„Istorija“. Mokslo darbai. 76 tomas
Audronė VEILENTIENĖ. Nepriklausomybė ar unija? Steigiamojo Seimo požiūris į santykius su Lenkija
Spausdinti

Anotacija. Straipsnyje analizuojama Lietuvos Steigiamojo Seimo požiūris į santykius su Lenkija, derybos su Lenkija ir Vilniaus lenkų politinėmis grupėmis siekiant atgauti Vilniaus kraštą. Steigiamasis Seimas ėmėsi įvairių priemonių siekdamas atgauti Vilniaus kraštą: pasiuntė delegaciją į Varšuvą, užmezgė kontaktus su Vilniaus lenkų politinėmis grupėmis, pateikė pasiūlymus ir Varšuvai, ir Vilniui. Lietuvos valdžia žadėjo leisti vietiniams lenkams vartoti gimtąją kalbą mokyklose, bažnyčiose ir savivaldybėse, vėliau net užsiminė apie teritorinę autonomiją, tačiau šie pažadai lenkams pasirodė per menki. Lietuvos lenkų sukurtas „Didžiosios Lietuvos“ projektas, patobulintas lenkų federalistų, virto Hymanso projektu. Lietuva šiose derybose parodė didelį nuolaidumą siekdama savo tikslo, tačiau Lietuvos visuomenė griežtai pasipriešino suvereniteto apribojimui. Hymanso projektui pritarė Lietuvos delegacija, kai kurie Vyriausybės nariai bei liaudininkų frakcijos lyderiai, tačiau Seimas atsižvelgė į visuomenės nuomonę ir projektą atmetė.

 

Prasminiai žodžiai: derybos, delegacija, autonomija, federacija, konfederacija.

 

Abstract. The article analyses the attitude of the Lithuanian Constituent Assembly (Seimas) towards the relations with Poland as well as negotiations with Poland and Polish political groups in the Vilnius region with the aim to regain this region. For this purpose, the Constituent Assembly resorted to various measures: sent a delegation to Warsaw, established contacts with the Polish political groups in the Vilnius region, came up with certain proposals both for Warsaw and Vilnius. The Lithuanian government gave promises that the Polish language could be used in schools, churches and municipalities and even hinted about territorial autonomy; however, for the Polish side these promises seemed insufficient. Therefore, Lithuanian Polish launched a project “Major Lithuania” which, improved by the Polish federalists, became Hymans project. In these negotiations Lithuania made significant concessions in order to reach its aim, but the Lithuanian society strongly objected to the delimitation of sovereignty. Though the Lithuanian delegation, some Government members and the leaders of the Populist fraction approved of this project, Seimas took into consideration public opinion and rejected the project.

 

Key words: negotiations, delegation, autonomy, federation, confederation.

 

 

Įvadas

 

1920–1921 m. Steigiamasis Seimas labai aktyviai reiškėsi ne tik formuojant Lietuvos užsienio politikos koncepciją, bet ir kartu su Užsienio reikalų ministerijos atstovais dalyvavo beveik visose derybose ir delegacijų sudėtyse. Šiuolaikinėje istoriografijoje Lietuvos užsienio politikos problemos daugiausia analizuojamos remiantis Užsienio reikalų ministerijos ir diplomatų veikla. Tyrinėjimuose Seimo vaidmuo Lietuvos užsienio politikoje aptariamas fragmentiškai ir nėra įvertintas. Taip pat retai pateikiama Seimo nuomonė užsienio politikos klausimais, beveik netyrinėta Seimo narių diplomatinė veikla ar įtaka deryboms. Istoriografijoje, rašant apie derybas Varšuvoje neminima, kad tai faktiškai buvo Seimo delegacija, nes šios delegacijos pirmininkas ir 2 nariai buvo Steigiamojo Seimo nariai, atstovavę didžiausioms frakcijoms. Be to, istoriografijoje dažnai daroma klaida ir rašoma, kad delegacijos pirmininkas buvo krikščionių demokratų atstovas kunigas Justinas Staugaitis[1], nors delegacijos pirmininkas buvo vienas liaudininkų lyderių daktaras Jonas Staugaitis[2]. Mažai tyrinėtos ir Lietuvos Seimo atstovų ir Vilnijos lenkų derybos Vilniuje 1921 m. vasario–balandžio mėnesiais. Istorikai Česlovas Laurinavičius ir Rimantas Miknys savo straipsniuose pateikė informacijos apie kairiųjų partijų atstovų derybas, pasinaudodami šių derybų tarpininko Mykolo Riomerio dienoraščiu, tačiau ši informacija yra nepilna, nes autoriai nepanaudojo kitų šaltinių. Lietuvos ir Lenkijos derybos Briuselyje buvo analizuojamos Lietuvos ir Lenkijos santykių kontekste (R. Žepkaitė, P. Losovskis (P. Losowski[3])). Hymanso pasiūlymus ir Lietuvos vyriausybės požiūrį tyrinėjo Aldona Gaigalaitė[4]. Algimantas Kasparavičius analizavo Lietuvos delegacijos nario, valstiečių liaudininkų lyderio Seime M. Sleževičiaus patyrimą Briuselyje[5], o Lietuvos viešosios nuomonės požiūrį į santykius su Lenkija nagrinėjo Audrius Abromaitis[6]. Seimo požiūris į Hymanso projektą buvo aprašomas fragmentiškai, mažai tirtos Seimo frakcijų bei žymesnių Seimo narių nuostatos šiuo klausimu, taip pat netyrinėtos šio projekto ištakos bei autorystė.

 

Analizuojant šią temą remtasi pagrindiniu šaltiniu – Steigiamojo Seimo stenogramomis, taip pat panaudota Steigiamojo Seimo Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos ir Lietuvos valstiečių sąjungos (toliau – LSLDP ir LVS) bloko ir šių partijų centro komiteto posėdžių protokolų medžiaga (Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos rankraščių skyriuje Liaudininkų partijos fondas – f. 191), partijų laikraščių straipsniai bei amžininkų atsiminimai. Be to, naudotasi studijomis apie to laikotarpio politinę situaciją ir užsienio politiką.

 

Tyrimo tikslas – atskleisti Lietuvos Steigiamojo Seimo požiūrį į santykius su Lenkija po generolo L. Želigovskio akcijos, išanalizuoti derybas su Lenkija ir Vilniaus lenkų politinėmis grupėmis bei P. Hymanso projekto vertinimus. Tyrimo metodai: aprašomasis, analizės ir lyginamasis.

 

1. Varšuvos derybos

 

1920 m. gruodžio – 1921 birželio mėnesiais Steigiamojo Seimo nariai dalyvavo 4 derybose su lenkais: 2 oficialiose – su Lenkija ir 2 neoficialiose – su Vilniaus lenkais. Tautų Sąjungai pasiūlius ginčą su lenkais dėl teritorijų spręsti plebiscitu, 1920 m. gruodžio 7 d. į Varšuvą išvažiavo Seimo delegacija: liaudininkų atstovas dr. Jonas Staugaitis, krikščionis demokratas kunigas Vladas Jurgutis, socialdemokratas Stasys Digrys ir aukštųjų kursų vedėjas Zigmas Žemaitis[7].

 

Delegacija rūpinosi lietuviais belaisviais, susitiko su Lenkijos užsienio reikalų ministru Eustachijum Sapieha, su kuriuo kalbėta apie plebiscitą ginčijamose teritorijose. Lietuvių – lenkų derybose dalyvavo taip pat Prancūzijos, Anglijos, Italijos, Japonijos ir Ispanijos atstovai. Delegacijos uždaviniai buvo nurodyti instrukcijoje, kurioje pabrėžta, kad svarbiausias delegacijos tikslas – „ieškoti pamato susitarti su lenkais, kad išvengus plebiscito. Šiam tikslui pasiekti delegacija privalo ne tik tartis su valdžia, bet ir ieškoti kontakto su parlamento frakcijomis ir vadovaujančiomis politinėmis sferomis“[8].

 

1921 m. sausio 17 d. Seimo 55-ajame posėdyje užsienio reikalų ministras Juozas Purickis papasakojo apie delegacijos siūlymus: 1) laisvas tranzitas ir derybos dėl ekonominių konvencijų, 2) lenkams personalinė ir nacionalinė autonomija Rytuose, 3) visuotina amnestija visiems lenkams, nusikaltusiems prieš Lietuvos valstybę. Opozicijoje esantiems Tautos pažangos partijos vadovams Antanui Smetonai ir Augustinui Voldemarui pradėjus spaudoje kaltinti delegaciją per dideliu nuolaidumu lenkams, delegacijos pirmininkas dr. Jonas Staugaitis krikščionių demokratų laikraštyje „Laisvė“ pateikė 12 punktų Lietuvos pasiūlymą Lenkijai, kurių 6-asis punktas žadėjo „plačią decentralizaciją“[9]. Tai reiškė, kad Rytų Lietuvai gali būti suteikta teritorinė autonomija. Šio pasiūlymo J. Purickis Seimo posėdyje nepaminėjo, o tai rodo, kad kai kada Užsienio reikalų ministerija Seimui pateikdavo nepilną informaciją ir tik pradėjus sklisti įvairiems gandams, pradėdavo aiškinti spaudoje.

