„Istorija“. Mokslo darbai. 76 tomas
Ilzė ŠENBERGA. Latvijos mokytojų kompetencija XX a. 3–4 dešimtmetyje
Spausdinti

Anotacija. Šiame straipsnyje nagrinėjama Latvijos valstybinių institucijų (Švietimo ministerijos ir kt.) veikla ir jos rezultatai organizuojant istorijos mokymą mokyklose (ypač sprendžiant istorijos mokytojų rengimo ir jų profesinės kvalifikacijos kėlimo klausimus) XX a. 3–4 dešimtmetyje. Istorijos mokytojų padėtis Latvijoje šiuo laikotarpiu atskleidžiama remiantis archyvų dokumentais (Latvijos valstybės istorijos archyvas (LVVA), f. 1632, ap.1) bei Latvijos švietimo ministerijos Mokyklos reikalų departamento ataskaitomis. Istorijos mokytojų išsilavinimo lygį ir kvalifikaciją padeda suvokti medžiaga apie mokytojų kvalifikacijos kontrolę.

 

Prasminiai žodžiai: istorijos mokytojas, mokytojų išsilavinimas, išsilavinimo lygis, Mokytojų kvalifikacijos priežiūros komisija.

 

Abstract. This article is a part of the research devoted to the study of activities of state institutions (e. g. Ministry of Education) in Latvia; it also analyses the results of these institutions in the organization of school history education (specifically solving the question about history teachers’ preparation and raising their professional level) in 1920ies – 1930ies. The situation of school history teachers in Latvia during that period is analyzed on the basis of archival materials (LVVA, f. 1632, ap.1) and the reports of the Latvian Ministry of Education, School department. The censoring materials of teachers, which are the main basis of this research, help to gain a clearer understanding of the educational level and the qualification of history teachers of that period.

 

Key words: history teacher, teachers’ education, level of education, teachers’ censoring commission.

 

 

Įvadas

 

Į šią temą verta atkreipti dėmesį jau vien todėl, kad iki šiol iš esmės ji nebuvo nagrinėjama. Mokslinėje literatūroje nesama jokio bendro susisteminto požiūrio į istorijos mokymo patirtį mokyklose Pirmosios Latvijos Respublikos gyvavimo laikotarpiu. Taigi iki šio neatskleistas ir joks požiūris į istorijos mokytojų rengimą. Istorijos mokymą mokyklose savo knygoje apžvelgė A. Staris (A. Staris) ir V. Usinis (V Ūsiņš)[1]. Integruotų dalykų mokymo kontekste jie aptarė mokymo laiko paskirstymą ir apibrėžė istorijos mokymo bendrąja prasme reikšmę bei funkcijas. Detalus požiūris būdingas ir A. Šildės (A. Šilde)[2] tyrimui bei knygai „XX a. Latvijos istorija“[3]. L. Žukovas (L. Žukovs) ir A. Kopelovica (A. Kopelovica)[4] bei I. Kesterė (I. Ķestere)[5] tyrinėjo būtent mokytojų rengimo Latvijoje klausimą XX a. 3–4 dešimtmetyje, tačiau jų tyrimai neakcentuoja mokytojų skirstymo į grupes pagal mokomuosius dalykus. Vis dėlto Pirmosios Latvijos Respublikos gyvavimo laikotarpiu su istorijos mokymu susiję klausimai tebėra aktualūs. Visuomenėje nesiliauja diskusijos apie valstybės istorijos mokymą ir daugybė žmonių teigiamų pavyzdžių ieško praeityje, o tyrimų šia tema trūkumas sudaro sąlygas įvairiems mitams, kurie tampa pagrindiniu politinių diskusijų argumentu.

 

Visa tai apibrėžė šio straipsnio temą – Istorijos mokymo organizavimas Latvijos mokyklose XX a. 3–4 dešimtmetyje.

 

Tyrimo uždaviniai – pateikti su mokytojų rengimu XX a. 3–4 deš. susijusios temos analizę; išanalizavus Mokyklos reikalų departamento ataskaitas bei medžiagą apie mokytojų kvalifikacijos kontrolę, atskleisti vidurinės mokyklos istorijos mokytojų išsilavinimo bei kvalifikacijos lygį Latvijoje Pirmosios Respublikos gyvavimo laikotarpiu.

