„Istorija“. Mokslo darbai. 76 tomas
Antrojo pasaulinio karo pradžios problemai skirta tarptautinė konferencija Pskovo pedagoginiame universitete
Spausdinti

2009 m. spalio 8–9 d. Rusijos Federacijos Pskovo valstybiniame pedagoginiame S. M. Kirovo universitete įvyko tarptautinė mokslinė konferencija tema „Rusija ir Europa 1939 metais: Tarybų Sąjungos–Vokietijos nepuolimo sutartis – priverstinis kompromisas ar ilgalaikė strategija“. Į konferenciją pakviesti ir du Vilniaus pedagoginio universiteto istorikai – prof. Liudas Truska ir prof. Juozas Skirius. Šių istorikų vizitas į senąjį rusų miestą – pirmas mūsų universiteto atstovų „desantas“ po to, kai šiemet gegužės mėnesį buvo pasirašyta Vilniaus pedagoginio universiteto ir Pskovo valstybinio pedagoginio universiteto bendradarbiavimo sutartis. Reikia pasakyti, kad mes, lietuvių mokslininkai, buvome labai laukiami pskoviečių ir jautėme jų išskirtinį dėmesį bei rūpestį. Toks dėmesys skirtas ir todėl, kad konferencijoje buvome „labiausiai vakarietiški“ istorikai. Dalyvavo mokslininkai iš Lenkijos, Latvijos ir Baltarusijos. Pirmąją konferencijos dieną mus, lietuvius, priėmė universiteto rektorius prof. Aleksandras V. Gogolevskis (Александр В. Гоголевский, taip pat istorikas). Po valandos pokalbio rektorius mus nusivežė į Pskovo apskrities radijo studiją, kur beveik valandą teko diskutuoti bei pasisakyti konferencijos temos klausimais. Bendraujant su Pskovo istorikais labai jautėsi jų noras palaikyti su mūsų universitetu pačius glaudžiausius ne tik dėstytojų, bet ir studentų ryšius. Tai, be abejo, džiugino.

 

