„Istorija“. Mokslo darbai. 76 tomas
Benediktas ŠETKUS. Žodinė istorija ir jos vaidmuo moksleivių ugdymui(si)
Spausdinti

Anotacija. Straipsnyje nagrinėjami žodinės istorijos taikymo bendrojo lavinimo mokykloje aspektai. Remiantis užsienio autorių publikacijomis siekiama bendrais bruožais apibūdinti žodinės istorijos raidą bei sampratą. Aptariama žodinės istorijos specifika ir kiek ši istorijos tyrimo kryptis yra aktuali mokiniams. Pagrindinis publikacijoje nagrinėjamas klausimas – kokią naudą mokantis istorijos bendrojo lavinimo mokykloje teikia žodinė istorija moksleivių žinioms plėtoti(s) ir gebėjimams ugdyti(s).

 

Prasminiai žodžiai: istorija, žodinė istorija, moksleiviai, ugdymas, įgūdžiai.

 

Abstract. The article investigates some aspects of the application of oral history teaching in secondary schools. On the basis of the publications by foreign authors, the author of the article aims to characterize the conception and development of oral history, its specific character and its relevance to pupils. The major issue analyzed in the article is the importance and relevance of oral history teaching for the development of pupils’ knowledge and the formation of their skills.

 

Key words: history, oral history, pupils, development, skills.

 

 

Įvadas

 

Šių laikų istorijos moksle ir istorijos mokymo tarptautinėje praktikoje vis daugiau dėmesio skiriama žodinei istorijai. Pastaruoju metu žodinės istorijos projektai vis dažniau taikomi ir Lietuvos bendrojo lavinimo mokykloje. Tačiau jų įgyvendinimas kelia nemaža sunkumų žodinės istorijos organizatoriams ir vykdytojams, kadangi nežinoma, kaip tokio pobūdžio veiklą efektyviai organizuoti. Todėl dažnai susiklosto situacija, kurią maždaug prieš keturis dešimtmečius apibūdino Valkininkų vidurinės mokyklos istorijos mokytojas V. Galvėnas, sakydamas, kad „pakviesti liudininkai turi svarių faktų, bet nesugeba jų trumpai išdėstyti, ir todėl pamoka būna blanki“[1].

 

Lietuvių istoriografijoje žodinės istorijos klausimai yra mažai nagrinėti. Paminėtina nedidelės apimties G. Potašenko publikacija „Žodinė istorija ir jos ypatybės“, kurioje autorius apžvelgia kai kuriuos teorinius ir praktinius žodinės istorijos taikymo aspektus[2], L. Pušinskytės straipsnis „Žodinės istorijos metodas, jo taikymo rezistencijos tyrimuose problemos“[3]. Žodinės istorijos taikymo galimybes lyčių istorijai yra nagrinėjusi Dalia Marcinkevičienė[4], o minėtą istorijos tyrimo metodą plačiai taikiusi nušviečiant kai kurių Lietuvos moterų biografijas[5].

 

Šiuolaikinės lietuvių istorijos didaktikos leidiniuose nėra paskelbta darbų apie žodinės istorijos taikymo galimybes mokant istorijos bendrojo lavinimo mokykloje.

 

Straipsnio tikslas – išanalizuoti užsienio valstybių šiuolaikinę istorijos didaktikos literatūrą siekiant atskleisti žodinės istorijos reikšmę dirbant su bendrojo lavinimo mokyklos moksleiviais. Siekdamas minėto tikslo straipsnio autorius išsikėlė šiuos uždavinius:

 

Pirma, išsiaiškinti žodinės istorijos sampratą ir bendrais bruožais aptarti žodinės istorijos raidą tarptautiniu mastu.

 

Antra, nustatyti žodinės istorijos unikalumą ir jos dermę su moksleivių interesais istorijai ir istorijos dalykui.

 

Trečia, išsiaiškinti, kokią naudą bendrojo lavinimo mokyklos mokinių ugdymui(si) teikia žodinė istorija.

 

Straipsnis rengtas analizuojant istorikų ir istorijos didaktikos specialistų metodinio pobūdžio darbus, kurie publikuoti lietuvių, anglų, lenkų ir rusų kalbomis. Straipsnio autorius taip pat remiasi savo asmenine patirtimi, kurią įgijo dirbdamas kaip kraštotyrininkas, istorijos mokytojas ir nuolat bendraudamas su pagyvenusiais žmonėmis.

 

Žodinės istorijos samprata

 

Žodinė istorija yra seniausia istorijos žinių perteikimo forma. Kaip pažymėjo P. Penkauskas darbe „Istorijos dėstymo metodika“, istorijos mokslas prasidėjo būtent nuo „pasakojamosios istorijos krypties“ ir tai buvo būdinga „tautų kūdikystės ir kultūros vaikystės laikotarpiui“[6]. Anot autoriaus, žodžiu perduodami pasakojimai atsirado todėl, kad taip elgtis skatino žmogaus smalsumas.