 

Tyrimo pagrindas bei uždaviniai nulėmė ir tyrimo metodus. Analizuojant archyvinę medžiagą daugiausiai taikyti kiekybiniai ir kokybiniai tyrimo metodai bei hermeneutinė analizė (pastaroji daugiausiai taikyta analizuojant Mokyklos reikalų departamento ataskaitas).

 

Pradinės mokyklos istorijos mokytojų išsilavinimo lygis

 

Nauja švietimo sistema Latvijoje buvo formuojama 1919 metais priėmus Švietimo įstatymą. Mokytojų rengimas buvo vienas pirmųjų spręstų klausimų. Su mokyklos istorija susijusiuose tyrimuose[6] teigiama, kad po karo atnaujinant veiklą būtina organizuoti kursus ir taip atnaujinti mokyklos personalą. Mokykloms atnaujinus savo veiklą ir augant mokyklų skaičiui, augo ir poreikis mokytojų, galinčių dirbti tokiose mokyklose.

 

Gilinantis į švietimo sistemos funkcijas svarbu suprasti, kaip buvo organizuojamas mokytojų rengimas ir kokių rezultatų pasiekta šioje srityje. Šie klausimai analizuojami su Latvijos mokyklos istorija susijusiuose darbuose[7]. Vis dėlto šiuose darbuose nesama duomenų apie kai kurių dalykų mokymą bei mokytojų išsilavinimą. Dirbant su archyvine medžiaga, dokumentais ir XX a. 3–4 deš. Švietimo ministerijos veiklos ataskaitomis atsirado galimybė ištirti naujus to laikotarpio mokyklų veiklos faktus. Su profesinio istorijos mokytojų pasirengimo lygiu 1919–1940 metais susiję klausimai šiame darbe tyrinėjami analizuojant situaciją pradinėse ir vidurinėse mokyklose. Tačiau galime kalbėti apie atitinkamą išsilavinimą įgijusius istorijos mokytojus tik vidurinėse mokyklose, nes dėl mokytojų trūkumo Pirmosios Respublikos gyvavimo laikotarpiu Latvijos mokyklose dažnai dirbo asmenys, neturintys pedagoginio ir net bendrojo išsilavinimo. Todėl iki 1927 metų pradinėse mokyklose nebuvo sprendžiamas klausimas dėl mokytojų specializacijos į konkrečius mokymo dalykus[8]. Tai įrodo ir faktas, kad pagrindinis Mokytojų konferencijos 1921 metais klausimas buvo susijęs su būtinybe kelti mokytojų kvalifikaciją[9]. Būta ir nesklandumų, pvz., keblumai, susiję su visų pradinės mokyklos programos dalykų dėstymu, kai dėl žinių ir patirties trūkumo suprastėdavo mokymo kokybė. 1924 metais Mokyklos reikalų departamentas paskelbė suvestinę, kurioje teigiama, kad „mokytojai nėra tinkamai pasirengę mokyti tokių dalykų, kaip ... Latvijos istorija, geografija, netgi latvių kalba...“[10]. Vis dėlto dėl sistemingo mokytojų rengimo, pvz., organizuojamų kursų ar įsteigtos mokytojų reikalų institucijos[11], 1927 metais jau buvo galima pastebėti pirmuosius naujų pradinės mokyklos mokytojų rengimo rezultatus. Tai paskatino nustatyti griežtesnius mokytojų išsilavinimo reikalavimus, pvz., vidurinio išsilavinimo reikalavimą pradinių mokyklų mokytojams, o aukštojo išsilavinimo reikalavimas vidurinių mokyklų mokytojams buvo nustatytas jau pačioje pradžioje. Visgi 1919 m. priimto Švietimo įstatymo pirmaisiais galiojimo metais šiuos reikalavimus suvokti dažnai buvo sudėtinga. Nuo 1927 metų mokytojų bendruomenė pradėjo svarstyti švietimo kokybės gerinimo klausimą, skatindama ir pradinės mokyklos mokytojus specializuotis konkrečiose srityse. Tačiau, kaip teigiama 1927 metų Švietimo ministerijos Mokyklos reikalų departamento ir Centrinio mokyklos reikalų departamento veiklos ataskaitoje[12], tuo metu tokius pakeitimus įgyvendinti buvo sunku, ypač kaimo mokyklose. Vis dėlto reforma turėjo būti lengviau įgyvendinama didmiesčių mokyklose. Sunku apibrėžti, kaip efektyviai šia galimybe buvo pasinaudota, nes prieinama archyvinė medžiaga, straipsniai to laikotarpio leidiniuose, oficialios Švietimo ministerijos institucijų ataskaitos bei šiuolaikiniai mokyklos istorijos tyrimai nepateikia atsakymo į šį klausimą.

