„Istorija“. Mokslo darbai. 75 tomas
Juozas SKIRIUS. JAV lietuvių ir Lietuvos valdžios santykiai po 1926 metų gruodžio 17-osios
Spausdinti

Anotacija. Perversmas Lietuvoje smarkiai paveikė JAV lietuvius. Gyvendami demokratinėje aplinkoje jie neįsivaizdavo diktatūros valdymo. Aštriausi kritikai, be išeivijos komunistinio sparno, buvo JAV lietuviai socialistai ir sandariečiai. Vėliau ir katalikai. Perversmas pagilino ir taip jau susiskaldžiusią JAV lietuvių visuomenę; nesutarimai dėl to, kokių pozicijų laikytis A. Smetonos valdymo atžvilgiu, vyko ir srovių viduje. Naujai tautininkų vyriausybei iškilo sunkus uždavinys – ne tik atkurti pašlijusius ir gerokai atšalusius santykius su JAV lietuviais, ne tik neutralizuoti gana priešišką išeivijos poziciją, bet ir palenkti juos į savo pusę. Norint užtikrinti jų materialinę ir politinę paramą ateityje, reikėjo iš esmės naujos politikos užsienio lietuvių atžvilgiu. Tautininkų vyriausybės nutarimai 1927–1929 metais priimant išeivijai palankius sprendimus (nekilnojamojo turto įsigijimo palengvinimas, pilietybės klausimas, emigracijos sutvarkymas, išeivijos spaudos įsileidimas į Lietuvą, Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone veiklos pratęsimas ir kt.), nuolatiniai raginimai JAV lietuviams bendradarbiauti ekonomikos srityje, lankytis Tėvynėje ir pan., švelnino išeivijos kritiką Lietuvos vyriausybės atžvilgiu, dėjo pagrindus galimam naudingam bendradarbiavimui. Prezidento A. Smetonos valdymas nebuvo visiškai priimtinas išeivijai, todėl ir prezidento režimo kritika neišnyko iki pat Lietuvos valstybės katastrofos 1940 m.

 

Prasminiai žodžiai: JAV lietuviai, Lietuvos vyriausybė, išeivija, perversmas, tautininkai, katalikai, socialistai, komunistai, pilietybė, emigracija, nekilnojamasis turtas, išeivių spauda.

 

Abstract. The coup d’état in Lithuania shocked Lithuanians in the USA. Living in a democratic society, they could not imagine dictatorship in their native country. The fiercest critics alongside the communist wing were socialists and sandariečiai; later, they were joined by Catholics. As Lithuanian émigrés in the USA were not united, the coup deepened disagreements both between and within political groups and factions as regards their political stance on Smetona’s government. Therefore, the Nationalist party had to cope with some challenging tasks, i. e. to re-establish broken and fragile relations with the émigré Lithuanian community, neutralize their hostile attitude and, what is more, to win over their confidence and favour.

 

Key words: Lithuanian émigrés in the USA, Lithuanian government, coup d’état, nationalists, Catholics, socialists, communists, citizenship, emigration, immovable property, émigré press.

 

 

Įvadas

 

JAV lietuvių veiklos ir jos ryšių su Lietuva nuoseklus tyrimas rodo, kad 1926 metų perversmas pagilino pačios išeivijos susiskaldymą ir paliko gilų pėdsaką jos sąmonėje iki pat 1940 metų mūsų valstybės katastrofos. Tas pėdsakas kaip neigiamas šleifas vilkosi ir vėlesnėje JAV lietuvių veikloje, ypač atsiliepė telkiant mūsų tautiečius ir jų sroves bendrai kovai už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Ryškiausias pavyzdys – Amerikos lietuvių tarybos komplikuotas sudarymas ir veikla ypač svarbiu 1940–1948 m. laikotarpiu.

 

Negausioje lietuvių istoriografijoje aptariamuoju klausimu JAV lietuvių bendras požiūris į perversmą gana akivaizdžiai neigiamas. Istorikai ir besidomintieji tuo klausimu giliau neanalizavo skirtingų politinių srovių (išskyrus komunistuojančių išeivių pozicijas), nesiekė aptarti priešiškumo priežasčių ir padarinių. Tačiau detalesnis žvilgsnis į šią problemą rodo, kad toks požiūris ne visų srovių ir ne visą laiką buvo priešiškas. Laikui bėgant tas požiūris, ypač JAV lietuvių tautinės pakraipos srovių, švelnėjo. Tam įtakos turėjo kai kurie išeivijai priimtini Lietuvos valdžios sprendimai ūkio ir politikos srityse. Todėl srovių atstovai pamažu vis garsiau ėmė palankiai vertinti Lietuvos valdžios vidaus ir užsienio politiką, skatino išeiviją megzti glaudesnius ryšius su Lietuva. Čia ypač svarbų vaidmenį vaidina JAV lietuvių srovių spauda, susirinkimai, iškylos ir pan. Spauda, susirinkimų kalbos ir rezoliucijos iš esmės formavo platesnių išeivijos sluoksnių požiūrį į įvykius Lietuvoje. Spauda gana išsamiai atspindėjo išeivijos politinę veiklą. Be to, būtina pabrėžti, kad tautinės pakraipos išeivijai niekuomet nebuvo svetimi ir patriotiniai jausmai Tėvynei. Spaudos, agitatorių skatinamas patriotizmas padėdavo greičiau apsispręsti abejojantiems.

 

Svarbu atkreipti dėmesį į Lietuvos valdžios taktiką santykiuose su JAV lietuviais. Aiškiai pastebima naujos tautininkų vyriausybės savotiška „nesikišimo“ į išeivijos veiklą politika: nesiteisino, neatgailavo, primygtinai neprašė palaikymo, bet pamažu priiminėjo sprendimus, kurie buvo aktualūs ir naudingi išeivijai (pavyzdžiui, nekilnojamojo turto pirkimo, pilietybės ir kt. klausimai). Juos išeiviai patys turėjo įvertinti ir nutarti, ar vyriausybės vidaus politika eina teisingu keliu. Galima manyti, kad vyriausybės sprendimai prisidėjo prie palaipsnio krašto liberalizavimo ne tik ūkio, bet ir, tam tikru lygiu, politikos srityse.

 

Straipsnio tikslas – įvertinti JAV lietuvių ideologinių srovių požiūrio į Lietuvos vyriausybę raidą ir tautininkų valdžios praktinius sprendimus išeivijos naudai.

 

Straipsnio tema chronologijos atžvilgiu turėtų siekti 1940 metus, tačiau autorius bando apsiriboti pirmaisiais keleriais metais po perversmo – apžvelgti ir aptarti Lietuvos valdžios ir JAV lietuvių santykių problemas iki 1930 metų. Mat nuo 1930 metų minėtuose santykiuose pastebimas tam tikras lūžis – praktiškas bandymas užmegzti bendradarbiavimą, gerinti išeivijos požiūrį į Lietuvą. Tuo jau suinteresuota ir nemaža dalis palankiai nusiteikusių išeivijos atstovų, kurių gretos nuolat plėtėsi.

