„Istorija“. Mokslo darbai. 75 tomas
Aldona GAIGALAITĖ. Mokslinė istorinė periodika nepriklausomoje Lietuvoje (1921–1940)
Spausdinti

Anotacija. Straipsnyje aptariama lietuvių istorinės mokslinės periodikos atgaivinimo nepriklausomybės metais aplinkybės, istorinių mokslinių leidinių turinys ir forma. Skiriama dėmesio žurnalų leidėjams, jų redaktoriams ir autoriams. Atskleidžiamas mokslinių istorinių žurnalų tobulėjimas, modernėjimas, prisitaikymas prie Vakarų Europos panašaus pobūdžio periodikos. Keliamas klausimas dėl istorinių leidinių trumpalaikiškumo, dažno pavadinimų keitimo.

 

Straipsnyje nušviečiamas Lietuvos Respublikos istorinės mokslinės periodikos formavimasis, jos būklė ir keliamos problemos. Atsakoma į klausimą, kokie uždaviniai ir tikslai kilo istorinei periodikai, kodėl jos buvo palyginti nemažai, tačiau leidiniai išsilaikydavo labai trumpai? Kodėl moksliniuose žurnaluose, be straipsnių, būdavo spausdinama ir daug dokumentų bei šaltinių publikacijų? Akcentuojami tie istorikai, kurie aktyviai rašė į istorinius mokslinius žurnalus ir populiarino istorinę mintį Respublikos partijų, srovių, jaunimo ir kituose laikraščiuose bei žurnaluose.

 

Pateikiamos tuo metu aktualiausios istorikų koncepcijos, jų naujoviškumas ir lietuviškas savitumas, taip pat istorikų metodologinis požiūris. Aptariama istorinių straipsnių gausa neistorinio pobūdžio moksliniuose žurnaluose. Konstatuojama istorinės mokslo populiarinimo literatūros poreikis visuomenėje, tautos identiteto ugdymas pasitelkiant istorines žinias.

 

Prasminiai žodžiai: periodika, istorinė mokslinė periodika, istorijos mokslo populiarinimas, istoriografija.

 

Abstract. The article discusses the circumstances of the revival of the Lithuanian historical periodic press in the years of independence. Close attention is given to the content and form of history science publications, their publishers, editors and authors as well as to the ways these publications were updated to reach the standards of West European periodicals. The author also poses the question of the transience of some historical publications and a frequent change of their titles. In addition, the article also expounds on the development of the Lithuanian history science periodicals, their state and the problems they dealt with. The article also concentrates on the following issues: what objectives and aims were pursued by history science periodicals, why their existence was short-termed and why scientific journals, next to research articles, published many documents and historical sources. Historians who contributed to the development of history science by their articles published in scientific journals, youth and party magazines and newspapers are also mentioned.

 

The author presents the most relevant historical conceptions of that period, their novelty and national originality, historians’ methodological approaches as well as concentrates on the importance of the spread of historical knowledge in fostering national identity.

 

Key words: periodic press, history science publications, popularization of history science, historiography.

 

Įvadas

 

Lietuvoje mokslinė periodika turėjo palyginti gilias tradicijas. Jau nuo XVIII amžiaus ji buvo susijusi su Vilniaus universitetu ir apie jį susitelkusiomis draugijomis bei mokslininkais. Net ir uždarius universitetą, Lietuvoje likę ir iš jos išvykę mokslo darbuotojai išlaikė ir kūrė naujas mokslinio pobūdžio draugijas, tęsė tyrinėjimus, susijusius su gimtuoju kraštu, leido mokslinę periodinę literatūrą. Caro valdžios represijos po 1863 m. sukilimo nutraukė mokslinės periodikos leidimo tradicijas. Be to, prasidėjo naujas tautinio atgimimo laikotarpis, išskyręs lietuvių ir lenkų tautinius siekius bei idealus. Tarp abiejų tautų paaštrėjo prieštaravimai kalbos, kultūros, socialiniais, politiniais, požiūrio į tautų ateitį ir kitais klausimais. Tas idėjas imta skleisti periodinėje spaudoje. Kartu gimė periodika ne tik lietuvių, bet ir rusų, lenkų, baltarusių kalbomis, propagavusi kiekvienai tautai aktualius siekius ir kartu aštrinusi santykius tarp tautų.

 

Greta lietuviškų laikraščių, ėjusių nuo XIX a., Lietuvių mokslo draugijos iniciatyva nuo 1906 m. Vilniuje imta leisti pirmąjį mokslinį ir mokslo žinių populiarinimo žurnalą „Lietuvių tauta“. Tai buvo ne vien istorinis mokslinis žurnalas. Jame buvo spausdinami straipsniai gamtos, tiksliųjų mokslų, visuomeninių politinių mokslų ir kita tematika. Kadangi leidinį redagavo dr. Jonas Basanavičius, istorinei tautos praeičiai žurnale buvo skiriama daug vietos.

 

Susikūrus nepriklausomai Lietuvos Respublikai, o Vilniaus kraštą okupavus lenkams, žurnalo redakcija kartu su redaktoriumi liko Vilniuje. Ryšiai su Kaunu pasunkėjo. Be to, Kaune telkėsi Pirmojo pasaulinio karo išsklaidyti mokslo žmonės, kūrėsi universitetas, mokslinės organizacijos. Subruzdo ir istorikai. Juos parėmė istorijos mylėtojai, kitų sričių mokslo žmonės, nes istorija buvo viena aktualiausių ideologinių tautinio išsivadavimo paskatų. Tautos praeitis tarnavo kuriamai ateities vizijai. Susikūrus savarankiškai valstybei, istorinė periodika padėjo vienyti ir stiprinti tautą, ji tapo viena svarbiausių (jei ne svarbiausia) gyventojų pilietiškumo ir jaunosios kartos auklėjimo grandžių.

 

Istorinė mokslinė periodika

 

„Lietuvių tautos“ eilinis karo meto numeris buvo išleistas 1919 m. Dėl karo su bolševikais ir lenkais pasiekti nepriklausomą Lietuvą jam buvo sunku. Žurnalas plito tarp Vilnijos lietuvių ir ilgainiui tapo jiems artimas. Be to, nepriklausomos Lietuvos valstybės istorikai, susibūrę Kaune, siekė turėti savo mokslinį žurnalą. Jo leidimu rūpinosi ne tik istorikai, bet ir kitų sričių mokslininkai. 1921 m. sausio 16 d. susirinkę Lietuvos mokslo ir kultūros veikėjai prof. Vincas Čepinskis, prof. Adomas Jakštas-Dambrauskas, dr. Kazys Grinius, prof. Antanas Kriščiukaitis, prof. Petras Leonas, prelatas prof. Jonas Mačiulis-Maironis, mokytojas Pranas Mašiotas, prof. Povilas Matulionis, kun. Juozas Tumas-Vaižgantas ir prof. Eduardas Volteris nutarė, kad reikia pradėti leisti neperiodinius rinkinius, skirtus Lietuvos istorijos medžiagai rinkti ir skelbti. Tų pačių metų sausio 20 d. susirinko dar platesnis inteligentijos ratas. Susirinkime dalyvavo gen. J. Bulota, prof. Kazimieras Būga, rašytoja Sofija Čiurlionienė, istorikas diplomatas Petras Klimas, karininkas Jonas Laurinaitis, mokytojas Vincas Palukaitis ir geografijos vadovėlių autorius, žurnalistas, mokytojas Antanas Vireliūnas. Sumanytam leidiniui buvo numatytas „Mūsų Senovės“ pavadinimas. Jo redaktoriumi išrinktas kun. J. Tumas-Vaižgantas, o redakcinės komisijos nariais K. Būga, prof. A. Janulaitis ir P. Klimas. Mokslininkų iniciatyvą palaikė Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijos sekretorius prof. Vincas Krėvė-Mickevičius. Jis „Mūsų Senovės“ leidimą paspartino ir tais pačiais metais knyga pasirodė[1].

 

„Mūsų Senovę“ galime vadinti periodiniu leidiniu, nes per dvejus metus jo buvo išleista 4 knygos. Žurnale yra dokumentų publikacijų, recenzijų, bet nėra moksliniams žurnalams būdingos informacijos ir kitų dalykų. Didžiausias dėmesys skiriamas straipsniams, kaip numatyta leidinio programoje, apimantiems laikotarpį nuo Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus laikų, t. y. nuo XIX a. vidurio iki Pirmojo pasaulinio karo. Tai buvo lietuvių tautinės savimonės brendimo, jos pasireiškimo ir pagaliau nepriklausomos Respublikos sukūrimo laikotarpis. Leidinyje taip pat spausdinti straipsniai iš lietuvių etnografijos, mitologijos, archeologijos, numizmatikos, sfragistikos, net istorinės bibliografijos.

 

Buvo publikuojama medžiaga, kuri labiausiai rūpėjo redaktoriui kun. J. Tumui-Vaižgantui. Kaip taikliai pastebėjo Vaclovas Biržiška: „Kun. J. Tumo energija ir jo rūpesčiu ir visa „Mūsų Senovė“ gavo savitą, „tumišką“ atspalvį – redaktoriui rūpėjo ne tiek skelbiamos medžiagos objektingumas, kiek jos nuoširdumas; medžiaga buvo spaudai atiduodama tik gavus iš bendradarbių ir dėl to gana chaotiškai tvarkoma“[2].

 

Dauguma „Mūsų Senovės“ autorių buvo jau žinomi mokslininkai, kurie pritarė J. Tumo-Vaižganto entuziazmui ir idėjoms. Be paties redaktoriaus, savo straipsnius spausdino Ivanas Lappo, Vincas Krėvė-Mickevičius, Konstantinas Jablonskis, Vaclovas Biržiška ir kiti.

 

Redaktoriaus entuziazmas ir veikla patiko ne visiems istorikams. Be to, buvo sunku išsiversti ir dėl leidinio sąnaudų, Lietuvos valiutos keitimosi, nuolatinių rėmėjų trūkumo. Todėl nuo 1923 m. „Mūsų Senovės“ leidimas buvo sustabdytas. Nespėjusi išsiplėtoti ir patobulėti, pirmoji istorinė periodinė knyga vos gimusi žlugo.

