„Istorija“. Mokslo darbai. 77 tomas
Romualdas JUZEFOVIČIUS. Akademinė Ernesto Galvanausko veikla Klaipėdoje (1934–1939 m.)
Spausdinti

Anotacija. Lietuvių specialistų su aukštuoju išsilavinimu rengimas Klaipėdoje po miesto įjungimo į Nepriklausomos Lietuvos sudėtį 1923 m. buvo labai aktualus, tačiau tik 1934 m. jame buvo įsteigta aukštoji mokykla – trimetis Prekybos institutas, kurio įsteigimo iniciatorius, pirmasis rektorius ir kelių disciplinų dėstytojas buvo Ernestas Galvanauskas. Straipsnyje nagrinėjama administracinė ir pedagoginė E. Galvanausko veikla rengiant ekonomistus šioje Klaipėdos aukštojoje mokykloje.

 

Prasminiai žodžiai: E. Galvanauskas, akademinė bendruomenė, mokslo istorija.

 

Abstract. When Klaipėda became part of Independent Lithuania in 1923, the question of training Lithuanians with higher education became very acute. However, only in 1934 the institution of higher education, a three-year Trade Institute, was established there. Ernestas Galvanauskas was the initiator of this process, the first rector as well as lecturer of several subjects. The article analyses E. Galvanauskas’ administrative and pedagogical activities in training economists at this higher institution in Klaipėda.

 

Key words: E. Galvanauskas, academic community, history of science.

 

 

Įvadas

 

Istoriografijoje yra pagrįstai akcentuotas Ernesto Galvanausko politinės ir ūkinės veiklos vaidmuo siekiant sujungti ir ekonomiškai integruoti Klaipėdos kraštą Nepriklausomos Lietuvos ūkiniam bei visuomeniniam gyvenimui. Pasitraukęs iš valstybinės tarnybos, jis pasiliko gyventi Klaipėdoje, reiškėsi privačioje verslininkystėje: vadovavo „Ryto“ akcinei bendrovei, Medžio sindikatui, buvo kai kurių įmonių dalininkas ir siekė stiprinti lietuvių verslumą. Su lietuvių verslumo stiprinimu Klaipėdoje sietina ir akademinė E. Galvanausko veikla: Prekybos instituto organizavimas, pedagoginis darbas jame. Akademinis E. Galvanausko darbas istorinėje literatūroje specialiai netyrinėtas, tai fragmentiškai aptarta tik bendresnio pobūdžio istorikų darbuose. Nėra daug E. Galvanausko akademinių pozicijų vertinimų ir ekonomistų darbuose.

 

Asmenine darbo Prekybos institute patirtimi, laiškais ir kitais šaltinių duomenimis remiamasi Gedimino Galvos (Galvanausko) broliui skirtoje knygoje[1], trumpai aptariama šio instituto steigimo aplinkybės ir veiklos sunkumai. Knygoje, kurios išleidimą parėmė buvę Prekybos instituto absolventai, gyvenantys išeivijoje, daugiausia dėmesio skiriama politinei E. Galvanausko veiklai aptarti.

 

Pažymėtini Petronėlės Žostautaitės darbai[2], kuriuose analizuojama ekonomikos ir kultūros raida 1923–1939 m. Knygoje ir straipsniuose pateikta gausi bei nauja istoriografijoje faktinė informacija, atskleisti lietuvybės stiprinimo Klaipėdoje sunkumai. Šiame istoriniame kontekste trumpai aptartas E. Galvanausko indėlis steigiant Prekybos institutą ir organizuojant šios aukštosios mokyklos studijas, tačiau yra diskutuotinas autorės teiginys apie tai, kad Prekybos instituto studijų programa buvo didelė, nekonkreti, perkrauta pašalinių disciplinų[3].

 

Prekybos instituto administravimas ir pedagoginė veikla aptarta Česlovo Mančinsko monografijoje „Aukštasis mokslas Lietuvoje 1918–1940“[4]. E. Galvanausko administracinis darbas trumpai pristatytas to meto Nepriklausomos Lietuvos vyriausybės aukštojo mokslo politikos požiūriu, akcentuojama Finansų ministerijos kontrolės ir plačių rektoriaus administracinių įgaliojimų aspektai. Knygoje nagrinėjama pedagoginio darbo institute turinys, šio darbo rezultatai. Mokslinio ir metodinio darbo srityje pagrįstai kritiškai vertinama tai, kad minėtame institute visai nebuvo įsteigtos katedros.

 

E. Galvanausko administracinio darbo indėlis organizuojant ekonomistų studijas Klaipėdoje, jo pastangos gerinti studijų kokybę, griežtinant studentų darbo tvarką, aptarta buvusio šio instituto studento, o vėliau ir jo dėstytojo Vacio Germano straipsnyje[5].

 

Kai kurie Prekybos instituto studijų organizavimo klausimai buvo nagrinėti 1995 m. Šiaulių universitete vykusioje mokslinėje konferencijoje, skirtoje šios aukštosios mokyklos vaidmeniui aptarti. Išskirtinas S. Martišiaus spaudoje paskelbtas pranešimas[6], kuriame ekonomikos mokslo požiūriu įvertintos svarbios E. Galvanausko paskaitų teorinės ir taikomosios nuostatos. Pritartina pranešėjo nuomonei apie tai, kad E. Galvanauskas dar per menkai įvertintas mūsų šalies literatūroje.

