„Istorija“. Mokslo darbai. 77 tomas
Rasa PAUKŠTYTĖ-ŠAKNIENĖ. Naujas papročių ir liaudies religingumo tyrinėjimas
Spausdinti

Mardosa, Jonas. Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos. Liaudiškojo pamaldumo raiška XX a. antrojoje pusėje – XXI a. pradžioje. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2009, 362 p.

 

Lietuvos mokslo visuomenė sulaukė dar vienos papročiams skirtos knygos. Kukliu, skoningu viršeliu papuoštos, tačiau didelės apimties ir pretenzingu pavadinimu Jono Mardosos monografijos „Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos verbos“. Sovietmečiu lietuvių etnologijoje tyrinėti su religine problematika susijusias temas buvo mažai pageidaujama, todėl ir dabar pasigendama išsamių šios srities tyrimų. Iki šiol publikuoti tyrinėjimai verbą plačiau analizavo kalendorinių papročių perspektyvoje. Todėl prieš atsiversdami šią knygą ir bandydami ją įvertinti, paanalizuokime jos atsiradimo aplinkybes šių papročių tyrimo kontekste.

 

Lietuvoje, lyginant su kitų Europos šalių kalendorinių papročių tyrinėjimais, jie pradėti gana vėlai. Pavyzdžiui, mūsų kaimynai latviai jau 1940–1941 m. išleido net keturis didelės apimties latvių liaudies tikėjimų tomus[1], o 1944 m. publikuota K. Straubergo knyga „Latvių liaudies papročiai“ (Latviešu tautas paražas)[2]. O panašaus pobūdžio Lietuvos kalendoriniams papročiams skirtą knygą „Lietuvių kalendorinės šventės. Tautosakinė medžiaga ir aiškinimai“ Jungtinėse Amerikos Valstijose Jonas Balys publikavo tik 1978 metais[3]. Po metų ir Lietuvoje buvo išleista Pranės Dundulienės knyga „Lietuvių kalendoriniai ir agrariniai papročiai“[4]. Išskirčiau ir kartografiniais žemėlapiais paremtą Irenos Reginos Merkienės straipsnį, publikuotą 1981 m., kuriame verba analizuojama gyvulininkystės papročiuose[5].

 

Daugiau išsamesnių tyrimų sovietmečiu skelbta nebuvo. Lietuvoje vykdyta ateistinė propaganda buvo nukreipta į tradicinių papročių naikinimą ar deformaciją, todėl net ir populiarūs papročių tyrinėjimo darbai nebuvo toleruojami[6]. Šie tyrimai žymiai suaktyvėjo tautinio atgimimo laikais. 1988 metais išleista Vacio Miliaus pirmoji kalendorinių papročių bibliografija[7]. Pasirodė Juozo Kudirkos konkrečių kalendorinių švenčių tyrinėjimai bei kitų autorių vienai ar kitai kalendorinei šventei skirtų darbų[8]. Manau, jog XX a. pabaigoje Lietuvoje ir XXI a. pradžioje Baltarusijoje[9] suintensyvėję kalendorinių papročių tyrimai, į mokslinę apyvartą įvedama nauja etnografinė medžiaga apie verbas ir liaudiškąjį religingumą turėjo įtakos J. Mardosos monografijos atsiradimui.

 

Mokslinį naujumą pabrėžia metodologiniu tyrimo pagrindu autorius pasirinktas verbos tematikos nagrinėjimas liaudiškojo pamaldumo požiūriu. Pasirinkta verbų tyrimo problema – liaudies religingumo analizė. Pastaruoju metu ši problema tampa viena aktualiausių Europos etnologijoje. Tarptautinėje etnologijos ir folkloro organizacijoje (SIEF – Societé Internationale d’Ethnologie et de Folklore) yra suformuota darbo grupė religingumo problemai tyrinėti, jos narys yra ir J. Mardosa, parašęs pirmąja sintetinę religijos etnologijos studiją „Religijos etnologija ir liaudies religijos tyrimo kryptys“[10]. Galbūt šio leidinio atsiradimą paskatino ne tik Lietuvos, bet ir europinė mokslo situacija. Be to, kaip pats autorius ne kartą minėjo, pasirinktą tyrinėjimo kryptį lėmė ir atsitiktinumas. Prieš Verbų sekmadienį nuvykęs į komandiruotę į Minską susidūrė su šios šalies biurokratinėmis kliūtimis. Didesniąją dviejų savaičių komandiruotės dalį užtruko paso registracijos viešbutyje formalumai. Laikinai netekęs paso, etnologas negalėjo dirbti bibliotekose, todėl liko tik viena išeitis – atlikti lauko tyrimus, fiksuojant prekybą verbomis ir pasiruošimo šiai šventei specifiką. Po trejų metų autorius tyrimą pakartojo Gardino srityje. Darbe įvedama naujausia baltarusių etnografinė literatūra (apimanti net ir 2005–2007 metus). Gausi baltarusiška literatūra, bibliografiniu požiūriu, manau, bus naudinga ir kitų sričių tyrinėtojams Lietuvoje.

