„Istorija“. Mokslo darbai. 75 tomas
Vytenis ALMONAITIS. Kaltinėnų kraštas XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje: istorinės geografijos bruožai
Spausdinti

Anotacija. Straipsnio objektas – Kaltinėnų kraštas (valsčius) XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje. Jis tiriamas istorinės geografijos aspektu. Pirmiausia, remiantis archeologijos paminklų išsidėstymu, išryškinamas Kaltinėnų krašto branduolys. Toliau analizuojama informacija apie šio valdymo vieneto ribas kryžiuočių karo kelių aprašymuose. Straipsnyje taip pat siekiama „suregistruoti“ bei pagal galimybę lokalizuoti laikmečio šaltiniuose minimas ir galimai Kaltinėnų kraštui priklausiusias gyvenamąsias vietoves, fizinius geografinius objektus bei vietos bajorų valdas. Apibendrinant surinktus duomenis apibrėžiamos apytikrės Kaltinėnų administracinio vieneto ribos.

 

Prasminiai žodžiai: istorinė geografija, Kaltinėnų kraštas, Karšuvos valsčius, Žemaitija, Vokiečių ordinas.

 

Abstract. The article’s object of investigation is Kaltinėnai region (valsčius – a small rural district) at the end of the 14th – beginning of the 15th centuries. The research is carried out on the basis of historical geography. Firstly, on the basis of the distribution of archeological monuments, the central part of Kaltinėnai region is delineated; secondly, the information concerning the boundaries of the district, presented in the descriptions of the Crusaders’ war routes, is analysed. The article also aims to “register” and localize settlement areas, physical geographical objects and local nobility estates which were mentioned in the sources of that period and which, probably, could have belonged to Kaltinėnai region. The data amassed allowed the author to define approximate boundaries of Kaltinėnai as an administrative unit.

 

Key words: historical geography, Kaltinėnai region, Samogitia (Žemaitija), Order of the Knights of the Cross.

 

 

 

Įvadas

 

XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje Kaltinėnų kraštas (valsčius) užėmė išskirtinę padėtį Žemaitijos administracinėje struktūroje[1]. Šaltiniuose jis nuolat minimas greta Medininkų, Kražių, Raseinių, Viduklės bei Ariogalos kraštų – tuomet svarbiausių etninės Žemaitijos valdymo vienetų[2]. Be to, aptariamuoju laikmečiu tankiai gyvenamos Kaltinėnų apylinkės tapo Vokiečių ordino karo žygių į vakarų Lietuvą vienu iš taikinių. Tad šio krašto istorijos tyrimai – tiek istorinės geografijos aspektu, tiek kitokie – aktualūs ir Kaltinėnų miestelio, ir visos Žemaitijos istorinės raidos kontekste.

 

Tiriamo laikotarpio istorijos šaltiniai nėra gausūs. Pradinių žinių apie Kaltinėnus ir jų apylinkes suteikia Vygando Marburgiečio (Wigands von Marburg)[3], taip pat Hermano Vartbergiškio (Hermanni de Vartberge) Livonijos kronikos[4]. Tačiau istorinės geografijos tyrimams šie šaltiniai nėra patys informatyviausi. Svarbiausia žinių versme šiuo atveju laikytini kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymai (die littauischen Wegeberichte) – Ordino žvalgų ir pareigūnų 1384–1402 metais sudaryti galimų žygių maršrutų žodiniai „žemėlapiai“[5]. Iš 53-jų į vakarų Lietuvą vedančių karo kelių Kaltinėnai minimi aštuoniuose: Nr. 2, 6, 7, 12, 13, 15, 21 ir 28[6]. Trys iš šių „vegeberichtų“ tiksliau nedatuoti, o kiti surašyti laikotarpiu nuo 1386-ųjų iki 1394-ųjų. Daugumoje aprašų Kaltinėnai vadinami kraštu (land, lant) – t. y. administraciniu vienetu[7]. Rašant šį straipsnį taip pat nagrinėti aprašai Nr. 1, 8, 9 ir 18, kuriuose Kaltinėnai neįvardijami, tačiau minimos krašte (ar jo prieigose) buvusios gyvenamosios vietovės Kvesčiai, Jaunodava ir Pašilė, taip pat fiziniai geografiniai objektai: upės Yžnė, Ančia, Ašvija ir Raudys, tiltas per Yžnę, šventasis miškas Ašvietė[8]. Svarbu pažymėti, kad „vegeberichtuose“ – vieninteliame laikmečio šaltinyje – įvardijami ne tik patys administraciniai vienetai, bet kai kuriais atvejais minimos ir jų ribos.

 

Kaltinėnai ir kelios gretimos gyvenvietės, taip pat krašte gyvenę bajorai minimi XIV a. pabaigos aktuose bei Vokiečių ordino pareigūnų laiškuose. Dauguma jų publikuojami Antonio Prochaskos sudarytame Vytauto laikų šaltinių rinkinyje[9]. Atskirai vertėtų paminėti istoriko Konstantino Jablonskio surastą ir paskelbtą 1415 m. aktą, kuriame įvardijama net aštuoniolika didžiojo kunigaikščio Vytauto apdovanotų Kaltinėnų krašto bajorų ir keli jų artimieji[10]. Žinant asmenvardžius, galima ieškoti iš jų kilusių vietovardžių, tad ir šis šaltinis panaudotinas istorinės geografijos tyrimams.

 

Nežiūrint minėto aktualumo, Kaltinėnų istorija XIV–XV a., juo labiau – krašto istorinė geografija tuo laikmečiu, iki šiol mokslininkų beveik netyrinėta. Tiesa, kryžiuočių karo kelių į Žemaitiją aprašymus nagrinėjęs Vaclovas Biržiška apytikriai lokalizavo daugumą šiame šaltinyje minimų gyvenamųjų vietovių ir geografinių objektų, tarp jų ir esančius Kaltinėnų apylinkėse[11]. Kalbininkas Antanas Salys „registravo“ visus XIII–XV a. pradžios šaltiniuose minimus Žemaitijos vietovardžius, taip pat daugumą jų gana sėkmingai lokalizavo[12]. Apie galimas Kaltinėnų ir gretimų kraštų ribas, administracinę priklausomybę trumpai rašė Vladas Žulkus[13]. Kaip artimas nagrinėjamai temai dar minėtinas Romo Batūros straipsnis, kuriame kalbama ne tik apie Vokiečių ordino žygius į centrinę Žemaitiją, bet ir bandoma lokalizuoti Kaltinėnų apylinkėse buvusią Ašvietės girią[14]. Specialiai Kaltinėnų kraštui skirtų darbų iki šiol istorikai nebuvo parengę. Toks istoriografijos stygius dar kartą patvirtina tekstų apie šį administracinį vienetą reikalingumą.

 

Svarbiausias šio straipsnio tikslas – ištirti XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje gyvavusį Kaltinėnų kraštą (valsčių) istorinės geografijos aspektu. Taip pat siekiama nustatyti, kada šaltiniuose pirmą kartą paminimos apylinkės gyvenvietės ir fiziniai geografiniai objektai, kokia buvo Kaltinėnų krašto administracinės priklausomybės raida.

 

Kaltinėnų apylinkių piliakalniai

 

Kaltinėnai pasižymi artimiausiose miestelio apylinkėse susitelkusių archeologijos paminklų gausa. Pirmiausia minėtinas prie dabartinės Kaltinėnų ribos, formaliai Pilių kaime esantis piliakalnis, kurį vietos žmonės vadina Kepaluškalniu. Jis įrengtas masyviame aukštumos kyšulyje statokais, iki 20 m aukščio šlaitais. Apytikriai 45 ´ 50 m aikštelė pakraščiuose buvo apjuosta nūnai suplokštėjusiu gynybiniu pylimu. Pietiniame, vakariniame ir rytiniame šlaituose žymu dar bent dvi gynybinės juostos – grioviai ir pylimai. Iš lengviau prieinamos šiaurinės pusės piliakalnis buvo įtvirtintas ypač gerai. Be minėtų įtvirtinimų, aikštelės pakraštyje išlikę dar du pylimai ir trys gynybiniai grioviai. Piliakalnis nuosekliau netyrinėtas, tačiau jame rasta įvairių radinių, net akmeninių sviedinių – tiesioginių čia vykusių kovų liudininkų[15].

 

 

 

Pagrybio piliakalnis, vadinamas Skuburkalniu. Autoriaus nuotrauka, 2005.

 

Piliakalnio dydis, jo gynybinių įtvirtinimų mastas leidžia neabejojant teigti, kad kovų su kryžiuočiais laikotarpiu čia stovėjo viena stipriausių Žemaitijos pilių – Kaltinėnų krašto gynybinis bei administracinis centras. Greičiausiai ji ir vadinosi Kaltinėnų vardu, nors istoriniuose šaltiniuose jos pavadinimas neminimas. Nėra žinių ir apie pilies puolimus, tačiau galima pastebėti, kad toliau aptariamuose kryžiuočių karo kelių maršrutuose ši vieta vis apeinama lanku. Matyt, pilies sienų tvirtumo bandyti nenorėta.

 

Apytikriai pusantro kilometro į pietryčius nuo Kaltinėnų, Trako miške slepiasi Gedminiškės (Trako) piliakalnis. Jis įrengtas tokiam įtvirtinimui tikrai tinkamoje vietoje – kairiajame Yžnės upelio krante, kyšulyje tarp Giliosios daubos ir Peklupio. Piliakalnis nėra didelis, jo aikštelės matmenys – apie 10 ´ 40 m. Nuo aukštumos piliavietė atkirsta 3 m gylio grioviu bei nūnai nuskleistu 1 m aukščio nuo aikštelės pylimu[16].

 

Istorinių duomenų apie piliakalnį trūksta, tačiau galima pastebėti, jog kitapus Yžnės yra Meirės kaimas, galbūt priklausęs XV a. pradžios šaltiniuose minimam Kaltinėnų krašto žymiam bajorui Meirei[17]. Ant piliakalnio galėjo stovėti jo pilaitė.

 

Keli kilometrai į pietus nuo Kaltinėnų, Pagrybio (seniau – Paskuburlio) kaime virš visos apylinkės iškilęs taisyklingo kūgio formos piliakalnis, vadinamas Skuburkalniu ar Skuburle. Jis įrengtas ant masyvios, į Akmenos slėnį įsikišusios kalvos. Šlaitai statūs, iki 20 m aukščio, žymu juose buvus gynybinių įtvirtinimų. Piliakalnio viršuje suformuota ovali apytikriai 20 m ilgio aikštelė. Į pietus nuo pagrindinės piliakalnio dalies yra erdvus papilys, kurio pietvakarinis kampas nukastas žvyrui[18]. Archeologai piliakalnio rimčiau dar netyrinėjo, tačiau pati jo išvaizda sako, kad čia turėjo stovėti viena tvirčiausių Kaltinėnų krašto pilių. Jos gynėjai ilsisi netoliese. Pagrybio kaime yra archeologų nuosekliai tyrinėtas kapinynas, kuriame daugiausia rasta V–VI a. kapų, tačiau aptikta ir VII–XIII a. radinių[19]. Trejetas kilometrų į pietvakarius nuo piliakalnio, Kaušų kaime, iškilęs archaiškais padavimais ir ilgamete garbinimo tradicija garsėjantis alkakalnis, vadinamas Didžiąja Aušrine[20]. Taigi, Pagrybyje ir jo apylinkėse yra visas archeologinis kompleksas.

 

Istorikams kol kas nepasisekė šio piliakalnio susieti su rašytiniais šaltiniais, tačiau bent iš dalies juos pakeičia sakytinė istorija ir vietovardžiai. Pasakota, jog čia stovėjusi pilis ir „Karšuvos miests“. Tai buvęs „tikras miests. Nu i anu sudegina kryžuočia“[21]. Kraštotyrininko Vlado Statkevičiaus duomenimis, Skuburkalnio šiaurės vakarinėje papėdėje buvęs vienkiemis vadintas Karšuviškiu, o ganykla prie jo – Karšuviške[22]. Be abejonių, tai ta pati vietovė, kurioje 1935 m. sodybą statėsi Povilas Levickis. Tais pačiais metais fiksuotuose pasakojimuose Karšuvos vietovardžiui teikiama didelė reikšmė, teigiama, kad čia seniau buvęs apylinkės centras[23]. Tikėtina, kad cituotame padavime, vietovardžiuose ir šiame pasakojime glūdi kažkas daugiau, tačiau mažų mažiausiai jie primena, kad Kaltinėnų apylinkės iki XIV a. vidurio greičiausiai įėjo į Karšuvos žemę, o vėliau – į Karšuvos valsčių.

