„Istorija“. Mokslo darbai. 75 tomas
Liudas TRUSKA. Paskutinioji (1985–1990 m.) Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba: evoliucija iš valdžios fikcijos į parlamentą
Spausdinti

Anotacija. Remiantis posėdžių stenogramomis, priimtais įstatymais, nutarimais bei kitais teisės aktais, informaciniais žinynais, taip pat periodine spauda, politikų atsiminimais ir moksline literatūra, analizuojama 1985 m. vasario mėnesį penkeriems metams „išrinktos“ (Komunistų partijos paskirtos) Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos veikla, daugiausia per paskutiniuosius pusantrų jos veikimo metų. Prieinama prie išvados, kad ši, paskutinioji sovietinė Respublikos Aukščiausioji Taryba savo sudėtimi (67,1 proc. jos deputatų buvo komunistai, 15,8 proc. – komjaunuoliai ir tik 17,8 proc. – nepartiniai) ir veikla iki 1988 m. rudens niekuo nesiskyrė nuo ankstesniųjų: buvo valdžios fikcija. Lūžis Respublikos politiniame gyvenime, taip pat Aukščiausiosios Tarybos veikloje buvo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio susikūrimas 1988 m. birželį. Nuo 1988 m. rudens priimdama labai svarbius įstatymus ir nutarimus – paskelbdama lietuvių kalbą valstybine, priėmusi Lietuvos TSR suvereniteto įstatymą, itin demokratiškus Aukščiausiosios Tarybos ir vietinių tarybų rinkimų įstatymus, Respublikos Pilietybės, Politinių partijų, Tautinių mažumų, Nuosavybės pagrindų ir kt. įstatymus, panaikindama Komunistų partijos valdžios monopolį, o ypač paskelbdama neteisėtais ir negaliojančiais 1940 m. vadinamojo Liaudies Seimo nutarimą stoti į Tarybų Sąjungą ir TSRS Aukščiausiosios Tarybos nutarimą priimti Lietuvą į Tarybų Sąjungą – Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba 1988 m. pabaigoje – 1990 m. vasarį klojo Lietuvoje demokratijos, rinkos ekonomikos pagrindus, atvedė Lietuvą prie nepriklausomybės atkūrimo slenksčio. Šiuos esminius 1985–1990 m. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos veiklos pokyčius sąlygojo ir nulėmė Sąjūdžio, kitų naujųjų politinių jėgų, Respublikos visuomenės poveikis, Lietuvos komunistų partijos evoliucija, taip pat daugelio, ar net daugumos pačių deputatų tautinis sąmonėjimas, pilietinis brendimas.

 

Prasminiai žodžiai: pertvarka, rinkimai, Aukščiausioji Taryba, Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas, Aukščiausiosios Tarybos deputatai, Lietuvos komunistų partijos Centro komitetas, Sąjūdis, TSRS liaudies deputatai, visuomenė, įstatymai, nutarimai.

 

Abstract. On the basis of the Supreme Soviet’s shorthand materials, adopted laws, decrees, resolutions, information publications as well as periodicals, politicians’ memoirs and scientific literature, the article analyzes the activities of the Supreme Soviet of the Lithuanian SSR which was “elected” (actually appointed by the Communist party authorities) in 1985 for a five-year term. The closest attention is given to its activities during the last year and a half. The author comes to the conclusion that this last Supreme Soviet was analogous to the previous ones as far as its composition (67.1 % of the deputies were communists, 15.8 % belonged to the communist youth organization and only 17.8% – non-party members) and its activities till the autumn of 1988 were concerned; it was only a fiction of authority. The turning point in the Republic’s political life as well as in the activity of the Supreme Soviet was the formation of “Sąjūdis” in June, 1988. As a result, from the end of 1988 till January, 1990, the Supreme Soviet was forced to pass very important laws and make crucial decisions concerning the country’s political life: the Lithuanian language was proclaimed as a state language, the laws on Lithuania’s sovereignty, democratic elections to the Supreme Soviet and municipalities, Republic’s citizenship, political parties, national minorities, ownership principles etc were passed; this way the Supreme Soviet eliminated the monopoly of the Communist party and, what is most important, declared invalid the decision of the so-called People’s Seimas of 1940 to become part of the Soviet Union. All these laws and acts laid foundations for Lithuania’s democratic development, market economy and led to the restoration of independence. These essential changes in the Supreme Soviet’s activities in 1985 – 1990 were conditioned by the existence and influence of “Sąjūdis”, other emerging political forces, activities of the Republic’s society, the evolution of the Communist party and, finally, deputies’ national self-consciousness.

 

Key words: “Perestroika”, elections, deputies of the Supreme Soviet, the Communist party of the Lithuanian SSR, “Sąjūdis”, deputies of the USSR, society, laws, acts.

 

 

 

Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos sudaryta komisija nepriklausomybės atkūrimo planui rengti, 1989 m. gruodžio 11 d.

http://www.algirdasbrazauskas.lt/images/161

 

Įvadas

 

Per beveik pusę amžiaus trukusią sovietinę okupaciją Lietuvoje vienuolika kartų buvo „renkama“ Respublikos Aukščiausioji Taryba. Tačiau tyrinėtojo didesnio dėmesio vertos tiktai dvi. Pirmoji, vadinamasis 1940 m. Liaudies Seimas, padėjęs Maskvai sudaryti Lietuvos aneksijos teisėtumo regimybę, paliko juodą pėdsaką šalies ir tautos istorijoje. O paskutinioji Taryba, nuo 1988 m. rudens priimdama labai svarbius įstatymus ir nutarimus, atvedė Lietuvą prie nepriklausomybės atkūrimo slenksčio.

 

Paskutinioji (vienuoliktoji), nuo 1985 m. kovo iki 1990 m. kovo mėnesio veikusi Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba jau sulaukė tyrinėtojų dėmesio. Svarbiausieji jos 1988–1990 m. priimti įstatymai bei nutarimai suminėti 1996 m. išėjusioje Lietuvos Seimo istorijos apybraižoje[1], o išsamiau aptarti ir įvertinti pastaraisiais metais pasirodžiusiose Virgilijaus Čepaičio ir Česlovo Laurinavičiaus bei Vlado Sirutavičiaus Lietuvos Sąjūdžio istorijose[2]. Tačiau visapusiško XI šaukimo Aukščiausiosios Tarybos veiklos tyrinėjimo neturime.

 

Straipsnyje siekiama išanalizuoti paskutiniosios Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos sudėtį, lūžį jos veikloje 1988 metų rudenį, svarbiausius jos paskutiniųjų pusantrų metų aktus, atskleisti priežastis, sąlygojusias jos evoliuciją iš valdžios fikcijos į parlamentą.

 

Svarbiausieji straipsnio šaltiniai yra Aukščiausiosios Tarybos sesijų stenogramos[3], leidinys „Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir vyriausybės žinios“, kuriose buvo skelbiami Aukščiausiosios Tarybos ir jos Prezidiumo priimtieji įstatymai bei kiti juridiniai aktai, taip pat anuometinė periodinė spauda[4]. Vertingas šaltinis, tyrinėjant politinį Respublikos gyvenimą, taip pat  Aukščiausiosios Tarybos veiklą, jos užkulisius, yra paskutiniosios Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Liongino Šepečio, Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininko Vytauto Astrausko, kitų politikų atsiminimai ir dienoraščiai[5].

 

Aukščiausiosios Tarybos sudėtis ir veikla iki 1988 m. rudens

 

Oficialiais duomenimis, 1985 m. vasario 24 d. vykusiuose Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos rinkimuose iš 2 405 397 rinkėjų dalyvavo 99,99 procentai, ir 99,99 proc., savo ruožtu, balsavo už „neišardomo komunistų ir nepartinių bloko“ kandidatus. Tais pačiais duomenimis, nedalyvavo rinkimuose per 200, o balsavo prieš kandidatus 190 asmenų[6].

 

67,1 proc. paskutiniosios Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų buvo komunistų partijos nariai, 15,1 proc. – komjaunuoliai, 17,8 proc. – nepartiniai. Tarp visų 350 deputatų buvo[7]:

 

5 Lietuvos KP CK sekretoriai,

 

2 respublikinės komjaunimo organizacijos sekretoriai,

 

15 Lietuvos KP CK skyrių vedėjų,

 

38 Lietuvos KP miestų ir rajonų komitetų sekretoriai,

 

64 ministrai bei kiti aukštieji valdymo sferos pareigūnai (valstybinių ir respublikinių komitetų, valdybų viršininkai, pirmininkai),

 

8 Liaudies deputatų tarybų vykdomųjų komitetų pirmininkai,

 

8 gamyklų ir gamybinių susivienijimų direktoriai,

 

91 nežemdirbinių ūkio šakų (pramonės, transporto, statybos ir kt.) darbininkai, meistrai, brigadininkai,

 

17 kolūkių, tarybinių ir kt. žemės ūkių pirmininkai, direktoriai,

 

36 žemės ūkių brigadininkai, agronomai, zootechnikai, ekonomistai,

 

15 žemės ūkių traktorininkai ir kt. mechanizatoriai,

 

17 žemės ūkių melžėjos ir karvių šėrėjos,

 

15 rašytojai, menininkai, mokslininkai, žurnalistai (beveik visi – nomenklatūriniai pareigūnai)[8],

 

2 gydytojai,

 

3 mokytojai,

 

9 tarybinės armijos karininkai,

 

5 personaliniai pensininkai,

 

1 studentas.

 

78,6 proc. XI Aukščiausiosios Tarybos deputatų buvo lietuviai, 6 proc. – lenkai, 11,1 proc. – rusai, kiti – baltarusiai, ukrainiečiai, žydai, ir tai maždaug atitiko tautinę Respublikos gyventojų sudėtį. 186 deputatai turėjo aukštąjį, 153 – vidurinį ir 11 – nebaigtą vidurinį išsimokslinimą. 35,7 proc. deputatų buvo moterys[9].

 

Pagal Lietuvos TSR Konstitucijos 97-ąjį straipsnį, Aukščiausioji Taryba buvo aukščiausioji valstybinės valdžios Respublikoje institucija. Tačiau tai buvo šimtaprocentinė fikcija. Paprastai du kartus per metus vykusios rudens ir pavasario Aukščiausiosios Tarybos sesijos, dažniausiai trukdavusios vieną dieną, formaliai svarstė ir tvirtino Respublikos ekonominės ir socialinės raidos metinius planus, kiekvienų metų Respublikos biudžetą, jų vykdymą, tvirtino tarp sesijų išleistus nuolat veikusio Prezidiumo įsakus bei nutarimus dėl pakeitimų ir papildymų Lietuvos TSR kodeksuose, dėl personalinių pakeitimų Respublikos vyriausybėje, garbės vardų (liaudies poeto, nusipelniusio gydytojo, mokslo veikėjo, kolūkiečio, statybininko ir kt.) suteikimo įsakus ir pan.[10] Ne tik kiekvieną Aukščiausiosios Tarybos sesijos darbotvarkės klausimą, Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaką, bet ir sesijos sušaukimo datą iš anksto apsvarstydavo ir sankcionuodavo Lietuvos KP Centro komitetas[11]. Net ir 1988 m. rudenį, jau įsisiūbavus Respublikoje pertvarkai, Lietuvos KP Centro komitetas tvirtino visus Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakų projektus[12].

 

Visi įstatymai ir nutarimai Aukščiausiosios Tarybos sesijose paprastai buvo priimami vienbalsiai.

 

Paskutiniosios Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos veiklos rutiną paįvairino „grupių deputatų“ laiškai ir visos Aukščiausiosios Tarybos pareiškimai dėl JAV Kongreso ir Prezidento Ronaldo Reigano „kišimosi į Tarybų Lietuvos vidaus reikalus, provokatoriškos ir kurstytojiškos veiklos lietuvių tautos atžvilgiu“, dėl „istorinės tiesos iškraipymo“ (1987 m. rugpjūtį, 1987 m. lapkričio 11 d., 1988 m. vasario 14 d.). Pasak deputatų, lietuvių tauta pati pasirinkusi savo kelią 1918 ir 1940 m. tarybinių tautų šeimoje, ir niekam nepavyksią susilpninti lietuvių draugystės su kitomis Tarybų šalies tautomis[13].

 

1988 m. balandžio 9-ąją vykusi Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos 9-oji sesija savo forma, turiniu ir dvasia dar niekuo nesiskyrė nuo ankstesniųjų[14].

 

1988 m. birželio 3-ioji – Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio susikūrimas – buvo esminė riba politiniame Respublikos gyvenime, taip pat Aukščiausiosios Tarybos veikloje.

