„Istorija“. Mokslo darbai. 76 tomas
Manvydas VITKŪNAS. Medžioklė XIII–XIV a. (tyrinėjimų Pietryčių Lietuvoje duomenimis)
Spausdinti

Anotacija. Remiantis Pietryčių Lietuvos archeologiniuose paminkluose sukauptos kaulinės medžiagos paleozoologinių tyrimų duomenimis, rašytiniais šaltiniais, apžvelgiama medžioklės reikšmė šio regiono žmonių kasdieniame gyvenime XIII–XIV a. Straipsnyje atskleidžiama, kad medžioklė buvo nevienodai reikšminga daugeliui paprastų bendruomenininkų ir valdančiajam elitui. XIII–XIV a. medžioklė (ypač stambiųjų gyvūnų) tapo visų pirma valdančiojo elito pramoga, ir laukinių gyvūnų mėsa paįvairindavo pirmiausia diduomenės stalą. Paprasti bendruomenininkai maistui vartojo beveik išimtinai naminių gyvulių mėsą. Svarbiausi medžiojami gyvūnai buvo stumbrai, taurai, briedžiai ir šernai. Taip pat buvo medžiojama daug bebrų. Dalis gyventojų turėjo atlikti kailinių žvėrelių medžioklės ir kailių tiekimo prievolę. Kaulus ir ragus dirbinių gamyboje naudojo amatininkai – kauladirbiai, odas bei kailius – apavo ir kitų dirbinių gamintojai. Remiantis rašytiniais šaltiniais, dabartinėje Pietryčių Lietuvoje lokalizuojama visa eilė viduramžių medžioklės pilių. Paleozoologinės medžiagos analizės duomenys leidžia bandyti lokalizuoti dar vieną iš rašytinių šaltinių nežinomą medžioklės pilį, stovėjusią ant Bradeliškių piliakalnio.

 

Prasminiai žodžiai: medžioklė, archeologija, paleozoologija, osteoarcheologija, Pietryčių Lietuva, mėsa, kailiai.

 

Abstract. The article has the aim to reveal the importance of hunting for the Lithuanian people’s everyday life in Southeastern region in the 13th – 14th centuries. This aim was achieved on the basis of the palaezoological data accumulated due to the archaeological researches of the bone relicts found in the archaeological monuments of Southeastern Lithuania. The article reveals that hunting was viewed differently by ordinary members of the community and the ruling elite. For the nobility, hunting, especially of big game, was a pleasant activity, and the hunted meat enriched their feasts. The commoners, however, used the meat of domesticated animals. European bison, aurochs, elks, and wild boars were among the most frequently hunted game. Beavers, as hunting objects, were also popular. In addition, some part of the population was obliged to hunt a certain amount of fur-bearing animals and to produce a certain amount of fur. The bones and horns were used by many craftsmen. Also, written sources give evidence about the existence of medieval hunting castles in Southeastern Lithuania. In this respect, the analysis of the data of palaezoological material gives some hope to locate one more of such hunting castles which could have been built on the mound of Bradeliškiai.

 

Key words: hunting, archaeology, palaezoology, osteoarcheology, Southeastern Lithuania, meat, furs.

 

 

Įvadas

 

Medžioklė viduramžių Lietuvoje, kaip ir visoje viduramžių Europoje, buvo gana svarbus mėsos, rago, kaulo, kailių, kai kurių kitų biologinių išteklių šaltinis. Be to, medžioklė buvo valdančiojo elito pramoga, karių treniruočių būdas. Šiame straipsnyje siekiama apžvelgti visą turimą informaciją apie medžioklę XIII–XIV a. dabartinės Lietuvos pietrytinėje dalyje – Vilniaus, Kernavės ir Trakų apylinkėse.

 

Tyrimų regionas apima dabartinę Pietryčių Lietuvos teritoriją, pietuose ir rytuose siekiančią dabartinę Lietuvos ir Baltarusijos valstybių sieną. Vakaruose aptariamas regionas siekia Nemuną, o šiaurėje apima dešinįjį Neries pakrantės ruožą (su Kernave, Maišiagala, Nemenčine). Ši teritorija daugmaž atitinka Lietuvos žemę (siaurąja prasme), kurioje susiformavo Mindaugo domenas, o nuo jo prasidėjo valstybės vienijimas ir plėtra. Aptariamuoju laikotarpiu, XIII–XIV a., Kernavės – Trakų – Vilniaus regionas buvo Lietuvos valstybės centras. Būtent šioje teritorijoje gana gausiai aptikti laukinės faunos kaulai yra neblogai ištirti ir pakankamai aiškiai atskleidžia medžiotų gyvūnų rūšinę sudėtį. Šis regionas medžioklės istorijos požiūriu įdomus ir todėl, kad čia, Lietuvos valstybės politiniame branduolyje, buvo valdovų rezidencijos bei medžioklės pilys, taip pat – ankstyvieji miestai (Kernavė, Vilnius).

 

Svarbiausias šaltinis, leidžiantis nustatyti praeityje medžiotų gyvūnų rūšinę sudėtį, yra osteologinės (paleozoologinės) medžiagos – gyvūnų kaulų – osteoarcheologinė analizė. Rengiant šį straipsnį, visų pirma buvo naudojamasi Pietryčių Lietuvos archeologiniuose paminkluose aptiktos osteologinės medžiagos tyrimų duomenimis (autoriai – K. Paveras, V. Danilčenko, L. Daugnora, G. Piličiauskienė, J. Baublienė, V. Daugnorienė, R. Trainienė, S. Veličkaitė)[1], taip pat rašytiniais šaltiniais bei įvairių autorių publikacijomis.

 

Šio straipsnio tikslai: 1. Remiantis osteologinės medžiagos tyrimų duomenimis nustatyti, kokia buvo XIII–XIV a. Pietryčių Lietuvoje medžiotų gyvūnų rūšinė sudėtis, kurios gyvūnų rūšys buvo svarbiausios papildant gyventojų maisto išteklius; 2. Palyginti, kokią vietą žvėriena užėmė valdančiojo elito ir paprastų bendruomenininkų racione; 3. Lokalizuoti medžioklės pilis aptariamame regione; 4. Remiantis rašytinių šaltinių duomenimis, aptarti medžioklės reikšmę Lietuvos valdovų kasdieniame gyvenime; 5. Remiantis archeologiniais radiniais, etnologijos duomenimis ir analogijomis kituose kraštuose, aptarti galimus medžioklės būdus, įrankius ir ginklus. Tyrimo metodai: loginis-analitinis, lyginamasis.

 

Šiame straipsnyje nepaliestos senojo baltų tikėjimo ir medžioklės sąsajos, neabejotinai taip pat turėjusios tam tikrą ritualinę prasmę. Šia tema paskelbta reikšminga V. Vaitkevičiaus publikacija[2].

 

Tyrinėjimų apžvalga

 

Medžioklė priešistorės bei viduramžių Lietuvoje iki šiol sulaukė daugiausia tik fragmentiškų tyrimų. Iš visų priešistorės periodų geriausiai ištirta medžioklė akmens amžiuje ir ankstyvajame bronzos amžiuje. Medžioklės raidą ir reikšmę viso Rytų Pabaltijo gyventojų ūkyje (laikotarpiu nuo vėlyvojo paleolito iki ankstyvojo bronzos amžiaus imtinai), remdamiesi archeologinių ir paleozoologinių tyrimų duomenimis, yra išanalizavę L. Daugnora ir A. Girininkas[3]. Šių autorių monografijoje yra apibendrinta gausi archeologinių tyrimų metu rasta bei paleozoologinių tyrimų metu ištirta osteologinė medžiaga. Darbe susisteminta ir ankstesnėse publikacijose (R. Rimantienės, A. Girininko, L. Daugnoros ir daugelio kitų tyrinėtojų) skelbta bei tik tyrinėjimų ataskaitose buvusi medžiaga.

 

Bronzos ir ankstyvojo geležies amžiaus medžioklės įrankius plačiai apžvelgia E. Grigalavičienė[4]. Deja, autorė labai mažai tesinaudoja osteologinės medžiagos tyrimų duomenimis. Šią spragą bent iš dalies užpildo išsami A. Luchtano publikacija, kurioje remiantis Narkūnų piliakalnio (dab. Utenos r.) tyrimų duomenimis, apžvelgiamos medžioklės bei gyvulininkystės raidos tendencijos Rytų Lietuvoje I tūkstm. pr. Kr.[5]

 

Duomenis apie osteologinę medžiagą, aptiktą ankstyvojo bei senojo geležies amžiaus piliakalniuose ir gyvenvietėse Lietuvos teritorijoje (visų pirma – Pietryčių Lietuvoje), yra paskelbę K. Paveras (K. Paaver) ir P. Kulikauskas[6]. Medžioklė Lietuvoje senajame geležies amžiuje trumpai buvo aptarta šiam laikotarpiui skirtoje M. Michelberto monografijoje[7], o medžioklė viduriniajame geležies amžiuje – A. Tautavičiaus monografijoje[8]. Abiem atvejais trumpai apžvelgta rūšinė medžiotų gyvūnų sudėtis ir konstatuota, kad svarbiausi medžioklės įrankiai buvo lankas su strėlėmis ir ietys. Vėlyvojo geležies amžiaus ir viduramžių pradžios medžioklei savo darbuose dėmesio yra skyrusi R. Volkaitė-Kulikauskienė[9].

 

Svarbių duomenų apie priešistorinę medžioklę visame Rytų Pabaltijo regione galima rasti estų zooarcheologo K. Pavero darbe[10]. Šis archeologas XX a. septintajame dešimtmetyje tyrė osteologinę medžiagą iš Lietuvos teritorijoje vykusių archeologinių kasinėjimų. Kai kuriais K. Pavero atliktos analizės duomenimis remsimės ir šioje publikacijoje.

 

Medžioklės Lietuvoje istoriją ir apskritai Lietuvos girių istoriją labai plačiai yra nagrinėjęs rašytojas bei gamtos istorikas G. Isokas[11]. Apžvalginį straipsnį apie medžioklę Lietuvoje nuo seniausių laikų iki 1918 m. yra paskelbęs A. Brukas[12].

 

D. Steponavičienė monografijoje apie Lietuvos valdovo dvaro prabangą XIII a. viduryje – XVI a. pradžioje tarp kitų pramogų trumpai apžvelgia ir medžioklę[13].

 

Medžioklei nemažai dėmesio skyrė istorikas Zenonas Ivinskis. Nuo 1941 m. Vilniaus universiteto Ekonomikos mokslų fakultete jis dėstė Lietuvos ūkio ir visuomenės ūkio istoriją. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje saugoma jo paskaitų paruošiamoji medžiaga – kortelės su kai kuriais vertingais pastebėjimais medžioklės istorijos tema[14]. Taip pat Z. Ivinskis yra paskelbęs enciklopedinį tekstą apie medžioklę Lietuvoje XIII–XVIII a.[15]

 

Specializuotų publikacijų, skirtų aptarti medžioklės XIII–XIV a. klausimus remiantis archeologijos duomenimis, Lietuvoje iki šiol nebuvo. Šis straipsnis savo tematika ir tyrimo regiono pasirinkimu glaudžiai susijęs su kita autoriaus publikacija, skirta žvejybai Pietryčių Lietuvos vandenyse XIII–XIV a.[16]

 

Medžioklės reikšmė

 

Per visą geležies amžių medžioklės, kaip mėsos gavybos šaltinio, reikšmė palaipsniui mažėjo. Tai bene geriausiai iliustruoja Aukštadvario piliakalnio (dab. Trakų r.) tyrinėjimų medžiaga. Laukinių gyvūnų ir naminių gyvulių kaulų santykis šiame piliakalnyje išanalizuotas nuo I tūkstm. pr. Kr. pabaigos iki XIII–XIV a. Laukinių gyvūnų kaulai I tūkstm. pr. Kr. pabaigos sluoksnyje sudaro nuo 27,6 % (1957–1959 m. tyrinėjimų duomenimis)[17] iki 35,4 % (1960 m. tyrinėjimų duomenimis)[18] visų rastų kaulų. I–IV a. sluoksnyje laukinių žvėrių kaulai sudaro 27,5 % visų kaulų[19]. V–IX a. sluoksnyje laukinių žvėrių kaulų 6–7 %[20], o X–XIV a. sluoksnyje dar mažiau – vos 3,1 %[21]. 1960 m. tyrinėjimų duomenimis, XIII–XIV a. datuojamame Aukštadvario piliakalnio sluoksnyje laukinių žvėrių kaulai sudaro 6,4 % visų kaulų[22]. Panaši tendencija pastebima ir kitų XIII–XIV a. archeologinių paminklų osteologinėje medžiagoje.

