„Istorija“. Mokslo darbai. 77 tomas
Domininkas BURBA. Valdų antpuoliai Vilniaus paviete XVIII amžiaus viduryje (statistika, dalyvių socialinė sudėtis, smurto laipsnis)
Spausdinti

Anotacija. Straipsnyje tyrinėjama specifinė bajorijos nusikaltimų rūšis – vadinamieji valdų antpuoliai Vilniaus paviete XVIII a. viduryje. To meto bajorija tarpusavio santykius dažnai aiškindavosi jėga – kaimyninės valdos būdavo siaubiamos, grobiami ir naikinami svetimi pasėliai, žemės ūkio produktai, smurtaujama prieš žemvaldžius bei jų pavaldinius. Antpuolis apėmė veiką prieš asmenį (jo gyvybę bei sveikatą) ir jo nekilnojamąjį bei kilnojamąjį turtą. Nagrinėjamos statistinės antpuolių tendencijos (dažnumas, vieta, laikas), socialinė dalyvių struktūra, smurto laipsnis.

 

Straipsnyje tiriama kaimo erdvė, kurioje valstybės kontrolė buvo mažesnė negu miesto erdvėje. Pastebėta, kad antpuoliai, kaip ir kiti kriminaliniai nusikaltimai (vagystės, kūno sužalojimai, įkalinimai), būdavo vienas iš užsitęsusių kaimynų konfliktų sprendimO būdų, o griežtos Lietuvos Statuto nuostatos antpuolių organizatorių ir talkininkų atžvilgiu vargu ar galėjo užkirsti kelią nuolatiniams svetimų valdų puldinėjimams. Antpuolių mažėjimas XVIII a. šeštame dešimtmetyje sietinas ne su valstybės policinės kontrolės padidėjimu, o greičiausiai su pamažu besikeičiančiu bajorijos mentalitetu, į LDK atkeliaujant Apšvietos idėjoms. Galima teigti, kad antpuolių peripetijos – tendencijos ir išimtys – atspindėjo XVIII a. kaimo erdvę, to meto žmonių ekonominius ir socialinius santykius, luomų antagonizmą, mentalines visuomenės nuostatas.

 

Prasminiai žodžiai: Vilniaus pavietas, XVIII amžius, pilies teismas, valdos, antpuoliai, nusikaltimai, nužudymai, bajorai, valstiečiai.

 

Abstract. The article analyses a specific kind of crime committed by the nobility of the Grand Duchy of Lithuania, i.e. the raids on estates, in Vilnius pavietas (administrative district in Poland, Lithuania, Ukraine). The nobility of that period handled their relations by force – neighbouring territories and possessions were devastated, crops and agriculture produce were seized, landowners and their subjects experienced acts of violence. Any onslaught was a criminal act against a person (his life and health) as well as against his real estate and other assets. The article also investigates statistical tendencies of such raids (their frequency, time and place), social composition of the raiders, a degree of violence.

 

The author also takes into consideration the peculiarities of rural areas where state control was less effective than in urban areas. It should be noted that raids and other crimes (robberies, injuries, imprisonment) were one of the ways to resolve prolonged conflicts; even strict regulations of the Lithuanian Statute could not prevent constant attacks on other people’s territories and estates. The situation changed in the 6th decade of the 18th century. The decrease in the number of raids could be associated not with the strengthening of state police control but with the changes in the nobility’s mentality and the ideas of Enlightenment which found their way into the Grand Duchy of Lithuania. It could be claimed that the raids – their tendencies and exceptions – reflected the features of rural areas in Lithuania in the 18th century, people’s economic and social relations, antagonism between social classes as well as society’s mental attitudes.

 

Key words: Vilnius pavietas, the 18th century, court of castle, possessions, raids, crime, homicide, nobility, peasants.

 

 

Įvadas

 

Gilinantis į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau LDK) bajorijos tarpusavio santykių problematiką, sunku nesutikti su Abiejų Tautų Respublikos (toliau Respublikos) bajorijos papročių tyrėjo Jano Stanislavo Bystrono (J. S. Bystroń) fraze, kad kilmingiems Respublikos gyventojams pavojus grėsdavo ne vien dėl plėšikų, gyvenančių iš savo amato, bet ir iš „brolių bajorų luomo“[1]. Tyrinėjant LDK bajorų luomo nusikalstamumą, neretai tenka aptikti informacijos apie specifinius to meto nusikaltimus – vadinamuosius valdų antpuolius[2], kuriuos ir nagrinėja šis straipsnis. Tai buvo vienas dažniausių kriminalinių nusikaltimų XVI–XVIII a. LDK bajorijos bylose.

 

Skirstydamas nusikaltimus pagal Lietuvos Statuto nuostatas, teisės istorijos tyrinėtojas Joankijus Malinovskis nurodė, kad antpuolis – tai nusižengimas prieš asmenį ir jo nuosavybę. Nuo kito šio tipo nusikaltimo – plėšimo – antpuolis ryškiai skyrėsi savo specifika[3].

 

Galima teigti, jog antpuolis – tai tiesioginis, organizuotas, dažniausiai smurtinis ir ginkluotas svetimų valdų užpuolimas. Prie panašaus tipo nusikaltimų prieš asmenį ir nuosavybę galima priskirti ir miesto namų užpuolimus, tačiau straipsnyje nuo miesto erdvės nusikaltimų tyrimo atsiribojama. Šių teisinių nusižengimų specifika (erdvė, priežastys, dalyvių socialinė priklausomybė) yra skirtinga ir galimybė palyginti su valdų antpuoliais gana sudėtinga.

 

Antpuolio genezė neaiški. Anot Zigmunto Glogerio (Z. Gloger), tokio tipo užpuolimai atsirado iš vadinamųjų teisėtųjų antpuolių. Jis teigė, esą Lenkijoje, kaip ir visoje to meto Europoje, buvo silpna teisminė valdžia, ir bajorija nuolat konfliktus spręsdavo jėga. Nevykdžius teismo sprendimo, seniūnas sukviesdavo savo jurisdikcijoje esančius bajorus ir jie nuosprendį įgyvendindavo. Tai vadinamasis „teisėtas (legalusis) antpuolis“, tačiau, anot autoriaus, neretai įvykdavo ir „neteisėti antpuoliai“[4].

 

Visų pirma reikia išsiaiškinti, ką apie šiuos nusikaltimus minėjo teisiniai bajorijos dokumentai. XVIII a. galiojęs Trečiasis Lietuvos Statutas teigė, kad vadinamasis antpuolis yra bajoro valdų, namo ar bažnyčios užpuolimas. Apie antpuolius daugiausia rašyta: 2 skyriaus 18 straipsnyje (minimas valdų antpuolis karo metu), 4 skyriaus 35 straipsnyje, 11 skyriaus 1, 20, 43, 58 straipsniuose[5]. Teisės kodeksas numatė, kad už antpuolį gresia mirties bausmė (jei užpuolimo tikslas buvo nužudyti kilmingą priešininką)[6]. Taip pat antpuoliai minėti 1685 bei 1768 m. seimų konstitucijose, numačiusiose antpuolio veiksmų legalumo ir nelegalumo atvejus[7]. Antpuolis galėjo pasibaigti nužudymu bei materialine žala, sužeidimais bei materialine žala arba tik materialinės žalos suteikimu[8].

 

Žymus Respublikos teisininkas Teodoras Ostrovskis (T. Ostrowski), aprašęs antpuolius teisiniu požiūriu, minėjo nusikaltimo metu neretai liejamą kraują[9]. Tačiau jis teigė, kad jei priešininkas neatiduoda skolų, ar nenori apleisti išnuomoto dvaro, tai organizuoti antpuolį nėra nusikaltimas[10]. Griežtai antpuolio reiškinį vertino vėlyvesniojo laikotarpio tyrėjai. Anot J. Malinovskio, tai buvo tarsi karinis užpuolimas, kurį vykdė (kartais labai gausi) ginkluota minia. Antpuolį neretai lydėdavo: turto grobimas, sužalojimai, žmogžudystės, moterų išprievartavimai[11]. Tiesa, J. Malinovskis antpuolių reiškinio netyrinėjo kaip istorikas.

 

Didžiulį darbą tirdamas Raudonosios Rusios bajorijos tarpusavio santykius XVII a. pirmoje pusėje atliko Vladislavas Lozinskis (W. Łoziński)[12]. Antpuoliai, kaip ir kiti bajorų luomo nusikaltimai, irgi pateko į jo tyrinėjimų objektą. Per šių nusikaltimų problematiką autorius įžvelgė ir nagrinėjo giminių tarpusavio santykių raidą, klientinius ryšius. Nors V. Lozinskio veikalas parašytas dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir galima įtarti, kad šaltinius autorius vertino kiek nekritiškai, savo reikšmės ši studija neprarado.

 

Lenkijos teritorijos antpuoliams tyrinėti skirti ir vėlyvesni Dominiko Goleco (D. Golec)[13] bei Ivonos H. Pugacevič (H. Pugacewicz)[14] darbai. Autoriai įrodė, kad vadinamųjų teisėtųjų antpuolių buvo neproporcingai mažiau negu kriminalinių. D. Goleco tikslas – nagrinėti Kujavijos regiono antpuolių specifiką bei statistiką. Didesnių teorinių klausimų autorius nekėlė. I. Pugacevič antpuolius vertino kaip prievartinį kaimynų problemų išsprendimo būdą – tam tikrą neformalų bajorijos arbitražą. Jos šaltiniai buvo Lenčicos pavieto pilies teismo bylos XVII–XVIII a. Autorė kėlė sau tikslą pristatyti šio regiono antpuolio paveikslą. Nagrinėdama tendencijas, I. Pugacevič išskyrė keletą antpuolių tipų – plėšiamasis prievartinis, reguliuojantis turtinius santykius, reguliuojantis klientinius santykius bei antpuolis dėl garbės. Tiriant Vilniaus pavieto situaciją pateikta schema suabejojama ir nesiremiama, nes pasirinkti skirstymo kriterijai iš principo skirtingi. Pvz., plėšiamasis prievartinis, reguliuojantis turtinius santykius ir antpuolis dėl garbės išskiriami pagal priežastis, o klientinius santykius reguliuojantis antpuolis – pagal aukos elgesio strategiją. Kita vertus, neaišku, kodėl autorė prie antpuolių priskiria smurtą viešajame kelyje, nors tai dvi skirtingos nusikaltimų rūšys. Visgi, daugelis problemų ir pastebėjimų, iškeltų autorės ir pateiktų jos straipsnyje, buvo naudingi ir suteikė palyginimo galimybę.

 

Iš baltarusių istoriografijos galima paminėti enciklopedinius Taisijos Dovnar (T. Doŭnar) straipsnelius apie antpuolius, kuriuose akcentuojamos Lietuvos Statuto nuostatos dėl šių nusikaltimų[15]. Olego Dziarnovičiaus (O. Дзярнович) straipsnis apie konfliktus prie LDK ir Livonijos sienų irgi mini antpuolius[16].

 

Akivaizdu, kad antpuolio reiškinys istoriografijoje tirtas mažai. Viena iš svarbiausių priežasčių, matyt, ta, kad bajoriškojo nusikalstamumo studijų yra žymiai mažiau negu miestietiškojo ar marginalinių sluoksnių vykdytų nusikaltimų tyrimų.

 

Šaltinių bazė gana plati, bet iš esmės vienalytė. Tai – nagrinėjamo laikotarpio Vilniaus pavieto pilies ir žemės teismo knygos. Tyrimui naudotos 288 bylos dėl kaltinimų antpuoliais. Jas sudaro: skundai, įvykio vietos apžiūros (obdukcijos) – teismo pareigūnų vaznių (generolų) reliaciniai kvitai, teismo sprendimai. Kiekvienas dokumentas savaip unikalus, bet galima trumpai įvertinti šias grupes. Skunduose informacijos apie konfliktus pateikiama nemažai, juose galima rasti žinių apie antpuolių priešistorę, kaimynų nesutarimų priežastis, kartais plačiau paaiškinamos nusikaltimų pasekmės. Skundų problema – emocingas stilius, sau nepalankių faktų nutylėjimas, padarytos žalos pervertinimas. O štai teismo vaznių (generolų) reliaciniai kvitai – obdukcijos – žymiai konkretesnis šaltinis, tiksliau nustatantis smurto ir plėšimo laipsnį. Bet ir jų stilius gana sodrus. Įvykio apžiūros aktas buvo mokamas, tad teismo pareigūnas galėjo būti veikiamas paslaugos pareikalavusio žmogaus. Obdukcijos pagrindinė problema – platesnio konflikto konteksto nebuvimas. Aptinkami vadinamieji akivaizdieji, remisiniai (atidedamieji), inkviziciniai (tiriamieji) ir kontumaciniai (už akių paskelbti) sprendimai. Remisinis ir inkvizicinis tik fiksuoja skundų informaciją, nurodo, kad byla turi būti sprendžiama vėliau, kontumacinis sprendimas skelbiamas kaltinamajai pusei neatvykus į teismą. Pasinaudota taip pat ir palyginamąja medžiaga – ankstyvesnio bei vėlyvesnio laikotarpio Vilniaus pavieto pilies teismo dokumentais.