 

Tiesa, pastarojoje pokyčiai reiškėsi lėčiau. 1988 m. birželio 19 d. penkiose rinkiminėse apygardose pakartotiniai Aukščiausiosios Tarybos deputatų rinkimai (vietoj dėl įvairių priežasčių atsisakiusių savo deputato įgaliojimų) vyko pagal senąją schemą: „renkamas“ vienas deputatas iš vieno valdžios iškelto kandidato (Lietuvos TSR prokuroras Liudvikas Sabutis, Lietuvos komunistų partijos Šilalės rajono komiteto pirmasis sekretorius Jonas Jagminas, Lietuvos KP Centro komiteto kultūros skyriaus vedėjas Justas Paleckis, Lietuvos TSR Vyriausiosios energetikos ir elektrifikacijos valdybos viršininkas Anicetas Mikužis ir Lietuvos TSR buitinio gyventojų aptarnavimo ministras Levas Molotokas). Tačiau žmonių dalyvavimas rinkimuose jau buvo kitoks: atėjo balsuoti ne 99,99 proc. rinkėjų, kaip visada būdavo anksčiau, o „tik“ 91,95 proc.[15] Tad kone kas dešimtas rinkėjas jau išdrįso „neatlikti savo pilietinės pareigos“.

 

Dubliuodamas TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1988 m. liepos 28 d. įsaką, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas rugpjūčio 2 d. išleido įsaką „Dėl atsakomybės už nustatytos susirinkimų, mitingų, gatvių eitynių ir demonstracijų organizavimo ir vykdymo tvarkos pažeidimus“, suvaržiusį minėtųjų viešųjų renginių organizavimą ir numačiusį gana griežtas bausmes už įsaku taikomų reikalavimų pažeidimus[16].

 

Aukščiausiosios Tarybos veikla 1988 m. rudenį – 1990 m. žiemą

 

Labai sparčiai stiprėjant Sąjūdžiui, taip pat bręstant ir vykstant permainoms Lietuvos KP vadovybėje (spalio 20 d. R. Songailą CK pirmojo sekretoriaus poste pakeitė Algirdas Brazauskas; šiame plenume iš esmės buvo nulemtas ir antrojo sekretoriaus Nikolajaus Mitkino likimas), 1988 m. spalį „persitvarkė“ ir Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas. Dar spalio 6 d. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas suteikė lietuvių kalbai valstybinės kalbos statusą ir legalizavo lietuviškąją trispalvę vėliavą, V. Kudirkos „Tautišką giesmę“, taip pat lietuvių nacionalinius simbolius – Vytį ir Gediminaičių stulpus[17]. Spalio 21 d. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas išleido įsaką dėl 1941–1952 m. tremtinių reabilitavimo ir materialinės žalos jiems atlyginimo[18]. Po kelių dienų Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas panaikino 1957 m. sausio 21 d. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaką, draudusį grįžti iš tremties ir kalėjimų į Lietuvą tarpukario Respublikos vyriausybių, politinių partijų bei pokario metų antisovietinių organizacijų vadovams ir aktyviems pogrindžio dalyviams[19].

 

Stiprėjant visuomenės nepasitenkinimui dėl viešųjų renginių varžymo, spalio 25 d. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas panaikino savo rugpjūčio 2 d. įsaką „Dėl atsakomybės už nustatytų susirinkimų, mitingų, gatvės eitynių ir demonstracijų organizavimo ir vykdymo tvarkos pažeidimo“[20]. Pasak V. Astrausko, „tai buvo akivaizdi nuolaida Sąjūdžiui, valdžios nenoras, o gal baimė konfrontuoti su juo“[21].

 

Respublikos žiniasklaidoje pradėjus rašyti ir kalbėti apie 1941 m. birželio pabaigoje (pirmosiomis karo dienomis) sovietinių pareigūnų ir raudonarmiečių žiauriai nužudytus civilius gyventojus Rainiuose (Telšių rajone), Pravieniškėse (prie Kauno), Panevėžyje ir kt., Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas lapkričio 4 d. sudarė komisiją šių įvykių aplinkybėms ištirti, įtraukdamas į šią komisiją ne tik Aukščiausiosios Tarybos deputatus, Respublikos pareigūnus, bet ir juristus, istorikus, Sąjūdžio veikėjus (Sąjūdžio sudarytos komisijos stalinizmo nusikaltimams Lietuvoje tirti pirmininką kompozitorių Julių Juzeliūną, komisijos narį sociologą Mečį Laurinkų, advokatą Kazimierą Motieką)[22].

 

1988 m. lapkričio 17–18 d. vykusi Aukščiausiosios Tarybos 10-oji sesija patvirtino Prezidiumo įsaką dėl valstybinės kalbos statuso suteikimo lietuvių kalbai[23], V. Kudirkos „Tautišką giesmę“ paskelbė Lietuvos TSR valstybiniu himnu, o lietuviškąją trispalvę – Lietuvos TSR valstybine vėliava[24].

 

Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos 10-osios sesijos išvakarėse spaudoje buvo paskelbti visuomenės svarstymui dviejų labai svarbių TSRS įstatymų – TSRS Konstitucijos pakeitimų bei papildymų ir TSRS liaudies deputatų rinkimų – projektai[25]. Sąjūdis, Lietuvos TSR Mokslų akademija, daugelis visuomeninių organizacijų pirmąjį dokumentą vertino kaip nedemokratišką, stiprinantį TSRS centralizuotumą ir apribojantį sąjunginių respublikų suverenitetą, o TSRS liaudies deputatų rinkimų įstatymo projektą kritikavo todėl, kad buvo numatyta rinkti tik du trečdalius deputatų, o vieną trečdalį turėjo skirti visuomeninių organizacijų (TSKP, komjaunimo, profesinių bei kūrybinių sąjungų ir kt.) sąjunginė vadovybė. Atspindėdama Respublikos visuomenės nuotaikas, Aukščiausiosios Tarybos sesija pasiūlė TSRS Aukščiausiajai Tarybai nesvarstyti TSRS Konstitucijos pataisų ir atsisakyti TSRS liaudies deputatų skyrimo nuo visuomeninių organizacijų[26].

 

Lietuva pirmoji Pabaltijyje susigrąžino istorinę tautos simboliką ir suteikė gimtajai kalbai valstybinį statusą. Tačiau šiuos ir kitus labai svarbius Aukščiausiosios Tarybos 10-osios sesijos nutarimus užgožė „Estijos išdavystė“. A. Brazauskas, šioje sesijoje išrinktas Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nariu vietoj į pensiją išleisto R. Songailos, neatlaikė Maskvos spaudimo ir todėl šioje sesijoje nebuvo priimtas Lietuvos TSR Konstitucijos straipsnis dėl Respublikos įstatymų viršenybės, ką lapkričio 16 d. padarė Estijos Aukščiausioji Taryba[27]. Sąjūdžio iniciatyva 58 Aukščiausiosios Tarybos deputatai pareikalavo sušaukti neeilinę sesiją minėtajam Respublikos Konstitucijos straipsniui priimti[28]. Tačiau to neužteko, nes pagal Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos reglamentą neeilinės sesijos sušaukimui reikėjo trečdalio visų deputatų parašų.

 

Aukščiausiosios Tarybos 10-oji sesija buvo lūžis paskutiniosios Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos veikloje. Nuo šiol joje pradėta svarstyti, ir ne formaliai, o iš esmės, svarbiausius Lietuvai klausimus. Todėl Aukščiausiosios Tarybos sesijos, anksčiau visuomenės beveik nepastebimos, nuo šiol atsidūrė dėmesio centre. Pageidaujant visuomenei, prieš mėnesį vykusio Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo pavyzdžiu, Aukščiausiosios Tarybos 10-osios ir vėlesniųjų sesijų posėdžiai buvo ištisai transliuojami per radiją ir televiziją[29]. Vis didesnį poveikį Aukščiausiosios Tarybos sesijose priimamiems įstatymams bei nutarimams pradėjo daryti atgimstanti tauta. Dalis deputatų į 10-ąją sesiją atvyko su savo rinkėjų priesakais ir rėmėsi jais pasisakydami vienu ar kitu klausimu. 10-oji Aukščiausioji Tarybos sesija buvo pirmoji, kurioje įstatymai bei nutarimai buvo priimami ne vienbalsiai. Svarstant svarbiausius klausimus, buvo reiškiamos įvairiausios nuomonės. Antai, prieš valstybinį lietuvių kalbos statusą pasisakė dalis lenkų ir rusų tautybių deputatų, siūlę tokį statusą suteikti trims kalboms: lietuvių, lenkų ir rusų[30]. Nuo 1988 m. rudens Sąjūdžio alsavimas jautėsi ir Aukščiausiosios Tarybos posėdžių salėje (kviečiami Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Seimo tarybos nariai, kuriems leidžiama pasisakyti svarbiausiais svarstomais klausimais) ir už Aukščiausiosios Tarybos rūmų sienų: abi sesijos dienas aikštėje prie rūmų mitingavo sąjūdininkai. Jau 10-ojoje sesijoje paaiškėjo, kad dalis Aukščiausiosios Tarybos deputatų iš esmės yra Sąjūdžio pozicijose, ir jų kiekvieną sesiją daugėjo.

 

Sąjūdžio savaitraštis „Atgimimas“ taip įvertino 10-ąją Aukščiausiosios Tarybos sesiją: bene svarbiausias AT šios sesijos laimėjimas – Tarybų rūmai (oficialus pagal architektų Nasvyčių projektą pastatyto AT pastato pavadinimas – L. T.) pirmą kartą tapo politinio gyvenimo arena[31]. Svarstytais klausimais buvo ginčijamasi Aukščiausiosios Tarybos posėdžių salėje, virė aistros ir lauke prie rūmų.

 

Kita, 11-oji Aukščiausiosios Tarybos sesija įvyko tik po pusmečio – 1989 m. gegužės 18-ąją. Savo darbą ji pradėjo patvirtindama metų pradžioje pakartotiniuose rinkimuose išrinktų Aukščiausiosios Tarybos deputatų – 3-jų Sąjūdžio vadovybės narių Romualdo Ozolo, Zigmo Vaišvilos ir Kazimiero Motiekos bei Lietuvos lenkų veikėjo Edvardo Tomaševičiaus įgaliojimus[32].

 

11-oji Aukščiausiosios Tarybos sesija padarė tai, ko nebuvo padaryta prieš pusmetį. Jos metu pakeistas 11-asis Respublikos Konstitucijos straipsnis skelbė, kad žemė, jos gelmės, visi vandenys, miškai ir kiti gamtos ištekliai, gamybos priemonės pramonėje, statyboje ir žemės ūkyje, energetikos, transporto ir ryšių tinklai, bankų, įmonių, ūkių ir kitų Lietuvos TSR teritorijoje esančių juridinių asmenų bei piliečių nuosavybė, visos Lietuvos istorijos bei kultūros vertybės yra Respublikos nacionalinis turtas ir yra jos jurisdikcijoje. Lietuvos TSR priklauso išimtinės teisės oro erdvei virš Respublikos teritorijos, jos kontinentiniam šelfui ir ekonominei zonai Baltijos jūroje. Tuo buvo panaikinta TSRS nuosavybė Lietuvos teritorijoje. Kitas pakeistas Lietuvos TSR Konstitucijos straipsnis (70-asis) skelbė, kad „Lietuvos TSR galioja tik jos Aukščiausiosios Tarybos arba referendumu priimti įstatymai. TSRS įstatymai ir TSRS valdžios ir valdymo organų teisiniai aktai Lietuvos TSR teritorijoje galioja tik Lietuvos TSR Aukščiausiajai Tarybai juos patvirtinus ir įregistravus nustatyta tvarka“[33].

 

Gegužės 18 d. Aukščiausiosios Tarybos priimta deklaracija „Apie Lietuvos valstybinį suverenitetą“ skelbė, kad XIII amžiuje sukurta, o 1918 m. atkurta Lietuvos valstybė „1940 metais Vokietijos–TSRS 1939 m. pakto ir papildomų slaptųjų protokolų pagrindu (...) buvo prievarta neteisėtai prijungta prie Tarybų Sąjungos (...). Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba mato išeitį iš esamos padėties tik atgaunant valstybinį suverenitetą (...). Ateities santykiai su TSRS ir kitomis valstybėmis turi būti nustatomi tik tarpvalstybinėmis sutartimis“[34]. Pirmą kartą oficialiame Lietuvos TSR valdžios dokumente buvo įvardyta 1940 m. okupacija ir išreikštas ryžtas siekti Lietuvos valstybingumo atkūrimo.

 

Deklaracijos „Apie Lietuvos valstybinį suverenitetą“ tąsa buvo toje pat sesijoje priimtas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos pareiškimas – kreipimasis į TSRS liaudies deputatų suvažiavimą ir TSRS vyriausybę, kuriame buvo politiškai įvertintas 1939 m. Vokietijos ir TSRS sandėris, TSRS prievarta Lietuvai ir reikalaujama „pasmerkti 1939 ir 1941 (sausio 10 d. slaptas susitarimas, kuriuo Vokietija už 7,5 mln. aukso dolerių kompensaciją atsisakė TSRS naudai jai 1939 m. rugsėjo 28 d. sutartimi tekusios lietuviškosios Užnemunės dalies – L. T.) metų tuometinės tarybinės vyriausybės pasirašytus slaptus sandėrius ir paskelbti juos neteisėtais nuo jų pasirašymo momento“[35].