 

Lenkija iš pradžių taip pat buvo nustebinta Lietuvos pasiūlymų, tačiau netrukus vėl ėmė kalbėti apie Tautų Sąjungos tarpininkavimą, plebiscitą, toliau pasiūlė atidėti teritorinių klausimų svarstymą ir pradėti derėtis dėl draugiškų santykių užmezgimo. Pradėjus tai svarstyti, Lenkijos pusė pasiūlė karinę ir ekonominę konvencijas. Derybos nutrūko. 1921 m. sausio 7 d. delegacijos pirmininkas dr. Jonas Staugaitis ir Vladas Jurgutis grįžo į Kauną gauti instrukcijų[10]. Kai Varšuvoje pasklido žinia, kad išvažiavę nariai negrįš, likę delegacijos nariai S. Digrys ir Z. Žemaitis gavo daugybę kvietimų į įvairius partinius ir nepartinius, privačius ir pusiau oficialius pasitarimus. Tuo metu lietuviams paaiškėjo lenkų požiūris į Lietuvą: tautiniai demokratai – endekai ir apskritai dešinieji norėjo aneksuoti dalį Lietuvos, likusi dalis, jų nuomone, galėjo egzistuoti kaip tautinė valstybė, o Lenkijos socialistų partija (PPS) ir kiti kairieji norėjo prisijungti visą Lietuvą federaciniais ryšiais. Tarp abiejų šių grupių vyko arši kova ir Seime, ir spaudoje. Tuo metu Lenkijoje ir Vilniaus krašte endekai turėjo daugumą, todėl Lenkijos politikoje vyravo aneksionistai. Neoficialių susitikimų metu lenkų kairiųjų atstovai lietuviams leido suprasti, kad jie atsisakytų unijos ar federacijos idėjos, bet Lietuvai reikalinga kantonų sistema ir tuo klausimu lietuviams reikėtų susitikti su Vilniaus kairiosiomis partijomis[11]. Beje, atrodo, kad lenkų politikai unijos ir federacijos terminus tuomet vartojo lygiagrečiai. Po šių pasikalbėjimų lenkai pamatė, kad federacijos projektai yra nerealūs, nes lietuviai siekia visiškos nepriklausomybės, todėl reikėjo kito pagrindo naujoms deryboms. Tada buvo pasiūlytas kantonų projektas, artimas federacijos idėjai. Tačiau nėra aišku, kaip po I pasaulinio karo Europoje buvo suprantamas „federacijos“ terminas. Tuo metu Lietuvos delegacija išgirdo apie „Vidurio Lietuvos kantono“ projektą, kurį jai įteikė generolas Aleksandras Babianskis[12]. Šį projektą delegacija pasiuntė Vyriausybei.

 

Delegacijos nariai dr. J. Staugaitis ir Z. Žemaitis pranešimus apie delegacijos veiklą Varšuvoje padarė Steigiamojo Seimo LSLDP ir LVS bloko posėdžiuose[13]. Z. Žemaitis atkreipė dėmesį, kad Lenkijoje susidariusi klaidinga nuomonė apie Lietuvą dėl pabėgusių iš Lietuvos POW dalyvių pateikiamos neteisingos informacijos. Be to, Lenkijoje buvo vykdomos dvi politikos – viena endekų (tautininkų demokratų) vadovaujamo Seimo, antra – Juzefo Pilsudskio. 1921 m. vasario pradžioje J. Pilsudskis per vizitą Prancūzijoje prašė duoti jam „laisvas rankas“ Lietuvos atžvilgiu. Tik Lietuvos diplomatų aktyvios veiklos dėka J. Pilsudskiui nebuvo pritarta[14].

 

J. Purickio užsienio politika Seime buvo vertinama nevienareikšmiškai. Tai rodo ir 1921 m. vasario 1 d. LSLDP ir LVS frakcijų posėdyje vykusios diskusijos dėl užsienio reikalų ministro pranešimo[15]. Dr. Jonas Staugaitis paaiškino, kad krikščionys demokratai labai pasitiki užsienio reikalų ministru, todėl nenorėjo debatų po jo pranešimo. Jis pabrėžė, kad J. Purickis veikė kontaktuodamas su Seimu – Užsienio reikalų komisija, Mažuoju Seimu, tačiau jis matė blogą pasiuntinybių darbą, kaltino „pažangiečius“, kurių labai daug buvo Užsienio reikalų ministerijoje, o J. Purickį gynė. Seimo nariai Vladas Lašas ir Kazys Škirpa matė klaidų Lietuvos užsienio politikoje – delsimas ir svyravimas, aiškios linijos neturėjimas.

 

2. Derybos su Vilniaus lenkų politinėmis grupėmis

 

1920 m. gruodžio pabaigoje į Vilnių tartis „tremtinių, grįžtančių iš Rusijos, klausimais“ buvo nuvažiavę M. Riomeris ir Lietuvos socialdemokratų partijos (toliau – LSDP) frakcijos lyderis Steponas Kairys[16], tačiau jų kelionės tikslas buvo – susitarti su Vilniaus lenkais dėl derybų. Kairieji Vilniaus lenkų veikėjai žadėjo atvažiuoti į Kauną pasitarti su visuomenės veikėjais, tačiau neatvyko. Valstiečių liaudininkų bloko prezidiumo posėdyje 1921 m. sausio 3 d. nutarta deleguoti į Vilnių Seimo narę Feliciją Bortkevičienę, kuri susitiktų su Vilniaus lietuviais ir perduotų kvietimus atvykti į Kauną Vilniaus lenkų liaudies sąjungos „Odrodzenie“ (Atgimimas) (Polskij związek ludovyj „Odrodzenie“) atstovams[17]. Sausio 19 d. bloko prezidiumo posėdyje M. Riomeris pranešė, kad „Odrodzenie“ atstovai neatvyks, tačiau laukia liaudininkų atstovų. Nutarta pasiųsti Feliciją Bortkevičienę, Vytautą Račkauską ir Joną Makauską[18].

 

M. Biržiška ir M. Riomeris rašė, kad Seimo liaudininkų frakcijos delegacija – F. Bortkevičienė, V. Račkauskas, J. Makauskas ir socialdemokratų atstovas K. Venclauskis atvyko į Vilnių 1921 m. vasario 23 d., prie jų prisidėjo iš Varšuvos grįždami Z. Žemaitis, B. K. Balutis ir I. Jonynas[19]. M. Riomeris buvo šių derybų iniciatorius ir tarpininkas, bet baiminosi, kad nepavyks susitarti. Jis rašė, kad vasario 22 d. iš Varšuvos į Vilnių susitikti su Lietuvos delegacija atvyko generolas A. Babianskis, Lietuvos lenkas, gimęs Kauno gubernijoje. Jis laikraštyje „Kurjer Polski“ atspausdino Lietuvos projektą iš lietuviškojo Kauno ir lenkiškojo Vilniaus kantono bei paruošė Lietuvos ir Lenkijos karo konvenciją[20]. Po susitikimų su lietuviais Varšuvoje A. Babianskis pamatė, kad lietuviai nenori nei unijos, nei federacijos su Lenkija, todėl parengė naują „Didžiosios Lietuvos“ projektą, artimą federacijai, kurį 1921 m. vasario 22 d. išspausdino oficioze „Lietuva“[21]. Šie faktai rodo, kad Lietuvos Seimo atstovų vizitas į Vilnių ir A. Babianskio projekto spausdinimas buvo suderinti.