 

Pradinės mokyklos mokytojų specializacijos reikalavimai numatė nuo 1921 metų taikytų mokytojų kvalifikacijos reikalavimų pokyčius. Siekiant įgyvendinti šiuos pokyčius, parengta panaikinimo programa. 1930 metais pagal šią programą buvo numatoma perleisti tam tikrų dalykų mokymą tose srityse specializaciją įgijusiems mokytojams. Rezultatas – 1927 m. rugpjūčio 1 d. mokytojams išduoti 6756 pažymėjimai, suteikiantys pilną teisę „mokyti tam tikrus dalykus“[13]. Vis dėlto nepaisant įdiegtų naujovių, ne tik trečiajame XX a. dešimtmetyje, bet ir ketvirtojo dešimtmečio pradžioje kalbėti apie pradinės mokyklos mokytojų kompetenciją istorijos srityje, pakankamai aukštą istorijos mokymo lygį ir patį istorijos dalyką bendrąja prasme, kaip svarbų, nepriklausomą ir turintį aiškų vaidmenį pradinės mokyklos mokymo procese, buvo dar per anksti.

 

Vidurinės mokyklos istorijos mokytojų išsilavinimas ir kvalifikacija

 

Galime svarstyti apie mokyklos mokytojų kvalifikaciją ir jų pasirengimo lygį tik vidurinės mokyklos kontekste. Pirmaisiais naujos švietimo sistemos įgyvendinimo metais vidurinių mokyklų daugėjo. Tai skatino aukštąjį išsilavinimą turinčių mokytojų poreikį. Visgi pirmaisiais metais išsilavinimo lygis dažnai buvo žemiau reikalaujamos ribos[14]. Duomenis apie mokyklose dirbančius įvairių dalykų mokytojus, mokytojams taikomų kvalifikacijos reikalavimų rezultatus ir istorijos mokytojus galima rasti „Departamento suvestinėje apie mokyklų veiklos klausimus“, apžvelgiančioje 1919–1924 metų laikotarpį, bei Vyriausybės pranešime[15]. Remiantis šiais duomenimis, 1919–1920 mokslo metais dirbo 59 istorijos mokytojai[16]. Tačiau istorijos mokytojų išsilavinimo lygio klausimas pirmaisiais darbo metais nebuvo išspręstas. Svarbu pažymėti, kad Latvijos vidurinės mokyklos mokytojų skaičius antraisiais mokslo metais išaugo dvigubai, tačiau aukštąjį išsilavinimą įgijusių mokytojų skaičius radikaliai nepakito – nuo 130 iki 170[17]. Pirmaisiais mokslo metais 51 mokytojas (12,82 %) turėjo nebaigtą aukštąjį išsilavinimą, o antraisiais mokslo metais šis skaičius išaugo iki 108 (16,62 %). Nežinoma, kiek tarp jų buvo istorijos mokytojų, kadangi duomenys nebuvo suskirstyti į grupes pagal mokomuosius dalykus. Antrasis informacijos šaltinis apie vidurinės mokyklos mokytojus yra „Departamento suvestinė apie mokyklos veiklos klausimus“, paskelbta 1927 metais. Ši informacija buvo sudaryta pagal 1924 metų medžiagą apie mokytojams keliamus kvalifikacijos reikalavimus, taigi ji suteikia duomenų ir apie mokytojų išsilavinimą bei kvalifikaciją. Joje pateikiami detalūs duomenys apie pilnateisių mokytojų arba mokytojų kandidatų kategoriją, kuri buvo suteikiama vidurinės mokyklos mokytojams pagal jų išsilavinimo lygį, pedagoginį pasirengimą bei pedagoginio darbo patirtį[18]. „Suvestinėje“ pastebima, kad 1924 m. liepos 1 dieną vidurinėse mokyklose dirbo 546 pilnateisiai mokytojai (436 vyrai ir 110 moterų) bei 88 mokytojai kandidatai (69 vyrai ir 19 moterų). 27 iš jų (16 vyrų, 11 moterų) buvo visų reikalavimų neatitinkantys istorijos mokytojai ir 18 (2 vyrai ir 16 moterų) – pilnateisiai istorijos mokytojai[19]. Vis dėlto svarbu pažymėti, kad tikrąjį nurodytų mokytojų išsilavinimo lygį nustatyti sudėtinga, kadangi pagal „Latvijos švietimo įstaigų įstatymą“ (14 punktą) pilnateisiu vidurinės mokyklos mokytoju galėjo būti asmuo (Latvijos pilietis), kuris buvo įgijęs aukštąjį išsilavinimą tam tikroje srityje ir kuris, pastudijavęs papildomų pedagogikos dalykų, turėjo tam tikrą pedagoginę patirtį, tačiau, kita vertus, netgi aukštasis išsilavinimas negalėjo suteikti reikalingo statuso, jeigu asmuo neturėjo specialaus pedagoginio išsilavinimo[20]. Nepaisant to, vidurinį išsilavinimą turintys mokytojai taip pat galėjo tapti pilnateisiais mokytojais pabaigę reikalingus pedagogikos kursus ir turėdami pakankamą darbo mokykloje patirtį[21]. Kadangi šio tyrimo centre yra istorijos mokytojai, svarbu aptarti vidurinės mokyklos mokytojams keliamus kvalifikacijos reikalavimus, nes tik minėta „Departamento suvestinė apie mokyklos veiklos klausimus“ suteikia nemažai informacijos apie istorijos mokytojus. Archyvinės medžiagos analizė suteikia galimybę atsakyti į klausimus apie istorijos mokytojų išsilavinimą tik nuo 1927 metų[22].