 

Toje pat Aukščiausiosios Tarybos sesijoje priimtas įstatymas „Dėl Lietuvos TSR ekonominio savarankiškumo pagrindų“[36] didesnės praktinės reikšmės neturėjo. Tačiau jis atspindėjo politinę Respublikos vadovybės orientaciją ir buvo parama Lietuvai atstovaujantiems TSRS liaudies deputatams, siekiant ekonominio savarankiškumo Pabaltijo respublikoms įstatymo.

 

Bene svarbiausias liepos 4–5 d. vykusioje Aukščiausiosios Tarybos 12-ojoje sesijoje priimtas nutarimas buvo Lietuvos TSR valstiečio ūkio įstatymas[37], įteisinęs privatų žemės ūkį kaip lygiateisę Respublikos ūkio sistemos dalį (2 str.). Pagal įstatymą, asmenims, norintiems steigti valstiečio ūkį, žemė suteikiama iš valstybinio rezervo, valstybinio miškų fondo, tarybinių (valstybinių) ūkių, kolūkių bei kitų įmonių ir organizacijų žemės, paimtos į valstiečių ūkiams skiriamą žemės fondą. Pirmumo teisę steigiant valstiečio ūkį turėjo 1940 m. nacionalizuotos, o 1948–1951 m. kolektyvizuotos žemės paveldėtojai, tačiau su sąlyga, kad jie gyvena ar dirba toje vietovėje. Ūkis negalėjo būti mažesnis kaip 10 ha ir didesnis kaip 50 ha žemės ūkio naudmenų (7 str.). „Manome, kad vidutinė darbšti šeima tokį plotą galės įdirbti be nuolatinės samdos“, – pristatydamas deputatams įstatymo projektą kalbėjo jį rengusios komisijos pirmininkas, Lietuvos komunistų partijos CK sekretorius deputatas Stanislovas Giedraitis[38]. Tačiau įstatymas numatė ir darbininkų samdos galimybę: sudarius sutartį dėl darbo užmokesčio ir socialinio draudimo (10 str.). Žemė ūkininkavimui turėjo būti suteikiama amžinam (neterminuotam) naudojimui su paveldėjimo teise ir nemokamai, tačiau ji negalėjo būti perkama, parduodama, išnuomojama, įkeičiama (5 str.).

 

Valstiečio ūkio įstatymas buvo Lietuvos žemės ūkio dekolektyvizavimo pradžia[39]. Jį priimant Respublikos rajonų valdžia buvo gavusi apie 500 pareiškimų ūkiams steigti[40]. Po trijų mėnesių norinčių individualiai (privačiai) ūkininkauti jau buvo 3,5 tūkstančio[41].

 

12-oji Aukščiausiosios Tarybos sesija priėmė įstatymą dėl Vytauto Didžiojo universiteto Kaune atkūrimo, pavesdama Ministrų Tarybai įregistruoti naują aukštąją mokyklą ir finansuoti jos veiklą[42].

 

Svarbus buvo ir Aukščiausiosios Tarybos šios sesijos nutarimas dėl personalinių pakeitimų Lietuvos TSR vyriausybės sudėtyje[43]. Iš Ministrų Tarybos Pirmininko pirmojo pavaduotojo pareigų buvo atleistas („ryšium su išėjimu į pensiją“) stagnatorius Juozas Bernatavičius ir paskirti pavaduotojais Sąjūdžio Seimo tarybos narė Kazimira Prunskienė ir Lietuvos KP veikėjas Jonas Jagminas. Iš Respublikos vidaus reikalų ministro pareigų buvo atleistas susikompromitavęs išvaikant 1988 m. rugsėjo 28 d. mitingą Vilniuje Stasys Lisauskas (kuris „ne mūsų iniciatyva“, – pasak Ministrų Tarybos Pirmininko Vytauto Sakalausko, – paskirtas TSRS Vidaus reikalų ministro pavaduotoju), paskiriant į jo vietą Marijoną Misiukonį. Žemės ūkio ministru buvo paskirtas Sąjūdžiui artimas Vytautas Knašys[44].

 

Aukščiausiosios Tarybos 12-oji sesija, Sąjūdžiui siūlant[45], nutarė sudaryti komisiją 1939 m. Vokietijos–TSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai ištyrimui[46]. Liepos 18 d. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku iš Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir TSRS liaudies deputatų sudaryta Mokslų akademijos prezidento Juro Poželos vadovaujama komisija[47] ėmėsi darbo ir jau rugpjūčio 22 d., t. y. Molotovo–Ribentropo sandėrio 50-ųjų metinių išvakarėse, paskelbė savo išvadas, pagal kurias Lietuvos Respublikos žlugimą 1940 m. nulėmė minėtasis sandėris. Todėl Raudonosios armijos įžengimas į Lietuvą birželio 15-ąją buvo agresija, o Liaudies Seimo liepos 21 d. nutarimas stoti į Tarybų Sąjungą ir TSRS Aukščiausiosios Tarybos rugpjūčio 3 d. Lietuvos TSR priėmimo į TSRS įstatymas yra neteisėti[48]. Tai sukėlė Maskvos įniršį. Rugpjūčio 25 d. TSKP CK pareiškime buvo sakoma: „Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos komisijos pareiškimas – ne pavienis atvejis. Jis yra tiesiogiai susijęs su ta separatistine linija, kurią pastaraisiais mėnesiais vis atkakliau ir agresyviau vykdo tam tikros Lietuvos, Latvijos ir Estijos jėgos“. Jos apoteozė – rugpjūčio 23 d. akcija [Baltijos kelias], „kurios politinė prasmė – nuteikti Baltijos respublikų tautas atsiskyrimui nuo Tarybų Sąjungos (...) Nueita toli. Pabaltijo tautų likimui gresia rimtas pavojus. Žmonės turi žinoti, prie kokios bedugnės juos stumia nacionalistų lyderiai. Jeigu jiems pavyktų pasiekti savo tikslus, padariniai galėtų būti tautoms katastrofiški. Galėtų iškilti klausimas dėl paties jų gyvybingumo“[49].

 

Respublikos vadovybė po grėsmingo TSKP CK pareiškimo buvo aiškiai sutrikusi. Aukščiausiosios Tarybos 13-ąją sesiją buvo numatyta sušaukti rugsėjo 5 dieną, tačiau rugpjūčio 30 d. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku sesijos data buvo nukelta net į spalio 24-ąją[50], atseit tam, „kad geriau pasiruošti“. Sąjūdis reikalavo šaukti sesiją rugsėjo pirmojoje pusėje. Galiausiai buvo pasiektas kompromisas ir sesija vyko rugsėjo 22–23 ir 28–30 dienomis.

 

Matyt, kad per mėnesį atsigavo ir Lietuvos TSR valdžia, nes sesijoje kone vienbalsiai priimtas pareiškimas „Dėl politinės padėties Respublikoje“ skelbė: „Atkreipdami dėmesį į TSKP CK susirūpinimą dėl politinės padėties Lietuvoje ir kitose Pabaltijo respublikose, nepritariame kategoriškam jo pareiškimo tonui ir neargumentuotiems vertinimams.

 

Siekdama valstybingumo, Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba eina konstituciniu keliu ir priima įstatymus bei nutarimus, reiškiančius daugumos gyventojų nuomonę (...).

 

Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba ir toliau sieks, kad nuosekliai ir demokratinėmis ir teisinėmis priemonėmis būtų atkuriamas Lietuvos valstybingumas, jos suverenitetas...“[51]

 

Antrąją sesijos dieną dauguma balsų buvo pritarta Juro Poželos komisijos, kurios išvados sukėlė Maskvos įtūžį, atliktam darbui ir pavesta jai toliau tirti dokumentus bei istorines aplinkybes, susijusias su 1939 m. Vokietijos–TSRS sutartimis bei jų pasekmėmis Lietuvai[52].

 

Labai svarbus buvo rugsėjo 29 d. priimtas visus demokratijos reikalavimus atitinkantis Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos rinkimų įstatymas[53], užtikrinęs visuotinę, lygią ir tiesioginę rinkimų teisę, balsavimo slaptumą ir rinkimų viešumą, platų visuomenės dalyvavimą rengiant ir vykdant rinkimus (2–7 str.). Visuomeninės ir politinės organizacijos, visuomeniniai judėjimai, darbo kolektyvai galėjo kelti kandidatus į Aukščiausiosios Tarybos deputatus, deleguoti savo atstovus į rinkimines apygardų komisijas (9 ir 21 str.). Pagal įstatymą, Aukščiausiosios Tarybos deputatų rinkimams Respublikos teritorijoje sudaroma 141 rinkiminė apygarda, kurioje renkama po vieną kandidatą (15 str.). Tai reiškė, kad būsimajame Lietuvos parlamente deputatų bus 2,5 karto mažiau negu paskutiniojoje Respublikos Aukščiausiojoje Taryboje. Išrinktu laikomas kandidatas, gavęs daugiau kaip pusę balsavusiųjų rinkėjų balsų (48 str.). Jeigu rinkimuose dalyvavo mažiau kaip pusė visų rinkėjų, arba nė vienas kandidatas nesurinko daugiau kaip pusės balsavusiųjų rinkėjų balsų, abiem atvejais turėjo būti rengiami pakartotiniai rinkimai.

 

Tačiau Sąjūdžio ir besikuriančių naujų politinių partijų nepasitenkinimą sukėlė tą pačią dieną priimtas Aukščiausiosios Tarybos nutarimas, leidęs rinkimuose dalyvauti ir Lietuvos TSR teritorijoje dislokuotų sovietinės armijos dalinių kariams[54].

 

Svarbūs įstatymai buvo priimti lapkričio 3–4 d. vykusioje 14-ojoje Aukščiausiosios Tarybos sesijoje. Deputatai didele balsų persvara pritarė žymaus teisininko ir Respublikos teisingumo ministro Prano Kūrio vadovaujamos komisijos parengtam Lietuvos TSR pilietybės įstatymo projektui[55], numačiusiam teisę į pilietybę ne tik I Lietuvos Respublikos piliečiams bei jų palikuonims, bet ir visiems asmenims, apsigyvenusiems Lietuvoje po 1940 m. birželio 15-osios, jeigu jie čia turi nuolatinį darbą arba nuolatinį legalų pragyvenimo šaltinį (1–3 str.). Kitaip negu Latvija ir Estija, Lietuva galėjo sau leisti vadinamąjį nulinį pilietybės variantą dėl palankios demografinės padėties: okupacijos metais iš kitų sovietinių respublikų atvykę asmenys, kartu su palikuonimis, sudarė tik apie 10 procentų visų Respublikos gyventojų. Lietuvos pilietybės įstatymas nenumatė dvigubos – Lietuvos TSR ir TSRS – pilietybės.

 

Toje pat sesijoje priimtas Lietuvos TSR referendumo įstatymas skelbė, kad svarbiausi Respublikos valstybinio bei visuomeninio gyvenimo klausimai sprendžiami, taip pat Lietuvos TSR įstatymai gali būti priimami referendumu. Jis skelbiamas ne mažiau kaip pusės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatų, arba trijų šimtų tūkstančių rinkimų teisę turinčių piliečių pasiūlymu[56].

 

Nuo 1988 m. rudens daug gerų pokyčių įvyko Respublikos valdžios ir Bažnyčios santykiuose. Per vienerius metus buvo leista pastatyti arba atstatyti apie 20 bažnyčių bei kitų maldos namų. Antra tiek anksčiau uždarytų bažnyčių buvo tikintiesiems grąžinta. Nedarant jokių kliūčių, užregistruota per 30 įvairių religinių bendruomenių: katalikų, liuteronų, sentikių, baptistų ir kt. Po 43 metų pertraukos 1989 m. rudenį pradėjo veikti Telšių kunigų seminarija. Dvasininkija kviečiama dalyvauti spaudoje, radijo ir televizijos laidose. Pradėjo eiti žurnalas „Katalikų pasaulis“, kurį 1990-siems metams užsiprenumeravo 40 tūkst. skaitytojų. Nebeliko grupinio vaikų katekizavimo draudimo[57].

 

Tačiau pasikeitusios padėties nebeatitiko teisiniai aktai. Todėl Sąjūdis, jo atstovai Aukščiausiojoje Taryboje siūlė pakeisti Lietuvos TSR Konstitucijos 50-ąjį straipsnį, reglamentavusį Bažnyčios padėtį ir tikėjimo išpažinimo laisvę[58]. Aukščiausiosios Tarybos 14-ojoje sesijoje pakeistas Respublikos Konstitucijos 50-asis straipsnis užtikrino minties, sąžinės, tikėjimo ar netikėjo laisvę. Tačiau valstybės institucijos, jos mokymo ir auklėjimo įstaigos yra pasaulietinės. Jos įstatymų numatyta tvarka bendradarbiauja su Bažnyčia ir kitomis religinėmis organizacijomis ugdant visuomenės dorovę. Bažnyčiai bei kitoms religinėms organizacijoms pripažintas juridinio asmens statusas ir užtikrinta teisė savarankiškai tvarkytis vidaus gyvenime[59].