 

Tačiau istorikai tebepuoselėjo viltį turėti savo periodinį leidinį. Susikūrė Lietuvos universitetas, atsirado daugiau praeities tyrinėtojų, susidarė palankesnės sąlygos tyrinėti tautos praeitį, istorikai ėmė apsiriboti siauresne tematika, ryškiau specializavosi ir diferencijavosi, o tam reikėjo ir labiau diferencijuotos spaudos. V.Krėvė-Mickevičius pasiūlė Švietimo ministerijos lėšomis ir teisėmis leisti žurnalą „Tautosaka“. Buvo paskelbta prenumerata. Tačiau, matyt, nulėmė istorikų žodis ir turima istorinė medžiaga, kuri liko nustojus leisti „Mūsų Senovę“. Todėl jau 1923 m., perėmus dalį nespausdintos „Mūsų Senovės“ medžiagos, imta leisti periodinį žurnalą „Tauta ir Žodis“. Žurnalas pirmiausiai orientuotas į lingvistiką, lietuvių tautosakos, kalbotyros, literatūros, etnologijos tyrinėjimus, bet jame daug vietos skirta ir istorijai[3]. Leidinį sudarė keli skyriai: 1. Mokslo straipsniai; 2. Iš archyvų; 3. Tautosaka; 4. Kritika ir Bibliografija. Taigi žurnalas turėjo savo struktūrą. Be žymių to meto lituanistikos specialistų – K. Būgos (išspausdinta jo studija apie lietuvių vietovardžius), Antano Salio, Prano Skardžiaus, Alfredo Seno, Vinco Krėvės-Mickevičiaus ir kai kurių užsienio mokslininkų, kurie domėjosi lietuvių kalba ir literatūra, buvo paskelbta ir žymių istorikų tyrinėjimų. „Tautos ir Žodžio“ žurnalui rašė istorikai E. Volteris, M. Yčas, A. Janulaitis, I. Lappo, K. Jablonskis, meno istorikai P. Galaunė, H. Kairiūkštytė-Jacinienė[4]. Paskelbta straipsnių apie Lietuvos statutus, lietuvių spaudos draudimo problemas, buvo rašoma indoeuropiečių protėvynės, reformacijos reikšmės prūsų Lietuvoje bei kitais, daugiausiai senosios lietuvių istorijos klausimais. Be lietuvių autorių, buvo spausdinami ir užsienio istorikų straipsniai rusų ir vokiečių kalbomis – prof. Aleksandro Aleksiejevičiaus Spycino, prof. Grigorijaus Andriejevičiaus Iljinskio ir kitų. 1928 m. išleistoje 5 knygoje 2 straipsniai buvo skirti E. Volteriui paminėti.

 

Skaitytojų dėmesį buvo stengiamasi patraukti ir tęstiniais, per kelis numerius spausdinamais straipsniais. Skelbta nemažai naujų dokumentų iš Lietuvos ir kitų šalių archyvų. Vaclovui Biržiškai kaip direktoriui buvo prieinami Kauno universiteto bibliotekos rankraščiai. K. Jablonskis, dirbęs Kauno archyvo Taryboje, naudojosi jo medžiaga. Žurnale buvo spausdinama bibliografija, taip pat anotacijos ir kritikos straipsneliai. Jie padėjo skaitytojams orientuotis Lietuvoje ir kitose šalyse leidžiamoje literatūroje Lietuvos istorijos tematika. Galbūt minimo žurnalo visiškai priskirti prie istorinių mokslinių ir nebūtų galima, tačiau jis iš esmės toks buvo.

 

Žurnalo „Tauta ir Žodis“ iš viso išleistos 7 knygos. 1931 m. jis nustojo eiti. Sukauptą medžiagą redakcija paskirstė keliems naujiems moksliniams žurnalams, labiau specializuotiems pagal mokslo šakas. Nuo 1930 m. Lietuvos istorijos draugija pradėjo leisti „Praeitį“. Tais pačiais metais kaip atskiras žurnalas pasirodė „Mūsų tautosaka“. Jį palyginti greitai pakeitė „Tautosakos darbai“ (1935–1940 m.). Tais pačiais 1930 metais katalikiškoji Vytauto Didžiojo universiteto profesūra ėmė leisti politikos ir kultūros žurnalą „Athenaeum“. 1933 m. pasirodė XXVII knygos mėgėjų metraštis, kuriame buvo skelbiama knygos kultūros reikalus aptarianti medžiaga. Po metų atsiskyrė etnologai ir kraštotyrininkai. 1934 m. išėjo pirmieji „Gimtojo krašto“ numeriai. Greta „Praeities“ Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakultetas pradėjo leisti prof. Levo Karsavino redaguojamą žurnalą „Senovė“, o 1937 m. Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekos, konkrečiai V. Biržiškos iniciatyva, buvo atgaivinta „Mūsų Senovė“. Taigi humanitarinių mokslų profesūra „išsivaikščiojo į vienkiemius“ pagal specialybes.

 

Žurnalą „Praeitis“ redagavo Augustinas Janulaitis, o administratorius buvo Konstantinas Jablonskis. Žurnale buvo spausdinama medžiaga iš Lietuvos ir visuotinės istorijos, palyginti daug istorinių dokumentų ir šaltinių. Skelbiamos kritiškos Lietuvoje ir kitose šalyse išleistų knygų apie Lietuvos praeitį, straipsnių ir dokumentų recenzijos. Žurnalo skyriai: Straipsniai; Įvairenybės; Aktai ir dokumentai; Kritika ir referatai; Bibliografija“. Leidėjų buvo numatyta išleisti po 2 žurnalo numerius per metus, tačiau išėjo iš viso tik 2 numeriai.

 

Pagrindiniai žurnalo straipsnių autoriai buvo redaktorius A. Janulaitis ir administratorius K. Jablonskis. Reikia atkreipti dėmesį, kad aktyviai nerašęs K. Jablonskis šio žurnalo numeriuose paskelbė pačius brandžiausius, originaliausius ir didžiausius darbus. A. Janulaičiui ir K. Jablonskiui žurnalą leidžiant talkino I. Lappo, J. Yčas, P. Klimas, I. Jonynas, P. Tarasenka ir kiti vyresnės kartos istorikai. Iš jaunesniųjų tik A. Šapoka ir J. Sakalauskas. Žurnalui būdinga tai, kad beveik kiekvienas didesnis straipsnis turi dokumentų priedus, be to, Įvairenybių, Aktų ir dokumentų skyriuose taip pat vyrauja dokumentų ir šaltinių publikacijos. Skelbiami straipsniai buvo daugiausiai iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos. Kaip būdinga tikram istoriniam žurnalui, paminimi istorikų jubiliejai ir skelbiami nekrologai. Taip I. Jonynas „Praeities II tome parašė nekrologus tuo metu mirusiam vienam iš žurnalo autorių Jonui Yčui (1880–1931), įžymiam bažnyčios istorikui Antanui Aleknai (1872–1930), čekų kilmės lenkų istorikui, rašiusiam apie Lietuvą, Antoni Prochaskai (1852–1930).

 

Naujajam žurnalui būdinga ir tai, kad atkreiptas dėmesys į istorinę bibliografiją. K. Jablonskis surinko ir paskelbė 1928 ir 1929 metų Lietuvos istorijos bibliografiją, kurioje publikuojami ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje paskelbti istorikų darbai apie Lietuvos praeitį. Minimi bibliografiniai ir istoriografiniai darbai. Bibliografijos skyriuje yra tokie skyreliai kaip archyvai, bibliotekos, muziejai, pagalbiniai istorijos mokslai, proistorė, aktai ir memuarai, istorijos apžvalgos – viduramžiai, naujųjų laikų pradžia, nuo antrosios XVII a. pusės ligi XVIII a. pabaigos, XIX – XX a.[5]

 

Šiandieniniam skaitytojui į akis krinta tai, kad paskelbtuose straipsniuose iš Lietuvos senosios istorijos labai įkyriai sulietuvinti kitų tautų ir valstybių politinių veikėjų ir net valdovų vardai ir pavardės. Tas ypač būdinga A. Janulaičio straipsniams. Taip Lenkijos karalius Lokietka vadinamas Alkūne. Gedimino dukterį Aldoną vedė ne Kazimieras Didysis, bet Kazys Didysis ir pan. Tai ryški duoklė to meto pavardžių ir vardų lietuvinimo užmojui pačioje Lietuvoje.

 

Sustojus „Praeities“ leidimui, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetas 1935 m. pradėjo leisti istorinį mokslinį žurnalą „Senovė“. Jo paantraštėje buvo nurodyta, kad tai Istorijos skyriaus darbai. Redaktoriumi pakviestas Levas Karsavinas, taigi tikėtasi užmegzti platesnius ryšius su užsienio mokslininkais ir universitetais siekiant ne tik pagyvinti mokslinę veiklą, bet ir sustiprinti jaunųjų istorikų rengimą. Antra vertus, turėjo daugėti mokslinių straipsnių iš visuotinės istorijos. Tačiau platūs užmojai ir šiuo atveju iš dalies liko neįgyvendinti. Žurnalas ėjo tik iki 1938 m. Jo išleista 4 numeriai[6].

 

„Senovės“ žurnale, kaip ir ankstesniuose, vyravo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos tyrinėjimų ir Lietuvos archeologijos tematika. Net pats pirmas 1935 m. numeris prasidėjo archeologiniu Vlado Nagevičiaus straipsniu „Mūsų pajūrio medžiaginė kultūra VIII–XIII amž. (Pryšmančių ir kitų vietų kasinėjimai)“. Straipsnis didelis, apima žurnalo 3–124 puslapį. Turtingas faktine medžiaga, surinkta kasinėjimų metu. Iliustruotas piešiniais, nuotraukomis, lentelėmis, žemėlapiais. Straipsnis parašytas labai kruopščiai, smulkiai nurodyti visi naudoti šaltiniai, plačiai apibūdintas kiekvienas radinys. Daug ekspedicijų dalyvių ir juos lankiusių žymių Lietuvos žmonių nuotraukų. Kaip matyti iš šio įdomaus ir turtingo faktų straipsnio, juo buvo siekiama sudominti skaitytoją, ugdyti jaunosios kartos meilę lietuvių proistorei, skatinti jos tyrinėjimus. Straipsnio ne tik mokslinę, bet ir auklėjamąją vertę rodo ir tai, kad jis buvo skirtas prezidento Antano Smetonos 60-mečiui.

 

V. Nagevičiaus straipsnio pagrindinė mintis ta, jog Apuolė, Impiltis ir kiti Vakarų Lietuvos įtvirtinimai rodo, kad Lietuvoje priešistoriniu laiku buvo administraciniai centrai, apie kuriuos telkėsi kultūrinis ir politinis gyvenimas. Pagal gausius radinius, laidojimo paminklus „šios šiaurės vakarų dalies palikuonimis galima, bent iš dalies laikyti Klaipėdos krašto ir Nemuno žemupio pietinio krašto gyventojus, žemaičius (šiuo tarpu bent telšiškius) ir visą Latvijos Kuršą išskyrus jo šiaurės rytų dalį“, – baigia savo išvadas autorius (p. 121).