 

Straipsnio šaltinių bazė – gausi išeivijos spauda („Sandara“, „Naujienos“, „Keleivis“, „Dirva“, „Draugas“, „Darbininkas“ ir kt.), kurioje buvo plačiai aprašinėjami skirtingų srovių, veikėjų ir paprastų išeivių požiūriai; laikraščiuose pilna diskusinių straipsnių; gausu informacijos apie padėtį Lietuvoje, įvairiausi komentarai ir pan. Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomi Ministrų kabineto fondo (f. 923) dokumentai. Čia yra išlikę Lietuvos vyriausybės posėdžių protokolai, kuriuose fiksuojami nutarimai užsienio lietuvių klausimais. Straipsnio autorius taip pat rėmėsi Lietuvos ir JAV lietuvių istorikų (L. Kapočiaus, L. Petkevičienės, A. Eidinto, S. Michelsono, A. Kučo, S. Liulevičiaus ir kt.) pateiktais faktais ir pastebėjimais, apibendrindamas ir vertindamas JAV lietuvių politinių veikėjų ir Lietuvos vyriausybės santykius 1926–1929 metais.

 

JAV lietuvių politinių srovių požiūris į Lietuvos valdžią po 1926 metų gruodžio 17-osios

 

JAV lietuvių gausi spauda gana plačiai aprašinėjo gyvenimą Lietuvoje: žmonių buitį, ūkio raidą, valdžios veiklą, sekė Lietuvos užsienio politiką ir valstybės tarptautinę padėtį. Be to, JAV lietuvių kolonijose gana dažnai lankydavosi iš Lietuvos atvykę įvairių partijų ir organizacijų atstovai. Rinkdami aukas jie pasakodavo apie Lietuvą, pateikdavo naujų žinių politikos, ūkio ir kultūros klausimais. Taigi, išeivija daugiau ar mažiau buvo informuota.

 

Nemažą atgarsį išeivijoje sukėlė Lietuvos III seimo bei koalicinės liaudininkų ir socialdemokratų vyriausybės (1926 m. birželio 15–gruodžio 17), vadovaujamos premjero Mykolo Sleževičiaus, veikla, ji gana plačiai buvo aprašinėjama JAV lietuvių spaudoje. Dalis Seimo sprendimų ir kai kurie vyriausybės veiksmai paskatino JAV lietuvių tautinės pakraipos spaudos kritiką ir nepritarimą. Išeivijai buvo žinomas ir Lietuvos dalies gyventojų nepasitenkinimas liaudininkų-socialdemokratų vyriausybės veiklai. Taigi, Lietuvoje įvykęs perversmas nebuvo išeivijoje visiškai nesuprantamas ir netikėtas, nes perversmo prielaidas jau apčiuopė išeivijos žiniasklaida. Vieni išeiviai tai įvertino ir laikėsi nuosaikiau, kiti matė tik patį perversmo faktą, į jį reagavo kritiškai ir net piktai. Tai labai svarbu bendrame tyrimo kontekste, nes padeda suvokti skirtingų išeivijos grupių nuotaikas.

 

Savo atsiminimuose, aprašydamas lietuvių išeiviją 1928 metais, naujai paskirtas Lietuvos pasiuntinys JAV-ose Bronius Kazys Balutis rašė: „Vašingtonan atvykęs radau Amerikos lietuvius suerzintus. Pasirodo, gruodžio 17 d. perversmas Lietuvoje pas juos sukėlė tikrą audrą, kuri per du metus beveik nei kiek dar nebuvo nusiraminusi. Taigi, patekau į audros sūkurį“1. Taip kalbėdamas diplomatas galvoje turėjo ne tik neigiamą išeivijos nusistatymą Lietuvos valdžios atžvilgiu, bet ir padėtį tarp jų pačių, t. y. padidėjusį susipriešinimą ne tik tarp srovių, bet ir jų viduje. Iš tiesų perversmas padarė negerą įspūdį lietuviams, gyvenantiems demokratinėje Amerikoje. Pats perversmo faktas ir tautininkų režimo įvedimas, griežtas laisvių apribojimas visai išeivijai, ypač jos vadovams, nebuvo priimtinas. Demokratijos suvaržymai buvo tiesiog siejami su neišvengiamai galima valstybės tarptautine izoliacija bei krašto ūkine ir kultūrine stagnacija. Išeivijoje tai buvo gyvai aptarinėjama, svarstoma, kritikuojama.

 

Labiausiai perversmas paveikė JAV lietuvių viduriniąją srovę, kuri telkėsi apie 1916 metais įkurtą organizaciją Amerikos lietuvių tautinė sandara (ALTS). Ir taip negausi, po perversmo ji suskilo: tautininkai-nacionalistai (taip juos pavadino profesorius Albinas Rimka, pats ilgai gyvenęs JAV) susitelkė į Amerikos lietuvių tautininkų centrą (ALTC), kurio pagrindinis balsas buvo Kazio S. Karpiaus redaguojamas savaitraštis „Dirva“, leidžiamas Klyvlende. Be to, ALTC turėjo įtakos periodiniams leidiniams – „Vienybei“, o vėliau „Amerikos lietuviui“ ir „Margučiui“2. Tai buvo gana nuoseklūs naujos valdžios Lietuvoje rėmėjai ir kovotojai su Lietuvos valdžios kritikais. 1927 m. sausio 1 d. numeryje „Dirvos“ laikraščio redakcija patarė savo skaitytojams „ir toliau laikytis šaltesniais ir neklausyti ką jie (kairieji laikraščiai) rašo, nes viena, jie pakeisti dalykų negalės, Lietuvos žmones patys padarys, o antra, jei jie ir bandys ką nors daryti, tai darytų toliau savo bizniui, o ne Lietuvos labui, ne Lietuvos liaudies gerovei“. Praktiškai patarė išeivijai laikytis apolitiškumo vertinant įvykius Lietuvoje. Be to, laikraščio redakcija aiškiai nurodė tolesnę savo poziciją: „Dirva“ buvo ir bus tautiška pirmiausia, gynė ir gins tautos reikalus, o paskui tik partijų, kuomet tauta bus aprūpinta. Taip privalo manyti visi mylintys savo tautą Lietuvoje“3. Taigi, pasisakė už tas Lietuvos vyriausybes, kurios dirba tautos labui. Šios linijos laikraštis ir laikėsi. „Dirvos“ puslapiuose skaitytojai buvo nuolat supažindinami su padėtimi Lietuvoje, nušviečiami palankūs valstybei ir išeivijai valdžios sprendimai, parodoma krašto ekonominė pažanga. Pozityvių poslinkių iš tiesų būta, istorikai jau yra aptarę ir pažymėję, kad 1927–1930 metais pastebimas krašto ūkinis ir kultūrinis atsigavimas4.