 

 

 1 il. Medžioklės scena. XIV a. piešinys. Iliustracijos šaltinis: http://en.wikipedia.org/wiki/File:37-svaghi,_caccia,Taccuino_Sanitatis,_Casanatense_4182..jpg

 

Kernavės aukštutinio miesto XIV a. sodybos tyrimų duomenimis, 93,94 % kaulų priklausė naminiams gyvuliams, 0,96 % – laukiniams gyvūnams, kiti kaulai neidentifikuoti[23]. Kernavės žemutiniame mieste XIII a. – XIV a. I-osios pusės sluoksnyje laukinių žvėrių kaulai sudarė 6,73 %, o XIV a. II-osios pusės sluoksnyje – 2,38 % visų kaulų[24]. Dabartinio Kernavės miestelio teritorijoje, į vakarus nuo bažnyčios (Gedimino g. 1) tyrinėjant XIV a. kultūrinį sluoksnį, rasta naminių gyvulių ir laukinių žvėrių kaulų[25]. Paaiškėjo, kad laukinių žvėrių kaulai sudarė 2,47 % visų kaulų. Tiesa, perskaičiavus bendrą rastų kaulų skaičių į minimalų individų skaičių, laukinių gyvūnų (mažiausiai dviejų stumbrų/taurų ir mažiausiai vieno elnio) kaulų procentas smarkiai išauga (iki 11,53 %). Vėlgi Kernavėje, plote greta Lizdeikos piliakalnio, XIV a. datuojamame sluoksnyje laukinių žvėrių kaulai sudarė 8,57 % visų rastų kaulų[26].

 

Nemenčinės piliakalnio (dab. Vilniaus r.) XIV a. sluoksnyje laukinių gyvūnų kaulai sudaro 13,2 % visų kaulų[27]. Maišiagalos piliakalnyje (dab. Vilniaus r.) naminių gyvulių kaulai sudarė net 99,9 % visų kaulų. Laukinių gyvūnų kaulų rasta vos keliolika vienetų[28]. Tai pavieniai stumbro, tauriojo elnio ir šerno kaulai[29].

 

Kiek kitokia tendencija pastebima dalies kitų piliakalnių bei pilių osteologinėje medžiagoje. Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje XIII a. datuojamame sluoksnyje laukinių žvėrių kaulai sudaro 12,5 % visų šio sluoksnio kaulų. XIII a. antrąja puse – XV a. datuojamame sluoksnyje laukinių gyvūnų kaulų dar daugiau – apie 30 %[30]. Trakų pusiasalio pilies 1961 m. tyrinėjimų duomenimis, laukinių gyvūnų kaulai čia sudarė iki 25 % visų kaulų[31].

 

Vertingų duomenų medžioklei viduramžių Lietuvoje pažinti suteikė Punios piliakalnio (dab. Alytaus r.) archeologiniai tyrinėjimai. Tačiau ilgo laikotarpio – nuo XIV a. iki XVII a.[32], pradžioje pilies, o vėliau dvaro vietoje tirtuose sluoksniuose surinkta osteologinė medžiaga buvo tiriama kartu, todėl neįmanoma išskirti atskiriems etapams būdingų medžioklės laimikių. Vis dėlto didžioji dalis osteologinės medžiagos surinkta XV a. – XVI a. pr. sluoksnyje. Labiausiai tikėtina, kad dauguma osteologinių radinių tenka XV a. pradžiai, kai Punioje buvo intensyviai naudojamas didžiojo kunigaikščio Vytauto medžioklės dvaras[33]. Todėl pasinaudosime ir Punios osteologinės medžiagos tyrimų duomenimis. Punioje laukinių gyvūnų kaulai sudaro 15,9 % visų tirtų kaulų. Imant minimalų individų skaičių, gaunamas didesnis kaulų kiekis – 27,0 %[34].

 

1970 m. tyrinėtas Bradeliškių piliakalnis (dab. Vilniaus r.), kurio kultūrinio sluoksnio viršutinį horizontą (iki 0,5 m storio) tyrimų autorius priskiria vėlyvajam geležies amžiui ir viduramžiams (X–XIV a.)[35], o naujesniais duomenimis, jis datuojamas XI–XIV a.[36] Bradeliškių piliakalnio osteologinės medžiagos analizė atlikta[37], tačiau ja remtis nėra labai patikima, nes neaiškus stratigrafinių sluoksnių išskyrimas, atskirų perkasos kvadratų, ūkinių duobių datavimas. Praktiškai neįmanoma išskirti vien XIII–XIV a. apibūdinančios informacijos. Bendra tendencija – laukinių gyvūnų kaulai sudaro apie 18–20 % visų rastų kaulų. 2002 m. tyrinėjimų metu Bradeliškių piliakalnyje aptiktas nedidelis kiekis kaulų (70 vnt.). Tarp jų identifikuoti tauriojo elnio ir bebro kaulai[38].

 

Nemuno aukštupio žemėse taip pat pastebima tendencija, jog pilyse laukinių gyvūnų skaičius yra santykinai didelis. Pavyzdžiui, Gardino pilyje XI–XII a. naminių gyvulių kaulų daugiau, nei laukinių gyvūnų, o XIII–XIV a. laukinių gyvūnų kaulų procentas labai išauga[39]. Viduramžių Gardine laukinių žvėrių kaulų itin gausu (57 %), panašus kiekis Volkovyske (55 %), kur kas mažiau Minske, Polocke, Vitebske (13–22 %). Gardinas buvo viena svarbiausių pilių Lietuvos kovų su kryžiuočiais periodu, o vėliau (ypač – valdant Steponui Batorui) – valdovų itin mėgstama medžioklės vieta. Todėl Gardine laukinių gyvūnų kaulų gausą galima aiškinti dviem pagrindinėmis priežastimis – daug medžiojo pilies įgula bei čia atvykstantys Lietuvos valdovai. Gardino pilį iš esmės galime vertinti ir kaip medžioklės dvarą.

 

Taip pat pastebėta, kad šiaurinėje Baltarusijoje laukinių žvėrių kaulų procentas kur kas mažesnis nei vienalaikiuose pietinės Baltarusijos paminkluose[40]. Galbūt šį reiškinį būtų galima paaiškinti tuo, jog pietinės teritorijos buvo labiau siaubiamos per kovas su totoriais, ir auginti naminius gyvulius, visų pirma raguočius, buvo nesaugu dėl jų pagrobimo pavojaus. Apskritai dabartinės Baltarusijos teritorijoje nuo 30 iki 90 % suvartojamos mėsos X–XIV a. tiekė medžioklė. Skaičiuojama, kad iš vieno stumbro buvo gaunama keturis – penkis kartus, o iš tauriojo elnio – tris – keturis kartus daugiau grynos mėsos, nei iš vienos karvės. Atsižvelgiant į skerdienos išeigą, manoma, kad stambieji kanopiniai žinduoliai, kurių kaulai daugelyje X–XIV a. archeologinių paminklų sudaro 18,2–34,4 % visų randamų kaulų, buvo daugmaž 51–74 % visos suvartojamos mėsos šaltinis[41].

 

Dabartinėje kaimyninės Baltarusijos teritorijoje medžioklei teko didesnė reikšmė nei Pietryčių Lietuvoje. Pastarajame regione kai kuriuose paminkluose (pvz., Maišiagalos piliakalnyje, Kernavės aukštutiniame ir žemutiniame mieste, Nemenčinės piliakalnyje) laukinių žvėrių kaulai sudarė tik nuo 0,01 iki 13,2 % visų kaulų. Išimtis – medžioklės pilių tipo objektai (Bradeliškių, Punios piliakalniai) bei rezidencijos tipo objektai (Vilniaus žemutinė, Trakų pusiasalio pilys), kuriuose laukinių žvėrių kaulai sudaro ketvirtadalį ar net daugiau visų rastų kaulų.

 

Pietryčių Lietuvoje gyvulininkystės produktai buvo pagrindinis mėsos šaltinis daugeliui gyventojų, ypač – paprastų bendruomenininkų. Medžioklė buvo visų pirma valdančiojo elito bei jam artimų žmonių užsiėmimas, pramoga ir privilegija. Paprastų bendruomenininkų racione laukinių žvėrių mėsos būdavo žymiai mažiau. Be to, bent dalis medžioklės produktų – odos, kaulai ir ypač ragai – į amatininkų sodybas patekdavo kaip dirbinių žaliava. Panašu, kad buvo nusistovėję tam tikri santykiai valdančiojo elito aplinkos žmonių bei paprastų bendruomenininkų ir tvarka, kaip kai kurie medžioklės produktai buvo perduodami amatininkams. Elnių ir briedžių ragai buvo pagrindinė kauladirbystės žaliava. Tyrimų Kernavės žemutiniame mieste metu išsiaiškinta, kad amatininko – kauladirbio sodybos kieme stovėjusioje statinėje sukapoti ir suskaldyti ragai buvo minkštinami augaline rūgštimi, gaunama iš supjaustytų ir sugrūstų rūgštynių. Suminkštėję iki medžio kietumo kaulai ir ragai buvo tašomi, obliuojami, dildomi, gręžiami, vėliau pjūkleliu arba rėžtuku supjaustomi į plokšteles, kurios buvo nulyginamos. Manoma, kad iš taurų bei naminių stambiųjų raguočių ragų buvo gaminami ir indai gerti[42]. Kaulo ir rago apdirbimo pėdsakų randama įvairiuose aptariamojo laikotarpio archeologiniuose objektuose. Pjaustytų ragų (dažniausiai – elnių) bei kaulų sankaupų aptikta Trakų pusiasalio pilyje (tiesa, plačių chronologinių rėmų: XIV–XVI a. sluoksnyje)[43]. Kaulų bei ragų su pjaustymo žymėmis XIV–XV a. datuojamuose sluoksniuose rasta Vilniaus žemutinėje pilyje[44], XIV a. sodyboje Dainų slėnyje (Kalnų parko teritorijoje) Vilniuje[45], XII–XIV a. sluoksnyje Aukštadvario piliakalnyje[46], Bradeliškių piliakalnio kultūrinio sluoksnio viršutiniame horizonte[47].

 

Gyvūnų rūšinė sudėtis

 

Kokie medžiojami gyvūnai buvo pagrindinis laimikis?

 

Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje 1960 m. tyrinėjimų metu surinktų kaulų paleozoologinė analizė parodė, kad XIII–XIV a. datuojamame sluoksnyje laukinių gyvūnų kaulai sudarė 10,8 % visų kaulų. Tarp visų medžiojamų žvėrių kaulų atitinkamai sudaro (skliausteliuose – individų procentas): tauro/stumbro – 47,5 % (31,6 %), briedžio – 21,5 % (13,6 %), šerno – 8,1 % (11,3 %), kiškio – 7,9 % (15,8 %), tauriojo elnio kaulai – 6,8 % (9,0 %), stirnos – 3,7 % (9,0 %), vilko (galbūt šuns) – 2,0 % (2,2 %), lokio – 1,8 % (4,5 %), bebro – 0,1 % (2,2 %)[48]. Taigi, pagal šiuos duomenis labiausiai medžiojami gyvūnai buvo taurai ir stumbrai. 1988–1990 m. tyrimų rezultatai parodė, jog laukinių gyvūnų kaulai sudarė apie 22 % visų rastų kaulų. Iš viso identifikuoti 272 laukinių žvėrių kaulai[49]. Remdamiesi pastarųjų tyrinėjimų osteologinės medžiagos analizės publikacija, kurioje pateikiami dviejų atskirų tyrimų duomenys[50], atskirai perskaičiavome laukinių gyvūnų kaulų santykį procentais. Paaiškėjo, kad tauro arba stumbro kaulai sudarė nuo 32 iki 41 %, briedžio – nuo 12 iki 47 %, tauriojo elnio – nuo 13 iki 24 %, šerno – nuo 6 iki 22 % visų rastų laukinių gyvūnų kaulų. Gana keistai atrodo 1960 m. surinktų kaulų analizės rodikliai, kur, tarkime, kiškio kaulų procentas pakyla nuo 7,1 % (skaičiuojant bendrą kaulų skaičių) iki 18,4 % (skaičiuojant identifikuotus individus). Ryškūs procentiniai svyravimai galimi dėl palyginti nedidelio bendro tirtų kaulų skaičiaus. Tyrimų rezultatai parodė, kad populiariausi medžiojami gyvūnai buvo stumbrai ir taurai. Antroje vietoje liko briedžiai, trečioje – taurieji elniai.

 

Ištyrus 2002 m. Vilniaus žemutinės pilies tyrimų metu surinktus kaulus, XIV a. pab. – XV a. pr. sluoksnyje rasta taurų (stumbrų?) ir briedžių kaulų, pavienių paukščių kaulų. Žemesniuose kultūrinio sluoksnio horizontuose rasta briedžių, tauro (stumbro?), pavienių žuvų (lydekų) kaulų[51]. 2001–2002 m. tyrinėjimų Vilniaus žemutinės pilies pastato M3 (datuojamo XIII–XIV a.) teritorijoje bei jo aplinkoje skirtingose perkasose rasta laukinių paukščių (vištų, ančių, didžiųjų ančių, žąsų, slankų, varnų) bei laikinių žvėrių (briedžių – iki 2,4 %, taurų/stumbrų – iki 3,4 % visų kaulų), graužikų, nenustatytų mėsėdžių gyvūnų, žuvų kaulų[52].

