„Istorija“. Mokslo darbai. 77 tomas
Regina LAUKAITYTĖ. Pirmoji XX amžiaus Lietuvos bažnyčių dailės studija
Spausdinti

Smilingytė-Žeimienė, Skirmantė. Lietuvos bažnyčių dailė: XX amžiaus I pusė. Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2009, 231 p.

 

Neseniai aktyvią veiklą baigusi Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija parėmė daugybės puikios poligrafinės kokybės, gausiai iliustruotų, taigi, iš tiesų brangių knygų leidybą. Tarp jų – ir Skirmantės Smilingytės-Žeimienės monografija „Lietuvos bažnyčių dailė: XX amžiaus I pusė“ (Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2009, 231 p.). Monografija yra interdisciplinarinio tyrimo pavyzdys – dailėtyros kontekstas grindžiamas istorijos šaltiniais bei istoriografija. Tokia prieiga (bent jau žiūrint istoriko akimis) atrodo ne tik įdomi, bet ir būtina kvalifikuotam paties tyrimo objekto pažinimui. Mat mūsų mokslinėje literatūroje pasitaiko tiesiog kuriozinių atvejų, kai supainiotiems istoriniams faktams „pritaikomos“ architektūrinės bei menotyrinės išvados[1]. Tokią situaciją nesunku suprasti ir pateisinti, ypač Bažnyčios istorijos srityje, – lietuvių mokslininkai tik pradeda gilintis į temas, negali aprėpti visų aspektų, patikrinti iš pirmo žvilgsnio abejonių nekeliančią faktografiją.

 

S. Smilingytės-Žeimienės darbas – pirmasis specialus tyrimas, pateikiantis nuomonę apie visą objektą – XX a. pirmojoje pusėje Lietuvoje egzistavusias sąlygas bažnytinei dailei kurti, būdingus kultus ir jų atspindį vaizduojamosios dailės kūriniuose. Analizuojamas laikotarpis – iš tiesų savarankiškas istorinis periodas, prasidėjęs neogotikinių bažnyčių statybos bumu XIX a. pabaigoje caro valdžiai susilpninus kitatikių diskriminavimą, ir pasibaigęs 1944-siais, su nauja sovietų okupacija. Autorės apskaičiavimais, per tą pusšimtį metų dabartinėje Lietuvos teritorijoje pastatyta apie 300 katalikų bažnyčių, t. y. antra tiek, kiek jau buvo (p. 12; sunku patikėti šiuo skaičiumi, – matyt, įskaičiuotos ir koplyčios bei renovuoti pastatai). Tokio katalikų parapijų sąjūdžio Lietuvos istorijoje nebuvo (nebent po krikšto) ir greičiausiai jau nebebus. Pasikeitė demografinė situacija, komunikacijos priemonės ir pati visuomenė – naujuose išaugusių Lietuvos miestų mikrorajonuose per atkurtos valstybės dvidešimtmetį iškilo tik viena kita bažnyčia. Gali būti, kad visuomenė, o ir pati Bažnyčia, tapo racionalesnės. Tarpukariu maldos namų statybai, remontams buvo skirtos didžiulės lėšos, parapijos įklimpdavo į skolas. Išblėso religinis radikalumas – mat ne be tautinių ambicijų nemažai bažnyčių 3-ajame dešimtmetyje buvo įrengtos iš stačiatikių perimtuose cerkvių pastatuose, kai kur miestelių parapijos turėjo po dvejus maldos namus (buvusiose cerkvėse paprastai vyko pamaldos moksleiviams, kariams). Metams bėgant ir prireikus didesnio remonto, tokios bažnyčios viena po kitos griautos, t. y. parapijoms jų nelabai tereikėjo.

 

Monografijos autorė kėlė sau keletą uždavinių, kurie nulėmė darbo struktūrą. Pirmosios dvi knygos dalys skirtos istoriniam kontekstui – aptariama pasaulietinės valdžios (Rusijos imperijoje ir Lietuvos Respublikoje) politikos padariniai bažnyčių dailei, Šventojo Sosto ir Lietuvos dvasinės valdžios požiūris į tokio pobūdžio kūrinius. Trečioji ir plačiausia knygos dalis menotyrinė – joje aptariamos pamaldumo tradicijos bei jų kaita, analizuojami populiariausi ikonografiniai siužetai, demonstruojami jų originalai ir vėlesnės kopijos.