 

Šio straipsnio tikslas – išanalizuoti ir įvertinti Ernesto Galvanausko akademinį darbą Prekybos institute nuo jo įsteigimo Klaipėdoje 1934 m. iki instituto perkėlimo į Šiaulius 1939 m. Naudojant archyvinių šaltinių ir skelbtos istorinės informacijos analizės metodą siekiama visapusiškai įvertinti E. Galvanausko indėlį steigiant Prekybos institutą ir vadovaujant jo veiklai, planuojant, organizuojant studijas, išanalizuoti jo pedagoginio darbo turinį ir šio darbo rezultatus.

 

Straipsnyje panaudoti Lietuvos centrinio valstybės archyvo fonduose saugomi Prekybos instituto administracijos dokumentai, gaunami ir siunčiamieji laiškai, E. Galvanausko asmens byla, Martyno Mažvydo bibliotekos rankraštyne saugomi Prekybos instituto dėstytojų paskaitų rankraščiai. Taip pat panaudoti publikuoti Prekybos instituto informaciniai leidiniai apie studijų organizavimo tvarką, programos, to meto periodinė spauda.

 

 

Prekybos instituto steigimas ir studijų organizavimas

 

Ernestas Galvanauskas būtinybę steigti aukštąją mokyklą Klaipėdoje argumentavo lietuvybės stiprinimo reikme, nes krašte jau buvo įsigalėję vokiečių nacionalistai. Jis siūlė kuo greičiau įsteigti mieste aukštąją prekybos mokyklą, o ateityje gal dar numatyti ir universiteto, politechnikumo bei kitų mokymo įstaigų steigimą[7]. Taikomųjų studijų poreikį skatino siekis geriau integruoti į Lietuvos ekonomiką uostamiestį ir visą Klaipėdos kraštą.

 

Rengtis aukštosios prekybos mokyklos steigimui, sutarus su Lietuvos vyriausybe, buvo pradėta tik praėjus dešimtmečiui nuo Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos: 1933 m. buvo įsteigta „Draugija Prekybos institutui Klaipėdoje laikyti“, kurios steigėjų sąraše pirmasis yra E. Galvanauskas. Šios draugijos valdybos nariais taip pat tapo Klaipėdos uosto direkcijos pirmininkas Balys Sližys, Klaipėdos pašto viršininkas Rapolas Aukštuolis, teisės daktaras, Klaipėdos krašto Gubernatūros referentas Albertas Gerutis, universiteto profesorius Jonas Šimoliūnas, kurio veikla buvo susijusi ir su Klaipėdos uostamiesčio bei transporto plėtra, teisės daktaras, Klaipėdos uosto juriskonsultas Juozas Jurkūnas. Ši valdyba išrinko E. Galvanauską rektoriumi ir pavedė jam organizuoti institutą[8].

 

Instituto steigėjai neturėjo galimybių per trumpą laiką išspręsti studijoms pritaikytų patalpų statybos ar jų įrengimo klausimo, tačiau jau rengiant lietuviškosios Vytauto Didžiojo gimnazijos statybos Klaipėdoje projektą buvo numatyta, kad čia iš pradžių vakarinėje pamainoje dirbs ir steigiamos aukštosios mokyklos studentai. Beje, pats E. Galvanauskas buvo šios gimnazijos rūmų statybos komisijos pirmininkas, rūpinosi pastato įrengimu ir, kaip liudija išlikęs jo laiškas, net patalpų apipavidalinimu[9]. Steigiamam institutui tų patalpų neužteko, netiko ir numatytas laikas, todėl imta jų ieškoti nuomai ir kitose miesto vietose. Pažymėtina, kad darbo organizavimas tokiomis sąlygomis nebuvo palankus administracijai ir studentams, tačiau studijos buvo pradėtos.

 

Pagal patvirtintą Prekybos instituto statutą[10] tai buvo privati mokymo įstaiga, turinti valstybinės aukštosios mokyklos teises. Instituto veiklą kontroliavo Lietuvos finansų ministras: jis tvirtino statutą, Instituto tarybos renkamą rektorių. Studijų programą taip pat tvirtino tiek instituto taryba, tiek ir Lietuvos Respublikos finansų ministras. 1934 m. spalio 3 d. instituto rektoriumi buvo patvirtintas šios mokyklos iniciatorius ir vienas iš steigėjų Ernestas Galvanauskas[11].

 

1 il. E. Galvanauskas – Prekybos instituto rektorius (Prekybos institutas Klaipėdoje. Klaipėda, 1937)

 

2 il. E. Galvanausko patvirtinimo Prekybos instituto rektoriumi išrašo faksmilė (LCVA, f. 391, ap. 7, b. 1446, l. 2)

 

Steigdamas Prekybos institutą, E. Galvanauskas analizavo Vakarų Europos šalių taikomųjų studijų organizavimo, atsiskaitymų ir vertinimų patirtį. Telkti personalą ir organizuoti instituto veiklą rektoriui padėjo brolis Gediminas, kuris savo knygoje pažymi, kad jau pirmaisiais mokslo metais pasitelkus Klaipėdos įmonių vadovus, kitus verslo ir finansų specialistus, pavyko sėkmingai išspręsti dėstymo organizavimo reikalus[12]. Aukštesniųjų kursų teorinėms disciplinoms dėstyti pradėta kviestis dėstytojus ir iš Kauno.