 

Tuo metu tautininkai-liberalai, išlikę ALTS ir susitelkę apie savaitraščius „Sandara“ bei „Tėvynė“, smerkė perversmą, palaikė ir bendravo su Lietuvos valstiečių-liaudininkų sąjunga (LVLS). Būtina pažymėti, kad sandariečiai turėjo svarios įtakos seniausioje ir gana įtakingoje lietuvių išeivijai organizacijoje Susivienijimas lietuvių Amerikoje (SLA). 1926 m. gruodžio 23 d. „Sandaros“ numerio pirmajame puslapyje skaitytojai buvo informuoti apie įvykusį perversmą, perversmininkai pavadinti „Lietuvos fašistais su A. Smetona priešakyje“. Paskelbta naujojo ministrų kabineto sudėtis ir pažymėta, kad be „klerikalų ir smetonininkų“ kabinete nesimato „nei liaudininkų, nei socialdemokratų“. Redakcijos vardu buvo pareikštas pasipiktinimas5. Po savaitės laikraštyje jau publikuojama oficiali ALTS Centro Valdybos rezoliucija, kuri griežtai pasmerkė perversmo vykdytojus, pamynusius Lietuvos Konstituciją ir demokratiją; atsisakyta pripažinti naują Lietuvos valdžią kaip teisėtą ir rezoliucijoje aiškiai buvo pabrėžta, jog valdžia bus nepripažinta „iki tol, kol nebus atstatyta teisėtai Lietuvos liaudies rinktoji valdžia“6. Tiesa, ne visi ALTS liberalieji lyderiai buvo tokiose pozicijose. Vienas iš tokių – „Vienybės“ redaktorius Juozas O. Širvydas, gyvenantis Niujorke. Neperseniausiai Amerikos lietuvių kultūros archyve Putname (JAV) rastuose jo dienoraščiuose yra užfiksuotos JAV lietuvių veikėjų neigiamos nuotaikos įvykusio perversmo Lietuvoje atžvilgiu. Jis rašo, jog gruodžio 19 d. teko dalyvauti Bruklino lietuvių Sandaros 1-osios kuopos kviestiniame vakarėlyje Lietuvos prezidento K. Griniaus 60-ies metų gimimo sukakčiai paminėti. Susirinko apie 30 vietinių veikėjų. Pokalbiui pakrypus apie Lietuvoje įvykusį perversmą, „Tėvynės“ redaktorius Stasys E. Vitaitis ir J. Makauskis pradėjo labai karščiuotis, siūlė laikytis griežtos pozicijos Lietuvos valdžios atžvilgiu. J. O. Širvydas patarinėjo nesikarščiuoti, o palaukti tolesnių įvykių, kurie ir parodys, ką daryti. Jis pats „Vienybės“ redakciniame straipsnyje pasiūlė išeivijai atsargiai reaguoti į įvykius Lietuvoje, palaukti, neskubėti su išvadomis, nes neaišku, ar Lietuvai nuo to bus blogiau, ar geriau. Tokia pozicija netenkino sandariečių. Gruodžio 23 d. vakare „Vienybės“ redakcijos patalpose susirinko lietuvių veikėjai – Juozas O. Širvydas, Anicetas Strimaitis, J. Makauskis, Juozas Ambraziejus, dr. Matas J. Vinikas, Paulius P. Mikalauskas, Ksaveras Strumskis, Stanevičius, Juozas Šaliūnas, Kandrotas ir Stasys E. Vitaitis. Daug ir karštai ginčijosi, kaip reaguoti į perversmą Lietuvoje. M. Vinikas pasiūlė „labai revoliucingą rezoliuciją ne tik pasmerkiant Smetonos „pučą“, bet ir imtis ekonominio, socialinio, kultūrinio boikoto Lietuvai“. Kaip rašo J. O. Širvydas, jam vos pasisekė įtikinti, kad tokie veiksmai būtų labai žalingi, ir pirmiausia laikraščiui „Vienybė“ (mat per redakciją buvo siuntinėjami išeivių pinigai į Lietuvą ir platinamas pats laikraštis krašte)7. Perversmininkų vyriausybės palaikymo pozicija sulaukė partiečių kritikos. Todėl 1927 m. kovo 22 d. J. O. Širvydas pats pasitraukė iš ALTS8. Reikia pasakyti, kad ne jis vienas ALTS kitaip vertino perversmą ir jo galimus padarinius. 1927 m. birželio 13–15 d. įvykusiame ALTS XIII seime daktaras Kazys Drangelis taip pat siūlė neskubėti su vertinimais, o geriau pasisakyti už Lietuvos nepriklausomybės išlaikymą, už Vilniaus sugrąžinimą; remti visas valdžios ir privačias iniciatyvas, kurios skatina gamybą ir prekybą ir kurios tarnaus visuomenės gerovei ir kultūrai; pasisakyti už politinę ramybę Lietuvoje, kad ten „susidarytų stipri demokratinė ir patriotinė valdžia, kuri dabodama visų luomų reikalus remtų savo galią ant tautininkų vienybės“9. Šis nuosaikesnis ALTS sparnas mėgino blaiviau vertinti ne tiek politines, kiek ekonomines perversmo pasekmes, t. y. stengėsi labiau įsiklausyti į naujos valdžios planuojamą pertvarką ūkio srityje. Matyt, būtent tie veikėjai turėjo įtakos silpninant sandariečių griežtą pozicija Lietuvos valdžios atžvilgiu. Seimas pritarė K. Drangelio siūlymams, bet pareikalavo, tiesa, švelnindami savo pozicijas, kad būtų „pašalinti neteisėtai įvesti suvaržymai, atstatyta Konstitucija ir neatidėliojamai paskelbti laisvi Seimo rinkimai“10. Svarbu pastebėti, kad nebuvo pabrėžiama tai padaryti nedelsiant. Lyg ir duodama tam laiko. Faktas, kad 1928 metais „Sandara“, kaip buvęs opozicijoje Lietuvos valdžiai vienas iš pirmųjų JAV lietuvių laikraščių, vėl buvo įleidžiamas į Lietuvą. Tai rodo, jog iš tiesų sandariečiai palankiau nei kitos srovės vertino situaciją Lietuvoje. Lietuvos valdžios palankumas laikraščiui paaiškinamas dar ir tuo, kad taip buvo bandoma pakreipti „Sandaros“ redakciją į savo pusę. Ir iš tiesų, 1928–1929 metais laikraštyje atsiranda straipsnių, propaguojančių tautinę vienybę, palaikančių Lietuvos vyriausybės pastangas atgauti Vilnių; siūlymų „Lietuvos reikalus palikti Lietuvos žmonėms“; pripažinimų, kad patys JAV lietuviai „savo įsikarščiavimu atneša į draugijų ir organizacijų susirinkimus barnius“ ir taip demoralizuoja pačias organizacijas. „Sandaroje“ išnyksta anksčiau naudota sąvoka „fašistai“, bet vis primenama diktatūra kaip neigiamas reiškinys11. O štai SLA prezidentas Stasys Gegužis 1929 metų vasarą lankydamasis Lietuvoje laikraščio „Lietuvos Žinios“ korespondentui apie politinę padėtį krašte pareiškė: „Na, žinoma, tikime, kad visokie nenormalumai yra laikinas dalykas ir jūs susitvarkysit kaip tinkamai“. S. Gegužio pasisakymą perspausdino „Sandara“, pateikdama savo komentarą, kad tokiam prezidento pareiškimui pritaria ne tik dauguma SLA narių, bet ir beveik visi Amerikos lietuviai12. Tačiau ši mintis ne visai atitinka tikrovę, kai pradedame analizuoti išeivijos kairįjį sparną, kuriam atstovavo JAV lietuviai socialistai ir komunistai.

