„Istorija“. Mokslo darbai. 76 tomas
Mindaugas TAMOŠAITIS. XX a. Lietuvos istorijos aktualijos mėnraštyje „Akiračiai“ (1988–1995 m.)
Spausdinti

Anotacija. 2008 m. gegužės mėnesį įvykusios konferencijos, skirtos žurnalo „Istorija“ 50-mečiui paminėti, pranešimo pagrindu parengtame straipsnyje aptariamos išeivijos mėnraštyje „Akiračiai“ 1988–1995 m. skelbtos XX a. Lietuvos istorijos aktualijos ir jų vertinimas. Daroma išvada, kad „Akiračių“ redakcija ir mėnraščio bendraautoriai aptariamuoju laikotarpiu neliko abejingi lietuvių istorijai, prasidėjusioms politinėms permainoms tėvynėje ir savo publikacijomis, kritiniu požiūriu prisidėjo prie svarbių XX a. Lietuvos istorijos temų demitologizavimo išeivijoje ir atsikūrusioje Lietuvoje.

 

Prasminiai žodžiai: mėnraštis, išeivija, Lietuvių aktyvistų frontas (LAF‘as), Sąjūdis, Lietuvos okupacija, Lietuvos laikinoji vyriausybė, holokaustas, trėmimai.

 

Abstract. The article is prepared on the basis of the presentation given in the conference of May, 2008 which was dedicated to commemorate the 50th anniversary of the journal “Istorija” / “History”. The article presents Lithuania’s most important historical issues in the 20th century and their evaluation as discussed in the émigré monthly journal “Akiračiai” (1988–1995). The author comes to the conclusion that both the editorial board and co-authors of the monthly “Akiračiai” did not remain indifferent to the history of the Lithuanian people and political changes in their motherland. Their publications helped to demythicize the important historical issues in the 20th century Lithuania both among émigré and restored Lithuania’s society.

 

Key words: monthly, émigré, Lithuanian Activist Front (LAF), Sąjūdis, Lithuania’s occupation, Lithuania’s Provisional Government, holocaust, deportation.

 

 

Įvadas

 

1988–1990 m. vykstant esminiams pokyčiams Lietuvos visuomeniniame ir politiniame gyvenime, dėmesio centre atsidūrė XX a. Lietuvos istorija, sovietmečiu traktuota pagal okupantų primestą istorijos rašymo modelį. Todėl atsirado poreikis turėti nešališkai nušviestą Lietuvos istoriją. Neatsitiktinai Sąjūdžio metais stulbinamo pasisekimo sulaukė dar „smetoninėje“ Lietuvoje 1936 m. išleista „Lietuvos istorija“ (red. A. Šapoka). Kai kurias jos dalis perspausdino žurnalas „Kultūros barai“. Tačiau nesuklysime pasakę, kad tuo laikotarpiu profesionalių tyrimų spragą užpildė okupacijos metais išeivijoje išleisti istoriniai veikalai, kurių ištraukos buvo perspausdinamos to meto Lietuvos periodiniuose leidiniuose. Ne tik plačiajai visuomenei, bet ir patiems istorikams kai kurie išeivių darbai tapo prieinami pirmą kartą. Todėl pirmaisiais nepriklausomybės metais tragiški XX a. lietuvių tautos praeities įvykiai buvo traktuojami remiantis išeivijos darbais ir nusistovėjusiais vertinimais. Lietuvoje laikytasi nuostatos, kad demokratiniuose Vakaruose cenzūra autorių nevaržė, todėl apie bet kuriuos praeities įvykius buvo galima rašyti atvirai. Sąjūdžio laikais ir pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais pasitikėjimą Vakaruose išleistais darbais lėmė ir tas faktas, jog istorinius veikalus, daugiausia atsiminimus, rašė Lietuvos Respublikos 1918–1940 m. politiniai veikėjai, diplomatai, žymūs autoritetai. Užtektų paminėti išeivijoje išleistą buvusio Lietuvos Laikinosios vyriausybės Ministro pirmininko Juozo Ambrazevičiaus (išeivijoje pasivadinusio Brazaičiu) atsiminimus[1] apie lietuvių tautos antinacinę rezistenciją ir partizaninį karą pokariu ar buvusio paskutinio Lietuvos pasiuntinio Berlyne Kazio Škirpos dvi studijas, skirtas 1941 m. birželio sukilimui[2] ir Lietuvos nepriklausomybės praradimui[3].

 

Tačiau nauji pertvarkymai Lietuvoje sudarė naujas galimybes ir Lietuvos istorikams. Tapusi prieinama archyvuose saugoma medžiaga privertė istorikus kritiškai įvertinti jau minėtus išeivių darbus. Pasirodė, kad ir iš pirmo žvilgsnio demokratiškose Vakarų valstybėse be cenzūros neapsieita. Pasak išeivijos istoriko Sauliaus Sužiedėlio: „Beveik neperdėdamas galėčiau sakyti, kad išeivių pagrindinių dienraščių cenzūra buvo nė kiek ne mažiau griežta negu glavlito. Apie kai kuriuos dalykus būtų neįmanoma kalbėti atvirai, buvo tiesiog nerašoma. Taigi atsitiko taip, kad po 1990-ųjų, kai atsivėrė archyvai, kai tas juodas istorijos puslapis mūsų istorijoje tapo žinomas, ištiko šokas. (Visų pirma turimas omenyje Lietuvos žydų holokaustas Antrojo pasaulinio karo metais – M. T.). Pirmiausia dėl to, kad visuomenė dar gyveno prieškario vertybių sistemoje, čia buvo dar kliedesių apie visokius genofondus ir t. t., žodžiu mūsų leksika dar buvo ta, prieškarinė, kurios jau nepripažįsta Vakarų visuomenės. Kai tie archyvai atsivėrė ir jau nebebuvo galima kalbėti, kad šie archyvai yra KGB klastotės, kad juos prirašinėjo saugumas ir t. t., tada suveikė savigynos instinktas. (...) Visi tie procesai suveikė taip, kad šie klausimai kelia alergiją tam tikrai visuomenės daliai“[4]. Istorikų surasti nauji faktai pamažu ėmė koreguoti XX a. Lietuvos istorijos vertimus, o išeivijos darbus imta vertinti kritiškai.

 

Pervertinant XX a. Lietuvos istoriją išskirtinė vieta teko liberalios krypties lietuvių išeivijos organizacijos „Santaros-Šviesos“ leidžiamam mėnraščiui „Akiračiai“ (šios organizacijos branduolys išeivijoje taip pat leido žurnalą „Metmenys“). Priešingai nei iki tol leisti lietuvių išeivijos periodiniai leidiniai, mėnraštis vienijo skirtingų ideologijų išeivijos veikėjus, buvo apolitinis ir svarbiausia – „Akiračiai“ į pirmą vietą kėlė atvirą žodį – leidinyje galėjo rašyti įvairių pažiūrų asmenys, jei tik jų svarstomi klausimai buvo susieti su išeivijos ar lietuvių tautos gyvenimu[5]. Pažymėtina, kad ypatingas dėmesys „Akiračiuose“ buvo skiriamas XX a. Lietuvos istorijai, jos aktualioms temoms nušviesti. „Akiračiai“ Čikagoje buvo leidžiami net 37 metus, 2005 m. pradžioje jie buvo perkelti į Lietuvą ir eina iki šiol. Aišku viena, jog tarp išeivijoje leisto mėnraščio ir dabartinio yra akivaizdžių skirtumų. Beveik neliko senųjų bendradarbių, dauguma jų iškeliavo Anapilin. Ar pavyks Lietuvoje „Akiračiams“ surasti savąją nišą, išlaikyti seniesiems būdingą aštrumą ir atvirumą, anot Daivos Dapkutės, – parodys laikas[6].

