„Istorija“. Mokslo darbai. 77 tomas
Dalia LEINARTE. Karen Ofen: „Prieš vėją: nepriklausomos istorikės karjera“
Spausdinti

Anotacija. Karen Ofen (Karen Offen) – viena žymiausių moterų istorijos pradininkių JAV ir Europoje. Skaitytojui siūlome jos autobiografinį esė, kuriame Karen Ofen pasakoja apie savo akademinio gyvenimo pradžią 8-ojo dešimtmečio pradžioje. Ji taip pat atskleidžia aplinkybes, kuriomis klostėsi naujos istoriografinės paradigmos. Šiandien jas priimame kaip savaime suprantamas kiekvienoje Lietuvos aukštojoje mokykloje. Tačiau akademinė 8-ojo dešimtmečio aplinka nebuvo palanki nei moteriai mokslininkei, juo labiau mokslines aspiracijas ir šeimą derinanančiai mamai, nei moterų istorijai. Šis esė – apie istorikę, sugebėjusią ne tik pasiekti profesinių aukštumų, bet ir daug nusipelniusią įtvirtinant moterų istoriją kaip savarankišką tyrinėjimų sritį ir aktyviai padėjusią savo kolegėms visame pasaulyje.

 

Prasminiai žodžiai: Karen Ofen, moterų istorija, autobiografinis esė.

 

Abstract. Karen Offen is one of the most eminent initiators of women’s history in the USA and Europe. The reader is acquainted with her autobiographical essay, in which she writes about the beginning of her academic career in the 8th decade. She also reveals the circumstances which promoted the development of new historiography paradigms which nowadays are accepted as natural by all institutions of higher education in Lithuania. However, the academic environment of the 8th decade was unfavourable both for a woman-scientist or a woman who tried to combine scientific aspirations with family responsibilities and for the development of women’s history. This essay is about a woman-historian who pursued a brilliant academic career, established women’s history as an independent research sphere and actively aided her colleagues all over the world.

 

Key words: Karen Offen, women’s history, autobiographical essay.

 

 

Karen Ofen esė vertėjos istorikės Dalios Leinartės įvadinis žodis

 

Istorikė Karen Ofen – vyresnioji Stenfordo universiteto Moterų ir lyčių tyrimo instituto mokslinė bendradarbė. Ji yra moterų istorijos tyrinėtoja, plačiai žinoma Amerikoje ir užsienio šalyse. Fundamentalios Karen Ofen knygos „European Feminisms, 1700–1950: A Political History“ (Stanford University Press, 2000), „Paul de Cassagnac and the Authoritarian Tradition in Nineteenth‑Century“ (France Garland Press, 1991), „Women, the Family, and Freedom: The Debate in Documents, 1750–1950“, bendraautorė su Susan Groag Bell (2 tomai, Stanford University Press, 1983) ir kitos yra gerai žinomos ir Lietuvos mokslininkėms. Karen Ofen priklausė ir priklauso daugeliui tarptautinių istorikų komitetų ir draugijų. Įdomu tai, kad stulbinamą tarptautinę istorikės karjerą ši moteris pasiekė formaliai nepriklausydama nė vienai akademinei struktūrai. Už savo darbą, netgi Stenfordo universitete, Karen Ofen niekada nėra gavusi algos. Šios moters karjera – tai nepriklausomos profesionalios istorikės kelias, kuriuo ji pasuko siekdama įgyvendinti savą istorijos rašymo ir jos kūrimo viziją. Viziją, kuri 8-ojo dešimtmečio Amerikos akademiniame gyvenime nebuvo palanki istorikei, rašančiai moterų istoriją. Savo esė „Prieš vėją: nepriklausomos istorikės karjera“ Karen Ofen apie tai ir pasakoja. Esė pirmą kartą buvo publikuotas leidinyje „Voices of Women Historians“, sudarytoja Eilyn Boris (Eileen Boris) ir Nupur Chaudhuri (Nupur Chaudhuri). Karen Ofen taip pat yra aktyvi moterų istorijos propagauotoja ir apskritai daugelio visuomeninių iniciatyvų pradininkė. Ji įkūrė virtualų moterų istorijos muziejų http://www.imow.org/community/blog. Asmeninę Karen Ofen interneto svetainę rasite adresu: http://www.karenoffen.com/.

 

 

Esė

 

Gimiau Amerikoje, Aidaho valstijos pietuose, plytinčiuose vakarinėje Uolėtųjų (Rocky) kalnų papėdėje, kur iki pat XX a. pradžios ne itin galėjai justi žmonių atnešamas ir sukuriamas permainas. Aidaho istorija nėra gausi rašytinių šaltinių, tačiau žinoma, kad valstija buvo tarpinė emigrantų stotelė pakeliui į Amerikos Vakarus. Kita vertus, ši žemė garsėja grožiu. Ją supa nuostabūs kalnai ir giedrą dieną gali pamatyti jų viršūnes, dunksančias už daugelio kilometrų. Miestelis, kuriame užaugau, vadinasi indėnų genties vado vardu ir driekiasi išilgai tarp nuostabiųjų kalnų ir kažkada išsiveržusios lavos. Tiesa sakant, miestelis įsikūręs dykumoje, o bulvių ir javų laukus aplinkui nuolat drėkina Gyvatės (Snake) upės vanduo, kuris atkeliauja iš Kolumbijos baseino. Vienaip ar kitaip, tai nebuvo vieta, galėjusi subrandinti profesionalę istorikę.

 

Kai buvau jauna, aš ir nejaučiau ypatingo susidomėjimo istorija, juo labiau Europos istorija, vėliau tapusia mano viso gyvenimo aistra. Ilgą laiką mėginau sau pačiai paaiškinti, kaip aš pasirinkau šią profesiją ir kodėl man teko tiek daug kovoti, kad įsitvirtinčiau joje. Kita vertus, šiam klausimui neskyriau tiek daug dėmesio, kiek savo tyrimams. Tačiau kai pradėjau vertinti savo kaip mokslininkės nueitą kelią, panašiai kaip Karolina Stydman (Carolyn Steedman) supratau, jog „tam, kad suprastum žmogaus praeitį, reikia perprasti vietą ir aplinką, kurioje jis formavosi“[1].

 

Dabar galiu tvirtinti, kad Aidahas, kuris iš esmės neturėjo istorijos, įžiebė manyje poreikį atrasti tą istoriją. Taigi, tik Aidaho ir jo aplinkos dėka Europos moterų istorija tapo mano profesija ir viso gyvenimo darbu. Žinoma, niekas tuo metu negalėjo nuspėti, kad būtent Vakarų Europos feminizmo istorija taps mano tyrinėjimų objektu. Ir juo labiau niekas nebūtų atsakęs, kodėl mano dėmesį ypač patrauks prancūzų kultūra.

 

Nors mano tėvų šeima į Ameriką atkeliavo iš Europos, ji neturėjo jokių šaknų Prancūzijoje. Apskritai keista, kad mane pradėjo jaudinti tautinis identitetas ir genealogija, nes juk buvau kilusi iš rasiniu požiūriu vienalytės šeimos. Tačiau mano paieškos atskleidė, kad giminėje vis dėlto būta perėjimų iš vieno tikėjimo į kitą ir ilgų savo tapatybės ieškojimų. Mano protėviai atkeliavo iš Anglijos, Škotijos, Vokietijos, Norvegijos ir Švedijos. Giminės vyrai paprastai tapdavo fermeriais, dvasininkais, amatininkais, kepėjais, virėjais ir advokatais. Tarp jų nebuvo nė vieno fabriko darbininko, juo labiau darbininkų profsąjungos nario. Mano giminės moteriškoji pusė tapdavo arba mokytojomis, arba namų šeimininkėmis.