 

Iš kartos į kartą perduodami žodiniai pasakojimai išliko svarbūs istorijos šaltiniai ir vėlesniais laikais – kai atsirado rašytiniai šaltiniai. Antai V a. pr. Kr. „istorijos tėvas“ Herodotas klausinėjo amžininkų apie jo aprašomus graikų–persų karus, o graikų istorikas Tukididas naudojo žodinius šaltinius rašydamas „Peloponeso karo istoriją“. Jo darbas šiandien yra vertinamas kaip antikos istoriografijos viršūnė. Beje, Tukididas prisipažino, jog išsiaiškinti tiesą buvo labai sunku, kadangi amžininkai apie tą patį faktą kalbėjo skirtingai „vadovaudamiesi simpatijomis vienai ar kitai iš kariaujančių pusių“[7].

 

Nežiūrint žodinio pasakojimo subjektyvumo, toks metodas daugelį šimtmečių buvo naudojamas: jį naudojo istorikai rašydami istorijos veikalus, naudojo rašytojai, kai kūrė istorinius romanus. Ypač interviu [angl. „interview“: 1. žurnalisto pokalbis su valstybės, visuomenės, kultūros arba kokiu kitu veikėju, skirtas spaudai, radijui arba televizijai; 2. sociologinių tyrimų metodas; pokalbis, kuriuo kryptį ir tikslus numato tyrėjas; atsakymai apibendrinami][8] metodas sociologų, žurnalistų ir istorikų pradėtas taikyti XIX a. Nepaisant XIX a. antroje pusėje istorijos moksle įsigalėjusio dokumentų kulto, taip pat tuo metu nuskambėjusio kategoriško teiginio, kad „nėra dokumento – nėra istorijos“, žodinė istorija po kelių dešimtmečių sulaukė pelnyto dėmesio[9].

 

Terminas „žodinė istorija“ (angl. „Oral History“) pradėtas vartoti Jungtinėse Amerikos Valstijose XX a. 5-me dešimtmetyje. Daugiausia prie jos populiarinimo prisidėjo Kolumbijos universiteto istorikas, žurnalistas Alanas Nevinsas (Allan Nevins), kuris 1948 m. įsteigė Kolumbijos žodinės istorijos tyrimo centrą. Minėtas centras ėmėsi įgyvendinti žodinės istorijos projektą: pradėjo kaupti gyventojų atsiminimus[10]. XX a. 7–8 deš. žodinės istorijos projektai dar labiau išplito, kadangi tuo metu pradėta naudoti garsą įrašančią techninę įrangą, t. y. diktofonus[11]. 1967 m. JAV istorikai įsteigė Žodinės istorijos asociaciją, 1969 m. Didžiosios Britanijos istorikai susibūrė į Žodinės istorijos draugiją, kuri rengė seminarus ir konferencijas bei leido specialius leidinius, skirtus žodinės istorijos teorijai ir praktikai nušviesti. Tuo metu vis daugiau istorikų pradėjo naudoti žodinės istorijos metodą paprastų šalies gyventojų istorijai tirti ir nušviesti[12].

 

Pažymėtina, jog pirmiausia žodinė istorija JAV buvo vertinama kaip šaltinis rengiant biografijas asmenų, kurie buvo priskiriami elitui. Tačiau netrukus žodinė istorija įgijo socialistų („kairiosios“) ir demokratiškos tyrimų metodologijos įvaizdį, kadangi jos dėka pradėta tirti kasdienio gyvenimo arba žemiausių visuomenės sluoksnių istoriją[13]. Todėl žodinę istoriją pradėta traktuoti kaip „liaudies istoriją“, kartu norint parodyti, kad ji yra priešpriešinama vadinamajai „mokslo“ istorijai, arba „oficialiai“ istorijai[14]. Kaip pažymi rusų istorikas I. Orlovas, išreikšdama savitą protestą vadinamajai „sustingusiai“ akademinei istorijai, kuri remiasi rašytiniais šaltiniais, žodinė istorija įgavo platų mastą Vakarų istoriografijoje, po 1990 metų ji vis labiau įsitvirtina rusų istoriografijoje[15].

 

Žodinės istorijos problemos, ko gero, pirmą kartą Europos mastu plačiai buvo nagrinėjamos XV tarptautiniame istorijos mokslo kongrese, kuris 1980 m. vyko Bukarešte. Minėtame kongrese išsakytos mintys atkreipė Europos istorikų dėmesį į žodinę istoriją ir po kongreso pasirodė straipsnių, skirtų žodinės istorijos metodologijai[16]. Šis faktas liudija, kad žodinė istorija yra palyginti naujoviška istorijos tyrimo kryptis.

 

Kaip minėta, Lietuvoje žodinė istorijos metodologija nėra plačiai nagrinėta. Tačiau žodinė istorija seniai yra pelniusi kraštotyrininkų ir etnografų pripažinimą. Tai akivaizdžiai liudija etnografų sudarytos atmintinės, naudojamos imant interviu iš pagyvenusių žmonių. Vienas iš tokių leidinių – J. Mardosos sudaryta knyga „Apie metodiką ir metodinės priemonės: medžiaga etnografinei praktikai“[17]. Pažymėtina, kad istorijos mokymo praktikoje žodinės istorijos elementai taip pat buvo nuo seno propaguojami. Pvz., 1938 m. išleistame J. Norkaus „Istorijos vadovėlyje V ir VI pradžios mokyklos skyriams“ užtinkame tokias vadovėlio autoriaus pateiktas užduotis mokiniams: „pasiklauskite senus žmones, ką jie dar yra girdėję apie alkas, senus kapus, piliakalnius, apie burtus, prietarus, kerus, monus, aitvarus, ir visa tai surašykite“, „paieškokite senoviškų prietarų, dainų ir pasakų ir juos surašykite“ ir pan.[18] Panašaus pobūdžio užduočių buvo pateikta sovietmečio vadovėliuose, jų yra ir šiuolaikinėse mokymo priemonėse.

