„Istorija“. Mokslo darbai. 77 tomas
Vitalija STRAVINSKIENĖ. Tarpetniniai lenkų ir lietuvių santykiai Rytų ir Pietryčių Lietuvoje 1953-1959 m.
Spausdinti

Anotacija. Straipsnyje, remiantis Lietuvos ir Lenkijos archyvine, istoriografine medžiaga, nagrinėjama tarpetninių santykių problematika Rytų ir Pietryčių Lietuvoje 1953–1959 m., atskleidžiami etninius-demografinius pokyčius regione lėmę veiksniai, LSSR administracijos požiūris į šio krašto etninius klausimus, aptariami lietuvių ir lenkų gyventojų tarpusavio santykiai ir jų raiška.

 

Prasminiai žodžiai: etniniai santykiai, lenkai, lietuviai, sovietizacija, niveliacija, rusifikacija.

 

Abstract. The author of the article, on the basis of Lithuanian and Polish archival and historiographic material, analyses ethnic relations in the Eastern and Southeastern Lithuania in 1953–1959. The article defines the factors which determined ethno-demographic changes in this region, reveals the attitude of the authorities of the Lithuanian SSR towards ethnic problems of the region as well as discusses relations between the Lithuanians and the Poles.

 

Key words: ethnic relations, Poles, Lithuanians, sovietization, russification, homogenization.

 

Įvadas

 

Rytų ir Pietryčių Lietuvos etninių santykių problematika sovietmečiu dar palyginti mažai tyrinėta sritis. Ne išimtis yra lietuvių ir lenkų santykiai šiame regione. Iki šiol didesnio tyrinėtojų dėmesio sulaukė Antrojo pasaulinio karo metų bei stalinistinio laikotarpio lietuvių ir lenkų santykių klausimai.

 

Lietuvių istoriografijoje, skirtoje sovietmečio tyrimams, taip pat buvo nagrinėta sovietinė etninė politika XX a. 6-ajame dešimtmetyje. Daugiausia dėmesio buvo skirta sovietinės valdžios vykdytai rusifikacijai Lietuvoje atskleisti. Romualdo J. Misiūno ir R. Tageperos (R. Taagepera) darbe teigiama, kad Lietuvoje buvo vykdomas rusinimas, kuris N. Chruščiovo valdymo pradžioje kiek susilpnėjo, tačiau paskutiniais jo valdymo metais jis įgavo intensyvius mastus[1]. Panašios koncepcijos laikomasi ir kituose darbuose, kuriuose teigiama, kad tuo metu Lietuva buvo rusinama[2]. Tačiau minėtuose darbuose nesigilinama į Rytų ir Pietryčių Lietuvos gyventojų lenkų ir lietuvių santykius, jų specifiką bei veiksnius, nulėmusius ją. Išimtį sudarytų tik Vilniaus miesto situacijos aptarimas nurodant, kad etninė gyventojų sudėties kaita lėmė palaipsnę jo lituanizaciją[3].

 

Į migracijos procesų nulemtus etninius pokyčius Rytų ir Pietryčių Lietuvoje XX a. antroje pusėje dėmesį atkreipė Nastazija Kairiūkštytė, Petras Kalnius, Liudas Truska, Algirdas Stanaitis, Arvydas Anušauskas[4].

 

Sovietinio režimo politiką Rytų ir Pietryčių Lietuvos gyventojų lenkų atžvilgiu nagrinėjo Irena Miklaševič. Paminėtini jos straipsniai, kuriuose buvo aptarta lenkų etninės grupės problematika sovietmečiu[5]. Autorės nuomone, lenkų padėtį sunkino menkas atstovavimas valdžios institucijose ir prieš juos nukreipta rusifikacija, o gimtosios kalbos faktoriumi buvo pasinaudota siekiant lenkų sovietizacijos. Galima pritarti autorei, nes LSSR valdžia sudarė galimybes plėtoti lenkų švietimą, kultūrą turėdama tikslą lenkus sovietizuoti. Tačiau skirtingai negu I. Miklaševič manytume, kad rusifikacija apėmė visus gyventojus, ne tik lenkus. Prastą LSSR lenkų padėtį pirmiausia nulėmė pokario metų migracijos į Lenkiją procesas, kurio viena iš skaudžių pasekmių – lenkų bendruomenės struktūros kaita ir lenkų inteligentijos eliminavimas. Iš esmės po migracijos LSSR liko menko išsilavinimo kaimo gyventojai. Dėl lenkų mokytojų trūkumo lenkiškas švietimas patyrė ilgalaikių neigiamų pasekmių, kurių viena – žemesnis negu kitų etninių grupių atstovų išsilavinimas. Ši aplinkybė savo ruožtu paveikė bendrąją lenkų padėtį, nes neturėdami atitinkamo išsilavinimo, jie negalėjo užimti vadovaujančių postų. Antrasis migracijos etapas (1955–1959 m.) šią problemą tik pagilino. Kitas lenkų padėtį paveikęs faktorius – kai kuriuose Rytų ir Pietryčių Lietuvos rajonuose vyravęs priešiškas požiūris į lietuvių kalbą ir apskritai lietuvius taip pat lėmė izoliacinę lenkų padėtį.

 

Rytų ir Pietryčių Lietuvos tarpetninė problematika domino ir Lenkijos tyrinėtojus. Paminėtinas Aleksandro Srebrakovskio (Aleksander Srebrakowski) darbas[6], skirtas lenkų padėčiai Lietuvoje sovietmečiu aptarti. Jame bendrais bruožais aptarta lenkų padėtis 1953–1959 m. Anot autoriaus, politinio „atšilimo“ laikotarpis lenkų etninei grupei nebuvo palankus, nes išaugęs lietuvių nacionalizmas siekė peržiūrėti etninius santykius Vilniaus krašte[7]. Iš tiesų, tuo metu buvo siekiama sustiprinti lietuvių padėtį regione, nes ji palyginti su kitų etninių grupių situacija buvo prastesnė.

 

Etninės lenkų grupės padėtį sovietmečio pabaigoje aptarė ir kitas Lenkijos tyrinėtojas – Adamas Bobrykas (Adam Bobryk)[8]. Apžvelgdamas lenkų padėtį 1944–1959 m. jis teigė, kad lenkų etninė grupė buvo diskriminuojama skirstant administracinius postus, mažai dalyvavo politiniame gyvenime, o tai, be abejo, paveikė jos padėtį[9]. Tačiau išskirtinę lenkų etninės grupės padėtį nulėmė ne tik objektyvios aplinkybės (kompaktiška lenkų padėtis regione, tinkamų užimti aukštesnius postus kandidatų lenkų trūkumas ir kt.), bet ir lenkų etninės grupės konservacinė laikysena siekiant išaugoti krašto lenkiškumą.

 

Sovietinės valdžios nacionalinę politiką Baltijos šalyse nagrinėjo Rusijos istorikai. Iš jų darbų išskirtina Elenos Zubkovos monografija[10], kurioje analizuojamas Baltijos šalių sovietizacijos procesas, didžiausią dėmesį skiriant stalinistiniam laikotarpiui. Autorė taip pat aptarė ir LSSR partinės administracijos vadovybės poziciją „lenkų klausimu“. Ji atskleista aukščiausių SSSR valdžios struktūrų požiūriu. E. Zubkovos teigimu, 1950 m. LKP(b) CK sprendimai lenkų klausimu buvo priimti Maskvos iniciatyva[11]. Tačiau galima sakyti, kad autorė nekritiškai įvertino kai kurių VKP(b) CK atstovų teiginius apie lenkų eliminavimą iš vadovaujančių postų, švietimo gimtąja kalba panaikinimą. Pažymėtina, kad Rytų ir Pietryčių Lietuvoje po sovietinės reokupacijos daugumą vadovaujančių postų užėmė ne lenkai, o atvykėliai iš SSSR. Lenkų švietimas 1947–1949 m. realiai vegetavo, nes po lenkų migracijos Lietuvoje praktiškai neliko kvalifikuotų švietimo kadrų, trūko mokymo priemonių, nes čia jos nebuvo leidžiamos (lenkiški vadovėliai buvo gaunami iš Ukrainos) ir kt.

 

Vakarų šalių autorių darbuose[12] labiau gilintasi į bendresnio pobūdžio sovietinės nacionalinės politikos Baltijos šalyse problemas. Etniniai klausimai Rytų ir Pietryčių Lietuvoje mūsų aptariamuoju laikotarpiu nebuvo nagrinėti.

 

Rengiant straipsnį daugiausia naudotasi Lietuvos archyvine medžiaga, kuria remiantis buvo galima rekonstruoti sovietinio režimo vykdytą etninių grupių niveliaciją, ypač nagrinėjamo laikotarpio pabaigoje, lietuvių ir lenkų gyventojų tarpusavio santykius, tarpetninės įtampos apraiškas, jų priežastis ir kt. Straipsnio šaltinių pagrindas buvo Lietuvos ypatingojo archyvo (LYA) LKP dokumentų saugyklos medžiaga. Čia sukaupta respublikos centrinių ir vietos partinių administracinių struktūrų dokumentacija, kuri padėjo atskleisti LSSR administracijos atstovų lietuvių požiūrį į etninius klausimus, jos pastangas sustiprinti lietuvių padėtį Rytų ir Pietryčių Lietuvoje, vietinių valdžios struktūrų reakciją į „nuleistus“ nutarimus ir kt. Iš įvairių partinių dokumentų matyti, kad respublikos aukščiausia valdžia Maskvoje priimtus sprendimus etninėje srityje realizuodavo atsižvelgdama į vietos sąlygas, o žemutinės partinės administracinės valdžios grandys kai kada nevykdė respublikinių institucijų nutarimų arba juos savaip interpretuodavo. Būtent dėl jų ir pačių gyventojų iniciatyvos kai kurie etniniai klausimai sulaukdavo centrinių institucijų dėmesio.

