„Istorija“. Mokslo darbai. 77 tomas
Irena KAMINSKAITĖ. Mediniai stalo indai ir įrankiai Vilniaus žemutinėje pilyje
Spausdinti

Anotacija. Straipsnyje analizuojami Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje aptikti mediniai stalo indai ir įrankiai. Jų chronologija apima laikotarpį nuo XIV a. iki XVIII a. Analizuojamų dirbinių kolekciją sudaro 142 vienetai drožtų ir tekintų indų ar jų dalių, 9 dangteliai, 8 šulelinių indų fragmentai, 22 kaušeliai ir 36 stalo įrankiai: 31 šaukštas ir 5 samčiai. Pagal funkcijas indai suskirstyti į šešias grupes: dubenis, lėkštes, puodelius, taureles, bokalus, kaušus. Mediniams stalo įrankiams priskiriami šaukštai ir samčiai. Serviruojant stalą buvo naudojami drožimo, tekinimo būdu ir iš šulų pagaminti indai bei drožti šaukštai ir samčiai.

 

Dauguma medinių stalo indų bei įrankių surasti tyrinėjant XIV–XVI a. I puse datuojamus kultūrinius sluoksnius. Šiuo laikotarpiu mediniai indai buvo labai svarbūs stalo serviruotėje. Daugiausiai aptikta medinių dubenėlių, skirtų individualiam valgymui. Skysčiams semti bei gerti buvo naudojami mediniai puodeliai, kaušeliai ir bokalai. Lėkštėse ir didelių tūrių dubenyse buvo patiekiamas įvairus maistas. Pagrindiniai stalo įrankiai buvo peiliai ir mediniai šaukštai.

 

XVI a. II puse – XVIII a. datuojamuose kultūriniuose sluoksniuose medinių indų ir įrankių aptikta nedaug. Gali būti, kad tuo metu prasidėjo medinių indų naudojimo regresija, paveikta puodininkystės amato suklestėjimo. Tačiau neatmetama galimybė, jog medinių dirbinių sumažėjimą nulėmė šio etapo kultūrinių sluoksnių dirvožemis.

 

Prasminiai žodžiai: mediniai indai, Vilniaus žemutinė pilis, viduramžiai, serviravimas.

 

Abstract. The article investigates wooden tableware (dishes and cutlery) discovered in the territory of Vilnius Lower Castle. The dishes are dated from the 14th to the 18th centuries. The collection consists of 142 carved or turned dishes or their parts, 9 lids, 8 fragments of stave dishes, 22 scoops, and 36 pieces of table tools: 31 spoons and 5 ladles. Functionally, the dishes could subdivided into six groups: bowls, plates, cups, goblets, mugs, and scoops. Spoons and ladles are also attributed to wooden cutlery. Dishes made by using carving and grinding technique as well as ones made from staves together with carved spoons and ladles were used in the table service.

 

The majority of the tableware was found while investigating cultural layers dated by the 14th – the first half of the 16th centuries, the period when wooden dishes were very important in the table service. Small wooden bowls, which comprised the major part of the finds, were for individual usage; wooden cups, scoops and goblets were used to draw and drink liquids. Plates and bowls of larger size were used to serve different dishes. Knives and wooden spoons were the main type of cutlery.

 

Not much tableware was found in the cultural layers dated by the second half of the 16th – 18th centuries. One of the reasons for the decreased usage of wooden dishes could have been the flourish of the pottery craft. However, there is also a possibility that this tendency could have been caused by soil conditions of the mentioned period.

 

Key words: wooden dishes, Vilnius Lower Castle, the Middle Ages, table service.

 

 

Įvadas

 

Reikia pripažinti, kad labai mažai žinome apie Lietuvos viduramžių ir vėlesnių epochų stalo serviruotę. Nedaug turime duomenų, kurie leistų rekonstruoti pagrindinius serviravimo principus. Iš išlikusių rašytinių šaltinių, ikonografijos galima daugiau sužinoti apie didikų valgymo įpročius, kultūrą ar net puotas. Tačiau XIV–XVIII a. gyvenusių paprastų žmonių stalo dengimo detales įmanoma atkurti tik remiantis archeologinių tyrimų duomenimis. Galima pasidžiaugti, kad dvidešimtmetį besitęsiantys archeologiniai tyrinėjimai Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje davė itin daug vertingos informacijos apie XIII–XVIII a. kasdienybės istoriją, taip pat apie stalo indų ir įrankių specifiką, kurių didelę dalį sudaro dirbiniai iš medžio. Iki šių tyrinėjimų apie medinius stalo indus ir įrankius buvo žinoma labai mažai. Todėl šis tyrimas yra itin svarbus ne tik rekonstruojant aptariamojo laikotarpio serviruotės specifiką, valgymo kultūros lygį, bet ir amatininkystės raidos analizei, kuri dėmesį kreipia į technologinius indų ir įrankių gaminimo niuansus. Iki šiol trūksta studijų, kuriose būtų aptarti medžio meistrų įrankiai, medienos paruošimas dirbinių gamybai. Beveik visai neaptartas tekinimo staklių atsiradimo bei įsivyravimo klausimas, o neatsakius į jį sunkiai įsivaizduojamas amatininkystės raidos kompleksiškas rekonstravimas.

 

Šiame straipsnyje XIV–XVIII a. Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje gyvenusių žmonių stalo serviruotėje naudoti mediniai indai ir įrankiai pristatomi technologiniais, tipologiniais ir chronologiniais aspektais. Darbe siekiama ne tik aptarti skirtingomis technikomis pagamintus medinius indus bei įrankius, nustatyti jų grupes ir tipus, bet ir išaiškinti, kokią vietą stalo serviruotėje jie užėmė šalia keramikinių, stiklinių, metalinių. Taip pat stengtasi parodyti, kaip stalo indai ir jų gamintojų profesionalumas atrodė ne tik kaimyninių šalių, bet ir visos Europos kontekste.

 

Chronologiniai šio darbo rėmai – XIV–XVIII a. – pasirinkti neatsitiktinai. Juos nulėmė Vilniaus žemutinės pilies raida bei medinių indų chronologija. Ankstyviausi mediniai indai ir įrankiai datuoti XIV a. O šiuo laikotarpiu aptariamoji teritorija įgijo išskirtinę poziciją LDK tiek politiniu, tiek kultūriniu, taip pat materialinės kultūros iškilimo požiūriu. Viršutine chronologine riba pasirinktas XVIII a., kai ši teritorija prarado iki tol turėtą reikšmę. XVIII a. datuoti ir vėlyviausi mediniai stalo indai bei įrankiai.

 

Archeologinių tyrimų metu Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje surinkti mediniai indai, įrankiai ar jų dalys pirmiausiai tirti morfologiškai, analizuoti lyginamuoju ir funkciniu metodu. Panaudoti 2003–2008 m. Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ dendrologijos ir dendrochronologijos laboratorijoje dr. R. Pukienės atliktų indų ir įrankių medienos rūšies identifikavimo tyrimų duomenys. Rengiant šį straipsnį remtasi Vilniuje, Prezidentūros teritorijoje, Kernavės viduramžių mieste, Klaipėdos senamiestyje surastų medinių stalo indų ir įrankių tyrimo medžiaga. Taip pat naudotos publikacijos, skirtos geografiškai artimesnėse (Rusijoje, Lenkijoje, Latvijoje) ir tolimesnėse (Vokietijoje, Vengrijoje, Didžiojoje Britanijoje) šalyse surastiems stalo serviruotėje naudotiems mediniams dirbiniams aptarti. Daugelį technologinių ir funkcinių niuansų padėjo išsiaiškinti etnografijos duomenys.

 

Dirbinių chronologija nustatyta remiantis sluoksnių stratigrafija; taip pat atsižvelgiama į šiuose sluoksniuose rastų dirbinių kontekstą bei remiantis dendrochronologiniu archeologinių horizontų datavimu[1].

 

Per visą Vilniaus žemutinės pilies tyrimų laikotarpį įvairiose šios teritorijos vietose surasta daugiau kaip 200 vienetų stalo indų ir įrankių ar jų fragmentų, leidžiančių rekonstruoti XIV–XVIII a. kasdienybės istorijos detales.

 

Autorė nuoširdžiai dėkoja Vilniaus žemutinės pilies tyrinėtojams: V. Urbanavičiui, A. Kuncevičiui, G. Rackevičiui, E. Ožalui, G. Striškai, D. Steponavičienei ir P. Blaževičiui už galimybę naudotis tyrimų metu surinkta medžiaga (ir dar neskelbtais duomenimis), restauratorei D. Baubaitei už ilgametį sunkų darbą išsaugant ir restauruojant medinius dirbinius, tarp kurių yra šiame straipsnyje analizuojami radiniai.

 

 

Tyrimų ir literatūros apžvalga

 

Viduramžių ir vėlesnių epochų stalo serviruotė nėra sulaukusi išsamių mokslininkų tyrimų. Ši itin daugiaplanė sritis dažniausiai tiriama analizuojant tik tam tikrą jai priskirtinų atributų grupę. Daugiausiai nagrinėti keramikiniai indai. Apie Vilniaus, Trakų ir Kauno tradicinę keramiką surinkti duomenys yra apibendrinti ir publikuoti[2]. Šiuo metu pradėti ir stiklinių indų tyrimai[3].

 

Valgymo kultūros klausimas Vilniaus žemutinėje pilyje šiek tiek paliestas D. Steponavičienės daktaro disertacijoje ir jos pagrindu išleistoje knygoje[4]. Tiek pastarajame, tiek M. Dembinskos (M. Dembińska) Lenkijos valgymo ir gėrimo kultūrą analizuojančiame darbe[5] didžiausias dėmesys skiriamas bendriems stalo serviruotės ypatumams, apimantiems etiketą, patiekalų receptus bei kitus niuansus ir tik iš dalies indų naudojimą.

 

Mediniai indai ir įrankiai tyrinėti menkai ne tik aptariamuoju laikotarpiu. Nedaug žinoma apie medinius indus, naudotus priešistoriniais laikais. Nors ir negausių šios grupės radinių publikavimas bei analizė padėtų rekonstruoti daugelį buities ir amatininkystės raidos detalių. Šiuo metu sudėtinga nustatyti, kokią reikšmę, palyginti su priešistorine epocha, mediniai indai užėmė viduramžiais ir naujaisiais laikais; neaiški ir technologinė jų pusė. A. Tautavičius yra išryškinęs kelias problemas, susijusias su medžio dirbinių technologijomis: tekinimo staklių bei indų iš šulų atsiradimu ir įsivyravimu baltų žemėse[6]. Pastarieji klausimai taip ir lieka neatsakyti, kadangi aptariamuoju laikotarpiu šios technologijos jau yra įsivyravusios.

 

Ši radinių grupė apibendrintai pristatyta tik viename straipsnyje apie Vilniaus žemutinėje pilyje surastus XIII–XVII a. medinius dirbinius[7]. Daugiausiai duomenų apie medinius šios grupės radinius galima rasti tik archeologinių tyrimų ataskaitose. Kita negausi informacija apie šiuos dirbinius ar jų iliustracijos yra publikuota keliuose informacinio ir mokslinio turinio leidiniuose, skirtuose Kernavės, Klaipėdos, Vilniaus archeologiniams tyrimams pristatyti[8].

 

Daugiau apie šios grupės radinius yra rašę kaimyninių šalių mokslininkai. Specialiai medinių indų temai yra skirta Lenkijos mokslininko R. Barnyč-Gupinieco (R. Barnycz-Gupieniec) knyga „X–XIII a. Gdansko mediniai indai“[9]. Leidinyje pristatoma medžiaga reprezentuoja ankstyvesnį nei mūsų aptariamąjį laikotarpį. Knyga apima platesnį dirbinių spektrą negu šiame straipsnyje pristatomi radiniai: analizuojami ne tik stalo indai (lėkštės, dubenys, šaukštai, samčiai ir kaušai), bet ir statinės, kubilai, geldos, kiti mediniai indai. Didelis dėmesys skiriamas technologiniams aspektams.

 

Daug medžiagos šia tema yra sukaupę rusų archeologai. Įdomiausios ir išsamiausios publikacijos pristato Didžiojo Naugardo tyrinėjimus. Besitęsiančių tyrimų metu dėl organikai palankaus grunto aptikta gana didelė medinių dirbinių kolekcija, kurioje nemažai stalo indų bei įrankių.

 

Svarbiausių darbų autorystė priklauso B. A. Kolčinui (Б. А. Колчин). Savo studijose apie medinius dirbinius „Didžiojo Naugardo senienos. Mediniai dirbiniai“[10] ir „Didžiojo Naugardo senienos. Drožinėtas medis“[11] jis pateikė Didįjį Naugardą tyrinėjant aptiktų medinių radinių klasifikaciją, didelį dėmesį skirdamas mediniams indams bei įrankiams, jų funkcijoms, tipologijai, puošybai, technologijoms, chronologijai, bendram X–XV a. medinių dirbinių naudojimo kontekstui Rusijoje bei kitose šalyse – Lenkijoje, Baltarusijoje, Vokietijoje.

 

Apie kaimyninės Latvijos sostinėje Rygoje XIII–XIV a. naudotų šaukštų ir kaušų tyrimus, jų klasifikaciją ir puošybą yra paskelbtas V. Bebrės (V. Bebre) straipsnis[12]. Svarbių duomenų apie medinių dirbinių ženklinimą gana nemažai yra pateikęs A. Caunė (A. Caune)[13]. Jo nuomone, iš įrėžtų linijų sudarytos figūros galėjo būti asmenženkliai, žymėję nuosavybę. Ne tik apie indus, bet ir kitus medinius dirbinius, jų ženklinimą Liubeke (Vokietija) gana nemažai yra rašęs A. Falkas (A. Falk)[14]. Pastarojo tyrėjo nuomone, indų ir kitų iš medžio pagamintų rakandų ženklinimas buvo susijęs su prekybos ir muitų sistema. Šiek tiek archeologinių duomenų apie stalo indus ir įrankius Vokietijoje pateikta U. Miulerio (U. Müller) darbuose[15].

 

Apie tolimesnių šalių (Vengrijos, Didžiosios Britanijos) viduramžiais ir naujaisiais laikais naudotų medinių stalo indų ir įrankių specifiką duomenų galima aptikti Dž. L. Gudo (G. L. Good), K. J. Tabrahamo (Ch. J. Tabraham)[16], I. Holo (I. Holl)[17] straipsniuose. Išskirtina R. Vudo (R. Wood) studija[18], skirta tekintų dubenėlių raidos istorijai. Šiame darbe pristatomas tekinimo staklėmis pagamintų dubenėlių vystymasis nuo bronzos amžiaus iki šių dienų. Daugiausiai dėmesio skirta tekinimo proceso atsiradimui ir tobulėjimui bei kitiems gamybos niuansams. Knyga gausiai iliustruota archeologinių tyrimų metu Didžiojoje Britanijoje aptiktų tekintų indų fotografijomis bei piešiniais. Įdomi ir vertinga pateikta ikonografinė medžiaga bei šiandieninių rekonstrukcijų ir replikų nuotraukos.

 

Žinoma, literatūros, aktualios analizuojami temai, yra ir daugiau. Tačiau išvardintos publikacijos yra svarbiausios tiriant Vilniaus žemutinės pilies stalo serviruotėje naudotus medinius indus ir įrankius, nors daugelyje jų nagrinėjami šiek tiek ankstyvesni dirbiniai.

 

 

Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje surinktų stalo indų ir įrankių kolekcija

 

Žemutinės pilies teritorijos pelkėtumas, aukštai slūgsantys gruntiniai vandenys ir durpingas kultūrinis sluoksnis lėmė organinės kilmės radiniams reikalingą anaerobinę terpę, kuri išsaugojo medinius dirbinius. Lietuvoje viduramžiams ir naujiesiems laikams priskiriamų vietų su palankiu organikai dirvožemiu yra tik kelios: Vilniuje, be Žemutinės pilies, geros sąlygos medienai išlikti yra dabartinės Prezidentūros teritorijoje, Liepkalnio, Maironio, Malūnų, Odminių gatvėse, Kernavėje XIII–XIV a. viršutiniame ir žemutiniame mieste bei Klaipėdos ir Kauno senamiesčių teritorijose.