 

„Žemaičių vyskupijos istorijos“ autorius Vincentas Juzumas yra pastebėjęs, kad Skuburlė buvo vadinama ir Kaltena[24]. Atsieit čia stovėjusi pilis, kurios rūsyje laikė „kaltininkus“. Taip atsiradęs pilies, o vėliau ir miestelio pavadinimas[25]. 1901 m. knygelę apie Kaltinėnus išleidęs vietos mokytojas F. Skobinas Kalteną ir Skuburlę laikė dviem greta esančiais, tačiau skirtingais kalnais. Jo teigimu, žemesnė Kaltena yra du varstai į pietus nuo Kaltinėnų, o aukštesnis Skuburkalnis – du su puse varsto nuo miestelio[26]. Vis dėlto abejotina, ar F. Skobinas – kitakalbis atvykėlis – gerai susigaudė geografinėje padėtyje. Bene tiksliausių žinių apie Kalteną pateikė Kaltinėnų pradinės mokyklos mokytojas Petras Kriščiukaitis, 1935 m. užrašinėjęs valsčiaus vietovardžius. Jo pateikėjų teigimu, „labai seniai, kai dar Karšuvoje [t. y. vietovėje prie Pagrybio piliakalnio] buvęs šios apylinkės centras, už Skuburkalnio, aukštumoje, nusikaltusius bausdavę mirtimi: iškasdavę gilias duobes ir jose nusikaltėlius badu numarindavę. Tą vietą dabar vadina „Kaltena“. Už Kaltenos yra žemesnė vieta „Pakaltenis“[27]. Patikslinant reikėtų pastebėti, kad Pakaltenis – tai mažas kaimelis, kurio žemės driekiasi į pietryčius nuo Skuburkalnio[28]. 1985 m. labai atidžiai apylinkės vietovardžius užrašinėjęs kraštotyrininkas V. Statkevičius Kaltenos neberado, tačiau užfiksavo kitą reikšmingą vietovardį – Kaltanis. Tai laukas pietiniame Pelkių kaimo pakraštyje į šiaurę nuo Skuburkalnio[29].

 

Apibendrinant visus turimus duomenis apie Kalteną tenka konstatuoti, kad tiksli jos vieta lieka nežinoma. Vis dėlto aišku, kad kalbama apie artimiausią Pagrybio piliakalnio aplinką, galbūt net apie jo papilį. Trijų vietovardžių – Kaltena, Pakaltenis, Kaltanis – susitelkimas prie Skuburkalnio leidžia atsargiai spėti, kad tai pirminė Kaltinėnų gyvenvietės vieta. Įsirengę žymiai galingesnį Pilių piliakalnį, kaltinėniškiai (ar bent didelė jų dalis) turėjo persikraustyti į jo papėdę.

 

Iš Pagrybio, matyt, dar kryžiuočių laikus menantis senkelis veda į Prienus. Šiame kaime, septyni kilometrai į pietus nuo Kaltinėnų, yra dar vienas nedidelis piliakalnis. Jo šlaitai apytikriai 10 m aukščio, viršuje suformuoti statesni. Kalva gerokai aplyginta ariant, tačiau 80 ´ 30 m dydžio aikštelėje dar likę buvusių pylimų liekanų ir kultūrinio sluoksnio pėdsakų. Archeologai piliakalnį linkę datuoti I tūkstantmečiu, tačiau pasakojamojoje tradicijoje jis siejamas su kovomis prieš kryžiuočius, su Karšuva. Įdomu ir tai, kad vietos žmonės piliakalnį vadina germaniškos kilmės vardu – Burgkalniu ar Birgėkalniu[30].

 

XIV a. pradžioje pagrindinis šių apylinkių centras turėjo būti Gegužės pilis, stovėjusi ant Gegužių piliakalnio. Tačiau 1329 m. jungtinė vokiečių ir čekų kariuomenė ją sunaikino[31]. XIV a. pabaigoje situacija jau buvo pasikeitusi ir, kaip galima suprasti iš toliau nagrinėjamų kryžiuočių karo kelių aprašymų, apytikriai per šias apylinkes ėjo pietinė Kaltinėnų krašto riba. Tad kol neatlikti archeologiniai tyrimai, negalima atmesti tikimybės, kad ant šio piliakalnio XIV a. stovėjo pilaitė, „dengusi“ pietines Kaltinėnų krašto prieigas.

 

Nuo Prienų į pietus tolstantis senkelis atveda ir iki Kalvalių piliakalnio, vadinamo Mėge (Miege), bet vargu ar Kaltinėnų teritorija tęsėsi tiek toli. Tiesa, Mėgės ir šaltiniuose minimo Kaltinėnų krašto kaimo „Megeten“ pavadinimų panašumas verčia suklusti ir labai griežtai krašto ribų šioje vietoje neužbrėžti[32].

 

Keli kilometrai į vakarus nuo Prienų virš laukų pakilęs Dungeriukų piliakalnis vadinamas Zamėkalniu. Tačiau atrodo, jog jis ankstyvas, šiame kontekste neaptartinas[33].

 

Maždaug 8,5 kilometro į pietvakarius nuo Kaltinėnų, prie Akmenos, yra Vedrių piliakalnis. Didžiąją jo dalį seniai nuplovė upė, tegalima pasakyti, kad aikštelė buvo maždaug 35 m ilgio, o pylimas – 6 m aukščio, matuojant nuo gynybinio griovio. Tačiau išlikęs priešpilis, kurį „saugo“ 5 m aukščio ir 33 m ilgio pylimas bei gynybinis griovys, sako, jog čia stovėjo itin gerai įtvirtinta pilis. Prie jos būta didelės, kelių hektarų ploto gyvenvietės. Kol kas tyrinėta tik maža jos dalis, datuojama apytikriai IX–XII a. Tad visai tikėtina, jog gyvenvietė buvo ir XIV a.[34] Istorinių duomenų apie Vedrių piliakalnį nėra, todėl apie čia stovėjusios pilies galimą ryšį su Kaltinėnų kraštu liudija tik jos geografinė padėtis ir netiesioginiai šaltiniai.

 

Vos du kilometrai į vakarus nuo Vedrių, tame pat kairiajame Akmenos krante, tyrinėtojų dėmesio laukia gerai išlikęs Kazokų piliakalnis, vadinamas Užpiliu. Jis itin stambių formų, labai stačiais 12–15 m šlaitais. Pagrindinės piliakalnio aikštelės galai apjuosti gynybiniais pylimais, kurių aukštis siekia 3,5 m. Be to, nuo aukštumos piliavietę skiria 5 m gylio, 60 m ilgio ir neįprasto pločio – net 13 m – gynybinis griovys bei antrasis pylimas[35]. Iš pietų pusės prie piliakalnio prigludusi senovės gyvenvietė, čia galima rasti gargažių – geležies lydymo pėdsakų[36]. Archeologai piliakalnio iki šiol rimčiau netyrinėjo, tačiau iš formų galima spėti, kad jis galėjo būti naudojamas ir kovų su Vokiečių ordinu laikais. Deja, išlikusiuose rašytiniuose šaltiniuose tokio patvirtinimo nėra.

 

Žiūrint nuo Kazokų, kitas piliakalnis yra dar 6 km toliau į pietvakarius, Vaičiuose. Jis greičiausiai nesietinas su Kaltinėnais, o Kazokai galėjo būti tolimiausias Kaltinėnų krašto taškas. Juo labiau, kad kryžiuočiams sunaikinus Pūtvės ir Gegužės pilis, subyrėjus Karšuvos žemei, Kaltinėnai buvo artimiausias iš išlikusių stambiųjų gynybinių ir administracinių centrų. Tokią prielaidą iš dalies patvirtina istoriniai duomenys – „vegeberichte“ Nr. 18 nurodomas atstumas nuo Pūtvės gyvenvietės iki Kaltinėnų krašto ribos.

 

Dar vienas aptartinas piliakalnis dunkso septynetas kilometrų į šiaurę nuo Kaltinėnų, Jaunodavos ir Gardiškės kaimų paribyje. Jis įrengtas pakilioje kalvoje, kurios šlaitai siekia iki 15-os metrų aukščio. Viršuje – ovali, apytikriai 25 ´ 30 m aikštelė jau praradusi gynybinius pylimus. Deja, Jaunodavos (Gardiškės) piliakalnis labai sužalotas daugelio bulviarusių, 1937–1938 m. atvertos žvyrduobės. Vis dėlto vietos žmonės kalvą vadina Pilale, Pile[37]. Tad greičiausiai ant jos seniau stovėjo „gardas“, kitaip tariant, gynybine siena apjuosta pilaitė. Be to, pažymėtina, kad prie pat piliakalnio yra Jaunodavos kapinynas, kuriame be kita ko rasta ir XII–XIV a. radinių[38]. Bandant šį archeologijos paminklą susieti su istoriniais šaltiniais, prisimintinas 1395 m. Vokiečių ordino žvalgų sudarytas karo žygio maršrutas, kuriame minimas Jaunodavos kraštas – nedidelis valdymo vienetas[39]. Tikėtina, jog ant šio piliakalnio stovėjusi pilaitė buvo jo centras.

 

Ne per toliausiai nuo Kaltinėnų iškilę Medvėgalio ir Bilionių piliakalniai, tačiau istoriniai duomenys sako, kad ant jų stovėjusios pilys greičiau priklausė Medininkų kraštui.

 

Apibendrinant žinias apie aptartus piliakalnius verta pastebėti, jog trys iš jų – Pilių, Pagrybio ir Gedminiškės (Trako) – labai arti vienas kito. Tikėtina, kad jie nurodo, kur buvo Kaltinėnų krašto branduolys. Juo laikytinos artimiausios Kaltinėnų miestelio apylinkės, ypač į pietų pusę. Jaunodavos (Gardiškės) piliakalnis veikiausiai liudija, kur buvo dar vienas vietinės reikšmės gynybinis bei valdymo centras. Vedrių ir Kazokų piliakalnių geografinė padėtis sakytų, jog į pietvakarius Kaltinėnų kraštas galėjo būti nusitęsęs toliau nei kitomis kryptimis.

 

Kaltinėnų „kaimynai“

 

XIV a. antrosios pusės – XV a. pradžios šaltiniuose minimi trys didesni Kaltinėnų „kaimynai“ – Medininkų, Kražių ir Karšuvos kraštai (valsčiai). Pirmojo jų centras istoriografijoje tapatinamas su dabartiniais Varniais arba lokalizuojamas nelabai tolimose jų apylinkėse[40]. Kur buvo Kražių krašto „šerdis“, nurodo pats administracinio vieneto pavadinimas. Karšuvos krašto centras greičiausiai lokalizuotinas Karšuvos ir Ivangėnų kaimuose prie Skaudvilės[41]. Taigi vien tik nubrėžus punktyrines linijas per vidurį tarp šių vietovių, jau įmanoma pažymėti labai apytikres Kaltinėnų krašto ribas. Jas tikslinant galima žvelgti tiek iš Kaltinėnų, tiek iš minėtų „kaimynų“ pusės.

 

Beveik neabejotina, kad Medvėgalio pilis XIV a. 2–3 dešimtmetyje įėjo į Medininkų kraštą. XIV a. antroje pusėje šis administracinis vienetas tik sustiprėjo[42], tad nėra pagrindo manyti, kad jo teritorija sumažėjo. Vadinasi kraštų riba turėjo eiti kiek į pietryčius nuo kalno. Taip pat jau buvo nustatyta, jog XIV a. pabaigoje į Medininkų kraštą įėjo ir Šiauduva[43]. Taigi, Kaltinėnų kraštas turėjo prasidėti kiek į rytus nuo šios vietovės.