 

Etnologijos mokslo specifika lemia, kad absoliuti dauguma etnologų darbų yra paremti pačių autorių atliktais etnografiniais lauko tyrimais. Todėl rašant šia mažai tyrinėta tema, nauji etnografiniai lauko tyrimai buvo būtini. Autoriaus teigimu, 2004 ir 2007 metais Baltarusijoje jis apklausė apie 80 respondentų, sukaupė daugiau negu šimto fotonuotraukų kolekciją. Taip pat Rytų Lietuvoje 2004–2008 metais buvo apklausta apie 200 žmonių (pasitelkiant ir VPU studentus). Autorius išsamius tyrimus atliko katalikų bei stačiatikių Verbų švenčių metu. Tad sukauptų lauko tyrimų apimtis yra didžiulė ir reprezentatyvi. Tai leido autoriui atlikti išsamų tyrimą, išskiriant regioninius, lokalius bei etnokonfesinius verbų sudėties, puošimo, panaudojimo liturginiame ir kasdieniame gyvenime savitumus ir ypatumus. Turint sukaupus tiek patikimos etnografinės medžiagos, ją pristatyti gal būtų padėję kartografiniai žemėlapiai, lentelės, svarbūs atliekant lyginamąjį tyrimą. Kartais pasinaudojus tokiomis galimybėmis gali atsirasti netikėtų išvadų, o juk ir paties autoriaus suformuota hipotezė yra „siekis nustatyti, kad verbos yra nekintančios laike ir erdvėje, taip pat, kad tai mažai nuo etnokonfesinių veiksnių priklausantis, funkcionuojantis liaudiškojo pamaldumo erdvėje ir išreiškiantis esmines žmonių praktines religines aspiracijas liturginis simbolis“ (p. 43).

 

Darbe suformuluotas tikslas „išnagrinėti Verbų sekmadienį bažnyčiose ir cerkvėse vykstantį medžių šakelių šventinimą bei tolesnį panaudojimą apeigose ir papročiuose Rytų Lietuvoje ir Vakarų Baltarusijoje kaip liaudiškojo pamaldumo raišką XX a. antrojoje pusėje – XXI a. pradžioje“. Šio tikslo (nors rašoma „tikslus“) siekiama iškėlus uždavinius: atskleisti verbų žaliavos ypatybes, išskirti regioninius, lokalius bei etnokonfesinius verbų sudėties savitumus; nustatyti, kiek reikšmingos su dirbtiniais papuošimais ir dirbtinės verbos liturginiame bei kasdieniame liaudies gyvenime, kokie jų regioniniai, konfesiniai skirtumai; išnagrinėti verbų panaudojimo gyvenimiškose ir ūkinėse srityse papročius bei jų panaudojimą per įvairias apeigas religinius ir maginius siekius, pasekti tiriamajame regione jų santykio pokyčius erdvėje ir laike; aptarti verbų rišimo ir siūlų nuo verbų panaudojimo ypatybes; nustatyti simbolio ryšį su etniniu ir religiniu tapatumu bei atskleisti verbų vietą ir reikšmę reiškiantis šiuolaikiniam liaudiškajam pamaldumui (p. 25–26). Manau, kad uždaviniai suformuluoti racionaliai, o jų sprendimas gali leisti pasiekti minėtą tikslą, tačiau pažvelkime, kaip jie darbe sprendžiami.

 

Monografija susideda iš dviejų stambių dalių. Didelį dėmesį autorius skyrė etnokonfesinių savitumų analizei. Nustatyta, kad tiriamuoju laikotarpiu nusistovėjo du pagrindiniai žaliavos šaltiniai: gluosnis ir kadagys. Nors tyrinėjamoje teritorijoje plačiausiai paplitusios gluosnio verbos, ši žaliava daugiau dominuoja Baltarusijoje, tarp stačiatikių, kur akcentuojamas vegetacinis pradas. Gluosnio šakelės vyrauja ir tarp tiriamojo regiono katalikų, tačiau Lietuvoje puokštės papildomos kadagio, tujos šakelėmis, namų ir miško žalumynais. Tuo tarpu Rytų Lietuvoje ir Vakarų Baltarusijoje (artimesniuose Lietuvai rajonuose), kur verbos naudojamos įvairiems objektams aprūkyti, pasirenkami kadagiai. Autorius nagrinėja gluosnio, kadagio bei kitų medžių šakelių ir žalumynų derinimo principus, atskleidžia to derinimo motyvacijas ir regioninius bei etnokonfesinius savitumus. Ypač išsamiai atskleidžiamos XX a. pabaigos vakarų Baltarusijoje ir kai kur pietryčių Lietuvoje paplitusios dirbtiniais žiedais puoštos palmių pavidalo verbos. Atskleistas ir unikalių Vilniaus verbų ryšys su katalikiška Vilniaus krašto lenkų ir lietuvių kultūra. Remdamasis konkrečia lauko tyrinėjimų medžiaga autorius įrodo, kad nepaisant etnokonfesinių panašumų ir skirtumų, verbos panaudojimo sistema nėra pastovi, nes tai lemia visuomenės raidos tendencijos, ūkiniai, socialiniai, kultūriniai bei ideologiniai veiksniai, kintantys laike ir erdvėje.

