„Istorija“. Mokslo darbai. 76 tomas
Juozas SKIRIUS. Istorijos mokymas vidurinėje mokykloje – naujas požiūris ir kitokio pobūdžio vadovėliai
Spausdinti

Anotacija. Įteisinus trijų koncentrų istorijos mokymą vidurinėje mokykloje, išryškėjo keletas labai svarbių trūkumų. Juos iškelia ir aptaria didaktikos specialistai. Istorijos mokymo problemų dažniausiai kyla dėl kai kurių dabartinių vadovėlių – jų tekstai parašyti neatsižvelgiant į mokinių amžiaus, psichologines ir dalykinio parengtumo ypatybes. Straipsnyje aptariama, kaip galima būtų įveikti metodinius ir dalykinius mokymo proceso nesklandumus; pabrėžiama, kad būtina dar kartą pergalvoti istorijos mokymo sistemą nekeičiant Bendrųjų programų, ir pritaikyti naujas mokymo priemones – vadovėlius ir skaitinių knygas.

 

Prasminiai žodžiai: istorijos vadovėlis, istorijos mokymas, vidurinė mokykla, Lietuvos istorija, Pasaulio istorija, trys koncentrai.

 

Abstract. After introduction of three-circle history teaching in secondary schools there appeared some very important disadvantages, which were highlighted and discussed by didactics specialists. History teaching problems are very often caused by the existing history teaching textbooks as their texts do not always correspond to pupils’ age and psychological peculiarities as well as the level of subject matter acquisition. The author discusses possibilities to overcome these methodological and subject / content teaching difficulties and emphasizes the necessity to revise the existing history syllabus within the framework of the National curriculum. Accordingly, new history teaching textbooks and readers should be adapted to the revised syllabus.

 

Key words: history textbooks, history teaching, secondary school, Lithuanian history, World history, three circles.

 

 

Įvadas

 

Jau septyniolika metų (nuo 1992) Lietuvos vidurinėje mokykloje istorija dėstoma koncentrais. Tai įteisinta Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme ir 2002 bei 2003 metų Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintose Bendrosiose programose ir išsilavinimo standartuose1. Mokymo sistema yra daugiau ar mažiau panaši kaip ir kitose šalyse ir kol kas jos peržiūrėti bei keisti nesiruošiama. Tačiau šios sistemos vidinis tobulinimas, t. y. istorijos mokymo kokybės gerinimas, nuo pat pradžių buvo aktualus ir jis nuolat vyksta. Tai sudaro esminę prielaidą rengti naujus, savus, t. y. nacionalinius istorijos vadovėlius, skirtus trims koncentrams. Per Nepriklausomybės laikotarpį išleistų vadovėlių skaičius jau artėja prie triženklio. Tai rodo, kad Lietuvoje vyksta „idealaus“ vadovėlio paieška. Tačiau yra ir tam tikra problema, kurią būtų galima formuluoti kaip retorinį klausimą: Ar išleisti nauji autoriniai vadovėliai visuomet prisideda prie istorijos mokymo proceso tobulinimo, ar jie yra geresni už ankstesnius? Mūsų istorijos didaktikos specialistai Stanislovas Stašaitis, Evaldas Bakonis, Benediktas Šetkus, Andrius Porutis ir kt. savo straipsniuose aptaria koncentrinio mokymo privalumus ir iškylančius trūkumus, kurie labai dažnai siejami su pagrindinių mokymo priemonių – vadovėlių kokybe. Lygindami vadovėlius ir jų naudojimą koncentruose mūsų didaktikai pastebi, kad gana neretai žemesnio koncentro istorinės medžiagos turinys ar kai kurios temos būna susiaurinta aukštesnės klasės mokomo istorijos kurso kopija2. Toks temų dėstymo skirtinguose koncentruose dubliavimas pirmiausia veda prie mokinių menkesnio susidomėjimo istorijos pamokomis; antra, tam tikra prasme prarandamas pamokų laikas, juk jeigu pavyktų išvengti pasikartojimų, galima būtų pateikti naujesnę medžiagą netgi ta pačia tema, tik kitu kampu. Mokinio susidomėjimas padeda mokytojui kuo geriau pasiekti iškeltą pamokos tikslą ir kartu įgyvendinti bendruosius ugdymo tikslus – formuoti istorinį mąstymą ir gebėjimus mokytis savarankiškai.

 

Straipsnio tikslas – pamėginti įsiterpti į istorijos didaktų diskusijas ir pasiūlyti savo viziją, kaip galima būtų efektyvinti istorijos mokymą ir kokiais būdais šalinti pasitaikantį dubliavimą trijų koncentrų sistemoje.