 

Straipsnio tikslai: detaliau nušviesti 1988–1995 m. „Akiračiuose“ skelbtas svarbesnes XX a. Lietuvos istorijos aktualijas; išryškinti tų aktualijų vertinimo svarbą to meto Lietuvos istorikams ir visuomenei.

 

Chronologinės ribos sąlyginės. 1988 m. siejami su Lietuvoje įsikūrusiu Lietuvos persitvarkymo sąjūdžiu, o pabaiga – su 1995 m. Sąlyginai galima teigti, kad maždaug nuo tada Lietuvoje pasibaigė išeivijos darbų idealizavimas[7].

 

Nors pastaruoju metu tarp istorikų vis daugiau dėmesio sulaukia „Akiračių“ istorija, atsiradimo aplinkybės[8], pasirodė buvusių ilgamečių „Akiračių“ redakcijos narių Vinco Rastenio ir Liūto Mockūno[9] straipsnių rinkiniai, pagaliau išleista „Akiračių“ bibliografinė rodyklė[10], tačiau XX a. Lietuvos istorijos aktualijos „Akiračiuose“ 1988–1995 m. nėra atskirai tyrinėtos. Tiesa, „Akiračių“ bendradarbių požiūrį į Sąjūdį fragmentiškai aptarė Linas Saldukas[11]. Tyrimas daugiausia parengtas remiantis aptariamojo laikotarpio „Akiračių“ redakcijos ir jų bendradarbių publikuotais straipsniais ar jų kritika.

 

„Akiračių“ autoriai, ryšiai su Lietuvos istorikais, straipsnių tematika

 

Nuo pat įkūrimo 1968 m. „Akiračiuose“ bendradarbiavo žymūs lietuvių išeivijos autoriai, intelektualai, dauguma jų patys pergyvenę tragiškus Antrojo pasaulinio karo metų įvykius Lietuvoje. Atskirai verta paminėti istoriką Vincą Trumpą, žurnalistus ir buvusius tautininkus Bronį Railą ir Vincą Rastenį, jaunosios kartos veikėjus Liūtą Mockūną (žr. 1 il.), Zenoną Vytautą Rekašių, Vytautą Kavolį ir eilę kitų autorių, kurių gretos laikui bėgant pamažu retėjo. Aptariamuoju laikotarpiu į „Akiračius“ daugiausiai rašė L. Mockūnas, Z. V. Rekašius, V. Trumpa, istorikai A. Senas, S. Sužiedėlis ir kt.

 

  

1 il. Liūtas Mockūnas – ilgametis „Akiračių“ redaktorius

Šaltinis: http://www.versus.lt/var/ezflow_site/storage/images/autoriai/liutas-mockunas/4731-1-eng-US/Liutas-Mockunas_author_photo.jpg

 

Nepriklausomybės vėjas įnešė permainų ir į mėnraštį. „Akiračių“ bendradarbiai A. Senas, Z. Rekašius, L. Mockūnas vis dažniau pradėjo lankytis Lietuvoje. Taip „Akiračiai“ pratęsė anksčiau pradėtą išeivijos ir dabar jau laisvos Lietuvos bendradarbiavimą. Pirmaisiais nepriklausomybės metais „Akiračių“ redakcijos kvietimu Čikagoje lankėsi Sąjūdžio veikėjai, Lietuvos politikai. Jų interviu spausdino mėnraštis. „Akiračiai“ buvo atviri ir tuo mėnraštis skyrėsi nuo kitos išeivijos spaudos. To neslėpė „Akiračių“ redakcija ir, minėdama savo leidinio gyvavimo dvidešimtmetį, pažymėjo: „Nors kai kuriose srityse išeivijos spauda labiau atsivėrė (pvz., pateikia daugiau faktų iš Lietuvos gyvenimo), kitose pažangos nesimato. Išskyrus disidentinius šaltinius, išeivijos laikraščiai beveik visiškai nesinaudoja oficialiąja Lietuvos spauda, informuodami arba komentuodami tenykščius įvykius. Taip pat išeivijos spauda vengia kontaktų su Lietuvoje gyvenančiais žmonėmis (...) „Akiračiai“ yra vienintelis periodinis leidinys išeivijoje, kuris spausdina jų pasisakymus ir bando užvesti su jais dialogą abi puses liečiančiais klausimais. Atrodo, kad santykiai su kraštu šiuo metu išeivijoje vyksta be didelio pasipriešinimo. (...) kiekvienas laisvėjimas turi savo kainą ir ribas. Mėnraščio vienas iš uždavinių ir yra matyti, kur tos naujos ribos“[12].

 

Kaip tik tuo metu „Akiračiai“ ėmė glaudžiai bendradarbiauti su Lietuvos istorijos instituto istorikais (pvz., Alfonsu Eidintu, Gediminu Rudžiu). Todėl maždaug nuo 1990 m. „Akiračiai“ pradėjo spausdinti archyvuose surastus dokumentus svarbiais XX a. Lietuvos istorijos klausimais. Paskelbta dokumentų apie sovietinės okupacijos metais vykdytus Lietuvos gyventojų trėmimus. Pvz., 1991 m. apie partizaninį karą Lietuvoje buvo išspausdintas istoriko Eugenijaus Grunskio straipsnis[13]. Nuo 1993 m. pradžios pradėta spausdinti medžiaga apie Joną Deksnį[14], kartu pateikti dokumentai, surasti Lietuvos archyvuose[15].

 

Tradiciškai daug dėmesio buvo skiriama recenzijoms. Štai 1992 m. 4 numeryje paskelbta išsami Vytauto Radžvilo recenzija apie Alfredo Seno knygą „Bundanti Lietuva“[16]. 1993 m. 1 numeryje buvo išspausdinta V. Trumpos recenzija apie A. Eidinto knygą „Lietuvos Respublikos prezidentai“[17], 3 numeryje istorikas Raimundas Lopata pateikė A. Eidinto knygos „Slaptasis lietuvių diplomatas“ recenziją[18].

 

Gana daug vietos buvo skiriama Lietuvoje gyvenusioms tautinėms mažumoms[19], išeivijos santykiams su Lietuva[20]. Buvo spausdinami proginiai straipsniai apie žymius XX a. pirmosios pusės lietuvių veikėjus[21].

 

Dar vienas „Akiračių“ išskirtinumas – mėnraštis mielai priimdavo straipsnius, kuriuos atsisakydavo spausdinti kiti leidiniai. Pvz., 1994 m. pabaigoje „Lietuvos aidui“ atsisakius įdėti istoriko Valentino Brandišausko straipsnį, gana kritiškai vertinusį 1941 m. birželio 23 d. sukilimą, šį straipsnį išspausdino „Akiračiai“[22]. Be to, buvo perspausdinami aktualūs straipsniai iš to meto Lietuvos periodinės spaudos[23].

