletas pastabų apie „Literatūros“ žurnalą. Vairas, 1936, nr. 7–8, p. 833–841; Valkiniškis, A. [Raila, B.]. Lietuviškojo kultūrbolševizmo išdidumas. Ten pat, nr. 10, p. 205–211; Valkiniškis, A. [Raila, B.]. Sielvartai dėl „realių sumanymų“ ir literatūros kritikos. Ten pat, nr. 12. p. 445–453; Valkiniškis, A. [Raila, B.] „Pažangioji“ literatūros kritika. Ten pat, 1937, nr. 2, p. 202–205; Valkiniškis, A. [Raila, B.] L’enfant terrible. Ten pat, nr. 5, p. 89–98).

[11] Plačiau: Svarauskas, A., Tamošaitis, M. Lietuvos politinių partijų ...

[12] Raila Bronys. Lietuvių enciklopedija. Boston, 1961, t. XXIV, p. 440–441.

[13] Raila, B. Trumpa autobiografija: pagaliau tampu „išeivis“. Akiračiai, 1993, nr. 3, p. 10.

[14] Plačiau: Tamošaitis, M. Kairiosios lietuvių inteligentijos...

[15] Gudaitis, L. Trečio Fronto agonija ...

[16] [Raila, B.] Vinco Krėvės tragedija. Vienybė, 1946, nr. 23.

[17] Truska, L. Lietuviai ir žydai ...

[18] Raila, B. Išsilaisvinimas. LMAB RS, f. 192–169, l. 1.

[19] Raila, B. Dėkui tau, raudonarmieti! LMAB RS, f. 192–169, l. 2.

[20] Raila, B. Tautų brolybė. LMAB RS, f. 192–169, l. 3.

[21] Raila, B. Niekuomet nebesugrįš. LMAB RS, f. 192–169, l. 4.

Gauta 2008 m. liepos 22 d.

Pateikta spaudai 2009 m. birželio 20 d.

 

Summary

Bronys Raila and June, 1940 in Lithuania

 

Poems by Bronys Raila, former famous member of the Lithuanian Nationalist Union, are published for the first time. These poems were written during the first days of Lithuania’s occupation (May, 1940) and eulogized the Soviet Union. The poet considered the overthrow of the authoritarian regime as the “liberation” of the Lithuanian nation and thanked the Soviet army which, according to him, came from “a free country”. Though the country was not named, it is clear that the author had in mind the Soviet Union. Raila welcomed new authorities and cherished hopes for more exciting life and creation possibilities. However, it remains unclear how the poet viewed the future of Lithuania – as an independent country or a communist one, maybe part of the Soviet Union. No doubt, in both cases Lithuania was to be dependent on the Soviet Union.

 

Though, most probably, B. Raila created these poems seeking collaboration with the Soviet authorities, he was not welcomed by them because of his reputation as a former well-known anticommunist. Therefore, B. Raila, instead of publishing his poems, emigrated to Germany on the 21st of June where he continued his anticommunist activities.

 

Ironically, though B. Raila repeatedly claimed the stability of his ideological views and blamed other colleagues for the lack of it, his poems reveal his own ideological inconsistency.