 

Nors straipsnio autorius nėra profesionalus istorijos didaktikos specialistas, jo darbo specifika taip pat verčia domėtis istorijos mokymo ypatumais, stebėti, analizuoti ir ekspertuoti mokymo priemones, ypač vadovėlius. Tokia praktika ir tam tikra įgyta patirtis patvirtina minėtų didaktikos specialistų pastebėjimus bei leidžia formuluoti savo išvadas.

 

Straipsnyje pateiktos naujų vadovėlių vizijos ištakos siekia 1994 metus, kai autoriui pusantro mėnesio teko stažuotis Georgo Ekerto vadovėlių tyrimo institute Braunšveige (Vokietija) ir susipažinti su kai kurių Europos šalių istorijos vadovėliais3 bei istorijos mokymo patirtimi.

 

1. Pirmojo koncentro vadovėlių alternatyvinis variantas

 

Pirmasis koncentras apima V–VI klases. Penktoje klasėje mokiniai supažindinami su Lietuvos istorijos temomis, o šeštoje – su Pasaulio istorijos temomis. Praktiškai jos turi padėti moksleiviams susidaryti bendresnį supratimą apie žmonijos raidą. Pagrindinės šių kursų mokymo priemonės daugiausia yra vadovėliai. Tačiau tradiciškai vadovėliai daugiau ar mažiau siejami su sisteminiais kursais. Ir čia, kaip man atrodo, slypi painiavos užuomazga, kai kalbame apie epizodinio ir sisteminio kurso mokymą. Epizodinis kursas turėtų būti siejamas su mokymo priemone – skaitiniais. Tai nieko naujo, nes tokia tradicija pirmame koncentre yra ir apie ją jau buvo rašęs docentas S. Stašaitis4. Ir S. Stašaitis, ir B. Šetkus linkę pasisakyti, kad pirmame koncentre, atsižvelgiant į mokinių amžiaus ypatumus, turi būti dėstomas skaitinių kursas5. Viskas būtų lyg ir gerai, bet doc. B. Šetkus sako: „Tačiau akivaizdu tai, kad dalis mokytojų vis dar nesupranta skaitinių kurso specifikos ir yra linkę dėstyti kaip sisteminį istorijos kursą, t. y. paversdami jį per daug sudėtingu to amžiaus mokiniams“6. Pastebėjimas visiškai teisingas, bet ar tai priklauso vien tik nuo mokytojų? Manyčiau, kad ne. Daugiausia tai priklauso nuo V–VI klasių svarbiausios mokymo priemonės – šiuo atveju nuo neteisingai įvardintų vadovėlių. Pati sąvoka „vadovėlis“ jų autorius jau verčia medžiagą dėstyti sisteminiu principu. Kitaip sakant, pradeda galioti akademiškumo nuostatos, kurios ir sudaro prielaidas apsunkinti mokymo priemonę faktine medžiaga, antraeilėmis ir net trečiaeilėmis pagal svarbą istorinėmis sąvokomis, istorinėmis asmenybėmis ir pan. Kartu „užmirštamas“ ir amžiaus tarpsnių principas, kuris, kaip man atrodo, turėtų būti kaip tas švyturys tamsią audringą naktį, padedantis laivams įplaukti į uostą. Siekiant mokomųjų ir ugdomųjų tikslų, svarbiausias orientyras atrenkant pačią reikalingiausią ir efektingiausią medžiagą šiuo atveju yra rengiama skaitinių knyga V ir VI klasių mokiniams.

 

Sąvoka „epizodinis7 kursas“ šiuo atveju mokymo priemonės autoriui labai aiškiai nurodo, kad būtina atrinkti tokias temas iš Lietuvos ir Pasaulio praeities, kurios ne tik būtų įdomios ir priimtinos dešimtmečiams ir vienuolikmečiams mokiniams, bet ir dėtų būsimų sisteminių istorijos kursų pagrindus. Ir tai galima padaryti, kaip man atrodo, tik per vaizdingus pasakojimus. Evaldas Bakonis turbūt pirmasis 1996–1997 metais savo parengtuose „Pasaulio istorijos“ ir „Senovės istorijos“ vadovėliuose neslėpė, kad mokiniams bus pateikti pasakojimai apie praeitį, apie istoriją. Turinio temų vaizdingi pavadinimai labai primena skaitinių knygų temų pavadinimus8. Manau, kad jis praktiškai davė kryptį, kaip turėtų būti rengiami pirmo koncentro vadovėliai, kaip ir kokiais būdais galėtų būti perteikiama temų medžiaga. Deja, pasekėjų jis nesulaukė. Peržiūrėjus Lietuvoje parengtus V ir VI klasių vadovėlius tenka pastebėti, kad jų turinys, temų formulavimas ir jų pateikimas vėl labiau primena sisteminį kursą, o pačios temos – labiau supaprastintas sisteminio kurso temas. Vis dėlto reikia pasakyti, kad medžiagos įvairovė vadovėliuose yra ir turi išliekamąją vertę. Bet tai dar nereiškia, kad jau nebegalima pateikti mokyklai ką nors naujo, o svarbiausia – efektingo.