 

Ne visas minėtojo laikotarpio teismo aktų knygas teko panaudoti darbe. Beveik visiškai nėra išlikusių 1735, 1736, 1737 m. bylų. Dėl prastos būklės neišduotos 1739, 1757, 1762 m. bylos. Iki mūsų dienų išliko tik 1748–1756 m. Vilniaus pavieto žemės teismo aktų knyga, nors iš jos turinio aiškiai matyti, kad kriminalinės bylos joje nevyravo (didžiausią dalį sudarė ginčai dėl valdų ir finansiniai klausimai) ir dokumentų apie antpuolius nebuvo ypač daug. Nėra pagrindo manyti, kad nepanaudotose bylose vyravo iš principo kitokios tendencijos nei daugumoje, todėl vargu, ar šių bylų nebuvimas turėtų iš esmės paveikti galutinius tyrimo rezultatus.

 

Straipsnio chronologija – Augusto III valdymo laikotarpis – 1734–1763 m.[17] Tai gana ramūs laikai, kadangi po Augusto III įsitvirtinimo soste jokių tiesioginių karų šalyje nevyko ir jie negalėjo daryti įtakos visuomenės tarpusavio santykiams. Nebuvo ir teismo reformų, kurios galėtų pakeisti nusikaltimų fiksavimą. 30 metų laikotarpis yra gana patogus tendencijų įvertinimui – tai maždaug vienos kartos pasikeitimo metas. Kita vertus, būtina paminėti, kad naujausių tyrinėjimų duomenimis, Augusto III laikotarpis – ne vien didikų oligarchijos sustiprėjimas ir valstybės aparato silpnėjimo laikotarpis, bet ir naujų Apšvietos idėjų Respublikoje pradžia[18]. Straipsnyje mėginama pasvarstyti, kiek tai galėjo atsiliepti nusikaltimų skaičiui.

 

Taigi, straipsnio objektas – valdų antpuoliai XVIII a. vidurio Vilniaus paviete. Keliamas tikslas – išnagrinėti pagrindines šių nusikaltimų tendencijas ir nustatyti jų specifiką to meto visuomenės santykių kontekste. Tikslui įgyvendinti iškeliami šie uždaviniai: nustatyti antpuolių statistines tendencijas (dažnumą, vietą, laiką), nustatyti nusikaltimo vidinę struktūrą – įvardinti ir apibūdinti jų dalyvius – organizatorius ir talkininkus, nustatyti smurto ir prievartos laipsnį. Dėl klausimo platumo nemažai svarbių problemų straipsnyje plačiai nenagrinėjamos. Tai – antpuolių priežastys bei užpuolimo objektai. Netiriami tokie klausimai kaip antpuolininkų ginkluotė, pasipriešinimo atvejai, materialinių nuostolių dydis, bausmių už šiuos nusikaltimus adekvatumas, jų taikymo teorija ir praktika. Šie sudėtingi klausimai bus nagrinėjami ateityje.

 

Straipsnyje siekiama užfiksuoti ne tik pagrindines tendencijas, bet ir išimtis, netipinius atvejus, kurių pasitaikydavo teismų praktikoje.

 

Kaip jau minėta, tyrimo rezultatai yra gaunami iš esmės remiantis vienu šaltiniu. Pačioje tyrimo pradžioje reikėtų pripažinti, kad daugelį sudėtingų problemų išspręsti sunku, nes galimybės sužinoti plačiau apie formalias bei neformalias bajorijos bendravimo formas – politines grupuotes, giminių konfliktus, jų išsprendimo būdus, žmonių asmenines charakterio savybes – yra ribotos. Tokių šaltinių nėra gausu, jų įsisavinimas reikalauja didelių darbo ir laiko sąnaudų. Vis dėlto ir ta medžiaga, kuri tapo straipsnio pagrindu, suteikia galimybes geriau pažinti visuomenės tarpusavio santykius XVIII a. vidurio LDK.

 

Kaip jau minėta, antpuolis yra tarpinis nusikaltimas – jis apima veiką prieš asmenį, jo sveikatą, gyvybę ir laisvę bei veiką pasisavinant arba gadinant, sunaikinant svetimą turtą. Antpuolis vyksta svetimoje erdvėje – t. y. jo būtinas elementas yra smurto veiksmai ir nuosavybės pasisavinimas kito valdose. Todėl pati antpuolio erdvė išskiria iš tyrimo objekto kūno sužalojimus viešajame kelyje, smurtą ir plėšimą mieste ar miestelyje. Antpuoliais straipsnyje nelaikomi neginkluoti organizuoti svetimų valdų bei jose buvusių valstiečių, gyvulių, žuvų, žemės ūkio produktų, miško ir pan. grobimai, jei jų metu nėra smurtinių veiksmų ir dėl jų negrasinama. Nepriskiriama prie šių nusikaltimų ir valdų ribų naikinimas. Prie antpuolių nepriskiriamas pavienių bajorų smurtas užėjus į svečius, smurtas ir plėšimas, pasalos kelyje ar miške. Taip pat nepriskiriamas smurtas karčemoje, nors suplanuotas ginkluotas svetimos karčemos užpuolimas yra antpuolis ir tyrinėjamas šiame darbe. Pasitaiko bylų, kuomet užpuolamos svetimos valdos, yra smurtaujama, bet materialinės žalos nepadaroma. Tokie užpuolimai irgi nepriskiriami prie antpuolių.

 

 

Antpuolių dažnumas, laikas ir trukmė

 

Nagrinėjant nusikalstamumo statistiką būtina pažymėti, jog šiandieninė kriminologija nedviprasmiškai teigia, kad absoliutaus nusikaltimų skaičiaus nustatyti praktiškai neįmanoma, „pilkasis skaičius“ visuomet aukštesnis nei oficialusis. Pateikiant oficialiąją nusikalstamumo statistiką reikia įvertinti kriminalinės justicijos tarnybų darbo kokybę (jos profesionalumo ir korupcijos laipsnį)[19]. Be abejo, tokios galimybės dirbant su ankstyvesniais laikais nėra juo labiau, todėl šiame tyrime siekiama tiesiog pateikti vieno šaltinio informacijos tendencijas, kurios taip pat yra svarbios.

 

Norint nustatyti nusikaltimų skaičių visuomenėje, reikia daugmaž žinoti gyventojų skaičių atskiroje teritorijoje. Kiek gyveno bajorų Vilniaus paviete, nustatyti sudėtinga. Roberto Jurgaičio duomenimis, XVIII a. potencialių Vilniaus pavieto seimelių dalyvių (didikų, vidutinių ir smulkiųjų (netgi bežemių) bajorų) būta keli tūkstančiai bei daugiau nei 150 totorių[20]. Deja, tai nekonkretus skaičius nekonkrečiu istoriniu periodu, tad galima paklaida yra didelė.

 

Potencialių seimelių dalyvių ir potencialių antpuolių dalyvių skaičius tarpusavyje gali būti visai nesusiję. Teismo bylų informacija parodo, kad tai buvo ne vien vyrų ir pasauliečių nusikaltimas, jų iniciatoriai ir organizatoriai galėjo būti vienuolynų vyresnieji, moterys (pvz., našlės) bei kiti asmenys, nedalyvaudavę seimelio veikloje. Kita vertus, bežemiai bajorai antpuolių organizatoriai būti negalėjo.

 

Statistinė antpuolių analizė yra sudėtinga. Galima teigti, kad nagrinėjamu laikotarpiu tai buvo pats dažniausias nusikaltimas prieš asmenį ir turtą (miesto namų ar dvarelių užpuolimų, plėšimų atvejų būta mažiau). Lyginant smurtinių nusikaltimų tendencijas kaimo ar miestelio aplinkoje konstatuotina, kad antpuolių skaičius beveik kiekvienais metais viršydavo arba nedaug nusileisdavo kitiems kaimo erdvės nusikaltimams prieš asmenį. Kūno sužalojimų kelyje, karčemoje ar tiesiog kaimo ar miestelio aplinkoje, dvarų užpuolimų, kurių metu vykdavo smurtas, bet nenukentėdavo turtas, atvejų kartu sudėjus kartais būdavo netgi mažiau negu antpuolių.

 

Kokie gi dar veiksniai daro įtaką apskaičiuojant antpuolių skaičių? Kaip jau minėta įvade, kai kurių metų bylų peržiūrėti nepavyko. Dėl šios priežasties „pradingsta“ iš bendros statistikos ne tik konkrečiais metais vykę antpuoliai, bet ir nusikaltimai, kurių nagrinėjamas teisme nusikėlė į kitus metus.

 

Visų nusikaltimų, apie kuriuos išliko duomenų, skaičių sudėtinga nustatyti ir todėl, kad kai kurie asmenys iškart kreipdavosi į Lietuvos Vyriausiąjį Tribunolą, Vilniaus pavieto žemės teismą, kitus teismus, kuriuos detaliai peržiūrėti galimybių kol kas nėra.

 

Kyla dar viena problema – bylose minimi praeityje, kartais net prieš keletą dešimtmečių įvykdyti nusikaltimai, tarp kurių neretai pasitaiko ir antpuolių, tačiau jei dėl jų nesikreipta į teismą, į bendrą statistiką jie neįtraukiami. Juolab ir Lietuvos Statuto 4 skyriaus 35 straipsnis numatė, kad jei ieškovas per trejus metus neįskųs teismui kaltininko, pagal senaties terminą jis jau nebeturi teisės kreiptis į teismą[21].

 

Pasitaiko nusikaltimų, kurie vyko besiribojančiose valdose. Pvz., Jurgis Stalevskis (J. Stalewski) skundėsi, kad 1759 m. jo priešininkas Mykolas Kozakovskis (M. Kozakowski) užpuolė karčemą, buvusią Mindūnų valdose Vilniaus ir Ukmergės paviete[22]. Tokio pobūdžio antpuoliai įtraukiami į bendrą statistiką.

 

Kriminologijos mokslas teigia, kad nusikaltimų skaičiaus tendencijos yra gana nuoseklios, jei nevyksta ypatingų ekonominio ar socialinio valstybės gyvenimo ar teisės kodeksų pakitimų. Pastebėta aiški tendencija – antpuolių skaičius labai priklauso nuo bendro pilies teisme užfiksuotų nusikaltimų skaičiaus ir, jei užfiksuojama daugiau ar mažiau visų smurtinių nusikaltimų, antpuolių santykis dažniausiai būna susijęs. Turima medžiaga suteikia galimybę preliminariai apskaičiuoti, kiek antpuolių užfiksuota Vilniaus pavieto pilies teismo knygose. Nagrinėjant antpuolius krenta į akis, kad maždaug nuo 1741 m. iki 1750 m. antpuolių skaičius svyruoja ties daugiau nei 13 nusikaltimų per metus riba, bet nuo 1751 m. skaičius ima menkėti ir, išskyrus „turtingus“, antpuolių 1753 ir 1758 m. skaičius nesiekia dešimties. Taigi, netvirta, bet visgi mažėjimo tendencija prasidėjo jau XVIII a. šeštame dešimtmetyje. Tiesa, istoriografijoje teigiama, kad būtent Stanislovo Augusto valdymo laikais antpuolių ėmė mažėti[23]. Tą minėjo ir Apšvietos laikų teisininkas Sebastijonas Čochronas (S. Czochron), tarp kitų dorų darbų, nuopelnus už antpuolių sumažėjimą priskirdamas karaliui[24]. Vilniaus pavieto teismo bylų medžiaga leidžia tvirtinti, kad iš tiesų nusikalstamumo tendencijos XVIII a. pabaigoje skyrėsi nuo ankstyvesniųjų laikų ir antpuoliai tapo retesni nusikaltimai. Yra galimybė, tiesa, komplikuota, palyginti antpuolių ir kitų smurtinių nusikaltimų santykį Augusto II ir Stanislovo Augusto Poniatovskio valdymo laikais. Galima pateikti tam tikrus skaičius iš ankstyvesniojo ir vėlyvesniojo periodo. 1712 m. Šiaurės karo metais užfiksuota 10 teismo procesų, kuriuose pagrindinis kaltinimas buvo tais metais įvykęs antpuolis, analogiškų nusikaltimų 1722 buvo 7, 1732 – 3[25]. Kitoje amžiaus pusėje tendencijos irgi iš principo panašios. 1768 m. pilies teismo knygose užfiksuoti 9, 1779 – 7, 1780 – 6, 1789 – 5 antpuoliai[26]. Stanislovo Augusto Poniatovskio laikais sumažėjimą galbūt galima sieti su besikeičiančia visuomenės politine sąmone, Apšvietos idėjomis bei teismo reformomis. Tačiau ir Augusto II laikų bylų informacija nurodo, kad antpuolių tuomet buvo sąlyginai mažiau negu penktame XVIII a. dešimtmetyje. Kodėl atsirado tokia tendencija, kol kas sunku spėti, gal galima teigti, jog minėtasis penktas XVIII a. dešimtmetis ir buvo didžiausias šių nusikaltimų pakilimo laikotarpis, nulemtas sarmatiškos moralės įsigalėjimo bei bajorijos grupuočių vidaus kovų dažnumo. Kita vertus, antpuoliai nebuvo kasdienis reiškinys, jie nebuvo vienintelis ir dažniausias konfliktų sprendimo būdas, 10 ar dar mažiau tokio tipo nusikaltimų per metus negalėjo grėsti bendram pavieto visuomenės saugumui. Vis dėlto problemų jie sukeldavo nemažai.