 

Analizuojant mokytojų kvalifikacijos reikalavimų protokolus buvo nustatyta, kad 191 istorijos mokytojas, turintis aukštąjį išsilavinimą, įvykdė šios komisijos reikalavimus 1927–1941 metais. Turėtume atsižvelgti ir į tai, kad pagal 1924 metų rugsėjo mėnesį priimtą Mokytojų kvalifikacijos reikalavimų „priedą“[23], istorikai, įgiję aukštąjį išsilavinimą iki 1919 metų ir dirbę vidurinėse mokyklose, turėjo įgyti atitinkamą savo išsilavinimo lygio kategoriją iki 1927 metų. Todėl akivaizdu, kad dauguma pabaigusiųjų aukštąją mokyklą bei studentų jau nuo 1927 metų turėjo susidurti su mokytojų kvalifikacijos priežiūros komisija. Dauguma vidurinės mokyklos mokytojų buvo įgiję aukštąjį išsilavinimą Latvijos universitete. 1919 metais Filologijos fakultete pradėjo darbą dvejų metų studijų trukmės Pedagogikos katedra, kuri 1924/1925 mokslo metais tapo savarankiška institucija[24]. Latvijos universitete buvo rengiami ir istorijos specialistai. Kaip nurodyta universiteto leidinyje, 345 istorijos specialistai (5 % bendrojo studentų skaičiaus) universitetą baigė iki 1939 metų[25]. Kadangi dalis mokytojų neįgijo pilnateisio mokytojo statuso, galime daryti prielaidą, kad aukštąjį išsilavinimą turintys mokytojai kandidatai galėjo būti universiteto absolventai, neišklausę A. Daugės (A. Dauģes) paskaitų kurso, kuris buvo parengtas 1924 metais ir suteikė galimybę įgyti papildomą pedagoginį išsilavinimą[26]. Šią mokytojų grupę galėjo sudaryti ir Latvijos universiteto studentai. Kaip nurodyta šio universiteto leidinyje[27], 60 % studentų studijas derino su darbu visu ar puse etato. Taigi dalis jų atitiko mokytojams keliamus reikalavimus pradinėse ir vidurinėse mokyklose.