 

Galimybių ir tam tikros patirties yra. Įspūdžių ir minčių kilo susipažinus su D. Britanijoje nuo 1959 metų leidžiamais ir kas keleri metai perleidžiamais įdomiais pradinių klasių vadovėliais, pavadintais „Vaikai istorijoje“ (Harrison, M. „Childrens in History“). Tai keturios knygutės, kurios apima: a) viduramžių Angliją, b) XVI–XVII a. Angliją, c) XVIII a. Angliją ir d) XIX a. Angliją. Autorius labai prieinamai supažindina su D. Britanijos epochomis, jų aplinka, buitimi, papročiais. O svarbiausia – jis tai daro vaizdžiai pasakodamas apie vaikų gyvenimą praeityje – vaiko akimis, per jo įspūdžius, tiesioginį kontaktą. Pasakojama, ką ir kaip žmonės dirbo, kaip vaikai padėdavo tėvams, ką žmonės valgė, kaip rengėsi, kokius indus ir baldus naudojo; kaip vaikai žaidė, kaip mokėsi, kaip ruošėsi būti savo šalies gynėjais; kaip buvo statomi namai, šventovės ir pilys; kaip gyveno įvairių sluoksnių žmonės; ką girdėjo vaikai iš suaugusiųjų apie svarbius mūšius, sukilimus, apie naujų žemių atradimus ir t. t.9 Kodėl gi nebūtų galima tai pritaikyti rengiant pirmojo koncentro pagrindines mokymo priemones Lietuvos mokyklai? Suprantama, kad tokio pobūdžio vaizdingus pasakojimus pildytų atitinkamos iliustracijos, tarp kurių nemažai vietos turėtų užimti dailininkų piešiniai, atspindintys tam tikrus epizodinės temos momentus, kurių negalime iliustruoti autentiška medžiaga, arba tai daryti nėra tikslinga. Pavyzdžiui, piramidės ar pilies statyba, valstiečio ir didiko šeimos pietų stalas, skirtingų kariuomenių mūšis, K. Kolumbo įgulos susitikimas su Amerikos indėnais ir pan. Ir visur turėtų būti epizodinio kurso herojaus vaiko įspūdžiai (kažkas panašaus į tą žmogeliuką pasakotoją kompakte „Įdomioji istorija“). Įvairiose temose šį herojų matome vis kito socialinio statuso – kiemo vaikas, rūmų pažas, junga, meistro mokinys, mažasis ginklanešys, ryšininkas, valstiečio ir kolūkiečio vaikas, mažasis aktorius ir pan. Tai turėtų sudominti penktokus ir šeštokus, pritraukti jų dėmesį. Manau, mokinukams epizodiniame kurse toks vaizdingos medžiagos, kur dominuotų buitis, papročiai, žmonių tarpusavio santykiai, dvasinė ir materialinė kultūra, perteikimo būdas, kurio ašis – pagrindinis pasakojimo herojus – to laikmečio ir mokinukų amžiaus vaikas, pažintine prasme būtų efektingas. Kartu tai sudarytų puikiausią galimybę per sukurtus vaizdinius labiau įsisavinti reikalingą faktinę medžiagą, kuri vėliau būtų sisteminių kursų pagrindas.