 

1921 m. kovo 1 d. abi pusės – Lietuvos Seimo atstovai bei „Odrodzenie“ pateikė Lietuvos valstybės sutvarkymo projektus. „Odrodzenie“ projekte Lietuva padalinta į du kantonus – Kauno ir Vilniaus, su atskirais Seimais ir Vyriausybėmis. Bendrus reikalus sprendžia abiejų Seimų delegacija pagal Austrijos–Vengrijos pavyzdį, o vykdo bendra Vyriausybė iš kelių ministrų, reziduojančių Vilniuje. Be to, šis projektas numatė glaudžius ryšius su Lenkija, tačiau jie priklausytų nuo to, kaip būtų užtikrintos tautybių teisės Vilniaus krašte. Jei tautybių teisės būtų užtikrintos tokiu būdu, kaip pasiūlė „Odrodzenie“, santykiai su Lenkija galėtų apsiriboti bendrais kariniais ir užsienio politikos sprendimais bei kultūriniu, finansiniu ir ūkiniu bendradarbiavimu. O jei nebūtų dviejų kantonų valstybės, tai reikėtų Lietuvą susieti su Lenkija federaciniais ryšiais – su bendru Lietuvos–Lenkijos Seimu ir bendra Vyriausybe[22]. Panašu, kad kovo 1 d. Lietuvos liaudininkų delegacijai pateiktas „Odrodzenie“ projektas galėjo būti sukurtas A. Babianskio, kuris taip pat dalyvavo derybose su Lietuvos Seimo kairiųjų atstovais. Be to, P. Losovskis pažymėjo, kad 1920 m. kovo ir balandžio sandūroje Vilniuje įvyko vadinamasis Lenkijos demokratijos suvažiavimas (Zjezd Demokracji Polskiej), jis priėmė nutarimą padalinti Lietuvą į tris kantonus, kurių centrai būtų Minskas, Vilnius ir Kaunas. Visi jie kartu federaciniais ryšiais turėjo būti sujungti su Lenkija. Vilniaus kraštas turėjo būti vidurinysis kantonas, nuo to kilo pavadinimas „Litwa Srodkova“, kuris neteko prasmės, kai derybose su Sovietų Sąjunga Rygoje Lenkijos delegacija atsisakė Minsko. J. Pilsudskis šį pavadinimą priskyrė „Laikinosios valdančiosios komisijos“ (Tymczasowa Komisja Rządząca) nariams[23].

 

Pranešimą iš Vilniaus derybų LSLDP ir LVS blokui padarė V. Račkauskas[24]. „Odrodzienie“ jis pavadino J. Pilsudskio „idėjos padaru“, konstatavo, kad žydai ir baltarusiai sutinka su Lietuvos Konstitucijos nuostatomis. J. Makauskas papildė, kad Vilniaus atstovai organizuotai žada atvažiuoti derėtis į Kauną, o F. Bortkevičienė pastebėjo, kad kairiųjų pažiūrų Vilniaus visuomenės grupės vis labiau linksta Lietuvos pusėn[25].

 

Šie pasitarimai apibendrinti ir abiejų pusių pareiškimai bei bendra rezoliucija paskelbti „Lietuvos“ oficioze, įvertinant derybas kaip sveiką žingsnį[26]. „Lietuvoje“ informuota, kad liaudininkų ir socialdemokratų partijų atstovai nuvyko į Vilnių pamėginti tiesiogiai susitarti su socialinėmis nuostatomis jiems artimomis lenkų, gudų ir žydų grupėmis. Oficioze palankiai vertinamas faktas, kad Vilniaus klausimas pagaliau perkeltas iš tarptautinės plotmės (santykiai tarp Lietuvos ir Lenkijos) į Lietuvos vidaus plotmę. Šis faktas vadinamas dideliu šių visuomeninių grupių laimėjimu. Antrasis pliusas – tai bandymas sukonkretinti Lietuvos valstybės vidaus sutvarkymą, neskriaudžiant nė vienos tautinės grupės. Be to, tai pirmosios derybos su lenkais, kurios baigėsi ne santykių nutraukimu, bet noru tęsti pokalbius ir toliau. Neaišku, ar šios derybos buvo Vilniaus lenkų iniciatyva, ar inspiruotos J. Pilsudskio. Seimo nariai su L. Želigovskiu nebuvo susitikę, bet jis ieškojo kontakto su Lietuvos valdžia[27]. Vilniuje kairiosios lenkų partijos buvo silpnos, kaip ir Lenkijoje čia vyravo endekai.

 

1921 m. kovo 3 d. Tautų Sąjunga panaikino sprendimą rengti plebiscitą ir vietoj jo pasiūlė tiesiogines derybas, tarpininkaujant Tautų Sąjungos atstovui. Taip pat Tautų Sąjunga pareikalavo atšaukti L. Želigovskį, apriboti lenkų kariuomenės skaičių iki 15 000, atitraukti Lietuvos kariuomenę į krašto vidų, Lietuvai aprūpinti Vilniaus krašto gyventojus maistu ir sėklomis[28]. Šis sprendimas pasėjo nerimą Vilniaus krašte, lenkai bijojo Lietuvos kariuomenės puolimo. Lenkijos Seimo narys ir socialistų partijos generalinis sekretorius M. Niedzialkovskis parašė laišką LSDP vadovui, Seimo nariui S. Kairiui, prašydamas, kad Lietuva nepultų Vilniaus, ir žadėdamas priešintis lenkų ofenzyvai prieš Kauną[29]. Atsakyme M. Niedzielkovskiui LSDP centro komitetas parašė, kad savo taikius ketinimus socialdemokratai įrodė nuostatomis dėl plebiscito ir važiuodami derėtis į Varšuvą ir Vilnių, kaltino Lenkijos socialistų partiją dėl neaiškios pozicijos užsienio politikoje, „Didžiosios Lietuvos“ idėjos, L. Želigovskio ir Vilniaus Seimo rėmimo[30].

 

Tuo metu neoficialios Lietuvos Seimo atstovų derybos su Vilniaus lenkais tęsėsi. Liaudininkų pavyzdžiu pasekė Seimo krikščionių demokratų blokas. M. Biržiška rašė, kad 1920 m. balandžio 20 d. į Vilnių atvyko Steigiamojo Seimo krikščionių demokratų atstovai Juozas Vailokaitis ir Kazimieras Jokantas išsiaiškinti lenkų dešiniųjų grupių nuostatas Vilniaus ir Lietuvos atžvilgiu[31]. 1921 m. balandžio 24–26 d. jie susitiko su lenkų visuomenės grupėmis: tautiniais demokratais, krikščionimis demokratais, demokratais „krajovcais“, „Odrodzenia“ bei dvarininkų grupe. Savo pranešime apie pasikalbėjimus su Vilniaus lenkų grupėmis Seimo nariai rašė, kad prieita prie tokios išvados: „Lietuva nepriklausoma valstybė – savo nepriklausomybės gynime remiasi Lenkija“[32]. Lietuvos atstovai sutiko, kad ši formulė svarstytina. Visos lenkų grupės tikino, kad Lenkija nemano griauti etnografinės Lietuvos valstybingumo ir nesiųs savo kariuomenės į tą Lietuvos teritoriją, kurioje yra įvykę rinkimai į Steigiamąjį Seimą. Diskusijos vyko ramiai ir rimtai, buvo bandoma ieškoti išeities iš susidariusios padėties. Seimo nariai pastebėjo, kad Vilniaus lenkų visuomenė yra fanatiškai suagituota ir paniškai bijo, kad Vilniaus vėl neužimtų Lietuvos kariuomenė, nes toks žingsnis jiems tolygus okupacijai ir vergijai. Jie manė, jeigu Lietuva garantuotų, kad nesiųs savo kariuomenės į Vilnių ir suteiks galimybę ne tik tautinėms, bet ir visuomenės grupėms dalyvauti valstybės sudaryme, tuomet tarp lenkų visuomenės atsiras grupių, remiančių Lietuvą.

 

1921 m. kovo pradžioje į Kauną buvo atvažiavęs gen. A. Babianskis[33]. Neaišku, kodėl nutrūko sėkmingai prasidėjusios derybos su Vilniaus lenkais. M. Riomeris teigė, kad prasidėjus Lenkijos ir Lietuvos deryboms Briuselyje, tiesioginiai Kauno ir Vilniaus kontaktai tapo antraplaniai ir užsimezgę kontaktai nutrūko[34]. Lenkijos Seime daugumą turėjusiems endekams negalėjo patikti „Didžiosios Lietuvos“ projektas bei lietuvių ir Vilniaus lenkų derybos, nes jie siekė aneksuoti Vilniaus kraštą. Galbūt norėdami nutraukti Lietuvos ir Vilniaus lenkų derybas, o galbūt norėdami nutraukti Briuselio derybas, lenkai pranešė užsienio spaudai, kad Lietuvos vyriausybė pradėjo derybas su L. Želigovskio vyriausybe[35].

 

3. Hymanso projektų vertinimai

 

Tiesioginės derybos tarp Lietuvos ir Lenkijos prasidėjo 1921 m. balandžio 20 d. Briuselyje tarpininkaujant Belgijos atstovui prie Tautų Sąjungos P. Hymansui. Lietuva ruošėsi deryboms su Lenkija – 1920 m. balandžio 20 d. posėdyje užsienio reikalų ministras padarė nepaprastąjį pranešimą, norėdamas išsklaidyti neteisingus gandus. Seimo nariai diskutavo apie pažadus lenkams, derybų taktiką. J. Purickis nurodė ne tik laisvą tranzitą ir išėjimą prie jūros, ekonominius santykius lygiais pagrindais, o netgi sutiko kartu su Lenkija įeiti į Baltijos valstybių sąjungą. Teritorijos klausimu nutarta laikytis sutarties su Rusija dėl sienų, Rytų Lietuvai žadama autonomija, bet pareikšta, kad tai vidaus klausimas.