 

Bandant aptarti Karšuvos ribas verta prisiminti, kad 1413 m. kartu su kaltinėniškiais pateikti protesto B. Makrai į Kauną buvo atvykę ir du karšuviškiai – Petras Titakas (P. Thitaco) bei Mikalojus Košys (Kušas, M. Cusz). Pastarojo bajoro asmenvardį primena Košių kaimo, esančio kiek į šiaurę nuo Bijotų, pavadinimas. Jeigu ši vietovė tikrai priklausė karšuviškiui Košiui, Kaltinėnų krašto riba turėjo eiti į šiaurės vakarus nuo jos.

 

Duomenys apie krašto ribas kryžiuočių karo kelių aprašymuose

 

Bene daugiausiai duomenų apie Žemaitijos administracinių vienetų ribas galima rasti kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose. Kai kuriais atvejais čia gana tiksliai fiksuojama, kokį atstumą nuvykus patenkama į vieną arba kitą kraštą.

 

Maršruto Nr. 12 aprašyme sakoma, jog nuo Vingininkų (prie Šilalės) reikia žygiuoti dvi mylias (ij mile) „į Medininkų kraštą kairėje pusėje ir Kaltinėnų – dešinėje“[44]. Nors pasakyta ne visiškai tiksliai, galima suprasti, kad ir iki Medininkų, ir iki Kaltinėnų krašto ribos nuo Vingininkų reikėjo įveikti tokį patį atstumą. To meto vokiška mylia prilygo maždaug 7,4 km, tačiau, suprantama, tuomet žygiuota apeinant kliūtis, įvairiai vingiuojant. Padarius prielaidą, kad viena mylia kelio atitinka maždaug 5–6 kilometrus tiesia linija, išeitų, jog pietinė Kaltinėnų krašto riba ėjo apie 10–12 km į šiaurės rytus nuo Vingininkų, t. y. kažkur ties naujuoju Žemaičių plentu.

 

Panašia kryptimi vedančio 18-to maršruto apraše stokojama tikslumo, tačiau nurodoma, jog nuo Pūtvės yra pusantros mylios (apie 7,5–9 km tiesia linija) iki „krašto“ ir pirmiausia patenkama į Kvesčių, o po to – į Jaunodavos kraštus[45]. Kvesčių kraštelis greičiausiai buvo struktūrinė Kaltinėnų administracinio vieneto dalis. Šiuo atveju jo (kartu – Kaltinėnų krašto) pietvakarinė riba brėžiama pastebimai piečiau – apytikriai ties Balsių–Upynos keliu.

 

Labai informatyviuose „vegeberichtuose“ Nr. 6 ir 7 konkrečiai nurodoma, kad nuo Aukaimio (dabartinių Batakių) iki Kaltinėnų krašto yra „trys mylios gero kelio“. Nukakus dar dvi mylias pasiekiamas „Yžnės tiltas“[46]. Taigi, anot šių aprašų, krašto riba galėjo eiti apie 15–18 km į šiaurę nuo Batakių arba kiek piečiau naujojo Žemaičių plento. Išmatuoti atstumą nuo Yžnės sunkiau, nes nelabai aišku, kurioje vietoje buvo minimas tiltas ir kur link žygiuota.

 

Panašia kryptimi vedančiame maršrute Nr. 15 taip pat minimas Santakuose prie Batakių prasidedantis „geras kelias“, tačiau akcentuojama, kad jis tris mylias eina tiesiai (gerichte) į Kražių kraštą ir tik į kairę nuo jo yra Kaltinėnų kraštas[47]. Tikėtina, jog senkelis, kaip ir šiandieniniai keliai, ėjo per Batakius, Trepus, dabartinius Bijotus bei Antininkus. Tokiu atveju vos į šiaurės vakarus nuo pastarųjų dviejų vietovių prasidėdavo Kaltinėnų kraštas.

 

Apraše Nr. 21 dar kartą minimas „geras kelias“, prasidedantis prie Ančios. Jeigu čia vėl omenyje turimos Batakių apylinkės, lyginant su šeštuoju ir septintuoju maršrutais, šiame tekste nurodomi kiek didesni atstumai. Teigiama, kad nuo Ančios pakrantės iki Kaltinėnų yra penkios mylios kelio[48]. Tačiau gali būti, jog apraše turimas omenyje ne kraštas, o pati Kaltinėnų gyvenvietė. Tokiu atveju 15 ir 21 maršrutų duomenys sutampa. Nužygiavus tris mylias Kražių link ir pasukus kairėn pasiekiamas Kaltinėnų kraštas. Nuo jo rytinės ribos iki centro yra apie dvi mylios – maždaug 10–12 kilometrų.

 

Aptartą geografinę situaciją iš esmės atitinka maršrutas Nr. 28, kuriame sakoma, kad iš Santakų kariuomenė turi traukti „į Kaltinėnus iki upės, kuri vadinama Ančia (Antä)“[49]. Matyt, čia turimas omenyje upės aukštupys apytikriai ties dabartiniais Antininkais, Rėzgaliais, Určiniške. Bent šiame ruože Kaltinėnų kraštas tikrai turėjo siekti Ančios pakrantes.

 

Laikmečio šaltiniuose įvardijamos gyvenamosios vietovės

 

Nagrinėjamo laikmečio šaltiniai nėra iškalbingi ir tikslūs. Daugeliu atveju neįmanoma aiškiai pasakyti, kuriam administraciniam vienetui priklausė viena ar kita minima vietovė. Todėl žemiau pateikiamas ne baigtinis, o galimas Kaltinėnų krašto gyvenviečių ir kitų objektų sąrašas.

 

Kaltinėnai. Kaip administracinis vienetas – kraštas – Kaltinėnai (terram Kalctene) pirmą kartą paminėti V. Marburgiečio kronikoje, Vokiečių ordino žygio į Žemaitiją aprašyme[50]. Šiame šaltinyje karinė „ekspedicija“ nėra tiksliai datuojama, tačiau kaip galima suprasti iš to paties įvykio aprašymo H. Vartbergiškio kronikoje, žygis įvyko 1371 m.[51] Antrą kartą Kaltinėnų kraštas (terram Kaltenarum) paminėtas tame pačiame šaltinyje ir analogiškomis aplinkybėmis – aprašant 1375 m. įvykusį karo žygį[52]. Vėliau Kaltinėnų vietovardis jau gana dažnai minimas įvairiuose šaltiniuose.

 

Krašto pavadinimas neleidžia abejoti, kad centrinė jo gyvenvietė buvo Kaltinėnai. Dabartinis miestelis įsikūręs patogesnėje vystymuisi vietoje, tuo tarpu XIV a. pabaigos – XV a. pradžios gyvenvietė lokalizuotina Pilių piliakalnio prieigose – tuomet saugesnėje aplinkoje. Tiesa, ir ši Kaltinėnų vieta gali būti ne pirminė. Minėtų vietovardžių Kaltena ir Kaltanis fiksavimas prie Pagrybio piliakalnio, ten pat esančio Pakaltenio kaimo pavadinimas leidžia atsargiai spėti, kad senieji Kaltinėnai buvo įsikūrę kažkur šalia Akmenos ir Yžnės santakos.

 

Deja, kol kas neįmanoma tiksliai pasakyti, kada Kaltinėnai pirmą kartą šaltiniuose įvardijami ne kaip administracinis vienetas, o kaip konkreti gyvenvietė. Kol kas galima pastebėti tiek, kad kryžiuočių karo kelių aprašymuose Nr. 2 ir 21 įprastas žodis „land“ nevartojamas, čia minimi tik „Kaltenynen“ ir „Kalteneen“[53]. Tad galima atsargiai spėti, jog šiais atvejais omenyje turima konkreti vietovė. Gaila, tačiau kada tiksliai sudaryti minėti kelių aprašai, nėra žinoma. Lyginant su panašiais, bet datuotais „vegeberichtais“, galima daryti prielaidą, jog antrasis maršrutas galėtų būti aprašytas maždaug 1387 m., o dvidešimt pirmasis – apie 1395 m.

 

Kvesčiai. Yra apie 5 km į vakarus nuo Kaltinėnų. Įvardijami (Questen, Questin) „vegeberichtuose“ Nr. 8, 9 ir 18. Du pastarieji sudaryti 1385 ir 1395 m. Aprašuose nurodoma, kad vietovė yra prie Yžnės upės, ji pasiekiama žygiuojant nuo Pašilės ir Ašvietės girios Jūros pakrančių link. Tad nekyla abejonių, kad kalbama apie dabartinius Kvesčius. Kryžiuočių žvalgai dar akcentuoja, jog prie Kvesčių „išeinama į senąjį kelią“, kuriuo nužygiavus 5 mylias pasiekiama Jūra[54].

 

Kvesčiai aprašuose vadinami kraštu. Tačiau kituose šaltiniuose, kuriuose įvardijami žymiausi nagrinėjamo laikotarpio administraciniai Žemaitijos centrai, Kvesčiai neminimi. Tad belieka manyti, kad čia buvo žemesnio nei kraštas (valsčius) lygio mažas administracinis darinys – kelių gretimų kaimų junginys.

 

Vakarų Žemaitijos administracinę struktūrą nagrinėjusio V. Žulkaus nuomone, Kvesčiai XIV a. antroje pusėje galėjo priklausyti Medininkams – tuomet stambiausiam regione valdymo vienetui[55]. Vis dėlto šis kaimas yra labai arti Kaltinėnų – reikšmingo administracinio centro. Be to, XVI a. Kvesčiai įėjo į Karšuvos valsčių, kurio sudėtin pateko beveik visa buvusio Kaltinėnų valsčiaus teritorija[56]. Tikėtina, jog šiuo atveju senųjų ribų buvo paisoma, tad darytina išvada, jog XIV–XV a. Kvesčių apylinkės greičiausiai priklausė Kaltinėnų kraštui.

 

Jaunodava. Yra apie 5–7 km į šiaurę nuo Kaltinėnų. Minima (Jonawdo) 1395 m. sudarytame kryžiuočių karo kelio aprašyme Nr. 18. Buvo pasiekiama žygiuojant nuo Kvesčių[57]. Apraše Jaunodava vadinama kraštu, tačiau, kaip ir aptarti Kvesčiai, jokiuose kituose laikmečio šaltiniuose ji neminima. Greičiausiai ir čia būta tik vietinės reikšmės savivaldos centro.

 

Minėtame šaltinyje nurodoma, kad Jaunodavos krašte yra „viena šventa giria bei viena upė, čia kariuomenė turi pirmą naktį nakvoti“. Greičiausiai turima omenyje Ašvija ir jos pakrantėse buvęs Ašvietės miškas, kuris, kaip galima nakvynės vieta, minimas ir apraše Nr. 13.

 

Archeologo V. Žulkaus nuomone, Jaunodavos kraštelis XIV a. antroje pusėje priklausė Medininkų administraciniam vienetui[58]. Tačiau XVI a. šaltiniai liudija, kad tuo metu Jaunodava – plačiažemis dvaras – priklausė Karšuvos valsčiui, į kurį buvo integruotas ir buvęs Kaltinėnų valsčius[59]. Matyt, geografinis artumas lėmė, kad ir XIV–XV a. Jaunodavos apylinkės įėjo į Kaltinėnų kraštą (valsčių).

 

Pašilė. Yra apie 7–8 km į šiaurės rytus nuo Kaltinėnų. Įvardijama (Passeel) kryžiuočių karo kelių aprašymuose Nr. 8 ir 9, kurių pastarasis sudarytas 1385 m. Jei kariuomenės realiai naudojosi maršrutais, būdavo pasiekiama žygiuojant iš Kražių į Kvesčius. Žvalgai nurodo, kad Pašilės apylinkės tinka plėšikavimui – čia „pastoviui visko užtenka“[60].

 

„Vegeberichtuose“ Pašilė vadinama kraštu, t. y. administraciniu padaliniu. Nors kituose šaltiniuose šalia svarbiausių regiono valdymo vienetų Pašilė neminima, ko gero, čia būta kiek reikšmingesnio centro nei Jaunodavoje ar Kvesčiuose. Mat vėlesniuose 1522 m. šaltiniuose Pašilė vadinama valsčiumi[61]. Tiesa, ne vėliau kaip 1527 m. Pašilės apylinkės (kaip ir Kaltinėnų) buvo prijungtos prie Karšuvos valsčiaus[62]. Tačiau ir tada suformuota septynis kaimus jungusi Pašilės vaitystė[63]. Pačioje Pašilėje XVI a. būta nemenko dvaro[64].