 

Kaip kurios „Akiračiuose“ paskelbtos XX a. Lietuvos istorijos aktualijos nusipelno atskiro dėmesio ir įvertinimo.

 

Atviras „Akiračių“ žvilgsnis į Lietuvos istorijos praeitį

 

Tiesa ir atviras žvilgsnis į praeitį buvo pagrindinis „Akiračių“ redakcijos tikslas. Todėl mėnraščio redakcijos ir bendradarbių nuomonė dažnai buvo nepriimtina kitiems išeivijoje einantiems leidiniams ar išsiskirdavo iš bendros lietuvių išeivijos nuomonės. Nuomonių skirtumas ypač išryškėjo Atgimimo laikotarpiu. Tai iliustruoja konkretus pavyzdys. 1988 m. JAV Lietuvių Bendruomenės iniciatyva lietuvių išeivijos istorikas Saulius Sužiedėlis sutiko parengti knygą anglų kalba apie Lietuvą nacių okupacijos metais. Paaiškėjus būsimos knygos autoriui, tarp JAV lietuvių kilo aštrios diskusijos, dvejonės, kurias „Akiračiuose“ taikliai atskleidė Julius Šmulkštys. Autoriaus teigimu, bijoma, kad tokia knyga, be to, „mūsų pačių suaukotais pinigais išleista“, gali pabrėžti ne tik aktyvios rezistencijos prieš vokiečius buvimą, bet ir kai kurių „mūsiškių talkininkavimą žydų genocido vykdyme“. J. Šmulkštys, pritardamas tokiam knygos sumanymui ir neabejodamas S. Sužiedėlio kompetencija, pabrėžė savo požiūrį į istoriją: „Mes neturime bijoti istorijos. (...). Lietuvių tautai Antrasis pasaulinis karas buvo labai tragiškas. Dėl to nesunku suprasti, kodėl kai kurie iš mūsų nenori viešai apie tam tikrus to meto reiškinius Lietuvoje kalbėti“[24]. Panašios nuostatos laikėsi ir S. Sužiedėlis: „Blaivi istorija, bandymas atstatyti praeitį tokią, kokia ji buvo, su visais jos teigiamais ir neigiamais bruožais, negąsdina savimi pasitikinčios brandžios visuomenės. (...) Svarbiausia, tokios istorijos reikalauja paprastas sąžiningumas ir žmonėms įgimta tiesos meilė“[25].

 

Laikydamiesi „atviro žvilgsnio“ į praeitį akiratininkai daug dėmesio skyrė atgimimo laikotarpiu prasidėjusioms permainoms tarp istorikų Lietuvoje. Atskiro dėmesio vertas 1989 m. 6 numeryje A. Seno straipsnis „1988-tųjų revoliucija Lietuvos istoriografijoj“. A. Senas pažymėjo, kad 1988 m. sugriuvo sovietų „administracinė komandinė“ istorijos rašymo sistema. Straipsnyje plačiau aptariama 1988 m. Lietuvos spaudoje prasidėjusi polemika tarp vietos istorikų, pateikta konkrečių pavyzdžių, išskirtos istorikų Liudo Truskos, Gedimino Rudžio, Edmundo Rimšos XX a. Lietuvos istorijos tema paskelbtos publikacijos (pvz., apie sovietų okupaciją, deportacijas) ir jų reikšmė. A. Senas, pateikdamas savo vertinimus apie istorikų vaidmenį prasidėjusiame Atgimime konstatavo, kad 1988 m. rugsėjo mėnesį istorikai pagaliau pilnai įsijungė į XX a. kontroversinių įvykių diskusijas. Naujosios istorijos „pirmoji auka“ tapo socialistinės revoliucijos trijose Pabaltijo respublikose 1940 m. koncepcija. Spalio mėnesį Kauno delegatai atvyko pasiryžę apie 1940 m. įvykius kalbėti kaip apie okupaciją ir suvažiavimo spaudos konferencijoje Gediminas Rudis buvo pirmas iš istorikų, kuris viešai ištarė žodį „okupacija“[26].

 

Kita vertus, „Akiračių“ bendradarbiai nerimavo, kad Lietuvoje istorikų pradėta lietuvių tautos istorijos revizija nenukryptų į kraštutinumus. 1989 m. „Akiračių“ 10 numeryje Vincas Trumpa straipsnyje, skirtame tų pačių metų liepos 31 d. mirusiam Juozui Jakštui, baimindamasis, jog Lietuvoje vykstant dideliam istorikų, ir ne tik istorikų, sukilimui prieš bandymą juos paversti vienos ideologijos ir vienos sovietinės valstybės tarnais, rašė, kad „truputį baugu, kad nusikratę vienos vergijos, jie (istorikai – M. T.) nepataptų perdėto patriotizmo ir ypač nacionalizmo tarnais“[27].

 

Vasario 16-oji, Sąjūdis ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas

 

Mėnraštyje daug dėmesio skirta vasario 16-ajai, kuri sovietmečiu buvo tapusi „balta dėme“[28]. 1990 m. antrame numeryje redakcija tradiciškai plačiau aptarė vasario 16 d. reikšmę lietuvių tautai. „Akiračiai“ džiaugėsi prasidėjusiais pertvarkymais, ypač tuo, jog 1989 m. vasario 16 d. Lietuvoje jau švęsta viešai, o po metų vasario 16 d. tapo ir valstybine švente. Kalbant apie artimiausius lietuvių tautos tikslus konstatuota, kad nebėra klausimo, ar Baltijos respublikos bus nepriklausomos. Klausimas tik – kada? Išreikšta pagarba Lietuvos žmonėms, tiek daug pasiekusiems per metus: „Kaip toli nueita per vienerius metus. Ir kokia kaina: nepraradus nei vieno kareivio, neiššovus nei vieno šovinio, nepaaukojus nei vienos gyvybės! Ne veltui didieji Vakarų laikraščiai stebisi Baltijos kraštų tautinio išsivadavimo sąjūdžių politinės vadovybės sumanymu, išradingumu, sugebėjimu išnaudoti besikeičiančią politinę situaciją sau palankiausia prasme. Ar net patiems iššaukti norimus pasikeitimus. Ir visa tai Lietuvos žmonės daro savo pačių rankomis, savo galva. Didžiuojamės jais!“[29].

 

Nuo Sąjūdžio įsikūrimo pradžios „Akiračiai“ daug vietos skyrė Lietuvoje prasidėjusioms permainoms ir joms pritarė. 1988 m. 4 numeryje Tomas Remeikis kvietė išeivius remti ir moraliai, ir veiksmais bet kokį laisvėjimą, bet kokį autonomijos praplėtimą. Autoriaus teigimu, šitaip darydami, „mes neatsižadame nepriklausomybės idealo, nors tautai priklauso teisė pačiai savo statusą nulemti. Bet mes taip pat turime teisę ir pareigą kurti tautai alternatyvios ateities viziją“[30].