 

Žodžiu perduodamą informaciją apie praeitį kai kurie autoriai skirsto į dvi rūšis. Pirma, gyvuoja žodinė tradicija, t. y. pasakojimai apie praeities žmones ir įvykius, perduodami iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą. Kita rūšis – žodiniai atsiminimai, t. y. ką žmonės pasakoja per interviu, kai istorikas (ar kas kitas) juos klausinėja. Tokiu būdu surinkti duomenys yra vadinami žodine istorija. Taigi sąvoka „žodinė istorija“ yra sakytinių liudijimų apie individualią praeitį užrašymas ir interpretacija[19]. Žodinės istorijos negalime sutapatinti su folkloru, paskalomis, gandais arba paplitusiais juokeliais. Žodinės istorijos specialistai turi patikrinti informaciją, ją analizuoti ir susieti su istoriniu kontekstu[20].

 

Žodinės istorijos samprata nėra tiksliai suformuluota, todėl iki šiol pateikiama kiek skirtingai. Antai Kolumbijos enciklopedijoje žodinė istorija yra apibūdinama kaip interviu davėjo suteiktos istorinės informacijos, dažniausiai įrašytos į juostą arba vaizdo įrašą, apie svarbius įvykius ar laikmetį rinkimas[21]. Kitur žodinė istorija yra apibūdinama kaip sociologinis metodas rekonstruoti istoriją ir žmonių likimus naudojant interviu metodą, o tai suteikia daug retrospektyvinės informacijos apie įvykius[22]. Trečia grupė autorių pateikia tokią sampratą: „žodinė istorija yra sisteminis rinkimas gyvenančių žmonių liudijimų apie jų asmeninę patirtį“[23].

 

Kaip minėta, žodinei istorijai įvardyti anglų kalba vartojamas terminas „Oral History“, vokiečių kalboje naudojamas terminas „Erinnerte Geschichte“, kas reikštų „atminties istorija“, arba „Mündlich erfragte Geschichte“ („žodžiu apklausta istorija“)[24]. Rusų kalba žodinei istorijai įvardyti naudojamas terminas „устная история“, arba „изустная история“[25].

 

Šiame straipsnyje autorius minėtą istorijos rūšį įvardija terminu „žodinė istorija“ ir remiasi „Lietuvių kalbos žodynu“ (taip pat galimi terminai „sakytinė istorija“, „pasakojamoji istorija“)[26].

 

Žodinės istorijos unikalumas ir jos dermė su moksleivių interesais

 

Mokydamiesi istorijos moksleiviai naudojasi įvairiais istorijos šaltiniais – tekstiniais dokumentais, mokslo populiarinimo literatūra, nuotraukomis, karikatūromis ir pan. Žodinė istorija, skirtingai nuo minėtų šaltinių, yra unikali ir suteikia specifinės informacijos.

 

Kaip minėta, žodinė istorija pirmiausia suteikia žinių apie paprastus gyventojus, kurių pažiūros ir likimai dažniausiai neatsispindi rašytiniuose šaltiniuose. Oficialūs dokumentai dažnai atspindi politikų ar kitų visuomenės veikėjų požiūrį bei interesus, tačiau ne paprastų žmonių. Todėl tuo atveju, kai moksleiviai siekia rekonstruoti praeities gyvenimą remdamiesi vien rašytiniais šaltiniais, paaiškėja, kad vien jų nepakanka, tenka remtis žodine istorija[27]. Ypač tai aktualu aiškinantis šeimos, giminės ar vietos bendruomenės istoriją. Taip pat reikalinga pabrėžti, kad žodinė istorija atveria plačias perspektyvas asmeninio (privataus) pobūdžio informacijai įgyti: sužinoma apie asmens lūkesčius, jausmus, nusivylimus, šeimos istoriją, tarpasmeninių santykių raidą bei ją lėmusias priežastis ir kt.

 

Kitas žodinės istorijos unikalumas yra tas, kad ji padeda išsaugoti skaitmeninės informacijos amžiuje neišliekančią informaciją. Antai XX, XIX, XVIII ir ankstesniais amžiais buvo paplitęs laiškų rašymas. Šiandien laiškai padeda istorikui ar šiaip besidominčiam praeitimi kaip vienas labiausiai paplitusių istorijos šaltinių, iš kurių galima daug sužinoti apie to meto žmonių gyvenimą. Akivaizdus pavyzdys – R. Ragauskienės ir A. Ragausko studija apie XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės moterų korespondenciją „Barboros Radvilaitės laiškai Žygimantui Augustui ir kitiems“[28].