 

Analizuojamų stalo indų ir įrankių kolekciją sudaro 142 vienetai drožtų ir tekintų indų ar jų dalių, 9 dangteliai, 8 šulelinių indų fragmentai, 22 kaušeliai ir 36 stalo įrankiai: 5 samčiai ir 31 šaukštas. Dauguma surastų medinių indų ir įrankių yra smarkiai deformuoti. Kartais net sunku identifikuoti, kokiam indo tipui ir kokios paskirties galėjo būti surastas indo ar įrankio fragmentas. Tokie radiniai panaudoti tik sudarant bendrą statistiką. Dėl pakitimų (dažniausiai matmenų dydžių), atsirandančių konservavimo ir restauravimo metu, galimos matmenų paklaidos.

 

Nuo 1960 m. iki 2009 m. įvairiose teritorijos vietose surasti indai ir įrankiai datuojami XIV–XVIII a. (1 il.), tačiau daugiausiai jų aptikta XIV–XVI a. pradžios kultūriniuose sluoksniuose. XVI–XVIII a. datuoti indai ir įrankiai sudaro tik 7 proc. visos kolekcijos. Toks ne tik indų, bet ir kitų medinių dirbinių kiekio svyravimas skirtingais laikotarpiais paaiškinamas Vilniaus žemutinės pilies raida ir dirvožemio ypatumais. XVI a. vidurio ir antrosios pusės teritorija buvo palaipsniui užstatyta mūriniais pastatais, kurie priklausė valstybei, vyskupui ir kapitulai. Rekonstruojant rūmus, pilies teritorijoje gyvenę miestiečiai buvo iškelti, todėl sumažėjo medinių buities, amatininkų įrankių bei gaminių. Be to, kultūriniuose sluoksniuose, esančiuose virš durpių sluoksnio, mediniai dirbiniai sunkiai galėjo išlikti dėl dirvožemio ypatumų.

 

Dauguma medinių indų ir įrankių aptikta sodybų teritorijose: namų, ūkinių pastatų, kiemų zonose. Jie daugiau siejami su paprastais miestiečiais. Buityje naudoti mediniai dirbiniai, praradę savo funkcijas atitinkančią kokybę, buvo panaudojami dvejopai: arba įgaudavo antrinę paskirtį, arba buvo sunaikinami, greičiausiai sudeginami (panaudojant medieną kaip kurą). Staiga užklupusios negandos (kariniai antpuoliai, gaisrai ir pan.) suteikė galimybę išlikti kitokiomis aplinkybėmis paprastai sunaikinamiems kasdienybės atributams, todėl daugelis dirbinių surasti jau sulaužyti, apdegę.

 

 

Stalo indai

 

Stalo indų kategorijai priskiriami indai naudoti maisto patiekimui bei individualiam valgymui ir gėrimui. Šią grupę sudaro 160 indų ar jų fragmentų, aptiktų tiriant Vilniaus žemutinės pilies teritoriją. Pagrindinę šio tyrimo dalį sudarė XIV–XV a. datuoti indai (1 il.).

 

1 il. Archeologinių tyrimų metu Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje aptiktų medinių indų ir įrankių dirbinių chronologinis pasiskirstymas

 

Surasti mediniai indai buvo gaminami trimis būdais: drožiant ir skaptuojant, tekinant arba formuojant iš šulų (2 il.).

 

2 il. Medinių indų proporcijos pagal gamybos pobūdį

 

Seniausiuoju indų gamybos būdu – drožiant ir skaptuojant – pagamintų stalo indų tėra 16 proc. visų medinių indų, nors apskritai šia technika būdavo gaminama dauguma medinių reikmenų. Šių indų formą išgaudavo pjaunamaisiais ir skobiamaisiais įrankiais. Patys populiariausi šios technologijos įrankiai buvo peiliai. Etnografiniai duomenys rodo, kad buvo trys skobtų indų gamybos būdai: išgręžimas, išdeginimas ir išskobimas. Gaminant pirmuoju būdu, indo vidus buvo išgręžiamas grąžtu, o vėliau iškalamas kaltu. Dirbant indą antruoju būdu, ant trinkos buvo sukuriama nedidelė ugnelė, kuria nereikalingą plotą išdegindavo iki pageidaujamo gylio. Trečiuoju būdu indai drožti elementariais stalių įrankiais[19], tad tokius indus galėjo pasigaminti kiekvienas žmogus. Didžiąją dalį drožtų ir skaptuotų indų sudaro kaušeliai, o likusią – masyvūs dubenys.

 

Pastebėta, kad viduramžiais ir naujaisiais laikais drožimo ir skaptavimo būdu buvo gaminami didesnių tūrių indai, naudoti buities darbams (pvz., geldos, statinės). Etnografiniais duomenimis, mažesnių talpų indai, tokie kaip kaušeliai, buvo gaminami peiliu suformuojant pagrindinę formą ir rankenėlę, o vidų išskaptuojant lenktu skaptu[20]. Stalo indai, turėję pasižymėti estetiškumu, buvo gaminami tekinimo staklėmis, nes tokį pat dailų dirbinį su paprastais drožimo įrankiais tekdavo gaminti ilgiau, o norimas rezultatas dažnai nebūdavo iki galo pasiekiamas.

 

Tekinti stalo indai sudaro didžiausiąją dalį – 79 proc. visų medinių stalo indų. Tai rodo, kad tekinimo staklės Žemutinės pilies teritorijoje aptariamuoju laikotarpiu naudotos dažnai. Nors labai įmantrių dirbinių formų ir nepastebėta, galima teigti, kad jau XIV a. medžio apdirbėjai buvo profesionaliai įvaldę tekinimo technologiją. Kaip jau minėta įvade, sunku nustatyti, kada tekinimo staklės pasirodė dabartinės Lietuvos teritorijoje. Germanų gentys jas naudojo jau IV–V a.[21] Kaimyninės Rusijos teritorijoje tekinimo technologija ėmė plisti VIII a.[22] A. Tautavičius, atsižvelgdamas į tai, kad su kaimynais buvo palaikomi intensyvūs ryšiai, iškėlė hipotezę, kad tekinimo staklės į Lietuvos teritoriją galėjo patekti I tūkstantmečio pabaigoje[23]. Jau X a. tekintų indų gana gausiai randama Senosios Rusios miestuose[24]. Kernavėje indų su tekinimo požymiais aptinkama XIII–XIV a. datuojamuose kultūriniuose sluoksniuose[25].

 

Tekinimo staklių pagrindinis veikimo principas yra gaminamo daikto centrinis sukimasis[26]. Įvairios tekinimo staklių rekonstrukcijos paremtos surastų dirbinių bei jų gamybos atliekų analize. Daugiausiai duomenų suteikia indų dugnų ir vidinių kūginių ričių radiniai, kurie parodo, kokiu būdu indas buvo įtvirtinamas tekinimo staklėse. Žemutinės pilies teritorijoje surastas tik vienas radinys, galbūt susijęs su tekinimo proceso liekanomis[27]. Didžiajame Naugarde tokie radiniai skaičiuojami dešimtimis[28].

 

3 il. Tekinimo proceso rekonstrukcija (pagal Колчин, Б. А. Новгородские древности. Деревянные изделия. Археология СССР. Свод археологических источников. Выпуск Е1–55. Москва, 1968, c. 75.

 

Pirmiausiai kirviu buvo paruošiamas norimo dydžio bei formos ruošinys. 2008 m. tyrinėjant I oficinos išorę XVI a. pradžios kultūriniame sluoksnyje buvo aptiktas panašus 40 mm aukščio ir 143 mm skersmens medinio indo ruošinys[29]. Vėliau toks apdorotas medžio gabalas buvo įtvirtinamas tekinimo staklėse. Tvirtinimo vietose (išorinėje dugno ir indo vidinės pusės centre) buvo suformuojama kūgio formos duobutė. Pradėjus tekinti, pirmiausiai būdavo pašalinamos išorinėje ruošinio pusėje esančios kirvio tašymo žymės ir suformuojamas norimas išorinis profilis. Po to tekinta vidinė indo ertmė. Iš staklių išimtas indas tiek išorinėje dugno, tiek vidinėje indo pusėje turėdavo kūgio formos iškilimus, kuriuos pašalindavo rankiniu būdu, paprastai peiliu[30].

 

Tekinant pagamintus indus galima atpažinti iš kelių požymių: jų paviršiuje išryškėja visų linijų koncentracija; indas pasižymi simetriška forma, kurią išryškina profilio pakartojimas aplinkui dirbinį; ant jų kartais galima įžiūrėti paliktus tiesius ir apvalius ašmenų įrėžius, pasikartojančias technologines klaidas (įbrėžimus, įpjovimus ar iškilimus)[31].

 

Visai kitokio pobūdžio indai buvo gaminami iš šulų. Šia technika pagamintus indus buityje kaip talpinimo ar transportavimo rezervuarus pradėjo naudojo keltai, tačiau plačiau jie imti vartoti tik nuo II–I a. pr. m. e., kai šių indų gamybą perėmė romėnai. Kada ir kokiu būdu ši technologija atkeliavo į mūsų kraštą, nėra žinoma, tačiau žinoma, kad kaimyniniuose kraštuose ji naudota jau VIII a.[32]

 

Tokio pobūdžio indais Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje gyvenusių miestiečių stalai buvo dengiami retai – jie sudaro vos 5 proc. visų medinių indų. Gali būti, kad iš šulų pagaminti smulkesni indai retai naudoti dėl sudėtingos jų gamybos technologijos. Gaminant nedidelį indelį, tekdavo sugaišti daug laiko. Kubiliais, dar kitaip bendoriais (iš slavų kalbų pasiskolintas terminas), vadinti amatininkai iš kitų išsiskyrė savitu darbo pobūdžiu bei specifiniais įrankiais. Kubilių įrankių rinkinį sudarė kirviai, pjūklai, lankenos, grąžtai, pjaustymo peiliai, indų lankų trauktuvai, įvairūs matuokliai ir modeliai, specialūs suoliukai – ožiai. Aptariamieji indai buvo formuojami iš kelių dalių: stačių lentelių (šulų), atskirai pagaminto dugno bei juosiamųjų lankų.

 

Šulai buvo atskeliami nuo nešakoto medžio gabalo, stengiantis nepažeisti medienos augimo sluoksnių. Skirtingai nei pagaminti iš lentelių, labiausiai buvo vertinami skelti šulai. Pagrindinė užduotis gaminant indą buvo tiksliai suleisti šulus ir įstatyti dugną, kad viduje laikomas skystis netekėtų. Todėl buvo itin svarbu tinkamai suleisti šulų briaunas ir nusklembti dugno kraštą reikiamu kampu, kuris turėjo atitikti įpjovos formą ant šulų. Nors XX a. panašius rakandus gamino iš įvairių medžių (pušies, eglės, drebulės, ąžuolo, kartais ir iš liepos, alksnio, juodalksnio, beržo, uosio ar gluosnio)[33], Žemutinės pilies teritorijoje surasti indų fragmentai dažniausiai drožti iš ąžuolo arba pušies[34]. Remiantis etnografiniais duomenimis, formuojant indą šulai buvo sustatomi į horizontaliai laikomą medinį lanką – modelį, kurio dydis priklausė nuo indo pobūdžio. Po galutinės apdailos laikini lankai keisti nuolatiniais. Tvirtinimo lankams gaminti buvo parenkamas lankstus medis, dažniausiai lazdynas[35].

 

 

Maisto tiekimui ir individualiam valgymui skirti indai

 

Žemutinės pilies teritorijoje per visus tyrimų metus surinkti 142 maisto tiekimui ir valgymui skirti mediniai indai, 9 dangteliai ar jų fragmentai. Kaip jau minėta, paprastais stalių įrankiais dažniausiai buvo gaminami masyvūs dubenys. Pastarųjų indų buvo surasti tik keli vienetai. Deja, dėl mažo išlikimo procento ir deformacijų nepavyko nustatyti jų formų ir smulkiau juos suklasifikuoti. Sveikesni tekinti indai suskirstyti į dvi grupes: dubenis ir lėkštes.

 

67 dubenėlių dalys neturėjo reikiamų parametrų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti, kokiam tipui jie galėjo priklausyti. Pagal ryškiausių bruožų visumą likę dubenys ar jų fragmentai suskirstyti į 7 tipus. Detalesnė klasifikacija buvo neįmanoma dėl radinių deformacijos. Taip atsitiko dėl to, kad drėgnas medis pasiduoda spaudimui, o pakitusias formas fiziškai sunku atkurti. 4 indai[36] turi tik jiems būdingas formas, tad nepriskirti jokiam tipui.

 

I tipo dubenys

 

I tipo dubenėlių surasta daugiausiai – 11 vienetų[37]. Jam priskiriami S formos profilį turintys indai. Šio tipo dubenys yra 50–100 mm aukščio, jų angų skersmenys svyruoja nuo 160 iki 245 mm, turi 3–5 mm aukščio ir 90–120 mm skersmens kojeles. Daugelis tokių dubenėlių puošti netoli pakraštėlio aplink einančiu voleliu. Indai išgaubtomis sienelėmis datuojami XIV–XV a., nors šiek tiek daugiau jų surasta XIV a. kultūriniuose sluoksniuose.

 

4 il. I tipo dubenų rekonstrukcija pagal 2003–2005 m. tiriant II oficiną aptiktą radinį Nr. Md 138. XIV a. Tyrimų aut. D. Steponavičienė, P. Blaževičius, G. Gendrėnas. Pieš. H. Manomaitis

 

Tokio tipo indai kaimyniniuose kraštuose naudoti jau nuo X a. Panašūs dubenys, tik aukštesnėmis kojelėmis, buvo labai populiarūs Didžiajame Naugarde[38], Gdanske[39].

 

II tipo dubenys

 

II tipo dubenys išsiskiria į viršų platėjančiu korpusu ir šiek tiek į išorę atlenktu angokraščiu. Tai 40–90 mm dydžio indai ant neaukštos 5 mm aukščio ir 83–158 mm skersmens kojelės, turėję 114–215 mm skersmens angas. II dubenėlių tipui priskirti 5 indai[40]. 3 šio tipo indai datuoti XIV a., kiti 2 – XIV a. II puse – XV a. pradžia ir XV a. pabaiga – XVI a. pradžia.

 

5 il. II tipo dubenų rekonstrukcija pagal II oficinos 2003–2005 m. tyrimų metu aptiktą radinį Nr. Md 104. XIV a. Tyrimų aut. D. Steponavičienė, P. Blaževičius, G. Gendrėnas. Pieš. H. Manomaitis

 

Kaimyniniuose kraštuose tokios formos indai nebuvo labai dažnas radinys[41], o indų su aiškiai atlenktais pakraštėliais iš viso nerasta. Panaši, tik mažesnių dydžių indų forma tiek Vilniuje, tiek Didžiajame Naugarde buvo būdinga gaminant puodelius[42].

 

III tipo dubenys

 

6 il. III tipo dubenų rekonstrukcija pagal 2002 m. tiriant Valdovų rūmų šiaurinio korpuso prieigas aptiktą radinį Nr. 9968. XV a. II ketvirtis. Tyrimų aut. G. Rackevičius. Pieš. H. Manomaitis

 

III dubenėlių tipui priklauso indai į viršų platėjančia anga. Nuo II tipo dubenėlių jie skiriasi tuo, jog neturi ryškios kojelės ir atlenkto pakraštėlio. Šiam tipui priklauso 3 indai[43], kurių aukštis 64–80 mm, angos skersmuo 120–190 mm. Iš jų 2 indai datuoti XV a., o trečiasis – XIV–XV a.

 

Šios formos indai, matyt, buvo nedažnas radinys viduramžių ir naujųjų laikų miestų kultūriniuose sluoksniuose. Pastebėta, kad tekinti indai be kojelių būdavo gaminami labai retai.

 

IV tipo dubenys

 

IV tipui priskirti 2 indeliai[44]. Tai nežymiai platėjančiomis į viršų sienelėmis, neaukšti (apie 60 mm aukščio), bet gana plačiomis, iki 280 mm pločio angomis indai, turėję neaukštas kojeles, dažniausiai pirmo trečdalio sienelių srityje puošti iškilia tekinant suformuota juostele. Surastais indais stalas dengtas XIV–XV a.

 

7 il. IV tipo dubenų rekonstrukcija pagal 1997 m. plote prie Valdovų rūmų pietryčių kampo aptiktą radinį Nr. 3123 a. XIV–XV a. Tyrimų aut. D. Steponavičienė. Pieš. H. Manomaitis

 

Nors Žemutinės pilies teritorijoje šio tipo indelių surasta nedaug, identiški ar panašūs į juos, matyt, buvo gaminami visoje Europoje. Šį faktą įrodo tai, kad indų su tokiais pat profiliais surasta ir Didžiojoje Britanijoje[45].