 

Galbūt XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje Pašilė gyvavo kaip mažas, neįtakingas, nors sąlyginai savarankiškas kraštelis. Tačiau šalia Pašilės buvo du reikšmingi administraciniai centrai – Kaltinėnai ir vos tolėliau esantys Kražiai. Greičiausiai Pašilė buvo vieno jų įtakoje. Bandant nustatyti kurio, vėl prisimintinas teiginys „vegeberichte“ Nr. 28, kad upė Ančia teka per Kaltinėnų kraštą[65]. Nors šiuo atveju nėra visiškai aišku, kuris upės ruožas turimas omenyje, pastebėtina, kad Pašilė yra į Kaltinėnų pusę žvelgiant nuo Ančios aukštupio. Taip pat svarbus faktas, kad 1527 m. Pašilė kartu su buvusiu Kaltinėnų valsčiumi buvo prijungta prie Karšuvos administracinio vieneto. Visa tai didina tikimybę, jog ir XIV–XV a. Pašilės valsčiukas įėjo į Kaltinėnų krašto sudėtį. Vis dėlto Pašilės priklausomybės klausimas kol kas lieka atviras diskusijoms.

 

„Megeten“ (Megethen, Mygyeythen). Gyvenvietė įvardijama 1419 m. Ordino maršalo laiškuose. Čia ji vienu atveju vadinama vietove (eyn orth) Kaltinėnų krašte, kitur – savarankišku administraciniu vienetu (land). Minimas ir gyvenvietės kamarninkas Knipas[66]. Matyt, kalbama apie didesnį kaimą, apie mažo, į Kaltinėnų kraštą patekusio valsčiuko centrą. Tikėtina, kad V. Marburgiečio kronikoje minima 1389 m. kryžiuočių nusiaubta „Nyntegeten“ yra ta pati vietovė[67]. Kol kas neaišku, ar galima „Megeten“ tapatinti su 1413 m. viename kontekste su Veliuonos įvardijama „Mygeyte“[68].

 

Vietovardis šiek tiek primena Kalvalių piliakalnio vadinamo Mėge (Miege) ir gretimos kalvos Mėgalio pavadinimus[69]. Miegė (Miegi) vardas senas, užfiksuotas dar 1562 m.[70] Vis dėlto tapatumas nėra akivaizdus, be to, Kalvaliai įsikūrę gana toli – apie 10 kilometrų į pietus nuo Kaltinėnų. Norint susieti „Megeten“ su šia vietove, reikėtų daugiau ir konkretesnių argumentų. Kol jie nerasti, belieka konstatuoti, jog laikinai atpažinti ir lokalizuoti „Megeten“ nepasisekė.

 

Kryžiuočių karo kelių aprašymuose minimos dar bent kelios gyvenvietės, kurios, labiau tikėtina, nepriklausė Kaltinėnų kraštui, tačiau buvo prie pat jo ribų. Apytikriai 1385 m. sudarytame apraše Nr. 8 minimas Vampialaukis (Wunpelawkin, Wünpelawkin). Jau įrodyta, kad šio išnykusio kaimo teritoriją apima dabartiniai Bilioniai[71]. XVI a. abi vietovės priklausė ne Karšuvos, bet gretimam Pajūrio valsčiui[72]. Kita vertus, kaip teigiama 1562 m. šaltinyje, Karšuvos valsčiaus Laumenų kaimas ribojosi su Bilioniais[73].

 

Apraše Nr. 9 rašoma, kad viena mylia – apie 5–6 km tiesia linija – nuo Kvesčių yra vietovė Laplaukis (Labelawkin)[74]. Gyvenvietė minima aprašant kelią nuo Yžnės pakrančių iki upės Jūros, tad greičiausiai buvo į vakarus ar pietvakarius nuo Kvesčių. Vėliau šioje teritorijoje gyvavo iš pietinės Medininkų krašto dalies sudarytas Šiauduvos valsčius, tad ir XIV–XV a. Laplaukis greičiausiai priklausė Medininkams. Beje, T. Hiršas bandė „Labelawkin“ tapatinti su Laukuva, o V. Biržiška – su Lapkalnio kaimu (prie Nevočių)[75]. Tačiau abi šios hipotezės atrodo visiškai neįtikinamos. Tikroji Laplaukio vieta kol kas nesurasta.

 

Kiti šaltiniuose minimi krašto objektai

 

Upė Ančia. Įvardijama (Anta, Antä, Ante, Hant) keturiuose „vegeberichtuose“, kurių seniausias – Nr. 29 – sudarytas 1385 m. Aprašuose Nr. 15 ir 21 turimas omenyje upės žemupys ties Santakais ir Aukaimiu (Batakiais), tačiau kelio Nr. 28 aprašyme kalbama apie Kaltinėnų kraštui priskirtiną aukštupio ruožą[76].

 

Upė Yžnė. Minima (Esenen dem vlize) 1385 m. sudarytame karo kelio Nr. 9 aprašyme. Nurodoma, jog pasiekiama atžygiavus į Kvesčius[77]. Faktiškai įvardijama ir „vegeberichtuose“ Nr. 6 bei 7, kuriuose minimas Yžnės tiltas. Yžnės ištakos ir aukštupys aptarimu laikmečiu turėjo priklausyti Medininkams[78], tačiau visas likęs upės ruožas iki santakos su Akmena – Kaltinėnams.

 

Yžnės tiltas. Minimas (Jensetilte) nedatuotame „vegeberichte“ Nr. 6 ir 1386 m. sudarytame karo kelio apraše Nr. 7. Pirmajame jų vadinamas „nakvynės vieta“ (nachtlegir), tačiau iš antrojo aprašymo aišku, kad faktiškai kalbama apie stovyklavietę prie tilto per upę. Šią vietą kariuomenė turėdavo pasiekti žygiuodama nuo Aukaimio (dabartinių Batakių)[79].

 

Antanas Salys, pritardamas lenkų tyrinėtojui Antoniui Miežynskiui (A. Mierzyński) teigė, kad „Jensetilte“ – tai tiltas per Ančią. Kalbininkas manė jį buvus Antininkų apylinkėse[80]. Tačiau, kaip minėta, Ančios vietovardis šiame šaltinyje rašomas visai kitaip – „Anta“, „Antä“, „Ante“, „Hant“. Aptariamasis „Jense“ labiau primena „Esenen“ – Yžnę. Be to, Ančia tekėjo rytiniu Kaltinėnų krašto pakraščiu, tuo tarpu minėtuose aprašymuose akcentuojama, jog „Jensetilte“ yra dvi mylios (apie 10–12 kilometrų tiesia linija) nuo Kaltinėnų krašto ribos. Dar žinoma, jog tiltas buvo apie pusantros mylios (apie 7–8 kilometrus) nuo šventojo Ašvietės miško, kuris lokalizuotinas Pakalniškių kaime, esančiame į šiaurę nuo Kaltinėnų. Visi šie duomenys leidžia teigti, kad turimas omenyje tiltas per Yžnę. Tikslią jo vietą nustatyti sunku, nes žinomos tik apytikrės minėtų maršrutų Nr. 6 ir 7 linijos. Vis dėlto galima spėti, kad „Jensetilte“ buvo Kvesčių apylinkėse, nes XVI a. pabaigos šaltiniuose pasakyta, kad per šią gyvenvietę ėjo kelias į Kaltinėnus, kad čia virš upės pastatytas „didelis tiltas“[81]. Galbūt jis buvo suręstas senojo vietoje.

 

Čia reikėtų įvertinti Juozo Jurginio pastebėjimą, kad karo kelių aprašymuose vartojamas „žodis tilte nereiškė tilto šių dienų prasme“, nes į vokiečių kalbą jis neverčiamas. Istoriko nuomone, „tilte“ galėjo „reikšti kūlgrindą, žemgrindą, bet ne brastą, nes brasta verčiama“[82]. Tačiau vokiškuose šaltiniuose pasitaiko ir kitokių lituanizmų, pavyzdžiui, „lauken“, „lawkin“, „kaymen“, „keyme“, „dvaris“ ir t. t. Taigi žodžio neišvertimas dar nieko nesako. Be to, kaip pažymi ir pats J. Jurginis, slaptiems keliams iš akmenų žemaičiai turėjo savą žodį – kūlgrinda. Papildomai pažymėtina, kad kūlgrindos paprastai vesdavo per pelkes, o šiuo atveju kalbama apie gana sraunią upę. Apibendrinant galima teigti, kad XIV a. šaltinių žodis „tilte“ iš esmės reiškia tą patį, ką ir šiandieninės kalbos žodis tiltas.

 

Upė Raudys. Minima (vlys Rawde) 1386 m. sudarytame kryžiuočių karo kelio aprašyme Nr. 7. Turėjo būti orientyras žygiuosiantiems nuo Yžnės pakrančių šiaurės rytų kryptimi[83]. XVI a. šaltiniai liudija, kad tuo metu Raudys rangėsi tuometinių Pavandenės, Karklėnų ir Karšuvos valsčių paribiu. Artėdamas prie santakos su Akmena jis apriesdavo Jaunodavos dvaro – bene šiauriausio Karšuvos valsčiaus taško – žemes[84]. Tikėtina, kad šioje vietoje buvo nusistovėjusi ilgaamžė riba ir XIV–XV a. Kaltinėnų krašto teritorija taip pat driekėsi apytikriai iki Raudžio.

 

Upė Ašvija (Ašva). Minima (vlis Asswe, flise Asswee) nedatuotame kryžiuočių karo kelių aprašyme Nr. 8 ir 1385 m. sudarytame „vegeberichte“ Nr. 9. Kaip orientyras nurodoma žygiuosiantiems iš Varnių apylinkių į Kražius arba į Kvesčius[85]. Ašvija prasideda pietinėse Medvėgalio apylinkėse, tad upės aukštupys turėjo įeiti į Medininkų kraštą (valsčių). Iki santakos su Akmena toliau Ašvija tekėjo per Kaltinėnų kraštą. Ašvijos vandenvardis davė pavadinimą upės pakrantėse buvusiai Ašvietės šventajai giriai.

 

Šventoji giria Ašvietė. Įvardijama (Assweote; heilgin walde, der heist Asswyiote ir pan.) kryžiuočių karinių žygių maršrutų aprašymuose Nr. 1, 6, 7 ir 13[86]. Seniausiais jų – septintasis – sudarytas 1386 m. „Vegeberichte“ Nr. 18 minima Jaunodavos krašte esanti „šventa giria“ beveik be abejonių taip pat yra Ašvietė[87].

 

Aprašuose šventgirė apibūdinama kaip vietovė, kurioje „pastovis geras, vandens ir pašaro užtenka“, kur galima įkurti stovyklą. Žvalgai siūlė užsukti į Ašvietę žygiuojant nuo tilto per Varnę iki Lokaušupio (prie Laukuvos) arba nuo tilto per Yžnę pakeliui į Kražių apylinkes. Maršrutų aprašymuose nurodomi konkretūs atstumai nuo įvairių objektų iki Ašvietės. Taigi ji buvo 3 mylios nuo tilto per Varnę, 3 mylios iki Lokaušupio (prie Laukuvos) pakrantės, 1,5 mylios nuo tilto per Yžnę, 3 mylios iki Girstauto kiemo (Kražių), 2 mylios nuo Raudžio upės. Kaip sako vietovardis, giria ošė kažkur prie Ašvijos. Atrodytų, turint tiek duomenų, jos vietą galima nustatyti gana tiksliai. Tačiau iki šiol bendros nuomonės dėl šventgirės vietos nebuvo.