 

Laiškus anuomet rašė ne tik kilmingi asmenys, bet ir įvairių gyventojų sluoksnių atstovai. Tačiau informacijos amžiuje minėtas istorijos šaltinis (iš ateities perspektyvos) bus retai užtinkamas: jį nukonkuravo telefoninio ryšio priemonės, elektroninis paštas ir kitos kompiuterinės technologijos. Minėtomis ryšio priemonėmis perduodama informacija nėra išsaugoma, todėl kartu pranyksta daug žinių apie paprastus gyventojus ir dabarties kasdienį gyvenimą. Todėl seka išvada, kad be žodinės istorijos plėtojimo ateities istorikai negalės rekonstruoti XX a. pabaigos – XXI a. pradžios personalijų istorijos[29].

 

Pažymėtina, jog moksleiviai gali nemažai prisidėti prie minėtos informacijos (t. y. žodinės istorijos) išsaugojimo. Pirmutinis uždavinys – užrašyti šių dienų žmonių atsiminimus, antra – juos išsaugoti ateičiai arba publikuoti. Beje, Lietuvoje yra pasitaikę atvejų, kai moksleiviai iš vyresnių žmonių yra sužinoję ir pagarsinę kai kuriuos vietos istorijai reikšmingus faktus – nustatę knygnešių gimimo vietą, išsiaiškinę Antrojo pasaulinio karo metais žydus slėpusius asmenis ir pan.

 

Svarbi žodinės istorijos ypatybė yra ta, kad jos dėka moksleiviai gali sužinoti apie praeities įvykius ar jų aspektus, kurie labiausiai domina. Naudojant rašytinius šaltinius nėra galimybių sužinoti apie tai, kas juose nėra užfiksuota, apie ką nėra rašoma. O tiesiogiai bendraujant su praeities liudininku galima paklausti, kas labiausiai rūpi, ar išklausinėti įvykių amžininką pakartotinai.

 

Apibendrinant išsakytas mintis galima teigti, jog žodinė istorija suteikia mokiniams plačias galimybes rinkti istorinio pobūdžio informaciją ir ją išsaugoti ateities kartoms, taip pat sudaro palankias sąlygas atlikti mokinių interesus atitinkantį istorinį tyrimą.

 

Žodinės istorijos ugdomoji reikšmė mokiniams

 

Apie žodinės istorijos naudą vaikams užsimenama ankstesnių kartų istorikų ir pedagogų darbuose. Antai S. Daukantas veikale „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ pažymi, kad savo darbą skiriantis motinoms, „kurios geba savo vaikams darbus jų prabočių papasakoti“[30]. Vyskupas M. Valančius 1872 m. parašytame beletristinio pobūdžio darbe „Pasakojimas Antano tretininko“ propaguoja pagyvenusio žmogaus vaizdingą pasakojimą apie Lietuvos praeitį jaunesnio amžiaus vaikams[31]. Analogiško požiūrio laikėsi ir prieškario Lietuvos pedagogas J. Geniušas, jis teigė, kad vaikai dažnai girdi mamos ar kitų žmonių pasakojimus. Autorius pažymi, kad vaikai mėgsta pasakojimus, jei tik šie pasakojimai yra įdomūs ir ne per ilgi, kadangi jiems „sunku suvokti logiškas pasakojimo dalių sąryšis“[32].

 

Reikia pažymėti, jog čia išsakytos mintys lieka aktualios ir mūsų dienomis. Kaip pavyzdį galima paminėti šiuolaikines JAV švietimo institucijų pateiktas rekomendacijas dėl istorijos mokymo, kur tėvai raginami supažindinti vaikus su įvairiais pasakojimais iš šeimos praeities – apie žmones ir įvykius[33].

 

Analizuojant užsienio autorių darbus dėl žodinės istorijos naudos moksleiviams, galima išskirti kelias reikšmes.

 

Žodinė istorija padeda moksleiviams plėtoti žinias apie praeities įvykius, kuriuos jie mokosi per pamokas. Moksleiviai išgirsta apie tai iš žmonių, kurie tuos įvykius atsimena ir yra asmeniškai patyrę. Taip žodinė istorija papildo vadovėlyje pateiktas žinias – supažindina su įprastu žmonių gyvenimu kuriuo nors metu, atskleidžia, kaip kuris nors istorijos įvykis klostėsi gyvenamojoje vietovėje ar vietos bendruomenėje[34]. Antai Holokausto ir žydų kultūros Lietuvoje studijų centras „Atminties namai“ keletą metų rengė moksleivių darbų konkursą „Mūsų senelių ir prosenelių kaimynai žydai“. Per minėtą konkursą moksleiviai iš įvairių Lietuvos miestų ir miestelių apklausė šimtus vyresnio amžiaus gyventojų, kurie pasidalijo savo atsiminimais apie žydų gyvenimą Lietuvoje iki Antrojo pasaulinio karo ir apie žydų egzekucijas nacių okupacijos metais[35]. Akivaizdu, jog žinių rinkimas apie žydų likimą kuriame nors Lietuvos miestelyje padeda mokiniams geriau apskritai suvokti Antrąjį pasaulinį karą – kada jis vyko, kas kariavo, kaip tai palietė Lietuvą ir pan.