 

V. Čarneckis krikščionių demokratų bloko vardu pasiūlė prieš pradedant tartis pareikalauti „restauruoti Suvalkų sutartį“ ir atitraukti lenkų kariuomenę už demarkacijos linijos. Siūlė nerašyti į sutartį pasižadėjimų Rytų Lietuvos gyventojams, nes tokiu būdu Lietuva būtų įtraukta į Lenkijos politikos orbitą. Seimo vicepirmininkas dr. Jonas Staugaitis taip pat pasiūlė preliminariose derybose reikalauti Suvalkų sutarties pildymo bei sutikti tiekti Rytų Lietuvai maisto ir sėklos, jei Lietuva pati galės kontroliuoti. Jis pastebėjo, kad padaryta klaida – perdaug kalbėta su Varšuva ir per mažai su Rytų Lietuvos visuomene. Ši klaida jau taisoma, bet praleistas momentas suartėti su Rytų Lietuvos visuomene, kai Vilnius priklausė Lietuvai[36].

 

K. Venslauskis, kalbėdamas LSDP vardu, kritikavo Vyriausybės politikos neaiškumą okupuotų Lietuvos žemių atžvilgiu, išreiškė nepasitikėjimą Antantei. Jis aiškino, kad reikia Vilniaus krašto gyventojų apsisprendimo, reikia leisti jiems rinkti savo savivaldybę. Lenkų atstovas Bronislavas Liausas Lenkų frakcijos vardu Seime pasisakė už valstybinę Lietuvos nepriklausomybę, tačiau norėjo matyti daugiatautę valstybę ir išvengti karo su Lenkija. J. Purickis lenkų kalbą pavadino „žinoma sirenos daina“, bet, jo nuomone, reikia realiai žiūrėti į gyvenimą.

 

Lietuva pasiuntė į Briuselį solidžią delegaciją: pirmininkas – Ernestas Galvanauskas, nariai – Petras Klimas, Tomas Naruševičius, Oskaras Milašius, Seimo atstovai – liaudininkas Mykolas Sleževičius, krikščionis demokratas Vladas Jurgutis ir Žydų reikalų ministras Maksas Soloveičikas[37]. Lietuvos delegacija, pasikvietusi tarptautinės teisės juristą Andre Mandelstamą, Briuselyje paruošė sutarties projektą su Lenkija dėl Vilniaus ir jo srities. Projektas paruoštas pagal J. Purickio kalbą Seime, tik Rytų Lietuvai siūloma „plati kultūrinė autonomija“. E. Galvanauskas projektą nuvežė į Paryžių, T. Naruševičius – į Londoną[38]. Neaišku, kodėl projektas nebuvo paruoštas Lietuvoje, galbūt neturėjo tarptautinės teisės specialistų.

 

Derybų metu M. Sleževičius tyrė, analizavo tarptautinę situaciją, per vertėją bendravo su Tautų Sąjungos ir Antantės šalių atstovais, padėjo rengti įvairių sutarčių su Lenkija projektus, konsultavo delegaciją politiniais klausimais. Be to, laiškais iš Briuselio į Kauną LSLDP ir LVS bloko prezidiumui stengėsi informuoti apie Lietuvos tarptautinę padėtį ir koreguoti tinkama linkme Seimo ir Vyriausybės darbą. Savo laiškuose rašydamas apie stringančias derybas, M. Sleževičius ragino stiprinti kariuomenę, nes Lenkija gali pulti Lietuvą, ragino Vyriausybę sudaryti konvenciją su Latvija ir Estija. M. Sleževičius, taip pat delegacijos dauguma, klaidingai galvojo, kad didžiosios valstybės nepripažins visų Lenkijos sienų[39].

 

Lenkų delegacija vilkino derybas, nes tuo metu buvo ruošiamas sukilimas Aukštutinėje Silezijoje, kuris savo scenarijumi buvo panašus į L. Želigovskio avantiūrą. Įvykiai Silezijoje pakenkė Lenkijos autoritetui, o Lenkijos Seimo Užsienio reikalų komisija, spaudžiant endekams pareiškė nepasitikėjimą užsienio reikalų ministru E. Sapieha ir jis turėjo atsistatydinti[40].

 

P. Hymansas 1921 m. gegužės 20 d. pasiūlė projektą, kuriame bandoma spręsti ne tik teritorinius klausimus, bet ir mėginama suderinti abiejų šalių politinius, karinius ir ekonominius santykius[41]. Vienoje jo dalyje numatyta Lietuvos teritoriją padalyti į lygiateisius Kauno ir Vilniaus kantonus. Kitoje dalyje aptarti Lietuvos ir Lenkijos ryšiai: bendros ekonominės ir užsienio politikos tarybos, ekonominė ir karinė konvencijos. Priėmus šį projektą, mažesnė ir silpnesnė Lietuva taptų visiškai priklausoma nuo Lenkijos. Abi pusės priėmė šį projektą kaip derybų pagrindą, tačiau Lenkijos delegacijai pareikalavus, kad derybose turi dalyvauti „Vidurio Lietuvos“ atstovai, 1921 m. birželio 3 d. derybos nutrūko. Lietuvos delegacija pareikalavo grįžti prie Suvalkų sutarties vykdymo.

 

Lenkijos laikraštis „Rzesczpospolita“ rašė, kad Hymanso projektas nedaug skiriasi nuo Vilniaus lenkų federacijos plano[42]. „Gazeta Warszawska“ pranešė, kad lenkai įteikė prancūzams lietuvių-lenkų federacijos projektą[43], vėliau šis laikraštis stebėjosi, kaip A. Babianskio ir federalistų projektas, paruoštas Belvedere, galėjo patekti į Hymanso rankas kaip Aristido Briano (Aristid Briand) ir Arturo Džeimso Balfūro (Arthur James Balfur) pasiūlymas. Hymanso projektą federalistų nuopelnu vadino ir „Rzeczpospolita“[44]. Šie visi pranešimai rodo, kad Lenkijos endekai A. Babianskį vadino J. Pilsudskio patikėtiniu, o jo projektą laikė J. Pilsudskio ir federalistų kūriniu, pasiūlytu P. Hymansui. Pats A. Babianskis prisipažino esąs Hymanso projekto autorius, tačiau aiškino, kad jo mintys kiek iškraipytos, nes J. Pilsudskis reikalauja militarinės konvencijos tarp Lenkijos ir Lietuvos[45]. Jis paaiškino, kad jo pasiūlymai buvo spausdinti spaudoje, aptariami susirinkimuose, buvo pranešti Lenkijos valdžiai, taip pat žinomi ir Kontrolės komisijai[46]. A. Babianskis žadėjo sukurti naują projektą, kuriame Lietuva būtų visiškai nepriklausoma, o Vilnius, Kaunas ir Klaipėda turėtų teritorinę autonomiją, nes jis nori, kad Lietuva ir Lenkija susitaikytų.

 

Hymanso projektas Lietuvoje sukėlė didelį nerimą ir protestų mitingus. Lietuvos delegacija ir Vyriausybė buvo įtarinėjamos priėmusios Hymanso projektą. Tuos įtarimus skatino Lietuvos Vyriausybės ir Seimo vadovybės laikysena. Pirmasis Hymanso projektas buvo priimtas kaip diskusijų bazė. „Lietuva“ iš pradžių paskelbusi, kad Vyriausybė sutiko su šiuo pasiūlymu, kitą dieną tai paneigė[47].

 

1921 m. birželio 28 d. Tautų Sąjunga priėmė rezoliuciją, kurioje nutarė pratęsti derybas Ženevoje, abiejose delegacijose dalyvaujant Vilniaus krašto atstovams. Iš Lietuvos reikalaujama atitraukti kariuomenę į šalies vidų, Lenkijai išvesti kariuomenę iš ginčytinos teritorijos ir kt.[48].

 

1921 m. liepos 6 d. Seimo 114-ame posėdyje E. Galvanauskas, kalbėdamas apie Briuselio derybas, kurios tęsėsi 6 savaites, paminėjo, jog net P. Hymansas konstatavo, kad Lenkijos delegacija nesistengia susitarti, tik kritikuoja Lietuvos pasiūlymus, o savo nesiūlo. Lietuvos delegacija buvo gavusi Vyriausybės nurodymus naudoti visus būdus susitaikyti su Lenkija. E. Galvanauskas paminėjo, kad Lietuvos delegacija parašė laiškus Hymansui, juose pateikė 2 projektus – viename apibrėžti Lietuvos ir Lenkijos santykiai, kitame – kultūrinės autonomijos projektas Lietuvos lenkams, kurį delegacija norėjo pasirašyti su didžiosiomis valstybėmis.