 

Nemažos apimties (p. 157–188) ir Jono Puzino rašinys iš archeologinės istoriografijos – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje XIX a. gale ir XX a. pradžioje. Jame aprašoma Petrogrado archeologinės komisijos ir Maskvos archeologijos draugijos veikla Lietuvoje. Kasinėjimai Šateikiuose, Kretingoje, Gargžduose, Mockaičiuose, Kiauleikiuose ir kitose Kretingos apskrities vietovėse, taip pat Švenčionių apskrities Mežulėnų piliakalnio ir kai kurių Panevėžio apskrities vietovių kasinėjimai, kuriuos atliko dar Petrogrado archeologinė komisija, Petrogrado universiteto profesoriai iki Pirmojo pasaulinio karo. Kasinėjimų dalyviai plačiai pristatomi, pradedant E. Volteriu, A. Spycinu ir kitais. Nemažai vietos skiriama lenkų archeologų darbams Lietuvos archeologijos srityje – Antoniui Mieržinskiui, Aleksandrui Brukneriui ir kitiems. Neužmirštamos ir Lietuvių mokslo draugijos narių Vandalino Šukevičiaus, Tado Daugirdo ir kitų pastangos tirti proistorės paminklus. Apskritai reikia pažymėti, kad ne taip kaip kiti, J. Puzinas aptaria ne tik Lietuvių mokslo draugijos mokslinę veiklą archeologijos srityje, bet neužmiršta paminėti lenkų ir rusų mokslo draugijų Vilniuje veiklos. Jo straipsnyje aptariamas IX-asis archeologų kongresas Vilniuje ir X-asis Rygoje.

 

Iš redaktoriaus tikėtasi, kad naujajame žurnale bus skiriama daugiau vietos visuotinei istorijai. Tačiau I–ame tome tebuvo išspausdintas (p. 189–217) N. Šapiro (N. Schapiro) straipsnis „Babilonisch – Assyrische Feldzeichnen“ vokiečių kalba. Kadangi žurnalas buvo skiriamas daugiau mokslo visuomenei, prie straipsnio nėra net trumpos santrumpos lietuvių ar kita kalba, kaip ir prie lietuviškų straipsnių nėra jokių santrumpų kitomis kalbomis.

 

„Senovės“ II tomas skirtas jau daugiau lietuvių jaunųjų istorikų darbų publikacijoms. Skelbiamas Adolfo Šapokos didelės apimties straipsnis – Atsakingi Lietuvos politikos vadai reformų seimo metu. Jame analizuojamas Lietuvos bajorijos politinio valstybingumo supratimas ir luominė valstybė XVIII a. Straipsnis kruopščiai dalykiškas, suminėti visi valstybės pareigūnai: kancleriai, vicekancleriai, iždininkai, didieji maršalai, lauko etmonai, vaivados, kaštelionai. Aprašoma Radvilų ir kitų didikų šeimos. Kritikuojami jie už šeimyniškumą dalijantis valstybines pareigybes, polinkį į svetimų šalių politikos erdvę, giminystę su karaliumi, mažą dėmesį Lietuvos valstybingumui ir kitas „nuodėmes“. Autorius už valstybės reikalų geresnį supratimą proteguoja žemesniąją bajoriją[7].

 

„Senovės“ II tome buvo skelbiamas iki šiol neprarandantis aktualumo Juozo Jakšto straipsnis, pradėtas spausdinti jau I tome – Vokiečių ordinas ir Lietuva Vytenio ir Gedimino metu. Vėliau išleista knyga istorikams, besidomintiems ta problematika, gerai žinoma, todėl leiskite čia plačiau neaptarinėti, nes straipsniai yra tapatūs[8].

 

Trečiasis autorius, kurio straipsnis buvo spausdinamas II tomo 175–214 puslapyje, – jaunas istorikas Antanas Vasiliauskas, rašęs daktaro disertaciją apie Vytauto Didžiojo diplomatiką. Jo kūrinys buvo tęsiamas ir „Senovės“ IV tome (p. 135–172). Tai iš esmės terminologijos ir istorinių dokumentų rūšių apibūdinimas. Dokumentų, sudarytų iki Vytauto, pradedant nuo Mindaugo rašto Rygos vyskupui autentiškumo (kuriuo jis abejoja) iki Vytauto dovanojimų, teismų nutarčių ir kitų aktų. Be to, daug dėmesio skiriama Vytauto kanceliarijos raštų analizei, tų, kurie buvo rašyti ant pergamento ir ant popieriaus. Aprašomi popieriaus ženklai. Jie net pavaizduojami piešiniuose. Straipsniai turtingi dokumentais ir naujai skambantys lietuvių istorinėje literatūroje konkrečių tyrimų objektais.

 

Antrame žurnalo tome buvo išspausdinta viena publikacija iš visuotinės istorijos, dabar jau prancūzų kalba – Raymond Schmittlein. Un district lituanien sons l'occupation Française (1812) (p. 215–272). Tai 1812 metais rašyti Lietuvos gyventojams prancūzų okupacinės administracijos įstatymai, įsakymai ir kiti raštai.

 

„Senovės“ III tomas skirtas vienam J. Jakštui. Išspausdinta jo daugiau kaip 333 puslapių daktaro disertacija – Istorinė literatūrinė studija – Vakarų krikščionių mintys apie Romos imperiją iki V amžiaus (p. 9–311) Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto daktaro laipsniui įgyti. Tai lietuvių autoriaus straipsnis iš visuotinės istorijos. Tyrinėjimas apima laikotarpį nuo pagonybės iki V amžiaus. Iš esmės tai Bažnyčios ir Imperijos santykių, to laikotarpio įžymių asmenybių veiklos analizė, jų biografijos.

 

„Senovės“ IV tomą 1938 m. pradeda Jono Matuso straipsnis – Motiejus Valančius kaip istorikas (p. 5–24). Autorius plačiai panaudojo Žemaičių vyskupystės archyvus, kitų nuomones apie M. Valančių. Straipsnyje paskelbti duomenys apie naujų bažnyčių steigimą, jų vizitaciją ir kita vyskupo veikla. Tai, sakytume, lietuvių istorikų pirmoji kregždė šiuo metu gausioje valančiadoje.

 

Iš bendrojo „Senovės“ istorinės problematikos turinio lyg iškrenta Vandos Daugirdaitės-Sruogienės kiek kraštotyrinio pobūdžio straipsnis apie savo protėvių bajorų Daugirdų dvaro ūkinę veiklą XIX amžiaus pirmoje pusėje[9]. Straipsnis paremtas XIX a. pirmos pusės Bugių dvarelio Žemaitijoje išlikusiais dokumentais – įvairiais ūkio užrašais, sąskaitomis, inventoriais, laiškais, kalendoriais. Įdomu tai, kad autorė sudarė net visų dokumentų sąrašą. Greta nemažai žinių pateikė apie Daugirdų kilmę, giminę, šeimas, svečius, buitį, maistą, svaigalus, pietus, keliones. Nupieštas platus ūkio vaizdas – darbininkai, amatininkai, kumečiai, taip pat mokesčiai ir inventorius. Autorė pateikė savo sudarytus dvaro, trilaukio sistemos planus, gyventojų ir jų prievolių sąrašus. Tai labai konkretus iš esmės vieno dvaro ir vieno laikotarpio paveikslas.

 

„Senovės“ paskutinis, IV tomas užbaigiamas tuo, nuo ko žurnalas pradėjo savo veiklą. Spausdinamas didelis Jono Puzino straipsnis (p. 173–301) – Naujausių proistorinių tyrinėjimų duomenys. (1918–1938 m. Lietuvos proistorinių tyrinėjimų apžvalga). Tai tyrinėjimai, atlikti lietuvių ir kitų šalių archeologų, apimantys laikotarpį nuo paleolito iki neolito Lietuvoje. Straipsnis gausiai dokumentuotas ir iliustruotas. Iliustracijoms skirta net 56 puslapiai, įklijuoti 7 žemėlapiai. Straipsnis poleminis. Jame pripažįstama, kad Lietuvoje nuo XIII a. prasideda jau istoriniai laikai. Autorius valstybinės organizacijos pirmapradžiais laiko ir žemaičius, ir aukštaičius, teigdamas, kad jų organizacinė struktūra buvo pranašesnė už kitų aisčių genčių ir dėl to jie sugebėjo atsispirti vokiečių ordino agresijai. Vytauto valdymą vertina buvus aukščiausiu dar pagonišku Lietuvos galybės etapu, o viso to pasekmė – „aukšta mūsų protėvių priešistorinė kultūra“ (p. 301).

 

„Senovė“, kaip ir kiti tuo metu ėję moksliniai istorinę medžiagą ir literatūrą skelbę žurnalai, nelietė aktualių naujųjų laikų, lietuvių tautos atgimimo istorijos. Tuo metu populiarioje literatūroje, laikraščiuose ir kituose žurnaluose tokia medžiaga būdavo spausdinama, ją buvo skatinama užrašinėti, rinkti. Ją rinko ir kaupė tyrinėtojai bei mėgėjai kun. J. Tumo įsteigtame Literatūros muziejuje, kuris vėliau tapo Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekos Rankraščių skyriumi (Vaižganto muziejumi). Tarp istorikų kilo susidomėjimas ta medžiaga, imta rašyti straipsnius tautinio atgimimo tematika, aiškinti konkrečius įvykius, į dienos šviesą kelti mažai žinomus ar nežinomus faktus, asmenis ir pan. Tam tikslui Lietuvos istorikų draugija buvo numačiusi greta „Praeities“ atgaivinti ir „Mūsų Senovę“, o jos redagavimą pavesti Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekos vedėjui Vaclovui Biržiškai. Sulaikė lėšų trūkumas. Jų ieškota įvairiais būdais. Universiteto vadovybei sutinkant ir 1937 m. bibliotekos sąmatoje atsiradus šiek tiek pinigų, „Mūsų Senovės“ leidimas buvo atgaivintas[10].

 

Pagerbdami J. Tumo-Vaižganto atminimą ir norėdami tęsti jo pradėtą redaguoti žurnalą, redaktorius V. Biržiška ir redakcinės Tarybos nariai paliko senąjį žurnalo pavadinimą ir kai kuriuo požiūriu jo tikslus. Apimties atžvilgiu jo chronologinės ribos buvo kiek susiaurintos. Kadangi jau buvo leidžiama daugiau specializuotų žurnalų, kaip pažymėjo redaktorius, buvo numatyta apsiriboti publikavimu medžiagos, kuri nušviestų atskirus lietuvių tautinio atgimimo momentus, rusų ir vokiečių okupacijas, Pirmąjį pasaulinį karą, t. y. laikotarpį nuo XIX a. iki XX a. pradžios. Redaktorius ir bendradarbiai laikėsi tos nuomonės, kad tautinio atgimimo pirmieji daigai jau pastebimi XIX a. pradžioje, o paskelbus nepriklausomą Lietuvos Respubliką, jos veikla dar netapo praeitimi[11]. To meto istorikų nuomone, tyrinėti istoriją galima tik praėjus 50 metų, kai nuo arenos pasitraukia ta karta, kuri kūrė istoriją, nes gyvenamojo meto tyrinėjimai negali būti objektyvūs. Be to, nėra pasibaigę kai kurie procesai. Pagal numatytą redaktoriaus planą turėjo būti spausdinami straipsniai, atsiminimai ir dienoraščiai, neskelbti ar iki šiol nežinomi senesniųjų autorių tekstai, to meto politikos ir kultūros veikėjų korespondencija, dokumentai, smulkios informacijos, recenzijos. Žurnale vyravo publikacijų žanras.