 

2003 metų tyrinėjimų Vilniaus žemutinėje pilyje, Arsenalo kieme metu XIV–XV a. datuojamame durpių sluoksnyje rasta pavienių šerno, tauro/stumbro, briedžio kaulų[53].

 

Tyrimų duomenis iš Vilniaus žemutinės pilies gražiai papildo Trakų pusiasalio pilyje rastų laukinių žvėrių kaulų analizės duomenys. Tiesa, panašu, kad kartu buvo tiriami ir XIV a., ir XV a., o gal ir vėlesnių laikotarpių sluoksniuose rasti kaulai. Iš viso identifikuota 330 laukinių žvėrių kaulų. Stumbro (ir tauro?) kaulai sudaro 51,2 %, briedžio – 24,2 %, tauriojo elnio – nuo 11,2 %, šerno – 8,5 %, stirnos – 3,0 % visų rastų laukinių gyvūnų kaulų[54]. Didelis stumbro (tauro) kaulų kiekis Trakuose ir Vilniuje yra valdovų reprezentacinių medžioklių pėdsakas.

 

Nemenčinės piliakalnio vėlyvajame (XIV a.) sluoksnyje daugiausia aptikta tauriųjų elnių (32,0 %), briedžių (22,0 %), bebrų (16,0 %), šernų (10,0 %) ir stumbrų (8,0 %) kaulų[55].

 

Bradeliškių piliakalnyje, X–XIV a. sluoksnyje pagal rūšis gyvūnai pasiskirstę maždaug taip (pirmiausia pateikiamas bendras kaulų procentas, o skliausteliuose – minimalus individų procentas): stumbrų – 1,4 % (3,8 %) briedžių – 25,6 % (23,0 %), elnių – 17,0 % (19,2 %), šernų – 32,7 % (19,2 %), bebrų – 17,0 % (30,7 %), lokio – 5,7 % (3,8 %)[56].

 

Punios osteologinės medžiagos tyrimų duomenimis, čia daugiausia aptikta tauriųjų elnių (24,3 %), stumbrų (23,1 %), stirnų (16,7 %), šernų (14,1 %), briedžių (12,8 %) kaulų[57]. Stirnų kaulų nuošimtis Punios piliakalnyje itin didelis palyginti su kitais tirtais archeologiniais objektais. Trakų pusiasalio pilies 1961 m. tyrinėjimų duomenimis, stirnų kaulai čia sudarė vos 3 % visų laukinių žvėrių kaulų[58], o Aukštadvario piliakalnyje[59] bei Nemenčinės piliakalnyje[60] rasta tik pavienių stirnų kaulų.

 

Kernavės aukštutiniame mieste XIV a. sodybos tyrimų metu rasta nuo keliolikos iki keliasdešimties tauro ir briedžio kaulų. Jie atitinkamai sudarė 0,70 ir 0,21 % visų rastų kaulų. Taip pat rasti du elnio kaulai, traktuojami kaip atsitiktiniai[61]. Taip pat Kernavėje, plote greta Lizdeikos piliakalnio, XIV a. datuojamame sluoksnyje rasta 70 laukinių gyvūnų kaulų. Tarp jų identifikuoti tauro/stumbro (62,85 %), briedžio (24,28 %), tauriojo elnio (5,71 %), lokio (2,85 %), kiškio (1,42 %) kaulai[62].

 

Kernavės žemutiniame mieste XIII a. – XIV a. I-osios pusės sluoksnyje tarp visų medžiojamų žvėrių kaulų 57 % sudaro tauriojo elnio, 15 % – tauro (stumbro), 11 % – briedžio, 11 % – vilko, 5 % – šerno, 1 % – bebro kaulai. Tuo tarpu XIV a. II-osios pusės sluoksnyje tarp visų medžiojamų žvėrių kaulų tauriojo elnio kaulai sudaro 25 %, tauro/stumbro – 24 %, briedžio – 18 %, vilko –18 %, šerno – 8 %, bebro – 4 %, lokio – 2 % visų rastų laukinių žvėrių kaulų[63]. Tačiau būtina atkreipti dėmesį į galimas statistines paklaidas. Pavyzdžiui, jei palygintume bendrą rastų kaulų kiekį ir minimalų tam tikros gyvūnų rūšies individų skaičių, Kernavės žemutinio miesto osteologinių tyrimų rezultatai žymiai keistųsi. Kernavės žemutiniame mieste XIII a. – XIV a. I-osios pusės sluoksnyje tarp visų medžiojamų žvėrių kaulų atitinkamai sudaro (skliausteliuose – individų procentas): tauriojo elnio kaulai – 57 % (59 %), tauro (stumbro) – 15 % (2 %), briedžio – 11 % (20 %), vilko – 11 % (7 %), šerno – 5 % (7 %), bebro – 1 % (3 %) kaulai. Iš šio pavyzdžio matome, kad, tarkime, gerai išlikę vieno išdoroto tauro (stumbro?) kaulai iš esmės keičia bendrąją osteologinės analizės statistiką.

 

Panaši tendencija įžvelgiama ir tyrimų dabartinio Kernavės miestelio teritorijoje, Gedimino g. 1. Paaiškėjo, kad laukinių žvėrių kaulai sudarė 2,47 % visų kaulų. Perskaičiavus medžiojamų žvėrių kaulų skaičių į minimalų individų skaičių, stumbrų/taurų nuošimtis nuo 42,84 % išaugo iki 66,66 %, o elnio kaulų procentas krenta nuo 57,12 iki 33,33 %[64].

 

Stambiųjų žinduolių medžioklė

 

R. Kulikauskienė, remdamasi visų pirma Aukštadvario piliakalnio bei papėdės gyvenvietės ir Nemenčinės bei Bradeliškių piliakalnių tyrimų duomenimis, teigė, kad aptariamuoju laikotarpiu svarbiausi medžiojami žvėrys buvo šernai ir elniai. Teiginys grindžiamas duomenimis, jog XI–XIV a. sluoksniuose Aukštadvario piliakalnyje tauriųjų elnių kaulai sudarė 19 %, Nemenčinės piliakalnyje – 32 % visų rastų laukinių gyvūnų kaulų. Bradeliškių piliakalnyje elnių ir šernų kaulai (kartu sudėjus) sudaro apie pusę visų rastų medžiojamų gyvūnų kaulų[65]. Tačiau vargu ar būtų teisingas tik šių dviejų rūšių išskyrimas. Aiškiai svarbūs medžiojami gyvūnai buvo ir taurai (stumbrai) bei briedžiai. Kaip matėme iš aukščiau pateiktų pavyzdžių, tauro arba stumbro kaulai sudarė nuo 32 iki 41 % (Vilniaus žemutinė pilis) ar net iki 51 % (Trakų pusiasalio pilis) visų laukinių žvėrių kaulų. Briedžių kaulų arba minimalaus individų skaičiaus procentas taip pat nemenkas – nuo 12 iki 47 % Vilniaus žemutinėje pilyje, 23–25 % Bradeliškių piliakalnyje, 24 % Trakų pusiasalio pilyje. Panaši briedžio kaulų dalis (25 %) ir Nemenčinės piliakalnio XIV a. sluoksnyje[66]. Todėl į labiausiai medžiotų gyvūnų gretą reikėtų išskirti keturias porakanopinių žinduolių rūšis – taurus (kartu su stumbrais), briedžius, tauriuosius elnius ir šernus. Kiekvienos gyvūnų rūšies dalis bendroje sumedžiotų gyvūnų masėje veikiausiai priklausė ne tik nuo medžiotojų noro sumedžioti vienos ar kitos rūšies gyvūną, bet ir gamtinių sąlygų, miškų bioproduktyvumo kiekvienoje konkrečioje vietovėje. Pavyzdžiui, šernų kaulų gausą Bradeliškių piliakalnyje (19–32 % visų žvėrių) galima aiškinti tuo, jog šį piliakalnį supa dideli ąžuolynų masyvai, kuriuose dėl gausaus pašaro – gilių, iki šiol laikosi didesnės šernų bandos. Taip pat tikriausiai būta tam tikrų taisyklių, leidžiančių vienos ar kitos rūšies žvėris medžioti tik tam tikrai medžiotojų grupei. Didelė tauro (stumbro) kaulų koncentracija Vilniaus žemutinėje ir Trakų pusiasalio pilyse leidžia numanyti, jog šių gyvūnų medžioklė buvo visų pirma didžiųjų kunigaikščių ir jų aplinkos žmonių privilegija.

 

Osteologinėje medžiagoje sudėtinga atskirti stumbro ir tauro kaulus. Daugelyje tyrinėjimų ataskaitų tauras (Bos primigenius) ir stumbras (Bison bonasus) apskritai nėra skiriami. Tuo tarpu rašytiniai šaltiniai taurus Lenkijoje ir Kryžiuočių ordino valdose dar mini XIV–XVI a. Paskutiniai taurai Lenkijoje išnyko tik XVII a. pirmojoje pusėje[67].

 

Dar viena problema – laukinių arklių (tarpanų) medžioklė. Osteologinių tyrimų ataskaitose tarpanų kaulai nėra išskiriami iš visų rastų arklių kaulų. Arklių kaulų rasta Aukštadvario, Nemenčinės, Maišiagalos, Bradeliškių piliakalniuose, Kernavės viduramžių mieste, Vilniaus žemutinėje pilyje[68].

 

Kartais arklių kaulų procentas yra labai ryškus. Pavyzdžiui, Bradeliškių piliakalnyje arklių kaulai sudarė 9,96 % visų rastų kaulų, o perskaičiavus pagal minimalų individų skaičių – net 16,9 %[69]. Neįtikėtina, kad tiek daug kaulų piliakalnyje atsirado atsitiktinai. Nemažai arklių kaulų rasta ir kai kuriuose kituose objektuose, tačiau jie beveik visada priskiriami prie naminių gyvulių kaulų.

 

Identifikavus Kernavės miesto aukštutinėje dalyje, senosios kalvės vietoje į šiaurės rytus nuo Lizdeikos kalno piliakalnio 2007 m. atliktų tyrimų metu surinktus kaulus paaiškėjo, kad arklių kaulai sudarė 14,91 % visų kaulų (perskaičiavus į minimalų individų skaičių – 12 %)[70]. Vilniaus žemutinėje pilyje XIV–XV a. sluoksnyje arklių kaulai sudarė 8 % naminių kaulų (perskaičiavus į minimalų individų skaičių – 8,7 %). Paleozoologinę analizę atlikę L. Daugnora ir G. Piličiauskienė konstatuoja, jog čia aptikti kaulai arklių, kurie buvo itin smulkūs, savo fiziologiniais matmenimis nusileidžiantys viduriniojo ir vėlyvojo geležies amžiaus (V–XII a.) ir netgi Kernavės aukštutiniame mieste (XIII–XIV a.) aptiktiems žirgų kaulams. Spėjama, kad viduramžių žmonės vartojo arklieną maistui, juolab yra rasta arklių kaulų su kapojimo, pjovimo žymėmis[71]. Suskaldytų arklių kaulų rasta ir kaimyninės Baltarusijos teritorijoje – Volkovysko, Gardino viduramžių kultūriniuose sluoksniuose. Baltarusių archeologai taip pat spėja, kad arkliena buvo vartojama maistui[72]. Apie tai, kad baltai valgė arklieną, dar XI a. aprašydamas prūsų papročius užsimena Adomas Brėmenietis[73].

 

XVI a. I-asis (1529 m.) ir II-asis (1588 m.) Lietuvos statutai numato baudas už tarpanų medžioklę[74]. Tarpanų mėsa Vakarų Europoje laikyta skanėstu[75]. Taigi, neabejotina, kad ir XIII–XIV a. tarpanai buvo vieni iš medžiojamų gyvūnų, o jų kaulai tikriausiai sudaro bent dalį kultūriniuose sluoksniuose randamų naminiams arkliams priskiriamų kaulų. Beje, panašu, kad tarpanai nebuvo itin vertinami kaip medžioklės trofėjus (veikiausiai, dėl santykinai nedidelės mėsos išeigos), nes 1529 m. Pirmajame Lietuvos Statute nurodant baudas už laukinių gyvūnų medžioklę svetimose valdose, tarpanas įvertintas keturiskart mažiau negu stumbras, ir perpus mažiau negu briedis. Tarpano vertė prilygo lokiui arba elniui[76].