 

Per tris pirmuosius institucijos veiklos metus vadovybei pavyko sudaryti savo etatinių dėstytojų grupę. Instituto pedagogų bendruomenę sudarė vadinamasis vyresnysis ir jaunesnysis mokslo personalas, kuriems kvalifikaciniu požiūriu buvo keliami tokie patys reikalavimai kaip ir kitose Lietuvos aukštosiose mokyklose[13].

 

Mokslo metus, kaip įprasta, sudarė du semestrai. Rudens semestras Prekybos institute buvo pradedamas rugsėjo 15 d., o baigiamas gruodžio 20 d. Pavasario semestras tęsėsi nuo sausio 10 d. iki birželio 15 d. Visos studijos apėmė 6 semestrus. Visi pirmųjų dviejų kursų studentai klausė bendrų paskaitų ir dalyvavo bendruose užsiėmimuose, o trečiame kurse turėjo galimybę specializuotis finansų ar prekybos srityse. Vasaros gamybinę praktiką studentai atlikdavo Klaipėdos ir kitose Lietuvos įmonėse, bendrovėse ar įstaigose.

 

Studentai, išklausę instituto nustatytą kursą, atlikę praktikos darbus, išlaikę nustatytus egzaminus, gaudavo prekybininko diplomą. Beje, institute buvo numatytas ir ekonomikos disertacijų rengimas, mokslinių ir mokomųjų knygų leidyba. Nors mokslinės veiklos instituto darbuotojai pradėti nesuspėjo, paskaitų rankraščių rengimas spaudai, taip pat teorinių disciplinų studijose įvedimas ir jų tobulinimas byloja apie kylantį akademinį lygį.

 

Buvę Prekybos instituto studentai teigė, kad studijų organizavimo tvarka buvusi griežta. Studentų žinių vertinimo sistema skyrėsi nuo kitų Lietuvos aukštųjų mokyklų, t. y. buvo įvestas dešimties balų vertinimas, o kiekviena disciplina diferencijuojama pagal jos svarbumo koeficientą nuo 3 iki 10. Pavyzdžiui, bendrasis įmonių ūkio mokslas buvo vertinamas koeficientu 10, buhalterija – 9, pramonės, prekybos įmonių veiklos studijos, prekybos teisė – 8, ekonominė politika – 7 ir kt.[14] Studentas, mokslo metų pabaigoje neišlaikęs egzaminų, į aukštesnį kursą galėjo būti pervestas studijuoti tik tuo atveju, jei pristatydavo gerus atsiliepimus už vasaros metu atliktą praktikos darbą. Priešingu atveju jis galėjo tęsti mokslą tik po metų.

 

3 il. Pastato, kuriame turėjo veikti Prekybos institutas, projekto vaizdas (Prekybos institutas Klaipėdoje. Klaipėda, 1934)

 

E. Galvanausko vadovaujama instituto administracija iš tiesų dėjo daug pastangų siekdama gerinti studijų kokybę, todėl buvo griežtinami reikalavimai, nepažangius studentus pradėta šalinti. Paminėtina, kad paskaitų lankymas buvo privalomas visiems studentams, mažai paskaitas lankantiesiems neleisdavo laikyti egzaminų. Dideli šio instituto studijų krūviai ir sudėtingos sąlygos buvo akcentuojami net ir to meto Lietuvos periodinėje spaudoje[15].

 

Nepatenkinti griežtu dėstymu ir 1936 m. įvestais egzaminais raštu, studentai surengė streiką. 1937 m. balandžio 22 d. studentų įteiktame proteste rektoriui buvo reikalaujama egzaminų tik žodžiu, įvesti bilietus universiteto pavyzdžiu, skirti vieną mėnesį egzaminams pasirengti ir kt. Instituto vadovybė patenkino kai kuriuos studentų reikalavimus – panaikino egzaminus raštu, įvedė studijų knygeles, organizavo pasitarimus su studentų aktyvistais[16]. Kita vertus, siekiant kelti studijų lygį, toliau buvo stiprinama studentų darbo kontrolė.

 

Nors studentai aktyviai kėlė savus reikalavimus, derėjosi, jie iš esmės labai palankiai vertino E. Galvanausko administracinį darbą. „Žodis Rektorius, nurodo buvę Prekybos instituto studentai, jau buvo tapęs tikriniu vardu ir tariamas jis buvo aiškiai su didžiąja raide: taip tas tarimas buvo persunktas pagarbos ir pasididžiavimo“[17]. Studentų atsiminimuose pagarba siejama ne tik su tuo, kad E. Galvanauskas įsteigė institutą, bet ir su energingu bei racionaliu vadovavimu.

 

Svarbi rektoriaus vadybinio darbo dalis buvo Prekybos instituto finansų tvarkymas. Paminėtina tai, kad nors institutas turėjo juridinio asmens teises, jį išlaikė Institutui laikyti draugija. Pritraukiamos privačios, bendrovių lėšos institutui buvo skiriamos netiesiogiai, tačiau siekiant užtikrinti reikiamą studijų finansavimą, labai svarbus buvo paties rektoriaus aktyvumas. Instituto vadovas buvo tiesiogiai atsakingas ir už mokymo įstaigos sąskaitos, kurią papildydavo ir įmokos už studijas, priežiūrą.