 

Kad tai turėtų būti efektinga, galiu patvirtinti pateikdamas keletą pavyzdžių iš savo gyvenimo patirties: 1) Puikiai prisimenu, kai penktoje klasėje mano istorijos mokytojas V. Kabelis pamoką „Pirmykštis žmogus“ pravedė pasinaudodamas trumpu mokomuoju filmuku, kuriame visam gyvenimui man į atmintį įsirėžė, kaip buvo gaminami titnaginiai gramžtukai ir kauliniai žeberklai. Iki šiol matau, kaip pirmykštis žmogus su tokiu žeberklu persmeigia upėje didelę žuvį ir visa tai rodo ir pasakoja savo sūnui. Prieš akis mokiniui – efektingas žvejybos įrankis, dantytasis žeberklas, prisidėjęs prie primityvaus žmogaus išlikimo. (Tačiau šiandieniniuose vadovėliuose sąvoka „žeberklas“ kažkodėl jau nebeaiškinama. Gal dėl šio įrankio negatyvaus suvokimo). 2) Penktoje klasėje perskaičiau mokytojo rekomenduotą populiarią M. Matjė (M. Matje) knygutę „Egiptiečio berniuko diena“ (Vilnius, 1955). Joje radau gražiai aprašytą papiruso gaminimo vaizdelį, kurį stebi egiptietis berniukas. Turiu pasakyti, kad jokia kita informacija manęs taip nepaveikė ir nepaliko tokių pėdsakų atmintyje, kaip šis vaizdelis. Kai teko lankytis Kaire papiruso parduotuvėje-dirbtuvėje, kur rodė, kaip buvo gaminamas popierius iš papiruso, aš nieko naujo nesužinojau (pamačiau tik patį procesą). 3) VI klasėje pamokoje apie „Tiudorų Angliją ir Henriką VIII“ buvo nuobodoka, nes buvau perskaitęs Marko Tveno „Princas ir elgeta“ (Vilnius, 1959). Iš jos sužinojau daugiau nei iš vadovėlio. Atmintyje išliko karaliaus rūmų tradicijų ir Londono varguomenės Atmatų kiemo bei aplinkos vaizdai, elgetos ir riteriai, žmonių tarpusavio santykiai. O kiek įdomios medžiagos galimoms epizodinėms Lietuvos istorijos temoms nušviesti galima surasti lietuvių rašytojų istoriniuose romanuose ir apysakose. Svarbiausia mažajam mokiniui, kad istorinės informacijos perteikėjas – jo bendraamžis pasakotojas, ar pirmykščiais laikais, ar senovės Egipte, ar LDK Gedimino laikų Vilniuje, ar Viktorijos laikų Anglijoje, ar tarybinių laikų Lietuvos kolūkyje, ar partizanų ryšininkas ir pan. Mokinys tiesiog susidraugauja su herojumi, juo tiki, jam įdomu, kaip herojui sekasi, gal net ir bando jam padėti – tai jau istorijos žaidimas, kurį turi inicijuoti, kuriuo turi uždegti mokinius istorijos mokytojas. Man niekaip iš galvos neiškrenta buvusio garsaus istoriko akademiko Juozo Jurginio labai teisingi žodžiai: „Istorijos mokytojas turi būti ne tik amatininkas, bet ir menininkas“. Tai pirmiausia labai tinka pirmojo koncentro istorijos mokymui.

 

Taigi, lanksčiai prisitaikius prie Bendrųjų programos reikalavimų, būtina tobulinti pirmojo koncentro vadovėlių tematiką ir perteikimo būdus, įvertinant epizodinio kurso reikšmę dešimtmečiams ir vienuolikmečiams mokiniams, ir pereiti prie skaitinių knygų sudarymo. Tai gana sudėtingas darbas mokymo priemonės autoriui, nes Lietuvoje tokios patirties dar neturime. Manau, kad rengiamos priemonės autorius turėtų būti ne tik puikus pedagogas, gerai išmanantis dalyką ir plačiai apsiskaitęs, bet turi turėti ir šiek tiek fantazijos bei literatūrinių sugebėjimų. Autoriui tiesiogine ir netiesiogine prasme puikiai pagelbės lietuvių kalba išleista gausi mokslo populiari ir istorinė-grožinė literatūra, kuri kaip neišsenkamas medžiagos ir idėjų šaltinis padės vaizdingai nušviesti ir Lietuvos, ir Pasaulio temas. Autorius privalo gerai suprasti V–VI klasės mokinių amžiaus tarpsnį ir jų psichologines savybes; gerai pasverti, kokios temos pamokose turi būti, kokią medžiagą naudoti ir kiek gali mokiniai įsisavinti svarbiausių faktų ir istorinių sąvokų. Todėl mokymo priemonės autorius turi turėti ir daugiametę darbo patirtį V–VI klasėse. Be to, jam privalu būti susipažinus su istorijos didaktikos specialistų nuomone, išdėstyta moksliniuose ir publicistiniuose straipsniuose. Ši medžiaga jam – tai metodiniai orientyrai rengiant pagrindines mokymo priemones.