 

Jau nuo 1989 m. pavasario Lietuvos politinio gyvenimo centras kėlėsi iš Lietuvos KP CK į Aukščiausiąją Tarybą, pirmiausia jos Prezidiumą. R. Ozolas savo dienoraštyje rašė: „Kovo 9 d. nuėjau pas Astrauską (...), pasakiau, kad mes [sąjūdininkai] esam pasiryžę politinio gyvenimo centrą iš CK perkelti į AT Prezidiumą (...). Mačiau, kad (...) idėja Astrauskui labai patiko! Tuo mes ir pasinaudosim CK spaudimui!“[60]

 

Ir Sąjūdis, ir lietuviškosios sąmonės Aukščiausiosios Tarybos deputatai nenorėjo, kad po itin svarbiais Lietuvai Aukščiausiosios Tarybos nutarimais bei įstatymais būtų reakcingo, sovietiškai nusiteikusio Prezidiumo sekretoriaus Jono Gurecko parašas. Todėl Aukščiausiosios Tarybos 11-osios sesijos pradžioje J. Gureckas, „jam pačiam prašant“, buvo atleistas, o Prezidiumo sekretoriumi išrinktas „Sąjūdžio žmogus“, Lietuvos TSR teisingumo ministro pavaduotojas Liudvikas Sabutis[61]. Aukščiausiajai Tarybai ir jos Prezidiumui įgaunant realią valdžią, didėjant darbų apimčiai, lapkričio 3 d. Aukščiausiosios Tarybos sesijoje buvo nutarta papildyti Prezidiumą, iki tol turėjusį 17 narių, septyniais naujais nariais, tarp kurių buvo ir trys Sąjūdžio Seimo Tarybos nariai J. Marcinkevičius, K. Motieka ir R. Ozolas[62]. Svarbus tapo ir anksčiau fasadiniu buvęs Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Pirmininko (anksčiau net ir rašomas iš mažosios raidės) postas. 1989 m. rugsėjį Aukščiausiosios Tarybos sesija priėmė Lietuvos TSR Konstitucijos pataisas, išplėtusias Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko teises.

 

Karščiausi ginčai 1989 m. lapkričio 23–24 ir gruodžio 4–7 dienomis vykusioje 15-ojoje Aukščiausiosios Tarybos sesijoje vyko dėl Lietuvos TSR Konstitucijos 6-ojo straipsnio, įtvirtinusio Komunistų partijos valdžios monopolį[63], panaikinimo. Mintis atsisakyti šio straipsnio buvo kilusi dar 1988 m. birželį Mokslų akademijos konstitucinėje komisijoje[64]. Panaikinti KP valdžios monopolį ir įteisinti Respublikoje daugiapartinę sistemą 13-ojoje Aukščiausiosios Tarybos sesijoje siūlė Sąjūdžiui atstovavę Aukščiausiosios Tarybos ir TSRS liaudies deputatai[65]. To paties reikalavo ir besikuriančios naujosios politinės partijos[66]. Brazauskui ir kitiems Lietuvos KP vadovams atrodė, kad pirmiausia šiuo klausimu turi pareikšti savo nuomonę šaukiamo Lietuvos KP XX suvažiavimo delegatai. Tačiau jau pirmąją 15-osios Aukščiausiosios Tarybos sesijos dieną šis klausimas iškilo visu aštrumu. TSRS liaudies deputatas Bronislovas Genzelis perskaitė Vilniaus universiteto partinės konferencijos kreipimąsi į Aukščiausiąją Tarybą, kad Lietuvos TSR Konstitucijos 6-asis straipsnis būtų pakeistas dar iki Lietuvos KP suvažiavimo[67]. Po pakartotinio svarstymo gruodžio 7 d., 243 deputatams balsavus „už“, 1 – „prieš“ ir 39 susilaikius, Aukščiausioji Taryba pagaliau priėmė naująją 6-ojo straipsnio formuluotę: „Partijos, visuomeninės organizacijos ir visuomeniniai judėjimai steigiami įstatymų nustatyta tvarka ir veikia Lietuvos TSR Konstitucijos bei įstatymų ribose“[68]. Tą pačią dieną priimtu nutarimu Aukščiausioji Taryba įpareigojo Prezidiumą nustatyti politinių partijų registravimo tvarką[69].

 

Lietuva buvo pirmoji TSRS respublika, panaikinusi komunistų partijos valdžios monopolį ir įtvirtinusi daugiapartiškumą kaip politinės sistemos pagrindą. Kartu tai buvo ir ryškus Respublikos žingsnis nepriklausomybės link[70]. Šis Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos sprendimas sulaukė didelio atgarsio kitose sovietinėse respublikose, Rytų Europoje ir net pasaulyje.

 

Svarbus buvo ir lapkričio 24 d. Aukščiausiosios Tarybos priimtas Lietuvos TSR tautinių mažumų įstatymas, garantavęs visiems savo piliečiams, nepriklausomai nuo jų tautybės, lygias politines, ekonomines, socialines teises bei laisves ir faktiškai suteikęs tautinėms mažumoms kultūrinės autonomijos statusą (teisę į valstybės paramą ugdyti tautinę kultūrą ir švietimą; teisę mokytis gimtąja kalba, sudarant sąlygas turėti ikimokyklines įstaigas ir bendrojo lavinimo mokyklas; teisę į spaudą ir informaciją gimtąja kalba; teisę išpažinti bet kurią religiją, atlikinėti gimtąja kalba religines apeigas bei nacionalinius ritualus; teisę jungtis į tautines kultūros organizacijas; teisę į kultūrinius ryšius su tautiečiais už Respublikos ribų ir kt.)[71]. Lietuvos TSR tautinių mažumų įstatymas atitiko visus europietiškosios demokratijos reikalavimus ir tada buvo vienintelis toks Rytų Europoje.

 

Dar 14-ojoje sesijoje Aukščiausioji Taryba pavedė Prezidiumui sudaryti komisiją Lietuvos valstybingumo atkūrimo planui rengti[72]. Savo 15-ojoje sesijoje Aukščiausioji Taryba patvirtino iš Respublikos valdžios pareigūnų, Lietuvos KP ir Sąjūdžio veikėjų sudarytą 30 narių komisiją, pavesdama jai per tris mėnesius parengti ir pateikti pasiūlymus[73].

 

Prarasdama valdžios monopolį, 1989 m. rudenį Lietuvos KP pradėjo kelti Respublikos Prezidento institucijos atkūrimo klausimą. Turėdama itin populiarų lyderį[74], kompartija tikėjosi, kad Prezidentu bus išrinktas Algirdas Brazauskas[75]. Spaudoje, radijo bei televizijos laidose prasidėjusios šiuo klausimu diskusijos persimetė į Aukščiausiąją Tarybą. TSRS liaudies deputatui V. A. Statulevičiui pasiūlius, 14-oji jos sesija pavedė Prezidiumui išnagrinėti tiesioginių Respublikos Prezidento rinkimų klausimą[76]. Tačiau Prezidento institucijos atkūrėjų entuziazmą atvėsino Sąjūdis: Seimo tarybos spalio 31 d. pareiškime buvo sakoma, kad „sudėtingu pereinamuoju į visišką suverenitetą laikotarpiu sukoncentruoti visą valdžią vieno žmogaus rankose yra neatsakinga. Seimo taryba mano, kad Prezidento institucijos įkūrimas galimas tik demokratinėje nepriklausomoje Lietuvoje“[77]. Lapkričio 23 d. V. Astrauskas informavo Aukščiausiosios Tarybos deputatus, jog Prezidiumas, išnagrinėjęs klausimo pagrįstumą, nutarė neteikti svarstyti pasiūlymo dėl Prezidento pareigybės įvedimo[78].

 

1990 m. sausio 15 d. Aukščiausiosios Tarybos 16-oji sesija prasidėjo V. Astrausko atsistatydinimu iš Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininko pareigų „ryšium su sveikatos pablogėjimu“. Didele balsų persvara Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininku buvo išrinktas savarankiškos Lietuvos KP CK pirmasis sekretorius A. Brazauskas[79].

 

Šioje sesijoje vėl iškilo Lietuvoje dislokuotų TSRS armijos karių dalyvavimo Aukščiausiojoje Taryboje bei vietinių tarybų rinkimuose klausimas. Mat Demokratų partija surinko 0,5 mln. parašų, kad Aukščiausioji Taryba skelbtų referendumą dėl karių – nenuolatinių Respublikos gyventojų teisės balsuoti. Nenorėdama skelbti referendumo ir kartu didinti Demokratų partijos populiarumo, Aukščiausioji Taryba dauguma balsų pati panaikino Aukščiausiosios Tarybos deputatų ir vietinių tarybų deputatų rinkimo įstatymų straipsnius, leidusius balsuoti kariams, kurie nebuvo nuolatiniai Respublikos gyventojai[80].

 

Eilė svarbių įstatymų bei nutarimų buvo priimta 1990 m. vasario 7–9 ir 12–14 d. vykusioje septynioliktoje, paskutiniojoje Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos sesijoje.

 

Pirmasis ir svarbiausias šios sesijos darbotvarkės punktas buvo nutarimas „Dėl 1939 metų Vokietijos–TSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo“. Patvirtinusi šioms sutartims ir jų pasekmėms tirti sudarytos komisijos išvadas, konstatavusi, kad 1940 m. liepos 14–15 d. Liaudies Seimo rinkimai vyko pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstituciją, pasmerkusi 1940 m. TSRS agresiją prieš Lietuvą, jos okupaciją ir aneksiją kaip tarptautinius nusikaltimus, atsižvelgusi į tai, kad TSRS liaudies deputatų suvažiavimas 1989 m. gruodžio 24 d. pripažino slaptuosius TSRS susitarimus su Vokietija neteisėtais ir negaliojančiais nuo jų pasirašymo momento, ir siekdama likviduoti šių susitarimų pasekmes Lietuvai, Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba nutarė:

 

1.        Paskelbti, kad Lietuvos Liaudies Seimo 1940 m. liepos 21 d. Lietuvos įstojimo į TSRS deklaracija, kaip neišreiškusi lietuvių tautos valios, yra neteisėta ir negaliojanti.

2.         

3.        Pareikšti, kad TSRS 1940 m. rugpjūčio 3 d. įstatymas „Dėl Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos priėmimo į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą“ yra neteisėtas ir Lietuvos juridiškai nesaisto.

4.         

5.        Pasiūlyti Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungai pradėti dvišales derybas dėl Lietuvos valstybės nepriklausomybės atstatymo[81].

6.         

Už šį nutarimą balsavo 208, prieš – 1, susilaikė – 10, nedalyvavo balsavime 16 į sesiją atvykusių Aukščiausiosios Tarybos deputatų.

 

Pasak V. Landsbergio, Aukščiausiosios Tarybos nutarimas „Dėl 1939 metų Vokietijos–TSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo“ buvo esminis žingsnis Lietuvos nepriklausomybės kelyje[82].

 

Kuriant suverenią, demokratinę ir teisinę Lietuvą, paskutinioji XI šaukimo Aukščiausiosios Tarybos sesija priėmė Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių, Nuosavybės pagrindų, Vietos savivaldos pagrindų, Teismų santvarkos ir teisėjų statuso, Archyvų įstatymus[83]. Vykdant 1989 m. gegužės 18 d. Lietuvos TSR ekonominio savarankiškumo pagrindų įstatymą, 17-ojoje Aukščiausiosios Tarybos sesijoje buvo nutarta nuo 1990 m. kovo 1 d. steigti Lietuvos, t. y. centrinį valstybinį, banką[84]. Švenčių ir atmintinų dienų įstatymas paskelbė šventėmis Vasario 16-ąją kaip Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, Velykas, Kalėdas, gegužės pirmąjį sekmadienį (Motinos diena), lapkričio 1-ąją (Mirusiųjų pagerbimo diena), o tautos atmintina diena – birželio 14-ąją (Gedulo ir vilties diena). Pagal įstatymą, nedarbo dienos buvo sausio 1-oji – Naujųjų metų diena, kovo 8-oji (Tarptautinė moters diena), gegužės 1-oji (Darbo žmonių tarptautinio solidarumo diena), gegužės 9-oji (Pergalės diena), lapkričio 7-oji (Spalio socialistinės revoliucijos metinių diena)[85].