 

Per visus rektoriavimo metus jis siekė gauti papildomų dotacijų ir iš Finansų ministerijos, įvedė instituto studijų kreditavimą. E. Galvanauskas nuo instituto akademinės veiklos pradžios rūpinosi pažangių studentų skatinimu, tam aukojo net savo asmenines lėšas: jau pirmaisiais Prekybos instituto mokslo metais dalį Klaipėdos medžio sindikate savo uždirbtų pinigų, t. y. 18 000 litų, jis skyrė studentų stipendijoms[18]. Socialinė parama studijuojantiems taip pat stiprino pagarbą rektoriui akademinėje bendruomenėje. Vienas iš išlikusių studentų laiškų rektoriui liudija, kad studentų atstovybė dėkojo jam už savo asmeninių lėšų aukojimą neturtingiems studentams paremti[19].

 

Paminėtinos visuomeninė ir kultūrinė E. Galvanausko veikla uostamiestyje – jis buvo Klaipėdos Seimelio vyriausiasis rinkimų komisijos narys, periodinio leidinio „Vakarai“ redaktorius. Pats dalyvaudamas viešajame gyvenime, rektorius skatino ir studijuojančiojo jaunimo bei absolventų veiklumą.

 

Vis dėlto akademinės bendruomenės ūkinė, visuomeninė ir kultūrinė raiška uostamiestyje buvo trumpalaikė: 1939 m. pavasarį, kai Lietuvos vyriausybė priverstinai perdavė Klaipėdos kraštą Vokietijai, Prekybos institutas buvo perkeltas į Šiaulius, vieną iš didesnių pramonės miestų. E. Galvanauskas visapusiškai rūpinosi instituto perkėlimu į kitą miestą. 1939 m. lapkričio 21 d. jis tapo finansų ministru Antano Merkio vadovaujamoje vyriausybėje, turėjo koordinuoti Lietuvos ūkio gyvenimą prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo sąlygomis, tačiau nepaisydamas sunkėjančios ekonominės padėties, E. Galvanauskas skyrė vieną milijoną litų Prekybos instituto rūmų statybai Šiauliuose.

 

 

E. Galvanausko pedagoginis darbas

 

Prekybos institutas veikė kaip taikomoji aukštojo mokslo institucija, siekianti rengti prekybos įmonių vadovus ir darbuotojus, tačiau studijų specializacija nebuvo siaura. Sudarant mokymo programas buvo numatyta dėstyti ekonomikos teorijos, teisės mokslo pagrindų disciplinas, o didžiausią dėmesį skirti įmonių veiklos studijoms. Šios studijos instituto programoje buvo formuojamos pagal įmonių rūšis: prekybos, pramonės, kredito, transporto, uostų ir laivų ūkio.

 

E. Galvanauskas Prekybos instituto studentams dėstė 3 kursus: „Bendrąjį įmonių ūkio mokslą“ (pirmaisiais studijų metais), „Pramonės įmonių ūkio“ (antraisiais metais) bei „Uostų ir laivų ūkio“ kursą (trečiaisiais metais). Šiuo požiūriu kyla E. Galvanausko pedagoginės kompetencijos klausimas, nes jis pats, kaip žinoma, aukštosiose mokyklose ekonomikos mokslų nestudijavo – prieš Pirmąjį pasaulinį karą baigė studijas Belgijoje, įgijo Lježo technikos universiteto kalnakasybos inžinieriaus ir to paties miesto Elektrotechnikos instituto inžinieriaus diplomus. Mokslinio laipsnio E. Galvanauskas neįgijo, tačiau dirbdamas inžinerinį, vadybinį darbą užsienyje ir Lietuvoje jis kaupė praktines bei teorines žinias finansų planavimo, jų valdymo, darbo organizavimo klausimais.

 

Svarbu tai, kad savo pedagoginėje veikloje E. Galvanauskas galėjo pritaikyti ir dirbant organizacinį darbą Klaipėdos įmonėse įgytus gebėjimus ir žinias. Pats rektorius autobiografijoje akcentavo ne tik savo indėlį atgaivinant Klaipėdos medžio apdirbimo pramonę, organizuojant „Statybos“ bendrovę, bet ir sprendžiant lietuvių specialistų užimtumo ir jų kvalifikacinio tobulėjimo problemas[20].

 

E. Galvanauskas domėjosi užsienio ir Lietuvos ekonomistų teoriniais darbais. Aktualias teorines ir praktines naujoves Lietuvoje tuo metu analizavo bei skleidė Ekonomistų draugija, kurios narys, beje, buvo jo brolis Gediminas. 1939 m. šios draugijos konferencijos programoje buvo nurodytas ir Ernesto Galvanausko pranešimas „Pramonės racionalizacija“. Paantraštėje pažymėta, kad pranešime numatyta aptarti techninius ir organizacinius klausimus, kvalifikuotos darbo jėgos rengimo problemas[21].

 

Įmonių ekonomika buvo svarbiausia E. Galvanausko pedagoginio darbo sritis. Kaip byloja studijų programos[22], iš pradžių jo „Bendrojo įmonių ūkio“ kursą sudarė 3 savaitinės valandos, vėliau jam skirta 4 valandos per savaitę.