 

Atrodo vertingos yra T. K. Ščeglovos straipsnyje „Žodinė istorija ir kraštotyrinė veikla“ išsakytos mintys, jog pirmiausia reikėtų rinkti žodinę istoriją, kuri atspindi XX a. socialinius kataklizmus. Būtent taip autorė įvardija sovietinio laikotarpio įvykius ir reiškinius: valstiečių išbuožinimą ir prievartinį kolūkių kūrimą, gyventojų trėmimus, žmonių dalyvavimą sovietinio laikotarpio statybose ir plėšinių įsisavinimą, valstietiškos šeimos darbo ir buities tradicijas bei visuomenės sąmonę – amžininkų požiūrį į asmenybės kultą, vienpartinę sistemą, liaudies požiūrį į socializmą ir sovietinį patriotizmą, taip pat siūloma fiksuoti, kaip šalies gyventojai vertina Sovietų Sąjungos žlugimą ir posovietinių respublikų raidą[36].

 

Taigi galima konstatuoti, kad minėta žodinės istorijos reikšmė moksleiviams dažniausiai yra traktuojama kaip pati svarbiausia, nes padeda plėtoti žinias apie praeities įvykius, kuriuos jie mokosi per pamokas.

 

Žodinė istorija padeda moksleiviams ugdytis tyrimo įgūdžius. Pažymėtina, kad žodinius istorijos projektus gali įgyvendinti mokiniai iš skirtingų amžiaus grupių: pradedant pradinės mokyklos ir baigiant dvyliktos klasės mokiniais. Tyrimo įgūdžių ugdymas pirmiausia pasireiškia tuo, kad prieš pradedant įgyvendinti žodinės istorijos projektą, reikia turėti žinių apie tiriamo laikotarpio istorinį kontekstą – suvokti kurio nors laikotarpio politinio, ekonominio, socialinio gyvenimo ypatumus. Tuo tikslu mokiniams reikia susipažinti su tradiciniais istorijos šaltiniais: tai tematikai skirtais istorikų darbais, senais laikraščiais, nuotraukomis ir kt.[37] Taigi moksleiviai turi rinkti informaciją konkrečia tema iš įvairių istorijos šaltinių. Priešingu atveju, nesuvokdami istorinio konteksto, jie nesugebės paaiškinti interviu davėjui, ką jie nori sužinoti ir išsiaiškinti arba jų pateikiami klausimai bus atsitiktiniai.

 

Vykdant žodinės istorijos projektą negalima apsiriboti vieno žmogaus atsiminimais. Vieno asmens pateikta informacija gali būti subjektyvi: jis gali būti daug ką pamiršęs arba gali pasakoti specialiai klaidingai dėl asmeninių priežasčių[38]. Reikia siekti apklausti kelis asmenis ir jų pasakojimus palyginti. Imdami interviu iš kelių žmonių mokiniai pastebi, kad apie tuos pačius įvykius jie kalba skirtingai. Todėl žodinės istorijos rinkėjas privalo atlikti kad ir nesudėtingą analizę – patikrinti pateiktus faktus[39]. Taigi žodinė istorija bet kuriuo atveju padeda moksleiviams ugdytis tyrimo įgūdžius.

 

Žodinė istorija padeda mokiniams ugdytis rašymo įgūdžius. Istorikė K. Valbert teigia, kad vykdydami projektą mokiniai turi atlikti įvairaus pobūdžio rašto užduotis ir tradiciškai jas atlieka atsakingiau nei kasdienius rašto darbus. Viena iš aplinkybių yra ta, kad interviu duodančio žmogaus pasakojimas daro įspūdį ir sukelia klausančiojo jausmus, todėl pastarasis stengiasi visa tai kiek įmanoma perteikti savo rašytiniame pasakojime[40]. Dar daugiau kruopštumo būna rodoma tuo atveju, kai yra fiksuojami artimo ir brangaus žmogaus atsiminimai, pvz., senelio ar močiutės.

 

Pažymėtina, jog net ir tuo atveju, kai interviu yra įrašomas į diktofoną ir vėliau žodinį pasakojimą mokiniai turi pateikti raštu, tokia užduotis nėra paprasta: tenka įdėti daug pastangų, kad išsakytos mintys būtų suprantamos, o tekstas sklandus.

 

Žodinė istorija padeda mokiniams ugdytis kritinį mąstymą. Žodinė istorija sutelkia dėmesį į paprastus gyventojus, kurie žodinės istorijos metodologijoje neretai vadinami „mažais žmonėmis“[41]. Jau vien tai iš pagrindų keičia mokinių susidarytą nuostatą, kad apie praeities įvykius gali suteikti žinių tik žinomi ir svarbūs žmonės – prezidentai, karo vadai, žymiausi verslininkai, politikai. Ne mažiau svarbu, pasak K. Valbert, yra tai, kad žodinė istorija leidžia patirti suteikiamos informacijos prieštaravimus: „jeigu jūs pasiteirausite dvidešimt įvairių rasių ir skirtingą ekonominę padėtį užimančių žmonių apie gyvenimą JAV pietų valstijose segregacijos sąlygomis 6-me dešimtmetyje, jie papasakos jums dvidešimt skirtingų istorijų, kurių dauguma prieštaraus viena kitai“[42]. Kaip pastebi autorė, kiekvienas išgirstas pasakojimas gali būti teisingas žiūrint iš kiekvieno pasakotojo perspektyvos. Beje, rusų autorė T. K. Ščeglova yra pažymėjusi, jog „ilgus metus istorinė tiesa atsispindėjo tik žodinės kilmės šaltiniuose“[43]. Nekyla abejonių, jog minėta autorė turi omeny sovietinį laikotarpį, kuomet galiojo leidinių cenzūra.