 

Apibendrinus mokytojų kvalifikacijos priežiūros komisijos įrašų duomenis, buvo sudaryta duomenų lentelė. Ji parodo bendrąją vidurinės mokyklos mokytojų situaciją konkrečiu laikotarpiu. Lentelė sudaryta remiantis informacija apie istorijos mokytojams komisijos sprendimu suteiktas kategorijas. Ji taip pat parodo mokytojų išsilavinimą ir pasiskirstymą pagal lytį.

 

 

1 lentelė

 

Mokytojų kvalifikacijos priežiūros komisijos veiklos rezultatai[28]

 

 

 

Nr.

 Metai

Skaičius

Istorijos mokytojai

Su aukštuoju išsilavinimu

Be aukštojo išsilavinimo

Iš viso

Susirinkimai

Mokytojai

Pilnateisiai

Kandidatai

Iš viso

Pilnateisiai

Kandidatai

Iš viso

Vyrai

Moterys

Iš viso

Vyrai

Moterys

Iš viso

Vyrai

Moterys

Iš viso

Vyrai

Moterys

Iš viso

1

1927

8

210

2

4

6

 

 

 

6

 

 

 

 

 

 

 

6

2

1928

7

159

 

 

15

 

5

5

20

2

1

3

 

 

 

3

23

3

1929

7

180

3

7

10

 

2

2

12

2

3

5

 

 

 

5

17

4

1930

5

100

 

1

1

1

 

1

2

 

 

 

 

 

 

 

2

5

1931

15

319

2

2

4

 

2

2

6

 

1

1

 

10

10

11

17

6

1932

16

695

4

4

8

1

2

3

11

3

5

8

3

11

14

22

33

7

1933

15

425

2

6

8

3

2

5

13

 

3

3

1

 

1

4

17

8

1934

7

330

3

4

7

 

5

5

12

 

1

1

 

5

5

6

18

9

1935

11

361

7

3

10

 

2

2

12

1

2

3

4

7

11

14

26

10

1936

10

611

8

4

12

 

1

1

13

1

3

4

4

10

14

18

31

11

1937

7

298

1

3

4

 

3

3

7

 

 

 

 

 

 

 

7

12

1938

6

272

6

7

13

1

4

5

18

 

 

 

 

2

2

2

20

13

1939

10

194

4

8

12

3

11

14

26

 

 

 

 

 

 

 

26

14

1940

13

568

5

14

19

6

12

18

37

 

 

 

 

 

 

 

37

 

Iš viso

137

4722

47

67

129

15

51

66

195

9

19

28

12

45

57

85

280

 

Analizuojant įrašuose pateiktą informaciją nustatyta, kad ši medžiaga atskleidžia to meto švietimo sistemos tendencijas. Pavyzdžiui, 1928 metų lapkričio mėnesio įraše nr. 67 ir tų pačių metų gruodžio 20 dienos įraše nr. 68 minimos tik mokytojų pavardės nenurodant jų išsilavinimo ar įgytos kategorijos. Tai galima paaiškinti ištyrus nurodytų mokytojų sąrašą. Tai pripažinti istorijos teoretikai, mokyklos vadovėlių autoriai, metodologijos specialistai – L. Adomavičius (L. Adamovičs), P. Dreimanis, P. Davisas (P. Dāvis), L. Legzdinis (L. Legzdiņš), F. Zabitis (F. Zālītis), A. Pomersas (A. Pommers). Šalia šių pavardžių nepateikiama jokia papildoma informacija. Taigi, gali būti, kad formalių reikalavimų laikymasis po 1927 metų buvo privalomas kiekvienam susijusiam su mokykla, net jeigu nurodyti asmenys galėjo būti mokytojų kvalifikacijos priežiūros komisijos nariai. Nuo 1931 metų kai kurie įrašai turėjo papildomą prierašą, atkreipiantį dėmesį į mokytojų teises mokyti savo dalykus tam tikros tautybės mokyklose. Ši informacija buvo vis dažniau nurodoma vėlesnių metų įrašuose.