 

JAV lietuviai socialistai turėjo savo organizaciją – Lietuvių socialistų sąjungą (LSS), įkurtą dar 1907 metais. Socialistų pagrindinis spaudos organas – dienraštis „Naujienos“ (Čikagoje), taip pat savaitraštis „Keleivis“ (Bostone). Išeivijos socialistų lyderiai operatyviai ir griežtai sureagavo į įvykius Kaune. 1926 m. gruodžio 19 d. LSS Pildomasis komitetas kreipėsi į JAV lietuvius ragindamas gelbėti Lietuvą griežčiausiai protestuojant prieš „demokratijos užpuolikus“ ir būti pasirengusiems „padėti Lietuvos darbininkams ir susipratusiems valstiečiams kuo kas galėdami“. Buvo įpareigotos LSS kuopos kolonijose rengti mitingus, aiškinti „Kauno pučo esmę“, rinkti aukas Lietuvos socialdemokratams13. „Naujienų“ redaktorius Pijus Grigaitis 1927 m. sausio mėnesį numatė platų savo apsilankymo įvairiose JAV lietuvių kolonijose maršrutą14. Aštrūs kairiosios srovės pasisakymai Lietuvos valdžios adresu gilino prieštaravimus išeivijoje. Ypač didelį pasipiktinimą tarp dešiniojo sparno tautininkų sukėlė JAV lietuvių socialistų pradėtas pinigų rinkimas. „Dirva“ tai aštriai kritikavo pažymėdama, jog tokie veiksmai dar labiau apsunkins padėtį Lietuvoje, skatins krašto opoziciją aktyviam veikimui, stabilumo valstybėje teks laukti ilgiau. Atkreiptinas dėmesys, jog tik 1928 m. liepos 31 d. „Naujienų“ numeryje pirmą kartą buvo išspausdintas palankus straipsnis apie Dainų šventę Lietuvoje ir gerus joje apsilankiusių JAV lietuvių įspūdžius15. Tonas socialistinėje spaudoje Lietuvos atžvilgiu pradėjo šiek tiek švelnėti. Tam įtakos, matyt, turėjo ir Lietuvos valdžios pažadai 1928 metais į Lietuvą vėl įsileisti socialistų laikraščius – „Naujienas“ ir „Keleivį“16. Nepaisant to, socialistiniuose spaudiniuose kartais buvo primenama, kad Lietuvoje diktatūra slegia visuomeninį gyvenimą, slopiną švietimą bei spaudos laisvę ir darbo žmonių kovą dėl geresnio gyvenimo, žeminą Lietuvos vardą demokratinio pasaulio akyse. Todėl įvairiuose socialistų susirinkimuose buvo reikalaujama „be atidėliojimo sugrąžinti laisvę Lietuvos žmonėms, demokratiniu būdu sušaukti Seimą ir atstatyti teisėtą konstitucinę tvarką“17. Nuo sandariečių socialistai skyrėsi tuo, kad iki pat 1940 metų laikėsi kategoriškesnės pozicijos ir reikalavo nedelsiant atkurti buvusią demokratiją. Be to, JAV lietuvių socialistų veikėjai buvo gana aršūs kitų srovių kritikai. Atkreiptinas dėmesys, kad, pavyzdžiui, „Naujienos“ beveik kiekviename numeryje pasisakydavo prieš JAV lietuvių komunistus. Ir neatsitiktinai, nes kritika Lietuvos valdžios atžvilgiu ir socialistų, ir komunistų buvo panaši, todėl atsirado palanki galimybė komunistų lyderiams išplėsti savo įtaką tarp JAV lietuvių darbininkų, kurių didesnė dalis buvo socialistinėse pozicijose18. Tai jokiais būdais nebuvo priimtina socialistams.

 

JAV lietuvių komunistų iniciatyva 1926 m. gruodžio 29 d. didesnėse lietuvių kolonijose (Čikaga, Detroitas, Bruklinas ir kt.) buvo surengti masiniai protesto mitingai, kuriuose griežtai pasmerktas perversmas. Mitingai skelbė šūkį – „Šalin kruvinieji fašistai!“. Komunistai sukūrė specialų Lietuvos darbininkų rėmimo komitetą, kurio tikslas buvo rinkti aukas perversmininkų persekiojamiems darbininkams ir jų organizacijoms19. 1927 metais komunistai savo iniciatyva surengė 200 masinių mitingų, išplatinto 40 tūkstančių įvairių agitacinių lapelių, surinko ir pasiuntė į Lietuvą 10 759 dolerius. Tarybinė istorikė L. Petkevičienė pastebėjo, kad JAV lietuviai komunistai per savo dienraščius „Laisvę“ ir „Vilnį“ bandė telkti visas antifašistines išeivijos jėgas, bet tam priešinosi ne tik katalikų, bet ir socialistų organizacijos20. Reikia pasakyti, kad tuo laikotarpiu būtent JAV lietuvių komunistų lyderiams, kovojantiems su visomis išeivijos srovėmis ir su Lietuvos valdžia, pavyko laikinai sustiprinti ir šiek tiek išplėsti savo įtaką tarp lietuvių išeivių. Nors nuo 1930 metų JAV lietuvių komunistų vadinamoji antifašistinė veikla patyrė tam tikrą smukimą, jie radikaliai ir nuosekliai laikėsi A. Smetonos valdžios Lietuvoje nuvertimo politikos.

 