 

„Tai, ką nuveikė šio šaukimo Aukščiausioji Taryba – mato visa Lietuva, įvertins istorija“, – sakoma paskutiniąją sesijos dieną deputatų priimtame kreipimesi į Respublikos gyventojus[86]. Gana gerai paskutiniųjų metų Aukščiausiosios Tarybos sesijų darbą vertino Sąjūdžio Seimas[87]. 1988–1990 m. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos priimtieji įstatymai bei nutarimai tapo sektinu pavyzdžiu kitoms sovietinėms respublikoms, juos komentavo ir gerai vertino Vakarų politikai ir žiniasklaida[88]. Apskritai paskutinioji Respublikos Aukščiausioji Taryba savo aktais, ypač 1990 m. vasario 7 d. nutarimu „Dėl 1939 m. Vokietijos–TSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo“ atvedė Lietuvą prie pat nepriklausomybės atkūrimo slenksčio. 1990 m. pradžioje dešinieji politikai netgi baiminosi, kad baigianti savo kadenciją Aukščiausioji Taryba nepaskelbtų Lietuvos nepriklausomybės[89]. Žinoma, nepriklausomybę skelbti galėjo tik demokratiškai išrinktas, tautos įgaliojimus turintis parlamentas.

 

Nuo 1988 m. rudens pasikeitė ne tik Aukščiausiosios Tarybos veiklos turinys, bet ir forma. Sesijos vyko natūraliai, be išankstinės režisūros. Išaugo daugelio deputatų aktyvumas[90]. Reiškėsi nuomonių įvairovė. Deputatai koreguodavo Prezidiumo pasiūlytą sesijų darbotvarkę. Nebeliko vienbalsiškumo[91]. Kur kas dažniau šaukiamos Aukščiausiosios Tarybos sesijos, o dar labiau išaugo jų darbo trukmė: per pirmuosius pusketvirtų kadencijos metų buvo sušauktos devynios sesijos, trukusios 8 dienas, o per paskutiniuosius pusantrų metų įvyko aštuonios sesijos, trukusios 24 dienas[92]. Svarbiausių klausimų sprendimui sudaromos naujos deputatų komisijos: 1941 metų įvykių [pirmosiomis karo dienomis raudonarmiečių įvykdytų civilių gyventojų žudynių] aplinkybėms tirti, 1939 metų Vokietijos–TSRS sutartims ir jų pasekmėms [Lietuvai] tirti, Nuosavybės įstatymo projektui rengti, Respublikos jaunuolių karinės tarnybos reikalų, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo planui rengti ir kt. komisijos. Keitėsi ir įstatymų rengimo tvarka. Iš kompetentingų specialistų (daugiausia iš teisininkų, filosofų, ekonomistų) sudaromos įstatymų projektų rengimo darbo grupės, įtraukiant į jas ir visuomeninių organizacijų, pirmiausia Sąjūdžio, atstovus[93]. Svarbių įstatymų projektai skelbiami spaudoje visaliaudiniam svarstymui.

 

Paskutiniosios Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos veiklos kardinalų pasikeitimą, į nepriklausomybę ir demokratiją vedančių įstatymų bei nutarimų priėmimą sąlygojo eilė priežasčių.

 

Didelį poveikį Aukščiausiosios Tarybos deputatų apsisprendimui priimant įstatymus darė balsavimo viešumas. Pradedant 1988 m. lapkričiu, sesijų posėdžiai buvo rodomi per televiziją[94] ir žiūrovai matė, kaip balsuoja deputatai. Pradėdamas 12-ąją sesiją (liepos 4 d.) Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas informavo deputatus, kad įrengta elektroninė balsavimo sistema (balsuojant „už“ nuspaudžiamas žalias mygtukas, „prieš“ – raudonas, susilaikant – geltonas). Tačiau deputatai, pirmiausia sąjūdininkai, atkreipė dėmesį, jog mechaninė (elektroninė) sistema yra anonimiška, nes nėra tablo, kuris rodytų, kaip balsuoja kiekvienas deputatas. Todėl už konstitucinio pobūdžio įstatymus buvo nutarta balsuoti „senoviškai“ – pakeliant rankas.

 

1989 m. rugpjūčio 25 d. TSKP CK ir TSRS Vyriausybės pareiškimas „reanimavo“, anot „Atgimimo“, dalį Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų: karštų plojimų susilaukė oratoriai, siūlę rugsėjo 22 d. prasidėjusioje 13-ojoje Aukščiausiosios Tarybos sesijoje balsuoti anonimiškai. Vis dėlto po pusantros valandos trukusio ginčo buvo nutarta svarbiausiais klausimais balsuoti viešai[95]. Klausimas, kaip balsuoti, buvo iškilęs ir lapkritį vykusioje Aukščiausiosios Tarybos 14-ojoje sesijoje.

 

1989 m. pradžioje vykstant pakartotiniams rinkimams, Aukščiausiosios Tarybos deputatais tapo Sąjūdžio Seimo tarybos nariai Romualdas Ozolas, Kazimieras Motieka ir Zigmantas Vaišvila. Pradedant 11-ąja (1989 m. gegužės 18 d.), Respublikos Aukščiausiosios Tarybos sesijose (be balsavimo teisės) dalyvavo ir labai aktyviai reiškėsi (teikė pasiūlymus, paklausimus, sakė kalbas) TSRS liaudies deputatai, kurių dauguma buvo sąjūdininkai[96]. Su patariamojo balso teise į visas Aukščiausiosios Tarybos sesijas buvo kviečiami ir Sąjūdžio Seimo tarybos nariai. 1990 m. vasario 14 d. Aukščiausiosios Tarybos sesijoje buvo pateikti tokie Aukščiausiosios Tarybos sekretoriato duomenys: per šešias sesijos dienas buvo pateikta 117 klausimų, pasiūlymų ir pastabų, kurių 32 pateikė Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatai, 35 – TSRS liaudies deputatai ir net 50 – K. Motieka, Z. Vaišvila, G. Konopliovas ir V. A. Statulevičius, kurie buvo ir TSRS liaudies, ir Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatai[97]. 1989 m. gegužės 18 d. Aukščiausiosios Tarybos sesijoje priimtos Lietuvos suvereniteto deklaracijos iniciatorius buvo R. Ozolas, o tų pat metų rudenį TSRS liaudies deputatų pasiūlymu buvo sudaryta Komisija Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo veiklos programai rengti[98].

 

Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatų apsisprendimui didelį poveikį darė Sąjūdis, pradėjusios kurtis politinės partijos, visuomeninės organizacijos, apskritai visuomenė. 1988 m. lapkritį visoje Lietuvoje vyko susirinkimai, mitingai, kuriuose buvo reikalaujama prasidėsiančioje Aukščiausiosios Tarybos sesijoje nepritarti TSRS Konstitucijos pataisoms[99].  Sąjūdis prieš jas surinko 1,8 mln. parašų. Nuo 1988 m. rudens visų svarbiausių Aukščiausiojoje Taryboje svarstytų įstatymų projektai buvo aptariami Sąjūdžio Seime ir jo Taryboje, o kritiškos pastabos ir pasiūlymai teikiami Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui, išsakomi sesijų metu iš tribūnos.

 

Aukščiausiosios Tarybos sesijos, kurios anksčiau baigdavosi beveik nepastebėtos, nuo 1988 m. lapkričio sulaukdavo didžiulio visuomenės dėmesio. 1989 m. gegužės 18-ąją prasidedant 11-ajai Aukščiausiosios Tarybos sesijai, „prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, – pasak R. Ozolo, – minia, žmonės vis renkasi. Plakatai, šūkiai. Praeinant sveikina deputatus“[100]. Žinoma, sveikino, anaiptol ne visus. Buvęs Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Pirmininkas V. Astrauskas prisimena: „Aukščiausios Tarybos Prezidiumas kasdien gaudavo šūsnis telegramų, rezoliucijų, laiškų, reikalaujančių svarstyti tam tikrus klausimus, transliuoti sesijas, priimti įstatymus, leisti rengti Sąjūdžio mitingus“[101]. Vien pirmąją 14-osios sesijos dieną Aukščiausioji Taryba gavo 415 gyventojų, darbo kolektyvų, visuomeninių organizacijų laiškų, telegramų, pasiūlymų[102]. TSRS liaudies rašytojas deputatas Juozas Baltušis 1989 m. rudenį skundėsi: „Sąjūdžiui gimus, mes neturėjome nė vieno atvejo, kad būtume galėję pravesti Aukščiausiosios Tarybos sesijas netrukdomi, netrikdomi, nekliudomi, nejausdami, kaip Sąjūdis kaišioja lazdas mums į ratus“[103]. J. Baltušio žodžius patvirtino ir Sąjūdžiui simpatizavęs Aukščiausiosios Tarybos deputatas Klaipėdos miesto Vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys: prieš kiekvieną sesiją Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui daromas milžiniškas spaudimas[104].

 

Vertinant Aukščiausiosios Tarybos veiklą, negalima ignoruoti Lietuvos komunistų partijos evoliucijos: juk visi Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nariai ir dauguma deputatų buvo jos nariai. Kurį laiką svyravusi, brazauskiškoji partijos vadovybė 1989 m. birželį nutardama šaukti neeilinį Lietuvos KP suvažiavimą partijos statusui apsvarstyti, pasuko savarankiškos partijos ir nepriklausomos Lietuvos kūrimo keliu.

 

Ir dar viena, gal pati svarbiausia aplinkybė, nulėmusi svarbių Lietuvos laisvėjimui įstatymų priėmimą paskutiniojoje Lietuvos TSR Aukščiausiojoje Taryboje. Tais audringo politinio gyvenimo metais keitėsi ne tik paprasti žmonės, inteligentai, keitėsi ir politikai, Aukščiausiosios Tarybos deputatai: darydamiesi drąsesni, labiau pasitikintys savimi, sąmoningesni, daugiau galvojantys apie Lietuvą. Deputatai, anot J. Brazausko, brendo kartu su tauta[105].

 

Tačiau keitėsi ir brendo toli gražu ne visi. Pasak Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko Liongino Šepečio, apie 100 Aukščiausiosios Tarybos deputatų, protestuodami prieš Aukščiausiosios Tarybos orientaciją į Lietuvos savarankiškumą, o galiausiai – į nepriklausomybės atkūrimą ir jausdami savo bejėgiškumą tam sukliudyti, nebelankė posėdžių, nedirbo komisijose[106]. Balsavimo už svarbiausių įstatymų projektus ir personalijas 1989 ir 1990 m. pradžioje analizė[107] leidžia 180–200 Aukščiausiosios Tarybos deputatų laikyti Lietuvos nepriklausomybės šalininkais.

 

Evoliucionuodama paskutinioji Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba įgavo nemažai parlamento bruožų. Tačiau tikra tautos atstovybe ji taip ir netapo. Ir ne vien todėl, kad ji buvo ne išrinkta, o paskirta. Daug kam krito į akis, kad tie patys deputatai audringai ploja reakcingiems oratoriams ir tuoj pat priima pažangius įstatymus[108]. Daugeliui deputatų dar labai stigo principingumo. 1989 m. liepos 4 d. skiriant K. Prunskienę Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotoja, balsuojant slaptai, 100 deputatų buvo prieš jos paskyrimą, o po to balsuojant atvirai prieš nebuvo nė vieno balso (keli susilaikė)[109]. Vykstant Aukščiausiosios Tarybos sesijai 1989 m. lapkritį, TSRS liaudies deputatas Mindaugas Stakvilevičius pastebėjo, kad kai kurie deputatai gaudo nuotaiką ar tai sesijos pirmininko, ar tai sėdinčių Prezidiume, ar galų gale pernelyg paiso nuotaikų žmonių, sėdinčių prie televizorių[110].

 

Išvados

 

1.        1985 m. vasario 24 d. „išrinkta“ (partinės valdžios paskirta) 11-oji, paskutinioji, Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba savo sudėtimi niekuo nesiskyrė nuo ankstesniųjų: iš 350 jos deputatų 67, 1 proc. buvo komunistų partijos nariai, 15, 1 proc. – komjaunuoliai ir 17, 8 proc. – nepartiniai.

 

2.        Iki pat 1988 m. rudens Lietuvos TSR AT buvo aukščiausiosios įstatymų leidžiamosios valdžios Respublikoje fikcija: deputatai nesvarstydami, paprastai vienbalsiai patvirtindavo vykdomosios valdžios įstaigų parengtus ir Lietuvos KP Centro Komiteto sankcionuotus įstatymų bei nutarimų projektus.

 

3.        Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio susikūrimas 1988 m. birželį buvo esminė riba Respublikos politiniame gyvenime, taip pat AT veikloje. 1989 m. pradžioje per pakartotinius rinkimus AT deputatais tapo 3 žymūs Sąjūdžio veikėjai. Kiekvieną sesiją daugėjo Sąjūdžio šalininkų ir tarp senųjų AT deputatų. Nuo 1989 m. gegužės AT sesijose (be balsavimo teisės) dalyvavo ir labai aktyviai reiškėsi TSRS liaudies deputatai, kurių dauguma buvo sąjūdininkai. Su patariamojo balso teise į AT sesijas buvo kviečiami ir Sąjūdžio Seimo Tarybos nariai.