 

„Mūsų Senovėje“ daugiausia straipsnių ir publikacijų lietė lietuviškos spaudos draudimo laikotarpį. Tarp aktyviausių rašytojų buvo V. Biržiška, V. Maciūnas, P. Būtėnas, A. Janulaitis ir kiti. Leidiniui buvo būdingi tęstiniai straipsniai, kartais net per tris numerius. Pasitaikė ir vos kelių eilučių dokumentų. Žurnalo turinio bibliografiją metų pabaigoje parengdavo žinomas to meto bibliografas Izidorius Kisinas. Šiame straipsnyje paminėsime tik didesnės apimties, tęstinius darbus, kad susidarytume vaizdą, kuo domėjosi to meto istorikai. Leidinio tomą pradėjo V. Maciūno straipsnis – Lietuviški dalykai šubravcų satyroje. Straipsnio tęsinys buvo spausdinamas ir 1938 m. numeryje[12]. Per ketverių metų numerius išspausdintas Juliaus Būtėno straipsnis Lietuvių teatras Vilniuje. Per tris numerius paskelbtas Juozo Bagdono straipsnis Lietuvių paroda Paryžiuje 1900 metais[13]. Siekiant patraukti daugiau skaitytojų ir pirkėjų, per kelis numerius buvo spausdinami net atsiminimai ir biografijos. 1937 m. pirmajame numeryje paskelbta dalis kunigo Anupro Jasevičiaus atsiminimų – Iszginimas ir sugrįžimas. Jų vertėjas ir rengėjas spaudai V. Biržiška kunigo tremties atsiminimus spausdino per visas „Mūsų Senovės“ knygas, iki paskutinio numerio 1940 m. Išvertęs kunigo Mato Veito Atsiminimus iš 1863 m., V. Biržiška juos taip pat spausdino per dvi knygas (1937 ir 1938 m.). Tas pat padaryta ir su Marijos Čilvinaitės parengtais Daktaro Jono Spūdulio atsiminimais, kuriuos išsaugojo ir pateikė jo sesuo Rozalija Kurkauskienė Spudulytė. Jonas Čerka-Čerkauskas 1937 ir 1938 metų numeriuose paskelbė atsiminimus – Kaip buvo organizuojamas pirmasis Petrapilio lietuvių vakaras. Net dokumentų rinkiniai nebūdavo baigiami vienerių metų knygoje. Petrapilio lietuvių studentų draugijos susirinkimų gana oficialiu ir sausu stiliumi surašyti protokolai taip pat buvo publikuojami 1937 ir 1938 metais. Tęstiniai straipsniai ir publikacijos nereikalavo ieškoti naujų autorių, naujų temų ir, matyt, dėl to originalių apibendrintų tyrinėjimų skelbimu žurnalas nepasižymėjo. Jame vyravo šaltinių ir dokumentų publikacijos. Jos užimdavo didžiausią dalį knygos. Iš nepaminėtų straipsnių įdomus savo palyginimais ir apibendrinimais A. Janulaičio straipsnis – Domaševičius ir Pilsudskis (t. III, nr. 1 (10), p. 53–62). Jame lyginama tų dviejų socialdemokratų biografijos ir analizuojama aplinkybės bei priežastys, dėl ko atsirado jų pažiūrų skirtumas.

 

„Mūsų Senovės“ leidimą nutraukė sovietų okupacija. Teikęs daug konkrečios dokumentinės medžiagos iš naujausių modernios Lietuvos istorijos laikų, žurnalas nustojo gyvuoti. Tačiau per 4 metus jis sugebėjo paskelbti nemažai vertingų faktų, kurie rankraščiuose per bolševikų ir hitlerininkų okupacijas galėjo neišlikti. Taip sovietmečiu atsitiko su į Kauno universiteto bibliotekos Rankraščių skyrių suvežta Lietuvos Respublikos laikraščių ir žurnalų rankraštine medžiaga. Ji išgabenta į Petrašiūnų popieriaus fabriką.

 

Po Lietuvos ir Vatikano konkordato pasirašymo 1927 m. kilo neaiškumų tarp Valstybės ir Bažnyčios dėl jo vykdymo nuostatų. Lietuvos katalikų bažnyčios konfliktas su tautininkų valdžia ir pasaulietinėmis visuomenės organizacijomis paaštrėjo 1930 m. Kauno universitete veikė Teologijos-filosofijos fakultetas, įkurtas kartu su universiteto steigimu, nes katalikiškoji lietuvių inteligentija, norėjusi kurti savą universitetą, sutiko pasitenkinti tik Teologijos-filosofijos fakultetu, kuris rengė daugiausia paralelinių specialybių mokytojus Humanitarinių mokslų fakultetui. Paaštrėjus santykiams, Katalikų bažnyčios vadovai vėl prašneko apie katalikiško universiteto kūrimą ir ėmė tam ruošti dirvą. Jo atidarymo numatyta data – 1930 m. rugsėjo 1 d. Tačiau universitetas nebuvo įkurtas suradus modus vivendi tarp Bažnyčios ir Valstybės.

 

Teologijos-filosofijos fakultetas, siekdamas atsiskirti nuo Humanitarinių mokslų fakulteto istorikų bei kitų pasauliečių, ėmė leisti savo periodinį žurnalą „Athenaeum“. Jį redagavo dr. J. Eretas, sekretoriumi buvo doc. dr. A. Salys. Pirmasis žurnalo numeris išėjo 1930 m.[14] Žurnalas skirtas Lietuvos istorinei praeičiai analizuoti, tačiau jame daugiau straipsnių spausdinta katalikiškos pasaulėžiūros filosofinėms, etinėms ir kitoms pažiūroms propaguoti, auklėti jaunąją kartą katalikiško patriotizmo dvasia.

 

1930 metai buvo vadinami Vytauto Didžiojo metais, todėl „Athenaeum“ žurnalas buvo skirtas Vytauto paminėjimui. Išspausdintas didelis jauno istoriko Igno Skrupskelio straipsnis – Vytautas Didysis vokiečių literatūroje. Jis paremtas gausiais šaltiniais ir net grožine literatūra, taigi patrauklus skaitytojui (Kaunas, 1930, t. I, nr. 1 p. 56–106) . Pagrindinė straipsnio mintis, kad Vytautas beveik kiekviename vokiečių istorikų veikale neišvengė nepalankios jo asmenybei ir veiklai tendencijos. Jis savo diplomatija užkirto kelią vokiečių ordino siekiams Rytuose. Apie Vytautą istorinėje rusų, lenkų, vokiečių, lietuvių literatūroje žurnalo antrame numeryje rašė Zenonas Ivinskis. Jis iš esmės tik trumpai, su nedidelėmis savo pastabėlėmis paminėjo autorius, kurie rašė apie Vytautą (1930, nr. 2, p. 190–212). Kiti 1930 m. pirmieji du žurnalo numeriai buvo katalikiško filosofinio pobūdžio.

 

1931 m. II tomo 1-ame numeryje toliau buvo akcentuojamas Vytauto jubiliejus. Paskelbtas Prano Penkausko straipsnis – Vytauto Didžiojo nuopelnai dvasinės kultūros srityje (p. 1–36). Tai autoriaus vieša paskaita, skaityta 1930 m. spalio 27 d. VDU Tarybos posėdyje, Vytauto jubiliejiniame 500 metų minėjime. Iš esmės straipsnyje aptarti keli ryškesni Vakarų Europos kultūros bruožai ir tos kultūros kelias į Lietuvą. Akcentuojamas Vytautas kaip Lietuvos krikšto vykdytojas, bažnytinės organizacijos kūrėjas, unijos su stačiatikiais iniciatorius. Geru literatūriniu stiliumi istoriniame straipsnyje P. Penkauskas įrodė, kad Vytautas pakreipė Lietuvą į Vakarų Europos krikščioniškąją kultūrą. Jo dėka Europoje neliko paskutinės pagoniškos salelės. Jis užtikrino Lietuvoje katalikų bažnyčiai vadovaujamą padėtį, atvėrė jai naujus veiklos plotus Rytuose, sulaikė totorių veržimąsi į Europą, daug kraštų išlaisvino iš jų jungo. Taigi autorius suformavo tuos Vytauto ir Lietuvos valdovų vertinimus, kuriuos proteguoja ir šiandieniniai mūsų istorikai.

 

Z. Ivinskis naujoje „Athenaeum“ knygoje paskelbė straipsnį apie Vytauto Didžiojo darbus ir jo periodo bibliografiją. (1931, t. II, nr. 1, p. 89–138). Išsamiame ir plačiame straipsnyje aptarti archyvai ir skelbti istoriniai šaltiniai, knygos lenkų, vokiečių, rusų ir kitomis kalbomis.

 

Kituose žurnalo numeriuose, III ir VI tome taip pat buvo spausdinama tik po porą istorikų straipsnių. Tai I. Skrupskelio – Kultūrinis Prūsų lietuvių gyvenimas 18 amžiuje. Jame rašoma apie vokiečių politiką prūsų atžvilgiu, lietuvių ir vokiečių veikėjus, lietuviškas mokyklas (1932, t. III, nr. 1, p. 29–41). Tame pat tome paskelbtas Antano Kučinsko straipsnis Kęstučio mirtis. Jame dėl didžiojo kunigaikščio nužudymo kaltinama Jogailos motina ir vokiečių ordinas (p. 42–60). Nuo IV tomo imta leisti po vieną knygą per metus.

 

1933 metų IV tomas beveik visas skirtas istorijai. Jame tik du literatūrinio pobūdžio straipsniai. Kiti skirti Lietuvos istorijai. Plačiai paminėtas kunigas, prof. dr. Jonas Totoraitis. Jo 60-mečio proga straipsnį su plačia bibliografija parašė Antanas Kučinskas[15]. J. Matusas paskelbė straipsnį apie lietuviškos spaudos draudimą, Z. Ivinskis du straipsnius – apie Lietuvos valstiečių luomo susiformavimą bei jo raidą ir krikščioniškosios Vakarų Europos santykius su pagoniškąja Lietuva. Žurnale savo tyrinėjimų tematika paskelbė straipsnius P. Šležas, S. Sužiedėlis ir kiti jaunesniosios kartos istorikai. Straipsniai moksliniai, faktografiniai, paremti šaltiniais, parašyti gražiai literatūriškai, lietuvių istoriografijoje nauji. Tolesniuose tomuose istorijai buvo skiriama mažiau vietos. Beveik kiekviename numeryje buvo spausdinami S. Sužiedėlio straipsniai apie Lietuvos santykius su Livonijos ordinu: Livonijos prijungimas prie Lietuvos (1933, t. IV, p. 87–105); Kautynės ties Šiauliais (1935, t. VI, nr. 2, p. 13–53); Mykolo Radvilos pastangos prijungti Lietuvai Rygą (1936, t. VII, nr. 1, p. 47–83). Išspausdintas Z. Ivinskio išsamus straipsnis apie žemaičių kovas dėl sienų po Vytauto mirties; Marijos Andziulaitytės-Ruginienės apie žemaičių christianizacijos pradžią; vysk. Prano Bučio apie rusų stačiatikius ir sentikius Lietuvoje. Paskelbtas Kazimiero Berulio straipsnis, skirtas kun. Motiejui Gustaičiui kaip pedagogui ir švietėjui[16].