 

Antpuoliai vykdavo ištisus metus. Tačiau daugiausia antpuolių pasitaikydavo visgi vasarą – pagrindinių žemės ūkio darbų metu. Apskaičiavimai rodo, kad daugiausiai antpuolių pastebima liepos mėnesį, kiek mažiau jų būta rugpjūtį. Tuo metu dažnai būdavo ne tik smurtaujama, bet ir grobiami žemės ūkio produktai, neretai antpuolio dalyviai svetimose žemėse dirbdavo žemės ūkio darbus: ardavo, nuimdavo derlių. Rudenį, žiemą ir pavasarį antpuoliai taip pat vykdavo, bet jų buvo palygti mažiau. Vėlyvą rudenį, žiemą, pavasarį padaugėdavo žemės ūkio produkcijai saugoti skirtų pastatų puolimų, iš jų būdavo grobiami grūdai, šienas, sėkla.

 

Antpuolis iš principo dienos nusikaltimas, bet pasitaikydavo ir naktinių antpuolių. Pvz., 1743 m. Vilniaus karmelitai skundė priešinininką Adomą Vizgirdą, esą jis užpuolė Kazliškių (netoli Giedraičių) valdas „prieš saulės patekėjimą“[27]. 1748 m. per konfliktą tarp Eiviltų (Eywiłtowie) bei Skorulskių (Skorulscy) buvo nakčia užpultas Stanislovo Eivilto dvaras, buvęs Maigių valdose (netoli Pabaisko). Užpuolikai buvę su „atvirais kardais“, išlaužė vartus, šaudė, ieškojo šeimininko[28]. 1752 m. vasarį „per patį vidurnaktį“ buvo užpultas Vaidziuliškių (dabartiniame Širvintų rajone) kaimas, priklausęs Vilniaus pavieto sargybininkui Benediktui Kordziukui (B. Kordziuk). Vilniaus pavieto stovyklininko Benedikto Oganovskio (B. Oganowski) žmonės smurtavo ir grobė šieną[29].

 

Vertinant bendrai reikia konstatuoti, kad naktiniai antpuoliai, nors ir buvo įprasti, bet ne itin dažni nusikaltimai, jų užfiksuota apie 40, t. y., apie septintadalį visų antpuolių. Nakties specifika lėmė, kad per tokius antpuolius būdavo dažniau įsiveržiama į priešininkų pastatus. Negalima teigti, kad naktiniai antpuoliai būtų pasižymėję didesniu ar mažesniu smurto laipsniu.

 

Antpuoliai trukdavo dažniausiai gana neilgai, užpuolę ir atlikę savo darbą antpuolininkai pasišalindavo, bet būta ir išimčių. 1750 m. tėvas Antanas ir sūnus Juozapas Zaleskiai skundėsi, esą Vyžuonų klebono Kazimiero Ignoto Lukaševičiaus (K. I. Łukaszewicz) žmonėms užpuolus Graužiečių kaimą (dabar – Ukmergės rajone) jie šeimininkavo tenai tris dienas[30].

 

Vis dėlto antpuoliai nebuvo retas teisinis nusižengimas. Kaimo erdvėje, kurioje policinė kontrolė buvo minimali, tokie nusikaltimai buvo įprasti, ir tuo netenka stebėtis.

 

1 lentelė

 

Antpuoliai 1734–1763 m.

Metai

Bendras antpuolių skaičius

1734

14

1735*[31]

1

1736*

2

1737*

6

1738

8

1739*

4

1740

5

1741

14

1742

18

1743

22

1744

14

1745

11

1746

14

1747

13

1748

17

1749

24

1750

14

1751

9

1752

7

1753

15

1754

7

1755

7

1756

3

1757*

1

1758

13

1759

9

1760

9

1761

7

1763

9

Iš viso

288

Šaltiniai: 1734–1764 m. Vilniaus pavieto pilies ir žemės teismų knygos, LVIA, SA, b. 4215, 4749, 4750, 4752, 4753, 4754, 4755, 4756, 4757, 4758, 4759, 4760, 4761, 4762, 4763, 4764, 4765, 4766, 4767, 4768, 4769, 4771, 4772, 4774, 4775, 4777, 4778.

 

Antpuolių dalyvių socialinė sudėtis – organizatoriai ir talkininkai

 

Prieš pradedant nagrinėti atskiro nusikaltimo dalyvių socialinę struktūrą būtina pabrėžti, kad šioje dalyje atskiriami besiskundžiantieji, prieš kuriuos buvo nukreiptas antpuolis, ir tie, kurie buvo kaltinami šį nusikaltimą įvykdžius. Aukų asmenybėms šiame skyriuje yra skiriamas kiek mažesnis dėmesys.

 

1 diagrama

 

Kaltinamųjų antpuoliais socialinė sudėtis

 

 

 

1.        Valstybės pareigūnai

2.        Dvasininkai

3.        Pavietų pareigybes turintys bajorai

4.        Seniūnai

5.        Pareigybių neturintys bajorai

6.        Totoriai

7.        Miestiečiai

 

Šaltiniai: 1734–1764 m. Vilniaus pavieto pilies ir žemės teismų knygos, LVIA, SA, b. 4215, 4749, 4750, 4752, 4753, 4754, 4755, 4756, 4757, 4758, 4759, 4760, 4761, 4762, 4763, 4764, 4765, 4766, 4767, 4768, 4769, 4771, 4772, 4774, 4775, 4777, 4778.

 

 

Kas gi buvo antpuolių dalyviai? Visų pirma reikia dar kartą pabrėžti, kad tai – bajorijos nusikaltimas. Nors dalyvaudavo jame daugelio kitų socialinių grupių atstovai, rastos tik pavienės bylos, kuriose antpuolių organizatoriai nebuvo bajorai. Tiesa, pasitaikydavo ir išimčių. Retai antpuolio nusikaltimu kaltinti totoriai[32]. Pvz., 1751 m. totoriams Jonui Rubajui (J. Rubaj), Mustafai Rubajui (M. Rubaj), Mustafai Sobolevskiui (M. Sobolewski), Jonui Vilčinskiui, Aleksandrui Šahumevičiui (A. Szahumiewicz), Samueliui Remeriui užpuolus prie Rūdininkų vieškelio buvusią Astikų arba Burbiškių karčemą, priklausiusią Vilniaus jėzuitų akademijai, buvo sumuštas ne tik karčemininkas Antanas Soroka (A. Soroka), bet ir ten buvę bajorai Steponas Olechnovičius (S. Olechnowicz), Mykolas Kolomickis (M. Kołomycki) bei Juozapas Zaborovskis (J. Zaborowski), kurio luomas nepateiktas[33]. Totoriai, kaip pagrindiniai organizatoriai, antpuoliais kaltinti tik 2 kartus. Rastas vienintelis atvejis, kai kaltinamieji šio nusikaltimo organizavimu buvo Vilniaus miestiečiai. 1742 m. Vilniaus akademijos jėzuitai protestavo prieš sostinės magistratą – esą ginkluota miestiečių minia, vadovaujama miesto teismo vaznio Hrymovičiaus (Hrymowicz), užpuolė netoli Astikų valdas (greičiausiai – šiandieniniame Širvintų rajone) ir sumušė, apiplėšė dirbančius valstiečius[34].

 

Tiesa, bajorija taip pat buvo nevienalytis visuomenės sluoksnis. Ją galima suskirstyti į didikus (aristokratiją), vidutinius ir smulkiuosius bajorus. Visų pirma reikia nustatyti dalyvavimo nusikaltimuose pobūdį. Antpuolių organizatoriais laikomi tik tiesiogiai valdas valdantys asmenys. Lygiai taip pat į šį skaičių neįtraukiami ir kartais labai gausūs talkininkai – nusikaltimų bendrininkai, kurių luominė priklausomybė irgi galėjo būti įvairiausia. Aišku, trūkstant informacijos apie realų asmenų kapitalą, suskirstyti juos į skirtingas grupes gana sunku. Pasirinktas skirstymas pagal pareigybes neatsako į daugelį klausimų, bet parodo tam tikrą kaltinamųjų kontingento susisluoksniavimą oficialiojoje bajorijos hierarchijoje. Atskirai išskiriami valstybės, vėliau pavietų pareigūnai. Atskiros grafos yra seniūnams ir bajorams, kurie pareigybių tuo metu neturėjo. Dvasininkai irgi skiriami į vieną grafą, nors pvz., vyskupų, galingiausių vienuolių ordinų vyresniųjų, kapitulos atstovų ir provincijos klebonų ar neturtingų ordinų narių padėtis visuomenėje buvo skirtinga. Į atskirą grafą perkelti totoriai kaip nekrikščioniška mažuma. Jei skunde būdavo kalbama apie kelis organizatorius, kurių vienas turėjo pareigybę, o kitas ne, arba jie būdavo skirtingų pareigybių (pvz., pavieto pareigūnas ir seniūnas), jie išskirstomi pagal grafas, kadangi šiuo atžvilgiu tikslus antpuolių skaičius gali nekoreliuoti su jo organizatorių skaičiumi.

 

Didelė kaltinamųjų dalis – tam tikras pavietų ar teismų hierarchijoje pareigas užimantys bajorai – jų negalima laikyti eiliniais.

 

Galima sakyti, kad aukščiausiųjų pareigūnų kaip tiesioginių kaltinamųjų dėl antpuolių organizavimo pavyko aptikti nedaug. Tai buvo: LDK raštininkas Juozapas Bžostovskis (Josephus Brzostowski), LDK referendorius Dominykas Valavičius, LDK iždininkas Mykolas Skarbekas Važinskis (Skarbek Ważyński), LDK vėliavininkas Jeronimas Radvila, bet nė vienas iš paminėtųjų asmenų pats tiesiogiai antpuolyje nedalyvavo, tik iš tam tikrų užuominų galima spėti, kad jie žinojo, o galbūt ir davė įsakymus pulti svetimas valdas. Netgi jei taip ir buvo, šie asmenys nebuvo valstybės pareigybių elito atstovai.

 

Įdomu, kad kai kurie iš antpuolių organizatorių ir dalyvių buvo teismų pareigūnai. Pvz., kaip kaltinamieji minėti: Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo maršalka Mykolas Gurskis, Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo regentas Kazimieras Bohušas (K. Bohusz), Breslaujos pilies teisėjas Nikodemas Gečevičius, Smolensko žemės teismo raštininkas Karolis Petrovskis (K. Piotrowski), Vilniaus žemės teisėjas Jonas Albrechtas Čyžas, Ašmenos teismo paseniūnis Martynas Skarbekas Važinskis.

 

Be abejo, didelę dalį antpuolių dalyvių sudarė neturinti pareigybių bajorija, bet bajorų, užimančių valstybės ar pavietų pareigybes, laikančių seniūnijas bendras skaičius buvo didesnis. Pastebėta, kad šešto dešimtmečio bylose bajorų be pareigybių procentas kiek padidėja palyginti su penktuoju dešimtmečiu.

 

Nemažai kaltinamųjų sudarė dvasininkai. Antpuoliais buvo kaltinami įvairių konfesijų ir kongregacijų dvasininkai ir vienuoliai: jėzuitai, karmelitai, dominikonai, augustinai (augustijonai), atgailos kanauninkai, bazilijonai, bonifratai, benediktinės, bernardinės ir kiti. Dvasininkų dalyvavimas antpuoliuose rodė, kad jų bei jų pavaldinių veiksmai, konfliktų sprendimų būdai, neišsiskirdavo iš bendro LDK bajorijos nusikalstamumo konteksto.