 

4.        Veikiant Sąjūdžiui, kitoms besikuriančioms politinėms partijoms, o ypač atgimstančiai tautai, taip pat evoliucionuojant Lietuvos komunistų partijai, keitėsi AT veiklos turinys ir formos. Pradėta svarstyti, ir ne formaliai, o iš esmės, svarbiausius Lietuvai klausimus. Išaugo daugelio deputatų aktyvumas. Sesijose reiškėsi nuomonių įvairovė, nebeliko vienbalsiškumo. Kur kas dažniau buvo šaukiamos AT sesijos, o dar labiau išaugo jų darbo trukmė.

 

5.        Nuo 1989 m. pavasario Respublikos politinio gyvenimo centras kėlėsi iš Lietuvos KP Centro Komiteto į Aukščiausiąją Tarybą. AT Prezidiumo Pirmininko postas darėsi svarbesnis negu LKP CK I-ojo sekretoriaus.

 

6.        1988 m. lapkričio 17–18 d. vykusi 10-oji AT sesija suteikė lietuvių kalbai valstybinės kalbos statusą, V. Kudirkos „Tautišką giesmę“ paskelbė Lietuvos TSR valstybiniu himnu, o lietuviškąją trispalvę – Lietuvos TSR valstybine vėliava. Tačiau šiuos ir kitus labai svarbius nutarimus užgožė „Estijos išdavystė“: neatlaikius Maskvos spaudimo, nebuvo priimta Konstitucijos pataisa dėl Lietuvos TSR įstatymų viršenybės Respublikos teritorijoje.

 

7.        1989 m. gegužės 18-ąją vykusioje 11-oje AT sesijoje buvo pakeistas 70-asis Lietuvos TSR Konstitucijos straipsnis, įtvirtinęs Lietuvos įstatymų viršenybę, o pakeistas 11-asis straipsnis panaikino TSRS nuosavybę Lietuvos teritorijoje. Gegužės 18 d. deklaracijoje „Apie Lietuvos valstybinį suverenitetą“ pirmą kartą oficialiame Lietuvos TSR valdžios dokumente buvo įvardyta 1940 m. okupacija ir išreikštas ryžtas siekti Lietuvos valstybingumo atkūrimo.

 

8.        1989 m. rudenį vykusiose AT sesijose priimtieji įstatymai – Aukščiausiosios Tarybos rinkimų įstatymas, Lietuvos TSR pilietybės, Referendumo įstatymai, 50-ojo Konstitucijos str. pakeitimas (sąžinės ir tikėjimo laisvės užtikrinimo, o Bažnyčiai – teisės savarankiškai tvarkyti vidaus gyvenimą ir juridinio asmens statuso suteikimas), 6-ojo Konstitucijos straipsnio, įtvirtinusio komunistų partijos valdžios monopolį, panaikinimas ir daugiapartiškumo, kaip Respublikos politinės sistemos pagrindo, įteisinimas – ryškūs Lietuvos žingsniai nepriklausomybės ir demokratijos link.

 

9.        Priimdama 1990 m. vasarį vykusioje sesijoje nutarimą „Dėl 1939 metų Vokietijos–TSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo“, t y. paskelbdama neteisėtais ir negaliojančiais 1940 m. liepos 21 d. Liaudies Seimo įstojimo į TSRS deklaraciją ir 1940 m. rugpjūčio 3 d. TSRS įstatymą dėl Lietuvos įstojimo į TSRS, kartu siūlydama Tarybų Sąjungai pradėti dvišales derybas dėl Lietuvos nepriklausomybės atstatymo, Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba atvedė Lietuvą prie nepriklausomybės atkūrimo slenksčio.

 

10.     1988–1990 m. tarp paskutiniosios Lietuvos TSR AT deputatų vyko ideologinė ir politinė diferenciacija. Daugelis deputatų, nepritardami Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui ir jausdami savo bejėgiškumą tam sukliudyti, boikotavo AT veiklą (nelankė posėdžių, nedirbo komisijose). Balsavimo už svarbiausiųjų 1989 ir 1990 m. pradžioje priimtų įstatymų bei nutarimų analizė leidžia 180 – 200 AT deputatų laikyti Lietuvos nepriklausomybės šalininkais.

 

11.     Evoliucionuodama paskutinioji Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba įgavo nemažai parlamentarizmo bruožų. Tačiau tikrąja tautos atstovybe ji taip ir netapo.

 

Nuorodos

 

 





[1] Lietuvos Seimas. Vilnius, 1996, p. 132–133, 136.

[2] Čepaitis, V. Su Sąjūdžiu už Lietuvą. Vilnius, 2007; Laurinavičius, Č., Sirutavičius, V. Lietuvos istorija. XII tomas. 1 dalis. Sąjūdis: nuo persitvarkymo iki Kovo 11-osios. Vilnius, 2008.

[3] Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos (vienuoliktojo šaukimo) pirmoji–septynioliktoji sesijos. Stenogramos. Vilnius: „Mintis“, 1985–1990.

[4] Aukščiausiosios Tarybos sesijų medžiagą (pranešimus, deputatų kalbas) ir Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakus skelbė Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto dienraščiai „Tiesa“, „Советская Литва“, „Czerwony sztandar“, kai kurie kiti laikraščiai, o nuo 1988 m. rudens Aukščiausiosios Tarybos veiklą komentavo Sąjūdžio spauda („Sąjūdžio žinios“, „Atgimimas“, „Respublika“).

[5] Šepetys, L. Neprarastoji karta. Siluetai ir spalvos. Atsiminimai. Vilnius, 2005; Astrauskas, V. Įrėminti laike. Prisiminimai ir pamąstymai. Vilnius, 2006; Brazauskas, A. Apsisprendimas, 1988–1991. Vilnius, 2004; Landsbergis, V. Lūžis prie Baltijos. Politinė biografija. Vilnius, 1997; Ozolas, R. Žvaigždės blėsta auštant: sugyvenimai arba 1987–1990 metų dienoraščių puslapiai. Vilnius, 2007.

[6] Centrinės rinkiminės komisijos rinkimams į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą pranešimas. Tiesa, 1985, vasario 28.

[7] Aukščiausiosios Tarybos sudėtis nustatyta pagal 1985 m. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo leidinį „Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba. Vienuoliktasis šaukimas“, kuriame pateikti biografiniai deputatų duomenys. Aukščiausiosios Tarybos deputatų atrankos mechanizmą savo atsiminimuose atskleidžia V. Astrauskas. Žr. Astrauskas, V. Įrėminti laike ..., p. 90–96.

[8] Dailininkų sąjungos valdybos pirmininkas Konstantinas Bogdanas, Kauno politechnikos instituto rektorius Vladislovas Domarkas, Lietuvos žemės ūkio akademijos rektorius Jonas Dromantas, „Советская Литва“ redaktorius Vasilijus Jemeljanovas, rašytojas Albertas Juozėnas-Baltušis (visų šaukimų, išskyrus I ir IX, Aukščiausiosios Tarybos deputatas), „Valstiečių laikraščio“ redaktorius Jurgis Karosas, „Tiesos“ redaktorius Albertas Laurinčiukas, Lietuvos konservatorijos rektorius Vytautas Laurušas, rašytojas Justinas Marcinkevičius, Rašytojų sąjungos valdybos pirmininkas Eduardas Mieželaitis, Operos ir baleto teatro direktorius Virgilijus Noreika, Mokslų akademijos prezidentas Juras Požela, Architektų sąjungos valdybos pirmininkas Anatolijus Rasteika, „Komunisto“ žurnalo redaktorius Antanas Viršulis, Mokslų akademijos viceprezidentas Algirdas Žukauskas.

[9] Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos (vienuoliktojo šaukimo) ..., p. 3.

[10] Didelę dalį Aukščiausios Tarybos Prezidiumo įsakų sudarė apdovanojimas garbės raštais asmenų „už ilgametį sąžiningą darbą ir aktyvų dalyvavimą visuomeniniame gyvenime“, taip pat apdovanojimas „Darbo veterano“, „Už narsumą gaisro metu“, „Už skęstančiųjų gelbėjimą“ medaliais, daugiavaikių motinų apdovanojimas „Motinystės šlovės“ ordinais ir „Motinystės“ medaliais. Kadangi visi ordinai ir medaliai buvo visasąjunginiai, tai Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas minėtuosius asmenis apdovanodavo TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo vardu. Lietuva, kaip ir kitos sąjunginės respublikos, neturėjo nei savo ordinų, nei medalių.

[11] Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1987–1990 m. pirmininkas V. Astrauskas prisimena: „Norint sušaukti Respublikos Aukščiausiosios Tarybos sesiją, reikėdavo prieš tai priimti CK biuro nutarimą ir patvirtinti ne tik sesijos darbotvarkę, bet ir pranešėjus, sesijos laiką, vietą. Visa tai buvo įforminama nutarimu su grifu „slaptai“. Tik po tokio partijos palaiminimo būdavo priimamas ir viešai paskelbiamas Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakas dėl sesijos sušaukimo“ (Astrauskas, V. Įrėminti laike ..., p. 62). Asmenų apdovanojimą Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo garbės raštais bei garbės vardais taip pat sankcionuodavo Lietuvos KP Centro komitetas. Apdovanojimo dokumentus tvarkė ne Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo, o atitinkamo CK skyriaus darbuotojai (Astrauskas, V. Įrėminti laike ..., p. 62).

[12] 1988 m. spalio 6 d. Lietuvos KP Centro komiteto biuras patvirtino Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakų dėl lietuvių kalbos valstybinio statuso, dėl valstybinės, tautinės ir regioninės simbolikos projektus, taip pat Aukščiausiosios Tarybos 10-osios sesijos sušaukimo datą (lapkričio 17–18 d.) (1988 10 06 LKP CK biuro posėdžio protokolas – Lietuvos ypatingasis archyvas, f. 1771, ap. 271, b. 76, l. 1).

[13] Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos (vienuoliktojo šaukimo) septintoji sesija. Stenogramos. Vilnius, 1987, p. 91–92; Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų pareiškimas. Tiesa, 1988, vasario 14.

[14] Devintosios sesijos darbotvarkė: 1) Respublikos liaudies ūkio valdymo pertvarkymas (pritarė Lietuvos TSR Ministrų Tarybos parengtai valdymo schemai, dubliavusiai ankstesnįjį TSRS Ministrų Tarybos nutarimą); 2) AT deputatų Z. Kaziukonienės ir A. Rasteikos pranešimai, kaip jie vykdo deputatų pareigas; 3) Kai kurių AT komisijų sudėties papildymas; 4) AT Prezidiumo įsakų tvirtinimas. Sesija truko pusdienį. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos (vienuoliktojo šaukimo) devintoji sesija. Stenogramos. Vilnius, 1988.

[15] Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos (vienuoliktojo šaukimo) dešimtoji sesija. Stenogramos. Vilnius, 1989, p. 4. 1988 m. vasario 28 d. trijose rinkiminėse apygardose vykusiuose pakartotiniuose Aukščiausiosios Tarybos deputatų rinkimuose dalyvavo 99,91 proc. visų rinkėjų. Žr. Išrinkti Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatai. Tiesa, 1988, kovo 1.

[16] Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir vyriausybės žinios (toliau – Žinios), 1988, nr. 23, eil. nr. 235. Nesankcionuotų renginių organizatoriams ir nustatytos tvarkos sankcionuotose renginiuose pažeidėjams grėsė piniginės baudos ir laisvės atėmimas nuo 15 parų arešto iki vienerių metų kalėjimo (už pakartotinius pažeidimus).

[17] Įsakas „Dėl valstybinės, nacionalinės ir regionų simbolikos“. Žinios, 1988, nr. 30, eil. nr. 310; Nutarimas „Dėl lietuvių kalbos statuso“. Žinios, 1988, nr. 30, eil. nr. 312. Spalio 7 d. trispalvė buvo iškelta Gedimino pilyje.

[18] Įsakas „Dėl asmenų, iškeldintų iš Lietuvos TSR teritorijos 1941–1952 metais reabilitavimo“. Žinios, 1988, nr. 31, eil. nr. 324.

[19] 1988 m. spalio 25 d. įsakas. Žinios, 1988, nr. 31, l. 325.

[20] Žinios, 1988, nr. 31, eil. nr. 326; Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiume. Tiesa, 1988, spalio 26.

[21] Astrauskas, V. Įrėminti laike ..., p. 145.

[22] 1988 m. lapkričio 4 d. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimas. Žinios, 1988, nr. 33, eil. 343.

[23] Lietuvos TSR įstatymas papildyti Lietuvos TSR Konstituciją 77 straipsniu. Žinios, 1988, nr. 33, eil. 358.

[24] Lietuvos TSR įstatymas pakeisti Lietuvos TSR Konstitucijos 168 ir 169 straipsnius. Žinios, 1988, nr. 33, eil. 358.

[25] TSRS įstatymas „Dėl TSRS Konstitucijos (Pagrindinio įstatymo) pakeitimų ir papildymų (projektas)“. Tiesa, 1988, spalio 22; TSRS įstatymas „Dėl TSRS liaudies deputatų rinkimų (projektas)“. Tiesa, 1988, spalio 23.