 

Vėlesniuose žurnalo numeriuose imama skelbti istorinius dokumentus ir šaltinius[17]. Keletą publikacijų parengė S. Sužiedėlis. Jis pateikė „Athenaeum“ 1934 m. V tomui Livonijos kronikos ištrauką vokiečių kalba (p. 63). Lietuvos ir Livonijos konfliktą 1556–1557 m. (1937, t. VIII, p. 63); Publikuoti J. Tarvydo ir J. Kairiūkštytės-Tumėnienės parengti Marijos Pečkauskaitės laiškai jiems, A. Jakšto laiškai J. Vaižgantui, M. Gustaičio laiškai J. Vaižgantui, A. Jakšto nepasakyta kalba prel. J. Mačiuliui-Maironiui, P. Skargos laiškas Jėzuitų generolui apie religijos būklę Lietuvoje XVI a. ir kt. Apskritai nuo V tomo atsiranda daugiau šaltinių publikacijų.

 

„Athenaeum“ žurnalą ištiko tas pat likimas kaip ir kitus istorinius žurnalus – pritrūko lėšų. Paskutiniai jo numeriai išėjo 1938 m.

 

Lietuvos istorikai, likę be savo žurnalo, ėmėsi organizuoti naują leidinį. Dabar iniciatyva priklausė susikūrusiam Antano Smetonos Lituanistikos instituto Istorijos skyriui. Naujas žurnalas buvo pavadintas „Lietuvos praeitis“[18]. Jo leidyba imta rūpintis nuo skyriaus susikūrimo pradžios 1939 m. Redaktoriumi paskirtas kun. dr. Juozapas Stakauskas. Žurnalas buvo parengtas dar iki sovietinės okupacijos. Pirmas numeris išspausdintas 1940 m., o antras išėjo sovietams okupavus Lietuvą. Taigi žurnalas turiniu ir forma buvo artimas ikiokupacinių laikų Lietuvos istoriniams žurnalams. Rašė jame daugiausiai Lietuvos Respublikoje išaugę istorikai – K. Avižonis, Z. Ivinskis, J. Jakštas, A. Šapoka ir patys jauniausi – V. Trumpa, B. Dundulis, R. Jablonskytė. Paskelbė po straipsnį I. Lappo ir J. Totoraitis. Taip pat Vilniuje likę lenkų istorikai Elena ir Vladimiras Holubovičiai, Stanislovas Zajančkovskis. Reikia atkreipti dėmesį tik į vieną faktą, kad greta Lietuvos istorijos politikos bei kultūros tematikos atsirado ir pora straipsnių socialiniais klausimais. Jie, matyt, buvo parašyti rusų sovietinės istoriografijos įtakoje. Ja domėtis Lietuvos istorikus paskatino politiniai įvykiai, okupacijos grėsmė. Vertingi Holubovičių straipsniai apie Vilniaus pilių prieškario kasinėjimus, kurių daiktiniai radiniai per okupacijas ne visi išliko. Prasidėjus hitlerininkų okupacijai, žurnalo „Lietuvos praeitis“ leidimas buvo nutrauktas.

 

Istorinių žinių propagavimas

 

Lietuvos mokslininkams istorikams savo tyrinėjimus skelbti buvo palyginti plati dirva, nes be grynai mokslinių, Respublikoje buvo leidžiama nemažai mokslo populiarinimo žurnalų. Be to, istorija domėjosi visa periodinė spauda, nes ji tarnavo visuomenės konsolidacijai, jaunimo ugdymui patriotine, katalikiška dvasia. Siekta ugdyti ir stiprinti lietuvių tautos identitetą. Istorinėmis žiniomis domėjosi visuomenė, siekdama užpildyti žinių stoką ir iškreiptą tautos praeities vertinimą carinės Rusijos mokymo įstaigose bei propagandoje. Netgi kariškiai leido du karinio istorinio pobūdžio tęstinius žurnalus. Lietuvos krašto apsaugos ministerijos Karo mokslo skyrius 1921 m. ėmė leisti „Mūsų Žinyną“, redaguojamą kapitono Vytauto Steponaičio[19]. Iki 1929 m. jis buvo leidžiamas kas 3 mėnesius, o vėliau kas mėnesį. Žurnalas ėjo iki sovietinės okupacijos. Istorijos skyriuje straipsnius skelbė A. Janulaitis, V. Biržiška, gen. L. Radus-Zenkevičius, diplomatas J. Urbšys, M. Yčas, S. Čiurlionienė. Vėliau jaunesnieji istorikai. Skelbiami buvo dažniausiai su karais ir karyba susiję istorinio pobūdžio straipsniai.

 

V. Steponaitis redagavo ir kitą karinio pobūdžio žurnalą, kurį leido Vyriausiojo štabo Karo mokslo skyrius, – „Karo Archyvą“[20]. Jis ėjo 1925–1939 m., iš viso 12 tomų. „Karo Archyvo“ straipsnių ir dokumentų pagrindinė tematika – lietuvių kovos dėl nepriklausomybės, pradedant nuo 1863 metų ir akcentuojant lietuvių karių organizacijas Pirmojo pasaulinio karo metais, kaizerinę okupaciją Lietuvoje, kovas su bolševikais, lenkais ir bermontininkais, partizaninį judėjimą, kariuomenės reikalus nepriklausomoje Lietuvoje. Greta buvo straipsnių ir iš viduramžių karybos istorijos, pradedant lietuvių kovomis su vokiečių ordinu, švedais, rusais, lenkais. Straipsniuose vyrauja strateginiai reikšmingų kautynių aprašymai. Rašė į žurnalą V. Steponaitis ir kiti kariškiai bei jau minėti istorikai.

 

A. Janulaitis, P. Tarasenka, P. Ruseckas ir kiti skelbė savo straipsnius (dažnai ne tik mokslo populiarinimo, bet ir mokslinio tyrimo pobūdžio) kituose kariniuose periodiniuose leidiniuose, nuo 1925 m. – Lietuvos karininkų laikraštyje „Kardas“[21]. Jį leido Karo mokslo draugija. Šaulių sąjunga turėjo žurnalą „Trimitas“, kuriame irgi istorinių straipsnių nebuvo vengiama[22].

 

Be istorikų pagalbos neišsivertė ir kiti universitetiniai leidiniai. Tarp jų VDU Humanitarinių mokslų fakulteto leidinys „Tauta ir Žodis“ [23]; Humanitarinių mokslų fakulteto Literatūros skyriaus žurnalas „Darbai ir Dienos“[24]; filosofų žurnalas „Eranus“[25]. Jame 1938 m. išspausdintas didelis istoriosofinis Vinco Trumpos straipsnis – Istoriškumo problema. Straipsnyje kalbama apie dvasinės būties problemas istorijoje. Autorius pažymi: „Istorija turi reikalo ne tik su imperijomis, bet ir su mažais kultūros ir civilizacijos lopšiais, nes mažos valstybės, negalėdamos imponuoti fizine jėga, svorio centrą nukelia į dvasinį valstybės pradą. O tai ir sudaro jų istorinę vertę. Šiandien, kada pasaulyje vėl ima vyrauti fizinė jėga, kada teisė pasitraukė į istorijos vestibiulį, svarbu yra bent mažoms valstybėms nepasiduoti tai bangai, nes juk aišku, kad valstybė nėra vien žmonių skaičius, vien žemė, visų pirma, ji yra dvasinė būtis/.../ Pusiausvyrai tarp dvasios ir tapsmo palaikyti ir yra visų pirma mažųjų valstybių uždavinys“[26]. Tai, sakytume, ne tik V. Trumpos pirmas istoriosofinis straipsnis, bet ir apskritai tarp to meto istorikų darbų, kurie daugiausia apsiribojo konkrečių istorinių įvykių ir faktų pateikimu.

 

Savo mokslinius straipsnius istorikai spausdino V. Krėvės-Mickevičiaus ir Jono Balio redaguojamuose žurnaluose „Mūsų tautosaka“[27] ir „Tautosakos darbai“[28]. Juos leido universitetas ir Lietuvių tautosakos archyvas.

 

Istorizmas buvo būdingas literatūros, mokslo, visuomenės ir akademinio gyvenimo mėnesiniam žurnalui „Židinys“[29]; iliustruotam savaitiniam kultūros gyvenimo žurnalui „Naujoji Romuva“[30]; mėnesiniam iliustruotam mokslo, visuomenės, literatūros labai populiariam žurnalui „Kultūra“[31]; ekonominės krypties žurnalui „Tautos ūkis“[32] ir kitiems.

 

Leido savo periodinę spaudą atskiros partijos, katalikiškos, tautininkų, socialdemokratų, liaudininkų krypties organizacijos. Mėgo istorinę tematiką tautininkų žurnalas „Vairas“[33]. Jame ne vieną straipsnį paskelbė I. Jonynas. Jis 4 dešimtmetyje, minint Vytauto 500 metų jubiliejų, žurnale paskelbė brandžius straipsnius apie Vytautą, Lietuvos valstybės heraldiką ir kt.[34]

 

Išvados

 

Lietuvių mokslinė istorinė periodika Nepriklausomybės metais kūrėsi ir ėjo gana sunkiai. Svarbiausias veiksnys buvo lėšų stygius ir istorikų organizacinis silpnumas. Todėl išleisti žurnalai greitai nutraukdavo veiklą. Pirmasis – „Mūsų Senovė“ ėjo vos 3 metus, 1921–1923 m. „Tauta ir Žodis“ išsilaikė kiek ilgiau, buvo leidžiamas 1923–1931 m. „Praeitis“ gyvavo 1930–1933 m., išėjo vos 2 tomai. „Senovė“ buvo leidžiama 1935–1938 m. „Mūsų Senovė“ 1937–1940 m. Daug dėmesio istorinei tematikai skyręs katalikiškos krypties VDU Teologijos-filosofijos fakulteto žurnalas „Athenaeum“ buvo leidžiamas 1930–1938 m. „Lietuvos praeitis“, parengtas dar nepriklausomoje Lietuvoje, pasaulį išvydo 1940 m., o antras numeris išėjo bolševikų okupacijos metais. Taigi istorikai iniciatyvos ir pastangų rodė, žurnalų buvo daug, jie, galima sakyti, vis naujais pavadinimais ėjo nepertraukiamai. Pagrindiniai leidėjai buvo Kauno universiteto profesūra ir Lietuvos istorikų draugija.

 

Pirmieji žurnalai dar toli gražu neturėjo visų žurnalams būdingų bruožų. Tai buvo daugiau istorinių straipsnių rinkiniai, tačiau palengva jie savo forma ir turiniu tobulėjo, priartėjo prie Vakarų Europos istorinių žurnalų. Žurnaluose atsirado po keletą skyrelių. Imta spausdinti šaltinių ir dokumentų publikacijas, anotacijas ir kritines recenzijas, bibliografijas, minimi žymiausių istorikų ir politikos bei visuomenės veikėjų jubiliejai, spausdinami nekrologai. Buvo spausdinami ir kitų šalių istorikų darbai.