 

Kai kurie antpuolių organizatoriai dėl šių nusikaltimų būdavo kaltinami nuolatos. Šiuolaikine teisės kalba tokį kriminalinį aktyvumą galima vertinti kaip recidyvą – matyt, kai kurie bajorai santykius su kaimynais buvo linkę spręsti jėga. Vienas iš kaltinimų lyderių – Ukmergės pavieto kardininkaitis, vėliau pataurininkis Ignotas Komaras. Jis kaltintas dėl nuolatinių antpuolių ir kitų nusikaltimų per visą penktą XVIII a. dešimtmetį, bylinėjosi su keturiom giminėm – Viteikomis, Tovianskiais, Petrusevičiais ir Voinovskiais, buvo nubaustas ne viena banicija (ištrėmimo bausme)[35], bet tai netrukdė jam kopti karjeros laiptais – gauti Ukmergės pavieto pataurininkio pareigybę. Panašiai „pasižymėjo“ ir Vilniaus bazilijonų ordinas, kurio tarnautojai ir pavaldiniai (kartais tiesiogiai dalyvaujant patiems vienuoliams) irgi buvo kaltinami organizavę antpuolius prieš kaimynus Kovzanus (Kowzanowie), Peglovskius (Pieglowscy), Vainas, Savanevskius (Sawaniewscy), Šumsko dominikonus[36].

 

Žinomi nuolatiniai, keletą metų trukę konfliktai, giminių tarpusavio kovos, kurių metu vykdavo antpuoliai, taip pat kiti nusikaltimai. Iš tokių galima paminėti Bielskių ir Rokickių (Rokiccy) penktame dešimtmetyje, Eperiašų (Eperiaszowie), vėliau Agotai Eperiašovai ištekėjus už Antano Korvino Gonsevskio, ir Gonsevskių bei Valavičių giminių konfliktą. Taip pat žinomi Antano Geralto Tovianskio (A. G. Towiański) ir Komarų, Šumsko dominikonų ir Šumskių penkto ir šešto dešimtmečio sandūroje bei Podbipentų (Podbipiętowie) ir Šumskių šeštame dešimtmetyje vykę nuolatiniai abipusiai antpuoliai.

 

Antpuoliai buvo vienas iš daugelio bajorijos konfliktų sprendimų būdų, bet ginčuose dalyvavo ir kitų luomų atstovai. Antpuolio dalyvių kompanijos, sudarytos vien iš bajorų, praktiškai neaptinkama. Kokia gi buvo puolančiųjų socialinė sudėtis? Neretai antpuoliuose dalyvaudavo pats kaimyninių valdų savininkas su savo sūnumis, broliais bei kitais giminaičiais, jį remiančiais bajorais, dažniausiai dvarų administratoriumi. Visgi pats žemvaldys antpuolyje dalyvaudavo ne visuomet, nusikaltimo vykdymą (o gal ir organizavimą) perduodamas dvaro pareigūnams bei tarnams.

 

Valdų administratorius antpuolyje buvo vienas iš pagrindinių asmenų per visą tyrinėjamą laikotarpį. Pvz., 1745 m. Vilniaus basosios karmelitės protestavo prieš Mikailiškių (Mikoliškių) augustinus. Vienuolės skundėsi, esą iš Buivydžių valdų atjojo administratorius Velamovičius (Wielamowicz) su savo valstiečiais, ginkluotais šautuvais, grasino, nuėmė ir pasisavino derlių[37]. 1758 m. Vilniaus vizitietės kaltino bonifratų administratorių dėl to, kad pastarasis Riešės Gulbinų valdose kankino svetimus pavaldinius, degino jų būstus, grobė iš valstiečių sermėgas, kepures[38]. Administratoriaus ar kito bajorų luomo dvaro tarnautojo dalyvavimas antpuolyje buvo veikiau taisyklė, negu išimtis. Patys žemvaldžiai tiesiogiai dalyvaudavo rečiau.

 

I. Pugacevičiaus (I. Pugacewicz) teigimu, valstiečiai dalyvaudavo bene 90 procentų antpuolių[39]. Vilniaus paviete tendencijos skyrėsi nedaug. Dvaro šeimyna, lažininkai, činšininkai, vadinamieji bajorai (valstiečiai, atliekantys karo tarnybą), šauliai, malūnininkai, karčemininkai bei kiti neprivilegijuoti asmenys, kurių luominę padėtį kartais sunku nustatyti, būdavo nuolatiniai antpuolių dalyviai. Pvz., 1742 m. Vilniaus dominikonų žmonėms užpuolus Pamusių valdas (prie Gelvonų), per konfliktą nukentėjo savininkas Kazimieras Makovskis (K. Makowski). Pasak skundo, patį žemvaldį iš pradžių pargriovė, smaugė vienuolių prokuratorius, vėliau liepė mušti savo valstiečiams[40]. 1745 m. Magdalena Kulčicka (M. Kulczycka) skunde prieš Kauno pavieto vėliavininkaitį Mykolą Skorulskį, Lietuvos Brastos pavieto vaiskį Joną Bielskį rašė, kad valstiečiai grobė šieną, o vienas jų – raitas valstietis Baltramiejus Niestanis – savininkę stumdė, kapojo botagu, vadino burtininke ir sakė, kad tą daryti „mums liepė ponas“[41].

 

Galima teigti, kad rengiant antpuolį luominės ribos kartais laikinai sumažėdavo. Teismo medžiaga kartais pateikia įdomių nusikaltimų organizavimo aprašymų. Bylų informacija rodo, kad kartais netgi valstiečiai būdavo girdomi savo ponų, norint juos paskatinti pulti. 1760 m. įvyko Konstancijos, Baltramiejaus, Pranciškaus, Tado Chšanovskių (Chrzanowski) ir Ukmergės pavieto pilies statybininkaičio Marijono Moigio (M. Moygis) konfliktas; skunde rašyta, jog visą naktį gėręs degtinę su pavaldiniais, kaltinamasis ir jo pavaldiniai užpuolė Maigių valdą[42]. 1743 m. Giedraičių karčemoje prieš antpuolį degtine girdė savo pavaldinius Vilniaus katedros kanauninkas Mykolas Valavičius per konfliktą su Sieversko-Naugardo pavieto vėliavininku Vladislovu Giedraičiu bei jo sūnumis Kazimieru ir Jonu[43], tiesa, nežinia ar pats dalyvavo tokiame akte.

 

Kartais galima aptikti atvejų, kai žemvaldžiai apsirengdavo kaip valstiečiai. 1744 m. Lietuvos Brastos pavieto taurininkaitis Jonas Bžezinskis, persirengęs valstiečiu, su savo pavaldiniais nakčia užpuolė Kauno pavieto pastalininkio Jono Giedraičio Lelekalnio (dabar – Molėtų rajonas) valdas[44] 1753 m. Vilniaus pavieto stalininkas (lenk. Strukczasy[45]) Jurgis Serafimovičius skunde prieš Mykolą ir Dominyką Kelčevskius (D. Kielczewscy) ir kitus minėjo, esą Riešės valdų antpuolio metu jie apsirengė valstiečių sermėgomis[46]. Kitas atvejis – 1758 m. Tyzenhauzų ir Tovianskių konflikto metu antpuolininkai buvo aprengti, anot skundo, „ne kaip žmonės“, o tarsi valstiečiai ar guraliai, dėvėjo išverstas sermėgas, kailinius, buvo užsidėję kepures, avėjo pusbačiais, kurpėmis ir vyžomis, turėjo netgi krepšius[47]. Ką reiškė tokie kone karnavaliniai persirengimai? Viena vertus, galbūt svetimas valdas atakavę bajorai siekė būti neatpažinti, galbūt galvojo padaryti įspūdį pavaldiniams apie luominį artumą, o gal tiesiog papramogauti? Tačiau greičiausiai tai buvo ne maskuotė. Valstietiškus drabužius bajorai vilkėjo turbūt dėl to, kad jie buvo patogesni tokioje akcijoje.

 

Būtina svarstyti klausimą, kodėl valstiečiai, dvarų šeimyna dalyvaudavo savininkų nusikaltimuose? Viena vertus, būdami visiškai ar labai smarkiai priklausomi nuo savininkų, valstiečiai didesnio pasirinkimo ir neturėjo. Negalima paneigti, kad privertimas dalyvauti savininko nusikaltimuose gali būti vertinama kaip feodalinio išnaudojimo forma. Tačiau iš bylų informacijos galima spręsti, kad valstiečiai, tarnai, šeimyna, dalyvaudami antpuoliuose, neretai rodydavo iniciatyvą, aktyviai smurtaudavo prieš savo savininkų priešininkus, atvirai grasindavo. Nors skunduose beveik visuomet spalvos sutirštinamos, visiškai atmesti pateikiamų faktų neįmanoma, juolab, pvz., apžiūrų medžiaga liudija valstiečių ir kitų nelaisvųjų dvaro pavaldinių smurto pasekmes. Galima spėti, kad valstiečių antpuolių (bei kitų organizuotų nusikaltimų – pvz., smurto, plėšimo viešajame kelyje) aktyvumas buvo nulemtas dviejų pagrindinių veiksnių. Visų pirma, valstietis, „pasižymėjęs“ kriminalinio nusikaltimo metu, galėjo tikėtis nuolaidų iš dvaro vyresnybės (lengvesnio lažo, mažesnių mokesčių, švelnesnių bausmių neatlikus prievolių) sau ir savo šeimai. Kita vertus, žinant to meto visuomenės luominį antagonizmą galima spėti, kad valstiečių savininkai, administratoriai ir kiti dvarų pareigūnai valstiečius panaudodavo norėdami pažeminti kilmingus priešininkus ir valstiečiai sąmoningai ar nesąmoningai atlikdavo šią užduotį. Tą liudija skunduose dažnai pasitaikančios frazės apie nepagarbą bajorų luomui smurto metu. Kita vertus, nors patvirtinančių tą dokumentų kol kas nerasta, galima spėti, kad nepasisekimo atveju paaukodami valstietį ar tarną išvengtų galimų nemalonumų.

 

Beje, dažnai bylose smulkiai išvardijami antpuolio dalyviai: bajorai, jų tarnai bei kiti talkininkai. Tai rodo, kad visuomenės komunikacija vis dėlto buvo gana aukšto lygio, žmonės pažinojo kaimyninių valdų gyventojus. Kita vertus, galbūt informacija būdavo išgaunama ir šnipinėjant, matyt, kaimyninėse valdose galėjo būti slaptų informatorių, teikusių žinias priešininkams.

 

Valstiečių dalyvavimas antpuoliuose – dažnas ir įprastas reiškinys, bet kartais į kaimo erdvės nusikaltimus būdavo įtraukiami ir miestiečiai. Kartais tarp puolančiųjų pasitaikydavo ir Vilniaus gyventojų. Pvz., 1750 m. dominikonai organizavo antpuolį prieš Jurgio Korsako valdomas Merkinės (dabar – Šalčininkų rajone) valdas. Jo metu tarp puolančiųjų buvo ir Vilniaus dominikonų jurizdikos miestiečiai[48]. 1741 m. Vilniaus pavieto kardininko Dominyko Savanevskio konflikte su Naugarduko pavieto vaiskiu ir raštininku Stanislovu Bykovskiu Lopotu (S. Bykowski Lopot) ir Vilniaus ekonomijos laikytoju Jokūbu Hertyku (J. Hertyk), tarp puolančiųjų buvo pažymėti ir Medininkų miestelėnai[49]. Galima konstatuoti, kad miestelėnų dalyvavimas antpuolių bylose gana retas. Tai keista, nes bajorijos ekonominių interesų miesteliuose būta nemažai. Visgi, matyt, miestiečiai ir netgi miestelėnai buvo mažiau priklausomi nuo bajorų, juos buvo sunkiau priversti dalyvauti smurtiniuose nusikaltimuose.

 

Jau minėtame antpuolyje per konfliktą tarp Savanevskių ir Bykovskių Lopotų dalyvavo ir svetimšalių korpuso kareiviai[50]. Tai reta išimtis. Apie profesionalių kareivių dalyvavimą antpuoliuose informacijos beveik nerandama.

 

Kartais tarp dalyvių būdavo ir žydų. 1754 m. Vilniaus benediktinių valdų Galinės (prie Parudaminio) karčemininkas Jokūbas Moizešovičius (J. Moyzeszowicz) buvo kaltintas, jog provokavo konfliktą tarp benediktinių ir Vilniaus pavieto pastalininkio Nikodemo Gečevičiaus savo gyvulius (karves, avis, kiaules) užleisdamas į svetimas valdas. Po to, kai besiskundžiantysis svetimus gyvulius uždarė, siekdamas vežti į pilies teismą, J. Moizešovičius kartu su Galinės valdų administratoriumi Jokūbu Malinovskiu (J. Malinowski) dalyvavo antpuolyje, smurtavo kartu su kitais jo dalyviais krikščionimis[51]. Tai gana reta situacija, dažniausiai žydai būdavo tarp nukentėjusiųjų nuo smurto antpuolio metu.