 

Rytų ir Pietryčių Lietuvos gyventojų tarpusavio santykius, jų nuotaikas stebėjo sovietinio saugumo struktūros. Jų surinkta medžiaga saugoma tame pačiame archyve. Tai įvairūs saugumo darbuotojų pranešimai, ataskaitos, informacijos, pažymos ir kt. Tokia medžiaga buvo vertinga analizuojant etninius-demografinius procesus regione, lietuvių ir lenkų gyventojų santykius, požiūrį į tuometinius įvykius šalyje.

 

Nagrinėjamo laikotarpio demografinius pokyčius, kuriuos nulėmė migracijos politika, buvo galima išnagrinėti pasitelkus Lietuvos centrinio valstybės archyvo (LCVA) ir LYA medžiagą. Iš išlikusių statistinių duomenų matyti, kad Rytų ir Pietryčių Lietuvą migracijos procesai apėmė labiau negu kitus Lietuvos regionus. Būtent čia „nusėdo“ daug slavų kilmės atvykėlių, iš čia į Lenkiją išvyko keliasdešimt tūkstančių asmenų.

 

Lenkijos valdžios ir iš dalies visuomenės pozicijas SSSR gyvenusių lenkų atžvilgiu padėjo atskleisti Lenkijos užsienio reikalų ministerijos archyve (LURMA) saugomi dokumentai. Daugiausia tai Lenkijos ambasados Maskvoje susirašinėjimas su Užsienio reikalų ministerija Varšuvoje. Remiantis jais galima teigti, kad Lenkijos visuomenę ir valstybės institucijas domino tautiečiai SSSR (ir LSSR). Dėl jų problemų XX a. 6-ajame dešimtmetyje ne kartą buvo kreiptasi į aukščiausią SSSR valdžią bandant pasiekti pozityvių rezultatų. Vienas jų – atnaujintas migracijos procesas ir aktyvesni kontaktai tarp kraštų. Politinė liberalizacija SSSR sudarė sąlygas tiesioginiams kontaktams tarp LSSR ir LLR institucijų. Tuo buvo pasinaudota ir suintensyvinta kultūros ir švietimo parama LSSR gyvenusiems lenkams.

 

Straipsnyje siekiama apžvelgti lenkų ir lietuvių santykius Rytų ir Pietryčių Lietuvoje 1953–1959 metais, išryškinti veiksnius, lėmusius etnodemografinės padėties pokyčius, parodyti LSSR lietuviškos administracijos požiūrį į šio krašto etnines problemas ir jų sprendimo būdus, atskleisti vietinių lenkų ir lietuvių gyventojų tarpusavio santykius ir jų išraišką.

 

Straipsnio chronologinės ribos pasirinktos neatsitiktinai. Pirmoji ženklina stalinistinio laikotarpio pabaigą ir posūkį SSSR nacionalinėje politikoje. Antroji riba labiau sąlyginė, žyminti intensyvesnių išorinių migracijų regione pabaigą, ryškesnes sovietinio režimo pastangas užslopinti nacionalistines nuotaikas regione ir sparčiau plėtoti sovietinės liaudies tapatybės sukūrimą. Tai buvo daroma per ideologines priemones, propagavusias internacionalizmą, SSSR tautų draugystę, sovietinį patriotizmą, slopinant tarpetnines įtampas.

 

Nagrinėjamas laikotarpis skirstytinas į du mažesnius etapus: 1) 1953 m. kovo–birželio mėn. – Lavrentijaus Berijos valdymo laikotarpis; 2) 1953 m. vidurys – 1959 m. – Nikitos Chruščiovo vadovavimo laikotarpis.

 

Pažymėtina, kad nagrinėjamu laikotarpiu didesnę reikšmę įgavo Rytų ir Pietryčių Lietuvos gyventojų lenkų kultūrinių-visuomeninių teisių respektavimas (spaudos ir literatūros gimtąja kalba leidyba, lenkiškų mokyklų tinklo išplėtimas, kultūrinės veiklos skatinimas ir kt.). Be to, lenkų etninės grupės padėtį paveikė ir išorės veiksnys – Lenkijos pozicija. Jos valdantieji ir visuomenė pradėjo intensyviau domėtis SSSR gyvenusių lenkų reikalais, gerokai išsiplėtė kontaktai tarp lenkų abipus sienų. Šios aplinkybės lėmė padidėjusį dėmesį Rytų ir Pietryčių Lietuvai. Kita vertus, politinio gyvenimo liberalizavimas Lietuvoje lėmė ir būtinybę užtikrinti kitų regiono etninių grupių poreikius.

 

 

Etnodemografiniai pokyčiai Rytų ir Pietryčių Lietuvoje 1953–1959 m.

 

Rytų ir Pietryčių Lietuva etniniu požiūriu buvo labai mišrus regionas. Didžiausias etnines grupes sudarė lenkai, rusai, lietuviai. Kai kuriuose rajonuose (Vilniaus, Naujosios Vilnios, Šalčininkų) lenkai sudarė daugumą gyventojų, kituose (Eišiškių, Trakų, Švenčionių, Vievio) – dominavo kai kuriose apylinkėse. Be to, čia gyveno baltarusiai, ukrainiečiai, žydai, totoriai, karaimai ir kt.

 

XX a. 6-ojo dešimtmečio pradžioje Vilniaus srities rajonuose (24-iuose) ir Vilniaus mieste iš viso buvo 805 567 gyventojai. Pagal tautybes jie buvo pasiskirstę taip: lietuviai – 362 846, lenkai – 240 688, rusai – 135 219, baltarusiai – 27 157, ukrainiečiai – 14 942, žydai – 17 159, kitų tautybių – 7556[13]. Tačiau nurodytas skaičius nėra visiškai tikslus, nes palyginus jį su kitų statistinių šaltinių duomenimis, matomas tam tikras neatitikimas. Pvz., vienur nurodyta, kad XX a. 6-ojo dešimtmečio pradžioje Vilniuje gyveno 143,7 tūkst. gyventojų, kitur – 176,3 tūkst.[14] Ryškių skirtumų buvo ir rajonų demografinėje statistikoje. Antai vienuose šaltiniuose teigiama, kad 1952 m. pradžioje Vievio rajone gyventojų buvo 23 470, kituose – 33 548 asmenys[15].

 

Nagrinėjamu laikotarpiu regioną apėmė migracijos procesai (tiek vidiniai, tiek ir išoriniai), kurie, palyginti su stalinistiniu laikotarpiu, buvo mažesnio masto ir ne tokie intensyvūs. Tačiau jie paveikė etnodemografinę padėtį. Dėl geresnės ekonominės-socialinės padėties į Lietuvą traukė nemažai kaimyninių respublikų gyventojų, ypač iš Baltarusijos. Iš turimų statistinių duomenų matyti, kad iš BSSR mechaninis prieaugis nagrinėjamu laikotarpiu buvo teigiamas ir aukštas. Antai 1954–1955 m. jis sudarė daugiau kaip 2,5 tūkst. asmenų[16] (palyginimui: tuo pat metu mechaninis prieaugis iš Rusijos buvo 2498, iš Ukrainos – 176). Apskritai reikia pabrėžti, kad nuo pat pokario metų iš šios respublikos į Lietuvą vyko intensyvi migracija. Tik 1946–1952 m. iš ten į LSSR miestus persikėlė apie 30 tūkst. asmenų[17]. R. Misiūno ir R. Tageperos teigimu, imigracija iš kitų sovietinių respublikų buvo skatinama siekiant rusifikacijos tikslo[18].

 

Nuo 1953 m. respublikoje vykęs lituanizacijos procesas taip pat paveikė migracijos srautus. Vykdant vietinių kadrų iškėlimo į vadovaujančius postus praktiką, nemažai rusakalbių asmenų buvo atleista ir išsiųsta iš LSSR. Antai 1953 m. pradedant represinių struktūrų darbuotojais iš Lietuvos išvyko daugiau kaip 3 tūkst. rusakalbių asmenų[19]. Jie į Lietuvą atvyko pokario metais.

 

Daug didesnė migracijos banga regioną apėmė 1956–1959 m., kai SSSR ir LLR tuometinės vadovybės susitarė dėl migracijos atnaujinimo. Ji sudarė galimybes Lietuvos gyventojų lenkų ir žydų, kurie iki Antrojo pasaulinio karo pradžios buvo Lenkijos piliečiai, šeimoms persikelti į Lenkiją. Ši migracijos banga labiausiai apėmė Rytų ir Pietryčių Lietuvą. 1956–1959 m. LSSR buvo išduota apie 35 tūkst. leidimų suaugusiems asmenims išvykti į Lenkiją. Iš jų tik apie 1100 buvo skirti ne šiame regione gyvenusiems žmonėms[20]. Daugiausia prašymų išvykti buvo sulaukta iš Vilniaus miesto ir Vilniaus, Šalčininkų, Naujosios Vilnios, Nemenčinės, Trakų ir Eišiškių rajonų gyventojų[21].