 

Būdingas istorinės mokslinės periodikos straipsnių bruožas buvo jų didelė apimtis, kartais siekianti po kelias dešimtis puslapių, ištisi daktaro disertacijų ar būsimų knygų skyriai. Dažnai (ypač tai būdinga žurnalams „Mūsų Senovė“, „Tauta ir Žodis“) vienas straipsnis ar dokumentų publikacija buvo spausdinama per kelis numerius. Kartais viename tome būdavo išspausdinama visa pretendento į daktarus disertacija („Senovės“ III tome J. Jakšto disertacija).

 

Į istorinius žurnalus rašė nepriklausomybės pradžioje mokslus užsienio universitetuose baigusi profesūra: I. Lappo, E. Volteris, I. Jonynas, Martynas ir Jonas Yčai, A. Janulaitis, V. Biržiška, P. Klimas, P. Galaunė, K. Jablonskis, J. Jakštas-Dambrauskas, V. Krėvė-Mickevičius ir kiti. Vėliau, nuo 4-ojo dešimtmečio, aktyviai pradėjo reikštis istorikų ir mokslo istorikų karta, kuri išaugo jau Lietuvos Respublikos metais: Z. Ivinskis, A. Kučinskas, J. Matusas, J. Jakštas, A. Šapoka, S. Sužiedėlis, V. Maciūnas, I. Skrupskelis, J. Būtėnas. Mokslinis straipsnių lygis nebuvo vienodai brandus. Priklausė nuo istoriko rašymo stiliaus, metodikos, pažiūrų. Skyrėsi, pavyzdžiui, gilia faktografija ir naujomis išvadomis paremti I. Jonyno straipsniai nuo A. Janulaičio paskubomis sukurtų ir kairuoliškų pažiūrų įtakoje parašytų straipsnių. Pasitaikė proginių, labiau literatūrinių straipsnių. Apskritai beveik visai lietuvių istorikų to meto kartai būdingas pozityvizmas, tam tikras pragmatizmas, su nedidele romantizmo doze. Pasitaikė atvirų romantikų, bet iš esmės metodologiniu požiūriu nesiskiria istorikai, susibūrę apie „Mūsų Senovę“, „Praeitį“ ar „Atheneaum“.

 

Žurnalų tematikoje vyravo dvi problemos – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinė istorija ir lietuvių tautinis atgimimas. Iš pastarosios tematikos aktualiausias buvo spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo laikotarpis (1864–1904 m.).

 

1930 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto 500-osios mirties metinės nulėmė tai, kad Vytautas visai teisėtai, už nuopelnus stiprinant Lietuvos valstybės politinę ir karinę galią, buvo iškeltas kaip politikas, sudvasintas kaip asmenybė, pavadintas Vytautu Didžiuoju. Jis tapo tautos ir valstybės didvyriu. Valstybės politika, švietimas ir auklėjimas buvo vykdomas Vytauto asmens pavyzdžiu. Jis tapo jaunimo siektinu idealu.

 

LDK istorija pilna sėkmingų ir mažiau pavykusių karų. Viduramžiais lietuviai atlaikė 200 metų vokiečių agresiją į Rytus, padėjo apginti Vakarų Europą ir Rusiją nuo totorių antplūdžių. Tai negalėjo nekelti tautos pasididžiavimo ir istorikų susidomėjimo. Krašto apsaugos ministerijos Karo mokslo skyrius nuo 1921 m. leido žurnalą „Mūsų žinynas“, o Vyriausiojo štabo Karo mokslo skyrius nuo 1925 m. – „Karo Archyvą“. Abiejų žurnalų redaktorius buvo kapitonas, vėliau majoras V. Steponaitis. Jame mokslinius straipsnius ir publikacijas, pradedant pirmaisiais lietuvių susidūrimais su kaimynais ir ypač akcentuojant kovas dėl Lietuvos nepriklausomybės, rašė karo istoriją besidomintis kariškiai ir daugelis minėtų istorikų.

 

Lietuvos istorikams nepriklausomybės metais reikštis spaudoje galimybės buvo plačios, nes garbinga istorinė praeitis, tarnavusi kaip siektinas idealas tautos atgimimo metais, gaivino tautos dvasią ir toliau. Žurnalai ir laikraščiai daug dėmesio skyrė istoriniams straipsniams, buvo skelbiami ne tik mokslo populiarinimo, bet ir moksliniai darbai. Spausdino istorinio pobūdžio straipsnius VDU filosofų, tautosakininkų, teisininkų ir net gamtininkų periodiniai moksliniai leidiniai. Nevengė studentijos ir jaunimo žurnalai „Naujoji Romuva“, „Židinys“. Mėgo istorinius straipsnius spausdinti visuomeninių draugijų ir partijų spauda, žurnalai „Kultūra“, „Vairas“, Tautos ūkis“, taip pat dienraščiai. Ir ne tik oficiozė „Lietuva“, vėliau „Lietuvos Aidas“, bet ir kiti, net periferijos savaitraščiai ar mėnlaikraščiai.

 

Lietuvių visuomenės susidomėjimas savo praeitimi, matyt, irgi buvo viena iš priežasčių, kad istorikams sunkiau sekėsi leisti mokslinio tiriamojo pobūdžio periodiką, nes netrūko populiariosios, nemokslinės periodinės spaudos pageidavimų. O tyrinėtojų karta brendo palengva.

 

Nuorodos

 

 



* Aldona Gaigalaitė – humanitarinių mokslų daktarė, profesorė; adresas: T. Ševčenkos g. 31, LT-03111 Vilnius; mokslinių interesų sritis – tarpukario Lietuvos užsienio ir vidaus politika.

 

 



[1] Mūsų Senovė. Neperiodinis žurnalas Lietuvos istorijos medžiagai rinkti. Ejo 4 kartus per metus. Redagavo Juozas Tumas. Tilžė (1921 m. vienas numeris Išleistas Kaune). 1921–1922. – Švietimo ministerijos leidinys.

[2] Biržiška, V. Pratarmė. Mūsų Senovė. 1937, t. II, nr. 1, p. 3.

[3] Tauta ir Žodis. Kauno Humanitarinių mokslų fakulteto leidinys. Epe Lithuana sumptibus Ordinis Philologicum Universitatis Lituaniensis edita. Redaktorius K. Būga, nuo II tomo – V. Krėvė-Mickevičius. Kaunas, 1923–1931.

[4] Kai kuriuos straipsnius paminėsime: Krėvė-Mickevičius, V. Pirmykštė indoeuropiečių gimtinė. Indoeuropiečių protėvynė. Tauta ir Žodis, 1923, I knyga, p. 45–87; Tauta ir Žodis, 1924, II knyga, p. 3–122–156. Spycinas, A. Litovskija drevnosti. Tauta ir Žodis, 1925, III knyga, p. 112–171; Iljinski, G. K etimologii baltijsko-slavianskich nazvanii „zubra“. Tauta ir Žodis, 1926, IV knyga, p. 51–56; Gerulis, V. Nauji XVI a. dokumentai apie reformaciją prūsų Lietuvoje. Tauta ir Žodis, 1926, IV knyga, p. 426–432;  Lappo, I. K voprosu o piervom izdanii Litovskogo Statuta. Tauta ir Žodis, 1928, V knyga, p. 170–214; Biržiška, V. Medžiaga lietuvių spaudos uždraudimo istorijai. Martyno Jankaus archyvas. Tauta ir Žodis, 1928, V knyga, p. 308–343; 1930, VI knyga, p. 411–440. 1931 m. išleistos VII-os knygos didžiausią dalį užima V. Biržiškos straipsnis. Žr. Biržiška, V. Nežinomi senieji lietuviški tekstai nuo 13 a. iki viduramžių. Tauta ir Žodis, 1931, VII knyga, p. 253–352. Tai popiežių bulės, giesmės, eilės, laiškai ir pan. Žodžiu, skelbiami dokumentų tekstai ir pateikiamos jų interpretacijos. Jablonskis, K. Kiek naujų žinių apie kanauninko Mikalojaus Daukšos kilmę ir gyvenimą. Tauta ir Žodis, 1931, VII knyga, p. 359–421; Kairiūkštytė-Jacinienė, H. Pažaislis, ein Barockloster in Litauen. Tauta ir Žodis, 1926, IV knyga, p. 1–172 ir kt.

[5] Praeitis. Leido Lietuvos istorijos draugija. Redagavo Augustinas Janulaitis. Administratorius – K. Jablonskis. Kaunas, 1930, t. 1; 1933, t. 2. 1-ojo tomo svarbesnieji straipsniai: Biržiška, V. Kryžiuočių keliai į Lietuvą XIV amžiuje. Praeitis, 1930, t. 1, p. 1–63. Prie straipsnio p. 54–63 pridėti dokumentai iš vokiško leidinio „Die Littauschen Wegeberichte“ (ser. R. Prus II, p. 664–679 ir 687–688). Janulaitis, A. Kęstutis Marienburgo pilyje ir jo pabėgimas iš ten (1361 m.). Praeitis, 1930, t. 1, p. 64–93. Straipsnio pabaigoje taip pat p. 64–93 pateikti kai kurie to meto dokumentai. Janulaitis, A. Juodieji broliai Kražiuose (1823). Praeitis, 1930, t. 1, p. 214–303. Prie straipsnio p. 290–303 Juodųjų brolių organizacijos ir bylos dokumentai rusų ir lotynų kalbomis. Lappo, I. Bandymas pavesti lenkui Vilniaus vyskupo katedrą XVI amžiaus pabaigoje. Praeitis, 1930, t. 1, p. 94–138. Straipsnyje akcentuojama mintis, kad vietoje Bernardo Maciejevskio Vilniaus kapitula gavo vyskupą Benediktą Vainą „kūną savo kūno, kaulą savo kaulo, lietuvį čiabuvį“ (p. 137); Atspausdinta dalis J. Sakalausko disertacijos, įteiktos Berlyno universitetui. Žr. Sakalauskas, J. Mokyklos ir Prūsų mokyklų politika Naujuosiuose Rytų Prūsuos. Praeitis, 1930, t. 1, p. 139–165. Jablonskis, K. XVI amžiaus belaisviai kaimynai Lietuvoje. Praeitis, 1930, t. 1, p. 155–213. Straipsnyje lyginama jų teisinė padėtis, kalbama apie valakų reformą ir kt. Prie straipsnio p. 201–213 pateikta 10 dokumentų. Tai įvairūs aktai apie namų ir žemės dovanojimus, perleidimus ir kiti šaltiniai. Jablonskis, K. Apie vergus Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje XVI amžiaus pradžioje. Praeitis, 1930, t. 1, p. 304–317. Tai iš esmės polemika su V. Pičeta, 1928 m. Minske išleidusiu knygą apie valakų reformą ir belaisvių padėtį Lietuvoje gilioje senovėje. K. Jablonskis visiškai atmetė V. Pičetos teiginius kaip nepagrįstus. J. Matusas-Sadauskas įvairenybių skyriuje paskelbė istoriografinį straipsnį. Žr. Matusas-Sadauskas, J. Albertas Vijukas-Kojelavičius kaip Lietuvos istorikas. Praeitis, 1930, t. 1, p. 318–329; Jablonskis, K. Dėl 1408 metų Vytauto privilegijos Kauno miestui tikrumo. Praeitis, 1930, t. 1, p. 329–339. Jis tą privilegiją vadina falsifikatu. Volteris, E. Archeologiniai nesusipratimai. Praeitis, 1930, t. 1, p. 339–342; A. Janulaitis paruošė dokumentų pluoštelį. Žr. Janulaitis, A. Prūsų vyriausybės skelbimai lietuvių kalba. Praeitis, 1930, t. 1, p. 347–365. Spausdinamas P. Tarasenkos autoreferatas, paremtas Lietuvos archeologijos medžiaga, ir archeologinis žemėlapis, atspausdintas Kaune, 1928 metais K. Jablonskio rašyta recenzija kun. Jono Reitelaičio straipsniui – Veisiejai. Žr. Tauta ir Žodis, 1928, V knyga, p. 248–307. K. Jablonskis paskelbė 1928 ir 1929 metų Lietuvos istorijos bibliografiją. „Praeities“ 2 tome skelbiamas didelis I. Lappo straipsnis. Žr. Lappo, I. Istorinė Vytauto reikšmė. Praeitis, 1930, t. 2, p. 1–71; Galaunė, P. Vytauto portretai. Praeitis, 1930, t. 2, p. 72–86; Yčas, J. Vytautas ir žemaičiai. Praeitis, 1930, t. 2, p. 7–93; Klimas, P. Ghillibert de Lannoy. Dvi jo kelionės Lietuvon Vytauto Didžiojo laikais (1413–1414 metais). Praeitis, 1930, t. 2, p. 93–157. Pastarasis straipsnis baigiamas dokumentų pluošteliu. Klimas, P. Ambrosio Contarini. Venecijos ambasadorius Lietuvoje (1474–1477). Praeitis, 1930, t. 2. Straipsnis taip pat su priedu.