 

Po šio pranešimo Ministras Pirmininkas K. Grinius perskaitė Steigiamojo Seimo Lenkų frakcijos skundą Tautų Sąjungai dėl pavojaus lenkų gyvenimui Lietuvoje, neteisingų Steigiamojo Seimo rinkimų ir t. t. Skundas adresuotas Tautų Sąjungai ir Lietuvos užsienio reikalų ministrui buvo parašytas 1921 m. birželio 19 d., vykstant deryboms, ir greičiausiai buvo suderintas su Lenkijos vyriausybe. Varšuvos radijas pranešė, kad Lietuvos Seimo Lenkų frakcijos peticiją Tautų Sąjungai įteikė Lenkijos valdžia. Lietuva dar nebuvo gavusi tos peticijos, o Lenkijos vyriausybė tą peticiją per savo delegaciją Briuselyje įteikė Tautų Sąjungai. „Lietuva“ padarė išvadą, kad arba tą dokumentą Lenkų frakcija anksčiau įteikė Lenkijos valdžiai, arba šis dokumentas rašytas Varšuvoje[49]. Visos Seimo frakcijos nepritarė tokiam Lenkų frakcijos žingsniui. Diskusijų metu įvyko incidentas – Seimo nariai liaudininkai Jonas Bildušas ir Kazys Kupčiūnas bei krikščionių demokratų bloko atstovas Antanas Simanauskas, įžeisti lenkų atstovų replikų, juos puolė, bet buvo sustabdyti kitų Seimo narių. Lenkų frakcijos narys A. Snelevskis buvo pargriautas, o į B. Liausą paleista kėdė. J. Bildušas buvo pašalintas iš 2 posėdžių, o K. Kupčiūnui ir A. Simanauskui pareikštos pastabos. Lenkų frakcijos skundas dar labiau padidino lietuvių nepasitikėjimą lenkų tautine mažuma, B. Liausas ir A. Snelevskis liepos 9 d. laikraštyje „Goniec Kowienski“ paskelbė, kad atsisako Seimo nariuo pareigų, o A. Grajevskis, nors nedalyvavo Steigiamojo Seimo darbe, Seimo nario statusą išsaugojo[50].

 

1921 liepos 8 d. Seimo 116-ame posėdyje J. Purickis pareiškė, kad Lietuvos delegacija sutinka priimti Hymanso projektą kaip diskusijų bazę, tiek kiek jis neliečia Lietuvos suvereniteto. Tokią nuolaidą Lietuvos delegacija darė dėl Vilniaus, bet tai nereiškė, kad bus priimtas visas projektas. Pasisakė, su kuriais Tautų Sąjungos rezoliucijos punktais nesutinka, bet pažymėjo, kad Vyriausybė nenori nutraukti derybų. J. Purickis pranešė, kad Lietuvos Vyriausybė raštu siųs atsakymą, kad dauguma rezoliucijos punktų yra nepriimtini, ypač dėl Lietuvos kariuomenės atitraukimo į šalies vidų, bet nesiųs delegacijos į Briuselį[51]. M. Sleževičius pritarė J. Purickio nuomonei pabrėždamas, kad Lenkija negalima pasitikėti, nes ji sulaužė Suvalkų sutartį, gali vėl tai padaryti ir užimti visą Lietuvą. Socialdemokratų lyderis S. Kairys kritikavo Antantės ir Tautų Sąjungos politiką, tarptautinį imperializmą ir tikėjosi, kad blogėjanti Lenkijos ekonominė padėtis išspręs Vilniaus krašto klausimą Lietuvos naudai. Seimas pritarė Vyriausybės sprendimui nutraukti derybas. Delegacija su raštišku Vyriausybės atsakymu vis dėlto buvo nusiųsta, Vyriausybė nusileido Antantės spaudimui vėl atsiųsti delegaciją į derybas.

 

Liepos 10 d. Kaune, Rotušės aikštėje, įvyko didžiulė demonstracija už Lietuvos nepriklausomybę ir prieš Tautų Sąjungos pasiūlymą, dalyvavo apie 9000 žmonių. Kalbėjo Seimo LSLDP ir LVS bloko nariai Kazys Kupčiūnas ir Petras Ruseckas bei krikščionių demokratų bloko Darbo federacijos frakcijos (toliau – LDF) atstovas Viktoras Beržinskas. Mitinge buvo priimta rezoliucija, reikalaujanti atmesti Tautų Sąjungos rezoliuciją. Ją pasirašė visų organizacijų atstovai ir perskaitė Steigiamojo Seimo Pirmininkui Aleksandrui Stulginskiui ir Ministrui Pirmininkui Kaziui Griniui[52].

 

Liepos 10 d. taip pat buvo atspausdintas Seimo sukurto Vyriausiojo Lietuvos gynimo komiteto atsišaukimas „Į visuomenę“, kuriame buvo rašoma: „Šalin unija su lenkais, šalin federacija, šalin padalinimas Lietuvos į kantonus!“[53] Atsišaukimą pasirašė komiteto pirmininkas M. Sleževičius, vicepirmininkas Mykolas Krupavičius, iždininkas Oskaras Biuchleris, sekretorius Petras Ruseckas, nariai kun. Juozas Vailokaitis, Nachmanas Racmilevičius (visi jie – Seimo nariai), Lietuvos šaulių sąjungos vadas Vladas Putvinskis, Krašto apsaugos ministerijos atstovas majoras Jurgis Byla ir baltarusių atstovas Bojevas.

 

Antrasis Hymanso projektas buvo palankesnis Lietuvai, nes buvo derintas su Lietuvos atstovu Anglijoje Tomu Naruševičiumi, tačiau projektas buvo pateiktas ne kaip diskusijų pagrindas, o kaip susitarimas, kurį reikėjo priimti[54]. Naujajame projekte Vilniaus kraštui suteikiama teritorinė autonomija Lietuvos sudėtyje, valstybinės kalbos turėjo būti lietuvių ir lenkų.

 

1921 m. rugsėjo 9 d. 121-ame Steigiamojo Seimo posėdyje LSDP frakcija įteikė interpeliaciją Ministrui Pirmininkui ir užsienio reikalų ministrui dėl derybų su Lenkija, prašydami skubiai ją priimti. Interpeliacijoje, pasirašytoje Stepono Kairio, Kipro Bielinio, Jono Pakalkos, Eduardo Šukevičiaus, Stasio Digrio, Broniaus Cirtauto, Vinco Čepinskio, Antano Povyliaus ir Jeronimo Plečkaičio, Hymanso projektas vertinamas kaip bandymas inkorporuoti Lietuvą į Lenkijos sudėtį, pastebimas Lietuvos delegacijos nuolaidumas ir noras priimti projektą, primenamas Vyriausybės pažadas nesiųsti delegacijos, klausiama, ar Vyriausybė mato pavojų, gresiantį nepriklausomos ir demokratinės Lietuvos ateičiai, jei mato, tai ką mano daryti, kad nebūtų sudaryta ši katastrofiška Lietuvai sutartis[55]. S. Digrys paaiškino, kad interpeliacijos atsiradimo priežastis yra neaiški Vyriausybės pozicija – Seime pareiškiama griežta nuomonė, o užsienio politikoje einama nuolaidų keliu. Tai verčia nerimauti visuomenę ir Seimą, atsiranda sąlygos plisti gandams, kuriuos reikia išsklaidyti. Taip pat rugsėjo 9 d. įvyko Ministrų kabineto ir Seimo Užsienio reikalų komisijos posėdis. Buvo išklausytas ir apsvarstytas T. Naruševičiaus pranešimas iš Ženevos apie naują rugsėjo 3 d. Hymanso projektą[56]. Steigiamasis Seimas ir Vyriausybė ilgai negalėjo apsispręsti dėl Hymanso projekto. Delegacija ir Vyriausybė juto didelį Antantės valstybių ir Tautų sąjungos spaudimą priimti projektą. Delegacijos pirmininkas E. Galvanauskas, Ministras Pirmininkas K. Grinius bei J. Purickis manė, kad Lietuvai reikia priimti Hymanso projektą, bet išsiderėti nepriklausomybės garantijas.

 

Rugsėjo mėnesio pradžioje, paskelbus antrąjį Hymanso projektą, Lietuvoje kilo nepasitenkinimas ir neramumai dėl vykstančių derybų su Lenkija. Buvo šaukiami susirinkimai, kuriuose reikalauta atmesti Hymanso projektą. Krašto apsaugos ministras, kariuomenės vadas ir generalinio štabo viršininkas rugsėjo 11 d. įteikė slaptą raštą Vyriausybei, jame pranešė apie kariuomenės nepasitenkinimą vykstančiomis derybomis su Lenkija. Kariuomenės vadovybė įspėjo, kad galima laukti ypatingų padarinių, jei nebus nutrauktos derybos su Lenkija[57].