 

Sunku pasakyti, kiek autorės išvados netikėtos Katalikų Bažnyčios istorija bei kultūrine potencija besidominčiam skaitytojui. Jos gali gerokai nuvilti besąlygišku pietetu užsikrėtusį kataliką. Objektyvus žvilgsnis į XX a. pirmojoje pusėje bažnytinę erdvę užpildžiusius meno kūrinius leido autorei pastebėti, kad originalių darbų joje buvo nedaug, profesionalūs dailininkai ir dirbtuvių meistrai dažnai tik kopijavo devocinius paveikslėlius, kulto reikmenys buvo serijiniai, importuojami iš Vakarų Europos šalių ir čia tik dauginti (p. 207), liaudies meistrų išdrožtų skulptūrų bažnyčiose buvo mažai (p. 136). Gausios iliustracijos – originalų reprodukcijos ir bažnyčiose esančių sekinių nuotraukos – suteikia skaitytojui galimybę pačiam pasijusti tyrėju ir patikrinti autorės teiginius apie paveikslų bei skulptūrų siužetų kilmę, dar daugiau – įvertinti jų įtaigumą, emocinį krūvį.

 

Monografijoje išsamiai atskleistos tokios situacijos priežastys – ir ribotos bažnytinio meno užsakovų finansinės galimybės, ir prastas meninis išprusimas, o ir menkos pačių dailininkų galimybės. Tarpukariu nei valstybinė, nei bažnytinė valdžia neinvestavo į šią sritį (p. 206), nerengė kulto reikmenų gamybos specialistų, ikonografijos žinovų, tad ji vystėsi spontaniškai. Nors būta nemažai bažnytinį meną į aukštesnį lygį galėjusių pakelti institucijų, autorės įsitikinimu, jos neatliko savo priedermių. Antai Vatikano nurodymu prie vyskupijų kurijų įsteigtos Bažnytinio meno tarybos gyvavo formaliai, Katalikų veikimo centro Meno sekcija, besivadovaudama savo statutu, galėjo imtis paveldosaugos bei meninės kontrolės, organizuoti bažnyčių projektų konkursus, tačiau šios kompetencijos neišnaudojo. Tuo tarpu dvasinėse seminarijose ir Teologijos-filosofijos fakultete šiai sričiai neskirta reikiamo dėmesio, nebūta tam dalykui pasirengusios profesūros. Įdomu, kad Kauno meno mokykloje, pasak autorės, – pagrindinėje Lietuvos dailininkų kalvėje, bažnytinė tapyba, bažnytinės dailės ikonografijos ir bažnytinės archeologijos disciplinos dėstytos tik iki 1930 m., vėliau šios srities žinių moksleiviai galėjo gauti tik per tikybos pamokas (p. 52–54).

 

Tarpukario dvidešimtmetis – labai neilgas laiko tarpas, kurį jau galime palyginti su dabartinės Lietuvos socialine, ekonomine, kultūros raida. Galime stebėti, kaip pasikeitė „vidutinis“ lietuvis, visos visuomenės prioritetai, taip pat religijos vaidmuo to „vidutinio“ lietuvio gyvenime. Tokiame kontekste XX a. pirmosios pusės bažnytinės dailės bruožai įgyja tarsi dar vieną prasmę – jie tampa svarbus per kelias kartas nutolusio religinio pasaulio pažinimo šaltinis.

 

Viena publikuojamų iliustracijų (50-oji) – kaimietės merginos, stovinčios prie bažnyčiai paaukoto procesijų altorėlio – 1929 m. nuotrauka yra tarsi raktas į abipusio ryšio tarp meno ir jo tuometinio „vartotojo“ suvokimą. Užsakovas – žmogus „nuo žagrės“, arba „pirmoji karta nuo žagrės“ (dvasininkai) vargu ar galėjo peržengti savo laiko ribą – savo rankomis ręstuose Dievo namuose norėjo matyti paprastus, savo pasaulėjautai artimus simbolius. Antra vertus, „sudėtinis“ bažnyčių interjeras (kai liturginius daiktus, skulptūras, paveikslus, varpus ir t. t. per daugelį metų suaukodavo kunigai ir parapijiečiai, brolijų nariai) negalėjo būti programuojamas iš anksto. Vis dėlto konstatuotina, kad meninės išraiškos skurdumas nebuvo susijęs su pačios Bažnyčios raida – palyginti greitas ir lengvas naujųjų, XX a. pirmojoje pusėje kanonizuotų ar beatifikuotų, šventųjų kulto prigijimas parapijų bažnyčiose rodo, kad Lietuvos Bažnyčia nebuvo sustabarėjusi. Nors autorė ir neakcentuoja, bet kai kurie dalykai tikriausiai leidžia fiksuoti pažangą ir bažnytinės dailės sferoje – monografijoje cituojamas Telšių vyskupo Justino Staugaičio 1939 m. aplinkraštis klebonams, kuriuo raginama įvertinti bažnyčiose esančių meno kūrinių estetiškumą – pašalinti popierinius paveikslus, dirbtines gėles ir pan. (p. 56–57; panašaus turinio aplinkraščių šis vyskupas buvo išleidęs ir anksčiau); 1939 m. kanauninkas Mykolas Vaitkus parengė su krikščioniškuoju menu susijusių religinių paskaitų Kauno meno mokykloje programą, kurią metropolitas J. Skvireckas aprobavo kaip eksperimentinę (p. 55); naujas dalykas Bažnyčios gyvenime buvo ir 1943 m. Panevėžio vyskupo K. Paltaroko iniciatyva organizuotas šv. Kazimiero atvaizdų konkursas, kuris, anot autorės, nors neparodė didesnių bažnytinės dailės pasiekimų, vis dėlto pademonstravo „kad ir rezervuotą“ mėginimą vaduotis iš populiarių atvaizdų kopijų (p. 177). Gera proga įvertinti religinio meno padėtį Lietuvoje galėjo būti bažnytinės enciklopedijos projektas, inspiruotas taip pat Panevėžio vyskupo K. Paltaroko. Sumanymu susidomėję bažnytinės provincijos ordinarai 1943 m. balandį ėmėsi organizuoti parengiamuosius iliustruotos enciklopedijos „Religingoji Lietuva“ darbus. Joje turėjo būti aprašytos visos bažnyčios ir koplyčios, katalikiški papročiai, draugijos ir t. t., nepamirštas bažnytinis bei religinis menas[2]. Nors neįgyvendintas, šis projektas rodo Bažnyčios poreikį aprėpti, įvertinti savo istoriją bei paveldą.