[6] Acta et commentationes ordinis historicorum V. M. Universitatis. S e n o v ė. Istorijos skyriaus darbai. Red. prof. L. Karsavinas. Humanitarinių mokslų fakulteto leidinys. Kaunas, 1935–1938.

[7] Šapoka, A. Atsakingi Lietuvos politikos vadai reformų seimo metu. Senovė, 1937, t. 2, nr. 1, p. 61–173.

[8] Jakštas, J. Vokiečių ordinas ir Lietuva Vytenio ir Gedimino metu. Senovė, 1935, t. 1, p. 125–157; 1936, t. 2, p. 3–59.

[9] Daugirdaitė-Sruogienė, V. Žemaičių bajorų ūkis I pusėje XIX šimtmečio. Senovė, 1938, t. 4, p. 25–132.

[10] Mūsų Senovė. Medžiaga lietuvių tautinio atgimimo istorijai. 1921 m. įsteigė kun. Juozas Tumas, redagavo Vaclovas Biržiška. V. D. Universiteto bibliotekos leidinys. Autoriai pirmąją 1937 metų knygą numeravo antruoju tomu. Taip pat žymėdavo ir kitas knygas, pridėdami tik numerį. Jie tuo norėjo įrodyti žurnalo „Mūsų Senovė“, redaguoto J. Tumo-Vaižganto, tęstinumą.

[11] Ten pat, Mūsų Senovė, 1937, t. 2, nr. 1, p. 3–6.

[12] Maciūnas, V. Lietuviški dalykai Vilniaus šubravcų satyroje. Mūsų Senovė, 1937, t. 2, nr. 1(6), p. 7–16; 1938, t. 2, nr. 2(7), p. 178–193; 1939, t. 2, nr. 4(9), p. 414–471.

[13] Būtėnas, J. Lietuvių teatras Vilniuje. Mūsų Senovė, 1937, t. 2, nr. 1(6), p. 50–61; Mūsų Senovė, 1938, t. 2, nr. 3(8), p. 398–417; Mūsų Senovė, 1939, t. 2, nr. 4(9), p. 578–594; Mūsų Senovė, 1940, t. 3, nr. 1(10), p. 62–64. Bagdonas, J. Lietuvių paroda Paryžiuje 1900 metais. Mūsų Senovė, 1937, t. 2, nr. 1(6), p. 27–49; Mūsų Senovė, 1938, t. 2, nr. 2(7), p. 194–213; Mūsų Senovė, 1939, t 2, nr. 4(9), p. 539–577.

[14] Epheremides Humanarum Disciplinarum Teologico – Fhilosophicae Facultatis in Vytauti Magni Universitate. A t h e n a e u m. Redaktorius dr. J. Eretas, sekretorius doc. dr. A. Salys. Leido Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos–filosofijos fakulteto Filosofijos skyrius. I metai. I tomas. Kaunas – Vytauto Didžiojo – 1930 Metai. Žurnalas buvo leidžiamas iki 1939 metų. Jo išeidavo iš pradžių po 2 numerius per metus, tik nuo 1933 m. IV tomo imta leisti po vieną numerį, o nuo 1936 m. VII tomo – vėl po du numerius.

[15] Kučinskas A. Prof. kun. dr. Jonas Totoraitis. Athenaeum, 1933, t. 4, p. 1–16. J. Totoraičio bibliografijoje 6 knygos, 31 straipsnis visuomenine tematika, 4 religine, 26 istorine tematika ir 4 biografine tematika apie J. Totoraitį.

[16] Matusas, J. Apie lotyniškų raidžių draudimą lietuviškiems spaudiniams. Athenaeum, 1933, t. 4, p. 17–27; Ivinskis, Z. Lietuvos valstiečių luomo susiformavimas ir raida. Athenaeum, 1933, t. 4, p. 28–45; Ivinskis, Z. Krikščioniškosios Vakarų Europos santykiai su pagoniškąja Lietuva. Athenaeum, 1933, t. 4, p. 135–144; Šležas, P. Muravjovo veikimas Lietuvoj. Athenaeum, 1933, t. 4, p. 46–86; Sužiedėlis, S. Livonijos prijungimas prie Lietuvos. Athenaeum, 1933, t. 4, p. 87–105; Kučinskas A. Kęstučio kovos su vokiečių ordinu. Athenaeum, 1933, t. 4, p. 106–134; Sužiedėlis, S. Kautynės ties Šiauliais. Athenaeum, 1935, t. 5, p. 13–53; Ivinskis, Z. Kovos bruožai dėl žemaičių ir jų sienų. Athenaeum, 1935, t. 5, p. 64–117. Pastarasis straipsnis ne tik didelės apimties, bet ir naujas istorine mintim. Autorius kaltina Vytautą pasyvumu, nesistengimu atgauti ir apginti Lietuvos pajūrį. Šležas, P. Ar Gediminaičiai buvo kilę iš Žemaičių. Athenaeum, 1935, t. 6, p. 1–12. Autoriaus nuomone, jie nebuvo kilę iš žemaičių, nors Žemaitijai savo politikoje skyrė daug dėmesio. 1936 m. VII tomo abu sąsiuviniai buvo skirti tik istorikų straipsniams: Andziulaitytė-Ruginienė, M. Žemaičių christianizacijos pradžia. Athenaeum, 1936, t. 7, 1 sąsiuvinis, p. 3–64; Bučys, P. M I C. Rusai stačiatikiai ir sentikiai Lietuvoje. Athenaeum, 1936, t. 7, 1 sąsiuvinis, p. 65–163. Pastarasis straipsnis parašytas pagal Kauno arkivyskupo J. Skvirecko išsiuntinėtą 1935 m. vasario 9 d. stačiatikių ir sentikių parapijų klebonams bei filijalistams ir su jų atsakymais gautą anketą. Iš jos matyti, kad Lietuvoje stačiatikių ir sentikių ganytojavimo darbą atliko 525 parapijos, atsakymų nebuvo gauta iš 23 vietų. Antrojo sąsiuvinio irgi abu straipsniai, išspausdinti tame numeryje, buvo tik istorikų. Tai – Berulis, K. Kun. Motiejus Gustaitis – pedagogas ir švietėjas. Athenaeum, 1937, t. 7, nr. 2, p. 3–46; Sužiedėlis, S. Mykolo Riomerio pastangos prijungti Lietuvai Rygą. Athenaeum, 1937, t. 7, nr. 2, p. 47–83.

[17] Tarvydas, J., Dovydaitis, P. Marijos Pečkauskaitės laiškai, 1924–1930 rašyti P. Dovydaičiui. Athenaeum, 1935, t. 6, p. 166–181. Tarvydas, J. M. Pečkauskaitės ir Povilo Višinskio susirašinėjimas per 15 metų. Athenaeum, 1935, t. 6, p. 182–294; Eretas, J. Marijos Pečkauskaitės laiškai, rašyti 1911 07 19 – 1929 08 28 J. Janinai Kairiūkštytei-Tumėnienei. Athenaeum, 1937, t. 8, p. 81–152; Ambrazevičius, J. A. Jakšto-Dambrausko laiškai Vaižgantui-Tumui. Athenaeum, 1938, t. 8, 2 sąs., p. 3–47; Berulis, K. M. Gustaičio laiškai prelatui Dambrauskui. Athenaeum, 1938, t. 8, 2 sąs., p. 48–62. A. Jakštas kaip Lietuvos Katalikų Mokslo Akademijos pirmininkas turėjo pasakyti įžanginę kalbą Kauno miesto teatre 1934 m. gegužės 19 d. prelatui J. Mačiuliui-Maironiui ir kanauninkui Juozui Tumui-Vaižgantui skirtame iškilmingame susirinkime paminėti. Jis pasirašė kalbą, parašė kantatą, kuriai muziką sukūrė kompozitorius Vladas Jakubėnas. Tačiau J. Tumą kažkas kažkur suniekino ir A. Jakštas tame susirinkime dalyvauti atsisakė. Kiti komisijos nariai nutarė minėjimą atidėti, palaukti, kol praeis pirmininko pyktis. Tuo tarpu A. Jakštas-Dambrauskas mirė ir liko tik kalbos ir kantatos tekstas, kuris buvo išspausdintas Athenaeum, 1938, t. 9, nr. 1, p. 93–97; Ivinskis, Z. P. Skargos nežinomas laiškas jėzuitų generolui apie religijos būklę Lietuvoje. Athenaeum, 1938, t. 9, nr. 1, p. 98–104. Sužiedėlis, S. Lietuvos ir Livonijos konfliktas 1556–1557 m. Athenaeum, 1938, t. 9, nr. 2, p. 63–93.