 

Apibendrinant įrašų duomenis galima teigti, kad iki 1931 metų mokytojų kvalifikacijos priežiūros komisijos susirinkimai buvo šaukiami vidutiniškai šešis ar septynis kartus per metus. Po šių metų situacija pasikeitė: 1931 ir 1933 metais komisija susirinko 15 kartų, o 1932 metais – 16 kartų, ir tai yra aukščiausias rodiklis palyginti su ankstesniais metais. 1935 metais įvyko 11 susirinkimų, tačiau 1936 ir 1940 metais rinktasi 10 kartų. 1939-ieji ir 1940-ieji yra išskirtiniai metai: po aktyvios komisijos veiklos 1939 metais (10 susirinkimų), nuo 1939 m. lapkričio iki 1940 m. birželio neįvyko nė vieno susirinkimo. Vis dėlto vėlesniais metais komisija veikė aktyviau. Įvyko 13 susirinkimų, kurių pagrindinis klausimas buvo karinis mokytojų rengimas (1 diagrama).

 

 

1 diagrama

 

Mokytojų komisijos susirinkimai

 

 

 

Taigi per 14 metų (1927–1941) su komisijos veikla susidūrė 4711 mokytojų. 276 iš jų buvo leista mokyti istoriją vidurinėse mokyklose (191 mokytojas buvo įgijęs aukštąjį išsilavinimą, o 80 neturėjo specialaus istorinio išsilavinimo). Tačiau 1940-ieji buvo tie metai, kai didžiajai daliai aukštąjį išsilavinimą turinčių mokytojų buvo suteikta pilnateisio mokytojo kategorija (2 diagrama).

 

2 diagrama

 

Aukštąjį išsilavinimą įgijusių istorijos mokytojų kategorijos

 

 

 

Tai galima paaiškinti naujos mokytojų kartos atėjimu ir universitetų absolventų domėjimusi darbu mokyklose. 1928 metai išsiskyrė aukštąjį išsilavinimą įgijusių istorijos mokytojų skaičiumi, kai komisijos vertinimu 15 mokytojų tapo pilnateisiai, o 5 – mokytojais kandidatais. Panaši tendencija pastebima ir 1938 metais (13 pilnateisių, 5 kandidatai) bei 1939 metais (12 pilnateisių, 10 kandidatų). 1927-ieji ir 1937-ieji išsiskyrė priešingomis tendencijomis ir mažu mokytojų aktyvumu. Nuo 1931 iki 1936 metų aukštojo išsilavinimo neturinčių mokytojų, susidūrusių su mokytojų kvalifikacijos priežiūros komisijos reikalavimais, skaičius išaugo (3 diagrama).

 

3 diagrama

 

Aukštojo išsilavinimo neturinčių istorijos mokytojų kategorijos

 

 

 

Nurodytos mokytojų grupės struktūra gali kelti abejonių: tai gali būti vidurines mokyklas pabaigę asmenys, bet neturintys pedagoginio išsilavinimo, bei mokytojų institutų absolventai. Svarbu pažymėti, kad tuo laikotarpiu 28 aukštojo išsilavinimo neturintiems mokytojams buvo suteiktas pilnateisių mokytojų statusas. Taip galėjo nutikti dėl jų pedagoginio išsilavinimo ir didelės darbo patirties mokyklose.

 

Įrašai taip pat suteikia galimybę nustatyti mokytojų pasiskirstymą pagal lytį (4 diagrama).

 

 

4 diagrama

 

Mokytojų su aukštuoju išsilavinimu pasiskirstymas pagal lytį

 

 

Taigi dauguma istorijos mokytojų buvo moterys (176). 112 iš jų buvo įgijusios aukštąjį išsilavinimą, bet 37-ioms iš jų tai nesuteikė teisės dirbti pilnateisėmis mokytojomis. Tą galėtų paaiškinti pedagoginio išsilavinimo trūkumas. 19 iš 64 mokytojų be specialaus pasirengimo buvo suteiktas pilnateisių mokytojų statusas. Tikriausiai tokia situacija susiklostė dėl didelės jų pedagoginio darbo patirties. Vis dėlto, kaip nurodoma komisijos ataskaitose, istorijos mokytojų vyrų buvo perpus mažiau – 90. Iš jų 69 (54 pilnateisiai ir 15 kandidatų) turėjo aukštąjį išsilavinimą, tačiau 21 (9 pilnateisiai, 12 kandidatų) nebuvo įgijęs aukštojo išsilavinimo. Taigi galime daryti išvadą, kad „netgi augant nepasitenkinimui visuomenėje dėl didėjančio mokytojų moterų skaičiaus“[29], moterų įtaka tarp istorijos mokytojų augo.