 

Atskiro paminėjimo vertas 1988 m. 10 numeryje išspausdintas nedidelės apimties Z. V. Rekašiaus straipsnis „Būkime Sąjūdžiu!“. Z. V. Rekašiaus teigimu, „dangus prisiminė lietuvius ir Lietuvą. Ir pradėjo dalinti dovanas, kurių taip laukėme beveik pusę šimtmečio. Dangaus dovanas vadiname stebuklais“[31]. Kaip vieną tokių stebuklų įvardijo Gedimino bokšte Vilniuje plevėsuojančią Lietuvos trispalvę, kuri buvo iškelta spalio 7 d. Autorius paminėjo žymių lietuvių viešnagę – Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių Regimanto Adomaičio, Sigito Gedos ir Česlovo Kudabos, kurie JAV lankėsi „Akiračių“ redakcijos kvietimu. Z. V. Rekašiaus pamėgino atsakyti į klausimą „Kas yra Sąjūdis?“. Pasiremdamas minėtais asmenimis autorius padarė išvadą, jog Sąjūdis – „tai visuomenė, kuriai rūpi lietuvių tautos likimas ir Lietuvos ateitis. Tai tie, kuriems svarbi lietuvių kalba ir krašto gamta, tautos kultūra, ekonomija ir istorija. Ir teisė gyventi laisvai ir normaliai, savoje suverenioje respublikoje. Šia prasme Sąjūdis – tai visa tauta“. Esą trys minėti vyrai išeiviams atvežė dar vieną svarbią žinią apie tai, jog išeivija taip pat yra Sąjūdis, jeigu jai rūpi Lietuva. Z. V. Rekašius, pripažindamas, jog tai didelė dovana išeivijai, kur ne visi ir ne visada žvelgė „veidu į Lietuvą“. Todėl įvykus tokioms permainoms, Z. V. Rekašius kvietė išeivius būti kartu su Sąjūdžiu[32].

 

Nuo 1989 m. apie Sąjūdį daug informacijos pateikė Lietuvoje 1988 m. rudenį tris mėnesius viešėjęs istorikas, „Akiračių“ bendradarbis ir korespondentas, Viskonsino universiteto profesorius Alfredas Senas (žr. 2 il.). Savo pirmoje publikacijoje A. E. Senas plačiau aprašė Sąjūdžio susikūrimą ir padarė išvadą, jog dvi dienas trukęs Sąjūdžio suvažiavimas pakeitė Lietuvą. Autorius suvažiavimą, įvykusį 1988 m. spalio 22–23 d., prilygino 1905 m. gruodžio 4–5 d. įvykusiam Didžiajam Vilniaus Seimui[33]. Sąjūdžio tema pasirodė ir daugiau jo straipsnių[34]. Išvažiuodamas iš Lietuvos A. Senas padarė išvadą, jog „lietuvių tauta ramiai ir užsispyrusiai siekia nepriklausomybės. Visiems atrodo, kad nepriklausomybė – tik laiko klausimas. (...). Palikau lietuvius, atsigręžusius veidu neaiškion ateitin, bet pilnus vilties ir pasiryžimo“[35]. Viltys išsipildė 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas „Akiračių“ redakcijai reiškė Lietuvos sugrįžimą į Europos žemėlapį, žlugimą mito apie Lietuvos ir kitų dviejų Baltijos respublikų savanorišką įstojimą į Sovietų Sąjungą. Tačiau buvo pabrėžiama, kad nepriklausomybė kol kas tik žodis, nes Vilniaus gatvėmis rieda tankai[36]. 5 numeryje konstatuota, jog laisvė iš Vakarų neateis[37]. Taip leista suprasti, kad dėl nepriklausomybės teks dar pakovoti pačiai lietuvių tautai.

 

 

2 il. Alfredas Erichas Senas (Vladimiro Gulevičiaus (ELTA) nuotrauka)

Šaltinis: http://www.xxiamzius.lt/archyvas/priedai/horizontai/20050525/foto/senas23.jpg

 

Apibendrintai galima teigti, jog „Akiračiuose“ spausdinti straipsniai karštai rėmė Sąjūdį, pati redakcija organizavo susitikimus su Sąjūdžio atstovais, leidinio numeriuose buvo spausdinamos Sąjūdžio lyderių kalbos, samprotavimai apie M. Gorbačiovo reformas ir Sąjūdžio veiklą. A. Seno ir kitų autorių dėka rašyta apie Sąjūdį, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą ir kovą dėl jos pripažinimo[38].

 

1941 m. birželio sukilimas ir Lietuvos žydų tragedija

 

Nuo nepriklausomybės pradžios „Akiračiai“ daug dėmesio skyrė 1941 m. sukilimui ir holokaustui, apie kurį dar nebuvo kalbama. Kertinis straipsnis, tiksliau – interviu su išeivijos istoriku Sauliu Sužiedėliu, buvo išspausdintas 1991 m. 9–10 numeriuose ir 1992 m. 1 numeryje. „Akiračių“ redakcija pripažino, kad 1941 m. sukilimą „pas mus įprasta vaizduoti vien šviesiomis spalvomis“, ir kartu nurodė tamsiąsias jo puses: sukilimo vadovybės politinis naivumas; į nacių Reichą dėtos nepagrįstos viltys; sukilimo metu pasitaikę keršto bei savivalės aktų ir prasidėjusios Lietuvos žydų žudynės; vokiečiams užėmus Lietuvą prasidėjęs kai kurių LAF’o veikėjų flirtas su nacistine Vokietija. Redakcija pažymėjo, jog šie dalykai atsispindi JAV archyvuose saugomuose dokumentuose (visų pirma turėtas omenyje buvusio Lietuvos diplomato Edvardo Turausko fondas). „Akiračių“ redakcija pakvietė Saulių Sužiedėlį peržiūrėti dokumentus ir atsakyti į keletą klausimų, liečiančių šiuos įvykius. Tuo laiku minėtas istorikas rašė stambų istorinį veikalą apie Lietuvą II pasaulinio karo metais, o 1991 m. pradžioje tyrimui medžiagą rinko ir Lietuvoje.

 

S. Sužiedėlis pirmą kartą istoriografijoje plačiau nušvietė 1941 m. įvykių jau paminėtas „baltąsias dėmes“, tarp jų – masinį Lietuvos žydų holokaustą. Istorikas išskyrė dvi skaudžias problemas: kaip LAF’as įsivaizdavo išvaduotos Lietuvos ekonominius ir politinius santykius su Reichu ir kiek nacionalizmo ideologija ir apskritai fašistinės idėjos paveikė lietuvių aktyvistų pasaulėžiūrą. Šiame interviu „Akiračių“ redakcija bei S. Sužiedėlis pirmą kartą viešai suabejojo buvusio LAF’o vadovo Kazio Škirpos išeivijoje parašytos knygos „Sukilimas“ patikimumu. Iš pokalbio paaiškėjo, jog K. Škirpos knygoje iš cituojamo dokumento „Lietuvai išlaisvinti nurodymai“ išbrauktos kai kurios vietos apie LAF’o planuotą Lietuvos žydų likimą, radikalios antisemitinės nuostatos. S. Sužiedėlis pateikė keletą panašių pavyzdžių pridurdamas, kad „teksto ir tikrovės „apšvarinimo“ pavyzdžių turime ir daugiau“. Pvz., 1952 m. redaguoto rinkinio „Lietuvių archyvas: bolševizmo metai“ įžangoje pastebima, jog kai kur „išleistas vienas kitas sakinys“ dėl nenormalių, t. y. vokiečių okupacijos sąlygų. Istoriko teigimu, iš tiesų buvo išimta vokiečių laikais į leidinį patekusi antisemitinė medžiaga. Sugrįždamas prie K. Škirpos knygos „Sukilimas“ S. Sužiedėlis pripažino, kad K. Škirpa praleido visus nurodymus, ištisus sakinius, raginančius imtis antižydiškų veiksmų karo atveju („Nepavartoti net kupiūros taškeliai, žymintys praleidžiamojo teksto dalis“). Tai aptikęs istorikas buvo sukrėstas: „Kažkaip lengviau suprasti, kai autorius nusprendžia kokiais tai sumetimais iš viso neskelbti kompromituojančio dokumento, tačiau dokumentą „apšvarinti“ ir po to visuomenei pristatyti kaip svarbią, autentišką medžiagą – tesprendžia apie tai patys skaitytojai“[39]. S. Sužiedėlis taip pat pripažino: „viena iš problemų vertinant Kazio Škirpos veiklą yra tai, kad daugiausia apie LAF’o vadovo veiklą rašė... pats K. Škirpa“.