 

Įvadinėje šio kurso dalyje buvo numatyta supažindinti studijuojančiuosius su studijų objektu, pagrindinėmis sąvokomis, teoriniais darbais. Kurso programos pagrindą sudarė įmonių ekonomikos pagrindai, kurių pažinimo turinys buvo kasmet plėtojamas. Antai jei pirmaisiais instituto veiklos metais programoje buvo nurodyta įmonės bendrųjų veikimo principų, veiklos organizavimo formų, rezultatų aptarimas, tai vėlesniais metais atskiros kurso dalys buvo vis labiau detalizuojamos ir gilinamos: pažymėta praktinė įmonių kapitalo svarba plečiant veiklą, išplėstos įmonių dinamikos ir statikos studijos, kurios apėmė įmonių veiklos rezultatų, rizikos bei saugumo užtikrinimo ir kt. problemų analizę. Kaip atskira šio kurso dalis išskirta įmonės finansai ir sąskaityba. Pagal išplėstą ir sukonkretintą „Bendrojo įmonių ūkio“ kurso studijų programą E. Galvanauskas parengė paskaitų konspektą[23], kuriame akcentavo, kad įmonių ūkio studijose analizuojamos ne pavienės įmonės, o jų visuma. Taip jis siekė išnagrinėti esmines įmonių sėkmingos veiklos prielaidas, pažymėjo gamybos ir vartojimo derinimo reikšmę, įmonės veiklos organizavimo tikslų ir jų įgyvendinimo metodų taikymo ypatumus.

 

Įmonių veiklos specializavimo savitumai buvo aptariami „Pramonės įmonių ūkio“ kurso studijose, kurioms buvo numatytos 2 savaitinės E. Galvanausko užsiėmimų valandos. 1937–1938 mokslo metų studijų programoje šio kurso turinį sudarė septyni skyriai, jie apėmė pramonės įmonių struktūros, jų veiklos organizavimo ir vadovavimo, sąskaitybos, gamybinės veiklos ir jos racionalizavimo vertinimo klausimus[24].

 

E. Galvanauskas, pasak S. Martišiaus, net specialiuose įmonių moksluose buvo ne siauras empirikas, lėkštas gyvenimo faktų kolekcionierius, o ūkinio gyvenimo teoretikas: jo dėstymo maniera buvo intelektuali, sintetiška, jam būdingas enciklopediškas požiūris į nagrinėjamų ūkinių reiškinių ryšius ir sąveiką. Akcentuotinas jo kompleksinis požiūris į mikroekonominių reiškinių, ekonominės patirties realijas[25].

 

Paminėtina tai, kad Prekybos institute buvo dėstomi specialūs transporto ar su jo aptarnavimu susijusių įmonių ekonomikos kursai. Trečiųjų studijų metų programoje buvo „Uostų ir laivų ūkio“ kursas, kuriam skirtos 2 savaitinės E. Galvanausko paskaitų valandos. Programos dalykinis turinys buvo platus, smulkiai konkretizuotas, apėmė visus uostų ūkio segmentus. Programoje nurodyti studijuotini faktoriai, nuo kurių priklausė uostų vystymasis, pažymėta analizuotinos uostų veiklos finansavimo galimybės, uostų plėtojimo planų racionalumas ir kt. Numatyta studijuoti ir laivininkystės įmonių veiklos klausimus.

 

Apie bendrųjų teorinių ir praktinės veiklos aspektų derinimą studijose byloja E. Galvanausko „Uostų ūkio“ paskaitų rankraštis[26], kuris visiškai atitinka programoje numatytą kurso studijų struktūrą ir tematiką. Šiame rankraštyje pateiktos tiek bendrosios žinios apie uostų modernizavimo bruožus, uostų rūšis, jų valdymo formas, uostų ūkio elementus, tiek ir praktinei uostų veiklos vadybai suvokti skirta medžiaga: uosto darbo planavimas, organizavimas ir kontrolė, vidaus ir išorės veiksniai, nuo kurių priklauso uostų veikla. Išskirta dalis ir Klaipėdos veiklos ypatumams aptarti.

 

Parengtas paskaitų medžiagos tekstas ir iliustracijų brėžinukai liudija ne tik ekonomikos ir vadybos, bet ir uostų inžinerinių darbų išmanymą: vizualiai ir detaliai pristatoma uostų krantinių įrengimas, montuojamoji įranga ir kt. (žr. 4 il.).

 

4. il. Uostų krantinės – vizualinė E. Galvanausko paskaitų medžiagos dalis (E. Galvanauskas, Uostų ūkis. Klaipėda, 1936

 

E. Galvanausko parengtose dėstomų kursų programose ir studijoms skirtuose tekstuose nebuvo numatyta pratybų ar seminarų, tačiau pats studijų medžiagos turinys buvo artimai siejamas su praktiniu darbu ir jo taikymo galimybėmis Klaipėdos uoste ar su jo veikla susijusiose bendrovėse bei įmonėse. Studijų metu buvo numatoma ekskursijos, susitikimai su verslo, transporto įmonių darbuotojais. Be to, pagal nustatyta studijų organizavimo tvarką, studijuojantieji vasarą turėjo atidirbti du mėnesius.

 

Teorijos ir praktikos vienovės suvokimas buvo ugdomas per baigiamųjų darbų rašymą. Rengti diplominius darbus jis rekomendavo taip, kad „nebūtų surinkti vien tik faktai, kad tai nebūtų pririnkta akmenų krūva, bet iš tų akmenų, smėlio ir molio būtų pagamintos plytos ir išeitų logiškas pastatas“[27].