 

Antrojo koncentro vadovėlių padėtis iš esmės nesikeistų, nes dubliavimo su pirmuoju koncentru maksimaliai būtų galima išvengti. Iš pirmojo koncentro mokiniai atsineštų žinių (tam tikras sąvokas, vaizdinius) ir jau galėtų jas taikyti aukštesnėse klasėse mokydamiesi temas, kurių nebuvo skaitinių kurse arba buvo labai nedaug, t. y. nekiltų dubliavimo pavojaus. Manau, kad VII–X klasių mokiniams yra gana tikslingai dėstomi Lietuvos ir Pasaulio politinės, socioekonominės istorijos su kultūros istorijos epizodais sisteminiai kursai. Suprantama, kad šiuose kursuose temos taip pat gali kisti pagal laiko poreikius. Bet kitimas turi vykti ir atsižvelgiant į tai, kokiame status quo yra pirmojo ir trečiojo koncentrų pagrindinės mokymo priemonės.

 

2. Trečiojo koncentro vadovėlių alternatyvinis variantas

 

Temų dubliavimas pastebimas ir XI–XII klasės istorijos mokyme. Minėti istorijos didaktai teoriniuose darbuose taip pat svarstė ir siūlo savo variantus būsimų vadovėlių autoriams. Šis koncentras yra sudėtingesnis nei antrasis, nes moksleivis gali rinktis bendrąjį arba išplėstinį istorijos kursą. Išplėstinio istorijos kurso turinys yra platesnis ir kartu gilesnis už bendrąjį istorijos kursą. Bendrajam istorijos kursui labai sėkmingai būtų galima naudoti originalų, netradicinės struktūros ir informatyvų 2001 metais išleistą mokytojų ekspertų E. Bakonio ir J. Janušo vadovėlį. Autoriai atvirai pabrėžia, jog vadovėlis parengtas taip, kad padėtų moksleiviams planingai ir tvarkingai pasiruošti egzaminui ir jį sėkmingai įveikti. Tai svarbu visiems moksleiviams, bet labiausiai tiems, kurie nesieja istorijos su savo ateities studijomis10. Tik gaila, kad ši rimta ir svarbiausia – gerai metodiškai apgalvota mokymo priemonė jau nebeperleidžiama. Manau, kad šios priemonės autoriai, atsižvelgdami į naujus programinius poreikius ir turimas pastabas, galėtų grįžti prie šio vadovėlio naujos versijos – Bendrosios istorijos XI–XII klasėms.

 

Mokantis išplėstinio istorijos kurso, moksleiviams sudaromos sąlygos ugdyti savarankiškumo gebėjimus. Šį variantą, kaip pastebi doc. S. Stašaitis, renkasi didelė dalis baigiamųjų klasių moksleivių11. Jiems tai svarbu galvojant apie tolesnes studijas, ypač renkantis socialinius, teisės ir humanitarinius mokslus. Tai būsimieji Lietuvos inteligentai, sakyčiau, inteligentijos žiedas – būsimieji aukštos kultūros, plataus išsilavinimo savo dalyko ar specialybės žinovai. Bendruosius kultūros pagrindus deda mokykla (kaip ir šeima bei visuomenė), auklėdama ir lavindama jaunuosius Lietuvos piliečius. Tuos pagrindus puikiai galima sutvirtinti teorinėmis ir faktinėmis žiniomis per istorijos pamokas. Pasaulio ir Lietuvos kultūros istorijos žinios – tai lyg ir žmogaus išsilavinimo stuburas, kurio tvirtumas lemia asmenybės lygį. Tai ne šiaip gražūs žodžiai, o kultūringo Lietuvos piliečio gyvenimo būtinybė. Siekiant formuoti pilnavertį ir išsilavinusi žmogų, siūlyčiau trečiame koncentre pagrindinį dėmesį skirti Lietuvos ir Pasaulio kultūros istorijos mokymui, o ne sustiprinti, kaip siūloma, politinę istoriją12. Kodėl nenoriu palaikyti tokio istorijos didaktikos specialistų požiūrio? Keletas pasvarstymų. Pirmiausia, politinė istorija yra labai svarbus žmonijos praeities reiškinys norint suvokti praeities procesus. Tai savotiška praeities ašis, apie kurią lyg ir sukasi visi kiti įvykiai. Paprastai (tą jau seniai pastebėjo didaktikos specialistai) politinė istorija mokiniams yra įdomesnė nei, tarkime, kultūros temos. Politinė istorija dinamiškesnė, labiau intriguojanti, todėl mokiniai labiau domisi valstybių susikūrimu, valdovų veikla, mūšiais ir sukilimais, prekyba ir kolonizacija ir t. t. Tiesa, neapeinant, bet ir nesureikšminant kultūros, buities bei tradicijų tematikos. Todėl politinę istoriją kaip ašinę tikslinga palikti VII–X klasės mokiniams, kurie yra labiau judrūs, nelengvai prognozuojami, kurių dėmesį pamokos metu galėtų prikaustyti būtent tokios temos. O XI–XII klasių mokiniai dar puikiai prisimena IX–X klasėse praeitas istorijos pamokas, ir jiems vėl susidūrus su jau girdėta, „žinoma medžiaga“, smunka susidomėjimas istorijos pamokomis. Kokia gali būti išeitis? Atsakymą galima rasti programiniuose dokumentuose. Jų nuostatos pasisako už kultūros istorijos klausimų mokymą vyresnėse klasėse. „Bendrosios programos ir išsilavinimo standartuose“ formuluojamas tikslas ir uždaviniai trečiame koncentre mokytoją orientuoja į pasaulinės kultūros patirtį. Uždaviniuose konkrečiai sakoma: „Apmąstyti Europos ir pasaulio kultūros tradicijas, raidos tendencijas… suvokti civilizacijos ir kultūros raidos principus… vaisingą kultūrų dialogą… konstruktyvų kultūrų sandūros problemų sprendimą“13. Be to, kultūros temos ir jų detalus mokymasis bei atskirų klausimų analizė būtų moksleiviams lyg ir nauja, mažai žinoma, iš principo nedubliuojami žemesnių klasių kursai.