 

Interviu metu paaiškėjo, kad panašiai kaip K. Škirpa elgėsi ir buvęs Laikinosios Lietuvos vyriausybės vadovas Juozas Ambrazevičius, išeivijoje išleistoje knygoje „Vienų vieni“ sąmoningai neįdėjęs visos ištraukos dokumento „Lietuvos Laikinosios Vyriausybės atsišaukimas į tautą“[40], paskelbto 1941 m. birželio 25 d. Knygos autorius tą vietą, kur buvo garbinamas A. Hitleris, visai išėmė, tačiau nenurodė kupiūros taškelių.

 

Savo interviu S. Sužiedėlis padarė tam tikrus apibendrinimus: „Palyginęs archyvuose esamą dokumentaciją su daugelio išeivijoje ir iki šiol skelbiama karo meto Lietuvos istorija, įsitikinau, kad mums dar gana toli iki atviro žvilgsnio praeitin. (...). Drįstu tvirtinti, kad 1941 metų vasara – pats kruviniausias naujųjų laikų Lietuvos istorijos laikotarpis. Nežinau kito laikotarpio, kai per tokį trumpą laiką būtų buvę nužudyta tiek beginklių žmonių“[41].

 

„Akiračių“ redakcijos interviu su S. Sužiedėliu faktiškai reiškė lūžį Lietuvos istoriografijoje vertinant 1941 m. birželio sukilimą. Bene pirmą kartą[42] ne tik didelio dėmesio sulaukė Lietuvos žydų tragedija, o svarbiausia – pradėta suvokti, kad prie jos prisidėjo ir lietuvių tautos dalis, jos autoritetai, kaip K. Škirpa.

 

Kiekvieni metai atnešė vis naujų „atradimų“. 1994 m. 2 numeryje „Akiračių“ redakcija pateikė dokumentus apie 1941 m. birželio sukilimą, konkrečiai – buvo išspausdintas LAF’o štabo viršininko įgalioto Leono Prapuolenio Kaune per radiją pasakytas „Atsišaukimas į lietuvių tautą“. Dokumente, be Lietuvos nepriklausomybės atstatymo deklaravimo, buvo sakoma: „Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais. Žiauraus bolševikų teroro iškankinta Lietuvių Tauta ryžtasi kurti savo ateitį tautinės vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais“[43]. Greta įdėtas tą pačią dieną L. Prapuolenio paskelbtas „Atsišaukimas į Lietuvių tautą“, kuriame deklaruojami glaudūs ryšiai tarp atsikuriančios Lietuvos ir nacistinės Vokietijos. Štai trumpa atsišaukimo ištrauka: „Su pasitikėjimu ir dėkingumo džiaugsmu sutikite žygiuojančią Vokiečių kariuomenę ir telkit jai visokeriopą paramą. Tegyvuoja draugiškiausi ryšiai su Didžiąja Vokietija ir jos Vadu Adolfu Hitleriu!“. Kaip pastebėjo „Akiračių“ redakcija, K. Škirpos ir kitų įvykių dalyvių išleistuose darbuose minėti svarbūs 1941 m. birželio sukilimo dokumentai pateikti nepilni, išryškinant tik patriotines lietuvių tautos nuostatas, nepaminint numatomų glaudžių santykių su vokiečiais. „Akiračių“ redakcija, gavusi iš Balio Gražulio kasetę su šiais atsišaukimais ir sužinojusi, kad išeivijos „Draugas“ atsisakė paskelbti B. Gražulio laišką, kuriame jis aiškino kasetėje įrašytų dokumentų istoriją, stebėjosi, kad LAF’o paveldėtojai, frontininkai „apie šiuos tekstus nėra užsiminę. Lyg pakišus galvą po antklode, praeities šmėklos pradings, lyg nutylėjimas ir užslėpimas Lietuvai naudingesni už tiesą“[44].

 

1941 m. birželio sukilimo tema pasirodė dar ne vienas straipsnis[45] su naujų archyvinių duomenų komentarais. Tai tik patvirtino „Akiračių“ redakcijos nuogąstavimus, jog išeivijoje išleisti kai kurių lemtingų įvykių dalyvių, pvz., buvusio Lietuvos Laikinosios vyriausybės pramonės ministro Adolfo Damušio, atsiminimai skyrėsi nuo tiesos.

 

Vėlesniais metais pasirodė daugiau istorikų straipsnių antisemitizmo tema[46], daug vietos skirta antisemitizmui Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais, buvo spausdinamos dokumentų ištraukos iš to meto spaudos[47].

 

Lietuvos okupacija

 

1993 m. Nr. 6 „Akiračiai“ išspausdino Liudo Truskos straipsnį apie Lietuvos valstybės žlugimą 1940 m.[48] Autorius bene pirmą kartą kritiškai aprašė lemtingus 1940 m. Lietuvos istorijos įvykius. Sprendžiant iš išnašų, istorikas daugiausia rėmėsi išeivijoje Lietuvos okupacijos laikotarpiu išleistais darbais, dažniausiai atsiminimais. Netrukus tą patį straipsnį, truputį praplėstą ir kitaip pavadintą – „Kam statyti paminklus?“, autorius išspausdino „Literatūroje ir mene“ (1993 m. liepos 10 d.). Į minėto istoriko straipsnį sureagavo Vincas Trumpa, savo pastebėjimus išspausdinęs „Akiračių“ 9 numeryje[49]. L. Truskos straipsnį V. Trumpa pavadino „įdomiu, gerokai kontroversiniu“. V. Trumpa, gana kritiškai atsiliepęs dėl Lietuvos valdžios kapituliacijos 1940 m. vasarą, pastebėjo, jog negalima lyginti to meto Lietuvos ir Suomijos, kuri, nors galutinai pralaimėdama, tačiau būdama demokratinė valstybė, sugebėjo apginti savo nepriklausomybę. Jo teigimu: „Suomijos modelis ne visiškai tiko Lietuvai. Suomija buvo visiškai kitoje geopolitinėje ir strateginėje padėtyje (galinga Manerheimo linija). Suomija turėjo visiškai laisvą skandinavišką užnugarį, kuris ją rėmė. Ji galėjo tikėtis pagalbos ir iš Vakarų. O ir pati Vokietija nebuvo abejinga Suomijos nepriklausomybei. Viso to neturėjo 1940 m. vasaros Lietuva“. Istorikas priminė besąlyginę Danijos vadžios kapituliaciją Vokietijai, padarydamas išvadą, jog „nei patys danai, nei kas nors kitas to laikotarpio nelaiko Danijos gėda“[50]. V. Trumpa leido suprasti, kad 1940 m. Lietuvos valstybės likimas priklausė nuo didžiųjų valstybių, šiuo atveju – nuo Sovietų Sąjungos.