Gausiausia lietuvių išeivijos dalis buvo susitelkusi katalikiškose organizacijose (Lietuvių Romos katalikų susivienijimas Amerikoje, Amerikos lietuvių Rymo katalikų federacija, Lietuvių darbininkų sąjunga ir kitose), kurių interesus reiškė dienraštis „Draugas“ (Čikaga), du kartus per savaitę išeinantis „Darbininkas“ (Bostonas), savaitraščiai „Garsas“ (Bruklinas), „Žvaigždė“ (Filadelfija) ir kt. Kaip nurodo istorikas A. Kučas, katalikiškos organizacijos savo suvažiavimuose, per spaudą reiškė griežtus protestus prieš katalikų teisių varžymą Lietuvoje ir gerokai prisidėjo prie Lietuvos katalikų bendros kovos su diktatorišku režimu ir jį žymiai švelnino21. Tačiau pradžioje patį perversmą JAV lietuvių katalikiška spauda vertino gana nuosaikiai ir palankiai. Pavyzdžiui, „Draugas“ praėjus kelioms dienoms po perversmo, t. y. gruodžio 22 d., laikraštyje pabrėžė, kad „neilgai gyvavo Lietuvoje socialistinė valdžia. Jos jau nėra“. Tas pats laikraštis pirmame puslapyje stambiu šriftu informavo savo skaitytojus, kad perversmo dėka „bolševikų sukilimas Lietuvoje likviduotas“ ir Lietuva išgelbėta22. „Darbininko“ redakcija gruodžio 24 d. laikraštyje palinkėjo tautiškosioms partijoms, kurios „dabar išgelbėjo Lietuvą“, kad jų jėgos stiprėtų ir sutarimas tarp jų didėtų23. Palankumas suprantamas, nes iki 1927 metų gegužės pradžios LKDP lyderiai dar tikėjosi su tautininkais sudaryti Lietuvos vyriausybę. Tačiau gegužės 3 d. A. Voldemaro pertvarkytame Ministrų kabinete neliko nė vieno krikdemo24. LKDP pasitraukė į opoziciją ir JAV lietuvių katalikai pradėjo aktyviai kritikuoti Lietuvos valdžią. Neatsitiktinai išeivijos istorikas Vincentas Liulevičius pabrėžė, kad išeivijos srovės visokiais būdais rėmė Lietuvoje veikiančias joms artimas politines partijas ar organizacijas25. Todėl 1927 metais Lietuvoje laikinai buvo uždrausta platinti tiek kairiųjų srovių, tiek ir JAV lietuvių katalikų laikraščius26. Tai gilino JAV lietuvių katalikų veikėjų nepasitenkinimą Lietuvos valdžios veikla. Tačiau ir tarp pačių JAV lietuvių katalikų pastebimas tam tikras nesusikalbėjimas, jį iliustruoja jų periodiniai leidiniai. Galima įžvelgti specifiškumą pozicijų, kurių laikėsi dviejų pagrindinių laikraščių – „Draugo“ ir „Darbininko“ redaktoriai. „Draugo“ redaktorius Leonardas Šimutis, buvęs Lietuvos III seimo deputatas, kritikavo M. Šleževičiaus vyriausybės veiklą ir pateisino perversmą, kartu bandydamas pateisinti įvestą diktatūrą, nukreiptą prieš komunistus ir visus kairiuosius, rengusius vadinamąjį „komunistinį perversmą“. Dienraščio „Draugas“ pozicija buvo gana liberali Lietuvos atžvilgiu, aštriau ji sureaguodavo, kai Lietuvos valdžia paliesdavo bažnyčios ir tikybos reikalus27. Tačiau pozicija teisinti diktatūrą Lietuvoje, pasirodo, buvo nepriimtina „Darbininko“ redakcijai, kuri dažnai pakritikuodavo už tai „Draugo“ leidėjus, kai kada nevengė Lietuvos vyriausybei prisegti „fašistų“ etiketę28. Tačiau „Darbininko“ redakcija atmetė požiūrį, kad JAV lietuviai katalikai yra opozicijoje Lietuvos valdžiai: „Mums ne tiek svarbu, kas veikia, bet ką veikia. Mums rūpi darbai, ne partijos. Todėl, jei mes kritikuojame dabartinę valdžią, ar tautininkų partiją, yra tai tik kritika, bet ne opozicija toje prasmėje, kaip kad ją supranta pav. sandariečiai, kuriems tik rūpi išimtinai tik nugalėti jiems nepatinkamą partiją visai ne atsižvelgiant į tai, ar ji gerai daro, ar blogai“29. Reikia pasakyti, kad išeivių katalikiškoje spaudoje šalia kritikos pastebima ir pozityvių pasisakymų apie ūkinę pertvarką krašte, apie vyriausybės sprendimus, kurie lengvina išeivijos santykius su Lietuva. Šiuo atveju vėl galime išskirti „Draugą“, jame daugiau kalbama apie Lietuvos pasiekimus ir „Darbininką“, nuolat primenama, kad Lietuvoje neatkurta demokratija, nėra seimo, varžomos kitų partijų ir bažnyčios teisės.

 

Lietuvos tautininkų vyriausybės politika JAV lietuvių atžvilgiu pirmaisiais valdymo metais

 

Tuo metu, kai „virė lietuvių išeivijos katilas“ ir liejosi kritika perversmo organizatoriams bei prezidento A. Smetonos valdžiai, Lietuvos vyriausybė keleriems metams lyg ir „užmiršo“, kad dar yra lietuvių tautos dalis užsienyje. Tai rodo ir Lietuvos valdžios menkas dėmesys išeivijai lietuviškoje krašto spaudoje. 1927 metų pradžioje tautininkų laikraštis „Lietuvis“ antrame numeryje įdėjo straipsnį „Amerikos lietuviai ir mes“. Straipsnyje nušviestos M. Sleževičiaus vyriausybės klaidos, parodyta susiklosčiusi pavojinga Lietuvai padėtis; diplomatiškai pabrėžta, kad iki šiol Lietuvoje buvo mažai įsiklausoma į JAV lietuvių pastabas ir todėl turės dabartinė „vyriausybė pasistengti, kiek galima su jomis susipažinti ir kas negerai atitaisyti“. Kartu pabrėžiama, kad tik abiem pusėms vadovaujantis pagarba ir meile galima panaikinti atsiradusią bedugnę tarp Lietuvos ir Amerikos lietuvių30. Taigi aiškiai nubrėžta bendradarbiavimo linija daugiau neįpareigojo valdžios ką nors žadėti išeivijai ar klusniai vykdyti jų reikalavimus, tuo labiau vengta kritikuoti ar mokyti išeiviją. Straipsnis laikraštyje „Lietuvis“ atsirado po premjero Augustino Voldemaro 1926 m. gruodžio 24 d. pokalbio su buvusiu aktyviu JAV lietuvių veikėju Karoliu Račkausku-Vairu. Kiek žinoma, būtent jis pirmasis premjerui nušvietė perversmo pasekmes išeivijoje ir išdėstė svarbiausius išeivijos norus bei priežastis, kurios jau ankstesniais metais kėlė išeivių nepasitikėjimą Lietuvos valdžia. A. Voldemaras gerai suprato ryšių su išeivija reikšmę – Lietuvai reikėjo sustiprinti reemigraciją, pritraukti ūkiui išeivių kapitalus ir patirtį. Reikėjo naujos valstybinės politikos, naujo požiūrio į gana gausią ir pasiturinčią lietuvių išeiviją. Būtina pabrėžti, kad premjeras tuo metu jau turėjo viziją – projektavo išeivijai priimtinų reformų planą: žemės įsigijimo palengvinimas, pilietybės klausimo išsprendimas, naujų konsulatų steigimas ir kt.31 Taigi, naujoji vyriausybė buvo nusiteikusi konkretiems sprendimams, kurie padėtų susigrąžinti užsienio lietuvių palankumą, priverstų juos vėl atsisukti į Lietuvą ir jos problemas.