 

1956–1959 m. į Lenkiją iš LSSR išvyko daugiau kaip 48 tūkst. asmenų, iš jų per 32 tūkst. buvo suaugusiųjų ir apie 16 tūkst. vaikų[22]. Neabejotina, kad daugiau kaip 40 tūkst. išvykusiųjų sudarė lenkai. Tačiau etninė struktūra Rytų ir Pietryčių Lietuvoje mažai pakito. Iš 1959 m. sovietinio gyventojų surašymo duomenų matyti, kad tuo metu LSSR gyveno per 230 tūkst. lenkų, susitelkusių Rytų ir Pietryčių Lietuvoje. Mat išvykusių lenkų vietą iš dalies užėmė atvykėliai iš kitų SSSR respublikų. 1957 m. rugpjūčio mėnesį Lietuvos istorijos instituto etnografinė ekspedicija lankėsi Šalčininkų, Vilniaus, Trakų ir Eišiškių rajonuose. Jos nariai konstatavo, kad išvykusiųjų į Lenkiją asmenų sodybas mielai pirko Vakarų Baltarusijos gyventojai[23]. Statistiniai duomenys taip pat patvirtino, kad daug atvykėlių iš kitų respublikų įsikūrė Rytų ir Pietryčių Lietuvoje, ypač Vilniuje. Pvz., 1958 m. sausį Vilniuje buvo priregistruota 1499 asmenys, iš jų 562 atvyko iš kitų SSSR miestų ir kaimo vietovių[24]. Iš tiesų atvykusių buvo daugiau, nes dalis žmonių gyveno be registracijos. Tuo ypač pasižymėjo Vilniaus rajonas, kur tikrinant buvo nustatyta daugiausia asmenų be registracijos[25]. Buvo patikrinta 16 apylinkių ir rasta 326 asmenys be registracijos (tai sudarė 1 proc. visų gyventojų).

 

Lietuvos archyvuose nepavyko rasti jokių duomenų, kad LSSR aukščiausia ar regioninė valdžia darytų kokias nors kliūtis lenkams išvykti į Lenkiją, kaip buvo daroma Baltarusijoje. Ten, pavyzdžiui, vienos apylinkės tarybos pirmininkas sakė: „jeigu visiems leisiu išvykti į Lenkiją, tai man [darbui – V. S.] liks saujelė žmonių“[26]. Todėl Baltarusijoje verifikuojant tautybės nustatymo kriterijus, buvo ribojamas išvykstančiųjų skaičius. Lietuvoje panašių tendencijų nebuvo. Čia tik buvo apgailestaujama, kad dėl lenkų išvažiavimo į Lenkiją jaučiamas darbo rankų trūkumas, be to, reikėsią labiau mechanizuoti žemės ūkio gamybą[27]. Dokumentų išvykti į LLR nagrinėjimo rezultatai taip pat liudijo apie dirbtinių kliūčių išvykti nebuvimą. Iš viso leidimo išvykti negavo tik 1337 asmenys (iš daugiau kaip 53 tūkst. besikreipusiųjų). Dauguma leidimų išvykti negavo dėl to, kad neatitiko migracijos sutarties sąlygų (nebuvo lenkų ar žydų tautybės ir neturėjo Lenkijos pilietybės ar trūko dokumentų įrodyti turėtą tautybę ir pilietybę).

 

Antra vertus, LSSR vadovybei lenkų išvykimas tam tikra prasme buvo naudingas, nors ir kėlė tam tikrų nepatogumų vietinei valdžiai (sutriko darbas kai kuriuose kolūkiuose, teko vykdyti kai kurių reorganizaciją ir pan.). Lenkų migracija mažino tarpetninės įtampos galimybes ir antisovietiškai nusiteikusių asmenų Rytų ir Pietryčių Lietuvoje skaičių. Tuo metu tarp lenkų sklandė idėjos apie kolūkių paleidimą, teritorinius pokyčius regione (esą Vilniaus kraštas turėtų priklausyti Lenkijai, neva dėl to jau susitarė SSSR ir LLR aukščiausia vadovybė ir pan.). Todėl jos šalininkų lenkų išvykimas sovietinei valdžiai buvo parankus. Lenkijos vyriausybės įgaliotinis repatriacijai lankydamasis darbo reikalais Vakarų Ukrainoje, Vakarų Baltarusijoje ir Lietuvoje pastebėjo, kad pastaroje respublikoje požiūris į repatriaciją buvo palankesnis, jautėsi tam tikras Lenkijos atstovų pozicijų supratimas[28]. Nors Lietuvoje lenkų komunistų gretos buvo negausios, jie galėjo laisvai išvykti (1956–1959 m. iš Lietuvos išvyko 124 komunistai, tai sudarė 40 proc. visų iš SSSR išvykusių komunistų). Tuo metu Ukrainoje tokių asmenų išvykimui priešintasi, jie kaltinti dviveidiškumu, persimetimu į priešišką stovyklą ir pan.[29] Todėl galima sakyti, kad LSSR valdžia visiškai pritarė neribojamai lenkų migracijai.

 

 

SSSR nacionalinės politikos atspindžiai Lietuvoje. LSSR administracinės valdžios požiūris į lenkus

 

Nauja nacionalinės politikos kryptis SSSR atvedė prie LSSR savarankiškumo išaugimo. Po Josifo Stalino mirties 1953 m. SSSR Ministrų tarybos pirmininko pirmasis pavaduotojas ir Vidaus reikalų ministras Lavrentijus Berija, siekdamas įsitvirtinti valdžioje, ėmėsi reformų ir stengėsi remtis sąjunginių respublikų vadovybėmis. Jis ėmė reikalauti, kad sąjunginių respublikų partinės ir valstybinės valdžios aparate dirbtų ne Maskvos nurodymu atsiųsti kitataučiai (daugiausia rusai), bet vietiniai pareigūnai, vadinamieji nacionaliniai kadrai, o įstaigose būtų vartojama tautinė kalba[30]. Tokiu būdu jis siekė sau paklusnių pareigūnų įsitvirtinimo, kad vėliau su jų pagalba galėtų sutelkti visą valdžią savo rankose. Tuo tikslu sąjunginėse respublikose buvo pradėtas vietinių kadrų iškėlimo į vadovaujančius postus procesas, lėmęs rusifikacijos pristabdymą. Jis taip pat apėmė Rytų ir Pietryčių Lietuvą, kurioje nuo pat pokario metų buvo specifinė padėtis. Mat siekiant išsklaidyti lenkų ir lietuvių tarpetninę įtampą, į vadovaujančius postus buvo skiriami atvykėliai iš SSSR[31]. Į vadovaujančius partinius administracinius postus pradėta skirti daugiau lenkų tautybės asmenų. Antai Nemenčinės partijos komiteto sekretoriumi, LKP(b) CK iniciatyva, 1953 m. buvo paskirtas lenkas Eugenijus Ušpalevičius. Dar keli lenkų tautybės asmenys buvo paskirti rajono partijos komiteto skyrių viršininkais[32]. Panaši padėtis buvo kituose lenkų gyvenamuose rajonuose. Trakų, Pabradės, Naujosios Vilnios rajonuose lenkai buvo paskirti partijos komiteto sekretoriais, instruktoriais, vykdomojo komiteto pirmininkais, skyrių vedėjais. Žemesnėse grandyse lenkų buvo dar daugiau. Štai Naujosios Vilnios rajone iš 14 kolūkių pirmininkų lenkų buvo 12, jų pavaduotojai – visi lenkai. Taip pat visi lenkų tautybės asmenys buvo paskirti brigadininkais (85) ir fermų vedėjais (25)[33]. Panašūs pokyčiai apėmė ir švietimo sritį.

 

Užbėgdami įvykiams už akių, trumpai apžvelgsime respublikinės valdžios atstovų požiūrį į lenkus. Jis buvo diferencijuotas. Vienoje pusėje buvo LKP CK aparatas, kitoje – LSSR ministrų taryba ir įvairios respublikinės institucijos. LKP(b) CK pirmajam sekretoriui Antanui Sniečkui pirmaeilis ir svarbiausias tikslas – lenkų sovietizacija, nesiekiant jų lituanizuoti. Jo nuomone, lenkai nebuvo tokia tauta, kurios nepajėgiama sovietizuoti. Tarp jų, anot LKP(b) CK sekretoriaus, buvo ugdoma bolševikinė, o ne lietuviška dvasia[34]. Toks požiūris buvo vyraujantis LKP CK. Galima pritarti I. Miklaševič nuomonei, kad siekiant greitesnės lenkų sovietizacijos buvo pasinaudota gimtosios kalbos (lenkų) faktoriumi[35]. Jis davė teigiamą rezultatą. LKP CK propagandos ir agitacijos skyriaus pavaduotojas Vladimiras Vidmontas, dalyvavęs Nemenčinės rajono partinės vadovybės viename susirinkime pabrėžė, kad vykdant organizacinį darbą tarp Šalčininkų rajono gyventojų lenkų, rajono partinė vadovybė pasiekė teigiamų rezultatų, nes su jais bendravo gimtąja jų kalba[36]. Todėl buvo raginama pasekti jos pavyzdžiu. Nors buvo priimtas sprendimas „lenkiškuose“ rajonuose partinį, kultūrinį darbą dirbti lenkų kalba, kai kur to nebuvo įmanoma padaryti dėl kadrų, mokančių lenkų kalbą, stokos. Sprendžiant šią problemą, lenkų kadrų ieškota kaimyninėse respublikose, daugiausia Baltarusijoje. Iš ten atvykdavo žemės ūkio, švietimo sistemos, kultūros darbuotojai.