 

Kailinių gyvūnų medžioklė

 

Atskira medžioklės sritis buvo kailinių žvėrių medžioklė. Į kailinių žvėrelių grupę patenka bebrai, kiaunės, lapės, barsukai, vilkai, ūdros, kiškiai, voverės, lokiai. Bebrai ir kiškiai buvo ne tik kailių, bet ir mėsos šaltinis. Barsukai visų pirma galėjo būti medžiojami ne dėl kailių, bet dėl tvirtos odos ir tradicinėje lietuvių medicinoje naudotų taukų.

 

Kai kuriuose Lietuvos piliakalniuose kailinių žvėrelių kaulų randama itin daug. Vaitiekūnų piliakalnyje (Radviliškio r.), tiesa, ankstyvesniame, iki XIII a. datuojamame sluoksnyje, kailinių žvėrelių – bebrų, ūdrų, lapių, kiškių kaulai sudarė 7,9 % visų rastų kaulų[77]. Tarp medžiojamų gyvūnų kaulų kailinių žvėrelių kaulai sudarė net 37,2 %. Galima numanyti, kad kai kurių vietovių gyventojai intensyviai medžiojo kailinius žvėrelius siekdami sukaupti kailių prekybai arba atlikdami medžioklės prievolę. XIII–XIV a. kai kurie gyventojai mokėjo duoklę kailiais, ypač kiaunių ir bebrų[78]. 1387 m. Jogailos rašte Skirgailai minimos Semeliškių, Perlojos ir kitos vietovės, kurių gyventojai be kita ko turėjo duoti duokles voverių ir kiaunių kailiukais[79].

 

  

2 il. Lokio medžioklė. Augustin Hirschvogel (1503–1553). Austrija, Viena, Albertinos muziejus

 

Viduramžiais ypač gausiai medžioti bebrai. Nemenčinės piliakalnyje XIV a. sluoksnyje bebrų kaulai sudaro 16 proc. visų rastų laukinių gyvūnų kaulų[80]. Gausu bebrų kaulų ir Bradeliškių piliakalnyje[81], kur šie gyvūnai sudarė nuo 17,1 % (skaičiuojant bendrą kaulų kiekį) iki 30,7 % (skaičiuojant individų kiekį) visų rastų gyvūnų kaulų. Kernavės žemutiniame mieste bebrų kaulai sudarė 4 % visų laukinių žvėrių kaulų[82]. Pavienių bebrų kaulų aptikta ir Kernavės aukštutiniame mieste[83]. Bebrų medžioklė buvo labai populiari ir kaimyninėse žemėse, pavyzdžiui, Nemuno aukštupio baseine. Volkovyske, „Švedskaja gora“ piliakalnio XII a. antrosios pusės – XIV a. sluoksniuose bebrų kaulai sudaro itin didelę dalį – nuo 19,5 iki 23,7 % visų rastų laukinių gyvūnų kaulų ir lenkia visas kitas medžiojamų gyvūnų rūšis.

 

Bebrų mėsą vėlesniais laikais Lietuvoje katalikams buvo leidžiama valgyti gavėnios metu. Ypač vertinta uodegos mėsa[84]. 1529 m. Pirmasis Lietuvos Statutas numatė bausmes už bebrų užtvankų („bebrynų“) naikinimą ir reglamentavo bebrų apsaugą[85].

 

Yra žinoma, kad Rusioje viduramžiais bebrų kailiai naudoti ne tik kailiniams (ypač moteriškiems) siūti, bet ir strėlinėms aptraukti[86]. Bebrai medžioti ne vien dėl kailių ir mėsos, bet ir dėl iš šių gyvūnų lytinių liaukų – sruoglių, kurių išskiriamos medžiagos buvo naudojamos medicinoje. Sruogliai netgi buvo eksportuojami[87]. Ne tik dėl kailio, bet ir dėl gydomąją galią turinčių taukų buvo medžiojami ir barsukai[88].

 

Mėsai ir kailiams medžiotų kiškių kaulų šiek tiek rasta Trakų pusiasalio pilyje (1,2 % visų rastų laukinių gyvūnų kaulų)[89]. Pavienių kiškių kaulų aptikta Vilniaus žemutinėje pilyje[90], Nemenčinės piliakalnyje[91]. Iškelta įdomi hipotezė, kad kiškiai buvo senojo baltų tikėjimo išpažinėjų ritualiniais tikslais medžioti gyvūnai[92].

 

Labai retai randama pavienių kitų dėl kailių medžiotų žvėrių – lapių (Vilniaus žemutinėje pilyje)[93], ūdrų (Aukštadvario piliakalnyje)[94], barsukų (Nemenčinės piliakalnyje)[95] kaulų. Manoma, kad barsukai buvo medžiojami ne tik dėl kailio, bet ir dėl gydomąją galią turinčių taukų[96]. Barsukų kailis, palyginti su kitų kailinių žvėrelių kailiais, yra menkavertis, tačiau oda stipri, naudota įvairiems dirbiniams. Barsukų taukai tradicinėje medicinoje buvo naudojami reumatui bei kitoms ligoms gydyti[97]. Etnografiniai tyrinėjimai liudija, kad barsuko kailiais buvo puošiamos rogės, iš barsuko kailio siūti krepšiai[98]. Rusioje XIII a. iš barsukų ir vilkų kailių buvo siuvamos karių kepurės („lengvi šalmai“)[99].

 

Kiaunių kaulų Pietryčių Lietuvos archeologiniuose paminkluose kol kas neaptikta. Tačiau neabejotina, kad šie brangiakailiai žvėreliai buvo medžiojami. XIII–XVI a. Lietuvoje netgi buvo tam tikra dalis valstiečių, vadinamų „kiaunininkais“. Jie mokėjo duoklę kiaunių kailiukais. Dalydamas valstiečius bajorams, didysis kunigaikštis kiaunininkus dažnai pasilikdavo sau[100]. Tai rodo, kad vertingi kailiai ir juos tiekti galėję medžiotojai buvo itin vertinami. Beje, XII a. rusų metraštininkai turtuolius aprašo kaip „dėvinčius kiaunių kailius“[101]. Haličo kunigaikščio Danilo vietininkas 1257 m. rinko duoklę iš jotvingių kiaunių ir voverių kailiukais[102].

 

Dėl kailių medžiotos voverės. Palyginti nemažai šių gyvūnėlių kaulų rasta Nemenčinės piliakalnio XIV a. sluoksnyje, kuriame voverių kaulai sudaro 4 % visų rastų laukinių gyvūnų kaulų[103]. Tačiau osteologinė analizė parodė, kad šie kaulai priklauso veikiausiai vienam individui[104]. Apskritai susidaro įspūdis, kad Nemenčinės piliakalnyje gyvenę žmonės gana daug dėmesio skyrė kailinių gyvūnų medžioklei. Bebrų ir voverių kaulai kartu sudėjus sudaro net penktadalį visų čia rastų laukinių gyvūnų kaulų.

 

Lokių kaulų rasta Kernavės žemutiniame mieste[105], Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje XIV–XV a. sluoksnyje[106], Trakų pusiasalio pilyje[107], Aukštadvario, Bradeliškių bei Nemenčinės piliakalnių aptariamojo laikotarpio sluoksniuose[108]. Aptinkama ne tik lokių kaulų, bet amuletų iš lokių nagų. Vienas toks amuletas rastas Kernavės žemutiniame mieste[109]. Plačiau iš lokio nagų pagaminti amuletai žinomi iš XV a. Lietuvos kapinynų. Žinoma, kad senovės Lietuvoje lokiai medžioti ne tik dėl kailių (meškenų), bet ir dėl taukų bei mėsos[110].

 

Vilkų kaulų aptikta Kernavės žemutiniame mieste[111], Punios piliakalnyje[112]. Vilniaus žemutinėje pilyje rasta pavienių vilko ir lūšies kaulų[113]. Kernavės žemutiniame mieste XIII–XIV a. I-osios pusės sluoksnyje tarp visų medžiojamų žvėrių kaulų vilko kaulai sudarė 11 %[114]. Plėšrūnų kaulai yra retas radinys ir aplinkiniuose regionuose. Pavyzdžiui, Volkovyske taip pat rasta tik pavienių vilkų ir lūšių kaulų. Šiame Nemuno aukštupio baseino mieste yra rasta ir kiaunių kaulų[115].

 

Iš etnografinių tyrinėjimų duomenų žinoma, kad vilkų kailiai buvo naudojami siūti dailiems uždangalams, naudotiems žiemos metu kojas rogėse pridengti[116].

 

Apskritai kailiai turėjo būti išties vertinama prekė šiame Europos regione – Ipatijaus metraštis mini, kad tarp vertingiausių prekių, kurias ištikti bado jotvingiai siūlė kunigaikščiui Vladimirui, buvo bebrų, voverių ir kiaunių kailiukai, taip pat vaškas ir sidabras[117].

 

Etnografinių tyrinėjimų duomenys liudija, kad dėl kailiukų buvo gaudomi arba medžiojami ir kiti gyvūnai – kurmiai, žebenkštys, šeškai[118], tačiau jų kaulų Pietryčių Lietuvos archeologiniuose paminkluose neaptikta.

 

Paukščių medžioklė

 

Buvo medžiojami ne tik stambieji žinduoliai, kailiniai žvėrys, bet ir laukiniai paukščiai. Tačiau jų kaulų randama gana retai ir negausiai. Kernavės aukštutiniame mieste aptikti dviejų gulbių giesmininkių kaulai[119], Kernavės Aukuro kalno piliakalnyje rasti vienetiniai kurtinio ir kranklio kaulai[120]. Taip pat Kernavėje XIII–XIV a. sluoksniuose aptikta gulbės giesmininkės kaulų[121]. Vilniaus žemutinės pilies šiaurinio korpuso išorėje aptikti du kurapkų, du tetervinų ir po vieną gulbės giesmininkės, gervės ir kurtinio kaulą[122]. 2001–2002 m. tyrinėjimų Vilniaus žemutinės pilies pastato M3 (datuojamo XIII–XIV a.) teritorijoje bei jo aplinkoje skirtingose perkasose rasta laukinių paukščių (vištų, ančių, didžiųjų ančių, žąsų, slankų, varnų) kaulų[123]. Visi minėti paukščiai, galbūt išskyrus kranklį ir varną, laikytini maistui vartotais paukščiais. Baltarusių archeologai specialiai medžiotais paukščiais laiko kurtinius, tetervinus, kurapkas, antis, žąsis, gerves ir gandrus[124]. Tačiau ir varnos kaulai galbūt neturėtų stebinti – tai gali būti ne tik atsitiktinis radinys, bet ir maistui suvartoto paukščio liekanos. Atskiruose Lietuvos regionuose (pvz., Pakruojo r.) varnos valgomos ir jų valgymo šventės rengiamos net dabar. Labai ilgai išsilaikė varnų medžioklės tradicijos Kuršių nerijoje. O slanka, kurios kaulai kol kas rasti tik Vilniaus žemutinėje pilyje, yra medžiojamas paukštis. Dar neseniai Lietuvoje per metus buvo sumedžiojama 2–2,5 tūkstančio šių puikiai mokančių maskuotis paukščių[125].

 

Medžioklės būdai ir įrankiai

 

Archeologiniai radiniai suteikia mažai informacijos apie XIII–XIV a. naudotus medžioklės būdus. Tikriausiai pagrindiniai medžioklės įrankiai buvo lankas ir strėlės bei ietis. Pastarasis ginklas, kaip ir kirvis ar peilis, galėjo būti ypač naudingas pribaigiant sužeistą žvėrį.

 

 

 3 il. Šernų medžioklės su šunimis ir kalavijais scena.

 

Iliustracija iš viduramžių rankraščio: Henri de Ferrières. Le Livre du Roy Modus. Belgija, Briugė, XV a. pradžia

 

Vakarų Europoje nuo XIII a. medžioklei naudotas arbaletas. Tiesa, palyginti su lanku, jis turėjo keletą trūkumų – buvo gerokai sunkesnis, o jo timpoms labai žalinga buvo drėgmė, nuo kurios apsaugoti ginklą miške drėgnesniu oru yra labai sunku[126].

 

Neretai medžiotojai turėdavo ir kalaviją, kuris būdavo reikalingas norint apsiginti nuo sužeisto žvėries ir jį pribaigti[127]. XIV a. Vakarų Europoje žinomi kalavijai, specialiai pagaminti šernų medžioklei[128].

 

Medžioklėse buvo pasitelkiami varovai ir šunys. Vakarų Europoje šuo buvo įprastas diduomenės rengiamose medžioklėse[129]. Nuo viduramžių Lietuvoje minimi įvairių veislių šunys (skalikai, urviniai, paukštiniai), taip pat šunininkai, turėjęs medžioklinius šunis mokyti bei prižiūrėti[130].