 

Lietuvos vyriausybė netrukus ėmėsi kai kurių praktinių veiksmų. Dar iki perversmo tautininkai, siekdami parodyti, kad jie geriau supranta išeivių lūkesčius, kalbėjo apie būtinumą panaikinti draudimą pirkti užsieniečiams žemę Lietuvoje. Vienas pirmųjų naujos vyriausybės sprendimų išeivių naudai – 1927 m. balandžio 30 d. Ministrų kabineto pavedimas vidaus reikalų ir teisingumo ministrams parengti viešam paskelbimui paaiškinimus, kaip JAV lietuviai gali įsigyti Lietuvoje žemės32. Be to, gegužės 17 d. Ministrų kabinetas nutarė, kad išeiviai JAV piliečiai, gavę vyriausybės leidimą įsigyti nekilnojamojo turto Lietuvoje, gaus nuolatinį liudijimą gyventi Lietuvoje iki tol, kol jie bus to turto savininkai, ir jie bus atleisti nuo visų prasigyvenimo mokesčių užsieniečiams. Visa ši informacija paskelbta JAV lietuvių spaudoje. 1927 m. rugsėjo 22 d. laikinasis Lietuvos atstovas Vašingtone Mikas Bagdonas pranešė vyriausybei, jog suteiktos nekilnojamojo turto lengvatos palankiai paveikė išeiviją33.

 

Lietuvos vyriausybė, norėdama, kad patys išeiviai savo akimis pamatytų, kas daroma Lietuvoje, nusprendė kviestis JAV lietuvių visuomenės veikėjus, biznierius ir jų delegacijas aplankyti Tėvynę. Jau 1927 m. liepos 16 d. Ministrų kabinetas paskyrė 30 000 litų JAV lietuvių priėmimui (maždaug po 100 litų kiekvienam asmeniui)34. Žinant, kad tuo metu naujai valdžiai labai trūko pinigų ir kad ji stengėsi taupyti kiekvieną litą, šie paskirti pinigai puikiai iliustruoja naujos valdžios rimtą nusiteikimą santykiams su išeivija. Šie pinigai buvo skirti iškilmingoms sutiktuvėms ir palydėtuvėms, priėmimams ir pan. Taigi būtinai reikėjo parodyti, kad Lietuvos valdžiai rūpi išeiviai. Panašios sumos buvo skiriamos kasmet.

 

1927 m. vyriausybė nusprendžia Brazilijoje, Argentinoje ir Kanadoje, į kurias vyko nemažai emigrantų iš Lietuvos, įsteigti konsulatus; kalba sukosi ir apie garbės konsulatus JAV didesnėse lietuvių kolonijose. 1927 m. rugpjūčio 12 d. vyriausybė posėdyje nutarė pavesti vidaus reikalų ministrui parengti naują emigracijos įstatymą, nes buvo konstatuota, kad emigracijos reikalai iki šiol palikti be rimtesnės valstybės priežiūros, be naudos valstybei35. Taigi, 1929 m. spalio 21 d. buvo paskelbtas naujas „Emigracijos įstatymas“, kuriame palyginti su 1922 m. įstatymu patobulinta emigracijos biurų priežiūra ir kontrolė. Visus biurų veiklos klausimus į savo rankas paėmė Vidaus reikalų ministerija, ji galėjo keisti kelionės tarifus, skirti palydovus ir stebėti, kaip bendrovė veža emigrantus36.

 

1928 m. gegužės 25 d. buvo paskelbta nauja Konstitucija. Antroje dalyje „Lietuvos piliečiai ir jų teisės“ ne tik išlaikyta 1922 m. Konstitucijos nuostata „Niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos kurios valstybės pilietis“, kuri akivaizdžiai ignoravo buvusius Lietuvos piliečius, priėmusius kitos valstybės pilietybę. Naujoje Konstitucijoje ji papildoma labai svarbia nauja nuostata – „Lietuvos pilietis tačiau nepraranda savo pilietybės teisių, patapęs kurio Amerikos krašto piliečiu, jei atlieka tam tikras įstatymu nurodytas pareigas“37. Taip tautininkų vyriausybė atsisuko į emigravusį Lietuvos pilietį, kuris jau išlaiko pilietybės garantiją ir galimybę bet kada grįžti į Lietuvą ir čia gyventi be apribojimų. Vyriausybė tikėjosi pagyvinti reemigracijos procesą, kuris realiai galėjo atnešti į kraštą išeivių kapitalą.

 

Be viso to, kas pasakyta, tikslinga prisiminti Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone klausimo 1926–1928 m. likimą. 1926 m. gruodžio 1 d. „Draugas“ paskelbė, kad Lietuvos III Seimo Finansų ir biudžeto komisija nutarė panaikinti Lietuvos pasiuntinybę Vašingtone, o jos funkcijas perduoti generaliniam Lietuvos konsului Niujorke, žydų kilmės Lietuvos piliečiui Henrikui Rabinavičiui38. Šitaip buvo siekiama taupyti valstybės lėšas. Aišku, tai sukėlė JAV lietuvių nepasitenkinimą tokiu kairesnių deputatų Seime sprendimu, kuriuo gana sėkmingai pasinaudojo tautininkai. Suirus galimai koalicijai su krikščionimis demokratais, tautininkai 1927 m. gegužės mėnesį atšaukė į Kauną Lietuvos pasiuntinį Vašingtone krikdemą Kazį Bizauską. Lietuvos vyriausybė iki pat 1928 m. liepos 1 d. naujo pasiuntinio neskyrė. Tuo metu laikinai atstovo pareigas Vašingtone ėjo Mikas Bagdonas. Susidaro vaizdas, kad tai buvo daroma sąmoningai. JAV lietuviams lyg ir leidžiama suprasti, kad jeigu jiems netinka naujoji vyriausybė, tai ji savo pasiuntinio į JAV nesiųs. Ir kam rūpintis tuo, ko nenorėjo valstiečiai liaudininkai, socialdemokratai ir juos palaikantys III Seime. Tuo labiau, kad JAV lietuviai, ypač kairiosios pakraipos, per spaudą grasino, kad jokios materialinės paramos Lietuvai nesiruošia suteikti. Tačiau Lietuvos pasiuntinybės klausimas didžiajai išeivijos daliai buvo jautrus ne tik politiniu, bet ir tautinio prestižo požiūriu. Išeiviams nerimą kėlė jau tas faktas, kad Latvija, kurios išeivija buvo 10 kartų mažesnė nei lietuvių, pasiuntinybę turi, o Lietuva gali jos nebeturėti. Jau minėtame pokalbyje su premjeru ir užsienio reikalų ministru A.Voldemaru jam K. Račkauskas-Vairas sakė, jog pasiuntinybės Vašingtone uždarymas „būtų didelė klaida“. Jo įsitikinimu, net būtina Lietuvos pasiuntinybę praplėsti, įkurti Informacijos biurą, kurio tikslas būtų vesti propagandą tarp JAV lietuvių, platinant informaciją apie Lietuvos ekonominę ir finansinę padėtį39. Puikiai žinodamas išeivių nuotaikas Pasiuntinybės atžvilgiu, A. Voldemaras neskubėjo. Ir tuo, kaip tam tikru masalu JAV lietuviams, mėgino pasinaudoti. Tai buvo, galima sakyti, jo savotiška politinė taktika.