 

V tipo dubenys

 

8 il. V tipo dubenų rekonstrukcija pagal 2002 m. tiriant Valdovų rūmų šiaurinio korpuso prieigas aptiktą radinį Nr. 9968. XV a. II pusė. Tyrimų aut. G. Rackevičius. Pieš. H. Manomaitis

 

Šiam dubenėlių tipui priskirti 3 indų fragmentai[46]. Tai neaukšti – 34–50 mm aukščio indai su 150–180 mm skersmens angomis, beveik tiesiomis sienelėmis, susiaurėjantys tik ties dugnų linija. Indai surasti XIV a. II pusėje – XV a. pradžia datuojamuose kultūriniuose sluoksniuose.

 

Kadangi šių indų forma gana paprasta, tačiau universali, ji Europos amatininkų buvo mėgta ir taikoma gana skirtingų matmenų dubenėliams gaminti[47]. Vilniaus žemutinėje pilyje aptikti tokie indai arba visai neturėjo kojelės, arba ji buvo labai nežymi. Kitų šalių tekinti indai, kaip jau minėta, dažniausiai turėdavo bent kelių milimetrų paaukštinimus.

 

VI tipo dubenys

 

9 il. VI tipo dubenėlių rekonstrukcija pagal 2003–2005 m. tiriant II oficiną aptiktą radinį Nr. Md 105. XIV a. II pusė. Tyrimų aut. D. Steponavičienė, P. Blaževičius, G. Gendrėnas. Pieš. H. Manomaitis

 

VI tipui priskirta 11 indelių[48]. Tai nedideli dubenėliai platėjančiomis angomis ir nuolaidžiomis sienelėmis. Etaloniniai šio tipo dubenėliai buvo 40–60 mm aukščio, turėjo 55–70 mm skersmens kojelę ir 117–140 mm skersmens angą. Šio tipo dubenėlius Vilniaus miesto gyventojai naudojo tiek XIV a., tiek XV a.

 

Greičiausiai tokie nedideli dubenėliai buvo skirti individualiam valgymui. Jų populiarumą rodo plati šios formos indelių geografija[49].

 

VII tipo dubenys

 

VII dubenėlių tipui priskirti XIV–XV a. datuojami 4 indų fragmentai[50], šiek tiek panašūs į šiuolaikines sriubos lėkštes. Tai ne itin aukšti – iki 50 mm dydžio ir 5 mm aukščio kojelės indai su netoli angokraščio suformuota briauna ir nuo jos nuolaidžiai iki kojelės siaurėjančiomis sienelėmis. Angų skersmenys galėjo siekti iki 254 mm.

 

10 il. VII tipo dubenų rekonstrukcija pagal 2004–2007 m. tiriant Valdovų rūmų pietinio korpuso prieigas aptiktą radinį Nr. Md 34. XVI a. Tyrimų aut. G. Rackevičius. Pieš. I. Kaminskaitė

 

Kaip ir daugelis kitų dubenų tipų, taip ir šie indai buvo naudojami įvairiose Europos vietose[51].

 

Reikia pastebėti, kad visi išvardinti tipai gana sąlygiški dėl matmenų įvairovės. Gali būti, kad skirtingos indų formos buvo įkvėptos ne mados, o tekinimo staklėmis išgaunamų formų variacijų paprastumo. Užsienio šalių medžiaga rodo, kad vieno ar kito profilio indai naudoti ilgą laiką, tad atskiri tipai retai atspindi tik jiems būdingą chronologinį laikotarpį.

 

11 il. 1 – Indo rekonstrukcija pagal 2008 m. tiriant I oficinos išorę aptiktą radinį Nr. Md 116. XIV a. Tyrimų aut. P. Blaževičius. Pieš. I. Kaminskaitė; 2 – 2004–2007 m. tiriant Valdovų rūmų pietinio korpuso prieigas aptiktas radinys Nr. Md 81. XV a. pabaiga – XVI a. pradžia. Tyrimų aut. E. Ožalas. Pieš. M. Mieliauskas

 

Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje aptikti keli dubenys, kurių forma ir matmenys neatitiko aptartų tipų. Iš jų paminėtini 2 indai (11 il.).

 

Vienas jų datuotas XIV a. Jis išlikęs fragmentiškai, todėl galime kalbėti tik apie rekonstrukcinį jo variantą (11 il.: 1). Tai 2008 m. tiriant I oficinos išorę aptiktas indas su 37 mm aukščio ir 110 mm skersmens kojele, turėjęs plačią angą (jos skersmuo galėjo siekti 340 mm)[52]. Indai ant kojelės gerai žinomi iš Didžiajame Naugarde atliktų tyrinėjimų medžiagos. Paprastai ten aptinkamų indų kojelės turėdavo platų pagrindą – dugną – ir ploną pailgintą kaklelį, dažnai puoštą ornamentais. Manoma, kad X–XIV a. gaminti tokie indai buvo skiriami ne kasdieniniam vartojimui, o švenčių progomis[53].

 

Kitas dubenėlis aptiktas tyrinėjant Valdovų rūmų pietines prieigas XV a. pab. – XVI a. pr. kultūriniame sluoksnyje. Tai 47 mm aukščio, turintis 165 mm skersmens angą, iš liepos ištekintas indas su gana storomis sienelėmis bei plačia kojele, kurios skersmuo – 212 mm[54]. Indas labai sunykęs, tad jei nebūtų dekoruotas aplink įrėžtomis linijomis, būtų galima įtarti, kad jis nebuvo visiškai užbaigtas.

 

Surastų dubenėlių skaičius, matmenų įvairovė ir ikonografiniai šaltiniai leidžia teigti, kad jie buvo naudojami skirtingiems tikslams. Puošnesni, didesnių matmenų, platesnėmis angomis dubenys buvo skirti šilto ir šalto maisto patiekimui. Kai kurie indai turėjo tekintus dangčius, jie buvo naudojami higienos tikslais ir siekiant ilgiau išlaikyti maistą šiltą. Aptariamoje teritorijoje surasta 12 indų dangtelių[55], iš kurių 10 neabejotinai buvo skirti patiekiamo maisto dubenėliams uždengti. Mažesnių matmenų dubenėliai greičiausiai buvo skirti individualiam valgymui ir dangtelių neturėjo.

 

Dieveniškių apylinkių etnografiniai tyrimai parodė, kad gyventojai XX a. I pusėje dar naudojo didesnius ir mažesnius medinius (medžiaginius) dubenis, kuriuos vadino kaukõrėmis. Į juos supildavo sriubą arba sudėdavo keptas ar virtas bulves[56]. Tyrinėtojai užfiksavo, kad dauguma naudotų indų buvo pagaminti drožimo ir skaptavimo būdu. Dubenys buvo skobiami iš beržo ir gluosnio. Tarpukaryje dubenys nyko, o Antrasis pasaulinis karas nykimą sulėtino[57], bet visgi jo nesustabdė. Tačiau palaipsniui XX a. II pusėje medinius indus pakeitė keramikiniai.

 

Kita medinių tekintų indų grupė – lėkštės – etnografiniuose šaltiniuose minima retai. Tačiau viduramžiais ir naujaisiais laikais jos buvo labai svarbios stalo serviruotėje. Lėkštės buvo naudojamos visoje Europoje[58] dažniausiai maisto patiekimui. Tai plokšti ir negilūs indai su grakščiai išskėstomis sienelėmis, plačiais figūriniais kraštais, kurie dažniausiai atlenkti horizontaliai. Beveik visos lėkštės turėdavo nedidelę apskritą kojelę (il. 12).

 

12 il. Lėkštė (rad. Nr. 234) aptikta 2007 m. tyrinėjant Valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpuso prieigas. Fot. V. Abramauskas. Pieš. I. Kaminskaitė

 

Žymiausiais Didžiojo Naugardo medinių dirbinių tyrinėtojas B. A. Kolčinas šiuos indus priskiria dubenėliams, nors pripažįsta, kad jie yra labai panašūs į lėkštes. Anot jo, juose galėjo tiekti ant stalo pyragus, mėsą, žuvį, saldumynus[59].

 

Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje surastos 28 lėkščių dalys. Nors visiškai išlikusių lėkščių nerasta, pavyko nustatyti jų pagrindinius matmenis. Paaiškėjo, kad tai iki 38–40 mm aukščio, plačiomis angomis (skersmenys svyruoja nuo 180 mm iki 380 mm) indai, turėję 5–12 mm aukščio ir 117–132 mm skersmens kojeles. Jų chronologija apima XIV–XV a., tačiau šiek tiek daugiau jų rasta XIV a. pabaiga – XV a. pradžia datuojamuose kultūriniuose sluoksniuose.

 

 

Geriamieji indai

 

Geriamiesiems indams priskiriami puodeliai, taurelės, kaušeliai ir bokalai. Puodelių grupei galima priskirti tik vieną radinį (13 il.), pagamintą tekinimo būdu iš uosio[60]. Tai beveik sveikas 72 mm aukščio indelis su 107 mm skersmens anga ir 3 mm aukščio kojele.

 

13 il. Puodelis (rad. Nr. 228) aptiktas 2005 m. tyrinėjant Valdovų rūmų pietinio korpuso prieigas. XIV–XV a. Tyrimų aut. E. Ožalas. Fot. ir pieš. I. Kaminskaitė.

 

14 il. Taurelė (rad. Nr. 812) aptikta 1996 m. tyrinėjant Valdovų rūmų pietinių vartų bokštą. XVI a. Tyrimų aut. D. Steponavičienė. Fot. I. Kaminskaitė. Pieš. H. Manomaitis

 

Taip pat tik vieną radinį (14 il.) galima priskirti taurelių tipo indams[61]. Ši taurelė šiek tiek žemesnė už aprašytą puodelį. Ji 60 mm aukščio. Indelis profiliuotas, pūstais šonais, su 3 mm angokraščiu ir platėjančia pėda, kurios aukštis 13 mm. Jo sienelės, pasak archeologinių tyrimų autorės D. Steponavičienės, buvo dekoruotos tapyba. Taurelė priskiriama XVI a. Gali būti, kad tai vienas iš nedaugelio indų, naudotų serviruojant valdovų stalą.

 

Didžiausią geriamųjų indų dalį sudaro kaušai. Tai vieną rankeną turėję įvairių dydžių indai, kuriuose tilpo nuo kelių litrų iki kelių miligramų skysčio. Jie naudoti gėrimų ir skystų patiekalų pasėmimui ir patiekimui į stalą. Tyrinėjimų metu surasti 22 kaušai iš XIV–XVII a. datuojamų kultūrinių sluoksnių. Deja, daugelis ir šios grupės indų išliko fragmentiškai. Dažnai surandami tik jų korpusai, rečiau rankenėlės. Pagal sveikiau išlikusių kaušų rankenų formas jie suskirstyti į dvi grupes. Vienai grupei priskirtini kaušeliai, skirti sėmimui ir gėrimui. Pagrindinė jų funkcija buvo semiamoji, tad dažniausiai tokie indai kabodavę ant sienos šalia įvairių skysčių rezervuarų. Tam tikslui kaušelių rankenose buvo padaroma skylutė arba pati rankenėlė buvusi kabliuko formos. Tokių indų priskyrimas stalo indams yra diskutuotinas, tačiau ikonografiniai šaltiniai rodo (16 il.), kad ir jie buvę serviruotės dalis. Šiai kaušų grupei priklauso 5 tokie indeliai[62].

 

15 il. 1 – Kaušas, aptiktas 2002 m. tiriant Valdovų rūmų pietinio, rytinio ir vakarinio korpusų prieigas. Rad. Nr. 17. XIV–XV a. Tyrimų aut. E. Ožalas. 2 – Kaušas, aptiktas 2003 m. tiriant Valdovų rūmų pietinio korpuso prieigas. Rad. Nr. 64. XIV–XV a. Tyrimų aut. E. Ožalas. 3, 4, 5 – Kaušai, aptikti 2007 m. tyrinėjant Valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpuso prieigas. Rad. Nr. 327, 347, 371. XIV a. II pusė – XV a. pradžia. Tyrimų aut. P. Blaževičius. Fot. V. Abramauskas, I. Kaminskaitė

 

16 il. Ištrauka iš Alfriko fra Einshamo (Ælfric fra Eynsham) (955– ~1020 m.) rankraščio (saugomas Nacionalinėje Didžiosios Britanijos bibliotekoje „British Library“)

 

Kitą grupę sudaro gėrimui skirti kaušeliai. Jie buvo mažesni, turėjo trumpesnes rankenėles. Etaloniniu tokio tipo kaušeliu galima laikyti 2007 m. vakariniame Gedimino kalno šlaite aptiktą indelį[63] (il. 15:3). Dirbinio semiamoji dalis buvo 44 mm aukščio, 124x117 mm dydžio, netaisyklingo apskritimo formos. Kaušelio rankenėlė – trapecijos formos. Surasti 5 tokio tipo dirbiniai[64].

 

Kiti surastieji kaušeliai labai aplūžę, deformuoti, tad jų tipų nustatyti nepavyko.

 

Viduramžiais ir naujaisiais laikais drožti kaušeliai buvo labai populiarūs[65]. Nuo XIII–XIV a. slavų kraštuose naudoti indai talpindavę nuo 1,5 iki 2 litrų, o kartais pasiekdavę net 6 litrus[66]. Panašios talpos indai naudoti ir vilniečių. Iš jų visų išsiskyrė miniatiūrinis kaušelis (il. 15:4)[67]. 44 mm aukščio indelis turi 50x43 mm pločio angą ir 30 mm ilgio, 18 mm pločio ir 5 mm storio rankenėlę su skylute. Atsižvelgiant į dirbinio estetinius bruožus, galima būtų manyti, kad šis dirbinys galėjo būti naudojamas kaip kaušelis prieskoniams, padažams semti, tačiau net ir išgulėjęs žemėje kelis šimtus metų, išlaikė į medį įsigėrusio deguto kvapą. Žinoma, deguto samtelio paskirtis galėjusi būti antrinė.

 

Geriamieji indai taip pat buvo gaminami iš šulų. Tokia technika buvo formuojami ne tik puodukai, bokalai, bet ir dubenys, druskinės. Būtent tokiems indams priskirtinos aptariamoje teritorijoje surastos 8 medinių indų dalys: 4 šulai[68] (17 il.), 1 bokalo rankena[69] (19 il.) ir 3 indų dugnai[70]. Visos išvardintos indų dalys priklausė skirtingiems indams.

 

Surastos šoninės lentelės yra stačiakampio arba lygiašonės trapecijos formos. Jų ilgiai svyruoja nuo 102 mm iki 188 mm, pločiai apėmė 4654, 48–60, 50–55, 52 mm. Storiai yra gana identiški – apie 1012 mm. Šulų formos rodo, kad vieni indai buvo cilindro formos, o kiti į viršų platėjo arba siaurėjo. Itin smarkiai platėjantys šulai priklausė įvairių tūrių dubenims. Indai, turėję statų arba siaurėjantį korpusą, galėjo būti naudojami kaip puodukai, bokalai ar druskinės. Pastarieji indai galėjo turėti dangčius, sujungtus su korpusu. Tiriant Valdovų rūmų šiaurinio korpuso prieigas buvo surastas druskinei arba bokalui priklausęs dangtelis (18 il.) su dviem kojelėmis, turėjusiomis įkartas mechanizmo tvirtinimui[71].

 

17 il. 1, 2 – Indų šulai, aptikti 2003–2005 m. tyrinėjant II oficiną. Rad. Nr. Md 6, 9. XV a. pab. – XVI a. pradžia. Tyrimų aut. D. Steponavičienė, P. Blaževičius, G. Gendrėnas. 3, 4 – Indų šulai, aptikti 2004–2007 m. tiriant Valdovų rūmų pietinio korpuso prieigas. Rad. Nr. 20, 21. XVIII a. Tyrimų aut. E. Ožalas. Fot. I. Kaminskaitė

 

18 il. Druskinės arba bokalo dangtis, aptiktas 2002 m. tyrinėjant Valdovų rūmų šiaurinio korpuso prieigas. Rad. Nr. 7437. XV a. II pusė – XVI a. pradžia. Tyrimų aut. G. Rackevičius. Pieš. H. Manomaitis

 

Aptiktų dugnų skersmenys svyruoja nuo 98 mm iki 118 mm. Pagal surastų artefaktų matmenis galima nustatyti, jog šio pobūdžio induose galėjo tilpti maždaug nuo 1 iki 3 l skysčio. Šiek tiek didesnį tūrį turėjo XV a. datuojamas bokalas, kurio rankena buvo surasta tyrinėjant Valdovų rūmų pietų korpuso prieigas (19 il.). Jo aukštis siekė 245 mm.[72]

 

19 il. 1 – Bokalo rankena, surasta tyrinėjant Valdovų rūmų pietinio korpuso prieigas. Rad. Nr. 59. XV a. Tyrimų aut. E. Ožalas. 2 – Bokalo rekonstrukcija. Fot. ir pieš. I. Kaminskaitė

 

Iš šulų pagaminti stalo indai dabartinės Lietuvos teritorijoje, Senosios Rusios [73] ir kai kuriuose Lenkijos miestuose[74] buvo naudojami gana retai. Didžiojo Naugardo tyrinėtojai pastebėjo, kad tokia technika pagamintus indus greičiausiai atveždavo iš Vakarų Europos, kur šuleliniai stalo indai randami žymiai dažniau[75]. Šio pobūdžio radinių gausu Vokietijos miestuose[76], tai rodo ir ikonografiniai šaltiniai[77].