 

Žodinė istorija yra unikali tuo, kad nėra vienintelio teisingo požiūrio į praeitį – yra daug skirtingų tiesų, iš kurių kiekviena yra kaip nedidelė dalis bendros istorijos. Todėl moksleiviai gali lyginti, kaip apie tą patį įvykį rašoma knygose ir kaip apie tai pasakoja įvykių amžininkas. Svarbu yra aiškintis, kodėl praeitis vaizduojama skirtingai ir kurie istorijos šaltiniai yra labiau patikimi. Toks veiklos pobūdis verčia mokinius suprasti interviu duodančio žmogaus požiūrį, verčia mąstyti, analizuoti ir taip ugdytis kritinį mąstymą.

 

Žodinė istorija padeda įtraukti visus mokinius į istorijos mokymosi veiklą. Žodinės istorijos projektai įtraukia mažiau motyvuotus moksleivius. K. Valbert nuomone, žodinė istorija įpareigoja pademonstruoti kitokius įgūdžius negu darbas su tradiciniais istorijos šaltiniais. Pvz., baigiamajame projekto etape tenka pristatyti rezultatus įvairiomis formomis – sukuriant specialų interneto tinklalapį, dokumentinį filmą, muziejaus ekspoziciją, parengti skaidres ar garso įrašų fragmentus. Tokio pobūdžio veikloje silpnesni mokiniai turi plačias galimybes parodyti savo istorijos supratimą ir analitinius įgūdžius[44].

 

Žodinė istorija padeda moksleiviams pajausti asmenines sąsajas su praeitimi ir vietos bendruomenės gyvenimu. Kai moksleivis sėdi ir kalbasi su vyresnio amžiaus savo bendruomenės nariu apie praeitį, istorija nustoja buvusi beveidė – bereikšmių vardų ir datų seka. Istorija suteikia tikroviškumo: leidžia suprasti, kas iš tikrųjų nutiko žmonėms, kokie buvo jų jausmai, viltys, siekiai, ypač, kai pasakojama pirmuoju asmeniu. Žodinė istorija padeda mokiniams suprasti praeityje gyvenusių žmonių džiaugsmus, kančią, sielvartą, baimę[45].

 

K. Valbert teigia, kad žodinė istorija taip žavi moksleivius, kad jie savo iniciatyva nusprendžia sužinoti daugiau apie tuos pačius įvykius, todėl ryžtasi apklausti daugiau amžininkų. Tokiu atveju mokiniai bando jų pasakojimus sieti su anksčiau girdėtais pasakojimais „į vieną istoriją“. Mokiniai neretai sako nesitikėję, kad juos sužavės jų seneliai ar kad jų gimtojo miesto praeitis tokia įdomi. Taip atsiranda glaudesnis ryšys tarp moksleivių ir vyresnio amžiaus bendruomenės narių.

 

Pažymėtina, jog kai kurie autoriai siūlo moksleiviams tirti bendruomenės (gyvenamosios vietovės) istoriją remiantis ne rašytiniais šaltiniais, o žodine istorija. Jų nuomone, tai darytina dėl to, kad „daugelis svarbių bendruomenės aspektų nėra įamžinta knygose arba laikraščiuose“[46].

 

Žodinė istorija padeda moksleiviams ugdytis tarpasmeninio bendravimo įgūdžius. Interviu imantis žmogus turi būti atidus klausytojas, rodyti pagarbą vyresniam žmogui ir palaikyti gerą dvasinę atmosferą. Be to, jis turi gebėti perduoti savo nuostatą kitam žmogui kūno kalba, balso tonu, naudodamas tinkamus žodžius, posakius. Užmezgant kontaktą ir vėliau norint jį palaikyti su pagyvenusiu žmogumi, reikia įgyti kito žmogaus pasitikėjimą bei pagarbą[47].

 

J. Mojer sudarytoje žodinės istorijos atmintinėje nurodoma, kad interviu duodančiam žmogui pagarba turi būti rodoma dar prieš pirmą susitikimą. Likus dienai ar dviem iki susitikimo reikėtų dar kartą susisiekti su interviu davėju ir priminti apie susitarimą pasidalyti savo atsiminimais. Susitikimo pradžioje reikia įsitikinti, ar interviu duodantis žmogus gerai supranta pokalbio tikslą ir kaip jo suteikta informacija gali būti panaudota. Imant interviu siūloma kalbėti po vieną, laikytis tylos, neskubinti pagyvenusio žmogaus[48]. Visa tai yra svarbu ir turi reikšmės moksleiviams ugdantis tarpasmeninio bendravimo įgūdžius.

 

Iš pateiktų faktų prieiname prie išvados, kad žodinė istorija turi didelę ugdomąją reikšmę mokiniams – jie įgyja istorijos žinių, ugdosi platų spektrą gebėjimų, teigiamas nuostatas istorinės praeities ir senyvų žmonių atžvilgiu.