 

Dar vienas diduomenei būdingas medžioklės būdas – medžioklė su plėšriaisiais paukščiais. Medžiokliniai sakalai ir vanagai puldavo ne tik paukščius, bet ir kiškius, lapes, netgi stirnas. Vakarų Europoje medžioklei apmokyti paukščiai buvo itin brangūs. Medžioklėse su plėšriaisiais paukščiais dalyvaudavo ir aukštuomenės damos[131]. Prie didžiųjų kunigaikščių bei kitų dvarų buvo sakalininko pareigybė. Su plėšriaisiais paukščiais buvo medžiojami kiškiai, lapės, stirnos bei kiti gyvūnai[132]. XIV a. medžioklė su sakalais išplito ir Lietuvoje. Medžiokliniai sakalai buvo labai branginami. Mokyti plėšrieji paukščiai prilygo vertingiausiems žvėrims. Pavyzdžiui, 1529 m. Lietuvos Statute už sakalo keleivio ar jo lizdo sunaikinimą numatyta tokia pati bauda kaip už stumbro nudobimą. Tuo tarpu vištvanagio vertė prilygo briedžiui, suopio ar sketsakalio – lokiui (ir arkliui), paukštvanagio – lūšiai[133]. Rašytiniai šaltiniai mini vanagą ir sakalus, kuriuos Vytautas siuntė Kryžiuočių ordino magistrui[134].

 

Plėšrieji paukščiai bei šunys lydėdavo ikikrikščioniškosios Lietuvos valdovus ir Anapilin. Aprašydamas Kęstučio laidotuves, Vygandas Marburgietis mini, jog „sudegina su juo [Kęstučiu] medžioklinius paukščius ir šunis“[135].

 

Nemuno aukštupio regione X–XIV a. sluoksniuose randama kaulinių strėlių antgalių, dalies jų smaigaliai yra buki. Tokios strėlės būdavo naudojamos medžiojant smulkius kailinius žvėrelius – tokios strėlės nudobdavo arba apsvaigindavo gyvūną, bet nepagadindavo jo brangaus kailio[136].

 

Z. Ivinskis mini kai kuriuos galimus medžioklės būdus – žvėris pelkėje užvaromas ant pirmojo ledo ir įlūžta, tuo tarpu žmogaus svorį ledas atlaiko, paukščiai (ypač antys) gaudomi paupyje pastatomais tinklais, paukščiai bei žvėrys viliojami prie medžiotojo, pamėgdžiojant jų balsus, iš lizdų paimami ar skristi negalintys paukščių jaunikliai[137]. Neabejotinai buvo naudojama daug medžioklės būdų, kurių pėdsakai nerandami archeologinėje medžiagoje, tačiau žinomi iš istorinių ir etnografinių šaltinių. Tai kilpos, spąstai, žvėrių (ypač lokių) gaudymas tinklais, nuodijimas, medžioklė su jauku ir kiti[138]. Lapes, šeškus, barsukus medžiodavo išrūkydami iš urvų, vilkams ir lokiams medžioti naudojo duobes ir t. t.[139]

 

Medžioklėse buvo naudojami garsiniai signalai. Vygandas Marburgietis aprašo, kaip vieno 1375 m. žygio į lietuvių žemes metu „išgirdo ragą, tad pasiuntė pirmyn kelis [vyrus], kurie susidūrė su trimis stabmeldžiais. Du iš jų paima, trečias paspruko. Randa jie ir du medžioklinius šunis. Klausinėja jie tuos du belaisvius, kieno jie, o jie sako: vieno bajoro, vardu Vaidila, medžiojančio šioje dykroje“[140].

 

Valdančiojo elito pramoga. Medžioklės pilys

 

Riba tarp gentinės medžioklės periodo ir feodalinės medžioklės periodo laikoma XII–XIII a. sandūra ir Lietuvos valstybės susidarymas. Anot A. Bruko, gentinei bendruomeninei medžioklei būdinga, kad visi medžioklės plotai yra bendri, nebent apibrėžti genties kontroliuojama teritorija. Medžiojamo gyvūno svarbiausias kriterijus – jo tinkamumas maistui, rūbams, prekybai ar kitoms žmogaus reikmėms tenkinti. Turtiniai medžioklės reikalai (pvz., laimikio dalybos) ir santykiai tarp medžiotojų priklausė nuo papročių, tradicijų ir vyresniųjų valios. Jokių oficialių medžioklės apribojimų nebuvo, išskyrus pagoniško kulto reikalavimu paremtą draudimą medžioti šventųjų giraičių teritorijoje. Besivystant visuomenei ir ypač atsirandant nuosavybės į žemę ir mišką teisei, susiformavo feodalinis medžioklės ūkis[141].

 

Lietuvos valdovai ir diduomenė buvo aistringi medžiotojai. Teigiama, kad Lietuvos didiesiems kunigaikščiams XIV a. priklausė aštuoniolika medžioklės dvarų[142]. XIV a. pab. – XV a. pr. didysis kunigaikštis Vytautas Didysis medžiojo ne tik Lietuvoje, bet ir Kryžiuočių ordino valdose[143].

 

Medžioklė valdančiajam elitui buvo visų pirma pramoga. Sumedžiotų gyvūnų mėsa taip pat keliaudavo ant diduomenės stalo. Medžiojamų gyvūnų kaulų santykinę gausą rezidencinio tipo objektuose būtų galima bandyti paaiškinti ir tuo, jog čia veikiausiai gyveno bei maitinosi profesionalūs kariai, buvę didžiųjų kunigaikščių tiesioginėje žinioje, kartu su savo valdovu dalyvavę medžioklėse. Veikiausiai kariai, skirtingai nuo kitų gyventojų, savo stalą dažniau praturtindavo žvėriena.

 

Neabejotina, kad medžioklė buvo ne tik pramoga, bet ir būdas mokyti būsimuosius karius, lavinti jų įgūdžius sėlinti, tykoti, maskuotis.

 

Yra žinoma, kad XV–XVII a. medžioklės pilys ir dvarai gyvavo Punioje, Rūdninkuose, Varėnoje, Birštone, Belovežo girioje, greta Vygrių ir kitur[144]. Žiliberas de Lanua (Ghillebert de Lannoy) 1413–1414 m. kelionės į Lietuvą metu aplankė Vytautą „Poseur“ (manoma – Punios) pilyje. Keliautojas rašė: „Minėta pilis yra labai didelė ir labai stipri, pastatyta iš medžio ir žemių. Vienas jos šonas remiasi į statų kalną, stovinti ant minėtos upės [Nemuno] kranto, kitas leidžiasi į lygumą. Ten, toje pilyje, radau Lietuvos valdovą kunigaikštį Vytautą, jo žmoną bei dukterį, išleistą už didžiojo Maskvos karaliaus, ir jo dukters dukterį. Kunigaikštis buvo atvykęs į tą vietą, kaip paprastai daro žiemą, medžioti aplinkiniuose miškuose. Prabūna čia tris savaites ar mėnesį, neparvykdamas nei į vieną iš savo dvarų ar miestų“[145]. Kaip matome, Lietuvos valdovas į medžioklės pilį buvo atvykęs gana ilgam, kartu su savo šeimos nariais.

 

Žilibero de Lanua pateiktoms žinioms apie „Poseur“ (Punios) pilį neprieštarauja ir archeologinių tyrinėjimų rezultatai. Piliakalnio ankstyvasis kultūrinis sluoksnis datuojamas XIV a. pabaiga – XV a. (vėliau, iki XVIII a. čia buvo dvaras)[146]. Punia minima kryžiuočių kelių aprašymuose[147]. Punios pilies apylinkes kryžiuočiai niokojo 1382 m.[148] Pilis minima ir 1387 bei 1414 m.[149]

 

 

 4 il. Moterys medžioklėje. XIV a. piešinys. Iliustracijos šaltinis: http://humanities.ucsd.edu/courses/Ringrosefall2002.htm

 

Įdomus medžioklės pilies pavyzdys galėtų būti ir Bradeliškių piliakalnis. Netoliese esančiame Maišiagalos piliakalnyje bei Kernavėje XIII–XIV a. sluoksniuose laukinių žvėrių kaulų rasta mažai, tuo tarpu Bradeliškių piliakalnyje to paties laikotarpio sluoksnyje jie sudaro gana didelę dalį (apie penktadalį) visų kaulų. Spėjama, kad Bradeliškių apylinkėse vyko pramoginės medžioklės, o pilyje buvo švenčiamos jų pabaigtuvės[150]. Savo ruožtu galime spėti, kad į medžioklės atžvilgiu produktyvius Bradeliškių apylinkių miškus (čia iki šiol auga daug ąžuolynų ir mišriųjų miškų, kurie pasižymi didesne žvėrių gausa nei daugelyje aplinkinių miškų vyraujantys pušynai,), esančius tarp Kernavės, Trakų ir Vilniaus, atvykdavo medžioti ir Lietuvos valdovai.

 

Buvo ir specialių aptvertų žvėrynų. XV a. pradžioje Trakus aplankęs Žiliberas de Lanua mini radęs čia žvėryną, kuriame buvę stumbrų, briedžių, laukinių arklių, elnių, šernų, meškų ir kitokių žvėrių[151]. 1407 m. Kryžiuočių ordino didysis magistras atsiuntė Vytautui liūtą[152]. Marienburgo pilies iždininko knygose minima, kad Vytautas dovanojo Ordino didžiajam magistrui stumbrą, kuris iš Marienburgo buvo išsiųstas net į Burgundiją[153]. Taigi, žvėrys buvo ne tik medžiojami, bet ir gaudomi gyvi žvėrynams.

 

Medžioklė buvo ne tik būdas apsirūpinti žvėriena, kailiais ar paprasčiausia pramoga. Valdovų ir diduomenės medžioklėse buvo aptariami politiniai reikalai, sudaromi sandėriai. Pavyzdžiui, 1380 m. kelias dienas Dovydiškių apylinkėse (Z. Ivinskio spėjimu, netoli Gardino) trukusios medžioklės ir puotų metu Jogaila sudarė sąjungą su Kryžiuočių ordino magistru prieš Kęstutį[154].

 

Daugiau duomenų apie valdovų medžioklę turime iš XV a. pradžios. Atkreipiamas dėmesys, kad ir Vytautas, ir Jogaila medžiojo sulaukę ir garbaus amžiaus, neretai drauge. Medžiodamas Lietuvoje Jogaila su Vytautu aptarė būsimas Lenkijos karaliaus vedybas. Vytautas medžiodavo ne tik savo valdose, bet ir pasienio su Kryžiuočių Ordinu arba Ordino teritorijoje. Leidimai medžioti svetimoje teritorijoje buvo suderinami. Kai drauge su Vytautu ketindavo medžioti ir Jogaila, didysis kunigaikštis kartais leidimų prašydavo ne tik sau, bet ir Lenkijos karaliui[155]. Jogaila taip pat buvo prisiekęs medžiotojas. 1426 m. jis patraukė į medžioklę tikėdamas, kad gaivus miško oras padės išvengti Lietuvoje ir Lenkijoje pradėjusio plisti maro. Medžioklės metu Jogaila nukrito nuo žirgo ir susilaužė koją[156].

 

Žvėriena buvo apdovanojami garbingi svečiai[157]. Taip pat svarbus medžioklės produktas, tačiau gaunamas pirmiausia ne iš diduomenės medžiotojų, o medžioklės prievolę atliekančių priklausomų žmonių, buvo kailiai. 1421 m. Lietuvoje apsilankęs Žiliberas de Lanua dovanų iš Vytauto be kita ko gavo kailinius iš kiaunių kailiukų[158].

 

Medžioklė padėjo sukaupti maisto atsargas prieš 1410 m. karą su kryžiuočiais. Žiemą Belovežo ir kitose giriose buvo medžiojama, žvėriena sūdoma statinėse, o pavasarį kraunama į laivus ir kartu su kitomis maisto atsargomis plukdoma Narevu bei Vysla iki Plocko[159].

 

1387 m. vasario 17 d. Jogaila, užrašydamas Vilniaus vyskupui žemes bei kitus turtus, be kita ko mini ir paukščių bei žvėrių medžioklės teisę[160].

 

Neabejotina, kad XIII–XIV a., kaip ir vėlesniais laikais, medžioklė buvo griežtai reglamentuojama. Tai patvirtinančių dokumentų iš aptariamojo laikotarpio nėra, tačiau manytume, jog jau tuo metu buvo susiformavusios tam tikros medžioklę reguliuojančios teisinės nuostatos, formalizuotos 1529 m. Pirmajame Lietuvos Statute.

 

Išvados

 

1. Medžioklė (ypač stambiųjų žinduolių) XIII–XIV a. Lietuvoje buvo visų pirma valdančiojo elito bei jam artimų žmonių užsiėmimas, pramoga ir privilegija. Santykinai daugiau laukinių gyvūnų kaulų koncentruojasi rezidencijos tipo objektuose (Vilniaus žemutinė pilis, Trakų pusiasalio pilis) bei medžioklės pilyse (Punia), nei kituose piliakalniuose ir gyvenvietėse.