 

Socialdemokratų interpeliacija buvo svarstoma 1921 m. rugsėjo 20 d. Seimo 124-ame posėdyje J. Purickis, atsakydamas į interpeliaciją įrodinėjo derybų reikalingumą, gąsdindamas Seimą, kad derybų nutraukimas gali privesti prie karo su Lenkija ir visos Lietuvos okupacijos, aiškino, kad derybos padėjo pasauliui geriau suprasti Lietuvos siekimus[58]. S. Kairys paaiškino, kad socialdemokratai interpeliaciją įnešė dėl to, kad, jų nuomone, šiuo metu yra galutinai sprendžiamas Lietuvos ir Lenkijos ginčas, o derybų objektas yra ne Vilniaus kraštas, o pati Lietuva. Pareiškė, kad delegacija, gavusi iš Vyriausybės pataisytą kontrprojektą, norėjo atsistatydinti suprasdama, kad tokių reikalavimų ji negalės apginti. Kaltino užsienio reikalų ministrą, kad šis projektas paruoštas skubotai, ir apskritai ekspromtu ir neapgalvotai sprendžiami visi svarbūs klausimai. Socialdemokratai buvo įsitikinę, kad valdžia visais klausimais buvo nenuosaiki ir nepastovi, o delegacija jaučiasi izoliuota, nepasiruošusi, nesugebanti apginti savo pozicijų ir linksta nusileisti pagrindiniais klausimais dėl to, kad linksta nusileisti Vyriausybė Kaune. Kaltino krikščionis demokratus, kad jie siekia sujungti Lietuvą su Lenkija (tą rodo paskutiniai 3 straipsniai „Laisvėje“), pareiškė nepasitikėjimą Vyriausybe ir Seimo daugumos politika. Jį papildė K. Venclauskis teigdamas, kad nei Vyriausybė, nei Užsienio reikalų ministerija neparuošė nė vieno projekto deryboms su Lenkija, o visus projektus paskubomis rengė delegacijos. Nė vienoms deryboms nebuvo ruošiamasi iš anksto, nebuvo duodamos tikslios instrukcijos. Socialdemokratai norėjo išgirsti aiškų atsakymą, ar priimtas Hymanso projektas kaip derybų bazė, ar ne. Reikalavo atsistatydinti Vyriausybę, jeigu ji priėmė šį projektą.

 

Krikščionis demokratas Justinas Staugaitis kritikavo Hymanso projektą, vadino jį nepriimtinu Lietuvai, o M. Krupavičius užsipuolė socialdemokratus teigdamas, kad jie įnešė interpeliaciją siekdami populiarumo visuomenėje, vadino provokacija ir kt.

 

Interpeliacijos svarstymas buvo tęsiamas 1921 m. rugsėjo 25 d. 125-ame posėdyje[59]. Liaudininkų atstovas dr. Jonas Staugaitis siūlė Seimui daugiau nuolaidų dėl projekto nedaryti ir, jei Seimui reikės ratifikuoti sutartį, prieš ratifikavimą referendumo būdu sužinoti Lietuvos piliečių nuomonę, ar jie sutinka priimti projektą. Matė didelį pavojų valstybei dėl Vyriausybės nuolaidumo. Socialdemokratas Vincas Čepinskis pasisakė už derybų nutraukimą, prieš Hymanso projektą, bet prisipažino Užsienio reikalų komisijoje rėmęs kantonų sistemą Lietuvos Respublikai. Jis teigė, kad Antantė ir Tautų Sąjunga pirmiausia turi pripažinti Lietuvą de facto ir de jure, nustatyti sienas su Lenkija ir tik tada siūlyti derėtis dėl taikos.

 

Nachmanas Rachmilevičius savo trumpoje kalboje perskaitė Žydų frakcijos deklaraciją, kurioje pasisakė prieš bet kokią sąjungą su Lenkija, ir pareiškė, kad atsakomybė už Lietuvos likimą tenka ne valdžios atstovams, o dabartinei Seimo daugumai. Liaudininkas Ladas Natkevičius pastebėjo, kad urmu gaunami protestai prieš Hymanso projektą rodo visuomenės susirūpinimą, kad nebūtų pažeistas Lietuvos suverenumas. Nurodė, kad informacija apie derybų eigą buvo skelbiama užsienio laikraščiuose, o Lietuvą pasiekdavo praslinkus dviem savaitėms ir cenzoriaus iškarpyta. Ragino Vyriausybę daugiau nenusileisti, nes tai pakenktų Lietuvos suverenumui.

 

Ministras Pirmininkas K. Grinius paaiškino, kad derybų jokiu būdu negalima nutraukti, nes tai būtų Tautų Sąjungos įžeidimas, stebėjosi, kodėl Seimo nariai taip nusistatę prieš Hymanso projektą, manė, kad galima jį priimti kaip derybų bazę, nes tai duotų nemažai ekonominės naudos. Jis teigė, kad jei opozicija siekia, kad atsistatydintų ministrų kabinetas, tai nebus kam eiti ministrų pareigas, nes trūksta išsilavinusių žmonių. Nepartinis Jurgis Žitinevičius taip pat siūlė Vyriausybei atsistatydinti, jeigu dauguma Seimo narių ja nepasitiki.

 

Užsienio reikalų ministras, atsakydamas į Seimo narių kritiką citavo griežtas instrukcijas delegacijai, neleidžiančias daugiau nusileisti, nurodė, kad delegacija neturi įgaliojimų pasirašyti kokią nors sutartį. Vis dėlto Ministro Pirmininko ir užsienio reikalų ministro kalbos socialdemokratų frakcijos neįtikino, kad Vyriausybė nepriims Hymanso projekto. Vėl kalbėję S. Digrys ir S. Kairys abejojo Užsienio reikalų ministerijos paruoštu kotrprojektu, J. Purickio cituotos telegramos taip pat kėlė abejones dėl tvirtos delegacijos laikysenos, o K. Griniaus ekonominiai paskaičiavimai parodė jo polinkį eiti į kompromisus ir dar labiau sustiprino socialdemokratų įtarimus dėl blogos derybų baigties. S. Kairys perskaitė socialdemokratų frakcijos pereinamąją formulę, kurioje Vyriausybės nuostatas pavadino faktišku Hymanso projekto priėmimu, kuris padarys Lietuvą Lenkijos provincija, todėl Seimas reiškia nepasitikėjimą Ministrų kabinetu. Atsakydamas į krikščionių demokratų replikas, kad socialdemokratai patys nori unijos su lenkais, jis paaiškino, kad su Vladu Požela važiavo į Varšuvą ir susitiko su Lenkijos socialistų partijos (PPS) atstovais, siekdami sulaikyti Lenkiją nuo Lietuvos puolimo. Šios derybos naudos nedavė, tačiau Lietuvos socialdemokratai išdėstė savo nuomonę Vilniaus krašto ir Lietuvos santykių su Lenkija klausimais, be to, grįždami Vilniuje susitiko ir užmezgė ryšius su Vilniaus darbininkų atstovais.

 

Po ilgų diskusijų pasiūlytos 3 pereinamosios formulės – krikščionių demokratų, valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų. Zigmo Starkaus krikščionių demokratų vardu pasiūlytas tekstas skelbė, kad 1921 m. rugsėjo 3 d. Hymanso pateiktas avanprojektas yra Lietuvai nepriimtinas ir kad Lietuva negali priimti sąlygų, kurios apribojo valstybės suverenumo teises. LSLDP ir LVS blokas pasiūlė platesnį tekstą, kuriame reikalaujama vykdyti Suvalkų sutartį ir išvesti L. Želigovskio kariuomenę iš Vilniaus srities, pareiškiama, kad Hymanso projektas nepriimtinas Lietuvai, teigiama, kad valdžios kontrprojektas siūlo kenksmingus sekretoriatus užsienio politikoje ir ekonomikoje bei karo konvencijas, ir reikalaujama, kad Vyriausybė griežtai saugotų Lietuvos suverenitetą. Balsuojant 37 balsais prieš 34 buvo priimta krikščionių demokratų bloko pasiūlyta pereinamoji formulė, nors už ją balsavo tik krikščionys demokratai. Kitos frakcijos pasisakė, kad balsuos tik už savo pasiūlymus, bet už juos nebuvo balsuota. Šis balsavimas parodė, kad koalicijos partneriai nesutaria ne tik vidaus, bet ir užsienio politikos klausimais. Vis dėlto Seimas nutarė, kad Hymanso projektas nepriimtinas, nors Tautų Sąjunga darė didelį spaudimą Lietuvos delegacijai ir net 1921 m. rugsėjo 22 d. posėdyje Lietuva buvo priimta į Tautų Sąjungos narius, kad tik ji priimtų siūlomą projektą.