 

T. Hiršas šiuo atveju pasiklydo Žemaitijos žemėlapyje ir nukėlė Ašvietę net prie Užvenčio[88]. A. Salys šventgirės lokalizuoti nesugebėjo, tačiau kaip galimą pristatė lenkų tyrinėtojo A. Miežynskio nuomonę, jog Ašvietė buvo į pietus nuo Jaunodavos, į vakarus nuo Kaltinėnų ir į šiaurę nuo Kvesčių[89]. Panašia kryptimi žvilgsnį nukreipė V. Biržiška. Tačiau pastebėjęs, kad Ašvijos versmės yra netoli Medvėgalio, jis lokalizavo šventąją girią šio kalno apylinkėse. Vykintas Vaitkevičius, atrodo, pirmasis pabandė (tiesa, labai atsargiai) sieti Ašvietę su Pakalniškių kaimu, kuriame yra Alkos kalnu vadinamas alkakalnis[90]. Į šį mitologinį sakralinį objektą atkreipė dėmesį ir R. Batūra. Tačiau jis siekė suderinti V. Biržiškos nuomonę ir V. Vaitkevičiaus spėjimą teigdamas, kad giria buvo didelė ir nuo Pakalniškių tęsėsi iki pat Medvėgalio[91].

 

Pratęsiant diskusiją dėl šventgirės lokalizacijos verta akcentuoti, kad Pakalniškių alkakalnio geografinė padėtis iš esmės atitinka aprašytąją „vegeberichtuose“ Ašvietės vietą. Jis yra prie Ašvijos, apie 4–5 km tiesia linija nuo Yžnės pakrančių, maždaug 5–5,5 km nuo Raudžio ir t. t. Pakartotinai pastebėtina ir tai, kad pasakojamoji tradicija mena prie Alkos kalno buvus šventą ąžuolyną. 1971 m. kraštotyrininko Vlado Statkevičiaus užrašytame padavime be kita ko sakoma, jog „unt tuo kalna senuoves žmuonys Perkūnui švintą ugnį kūrendava, aukas degydava. Ašvijas pakrantėmis buvusi dideli Ašvytis unžūlų giri. Tun giri senuoves žmuonys laiki švinta, unžūlų nakirsdava“[92]. Apibendrinant galima teigti, kad Ašvietės lokalizacija Pakalniškiuose yra labai įtikima[93]. Kita vertus, hipotezė, jog šventoji giria buvo nusidriekusi iki pat Medvėgalio – dar bent 5–6 kilometrus – vertintina atsargiai. Kaip minėta, „vegeberichtuose“ akcentuojama, jog giria „tilpo“ Jaunodavos kraštelyje, tuo tarpu Medvėgalis greičiausiai nepriklausė ne tik šiam mažam administraciniam vienetui, bet ir Kaltinėnų kraštui.

 

Padarius tokias išvadas galima įvertinti Meco miesto (Prancūzija) kronikoje pateikiamą informaciją apie 1400 m. vykusią „priverčiamąją“ ekspediciją į Žemaitiją[94]. Tuomete prancūzų kalba Jokūbo iš Ekso parašytame tekste sakoma, kad puolėjai nusiaubė Žemaitijos (Salmete) ir „Caldee“ sritis. Minėdamas „Caldee“ kronikininkas greičiausiai turėjo omenyje vieną iš tuomet reikšmingiausių Žemaitijos kraštų (valsčių). Tad belieka pritarti Meco kronikos rengėjo Georgo Volframo (Georg Wolfram) ir istoriko Alvydo Nikžentaičio nuomonei, jog tai Kaltinėnai[95].

 

Toliau Meco kronikoje rašoma, kad „pajutę minėtų krikščionių jėgą“, žemaičiai „atsitraukė ir pabėgo į nuostabią girią, kurią jie vadina Šventąja giria ir kur joks krikščionis nėra buvęs. Toje girioje jie gelbėdavosi, kai jausdavosi pralaimį. Ir toje girioje buvo labai stipri tvirtovė iš storų rąstų, ir stovėjo gražūs pastatai, ir visa tai buvo krikščionių paimta“[96]. Šį tekstą komentavęs mitologas Norbertas Vėlius manė, kad kronikininkas turėjo omenyje įtvirtintą pagonišką šventyklą[97]. Kyla klausimas – kur ji stovėjo? A. Nikžentaitis manė, jog „labai hipotetiškai“ 1400 m. sunaikintą kulto centrą galima tapatinti su Jaunodavos krašte buvusia šventąja giria[98]. Istorikas to nepažymėjo, tačiau šiame tekste jau minėta, kad Jaunodavos šventgirė greičiausiai vadinosi Ašviete. Vis dėlto šventųjų girių Žemaitijoje buvo ne viena, žygio metu pulti ne tik Kaltinėnai, bet ir Kražiai bei kiti kraštai[99]. Be to, Pakalniškiuose nėra piliakalnio, o Jaunodavos piliakalnis atrodo per mažas, kad ant jo galima būtų pastatyti „labai stiprią tvirtovę“. Todėl, kaip pažymėjo ir pats hipotezės autorius, 1400 m. pultos pilies lokalizavimo Jaunodavos apylinkėse tikimybė yra minimali.

 

R. Batūra iškėlė kitą hipotezę, kad 1400 m. pulta pilis stovėjo ant Medvėgalio piliakalnio. Tačiau istorikui sunkiai sekėsi paaiškinti, kodėl nuo 1329 m. Medvėgalio pilis neminima nei kronikose, nei gana tiksliuose karo kelių aprašymuose, nei šaltiniuose apie 1400 m. žygį. Iš V. Biržiškos perimtas teiginys, jog Medvėgalis neįvardijamas, nes „šventosios girios ties juo buvimas atkreipdavo ypatingą dėmesį, perkeldavo į šią pilį – didžiausią Žemaičių piliakalnį – Ašvietės vardą“, skamba neįtikinamai[100]. R. Batūros hipotezę istorikams dar reikės įvertinti atidžiau, tačiau ir šiuo atveju, matyt, kalbama apie menką tikimybę.

 

Krumpsto kalva (Krumpste Kalwe, Krumpstegalle). Minima 1389 m. V. Marburgiečio kronikoje aprašant Ordino žygį, kaip manoma, nukreiptą į Kaltinėnų kraštą. Įvardijama viename kontekste su gyvenviete „Nyntegeten“. Tikėtina, jog tai viena iš didesnių, apylinkėje dominuojančių kalvų, nes ją vokiečiai pasirinko kaip susitikimo vietą užbaigus žygį[101]. Kol kas Krumpsto kalvos vieta nežinoma.

 

Kaltinėnų bajorų valdos

 

Buvusias krašto ribas labai padėtų apibrėžti šaltiniuose minimų bajorų valdų lokalizavimas. Tačiau tam reikėtų atskiro nemažos apimties darbo, nes minėtuose šaltiniuose įvardijama apie 30 asmenų. Todėl šiame straipsnyje atkreipiamas dėmesys tik į kelis Kaltinėnų apylinkių vietovardžius.

 

Žinoma, kad aptariamuoju metu bajorams priklausę „kiemai“ (dorf, keyme, kaymen) ir didžiūnų dvarai (hof) buvo vadinami jų savininkų vardais[102]. Nemažai tokių asmenvardžių ilgainiui virto vietovardžiais. Tiesa, daugeliu atveju neįmanoma tiksliai nustatyti, ar valda priklausė aptariamam asmeniui, ar jo bendravardžiui, kuris gal net neminimas istorijos šaltiniuose. Štai 1415 m. akte minimas krašto bajoras Meirė[103]. Galima būtų teigti, kad jis valdė keli kilometrai į pietvakarius nuo Kaltinėnų esantį Meirių kaimą, kurio pavadinimas atitinka retą asmenvardį. Tačiau istorikas Kazys Misius pastebėjo, kad XVIII–XIX a. šaltiniuose minimi šioje vietovėje gyvenę bajorai Meiros (Meyro)[104]. Tad kol kas aišku tik tiek, kad Meirių vietovardis asmenvardinės kilmės.

 

Tarp 1390 m. Žemaičių – Vokiečių ordino sutarties „signatarų“ minimas bajoras Skvaibutas[105]. Galbūt jis valdė Skabučių kaimą už penketo kilometrų į šiaurės vakarus nuo Kaltinėnų. Tačiau ši vietovė yra prie buvusios kraštų administracinės ribos, labai arti Medvėgalio piliakalnio, kuris jau sietinas su Medininkais. Tuo tarpu pastarojo krašto bajorams skirtame 1422 m. Vytauto dovanojimų akte minimas Skobutas (Skobutu), kurio vardas dar panašesnis į minėtą vietovardį[106]. Tad ši vietovė greičiau sietina su Medininkais, tačiau ir toks pastebėjimas leidžia patikslinti Kaltinėnų krašto ribas.

 

1415 m. apdovanoto Kantmino (Kantino) valdų vietą galbūt nurodo XVI a. pabaigos šaltiniuose minimas Kanteitiškių (Контейтишки) vietovardis. Taip vadintas žemės sklypas buvęs Jaunodavoje prie Ašvijos upės[107].

 

Kaltinėnų krašto ribos

 

Susumavus visus išdėstytus duomenis galima bandyti nusakyti apytikres Kaltinėnų krašto ribas. Taigi šiaurėje jo teritorija turėjo tęstis iki Raudžio krantų. Šiaurės rytuose riba greičiausiai ėjo kažkur už Pašilės, o rytuose – palei Ančią. Pietryčiuose Kaltinėnų valdos galėjo tęstis iki Aukaimio–Trepų–Kražių senkelio (apytikriai iki Antininkų kaimo). Sunkiau užčiuopti ribą pietinėje ir pietvakarinėje pusėje, tačiau apytikriai ją nužymi naujojo Žemaičių plento trasa. Įmanoma, kad palei Akmeną ribos buvo nutįsusios ir dar toliau į pietus, apimdavo Vedrių ir Kazokų vietoves. Vakaruose krašto teritorija turėjo baigtis kažkur už Kvesčių. Šiaurės vakaruose riba vestina netoli Medvėgalio paliekant šį kalną Medininkų pusėje.

 

Kaltinėnų krašto (valsčiaus) administracinė priklausomybė

 

1371–1390 m. ir vėlesniuose šaltiniuose Kaltinėnai įvardijami kaip jau susidaręs kraštas (valsčius). Didelė tikimybė, kad jis gyvavo ar bent formavosi dar XIV a. pirmoje pusėje. Bet kuriuo atveju kyla klausimas, kokiam administraciniam vienetui galėjo priklausyti Kaltinėnų apylinkės iki lemtingų 1371-ųjų.

 

 

 

Kaltinėnų kraštas XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje. Skaičiais pažymėta: I – Pilių piliakalnis, II – Gedminiškės (Trako) piliakalnis, III – Pagrybio piliakalnis, IV – Kaušų alkakalnis, V – Prienų piliakalnis, VI – Vedrių piliakalnis, VII – Kazokų piliakalnis, VIII – Pakalniškių alkakalnis, IX – Jaunodavos (Gardiškės) piliakalnis, X – Medvėgalio piliakalnis, XI – Bilionių piliakalnis.

Sudarė Vytenis Almonaitis, kompiuteriu braižė Junona Almonaitienė.

 

 

Tyrinėtojas Rolandas Tučas yra išreiškęs nuomonę, kad X–XII a. šio regiono centru turėjo būti išskirtinai stipri Medvėgalio pilis[108]. Tvirtovė pirmą kartą minima 1316 m. į Medininkus nukreipto žygio aprašyme[109], todėl kai kurie istorikai neabejodami ją siejo su šiuo administraciniu vienetu, net laikė Medvėgalį krašto centru[110]. Tiesa, A. Nikžentaitis suabejojo tokiu teiginiu ir išreiškė atsargią nuomonę, kad pilis stovėjo „paribyje tarp Karšuvos žemės ir Medininkų valsčiaus“[111]. Tačiau istorikas neįvertino, kad 1329 m. vykusį pilies užpuolimą aprašančiuose šaltiniuose – V. Marburgiečio kronikoje ir išrašuose iš dingusio jos originalo – sąvokos Medvėgalis ir Medininkai vartojamos lyg sinonimai[112]. Taigi, bent tuo metu pilis turėjo stovėti Medininkų krašto teritorijoje.