[18] Lietuvos praeitis. Leidėjas – Antano Smetonos Lituanistikos institutas. Lietuvos istorijos skyrius t. 1, 1 sąsiuvinis, Kaunas, 1940; Lietuvos Mokslų Akademija. Istorijos institutas Vilnius, 1941, t. 1, 2 sąsiuvinis. Redaktorius – dr. Juozapas Stakauskas. Socialinio pobūdžio straipsnius išspausdino: Ivinskis, Z. Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių ekonominė politika savo dvaruose iki XVI amžiaus pusės. Lietuvos praeitis, 1940, t. 1, 1 sąs., p. 5–28; Šapoka, A. Lietuvos kaimo ir dvaro santykiai XVIII a. antroje pusėje. Lietuvos praeitis, 1941, t. 1, 2 sąs., p. 659–604; Šapoka, A. „Bajoriškoji „demokratija“. Lietuvos praeitis, 1941, t. 1, 2 sąs., p. 469–540. Z. Ivinskis parašė recenziją ukrainiečių istoriko I. I. Liaščenkos knygai „Лященко И. И. История народного хозяйства СССР. T. I. Академия Наук СССР. Институт экономики. Mосква, 1939, c. 675. Lietuvos praeitis, 1941, t. 1, sąs. 2, p. 703–704. Kiti istorikai rašė straipsnius, skelbė publikacijas ir recenzavo istorikų knygas, susijusias su jų tyrinėjimų tematika.

[19] Mūsų Žinynas. Karo mokslo ir istorijos žurnalas. Redaktorius – kapitonas V. Steponaitis. Kaunas, 1921–1940. Leido Krašto apsaugos ministerijos Karo mokslų skyrius.

[20] Karo archyvas. Redaktorius – majoras V. Steponaitis. Kaunas, MCMXXV, t. I. Vyriausiojo štabo Karo mokslo skyriaus leidinys. Ėjo 1925–1939 metais.

[21] Kardas. Lietuvos karininkų laikraštis. Kaunas, 1925–1940. Leido karo mokslo draugija. Redaktorius – leitenantas V. Jonuška.

[22] Trimitas. Šaulių sąjungos leidinys. Kaunas, 1920 V – 1940 VII. Redaktoriai – A. Bružas, J. Kalnėnas, M. Mikelkevičius, V. Putvinskis, J. Valionis, M. Šalčius, A. Žmuidzinavičius ir trumpesnį laiką – kiti.

[23] Tauta ir žodis. Humanitarinių mokslų fakulteto leidinys. I knygos. Epe Lituanika. Sumptibus Ordinis Philologorum Universitatis Lituaniensis edita. Liber I. Kaunas, 1923. „Tauta ir žodis“ buvo leidžiamas 1923–1931.

[24] Acta et commentationes ordinis philologorum VM Universitatis. Darbai ir Dienos. Literatūros skyriaus žurnalas. Redaktorius – prof. V. Krėvė-Mickevičius. Humanitarinių mokslų fakulteto leidinys. Kaunas, 1930–1940.

[25] Eranus. Commentationes societatis philosophicae Lituanae. Volumen Quartun. Redaktorius – prof. I. Tamošaitis. Kaunas, 1925–1940.

[26] Trumpa, V. Istoriškumo problema. Eranus, 1938, p. 149.

[27] Mūsų tautosaka. Redaktorius – prof. V. Krėvė-Mickevičius Kaunas, 1930 – Vytauto Didžiojo metai, t. 1, 2. „Mūsų tautosaka“  buvo leidžiama iki 1935 metų.

[28] Tautosakos darbai. Leido Lietuvių tautosakos archyvas. Redagavo dr. Jonas Balys. Kaunas, 1935–1940 metai.

[29] Židinys. Literatūros, mokslo, visuomenės ir akademiško gyvenimo mėnesinis žurnalas. Redaktorius – V. Mykolaitis-Putinas. Vėliau leidinį redagavo P. Mantvydas, I. Skrupskelis, S. Šalkauskis, K. Bauba. 1924–1925 m., t. 1, Kaunas, 1924. „Židinys“ buvo leidžiamas iki 1940 metų.

[30] Naujoji Romuva. Iliustruotas savaitinis kultūros gyvenimo žurnalas. Kaunas, 1931–1940. Redaktorius – Juozas Keliuotis.

[31] Kultūra. Mokslo populiarus žurnalas, skirtas liaudies inteligentijai, moksleivijai ir savamoksliams. Nuo 1925 m. – mėnesinis iliustruotas mokslo visuomenės literatūros populiarus žurnalas. „Kultūra“ buvo Kultūros bendrovės, o nuo 1927 m. – Kultūros švietimo draugijos leidinys. Ėjo 1923–1941 metais. Nuo 1925 m. buvo leidžiamas Šiauliuose, o nuo 1930 m. – Kaune. Redaktoriai – Feliksas Bugailiškis, Juozas Galvydis, Kostas Korsakas.

[32] Tautos ūkis. Savaitinis ekonominis žurnalas. Leido Ekonominių studijų draugija. Kaunas, 1930 I – 1940 VIII. 1930–1931 metais buvo leidžiamas kas savaitę, o vėliau kas mėnesį. Redagavo J. Purickis, S. Kuzminskis, V. Kvieska, vyr. redaktoriai – V. Juodeika ir V. Mačys.

[33] Vairas. Visuomenės, politikos, literatūros, dailės ir mokslo laikraštis. Leistas 1923–1924; 1929–1940 m. Redakcija A. Smetona, A. Voldemaras. I. Tamošaitis, L. Gira. Redaktorius 1923–1924 m. buvo A. Smetona. Leidėjas „Rašto“ bendrovė; 1929–1940 m. leidinį redagavo J. Lapėnas, formaliai pasirašinėjęs redaktoriumi, o iš tikrųjų redagavo I. Tamošaitis, nuo 1939 m. – B. Dirmeikis, K. Nausėda, D. Cesevičius, o nuo 1940 m. – K. Dausa. Istorinius straipsnius savo tyrinėjimų tematika iš LDK ankstyvųjų laikų istorijos, karų su kryžiuočiais, Bažnyčios santykių su Valstybe ir kitomis temomis žurnale skelbė – J. Jakštas, A. Šapoka, J. Stakauskas, V. Maciūnas, I. Lappo, J. Matusas, J. Puzinas, I. Jonynas ir kiti.

[34] Jonynas, I. Vytauto ženklas. Vairas, 1930, nr. 4, kovas, p. 497–508; nr. 4, balandis, p. 21–35; nr. 5, gegužė, p. 127–136; nr. 6, birželis, p. 206–221. „Vairo“ 1930 metų lapkričio mėnesio nr. 11 beveik visi straipsniai skirti Vytautui. I. Jonynas p. 123–142 išspausdino straipsnį Vytauto apšaukimas Lietuvos karaliumi. Be to, tame pat numeryje straipsnį apie Vytautą – Vytauto politikos bruožai – išspausdino J. Purickis (p. 108–119), L. Karsavinas – Europa Vytauto Didžiojo gadynėje (p. 101–108). I. Jonynas „Vaire“ rašė ir kitomis temomis. Tų pačių 1930 metų 2-ame numeryje (p. 385–397) jis paskelbė straipsnį Pirmasis Lietuvos Statutas, 1933 metų 10 numeryje – labai išsamų nekrologą, kuriame atskleidė gyvenimą ir veiklą, išanalizavo istorinę mintį savo profesoriaus, įžymaus rusų istoriko, Maskvos universiteto rektoriaus Matviejaus Liubavskio – A. a. prof. M. Liubavskis. Jo gyvenimas ir darbai. Profesorius mirė tik 1936 m., tačiau I. Jonynas, kaip patyręs diplomatas, vadovaudamasis nuogirdomis apie jo įkalinimą stalininiame lageryje ir vadovaudamasis konkrečiais savo pastebėtais Sovietų Sąjungoje vykstančiais procesais, paskelbė apie jo mirtį ir aptakiomis frazėmis atskleidė stalininę represinę sistemą, nukreiptą prieš pažangiąją rusų inteligentiją.

 

Gauta 2008 m. rugpjūčio 29 d.

Pateikta spaudai 2009 m. rugpjūčio 31 d.

Summary

History Science Periodic Press in Independent Lithuania in 1921–1940

 

The development of the Lithuanian historical press in the years of independence encountered significant difficulties. The main reasons were shortage of finances and organizational aspects; as a result, the existence of the majority of history journals was short-termed. The publication of the first one, “Mūsų Senovė”, lasted for only three years (1921–1923), of “Tauta ir Žodis” – a bit longer and was published from 1923 till 1931. “Praeitis” existed from 1930 till 1933, and only two volumes were issued. “Senovė” was published in the years of 1935–1938 while “Mūsų Senovė” – in 1937–1940. The journal “Athenaeum”, which was published by the Faculty of Theology-Philosophy of Vytautas Magnus University and devoted much attention to historical issues, existed from 1930 till 1938. “Lietuvos Praeitis”, prepared in independent Lithuania, came out in 1940; its second volume – in the years of the Soviet occupation. Consequently, there exited many journals which, under different titles, came out continuously, and this proves that historians undertook numerous activities and put in a great deal of effort. The main publishers were the professorship of Kaunas university and historians’ society of Lithuania.

 

The first journals lacked features typical of scientific journals as they mainly contained collections of historical articles. In the course of time they improved their form and content and reached the standards of West European periodicals. Several sections appeared in these journals, different sources, documents, annotations, reviews, bibliographies were published, jubilees of outstanding historians and politicians were mentioned, obituaries were also published. Scientific works by foreign historians were included as well.

A typical feature of historical periodical press was the volume of the journals, long sections containing PhD theses or presentations of the forthcoming books. Often (this was especially typical of the journals “Mūsų Senovė” and “Tauta ir Žodis”) one article or document was published in several volumes. Sometimes one volume contained the whole PhD thesis as, for example, J. Jakštas’ thesis published in the third volume of “Senovė”.

 

The main contributors to these journals were professors who received their education at foreign universities: I. Lappo, E. Volteris, I. Jonynas, Martynas and Jonas Yčai, A. Janulaitis, V. Biržiška, P. Klimas, P. Galaunė, K. Jablonskis, J. Jakštas-Dambrauskas, V. Krėvė-Mickevičius and others. Later, starting with the fourth decade, the younger generation of historians, who received their education in the years of the Republic of Lithuania, became active contributors, among them Z. Ivinskis, A. Kučinskas, J. Matusas, J. Jakštas, A. Šapoka, S. Sužiedėlis, V. Maciūnas, I. Skrupskelis, J. Būtėnas and others. Scientific level of their articles was different, and it depended on the writing style, methodology and political views. For example, I. Jonynas’ articles which were based on factographical material and convincing conclusions differed from A. Janulaitis’ articles which were influenced by leftist views and had no sound theoretical background. Some articles could have been attributed to a literary genre. In general, this generation could be characterized by positivism, certain pragmatism, and some part of romanticism; however, on the methodological basis there was little difference among those historians who wrote to “Mūsų Senovė”, “Praeitis” or “Atheneaum”.

 

Two major issues prevailed in the journals, i. e. political history of the Grand Duchy of Lithuania and Lithuanians’ national revival. The latter topic mainly dealt with the period (1864–1904) when Latin alphabet was banned.

 

In the years of independence Lithuanian historians had many possibilities to publish their works. Journals, magazines and newspapers devoted close attention to historical articles which revived the nation’s spirit by reminding of its glorious past.