 

Tų pačių metų pabaigoje „Akiračių“ redakcija 10 numeryje išspausdino Sovietų Sąjungos Užsienio reikalų ministerijos archyve Maskvoje saugomą dokumentą. Jame konstatuota, kad būsimasis Liaudies vyriausybės vadovas Justas Paleckis ir Vincas Krėvė-Mickevičius 1939 m. rugsėjo mėnesį apsilankydami sovietų pasiuntinybėje Kaune išreiškė savo lojalumą Sovietų Sąjungai. „Akiračių“ redakcija pateikė V. Krėvės, kaip politiko, įvertinimą: „Pateikti nauji faktai apie Krėvę dar kartą patvirtina nuomonę, jog Krėvė buvo ir genialus rašytojas, ir neišpasakytai naivus politikas. (...). Apskritai, Vinco Krėvės-Mickevičiaus gero vardo išlaikymui būtų buvę žymiai sveikiau, jeigu jis iš viso būtų į politiką nesikišęs. Tikimės, kad Krėvės biografai šių faktų neužtušuos, kaip pas lietuvius įprasta, bet duos jų pilną įvertinimą“[51]. „Akiračių“ redakcija bene pirmoji suabejojo V. Krėvės veikla okupacijos išvakarėse[52].

 

Reakcija į „Lietuvos kančių istorijos“ išleidimą

 

1994 m. išeivijoje ir Lietuvoje daug diskusijų sukėlė Pasaulio Lietuvių Bendruomenės vadovybės užmojai išleisti 16 tomų „Lietuvos kančių istoriją“. Tuo tikslu Pasaulio Lietuvių Bendruomenės vadovas kreipėsi į Lietuvos istorikus, žadėdamas jiems finansavimą.

 

„Akiračiai“ nuo pradžios apie šį projektą atsiliepė kritiškai. Vinco Trumpos teigimu, „iš viso mūsų kančios nei kiek ne didesnės, kaip ir kitų kančios. Ar verta apie jas tiek daug kalbėti?”[53].

 

1994 m. pavasarį Lietuvos istorijos instituto bendradarbių (Eugenijus Grunskis, Vanda Kašauskienė ir Henrikas Šadžius) parengtas „Lietuvos kovų ir kančių istorijos“ I tomas pasiekė Čikagą. Kaip ir buvo galima laukti, išeivijoje knyga sukėlė audringas diskusijas. Kaip pastebėjo Z. V. Rekašius[54], „kančios dar nesibaigė. Kančių istorijos leidėjams kančios dar tik prasideda...“. Išeivijos autorius Jonas Dainauskas 1994 m. balandžio 6 d. „Drauge“ pasirodžiusiame straipsnyje labai skeptiškai atsiliepė apie parengtą knygą ir jos rengėjus, apkaltino autorius dokumentų klastojimu. J. Dainauskas, Pasaulio Lietuvių Bendruomenė, išeivijos katalikiškos organizacijos buvo nepatenkinti knygoje nurodytu lietuvių tremtinių skaičiumi. Pateikti duomenys gerokai skyrėsi nuo Adolfo Damušio išeivijoje atliktų skaičiavimų, kuris, anot akiratininko Z. V. Rekašiaus, pasirėmęs „savo tyrimo metodika“, apskaičiavęs keletą kartų „didesnes lietuvių tautos kančias“. Z. V. Rekašius, atmesdamas J. Dainausko ir A. Damušio teiginius, skaitytojams priminė, kad jų teiginiai nebuvo paremti archyvais, kurie išeivijai nebuvo prieinami[55].

 

Pasirodžius „Lietuvos kovų ir kančių istorijos“ I tomui Z. V. Rekašius, reaguodamas į kilusias aštrias diskusijas, iškeldamas klausimą „Tai kas gi iš tikrųjų čia atsitiko?“ būsimajam skaitytojui patarė: „Paimk, skaitytojau į rankas tą pirmąją „Lietuvos kovų ir kančių istorijos“ knygą, nuplėšk nuo jos netikusį viršelį ir, užklijavus vieton jo lapą švaraus popieriaus, aiškiai didelėmis raidėmis užrašyk: „NKVD dokumentai apie trėmimus iš Lietuvos“. Turėsi vertingą ir įdomią knygą. Ir nervų be reikalo negadinsi“. Be to, rengiant kitus „kančių istorijos“ tomus, Z. V. Rekašius patarė knygas leisti lėčiau, daugiau dėmesio skiriant jas tarp savęs „surišti į vientisą ciklą ir atskirti pagalbinius leidinius nuo pagrindinio, kad ir skaičiumi mažesnio ciklo“. Pripažino, kad reikalingas atsakingas redaktorius – istorikas, sugebantis atskirti istorijos knygas nuo paprasčiausio kalbėjimo arba rašymo apie praeitį. Pripažino, kad viena iš pagrindinių pradinės nesėkmės priežasčių ir yra ta, kad šiam darbui vadovauti ėmėsi visuomenininkas, neturintis istoriko kvalifikacijų[56]. „Akiračiai“ 6 numeryje išspausdino interviu su Lietuvos istorijos instituto darbuotoju, knygos „Lietuvos kovų ir kančių istorija“ t. 1. redaktoriumi G. Rudžiu. Pastarasis dar kartą kritiškai atsiliepė apie A. Damušio pateiktą trėmimų statistiką, jo skaičiavimus pavadinęs „baltos kumelės sapnu“[57]. Ta tema pasirodė ir daugiau publikacijų, pvz., Julius Šmulkštys atmetė teiginį, kad „jeigu prieš Atgimimą buvai istorikas, tai jau savaime aišku, kad tavim negalima pasitikėti“, ir priminė, kad maždaug pusė Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių buvo komunistai: „Taigi, kai „susitepėliai“ kovojo už Lietuvos laisvę, visiškai „švarūs“ užsienio lietuviai tegalėjo ribotis moraline ir politine parama tėvynei“[58]. Šią temą pratęsė Z. V. Rekašius[59], palankiai įvertindamas tiek daug diskusijų sukėlusį dokumentų rinkinį apie Lietuvos gyventojų trėmimus[60]. Pažymėtina, kad vietoj planuotų 16 tomų serijos „Lietuvos kovų ir kančių istorija“, pasirodė vos vienas, kuris pačių užsakovų JAV viešai buvo sudegintas.