 

Svarbu pabrėžti, kad abu mano tėvus užaugino ir išauklėjo moterys, gimusios Skandinavijoje. Jų šeimos vėliau emigravo į Ameriką. Abu mano seneliai buvo menko išsilavinimo, bet abiems rūpėjo nusimesti savo europietiškas tradicijas ir perimti naujas, kad vaikams būtų suteiktos visos galimybės įsitvirtinti JAV. Tad kai būdama mokinė nuolat mąsčiau apie savo tapatybę, tai dariau ypatingoje aplinkoje: iš vienos pusės tai buvo 5-ojo ir 6-ojo dešimtmečio emigrantų šeima, siekusi kuo labiau suamerikonėti. Iš kitos pusės, aš gyvenau valstijoje, kurioje balsavimo teisės moterims buvo suteiktos dar 1896 m. Žinoma, nedaug to meto Aidaho valstijos gyventojų galėjo suvokti, kas yra Froido savianalizė, ir tik keletui Aidaho moterų šį tą reiškė 1963 metais Beti Fridan (Betty Friedan) ištarta frazė: „problema, kurios neįmanoma įvardinti“. To meto mano aplinkos moterys vis dar turėjo užtektinai kito darbo nei leisti sau mąstyti apie save.

 

Jau gerokai anksčiau, negu man pavyko ištyrinėti europietiškas savo prosenelių šaknis, aš pradėjau ypač žavėtis europiečiais ir visiškai sąmoningai suvokiau, kad galiu apsispręsti būti tuo, kuo aš noriu. Kodėl Europa? Todėl, kad Europa ilgai buvo „kontinentas Nr. 1“ (kaip pasakė vienas New York Times Book Review apžvalgininkas), kuris lėmė modernaus pasaulio likimą. Be to, aš buvau pokario vaikas ir nuolat girdėjau jaudinančias kalbas apie Europos politiką. Ypač susidomėjau Prancūzija ir jos kultūra, kurią atradau pasaulio žemėlapiuose, gražiai iliustruotose knygose ir žurnale „Life“. Girdėdama apie įvykius Normandijoje ir sąjungininkų išsilaipinimą 1944 metais, aš godžiai sekiau žinias apie sąjungininkų kovą su naciais Normandijoje, nors tuo metu mano pačios dėdė dalyvavo JAV karinio laivyno veiksmuose prieš japonus Ramiajame vandenyne.

 

Mano susidomėjimą Europa skatino ne tik nuostabios pasakų knygos ir gražiai iliustruoti albumai su Burgundijos princesėmis, bet ir tai, kad uoliai lankiau baleto mokyklą ir kasdien girdėjau prancūziškus keistus terminus – jeté, plié, sauté, pirouette, juos lydėjo Mocarto ir Malerio muzika, kurios aš klausiausi, o vėliau skambinau pati. Mano kambaryje ant sienos kabėjo prancūzų dailininko Viljamo Bogero (William Bouguereau) 1896 metais nutapyto paveikslo reprodukcija, kurioje pavaizduota jauna mergina. Tik po daugelio metų sužinojau, koks garsus buvo dailininkas ir jo paveikslas, o dar vėliau pamačiau originalą muziejuje. Į mane kaip ir kadaise žvelgė jauna, savimi pasitikinti mergina. Tuomet, jaunystėje, aš slapta tikėjau, kad vieną dieną ta mergina atskleis man savo paslaptį.

 

Būdama karo vaikas, aš neišvengiamai domėjausi geopolitika ir tuo, kaip žodžiai „valdžia“, „Amerika“, „nacija“ ir „pergalė“ paveikia mano pačios gyvenimą. Mano gimtasis miestelis buvo tranzitinis centras, per jį buvo vežami kroviniai iš Jutos valstijos ir Didžiojo Solt Leik Sičio iki Gyvatės upės. Miestelio geležinkelis ypač traukė emigrantus ir jų šeimas iš Vidurio Europos, Amerikos pietinių valstijų ir Amerikos vidurio Vakarų. Šalia atvykėlių nuolat matydavau Banok-Šošone (Bannock-Shoshone) indėnų genties gyventojus iš Fort Holo (Fort Hall) rezervato ir vietinius miestelio kinus. Visi tai ugdė manyje jausmą, kurį dabar vadiname „įvairove“. Be to, miestelio kultūroje vyravo mormonai (dauguma jų ypač patriarchalūs). Tačiau mano tėvas atsisakė įsijungti į šį religinį judėjimą ir mūsų šeima liko nuošalyje. Taip aš ir mano draugai žydai, katalikai ir kiti ne mormonai anksti suvokėme, ką reiškia būti mažuma. Protestantai ir tie buvo mažuma mūsų miestelyje, skendinčiame mormonų kultūroje. Tačiau miestelyje su viena vidurine mokykla nebuvo kitos išeities kaip visiems susieiti su visais. Čia nedaug tereiškė ir „klasė“, nes beveik visi miestelio gyventojai ekonominiu požiūriu buvo panašūs. Socialiniai ryšiai išties buvo glaudūs, išskyrus mažas juodųjų bendruomenes (geležinkelio darbuotojai ir padavėjos) ir indėnų rezervatą, nors skautės mergaitės mėgino juos įtraukti į mūsų gretas. Pavyzdžiui, mano „jaunesnioji sesuo“ vidurinėje mokykloje buvo talentinga juodaodė ir mes nuoširdžiai džiaugdavomės matydamos panašias į ją mūsų skaučių vasaros stovyklose. Miestelio aplinkoje etniškumas, religija ir, svarbiausia, elgesys (kaip antai, ar mergaitė buvo „greita“, ar ne) buvo svarbūs vertinant žmones. Išsilavinimas taip pat buvo suvokiamas kaip tiesus kelias į karjerą ir galimybę ištrūkti į labiau atvirą visuomenę. Tuo metu pietų Aidahas galėjo pasiūlyti vos keletą profesinių galimybių jaunai merginai ar vyrui. Jauni ir gabūs žmonės buvo kviečiami atvykti į Aidaho valstiją. O Aidaho vidurinės mokyklos absolventai išvykdavo studijuoti į kitus miestus: Solt Leik Sitį, Denverį, Sietlą, Portlandą, San Franciską ar Los Andželą.