 

Nepaisant to, kad šuleliniai stalo indai nebuvo labai populiarūs, jų randama visų laikotarpių Vilniaus žemutinės pilies teritorijos kultūrinio sluoksnio horizontuose, datuojamuose XIV–XVIII a. Analogiški vėlesnių laikotarpių indai gana plačiai naudoti iki XX a. vidurio[78].

 

 

Indų gamyboje naudota mediena

 

Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje aptikti indai (dubenys, lėkštės) dažniausiai buvo gaminami iš uosio medienos. Ji puikiai tiko indų tekinimui. Tačiau medienos rūšių tyrimų rezultatai parodė, kad buvo tekinta ir iš klevo, liepos, beržo, drebulės, guobinių šeimos (guobos, skirpsto, vinkšnos) medienos. Ąžuolo ir pušies mediena naudota šulelinių indų gamyboje.

 

Kaušeliai dažniausiai drožti iš klevo medienos. Ypač dailius indus pavykdavo pagaminti iš šios medienos gumbo. Paprastai gumbas buvo panaudojamas semiamojo korpuso gamybai, o iš tiesaus medžio suformuojama rankenėlė. Naudotas ir uosis, kiek rečiau spygliuočių mediena.

 

20 il. Medinių indų gamyboje naudotų medienos rūšių proporcijos

 

21 il. Kaušų gamyboje naudotos medienos rūšių proporcijos

 

 

Indų puošyba

 

Dauguma indų, surastų Žemutinės pilies teritorijoje, yra nepuošti. Tik 16 indų ir 3 dangteliai, datuoti XIV–XVI a. pradžia, turi tam tikrų dekoro elementų. Tai rodo, kad gaminant šiuos indus, didžiausias dėmesys buvo skiriamas funkcijai, o ne estetiniams niuansams.

 

Didžiausią puošnumo efektą suteikdavo tekinimo staklėmis suformuotas indo profilis, o pagrindinis indų puošybos elementas buvo iškili stačiakampio, trikampio ar pusės apskritimo formos juostelė aplink dubenėlių pakraštėlius. Indai taip pat buvo puošiami peiliu ar kitais staliaus įrankiais įrėžiant norimo dydžio linijas.

 

Sudėtingesnis indų puošimas pastebėtas ant XIV a. II puse – XV a. pradžia datuoto dubenėlio ir lėkštės. Pirmasis puoštas indo korpusą juosiančiomis iškiliomis lašo formos figūromis, kurios yra paryškintos 1 mm grioveliu[79]. Lėkštės dekoras panašus į korio ornamentą. Šis indas buvo ištekintas, o vėliau šonai papuošti besijungiančiais rombais, pašalinant dalį medienos nuo sienelių[80].

 

Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje aptikti keli indai buvo dekoruoti polichromine tapyba, apie kurią byloja tik išlikusios tamsios spalvos dėmės[81].

 

Pastebėta, kad panašiai stalo indai puošti daugelyje Europos miestų[82]. Didžiajame Naugarde ant kelių indų surasta gelsvų ir raudonų dažų, kuriais paprastai buvo puošiamas tik indo vainikėlis[83]. Kartais indai dekoruoti siužetiniais piešinėliais arba išdegintais ornamentais[84].

 

22 il. Dekoruoti indai. 1 – Dubuo, aptiktas 2005 m. tyrinėjant Valdovų rūmų pietinio korpuso prieigas. XV pab. – XVI a. pr. Tyrimų aut. E. Ožalas. 2 – Dubuo, aptiktas 2003–2006 m. tyrinėjant II oficiną. Rad. Nr. Md 138. 3, 4 – Lėkštė ir dubens fragmentas, aptikti 2006–2007 m. tyrinėjant Valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpuso prieigas. XIV II pusė - XV a. pradžia. Rad. Nr. Md 77 ir 205, Md 377. Tyrimų aut. P. Blaževičius. Fot. V. Abramausko ir I. Kaminskaitės

 

 

Ženklai ant stalo indų

 

Ant 10 stalo indams priskiriamų radinių (2 dangtelių[85], 3 lėkščių[86], 1 kaušelio[87] ir 4 dubenėlių[88]) buvo pastebėti geometriniai ženklai (22, 24 il.). Jie nepriskiriami puošybos elementams, kadangi jų paskirtis buvusi ne estetinė, o signetinė. Geometrinės figūros gana grubiai buvo įrėžiamos arba išdeginamos ant indų dangtelių arba dugnų. Dauguma šių indų buvo surasti XIV–XV a. datuojamuose Vilniaus žemutinės pilies teritorijos kultūrinio sluoksnio horizontuose.

 

Tokio pobūdžio ženklai archeologinėje medžiagoje nėra naujiena. Panašiais žymenimis, aptiktais ant medinių dirbinių, keramikos ar stiklo, domėjosi nemažai mokslininkų[89]. Žymenų buvimą mini ir I Lietuvos Statutas, bet plačiau apie jų reikšmes neužsimenama[90]. Tiek archeologai, tiek istorikai, nustatę pagrindinius ženklus bei jų dėsningumus, dar neišaiškino, ką kiekvienas ženklas galėjęs reikšti.

 

Istorikas E. Gudavičius mano, kad ženklų atsiradimo ir išsivystymo pagrindas – asmens legitimacija. Žymens reikiamybė atsirado kartu su asmenine nuosavybe[91], o išsivystė įgavus teisę ja disponuoti. Pirminė ženklų paskirtis, matyt, buvusi labai įvairi. Manoma, kad be pagrindinės nuosavybės žymėjimo, tokiais simboliais žymėti tiek dirbiniai, tiek, matyt, ir patys klientai. Reikia pabrėžti, kad Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje surasti ženklai, lyginant su kitų šalių senamiesčiuose aptiktais simboliais, yra identiški žymens įrėžimo technika, ženklinimo vieta ar atskirais simbolio elementais. Be to, pasitaiko ir absoliučiai vienodų simbolių. Net ir Žemutinės pilies teritorijoje buvo surasti 2 vienodi „H“ formos ženklai, tik vienas jų buvo įrėžtas ant indo dangtelio[92], o kitas – ant dugno[93].

 

23 il. Įrėžti ženklai ant medinių indų, aptiktų Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje. Pieš. I. Kaminskaitė

 

24 il. Išdegintas ženklas ant medinio dubenėlio, aptikto 2008 m. tyrinėjant Valdovų rūmų vakarinio korpuso išorę. Tyrimų aut. E. Ožalas. Fot. V. Abramauskas

 

Gali būti, kad šie ženklai buvo susiję su prekybiniais bei muitų žymėjimais. Dėl to jų universalumas buvo būtinas visai to meto Europos prekybos bendruomenei. Tokiais pat ženklais buvo žymimi ne tik stalo indai, bet ir įvairūs įrankiai, kaiščiai, plūdės, kurpaliai, lentos. Ypač dažnai tokiu būdu buvo ženklinamos statinės[94]. Analogiškų žymenų ant medinių dirbinių surasta Latvijoje, Rusijoje, Vokietijoje, Anglijoje[95] bei kituose Europos miestuose.

 

Iš neraštingos epochos atkeliavę paprasti geometriniai motyvai palaipsniui dėl paveldėjimo evoliucionavo į manufaktūrų ir cechų ženklus[96]. Kad ženklai buvo paveldimi, rodo jų išlikimas iki pat XX a. Pastarųjų atspindžių aptinkama šio laikotarpio amatininkų ar paprastų valstiečių rakanduose[97].

 

 

Stalo įrankiai

 

25 il. Liutrelio Psalterio (Luttrell Psalter) (1325–1335) miniatiūra, kurioje pavaizduotas viduramžiais padengtas stalas. (Saugomas Nacionalinėje Didžiosios Britanijos bibliotekoje, MS 42130)

 

Viduramžiais ir net vėlesnėse epochose pagrindiniai valgymo įrankiai buvo peiliai ir šaukštai (23 il.). Reikia pastebėti, kad viduramžiais pagrindiniai patiekalai dažniausiai buvo imami rankomis, o peilis tebuvo reikalingas maisto smulkinimui[98]. Kad ir kaip ten būtų, valgant skystus patiekalus, šaukštai buvo nepakeičiami įrankiai. Paprastai jie gaminti iš medžio.

 

Iš įvairių metalų lietus šaukštus galėdavo įsigyti tik pasiturintys žmonės. Aukšto rango dvariškiai turėdavo ne tik geležinių, bet ir sidabrinių, paauksuotų ar auksinių stalo įrankių[99]. Ne tokie turtingi asmenys dažniausiai naudodavo medinius. Iš medžio pagaminti šaukštai nepakeičiami išliko iki pat XX a. vidurio. Pasak etnografų, Lietuvoje jie plačiai naudoti dar tarpukaryje, tačiau jau po Antrojo pasaulinio karo pradėta pirkti metalinius[100].

 

Ne tik šaukštų reikšmė, bet ir gamybos technologija nuo viduramžių iki šių dienų beveik nepakito. Visi šaukštai buvo drožiami gana paprastais stalių įrankiais, panašiai, kaip ir daugelis drožybos būdu pagamintų rakandų. Pagrindiniai įrankiai buvo peiliai ir skaptukai[101].

 

Iki 2009 m. Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje aptiktas 31 šaukštas ar jų fragmentas. Reikia pastebėti, kad stalo įrankių chronologinis pasiskirstymas, kaip ir stalo indų, yra netolygus (24 il.). Daugiausiai duomenų surinkta apie XIV–XVI a. stalo įrankius. Tik nedidelę dalį užima dirbiniai iš XVII–XVIII a.

 

26 il. Archeologinių tyrimų metu Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje aptiktų medinių įrankių chronologinis pasiskirstymas

 

Etnografinė medžiaga rodo, kad medinių šaukštų nepirkdavo, juos gamindavosi namuose[102]. Žemutinės pilies teritorijoje surasti įrankiai buvo gaminami standartizuotai; tarpusavyje jie nedaug kuo skyrėsi, gaminti pagal tipinį modelį.

 

Ištyrus geriau išlikusius įrankius paaiškėjo, kad vilniečiai valgydavo 142–205 mm ilgio šaukštais. Surastos semiamosios dalys tarpusavyje skiriasi. Jų dydžiai yra 40x13, 45x14, 47x20, 50x20, 56x18, 70x30 mm, kotelių ilgiai svyruoja nuo 96 mm iki 142 mm.

 

27 il. 1 – Šaukštas, aptiktas 1995 m. tiriant šalia vakarinės Valdovų rūmų sienos esantį bokštelį. Rad. Nr. 1034 (4024). XVI–XVII a. Tyrimų aut. A. Tautavičius, V. Urbanavičius. 2 – Šaukštas, aptiktas tiriant Valdovų rūmų pietinio, rytinio ir vakarinio korpusų prieigas. Rad. Nr. Md 2. XVI –XVII a. Tyrimų aut. E. Ožalas. 3, 4 – Šaukštai, aptikti tiriant Valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpuso prieigas. Rad. Nr. 214, XIV a. II pusė – XV a. pradžia, rad. Nr. 556, XIV a. II pusė. Tyrimų aut. P. Blaževičius. Fot. Ė. Striškienė ir I. Kaminskaitė

 

Beveik pusė jų (15 vienetų) buvo ištirti Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ dendrochronologijos ir dendrologijos laboratorijoje. Paaiškėjo, kad dauguma tyrimui atrinktų šaukštų buvo išdrožti iš klevo[103], ir tik vienas buvo pagamintas iš beržo medienos[104]. Etnografų surinkta informacija rodo, kad XX a. I pusėje šaukštus gamindavo iš beržo („iš beržo daugiausiai“), taip pat naudojo epušės („nesmirda iš epušės“), sausos kriaušės ar obels („iš obels ar grūšios neskyla, netrūksta“) medieną. Gamindavo ir iš klevo, tačiau žymiai rečiau („iš jo skyla. Klevas – trapus medis“)[105]. Pagal fizines savybes klevo mediena tinka drožinėjimo darbams, nes ji vienalytė, tanki, labai tvirta ir kieta. Pagal fizikines mechanines savybes ji net šiek tiek pralenkia ąžuolą. Ši mediena šaukštų gamybai naudotina ir dėl estetinių savybių. Iš klevo pagaminti dirbiniai yra labai dailūs spalvos ir tekstūros atžvilgiais: mediena yra gelsva, kartais su rausvu atspalviu; be branduolio, išilginiuose pjūviuose galima įžiūrėti medienos žvilgesį (raibumą), kurį suteikia šerdies spinduliai[106].

 

28 il. Stalo įrankiai su dekoro elementais, aptikti tiriant Valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpuso prieigas. 1 – Rad. Nr. 214. XIV a. II pusė – XV a. pradžia. 2 – Rad. Nr. 369. XIV a. II pusė – XV a. pradžia. Tyrimų aut. P. Blaževičius. Fot. ir pieš. I. Kaminskaitė

 

Gaminant šaukštus, pagrindinė užduotis buvo išdrožti juos kuo patogesnius. Šaukštai, lyginant su mediniais indais, beveik nebuvo puošiami. Tarp visų aptiktų šaukštų yra 2 jų vienetai, turintys tam tikrų dekoro elementų (26 il.). Iš jų tik vienas priskirtinas puoštų šaukštų kategorijai. XIV a. II pusės – XV a. pradžios šaukšto kotelio galiukas išdrožinėtas geometriniu ornamentu, kuris užima 25 mm. Jį sudaro dvi linijos, atskirtos 4 mm neornamentuota dalimi. Viena jų dekoruota įpjautų trikampių, išdėstytų viršuje ir apačioje, linija, kita – trikampių ir linijų kompozicija. Kotelis užbaigiamas 4 mm lygia, šiek tiek išskirta juostele[107].

 

Kitas šaukštas galvutės išorinėje pusėje, netoli kotelio ir semiamosios dalies jungties, pažymėtas įkartomis, sudarančiomis du „V“ formos ženklus. Greičiausiai tai ne ornamentas, o žymuo. Panašiu ženklu tokioje pat vietoje yra pažymėtas Rygoje surastas kaušas[108].

 

Pastebėta, kad Latvijos miestiečių šaukštai irgi puošti retai. 2000 m. duomenimis, iš 52 šaukštų, surastų Rygos senamiestyje, tik 4 turėjo dekoro elementų[109]. Tuo tarpu Senosios Rusios teritorijoje, Lenkijos, Vokietijos ir kituose miestuose šaukštai buvo dekoruojami dažnai. Nors Didžiojo Naugardo tyrinėjimų metu surastų šaukštų analizė parodė, jog dažniausiai naudoti nedekoruoti šaukštai, surasta ir tokių, kurie puošti itin sudėtingais drožtais ornamentais ir net skirtingų spalvų dažais[110].

 

Stalo įrankių kategorijai priskirti ir samčiai. Deja, 4 iš 5 surastų įrankių išlikę labai fragmentiškai ir tik vienas turi semiamąją dalį bei kotelį. Tai XV a. datuotas samtis. Jo bendras ilgis siekia 440 mm. Vien rankenėlės ilgis yra 310 mm. Semiamoji dalis niekuo nesiskyrė nuo šaukštų, mat jos dydis tesiekė 70 mm[111]. Visi samčiai datuoti XIV–XV a. Dėl duomenų trūkumo sunku nustatyti, kaip kito samčiai iki XVII a. Žinomas tik vienas samtis, datuojamas XVI–XVII a. Jis surastas buvusių Vyskupų rūmų (dab. Prezidentūros) teritorijoje. Tai netaisyklingo apskritimo formos apdegusi semiamosios dalies 130x40 mm dydžio liekana[112]. Šis radinys nesiskiria nuo ankstesnių samčių.