 

1763 m. Pranciškos Cechanoveckos (P. Ciechanowiecka) bei Karolio Janiševskio (K. Janiszewski) žmonėms užpuolus Brodiškių (prie Paberžės) valdas, priklausiusias Pranciškui Šileikai, tarp užpuolikų būta ir čigonų[52].

 

Kartais antpuolio metu santykius aiškindavosi vienos giminės atstovai. Pvz., giminės vidinio konflikto metu po vyro oberleitenanto Mykolo Musnickio mirties našlė Joana Musnicka buvo išvyta iš Plikiškių-Musninkų valdos, kuri buvo palikta jai, bet per du antpuolius kovo ir liepos mėnesį kiti Musnickių giminės atstovai iš pradžių pagrobė gyvulius, o vėliau sumušė minėtųjų valdų administratorių, liepė išsikraustyti pačiai savininkei[53]. Galima rasti ir daugiau pavyzdžių, kai skirtingose konflikto pusėse atsidurdavo broliai, seserys (ypač po vedybų su kaimynais, vėliau tapusiais priešininkais).

 

Antpuolis – nusikaltimas, kuriame dažniausiai dalyvaudavo vyrai, nors ir valdų savininkės moterys (našlės arba vienuolynų vyresniosios) taip pat būdavo kaltinamos antpuolių organizavimu. Tačiau bylų, kuriose rašoma, kad moterys tiesiogiai dalyvaudavo smurtiniuose antpuoliuose, randama labai retai. Pvz., LDK referendorius Dominykas Valavičius skundė Smolensko pavieto pavaivadį Antaną Gonsevskį ir jo žmoną Agotą Eperiašovą Gonsevską. Minėta, kad ji pati su savo pavaldiniais įsiveržusi į svetimą dvarą, atmušę svirnų duris, užpuolikai pagrobė 200 vežimų šieno ir išlaisvino savo Pamusių valstiečius[54].

 

Galima teigti, kad antpuoliai nebuvo smulkiųjų bajorų ginčų sprendimų būdas, dauguma kaltinamųjų turėdavo valstybės, pavietų pareigybes, laikė seniūnijas. Kita vertus, daugelis kaltinamųjų nebuvo Vilniaus pavieto bajorijos elito nariai. Iš antpuolio dalyvių aprašymų galima teigti, kad antpuolyje dalyvavo beveik visi kaimo (o kartais kai kurie ir miestelio ar net miesto) socialinių sluoksnių atstovai.

 

 

Smurto laipsnis antpuolių metu

 

Įvertinti smurto laipsnį per antpuolius yra sudėtinga, tačiau remiantis bylų duomenimis galima spręsti, kokios buvo antpuolių pasekmės. Iš bylų sužinoma apie smurto (sumušimų, nužudymų) buvimą ar nebuvimą antpuolio metu, nustatomas sužeidimų laipsnis bei pobūdis (ar tai kirstinės, šautinės, ar sumušimo žaizdos) ir kiek asmenų tiesiogiai nukentėjo. Visgi, teismo dokumentai neatsako į daugelį klausimų. Pvz., didelėse valdose sužeidus, netgi suluošinus valstietį ar tarną, nusiaubus lankas, pagrobus iš svirno grūdus, padaryti nuostoliai bendram valdų savininko kapitalui bei moralinė skriauda būdavo mažesni negu smulkiam žemvaldžiui padaryti statistiškai tolygūs nuostoliai.

 

Šiame straipsnio skyriuje taip pat nagrinėjama, ar dažnai būdavo kitų nusikaltimų, lydėjusių antpuolį kaip išvestinių. Be to, tiriamas suplanuotų bei iš anksto nenumatytų, galbūt netgi netyčinių nužudymų skaičius ir santykis. Aiškinamasi ir tai, kiek ir kokių antpuoliai turėjo plėšimo elementų, ar jų tikslai buvo nualinti priešininką pasisavinus jo turtą, ar tik perspėti, „pamokyti“, atkeršyti. Taip siekiama išsiaiškinti šių nusikaltimų bendrą brutalumo laipsnį.

 

Ne visada nagrinėjant antpuolius galima rasti šiurkščios prievartos pavyzdžių. Antpuolį be smurto dažnai sunku atskirti nuo elementarios organizuotos vagystės. Tačiau antpuolio be smurto pagrindinis skiriamasis bruožas yra tas, kad užpuolikai būna ginkluoti.

 

Tokių atvejų būdavo beveik kiekvienais metais, jie sudarė maždaug septintadalį visų antpuolių. Galima pateikti kelis antpuolio be smurto prieš žmones pavyzdžius. 1746 m. užpuolus Aleksandros Šreterovos (A. Szreterowa) Rakliškių (dabartinė Baltarusija) valdas Smolensko pavieto sargybininkui Juozapui Rokickiui su keliasdešimt žmonių, dalis svetimo šieno buvo sudeginta, dalis sumesta į balą[55]. 1759 m. nakčia užpuolę Narvydiškėse (netoli Musninkų) buvusią ir Vilniaus karmelitėms priklausiusią karčemą, Juozapo Konopackio (J. Konopacki) žmonės ne tik persiviliojo karčemininką Stetkevičių/Stopkevičių(?)) (Stetkiewicz/Stopkiewicz) su šeima, bet ir pasigrobė degtinę, kardais išdaužė ir sulaužė langus, krosnis, židinius, vartus, pasiėmė rankenas, pavogė 40 auksinų[56]. Kartais nenukentėdavo žmonės, bet nukentėdavo gyvuliai. Jau minėtame 1744 m. antpuolyje, kuomet Lietuvos Brastos pavieto taurininkaitis Jonas Bžezinskis užpuolė Jono Giedraičio valdas, antpuolininkai nušovė šunis, nuvijo saugojusius žmones, atidarė kaimynų arklides, pagrobė arklius bei kumeles, kankino gyvulius, marino juos badu[57].

 

Paties antpuolio specifika lėmė smurtą prieš asmenį – jo gyvybę ir sveikatą bei nuosavybės pasisavinimą arba sugadinimą, todėl tokio pobūdžio nusižengimų per antpuolius negalima laikyti atskirais nusikaltimais. Tačiau per antpuolius kartais galėjo pasitaikyti išvestinių nusikaltimų – įkalinimas, smurtas (pvz., sumušimas atėjus aiškintis), išprievartavimas. Kilus konfliktams tarp kaimynų po antpuolių, pasitaikydavo ir smurto, plėšimų kelyje, karčemoje. Smurtas tęsdavosi netgi Vilniuje, tačiau tokių nusižengimų negalima vienareikšmiškai vertinti kaip išvestinių nusikaltimų, kadangi tiesioginį ryšį tarp konkretaus antpuolio ir šių nusikaltimų aptikti vargiai pavyksta, juos skiria laiko tarpsniai.

 

Pavyko aptikti trijų išvestinių antpuolio nusikaltimų pavyzdžius. Dažniausias išvestinis antpuolio nusikaltimas buvo įkalinimas, rastas vienas smurto atvejis ir vienas išprievartavimas.

 

Tiesa, nagrinėjant įkalinimą reikia pripažinti, kad susiduriama su vienu rimtu teisiniu keblumu – sudėtinga išsiaiškinti, kaip galima vertinti valstiečio ar dvaro šeimynos nario įkalinimą. Bajoro įkalinimas buvo aiškiai kvalifikuotas Lietuvos Statuto 3 skyriaus 10 bei 11 skyriaus 28 straipsniais[58]. Apie nelaisvų žmonių įkalinimą informacijos trūksta. Visgi, net jei teisiškai tai apibūdinti kaip nusikaltimą sudėtinga, siekiant nustatyti smurto lygį, šie atvejai taip pat įtraukiami. Tiesa, kartais bylose minimas tiesiog valstiečių persiviliojimas antpuolio metu, bet tokie atvejai nefiksuojami. Svarstomi tik tokie atvejai, jei skunde minėta, kad valstietis ar kitas nelaisvasis pavaldinys buvo tikrai prievarta uždarytas, sukaustytas. Rasta apie 20 bylų, kuriose minėtas po antpuolio sekęs įkalinimas. 1742 m. Jokūbo Lisovskio (J. Lisowski) skunde prieš Karpovičių seniūną Antaną Šumskį buvo teigiama, kad Bebrusų pavaldiniai užpuolė Roputėnų dvarą (dabartiniame Molėtų rajone), sumušė savininką su žmona, jį surišo, nugabeno į savo dvarą, kalino „privačiame kalėjime“, laikė šaltyje ir marino badu[59]. Bajorai priešininkus įkalindavo ne tik savo valdose, bet ir nugabendavo į Vilnių. 1749 m. Andrius ir Pranciška Radzevičiai skundėsi prieš Breslaujos pilies teisėją Nikodemą Gečevičių bei jo pagalbininkus. Po antpuolio Pagaluonėje (prie Inturkės) užpuolę savininko namą, bajorą sugavo ir sukaustė. Po to nuvežė ir atidavė į Vilniaus pilies kalėjimą, o vėliau N. Gečevičius jį iš ten išleido ir sukaustęs nugabeno kalinti į savo dvarelį. Po kiek laiko išvežė į Minską, kur vyko Tribunolas[60]. Įkalinami ir suimami per antpuolius buvo ne tik bajorai, bet ir valstiečiai. 1763 m. po Norkevičių Bebrusų valdų antpuolio Šešuolių valdų valdytojas Jonas Kazakevičius suėmė, sukaustė ir privačiame kalėjime laikė 4 priešininko valstiečius[61]. Bendrai įvertinus įkalinimą kaip išvestinį antpuolio nusikaltimą, žinant nusikalstamumo tendencijas, galima teigti, kad jis nebuvo būdingas tik antpuoliams. Įkalinimas kaip išvestinis nusikaltimas neretai lydėdavo ir smurto bei plėšimo kaimo ir miesto erdvėje bei kelyje atvejus.

 

Smurtas (bei vėliau sekęs įkalinimas) atėjus aiškintis pastebėtas 1760 m. byloje. Antano Senkevičiaus Liubavo valdas užpuolė LDK vaiskis Adomas Mikoša (A. Mikosza) bei Pranciškus Volkas (P. Wołk). Jie įkalino besiskundžiančiojo sūnų Jurgį, o atėjus aiškintis dar ir surišo bei sumušė suimtojo motiną Oną Senkevičienę, laikė savo Kunos (netoli Riešės) valdose[62].

 

Nors smurtas prieš moteris antpuolių metu buvo įprastas, rastas tik vienas išprievartavimas, užfiksuotas 1751 m. byloje. Purvinų seniūnas Jurgis Valavičius skundėsi, kad per antpuolį Pamusių valdose priešininkų Smolensko pavieto vaiskių Antano ir Agotos bei Novomlyno seniūno Anupro Belazaro žmonės išprievartavo valstietę Sofiją Bistrickaitę[63].

 

Vertinant, kurie asmenys labiausiai nukentėdavo per antpuolius, galima teigti, kad smurtas prieš žemvaldžius bei jų pavaldinius buvo beveik tolygiai paplitęs. Smurto pavyzdžių prieš savininką gausu, galima keletą pateikti: 1742 m. Zubelių (dabar – Širvintų rajone) kaimą, priklausiusį Mykolui Jurevičiui (M. Jurewicz), užpuolė Maišiagalos valdytojas Mykolas Olendzkis (M. Olędzki), pasiųstas Pranciškaus Šileikos. Administratorius liepė plėšti daiktus, buvusius besiskundžiančiojo namuose, antpuolio metu pagrobti gyvuliai, o savininką pavaldiniams liepta surišti, jis „žiauriai sumuštas“ ir nugabentas į Maišiagalą, kur kalintas 3 dienas[64]. 1749 m. Komarai, anot besiskundžiančiųjų Viteikų, pasiuntė savo žmones į lauką prie ribos su Viteikų valdomis Zdoniškiais (dabar – Širvintų rajone). Užpuolikai ne tik grobė sau žemės ūkio produktus, bet ir smurtavo prieš svetimus valstiečius. Valdų savininkė Danielė Menčinska (D. Męczynska) antpuolininkų buvo sumušta, smurtaujantys valstiečiai jai prie kaklo pridėjo dalgį, grasindami nupjauti galvą[65].