 

E. Galvanauskas akcentavo pilietiškumo ugdymo svarbą. Rengiamų prekybos specialistų komercinius interesus studijose jis skatino derinti su krašto ūkio ir visuomenės interesais. „Prekybininko verslas, pasak jo, toks, kaip jis turi būti suprastas ir kaip jis suprantamas ūkiškai sveikai galvojančiuose bei toli pažengusiuose kraštuose, yra vienas sunkiausių ir atsakingiausių verslų. Jei prekybininkas tas savo moralines atsakomybes krašto ūkiui nesupranta, tai jis menkas prekybininkas“[28].

 

Kaip jau minėta, Prekybos instituto veiklos pradžioje iškilo studijų organizavimo sunkumų, teko griežtinti ir studentų darbo kontrolę, tačiau pats rektorius iš esmės teigiamai vertino pirmųjų studijų metų rezultatus, taip pat ir pirmąją absolventų laidą, kuri turėjusi papildyti lietuviškųjų įstaigų ir Klaipėdos verslo įmonių darbuotojų bendruomenę. „Institutas teoriškai ir praktiškai, jo teigimu, paruošė stiprių ūkio srities leitenantų, kurie sėkmingai atlikdami savo pareigas įmonėse, laikui bėgant, pasirodys įvairių ūkio sričių vadovais ir sukurs pilną iniciatyvos, drąsos, inteligencijos, patyrimo ir prekybinės etikos lietuviškojo pirklio tipą“[29].

 

Praktiniai Prekybos instituto studijų rezultatai buvo teigiamai įvertinti Vytauto Didžiojo universiteto specialistų pažymoje, kurioje nurodyta, kad šio instituto absolventai gerai įsijungė į įmonių darbą, jų pasirengimas atitiko įmonių keliamus reikalavimus[30]. Darbdaviai taip pat gerai įvertino įmonėse ir įstaigose pradėjusių dirbti jaunųjų specialistų profesinį pasirengimą, kalbų mokėjimą[31].

 

Pažymėtina tai, kad dalis Prekybos instituto absolventų buvo įdarbinti Klaipėdoje tarpininkaujant šio instituto vadovybei. E. Galvanausko auklėtiniai nevengė į jį kreiptis ne tik įdarbinimo, bet ir verslo organizavimo reikalais. Pavyzdžiui, dar diplominį darbą teberašantis ir jau norintis steigti privačią autotransporto bendrovę studentas prašė E. Galvanausko tarpininkavimo sudarant sutartį dėl statybos darbų aptarnavimo[32]. Tačiau ne visi prašymai buvo palankiai sprendžiami, nes E. Galvanauskas numatė tiek buvusių studentų personalinės kompetencijos galimybes, tiek ir miesto ūkio ypatybes.

 

Beveik pusė, t. y. 24 iš 51 pirmosios laidos absolventų įsidarbino Klaipėdoje, kiti dirbo privačiose ir valstybinėse Žemaitijos, Kauno bendrovėse bei įstaigose. Keturi pirmosios laidos absolventai buvo įdarbinti Prekybos institute, – institutas rūpinosi ir savo pedagoginių kadrų ugdymu[33]. Iš viso iki 1940 m. studijas Klaipėdoje baigė apie 160 studentų.

 

E. Galvanausko padedami ir konsultuojami buvę jo studentai pradėjo steigti naujas privačias įmones Klaipėdos krašte, taikė novatoriškus vadybos metodus. Antai Prekybos instituto absolventų grupė 1937 m. pabaigoje įsteigė prekybos namus „Studentai“. To meto spaudoje rašyta ne tik apie šios, naujos įmonės vitrinų ir prekybos vietų apipavidalinimo patrauklumą (žr. 5 il.), bet ir naujų prekybos metodų, kurie neatsilieka nuo Vakarų Europos naujovių, taikymą. Įmonė per trumpą laiką tapo konkurencinga, patraukli pirkėjams, galėjo plėsti savo veiklą, nes kredito įstaigos labai palankiai vertino jos galimybes[34].

 

5 il. Prekybos namų „Studentai“ Kalėdinė vitrina (Naujoji Romuva, 1938, nr. 1–2)

 

1938 m. Prekybos instituto absolventai su kitais prekybininkais Klaipėdoje įsteigė bendrovę „Balteximport“. Jos steigėjai numatė atstovauti Lietuvos, taip pat užsienio statybinių medžiagų, įrankių, mašinų ir amatų, tekstilės dirbinių firmoms. Bendrovės steigėjai J. Ročkus, V. Žigas, V. Barauskas, P. Karas savo rašte E. Galvanauskui nurodė, kad atstovavimas lietuvių prekybininkams Klaipėdoje esanti nauja sritis, todėl prašoma paramos organizuojant šią veiklą[35]. E. Galvanauskas su steigiamos bendrovės vadovais susitarė dėl bendradarbiavimo plėtojant ryšius su užsienio firmomis.

 

XX a. ketvirtojo dešimtmečio periodinėje spaudoje buvo konstatuojama dar vis sunki lietuvių verslininkų padėtis Klaipėdoje, tačiau kita vertus, pažymima tai, kad ten veiklą plėtojo jau ne tik didžiosios Lietuvos bendrovės „Lietūkis“, „Lietuvos eksportas“, bet ir mažosios įmonės, lietuvių steigiamos parduotuvės. Stiprėjo lietuvių verslininkų dalyvavimas ir savo interesų atstovavimas Klaipėdos krašto Lietuvių prekybininkų, pramoninkų ir amatininkų draugijoje. Tuo tikslu pradėtas formuoti draugijos fondas, kuris turėjo teikti finansinę paramą pradedantiems verslininkams[36].