 

Išvados

 

Apibendrinę įrašų duomenis ir palyginę juos su 1924 metų duomenimis galime teigti, kad istorikų (savo srities specialistų) skaičius augo. XX a. 4 dešimtmečio pradžioje mokyklose dirbo nemažai istorijos mokytojų, turinčių atitinkamą išsilavinimą. Vis dėlto lieka neatsakyta į klausimą, kaip tokią situaciją vertino pačios mokyklos, kadangi tokie tyrimai atlikti nebuvo – tai patvirtina ir Švietimo ministerijos apžvalga, apimanti laikotarpį iki 1940 metų. Be to, netgi daugėjant aukštąjį išsilavinimą įgijusių mokytojų, nusiskundimų dėl nepatenkinamo mokytojų darbo švietimo įstaigose nesumažėjo, o tai galima paaiškinti mokytojų rengimo sistemos spragomis[30]. Taigi augantis aukštąjį išsilavinimą įgijusių mokytojų skaičius mokyklose negarantavo aukštos tam tikrų veiksnių lemiamos mokymo kokybės.

 

Nuorodos

 

 



* Ilzė Šenberga – humanitarinių mokslų magistrė, Daugpilio universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedros lektorė; adresas: Vienības 13, Daugavpils, LV-5401, el. paštas: ilzeshenberga@apollo.lv; mokslinių interesų sritys – istorijos mokymas Latvijoje 1918–1940, istorijos didaktika.



[1] Staris, A., Ūsiņš, V. Izglītības un pedagoģijas zinātnes attīstība Latvijas pirmās brīvvalsts laikā. Rīga: Zinātne, 2000, 307 lpp.; Žukovs, L., Kopelovica, A. Skolotāju izglītība un pedagoģiskā doma Latvijā. Rīga: RaKa, 1997, 222 lpp.

[2] Šilde, A. Latvijas vēsture. Stokholma: Daugava, 1992, 782 lpp.

[3] 20.gadsimta Latvijas vēsture. Neatkarīgā valsts (1918–1940). Rīga: Latvijas vēstures institūta apgāds, 2003, 1022 lpp.

[4] Žukovs, L., Kopelovica, A. Skolotāju izglītība un pedagoģiskā doma Latvijā. Rīga: RaKa, 1997, 222 lpp.

[5] Ķestere, I. Pedagogijas vēsture: Skola, skolotājs, skolēns. Rīga: Zvaigzne ABC, 2005, 182 lpp.

[6] Staris, A., Ūsiņš, V. Izglītības un pedagoģijas zinātnes attīstība Latvijas pirmās brīvvalsts laikā. Rīga: Zinātne, 2000, 307 lpp.; Žukovs, L., Kopelovica, A. Skolotāju izglītība un pedagoģiskā doma Latvijā. Rīga: RaKa, 1997, 222 lpp.; Šilde, A. Latvijas vēsture. Stokholma: Daugava, 1992, 782 lpp.; 20.gadsimta Latvijas vēsture. Neatkarīgā valsts (1918–1940). Rīga: Latvijas vēstures institūta apgāds, 2003, 1022 lpp.

[7] Ten pat.

[8] Neatkarīgās Latvijas skolu desmit gadu darbības atcere. 1919–1929. Rīga: Skolu departaments, 1930, 30.–50. lpp.

[9] Ten pat, 50. lpp.

[10] Pārskats par Skolu departamenta darbību, 23.VII 1919.–7.VIII 1924. Rīga: IM, 1924, 18. lpp.

[11] Informaciją galima rasti: Žukovs, L., Kopelovica, A. Skolotāju izglītība un pedagoģiskā doma Latvijā. Rīga: RaKa, 1997, 222 lpp.

[12] Izglītības Ministrijas Skolu departamenta un bij. Skolu virsvaldes darbības pārskats: 1924/25 un 1925/26 mācību g. Rīga: Skolu departaments, 1927.