 

Kultūros istorijos temoms parengti literatūros lietuvių kalba yra pakankamai. O jeigu rengiamo vadovėlio autorius dar moka vieną kitą svetimą kalbą, tai jokių problemų dėl medžiagos neiškils. Lietuvos kultūros istorijai nušviesti vadovėliuose – neišsenkami akademiko J. Jurginio kūrybos palikimo lobiai14. Be to, visuomet stebiuosi, kad pagrindinių mokymo priemonių autoriai oficialiai nepasinaudoja išliekamąją vertę turinčia medžiaga (ne tik tekstine, bet ir vaizdine) iš ankstesnių vadovėlių, chrestomatijų ar skaitinių knygų. Ne tik lietuvių, bet ir užsienio autorių vadovėliais. Tam tikras perimamumas turėtų būti. Tai nėra nusikaltimas, jeigu visą tai sutvarkoma pagal reikalavimus – nurodoma autorystė, įžangoje padėkojama buvusiems autoriams ar įtraukiama į naudotos literatūros sąrašus. Tačiau vadovėlių autoriai kažkodėl oficialaus perimamumo vengia. Skaitant vadovėlius dažnokai tenka susidurti su jau girdėtomis mintimis, formuluotėmis, kai kada net ištisomis pastraipomis. Palyginus kai kurių skirtingų vadovėlių panašių temų tekstus, galima pajusti tam tikrą plagiatą. To tikrai reikėtų vengti.

 

Vadovėlių XI–XII klasėms autoriai turėtų apsispręsti, kokiais principais vadovaujantis reikėtų konstruoti vadovėlių turinį. Kadangi šiose klasėse, anot „Bendrosios programos“, daugiau vietos skiriama XX a. istorijai ir šiuolaikinės visuomenės gyvenimui, tai tikslinga būtų kultūros istoriją XI klasėje dėstyti iki XIX a. pradžios, o XII klasėje – Modernaus pasaulio XIX–XXI a. kultūros istoriją. Pasaulio kultūros istorija turėtų būti mokoma kartu su Lietuvos kultūros istorija, kurios santykį nustatytų parinktos vadovėlio temos. Galima ir būtina diskusija, kokiu principu vadovaujantis bus formuojamas vadovėlio tekstas, kam bus skirtas prioritetas – Lietuvos kultūros istorija Pasaulio kultūros kontekste, ar atvirkščiai? Tai ir nulems lietuviškos tematikos santykį XI–XII klasių vadovėliuose. Suprantama, kad norėtųsi matyti kuo daugiau Lietuvos kultūros istorijos temų. Tačiau čia reikia labai pasverti santykį, kad neužsidarytume tautiniame kiaute ar kad neištirpdytume lietuviškosios kultūros Pasaulio kultūros vandenyne.