 

Mano tėvų šeimoje dukros buvo labai gerbiamos ir niekam nekilo abejonių, kad mano jaunesnė sesuo ir aš privalome mokytis aukštojoje mokykloje. Tėvas (bet ne jo broliai) turėjo aukštąjį išsilavinimą. Mano sesuo, teta ir jų tetos taip pat turėjo aukštojo mokslo diplomus. Man niekada nekilo net mintis, kad mergaitė negalėtų įgyvendinti savo planų ir svajonių vien todėl, kad ji buvo moteriškos lyties. Be to, aš buvau aistringa Nensės Dru (Nancy Drew) apsakymų skaitytoja. Nuo pat vaikystės man atrodė kvaila slėpti savo talentą arba paaukoti savo aspiracijas dėl vietinių vaikinų dėmesio, kurie, beje, neretai buvo daug menkesnio išsilavinimo negu vietinės merginos. Mano teta su trupučiu sarkazmo mėgdavo kartoti: „Ištekėti labai lengva. Nebent mergina yra ypatinga!“ Tad aš išmokau tikėti savimi ir savo galimybėmis; buvau tvirta savo įsitikinimais ir puoselėjau didelius planus. Veikiausiai išmokau pasiekti savo pergales nekeisdama ir nekovodama su sistema. Buvau įsitikinusi, kad didžiulės permainos įmanomos keičiant save, o ne viską aplinkui.

 

Pasitikėjimas savimi ir nuoseklus darbas davė vaisių, kai buvau 17 metų. Aš pasirinkau sunkiausius vidurinės mokyklos baigiamuosius egzaminus ir buvau labai gerai įvertinta. Buvau išrinkta pirmąja abituriente tarp visų 400 mokinių. Be to, gavau „General Motors“ įvertinimą, Betės Kroker (Betty Crocker) „būsimos metų merginos“ įvertinimą (išrinko vertindami pagal egzamino rezultatus, o ne visų mokslo metų darbą), taip pat tapau pripažinta siuvėja ir pianiste ir labai gabia golfo žaidėja. Dar gavau prizą už visuomeninį lyderiavimą – to meto mergaitei tai buvo aukščiausias galimas pasiekimas. Šis laimėjimas dar labiau sustiprino mano įstitikinimą, jog mergina gali pasiekti viską, kad taptų geriausia moterimi. Nors tai buvo šeštasis dešimtmetis, aš nepritariau Vini Brein (Winnie Breine) nuomonei apie jaunas, baltas ir pasimetusias amerikietes“[2]. Patyrimas, kurio įgijau pietų Aidahe, suteikė man pasitikėjimo net šeštame dešimtmetyje.

 

Nors vietiniai mano gimtojo miestelio gyventojai pirmųjų vaikų lopšelių ir darželių atsiradimą ar priešpiečių dalijimą mokykloje vertino kaip komunistų suokalbį siekiant sugriauti Ameriką, man neatrodė, kad to meto aplinka buvo labai gniuždanti. Veikiausiai jau žinojau, kad greitai ji neturės su manimi nieko bendra. Be to, aš ir tuomet visada galėjau sėsti ant dviračio ir patraukti į kalnus. Arba pabėgti su automobiliu į mišką, arba nuvykti į kokią įdomią vietą traukiniu. Aš įgijau vairavimo teises (bet ne automobilio raktelius) būdama keturiolikos, ir tai suteikė tam tikros laisvės. Neretai mano paaugliška kova su aplinka pasireiškė atsisakymu lošti bridžą ir kartoti lotyniškas frazes. Bridžas man atrodė (stebint savo motiną ir jos drauges) per daug laiko atimantis užsiėmimas. Lotynų kalbos nesimokiau, nes norėjau išmokti gyvų, o ne mirusių kalbų: ispanų, prancūzų, italų ar vokiečių. Turėdama šį tikslą, susidraugavau su keletu mokinių iš Europos, kurie atvyko į mūsų mokyklą per mainų programą. Viena jų tapo mano ilgamete drauge.

 

Priešingai negu kiti gabūs ir jauni aidahiečiai, aš neišvykau studijuoti į Amerikos rytinės pakrantės universitetus. Nepasinaudojau galimybe studijuoti ir Stenfordo universitete (dideliam savo klasės auklėtojos nusivylimui). Pagalvojau, kad grįšiu ten vėliau – tą ir padariau. Pasirinkau Aidaho universitetą Maskvoje, tą patį, kurį buvo baigę abu mano tėvai. Galvojau pasirinkti matematiką ar kitus tiksliuosius mokslus. Tai buvo 1957 metai, „Sputniko“ era, ir buvau įsitikinusi, kad Amerikai reikia gerų mokslininkų. Tačiau po dvejų metų chemijos ir inžinerinės fizikos studijų tarp vyrų, pradėjau jausti nuolatinę izoliaciją. Be to, jau mokėjau prancūzų kalbą ir kaip pasirenkamuosius kursus lankiau nuostabias dėstytojo Čarlio Ledžino (Charles LeGuin) paskaitas apie Vakarų civilizaciją. Dėstytojas buvo feministės ir fantastinių novelių rašytojos Uršulės Ledžin (Ursula LeGuin) vyras. Tad netrukus staiga nutraukiau savo chemijos studijas ir perėjau į istorijos fakultetą. Aš niekada nesigailėjau tai padariusi (nors LeGuin šeima išvyko į Portlandą). Netrukus jų vietą užėmė profesoriai Robertas Haris (Robert Harris) ir Fredas Vinkleris (Fred Winkler), kurių dėka nuosekliai išstudijavau Europos politinę, intelektualinę, kultūros ir diplomatijos istoriją. Taip pat lankiau Viljamo S. Grivo (William S. Greever) paskaitas apie Amerikos istoriją. Man atrodė, kad istorija yra visų mokslų karalienė. Tokia įtraukianti ir tokia uždeganti... Be to, praktiška ir labai naudinga. Kaip mažas alkanas šunytis puoliau prie istorijos – tokios, kokia ji tuomet buvo. Tada dar nesuvokiau, kad tai disciplina, įsileidžianti tik vieną kitą moterį, nekalbant apie istorikes, išties pasiekusias aukštumų. Tokių nebuvo. Man net neatėjo į galvą pasiteirauti savo profesorių apie perspektyvas istorijos moksle.

 

Šiandien galvodama apie savo istorijos studijas universitete galiu pasakyti, kad nė vienas paskaitų kursas nebuvo skirtas moterų istorijai. Paskutiniais studijų metais draugė rekomendavo man perskaityti J. Kristoferio Heroldo (Christopher Herold) Mistress to an Age: A Life of Madame de Staël“ (1958). Knyga man labai patiko (nors šiuolaikinės feministinės jos interpretacijos man patinka labiau negu pati knyga). Kai studijavau bakalaurą, susidurdavau su moterų problematika ir taip susipažinau su Merės Volstonkraft (Mary Wollstonecraft) „Vindication of the Rights of Woman“ (1791) ir Džono Stiuarto Milio (John Stuart Mill) „The Subjection of Women“ (1869). Be to, knygyne nusipirkau liūdnai pagarsėjusį antifeministinį Lunbergo (Lundberg) ir Farnamo (Farnham) pamfletą „Modern Woman: The Lost Sex“ (1947). Kol nebuvau perskaičiusi šios knygos, man niekada nešovė į galvą, kad moterys „išlieka viena esminių neišspręstų modernios civilizacijos problemų“, ir ta knyga man pasirodė labai radikali[3]. Tuo pat metu man teko susipažinti su antropologe Margarete Mid (Margaret Mead), kuri skaitė viešą paskaitą mūsų universitete. Ji paliko neišdildomą įspūdį – buvo nepaprastai energinga, intelektuali ir, svarbiausia, išmintinga. Mid padarė nors neįprastą ir netradicinę, bet išties išskirtinę karjerą. Ji buvo viena tų, kurie patys lemia savo likimą. Nepamenu, ar man dar kada teko su ja kalbėtis, bet Mead man tapo tyliu autoritetu ir dvasiniu vadovu.