 

Vis dėlto šiuo atveju svarbiausia, kad Medininkų administracinis vienetas istoriniuose šaltiniuose minimas nuo 1314 m. – žymiai seniau, negu Kaltanėnai[113]. Tad neatmestina tikimybė, jog, kol tapo „savarankiški“, Kaltinėnai galėjo būti zonoje Medininkų įtakos, kuri sklido iš Medvėgalio. Tokiu atveju būtina pastebėti, jog 1329 m. ši pilis patyrė sukrečiantį užpuolimą, po kurio šaltiniuose nebeminima[114]. Tikėtina, kad greitai po to ji sunyko ir Medininkų – Kaltinėnų ryšys susilpnėjo.

 

Į pietus nuo Medininkų driekėsi didelė Karšuvos žemė[115]. Tad aptartina ir kita galimybė – ar Kaltinėnai nebuvo vienas kraštų (valsčių), sudariusių šį aukštesnio lygio administracinį vienetą. Į Karšuvos žemės struktūrą gilinęsis A. Nikžentaitis tokios išvados nedarė, tačiau kartu turėjo pripažinti, kad Kaltinėnų apylinkės buvo šiaurinis Karšuvos žemės pakraštys[116]. Aiškesnę nuomonę šiuo atveju susidaryti tikrai sunku, nes XIII a. vidurio – XIV a. pirmos pusės šaltiniuose, kuriuose minima Karšuvos žemė, Kaltinėnai neįvardijami. Tuo tarpu 1371 m., kai pastarasis vietovardis pasirodo šaltiniuose, žemės nebebuvo. Karšuva tuo metu vadinta kelis kartus mažesnė teritorija – vienas buvusių žemės valsčių. Belieka žinių apie galimą Kaltinėnų priklausomybę Karšuvos žemei ieškoti vėlesniuose šaltiniuose.

 

1413 m. B. Makrai protestą pateikusioje žemaičių delegacijoje buvo du bajorai iš Kaltinėnų (Scoconanow) bei du iš Karšuvos. Nors būta ir Kražių, Viduklės, Ariogalos bei Raseinių atstovų, kaltinėniškiai Petras Nigaila ir Petras Vizbaras bei karšuviškiai Mikalojus Košys ir Petras Titakas šaltinyje surašyti vieni šalia kitų. Pažymėtina, kad Vokiečių ordino atsakymuose B. Makrai Kaltinėnai ir Karšuva vėl minimi kartu (districtus Karsschow et Kalthene)[117]. Tokį Kaltinėnų ir Karšuvos gretinimą galėjo nulemti geografinis artumas, tačiau labiau tikėtina, jog būta ir iš senų laikų „paveldėtų“ visapusiškų ryšių. Beje, į labai artimus Kaltinėnų ir Karšuvos ryšius dar 1932 m. atkreipė dėmesį lenkų istorikas H. Lovmianskis. Tiesa, jis manė, kad XIII a. Kaltinėnai neįėjo į Karšuvos žemės sudėtį. Tačiau sritys suartėjo vėliau, kai spaudžiami vokiečių karšuviškiai kraustėsi į saugesnes vietoves ir apsigyveno šalia kaltinėniškių[118].

 

Vis dėlto geriausiai abiejų aptariamų kraštų artumą išryškina faktas, kad keičiant LDK administracinę struktūrą, jie buvo sujungti į vieną vienetą. 1562 m. duomenimis, didžioji buvusio Kaltinėnų valsčiaus teritorijos dalis įėjo į tuometinį Karšuvos valsčių[119]. Tik Gedminiškės, Bartašiškės kaimai ir artimiausios jų apylinkės dėl nežinomų motyvų buvo prijungtos prie Jurbarko valsčiaus[120].

 

Aptarus šias dvi galimybes neužmirština ir trečioji, jog Kaltinėnai dar XIV a. pirmoje pusėje buvo savarankiškas administracinis vienetas. Vis dėlto, šio teksto autoriaus nuomone, didesnė tikimybė, kad Kaltinėnų kraštas įėjo į Karšuvos žemę. Tačiau apytikriai XIV a. viduryje nuo Vokiečių ordino smūgių ji subyrėjo ir Žemaitijos administracinis žemėlapis turėjo iš esmės pasikeisti. Archeologas Vladas Žulkus yra išsakęs nuomonę, kad XIV a. antroje pusėje Kaltinėnų kraštas įėjo į Medininkų administracinį vienetą[121]. Tačiau tokiam teiginiui prieštarauja aukščiau aptarti istoriniai faktai. Kaip minėta, Kaltinėnai nuo pat pirmojo paminėjimo 1371 m. įvardijami kaip kraštas (valsčius). 1390–1421 m. šaltiniuose Medininkai ir Kaltinėnai įvardijami kaip atskiri vieno lygio administraciniai vienetai. Taigi XIV a. antroje pusėje Kaltinėnai susiformavo kaip savarankiškas kraštas ir tapo Žemaitijos žemės (vėliau – seniūnijos) sudėtine dalimi.

 

XV a. viduryje Kaltinėnų valsčius dar aiškiai įvardijamas kaip esantis[122], tačiau vėliau palaipsniui iš istorinių šaltinių išnyksta. Tikėtina, jog šis administracinis vienetas buvo panaikintas todėl, kad didelė jo žemių dalis ilgainiui atiteko bažnyčiai[123]. Likusi teritorija bent 1527 m. jau buvo įjungta į Karšuvos valsčių[124]. Tais metais išduotame Žygimanto Senojo akte sakoma, kad valdovas iš Žemaitijos seniūno perima savo žinion dalį valsčių. Be daugelio kitų minima ir „полная волость Коршово, а Колътыняны, а Пошили“. Šią frazę reikėtų versti taip: „visas Karšuvos valsčius, ir Kaltinėnai, ir Pašilė“. Taigi istorikas Antanas Tyla teigdamas, kad 1527 m. valdovas perėmė Kaltinėnų ir Pašilės valsčius, nėra visiškai tikslus. Faktiškai buvo perimta valsčių teritorija, kaip administraciniai vienetai jie panaikinti. Natūralu, kad 1529 m., kaip pažymi A. Tyla, šie valsčiai nebeminimi[125]. Tokiomis aplinkybėmis XVI a. pradžioje Kaltinėnų krašto, kaip savarankiško administracinio vieneto, istorija baigėsi.

 

Išvados

 

1. Pilių, Pagrybio ir Gedminiškės (Trako) piliakalnių išsidėstymas rodo, kad Kaltinėnų krašto branduolys buvo dabartinio Kaltinėnų miestelio artimiausiose apylinkėse, ypač į pietų pusę.

 

2. Kaltinėnų administracinis vienetas užėmė teritoriją tarp Medininkų, Kražių ir Karšuvos kraštų (valsčių).

 

3. XIV a. pabaigos – XV a. pradžios šaltiniuose be pačių Kaltinėnų (minimų nuo 1371 m.) įvardijamos dar keturios greičiausiai šio krašto teritorijoje buvusios gyvenvietės: Kvesčiai (1385 m.), Jaunodava (1395 m.), Pašilė (1385 m.) ir kol kas neidentifikuota „Megeten“ (1419 m.). Taip pat minimi šie fiziniai geografiniai ir kiti objektai: upės Ančia (1385 m.), Yžnė (1385 m.), Raudys (1386 m.), Ašvija (1385 m.), Yžnės tiltas (1386 m.), šventoji giria Ašvietė (1386 m.), kol kas nelokalizuota Krumpsto kalva (1389 m.).

 

4. Kryžiuočių karo kelių aprašymuose minimas objektas „Jensetilte“ – tai tiltas per Yžnės upę, galbūt buvęs Kvesčių apylinkėse.

 

5. Šventoji giria Ašvietė lokalizuotina į šiaurę nuo Kaltinėnų, Ašvijos pakrantėje, dabartinio Pakalniškių kaimo apylinkėse. Maža tikimybė, kad Meco kronikoje 1400 m. minima įtvirtinta šventovė buvo Ašvietėje.

 

6. Apibendrinus šaltinių duomenis, įmanoma nusakyti apytikres Kaltinėnų krašto ribas. Šiaurėje jo teritorija turėjo tęstis iki Raudžio krantų. Šiaurės rytuose riba greičiausiai ėjo už Pašilės, o rytuose – palei Ančią. Pietryčiuose Kaltinėnų valdos galėjo tęstis maždaug iki dabartinio Antininkų kaimo. Pietinėje ir pietvakarinėje pusėje apytikrę ribą nužymi naujojo Žemaičių plento trasa, tačiau palei Akmeną Kaltinėnų teritorija galėjo nusitęsti dar toliau į pietvakarius. Vakaruose kraštas turėjo baigtis už Kvesčių. Šiaurės vakaruose riba vestina netoli Medvėgalio paliekant šį kalną Medininkų pusėje.

 

7. Tikėtina, jog XIV a. pirmoje pusėje Kaltinėnų kraštas įėjo į Karšuvos žemę. Jai subyrėjus XIV a. antroje pusėje Kaltinėnai susiformavo kaip savarankiškas kraštas (valsčius). Ne vėliau kaip 1527 m. šis administracinis vienetas panaikintas, didžioji jo teritorijos dalis įjungta į tuometinį Karšuvos valsčių.

 

Nuorodos

 

 





[1] Kaltinėnų administracinis vienetas galėtų būti vadinamas ir tradiciškai – valsčiumi. Vis dėlto, siekdamas pabrėžti skirtumą tarp valdovo skirtų tijūnų administruojamų rytų Lietuvos valsčių ir sąlygiškai savivaldžių atitinkamų vakarų Lietuvos teritorijų, autorius vartoja sąvoką kraštas. Aukštesnio lygio, kelis kraštus (valsčius) jungę teritoriniai vienetai straipsnyje vadinami žemėmis.

[2] Plačiau apie tai: Almonaitis, V. Žemaitijos politinė padėtis 1380–1410 metais. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 1998, p. 79–83.

[3] Scriptores rerum Prussicarum. Hrsg. von T. Hirsch, M. Töppen, E. Strehlke. Leipzig: Verlag von S. Hirzel, 1863, Band II, S. 429–662 (toliau – SRP ..., II); Marburgietis, V. Naujoji Prūsijos kronika. Vertė R. Jasas. Vilnius: Vaga, 1999 (toliau – Marburgietis, V. Naujoji ...).

[4] SRP ..., II, S. 9–116; Vartberges Hermaņa Livonijas kronika. Tulkojis Ē. Mugurēvičs. Rīga: Latvijas vēstures institūta apgāds, 2005; Latvis, H., Vartbergė, H. Livonijos kronikos. Vertė J. Jurginis. Vilnius: Mokslas, 1991, p. 153–208.

[5] SRP ..., II, S. 662–708; Lietuvos kelių aprašymai, padaryti kryžiuočių žvalgų XIV amžiuje. Kraštas ir žmonės. Parengė J. Jurginis ir A. Šidlauskas. Vilnius: Mokslas, 1983, p. 7–41 (toliau – LKA ...); Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. Sudarė N. Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996, t. 1 (Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos), p. 428–445 (toliau – BRMŠ ..., I).

[6] SRP ..., II, S. 666, 668–669, 673–674, 676, 679; LKA ..., p. 9–11, 14, 16, 18; BRMŠ ..., I, p. 429–431, 437–439.

[7] Sąvoka „administracinis vienetas“ šiame tekste dažniausiai vartojama netiesiogine prasme, suvokiant, kad iki XV a. pradžios Žemaitijos kraštuose pastovios administracijos nebuvo.

[8] SRP ..., II, S. 664–665, 670–672, 675; LKA ..., p. 8, 11–12, 15.

[9] Codex epistolaris Vitoldi. 1376–1430. Ed. A. Prochaska. Cracoviae: Sumptibus Academiae literarum Crac., 1882 (toliau – CEV ...).

[10] Jablonskis, K. Nauji Vytauto laikotarpio aktai. Praeitis, 1933, t. 2, p. 382–384 (toliau – Jablonskis, K. Nauji Vytauto laikotarpio aktai ...); Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1955, t. 1 (Feodalinis laikotarpis), Nr. 91, p. 66 (toliau – LIŠ ..., I); Vitoldiana. Codex privilegiorum Vitoldi magni ducis Lithuanie 1386–1430. Zebrał i wydał J. Ochmański. Warszawa – Poznań: Państwowe wydawnictwo naukowe, 1986, nr. 89, s. 85–86 (toliau – Vitoldiana ...). Išlikęs ir 1529 m. surašytas lenkiškas šio teksto vertimas, tačiau, kaip yra pastebėjęs K. Jablonskis, jame daug netikslumų: Акты издаваемые Виленскою коммиссиею для разбора древнихь актовь. Вильна: Типография А. Г. Сыркина, 1898, т. XXIV (Акты о боярахъ), No. 37, c. 73–74.