[26] 1988 m. lapkričio 18 d. Aukščiausiosios Tarybos nutarimas „Dėl TSRS įstatymų „Dėl TSRS Konstitucijos (Pagrindinio įstatymo) pakeitimų ir papildymų“ ir „Dėl TSRS liaudies deputatų rinkimų projektų“. Žinios, 1988, nr. 34, eil. 368.

[27] Estijos Aukščiausiosios Tarybos deklaraciją apie Estijos TSR suverenitetą perspausdino 1988 m. lapkričio 22 d. „Atgimimas“ (Nr. 8). Antrąją sesijos dieną deputatas Justas Paleckis kalbėjo: vakar (lapkričio 17 d. – L. T.) A. Brazauskas grįžo iš Maskvos. Prof. V. Landsbergis pavadino jį uola. Bet M. Gorbačiovas – irgi uola. „Nenorėčiau, kad susidurtų tokios dvi uolos (...) Balsuodamas aš žvilgčiosiu truputį į Justiną Marcinkevičių ir Algirdą Brazauską. Tačiau balsuosiu pagal savo sąžinę, galvodamas apie Lietuvos ateitį“. Žr. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos (vienuoliktojo šaukimo) dešimtoji sesija. Stenogramos. Vilnius, 1989, p. 162–163.

[28] LTRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui protestas. Atgimimas, 1988, nr. 8; Poza ar pozicija? Tiesa, 1988, lapkričio 24.

[29] Dažnėjant ir ilgėjant Aukščiausiosios Tarybos sesijoms, siekiant neatitraukti žmonių nuo darbo, nuo 13-osios sesijos (1989 m. rugsėjo) posėdžiai buvo tiesiogiai transliuojami tik per radiją, o televizijos vaizdo įrašai buvo rodomi vakarais.

[30] Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo, Radijo ir televizijos komiteto, periodinės spaudos redakcijų gaunamus pasiūlymus dėl lietuvių kalbos valstybinio statuso savo pranešime apibendrino Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo narė Vanda Klikūnienė: jam pritarė Lietuvos persitvarkymo sąjūdis, Mokslų akademija, Vilniaus universiteto, daugelio mokslinių institutų kolektyvai, Lietuvos komjaunimo vadovybė, Respublikos kūrybinių sąjungų bendras atviras partinis susirinkimas, Vilniaus radijo komponentų, „Elfos“, Lentvario kilimų ir kt. įmonių bei gamybinių susivienijimų darbuotojai. Tačiau yra ir kitokių nuomonių. Vilniaus „Komunaro“, Spalio 40-mečio staklių, Elektros suvirinimo įrengimų, Klaipėdos „Baltijos“, Vakarų laivų remonto įmonių, Jūrų prekybos ir Jūrų žvejybos laivynų ir kai kurių kitų kolektyvų (kuriuose vyravo kitataučiai darbuotojai – L. T.) dalis darbuotojų siūlo valstybinį statusą suteikti ir rusų kalbai. Yra siūlymų Vilniaus mieste, Šalčininkų, Švenčionių ir Trakų rajonuose valstybine kalba skelbti dar ir lenkų kalbą. Socialistinis judėjimas „Vienybė“ („Jedinstvo“) ir Rusų kultūros centras siūlo šioje sesijoje nesvarstyti valstybinės kalbos klausimo. Už rusų kalbos „lygiateisiškumą“ visose Respublikos gyvenimo srityse pasisakė Aukščiausiosios Tarybos deputatai Genadijus Liachovas, Glebas Petrovas, Aleksejus Grišinas. Už trikalbystę pasisakė Šalčininkų rinkiminės apygardos deputatė Danuta Masian. Žr. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos (vienuoliktojo šaukimo) dešimtoji sesija. Stenogramos. Vilnius, 1989, p. 69–72, 99–101, 111–120.

[31] Autokratija. Atgimimas, 1988, nr. 8.

[32] Daugiatautėje Vilniaus rajono Mickūnų rinkiminėje apygardoje, kurioje lietuvių buvo mažuma, kandidatavo ir V. Landsbergis, tačiau nugalėjo Edvardas Tomaševičius.

[33] Žinios, 1989, nr. 15, eil. 166. Šis Respublikos Konstitucijos straipsnis neliko tuščia frazė. 1989 m. lapkričio 4 d. Aukščiausiosios Tarybos 14-oji sesija sustabdė TSKP Centro komiteto ir TSRS Ministrų Tarybos nutarimų dėl lengvatų aprūpinant butais kai kurių kategorijų asmenis (daugiausia karininkus – L. T.) galiojimą Respublikos teritorijoje (Informacinis pranešimas. Tiesa, 1989, lapkričio 5). Tų pačių metų gruodžio 7 d. Respublikos Aukščiausioji Taryba sustabdė 1989 m. rugpjūčio 3 d. TSRS Aukščiausiosios Tarybos nutarimo „Dėl valstybinių įmonių (susivienijimų) darbo apmokėjimo fondo apmokestinimo“ II punkto 2-osios pastraipos galiojimą (Dėl kai kurių TSRS Aukščiausiosios Tarybos nutarimų galiojimo sustabdymo Lietuvos TRS teritorijoje. Tiesa, 1989, gruodžio 14), o 1990 m. sausio 15 d. sustabdė 1990 m. sausio 4 d. TSRS Ministrų Tarybos nutarimą „Dėl TSRS taupomojo banko perdavimo TSRS valstybinio banko žinion“ galiojimą. Tą pačią dieną Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą „Dėl TSRS įstatymo „Dėl konstitucinės priežiūros TSR Sąjungoje“: ginant Lietuvos TSR Konstitucijoje paskelbtą Respublikos suverenitetą, nustatyti, kad šis TSRS įstatymas Lietuvos TSR teritorijoje negalioja nuo jo priėmimo dienos (Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos (vienuoliktojo šaukimo) šešioliktoji sesija. Stenogramos ... p. 87–88). 1990 m. vasario 13 d. Aukščiausiosios Tarybos sesija priėmė nutarimą „Dėl 1979 m. lapkričio 30 d. TSRS įstatymo „Dėl TSRS prokuratūros“ normų, prieštaraujančių Lietuvos TSR Konstitucijos 18 skirsnio nuostatoms sustabdymo“ (Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos (vienuoliktojo šaukimo) septynioliktoji sesija. Stenogramos ..., p. 526).

[34] Žinios, 1989, nr. 15, eil. 167.

[35] Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos (vienuoliktojo šaukimo) vienuoliktoji sesija. Stenogramos. Vilnius, 1989, p. 103–104.

[36] Žinios, 1989, nr. 15, eil. 168.

[37] Žinios, 1989, nr. 20, eil. 242.

[38] Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos (vienuoliktojo šaukimo) dvyliktoji sesija. Stenogramos ..., p. 5–8.

[39] Privataus žemės ūkio pranašumą rodė Aukščiausiosios Tarybos sesijoje Lietuvos TSR valstybinio agropramoninio komiteto pirmininko pavaduotojo Genadijaus Konopliovo pateikti duomenys: apie 29 procentus Respublikoje gaminamos žemės ūkio produkcijos tiekia asmeninis žemės ūkis, t. y. kolūkiečių, darbininkų, tarnautojų sodybiniai žemės sklypai. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos (vienuoliktojo šaukimo) dvyliktoji sesija. Stenograma ..., p. 12.

[40] Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos (vienuoliktojo šaukimo) dvyliktoji sesija. Stenograma ..., p. 5–8.

[41] Šį skaičių 13-ojoje Aukščiausiosios Tarybos sesijoje pateikė TSRS liaudies deputatas Romas Gudaitis, remdamasis Lietuvos ūkininkų sąjungos turėtomis žiniomis. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos tryliktoji sesija. Stenograma ..., p. 6–7.

[42] Žinios, 1989, nr. 20, eil. 247.

[43] Dar 1989 m. vasario 11 d. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku „ryšium su išėjimu į pensiją“ buvo atleistas iš Kultūros ministro pareigų vos 6-tąjį dešimtmetį teįpusėjęs itin sovietiškai nusiteikęs Jonas Bielinis (naujuoju ministru tapo Dainius Trinkūnas), o po dviejų dienų – Valstybinio televizijos ir radijo komiteto pirmininkas Juozas Kuolelis, pakeičiant jį Domijonu Šniuku. Žinios, 1989, nr. 6, eil. 44 ir 45.

[44] Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos dvyliktoji sesija. Stenogramos (5-asis darbotvarkės klausimas). Žinios, 1989, nr. 20, eil. 251.

[45] Pasiūlymą Aukščiausios Tarybos sesijoje pateikė R. Ozolas ir TSRS liaudies deputatas A. Smailys. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos dvyliktoji sesija. Stenogramos ..., p. 191–194.

[46] Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos dvyliktoji sesija. Stenogramos ..., p. 237.

[47] Komisijos nariai buvo: teisingumo ministras Pranas Kūris (komisijos pirmininko pavaduotojas), LKP CK sekretorius Valerijonas Baltrūnas, LKP CK antrasis sekretorius Vladimiras Beriozovas, Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojas Petras Ignotas, „Советская Литва“ redaktorius Vasilijus Jemeljanovas, Vilniaus universiteto rektorius Jonas Kubilius, Lietuvos TSR valstybinės konservatorijos profesorius V. Landsbergis, liaudies poetas J. Marcinkevičius, advokatas Kazimieras Motieka, Lietuvos TSR valstybinio leidyklų, poligrafijos ir knygų prekybos komiteto pirmininkas Juozas Nekrošius, LKP CK ideologijos skyriaus vedėjas J. Paleckis, „Atgimimo“ vyriausiasis redaktorius R. Ozolas, Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo sekretorius L. Sabutis, Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas L. Šepetys, Valstybinio televizijos ir radijo komiteto pirmininkas D. Šniukas, Lietuvos TSR Švietimo ministras Henrikas Zabulis ir Mokslų akademijos viceprezidentas Algirdas Žukauskas. Žinios, 1989, nr. 22, eil. 275.

[48] Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos komisijos 1939 metų Vokietijos–TSRS sutartims ir jų pasekmėms tirti išvados. Tiesa, 1989, rugpjūčio 22.

[49] TSKP CK pareiškimas dėl padėties tarybinio Pabaltijo respublikose. Tiesa, 1989, rugpjūčio 27.

[50] Žinios, 1989, nr. 22, eil. 276; nr. 24–25, eil. 313.

[51] Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos tryliktoji sesija. Stenogramos ..., p. 409–410.

[52] Ten pat, p. 411.

[53] Žinios, 1989, nr. 29, eil. 376.

[54] Dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų rinkimų įstatymo įsigaliojimo tvarkos (2 str.). Žinios, 1989, nr. 29, eil. 377.

[55] Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos pilietybės įstatymas. Žinios, 1989, nr. 33, eil. 444.

[56] Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos referendumo įstatymas. Žinios, 1989, nr. 33, eil. 445.

[57] Žr. deputato V. Domarko pranešimą Aukščiausiosios Tarybos keturioliktojoje sesijoje. Stenogramos ..., p. 56–57.

[58] Žr. K. Motiekos siūlymą Aukščiausiosios Tarybos 13-ojoje sesijoje. Stenogramos ..., p. 7.

[59] Lietuvos TSR įstatymas „Dėl Lietuvos TSR Konstitucijos (Pagrindinio įstatymo) 50 straipsnio pakeitimo“. Žinios, 1989, nr. 32, eil. 428.

[60] Ozolas, R. Žvaigždės blėsta auštant ..., p. 437–438.

[61] Žinios, 1989, nr. 15, eil. 164 ir 165; Ozolas, R. Žvaigždės blėsta auštant ..., p. 480.

[62] Žinios, 1989, nr. 32, eil. 437.

[63] Lietuvos TSR Konstitucijos 6-asis str., pažodžiui perrašytas iš TSRS Konstitucijos, skelbė: „Tarybinės visuomenės vadovaujanti ir vairuojanti jėga, jos politinės sistemos, valstybinių ir visuomeninių organizacijų branduolys yra Tarybų Sąjungos Komunistų partija (...). Apsiginklavusi marksizmo-leninizmo mokymu, Komunistų partija numato generalinę visuomenės vystymosi perspektyvą, TSRS vidaus ir užsienio politikos liniją, vadovauja didžiai kuriamajai tarybinės liaudies veiklai (...)“.

[64] Žr. Kazimiero Antanavičiaus kalbą 1989 m. gruodžio 5 d. Aukščiausiosios Tarybos posėdyje (XI šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos 15-oji sesija. Tiesa, 1989, gruodžio 9).

[65] Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos tryliktoji sesija. Stenogramos ..., p. 337–338.

[66] S. Pečeliūnas: tiesaus atsakymo nesulaukėme. Atgimimas, 1989, nr. 40.

[67] Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos penkioliktoji sesija. Stenogramos ..., p. 6–7.