 

Kartais smurtas prieš savininką ar jo artimuosius pasiekdavo aukštą laipsnį, smurtauta ir prieš mažus vaikus. 1746 m. po įsiveržimo į Dunajų (Dunaiowie) namus Bernotiškių valdose (prie Šešuolių) Mykolas Jankovskis su savo valstiečiais smurtavo prieš visą priešininkų šeimą, netgi sudavė botagu mažam vaikui, gulinčiam lopšyje, sumušė seną tėvą, žindyvę[66]. Gana žiauriais veiksmais prieš besilaukiančią bajorę ir jos mažą dukrą kaltinti Gurskiai ir jų pagalbininkai 1753 m. Vilniaus pavieto stovyklininkas Benediktas Oganovskis skundė savo priešininkus, esą jie užpuolę Musninkų valdas suėmė ir privačiai įkalino jo žmoną Oną ir kiek vyresnę nei metų jos dukrą Kunigundą. Mergaitę nelaisvėje laikę užpuolikai išvertė ją iš lopšio, motina buvo mušta, kalinta, įžeidinėta, po to išvyta iš dvaro ir dėl to prarado kūdikį[67]. Beje, smurtininkas Tadas Gurskis buvo sumuštosios moters sūnus iš pirmos santuokos ir mergaitės brolis. Po kiek laiko sumuštoji kaltinamosios dukra Kunigunda mirė[68]. Tokie smurto protrūkiai per antpuolius gana reti, vis dėlto jų pasitaikydavo. Tiesa, O. Oganovska ir jos duktė smurtą patyrė ne paties antpuolio metu, o įkalintos.

 

Nukentėdavo ir kilmingi dvaro pareigūnai, pvz., 1744 m. po Šumskių įvykdyto Podbipentų valdų antpuolio Šumsko valdose buvo sumušti ne tik valstiečiai, bet ir administratorius Okuličius[69].

 

Kaip jau minėta, per smurto antpuolį neretai nukentėdavo ne tik pats valdų savininkas ar jo artimieji, bet ir valstiečiai bei kiti nekilmingi pavaldiniai. 1743 m. po Vincento Ostreikos (V. Ostreyko) Mančiušėnų (dabar – Širvintų rajonas) valdų antpuolio, kurį įvykdė Leščinskiai, buvo sumuštas valstietis Andrius Rusinavičius (A. Rusinowicz), nakčia įsiveržta į jo trobą, pagrobtas arklys[70]. Žydai dažnai nukentėdavo per karčemų antpuolius. Pvz., 1742 m. buvo sprendžiama Vilniaus pavieto pataurininko Benedikto Stanislovo Giedraičio byla su Stanislovu Klečkovskiu (S. Kleczkowski). Pasak skundo, užpuolimo metu buvo išvilktas į lauką ir smarkiai sumuštas žydas smuklininkas Mozė Izakovičius (M. Izakowicz)[71].

 

Kartais nukentėdavo ir žemvaldžiai, ir jų pavaldiniai. 1746 m. po Šatrininkų valdų ir karčemos antpuolio teismo pareigūnas konstatavo, kad nukentėjo ne tik Šatrininkų savininkai Choinovskiai (Choynowscy), bet ir jų valstiečiai[72]. Visgi tokių bylų nėra daug, nors antpuolių, kurių metu nukentėdavo dvarų savininkas arba jo pavaldiniai, gausu. Galima spėti, jog tai lėmė faktorius, kad antpuoliai būdavo iš anksto planuojami ir žinoma, kas bus mušamas.

 

Rasta labai mažai bylų, kuriose būtų aiškiai nurodyta, kad kaimyno antpuolis privertė palikti dvarą ar kokį kitą nekilnojamojo turto objektą ir jį užvaldė kaltinamasis. Jau minėtas našlės Joanos Musnickos išvarymas iš Plikiškių-Musninkų valdos po dviejų antpuolių[73].

 

Svarbu sužinoti, ar dažnai per antpuolius būdavo aukų. Bylose pavyko aptikti keletą bajorų nužudymo atvejų. 1747 m. Felicijonas Tomaševskis skundė Vilniaus pavieto raikytoją Ignotą Oginskį, jo šalininkus Beinarus (Beynarowie) bei jų priešininkus Jacunskius (Jacuńscy). Besiskundžiantysis 1744 m. atidavė savo sūnų Pranciškų Pranciškui Ksaverui Jacunskiui į tarnybą. 1745 m. pradžioje Oginskiai suorganizavo antpuolį prieš Jacunskius ir jo metu vaikinui buvo suduota šautuvu, šis iššovė ir mirtinai sužalojo P. Tomaševskį[74]. Taigi, ši mirtis buvo gana atsitiktinė, jokiu būdu negalima teigti, kad antpuolininkų tikslas buvo jaunuolio nužudymas. Bajoro mirtimi baigėsi ir 1754 m. žiemą įvykęs antpuolis. Pasak Vilniaus pavieto stovyklininko Benedikto Oganovskio ir jo žmonos Onos, jos sūnus iš pirmos santuokos Tadas Gurskis norėjo nužudyti savo motiną. Dėl to surinko apie šimto žmonių ginkluotą gaują ir užpuolė Bagaslaviškio Gelvonų valdas, pačią O. Oganovską sužeidė kulka, o bajorą Nikodemą Bohdanovičių (N. Bohdanowicz) nušovė[75].

 

Kartais per antpuolius žūdavo ne tik bajorai, bet ir valstiečiai, kiti neprivilegijuoti pavaldiniai. 1741 m. dėl žvejybos Riešės ežere kilo konfliktas tarp Sudervės administratoriaus Antano Drazdavičiaus (A. Drozdowicz) ir Pikutiškių administratoriaus Leono Beloveskio. Per susišaudymą buvo nušautas valstietis Jonas Barulis, o dar du valstiečiai sužeisti į ranką bei kaktą[76]. 1748 m. įsiveržę į našlės Višomirskos namus, Jonas Antanas ir Stanislovas Bartoševičiai, Kazimieras Dasevičius, Benediktas Labutis, Jonas Zagurskis sumušė ją pačią, jos vaikus, o pavaldinius Joną ir Juozapą Palėpius ne tik mušė, bet žiemą lauke laikė surištus, o vėliau pirmąjį nužudė[77]. Dar vienas (dvigubas) nužudymas užfiksuotas per Maišiagalos miestelio antpuolį, kai 1752 m. Purvinų seniūno Jurgio Valavičiaus tarnai nušovė Maišiagalos miestelėną Andrių Uscinovičių (A. Uscinowicz) bei Simoną Umgrą (S. Umgr), kurio luomas nepažymėtas[78]. Kitas nužudymas įvyko 1753 m. Liubavo valdose. Raudondvario administratoriui Antanui Vercinskiui (A. Wierciński) užpuolus Smiltenės (Livonijoje) seniūnaitės Teresės Tyzenhauzaitės valdas, buvo mirtinai sumuštas valstietis Tomas Krasauskas[79].

 

Nukentėję per antpuolius žmonės mirdavo ne tik nusikaltimo metu, bet ir praėjus tam tikram laikui. Pvz., 1747 m. kilus konfliktui tarp Valkavysko pavieto stalininko Jono Kalendos (J. Kolęda) ir Striževskių (Strzyzewscy) bei Zaleckių, Kalveliškėse (netoli Vilniaus) buvo užpultas valstiečio Pranciškaus Žaleikos namas, pagrobti valstiečio gyvuliai, o jis pats vėliau (po mėnesio) nuo sužeidimų mirė[80]. 1751 m. Vilniaus dominikonai skundėsi, kad jų kaimynas Jonas Korsakas pasiuntė savo žmones siaubti jų valdų, su savo žmonėmis užpuolė ir sumušė valstiečius, vienas jų Pauliukas (Pawluk) sužeistas į ranką liko neįgalus ir po kelių mėnesių rudenį numirė[81]. Taigi, mirtis ištiko žmogų praėjus laiko tarpui.

 

Galima teigti, kad 7 nužudymai ir keletas kūno sužalojimų, pasibaigusių mirtimi, per 30 metų, esant tokiai antpuolių gausai, nėra daug. Iš visų pateiktų situacijų matyti, kad ne visose jose konkretaus žmogaus nužudymas buvo užpuolimo tikslas. Nė vieno jų negalima kategoriškai kvalifikuoti kaip tyčinės žmogžudystės (gal panašiausia – Jono Palėpio nužudymo byla, nes jis buvo nusikaltęs užpuolikams[82]). Penkios mirtys ištiko žmones nuo kulkų, kurios galėjo būti atsitiktinės.

 

Kartais pavyksta aptikti nusikaltimų, kai po smurto antpuolio besilaukiančios moterys prarasdavo kūdikius. 1753 m. Trakų pavieto stalininko Mykolo Hermano vadovaujamiems žmonėms užpuolus Barčiškių kaimą (dabar netoli Krikštėnų – Ukmergės rajone) buvo sumušta ir turėjo prieš laiką pagimdyti bajorė Teresė Marcinkevičienė. Neseniai gimusi mergaitė mirė prie teismo pareigūno akių[83]. Nukentėdavo ne tik bajorės, bet ir nelaisvosios pavaldinės. Pvz., 1756 m. Upytės pavieto vaiskis Jurgis Belazaras skundė Smolensko pavaivadį Steponą Grochovičių/Grekovičių (Grochowicz/Grekowicz) už tai, kad jo žmonės užpuolę Barkuškių (dabar – Molėtų rajone) valdas smurtavo prieš šeimininkę Kristiną Giedrienę, kuri laukėsi kūdikio ir jį prarado[84].

 

Reziumuojant galima prisiminti straipsnio pradžioje paminėtą Joanikijaus Malinovskio citatą apie tai, jog antpuolius „neretai lydėdavo turto grobimas, sužalojimai, žmogžudystės, moterų išprievartavimai“. Dėl pirmųjų dviejų antpuolių komponentų Kijevo istorikas buvo, be abejonės, teisus. Tačiau žinomi tik pavieniai nužudymo atvejai, kuriuos vargu ar galima vienareikšmiškai įvardinti kaip tyčinius nužudymus. Apie moterų prievartavimus rastas tik vienas pavyzdys. Žinant to meto medicinos lygį ir jos prieinamumą galima teigti, kad itin rimtų traumų su tragiškomis pasekmėmis pasitaikydavo retai. Tai dar sykį įrodo teiginius, kad antpuoliais dažniausiai siekta ne fiziškai sunaikinti konkurentą ar jo pavaldinius, o tiesiog išgąsdinti, perspėti, atkeršyti jam. Matyt, per antpuolį smurtautojai dažniausiai sukontroliuodavo savo veiksmus ir žiaurumo proveržiai nebuvo itin dažni. Vis dėlto, smurtas per antpuolį buvo įprastas dalykas. Tai rodo gana aukštą brutalumą visuomenėje.

 

 

Išvados

 

XVIII a. viduryje vienas pagrindinių bajorijos nusikaltimų Vilniaus paviete buvo organizuotas, dažniausiai ginkluotas ir smurtinis didelio masto plėšimas – valdų antpuolis. Šis nusikaltimas apėmė veiką prieš asmenį, jo gyvybę bei sveikatą ir nuosavybę – kilnojamąjį bei nekilnojamąjį turtą.

 

Nagrinėjamu laikotarpiu rastos 288 bylos, mininčios šiuos nusikaltimus. Antpuolių dažnumo tendencijos tiesiogiai susijusios su bendromis nusikalstamumo tendencijomis. Penktame XVIII a. dešimtmetyje antpuolių buvo bene daugiausia (daugiau negu 13 per metus), vėliau ėmė mažėti. Antpuoliai dažniausiai vyko vasarą, dieną, bet nebuvo reti ir kitais metų laikais, nakties metu.

 

Daugiausia kaltinimų dėl antpuolių sulaukdavo bajorai, neturintys valstybės ar pavietų pareigybių. Bet antpuoliais kaltintų valstybės ir pavietų pareigybes turinčių bajorų bei seniūnų kartu sudėjus buvo daugiau nei bajorų be pareigybių. Tarp kaltinamųjų buvo ne vienas teismų tarnautojas. Nemažai kaltinimų tekdavo dvasininkams. Antpuolio kompaniją sudarydavo dažniausiai žemvaldys ar jo administratorius kartu su pavaldiniais – šeimyna ir valstiečiais. Valstiečiai dalyvaudavo daugumoje antpuolių.

 

Grubi prievarta per antpuolius pasitaikydavo dažnai. Antpuolį lydėdavo išvestiniai nusikaltimai – įkalinimas, smurtas atėjus aiškintis, išprievartavimas. Tačiau jie nebuvo itin dažni. Nėra aptikta itin daug nužudymų. Žinoma apie 7 žmones, žuvusius per antpuolius.

 

 

Nuorodos

 

* Domininkas Burba – istorijos magistras, Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedros doktorantas; adresas: Taikos 8–17, Vilnius; el. paštas: domininkasb@gmail.com; mokslinių interesų sritys – kriminalinė istorija, Vilniaus miesto ir regiono istorija.


[1] Bystroń, J. S. Dzieje obyczajów w dawniej Polsce, wiek XVI–XVIII. Warszawa, 1994, t. 2, s. 301.

[2] Straipsnyje vartojamas antpuolio terminas, plg. Burba, D. Valdų antpuoliai – terminologijos klausimas. Lietuvos istorijos metraštis, 2008, t. 2, p. 135–139.

[3] Žr. Plačiau Малиновский, И. Учение о преступлении по Литовскому Статуту. Киев, 1894, с. 13.