 

Stiprinant sovietinę įtaką lenkams, buvo atkreiptas dėmesys į jų priėmimą į komunistų partiją. Lenkų komunistų gretos nagrinėjamo laikotarpio pradžioje buvo negausios. 1953 m. jų buvo tik 730 (iš viso LSSR komunistų partijos narių buvo apie 36 200)[37]. Todėl buvo skatinamas jų priėmimas į partiją. Tokia praktika turėjo pozityvių rezultatų, nes iki 1959 m. lenkų komunistų gretos išaugo daugiau kaip du kartus ir sudarė 1609 asmenis. Realiai lenkų komunistų buvo daugiau, nes dalis jų 1956–1959 m. išvyko į Lenkiją.

 

LSSR Ministrų tarybos ir LSSR Aukščiausios tarybos Prezidiumo vadovų Mečislovo Gedvilo ir Justo Paleckio požiūris į lenkus buvo kiek kitoks. Jie labiau akcentavo vykdomą gyventojų lenkų protegavimą ir regiono lenkinimą. Jų supratimu, tokia padėtis kenkė respublikos interesams, nes stabdė regiono integracijos procesą. Iš jų vadovaujamų ir jiems pavaldžių institucijų priimtų sprendimų matyti, kad buvo siekiama labiau sustiprinti regiono gyventojų lietuvių ir respublikinės lietuvių kalbos padėtį. Tačiau apskritai reikia pabrėžti, kad LSSR vadovybė lenkų reikalais domėjosi nesistemiškai, dažniau po Maskvos įsikišimo. Tokia padėtis lėmė, kad, anot LSSR Aukščiausiosios tarybos Prezidiumo pirmininko J. Paleckio, LSSR vadovybė mažai pažinojo tą Lietuvos dalį (t. y. lenkus). Siekiant įveikti šį trūkumą, buvo siūloma organizuoti lenkiškų rajonų gyventojų kultūrines, ekonomines išvykas į rajonus su lietuvių gyventojais ir atvirkščiai.

 

Galima kelti prielaidą, kad vietos valdžios ir gyventojų skundai SSSR vadovybei išprovokavo pastarosios didesnį dėmesį Rytų ir Pietryčių Lietuvai. Pvz., 1952 m. po skundų dėl lenkiškų mokyklų Vievio rajone, padėtį vietoje tikrino VKP(b) CK atstovas Radiuk arba po Pabradės rajono komjaunimo sekretoriaus A. Odnolko 1958 m. kreipimosi į SSKP CK dėl neva pažeidžiamų vietinių gyventojų lenkų teisių neskiriant jų į vadovaujančias pareigas padėtį ištirti buvo pasiųsti LKP(b) CK atstovai[38]. Pastaruoju atveju paaiškėjo, kad pateikta informacija neatitiko tikrovės. Matyt, siekdama išvengti centro priekaištų dėl nacionalinės politikos „iškraipymų“, respublikos vadovybė darė nuolaidų lenkams (leisdavo veikti lenkų klasėms su mažesniu nei privaloma tokiai klasei atidaryti mokinių skaičiumi ir pan.). Be to, skundai į Maskvą plaukė ir iš rusakalbių asmenų, kurie dėl kadrų kaitos buvo atleisti ar laukė atleidimo iš darbo[39].

 

Tačiau L. Berija greitai buvo nušalintas nuo valdžios ir SSKP CK pirmuoju sekretoriumi tapo Nikita Chruščiovas. Jo vadovavimo pradžia pasižymėjo politinio gyvenimo liberalizavimu ir pirmtako pristabdytos rusifikacijos tęsimu. N. Chruščiovui stiprinant savo pozicijas Maskvoje, respublikinė valdžia taip pat išplėtė savo pozicijas, pasinaudodama sąjunginių respublikų vaidmens, vietinės iniciatyvos reikšmės didėjimo šūkiais. Tačiau dabar respublikinės valdžios nurodymu į vadovaujančius postus Rytų ir Pietryčių Lietuvoje buvo skiriama daugiau lietuvių tautybės kadrų. Antai Eišiškių, Naujosios Vilnios, Nemenčinės, Pabradės, Šalčininkų, Širvintų, Švenčionių, Trakų, Vievio, Vilniaus rajonų partijos ir vykdomųjų komitetų atsakingų darbuotojų etninė sudėtis palaipsniui pakito taip: jeigu 1954 m. pradžioje iš 316 darbuotojų lietuvių buvo 60, rusų – 151, lenkų – 48, kitų tautybių – 57, tai 1959 m. pradžioje iš 290 darbuotojų lietuvių buvo 116, rusų – 110, lenkų – 29, kitų tautybių – 35[40]. Vilniaus mieste vadovaujančiuose postuose lietuvių buvo dar daugiau. 1959 m. miesto partiniuose vadovaujančiuose postuose lietuvių buvo 39 proc., rusų 47 proc., kitų tautybių atstovų 14 proc. Sovietiniame administraciniame aparate lietuvių buvo dar daugiau: jie sudarė 72 proc., rusai – 10,5 proc., lenkai – 7 proc., kiti – 10,5 proc.[41] Tačiau reikėtų pažymėti, kad tokią situaciją lėmė ne tik respublikinės valdžios pastangos sustiprinti lietuvių padėtį regione, bet ir objektyvios priežastys. 1956–1959 m. vykusi lenkų ir žydų repatriacija į Lenkiją praretino labiau išsilavinusių, tinkančių į vadovaujančias pareigybes lenkų gretas.

 

Antra vertus, politinė liberalizacija lėmė etninio klausimo suaktualėjimą regione. Tuo metu respublikoje vykęs lietuvių teisių plėtimas per kadrų, lietuvių kalbos stiprinimo politiką, sukėlė kitų etninių grupių atstovų nepasitenkinimą. Štai Trakų rajono komunistų partijos komiteto plenume buvo kritikuojamas lietuvių skyrimas vadovauti ir raginama labiau paisyti kitų tautybių gyventojų interesų[42]. Analogiški pasisakymai buvo Pabradės rajone. Pabradės rajono komunistų partijos komiteto sekretoriaus padėjėjas Bujenko piktinosi, kad rajone jei tik kas, tai ir skiria lietuvius vadovauti[43]. Tačiau realiai situacija atrodė kiek kitaip. Nors šiame rajone gyveno ir lietuviai, tarp vadovaujančiųjų jų gana ilgą laiką nebuvo. Todėl atsižvelgiant į etninę rajono gyventojų sudėtį, keli lietuviai buvo paskirti į vadovaujančias pareigas[44]. Tai sukėlė nelietuvių nepasitenkinimą.

 

Vilniaus mieste nelietuviai komunistai piktinosi lietuvių skyrimu į įvairius postus, jog visa dokumentacija gaunama lietuvių kalba. Tačiau iš kitos pusės – lietuviai reiškė nepasitenkinimą miesto surusinimu. Štai Vilniaus aukštųjų mokyklų studentai susitikime su LKP(b) CK sekretoriumi A. Sniečkumi atvirai klausė, kodėl dauguma tarnautojų mieste nemoka lietuvių kalbos, kodėl daug kur negalima susikalbėti lietuviškai ir kodėl tokia praktika toleruojama[45]. Tarp gyventojų žydų taip pat išryškėjo pastangos plėtoti kultūrą, švietimą gimtąja kalba. Buvo galvojama apie žydų bibliotekos įkūrimą, spaudos ir literatūros žydų kalba leidybą, radijo laidų transliaciją. Tokia padėtis lėmė išaugusį nacionalizmą, kuris kai kuriose vietovėse pasireiškė gyventojų susiskaldymu etniniu principu, priešiškais tarpetniniais pasisakymais, padažnėjusiais buitinio lygio konfliktais (muštynėmis), emigracinėmis nuotaikomis ir pan.

 

Tačiau panašios etninių grupių pastangos kirtosi su tuo metu išryškėjusiomis tendencijomis stiprinti sovietinę tapatybę. SSSR vadovas N. Chruščiovas propagavo visuomenės be etninių kategorijų sukūrimą. Todėl 1959 m. SSSR vadovybė sustabdė lietuvių kadrų iškėlimo į vadovaujančius postus praktiką, kaltindama respublikos vadovybę besaikiu lietuvių iškėlimu į vadovaujančias pareigas, antirusiškų nuotaikų toleravimu.