 

2. Medžioklės pilys yra žinomos iš rašytinių šaltinių (Punia, Rūdninkai, Varėna, Birštonas). Tačiau kai kuriuos kitus archeologinius paminklus (Bradeliškių piliakalnį) dėl ten randamo palyginti didelio laukinių gyvūnų kaulų skaičiaus taip pat galima laikyti medžioklės pilimis.

 

3. Žemesniesiems gyventojų sluoksniams medžioklės produktai buvo prieinami labai ribotai. Pagrindinis mėsos šaltinis daugeliui gyventojų, ypač – paprastiems bendruomenininkams, buvo ne medžioklės, bet gyvulininkystės produktai. Medžioklė buvo svarbi ir kaip kailių, rago, kaulo, kai kurių medicinoje naudotų medžiagų šaltinis.

 

4. Pagrindiniai medžiojami gyvūnai pietryčių Lietuvoje XIII–XIV a. buvo stumbrai/taurai, briedžiai, elniai ir šernai. Archeologinių tyrinėjimų metu randamus arklių kaulus tik su išlygomis galima priskirti prie naminių gyvulių kaulų. Laukiniai arkliai (tarpanai) viduramžiais Lietuvoje buvo medžiojami ir naudojami maistui.

 

Nuorodos

 

 





[1] Baublienė, J., Daugnora, L., Daugnorienė, V., Piličiauskienė, G., Trainienė, R., Veličkaitė, S. Preliminarūs 2001–2003 m. kasinėjimų osteologinės medžiagos tyrimų rezultatai. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2003 metais. Vilnius, 2005, p. 293–295; Baublienė, J., Daugnora, L., Trainienė, R., Vaičiūnienė, D., Veličkaitė, S. XIV a. sodyboje (viršutinis Kernavės miestas) iškastos osteologinės medžiagos analizė. Lietuvos archeologija, 2004, t. 26, p. 162–165; Bilskienė, R., Daugnora, L. Paukščiai Lietuvos pilyse. Lietuvos pilių archeologija. Klaipėda, 2001, p. 256–257; Daugnora, L. Zooarcheologinės medžiagos tyrimai. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2002 metais. Vilnius, 2005, p. 327–328; Danilčenko, V. 1973 m. vasario mėn. Biologijos mokslų kandidatės, TSRS MA Archeologijos instituto jaun. m. bendr. V. P. Danilčenko peržiūrėtos tyrinėtų Lietuvos piliakalnių ir gyvenviečių osteologinės medžiagos sąrašas. Lietuvos istorijos instituto rankraštynas, f. 1, (toliau – LIIR) b. 333, p. 25; Danilčenko, V. Įdėtiniai lapai ataskaitoje: Luchtanas, A. Tyrinėjimai Kernavėje, Pajautos slėnyje 1989 m. Ataskaita. LIIR, f. 1, b. 1644; Daugnora, L., Daugnorienė, V., Suncovas, V. Preliminarūs 2006 metų archeologinių kasinėjimų zooarcheologinės medžiagos tyrimų rezultatai. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2006 m. Vilnius, 2007, p. 505–509; Daugnora, L., Piličiauskienė, G. XIV–XVII a. osteologinės medžiagos, 1988–1990 m. iškastos Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje, analizė. Lietuvos archeologija, 2005, t. 28, p. 207–216; Daugnora, L., Piličiauskienė, G., Daugnorienė, V., Veličkaitė, S., Trainienė, R., Baublienė, J. Preliminarūs osteologinės medžiagos tyrimų rezultatai. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2004 metais. Vilnius, 2006, p. 343; Piličiauskienė, G., Daugnora, L. Preliminarūs osteologinės medžiagos iš Vilniaus Žemutinės pilies teritorijos (1988–1990 ir 2003 m. kasinėjimai) tyrimų rezultatai. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2004 m. Vilnius, 2006, p. 359–360; Паавер, К. Įdėtiniai lapai ataskaitoje: Kulikauskas, P., Kulikauskienė, R. Piliakalnio km., Nemenčinės r. /Vilniaus r./ 1954 m. piliakalnio tyrinėjimų dienoraštis. LIIR, f. 1, b. 51a; Паавер, К. Результаты определения остеологического материала, добытого при археологичесских раскопках древнего Вильнюса в 1960 и 1961 г. LIIR, f. 1, b. 124, p. 60–65; Паавер, К. Результаты определения костных остатков, добытых археологичесскими раскопками в Пуне в 1961 г. LIIR, f. 1, b. 124, p. 1–7; Паавер, К. Результаты определения костного материала из археологичесских раскопок в Тракае в 1961 г. LIIR, f. 1, b. 124, p. 10; Паавер, К. Результаты определения остеологического материала из раскопок городища Аукштадварис в 1960 г. LIIR, f. 1, b. 124, p. 5.

[2] Vaitkevičius, V. Nauja Žvėrūnos – Medeinos perspektyva. Lietuvos archeologija, 2003, t. 24, p. 17–32.

[3] Daugnora, L., Girininkas, A. Rytų Pabaltijo bendruomenių gyvensena XI–II tūkstm. pr. Kr. Kaunas, 2004.

[4] Grigalavičienė, E. Žalvario ir ankstyvasis geležies amžius Lietuvoje. Vilnius, 1995, p. 115–119.

[5] Лухтан, А. Скотоводство и охота в восточной Литве в I тысячелетии до н.э. (по материалам городища Наркунай). Istorija, 1986, t. 25, p. 3–19.

[6] Paaver, K., Kulikauskas P. Znalieziska kości żwierzaących z grodzisk i osad z okresu wszesnożelaznego i rzymskiego na Litwie. Acta Baltico – Slavica (Białystok), 1965, t. 2, p. 261–279.

[7] Michelbertas, M. Senasis geležies amžius Lietuvoje. Vilnius, 1986, p. 205–206.

[8] Tautavičius, A. Vidurinis geležies amžius Lietuvoje (V–IX a.). Vilnius, 1996, p. 29–30.

[9] Volkaitė-Kulikauskienė, R. Lietuviai IX–XII amžiais. Vilnius, 1970, p. 59–60; Volkaitė-Kulikauskienė, R. Žemdirbystė, gyvulininkystė ir medžioklė. Lietuvių materialinė kultūra IX–XIII amžiuje. Vilnius, 1978, t. 1, p. 68–69; Volkaitė-Kulikauskienė, R. Lietuva valstybės priešaušriu. Vilnius, 2001, p. 255–256.

[10] Паавер, К. Формирование териофауны и изменчивость млекопитающих Прибалтики в голоцене. Таллин, 1965.

[11] Isokas, G. Lietuvos giriose. Vilnius, 1976; Isokas, G. Gaudžia ragas: žvėrys, paukščiai ir jų medžioklė Lietuvoje. Vilnius, 1981; Isokas, G. Senovės žvėrys ir jų medžioklė. Iš medžioklės ir žūklės istorijos Lietuvoje. Vilnius, 1998, p. 57–59; Isokas, G. Enciklopedinė miško knyga. Vilnius, 2001; Isokas, G. Lietuvos girių ir medžioklės istorija. Vilnius, 2006; Isokas, G., Tervydis, A. Trakų urėdijos miškų istorija (X tūkst. pr. Kr. – 2007 m.). Vilnius, 2008.

[12] Brukas, A. Medžioklė Lietuvoje nuo seniausių laikų iki 1918 metų. Iš medžioklės ir žūklės istorijos Lietuvoje. Vilnius, 1998, p. 5–10.

[13] Steponavičienė, D. Lietuvos valdovo dvaro prabanga XIII a. viduryje – XVI a. pradžioje. Vilnius, 2007, p. 204–205.

[14] Ivinskis, Z. Lietuvos ūkio istorija [paruošiamoji medžiaga paskaitoms, 1940–1942]. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, rankraščių fondas F 29-521.

[15] Ivinskis, Z. Medžioklė: senovės Lietuvoje. Lietuvių enciklopedija. Boston, 1959, t. 18, p. 113–117.

[16] Vitkūnas, M. Žvejyba Pietryčių Lietuvos vandenyse XIII–XIV a. Istorija, 2006, t. 63, p. 3–13.

[17] Volkaitė-Kulikauskienė, R. Žemdirbystė, gyvulininkystė ir medžioklė. Lietuvių materialinė kultūra IX–XIII amžiuje. Vilnius, 1978, t. 1, p. 68.

[18] Паавер, К. Результаты определения остеологического материала из раскопок городища Аукштадварис в 1960 г. LIIR, f. 1, b. 124, p. 5.

[19] Ten pat, p. 8.

[20] Ten pat, p. 11; Tautavičius, A. Vidurinis geležies amžius (V–IX a.). Vilnius, 1996, p. 26.

[21] Volkaitė-Kulikauskienė, R. Žemdirbystė, gyvulininkystė ir medžioklė. Lietuvių materialinė kultūra IX–XIII amžiuje. Vilnius, 1978, t. 1, p. 68.

[22] Паавер, К. Результаты определения остеологического материала из раскопок городища Аукштадварис в 1960 г. LIIR, f. 1, b. 124, p. 5.

[23] Baublienė, J., Daugnora, L., Trainienė, R., Vaičiūnienė, D., Veličkaitė, S. XIV a. sodyboje (viršutinis Kernavės miestas) iškastos osteologinės medžiagos analizė. Lietuvos archeologija, 2004, t. 26, p. 162–165.

[24] Danilčenko, V. Įdėtiniai lapai ataskaitoje: Luchtanas, A. Tyrinėjimai Kernavėje, Pajautos slėnyje 1989 m. Ataskaita. LIIR, f. 1, b. 1644.

[25] Vaičiūnienė, D. Tyrinėjimai Kernavėje, Gedimino g. 1. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2004 metais. Vilnius, 2006, p. 52–53; Daugnora, L., Piličiauskienė, G., Daugnorienė, V., Veličkaitė, S., Trainienė, R., Baublienė, J. Preliminarūs osteologinės medžiagos tyrimų rezultatai. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2004 metais. Vilnius, 2006, p. 343.

[26] Daugnora, L., Daugnorienė, V., Suncovas, V. Preliminarūs 2006 metų archeologinių kasinėjimų zooarcheologinės medžiagos tyrimų rezultatai. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2006 m. Vilnius, 2007, p. 508.

[27] Паавер, К. Įdėtiniai lapai ataskaitoje: Kulikauskas, P., Kulikauskienė, R. Piliakalnio km., Nemenčinės r. /Vilniaus r./ 1954 m. piliakalnio tyrinėjimų dienoraštis. LIIR, f. 1, b. 51a.

[28] Volkaitė-Kulikauskienė, R. Lietuva valstybės priešaušriu. Vilnius, 2001, p. 252.

[29] Danilčenko, V. 1973 m. vasario mėn. Biologijos mokslų kandidatės, TSRS MA Archeologijos instituto jaun. m. bendr. V. P. Danilčenko peržiūrėtos tyrinėtų Lietuvos piliakalnių ir gyvenviečių osteologinės medžiagos sąrašas. LIIR, f. 1, b. 333, p. 25.

[30] Kuncevičius, A., Tautavičius, A., Urbanavičius, V. Archeologiniai tyrimai. Vilniaus žemutinės pilies rūmai. Vilnius, 1989, t. 1, p. 30–31.

[31] Паавер, К. Результаты определения костного материала из археологичесских раскопок в Тракае в 1961 г. LIIR, f. 1, b. 124, p. 10.

[32] Datavimas pagal G. Zabielą, žr. Zabiela, G. Lietuvos medinės pilys. Vilnius, 1995, p. 194–195.

[33] Volkaitė-Kulikauskienė, R. Punios piliakalnis. Vilnius, 1974, p. 75–76.

[34] Паавер, К. Результаты определения костных остатков, добытых археологичесскими раскопками в Пуне в 1961 г. LIIR, f. 1, b. 124, p. 1–7.

[35] Daugudis, V. Brodeliškių piliakalnio tyrinėjimai 1970 m. Archeologiniai ir etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1970 ir 1971 m. Vilnius, 1972, p. 21.

[36] Datavimas pagal G. Zabielą, žr. Zabiela, G. Lietuvos medinės pilys. Vilnius, 1995, p. 190–191.

[37] Danilčenko, V. 1973 m. vasario mėn. Biologijos mokslų kandidatės, TSRS MA Archeologijos instituto jaun. m. bendr. V. P. Danilčenko peržiūrėtos tyrinėtų Lietuvos piliakalnių ir gyvenviečių osteologinės medžiagos sąrašas. LIIR, f. 1, b. 333, p. 8–16.