 

Pabaigai reikia pridurti, kad „Akiračių“ redakcija atviram žvilgsniui liko ištikima likusius mėnraščio gyvavimo Čikagoje metus. Kaip pavyzdį galima paminėti 1998 m. Liūto Mockūno straipsnį „Apie patriotiškų knygų kupiūras“, kuriame išsamiai aptariama šį kartą Lietuvoje išleista Juozo Lukšos knyga „Partizanai“. L. Mockūnas vienas pirmųjų atkreipė dėmesį į knygos rengėjų sąmoningai atliktas nemalonių dokumentų kupiūras[61]. Pateiktas pavyzdys dar kartą išryškina akiratininkų aukščiau aprašytą nuostatą – į praeitį būtina žvelgti atviromis akimis.

 

Išvados

 

1. Atliktas tyrimas leidžia teigti, kad mėnraštis „Akiračiai“ pirmieji ėmė kritiškai vertinti išeivijoje išleistus darbus, skirtus skausmingiems XX a. Lietuvos istorijos įvykiams nušviesti, prisidėjo prie išleistų veikalų bei pačių įvykių demitologizavimo.

 

2. „Akiračių“ redakcija ir bendraautoriai prisidėjo prie kritinės, atviros pilietinės visuomenės, „atviro žvilgsnio į praeitį“ formavimo išeivijoje ir atsikūrusios Lietuvos visuomenėje, ko taip 1991 m. pabaigoje pasigedo istorikas Saulius Sužiedėlis.

 

Nuorodos

 

 



* Mindaugas Tamošaitis – Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Lietuvos istorijos katedros lektorius; adresas: T. Ševčenkos g. 31, LT-03111 Vilnius, el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų sritys – Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos veikla 1927-1940 m., XX a. Lietuvos parlamentarizmo istorija, Lietuvos ir Sovietų Sąjungos santykiai tarpukariu.



[1] Brazaitis, J. Vienų vieni. Raštai. Chicago, 1985, t. 6; Brazaitis, J. Vienų vieni. Antras leidimas. Vilnius. 1990.

[2] Škirpa, K. Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti. Vašingtonas, 1973.

[3] Škirpa, K. Lietuvos nepriklausomybės sutemos 1938–1940: Atsiminimai ir dokumentai. Vilnius, 1996.

[4]Ar galima pasimokyti iš istorijos? Šiaurės Atėnai, 2001, liepos 7, 14, p. 7. Iš Santaros-Šviesos Anykščiuose birželio 22–24 d. vykusios diskusijos, kurioje dalyvavo istorikai A. Eidintas, G. Rudis, S. Sužiedėlis, A. Kulakauskas ir tuometinis „Akiračių“ redaktorius L. Mockūnas.

[5] Dvidešimtmečiai „Akiračiai“. Pokalbis „Akiračių“ redakcijoje. Akiračiai, 1988, nr. 8, p. 8.

[6] Dapkutė, D. Atviro žodžio mėnraštis. Akiračiai, 2008, nr. 1, p. 9.

[7] Kaip pavyzdį būtų galima paminėti istoriko Liudo Truskos 1995 m. išleistą knygą „Lietuva 1938–1953 metais“. Profesorius yra prisipažinęs, kad rašant knygą pernelyg remtasi išeivijos autoriais.

[8] Dapkutė, D. Atviro žodžio mėnraštis. Akiračiai, 2008, nr. 1, p. 8–9; Dapkutė, D. „Nepakeli karščio, neik į virtuvę...“ Akiračiai, 2008, nr. 2, p. 9, 11.

[9] Mockūnas, L. Nelygiagretės paralelės. Vilnius, 2007.

[10] Akiračių bibliografija. Vilnius, 2006.

[11] Saldukas, L. Sąjūdžio veikla išeivijos spaudoje. Sąjūdis ir dabartis. Vilnius, 2004, p. 16–26.

[12] Akiračių redakcija. Ties dvidešimties metų slenksčiu. Akiračiai, 1988, nr. 8, p. 1.

[13] Gruskis, E. Vetrovo divizija Lietuvoje. Pokario kovų istorija. Akiračiai, 1991, nr. 5, p. 6–7, 9.

[14] L. M. [Mockūnas]. Jono Deksnio likimo vingiais. Akiračiai, 1993, nr. 1, p. 6.

[15] Pvz., Dokumentai. LTSR Valstybės saugumo komiteto bylose rasti informacijos fragmentai apie Joną Deksnį (parengė E. Grunskis). Akiračiai, 1993, nr. 1, p. 7, 13.

[16] Radžvilas, V. Politinės sąjūdžio istorijos metmenys. Akiračiai, 1992, nr. 4, p. 8–11, 14.

[17] Trumpa, V. Informatyvi knyga apie Lietuvos prezidentus. Akiračiai, 1993, nr. 1, p. 1.

[18] Lopata, R. Politikos paviršius ir gilumos. Akiračiai, 1993, nr. 3, p. 13.

[19] Toliau tęsiamas str. Klaipėdiečių likimas po 1945 metų. Akiračiai, 1988, nr. p. 13–14. Visas straipsnis baigtas spausdinti 1988, nr. 7, p. 6; Hermann, A. Lietuvos vokiečiai 1938–1960 m. Akiračiai, 1991, nr. 6, p. 4–6; 1993 m. 3 numeryje išspausdintas istoriko A. Kulakausko 1992 m. lapkritį skaitytas pranešimas Vilniuje tarptautiniame simpoziume „Lietuvos ir Lenkijos valstybių santykiai XX a. Vidurio Europos istorijoje: praeitis ir perspektyvos“; Kulikauskas, A. Lenkų tautinės mažumos padėtis ir perspektyva Lietuvos valstybėje. Akiračiai, 1993, nr. 3, p. 6–7; Hermann, A. Lietuvos vokiečiai 1938–1960 m. Akiračiai, 1991, nr. 6, p. 4–6.

[20] Eidintas, E. Du Lietuvos nepriklausomybės atkūrimai ir išeivija. Akiračiai, 1994, nr. 5, p. 8–11.

[21] Trumpa, V. Juozo Pajaujo šimtmetis 1894–1994. Akiračiai, 1994, nr. 5, p. 6–7.

[22] Brandišauskas, V. Romantiška vizija (Keletas pastebėjimų apie 1941 m. Birželio sukilimą). Akiračiai, 1994, nr. 10, p. 11–12.

[23] Pvz., 1995 m. pabaigoje iš „Kultūros barų“ buvo perspausdintas istoriko Zenono Butkaus straipsnis „Jei opozicija gauna paramą iš svetur...“ Akiračiai, 1995, nr. 9, p. 4–5, 14–15. Straipsnyje buvo atskleisti tautininkų lyderių A. Voldemaro, A. Smetonos ir V. Krėvės glaudūs ryšiai su sovietų pasiuntinybės darbuotojais, akredituotais Kaune, 1922–1926 m.

[24] Šmulkštys, J. Ar reikia knygos apie vokiečių okupaciją. Akiračiai, 1988, nr. 3, p. 1, 3.

[25] Sužiedėlis, S. OSI, amerikiečių visuomenė ir išeivijos reakcija. Akiračiai, 1988, nr. 3, p. 11.

[26] Senn, A. R. 1988-tųjų revoliucija Lietuvos istoriografijoj. Akiračiai, 1989, nr. 6, p. 4.

[27] Trumpa, V. Su istoriku Juozu Jakštu atsisveikinant. Akiračiai, 1989, nr. 10, p. 9.