 

Išvados

 

1. Žodinė informacija apie praeitį perduodama nuo gilios senovės. Ji yra dviejų rūšių: žodinė tradicija ir žodinė istorija. Žodinė tradicija – tai pasakojimai apie praeities žmones ir įvykius, perduodami iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą. Žodine istorija vadiname žmonių pasakojimus interviu metu, kai istorikas (ar kas kitas) juos klausinėja. Žodinė istorija išpopuliarėjo XX a. 5–7 dešimtmečiais JAV, Didžiojoje Britanijoje, o vėliau ir kitose valstybėse. Minėta istorijos kryptis daugiausia pasitelkiama tiriant žemiausių visuomenės grupių, kasdienio gyvenimo istoriją. Todėl žodinei istorijai prigijo „liaudies istorijos“, „kairiosios“ arba demokratiškos istorijos įvaizdis.

 

2. Žodinė istorija yra unikali ir atveria plačias galimybes moksleivių pažintiniams interesams bei įvairiapusei veiklai realizuoti. Ji suteikia mokiniams žinių apie paprastus gyventojus, kurių pažiūros ir likimai dažniausiai neatsispindi oficialiuose rašytiniuose dokumentuose. Ypač tai aktualu aiškinantis šeimos, giminės ar vietos bendruomenės istoriją. Užfiksuota žodinė istorija iš dalies kompensuoja skaitmeninės informacijos amžiuje prarandamą informaciją, kurią panaudodami ateityje istorikai galės išsamiau atkurti šių laikų gyvenimo būdą, personalijų istoriją. Taip pat žodinės istorijos dėka moksleiviai gali sužinoti apie praeities įvykius ar juos labiausiai dominančius aspektus.

 

3. Žodinė istorija turi didelę ugdomąją reikšmę bendrojo lavinimo mokyklų moksleiviams. Pirma, žodinė istorija padeda moksleiviams plėtoti žinias apie praeities įvykius, apie kuriuos jie mokosi per pamokas. Antra, žodinė istorija padeda moksleiviams ugdytis tyrimo įgūdžius. Trečia, žodinė istorija padeda mokiniams lavinti rašymo įgūdžius. Ketvirta, žodinė istorija padeda mokiniams ugdytis kritinį mąstymą. Penkta, žodinė istorija padeda įtraukti visus mokinius į istorijos mokymosi veiklą. Šešta, žodinė istorija padeda moksleiviams pajausti asmenines sąsajas su praeitimi ir vietos bendruomenės gyvenimu. Septinta, žodinė istorija padeda moksleiviams ugdytis asmeninio bendravimo įgūdžius.

 

Nuorodos

 

 



* Benediktas Šetkus – socialinių mokslų daktaras, Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Istorijos didaktikos centro direktorius; adresas: T. Ševčenkos g. 31, LT-03111 Vilnius, el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų sritys – tautinių mažumų mokyklų veikla Lietuvoje 1918–1940 m., istorijos mokymo procesas.

 



[1] Galvėnas, V. Kraštotyrinės medžiagos panaudojimas per istorijos pamokas. Mokymas ir komunistinis auklėjimas per istorijos ir visuomenės mokslo pamokas. Kaunas: Šviesa, 1972, p. 80.

[2] Potašenko, G. Žodinė istorija ir jos ypatybės, http://www.jewishstudies.lt/index.php?921091731 [žiūrėta 2009 02 03].

[3] Pušinskytė, L. Žodinės istorijos metodas, jo taikymo rezistencijos tyrimuose problemos. Genocidas ir rezistencija, 2008, nr. 2 (24).

[4] Marcinkevičienė, D. Lytis ir istorija: pasakojamosios istorijos metodas. Inter-studia humanitatis. 2008, Nr. 5, p. 88–96.

[5] Marcinkevičienė, D. Prijaukintos asmenybės, 1945–1970 metai: biografiniai Lietuvos moterų interviu. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2007, 205 p.

[6] Penkauskas, P. Istorijos dėstymo metodika. Vilnius: Vilniaus pedagoginio instituto kompiuterinės leidybos skyrius, 1992, p. 9.

[7] Орлов, И. Б. Устная история: генезис и перспективы развития. Отечественная история, 2006, № 2, c. 136.

[8] Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius: Alma littera, 2003, p. 328.

[9] Томсон, П. Устная история. Москва: Изд-во Весь мир, 2003, c.40–57.

[10] Biography: Allan Nevins. <http://www.answers.com/topic/allan-nevins> [žiūrėta 2009 02 05].

[11] Oral history. < http://www.answers.com/topic/oral-history> [žiūrėta 2009 02 05].

[12] Ten pat.

[13] Интервью со свидетелями: Основы Устной Истории. <http://erinnerungsort.de/-_206.html> [žiūrėta 2009 02 08].

[14] Maternicki, J. Majorek, Cz. Suchonski, A. Dydaktyka historii. Warszawa: Wydawnictwo Naukowe PWN, 1994, c. 79.

[15] Орлов, И. Б. Устная история: генезис и перспективы развития. Отечественная история, 2006, № 2, c. 136.

[16] Maternicki, J., Majorek, Cz., Suchonski, A. Dydaktyka historii. Warszawa: Wydawnictwo Naukowe PWN, 1994, c. 77.

[17] Apie metodiką ir metodinės priemonės: medžiaga etnografinei medžiagai [sudarytojas J. Mardosa]. Vilnius: VPU l-kla, 2002, 137 p.

[18] Norkus, J. Istorijos vadovėlis: pradžios mokyklos V ir VI pradžios mokyklos skyriams. 2 pataisytas leidimas. Kaunas: pažangos sp. „Viltis“, 1938, p. 84–85.