[38] Baublienė, J., Daugnora, L., Daugnorienė, V., Piličiauskienė, G., Trainienė, R., Veličkaitė, S. Preliminarūs 2001–2003 m. kasinėjimų osteologinės medžiagos tyrimų rezultatai. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2003 metais. Vilnius, 2005, p. 291.

[39] Цалкин, Р. И. Фауна из раскопок в Гродно. Материалы Института археологии. Москва, 1954, Nо. 41, с. 211–233.

[40] Iсаенка, У. Ф., Александровiч, Н. П. Паляванне. Археалогiя i нумiзматыка Беларусi. Энцыклапедыя. Мiнск, 1993, с. 482.

[41] Щеглова, В. В. Роль охоты в снабжении мясом населения на територии Беларуси в X–XIV вв. Сярэднявековые старажытнасци Беларусi. Новыя матэрыялы i даследаванниi. Мiнск, 1993, с. 78–82.

[42] Jarockis, R. Kaulinių – raginių dirbinių gamyba Kernavėje XIII–XIV a. Lietuvos archeologija, 1992, t. 12, p. 170–181.

[43] Tautavičius, A., Mulevičienė, I., Kuncienė, O., Nakaitė, L. Trakų pusiasalio pilies 1962–1964 m. vykdytų tyrinėjimų radinių sąrašas. LIIR, f. 1, b. 113, p. 88–90, 95.

[44] Steponavičienė, D., Striška, G. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Vidinio kiemo archeologinių tyrimų 2001/02 m. ataskaita. LIIR, f. 1, b. 4018, p. 4.

[45] Tautavičius, A. Archeologinių kasinėjimų Vilniuje, Dainų slėnyje, 1956 04 24–05 14 dienoraštis. LIIR, f. 1, b. 40, p. 35.

[46] Daugudis, V. Aukštadvario piliakalnio archeologinių tyrinėjimų, vestų 1959 metais birželio 1 d. – rugsėjo mėn. 21 d., ataskaita. LIIR, f. 1, b. 153, p. 25.

[47] Daugudis, V. 1970 07 03–07 28 Bradeliškių piliakalnio tyrinėjimų ataskaita. LIIR, f. 1, b. 309, p. 50.

[48] Паавер, К. Результаты определения остеологического материала, добытого при археологичесских раскопках древнего Вильнюса в 1960 и 1961 г. LIIR, f. 1, b. 124, p. 60–65.

[49] Daugnora, L., Piličiauskienė, G. XIV–XVII a. osteologinės medžiagos, 1988–1990 m. iškastos Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje, analizė. Lietuvos archeologija, 2005, t. 28, p. 207–216.

[50] Ten pat, lent. 1, 3, p. 208–211.

[51] Baublienė, J., Daugnora, L., Daugnorienė, V., Piličiauskienė, G., Trainienė, R., Veličkaitė, S. Preliminarūs 2001–2003 m. kasinėjimų osteologinės medžiagos tyrimų rezultatai. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2003 metais. Vilnius, 2005, p. 293–295.

[52] Baublienė, J., Daugnora, L., Daugnorienė, V., Piličiauskienė, G., Trainienė, R., Veličkaitė, S. Preliminarūs 2001–2003 m. kasinėjimų osteologinės medžiagos tyrimų rezultatai. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2003 metais. Vilnius, 2005, p. 295–296.

[53] Piličiauskienė, G., Daugnora, L. Preliminarūs osteologinės medžiagos iš Vilniaus Žemutinės pilies teritorijos (1988–1990 ir 2003 m. kasinėjimai) tyrimų rezultatai. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2004 m. Vilnius, 2006, p. 359–360.

[54] Паавер, К. Результаты определения костного материала из археологичесских раскопок в Тракае в 1961 г. LIIR, f. 1, b. 124, p. 11.

[55] Паавер, К. Įdėtiniai lapai ataskaitoje: Kulikauskas, P., Kulikauskienė, R. Piliakalnio km., Nemenčinės r. /Vilniaus r./ 1954 m. piliakalnio tyrinėjimų dienoraštis. LIIR, f. 1, b. 51a.

[56] Danilčenko, V. 1973 m. vasario mėn. Biologijos mokslų kandidatės, TSRS MA Archeologijos instituto jaun. m. bendr. V. P. Danilčenko peržiūrėtos tyrinėtų Lietuvos piliakalnių ir gyvenviečių osteologinės medžiagos sąrašas. LIIR, f. 1, 333, p. 8–16.

[57] Паавер, К. Результаты определения костных остатков, добытых археологичесскими раскопками в Пуне в 1961 г. LIIR, f. 1, b. 124, p. 1–7.

[58] Паавер, К. Результаты определения костного материала из археологичесских раскопок в Тракае в 1961 г. LIIR, f. 1, b.124, p. 10.

[59] Паавер, К. Результаты определения остеологического материала из раскопок городища Аукштадварис в 1960 г. LIIR, f. 1, b. 124, p. 14.

[60] Паавер, К. Įdėtiniai lapai ataskaitoje: Kulikauskas, P., Kulikauskienė, R. Piliakalnio km., Nemenčinės r. /Vilniaus r./ 1954 m. piliakalnio tyrinėjimų dienoraštis. LIIR, f. 1, b. 51a.

[61] Baublienė, J., Daugnora, L., Trainienė, R., Vaičiūnienė, D., Veličkaitė, S. XIV a. sodyboje (viršutinis Kernavės miestas) iškastos osteologinės medžiagos analizė. Lietuvos archeologija, 2004, t. 26, p. 163–165.

[62] Daugnora, L., Daugnorienė, V., Suncovas, V. Preliminarūs 2006 metų archeologinių kasinėjimų zooracheologinės medžiagos tyrimų rezultatai. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2006 m. Vilnius, 2007, p. 508.

[63] Danilčenko, V. Įdėtiniai lapai ataskaitoje: Luchtanas, A. Tyrinėjimai Kernavėje, Pajautos slėnyje 1989 m. Ataskaita. LIIR, f. 1, b. 1644.

[64] Vaičiūnienė, D. Tyrinėjimai Kernavėje, Gedimino g. 1. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2004 metais. Vilnius, 2006, p. 52–53; Daugnora, L., Piličiauskienė, G., Daugnorienė, V., Veličkaitė, S., Trainienė, R., Baublienė, J. Preliminarūs osteologinės medžiagos tyrimų rezultatai. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2004 metais. Vilnius, 2006, p. 343.

[65] Volkaitė-Kulikauskienė, R. Lietuviai IX–XII amžiais. Vilnius, 1970, p. 59–60; Volkaitė-Kulikauskienė, R. Lietuva valstybės priešaušriu. Vilnius, 2001, p. 255–256.

[66] Volkaitė-Kulikauskienė, R. Lietuviai IX–XII amžiais. Vilnius, 1970, p. 60.

[67] Isokas, G. Giriose. Vilnius, 1979, p. 53; Mačionis, A. Stuburinių zoologija. Vilnius, 1989, p. 314.

[68] Vitkūnas, M. Gyvulininkystė Pietryčių Lietuvoje XIII-XIV a. Gyvulininkystė. Mokslo darbai. Baisogala, 2006, p. 6–12.

[69] Danilčenko, V. 1973 m. vasario mėn. Biologijos mokslų kandidatės, TSRS MA Archeologijos instituto jaun. m. bendr. V. P. Danilčenko peržiūrėtos tyrinėtų Lietuvos piliakalnių ir gyvenviečių osteologinės medžiagos sąrašas. LIIR, f. 1, b. 333, p. 8–16.

[70] Daugnora, L., Veličkaitė, S., Daugnorienė, V., Breidokaitė, S., Suncovas, V., Jurgelėnas, E. Preliminarūs 2007 m. archeologinių kasinėjimų osteologinės medžiagos tyrimų rezultatai. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2007 metais. Vilnius, 2008, p. 537.

[71] Daugnora, L., Piličiauskienė, G. XIV–XVII a. osteologinės medžiagos, 1988–1990 m. iškastos Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje, analizė. Lietuvos archeologija, 2005, t. 28, p. 207–214; 1 lentelė.

[72] Зверуго, Я. Г. Древний Волковыск X–XIV вв. Минск, 1975, c. 90; Цалкин Р. И. Фауна из раскопок в Гродно. Материалы Института археологии. Москва, 1954, Nо. 41, с. 217–221.

[73] Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. T. I. Feodalizmo laikotarpis. Vilnius, 1955, p. 25.

[74] Lietuvos Statutas. Vilnius, 2002, p. 186; Mačionis, A. Stuburinių zoologija. Vilnius, 1989, p. 307.

[75] Isokas, G. Giriose. Vilnius, 1979, p. 54.

[76] Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos 1529 metų Statutas. Chicago, 1971, p. 26, 215.

[77] Zabiela, G. Lietuvos medinės pilys. Vilnius, 1995, p. 132–133.

[78] Gudavičius, E. Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki 1569 metų. Vilnius, 2001, p. 88; Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. T. I. Feodalizmo laikotarpis. Vilnius, 1955, p. 97, 100, 104–105.

[79] Jurginis, J. Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje. Vilnius, 1962, p. 168–169.

[80] Паавер, К. Įdėtiniai lapai ataskaitoje: Kulikauskas, P., Kulikauskienė, R. Piliakalnio km., Nemenčinės r. /Vilniaus r./ 1954 m. piliakalnio tyrinėjimų dienoraštis. LIIR, f. 1, b. 51a.

[81] Volkaitė-Kulikauskienė, R. Žemdirbystė, gyvulininkystė ir medžioklė. Lietuvių materialinė kultūra IX–XIII amžiuje. Vilnius, 1978, t. 1, p. 69.

[82] Danilčenko, V. Įdėtiniai lapai ataskaitoje: Luchtanas A. Tyrinėjimai Kernavėje, Pajautos slėnyje 1989 m. Ataskaita. LIIR, f. 1, b. 1644.

[83] Baublienė, J., Daugnora, L., Trainienė, R., Vaičiūnienė, D., Veličkaitė, S. XIV a. sodyboje (viršutinis Kernavės miestas) iškastos osteologinės medžiagos analizė. Lietuvos archeologija, 2004, t. 26, p. 163–165.

[84] Palionienė, A. Bebras. Tarybų Lietuvos enciklopedija. Vilnius, 1985, t. 1. p. 228.

[85] Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos 1529 metų Statutas. Chicago, 1971, p. 218–219.

[86] Кутепов, Н. И. Великокняжеская, царская и императорская охота на Руси. Санкт-Петербург, 1896, c. 40.

[87] Зверуго, Я. Г. Древний Волковыск X–XIV вв. Минск, 1975, с. 93.

[88] Volkaitė-Kulikauskienė, R. Lietuviai IX–XII amžiais. Vilnius, 1970, p. 60.

[89] Паавер, К. Результаты определения костного материала из археологичесских раскопок в Тракае в 1961 г. LIIR, f. 1, b. 124, p. 11.

[90] Kuncevičius, A., Tautavičius, A., Urbanavičius, V. Archeologiniai tyrimai. Vilniaus žemutinės pilies rūmai. Vilnius, 1989, t. 1. p. 31.

[91] Паавер, К. Įdėtiniai lapai ataskaitoje: Kulikauskas, P., Kulikauskienė, R. Piliakalnio km., Nemenčinės r. /Vilniaus r./ 1954 m. piliakalnio tyrinėjimų dienoraštis. LIIR, f. 1, b. 51a.

[92] Vaitkevičius, V. Nauja Žvėrūnos – Medeinos perspektyva. Lietuvos archeologija, 2003, t. 24, p. 21.

[93] Daugnora, L., Piličiauskienė, G. XIV–XVII a. osteologinės medžiagos, 1988–1990 m. iškastos Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje, analizė. Lietuvos archeologija, 2005, t. 28, p. 208.

[94] Паавер, К. Результаты определения остеологического материала из раскопок городища Аукштадварис в 1960 г. LIIR, f. 1, b. 124, p. 14.

[95] Паавер, К. Įdėtiniai lapai ataskaitoje: Kulikauskas, P., Kulikauskienė, R. Piliakalnio km., Nemenčinės r. /Vilniaus r./ 1954 m. piliakalnio tyrinėjimų dienoraštis. LIIR, f. 1, b. 51a.

[96] Volkaitė-Kulikauskienė, R. Lietuviai IX–XII amžiais. Vilnius, 1970, p. 60.

[97] Tarybų Lietuvos enciklopedija. Vilnius, 1985, t. 1. p. 214.

[98] Vitkauskas, A. Žvėrelių kailių sunaudojimas. Gimtasai kraštas, 1940, nr. 3–4, p. 257–259.

[99] Кутепов, Н. И. Великокняжеская, царская и императорская охота на Руси. Санкт-Петербург, 1896, c. 42.

[100] Gudavičius, E. Kiaunė. Tarybų Lietuvos enciklopedija. Vilnius, 1986, t. 2, p. 303.