 

Tuo metu, kai dauguma mano buvusių klasės draugių baigė mokyklą, ištekėjo ir gimdė vaikus (nors ne visada šia seka!), 1961 metais aš gavau Fulbraito (Fulbright) stipendiją, palikau Aidahą ir išvykau į Prancūziją. Įdomu tai, kad nors trumpam buvau atskridusi į Niujorką, niekada nemačiau nei Bostono, nei Vašingtono, nei jokio kito Amerikos rytinės pakrantės miesto. Tai padariau neblogai susipažinusi su Vakarų Europa. Vėliau, kai supratau, kad beveik visos mano kolegės istorikės studijavo istoriją moterų koledžuose Amerikos rytinėje pakrantėje arba įgijo solidų išsilavinimą kituose prestižiniuose universitetuose ir išsaugojo ryšius, užsimezgusius dar Studentų demokratų draugijoje (tuo tarpu mano universitete Studentų demokratų draugija buvo laikoma ypač radikalia organizacija), aš pradėjau pavydėti. Neturėjau kuo didžiuotis, nes vienintelė Lorelė Tečer Ulrich (Laurel Thatcher Ulrich) buvo žymi ir daug pasiekusi istorikė iš Aidaho valstijos, bet aš ją sutikau gerokai vėliau. Tad jau studijuodama universitete suvokiau, kad savo profesinėje karjeroje neturiu jokios pagalbos ir dvasinės atramos, ir ją man reikės susikurti pačiai.

 

Po metų studijų Prancūzijoje ir kelionių po Vakarų Europą (jų metu perskaičiau Simonos de Bovuar (Simone de Beauvoir) „The Second Sex“, kuri man pasirodė tokia pat radikali kaip ir anksčiau skaityta „Modern Woman: The Lost Sex“), per Panamos kanalą grįžau į Šiaurės Kaliforniją ir tais pačiais metais įstojau į istorijos magistro studijas Stenfordo universitete. Išgyventi finansiškai padėjo keletas nedidelių stipendijų ir darbas moterų bendrabutyje. Kai kurios mano bendrabučio studentės patraukė į Misisipės valstiją ir įsijungė į judėjimą už pilietines teises, kitos merginos leido vasarą dirbdamos Vietname. Visos jos buvo labai subrendusios, sąmoningos, apsišvietusios ir, kita vertus, labai naivios. Niekaip negalėjau suvokti, kodėl tos merginos neskyrė visos savo energijos ir žinių tam, kad įgyvendintų lygybės ir laisvės principus savo pačių aplinkoje.

 

Stenfordo Istorijos fakultetas netrukus pademonstravo, kaip jie supranta mano feministinius įsitikinimus, ir čia aš praktiškai sužinojau apie seksizmą būsimoje savo profesijoje. Pradedant universiteto tualetais, kuriuose karaliavo vien vyrai, ir baigiant profesūros teiginiais, kad moterys istorikės negali ir net neturi svajoti apie daktaro disertacijas, jau nekalbant apie tai, kad jos apskritai galėtų dėstyti istoriją universitete. Mūsų vadovas ir garsus diplamatijos istorikas Tomas A. Beilis (Thomas A. Bailey) kalbėjo mums, kad merginoms turi pakakti magistro studijų ir vidurinės mokyklos mokytojos statuso. Aš pasiryžau paneigti jo šnekas, ir būdama magistrė padaviau prašymą doktorantūros studijoms. Dideliam mano pačios nustebimui, buvau priimta ir net gavau nedidelę stipendiją.

 

1965 metais ištekėjau už Džordžo Ofeno (George Offen), kurį sutikai lifte ir kuriam neatrodė, kad visos protingos merginos būtinai yra negražios. Kai norėjau įsidarbinti, vėl patyriau, kas yra diskriminacija ištekėjusių moterų atžvilgiu. Baigdama rašyti disertaciją, padaviau prašymą dėl lektorės pareigų Stenfordo universitete. Man buvo atsakyta ir paaiškinta, kad ištekėjusioms moterims darbas „nereikalingas“. Interviu metu jau laukiausi pirmojo vaiko ir aiškiai suvokiau, kad mano asmeniniu gyvenimu gali manipuliuoti darbdavys. Tapo akivaizdu, kad šeima ir akademinė karjera yra visiškai nesuderinami. Tačiau nežinojau, kas manęs dar laukia ateityje.

 

Tad kaipgi moteris istorikė derino darbą ir šeimą? 1971 metais šis klausimas man tapo milžiniška problema. Juo labiau, kad tuo metu tik 13 proc. doktorantūros studentų visoje Amerikoje sudarė moterys, o „antrosios bangos“ feminizmo atneštos permainos dar tik įsibėgėjo. Disertaciją tema „Politinė Paul de Cassagnac karjera“ baigiau rašyti 1970 metais, t. y. po penkerių metų tyrinėjimų. Mano vyras, buvęs karinių oro pajėgų karininkas, taip pat baigė Stenfordo universitetą ir taip pat buvo karo Vietname priešininkas. Tuo metu aš smarkiai įsitraukiau į kovą už moterų teises ir ta kova nuolat sutapdavo su kritiniais mano asmeninio gyvenimo momentais: kai vieną 1970 metų liepos rytą mėginau nugalėti rytinį pykinimą, žurnale „Time“ perskaičiau pritrenkiantį Keitės Milet (Kate Millett) straipsnį „Seksualinė politika“; o kai įnirtingai lapas po lapo spausdinau disertaciją, sužinojau apie didžiulį mitingą Niujorke minint 50-ąsias moterų kovos už pilietines teises Amerikoje metines. Tų pačių metų rugsėjį ar spalį Džordžas ir aš surengėme vakarėlį draugams mano disertacijos gynimo proga ir kartu pranešėme jiems apie greitą mūsų pirmojo vaiko atėjimą į šį pasaulį. Veikiausiai galite atspėti, kuri naujiena mūsų svečiams padarė didesnį įspūdį. Mane tai erzino ir žeidė. Tuomet nutariau, kad atsinešiu kūdikį į diplomo teikimo ceremoniją 1971 metų birželį. Tai buvo nauja. Šokiruojanti idėja buvo ir ta, kai pasiūliau paremti tik besikuriančią Stenfordo universiteto moterų organziaciją pinigais, gautais kepant ir parduodant „lyčių pyragėlius“.

 

8 dešimtmečio viduryje aš jau buvau dviejų nuostabių ir visko norinčių smalsių dukrų mama. Kalbant apie vadinamąsias „karjeros galimybes“, visų pirma mane ribojo geografinės aplinkybės – mano vyras vis dar tęsė studijas Stenfordo universitete ir mes negalėjome išvykti iš Kalifornijos. Kita vertus, abu apsisprendėme, kad turime likti taip visų trokštamoje valstijoje. Juk gyvenome ne tik dieviško klimato sąlygomis, bet ir buvome apsupti visų įmanomų kultūros teikiamų galimybių ir nuostabiai turtingų mokslinių bibliotekų. Mūsų visai neviliojo perspektyva gyventi atskirai ir kartkartėmis susitikti. Be to, aš išties neprivalėjau uždirbti pinigus, nes mano vyras iškeitė akademinę inžinieriaus karjerą į labai gerai apmokamą darbą pramonėje. Galiu sakyti, kad mane lydėjo sėkmė, nes 8 dešimtmečio pradžioje aš vis tiek nebūčiau radusi lektorės darbo nė viename Kalifornijos universitete. Nebūčiau gavusi net valandinio ir labai menkai apmokamo istorijos dėstytojos darbo.