 

 

Medinių indų vieta viduramžiais ir naujaisiais laikais stalo serviruotėje

 

Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje įvairiais laikotarpiais vyko intensyvus gyvenimas. Čia kelis šimtmečius gyveno įvairių socialinių sluoksnių atstovai: didikai, dvasininkai, amatininkai, paprasti miestiečiai. Tik XVI a. viduryje, plečiant ir rekonstruojant pilies pastatus, iš Žemutinės pilies teritorijos buvo iškelti iki tol ten įsikūrę gyventojai[113]. Dauguma medinių indų bei įrankių buvo surasti tiriant Valdovų rūmų prieigose aptiktas XIV–XVI a. pradžios Žemutinės pilies teritorijoje esančių medinių pastatų liekanas. Juose, sprendžiant iš aptiktų radinių, gyveno amatininkai ar paprasti miestiečiai. Tad neatsitiktinai šio tyrimo subjektu tapo Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje gyvenę žmonės, kuriuos galime laikyti etaloniniais LDK miestiečiais.

 

Archeologiniai tyrimai parodė, kad šios teritorijos gyventojai įvairiais laikotarpiais stalą serviravo iš skirtingų medžiagų pagamintais indais. Tačiau iki šiol neaišku, kokiomis proporcijomis. Gali būti, kad skirtingų medžiagų indų proporcijos labiausiai priklausė nuo jų savininkų padėties visuomenėje. Rašytiniai šaltiniai, archeologijos duomenys bei ikonografija rodo ryškius šalių valdovų, didikų, miestiečių ir kaimo gyventojų buities skirtumus.

 

Paaiškėjo, kad tuo pačiu laikotarpiu datuojamų keramikinių stalo indų, lyginant su mediniais indais, nėra daug. Žinoma, tiriant pasikliauta archeologinius tyrimus atlikusių mokslininkų kompetencija ir tyrimui panaudoti tik ataskaitose įvardinti stalo indai. Peržvelgus medžiagą, proporcijos gali būti koreguotinos. Dauguma stalo serviravimui naudotų indų XIV a. – XVI a. I p. buvo importuoti iš Rytų (Kijevo Rusios ar net Bizantijos) ir Vakarų ar Vidurio Europos (Vokietijos, Lenkijos ir kt.)[114]. Be to, reikia pastebėti, kad daugumą keramikinių stalo indų sudaro ąsočiai ir kiti skysčių laikymui ar gėrimui skirti indai, o likusią dalį – tik keletas dubenų. Šie duomenys leidžia daryti prielaidą, kad galbūt akivaizdžiai trūkstamų individualių indų funkcijas atliko iš medžio pagaminti dubenėliai. Didesni mediniai indai (dubenys, lėkštės) buvo skirti maisto patiekimui. Mediniai indai viduramžiais ir naujaisiais laikais buvo populiarūs ne tik Rytų, Vidurio, bet ir Vakarų Europoje. Jų aktyvus naudojimas fiksuojamas iki XVII a.[115] Gali būti, kad ikonografiniuose šaltiniuose vaizduojami įvairūs šviesiai rusvi nesudėtingų formų indai, kuriuose buvo patiekiamas maistas, iš kurių buvo valgoma arba geriama, buvę pagaminti iš medžio.

 

Ikonografijoje galima surasti gana daug duomenų ir apie maisto gaminimui, patiekimui ir valgymui skirtų įrankių naudojimą. Viduramžiais naudoti tik dviejų funkcijų stalo įrankiai, skirti maisto smulkinimui (peiliai) ir sėmimui (šaukštai). Kadangi tik labai turtingi to meto asmenys galėjo sau leisti įsigyti metalinius įrankius, dauguma paprastų miestiečių naudojo metalinius peilius ir medinius šaukštus.

 

Ryškūs stalo serviruotės pasikeitimai Vilniaus žemutinėje pilyje pastebimi jau nuo XVI a. pradžios. Kaip minėta, tuo metu pasikeičia ir šios teritorijos šeimininkai. Palaipsniui čia apsigyvena išskirtinę poziciją visuomenėje turintys žmonės: nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio iki jo dvarą aptarnaujančių asmenų. Dideli pokyčiai vyko ir ekonominiame gyvenime. XVI a. fiksuojamas puodininkystės amato suklestėjimas (vis dažniau imamas naudoti žiedžiamasis ratas)[116], o tai leido greičiau pagaminti įvairesnių formų bei tūrių keramikinių indų. Kilo ir stalo serviravimo bei valgymo kultūros lygis. Šalia šaukštų ir peilių pradedamos naudoti šakutės. Apie pastarąjį laikotarpį surinkta ne tik archeologinių, bet ir nemažai rašytinių bei ikonografinių duomenų.

 

Rašytiniai šaltiniai dažniausiai aprašo prabangius ar bent jau brangius, retesnius indus. Todėl daugiausiai žinome apie tauriųjų ar bent jau brangių metalų indus, priklausiusius Lietuvos didžiajam kunigaikščiui, jo artimiesiems ar dvariškiams. Turima žinių apie Žygimanto Augusto brangenybes, buvusias Vilniaus valdovų rūmuose, kurias 1560 m. aprašė popiežiaus nuncijus Bernardas Bondžiovanis (Bernardo Bongiovanni). Tarp jų paminėti ir prabangūs indai: sidabriniai dubenys, indai su įvairiais dangaus, žemės ir jūros gyvūnais, vyskupų, vaivadų, kaštelionų, seniūnų ar kitų pareigūnų dovanotos paauksuotos taurės[117]. Išsamesnių žinių apie ano laiko prabangius indus yra Žygimanto Augusto sesers Kotrynos kraičio sąraše. Be kitų daiktų jame aprašyti įvairūs stalo ir dekoratyviniai indai, kuriuos Lenkijos karalaitė pasiėmė kaip kraičio dalį: taurės su dangčiais, gertuvės, kielikai gėrimams, mažesnės taurelės. Taurių su dangčiais grupėje išskirta 12 Niurnbergo auksakalių darbo taurių su Žygimanto Augusto herbais. Paminėti ir Vengrijos auksakalių pagaminti indai. Surašytas stalo sidabras (didelė sidabrinė paauksuota gertuvė, dubuo lėkštėms, 10 didelių, 20 vidutinio dydžio ir 29 įvairaus dydžio lėkštės, kai kurios su karališkais herbais, 25 balto sidabro šaukštai), paauksuoti šaukšteliai ir šakutės, ąsočiai, dubenys, druskinė, auksinis šaukštas ir auksinės šakutės, alavo indai (dėžė su 12 didelių, 20 vidutinio dydžio lėkščių, dvi dėžės su 24 lėkštėmis), įvairi virtuvės įranga (didelis alavinis bokalas patiekti dvariškėms į stalą alų, alavinės gertuvės actui ir alyvuogių aliejui, didelis varinis dubuo plauti sidabro indams, kitas dubuo virti cinamono degtinei, varinis indas vynui atšaldyti, du dideli katilai). Be to, paminėta, kad pirmos nakvynės Verkiuose metu Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius dovanojo karalaitei paauksuotą dvigubą taurę, o Prūsijos kunigaikštis – dvi taures[118]. Prabangius indus mėgo dovanoti aukšti pareigūnai ar kilmingieji ir vėlesniems valdovams ir didikams. 1580 m. M. K. Radvilos Našlaitėlio tarnas savo pono vardu atnešė karališkai didenybei Steponui Batorui sidabrinių indų. Taip pat žinoma, kad pats Steponas Batoras dovanojo dvi sidabrines taures Prūsijos kunigaikščiui jo krikšto proga[119]. Galima spėti, kad tuo metu Stepono Batoro laikų stalas buvęs itin puošnus. Tai įrodo ir istorinė žinutė, kad šio valdovo dvare Vilniuje dirbo sidabro indų prižiūrėtojai (iš viso 3 asmenys)[120]. 1586 m. jam mirus buvo sudarytas likusių daiktų inventoriaus sąrašas, jame paminėti su Vilniumi susiję daiktai: 8 sidabriniai buteliukai su karaliaus herbais bei didelė pasidabruota apskrita indauja su Lenkijos ir Lietuvos herbais[121].

 

Išvardinti prabangūs indai buvo vienetiniai. Iš tauriųjų metalų pagaminti indai saugoti ir tausoti, tad archeologinių tyrimų metu jų beveik neaptinkama. Didžiausią dalį maisto gaminimui ir patiekimui skirtų indų gamino Vilniaus meistrai iš pigios vietinės žaliavos medžio ir molio, kurie dėl savo paprastumo ar prastumo nebuvo minimi rašytiniuose šaltiniuose, tačiau jų dažnai randama tyrinėjant to laikotarpio kultūrinius sluoksnius. Nors XVI a. II puse – XVIII a. datuojamų medinių indų, lyginant su molinais ir stikliniais, surasta labai nedaug, sunku pasakyti, ar tuo metu mediniai indai nebuvo populiarūs. Galbūt jie prarado iki tol turėtą reikšmę didikų ir pasiturinčių miestiečių buityje, tačiau nieko nežinome apie to meto kaimo vietovėse gyvenusių žmonių stalo indus. O etnografiniai duomenys rodo, kad mediniai dubenėliai, lėkštės, kaušeliai iki pat XX a. vidurio gana dažnai naudoti dengiant stalą[122]. Žemutinės pilies teritorijoje medinių indų statistika rodo akivaizdų jų sumažėjimą XVI a. II pusėje – XVIII a. (žr. 1 il.), tačiau šis faktas gali būti susijęs ir su tuo, jog šiuo laikotarpiu datuojamuose sluoksniuose sunkiai išlieka organika. Nors medinių indų naudojimo stagnacija pastebėta ir XVI–XVII a. Klaipėdoje[123]. Tačiau mediniai šaukštai ir šiuo periodu buvo naudojami gana intensyviai[124].

 

 

Išvados

 

Intensyviai vykstantys archeologiniai tyrimai Vilniaus žemutinėje pilyje parodė, kad viduramžiais ir naujaisiais laikais serviruojant stalą be keramikinių, stiklinių bei tauriųjų metalų indų plačiai buvo naudojami ir mediniai indai bei įrankiai.

 

Stalo indai pagal gamybos technologiją yra skirstomi į drožtus ir skaptuotus, tekintus arba formuotus iš šulų. Drožimo ir skaptavimo būdu pagamintų stalo indų tėra 16 proc. Taip buvo gaminami didesnių matmenų dubenys bei kaušai. Surasti kaušai buvo dviejų tipų. Vienam jų priklausė skysčių sėmimui ir gėrimui, o kitam – tik gėrimui skirti kaušai. Tekinti stalo indai sudaro 79 proc. visų medinių stalo indų. Šia technika gaminti dubenys, lėkštės, puodeliai. Daugiausiai aptikta įvairių dydžių ir formų dubenėlių. Išskirti 7 populiariausi jų tipai. Iš šulų buvo gaminami puodeliai, bokalai, dubenys, druskinės. Kubilių gaminti indai dėl sudėtingos technologijos ir estetinių niuansų retai buvo naudojami dengiant stalą (jie sudaro vos 5 proc.), tačiau jų fragmentų surasta visuose aptariamos teritorijos kultūrinio sluoksnio horizontuose, datuojamuose XIV–XVIII a.

 

Stalo dengimui ir valgymui skirti mediniai dirbiniai, aptikti Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje, gamybos technologijomis nesiskyrė nuo kituose Europos kraštuose tuo pačiu laiku naudotų indų bei įrankių. Tačiau skirtumai pastebėti puoštų indų ir įrankių proporcijose. Jie, kitaip nei kaimyniniuose kraštuose, puošiami buvo retai. Dekoruoti indai sudaro 12 proc. visų stalo indų. Stalo įrankiai buvo puošiami dar rečiau – dekoruoti tik 2 šaukštai iš 31. Indai buvo gražinami drožimo įrankiais arba tekinant suformuojama dekoratyvi linija, taip pat aptikta indų su polichrominių dažų liekanomis. Šaukštai puošti gana primityviai, peiliu išdrožiant geometrines figūras ar jų kompozicijas.

 

Ant stalo indų kategorijai priklausiusių devynių medinių dirbinių surasti sigenetinės kilmės ženklai, reiškę asmens nuosavybę arba fizinius dirbinio parametrus, rodo, kad Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje gyvenę žmonės aktyviai dalyvavo Europos prekybos sistemoje. Panašiais simboliais ženklinami mediniai dirbiniai žinomi didelėje teritorijoje, kuri užėmė beveik visą Europą.

 

Archeologiniai duomenys parodė, kad XIV–XVI a. pr. mediniai indai buvo labai svarbūs stalo serviruotėje. Iš molio lipdyti indai daugiau buvo naudojami gaminant maistą, taip pat pateikiant skysčius. Stikliniai ir metaliniai indai buvo išskirtinai turtingųjų luomo stalo serviruotės dalis, tad jų surasta nedaug. Mediniai dubenėliai buvo individualūs indai, iš kurių būdavo valgoma. Gėrimui buvo skirti mediniai puodeliai, kaušeliai ir bokalai. Didesni dubenys bei lėkštės buvo naudojami maisto patiekimui. Mediniai šaukštai su peiliais buvo pagrindiniai stalo įrankiai.

 

Nuo XVI a. II pusės medinių indų reikšmė Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje greičiausiai sumažėjo. Juos pakeitė vietinės gamybos indai iš molio. Kaip tik tuo metu pastebimas puodininkystės amato suklestėjimas – įsivyrauja žiedžiamojo rato naudojimas.

 

 

Nuorodos

  

* Irena Kaminskaitė – Vilniaus universiteto, istorijos fakulteto doktorantė, Nacionalinio muziejaus Lietuvos didžiosios kunigaikštystės Valdovų rūmai Archeologinio rinkinio saugotoja tyrinėtoja, Pilių tyrimų centro „Lietuvos pilys“ archeologė; adresas: Vilniaus g. 22, LT-01119, Vilnius; el. paštas: irute@lietuvospilys.lt; mokslinių interesų sritys – archeologinės medienos tyrimai, viduramžių archeologija.


[1] Pukienė, R. 2004–2005 m. atliktų archeologinių medienos radinių medžio rūšies nustatymo analizių rezultatai. Pilių tyrimo centro (toliau – PTC) „Lietuvos pilys“ archyvas, b. 360, Vilnius, 2005; Pukienė, R. 2005–2006 m. atliktų archeologinių medienos radinių medžio rūšies nustatymo analizių rezultatai. PTC „Lietuvos pilys“ archyvas, b. 383, Vilnius, 2006; Pukienė, R. 2006–2007 m. atliktų Vilniaus žemutinės pilies archeologinių radinių medienos rūšies analizės rezultatų suvestinė. PTC „Lietuvos pilys“ archyvas, b. 419, Vilnius, 2007; Pukienė, R. 2008 m. atliktų archeologinių medienos radinių medžio rūšies nustatymo analizių rezultatai. PTC „Lietuvos pilys“ archyvas, Vilnius, 2008.

[2] Vaitkevičiaus, G. Vilniaus buitinė keramika XIV–XVII a. Daktaro disertacija. Vilnius, 1999; Vaitkevičius, G. Puodininkystės profesionalizacija XIV–XVII a. Vilniuje. Miestų praeitis. Red. sud. G. Vaitkevičius. Vilnius, 2004, nr. 1, p. 175–276; Poškienė, J. Senųjų Trakų XIV a. keramika. Lietuvos istorijos metraštis, Vilnius, 1996, p. 15–28, Poškienė, J. Trakų pilių ir miesto viduramžių keramika (XIV a. – XVI a. I pusė). Daktaro disertacija. Vilnius, 2002; Bertašius, M. XIII–XIV a. Kauno keramika. Baltų archeologija, Vilnius, 2002, nr. 1 (13), p. 14–17.

[3] Striška, G. Rengiamos disertacijos Vilniaus stiklas XIV–XVII a. rankraštis.

[4] Steponavičienė, D. Lietuvos valdovo dvaro prabanga XIII a. viduryje – XVI a. pradžioje. Vilnius, 2007, p. 188–203.

[5] Dembińska, M. Food and Drink in Medieval Poland: Rediscovering a Cuisine of the Past. Philadelphia, 1999.

[6] Tautavičius, A. Vidurinysis geležies amžius Lietuvoje (VIX a.). Vilnius, 1996, p. 37.