 

Antrame skyriuje nagrinėjamas verbų panaudojimas liaudies papročiuose ir apeigose. Daugiausia dėmesio skiriama verbai kaip religiniam simboliui, jos liaudiškam suvokimui ir interpretavimui atskleisti. Išskiriami du svarbiausi ritualinio verbų panaudojimo būdai: kontaktinis ir simbolinis. Kontaktinis, verbai tiesiogiai ar per tarpininkus (smilkant jos dūmais) liečiantis su veikiamuoju objektu, apima žmonių bei gyvulių plakimą ir smilkymą. Simbolinis – kai verbos fizinis buvimas konkrečioje aplinkoje yra praėjusios šventės priminimas, kartu ir apsauginę ar kitas funkcijas atliekanti priemonė.

 

Vienas iš plačiausių kontaktinių verbos panaudojimo būdų yra gyvulių ir žmonių plakimas. Analizuojant gyvulių plakimą verba, didelis dėmesys skiriamas pirmojo gyvulių išginimo į ganyklas apeigai. Tai daroma per Jurgines ar pirmą realią gyvulių išginimo dieną. Stačiatikiams, kurie vadovaujasi Julijaus kalendoriumi, šie laikotarpiai dažniau sutampa. Žmonių plakimo papročiuose atliekamas kontaktinės ir verbalinės magijos derinys. Lauko tyrimų metu fiksuoti atvejai, kai tėvai plaka vaikus. Tačiau būna ir atvirkščiai, kada krikštavaikiai ateina nuplakti krikštatėvių tikėdamiesi per Velykas gauti margučių. Kaip pakitusi papročio forma įvardijamas jaunimo plakimasis, minimas ir atėjimas plakti kaimynų. Atskirame skirsnyje analizuojamas gyvulių bei žmonių smilkymas verba. Žmonių smilkymui skirtame skirsnyje aptariamas verbos dėjimas į karstą, palikimas ant kapo, vartojimas liaudies medicinos tikslais (valgymas, nuoviro gėrimas) (p. 185–190). Galbūt pastariesiems klausimams aptarti autorius galėjo skirti atskirą poskyrį.

 

Pastebėčiau tam tikrų poskyrio „Simbolinis verbų panaudojimas“ struktūrinio skirstymo netolygumų. Atskirais skirsniais išskiriama: verbų funkcijos namuose; laikymas prie šventų paveikslų; verbos kitose pastatų vietose; smilkymas; verbos ūkinėse žmonių gyvenimo srityse; apeigų turinio kompleksiškumas. Toks išdėstymas nors ir leidžia pasiekti užsibrėžtus uždavinius, tačiau apsunkina tekstą. Neišvengiama pasikartojimų poskyryje „Verbų surišimas: siūlų panaudojimas ir semantika“. Pirmiausia aptariama siūlo žaliava ir spalva, gydomosios jo funkcijos pagal ligas (juosmens, rankos sąnario, kitų ligų gydymas), vėliau bendrai aptariamas gyvulių gydymas, vaiko ir gyvulio apsauga nuo blogos akies ir vėl grįžtama prie raudono siūlo panaudojimo ir prasmių.