 

Kokios temos turėtų būti dėstomos? Architektūra, dailė, literatūra, muzika, teatras, mados, technologijos, vėliau kinas ir techninės informacijos, gal net ideologijos ir religijos, kaip pasaulėžiūros sistemos. Galimų vadovėlių temų klausimu dar reikėtų diskutuoti, nes parinktos temos turi labai kryptingai padėti moksleiviams suprasti pasaulį, kuriame jie gyvena. Tam tikrą patirtį Lietuvoje jau turime – tai 2000 metais išverstas iš prancūzų kalbos ir išleistas Visuotinės kultūros istorijos vadovėlis15, kuriuo būsimieji vadovėlių autoriai taip pat galėtų pasiremti. Tačiau medžiaga turi būti orientuojama siekiant nušviesti ir Lietuvos, ir Pasaulio kultūros istoriją, jų tarpusavio sąveiką, Lietuvos įnašą į Pasaulio kultūrą ir atvirkščiai.

 

Kitas labai svarbus klausimas – tai XI–XII klasių mokinių savarankiškas darbas su papildoma literatūra, šaltiniais ar vaizdine medžiaga. Tai jau vadovėlio autoriaus atsakomybės reikalas, jis turi pasverti ir numatyti, kiek ko reikia bei kaip tai įgyvendinti siekiant tikslo. Be to, būsimojo vadovėlio autoriui labai pravers jau turima metodinė patirtis, sutelkta iki šiol išleistuose vadovėliuose XI–XII klasėms. Kūrybiškas ir etiškas jau esamos patirties panaudojimas padės išvengti iki šiol labai dažno eksperimentavimo su mokiniais. Ne paslaptis, kad neretai vadovėlių autoriai parašo mokymo priemones pagal užsakymus, be ilgametės labai reikalingos praktikos su mokiniais tose klasėse, kurioms yra skirtas vadovėlis ar kita mokymo priemonė. Mokytojo ilgametė patirtis yra svarbiausias garantas kokybiškai mokymo priemonei parengti.

 

Išvados

 

1. Įteisinus trijų koncentrų istorijos mokymą vidurinėje mokykloje, išryškėjo keletas labai svarbių trūkumų: a) istorijos mokyme pastebimas mokomosios medžiagos dubliavimas skirtinguose koncentruose, b) pirmame koncentre, t. y. V–VI klasėse, vietoje epizodinio kurso mokytojai daugiau linkę dėstyti sisteminį kursą, c) prioritetai vaizdumui ir tekstui, atsižvelgiant į amžiaus tarpsnius, dažnai mokytojų ignoruojami. Visa tai pirmiausia lemia vadovėliai, kurių dalies tekstai parašyti neatsižvelgiant į mokinių amžiaus, psichologines ir dalykinio parengtumo ypatybes.

 

2. Siekiant kokybiškiau įgyvendinti Bendrųjų programų numatytus tikslus, pagyvinti istorijos mokymą, labiau sudominti mokinius, išvengti ryškaus mokomosios istorijos medžiagos dubliavimo koncentruose, būtina dar kartą pergalvoti istorijos mokymo sistemą ir nekeičiant Bendrųjų programų prie jos pritaikyti naujas mokymo priemones – vadovėlius ir skaitinių knygas.

 

3. Naujų mokymo priemonių trijuose istorijos mokymo koncentruose Lietuvos mokyklose esmė būtų: V–VI klasėse – epizodinis „Buities ir tradicijų istorijos“ kursas, VII–X klasėse – sisteminis „Politinės istorijos“ kursas, XI–XII klasėse – sisteminis „Kultūros istorijos“ kursas. Tai pirmiausia padėtų išvengti akivaizdaus temų dubliavimo koncentruose ir jos būtų įdomesnės moksleiviams. Temos sudaromos iš Pasaulio ir Lietuvos istorijos. Jų santykį reikėtų nustatyti pagal problemų ir įvykių svarbą Pasauliui ir Lietuvos visuomenės raidai.

 

Nuorodos

 

 



* Juozas Skirius – humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Visuotinės istorijos katedros vedėjas, profesorius; adresas: T. Ševčenkos g. 31-207, LT-03111 Vilnius; el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių  interesų sritys – Lietuvos užsienio politikos istorija 1918–1940 m., JAV lietuvių politinė veikla 1905–1949 m., Lietuvos vyriausybės ryšiai su užsienio lietuviais 1927–1940 m., istorijos mokymo priemonių vidurinei mokyklai ekspertavimas.



1 Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai. Priešmokyklinis, pradinis ir pagrindinis ugdymas. Vilnius, 2003, p. 2; Bendrojo lavinimo mokyklos Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai. Socialinis ugdymas XI–XII klasėms. Vilnius, 2002, p. 221–228.