[101] Кутепов, Н. И. Великокняжеская, царская и императорская охота на Руси. Санкт-Петербург, 1896, c. 39.

[102] Полное собрание русских летописей. Санкт-Петербург, 1908, т. 2, c. 853; Jurginis, J. Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje. Vilnius, 1962, p. 43.

[103] Volkaitė-Kulikauskienė, R. Žemdirbystė, gyvulininkystė ir medžioklė. Lietuvių materialinė kultūra IX–XIII amžiuje. Vilnius, 1978, t. 1, p. 69.

[104] Паавер, К. Įdėtiniai lapai ataskaitoje: Kulikauskas, P., Kulikauskienė, R. Piliakalnio km., Nemenčinės r. /Vilniaus r./ 1954 m. piliakalnio tyrinėjimų dienoraštis. LIIR, f. 1, b. 51a.

[105] Danilčenko, V. Įdėtiniai lapai ataskaitoje: Luchtanas, A. Tyrinėjimai Kernavėje, Pajautos slėnyje 1989 m. Ataskaita. LIIR, f. 1, b. 1644.

[106] Daugnora, L., Piličiauskienė, G. XIV–XVII a. osteologinės medžiagos, 1988–1990 m. iškastos Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje, analizė. Lietuvos archeologija, 2008, t. 28, p. 208.

[107] Паавер, К. Результаты определения костного материала из археологичесских раскопок в Тракае в 1961 г. LIIR, f. 1, b. 124, p. 11.

[108] Volkaitė-Kulikauskienė, R. Žemdirbystė, gyvulininkystė ir medžioklė. Lietuvių materialinė kultūra IX–XIII amžiuje. Vilnius, 1978, t. 1, p. 69; Паавер, К. Результаты определения остеологического материала из раскопок городища Аукштадварис в 1960 г. LIIR, f. 1, b. 124, p. 14; Паавер, К. Įdėtiniai lapai ataskaitoje: Kulikauskas, P., Kulikauskienė, R. Piliakalnio km., Nemenčinės r. /Vilniaus r./ 1954 m. piliakalnio tyrinėjimų dienoraštis. LIIR, f. 1, b. 51a.

[109] Luchtanas, A. Miesto Pajautos slėnyje Kernavėje (Širvintų r.) 1995 m. tyrinėjimų ataskaita. LIIR, f. 1, b. 2498, p. 21.

[110] Tarybų Lietuvos enciklopedija. Vilnius, 1986, t. 2. p. 654.

[111] Danilčenko, V. Įdėtiniai lapai ataskaitoje: Luchtanas, A. Tyrinėjimai Kernavėje, Pajautos slėnyje 1989 m. Ataskaita. LIIR, f. 1, b. 1644.

[112] Паавер, К. Результаты определения костных остатков, добытых археологичесскими раскопками в Пуне в 1961 г. LIIR, f. 1, b. 124, p. 3–6.

[113] Kuncevičius, A., Tautavičius, A., Urbanavičius, V. Archeologiniai tyrimai. Vilniaus Žemutinės pilies rūmai. Vilnius, 1989, t. 1. p. 30–31.

[114] Danilčenko, V. Įdėtiniai lapai ataskaitoje: Luchtanas A. Tyrinėjimai Kernavėje, Pajautos slėnyje 1989 m. Ataskaita. LIIR, f. 1, b. 1644.

[115] Зверуго, Я. Г. Древний Волковыск X–XIV вв. Минск, 1975, с. 92–93.

[116] Vitkauskas, A. Žvėrelių kailių sunaudojimas. Gimtasai kraštas, 1940, nr. 3–4, p. 256–257.

[117] Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. T. I. Feodalizmo laikotarpis. Vilnius, 1955, p. 30.

[118] Vitkauskas, A. Žvėrelių kailių sunaudojimas. Gimtasai kraštas, 1940, nr. 3–4, p. 260; Mažiulis, A. Pasartiškių medžioklės būdai. Gimtasai kraštas, 1940, nr. 3–4, p. 237.

[119] Baublienė, J., Daugnora, L., Trainienė, R., Vaičiūnienė, D., Veličkaitė, S. XIV a. sodyboje (viršutinis Kernavės miestas) iškastos osteologinės medžiagos analizė. Lietuvos archeologija, 2004, t. 26, p. 163–165.

[120] Bilskienė, R., Daugnora, L. Paukščiai Lietuvos pilyse. Lietuvos pilių archeologija. Klaipėda, 2001, p. 256–257.

[121] Daugnora, L. Zooarcheologinės medžiagos tyrimai. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2002 metais. Vilnius, 2005, p. 327–328.

[122] Bilskienė, R., Daugnora, L. Paukščiai Lietuvos pilyse. Lietuvos pilių archeologija. Klaipėda, 2001, p. 252–253.

[123] Baublienė, J., Daugnora, L., Daugnorienė, V., Piličiauskienė, G., Trainienė, R., Veličkaitė, S. Preliminarūs 2001–2003 m. kasinėjimų osteologinės medžiagos tyrimų rezultatai. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2003 metais. Vilnius, 2005, p. 295–296.

[124] Зверуго, Я. Г. Древний Волковыск X–XIV вв. Минск, 1975, с. 94.

[125] Paltanavičius, S. Slanka – Scolopax rusticola. Baltijos miškai ir mediena. 2005, nr. 5.

[126] Блэкмор, Г. Л. Охотничье оружие. От Средних веков до двадцатого столетия. Москва, 2006, с. 112–118.

[127] Виоле ле Дюк. Жизнь и развлечения в средние века. Санкт-Петербург, 1999, с. 251.

[128] Блэкмор, Г. Л. Охотничье оружие. От Средних веков до двадцатого столетия. Москва, 2006, с. 10–11 .

[129] Ten pat, p. 236–262; Иванов К. А. Многоликое средневековье. Москва, 2001, c. 63–68.

[130] Dundulienė, P. Lietuvių etnografija. Vilnius, 1982, p. 91.

[131] Виоле ле Дюк. Жизнь и развлечения в средние века. Санкт-Петербург, 1999, с. 263–284.

[132] Dundulienė, P. Lietuvių etnografija. Vilnius, 1982, p. 91–92.

[133] Drobelis, E., Šablevičius B. Pelėdos ir plėšrieji paukščiai. Vilnius, 1982, p. 9–10.

[134] Codex Epistolaris Vitoldi Magni Ducis Lithuaniae (1376 – 1430). Cracoviae, 1882, p. 170; Ivinskis, Z. Medžioklė: senovės Lietuvoje. Lietuvių enciklopedija. Boston, 1959, t. 18, p. 116; Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdienis gyvenimas. Lietuvos istorijos skaitinių chrestomatija. Vilnius, 2001, p. 16.

[135] Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika. Vilnius, 1999, p. 183.

[136] Зверуго, Я. Г. Древний Волковыск X–XIV вв. Минск, 1975, с. 94.

[137] Ivinskis, Z. Lietuvos ūkio istorija [paruošiamoji medžiaga paskaitoms, 1940–1942]. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, rankraščių fondas F29-521, kortelės 29, 31, 32, 43.

[138] Balevičius, Z. Senovinė medžioklė. Mūsų girios, 1958, nr. 11, p. 35–43; nr. 12, p. 36–40; Dundulienė, P. Lietuvių etnografija. Vilnius, 1982, p. 89–98.

[139] Mažiulis, A. Medžioklė: senoviškieji medžioklės būdai. Lietuvių enciklopedija. Boston, 1959, t. 18, p. 119–122.

[140] Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika. Vilnius, 1999, p. 148.

[141] Brukas, A. Medžioklė Lietuvoje nuo seniausių laikų iki 1918 metų. Iš medžioklės ir žūklės istorijos Lietuvoje. Vilnius, 1998, p. 5.

[142] Dundulienė, P. Lietuvių etnografija. Vilnius, 1982, p. 91.

[143] Codex Epistolaris Vitoldi Magni Ducis Lithuaniae (1376 – 1430). Cracoviae, 1882, p. 56, 219; Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdienis gyvenimas. Lietuvos istorijos skaitinių chrestomatija. Vilnius, 2001, p. 13–14, 16.

[144] Balevičius, Z. Senovinė medžioklė. Mūsų girios, 1958, nr. 11, p. 36.

[145] Kraštas ir žmonės. Sud. J. Jurginis ir A. Šidlauskas. Vilnius, 1988, p. 51–52

[146] Lietuvos piliakalniai. Atlasas. Sud. Z. Baubonis ir G. Zabiela. Vilnius, 2005, t. 1, p. 68; Volkaitė-Kulikauskienė, R. Punios piliakalnis. Vilnius, 1974, p. 75–76.

[147] Kraštas ir žmonės. Sud. J. Jurginis ir A. Šidlauskas. Vilnius, 1988, p. 27, 33–34.

[148] Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika. Vilnius, 1999, p. 174. „1382 metais per šaltį ir sniegą [Ordino] maršalas paskyrė žygį prieš lietuvius. Priartėjus prie [lietuvių] žemės, jis padalijo kariuomenę į tris. Viena [kariuomenė] nuėjo Birštono pilies link, bet greitai atsitraukė; antrą matė Punios žemėje, trečią – Alytuje“.

[149] Lietuvos piliakalniai. Atlasas. Sud. Z. Baubonis ir G. Zabiela. Vilnius, 2005, t. 1, p. 68.

[150] Volkaitė-Kulikauskienė, R. Žemdirbystė, gyvulininkystė ir medžioklė. Lietuvių materialinė kultūra IX–XIII amžiuje. Vilnius, 1978, t. 1, p. 69.

[151] Kraštas ir žmonės. Sud. J. Jurginis ir A. Šidlauskas. Vilnius, 1988, p. 51.

[152] Codex Epistolaris Vitoldi Magni Ducis Lithuaniae (1376 – 1430). Cracoviae, 1882, p. 972; Čapaitė, R. Lietuvos didžiojo Vytauto kasdienybė pagal jo ir jo amžininkų korespondenciją. Alytaus miesto istorijos fragmentai. Alytus, 2001, p. 24–25.

[153] Ivinskis, Z. Medžioklė: senovės Lietuvoje. Lietuvių enciklopedija. Boston, 1959, t. 18, p. 113.

[154] Ivinskis, Z. Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties. Vilnius, 1991, p. 272.

[155] Čapaitė, R. Lietuvos didžiojo Vytauto kasdienybė pagal jo ir jo amžininkų korespondenciją. Alytaus miesto istorijos fragmentai. Alytus, 2001, p. 25.

[156] Карцов, Г. Беловежская пуща: 1382–1902. Минск, 2002, c. 21–22.

[157] Čapaitė, R. Lietuvos didžiojo Vytauto kasdienybė pagal jo ir jo amžininkų korespondenciją. Alytaus miesto istorijos fragmentai. Alytus, 2001, p. 25.

[158] Kraštas ir žmonės. Sud. J. Jurginis ir A. Šidlauskas. Vilnius, 1988, p. 53.

[159] Jučas, J. Žalgirio mūšis. Vilnius, 1999, p. 166; Карцов, Г. Беловежская пуща: 1382–1902. Минск, 2002, c. 20.

[160] Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. T. I. Feodalizmo laikotarpis. Vilnius, 1955, p. 58.

 

Gauta 2009 m. gruodžio 7 d.

Pateikta spaudai 2010 m. sausio 20 d.

Summary

Hunting in the 13th–14th Centuries (on the research data in Southeastern Lithuania)

 

In the article the author aims to investigate and review the importance of hunting to people’s everyday life in Southeastern Lithuania in the 13th–14th centuries. The investigation was carried out on the basis of the palezoological data of archaeological researches conducted in archeological monuments where bone relicts were discovered; written sources were also taken into consideration. Hunting, especially of large mammals, was a hobby, entertainment and privilege, first of all, of the ruling elite. Game meat offered some variety in the nobility’s cuisine. Commoners, on the other hand, used the meat of domesticated animals for their daily meals. The main source of meat for the majority of people, especially the commoners, was the produce of cattle-breeding. Hunting also provided supplies of furs, horns, bones as well as some substances used in medicine. We could claim, on the basis of the researched data, that a great deal of animal bones was found in the whereabouts of certain residencies such as Vilnius Lower Castle, Trakai Castle as well hunting castles, Punia, for example. Hunting castles, such as Punia, Rūdninkai, Varėna, Birštonas, are known to us from written sources. However, other archaeological monuments, i. e. Bradeliškiai mound, could be considered as a hunting castle because of a relatively massive amount of game bones. The most popular hunting game in Southeastern Lithuania in the 13th–14th centuries were aurochs, elks, deer, and wild boars. Beavers, as hunting objects, were also popular. Horse bones, discovered during archaeological researches, could hardly be attributed to the bones of domesticated animals as wild horses (tarpans) were hunted and used for food in the medieval Lithuania.