 

Kita vertus, skirtingai negu kai kurie kairuoliškomis idėjomis susižavėję mano draugai, aš nemaniau, kad mokslinė istorikės karjera įmanoma tik turint „tikrą“ darbą institucijoje. Aš taip pat nemaniau, kad toks „tikras“ darbas ir alga yra vienintelis būdas ištekėjusiai moteriai jaustis šeimoje pilnavertei ir neišlaikomai vyro. Dėkui dievui, Kalifornija buvo valstija, kurioje žmonių tarpusavio santykiai ir apskritai visas gyvenimas buvo grindžiamas daugiausia bendruomeniniu darbu ir bendravimu. Bet kuris asmuo galėjo daug nuveikti rodydamas asmeninę iniciatyvą, būti įvertintas aplinkinių ir gerbiamas. Be to, Džordžas ir aš sutarėme, kad mūsų santuoka yra partnerystė, kurią mes abu praturtiname savomis ir skirtingomis savybėmis, darbais ir pan. Aš tapau labai aktyvia mokyklos tėvų komiteto nare. Taip pat daug darbavausi Moterų istorikių Vakarų pakrantės asociacijoje (the Western Association of Women Historian, WAWH) ir nuoširdžiai vykdžiau begales iniciatyvų remiant istorikes. Žinoma, sulaukdavau savo kolegių istorikių pagalbos, kai jos beviltiškai trūko. Ypač man padėjo Linda Kerber (Linda Kerber).

 

8 dešimtmetyje buvau labai aktyvi istorikių draugijų veikėja ir priklausiau Moterų istorikių koordinaciniam komitetui (Coordinating Committee on Women in the Historical profession, CCWHP), ypač 1972–1977 metais. Buvau komiteto sekretorė-iždininkė ir susipažinau su daugeliu nuostabių istorikių ne tik Vakarų pakrantėje, bet ir visoje Amerikoje. Daug ko išmokau iš Berenisės Kerol (Berenice Carroll) ir Hildos Smit (Hilda Smith), taip pat bendraudama ir dirbdama su Džorde Bel (Jordy Bell) ir Sendi Kuper (Sandi Cooper). Dirbau visiškai savęs negailėdama ir siekdama, kad CCWHP narių sąrašas nuolat ilgėtų ir ji taptų matoma Amerikos istorikų asociacijoje (American Historical Association, AHA). Beje, Džordžas man taip pat padėjo atspausdinadams kompiuteriu tekstus – tuo metu tai buvo didelė naujiena.

 

Visos mes uoliai ir nenuilstamai sergėjome, kad mūsų profesijoje moterys pradėtų užimti joms deramas pozicijas ir jas imtų vertinti: nuolat skatinome istorikes dalyvauti kokiose tik galima konferencijose, skaityti pranešimus ir kuo plačiau populiarinti moterų istoriją kaip atskirą tyrinėjimų sritį. Tai mes darėme dirbdamos ir bendraudamos su Vakarų pakrantės istorikų organizacijomis (WAWH) ir Amerikos istorikų asociacijos (AHA) Moterų komitetu (Committee on the Status of Women). Kai 1983–1986 metais buvau Moterų istorikių koordinacinio komiteto (CCWHP) narė, pradėjau suvokti, kokį didelį darbą ši organizacija atliko Amerikos istorikų asociacijoje (AHA), parodydama ir iškeldama moterų istorikių vaidmenį ir jų pasiekimus. Vėliau buvau Amerikos istorikų asociacijos Tarptautinio aktyvizmo komiteto (AHA Committee on International Historical Activities) ir Tarptautinio istorijos mokslų komiteto (International Federation for Research in Women’s History, IFRWH) narė. Be to, buvau Tarptautinės moterų istorijos tyrinėtojų federacijos (WAEH) įkūrėja ir atsakinga vadovė (1987–1995 m.) bei Vakarų pakrantės moterų istorikių asociacijos (WAWH) prezidentė (1991–1993 m.). Visos šios pareigos reiškė nesuskaičiuojamą daugybę valandų, paskirtų mano kolegėms istorikėms ir jų padėčiai gerinti. Taip pat moterų istorijai ir tam, kad būtų praplėstas istoriškumo suvokimas[4]. Dirbdama petys petin su tokio ryškumo žvaigždėmis kaip istorikės Linda Levi Pek (Linda Levy Peck), Alicija Kesler-Haris (Alice Kessler-Harris), Merė Bet Norton (Mary Beth Norton), Nencė Liman Riolker (Nancy Lyman Roelker), Natali Zemon Deivis (Natalie Zemon Davis) ir Norali Frenkel (Noralee Frankel), aš tapau ne tik mokslininke, bet ir suvokiau profesinio aktyvizmo ir kolegialumo svarbą ir reikšmę.

 

Nors niekada nepriklausiau istorijos katedrai ir nebuvau mokslininkė ar dėstytoja, gaunanti universitetinį atlyginimą, jau 8 dešimtmečio pradžioje pradėjau nepriklausomus moterų ir lyčių istorijos tyrinėjimus. 1972 metais drauge su Doris Mido (Doris Meadows) parengiau ir dėsčiau (be jokio atlyginimo) pirmąjį Vakarų moterų istorijos kursą Stenfordo universitete. Tame paskaitų kurse mes apėmėme moterų istoriją nuo antikinės Graikijos laikų iki pat XX a. Parengėme šį kursą per 10 savaičių! Žinoma, tokiam entuziazmui įtakos turėjo vis labiau įsiplieskiantis moterų judėjimas, jo keliami klausimai ir reikalavimai. Tam nereikėjo jokių vadinamųjų „savivokos grupių“, be to, nebūčiau turėjusi laiko jas lankyti. Mano istorinis išsilavinimas iš esmės buvo sutelktas į politinę ir intelektualinę Europos istoriją. Tačiau apgynusi daktaro disertaciją, aš visa galva panirau į moterų istoriją, komparatyvinį feminizmą ir lyčių analizę. Iš esmės tai buvo naujos studijos. Tačiau aš išlaikiau savo pradinius interesus nepakitusius, keitėsi tik moksliniai istoriniai metodai. Ne taip kaip daugelis mano kolegių istorikių, aš atėjau į moterų istoriją ne kaip socialinės istorijos atstovė ar politikuojanti kairuolė, bet po itin tradicinių istorijos studijų, kurios buvo sustiprintos gyvenimo realijų ir problemų. Apskritai istorija kaip profesija man tapo glaudžiai susijusi su mano asmeniniais pasirinkimais ir interesais realiame gyvenime. Aš pamačiau, kaip istorinės žinios apie moteris gali būti panaudojamos sprendžiant šiuolaikines moterų problemas: tiek asmenines, tiek politines. Tokia asmeninio ir profesinio gyvenimo simbiozė man patiko ir mane žavėjo. Aš daug išmokau, jaučiausi apsupta kolegų ir bendraminčių ir vis labiau įsitikinau, kad pasirinkau teisingą kelią.