[13] Izglītības Ministrijas Skolu departamenta un bij. Skolu virsvaldes darbības pārskats: III. posms: no 1926.g. beigām līdz 1930.g. 1.janv. Rīga: Skolu departaments, 1930.

[14] Staris, A., Ūsiņš, V. Izglītības un pedagoģijas zinātnes attīstība Latvijā pirmās brīvvalsts laikā. Rīga: Zinātne, 2000, 111. lpp.

[15] Noteikumi par vidusskolas izglītības cenzu. Valdības Vēstnesis, 1924, n. 114.

[16] Neatkarīgās Latvijas skolu desmit gadu darbības atcere. 1919–1929. Rīga: Skolu departaments, 1930, 18. lpp.

[17] Tai sudaro 32,66 % bendrojo mokytojų skaičiaus 1919/1920 mokslo metais, bet tik 26,62 % – 1920/1921 mokslo metais.

[18] Pirmosios vidurinės mokyklos mokytojų kvalifikacijos reikalavimų taisyklės buvo patvirtintos 1924 m. gegužės 20 d. Pagal šias taisykles buvo nustatytos dvi mokytojų kategorijos (pilnateisiai ir kandidatai). Žr. Izglītības Ministrijas Skolu departamenta un bij. Skolu virsvaldes darbības pārskats: 1924./25. un 1925./26. mācību g. Rīga: Skolu departaments, 1927, 326. lpp.

[19] Pārskats par Skolu departamenta darbību, 23.VII 1919.–7.VIII 1924. Rīga: IM, 1924, 276. lpp.

[20] Ten pat, 276. p.

[21] Noteikumi par vidusskolas izglītības cenzu: Pārskats par skolu departamenta darbību 23.VI. 1919 – 7.VII. 1924. Rīga: IM, 1924, 552. lpp.

[22] Vidusskolu skolotāju Cenzu komisijas protokoli. Latvijas Valsts vēstures arhīvs (LVVA), f. 1632, apr. 1, N. 11. – N. 13. (protokoli 53–201).

[23] Papildinājumi par vidusskolu skolotāju izglītības cenzu Nr. V2622. Rīga, 1926, 419.420. lpp.

[24] Žukovs, L., Kopeloviča, A. Pedagoģiskā doma Latvijā. Rīga: RaKa,1997, 160. lpp.

[25] Latvijas Universitāte desmit gados. 1919–1939. Rīga: Latvijas Universitāte, 1939, 64.65. lpp.

[26] Latvijas Universitāte desmit gados. 1919.– 1939. Rīga: Latvijas Universitāte, 1939, 185. lpp.

[27] Latvijas Universitāte 75. Rīga: Latvijas Universitāte, 1994, 63. lpp.

[28] Duomenų lentelė bei 1–4 diagramos sudarytos pagal: Vidusskolu skolotāju Cenzu komisijas protokoli. LVVA, f. 1632, apr. 1, N 12 (protokoli 123–149); Vidusskolu skolotāju Cenzu komisijas protokoli. LVVA, f. 1632, apr. 1, N 13 (protokoli 150–201).

[29] Staris, A., Ūsiņš, V. Izglītības un pedagoģijas zinātnes attīstība Latvijā pirmās brīvvalsts laikā. Rīga: Zinātne, 2000, 150. lpp.

[30] Staris, A., Ūsiņš, V. Izglītības un pedagoģijas zinātnes attīstība Latvijā pirmās brīvvalsts laikā. Rīga: Zinātne, 2000, 153. lpp.

 

 

Gauta 2009 m. gegužės 18 d.

Pateikta spaudai 2009 m. gruodžio 12 d.

Summary

Competence of Latvian Teachers 1920–1930ies

 

The article deals with the problems of professional training of history teachers for Latvian primary and secondary schools in 1919 – 1941. Records of the Schoolteachers’ Censoring Commission provide data about history teachers’ educational level and their professional skills. Information provided by documentary records proves that in 1941 in Latvian schools there were 280 history teachers (195 had higher education). Most of them possessed a status of certified teachers; that testifies to their professional skills. Having compared the data about schoolteachers at the beginning of the period under discussion with the data of 1940, the author comes to the conclusion that the number of teachers with higher education increased. However, available information does not provide an answer to the question whether this number of schoolteachers met demands of Latvian secondary schools.