[4] Gloger, Z. Zajazdy, Gloger, Z. Encyklopedia staropolska ilustrowana Zygmunt Gloger ze wstępem Juliana Krzyżanowskiego. 5-te wyd. Warszawa, 1985, t. 4, s. 478; Pugacewicz, I. H. Porządek sąsiedzki przemocą regulowany. O organizacji i funkcjach zajazdu w II poł. XVII i w XVIII wieku. Białostockie teki historyczne, 2006, t. 4, s. 103.

[5] Статут Вялiкаго Княства Лiтоỹскага 1588. Тэксты. Даведнiк. Каментарыi. Мiнск, 1989, с. 108, 167–168, 276–277, 287, 301–302, 306–307.

[6] Ten pat, с. 167–168, 276–277.

[7] 1685 O gwałtownych zajazdach. Abiejų Tautų Respublikos seimo konstitucija, skirta Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Volumina legum, Petersburg, 1860, t. 5, s. 367; 1768 02 24 Materya Status. Volumina legum, Petersburg, 1860, t. 7, s. 283–284.

[8] Малиновский, И. Учение о преступлении ..., с. 131–134.

[9] Ostrowski, T. Prawo cywilne albo szczegulne narodu polskiego z statutow i konstytucyi koronnych i litewskich zebrane: rezolucyami Rady Nieustaiącey obiasnione: dodatkami, z praw kanonicznego, magdeburskiego, i chełmińskiego pomnożone: a porządkiem praw rzymskich ułożone. W Warszawie, 1787, t. 1, s. 353–362.

[10] Zdrójkowski Z., Teodor Ostrowski (1750–1802): pisarz dawnego polskiego prawa sądowego (proces, prawo prywatne i karne) jego projekty reformy prawa karnego w Polsce oraz ich związek z europejskim ruchem humanitarnym. Warszawa, 1956, s. 128.

[11] Малиновский, И. Учение о преступлении ..., с. 131.

[12] Łoziński, W. Prawem i lewem: obyczaje na Czerwonej Rusi w pierwszej połowie XVII wieku. W opracowaniu Janusza Tazbira. Warszawa, 2005.

[13] Golec, D. Zajazdy na Kujawach w XVII i XVIII wieku. Przegląd historyczny, 1982, LXXIII, zeszyt 3–4, s. 283–294.

[14] Pugacewicz, I. H. Porządek sąsiedzki przemocą regulowany. O organizacji i funkcjach zajazdu w II poł. XVII i w XVIII wieku. Białostockie teki historyczne, 2006, t. 4, s. 103–128.

[15] Доўнар, Т. I. Наезд. Статут Вяликаго Княства .... Минск, 1989, с. 507–508; Доўнар, Т. I. Наезд, Вяликае княства Лiтоўскае: ВКЛ: энцыклапедыя ў двух тамах. Минск, 2007, т. 2, с. 341.

[16] Дзярновичь, О. Цена обиды: локальные пограничные конфликты в первой половине XVI века и проблема измерения ущерба (по материалам книги № 560 Метрики Великого Княжества Литовского). Daugavpils Universitāte Humanitārās fakultātes XVI starptautisko zinātnisko lasījumu materiāli. Vēsture XI. Vēsture: avoti un cilvēki. Daugavpils, 2009, lpp. 94–95.

[17] Straipsnyje nesiekiama chronologinius rėmus apibrėžti Augusto III valdymo laikotarpio dienų tikslumu. Pradžios datomis nelaikomas pvz., Augusto III išrinkimas ar jo įsigalėjimas. Karaliaus mirties data irgi nelaikoma pabaigos riba. Chronologinės straipsnio ribos yra – 1734 01 01–1763 12 31.

[18] Žr. Topolski, J. Historia Polski. Poznań, 2000, s. 164; Kiaupa, Z. Lietuvos valstybės istorija. Vilnius, 2004, p. 128.

[19] Justickis, V. Kriminologija: vadovėlis. Vilnius, 2001, dalis 1, p. 63–68.

[20] Jurgaitis, R. Vilniaus seimelio veikla. Daktaro disertacija. Kaunas, 2007, p. 116.

[21] Статут Вяликаго Княства ..., Минск, 1989, с. 108, 167–168.

[22] 1760 03 05 Jurgio Stalevskio skundas prieš Mykolą Kozakovskį, 1760 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. Lietuvos Valstybės Istorijos Archyvas (toliau LVIA), Senieji Aktai (toliau SA), b. 4774, l. 107–108v; 1760 05 21 Teismo sprendimas, 1760 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4774, l. 341–344v.

[23] Golec, D. Zajazdy na Kujawach w XVII i XVIII wieku. Przegląd historyczny, 1982, LXXIII, zeszyt 3–4, s. 294.

[24] Zdrójkowski, Z. Prace naukowe Sebastiana Czochrona z dziedziny procesu i prawa karnego (1788–1800). Miscellanea iuridica złożone w darze Karolowi Koranyiemu w czterdziestolecie pracy naukowej. Kom. red. Krystyna Bukowska et al. Warszawa, 1961, s. 173.

[25] Žr. 1712 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4724; 1722 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4737; 1732 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4747.

[26] Žr. 1768 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4783; 1779–1780 m. Vilniaus pavieto pilies teismo aktų knyga. LVIA, SA, b. 4794; 1789 m. Vilniaus pavieto pilies teismo aktų knygos. LVIA, SA, b. 4804.

[27] 1743 11 14 Vilniaus karmelitų skundas prieš Adomą Vizgirdą, 1743 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4755, l. 926v.

[28] 1748 07 15 Stanislovo Eivilto skundas prieš Kauno pavieto vėliavininką Juozapą Skorulskį ir kitus, 1748 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4760, l. 728v.

[29] 1753 05 06 Vilniaus pavieto sargybininko Benedikto Kardziuko skundas prieš Vilniaus pavieto stovyklininką Benediktą Oganovskį, 1752 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4764, l. 389–389v.

[30] 1750 04 08 Antano ir Juozapo Zaleskių skundas prieš Vyžuonų kleboną Kazimierą Ignotą Lukaševičių, 1750–1751 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4762, l. 124v.

[31] * Žvaigždute pažymėti metai, kuriems skirtos Vilniaus pavieto pilies teismo knygos neišliko arba dėl prastos būklės nebuvo išduotos, bet informacija apie jų metu vykusius valdų antpuolius sužinota iš vėlyvesnių bylų.

[32] Nors totoriai teisiškai nebuvo lygūs bajorams, jie visgi buvo privilegijuotasis luomas, turėjo savo aristokratiją, naudojosi daugeliu tik bajorijai skirtų teisių.

[33] 1751 03 08 Vilniaus akademijos jėzuitų skundas prieš totorius Joną ir Mustafą Rubajus, Mustafą Sobolevskį, Joną Vilčinskį, Aleksandrą Šahumevičių, Samuelį Remerį, 1750–1751 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4762, l. 871–872v; 1751 05 07 Vaznio Antano Lauryno Ratovskio reliacinis kvitas, 1750–1751 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4762, l. 1039–1039v; 1751 05 21 Teismo sprendimas, 1750–1751 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4762, l. 1134–1135v.

[34] 1742 08 02 Vilniaus akademijos jėzuitų skundas prieš Vilniaus vaitą Aleksandrą Vargalovskį (A. Wargałowski), burmistrus Kazimierą Grabovskį (K. Grabowski), 1742 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4754, l. 764–765v.

[35] 1740 07 24 Florijono Viteikos skundas prieš Ukmergės kardininką Mikalojų Komarą ir jo sūnus Ignotą ir Antaną, 1740 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4752, l. 706–707v; 1741 10 10 Teismo sprendimas, 1741 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4753, l. 915–920v; 1741 12 03 Vilniaus pavieto pavaivadžio ir pataurininkio Mikalojaus Antano Petrusevičiaus skundas prieš Ukmergės pavieto kardininkaitį Ignotą Komarą, 1741 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4753, l. 1027–1027v; 1742 09 07 Nivos seniūno Antano Geralto Tovianskio skundas prieš Ukmergės pavieto pataurininkį Ignotą Komarą ir jo brolį Antaną, 1742 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4754, l. 762–763v; 1742 12 16 Teismo sprendimas, 1742 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4754, l. 932–933v; 1743 07 30 Vaznio Mykolo Blaževičiaus reliacinis kvitas, 1743 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4755, l. 1322–1322v; 1744 03 07 Teismo sprendimas, 1744 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4756, l. 126–129v; 1745 10 21 Teismo sprendimas, 1745 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4757, l. 978–983v; 1748 03 22 Vilniaus pavieto pavaivadžio ir pataurininkio Mikalojaus Antano Petrusevičiaus skundas prieš Ukmergės pavieto pataurininkį Ignotą Komarą, l. 218–218v; 1749 06 30 Danielės Menčinskos, Florijono ir LDK Tribunolo regento Jonušo Viteikų skundas prieš Ukmergės pavieto pataurininkį Ignotą Komarą, 1749 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4761, l. 712–712v; 1749 06 30 Boguslavo Voinovskio skundas prieš pataurininkį Ignotą Komarą ir jo brolį Antaną. LVIA, SA, b. 4761, l. 706–706v.

[36] 1734 08 31 Jurgio Kovzano skundas prieš Vilniaus bazilijonus, 1734–1737 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4749, l. 247–248v; 1738 09 04 Teismo sprendimas, 1738 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4750, l. 1219–1224v; 1738 09 18 Teismo sprendimas, 1738 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4750, l. 1534–1537v; 1743 07 12 Šumsko dominikonų skundas prieš Vilniaus bazilijonus, 1743 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4755, l. 554–554v; 1743 09 13 Teismo sprendimas, 1743 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4755, l. 772–775v; 1758 02 15 Jono, Martyno, Maksimilijono ir Andriaus Ščepanovičių (A. Szczepanowiczowie) ir Juozapo Peglovskio skundas prieš Melniko pavieto stalininką Tomą Dominyką Savanevskį ir Vilniaus bazilijonus, 1758 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4771, l. 104–104v.

[37] 1745 10 10 Vilniaus basųjų karmeličių skundas prieš Mikailiškių augustijonus, 1745 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, l. 908–909v.

[38] 1758 08 07 Vaznio Antano Lauryno Ratovskio (L. Ratowski) reliacinis kvitas, 1758 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4771. l. 681–682v.

[39] Pugacewicz, I. H. Porządek sąsiedzki przemocą regulowany. O organizacji i funkcjach zajazdu w II poł. XVII i w XVIII wieku. Białostockie teki historyczne, 2006, t. 4, s. 103–128.

[40] 1743 11 04 Kazimiero Makovskio skundas prieš Vilniaus dominikonus, 1743 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4755, l. 915.

[41] 1745 08 18 Magdalenos Kulčickos skundas prieš Kauno pavieto vėliavininkaitį Mykolą Skorulskį, Lietuvos Brastos pavieto vaiskį Joną Bielskį, 1745 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4758, l. 768–768v.

[42] [...] Dla większey smiałosci y zuchwalstwa do zaboystwa przez całą noc z chłopami gorzałkę piwszy i dobrze ze sobą naradziwszy [...] 1760 10 07 Konstancijos, Baltramiejaus, Pranciškaus, Tado Chšanovskių skundas prieš Ukmergės pavieto pilies statybininkaitį Marijoną Moigį, Steponą Gradzkį (S. Gradzki) ir jų pagalbininkus, 1760 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4774, l. 653v; Бурба, Д. Жители регионов Латвии в уголовных делах замкового суда Вильнюсского повета в XVIII веке. Daugavpils Universitāte Humanitārās fakultātes XVI starptautisko zinātnisko lasījumu materiāli. Vēsture XI. Vēsture: avoti un cilvēki. Daugavpils, 2009, lpp. 40.

[43] [...] ponapaiawszy onych gorzałką w karczmie giedroyckiey [...] 1743 11 15 Sieversko-Naugardo vėliavininko Vladislovo Giedraičio bei jo sūnų Kazimiero ir Jono skundas prieš Vilniaus katedros kanauninką Mykolą Valavičių, 1743 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4755, l. 919v.

[44] 1745 10 06 Teismo sprendimas, 1745 m. Vilniaus pavieto pilies teismo aktų knyga. LVIA, SA, b. 4758, l. 939–939v.