[68] Įstatymas „Dėl Lietuvos TSR Konstitucijos 6 ir 7 straipsnių pakeitimo“. Žinios, 1989, nr. 36, eil. 536.

[69] Nutarimas „Dėl politinių partijų“. Žinios, 1989, nr. 36, eil. 537. Politinių partijų registravimo tvarką Aukščiausios Tarybos Prezidiumas nustatė savo 1989 gruodžio 7 d. įsaku. Žinios, 1989, nr. 36, eil. 552.

[70] LTSR KGB pirmininkas generolas Eduardas Eismuntas pranešė Maskvai, kad šis Aukščiausiosios Tarybos nutarimas yra pasirengimas Nepriklausomybės skelbimui ir kad jo įstaiga jau nekontroliuoja situacijos Lietuvoje. Brazauskas, A. Apsisprendimas 1988–1991 ..., p. 164.

[71] Žinios, 1989, nr. 34, eil. 485.

[72] Ten pat, nr. 32, eil. 438.

[73] Ten pat, nr. 34, eil. 483.

[74] 1989 m. rugpjūčio pabaigoje Mokslų akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto sociologų atlikto visuomenės nuomonės tyrimo duomenimis, 82 proc. Respublikos gyventojų manė, kad geriausiai Lietuvos interesams atstovautų A. Brazauskas, nors Sąjūdį vertino kur kas geriau negu Lietuvos KP. Čepaitis, V. Su Sąjūdžiu už Lietuvą ..., p. 393.

[75] 1989 m. spalio 17 d. „Komjaunimo tiesa“ straipsnyje „Lietuvai reikia Prezidento!“ rašė: „Lietuvos piliečiai išrinks vieną – drąsų, garbingą, ramios išvaizdos žmogų, galintį mūru stoti už Lietuvos reikalus“.

[76] Informacinis pranešimas apie XI šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos 14-ąją sesiją. Tiesa, 1989, lapkričio 5.

[77] Čepaitis, V. Su Sąjūdžiu už Lietuvą ..., p. 393.

[78] Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos (vienuoliktojo šaukimo) penkioliktoji sesija. Stenogramos ..., p. 21–22.

[79] Už A. Brazausko kandidatūrą balsavo 228, prieš – 4, susilaikė – 19, nedalyvavo balsavime 17 deputatų. K. Motieka, kurio kandidatūrą iškėlė TSRS liaudies deputatė Zita Sličytė, gavo 2 balsus, 3-iasis kandidatas R. Ozolas – nė vieno. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos šešioliktoji sesija. Stenogramos ..., p. 15–16.

[80] Iš salėje buvusių 257 Aukščiausiosios Tarybos deputatų už referendumo skelbimą balsavo 35, už rinkimų įstatymų straipsnių panaikinimą – 169 deputatai. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos šešioliktoji sesija. Stenogramos ..., p. 31.

[81] Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos septynioliktoji sesija. Stenogramos ..., p. 483.

[82] Ten pat, p. 55.

[83] Ten pat, p. 485–554.

[84] Ten pat, p. 525. Sesijoje buvo priimtas ir Lietuvos banko įstatymas. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos septynioliktoji sesija. Stenogramos ..., p. 518–524.

[85] Ten pat, p. 496.

[86] Mieli Lietuvos žmonės! Tiesa, 1990, vasario 15.

[87] Sociologų apklausos duomenimis, 1989 m. spalio pradžioje 1 proc. LPS Seimo narių Respublikos Aukščiausiosios Tarybos veiklą 1989 metais vertino labai gerai, 22 proc. – gerai, 60 proc. – patenkinamai, 14 proc. – blogai ir 3 proc. – labai blogai (Ar žinote, ką Seimas mano apie... Atgimimas, 1989, nr. 37).

[88] Siaurusevičius, A. Ar padarys G. Bush tai, ko nepadarė LTSR deputatai? Atgimimas, 1989, nr. 41.

[89] V. Landsbergis savo atsiminimuose rašo: „Šiek tiek baiminomės, kad jie [Aukščiausiosios Tarybos deputatai] prieš pat rinkimus vasario 24 d. nepaskelbtų kokios nors netikros nepriklausomybės. Apie tai buvo kalbama kuluaruose, televizijoje jau 1990 m. sausio mėnesį. Landsbergis, V. Lūžis ..., p. 150.

[90] Per pirmąsias dvi Aukščiausiosios Tarybos XIII sesijos dienas buvo gauti 67 deputatų paklausimai, klausimai ir pasiūlymai (Informacinis pranešimas apie Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos 13-ąją sesiją. Tiesa, 1989, rugsėjo 29).

[91] Antai Aukščiausiosios Tarybos 14-ojoje sesijoje pasiūlymui įtraukti į darbotvarkę klausimą dėl Prezidiumo išplėtimo pritarė 160, balsavo prieš – 102, susilaikė – 21 deputatas. Toje pat sesijoje siūlymui įtraukti į darbotvarkę klausimą dėl komisijos Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo veiksmų planui parengti balsuojant pritarė 165, nepritarė 94, susilaikė 25 deputatai. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos 14-oji sesija. Stenogramos ..., p. 8–9. Lapkričio 23 d. prasidėjusioje Aukščiausiosios Tarybos 15-ojoje sesijoje svarstant deputatų sąjūdininkų siūlymą grįžti prie sovietinės armijos karių dalyvavimo rinkimuose, balsavo „už“ 128 deputatai iš 267. Siūlymas nesurinko balsų daugumos ir nebuvo įtrauktas į darbotvarkę. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos 15-oji sesija. Stenogramos ..., p. 13.

[92] Apskaičiuota pagal Aukščiausiosios Tarybos sesijų stenogramas.

[93] Antai 1989 m. gegužės 18 d. Aukščiausioji Taryba savo sesijoje priėmė Lietuvos TSR Konstitucijos pataisas tokios redakcijos, kokią pasiūlė Lietuvos teisininkų ir filosofų draugijų konferencija. Tai buvo darbo grupės LTSR pilietybės ir referendumo įstatymų projektams rengti veiklos pradžia. Visuomeniniais pagrindais grupėje dirbo 12–15 teisininkų ir filosofų (Lietuvos pilietybė. Taip ar ne? Tiesa, 1989, liepos 2).

[94] Aukščiausiosios Tarybos 10–12 sesijų posėdžius televizija rodė tiesiogiai, o nuo 13-osios sesijos – vaizdo įrašus vakarais (nuo 18 val.), kad nebūtų trukdomas darbas.

[95] Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos 13-oji sesija. Stenogramos ..., p. 5–14; A. Ažubalis. Pirmasis raundas. Pusantros valandos vyko kova už viešumą! Atgimimas, 1989, nr. 34.

[96] Antai, 14-ojoje Aukščiausiosios Tarybos sesijoje pranešimą apie nuosavybės santykius tarp Lietuvos ir TSRS darė K. Prunskienė, o diskusijose šiuo klausimu dalyvavo Lietuvos TSR statistikos komiteto pirmininkas Jankauskas, deputatai sąjūdininkai K. Motieka, V. A. Statulevičius ir TSRS liaudies deputatai sąjūdininkai K. Antanavičius ir E. Bičkauskas. Televizijos žurnalistas Vytautas Kvietkauskas 1990 m. vasarį vykusios Aukščiausiosios Tarybos sesijos rekordininku paskelbė Z. Vaišvilą, kuris kalbėjo daugiau kaip 50 kartų (Budrys, A. Ką pasiimsime, ką paliksime... Tiesa, 1990, vasario 15; Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos septynioliktoji sesija. Stenogramos ..., p. 3–479).

[97] Ten pat, p. 453–454.

[98] Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos keturioliktoji sesija. Stenogramos ..., p. 8–9; Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos penkioliktoji sesija. Stenogramos ..., p. 5

[99] Demokratija ir suverenumas neatskiriami. Tiesa, 1988, lapkričio 17.

[100] Ozolas, R. Žvaigždės blėsta auštant ...,, p. 479.

[101] Astrauskas, A. Įrėminti laike ..., p. 133

[102] Informacinis pranešimas apie Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos 14-ąją sesiją. Tiesa, 1989, lapkričio 5.

[103] Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos tryliktoji sesija. Stenogramos ..., p. 37–38.

[104] Kaltenis, V. Nepakantumo šešėliai. Tiesa, 1989, lapkričio. 23.

[105] Taip Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Pirmininkas A. Brazauskas kalbėjo 1990 m. vasarį paskutiniajame Aukščiausiosios Tarybos 17-osios sesijos posėdyje. Stenogramos ..., p. 475, 478.

[106] Šepetys, L. Neprarastoji karta ..., p. 354. Į 1989 m. rugsėjo 22 d. prasidėjusią Aukščiausiosios Tarybos sesiją atvyko (užsiregistravo) 299, tačiau balsavimuose dalyvaudavo tik 250–260. Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas atkreipė dėmesį, kad dalis atvykusiųjų į sesiją deputatų nei „už“, nei „prieš“, nei susilaiko, t. y. nedalyvauja balsavime. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos tryliktoji sesija. Stenogramos ..., p. 14–15. Į paskutiniąją sesiją atvyko tik 235 deputatai. Anksčiau, 1985–1987 m., į sesijas neatvykdavo tik 10–20 deputatų.

[107] 1989 m. gegužės 18 d. už Sąjūdžio remiamą kandidatą į Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo sekretoriaus postą L. Sabutį balsavo 179 deputatai, o už stagnatorių iškeltą kandidatą Lietuvos KP Panevėžio miesto komiteto II sekretorių Narimantą Vaitkevičių – 123. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos 11-osios sesijos stenogramos ..., p. 11–15. Tų pačių metų lapkričio 23 d. už komisijos Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo veiklos programai rengti sudarymą balsavo 201 deputatas iš 267 atvykusių į sesiją. O už deputato Ignoto alternatyvinį siūlymą sudaryti komisiją Lietuvos politinės sistemos reformos planui rengti balsavo 34 deputatai. Kiti susilaikė arba nedalyvavo balsavime. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos penkioliktoji sesija. Stenogramos ..., p. 37. 1989 m. gruodžio 4 d., svarstant Lietuvos TSR Konstitucijos 6-ojo straipsnio (skelbusio Komunistų partijos valdžios monopolį) įtraukimą į sesijos darbotvarkę, balsavimo rezultatai buvo: 177 deputatai – už, 72 – prieš, 29 – susilaikė. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos penkioliktoji sesija. Stenogramos ..., p. 121. Už Sąjūdžio radikalų reputaciją turėjusių deputatų K. Motiekos ir R. Ozolo išrinkimą Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nariais 1989 m. lapkričio 4 d. balsavo atitinkamai 181 ir 187 iš 279 posėdyje dalyvavusių deputatų. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos keturioliktoji sesija. Stenogramos ..., p. 101–102.

[108]Ažubalis, A. Pirmasis raundas. Atgimimas, 1989, nr. 34.

[109] Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos dvyliktoji sesija. Stenogramos ..., p. 86, 92–93.

[110] Kaltenis, V. Deputatai su laiko keičiamais mandatais. Tiesa, 1989, lapkričio 5.

 

Gauta 2009 m. kovo 9 d.

Pateikta spaudai 2009 m. birželio 24 d.

Summary

The Last Supreme Soviet (1985–1990) of the Lithuanian SSR: its evolution from fictional authority to the Parliament

 

On the basis of the Supreme Soviet’s shorthand materials, adopted laws, decrees, resolutions, information publications as well as periodicals, politicians’ memoirs and scientific literature, the article analyzes the activities of the Supreme Soviet of the Lithuanian SSR which was “elected” (actually appointed by the Communist party authorities) in 1985. The closest attention is given to its activities during the last year and a half. The author comes to the conclusion that this last Supreme Soviet was analogous to the previous ones as far as its composition (67.1 % of the deputies were communists, 15.8 % belonged to the communist youth organization and only 17.8% – non-party members) and its activities till the autumn of 1988 were concerned; it was only a fiction of authority. The turning point in the Republic’s political life and in the Supreme Soviet’s activities is connected with the formation of “Sąjūdis” in June, 1988. As a result, from the autumn of 1988 till March, 1990, the Supreme Soviet of the Lithuanian SSR adopted a different policy which laid foundations for democracy, market economy and prepared Lithuania for the proclamation of independence. During that time the Supreme Soviet passed very important laws: proclaimed the Lithuanian language as a state language, adopted the law on the sovereignty of the Lithuanian SSR laws as well as laws under which democratic elections to the Supreme Soviet and municipalities were to be held. The adopted laws concerning the Republic’s citizenship, political parties, national minorities, private property and others eliminated the monopoly of the Communist party. The Supreme Soviet declared that the decision of the so-called People’s Seimas (Liaudies Seimas) to join the USSR in 1940 was illegitimate. These essential changes in the activities of the Supreme Soviet of the Lithuanian SSR in 1985–1990 were determined by the impact of “Sąjūdis”, other emerging political powers, activities of the Republic’s society, the evolution of the Communist party, and, finally, deputies’ national self-consciousness.