 

1928 m liepos 1 d. paskirtas naujas Lietuvos pasiuntinys Vašingtone Bronius Kazys Balutis. Tai buvo labai svarbus, pirmiausia palankumo siekiantis Lietuvos vyriausybės žingsnis. Pasiuntinio paskyrimas – tai savotiškas „geradariškas“ valstybės mostas išeivijai. Lyg pasakoma – žiūrėkite, mes labiau suprantame savo tautiečius užsienyje nei nuversta valdžia. Pasiuntinio asmenybė pasirinkta neatsitiktinai. B. K. Balutis pats 1905–1919 metais buvo JAV lietuvis, puikiai pažino išeiviją ir buvo gerai pažįstamas ir gerbiamas tarp išeivių. Be to, pasiuntinys skiriamas jau šiek tiek aprimus aistroms, kurias slopino ir Lietuvos valdžios palankūs sprendimai. Jis pats A. Voldemarui ir P. Klimui rašė, jog jį išeivija sutiko gana neblogai: tautininkai – karštai, katalikai pasidalijo – vieni šiltai, kiti šaltokai, socialistai – rezervuotai (užsipuola tik „neteisėtą valdžią“, bet Balučio neliečia), ir tik viena komunistinė „Laisvė“ skelbia griežtą kovą „budelių valdžios atstovui“40. B. K. Balutis į JAV vyko turėdamas aiškų tikslą – sutelkti išeiviją ir ją sudominti Lietuva, ieškant bendrų interesų, ypač ekonominėje srityje. Apibendrindamas savo dvejų metų darbą tarp JAV lietuvių, 1930 m. spalio 15 d. jis parengė ir išsiuntė į Kauną konkrečią programą, skirtą Lietuvos ir JAV lietuvių santykių pagerinimui. Šia programa vėliau vadovavosi visos Lietuvos valdžios įstaigos, palaikančios tiesioginius ryšius su lietuvių išeivija41.

 

Prasidėjusi Didžioji ekonominė krizė (1929–1933 m.) smarkiai paveikė išeiviją. Didelės materialinės ir finansinės JAV lietuvių biznierių ir darbininkų netektys privertė juos labiau atsigręžti į Lietuvą ir tenai ieškoti galimybių pritaikyti savo patirtį ir turimus kapitalus. Ne paskutinėje vietoje buvo ir Lietuvos ūkio pažanga, apie kurią plačiai rašė JAV lietuvių spauda. Nuo 1930 metų atsiranda pirmieji bendri Lietuvos ir JAV lietuvių organizaciniai projektai – sušaukiama pirmoji JAV lietuvių ekonominė konferencija ir įkuriamas Amerikos lietuvių ekonominis centras. Lietuvos vyriausybė, rodydama norą padėti išeivijai, įkuria Amerikos lietuvių informacijos biurą ir Draugiją užsienio lietuviams remti Kaune. Tai jau naujas etapas santykių tarp Lietuvos ir JAV lietuvių. Tačiau perversmo atgarsiai išeivijoje, jeigu kas nors ne taip įvykdavo Lietuvoje, jaučiami iki pat 1940 m. Jaučiami ne tik kairiajame išeivijos sparne, bet ir dešiniajame – katalikiškoje visuomenės dalyje.

 

Išvados

 

1. 1926 m. gruodžio 16–17 d. perversmą iš pradžių nepalankiai sutiko visi JAV lietuviai, nes jie gyveno demokratinėje valstybėje ir tokia santvarka jiems atrodė visiškai tinkama Lietuvos valstybei ir jos gyventojams. Tačiau vertinant Lietuvos perspektyvą po perversmo išeivijos pozicijos išsiskyrė. Dalis JAV lietuvių tautininkų ir katalikai palaikė naują Lietuvos valdžią; kairieji tautininkai kritikavo reikalaudami atkurti demokratiją, socialistai reikalavo tuojau pat atkurti demokratiją ir atstatyti „Konstitucijos“ galias bei sugrąžinti buvusią valdžią, komunistai reikalavo nuversti „fašistinę valdžią“. Kartu tai pagilino skilimą tarp JAV lietuvių politinių srovių: sustiprėjo kritika tarp srovių ir net jų viduje.

 

2. 1926–1929 m. laikotarpiu išeivijos srovių, išskyrus komunistus, požiūris į Lietuvą ir į Lietuvos valdžios ūkinę bei kultūrinę politiką švelnėjo. Tačiau JAV lietuvių katalikų ir socialistų lyderiai iki pat 1940 metų nesusitaikė su prezidento A. Smetonos valdžios buvimu Lietuvoje.

 

3. Lietuvos valdžia iki 1928 m. liepos 1 d. neskyrė savo pasiuntinio į Vašingtoną. Tarsi sąmoningai laikinai „užmiršo“ ryšius su išeivija metams, laukdama, kol aprims politinės aistros tarp užsienio lietuvių. Buvusio JAV lietuvio B. K. Balučio paskyrimas pasiuntiniu (1928–1933 m.) – laiku priimtas puikus Lietuvos vyriausybės sprendimas švelninant Lietuvos ir išeivijos santykius.

 

4. 1927–1929 m. tautininkų vyriausybė, priimdama išeivijai palankius sprendimus (leidimas įsigyti nekilnojamojo turto, pilietybės klausimas, emigracijos sutvarkymas, išeivių spaudos įsileidimas į Lietuvą ir kt.), sugebėjo dalį išeivijos patraukti Lietuvos interesų pusėn, parengti dirvą naujam Lietuvos ir JAV lietuvių bendradarbiavimui pirmiausia ekonominėje srityje.

 

5. 1929–1932 m. JAV ekonominė krizė paskatino dalį JAV lietuvių labiau orientuotis į Lietuvą: užmegzti prekybinius ryšius, pagalvoti apie galimybę grįžti į Lietuvą arba perkelti savo santaupas į gana stabilų krašto ūkį.

 

Nuorodos

 

 





1 Bronius Kazys Balutis. Jo Gyvenimas ir Darbai. Sud. V. Širvydas. Michigan, 1951, p. 102.

2 Tautinės minties keliu. Lietuvių tautininkijos istoriniai bruožai. Red. J. Puzinas ir J. P. Palukaitis. Chicago, 1979, p. 253.

3 Ar verta protestuoti – ir ką tas gelbės (nuo Redakcijos). Dirva, 1927, sausio 1, nr. 1, p. 1.

4 Truska, L. Antanas Smetona ir jo laikai. Vilnius, 1996, p. 186.

5 Buvusioji vyriausybė rezignavo. Mes smerkiame smurtą ir diktatūrą. Sandara, 1926, gruodžio 26, nr. 51, p. 1, 4.

6 Rezoliucija prieš Lietuvos smurtininkus. Ten pat, gruodžio 30, nr. 52, p. 1.

7 1926 m. J. O. Širvydo dienoraštis. Gruodžio 19, 23 ir 24 dienos įrašai. Amerikos lietuvių kultūros archyvas, spinta nr. 39; Juozas O. Širvydas (1875–1935). Biografijos bruožai. Cleveland, 1941, p. 338.