[45] Konstantinas Avižonis siūlė strukczaszy terminą versti kaip stalininką, žr. Avižonis, K. Lietuvos istorijos terminų žodynas (socialinės, ekonominės ir politinės istorijos), Avižonis, K. Rinktiniai raštai. Redagavo A. Avižonienė, R. Krasauskas. Roma, 1978, p. 351, Vytautas Raudeliūnas siūlė šį terminą versti kaip raikytoją, žr. Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo sprendimai. Parengė V. Raudeliūnas, A. Baliulis. Vilnius, 1988, p. 590, bet abiejų šių variantų vertimas kelia abejonių, kadangi stalininko (terminas stolnik) ar raikytojo (krajczy) ir šio asmens pareigybė nebuvo tapačios. Žr. Urzędnicy Wielkiego Księstwa Litewskiego. Województwo Wileńskie XIV–XVIII wiek. Spisy. Opracowali: Lulewicz H., Rachuba A., Romaniuk P. Warszawa, 2004, t. 1, s. 121–123, 182–185, 188.

[46] [...] poprzebieralisię w nieprzyzwoitę odzienia, alias w siermiengy chłopskie [...] 1753 11 14 Jurgio Serafimovičiaus, Kazimiero Pilinkevičius (K. Pilinkiewicz) skundas prieš Vilniaus pavieto raikytoją Antaną Medzychovskį (A. Miedzychowski), Petrą ir Kotryną Sklotowskius (K. Skłotowscy), Mykolą, Dominyką Kelčevskius ir Juozapą Semašką, 1753 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4765, l. 1402.

[47] [...] y nie po ludzku onym przybrac się, bo ni to po chłopsku, ni po guralsku, w powywracanych siermięgach, kozuchach y czapkach, jedni w mesztach, drudzy w chodakach, z torbami, z kaystrami, [...] na zaboystwo subordynował, 1758 05 09 Inturkės seniūno Pranciškaus Tyzenhauzo skundas prieš Vilniaus pavieto tiltininką Antaną Tovianskį, Pranciškų Tovianskį, Stanislovą Višomirskį (S. Wiszomierski), Tadą Bylinskį (T. Byliński) ir kitus, 1758 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4771, l. 374v.

[48] 1750 08 29 Vaznio Juozapo Žilinskio (Zyliński) reliacinis kvitas, 1750–1751 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4762, l. 624–624v.

[49] 1741 08 03 Vilniaus pavieto kardininko Dominyko Savanevskio skundas prieš Naugarduko pavieto vaiskį ir raštininką Stanislovą Bykovskį Lopotą, Vilniaus ekonomijos valdytoją Jokūbą Hertyką oberleitenantą Dovydą Musnickį bei kitus, 1741 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4753, l. 723–723v.

[50] Ten pat.

[51] 1755 07 18 Vilniaus pavieto pastalininkio Nikodemo Gečevičiaus skundas prieš Vilniaus benediktines, jų valdų komisarą Mikalojų Vežbickį (M. Wierzbicki) bei Galinės valdų administratorių Jokūbą Malinovskį, vaznį Joną Terleckį (J. Terlecki), 1755 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4767, l. 509v.

[52] 1763 09 02 Vaznio Kazimiero Makovskio reliacinis kvitas, 1763–1764 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4778, l. 286.

[53] 1744 03 07 Joanos Musnickos skundas prieš jėzuitą Adomą Musnickį, jo brolius Dominyką ir Benediktą Musnickį, 1744 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4756, l. 119–119v; 1744 07 14 Joanos Musnickos skundas prieš jėzuitą Adomą Musnickį, jo brolius Dominyką ir Benediktą Musnickį, 1744 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4756, l. 533–534v.

[54] 1749 08 12 LDK referendoriaus Dominyko Valavičiaus skundas prieš Smolensko pavieto pavaivadį Antaną Gonsievskį ir Agotą Eperiašovą Gonsievską, 1749 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4761, l. 879.

[55] 1746 07 08 Aleksandros Šreterovos skundas prieš Smolensko pavieto sargybininką Juozapą Rokickį, 1746 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4758, l. 558.

[56] 1759 11 17 Vilniaus karmeličių skundas prieš Juozapą Konopackį, 1759 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4772, l. 740–741v; 1759 12 01 Vaznio Stanislovo Špakovskio (S. Szpakowski) reliacinis kvitas, 1759 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, l. 753–753v.

[57] 1745 10 06 Teismo sprendimas, 1745 m. Vilniaus pavieto pilies teismo aktų knyga. LVIA, SA, b. 4757, l. 939–939v.

[58] Статут Вяликаго Княства ..., Минск, 1989, с. 117–118, 292–293.

[59] 1742 09 07 Jokūbo Lisovskio skundas prieš Karpovičių seniūną Antaną Šumskį (A. Szumski), 1742 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4754, l. 847–848v.

[60] 1750 04 07 Andriaus ir Pranciškos Radzevičių skundas prieš Breslaujos pilies teisėją Nikodemą Gečevičių, 1750–1751 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4762, l. 98–99v.

[61] 1763 06 21 Antano Norkevičiaus skundas prieš visos Rusios metropolitą Felicijoną Volodkovičių (F. Wołłodkowicz) ir Šešuolių valdų valdytoją Joną Kazakevičių, 1763–1764 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4778, l. 198v.

[62] 1760 06 17 Vaznio Jono Petrusevičiaus reliacinis kvitas, 1760 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4774, l. 477–477v; 1760 06 17 Antano Senkevičiaus skundas prieš LDK vaiskį Adomą Mikošą bei Pranciškų Volką, 1760 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4774, l. 478–478v.

[63] A co większa przeciwko prawu Boskiemu i statutowemu swieckiemu z pogorszeniem ludzi u tegosz chłopa w domu niewiastę na imie Zofia Bystrzycką przez tychze JCHMcw PPw Gąsiewskich y Białozarow sług ludzi zgwałconą ktora to niewiasta przedemną generałem zeznawała, 1751 07 29 Vaznio Liudviko Modzelevskio (V. L. Modzelewski) reliacinis kvitas, 1750–1751 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4763, l. 858v.

[64] 1742 12 20 Teismo sprendimas, 1742 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4754, l. 1209v.

[65] 1749 06 30 Danielės Menčinskos, Florijono ir LDK Tribunolo regento Jonušo Viteikų skundas prieš Ukmergės pavieto pataurininkį Ignotą Komarą, 1749 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4761, l. 712–712v.

[66] 1746 06 08 Vaznio Karolio Oleksenskio (V. K. Oleksieński) reliacinis kvitas, 1746 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4757, l. 505–505v; 1746 06 08 Juozapo Dunajaus skundas prieš Mykolą Jankovskį, 1746 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4758, l. 480–481v.

[67] 1753 07 14 Vilniaus pavieto stovyklininko Benedikto Oganovskio skundas prieš Veližo seniūną, Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo maršalką Mykolą Gurskį, Martyną Timinską, Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo regentą Kazimierą Bohušą, Lydos pavieto pilininką Mykolą Gurskį, Smolensko pavieto iždininkaitį Tadą Gurskį, Joną Skurevičių, 1753 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4765, l. 717–717v; 1753 07 19 Vaznio Antano Lauryno Ratovskio reliacinis kvitas, 1753 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4765, l. 736–736v.

[68] 1755 02 08 Vilniaus pavieto stovyklininko Benedikto Oganovskio skundas prieš Tadą Gurskį ir kitus, 1755 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4767, l. 79.

[69] 1755 02 08 Vilniaus pavieto stovyklininko Benedikto Oganovskio skundas prieš Tadą Gurskį ir kitus, 1755 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4767, l. 79.

[70] 1744 02 03 Polocko pilies teismo teisėjienės Teresės Podbipentovos skundas prieš Veliūnės pavieto pastalininkį Adomą Šumskį ir kitus, 1744 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4756, l. 64–64a.

[71] 1742 04 24 Vilniaus pavieto pataurininkio Benedikto Stanislovo Giedraičio skundas prieš Stanislovą Klečkovskį, 1742 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4754, l. 367.

[72] 1746 10 11 Vaznio Ignoto Mročkos (V. I. Mroczko) reliacinis kvitas, 1746 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4758, l. 814–814v.

[73] 1744 03 07 Joanos Musnickos skundas prieš jėzuitą Adomą Musnickį, jo brolius Dominyką ir Benediktą Musnickį, 1744 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4756, l. 119–119v; 1744 07 14 Joanos Musnickos skundas prieš jėzuitą Adomą Musnickį, jo brolius Dominyką ir Benediktą Musnickį, 1744 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4756, l. 533–534v.

[74] 1747 04 08 Felicijono Tomaševskio skundas prieš Vilniaus pavieto rūmų maršalką Ignotą Oginskį, Žemaitijos raikytoją Antaną Beinarą, janyčarų vėliavos leitenantą Joną Beinarą, Breslaujos pilies teisėją Nikodemą Gečevičių ir Pranciškų Ksaverą Jacunskį, 1747 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4759, l. 264–264v.

[75] 1754 12 14 Vaznio Jono Granickio (Granicki) reliacinis kvitas, 1754 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4766, l. 1014–1014v.

[76] 1741 02 25 Sudervės administratoriaus Antano Drazdavičiaus, Naugarduko pavieto pastalininkio Gedeono Jelenskio skundas prieš Pikutiškių administratorių Leoną Beloveskį ir Joną ir Eleonorą Jablonovskius (Jabłonowscy), 1741 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4753, l. 84–85v, 1741 02 25 Vaznio Juozapo Kaminskio reliacinis kvitas, 1741 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4753, l. 1096–1097v.

[77] 1748 04 04 Vilniaus pavieto stovyklininko Benedikto Oganovskio skundas prieš Joną Antaną ir Stanislovą Bartoševičius, Kazimierą Dasevičių, Benediktą Zagurskį, Benediktą Labutį ir kitus, 1748 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4760, l. 278–278v.

[78] 1752 08 31 Vaznio Jokūbo Vaškevičiaus reliacinis kvitas, 1752 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4764, l. 858–858v.

[79] 1753 07 14 Smiltenės seniūnaitės Teresės Tyzenhauzaitės skundas prieš Upytės seniūnienę Antaniną Puzinienę, Raudondvario administratorių Antaną Vercinskį ir kitus, 1753 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4765, l. 834–834v.

[80] 1747 11 08 Volkovysko pavieto stalininko Jono Kalendos skundas prieš Antaną ir Kotryną Striževskius, Mykolą ir Sofiją Zaleskius, 1747 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4759, l. 782–782v; 1747 11 17 Vaznio Mikalojaus Baranovičiaus (V. M. Baranowicz) reliacinis kvitas, 1747 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4759, l. 841–841v.

[81] 1754 12 05 Teismo sprendimas, 1754 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4766, l. 556–556v.

[82] 1748 11 27 Jono Antano ir Stanislovo Bartoševičių skundas prieš Vilniaus pavieto stovyklininką Benediktą Oganovskį, Višomirską, Giedraičių kleboną Anuprą Jastšembskį (A. Jastrzębski), 1748 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4760, l. 1300–1301v.

[83] 1753 09 07 Vaznio Kazimiero Levanovičiaus (V. K. Lewanowicz) reliacinis kvitas, 1753 m. Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4765, l. 1119–1119v.

[84] 1756 02 28 Upytės pavieto vaiskio Jurgio Belazaro skundas prieš Smolensko pavieto pavaivadį Steponą Grochovičių/Grekovičių, Vilniaus pavieto pilies teismo knyga. LVIA, SA, b. 4768, l. 43–43v.

 

Gauta 2009 m. gruodžio 11 d.

Pateikta spaudai 2010 m. kovo 8 d.

 

Summary

Estate Raids in Vilnius District in the mid-18th Century (statistics, social composition of the raiders, degree of violence)

 

The article analyses a specific kind of crime committed by the nobility of the Grand Duchy of Lithuania, i. e. the raids on estates, in Vilnius District (administrative district in Poland, Lithuania, Ukraine). The article covers the period of the mid-18th century when the country was ruled by Augustus III (1734 – 1763). Attacks were well organized, armed, and violent seizures of other people’s possessions; they were organized on a large scale. According to the legal norms of that period, these raids could have been legal, having the approval of the law court, and illegal. The latter, however, were the most frequent ones; we did not come across any legal attacks. Raids were one of the most widely spread crimes in rural territories and the most frequent crime against a person and his/her property in the period under analysis. All in all, 288 cases dealing with this crime during the above-mentioned period were found. Frequency tendencies of these attacks are directly related to the general tendencies of crime rate. The boom of this kind of crime could be dated by the 5th decade of the 18th century when, on average, more than 13 attacks occurred every year; later, their number decreased. The raids usually took place in summer, at day-time; however, there were some other cases as well. The group of raiders, as a rule, consisted of a landlord, his family members, and land administrators with their subjects – household servants and peasants. Peasants and other unprivileged subjects participated in almost all attacks. Though acts of violence were abundant, homicide cases were not numerous. For example, we discovered only seven murder cases; some deaths occurred after attacks, and some women miscarried because of the acts of violence. Violence was committed against people of all social layers, and imprisonment or rapes could be defined as concrete cases of the expression of this violence. All in all, these attacks reflected the features of rural areas in Lithuania in the 18th century, people’s economic and social relations, antagonism between social classes as well as society’s mental attitudes.