Konferencijoje per dvi dienas perskaityta 17 iš numatytų 22 pranešimų. Jų temos daugiausia sukosi apie Molotovo–Ribentropo pakto sudarymo aplinkybes bei pasekmes. Atidarydamas konferenciją rektorius prof. A. V. Gogolevskis palinkėjo dalyviams išklausyti vieniems kitus, išreiškė viltį, kad bus aptarti įvairūs aspektai, pavyks išsiaiškinti detales, už kurių slypi tiesa. Buvo perskaitytas Pskovo apskrities gubernatoriaus sveikinimas, kuriame jis akcentavo laisvą istorikų galimybę tyrinėti ir vertinti sudėtingas praeities problemas. Konferencijos metu tarp pranešėjų išryškėjo keletas pozicijų vertinant stalininės Tarybų Sąjungos užsienio politiką. Dalis profesionalių istorikų akivaizdžiai vengė įvardinti J. Stalino politiką kaip grobikišką, kaip siekį pasidalyti su naciais Rytų Europą naikinant tautines valstybes. Retai skambėjo tokios sąvokos kaip „totalitarizmas“, „Baltijos valstybių okupacija“, „sovietinis teroras“ ir pan. Pirmasis pranešimą „Versalio sistemos krizė: struktūra, mechanizmas, pasekmės“ perskaitė fondo „Rusų pasaulis“ atstovas iš Maskvos istorijos m. kand. Aleksandras Naumovas (Александр Наумов). Pranešimas iš karto pakvipo buvusios tarybinės istoriografijos dvasia, siekimu pateisinti J. Stalino politiką. Autorius bandė dar kartą pabrėžti, kad J. Stalinui paktą primetė A. Hitleris, jis, anot autoriaus, buvo dominuojanti jėga Europoje ir kėlė pavojų Tarybų Sąjungai. Fondo „Istorinė atmintis“ direktorius Maskvoje Aleksandras Djukovas (Александр Дюков) gana korektiškai savo pranešime „Molotovo–Ribentropo paktas: tarybinės vadovybės motyvacijos klausimu“ išplėtojo pirmojo pranešėjo mintį, jog J. Stalinas pasirinkimo neturėjo. Jis pateikė net septynis galimų įvykių 1939 metais variantus, kurie vienas po kito buvo atmesti kaip nesėkmingi, ir galutinai apsistota prie neišvengiamumo pasirašyti Paktą. A. Djukovas pabrėžė, kad Baltijos šalys priklausė TSRS įtakos sferai ir J. Stalino bijojo, kad Lietuva, Latvija ir Estija netaptų Vokietijos placdarmu. Pranešėjas pripažino, kad J. Stalinas norėjo praplėsti TSRS sienas. Trečias pranešėjas VPU profesorius L. Truska apžvelgė Lietuvos ir T. Rusijos santykius 1919–1939 metais, pabrėždamas draugiškus santykius. Profesorius akcentavo, kad Lietuvą jos ginčuose su Lenkija rėmė tarybinė vyriausybė, kuri pritarė Lietuvos teisėtoms pretenzijoms į Vilniaus kraštą. Tačiau po 1939 m. spalio 10 d. sutarties pasirašymo Lietuva pusiau okupuojama. L. Truska pateikė rinkimų į Liaudies seimą klastotes, iš esmės atskleidė Lietuvos okupacijos mechanizmą. Pranešėjas sulaukė nemažai klausimų ir radikalių pažiūrų klausytojų nepritarimo. Susidomėjimo sulaukė Pskovo laisvojo instituto dėstytojo, istorijos m. kand. Konstantino Obozno (Константин Обозный) pranešimas „Molotovo–Ribentropo pakto slaptasis protokolas ir cerkvės klausimas Baltijos šalių teritorijose“. Pranešėjas vienas iš nedaugelio aiškiai ir argumentuotai atskleidė nusikalstamą stalininį cerkvės naikinimą ir įvairius draudimus. Tiesa, jo tyrimo objektas apėmė tik Latvijos ir Estijos teritorijas. (Per pertrauką pakvietėme jį atvykti į Lietuvą padirbėti vietos archyvuose ir išplėtoti savo temą.) K. Oboznas, pritardamas, jog vyko Baltijos šalių okupacija, pabrėžė, kad ir „TSRS viduje buvo sovietinė okupacija“. Tai nuskambėjo gana naujai ir sukėlė nemažai klausimų bei pasisakymų. Pranešimą „Užsienio spectarnybų veiklos suaktyvėjimas prieš TSRS 1938–1941 metų pradžioje“ skaitė jaunas mokslininkas iš Maskvos, iš Rusijos istorijos instituto, istorijos m. kand. Aleksiejus Šatilovas (Алексей Шатилов). Autorius atkreipė dėmesį, kad tuo metu TSRS vadovybei buvo iškilusi rimta problema, nes labai trūko kadrų, kurie galėtų sėkmingai kovoti ir gaudyti užsienio šalių šnipus ir agentus TSRS teritorijoje. Kadrų trūko, nes dauguma jų iki karo stalininio teroro metu buvo sunaikinti valant partinius ir karinius sluoksnius. Nurodydamas, kiek buvo išaiškinta užsienio agentų TSRS vakarinėse teritorijose, pranešėjas atkreipė dėmesį, kad ne visi jie priklausė šnipų kategorijai. Taigi, nukentėjo nemažai visai nekaltų žmonių.