8 J. O. Širvydas pats pasitraukė iš Sandaros. Sandara, 1927, kovo 31, nr. 13, p. 1.

9 Iš Dr. Drangelio kalbos Sandaros Seime. Dirva, 1927, birželio 24, nr. 26, p. 2.

10 ALTS XIII Seimo, laikyto birželio 13–15 d., Protokolas. Sandara, 1927, liepos 7, nr. 27, p. 2.

11 ALT Sandaros XIV Seimo priimtos Rezoliucijos. Sandara, 1928, birželio 28, nr. 26, p. 2; Paulauskas, K. J. Amerikos lietuviai ir Lietuva. Sandara, 1929, liepos 12, nr. 28, p. 4; Amerikos lietuvių solidarumas. Sandara, 1929, liepos 19, nr. 29, p. 4 ir kt.

12 S.L.A. prezidentas Lietuvoje. Sandara, 1929, rugpjūčio 16, nr. 33, p. 4.

13 Amerikos lietuvių visuomenei. Naujienos, 1926, gruodžio 20, nr. 298, p. 1; LSS kuopų veikimas. Ten pat, 1926, gruodžio 30, nr. 306, p. 3.

14 Drg. P. Grigaičio „Naujienų“ redaktoriaus prakalbų maršrutas. Naujienos, 1927, sausio 14, nr. 11, p. 1.

15 Šileikis, M. J. Dainų šventė. Naujienos, 1928, liepos 31, nr. 180, p. 2.

16 Dėl „Naujienų“ įsileidimo Lietuvon. Naujienos, 1928, liepos 7, nr. 186, p. 4; „Keleivis“ įleidžiamas Lietuvon. Naujienos, 1928, lapkričio 19, nr. 274, p. 4.

17 Chicagos lietuvių nusistatymas. Naujienos, 1929, vasario 19, nr. 12, p. 4.

18 Įspėjimas Lietuvos darbininkams. Naujienos, 1926, gruodžio 21, nr. 299, p. 1.

19 Petkevičienė, L. Didvyriškos kovos avangarde (JAV lietuvių komunistų veikla 1919–1969 metais). Vilnius, 1979, p. 104.

20 Ten pat, p. 108–114.

21 Amerikos lietuvių istorija. Red. dr. Antanas Kučas. Boston, 1971, p. 217.

22 Didelė atmaina Lietuvoje (vedamasis). Draugas, 1926, gruodžio 22, nr. 298, p. 1–2.

23 Kalėdos ir Lietuva (vedamasis). Darbininkas, 1926, gruodžio 24, nr. 99, p. 4.

24 Truska, L. Antanas Smetona ir jo laikai. Vilnius, 1996, p. 164–166.

25 Čiulevičius, V. Išeivijos vaidmuo nepriklausomos Lietuvos atkūrimo darbe. Chicago, 1981, p. 56.

26 Partinis egoizmas vietoje teisingumo. Naujienos, 1927, liepos 2, nr. 155, p. 4.

27 Federacijos kongreso priimtos rezoliucijos. Draugas, 1928, rugsėjo 5, nr. 210, p. 2; Federacijos kongreso rezoliucijos. Draugas, 1929, rugsėjo 7, nr. 212, p. 2 ir kt.

28 Liutk, J. L. Šimučio netiesa ir šmeižtas. Sandara, 1927, balandžio 21, nr. 16, p. 6; Ar daug geresni? Darbininkas, 1927, birželio 3, nr. 42, p. 4; Bolševizmas ir fašizmas. Naujienos, 1927, birželio 8, nr. 134, p. 4.

29 Nekantriai laukiame! (vedamasis). Darbininkas, 1927, liepos 8, nr. 51, p. 4.

30 Baidotas. Amerikos lietuviai ir mes. Lietuvis, 1927, sausio 7, nr. 2, p. 2; Ką fašistai rašo apie Amerikos lietuvius. Sandara, 1927, vasario 24, nr. 8, p. 7.

31 1926 12 28 V. K. Račkausko laiškas premjerui A. Voldemarui. Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau – LCVA), f. 923, ap. 1, b. 472, l. 2–3.

32 1927 04 30 Ministrų kabineto posėdžio protokolas. Ten pat, b. 524, l. 94.

33 Eidintas, A. Lietuvių kolumbai. Lietuvių emigracijos istorijos apybraiža. Vilnius, 1993, p. 79.

34 Ten pat.

35 1927 08 12 Ministrų kabineto posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 524, l. 157a.

36 Eidintas, A. Lietuvių kolumbai. Lietuvių emigracijos istorijos apybraiža. Vilnius, 1993, p. 73–74; Lietuvos respublikos emigracijos politika 1920–1940 m. Sud. V. Kasperavičiūtė. Vilnius, 2006, p. 43–89.

37 1928 metų Konstitucija. Vyriausybės Žinios, 1928, nr. 275, eilės nr. 1778.

38 Ten pat.

39 Zundė, P. Kazys Bizauskas 1893–1941. Chicago, 1994, t. 2, p.198–201.

40 Skirius, J. Lietuvių visuomenininkas ir diplomatas Bronius Kazys Balutis (1880–1967). Tėvynei paaukotas gyvenimas. Vilnius, 2001, p. 304.

41 Ten pat, p. 307–308.

Gauta 2009 m. sausio 26 d.

Pateikta spaudai 2009 m. vasario 17 d.

 

Summary

Relationships Between Lithuanian Èmigrès in the USA and Lithuanian Government after December 17, 1926

 

The author of the article, on the basis of copious émigré press sources and archival documents, aims to evaluate Lithuanian émigrés in the USA (including nationalists, Catholics, socialists and communists) attitude towards the new Lithuanian Nationalist government; an attempt is also made to discuss the Government’s decisions which were supposed to influence the émigré Lithuanian community and to deflect their criticism. The coup d’état in Lithuania shocked Lithuanians in the USA as they, living in a democratic society, could not imagine dictatorship in their native country. The fiercest critics in emigration alongside the communist wing were socialists and sandariečiai; later, they were joined by Catholics. As Lithuanian émigrés in the USA were not united, the coup deepened disagreements both between and within political groups and factions as regards their political stance on Smetona’s government. Therefore, the Nationalist party had to cope with some challenging tasks, i. e. to re-establish broken and fragile relations with the émigré Lithuanian community, neutralize their hostile attitude and, what is more, to win over their confidence and favour. Thus in 1927–1929 the Nationalist party accepted political decisions profitable for the émigré Lithuanian community, e. g. facilitated conditions for the obtaining immovable property, dealt with the issues of citizenship and emigration, allowed the émigré press to appear in Lithuania, prolonged the activities of the Lithuanian legation in Washington, etc. The encouragement to cooperate in the economic sphere or to visit Lithuania smoothed the way for a possible useful cooperation and reduced the Government’s criticism on the part of the Lithuanians émigrés. In addition, the economic crisis of 1929–1932 in the USA also helped to improve the relationship between the Lithuanians in emigration and their Motherland as well as to adopt a more favourable attitude towards Lithuania as some emigrants started contemplating the idea of re-emigration, the transfer and investment of their capital in Lithuania or the search for some profitable and acceptable activities in their native country. However, as President Smetona’s government was not completely acceptable to the émigré Lithuanian community, the criticism of President’s regime remained rather strong till the tragic events of 1940.