 

Tad gal labiau paakinta drąsos nei kieno kito, tęsiau savo istorinius tyrinėjimus. Moterų istorija tapo man priemone formuluojant moterų problemas, o moterys istorikės tapo mano bendruomene. Pagaliau radau aplinką ir kontekstą, kuriame jaučiausi sava. Rimtai išstudijavau demografinę ir šeimos istoriją, įgijau ekspertinių žinių nacionalizmo ir geopolitinės istorijos klausimais ir iš lėto lipdžiau neįprastą, tačiau labai priimtiną nepriklausomos mokslininkės karjerą ir mėginau išsiaiškinti, kiek daug bus galima pasiekti einant šiuo keliu. Daugelis naujų galimybių atsivėrė, kai tapau Stenfordo universiteto Moterų ir lyčių tyrimo instituto bendradarbe. Dabar esu šio instituto vyr. mokslinė bendradarbė, tačiau buvau ir tebesu asocijuota instituto narė ir niekada negavau universitetinės algos.

 

Kai pradėjau savo mokslinę karjerą 1970 m. pradžioje, niekas dar nekalbėjo apie alternatyvias akademines karjeras. Visi tik kartojo apie perpildytą mokslininkų ir dėstytojų rinką. Tiesa sakant, įsisavindama naujus mokslinius interesus, turėdama vyrą, namų ūkio darbus ir du mažus vaikus, aš tikrai nesijaučiau „bedarbe“. Gal greičiau nuolat „persidirbusi“. Toks žodis geriau tiktų apibūdinti mano tuometinę būklę. Beje, nors ir stengiausi sudominti leidėjus savo disertacija, man nepavyko jos publikuoti beveik dvidešimt metų. Nėra ko slėpti – man beliko kolekcionuoti laiškus, kuriuos man siuntė pačių garsiausių Amerikos universitetų leidyklos, pranešdamos „blogą naujieną“[5]. Tiesa sakant, gerą dešimtmetį po disertacijos gynimo aš apskritai nieko nepublikavau. Vertinant mokslininko vyro akimis, toks elgesys, kaip dar 1975 metais taikliai pasakė Arlis Hošildas (Arlie Hochschild), nereiškė nieko kito, tik „šaltą mirties bučinį“ kovoje dėl pastovios vietos universitete[6]. Tai gal ir gerai, kad niekada net nepradėjau įsitvirtinimo universitete proceso: vis tiek jau buvau pažeidusi nerašytas, bet visiems galiojančias ir visų priimtas to proceso taisykles.

 

Vis dėlto galimybė pačiai formuoti savo karjerą turėjo ir privalumų. Ypač tai susiję su darbų publikavimu. Aš sudariau ir 1977 metais publikavau istoriografiniu požiūriu naują šaltinių rinkinį „Third Republic/Troisième République“, kurį sudarė straipsniai iš prancūzių moterų istorijos. Mano pirmosios dvi „tikros“ knygos buvo ne tik apie moteris, bet parengtos drauge su bendraautorėmis. Tai buvo dokumentų rinkinys: „Victorian Women: A Documentary Account of Women's Lives in Nineteenth-Century England, France, and the United States“ (Stanford University Press, 1981). Dirbome šešių mokslininkių komanda: dvi redaktorės – Erna Olafson Helerstein (Erna Olafson Hellerstein) ir Leslė Parker Hium (Leslie Parker Hume) bei istorikės – Estelė Fridman (Estelle Freedman), Barbara Gelp (Barbara Gelpi), Merilina Jalom (Marilyn Yalom) ir aš. Kitas dokumentų rinkinys buvo „Women, the Family, and Freedom: The Debate in Documents, 1750–1950“ (2 tomai, Stanford University Press, 1983). Jį parengiau drauge su kolege iš Stenfordo universiteto Siusana Grog Bel (Susan Groag Bell).

 

Šie dokumentų rinkiniai buvo parengti atsiliepiant į universitetinių studijų programas, kai nuolat buvo jaučiamas publikuotų šaltinių trūkumas. Nacionalinis humanitarinių mokslų fondas (National Endowment for the Humanities, NEH) suteikė pirmąją finansinę pagalbą šiai Stenfordo universiteto parodytai iniciatyvai publikuoti moterų istorijos šaltinius. Tuo metu kitas itin naujas istoriografiniu požiūriu darbas – komparatyvinė feminizmo istorija – buvo visiškai parengtas mano ir Susanos. Mes jį pačios asmeniškai finansavome. Reikia pabrėžti, kad dauguma mūsų kolegių mus rėmė ir pagelbėjo kiek tik galėdamos. Abu dokumentų rinkiniai iki šiol plačiai naudojami universitetinių studijų programose. O knyga „Women, the Family, and Freedom“ apskritai tapo plačiai pripažinta ir buvo naudojama kaip vadovėlis keturiuose Koledžų mokytojų vasaros seminaruose. Šie seminarai vyko Stenfordo universitete 1980-aisiais ir 1990-aisiais drauge su Istorijos fakultetu ir buvo remiami Nacionalinio humanitarinių mokslų fondo (NEH). Manau, kad Susan ir aš buvome vienos pirmųjų nepriklausomų mokslininkių, gavusios Nacionalinio humanitarinių mokslų fondo (NEH) stipendijas. Kita vertus, mes niekada net nebūtume sužinoję apie galimybę vadovauti mokytojų kursams, jei ne atsitiktinis kvietimas dėstyti vieną semestrą Stenfordo universiteto Istorijos fakultete.

 

1987 metais publikavau antrąjį moterų istorijos straipsnių tomą. Šį kartą kaip specialų žurnalo History of European Ideas“ (t. 8, nr. 4–5) numerį. Mano pačios pirmoji monografija (parašyta daktaro disertacijos pagrindu) ir pirmieji autoriniai straipsniai pasirodė lygiagrečiai dirbant visus kitus darbus. O kitus dviejų knygų rankraščius parengiau tik dabar, nes nuolat buvau užsiėmusi pašaliniais darbais[7]. 9 dešimtmečio pabaigoje, kai organizavome steigiamąją Tarptautinės moterų istorijos tyrimų federacijos (IFRWH) konferenciją Beladžio (Bellagio), vėl teko redaguoti istoriografinio pobūdžio rinkinį „Writing Women's History: International Perspectives“ (Macmillan & Indiana University Press, 1991). Knygą reikėjo parengti ir publikuoti greitai, nes nuolat auganti moterų istorijos tyrimų gausa ragino skubiai juos vertinti. Priešingu atveju, knyga būtų praradus naujumą, aktualumą ir skaitytojus.

 

Svarbu suvokti, kad rengiant ir publikuojant bet kurią knygą, ne visada sutampa leidėjų pageidavimai, tyrėjo interesai ir skaitytojo poreikiai. Niekada nepamiršiu atsitikimo, kai nežinoma mano knygos „Victorian Women“ skaitytoja gavo iš leidėjo mano namų telefono numerį, paskambino ir pasakė, kad knyga padarė didelę įtaką jos gyvenime! Perskaičiusi knygą, ji nusprendė palikti darbą, grįžo studijuoti į universitetą ir atsidėjo moterų studijoms. Tuomet suvokiau, kad tinkamai parinkti moterų istorijos tekstai gali būti nepaprastai įtaigūs šiuolaikiniam žmogui! Ar daug tradicinių ir pripažintų istorijos knygų autorių gali džiaugtis tokia įtaka skaitytojams?