 

Tad galima būtų manyti, kad tarpukariu Lietuvos bažnytinė dailė ėmė išaugti iš savo „vaikiško“ amžiaus ir palankiai susiklosčius aplinkybėms subrendusi persiimti originalumo paieškomis. Tokį impulsą bene galėjo duoti nacionalinio masto užsakymas dekoruoti Prisikėlimo bažnyčią Kaune.

 

Suinteresuotas skaitytojas naujojoje monografijoje gali atrasti dar vieną, tiesa, neakcentuotą ir nesusistemintą informacijos klodą – žinių apie Lietuvos bažnytinio meno kūrėjus. Autorė nesustojo prie šios įdomios temos, nors ir pastebėjo, kad tarpukariu daugėjo bažnyčioms kuriančių kunigų, vyrų ir moterų vienuolių (p. 59). Nežinia, kiek laiko jie galėjo skirti dailės ar skulptūros studijoms, tiesiog kūrybai. Kurijos ir vienuolijos tikriausiai saugo šių menininkų kūrybinį palikimą, su kai kurių darbais galima susipažinti pastudijavus knygoje publikuotas iliustracijas. Nemažai duomenų monografijoje esama ir apie bažnytinių reikmenų dirbtuves, jų darbo rutiną, dvasininkų užsakymus ir pan.

 

Dailėtyrinę S. Smilingytės-Žeimienės darbo dalį tikriausiai galima vertinti ir kaip ikonografijos žinyną. Pristatomi šeši su Jėzumi ir net devyni su Švč. Mergele Marija susiję kultai bei skirtingi jų vaizdavimo ikonografiniai tipai. Nors autorė pastebėjo, kad Lietuvos bažnyčių dailės kūriniuose įamžinta kur kas mažiau šventųjų, negu gilesnes jų gerbimo tradicijas turinčiose Vakarų Europos šalyse (p. 203), knygoje pateikta medžiaga rodo, kad šventųjų kultas buvo itin populiarus. Jį propagavo įvairios bažnytinės brolijos, vienuolijos. Monografijoje plačiau aptariami būdingi naujųjų (šv. Kūdikėlio ir Švč. Veido Jėzaus Teresės, saleziečių kongregacijos steigėjo kunigo Jono Bosko, Aloyzo Gonzagos) ir populiariausių senųjų (šv. Kazimiero, šv. Pranciškaus Asyžiečio, šv. Antano, šv. Juozapo, šv. Zitos ir kt.) šventųjų atvaizdai, jų bei kulto tradicijos kelias į Lietuvos bažnyčias.

 

Perskaičius S. Smilingytės-Žeimienės knygą, apsilankymas kurioje nors XX a. pirmojoje pusėje (ir ne tik) statytoje bažnyčioje taps daug įdomesnis, paskatins įdėmiau įsižiūrėti į dailės kūrinius ir padės susivokti jų vertingumo skalėje. Tyrimas ne tik suteikia naujų spalvų tarpukario kultūros paveikslui, bet ir kelia daugybę klausimų apie iki šiol nepažįstamą to laikotarpio paveldą, kultūros raidos tendencijas. Galimybė paskatinti diskusijas arba įžvelgti tolesnių tyrimų problematiką – bene didžiausias bet kurio mokslinio darbo privalumas.

 

 

Nuorodos

 


[1] Bene akivaizdžiausias tokio nesusipratimo pavyzdys – Kruonio stačiatikių cerkvės, kurią 1610 m. fundavo Bogdanas Oginskis, priskyrimas unitams. Remdamiesi šiuo klaidingu faktu, tyrinėtojai analizavo pastato architektūrą, Oginskių antkapinius bareljefus ir kt. kaip unitams būdingą paveldą.

[2] Panevėžio vyskupija. Vilnius, 1998, p. 4.