 

 

1 il. Pranešimą skaito prof. J. Skirius

 

Konferencijos mokslinę dvasią šiek tiek prislopino kelių radikalų, neakademinės visuomenės atstovų pranešimai, kurie buvo labiau propagandinio nei mokslinio pobūdžio. Fondo „Istorinė atmintis“ atstovas Vladimiro Simindėjaus (Владимир Симиндей) pranešime „Autoritarinės Latvijos „kulbitų diplomatija“ 1934–1940 m.“ bei Baltijos kultūros publicistinio leidinio „Klio“ redaktoriaus Rygoje Igorio Gusevo pranešime „K. Ulmanio režimo Latvijoje 1940 m. žlugimo prielaidos 1917–1919 m. įvykių kontekste“ buvo bandoma, pasirinkus neesminių negatyvių faktų, apjuodinti Latvijos respublikos vadovybę, pabrėžti K. Ulmanio „fašizmo propagavimą Latvijoje“. Buvo bandoma klausytojams įteigti, kad nuo pat susikūrimo Latvijos valstybė jau buvo pasmerkta žlugti.

 

 

2 il. Pranešimą skaito prof. L. Truska

 

Pirmos konferencijos dienos pabaigoje vyko diskusijos ir pranešimų aptarimas. Prof. J. Skirius, remdamasis revoliucionieriaus ir TSRS diplomato Ivano Maiskio (Иван Майский) atsiminimais, priminė konferencijos dalyviams bolševikų užsienio politiką siekiant sugrąžinti į TSRS sudėtį buvusias carinės Rusijos teritorijas, kurias Rusija prarado po Pirmojo pasaulinio karo. Konferencijos dalyviams buvo primintas ir Maskvoje veikęs Kominternas, kuris kėlė Pasaulinės socialistinės revoliucijos lozungą ir bandė ginklu vykdyti Raudonąją intervenciją į kaimynines šalis. Prof. L. Truska argumentuotai sukritikavo radikalų pateiktas negatyvias nuostatas Latvijos atžvilgiu.

 

 

3 il. Konferencijos dalyviai palinkę prie naujausių Rusijos istorikų knygų

 