 

Etniniams klausimams daug dėmesio buvo skirta 1959 m. liepos mėnesį sušauktame LKP(b) CK VI plenume, svarsčiusiame SSKP CK nutarimą apie LKP(b) CK darbą su kadrais. Jame LKP(b) CK pirmasis sekretorius A. Sniečkus už susidariusią padėtį kaltę vertė LSSR Ministrų tarybai ir kadrų klausimą koordinavusiam J. Grigalavičiui, teigė, kad lenkų klausimu buvo padaryta klaidų, pirmiausia dėl partinių kadrų skyrimo lenkų gyvenamuose rajonuose. „Taisant lenkų padėtį“ A. Sniečkus žadėjo imtis veiksmų, gerinančių politinį ir organizacinį darbą tarp lenkų, ryžtingai pašalinti viską, kas trukdo sutelkti visų tautybių dirbančiuosius[46]. Analogiškus sprendimus priėmė rajonų partijos komitetai, svarstę kadrų skyrimo klausimus. Štai viename iš Vilniaus miesto KP komiteto plenumų buvo kritikuotas netinkamas kadrų skyrimas, neva proteguojantis lietuvius ir suabsoliutinantis lietuvių kalbos mokėjimą[47]. Tuo ypač skundėsi įvairių miesto pramonės įmonių vadovai nelietuviai. Naujosios Vilnios rajono KP komiteto plenume buvo priekaištauta, kad į sovietinius, ūkinius ar partinius postus mažai skiriama lenkų tautybės asmenų. Nors reikėtų pasakyti, kad 1957 m. pradžioje šiame rajone iš 227 nomenklatūrinių pareigybių lietuviai užėmė 18, o lenkai – 102[48]. Po plenumo LKP CK sustiprino dėmesį Rytų ir Pietryčių Lietuvai ir ideologiniam darbui tarp gyventojų lenkų.

 

Netrukus Lietuvoje pradėtas realizuoti internacionalizavimo planas, pagal kurį turėjo būti išplėstas rusų kalbos vartojimas viešajame gyvenime, sustiprinti ryšiai su kitomis sovietinėmis respublikomis[49]. Jam įgyvendinti LKP(b) CK 1959 m. rudenį priėmė specialų nutarimą, kuris netrukus pradėtas vykdyti atskiruose rajonuose. 1959 m. lapkričio 12 d. Pabradės, lapkričio 16 d. Švenčionių rajono partijos komitetai, o mėnesio pabaigoje ir Vilniaus miesto partijos komitetas savo ruožtu priėmė nutarimus, kuriuose numatė analogiškas priemones, skatinusias skirtingų tautybių rajono gyventojų bendradarbiavimą ir stiprinusias ryšius su kitų SSSR respublikų gyventojais[50]. Tam pasitarnauti turėjo kasmetiniai SSSR tautų dainų ir šokių festivaliai, kur dalyvautų Baltarusijos meno kolektyvai, rajono kultūros-švietimo įstaigose rengiami kitų respublikų svarbesnių įvykių paminėjimai, seminarai, kuriuose būtų gvildenami glaudesni įvairių tautybių rajono gyventojų ryšiai, ir kt. Tuo pat metu per masines informavimo priemones, leidybą taip pat suintensyvinta informacija, turėjusi skatinti „SSSR tautų draugystę“. Internacionalizmo klausimais diskutuota ir LKP(b) CK VIII plenume (1959 m. lapkričio mėn.), kuriame buvo pažymėta, kad svarbiausias respublikos partinės organizacijos uždavinys – auklėti dirbančiuosius tautų draugystės, sovietinio patriotizmo, proletarinio internacionalizmo dvasia[51]. Tai turėjo padėti greitesniam SSSR tautų suartėjimui, apie kurio būtinybę pradėjo kalbėti N. Chruščiovas XX a. 7-ojo dešimtmečio pradžioje[52].

 

 

Rytų ir Pietryčių Lietuvos gyventojų lietuvių ir lenkų santykiai

 

Nagrinėjamu laikotarpiu viešoje erdvėje Rytų ir Pietryčių Lietuvoje pasitaikė tarpetninio nepasitenkinimo ir nacionalistinių nuotaikų apraiškų. Didžiausią įtampą kėlė švietimo reikalai. Tai buvo ašis, dėl kurios pretenzijas reiškė tiek lenkai, tiek lietuviai, tiek rusai.

 

Apskritai reikia pasakyti, kad lietuvių požiūris į šį regioną buvo nevienareikšmis, jį veikė stereotipai. Kai kurių lietuvių suvokimu, tai buvo „lenkiškas kraštas“, ekonomiškai ir kultūriškai labai atsilikęs ir nepatrauklus, ypač karjeros srityje. Todėl buvo problemų skiriant lietuvių kadrus į šį regioną. Antai Pabradės rajonui reikėjo darbuotojų prekybos srityje, todėl buvo kreiptasi į LSSR kooperacijos sąjungą. Tačiau iš ten buvo gautas toks atsakymas: „ten pas jus kadrai nevažiuos“[53]. Problemų buvo ir su švietimo srities kadrais. Dalis lietuvių kalbos mokytojų kaip bausmę priėmė jų siuntimą dirbti į šio krašto nelietuviškas mokyklas. Tokia padėtis sudarė sąlygas konservacinei ir izoliacinei aplinkai. Ją dar labiau stiprino kalbos barjerai, kadangi kai kurių rajonų partinė, administracinė valdžia ignoravo lietuvių kalbą (antai didžiausią gyventojų lenkų dalį sudarančiame Šalčininkų rajone 1957–1958 m tarp rajono partijos ir vykdomojo komitetų vadovaujančių asmenų nebuvo nė vieno, kuris mokėtų lietuvių kalbą), regiono gyventojai nelietuviai jos beveik nemokėjo ir nesistengė išmokti. Čia gyvavo posakiai: „su lietuvių kalba toli nenuvažiuosi“, „Lietuvoje lietuvių kalba nereikalinga“. Panaši padėtis buvo kai kuriose lenkiškose mokyklose. Dar 1953 m. LSSR valstybės kontrolė patikrino kai kurių Rytų ir Pietryčių Lietuvos rajonų švietimo darbą ir nustatė, kad nemažai Pabradės rajono lenkiškų mokyklų nebuvo dėstoma lietuvių kalba[54]. Analogiška padėtis buvo Šalčininkų rajone. Nors buvo nurodyta padėtį ištaisyti, ji iš esmės nepagerėjo. Kai kurių lenkiškų mokyklų vadovybė lietuvių kalbą įvertino kaip niekam nereikalingą, antraeilį dalyką, todėl jos mokymas būdavo keičiamas muzikos, fizinio lavinimo pamokomis.

 

Politinės liberalizacijos įtakoje tarpetninių santykių problematika suaktualėjo. Regiono gyventojai lenkai pradėjo akcentuoti kitų etninių grupių gyventojų neigiamą įtaką jų padėčiai (privažiavo rusų, todėl sunku rasti darbą, susikalbėti lenkiškai). Antilenkiškumu buvo kaltinama ir respublikinė valdžia. Štai 1958 m. viduryje grupė Vilniaus rajono apylinkių pirmininkų SSSR aukščiausiajai vadovybei skundėsi, kad respublikinė valdžia ignoruoja jų interesus, nes LSSR Ministrų taryba jiems siuntė dokumentus lietuvių kalba, kurios gyventojai visiškai nesupranta, nes Vilniaus krašte lietuvių yra mažuma[55]. Antilietuviškos nuotaikos reiškėsi ir Naujosios Vilnios rajone renkant LKP komiteto narius. Lietuvių tautybės kandidatų pavardės buvo išbrauktos iš sąrašų.

 

Regiono gyventojų lenkų supratimu, čia buvo grynai lenkiškas kraštas, kuris turėtų priklausyti Lenkijai. Toks požiūris labiau išryškėjo 1956–1959 m., kai tarp dalies regiono gyventojų lenkų pasklido kalbos, kad netrukus Vilniaus kraštas priklausysiąs Lenkijai, todėl lenkai privalą čia pasilikti ir padėti Lenkijos valdžiai išvaryti iš čia lietuvius ir rusus[56]. Taip pat buvo teigiama, kad „iš Lietuvos rusai greit pasitrauks, su lietuviais susidorosime ir Lenkija bus atstatyta senose sienose“ arba „Vilniaus kraštas bus prijungtas prie Lenkijos, jeigu visi gyventojai save vadins lenkais“[57]. Tokias ir panašias mintis skleidė Lenkijos piliečiai, atvykę į Lietuvą aplankyti giminių ir pažįstamų, į regioną sugrįžę pokario metais represuoti lenkai, buvę pogrindinių organizacijų nariai ir kt. asmenys.

 

Pažymėtina, kad lenkai rusų tautybės sovietinės valdžios atstovus vertino kaip savo stabilios padėties garantą (nors dėl vietinės kilmės lenkai jautėsi pranašesni už atvykėlius rusus). Tokios tendencijos išryškėjo 1953 m., kai prasidėjo vadovaujančiųjų kadrų kaita. Tuomet tarp Pabradės rajono lenkų buvo kalbama, kad „dabar visus vadovaujančius postus užims lietuviai, rusų čia daugiau nebus. Tada mums, lenkams, bus blogai. Juk lietuviai ir anksčiau mūsų nekentė, o dabar dar blogiau bus, nebus dabar mums gyvenimo“[58]. Arba migracijos į Lenkiją metu tarp žymios Nemenčinės rajono lenkų dalies sklandė tokios nuotaikos: „Nesinori važiuoti į Lenkiją, bet reikės. Kol čia gyvena rusai, tai dar gerai. O kai visą valdžią paims lietuviai, tai ir vargo teks paragauti“[59]. Mat lenkai gyventojai buvo įsitikinę, kad jų padėtį pagerino SSSR, bet ne LSSR vadovybė.