 

Knygos skyrelyje „Pabaiga“ autorius daro išvadą, kad verbos palaipsniui tampa mažai nuo etnokonfesinių veiksnių priklausančiu liturginiu simboliu (p. 304). Taip priartėjama prie darbo pradžioje iškeltos hipotezės patvirtinimo. Pabrėždama šios monografijos reikšmę etnologijos mokslui, pacituosiu J. Mardosos žodžius: „Etnografiniai, arba, tiksliau tariant, kultūriniai regionai dažnai dėl istorinių priežasčių nesutampa su valstybinėmis sienomis, kurias, tyrinėjimuose besiremdami politiniu korektiškumu, ne visada bandome (o kartais nežinome, kas už sienos dedasi) peržengti ir apsiribojame savo valstybės teritorija“ (p. 16). Manau, kad paties mokslininko ta pačia metodika, vienalaikiai, dviejose valstybėse atlikti lauko tyrimai yra svarus pagrindas moksliniams tyrimams. Vertinga savo mokslinėmis įžvalgomis ir originaliomis idėjomis J. Mardosos monografija yra reikšminga analizuojant tiek papročių, tikėjimų, liaudies magijos, religingumo, tiek kultūrų sąveikos ir etnokultūrinio tapatumo problemas. Leidinį labai pagyvina ir svarbios mokslinės informacijos suteikia spalvotos fotonuotraukos. Apibendrindama manau, kad ši monografija bus ne tik ryškus įrašas Lietuvos etnologijos istoriografijoje, bet ir sukels mokslinę diskusiją bei paskatins naujus tyrimus.

 

 

Nuorodos

  


[1] Šmits, P. Latviešu tautas ticējumi. Sēj. 1–4. Rīga: Latviešu folkloras krātuves izdevums ar kultūras fonda pabalstu, 1940–1941.

[2] Straubergs, K. Latviešu tautas paražas. Rīga: Latvju grāmata, 1944.

[3] Balys, J. Lietuvių kalendorinės šventės. Tautosakinė medžiaga ir aiškinimai. Silver spring: Lietuvių tautosakos leidykla, 1978, 160 p. Nors tam tikra prasme pirmąja lietuvių kalendoriniams papročiams skirta monografija galima laikyti 1966 m. publikuotą J. Balio knygą (Balys, J. Lietuvių liaudies pasaulėjauta tikėjimų ir papročių šviesoje. Čikaga: Pedagoginis lituanistikos institutas, 1966, 120 p.). Tačiau šioje, iš dalies ir anksčiau aptartoje knygoje, nebuvo apimti visi kalendoriniai papročiai. Greičiausiai pirmu, visos Lietuvos metų ciklo papročius apibendrinančiu leidiniu turėtume laikyti P. Dundulienės knygą.

[4] Dundulienė, P. Lietuvių kalendoriniai ir agrariniai papročiai. Vilnius: LTSR aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerija, Vilniaus Darbo Raudonosios Vėliavos ir Draugystės ordinų V. Kapsuko universitetas, 1979, 153 p.

[5] Merkienė, R. Išginimo ritualų analogijos bei arealai Lietuvoje ir Vakarų Baltarusijoje (XIX a. antroji – XX a. pirmoji pusė). Iš lietuvių etnogenezės. Vilnius, 1981, p. 100–112.

[6] Plačiau apie papročių tyrimus: Šaknys, Ž. Jaunimo iniciaciniai ir kalendoriniai papročiai. Lietuvos kultūra. Aukštaitijos papročiai. Vilnius: LII leidykla, 2007, p. 68–70; Šaknys, Ž. Jaunimo iniciaciniai ir kalendoriniai papročiai. Lietuvos kultūra. Dzūkijos ir Suvalkijos papročiai. Vilnius: LII leidykla, 2009, p. 66–67.

[7] Milius, V. Lietuvių liaudies papročiai. Bibliografinė rodyklė. Kaunas: Mintis, 1988.

[8] J. Kudirka publikavo ir nedidelės apimties Vilniaus verboms skirtą leidinį „Vilniaus verbos“: Kudirka, J. Vilniaus verbos. Vilnius: Mintis, 1993, 127 p. Galbūt didesnės reikšmės istoriografijoje (žr. p. 33) galėjo sulaukti ir J. Kudirkos leidinys „Velykų šventės“, kurioje išskirti regioniniai plakimosi verba savitumai: Kudirka, J. Velykų šventės. Vilnius: Mokslas, 1992, p. 5–7.

[9] Teisingai pastebėjo J. Mardosa: „...tenka pripažinti, kad etnografinės medžiagos rinkimas Baltarusijoje prasidėjo anksčiau negu Lietuvoje ir esama darbų, kurie išleisti dar XIX a...“ (p. 34). Sovietmečiu tradicinių kalendorinių papročių tyrimai Baltarusijoje buvo dar labiau ribojami negu Lietuvoje, netgi 1989 metais publikuotoje Baltarusijos etnografijos enciklopedijoje: Etnografija Belarusi. Minsk: Belaruskaia savetskaia enciklapedyia, 1989, 575 s.

[10] Mardosa, J. Religious Ethnology and Trends in Studies of Folk Religion, Ethnology of Religion. Chapters from the European History of a Discipline. Ed. G. Barna. Budapest, 2004, p. 159–174.