Antrąją konferencijos dieną pradėjo svečias iš Lenkijos, Poznanės A. Mickevičiaus universiteto, prof. Kšištofas Petkevičius (Krzisztof Petkewicz). Jis perskaitė daugiau teorinio pobūdžio pranešimą „Lenkijos tarptautinė padėtis XX a. 4 dešimtmečio pabaigoje kaip šiuolaikinės Lenkijos istorijos politikos elementas“. Autorius aptarė svarbių Lenkijai praeities įvykių įamžinimo problemą, ypač išsamiai kalbėjo apie Varšuvos sukilimą ir jo įamžinimą po 2004 m. Anot autoriaus, lenkų jaunimas silpnai žino Antrojo pasaulinio karo istoriją, bet, juokaudamas pažymėjo pranešėjas, neblogai išmano dabartinių dešiniųjų politinių jėgų kovą su komunizmo palikimu. Baltarusijos valstybinio informatikos ir radioelektronikos universiteto docentas Aleksandras Gronskis (Александр Гронский) pranešime „1939 m. rugsėjo 17 d. įvykių suvokimas šiuolaikiniame baltarusių politiniame diskurse“ išskyrė tris skirtingas istorikų pozicijas vertinant Molotovo–Ribentropo pakto pasekmes. Jis pažymėjo, kad dalis istorikų laikosi nuomonės, jog Lietuva, atgavusi Vilniaus kraštą iš TSRS, paprasčiausiai okupavo jį, nes baltarusiai šią teritoriją laiko sudėtine Baltarusijos teritorijos dalimi. Prof. J. Skirius pranešime „Vilniaus klausimas ir Lietuvos vyriausybė 1939 m. rugsėjo 1–19 d. d. naujausioje lietuvių istoriografijoje“ dar kartą priminė apie Vilniaus svarbą Lietuvai ir aptarė alternatyvaus (t. y. savo jėgomis) Vilniaus susigrąžinimo sąlygas. Pskovo universiteto filosofė docentė Natalija Jarmolič (Наталия Ярмолич) pranešime „1938–1941 metų įvykiai šiuolaikiniame istorijos diskurse“ filosofiškai aptarė istorikų diskusijas to laikotarpio įvykių klausimais. Ji pažymėjo, kad paktas su Vokietija buvo neišvengiamas, bet pats „paktas jau užfiksavo TSRS pergalę prieš nacizmą“. Tenka pastebėti, jog docentei požiūris, kad įvykdyta Baltijos šalių ir Lenkijos teritorijos okupacija, yra nepriimtinas, nes ji laikosi senos šovinistinės tendencijos, jog Raudonoji armija 1939–1940 m. užėmė nuo amžių rusų žemes („исконно русские земли“). Pranešėja sulaukė nelabai patogių klausimų ir iš savo kolegų – Rusijos istorikų. Įdomų pranešimą padarė Daugpilio universiteto dėstytojas Dmitrijus Olechnovičius (Dmitrijs Aļehnovičs), jis apžvelgė Latvijos rusų padėtį nacių okupacijos laikotarpiu. Pranešėjas aptarė Latvijos rusų grupes (sentikiai, Rygos rusai ir kitų vietovių rusai) ir nacių požiūrį į juos; Rusų batalionų Latvijoje padėtį. Nacių propagandoje buvo aiškiai daromas skirtumas tarp „ruso“ ir „tarybinio ruso“. Sankt-Peterburgo universiteto prof. Jevgenijus Petrovas (Евгений Петров) pranešime „Antibolševikinis romanas dabar nemadingas: rusų emigracijos JAV padėtis Antrojo pasaulinio karo pradžioje“ aptarė tris rusų emigrantų grupes, kurios skyrėsi savo požiūriu į bolševikinę J. Stalino valdžią. Tik nedidelė jų grupelė pasisakė, kad reikia remti bolševikus prieš nacius, o dauguma emigrantų laikėsi pozicijos – arba kovoti prieš bolševikus kartu su naciais, arba kovoti ir prieš nacius, ir prieš bolševikus. Pskovo pedagoginio universiteto pirmasis prorektorius prof. Aleksandras Sedunovas (Александр Седунов) mūsų pagrindinis globėjas) pranešime „RTFSR Šiaurės-vakarų pasienio rajonai 4 dešimtmečio pabaigoje“ aptarė žmonių trėmimą Pskovo gubernijoje. Trėmimų pagrindinės priežastys – tariamas šnipinėjimas ir banditizmas. Pranešėjas pabrėžė, kad daugiausia nukentėjo Leningrado gyventojai, po jų Pskovo gubernijos gyventojai, o toliau ir kitos RTFSR vietos. Paskutinį pranešimą perskaitė istorijos m. kand. Andrejus Petrenko (Андрей Петренко) iš Maskvos – „Švedijos–Latvijos santykiai po K. Ulmanio perversmo 1934 m. gegužės 15 d.“ Pranešėjas neišvengė „fašistinio režimo Latvijoje“ vertinimo. Vis dėlto jis stengėsi remtis faktais ir atskleisti dvišalius santykius bei jų reikšmę kiekvienai šaliai.

 

Pskovo universiteto Istorijos fakulteto Rusijos istorijos katedros vedėjas prof. A. Filimonovas (А. Филимонов) gerai įvertino konferencijos darbą ir perskaitytus pranešimus. Pažadėta, kad konferencijos organizatoriai išleis visus perskaitytus pranešimus atskiru leidiniu. Be to, prof. A. Filimonovas nuoširdžiai padėkojo atvykusiems iš užsienio konferencijos dalyviams. Jiems buvo surengta labai įdomi ekskursija po Pskovo senąjį Kremlių. Lietuvos atstovai pasiliko Pskove dar vienai dienai, norėdami detaliau apžiūrėti Pskovo įžymybes ir istorines vietas. Pastebėjome, kad mieste atstatomi ir restauruojami seni ir istorinę reikšmę turintys pastatai, cerkvės ir vienuolynai. Kolegos iš Pskovo pasakojo, kad vietos valdžia skiria nemažai lėšų senajai miesto kultūrai prikelti.

 

Juozas SKIRIUS