 

Tuo pat metu regiono gyventojai lietuviai ir rusai taip pat akcentavo savo padėties pagerinimo klausimą. Daugiausia skundų buvo dėl švietimo gimtąja kalba. Štai Kalesninkų kaimo (Eišiškių rajonas) lietuviai tėvai kreipėsi į aukščiausią respublikos valdžią, kad sudarytų geresnes sąlygas mokytis gimtąja kalba. Vilniaus miesto vienos vidurinių mokyklų lietuviai tėvai savo skundus nukreipė į aukščiausią SSSR valdžią, teigdami, kad Lietuvoje nesudaromos sąlygos mokytis gimtąja lietuvių kalba, kad vykdomas lenkinimas (reikia pažymėti, jog už pastangas turėti lietuvišką mokyklą šio kreipimosi iniciatorius smarkiai nukentėjo: jis buvo sukompromituotas ir priverstas net išsikelti iš Vilniaus). Panašių skundų sulaukta ir iš rusų tautybės žmonių[60].

 

Lietuvių tėvų pastangas palaikė lietuvių inteligentai. Jie 1956 m. pabaigoje kreipėsi į LSSR Ministrų tarybos pirmininką Motiejų Šumauską prašydami atkreipti dėmesį į Rytų ir Pietryčių Lietuvoje gyvenančių lietuvių galimybes mokyti vaikus gimtąja kalba[61]. Šis klausimas buvo iškeltas ir 1957 m. LSSR Aukščiausios tarybos sesijoje, kai rašytojas Antanas Vienuolis atkreipė dėmesį į lietuvių švietimo problemas regione. Jis prašė imtis priemonių, kad visos tautybės būtų traktuojamos teisingai.

 

Įtampa švietimo klausimu privertė sureaguoti LSSR aukščiausią partinę valdžią. 1957 m. pavasarį LKP(b) CK biuras apsvarstė šį klausimą ir pripažino, kad kai kuriuose Rytų ir Pietryčių Lietuvos rajonuose padaryta perlenkimų ir nebuvo sudaryta sąlygų mokytis gimtąja lietuvių kalba[62]. Tokia padėtis buvo Švenčionių, Pabradės, Naujosios Vilnios ir kt. rajonų mokyklose. Todėl į tai reaguodama LSSR Švietimo ministerija koregavo mokyklų tinklą. Kai kuriuose rajonuose (Pabradės, Naujosios Vilnios) jo pertvarkai buvo priešintasi. Tokią padėtį, matyt, lėmė subjektyvūs asmeniniai motyvai (sumažėjus mokytojų darbo krūviui, jie gautų mažesnius atlyginimus ir pan.).

 

Pabrėžtina, kad lenkų etninės grupės problematiką suaktualino išorinis veiksnys – Lenkijos pozicija. LSSR gyvenę lenkai domino LLR valstybines institucijas ir visuomenę. Iš Lenkijos ambasados Maskvoje pranešimų matyti, kad po J. Stalino mirties palaipsniui keitėsi SSSR politika socialistinių šalių atžvilgiu. Pirmiausia tą pajuto jų diplomatinės atstovybės SSSR. Jos galėjo užmegzti tiesioginius ryšius su sovietinėmis institucijomis, vėliau šie ryšiai išsiplėtė ir apėmė tiesioginius sovietinių institucijų ir gyventojų ryšius su Lenkijos institucijomis ir gyventojais. Nagrinėjamo laikotarpio antroje pusėje suaktyvėjo korespondenciniai ir tiesioginiai ryšiai tarp LSSR ir LLR valdančiųjų ir gyventojų, ypač su lenkiškąja Vilniaus krašto gyventojų dalimi. Vien 1957 metais iš Lenkijos į Lietuvą buvo atvykę apie 6 tūkst. asmenų, į Lenkiją nuvyko daugiau kaip 2 tūkst. Lietuvos gyventojų[63]. Lenkų gyvenimu Lietuvoje domėjosi ir įvairios LLR delegacijos, čia apsilankę žurnalistai. Štai 1957 m. pavasarį Vilniuje lankėsi LLR valstybinė delegacija, derinusi Lenkijos kultūros dekados Lietuvoje renginių planą. Jos nariai į kultūros programą pasiūlė įtraukti parodą, skirtą Lietuvoje leidžiamai lenkų spaudai ir literatūrai[64]. Tautiečių Lietuvoje reikalai rūpėjo ir Lenkijos visuomenei, kuri Lenkijoje viešinčius LSSR atstovus klausinėjo apie lenkų kultūrinį gyvenimą Lietuvoje. Kai kurie Lenkijos atstovai kėlė idėją, kad šalies vadovybė turėtų stengtis išsirūpinti LSSR lenkams kultūrinę autonomiją, kurią turėjo Lenkijoje gyvenančios tautinės mažumos. Tačiau Lenkijos diplomatinės institucijos tokius planus įvertino kaip kišimąsi į SSSR vidaus politiką, kuri nacionalinėje srityje numatė etninę asimiliaciją[65]. Vietoj to buvo siūloma tarppartinių SSSR ir LLR susitikimų lygmenyje kelti lenkų klausimą ir pasiektus susitarimus įgyvendinti per SSSR-LLR draugystės draugijos skyrius Lietuvoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje.

 

LLR valstybinės institucijos rėmė LSSR lenkų kultūros ir švietimo darbą. Antai Lenkijos kultūros ir meno ministerija padovanojo LSSR lenkų dainų ir šokių ansambliui 4 poras tautinių kostiumų[66], 1957 m. pagal kultūrinio bendradarbiavimo sutartį su SSSR į LLR stažuotis vyko lenkiškų Vilniaus krašto mokyklų mokytojai.

 

Apskritai reikia pabrėžti, kad politinė liberalizacija Lenkijoje turėjo nemažą įtaką Lietuvos gyventojams. Tuo metu tarp lietuvių sklandė idėjos apie jaunimo gyvenimo liberalizavimą, ryšių su Vakarų šalių jaunimu atnaujinimą, taip pat akcentuota  lietuviškojo komunizmo koncepcija: Lietuva galėtų būti socialistinė ir nebūdama SSSR sudėtyje, o su ja palaikydama ryšius, panašius į Lenkijos[67]. Tarp lenkų gyventojų buvo puoselėjamos viltys apie kolektyvizacijos atšaukimą, neribojamus ryšius su Lenkija ir kt.

 

Tikėtina, kad kai kurie sprendimai lenkų klausimu pozityviai buvo išspręsti dėl to, kad LKP(b) CK biure buvo lenkams palankiai nusiteikusių žmonių. Tai LKP(b) CK nariai „Czerwony Sztandar“ redaktorius Antonis Fedorovičius ir propagandos ir agitacijos skyriaus vedėjo pavaduotojas Vladimiras Vidmontas. 1956 m. pabaigoje Vilniuje apsilankius Lenkijos laikraščio „Gazeta Robotnicza“ korespondentui, besidomėjusiam lenkų reikalais Lietuvoje, jam minėti asmenys pažadėjo paremti kai kurias Lenkijos atstovų iniciatyvas LSSR lenkų klausimu. V. Vidmontą už nuopelnus gerinant LSSR lenkų padėtį buvo siūloma pasikviesti į Lenkiją ir apdovanoti[68]. Per pastarąjį asmenį buvo siekiama išspręsti lenkams aktualius reikalus, pvz., pakeisti vienus ar kitus neįtikusius lietuvių kadrus. Antai 1954 m. spalio mėnesį „Czerwony Sztandar“ praktikantas, apsilankęs Šumsko septynmetėje lenkų mokykloje, laikraščio redaktorių informavo, kad mokyklos direktorė Jaunutė Žigaitė netinkama eiti pareigas, nes ji „šovinistiškai žiūrėjo į lenkų kalbą“[69]. Tokį jos požiūrį esą liudijo faktas, kad ji neprenumeravo „Czerwony Sztandar“ laikraščio. Jis pasiūlė keisti direktorę. Su analogišku prašymu laikraščio redaktorius A. Fedorovičius kreipėsi į LKP CK propagandos ir agitacijos skyriaus vedėjo pavaduotoją V. Vidmontą. Tačiau direktorė tuo metu nebuvo pakeista.

 

 

Išvados

 

Po J. Stalino mirties SSSR nacionalinėje politikoje prasidėję pokyčiai apėmė Lietuvą ir lėmė rusifikacijos proceso susilpnėjimą. Vykdant SSSR Ministrų tarybos pirmininko pirmojo pavaduotojo ir vidaus reikalų ministro L. Berijos nurodymus, etniniu požiūriu mišrioje Rytų ir Pietryčių Lietuvoje pradėta nacionalinių kadrų (lenkų ir lietuvių) iškėlimo kampanija, peraugusi į LSSR administracijos pastangas labiau lituanizuoti regioną. Tačiau laikotarpio pabaigoje šis procesas pristabdytas ir sustiprintas SSSR tautų internacionalizavimas, turėjęs paspartinti LSSR suartėjimą su kitomis sovietinėmis respublikomis.