 

Stiprinti lietuvių verslo pozicijas padėjo Prekybos instituto absolventai, o jų kompetencijos ir konkurencingumo pripažinimas byloja apie gana aukštą profesinio pasirengimo lygį. Tai svarus Ernesto Galvanausko akademinės veiklos indėlis Klaipėdoje.

 

 

Išvados

 

Prekybos instituto įsteigimas 1934 m. Klaipėdoje tiesiogiai sietinas su Ernesto Galvanausko veikla ir siekiais stiprinti lietuvių verslumą, šio krašto ūkinę sąveiką su visa Lietuva. Ši aukštoji mokykla rengė prekybos įmonių vadovus ir darbuotojus, teikė tam reikiamas ekonomikos žinias ir ugdė gebėjimus.

 

1934–1939 m. dirbdamas šio instituto rektoriumi, kaip byloja straipsnyje aptarti šaltiniai, E. Galvanauskas skatino dėstytojus plėsti ir tobulinti studijų lygį, griežtinti reikalavimus ir studijų tvarką. Rektoriaus vadybinis aktyvumas padėjo spręsti šios privačios aukštosios mokyklos finansavimo, studentų ir dėstytojų socialinius reikalus. Tačiau per aptariamą laikotarpį nesuspėta įsigyti ar įsirengti studijoms pritaikytų patalpų, todėl darbo sąlygos buvo sunkios.

 

E. Galvanauskas dėstė 3 kursus: bendrąjį įmonių, pramonės įmonių, uostų bei laivų ūkių pagrindus. Jo dėstomų kursų programos ir parengta paskaitų medžiaga buvo tobulinama tikslinant teorinius aspektus, plėtojant įmonių praktinės veiklos analizę. Pedagoginėje veikloje jis siekė teorinių ir praktinių žinių sistemiškumo, kompleksiškumo, pats studijavo naują mokslinę literatūrą ir taikė mokslo novacijas. E. Galvanauskas akcentavo prekybos specialistų pilietiškumo ugdymo, valstybės ir jos visuomenės interesų suvokimo svarbą.

 

E. Galvanausko administracinės ir pedagoginės veiklos Klaipėdoje rezultatai vertintini kaip reikšmingi ir svarbūs: jo iniciatyva įsteigto ir vadovaujamo instituto absolventai sėkmingai įsijungė į uostamiesčio ir kitų Lietuvos verslo įmonių, valstybinių įstaigų veiklą, buvo teigiamai vertinami to meto ekonomistų, verslo aplinkos atstovų. Prekybos instituto auklėtiniai, padedami ir konsultuojami E. Galvanausko, steigė naujas įmones, taikė novatorišką, vartotojui patrauklią vadybą. Visa tai liudija aukštą jų profesinio pasirengimo lygį. Pats E. Galvanauskas buvusių studentų istorinėje atmintyje išliko kaip aktyvus, racionalus administratorius, reiklus, bet rūpestingas pedagogas.

 

Apibendrinant pažymėtina, kad E. Galvanausko iniciatyva įsteigtas Prekybos institutas tapo viena iš šešių Nepriklausomoje Lietuvoje veikusių aukštųjų mokyklų. Steigiant prekybos, taip pat pedagoginį, žemės ūkio, veterinarijos ir kitas specializuotas aukštąsias mokyklas buvo taikoma pirmaujančių užsienio šalių patirtis, jau to meto Lietuvos sąlygomis visuomenėje buvo suvokiama universaliųjų ir taikomųjų studijų derinimo svarba, buvo sudarytos prielaidos specialistų rengimo savo šalyje sistemai formuotis.

 

 

Nuorodos

 


* Romualdas Juzefovičius – humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto docentas; Kultūros, filosofijos ir meno instituto vyresnysis mokslo darbuotojas; adresas: Saltoniškių g. 58, LT-08105 Vilnius; el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų sritys – XX amžiaus pirmosios pusės Lietuvos mokslo istorija, mokslo sociologija.


[1] Galva, G. Ernestas Galvanauskas. Politinė biografija. Čikaga: Akademinės skautijos leidykla, 1982, p. 378–387.

[2] Žostautaitė, P. Klaipėdos kraštas 1923–1939. Vilnius: Mokslas, 1992, 405 p.; Žostautaitė, P. Klaipėdos krašto ekonomika ir kultūra 1923–1939. Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija, 1974, t. 48, p. 117–126.

[3] Žostautaitė, P. Klaipėdos krašto ekonomika ir kultūra 1923–1939. Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija, 1974, t. 48, p. 122.

[4] Mančinskas, Č. Aukštasis mokslas Lietuvoje 1918–1940. Vilnius: Lietuvos policijos akademija, 1996, p. 121–125.

[5] Germanas, V. Klaipėdos Prekybos instituto vaidmuo rengiant ekonomistus. Lietuvos TSR Aukštųjų mokyklų darbai, Ekonomika, 1988, t. 31, p. 97.

[6] Martišius, S. E. Galvanauskas – įmonių mokslo kūrėjas Lietuvoje. Prekybos instituto vaidmuo pertvarkant Lietuvos ūkį. Šiauliai, VPU, 1995, p. 30–35.

[7] Žostautaitė, P. Klaipėdos kraštas 1923–1939. Vilnius: Mokslas, 1992, p. 218.