 

Šiuo atveju iškyla klausimas, kaip knygos bendraautoriai turėtų pasidalinti grįžtamuoju skaitytojų dėmesiu? Jei autorius nepasirenka pseudonimo, jo pavardė spausdinama pagal abėcėlę ir paskutinės autorių ir sudarytojų pavardės įvardijamos bevardžiu „kiti“. Bendraautorių parengtose knygose kartais skaitytojui sunku suprasti, kokį įnašą padarė mokslininkas autorių kolektyve. Šis klausimas ypač dažnai iškyla, kai autorių kolektyvas dirba itin glaudžiai, kai knyga išties parengiama ne dalimis, o bendrame kūrybiniame procese. Būtent taip mes ir parengėme abi moterų istorijos dokumentų knygas, kai visų bendraautorių pastangos buvo sujungtos. Knygą publikavus, jau niekas tiksliai negalėjo atsekti kiekvieno individualaus įnašo. Tai ypač akivaizdu sudarytojo/os atžvilgiu. Jo/jos intelektualinės pastangos apskritai dažnai lieka nematomos.

 

Tokia iš anksto nenumatyta publikavimo tradicija turėjo įtakos mano pačios mokslinei karjerai ir tuo laiku puoselėtoms viltims tapti dėstytoja. Pasekmes tik dabar pradedu aiškiai suvokti. 1990-aisiais konkurencinė kova dėl vietų universitetuose buvo ne tik neįtikėtinai arši, bet visiškai priklausė nuo neformaliai priimtų akademinio elgesio normų. Atrankos (pareigoms universitete užimti) komitetų nariams mano mokslinės veiklos kelias, kuris turėjo neįprastą logiką, galėjo atrodyti jei ne kvailas ir beviltiškas, tai per daug keistas, kad būtų pripažintas. Sistemoje, kuri pripažįsta tik knygas, publikuotas „tam tikrose vietose“, ir tik straipsnius, atspausdintus „tam tikruose žurnaluose“, kur vyrauja įsitikinimas, kad kiekviena publikacija turi „pakeisti mąstymo paradigmą“, kur reikalaujama, kad mokslininkai turėtų solidų dėstymo stažą arba/ir administracinio darbo patirtį, mano biografija akivaizdžiai netiko. Nors mano publikacijos tikrai darė įtaką istorijos moksle ir atvėrė galimybę plačiau suvokti Europos istoriją iš lyčių perspektyvos.

 

Prabėgo beveik trisdešimt metų, kai apgyniau daktaro disertaciją. Per tą laiką laimėjau Nacionalinio humanitarinių mokslų fondo (NEH), Rockefellerio ir Guggenheimo stipendijas ir daugelį kitų. Buvau kviečiama dalyvauti mokslinių žurnalų ir knygų redakcinėse kolegijose ir teko vertinti pasaulio istorikų darbus ir jų rankraščius. Manau, kad mano pavyzdys daugeliui padėjo naujai pažvelgti į akademinio gyvenimo galimybes ir apskritai permąstyti, ką reiškia būti istorike profesionale. Istorike, kuris pasirinko netradicinį akademinį kelią. Mano šiandieniniai projektai remiasi į viską, ką esu padariusi iki šiol. Toliau siekiu atrasti netikėtų istorijos suvokimo perspektyvų iškeldama moterų klausimą ir gilindamasi į Prancūzijos politinę, intelektualinę ir kultūros istoriją. Šios metodologinės vizijos tikslas toliau išlieka noras parašyti Europos feminizmo istoriją nuo 1700 iki 1950 metų. Savo kelyje sutikau daug nuostabių draugų ir kolegų su panašiais interesais. Buvau laiminga, galėdama keliauti po įvairias šalis ir pristatyti, ką moterų istorija ir lyčių analizė gali pasakyti naujo istoriografijoje.

 

Intelektualinio gyvenimo trajektorija yra daug įdomesnė, negu sausas akademinių pasiekimų išvardijimas. Tam vėl tenka grįžti į 1970-uosius, kai pabaigusi tyrinėjimus apie Kasanjak (Cassagnac), ėmiausi naujai permąstyti XIX a. prancūzų istoriją, klausdama, ar Prancūzija kada nors apskritai turėjo moterų emancipacijos judėjimą? Ką aptikau – tai buvo medžiaga apie vadinamąjį „moterų klausimą“ ir suvokimas, kad šio darbo pakaks visam likusiam mano gyvenimui. 1970-ųjų pradžioje suformulavau klausimus, kurie retai arba niekada nebuvo keliami istoriografijoje iki tol. T. y., kaip moterų ir lyčių perspektyva pakeičia mūsų istorijos suvokimą? Kiek vyrų ir moterų patyrimai keičia istorinių procesų analizę? Tokie klausimai – žinoma, ne aš viena juos kėliau – turėtų būti formuluojami ne tik socialinės istorijos rėmuose, bet ir politinėje istorijoje. Manau, istoriografiniu požiūriu, jų akcentavimas yra tikrai produktyvus. Esu įsitikinusi, kad lyčių analizė apskritai atveria naujas perspektyvas daugeliui reiškinių.

 

Ką dar išmokau per šiuos metus dalyvaudama akademiniame gyvenime? Geriausiai tai atspindi mano kaip istorikės kelti tikslai ir uždaviniai. Kaip ir anksčiau, esu įsitikinusi, kad kruopščiai atlikti tyrinėjimai padeda spręsti šių dienų moterų ir lyčių lygybės problemas. Mano straipsnis „Defining Feminism: A Comparative Historical Approach“ ir 1998 metais publikuota studija „Reclaiming the Enlightenment for Feminism“ yra tinkamas tokio teiginio įrodymas[8]. Bet kuriuo atveju, svarbiausias istoriko uždavinys išlieka tas pats – atgaivinti praeitį tiek, kiek leidžia mokslininko turimi šaltiniai ir interpretacjos. Tai labai aktualu nesenai istorijai, ir ypač keletos paskutinių šimtmečių Europos istorijai. Tuo metu vykusios diskusijos svarbios šiandienai ir ateičiai. Mano naujasis moto yra šis: šiandien klausk, ne ką feminizmas gali duoti istorijai, o ką istorija sugeba pasiūlyti feministinei teorijai.

 

XIX a. prancūzų feministė Dženė P. Herikor (Jenny P. d'Héricourt) 1860 metais rašė: „Aš negaliu rašyti kitaip nei moteris, nes jaučiu pasididžiavimą būdama ja“[9]. Pritariu šiai minčiai. Esu toli nuo noro užsiiminėti intelektualine „moters/lyčių dekonstrukcija“, nes dažnai dekonstruoti reiškia sunaikinti patį tyrimo objektą. Man atrodo, yra labai svarbu atskleisti moters kaip individo daugiaplaniškumą, jos vietą šiuolaikiniame pasaulyje ir istorijoje. Be to, labai svarbu kuo daugiau rasti bendradarbiavimo taškų tarp vyrų ir moterų. Partnerytsė tarp vyro ir moters iš esmės yra siektinas ateities tikslas ir tikroji revoliucija.