[11] Biržiška, V. Kryžiuočių keliai į Lietuvą XIV amž. (Iš Wegeberichtų). Pirmoji dalis. Keliai į Žemaičius. Praeitis, 1930, t. 1, p. 1–63.

[12] Salys, A. Die žemaitischen Mundarten. Teil I. Geschichte des žemaitischen Sprachgebiets. Tauta ir žodis, 1930, t. 6, p. 173–314 (toliau – Salys, A. Die ...).

[13] Lowmiański, H. Studja nad początkami społeczeństva i państwa litewskiego. Wilno: Towarzystwo przyjaciół nauk w Wilnie, 1932, t. 2, s. 103 (toliau – Lowmiański, H. Studija ..., II); Žulkus, V. Vakarinės žemaičių žemės XIII–XIV amžiais. Biržulio baseino kompleksinių tyrinėjimų dešimtmetis. Vilnius: Lietuvos TSR istorijos ir etnografijos muziejus, 1987, p. 27, 29 (toliau – Žulkus, V. Vakarinės žemaičių žemės ...); Nikžentaitis, A. Nuo Daumanto iki Gedimino. Ikikrikščioniškos Lietuvos visuomenės bruožai. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 1996, p. 61–62 (toliau – Nikžentaitis, A. Nuo Daumanto iki Gedimino ...).

[14] Batūra, R. XIV a. Medininkų žemės – Žemaitijos centro gynyba: Laukuvos ir Kaltinėnų priedanga. Istorija, 2004, t. 59–60, p. 13–21 (toliau – Batūra, R. XIV a. Medininkų gynyba ...).

[15] Lietuvos TSR archeologijos atlasas. Vilnius: Mintis, 1975, t. 2 (Piliakalniai), Nr. 577, p. 135 (toliau – LAA ..., II); Lietuvos piliakalniai. Atlasas. Sudarė Z. Baubonis ir G. Zabiela. Vilnius, 2005, t. 2, p. 492–493 (toliau – LPA ..., II); Baubonis, Z., Zabiela, G. Šilalės krašto piliakalnių atlasas. Vilnius: Šilalės kraštiečių draugija, 2006, p. 70–73 (toliau – ŠKPA ...). Šis archeologijos paminklas atrodė dar įspūdingiau, tačiau apytikriai 2002–2004 m., tvarkant jo aplinką bei prieigas, piliakalnis buvo grubiai sužalotas. Asfaltuota mašinų stovėjimo aikštelė įrengta išorinio pylimo ir gynybinio griovio vietoje – tai yra kaip tik ten, kur pilies gynėjai pasitikdavo priešus. Į kalno aikštelę vedantis keliukas išplatintas nuskleidžiant kitus gynybinius pylimus, užpilant griovius ir užbetonuojant.

[16] LPP ..., II, Nr. 198, p. 61; Statkevičius, V. Kai ieškoma, tai ir randama. Gimtinė, 1989, vasaris, nr. 2, p. 4; ŠKPA ..., p. 27–28.

[17] Jablonskis, K. Nauji Vytauto laikotarpio aktai ..., p. 383; Vitoldiana ..., Nr. 89, s. 85.

[18] LAA ..., II, Nr. 508, p. 122; LPA ..., II, p. 488–489; ŠKPA ..., p. 63–65.

[19] Vaitkunskienė, L. Pagrybio kapinynas. Vilnius: Diemedis, 1995 (Lietuvos archeologija, t. 13); Statkevičius, V. Archeologijos paminklai. Šilalės kraštas. Vilnius: Lietuvos kraštotyros draugija, 1994, t. 1, p. 289–290.

[20] Vaitkevičius, V. Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija. Vilnius: Diemedis, 1998, nr. 516, p. 395–399.

[21] Pasakojo Antanas Jonutis, gimęs 1907 m., nuo 1930 m. gyvenęs Pakaltenio kaime. 1985 m. užrašė Vytenis Almonaitis ir Jonas Valkūnas. V. ir J. Almonaičių archyvas.

[22] Karšuva. Kraštotyrinė medžiaga. Surinko V. Statkevičius. Šilalė, 1984. Iš autoriaus gauto mašinraščio kopija. V. ir J. Almonaičių archyvas. Papildomai pažymėtina, kad V. Statkevičius savo darbe cituoja 1931 m. spalio 6 d. Kaltinėnų valsčiaus viršaičio V. Gedvilo raštą Nr. 3794 „P. Šilalės valsčiaus Agronomui“, kuriame pranešama, kad „pavadinimas „Karšuva“ randasi Kaltinėnų valsčiuj Pagrybės ganyklose prie Skuburlo kalno“. Deja, kraštotyrininkas nenurodo, kur saugomas šio dokumento originalas.

[23] Lietuvos žemės vardynas. Tauragės aps. Kaltinėnų vls. Kaltinėnų miestelio žemės vardai. Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyriaus archyvas.

[24] Už pastabą, kad reikėtų atkreipti dėmesį į V. Juzumo pateiktas žinias autorius dėkoja kolegai Virginijui Jociui.

[25] Juzumas V. Žemaičių vyskupija. Šilalės kraštas. T. I. Straipsnių rinkinys. Vilnius, 1994, p. 85–86, 88.

[26] Скобинъ Ф. Местечко Колтыняны. Ковна, 1901, с. 1–3.

[27] Lietuvos žemės vardynas. Tauragės aps. Kaltinėnų vls. Kaltinėnų miestelio žemės vardai. Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyriaus archyvas.

[28] Lietuvos apgyventos vietos. Pirmojo visuotinio Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas, 1925, p. 347. Topografinis žemėlapis M 1:100.000. Lapas „Kvėdarna-Varniai“. Karo Topografijos Skyriaus 1938 m. leidinys. Vytauto Didžiojo karo muziejaus kartografinis rinkinys.

[29] Abėcėlinė vietovardžių, surinktų iš gyvosios kalbos, kartoteka, saugoma Lietuvių kalbos instituto vardyno skyriuje.

[30] LPA ..., II, p. 494–495; ŠKPA ..., p. 74–76; Statkevičius, V. Archeologijos paminklai. Šilalės kraštas. Vilnius: Lietuvos kraštotyros draugija, 1994, t. 1, p. 285–286; Statkevičius, V. Prienų piliakalnis. Šilalės artojas, 1996, lapkričio 15.

[31] Vaičiulaitis, A. Viduramžių poetas Machaut Lietuvoje. Židinys, 1939, nr. 2, p. 181.

[32] Plačiau apie „Megeten“ rašoma skyriuje „Laikmečio šaltiniuose įvardijamos gyvenamosios vietovės“.

[33] LPA ..., II, p. 466–467; ŠKPA ..., p. 23–24.

[34] LAA ..., II, nr. 798, p. 177; LPA ..., II, p. 508–509; ŠKPA ..., p. 90–93.

[35] LAA ..., II, nr. 305, p. 83; LPA ..., II, p. 476–477; ŠKPA ..., p. 42–43.

[36] Autoriaus žvalgymo 2005 m. duomenys.

[37] Zabiela, G. Lietuvos medinės pilys. Vilnius: Diemedis, 1995, p. 231; LPA ..., II, p. 468; ŠKPA ..., p. 38–39.

[38] Statkevičius, V. Gražioj žemėj. Artojas (Šilalė), 1983, birželio 3; Statkevičius, V. Archeologijos paminklai. Šilalės kraštas. Vilnius: Lietuvos kraštotyros draugija. 1994, t. 1, p. 288.

[39] SRP ..., II, S. 675; LKA ..., p. 15.

[40] Genienė, Z., Genys, J. Dėl Varnių-Medininkų istorijos. Žemaičių praeitis. 1993, d. 2, p. 63–71; Ivinskis, A., Kareniauskas, J. Pirmasis Medininkų paminėjimas ir lokalizacija. Žemaičių istorijos virsmas iš 750 metų perspektyvos. Sudarė A. Ivinskis. Vilnius: Aidai, 2004, p. 58–66.

[41] Plačiau apie tai: Almonaitis, V. Kraštas XIII–XV amžiuje. Tauragės kraštas: istorija, kultūra, meno paminklai. Sudarė D. Klajumienė. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2004, p. 67. Teiginys, kad Karšuvos kaime buvo ne tik krašto, bet ir visos Karšuvos žemės centras, kelia abejonių: Baranauskas, T. Lietuvos medinės pilys rašytinių šaltinių duomenimis. Lietuvos archeologija, 2003, t. 24, p. 62.

[42] Lowmiański, H. ..., II, s. 103; Žulkus, V. Vakarinės žemaičių žemės ..., p. 27, 29; Nikžentaitis, A. Nuo Daumanto iki Gedimino ..., p. 61–62.

[43] Almonaitis, V. Medininkų krašto pietinė dalis kryžiuočių karo kelių aprašymų duomenimis. Vilniaus dailės akademijos darbai. Dailė, 2004, t. 34 (Kultūrinio landšafto raida Žemaičių aukštumoje), p. 165, 168–169.

[44] SRP ..., II, S. 673; LKA ..., p. 14.

[45] SRP ..., II, S. 675; LKA ..., p. 15.

[46] SRP ..., II, S. 668; LKA ..., p. 10.

[47] SRP ..., II, S. 674; LKA ..., p. 14.

[48] SRP ..., II, S. 676; LKA ..., p. 16.

[49] SRP ..., II, S. 678–679; LKA ..., p. 18.

[50] SRP ..., II, S. 569; Marburgietis, V. Naujoji ..., p. 144.

[51] SRP ..., II, S. 96–100; Vartberges Hermaņa Livonijas kronika. Tulkojis Ē. Mugurēvičs. Rīga: Latvijas vēstures institūta apgāds, 2005, lpp. 116–125; Latvis, H., Vartbergė, H. Livonijos kronikos. Vertė J. Jurginis. Vilnius: Mokslas, 1991, p. 195–197. 1371-ųjų datą patvirtina tais pačiais metais vykusių derybų tarp vokiečių pirklių ir rusų atstovų tikslus datavimas Novgorodo metraštyje: Новгородская первая летопись старшего и младшего изводов. Mocква: Языки русской културы, 2000, c. 371.

[52] SRP ..., II, S. 582–583; BRMŠ ..., I, p. 462, 468; Marburgietis, V. Naujoji ..., p. 153.

[53] SRP ..., II, S. 666, 676; LKA ..., p. 9, 16.

[54] SRP ..., II, S. 671, 672, 675; LKA ..., p. 12, 13, 15.

[55] Žulkus, V. Vakarinės žemaičių žemės ..., p. 27, 29.

[56] Спрогис, И. Я. Географический словарь древней Жомойтской земли XVI столетия. Вильна: Типография И. Я. Яловцера. 1888, c. 128 (toliau – Спрогис И. Я. Географический словарь ...).

[57] SRP ..., II, S. 675; LKA ..., p. 15.

[58] Žulkus, V. Vakarinės žemaičių žemės ..., p. 27, 29.

[59] Спрогис, И. Я. Географический словарь ..., c. 351–352.

[60] SRP ..., II, S. 671, 672; LKA ..., p. 12, 13.

[61] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 12 (1522–1529). Užrašymų knyga 12. Parengė D. Antanavičius ir A. Baliulis. Vilnius: Žara, 2001, nr. 5, p. 121, nr. 107, p. 179–180.

[62] Ten pat, nr. 638, p. 488.

[63] Акты издаваемые Виленскою коммиссиею для разбора древнихь актовь. Вильна: Типография А. Г. Сыркина, 1898, т. XXV (Инвентари и разграничительные акты), c. 37–59 (toliau – Акты издаваемые Виленскою коммиссиею, XXV ...).

[64] Спрогис, И. Я. Географический словарь ..., c. 257–258.