[19] Potašenko, G. Žodinė istorija ir jos ypatybės. < http://www.jewishstudies.lt/index.php?921091731> [žiūrėta 2009 02 03].

[20] Step-by-Step Guide to Oral History. <http://dohistory.org/on_your_own/toolkit?oralHistory.html> [žiūrėta 2009 02 07].

[21] Oral history. <http://www.answers.com/topic/oral-history> [žiūrėta 2009 02 05].

[22] Устная история. < http://www.diclib.com/cgi-bin/d1.cgi?l=ru&base=xn_sociology&page=showid&id=9804> [žiūrėta 2009 02 05].

[23] Step-by-Step Guide to Oral History, <http://dohistory.org/on_your_own/toolkit?oralHistory.html> [žiūrėta 2009 02 07].

[24] Интервью со свидетелями: Основы Устной Истории. <http://erinnerungsort.de/-_206.html> [žiūrėta 2009 02 08].

[25]  Oral History, <http://dic.academic.ru/dic.nsf/eng_rus_apresyan/66356/oral > [žiūrėta 2009 02 05].

[26] Lietuvių kalbos žodynas. < http://www.lkz.lt/startas.htm> [žiūrėta 2009 02 05].

[27] Walbert, K. The value of oral history. <http://www.learnnc.org/lp/pages/oh-value0406> [žiūrėta 2007 07 25].

[28] Ragauskienė, R., Ragauskas, A. Barboros Radvilaitės laiškai Žygimantui Augustui ir kitiems. Vilnius: Vaga, 2002, 256 p.

[29] Walbert, K. The value of oral history. <http://www.learnnc.org/lp/pages/oh-value0406> [žiūrėta 2007 07 25].

[30] Stašaitis, S. Istorija Lietuvos mokykloje (XVII a. – 1940). Vilnius: Mokslo aidai, 2004, p. 26.

[31] Ten pat, p. 35.

[32] Geniušas, J. Epizodiškojo istorijos kurso metodika. Kaunas: Šviesa, 1990, p. 35.

[33] History Education Begins at Home, <http://www.ed.gov/pubs/parents/History/Home.html> [žiūrėta 2007 07 25].

[34] Walbert, K. Oral history and student learning. <http://www.learnnc.org?lp?pages/763> [žiūrėta 2007 07 25].

[35] Mūsų senelių ir prosenelių kaimynai žydai: moksleivių darbų konkursas. Vilnius: Garnelis, 2002.

[36] Щеглова, Т. К. Устная история и краеведение. Преподавание истории в школе, 1998, 5, c. 60.

[37] Fundamentals of Oral History: Texas Preservation Gudelines. <http://www.thc.state.tx.us/publications/quidelines/oralHistory.pdf. > [žiūrėta 2007 07 25].

[38] Oral history. <http://www.answers.com/topic/oral-history> [žiūrėta 2009 02 05].

[39] Step-by-Step Guide to Oral History. <http://dohistory.org/on_your_own/toolkit?oralHistory.html> [žiūrėta 2009 02 07].

[40] Walbert, K. Oral history and student learning. <http://www.learnnc.org?lp?pages/763> [žiūrėta 2007 07 25].

[41] Интервью со свидетелями: Основы Устной Истории. <http://erinnerungsort.de/-_206.html> [žiūrėta 2009 02 08].

[42] Walbert, K. Oral history and student learning. <http://www.learnnc.org?lp?pages/763> [žiūrėta 2007 07 25].

[43] Щеглова, Т. К. Устная история и краеведение. Преподавание истории в школе, 1998, 5, c. 60.

[44] Walbert, K. Oral history and student learning. <http://www.learnnc.org?lp?pages/763> [žiūrėta 2007 07 25].

[45] Ten pat.

[47] Ten pat.

[48] Step-by-Step Guide to Oral History. <http://dohistory.org/on_your_own/toolkit?oralHistory.html> [žiūrėta 2009 02 07].

 

 

Gauta 2009 m. vasario 23 d.

Pateikta spaudai 2009 m. gruodžio 9 d.

 

Summary

Oral History and Its Role in Pupils’ Education

 

The article investigates some aspects of the application of oral history teaching in secondary schools. On the basis of the publications by foreign authors, the author of the article aims to characterize the conception and development of oral history. The essence of oral history is interviewing people by a historian (or some other person). Oral history gained popularity in the 5th–7th decades of the 20th century in the USA, Great Britain, later – in some other countries. This method was mainly applied while investigating life histories of people from lower social groups. Therefore, oral history acquired the image of “people’s history”, “leftist” or democratic history.

 

The article discusses specific character of oral history and its relevance to pupils. The major issue analyzed in the article is the importance and relevance of oral history teaching for the expansion of pupils’ knowledge and the formation and development of their skills. The author emphasizes a significant educational role of oral history. First, it helps pupils to expand their knowledge about past events which they cover during their history lessons; second, oral history helps pupils to develop research skills; third, it adds to the elaboration of the writing skills; fourth, it develops pupils’ critical thinking; fifth, oral history involves pupils into the process of history learning; sixth, it helps pupils to establish personal links with the past and the life of a local community; seventh, oral history encourages the development of interpersonal communication and contacts.