 

Steigiamojo Seimo stenogramos išsamiai neparodo koalicijos partnerių krikščionių demokratų ir valstiečių liaudininkų pozicijos Hymanso projekto atžvilgiu, nors viešai jie Tautų Sąjungos projektą kritikavo, tačiau kaip ir Vyriausybė ilgai nesiryžo jo atmesti ir svyravo. Tą galima pastebėti studijuojant šių partijų dokumentus. Hymanso projektas ne kartą buvo svarstomas Krikščionių demokratų partijos centro komiteto posėdžiuose. M. Krupavičiui pasiūlius, centro komitetas 1921 m. birželio 14 d. nutarė slapta instrukcija paskatinti partijos organizacijas protestuoti prieš Hymanso projektą. 1921 m. spalio 22 d., spalio 28 d., lapkričio 19 d. posėdžiuose visi centro komiteto nariai pasisakė prieš projekto priėmimą, nors J. Purickis pastarajame posėdyje pranešė, kad visi Lietuvos atstovai užsienyje pataria priimti projektą, nes priešingu atveju Lietuva liks izoliuota. 1921 m. lapkričio 29 d. posėdyje kiekvienas centro komiteto narys pasakė savo nuomonę – visi buvo už projekto atmetimą. Steigiamojo Seimo krikščionių demokratų bloko 1921 m. gruodžio 22 d. posėdyje buvo galutinis balsavimas dėl Hymanso projekto. Vienas balsavo už priėmimą, kiti – prieš[60]. Šios ištraukos iš protokolų yra labai trumpos, bet pateikia nemažai informacijos. Akivaizdu, kad užsienio reikalų ministras J. Purickis įkalbinėjo savo partijos vadovus priimti projektą, todėl šis klausimas buvo taip dažnai svarstomas.

 

Aiškesnį vaizdą apie valstiečių liaudininkų bloko nuomonę dėl Hymanso projekto rodo jų posėdžių protokolai. Platesnės diskusijos įvyko 1921 m. rugsėjo 21 m. bloko posėdyje. K. Grinius pasisakė už projekto priėmimą. Jo nuomonei prieštaravo dr. J. Staugaitis, P. Ruseckas, L. Natkevičius, A. Tamošaitis. Už priėmimą pasisakė K. Škirpa argumentuodamas, kad reikia prisidėti prie didžiųjų Europos valstybių grupės, nes „ginklo jėga viešpatauja“, bei M. Sleževičius. P. Ruseckas K. Škirpą apkaltino bailumu[61].

 

1921 m. lapkričio 25 d. buvo pasikėsinta prieš Lietuvos delegacijos vadovą E. Galvanauską. 1921 m. gruodžio 22 d. Steigiamojo Seimo posėdyje po P. Klimo pranešimo vienbalsiai buvo pritarta vyriausybės nutarimui nepriimti Hymanso projekto, bet pasilikti Tautų Sąjungoje[62]. Šis sprendimas 1921 m. gruodžio 24 d. praneštas Tautų Sąjungai. Lietuvos visuomenės protestai nugalėjo. Lenkija taip pat atmetė Hymanso projektą ir net nelaukdama derybų pabaigos 1921 m. lapkričio 16 d. nutarė surengti rinkimus okupuotose Lietuvos vietose.

 

Lietuvos vyriausybė 1922 m. sausio mėnesį dar bandė užmegzti tiesiogines derybas su Lenkija, bet jos nepavyko. 1922 m. vasario 1 d. Vilniuje sušauktas „Vidurinės Lietuvos“ seimas, kuris 1922 m. vasario 20 d. nutarė Vilniaus kraštą įjungti į Lenkiją. Lietuvai neliko nieko kito kaip protestuoti prieš tokią aneksiją, nutraukti visus santykius su Lenkija, o Vilniaus klausimą laikyti atvirą ir kuo dažniau jį kelti tarptautinėse organizacijose.

 

Išvados

 

1.            Steigiamasis Seimas 1920–1921 m. aktyviai padėjo formuoti Lietuvos užsienio politiką ne tik svarstydamas svarbiausius užsienio politikos klausimus, bet ir dalyvaudamas delegacijų veikloje. Steigiamojo Seimo narių delegacijos dalyvavo 2-ejose derybose su Lenkija tarpininkaujant Tautų Sąjungai, ir 2-ejose derybose su Vilniaus lenkais.

 

2.            Lietuvos Steigiamasis Seimas, siekdamas atgauti Vilniaus kraštą, ėmėsi įvairių priemonių: pasiuntė delegaciją į Varšuvą, užmezgė kontaktus su Vilniaus lenkų politinėmis grupėmis, pažadėjo leisti vietiniams lenkams vartoti gimtąją kalbą mokyklose, bažnyčiose ir savivaldybėse, vėliau net užsiminė apie teritorinę autonomiją, tačiau šie pažadai lenkams pasirodė per menki.

 

3.            Lietuvos lenkų sukurtas „Didžiosios Lietuvos projektas“, patobulintas Lenkijos federalistų, virto Hymanso projektu. Šis projektas buvo labai palankus lenkams, tačiau Lenkijoje valdžią turėjusių aneksionistų buvo atmestas.

 

4.            Per visą derybų su Lenkija eigą Lietuva patyrė didelį Antantės valstybių ir Tautų Sąjungos spaudimą. Kai kurie Lietuvos vyriausybės ir Seimo LSLDP ir LVS frakcijų lyderiai norėjo priimti Hymanso projektą, nors ir suprato, kad jis smarkiai apriboja Lietuvos suverenitetą, tačiau Seimas, atsižvelgdamas į visuomenės protestus, nesutiko priimti konfederacijos projekto.

 

Nuorodos

 

 



* Audronė Veilentienė – istorikė, Kauno technologijos universiteto muziejaus vedėja; adresas: K. Donelaičio g. 73, LT-44029 Kaunas, el. paštas: audrone.veilentiene@ktu.lt; mokslinių interesų sritys – Lietuvos parlamentarizmo ir aukštojo mokslo istorija 1918–1940 m.



[1] Žepkaitė, R. Lietuva ir Didžiosios valstybės 1918–1939 m. Kaunas: Šviesa, 1986; Łosowski, P. Stosunki polsko – litewskie 1921–1939. Warszawa, 1997; Laurinavičius, Č. Kodėl abejota, bijota ir atsiribota? Lietuvos vyriausybės požiūris į vidurio Lietuvos problemą; Miknys, R. Masonerijos kuluaruose. Darbai ir dienos, 2004, t. 40, p. 253–260, 201–211.

[2] Steigiamajame Seime buvo 3 Staugaičiai – krikščionių demokratų atstovai – kunigas Justinas Staugaitis ir Antanas Staugaitis bei liaudininkas – Jonas Staugaitis, todėl dokumentuose ir spaudoje buvo rašoma „dr. J. Staugaitis“ arba „kun. J. Staugaitis“.

[3] Žepkaitė, R. Diplomatija imperializmo tarnyboje: Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1919–1939 m. Vilnius: Mokslas, 1980; Žepkaitė, R. Lietuva tarptautinės politikos labirintuose (1918–1922). Vilnius: Mokslas, 1973; Łossowski, P. Stosunki polsko – litewskie 1921–1939. Warszawa, 1997.

[4] Gaigalaitė, A. Dr. Juozo Purickio veikla siekiant Lietuvos tarptautinio pripažinimo. Lietuvos užsienio reikalų ministrai 1918–1940. Kaunas: Šviesa, 1999; Gaigalaitė, A., Žeimantienė, J. Juozas Purickis-Vygandas. Vilnius, 2004.

[5] Kasparavičius, A. Mykolo Sleževičiaus profilis tarpukario Lietuvos užsienio politikoje. Lietuvos užsienio reikalų ministrai 1918–1940. Kaunas: Šviesa, 1999.

[6] Abromaitis, A. Kaip kito požiūris į Lenkiją. Lietuvos viešoji nuomonė 1920–1923 metais. Darbai ir dienos, 2004, t. 40.

[7] Mūsų delegacija Varšuvoj. Tėvynės sargas, 1920, gruodžio 31, nr. 2, p. 16.

[8] Žepkaitė, R. Lietuva tarptautinės politikos labirintuose (1918—1922 m.). Vilnius: Mokslas, 1973, p. 112.

[9] D-ras J. Staugaitis. Dėlei Varšuvos derybų. Laisvė, 1921, balandžio 6, nr. 73, p. 2–3.