2 Bakonis, E. Idealus istorijos vadovėlis: tarp realybės ir siekiamybės. Istorija, 2001, t. 48, p. 48–51; Šetkus, B. Istorijos mokymo Lietuvos bendrojo lavinimo mokykloje tobulinimo kryptys. Istorija, 2002, t. 53, p. 91–92; Porutis, A. Epizodinio visuotinės istorijos kurso vaidmuo moksleivių istorinėje edukacijoje. Visuotinė istorija vidurinėje mokykloje: dabartis ir perspektyvos. Mokslinių straipsnių rinkinys. Vilnius: VPU leidykla, 2006, p. 76–77.

3 Skirius, J. Apie nacionalinius visuotinės istorijos vadovėlius. Mokykla, 1994, nr. 12, p. 10–11.

4 Stašaitis, S. Trys istorijos mokymo koncentrai Lietuvos vidurinėje mokykloje: tradicijos ar naujovės, būtinybė ar galimybė. Visuotinė istorija vidurinėje mokykloje: dabartis ir perspektyvos. Mokslinių straipsnių rinkinys. Vilnius: VPU leidykla, 2006, p. 91–93.

5 Ten pat, p. 92–93; Šetkus, B. Istorijos mokymo Lietuvos bendrojo lavinimo mokykloje tobulinimo kryptys. Istorija, 2002, t. 53, p. 91.

6 Ten pat.

7 Epizodas (gr. epeisodion) – atskiras atsitikimas, gyvenimo įvykis, daugiau ar mažiau užbaigtas, turintis palyginti savarankišką reikšmę.

8 Bakonis, E., Virganavičiūtė, R. Senovės istorija. Vilnius: Lietus, 1996, p. 5; Bakonis, E. Pasaulio istorija. Vilnius: Briedis, 1997, p. 3.

9 Skirius, J. Apie nacionalinius visuotinės istorijos vadovėlius. Mokykla, 1994, nr. 12, p. 11.

10 Bakonis, E., Jonušas, J. Lietuva ir pasaulis. Istorijos vadovėlis XI klasei. Kaunas: Šviesa, 2001, 320 p.

11 Stašaitis, S. Trys istorijos mokymo koncentrai Lietuvos vidurinėje mokykloje: tradicijos ar naujovės, būtinybė ar galimybė. Visuotinė istorija vidurinėje mokykloje: dabartis ir perspektyvos. Mokslinių straipsnių rinkinys. Vilnius: VPU leidykla, 2006, p. 95–96.

12 Šetkus, B. Istorijos mokymo Lietuvos bendrojo lavinimo mokykloje tobulinimo kryptys. Istorija, 2002, t. 53, p. 96.

13 Bendrojo lavinimo mokyklos Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai. Socialinis ugdymas XI–XII klasėms. Vilnius, 2002, p. 241–242.

14 Jurginis, J. Renesansas ir humanizmas Lietuvoje. V.,1965; Jurginis, J., Lukšaitė, I. Lietuvos kultūros istorijos bruožai. Vilnius, 1981; Jurginis, J. Istorija ir kultūra. Vilnius, 1984 ir t. t.

15 Braunstein, J. F., Phan, B. Visuotinės kultūros istorija (istorija, religija, filosofija, literatūra, menas, mokslas). XI–XII. Vilnius: Kronta, 2000.

 

Gauta 2009 m. birželio 18 d.

Pateikta spaudai 2009 m. lapkričio 10 d.

Summary

History Teaching in Secondary School – New Attitudes and Contemporary Textbooks

 

After introduction of three-circle history teaching in the 5th – 12th forms of secondary schools, some important disadvantages became evident, among the most important ones being duplication of teaching material in different circles. In the first circle, i. e. in the 5th – 6th forms, teachers, instead of episodic course, tend to teach systemic course; teachers also often fail to prioritize visual aids and texts according to pupils’ age. Such a situation is mainly determined by the existing textbooks as some of their texts do not correspond to pupils’ age and psychological peculiarities as well as the level of subject matter acquisition.

 

To avoid conspicuous duplication in the circles, it is relevant to revise the existing history syllabus within the framework of the National curriculum. Accordingly, new history teaching textbooks and readers should be adapted to the revised syllabus.

 

In new textbooks, the preferable content of history teaching in three circles could be the following: in the 5th – 6th forms – episodic course History of Traditions and Mode of Life, in the 7th – 10th forms – systemic course Political History, in the 11th – 12th forms – systemic course History of Culture. Such sequence would eliminate obvious duplication in the circles. The topics should cover major historical events from the World and Lithuanian history, and the ratio of the topics could be determined by the importance of these events to the world and the development of Lithuanian society.