[65] SRP ..., II, S. 678–679; LKA ..., p. 18.

[66] CEV ..., Nr. 822, S. 439, Nr. 824, S. 441; Geheimes Staatsarchiv Preussischer Kulturbesitz, OBA, Nr. 2909. Už išrašą iš Slaptajame valstybiniame Prūsijos kultūrinio palikimo archyve Berlyne saugomo šaltinio originalo autorius dėkoja kolegai Rimvydui Petrauskui.

[67] SRP ..., II, S. 637; Marburgietis, V. Naujoji ..., p. 195.

[68] Lites ac res gestae inter Polonos Ordinemque Cruciferorum (Spory i Sprawy pomiędzy polakami a zakonem krzyżackim). Ed. Z. Celichowski. Posnaniae: Sumptibus bibliothecae Kornicensis, 1892, t. 2, S. 100.

[69] LAA ..., II, Nr. 287, p. 79; LPA ..., II, p. 476–477; ŠKPA ..., p. 40–41; Abėcėlinė vietovardžių, surinktų iš gyvosios kalbos, kartoteka, saugoma Lietuvių kalbos instituto vardyno skyriuje (K. Lovčiko ir V. Statkevičiaus 1982 bei 1985 m. užpildytos kortelės).

[70] Акты издаваемые Виленскою коммиссиею, XXV ..., c. 30.

[71] Almonaitis, V. Laukuvos apylinkės kryžiuočių karo kelių aprašymų duomenimis. Laukuva. I dalis. Sudarė V. Jocys ir P. Krikščiūnas. Vilnius: Versmė, 2005, p. 177–178.

[72] Спрогис, И. Я. Географический словарь ..., c. 23, 35.

[73] Акты издаваемые Виленскою коммиссиею, XXV ..., с. 54.

[74] SRP ..., II, S. 672; LKA ..., p. 13.

[75] SRP ..., II, S. 665, Anm. 5, S. 672, Anm. 7; Biržiška, V. Kryžiuočių keliai į Lietuvą XIV amž. (Iš Wegeberichtų). Pirmoji dalis. Keliai į Žemaičius. Praeitis, 1930, t. 1, p. 30–31.

[76] SRP ..., II, S. 674, 676, 679; LKA ..., p. 14, 16, 18.

[77] SRP ..., II, S. 672; LKA ..., p. 13.

[78] Almonaitis, V. Laukuvos apylinkės kryžiuočių karo kelių aprašymų duomenimis. Laukuva. I dalis. Sudarė V. Jocys ir P. Krikščiūnas. Vilnius: Versmė, 2005, p. 178–179.

[79] SRP ..., II, S. 668, 669; LKA ..., p. 10, 11.

[80] Salys, A. Die ..., S. 217.

[81] Спрогис, И. Я. Географический словарь ..., c. 109, 128.

[82] LKA ..., p. 10.

[83] SRP ..., II, S. 669; LKA ..., p. 11.

[84] Спрогис, И. Я. Географический словарь ..., c. 273–274, 351–352.

[85] SRP ..., II, S. 671, 672; LKA ..., p. 12, 13.

[86] SRP ..., II, S. 665, 668, 669–670, 673; LKA ..., p. 8, 10, 11, 13. Į lietuvių kalbą „vegeberichtus“ vertęs J. Jurginis kelis kartus neteisingai identifikavo vietovardį „Asweote“, „Asswyiote“, manė, jog omenyje turima upė Ašvija. Tačiau tai du skirtingi pačių vokiečių kitaip vadinti objektai.

[87] SRP ..., II, S. 675; LKA ..., p. 15.

[88] SRP ..., II, S. 665, Anm. 4, S. 668, Anm. 10.

[89] Salys, A. Die ..., S. 206.

[90] Vaitkevičius, V. Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija. Vilnius: Diemedis, 1998, nr. 497, p. 385, nr. 555, p. 424.

[91] Batūra, R. XIV a. Medininkų gynyba ..., p. 18.

[92] Statkevičius, V. Pagoniškų apeigų vietos Šilalės raj. Šilalė, 1990, p. 13. Mašinraštis. Lietuvos nacionalinio muziejaus biblioteka (buvęs Lietuvos kraštotyros draugijos rinkinys).

[93] Šis teiginys jau buvo išsakytas 2006 m.: Almonaitis, V., Almonaitienė, J. Karšuva. 2. Keliautojo po Šilalės kraštą žinynas. Kaunas: Keliautojo žinynas, 2006, p. 178.

[94] BRMŠ ..., I, p. 471.

[95] Quellen zur lothringische Geschichte. Hrsg. von G. Wolfram. Metz, 1906, Band IV, S. 337, Anm. 2; Nikžentaitis, A. Baudžiamoji 1400 m. Vokiečių ordino ekspedicija į Žemaitiją. Gimtasis kraštas, 1987, rugsėjo 17, p. 1, 2, 7.

[96] Quellen zur lothringische Geschichte. Hrsg. von G. Wolfram. Metz, 1906, Band IV, S. 337; BRMŠ ..., I, p. 472.

[97] BRMŠ ..., I, p. 471.

[98] Nikžentaitis, A. Baudžiamoji 1400 m. Vokiečių ordino ekspedicija į Žemaitiją. Gimtasis kraštas, 1987, rugsėjo 17, p. 2, 7.

[99] SRP ..., III, S. 235–236.

[100] Batūra, R. XIV a. Medininkų gynyba ..., p. 18.

[101] SRP ..., II, S. 637; Marburgietis, V. Naujoji ..., p. 195.

[102] Plačiau apie tai: Almonaitis, V. Žemaitijos politinė padėtis 1380–1410 metais. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 1998, p. 67–68.

[103] Jablonskis, K. Nauji Vytauto laikotarpio aktai ..., p. 383; Vitoldiana ..., Nr. 89, s. 85.

[104] Misius K. Šilalės rajono dvarai. Skyrelis „Meirės“. Nepublikuotas rankraštis. Gauta iš autoriaus 2009 m.

[105] CEV ..., Nr. 67, S. 23–24; LIŠ ..., I, Nr. 85, p. 60–61.

[106] Jablonskis, K. Nauji Vytauto laikotarpio aktai ..., p. 391.

[107] Спрогис, И. Я. Географический словарь ..., c. 142.

[108] Tučas, R. Žemaičių bendruomenių teritorinė organizacija X–XII amžiuje. Geografijos metraštis, 2005, t. 38(5), p. 183–184.

[109] Scriptores rerum Prussicarum. Hrsg. von T. Hirsch, M. Töppen, E. Strehlke. Leipzig: Verlag von S. Hirzel, 1861, Band I, S. 182 (toliau – SRP, I); Dusburgietis, P. Prūsijos žemės kronika. Vertė L. Valkūnas, parengė R. Batūra. Vilnius: Vaga, 1985, p. 267 (toliau – Dusburgietis, P. Prūsijos ...).

[110] Lowmiański, H. Studja ..., II, s. 80–82; Salys A. ..., S. 225; Dusburgietis, P. Prūsijos ..., p. 424 (R. Batūros komentaras); Žulkus V. Vakarinės žemaičių žemės ..., p. 28–29.

[111] Nikžentaitis, A. Nuo Daumanto iki Gedimino ..., p. 59.

[112] SRP ..., II, S. 463–465.

[113] SRP ..., I, S. 180; Dusburgietis, P. Prūsijos ..., p. 264.

[114] SRP ..., I, S. 215; Dusburgietis, P. Prūsijos ..., p. 325; Vaičiulaitis, A. Viduramžių poetas Machaut Lietuvoje. Židinys, 1939, nr. 2, p. 178–182; SRP ..., II, S. 463–465; Marburgietis, V. ..., p. 68–69.

[115] Salys, A. Die ..., S. 199–202; Lowmiański, H. Studja, II, s. 77–80; Gudavičius, E. Mindaugas. Vilnius: Žara, 1998, p. 176. Žemės teritorija, pilys ir šaltiniuose minimos gyvenvietės taip pat aptartos bei lokalizuotos: Almonaitis, V. Kraštas XIII–XV amžiuje. Tauragės kraštas: istorija, kultūra, meno paminklai. Sudarė D. Klajumienė. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2004, p. 47–70; Almonaitis, V., Almonaitienė, J. Karšuva. Keliautojo po Šilalės kraštą žinynas. Kaunas: Keliautojo žinynas. 2006, p. 12–16.

[116] Nikžentaitis, A. Nuo Daumanto iki Gedimino ..., p. 59.

[117] Lites ac res gestae inter Polonos Ordinemque Cruciferorum (Spory i Sprawy pomiędzy polakami a zakonem krzyżackim). Ed. Z. Celichowski, Posnaniae: Sumptibus bibliothecae Kornicensis, 1892, t. 2, S. 100, 147.

[118] Lowmiański, H. Studja ..., II, s. 79–80, 94.

[119] Акты издаваемые Виленскою коммиссиею, XXV ..., c. 14–90; Jakubowski, J. Mapa Wielkiego Księstwa Litewskiego w połowie XVI więk, I, Część pólnocna. Kraków: Nakładem Polskiej Akademji umiejętności, 1928.

[120] Istorijos archyvas. Surinko K. Jablonskis. Kaunas, 1934, t. 1 (XVI amžiaus Lietuvos inventoriai), stulp. 612–615, 619.

[121] Žulkus, V. Vakarinės žemaičių žemės ..., p. 27, 29.

[122] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 3 (1440–1498). Užrašymų knyga 3. Parengė L. Anužytė ir A. Baliulis. Vilnius: Žara, 1998, p. 50.

[123] Codex Mednicensis seu Samogitiae diocesis, Pars I (1416. II. 13 – 1609. IV. 2). Collegit P. Jatulis. Roma: Academia Lituana catholica scientiarum, 1984, Nr. 29, p. 65–67; LIŠ ..., I, Nr. 94, p. 67–68; Акты издаваемые Виленскою коммиссиею, XXV, c. 35–36; Truska, L. Demografiniai ir ekonominiai 1657–1658 bei 1708–1711 m. maro padariniai Žemaičių vyskupo valdose. Istorija, 1983, t. 23, p. 24–25.

[124] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 12 (1522–1529). Užrašymų knyga 12. Parengė D. Antanavičius ir A. Baliulis. Vilnius: Žara, 2001, Nr. 638, p. 487–488.

[125] Mackavičius, A. Žemaitijos valsčių surašymas 1537–1538 m. Parengė K. Jablonskis. Vilnius: LII leidykla, 2003, p. 10–11 (A. Tylos įvadinis straipsnis).

 

Gauta 2009 m. gegužės 23 d.

Pateikta spaudai 2009 m. liepos 9 d.

 

Summary

Kaltinėnai Region at the End of 14th – the Beginning of the 15th Centuries: features of historical geography

 

The article’s object of investigation is Kaltinėnai region (valsčius – a small rural district) at the end of the 14th – beginning of the 15th centuries. The research is carried out on the basis of historical geography. This means that the territory of this administrative unit and its centre can be delineated on the basis of the distribution of archeological monuments and the information concerning the boundaries of the district presented in the descriptions of the Crusaders’ war routes.

 

The research allows to claim that in the sources, which could be dated by 1371 when the region of Kaltinėnai was first mentioned, four other settlements, which most probably belonged to this region, are also mentioned: Kvesčiai (1385), Jaunodava (1395), Pašilė (1385), and so far unidentified Megeten (1419). The following physical geographical objects are also mentioned in the sources: the rivers Ančia, Yžnė, Raudys and Ašvija, the bridge across the Yžnė, the sacred wood Ašvietė and Krumpstas hill which has not been localized yet.

 

The data amassed allowed the author to define approximate boundaries of Kaltinėnai as an administrative unit. In the North its territory could have extended till the banks of the river Raudys, in the North East – behind Pašilė, in the East – alongside the river Ančia. In the South East Kaltinėnai region could have extended till the present day Antininkai village while in the Southern and Southwestern direction the boundaries of this district could be delineated by the new Žemaičių highway; however, alongside the river Akmena the territory of Kaltinėnai could have extended further Southwest. In the West, the region could have ended behind Kvesčiai. The mountain of Medvėgalis could be considered as the North Western boundary of this district.