[10] Varšuvos delegacija sugrįžo. Laisvė, 1921, sausio 9, nr. 6, p. 1.

[11] Iš mūsų derybų su lenkais (Pasikalbėjimas su mūsų delegacijos nariais). Lietuva, 1921, vasario 11, nr. 33, p. 1.

[12] Valdžios atsakymas į St. Seimo nario dr. E. Draugelio paklausimą. Laisvė, 1921, balandžio 3, nr. 71, p. 2–3.

[13] 1921 01 08 ir 1921 02 10 LSLDP ir LVS frakcijos bloko posėdžio protokolai. LMABRS, f. 199–22, l. 142, 185.

[14] Liucius Cevolius. Laiškai iš Paryžiaus. Lietuva, 1921, kovo 18, nr. 61, p. 1; Pilsudskis važinėjas. Lietuva, 1921, vasario 10, nr. 32, p. 3.

[15] 1921 02 01 LSLDP ir LVS frakcijos bloko posėdžio protokolas. LMAB RS, f. 199–22, p. 179–183.

[16] Iš Vilniaus delegatai grįžo. Laisvė, 1920, gruodžio 31, nr. 24, p. 1.

[17] 1921 01 03 LVS ir LSLD bloko prezidiumo posėdžio protokolas. LMAB RS, f. 199–102, l. 13.

[18] 1921 01 19 LVS ir LSLD bloko prezidiumo posėdžio protokolas. LMAB RS, f. 199–104, l. 57.

[19] Biržiška, M. Vilniaus golgota. Kaunas, 1930, p. 106. Michał Römer. Dziennik, 1920–1921, t. 28. LMAB RS, f. 138–2254, l. 110.

[20] Michał Römer. Dziennik, 1920–1921, t. 28. LMAB RS, f. 138–2254, l. 109.

[21] „Didžiosios Lietuvos“ projektas. Lietuva, 1921, vasario 22, nr. 41, p. 1–2.

[22] Oswiadczenie Polskiego Związku Ludowego „Odrodzenie“, w Wilnie, zlozone delegacji ludowcow litewskich z Kowna, jako wyrazenie stanowiska w sprawie przyszlych losow kraju 1921 03 01. LMAB RS, f. 199–289, l. 4–5.

[23] Lossowski, P. Stosunki polsko – litewski w latach 1918–1920 ..., p. 274–275.

[24] 1921 03 03 LSLDP ir LVS frakcijos bloko posėdžio protokolas. LMAB RS, f. 199–22, l. 202.

[25] Ten pat, l. 203, 204.

[26] Sveikas žingsnis. Lietuva, 1921, kovo 15, nr. 58, p. 1.

[27] Laurinavičius, Č. Kodėl abejota, bijota, atsiribota? Darbai ir dienos, 2004, t. 40, p. 255.

[28] Tautų Sąjungos nusprendimas dėl plebiscito Vilniuj. Lietuva, 1921, kovo 6, nr. 51, p. 2.

[29] Iš laikraščių. Lietuva, 1921, kovo 21, nr. 63, p. 2.

[30]Ten pat.

[31] Biržiška, M. Vilniaus golgota. Kaunas, 1930, p. 112.

[32] 1921 04 24–26 pasikalbėjimas su Vilniaus visuomenės grupėmis seimo narių Juozo Vailokaičio ir K. Jokanto.. LMAB RS, f. 199–291, l. 1.

[33] Kauno kronika. Lietuva, 1921, kovo 10, nr. 54, p. 4.

[34] Miknys, R. Masonerijos kuluaruose. Darbai ir dienos, 2004, t. 40, p. 210.

[35] Neišmanymas ar blogas noras. Lietuva, 1921, gegužės 7, nr. 99, p. 1.

[36] 1921 04 20 I sesijos 82 posėdis. SSD, Kaunas, 1920–1922.

[37] Laiškai iš Briuselio. Lietuva, 1921, gegužės 10, nr. 101, p. 1.

[38] Laiškai iš Briuselio. Lietuva, 1921, gegužės 14, nr. 103, p. 2.

[39] Kasparavičius, A. Mykolo Sleževičiaus profilis tarpukario Lietuvos užsienio politikoje (1919 04 12–10 06 ir 1926 06 15–12 16). Lietuvos užsienio reikalų ministrai 1918–1940 ..., p. 209–210.

[40] Sukilėliai ir jų tikslai. Lietuva, 1921, gegužės 12, nr. 103, p. 1; Sapiehą palydint. Lietuva, 1921, gegužės 22, nr. 111, p. 1.

[41] Briuselio derybos. Nauja derybų fazė. Lietuva, 1921, gegužės 28, nr. 115, p. 1.

[42] Tautų Sąjunga agituojanti. Lietuva, 1921, balandžio 15, Nr. 81, p. 2.

[43] Patys lenkai išsigando federacijos. Lietuva, 1921, gegužės 5, nr. 98, p. 3.

[44] Lenkai dėl TS ir santykių su Lietuva. Lietuva, 1921, birželio 15, nr. 130, p. 3.

[45] Pašnekesys su gen. Babianskiu. Lietuva, 1921, rugpjūčio 4, nr. 171, p. 2.

[46] Babianskis, A. Artimiausios perspektyvos. Lietuva, 1921, rugpjūčio 20, nr. 184, p. 1.

[47] Vyriausybė sutikimo nėra davusi. Lietuva, 1921, gegužės 29, nr. 116, p. 2.

[48] Žinia iš Ženevos. Lietuva, 1921, liepos 2, nr. 143, p. 2.

[49] Trijų frakcijos ministerija arba trupučiuką nepataikė. Lietuva, 1921, liepos 15, nr. 154, p. 1.

[50] Stravinskienė, V. Grajevskis Adolfas, Liausas Bronislavas, Šnielevskis Antanas. Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922 metų) narių biografinis žodynas ..., p. 154–156, 218–220, 386–387.

[51] 1921 07 08 I sesijos 116 posėdis. SSD, 1920–1922.

[52] Dar dėl Ženevos rezoliucijos. Didelis mitingas – demonstracija Kaune. Lietuva, 1921, liepos 12, nr. 151, p. 1, 3.

[53] Piliečių balsai. Lietuva, 1921, liepos 10, nr. 150, p. 3.

[54] Žepkaitė, R. Diplomatija imperializmo tarnyboje ..., p. 152.

[55] 1921 09 09 I sesijos 121 posėdis. SSD, 1920–1922.

[56] Ministerių kabineto posėdis. Lietuva, 1921, rugsėjo 11, nr. 203, p. 1.

[57] Galva, G. Ernestas Galvanauskas. Politinė biografija. Čikaga, 1982, p. 200.

[58] 1921 09 20 I sesijos 124 posėdis. SSD, Kaunas, 1920–1922.

[59] 1921 09 25 I sesijos 125 posėdis. SSD, Kaunas, 1920–1922.

[60] Hymanso projektas vyriausiuose kr. d. p. organuose. Krikščionis demokratas, 1928, nr. 1–2. p. 6–8.

[61] 1921 09 01 LSLDP ir LVS frakcijos bloko protokolas. LMAB RS, f. 199–22, l. 296–297.

[62] 1921 12 22 I sesijos 156 posėdis. SSD, Kaunas, 1920–1922.

Gauta 2009 m. gruodžio 12 d.

Pateikta spaudai 2009 m. gruodžio 28 d.

 

Summary

Independence or Commonwealth: the Relationship between the Constituent Assembly and Poland

 

The article analyzes the attitude of the Constituent Assembly (Seimas) towards the relations with Poland as well as negotiations with Poland and Polish political groups in the Vilnius region with the aim to regain this region. Lithuanian Constituent Assembly resorted to various measures pursuing this aim: sent a delegation to Warsaw, established contacts with the Polish political groups of the Vilnius region, came up with certain proposals both for Warsaw and Vilnius. M. Römeris and A. Babianskis initiated consultations between members of the Lithuanian Seimas and representatives of Polish political groups; however, these initiatives were approved only by scanty and not influential Polish People Union “Odrodzenie”, which supported J. Pilsudski’s ideas. The Polish community in the Vilnius district was strongly and negatively influenced by the idea that Vilnius might be occupied by the Lithuanian army; this meant for them occupation and slavery. The Lithuanian government gave promises that the Polish language could be used in schools, churches and municipalities and even hinted about territorial autonomy; however, for the Polish side these promises seemed insufficient. Therefore, Lithuanian Polish launched a project “Major Lithuania” which, improved by the Polish federalists, became Hymans project. In these negotiations Lithuania made significant concessions in order to reach its aim, but the Lithuanian society strongly objected to the delimitation of sovereignty. Though the Lithuanian delegation, some Government members and the leaders of the Populist fraction approved of this project, Seimas took into consideration public opinion and rejected the project.