[7] Kaminskaitė, I. XIII–XVII a. mediniai dirbiniai Vilniaus žemutinėje pilyje. Vilniaus žemutinė pilis XIV a. – XIX a. pradžioje: 2005–2006 m. istorinių šaltinių paieškos. Sud. L. Glemža. Vilnius, 2007, p. 195–239.

[8] Kernavė – Litewska Troja. Katalog wystawy ze zbiorow Panstwowego Muzeum-Rezerwatu Archeologii i Historii w Kernavë, Litwa, Warszawa, 2002; Vilniaus žemutinės pilies rūmai (1996–1998 metų tyrimai). Vilnius, 2003, t. 5, p. 76, 230; Žulkus, V. Viduramžių Klaipėda. Miestas ir pilis. Archeologija ir istorija. Vilnius, 2002.

[9] Barnycz–Gupieniec, R. Drewniane budownictwo mieszkalne w Gdańsku w X–XIII wieku. Gdańsk, 1974.

[10] Колчин, Б. А. Новгородские древности. Деревянные изделия. Археология СССР. Свод археологических источников. Выпуск Е1–55. Москва, 1968.

[11] Колчин, Б. А. Новгородские древности. Резное дерево. Археология СССР. Свод археологических источников. Выпуск Е1–55. Москва, 1971.

[13] Caune, A. Hausmarken des 13. und 14. Jahrhunderts in der Hansestadt Riga. Zwischen Lübeck und Nowgorod. Wirtschaft, Politik und Kultur im Ostseeraum vom frühen Mittelalter bis ins 20. Jahrhundert. Festschrift Norbert Angermann. Lüneburg, 1996, S. 109–119; Caune, A. Rīgas lībieši un viņu īpašumzīnes. Rīga: Jumava, 1998; Caune, A. Pētījumi Rīgas archeoloģijā, 2007, lpp. 468–476, 566.

[14] Falk, A. Holzgeräte und Holzgefässe des Mittelalters und der Neuzeit aus Lübeck. Zeitschrift für Archäologie des Mittelalters. Köln, Jahrgang 11/1983, S. 31–48; Falk, A. Mittelalterliche Hausmarken und Zeichenin Lübeck. Eine Auswahl in: Civitas et Castrum ad Mare Balticum. Festschrift für Andris Caune zum 65. Geburtstag. Riga, 2002, S. 422–433; Good, G. L., Tabraham, Ch. J. Excavations at threave Castle, Galloway 1974–1978. Medieval Archaeology, London, 1981, vol. XXV, p. 90–140.

[15] Müller, U. Möglichkeiten der Auswertung hölzerner Kleinfunde des säten Mittelalters in Zentraleuropa. Festschrift fūr V. Sage. Bamberg, 1988; Müller, U. Holzfunde aus Freiburg. Augustinerkloster un Konstanz. Forsch. U. Ber. Arch. Mittelalter. Stuttgard, 1996; Müller, U. Holzfunde im frühen Mittelalter: Bemerkungen zu einer Materialgruppe anhand zweier Beispiele aus Elisenhof und Groß Raden. Archeologia Baltica, Vilnius, 2000, Vol. 4, S. 239–254.

[16] Good, G. L., Tabraham, Ch. J. Excavations at threave Castle, Galloway 1974–1978. Medieval Archaeology, London, 1981, vol. XXV, p. 90–140.

[17] Holl, I. Mittelatlerliche funde aus einem brunnen von Buda. Studia Archaeologica IV, Budapest, 1966, p. 46–70.

[18] Wood, R. The Wooden bowl. Ammanford, Carmarthenshire, 2005.

[19] Milius, V. Medžio apdirbimo amatininkai. Iš lietuvių kultūros istorijos. Vilnius, 1983, t. 12, p. 68.

[20] Ten pat, p. 64.

[21] Krüger, B. Die Germanen. Geschichte und Kultur der germanischen Stämme in Mitteleuropa. Berlin, 1983, S. 143–148.

[22] Давидан, О. И. О времени появления токарного станка в Старой Ладоге. Ареологический сборник, Ленинград, 1970, вып. 12, с. 84–89.

[23] Tautavičius, A. Vidurinysis geležies amžius Lietuvoje (VIX a.). Vilnius, 1996, p. 37.

[24] Колчин, Б. А. Новгородские древности. ..., c. 72–76.

[25] Luchtanas, A. Tyrinėjimai Kernavėje Pajautos slėnyje 1988 metais. LIIR, f. 1, b. 1536; Vilnius, 1989, p. 37, 92, 93, rad. nr. 1170, 1180; Luchtanas, A. Tyrinėjimai Kernavėje Pajautos slėnyje 1989 m. LIIR, f. 1, b. 1644; Vilnius, 1990, p. 12, 14, 43, 44, rad. nr. 409, 417; Vaičiūnienė, D. Kernavės viršutinio miesto (trečio Kernavės piliakalnio „Lizdeikos kalno“ senovės gyvenvietė AR1132) 1999 metų archeologinių tyrimų ataskaita. LIIR, f. 1, b. 3304, Kernavė, 2000, p. 8, 10, 14, 19, 21, rad. nr. 165, 339, 445; Vaičiūnienė, D. Kernavės viršutinio miesto (trečio Kernavės piliakalnio „Lizdeikos kalno“ AR1132 senovės gyvenvietės) 1998 metų archeologinių tyrimų ataskaita. LIIR, f. 1, b. 3147; Vilnius, 1999, p. 6, 8, 11, rad. nr. 54; Vaičiūnienė, D. Kernavės viršutinio miesto (trečio Kernavės piliakalnio „Lizdeikos kalno“ senovės gyvenvietė AR1132) 2000 metų archeologinių tyrimų ataskaita. LIIR, f. 1, b. 3661; Kernavė, 2001, p. 6, 10, 16, rad. nr. 644; Vaičiūnienė, D. Kernavės (Širvintų raj.) viršutinio miesto archeologinių tyrinėjimų 2001 metais ataskaita. LIIR, f. 1, b. 3792, Kernavė, 2002, p. 6, 11, 14, rad. nr. 737.

[26] Давидан, О. И. О времени появления токарного станка в Старой Ладоге. Ареологический сборник, Ленинград, 1970, вып. 12, с. 86.

[27] Steponavičienė, D. Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Ploto pietryčių kampe 1998 m. tyrimai (perkasa Nr. 4) ataskaita. LIIR, f. 1, b. 3189, Vilnius, 1999, p. 13, rad. nr. 1136.

[28] Колчин, Б. А. Новгородские древности ..., 1968, c. 74.

[29] Blaževičius, P. Vilniaus žemutinės pilies teritorijos, 2008 m. I oficinos išorės tyrimai, rengiamos ataskaitos rankraštis, rad. nr. 78.

[30] Б Колчин, Б. А. Новгородские древности ..., c. 74; Barnycz–Gupieniec, R. Drewniane budownictwo mieszkalne w Gdańsku w X–XIII wieku. Gdańsk, 1974, s. 4146.

[31] Колчин, Б. А. Новгородские древности. Деревянные изделия. Археология СССР. Свод археологических источников. Выпуск Е1–55. Москва, 1968, c. 31, 32.

[32] Федотов, Γ. Я. Секреты бондарного ремесла. Москва, 1991, с. 9.

[33] Milius, V. Medžio apdirbimo amatininkai. Iš lietuvių kultūros istorijos. Vilnius, 1983, t. 12, p. 67.

[34] Pukienė, R. 2005–2006 m. atliktų archeologinių medienos radinių medžio rūšies nustatymo analizių rezultatai. PTC „Lietuvos pilys“ archyvas, b. 383, p. 5, 6; Pukienė, R. 2006–2007 m. atliktų Vilniaus žemutinės pilies archeologinių radinių medienos rūšies analizės rezultatų suvestinė. PTC „Lietuvos pilys“ archyvas, b. 419, p. 2; Ožalas, E. Vilniaus žemutinės pilies teritorijos, 2004–2007 m. LDK valdovų rūmų pietinio korpuso prieigų archeologiniai tyrimai, rengiamos ataskaitos rankraštis, rad. nr. 9, 59, 163.

[35] Milius, V. Medžio apdirbimo amatininkai. Iš lietuvių kultūros istorijos. Vilnius, 1983, t. 12, p. 68–69.

[36] Blaževičius, P. Vilniaus žemutinės pilies teritorijos, LDK Valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpuso prieigų 2005–2008 m. archeologiniai tyrimai, rengiamos ataskaitos rankraštis, rad. nr. 377; Blaževičius, P. Vilniaus žemutinės pilies teritorijos, 2008 m. I oficinos išorės tyrimai, rengiamos ataskaitos rankraštis, rad. nr. 116; Ožalas, E. Vilniaus žemutinės pilies teritorijos, 2004–2007 m. LDK valdovų rūmų pietinio korpuso prieigų archeologiniai tyrimai, rengiamos ataskaitos rankraštis, rad. nr. 81, Ožalas, E. Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio, rytinio ir vakarinio korpusų prieigų 2002 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. I (tyrimų ataskaita). LIIR, f. 1, b. 4031, Vilnius, 2003, p. 69; Ožalas, E. Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio, rytinio ir vakarinio korpusų prieigų 2002 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. III (radinių nuotraukos ir piešiniai). LIIR, f. 1, b. 4033, Vilnius, 2003, p. 104; Ožalas, E. Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio, rytinio ir vakarinio korpusų prieigų 2002 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. VI (radinių sąrašas, II dalis). LIIR, f. 1, b. 4036, Vilnius, 2003, p. 216, rad. nr. 63.

[37] Tautavičius, A. Vilniaus žemutinės pilies teritorijos (šiaurinės kalno papėdės) 1960–1961 m. tyrinėjimų ataskaitos ir radinių sąrašai. Lietuvos nacionalinis muziejus, b. ARMA 232, Vilnius, 1961, nr. 1167; Kuncevičius, A., Tautavičius, A., Urbanavičius, V. Vilniaus žemutinės Pilies rūmų teritorijos tyrimai 1992 metais. LIIR, f. 1, b. 2021 a, Vilnius, 1993, p. 33–37, nr. 4799; Ožalas, E. Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio, rytinio ir vakarinio korpusų prieigų 2002 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. I (tyrimų ataskaita). LIIR, f. 1, b. 4031, Vilnius, 2003, p. 70; Ožalas, E. Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio, rytinio ir vakarinio korpusų prieigų 2002 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. III (radinių nuotraukos ir piešiniai). LIIR, f. 1, b. 4033, Vilnius, 2003, p. 103; Ožalas, E. Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio, rytinio ir vakarinio korpusų prieigų 2002 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. VI (radinių sąrašas, II dalis). LIIR, f. 1, b. 4036, Vilnius, 2003, p. 211, rad. nr. 16; Steponavičienė, D., Blaževičius, P., Gendrėnas, G. II Oficinos (dvariškių rūmų) 20042005 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. I (tekstas). PTC „Lietuvos pilys“ archyvas, b. 401b, Vilnius, 2006, p. 44; Blaževičius, P., Kaminskaitė, I. II Oficinos (dvariškių rūmų) 2004–2005 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. III (radinių sąrašas (II dalis), iliustracijos). PTC „Lietuvos pilys“ archyvas, b. 401b, Vilnius, 2006, p. 10, 134, rad. nr. 138; Blaževičius, P. Vilniaus žemutinės pilies teritorijos, LDK valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpuso prieigų 2005–2008 m. archeologiniai tyrimai, rengiamos ataskaitos rankraštis, rad. nr. 29, 291; Blaževičius, P. Vilniaus žemutinės pilies teritorijos, 2008 m. I oficinos išorės tyrimai, rengiamos ataskaitos rankraštis, rad. nr. 112; Ožalas, E. Vilniaus žemutinės pilies teritorijos, 2004–2007 m. LDK Valdovų rūmų pietinio korpuso prieigų archeologiniai tyrimai, rengiamos ataskaitos rankraštis, rad. nr. 199; Vaicekauskas, A. Vilniuje, Arsenalo g. 3 vykdytų archeologijos tyrimų ataskaita. LIIR, f. 1, b. 2653, Vilnius, 1997, p. 14, 15, 56, rad. nr. 412.

[38] Колчин, Б. А. Новгородские древности ..., 1968, c. 34–35.

[39] Barnycz–Gupieniec, R. Drewniane budownictwo mieszkalne w Gdańsku w X–XIII wieku. Gdańsk, 1974, s. 12, 16, 93.

[40] Steponavičienė, D., Blaževičius, P., Gendrėnas, G. II oficinos (dvariškių rūmų) 20042005 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. I (tekstas). PTC „Lietuvos pilys“ archyvas, b. 401b, Vilnius, 2006, p. 44; Blaževičius, P., Kaminskaitė, I. II oficinos (dvariškių rūmų) 2004–2005 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. III (radinių sąrašas (II dalis), iliustracijos). PTC „Lietuvos pilys“ archyvas, b. 401b, Vilnius, 2006, p. 8, 131, rad. nr. 101, 104; Blaževičius, P. Vilniaus žemutinės pilies teritorijos, LDK Valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpuso prieigų 2005–2008 m. archeologiniai tyrimai, rengiamos ataskaitos rankraštis, rad. nr. 360, 495; Blaževičius, P. Vilniaus žemutinės pilies teritorijos, 2008 m. I oficinos išorės tyrimai, rengiamos ataskaitos rankraštis, rad. nr. 253.

[41] Barnycz–Gupieniec, R. Drewniane budownictwo mieszkalne w Gdańsku w X–XIII wieku. Gdańsk, 1974, s. 12, 16, 93; Колчин, Б. А. Новгородские древности. Деревянные изделия. Археология СССР. Свод археологических источников. Выпуск Е1–55. Москва, 1968, c. 38.

[42] Колчин, Б. А. Новгородские древности ..., 1968, c. 38.

[43] Rackevičius, G. Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso prieigų archeologinių tyrimų 2002 metais ataskaita, t. I (tekstas ir priedai). LIIR, Vilnius, 2003, b. 4013, p. 116; Kurila, L., Rackevičius, G. Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso prieigų archeologinių tyrimų 2002 metais ataskaita, t. II (fotografijos ir piešiniai). LIIR, Vilnius, 2003, b. 4014, p. 299; Juškaitis, V., Kurila, L., Rackevičius, G. Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso prieigų archeologinių tyrimų 2002 metais ataskaita, t. V (radinių sąrašas (r. s. nr. 6983-10382)). LIIR, f. 1, b. 4017, Vilnius, 2003, p. 146, rad. nr. 9968; Blaževičius, P. Vilniaus žemutinės pilies teritorijos, LDK valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpuso prieigų 2005–2008 m. archeologiniai tyrimai, rengiamos ataskaitos rankraštis, rad. nr. 512; Ožalas, E. Vilniaus žemutinės pilies teritorijos, 2004–2007 m. LDK valdovų rūmų pietinio korpuso prieigų archeologiniai tyrimai, rengiamos ataskaitos rankraštis, rad. nr. 168.

[44] Steponavičienė, D. Ploto prie rūmų pietryčių kampo 1997 m. archeologinių tyrimų ataskaita. Perkasa Nr. 4 rytinio korpuso išorė. LIIR, f. 1, b. 2870, Vilnius, 1998, p. 6, 206, rad. nr. 3123a; Ožalas, E. Vilniaus žemutinės pilies teritorijos, 2004–2007 m. LDK valdovų rūmų pietinio korpuso prieigų archeologiniai tyrimai, rengiamos ataskaitos rankraštis, rad. nr. 123; Ožalas, E. Vilniaus žemutinės pilies teritorijos, 2004–2007 m. LDK Valdovų rūmų pietinio korpuso prieigų archeologiniai tyrimai, rengiamos ataskaitos rankraštis, rad. nr. 123.

[45] Good G. L., Tabraham, Ch. J. Excavations at threave Castle, Galloway 1974–78. Medieval Archaeology, London, 1981, vol. XXV, p. 118.

[46] Rackevičius, G. Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso prieigų archeologinių tyrimų 2002 metais ataskaita, t. I (tekstas ir priedai). LIIR, Vilnius, 2003, b. 4013, p. 104; Kurila, L., Rackevičius, G. Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso prieigų archeologinių tyrimų 2002 metais ataskaita, t. II (fotografijos ir piešiniai). LIIR, Vilnius, 2003, b. 4014, p. 298; Juškaitis, V., Kurila, L., Rackevičius, G. Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso prieigų archeologinių tyrimų 2002 metais ataskaita, t. V (radinių sąrašas (r. s. nr. 6983-10382)). LIIR, f. 1, b. 4017, Vilnius, 2003, p. 113, rad. nr. 9294a; Blaževičius, P. Vilniaus žemutinės pilies teritorijos, LDK Valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpuso prieigų 2005–2008 m. archeologiniai tyrimai, rengiamos ataskaitos rankraštis, rad. nr. 391, 451.