 

Respublikinės valdžios pastangos sustiprinti Rytų ir Pietryčių Lietuvos gyventojų lietuvių ir lietuvių kalbos padėtį kirtosi su čia gyvenusių lenkų pozicija ir pastangomis išlaikyti regiono lenkiškumą. Todėl tarpetniniai lietuvių ir lenkų santykiai Rytų ir Pietryčių Lietuvoje įgavo įtampos. Tačiau ji buvo užslopinta, bet ne pašalinta.

 

Regiono gyventojų lenkų situaciją gerino jų pačių pastangos suaktualinti savo reikalus, taip pat Lenkijos valdančiųjų ir visuomenės dėmesys ir parama jiems, sustiprėjusi po J. Stalino mirties.

 

1953–1959 m. Rytų ir Pietryčių Lietuvą apėmę migracijos procesai paveikė jos etnodemografinę padėtį, prisidėjo prie jos tolesnio rusifikavimo. Į Lenkiją išvykusius lenkus iš dalies pakeitė sovietinei valdžiai lojalūs atvykėliai iš kitų sovietinių respublikų. Migracijos srautus lėmė ne tik politinės priežastys, bet ir subjektyvūs veiksniai (atvykėliai puoselėjo viltis dėl geresnio gyvenimo, stabilesnės ekonominės ir etninės (lenkų atveju) padėties).

 

 

Nuorodos

   



[1] Misiūnas, R. J., Taagepera, R. Baltijos valstybės: priklausomybės metai 1940–1980. Vilnius, 1992, p. 123–159.

[2] Puzinavičius, B. Sovietinis okupacinis režimas Lietuvoje 1953–1965 metais. Vilnius, 2001, p. 70; Lietuva 1940–1990: okupuotos Lietuvos istorija. Vilnius, 2005, p. 407, 507–508.

[3] Ten pat, p. 516.

[4] Kairiūkštytė, N. 1956–1959 metų repatriacija iš Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos į Lenkijos Liaudies respubliką. Lietuvos istorijos metraštis, 1996 metai. Vilnius, 1997, p. 274–291; Kalnius, P. Etniniai procesai Lietuvoje XX a. antrojoje pusėje. Vilnius, 1998; Truska, L. Kodėl Lietuva sovietmečiu išliko lietuviška? Akiračiai, 2000, nr. 3, p. 13–14; Stanaitis, A. Tautiniai pokyčiai Vilniaus mieste XX a. II pusėje. Geografija, 2003, t. 39, p. 33–39; Anušauskas, A. Tautinių-kultūrinių pokyčių prielaidos Rytų Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais. Pilietinis pasipriešinimas Lietuvoje ir Lenkijoje: sąsajos ir ypatumai 1939–1956. Vilnius, 2004, p. 170–176.

[5] Mikłaszawicz, I. Ocena kwestii polskiej przez władze Litewskiej SRR 1944–1965 (wybrane problemy). Studium Vilnense, 1998, vol. 8, nr. 1, s. 176–179; Miklaševič, I. Lenkų švietimas Lietuvoje – tautinės tapatybės išsaugojimo šaltinis po Antrojo pasaulinio karo. Acta Historica Universitatis Klaipedensis, Baltijos regiono istorija ir kultūra: Lietuva ir Lenkija, 2007, t. XIV, p. 175–183.

[6] Srebrakowski, A. Polacy w Litewskiej SSR 1944–1989. Toruń, 2001.

[7] Ten pat, s. 112.

[8] Bobryk, A. Odrodzenie narodowe Polaków w Republice Litewskiej 1987–1997. Toruń, 2006.

[9] Ten pat, s. 103, 105.

[10] Зубкова, Е. Прибалтика и Кремль 1940–1953. Москва, 2008.

[11] Ten pat, c. 161.

[12] Karklins, R. Ethnic Relations in the USSR. The Perspektive from Below. Boston, 1989; Vardys, V. S. Die Folgen der sowjetischen Nationalitätenpolitik in der baltischen Republik. Nationalitäten-Probleme in der Sowjetunion und Osteuropa. Köln, 1982, S. 77–97.

[13] 1952 01 01 pažyma apie gyventojų skaičių Vilniaus srities rajonuose. LYA, f. 3387, ap. 14, b. 46, l. 85; 1951 12 04 informacija Vilniaus miesto KP vykdomojo komiteto pirmininkui Kareckui. Ten pat, ap. 14, b. 20, l. 123.

[14] Vilniaus miesto liaudies ūkis. Vilnius, 1958, p. 7; Šadžius, H. Socialistinio Vilniaus darbininkai. Vilnius, 1980, p. 83.

[15] Vievio rajono gyventojų skaičius 1952 01 01. Vilniaus apskrities archyvas, f. 620, ap. 1, b. 41, l. 33; b. 50, l. 1; LYA, f. 3387, ap. 14, b. 46, l. 85.

[16] Mechaninio judėjimo rezultatai 1955 m. LCVA, f. R-363, ap. 1, b. 2378, l. 19–26.

[17] Duomenys apskaičiuoti remiantis žiniomis apie mechaninį judėjimą 1946–1952 m. LCVA, f. R-363, ap. 1, b. 162, l. 4, b. 314, l. 210, b. 593, l. 355, b. 912, l. 279, b. 1238, l. 170, b. 1439, l. 2.

[18] Misiūnas, R. J., Taagepera, R. Baltijos valstybės ..., p. 201.

[19] Tininis, V. Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai. Vilnius, 1994, p. 75.

[20] LSSR VRM milicijos valdybos pasų skyriaus viršininko majoro Semėno 1959 03 07 pažyma apie išduotus leidimus išvykti į LLR. LYA, f. L-3, ap. 3, b. 665, l. 278.

[21] Ten pat.

[22] Kairiūkštytė, N. 1956–1959 metų repatriacija ..., p. 286.

[23] 1957 11 16 LSSR MA Istorijos instituto etnografinės ekspedicijos preliminarios ataskaitos nuorašas. LCVA, f. R-754, ap. 4, b. 4376, l. 54.

[24] Pažyma apie gyventojų priregistravimą Vilniaus mieste 1958 01 mėnesį. Ten pat, b. 4507, l. 83.

[25] Gyventojų priregistravimo ir išregistravimo LSSR miestuose ir kaimuose tikslumo patikrinimo rezultatai 1959 m. Ten pat, f. R-363, ap. 1, b. 4063, l. 24.

[26] Winnicki, Z. Biełaruś-Polszcza u XX stahodździ. Niewiadomaja repatryjacyja. 1955–1959 g.g. Minsk, 2007; Badania wschodnie. Polityka wewnętrzna i międzynarodowa. Wrocław, 2008, s. 341.

[27] Nemenčinės rajono partinio ataskaitinio-rinkiminio susirinkimo, įvykusio 1957 12 20, protokolas Nr. 7. LYA, f. 3637, ap. 16, b. 2, l. 126; Trakų rajono partijos komiteto sekretoriaus A. Belousovo ir Trakų rajono vykdomojo komiteto pirmininko V. Sakalausko 1959 07 29 raštas LKP(b) CK sekretoriui A. Sniečkui ir LSSR ministrų tarybos pirmininkui M. Šumauskui. Ten pat, f. 5104, ap. 20, b. 1, l. 1.

[28] LLR vyriausybės įgaliotinio repatriacijai iš SSSR ataskaita apie atliktą darbą 1957 m. pirmąjį pusmetį. LTAIA, IPN BU 1585/792/CD/1, l. 12.

[29] Ten pat, l. 12.

[30] Puzinavičius, B. Sovietinis okupacinis režimas ..., p. 5–6.

[31] Stravinskienė, V. Lietuvių ir lenkų santykiai Rytų ir Pietryčių Lietuvoje: 1944 m. antra pusė – 1953 m. Lietuvos istorijos metraštis, 2007 metai, 2. Vilnius, 2008, p. 91.

[32] 1954 01 28 Nemenčinės rajono partijos komiteto sekretoriaus Ušpalevičiaus informacija LKP(b) CK. LYA, f. 3637, b. 101, l. 54–55.

[33] Ataskaitinis pranešimas apie Naujosios Vilnios rajono KP komiteto darbą 1953 12–1954 12. Ten pat, f. 1109, ap. 13, b. 2, l. 42.

[34] Išrašas iš LKP(b) CK biuro 1950 10 01 posėdžio stenogramos. LYA, f. 16895, ap. 2, b. b. 344, l. 14.

[35] Mikłaszewicz, I. Ocena kwestii ..., p. 177.

[36] Nemenčinės rajono KP komiteto 2-ojo plenumo, įvykusio 1956 02 14, protokolas. Ten pat, f. 3637, ap. 14, b. 4, l. 9.

[37] Lietuvos komunistų partija skaičiais 1918–1975. Vilnius, 1976, p. 121–122.

[38] 1952 03 18 LSSR švietimo ministro A. Knyvos pažyma LKP(b) CK sekretoriui A. Sniečkui. LYA, f. 1771, ap. 133, b. 12, l. 163; 1958 05 16 pažyma apie Pabradės rajono komjaunimo sekretoriaus A. Odnolko pareiškimo patikrinimo rezultatus. Ten pat, ap. 189, b. 25, l. 145.

[39] Зубкова, Е. Прибалтика ..., p. 333.

[40] LKP(b) CK kadrų apskaitos sektoriaus vedėjos K. Ozarskajos 1959 05 05 pažyma. Ten pat, f. 16895, ap. 2, b. 344, l. 183–188.