[28] Nepriklausomybė ir baltosios dėmės 1918–1998. Akiračiai, 1988, nr. 2, p. 1; Zalatorius V. Baltos ar kruvinos dėmės? Akiračiai, 1988, nr. 6, p. 6.

[29] Akiračių red. Vasario šešioliktoji. Akiračiai, 1990, nr. 2, p. 1.

[30] Remeikis, T. Į ateitį iš dabarties perspektyvos. Akiračiai, 1988, nr. 4, p. 5.

[31] Rekašius, Z. V. Būkime Sąjūdžiu! Akiračiai, 1988, nr. 10, p. 1.

[32] Ten pat.

[33] Senn, A. E. Dvi dienos, kurios pakeitė Lietuvą. Pirmoji diena. Akiračiai, 1989, nr. 1, p. 4–6; 1989, nr. 2, p. 8–19; Senn, A. Po suvažiavimo. Lietuvos persitvarkymo sąjūdis. Akiračiai, 1989, nr. 3, p. 4–5.

[34]Pvz., Senn A. E. Gorbačiovas reklamuoja Lietuvą. Akiračiai, 1990, nr. 2, p. 1, 16.

[35] Senn, A. E. Su „Akiračių“ vėliava. Akiračiai, 1990, nr. 3, p. 15.

[36] Nepriklausomybė – viltis ir nerimas. Akiračiai, 1990, nr. 4, p. 1.

[37] Rekašius, Z. V. Laisvė iš Vakarų neateis. Akiračiai, 1990, nr. 5, p. 1, 16.

[38] Štai 1991 m. buvo spausdinami A. Seno, tuo metu buvusio Vilniuje, reportažai apie dramatiškus įvykius Lietuvoje. Pvz., A. E. S. Baisusis sekmadienis Vilniuje. Akiračiai, 1991, nr. 2, p. 1, 7; Vėlesniu laiku panašių straipsnių taip pat nestigo: Senn, A. E. Sausio įvykius prisimenant. Akiračiai, 1995, nr. 1, p. 4–5; Hermann, A. Baltų laisvės kovos etapai 1985–1991 m. Akiračiai, 1995, nr. 3, p. 12–13, 16.

[39] 1941 metų sukilimo baltosios dėmės. Pakalbis su Sauliumi Sužiedėliu. Akiračiai, 1991, nr. 9, p. 7.

[40] Ten pat.

[41] 1941 metų sukilimo baltosios dėmės. Pakalbis su Sauliumi Sužiedėliu. Akiračiai, 1992, nr. 1, p. 10.

[42] Pažymėtina, kad 1991 m. vasarą Lietuvoje vykusioje istorikų konferencijoje, skirtoje 1941 m. birželio sukilimui Lietuvoje, apie holokaustą nebuvo kalbama. (Pvz., Eidintas, A. Karas ir Birželio sukilimas. Akiračiai, 1992, nr. 6, p. 4–5).

[43] Kasetės įrašas. Akiračiai, 1994, nr. 4, p. 15.

[44] Akiračių red. Ar reikia bijoti tiesos? (Medžiaga 1941 metų birželio sukilimo istorijai). Akiračiai, 1994, nr. 2, p. 15.

[45] Pvz., Mockūnas, L. Šis tas iš medžiagos 1941 m. sukilimo istoriniam teismui. Akiračiai, 1994, nr. 8, p. 6–7.

[46] Sužiedėlis, S. A. Valdžia, visuomenė ir antisemitizmas. Akiračiai, 1995, nr. 4, p. 4–6; Brandišauskas, V. Nacionalizmas rezistencinių organizacijų valstybės modelyje. Akiračiai, 1995, nr. 5, p. 4–6.

[47] Pvz., Lietuviškas antisemitizmas. Akiračiai, 1995, nr. 7, p. 9.

[48] Truska, L. Lietuvos Respublikos žlugimas. Didžiosios istorinės klaidos padariniai. Akiračiai, 1993, nr. 6, p. 6–7, 14–15.

[49] Trumpa, V. Kodėl taip įvyko? Akiračiai, 1993, nr. 9, p. 10–12.

[50] Ten pat.

[51] Nauji faktai Vinco Krėvė-Mickevičiaus biografijai. Akiračiai, 1993, nr. 10, p. 13.

[52] Nors 1992 m. pirmasis V. Krėvės veiklą Liaudies vyriausybėje, pasiremdamas posėdžių stenogramomis, kritiškai įvertino istorikas L. Truska, jis visai neaptarė klasiko veiklos 4-ame dešimtmetyje (Truska, L. Vincas Krėvė ir Liaudies vyriausybė. Literatūra ir menas, 1992, nr. 48).

[53] Ten pat, p. 12.

[54] Rekašius, Z. V. Apie „kančių istorijas“, jų leidėjus, kančias ir tardytojus. Akiračiai, 1994, nr. 5, p. 2.

[55] Ten pat, p. 3.

[56] Ten pat, p. 3.

[57] Zalatorius, V. „Deginkit mane su šia knyga, ne Nainį!“ Akiračiai, 1994, nr. 6, p. 2–3.

[58] Šmulkštys, J. Istorikai ir istoriniai darbai. Akiračiai, 1994, nr. 7, p. 1.

[59] Rekašius, Z. V. Apie geras ir blogas „kančių istorijas“. Akiračiai, 1994, nr. 7, p. 13.

[60] Rekašius, Z. V. Įdomus ir vertingas dokumentų rinkinys. Akiračiai, 1994, nr. 8, p. 7, 16.

[61] Mockūnas, L. Nelygiagretės paralelės. Vilnius, 2007, p. 271–280.

 

 

Gauta 2009 m. kovo 9 d.

Pateikta spaudai 2009 m. gruodžio 22 d.

Summary

Important Issues of Lithuania’s History (the 20th century) in the Monthly „Akiračiai“ (1988–1995)

 

The article is prepared on the basis of the presentation given in the conference of May, 2008 which was dedicated to commemorate the 50th anniversary of the journal “Istorija” / “History”. The article presents Lithuania’s most important historical issues in the 20th century and their evaluation as discussed in the émigré monthly journal “Akiračiai” (1988–1995). What made this monthly different from earlier published Lithuanian émigré periodicals was the fact that it united authors of different ideologies; it was apolitical and open to different opinions and issues if only they had something to do with crucial problems concerning the life either of émigré or the Lithuanian nation. The monthly “Akiračiai” has been published in Chicago for 37 years, and only in 2005 its publication was transferred to Lithuania, where it is being published up to now. However, there are noticeable differences between the journal published in émigré and in Lithuania. In addition, many former contributors passed away.

 

The editorial board and co-authors of the monthly “Akiračiai” were the first to critically evaluate works published in émigré which dealt with painful events in the 20th century Lithuania’s history: Lithuania’s occupation, Jews’ tragedy during the Second World War, the uprising of June, 1941, Lithuania’s Provisional Government, the deportation of Lithuanian people. Archival documents or historians’ publications prepared on the basis of these documents denied some myths of Lithuania’s history which sometimes were consciously created by émigré authors. This way the editorial board helped to demythicize some historical events as well as contributed to the formation of critical and open society both among émigré and restored Lithuania’s society. This is what historian Saulius Sužiedėlis missed at the end of 1991.