[47] Barnycz–Gupieniec, R. Drewniane budownictwo mieszkalne w Gdańsku w X–XIII wieku. Gdańsk, 1974, s. 93, 94; Колчин, Б. А. Новгородские древности ..., 1968, c. 112; Good, G. L., Tabraham, Ch. J. Excavations at threave Castle, Galloway 1974–1978. Medieval Archaeology, London, 1981, vol. XXV, p. 118.

[48] Ožalas, E. Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio, rytinio ir vakarinio korpusų prieigų 2002 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. I (tyrimų ataskaita). LIIR, f. 1, b. 4031, Vilnius, 2003, p. 69, 70; Ožalas, E. Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio, rytinio ir vakarinio korpusų prieigų 2002 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. III (radinių nuotraukos ir piešiniai). LIIR, Vilnius, f. 1, b. 4033, 2003, p. 104; Ožalas, E. Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio, rytinio ir vakarinio korpusų prieigų 2002 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. VI (radinių sąrašas, II dalis). LIIR, f. 1, b. 4036, Vilnius, 2003, p. 211, 212, rad. nr. 12, 22; Steponavičienė, D., Blaževičius, P., Gendrėnas, G. II oficinos (dvariškių rūmų) 20042005 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. I (tekstas). PTC „Lietuvos pilys“ archyvas, b. 401b, Vilnius, 2006, p. 44, Blaževičius, P., Kaminskaitė, I. II oficinos (dvariškių rūmų) 2004–2005 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. III (radinių sąrašas (II dalis), iliustracijos). PTC „Lietuvos pilys“ archyvas, b. 401b, Vilnius, 2006, p. 8, rad. nr. 105; Blaževičius, P. Vilniaus žemutinės pilies teritorijos, LDK Valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpuso prieigų 2005–2008 m. archeologiniai tyrimai, rengiamos ataskaitos rankraštis, rad. nr. 43, 218, 326, 340, 412; Blaževičius, P. Vilniaus žemutinės pilies teritorijos, 2008 m. I oficinos išorės tyrimai, rengiamos ataskaitos rankraštis, rad. nr. 173; Ožalas, E. Vilniaus žemutinės pilies teritorijos, 2004–2007 m. LDK Valdovų rūmų pietinio korpuso prieigų archeologiniai tyrimai, rengiamos ataskaitos rankraštis, rad. nr. 195.

[49] Barnycz–Gupieniec, R. Drewniane budownictwo mieszkalne w Gdańsku w X–XIII wieku. Gdańsk, 1974, s. 94; Колчин, Б. А. Новгородские древности ..., 1968, c. 34, 113, 119, 122; Good, G. L., Tabraham, Ch. J. Excavations at threave Castle, Galloway 1974–1978. Medieval Archaeology, London, 1981, vol. XXV, p. 118.

[50] Tautavičius, A., Urbanavičius, V. Vilniaus žemutinės pilies rūmų teritorijos 1988 m. archeologinių tyrimų ataskaita. LIIR, f. 1, b. 1658, Vilnius, 1989, p. 46, 94, rad. nr. 5; Kuncevičius, A., Tautavičius, A., Urbanavičius, V. Vilniaus žemutinės pilies rūmų teritorijos tyrimai 1992 metais. LIIR, f. 1, b. 2021 a, Vilnius, 1993, p. 42, rad. nr. 4801; Blaževičius, P. Vilniaus žemutinės pilies teritorijos, LDK Valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpuso prieigų 2005–2008 m. archeologiniai tyrimai, rengiamos ataskaitos rankraštis, rad. nr. 598; Ožalas, E. Vilniaus žemutinės pilies teritorijos, 2004–2007 m. LDK Valdovų rūmų pietinio korpuso prieigų archeologiniai tyrimai, rengiamos ataskaitos rankraštis, rad. nr. 34.

[51] Колчин, Б. А. Новгородские древности ..., 1968, c. 36, 115.

[52] Blaževičius, P. Vilniaus žemutinės pilies teritorijos, 2008 m. I oficinos išorės tyrimai, rengiamos ataskaitos rankraštis, rad. nr. Md 116.

[53] Колчин, Б. А. Новгородские древности ..., 1968, c. 40, 41.

[54] Ožalas, E. Vilniaus žemutinės pilies teritorijos, 2004–2007 m. LDK valdovų rūmų pietinio korpuso prieigų archeologiniai tyrimai, rengiamos ataskaitos rankraštis, rad. nr. Md 81.

[55] Rackevičius, G. Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso prieigų archeologinių tyrimų 2002 metais ataskaita, t. I (tekstas ir priedai). LIIR, f. 1, b. 4013, Vilnius, 2003, p. 87, 100, 104; Kurila, L., Rackevičius, G. Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso prieigų archeologinių tyrimų 2002 metais ataskaita, t. II (fotografijos ir piešiniai). LIIR, f. 1, b. 4014, Vilnius, 2003, p. 295, 298, Juškaitis, V., Kurila, L., Rackevičius, G. Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso prieigų archeologinių tyrimų 2002 metais ataskaita, t. V (radinių sąrašas (r. s. nr. 6983-10382)). LIIR, f. 1, b. 4017, Vilnius, 2003, p. 20, 95, 113, rad. 7437, 8899a; 9294; Ožalas, E. Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio, rytinio ir vakarinio korpusų prieigų 2002 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. I (tyrimų ataskaita). LIIR, f. 1, b. 4031, Vilnius, 2003, p. 80; Ožalas, E. Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio, rytinio ir vakarinio korpusų prieigų 2002 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. III (radinių nuotraukos ir piešiniai). LIIR, f. 1, b. 4033, Vilnius, 2003, p. 104; Ožalas, E. Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio, rytinio ir vakarinio korpusų prieigų 2002 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. VI (radinių sąrašas, II dalis). LIIR, f. 1, b. 4036, Vilnius, 2003, p. 213, rad. nr. 25; Ožalas, E. Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio korpuso prieigų 2003 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. I (tyrimų ataskaita). LIIR, f. 1, b. 4251, Vilnius, 2004, p. 82; Ožalas, E. Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio korpuso prieigų 2003 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. II (nuotraukos ir piešiniai). LIIR, f. 1, b. 4252, Vilnius, 2004, p. 169; Ožalas, E. Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio korpuso prieigų 2003 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. IV (radinių sąrašas). LIIR, f. 1, b. 4254, Vilnius, 2004, p. 265, rad. nr. 80; Steponavičienė, D., Blaževičius, P., Gendrėnas, G. II oficinos (dvariškių rūmų) 20042005 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. I (tekstas). PTC „Lietuvos pilys“ archyvas, b. 401b, Vilnius, 2006, p. 41; Blaževičius, P., Kaminskaitė, I. II oficinos (dvariškių rūmų) 2004–2005 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. III (radinių sąrašas (II dalis), iliustracijos). PTC „Lietuvos pilys“ archyvas, b. 401b, Vilnius, 2006, p. 7, 131, rad. nr. 71; Blaževičius, P. Vilniaus žemutinės pilies teritorijos, LDK Valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpuso prieigų 2005–2008 m. archeologiniai tyrimai, rengiamos ataskaitos rankraštis; Ožalas, E. Vilniaus žemutinės pilies teritorijos, 2004–2007 m. LDK Valdovų rūmų pietinio korpuso prieigų archeologiniai tyrimai, rengiamos ataskaitos rankraštis, rad. nr. 32.

[56] Samulionytė, J. Kaimiečių stalo indai ir įrankiai. Dieveniškės. Vilnius, 1995, p. 298.

[57] Ten pat.

[58] Barnycz–Gupieniec, R. Drewniane budownictwo mieszkalne w Gdańsku w X–XIII wieku. Gdańsk, 1974, s. 17–20, 94; Колчин, Б. А. Новгородские древности ..., 1968, c. 36, 37, 115, 116; Falk, A. Holzgeräte und Holzgefässe des Mittelalters und der Neuzeit aus Lübeck. Zeitschrift für Archäologie des Mittelalters, Köln, Jahrgang 11/1983, S. 40; Holl, I. Mittelatlerliche funde aus einem brunnen von Buda. Studia Archaeologica IV, Budapest, 1966, p. 58; Good, G. L., Tabraham, Ch. J. Excavations at threave Castle, Galloway 1974–1978. Medieval Archaeology, London, 1981, vol. XXV, p. 118.

[59] Колчин, Б. А. Новгородские древности ..., 1968, c. 35.

[60] Ožalas, E. Vilniaus žemutinės pilies teritorijos, 2004–2007 m. LDK Valdovų rūmų pietinio korpuso prieigų archeologiniai tyrimai, rengiamos ataskaitos rankraštis, rad. nr. 228.

[61] Steponavičienė, D. Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Rūmų pietinių vartų bokšto tyrimų 1996 m. ataskaita. LIIR, f. 1, b. 2670, Vilnius, 1997, p. 8, 79, rad. nr. 812.

[62] Ožalas, E. Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio, korpuso prieigų 2003 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. I (tyrimų ataskaita). LIIR, f. 1, b. 4251, Vilnius, 2004, p. 56; Ožalas, E. Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio korpuso prieigų 2003 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. IV (radinių sąrašas). LIIR, f. 1, b. 4254, Vilnius, 2004, p. 264, rad. nr. 64; Blaževičius, P. Vilniaus žemutinės pilies teritorijos, LDK valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpuso prieigų 2005–2008 m. archeologiniai tyrimai, rengiamos ataskaitos rankraštis, rad. nr. 225, 347, 371, 455.

[63] Blaževičius, P. Vilniaus žemutinės pilies teritorijos, LDK Valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpuso prieigų 2005–2008 m. archeologiniai tyrimai, rengiamos ataskaitos rankraštis, rad. nr. 327.

[64] Ožalas, E. Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio, rytinio ir vakarinio korpusų prieigų 2002 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. I (tyrimų ataskaita). LIIR, f. 1, b. 4031, Vilnius, 2003, p. 70; Ožalas, E. Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio, rytinio ir vakarinio korpusų prieigų 2002 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. VI (radinių sąrašas, II dalis). LIIR, f. 1, b. 4036, Vilnius, 2003, p. 212, rad. nr. 23; Steponavičienė, D., Blaževičius, P., Gendrėnas, G. II oficinos (dvariškių rūmų) 20042005 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. I (tekstas). PTC „Lietuvos pilys“ archyvas, b. 401b, Vilnius, 2006, p. 42; Blaževičius, P., Kaminskaitė, I. II oficinos (dvariškių rūmų) 2004–2005 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. III (radinių sąrašas (II dalis), iliustracijos). PTC „Lietuvos pilys“ archyvas, b. 401b, Vilnius, 2006, p. 7, 131, rad. nr. 86; Blaževičius, P. Vilniaus žemutinės pilies teritorijos, LDK Valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpuso prieigų 2005–2008 m. archeologiniai tyrimai, rengiamos ataskaitos rankraštis, rad. nr. 125, 327; Blaževičius, P. Vilniaus žemutinės pilies teritorijos, 2008 m. I oficinos išorės tyrimai, rengiamos ataskaitos rankraštis, rad. nr. 110.

[65] Колчин, Б. А. Новгородские древности ..., 1968, c. 44–46.

[66] Ten pat, c. 46.

[67] Blaževičius, P. Vilniaus žemutinės pilies teritorijos, LDK Valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpuso prieigų 2005–2008 m. archeologiniai tyrimai, rengiamos ataskaitos rankraštis, rad. nr. 347.

[68] Steponavičienė, D., Blaževičius, P., Gendrėnas, G. II oficinos (dvariškių rūmų) 20042005 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. I (tekstas). PTC „Lietuvos pilys“ archyvas, b. 401, Vilnius, 2006, p. 34; Blaževičius, P., Kaminskaitė, I., II oficinos (dvariškių rūmų) 2004–2005 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. III (radinių sąrašas (II dalis), iliustracijos). PTC „Lietuvos pilys“ archyvas, b. 401b, Vilnius, 2006, p. 4, rad. nr. 6; 9; Ožalas, E. Vilniaus žemutinės pilies teritorijos, 2004–2007 m. LDK Valdovų rūmų pietinio korpuso prieigų archeologiniai tyrimai, rengiamos ataskaitos rankraštis, rad. nr. 20, 21.

[69] Ožalas, E. Vilniaus žemutinės pilies teritorijos, 2004–2007 m. LDK Valdovų rūmų pietinio korpuso prieigų archeologiniai tyrimai, rengiamos ataskaitos rankraštis, rad. nr. 59.

[70] Aleliūnas, G., Markišiūtė, I., Vailionis, E. Vilniaus žemutinės pilies rūmų teritorijos tyrimai (1992 metai). LIIR, f. 1, b. 2021b; Vilnius, 1993, p. 121, rad. nr. 2353; Ožalas, E. Vilniaus žemutinės pilies teritorijos, 2004–2007 m. LDK Valdovų rūmų pietinio korpuso prieigų archeologiniai tyrimai, rengiamos ataskaitos rankraštis, rad. nr. 9, 163.

[71] Rackevičius, G. Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso prieigų archeologinių tyrimų 2002 metais ataskaita, t. I (tekstas ir priedai). LIIR, f. 1, b. 4013, Vilnius, 2003, p. 87; Kurila, L., Rackevičius, G. Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso prieigų archeologinių tyrimų 2002 metais ataskaita, t. II (fotografijos ir piešiniai). LIIR, f. 1, b. 4014, Vilnius, 2003, p. 295; Juškaitis, V., Kurila, L., Rackevičius, G. Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso prieigų archeologinių tyrimų 2002 metais ataskaita, t. V (radinių sąrašas (r. s. nr. 6983-10382)). LIIR, f. 1, b. 4017, Vilnius, 2003, p. 20, rad. nr. 7437.

[72] Ožalas, E. Vilniaus žemutinės pilies teritorijos, 2004–2007 m. LDK valdovų rūmų pietinio korpuso prieigų archeologiniai tyrimai, rengiamos ataskaitos rankraštis, rad. nr. Md 59.

[73] Колчин, Б. А. Новгородские древности ..., 1968, c. 28.

[74] Barnycz–Gupieniec, R. Drewniane budownictwo mieszkalne w Gdańsku w XXIII wieku. Gdańsk, 1974, s. 35, 101,102.

[75] Колчин, Б. А. Новгородские древности ..., 1968, c. 28.

[76] Neugebauer, W. Typen mittelalterlichen Holzgeschirrs aus Lübeck. Frühe Burgen und Städte, Berlin, 1954, S. 174; Falk, A. Holzgeräte und Holzgefässe des Mittelalters und der Neuzeit aus Lübeck. Zeitschrift für Archäologie des Mittelalters, Köln, Jahrgang 11/1983, S. 31–48; Schmidt-Thormé, P. Hölzernes Tischgeschirr des 13. Jahrhunderts. Zur Lebenswiese in der Stadt um 1200. Ergebnisse der Mittelalter-Archäologie, 1986, Köln, Bonn, S. 150–157.

[77] Holl, I. Mittelatlerliche funde aus einem brunnen von Buda. Studia Archaeologica IV, Budapest, 1966, p. 67.

[78] Milius, V. Medžio apdirbimo amatininkai. Iš lietuvių kultūros istorijos. Vilnius, 1983, t. 12, p. 63.

[79] Blaževičius, P. Vilniaus žemutinės pilies teritorijos, LDK Valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpuso prieigų 2005–2008 m. archeologiniai tyrimai, rengiamos ataskaitos rankraštis, rad. nr. Md 377.

[80] Blaževičius, P. Vilniaus žemutinės pilies teritorijos, LDK valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpuso prieigų 2005–2008 m. archeologiniai tyrimai, rengiamos ataskaitos rankraštis, rad. nr. Md 77, Md 205.

[81] Steponavičienė, D. Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Rūmų pietinių vartų bokšto tyrimų 1996 m. ataskaita. LIIR, f. 1, b. 2670, Vilnius, 1997, p. 8, 79, rad. nr. 812; Ožalas, E. Vilniaus žemutinės pilies teritorijos, 2004–2007 m. LDK valdovų rūmų pietinio korpuso prieigų archeologinių tyrimai, rengiamos ataskaitos rankraštis, rad. nr. 33; Blaževičius, P. Vilniaus žemutinės pilies teritorijos, LDK valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpuso prieigų 2005–2008 m. archeologiniai tyrimai, rengiamos ataskaitos rankraštis, rad. nr. 124.