[8] Prekybos institutas Klaipėdoje. 1934–1935 mokslo metai. Klaipėda, 1934, p. 7–8.

[9] Vytauto Didžiojo gimnazijos rūmams statyti komisijos raštas, 1935 m. balandžio 25 d. M. Mažvydo bibliotekos rankraštynas, f. 30, ap. 1, b. 3272, l. 3.

[10] Prekybos instituto statutas. Klaipėda, 1935, p. 1.

[11] E. Galvanausko patvirtinimo Prekybos instituto rektoriumi išrašas. Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau – LCVA), f. 391, ap. 7, b. 1446, l. 2.

[12] Galva, G. Ernestas Galvanauskas. Politinė biografija. Čikaga: Akademinės skautijos leidykla, 1982, p. 378–387.

[13] Prekybos instituto statutas. Klaipėda, 1935, p. 2.

[14] Germanas, V. Klaipėdos Prekybos instituto vaidmuo rengiant ekonomistus. Lietuvos TSR Aukštųjų mokyklų darbai, Ekonomika, 1988, t. 31, p. 98.

[15] Barakauskas, A. Prekybos institutas Klaipėdoje. Naujoji Romuva, 1938, nr. 1–2, p. 52–53.

[16] Žostautaitė, P. Klaipėdos krašto ekonomika ir kultūra 1923–1939. Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, A serija, 1974, t. 48, p. 122.

[17] Rastenis, V. Rektorius. Akiračiai, 1977, nr. 8, p. 13.

[18] E. Galvanausko CV. LCVA, f. 391, ap. 7, b. 1446, l. 6.

[19] 1935 m. kovo 19 d. Studentų atstovybės laiškas E. Galvanauskui. LCVA, f. 123, ap. 1, b. 30, l. 55.

[20] E. Galvanausko CV. LCVA, f. 391, ap. 7, b. 1446, l. 6.

[21] Lietuvos ekonominės konferencijos programa. LCVA, f. 123, ap. 1, b. 30, l. 34.

[22] Programų santrauka. Prekybos institutas Klaipėdoje. Klaipėda, 1935, p. 10–19 ir kt.

[23] Galvanauskas, E. Bendrasis įmonių ūkio mokslas, I d. Klaipėda, 1937, p. 20–35.

[24] Programų santrauka. Prekybos institutas Klaipėdoje. Klaipėda, 1937, p. 50–52.

[25] Martišius, S. E. Galvanauskas – įmonių mokslo kūrėjas Lietuvoje …, p. 34–35.

[26] Galvanauskas, E. Uostų ūkis. Klaipėda, 1936–1937.

[27] E. Galvanausko kalba, pasakyta 1937/1938 mokslo metus pradedant. LCVA, f. 123, ap. 1, b. 30, l. 73.

[28] Galvanauskas, E. Prekybos institutas Klaipėdoje. Verslas, 1937, rugsėjo 4 d.

[29] E. Galvanausko parengta informacija apie Prekybos institutą. LCVA, f. 123, ap. 1, b. 30, l. 81.

[30] VDU Teisių fakulteto ir Prekybos instituto tikslai. LCVA, f. 123, ap. 1, b. 30, l. 4–5.

[31] Informacija apie Prekybos instituto veiklą. LCVA, f. 123, ap. 1, b. 30, l. 26–27.

[32] A. Taujenio laiškas E. Galvanauskui, 1938 m. spalio 24 d. LCVA, f. 123, ap. 1, b. 30, l. 55.

[33] Prekybos institutas Klaipėdoje. Klaipėda, 1937, p. 16–17.

[34] Prekybos namai „Studentai“. Prekyba ir pramonė, 1937 gruodžio 4; Prekybos namai „Studentai“. Naujoji Romuva, 1938, nr. 1–2, p. 62.

[35] Balteximport raštas E. Galvanauskui, 1938 m. rugpjūčio 25 d. LCVA, f. 123, ap. 1, b. 30, l. 34.

[36] Bartkus, A. Klaipėdoje stiprėja lietuvių verslininkai. Verslas, 1937, birželio 17 d.; Juozupaitis G. Klaipėdos lietuvių verslininkų organizacijai 15 metų. Verslas, 1937, rugsėjo 4 d.

 

Gauta 2009 m. sausio 19 d.

Pateikta spaudai 2010 m. kovo 22 d.

 

Summary

Ernestas Galvanauskas’ Academic Activity in Klaipėda (1934–1939)

 

When Klaipėda became part of Independent Lithuania in 1923, the question of training Lithuanians with higher education became very acute as well. However, only in 1934 the institution of higher education, a three-year Trade Institute, was established there. Ernestas Galvanauskas was the initiator of this process, the first rector as well as lecturer of several subjects. The author of the article, on the basis of manuscript sources and the interwar press, analyses E. Galvanauskas’ administrative and pedagogical activities in training economists at this higher institution in Klaipėda.

 

The results of E. Galvanauskas’ administrative and pedagogical activities in Klaipėda were significant and important ones; graduates of the Institute, established on his initiative and managed by him, successfully joined the activities of the seaport and other Lithuanian business enterprises and state institutions. They were appreciated by economists and representatives of business environment of that time. Former students of Trade Institute established new enterprises and applied innovatory and consumer-attracting management with the help and consultancy of E. Galvanauskas. The above-mentioned facts prove a high level of their occupational preparation. E. Galvanauskas himself remained in the historical memory of his former students as an active and rational administrator as well as strict but caring teacher.