 

„Kaip ir vyrai, moterys yra pašauktos suvokti, kas yra istorija“, 1848 metais rašė viena iš mano mėgstamų XIX a. autorių „aktorė Henrieta“. „Kaip ir visur kitur, taip ir istorijos rašyme užtenka vietos tiek vyrams, tiek moterims. Tuo labiau, kad abiejų lyčių istorikai turi skirtingas matymo perspektyvas... Moterims istorija yra melas..., o tiesa gali atsiverti tik tuomet, kai istorikei moteriška intuicija ir pastabumas padės ją atskleisti“[10]. Mūsų kartos istorikės nei žinojo, nei girdėjo apie Henrietą, bet jų „intuicija ir pastabumas“, pastebėti kaip vizija dar 1848 metais, negrįžtamai įsitvirtino istorijos moksle nuo 1970-ųjų. Esu laiminga, kad ir aš prisidėjau prie šios kaitos. Todėl tikiu, kad mūsų pasekėjos ateityje dar labiau sutvirtins pamatus, kurie šiandien jau stovi. Tikrai manau, kad jos pasinaudos tuo, ką mes atlikome, ir mūsų darbai neliks gulėti bibliotekų saugyklose, o keliaus iš rankų į rankas jaunų moterų ir vyrų ne tik Amerikoje, Europoje, bet ir visame pasaulyje.

 

 

Nuorodos

  



[1].Steedman, C. K. Landscape for a Good Woman. New Brunswick: Rutgers University Press, 1987, p. 6.

[2] Breines, W. Young, White and Miserable: Growing Up Female in the Fifties. Boston: Beacon Press, 1992, žr. taip pat Dinnerstein, M. Women Between Two Worlds: Midlife Reflections on Work and Family. Philadelphia: Temple University Press, 1992.

[3] Lundberg, F., Farnham, M. F, MD, Modern Woman: The Lost Sex. New York: Grosset & Dunlap, 1947, p. 1.

[4] Suvokti ir apskritai sužinoti, kiek daug moterų grupės ir pavienės moterys nuveikė moterų istorikių ir moterų istorijos labui, gali padėti publikacijos, parengtos H. Smit (H. Smith) „Moterų istorikių koordinaciniam komitetui (CCWHP-CGWH)“, taip pat esė rinkinys Voices of Women Historians“. Sudarytojos E. Boris (E. Boris) ir N. Chaudhuri (N. Chaudhuri). Tai, kas buvo atlikta propaguojant Vakarų pakrantės moterų istorikių asociaciją (WAWH), gerai atspindi P. Rener (P. Renner) darbas, publikuotas 1995 m. Tuo tarpu J. P. Zinser publikacijoje, skelbtoje Zinsser, J. P. History and Feminism: A Glass Half Full. New York: Twayne Publishers, 1993, objektyviai neatspindėta moterų veikla nė vienoje šių organizacijų. Apžvelgiant Tarptautinės moterų istorijos tyrimų federacijos (International Federation for Research in Women’s History, IFRWH) veiklą žr. Writing Women's History: International Perspectives. Ed. Offen K., Roach R., Pierson R. R., Rendall J. Bloomington: Indiana University Press, 1991. Taip pat žr. straipsnius Offen K. Independent Scholarship and Women's History. The Forum (The Official Publication of Mortar Board, Inc.), 1993, vol. 24, no. 1; CCWH Newsletter, 1996, May, vol. 27, no. 2, p. 9–13.

[5] Tai buvo publikuota kaip Paul de Cassagnac and the Authoritarian Tradition in Nineteenth-Century France. New York & London: Garland Publishing, Inc., 1991.

[6] Hochschild, A. R. Inside the Clockwork of Male Careers. Women and the Power to Change. Ed. Florence Howe. New York: McGraw-Hill, 1975, p. 47–80.

[7] Depopulation, Nationalism, and Feminism in Fin-de-siècle France. American Historical Review, 1984, vol. 89, no. 3, p. 648–676; Liberty, Equality, and Justice for Women: The Theory and Practice of Feminism in Nineteenth-Century Europe. Becoming Visible: Women in European History. Ed. Renate Bridenthal, Claudia Koonz, and Susan Mosher Stuard, 2nd ed. Boston: Houghton-Mifflin, 1987, p. 335–373. Pirmoji knyga „European Feminism(s), 1700–1950“ buvo publikuota 1999 m. Stanfordo universiteto leidyklos. Antroji netrukus pasirodys: „The Woman Question in Modern France“.

[8] Straipsnis pirmiausia buvo publikuotas Defining Feminism: A Comparative Historical Approach. Signs: Journal of Women in Culture and Society, 1988, vol. 14, p. 119–157. Netrukus jis buvo išverstas į prancūzų, vokiečių, ispanų, italų ir japonų kalbas ir įtrauktas į ontologiją. Žr. Beyond Equality and Difference. Ed. Gisela Bock & Susan James. London: Routledge, 1992. Šiame straipsnyje aš pasiūliau terminus „asmeninis“ ir nulemtas“ feminizmai, kaip skirtingas sociopolitines prieigas kalbant „moterų klausimu“. Taip pat žr. mano straipsnius Feminism and Sexual Difference in Historical Perspective. In Theoretical Perspectives on Sexual Difference. Ed. Deborah Rhode. New Haven: Yale University Press, 1990, ir Reflections on National Specificities in Continental European Feminisms. University College Galway Women's Studies Centre Review, 1995, vol. 3. Straipsnis „Reclaiming the Enlightenment for Feminism“ įtrauktas į studiją Perspectives on Feminist Political Thought in European History: From the Middle Ages to the Present. Ed. Tjitske Akkerman & Siep Stuurman. London & New York: Routledge, 1998.

[9] D'Héricourt J. P. A Woman's Philosophy of Woman, or Woman Affranchised: An Answer to Michelet, Proudhon, Girardin, Legouvé, Comte and Other Modern Innovators. New York: Carleton, 1864; originalas publikuotas prancūzų kalba 1860 m. Perspausdintas 1981 m. Hyperion Press, Westport, Conn.

[10] Henriette, artiste. La Voix des femmes, 1848, 20 April, no. 28, p. 2–3; vertimas Karen Offen in What! Such Things Have Happened and No Women Were Taught about Them': A Nineteenth-Century French Woman's View of the Importance of Women's History. Journal of Women's History, 1997, vol. 9, p. 147–153.

 

Gauta 2009 m. vasario 17 d.

Pateikta spaudai 2010 m. kovo 10 d.

 

Summary

Karen Offen: Against the Wind: the Career of an Independent Historian“

 

In the autobiographical essay, an eminent American historian, Karen Offen, writes about the beginning of her academic career in the 8th decade. She reveals backstage university life of that period, prevailing atmosphere and stereotypical attitudes of male academic community towards women’s place in the society in general and women-scientists in particular. The essay witnesses that due to the efforts of women-historians, Karen Offen among them, women’s history became an independent research sphere; university programmes included courses on women’s history as well as male and female studies. Despite the fact that Karen Offen constantly participates in the activities of many international organizations, she remains a prolific author. This year she published a selection of works “Globalizing Feminisms. 1789 – 1945” which was warmly welcomed by Lithuanian women-historians and other scientists interested in the development of feminism.