[82] Колчин, Б. А. Новгородские древности ..., 1968; Barnycz–Gupieniec, R. Drewniane budownictwo mieszkalne w Gdańsku w XXIII wieku. Gdańsk, 1974; Holl, I. Mittelatlerliche Funde aus einem Brunnen von Buda. Studia Archaeologica IV, Budapest, 1966, s. 46–70; Good, G. L., Tabraham, Ch. J. Excavations at threave Castle, Galloway 1974–1978. Medieval Archaeology, London, 1981, vol. XXV, p. 118.

[83] Колчин, Б. А. Новгородские древности. Деревянные изделия. Археология СССР. Свод археологических источников. Выпуск Е1–55. Москва, 1968, c. 42.

[84] Ten pat. Holl, I. Mittelatlerliche Funde aus einem Brunnen von Buda. Studia Archaeologica IV, Budapest, 1966, p. 60–63.

[85] Rackevičius, G. Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso prieigų archeologinių tyrimų 2002 m. ataskaita, t. I (tekstas ir priedai). LIIR, f. 1, b. 4013, Vilnius, 2003, p. 104; Kurila, L., Rackevičius, G., Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso prieigų archeologinių tyrimų 2002 m. ataskaita, t. II (fotografijos ir piešiniai). LIIR, f. 1, b. 4014, Vilnius, 2003, p. 298; Juškaitis, V., Kurila, L., Rackevičius, G. Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso prieigų archeologinių tyrimų 2002 metais ataskaita, t. V (radinių sąrašas (r. s. nr. 6983-10382)). LIIR, f. 1, b. 4017, Vilnius, 2003, rad. nr. 9294; Steponavičienė, D., Blaževičius, P., Gendrėnas, G. II Oficinos (dvariškių rūmų) 20042005 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. I (tekstas). PTC „Lietuvos pilys“ archyvas, b. 401, Vilnius, 2006, p. 41; Blaževičius, P., Kaminskaitė, I. II Oficinos (dvariškių rūmų) 2004–2005 m. archeologinių tyrimų ataskaita, t. III (radinių sąrašas (II dalis), iliustracijos). PTC „Lietuvos pilys“ archyvas, b. 401b, Vilnius, 2006, p. 7, 131. rad. nr. 71.

[86] Blaževičius, P. Vilniaus žemutinės pilies teritorijos, LDK Valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpuso prieigų 2005–2008 m. archeologiniai tyrimai, rengiamos ataskaitos rankraštis, rad. nr. 205, 370; Blaževičius, P. Vilniaus žemutinės pilies teritorijos, 2008 m. I oficinos išorės tyrimai, rengiamos ataskaitos rankraštis, rad. nr. 122.

[87] Blaževičius, P. Vilniaus žemutinės pilies teritorijos, 2008 m. I oficinos išorės tyrimai, rengiamos ataskaitos rankraštis, rad. nr. 110.

[88] Ožalas, E. Vilniaus žemutinės pilies teritorijos, 2004–2007 m. LDK Valdovų rūmų pietinio korpuso prieigų archeologinių tyrimai, rengiamos ataskaitos rankraštis, rad. nr. 34; Blaževičius, P. Vilniaus žemutinės pilies teritorijos, LDK valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpuso prieigų 2005–2008 m. archeologiniai tyrimai, rengiamos ataskaitos rankraštis, rad. nr. 326; Blaževičius, P. Vilniaus žemutinės pilies teritorijos, 2008 m. I oficinos išorės tyrimai, rengiamos ataskaitos rankraštis, rad. nr. 173.

[89] Mulevičienė, I. Puodų ženklai Lietuvos teritorijoje XII–XVI amžiais. MADA, nr. 1(32), Vilnius, 1970, p. 135–144; Gudavičius, E. Žymenys ir ženklai Lietuvoje XII–XX a. Vilnius, 1980; Müller, U. Holzfunde aus Freiburg und Konstanz. Forschungen und Berichte der Archäologie des Mittelalters in Baden-Württemberg 21. Stuttgart, 1996, S. 138–146; Caune, A. Hausmarken des 13. und 14. Jahrhunderts in der Hansestadt Riga. Zwischen Lübeck und Nowgorod. Wirtschaft, Politik und Kultur im Ostseeraum vom frühen Mittelalter bis ins 20. Jahrhundert. Festschrift Norbert Angermann. Lüneburg, 1996, S. 109–119; Falk, A. Mittelalterliche Hausmarken und Zeichenin Lübeck. Eine Auswahl in: Civitas et Castrum ad Mare Balticum. Festschrift für Andris Caune zum 65. Geburtstag. Riga, 2002, S. 422–433.

[90] Gudavičius, E. Žymenys ir ženklai Lietuvoje XII–XX a. Vilnius, 1980, p. 71.

[91] Ten pat, p. 73.

[92] Rackevičius, G. Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso prieigų archeologinių tyrimų 2002 metais ataskaita, t. I (tekstas ir priedai). LIIR, f. 1, b. 4013, Vilnius, 2003, p. 104; Kurila, L., Rackevičius, G. Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso prieigų archeologinių tyrimų 2002 metais ataskaita, t. II (fotografijos ir piešiniai). LIIR, f. 1, b. 4014, Vilnius, 2003, p. 298; Juškaitis, V., Kurila, L., Rackevičius, G. Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso prieigų archeologinių tyrimų 2002 metais ataskaita, t. V (radinių sąrašas (r. s. nr. 6983-10382)). LIIR, f. 1, b. 4017, Vilnius, 2003, p. 113, rad. nr. 9294.

[93] Blaževičius, P. Vilniaus žemutinės pilies teritorijos, 2008 m. I oficinos išorės tyrimai, rengiamos ataskaitos rankraštis, rad. nr. 173.

[94] Falk, A. Mittelalterliche Hausmarken und Zeichenin Lübeck. Eine Auswahl in: Civitas et Castrum ad Mare Balticum. Festschrift für Andris Caune zum 65. Geburtstag. Riga, 2002, S. 422–433.

[95] Caune, A. Hausmarken des 13. und 14. Jahrhunderts in der Hansestadt Riga. Zwischen Lübeck und Nowgorod. Wirtschaft, Politik und Kultur im Ostseeraum vom frühen Mittelalter bis ins 20. Jahrhundert. Festschrift Norbert Angermann. Lüneburg, 1996, S. 109–119; Caune, A. Rīgas lībieši un viņu īpašumzīnes. Rīga: Jumava, 1998, p. 80; Колчин, Б. А. Новгородские древности ..., 1968, c. 26, 31; Янин, В. Л. У истоков Новгородской государственности. Великий Новгород, 2001, с. 136; Müller, U. Holzfunde aus Freiburg und Konstanz. Forschungen und Berichte der Archäologie des Mittelalters in Baden-Württemberg 21. Stuttgart, 1996, S. 138–146; Falk, A. Holzgeräte und Holzgefässe des Mittelalters und der Neuzeit aus Lübeck. Zeitschrift für Archäologie des Mittelalters, Köln, Jahrgang 11/1983, S. 31–48; Falk, A. Mittelalterliche Hausmarken und Zeichenin Lübeck. Eine Auswahl in: Civitas et Castrum ad Mare Balticum. Festschrift für Andris Caune zum 65. Geburtstag. Riga, 2002, S. 422–433; Good, G. L., Tabraham, Ch. J. Excavations at threave Castle, Galloway 1974–1978. Medieval Archaeology, London, 1981, vol. XXV, p. 90–140.

[96] Gudavičius, E. Žymenys ir ženklai Lietuvoje XII–XX a. Vilnius, 1980, p. 75.

[97] Klimka, L., Vasiliauskas, E. Neįprastas kultuvės dekoras. Etnografija, 2006, nr. 13–14, p. 108–113.

[98] Steponavičienė, D. Lietuvos valdovo dvaro prabanga XIII a. viduryje – XVI a. pradžioje. Vilnius, 2007, p. 188–203.

[99] Vilniaus žemutinė pilis XIV a. – XIX a. pradžioje. 2003–2004 m. istorinių šaltinių paieškos. Sud. R. Ragauskienė. Vilnius, 2006. p. 231, 232, 233.

[100] Samulionytė, J. Kaimiečių stalo indai ir įrankiai. Dieveniškės. Vilnius, 1995, p. 308.

[101] Milius, V. Medžio apdirbimo amatininkai. Iš lietuvių kultūros istorijos. Vilnius, 1983, t. 12, p. 64.

[102] Samulionytė, J. Kaimiečių stalo indai ir įrankiai. Dieveniškės. Vilnius, 1995, p. 308.

[103] Pukienė, R. 2004–2005 m. atliktų archeologinių medienos radinių medžio rūšies nustatymo analizių rezultatai. PTC „Lietuvos pilys“ archyvas, b. 360, Vilnius, 2005, p. 7, 8; Pukienė, R. 2005–2006 m. atliktų archeologinių medienos radinių medžio rūšies nustatymo analizių rezultatai. PTC „Lietuvos pilys“ archyvas, b. 383, Vilnius, 2006, p. 3, 8; Pukienė, R. 2006–2007 m. atliktų Vilniaus žemutinės pilies archeologinių radinių medienos rūšies analizės rezultatų suvestinė. PTC „Lietuvos pilys“ archyvas, b. 419, p. 4, 10, 11, Vilnius, 2007; Pukienė, R. 2008 m. atliktų archeologinių medienos radinių medžio rūšies nustatymo analizių rezultatai. PTC „Lietuvos pilys“ archyvas, Vilnius, 2008, p. 2, 4.

[104]. Pukienė, R. 2008 m. atliktų archeologinių medienos radinių medžio rūšies nustatymo analizių rezultatai. PTC „Lietuvos pilys“ archyvas, Vilnius, 2008, p. 3.

[105] Samulionytė, J. Kaimiečių stalo indai ir įrankiai. Dieveniškės. Vilnius, 1995, p. 308.

[106] Jakimavičius, Č. Medienotyra. Kaunas, 2003, p. 224.

[107] Blaževičius, P. Vilniaus žemutinės pilies teritorijos, LDK valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpuso prieigų 2005–2008 m. archeologiniai tyrimai, rengiamos ataskaitos rankraštis, rad. nr. 214.

[108] Bebre, V. Rīgās 13.–14. gadsimta grebtās koka karotes un kausi. Senā Rīga. Pētījumi pilsētas archeoloģijā un vēsturē. Rīga, 2000, nr. 2, lpp. 125.

[109] Ten pat, lpp. 121, 128.

[110] Колчин, Б. А. Новгородские древности ..., 1968, c. 44, 45; Колчин, Б. А. Новгородские древности. Резное дерево. Археология СССР. Свод археологических источников. Выпуск Е155. Москва, 1971, c. 10–13.

[111] Blaževičius, P. Vilniaus žemutinės pilies teritorijos, LDK valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpuso prieigų 2005–2008 m. archeologiniai tyrimai, rengiamos ataskaitos rankraštis, rad. nr. 56.

[112] Luchtanienė, D. Archeologijos tyrimai (plotai 20 ir 21), archeologijos žvalgymai ir žvalgomieji tyrimai Reprezentacinių rūmų ansamblio teritorijoje (ATR – 45) Vilniuje 1999 metais. Ataskaita. I dalis. LIIR, f. 1, b. 3355, Vilnius, 2000, p. 18.

[113] Kitkauskas, N. Vilniaus pilys. Statyba ir architektūra. Vilnius, 1989, p. 26.

[114] Kuncevičius, A. Lietuvos viduramžių archeologija. Vilnius, 2005, p. 140–146; Vitkūnas, M. Kasdienis gyvenimas Pietryčių Lietuvoje XIII–XIV a. (archeologijos šaltinių duomenimis). Daktaro disertacija, Vilniaus universitetas, Istorijos fakultetas, archeologijos katedra, Vilnius, 2006, p. 166–167; Katalynas, K. Vilnius XIII amžiuje. Mitai ir faktai. Kultūros paminklai, Vilnius, 2000, p. 216; Čekalova, A., Poliakovskaja, M. Bizantija. Vilnius, 2003, p. 215–216; Tautavičius, A., Urbanavičius, V. Archeologiniai tyrimai. Vilniaus žemutinės pilies rūmai, t. 3, Vilnius, 1995, p. 17.

[115] McCarthy, M. R., Brooks, M. C. Medieval Pottery in Britain AD 900–1600. Leicester, 1998, p. 99.

[116] Vaitkevičius, G. Puodininkystės profesionalizacija XIV–XVII a. Vilniuje. Miestų praeitis. Red. sud. G. Vaitkevičius. Vilnius, 2004, nr. 1, p. 210, 211.

[117] Vilniaus žemutinė pilis XIV a. – XIX a. pradžioje: 2002–2004 m. istorinių šaltinių paieškos. Sud. R. Ragauskienė. Vilnius, 2006, p. 228–230.

[118] Ten pat, p. 231, 232, 233.

[119] Ten pat, p. 378.

[120] Ten pat, p. 388.

[121] Ten pat, p. 236.

[122] Samulionytė, J. Kaimiečių stalo indai ir įrankiai. Dieveniškės. Vilnius, 1995, p. 295–310.

[123] Žulkus, V. Viduramžių Klaipėda. Miestas ir pilis. Archeologija ir istorija. Vilnius, 2002, p. 92.

[124] Ten pat.

 

Gauta 2009 m. gruodžio 22 d.

Pateikta spaudai 2010 m. kovo 26 d.

 

Summary

Wooden Tableware in Vilnius Lower Castle

 

Archaeological excavations of Vilnius Lower Castle revealed that in the table service of the Middle Ages and the Early Modern Period wooden dishes alongside the ones made from ceramics, glass and other materials were widely used. Most of them were found in the territories of wooden homesteads which belonged to artisans and ordinary town-dwellers.

 

The collection of these artefacts consists of 142 carved and turned dishes or their parts, 9 lids, 8 fragments of stave dishes, 22 scoops, 31 spoons, and 5 ladles. It dates from the 14th to the 18th centuries.

 

Most of them were made from the local wood. According to the mode of production, carved, turned and made of the staves dishes were used in the table service as well as carved spoons and ladles. Only 16 % of all wooden dishes were made in the way of carving and gouge. Bowls and scoops of major sizes were produced too. All in all, turned dishes make 79 % of all wooden dishes, and bowls, plates and cups were made using this technology. Cups, mugs, bowls and salt-cellars were made of staves. Due to its tricky technology and aesthetic nuances, dishes made by coopers were rarely used in the table service (they make only 5 % of all wooden dishes) though fragments of them were found in all cultural layers of the above-mentioned territory dated from the 14th to the 18th centuries.

 

According to their functions, dishes are divided into several groups: bowls, plates, cups, mugs, scoops. Bowls, found in various sizes and forms, were probably intended for the individual usage. There are seven most popular types of them. Plates and bowls of large sizes were made to serve various dishes. Wooden cups, scoops, and mugs were used to draw liquids and drinks. Discovered scoops were of two types: some of them were intended to draw liquids and drinks, while others – only for drinks. Spoons and ladles are attributed to wooden cutlery. Ladles were used to produce and to serve food.

 

Wooden artefacts intended for table service and food, found in the territory of Vilnius Lower Castle, didn’t differ significantly in the technology of their production from the dishes and cutlery used in other European countries. However, differences may be seen in the proportions of decorated dishes and cutlery. Contrary to neighbouring countries, they were rarely decorated; as a result, decorated dishes make 12 % of all wooden dishes. Wooden cutlery was decorated even more rarely – only 2 spoons of 31. Dishes were decorated with carving tools or in the way of turning and shaping a decorative line. Besides, there were found dishes with polychromic paint traces. Spoons were decorated in a rather primitive way, whittling geometric figures or their compositions.

 

Signs, found on 10 wooden artefacts, attributed to the category of tableware, meant the ownership or physical parameters of the artefact. They indicate that people of Vilnius Lower Castle were equal participants of the European trade system. Wooden artefacts marked with similar symbols are known on a wide territory covering almost all Europe.

 

A major part of wooden dishes and cutlery was found during the excavations of the cultural layers dated from the 14th to the first half of the 16th century.

 

At this stage wooden dishes predominated in the table service. Wooden tableware was found in smaller amounts in the cultural layers dated from the second half of the 16th to the 18th centuries. It is possible that the regression of wooden dishes’ usage at that point started after the rise of the pottery trade. Though, there is a possibility that at this stage a smaller quantity of wooden artefacts was caused by soil conditions of the cultural layers.