[41] Vilniaus miesto partijos komiteto sekretoriaus F. Bieliausko 1959 08 07 informacija LKP(b) CK. Ten pat, f. 3109, ap. 28, b. 22, l. 9.

[42] Trakų rajono KP komiteto IV-ojo plenumo, įvykusio 1959 08 05, protokolas. Ten pat, f. 5104, ap. 26, l. 1, 34, 43.

[43] Pabradės rajono KP komiteto plenumo, įvykusio 1959 08 14, protokolas. Ten pat, f. 3635, ap. 21, b. 4, l. 14.

[44] 1958 05 16 pažyma apie Pabradės rajono komjaunimo sekretoriaus A. Odnolko pareiškimo patikrinimo rezultatus. Ten pat, f. 1771, ap. 189, b. 25, l. 148.

[45] LKP CK sekretoriui A. Sniečkui užduoti klausimai susitikimo su Vilniaus studentija metu. Be datos (turėtų būti 1957 m.). Ten pat, ap. 188, b. 40, l. 35.

[46] A. Sniečkaus kalba LKP(b) CK VI plenume, įvykusiame 1959 07 14–17 d. Ten pat, ap. 196, b. 29, l. 60.

[47] 1959 10 17 politinė informacija Vilniaus miesto KP komitetui. Ten pat, f. 3109, ap. 28, b. 22, l. 33.

[48] Naujosios Vilnios rajono aštuntosios partinės konferencijos, įvykusios 1957 01 19–20, protokolas. Ten pat, ap. 21, b. 2, l. 37.

[49] Streikus, A. Sovietų režimo pastangos pakeisti Lietuvos gyventojų tautinį identitetą. Genocidas ir rezistencija, 2007, nr. 1, p. 22.

[50] Pabradės rajono KP komiteto posėdžio, įvykusio 1959 11 12, protokolas ir priedas prie protokolo Nr. 1. LYA, f. 3635, ap. 21, b. 8, l. 112, 121; Švenčionių rajono KP komiteto biuro posėdžio, įvykusio 1959 11 16, protokolas. Ten pat, f. 3430, ap. 25, b. 6, l. 252; Vilniaus miesto KP komiteto biuro posėdžio, įvykusio 1959 11 30, protokolas. Ten pat, f. 3109, ap. 28, b. 13, l. 81, 110–121.

[51] LKP(b) CK VIII plenumo, įvykusio 1959 11 28, nutarimas. Ten pat, f. 1771, ap. 196, b. 59, l. 36.

[52] Ivanauskas, V. Rusų kalbos vaidmuo stiprinant sovietinį tapatumą ir nacionalinė politika sovietinėje sistemoje 8–9 dešimtmečiuose. Lietuvos istorijos metraštis, 2007 metai, 2. Vilnius, 2008, p. 108.

[53] Pabradės rajono KP komiteto plenumo, įvykusio 1959 08 14, protokolas. LYA, f. 3635, ap. 21, b. 4, l. 19.

[54] LSSR valstybės kontrolės ministro A. Jefremovo 1953 02 23 raštas LSSR ministrų tarybos pirmininkui M. Gedvilui apie Vilniaus srities mokyklų patikrinimo vykdant vyriausybės nutarimus rezultatus. Ten pat, f. 1771, ap. 154, b. 5, l. 49.

[55] 1958 06 25 grupės Vilniaus rajono apylinkių pirmininkų raštas SSSR MT pirmininkui Chruščiovui. LCVA, f. R-754, ap. 4, b. 4516, l. 144.

[56] LSSR KGB įgaliotinio Vilniaus rajonui maj. Zausajevo 1956 11 03 specialus pranešimas LSSR KGB pirmininkui gen. K. Liaudžiai. LYA, f. K-1, ap. 15, b. 3764, l. 47; LSSR KGB įgaliotinio Naujosios Vilnios rajone maj. Dmitrijevo 1958 12 20 ataskaita LSSR KGB pirmininkui gen. maj. K. Liaudžiui. Ten pat, ap. 3, b. 549, l. 113.

[57] LSSR KGB pirmininko gen. maj. K. Liaudžio 1958 01 17 ataskaitinis raštelis SSSR KGB 4-os valdybos viršininkui gen. leit. E. Pitavranovui. Ten pat, ap. 3, b. 532, l. 142; Vilniaus miesto KP komiteto šeštojo plenumo, įvykusio 1959 07 24–25, protokolas, f. 3109, ap. 28, b. 1, l. 118.

[58] 1953 06 23 pranešimas Pabradės rajono KP komiteto sekretoriui Reseliui. Ten pat, f. 3635, ap. 31, b. 19, l. 24.

[59] LSSR KGB įgaliotinio Nemenčinės rajone maj. Abramovo 1956 10 24 ataskaitinis raštelis LSSR KGB 4 valdybos viršininkui. Ten pat, f. K-1, ap. 15, b. 2054, l. 47.

[60] Informacija apie darbą tarp lenkų. Ten pat, f. 16895, b. 344, l. 64.

[61] Kairiūkštytė, N. 1956 m. rūpesčiai dėl lietuviškų mokyklų Vilniaus krašte. Kultūros barai, 1989, nr. 8, p. 49–50.

[62] LKP(b) CK posėdžio, įvykusio 1957 03 29, protokolas. LYA, f. 1771, ap. 191, b. 299, l. 13.

[63] LSSR KGB pastabos apie kontržvalgybinį darbą 1958 06 9–17 d. Ten pat, f. K-1, ap. 3, b. 583, l. 58.

[64] LSSR Ministrų tarybos pirmininko pavaduotojo K. Preikšo 1957 05 03 raštas LKP CK sekretoriui A. Sniečkui. Ten pat, f. 1771, ap. 188, b. 43, l. 29.

[65] Lenkijos ambasadoriaus Maskvoje T. Gede 1957 05 03 informacija Lenkijos URM generalinei direktorei. LURMA, f. 7, ap. 8, b. 66, l. 18–19.

[66] „Gazeta Robotnicza“ korespondento Františeko Šydlovskio (Frantiszek Szydłowski) 1957 01 22 raštas Lenkijos užsienio reikalų ministerijos generalinei direktorei Viernai (Wierna). Ten pat, l. 2.

[67] 1958 01 03 informacija apie propagandines paskaitas. LYA, f. 1771, ap. 189, b. 1, l. 29–30.

[68] Stravinskienė, V. Lietuvių ir lenkų ..., p. 96.

[69] 1954 10 08 ataskaitinis raštelis „Czerwony Sztandar“ redaktoriui. LYA, f. 1771, ap. 150, b. 7, l. 40.

Gauta 2009 m. spalio 21 d.

Pateikta spaudai 2010 m. kovo 22 d.

 

Summary

Ethnic Relations Between the Poles and the Lithuanians in the Eastern and Southeastern Lithuania in 1953–1959

 

The article deals with ethnic relations between the Poles and the Lithuanians in the Eastern and Southeastern Lithuania in 1953–1959. The author of the article defines the factors which determined ethno-demographical changes of the region, shows the attitude of the Lithuanian SSR administration to the ethnic problems, and clarifies the relationship problems between the local inhabitants of the area (the Poles and the Lithuanians).

 

Chronologically, the researched period is divided into 2 stages: 1) L. Beria’s  administrative period (March – June, 1953); 2) N. Khrushchev’s governing period (Summer, 1953 to 1959).

 

Because of its ethnic composition (the majority of inhabitants were of the Polish nationality) and different attitudes to the region adopted by local Lithuanian administration on one side and local Poles on the other, the Eastern and Southeastern Lithuania was in a particular situation during that period: local administrative organs tried to make the region more Lithuanian while the Poles sought to preserve its Polish character. However, the dispute among the Lithuanians and the Poles was suppressed by the Soviet authorities, which advocated the internationalization process of all the nationalities of the Soviet Union.

 

Finally, the following conclusions were made.

 

Changes in the USSR national politics after Stalin’s death had an impact on Lithuania and slowed down the russification of the region. Under the orders of the vice-chairman of the Council of Ministers and Minister of Interior Affairs of the USSR L. Beria, the process of national cadres’ (the Poles and the Lithuanians) evacuation from the ethnically mixed Eastern and Southeastern region was started, which was followed by the efforts of local Lithuanian administration to make this region more Lithuanian. But at the end of L. Beria’s governing period this process was interrupted and replaced by the internationalization of all Soviet Union’s nations with the aim to unify the Lithuanian SSR with other Soviet Republics.

 

Efforts of the Lithuanian SSR authorities to strengthen the positions of the Lithuanians as well as those of the Lithuanian language in the Eastern and Southeastern region of the country ran contrary to the Polish attitudes and aims to maintain the Polish character of the region. Because of this, ethnic relations between the Poles and the Lithuanians became quite strained; this problem was only temporarily alleviated but not eliminated.

 

The situation of the local Poles improved due to their efforts to attain their goals and support from the Polish government and the Poles living in Poland, which became obvious and intense after Stalin’s death.

 

Migration processes in the Eastern and Southeastern Lithuania in 1953–1959 made huge impact on the ethno-demographical situation and strengthened the russification of the region. Native Poles, who left for Poland, were replaced by people from other Soviet republics who were loyal to the Soviet authorities. This migration process was influenced not only by political reasons. Other subjective factors were also important, and the most important among them were the wish to find better life conditions and a more stable economic situation.