„Istorija“. Mokslo darbai. 78 tomas
Audronė VEILENTIENĖ. Lietuvos Seimo istorija
Spausdinti

Blažytė-Baužienė, Danutė, Tamošaitis, Mindaugas, Truska, Liudas. Lietuvos Seimo istorija: XX–XXI a. pradžia. Vilnius: Baltos lankos, 2009, 559 p.

 

 

2009 m. pabaigoje pasirodžiusi monografija „Lietuvos Seimo istorija“ – pirmasis istorikų mėginimas nuosekliai apžvelgti moderniųjų laikų Lietuvos Seimo istoriją. Seimo istorijos pradžia siejama su 1905 m. gruodžio 4–5 d. Didžiuoju Vilniaus Seimu, o pabaiga – su 2008 m. rudenį kadenciją baigusiu 2004–2008 m. Lietuvos Respublikos Seimu. Apie Seimo ištakas – Didįjį Vilniaus Seimą – monografiją išleido Egidijus Motieka[1], o Steigiamojo, I, II, III ir IV seimų apžvalgas „Didžiojo parlamentarų biografinio žodyno“ 2-ajame ir 3-ajame tomuose parašė šios monografijos autoriai[2], tačiau Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo ir kitų seimų veikla iki šios monografijos beveik nebuvo sulaukusi istorikų dėmesio.

 

Leidinį sudaro pratarmė ir 4 skyriai: I. Naujųjų laikų Seimo ištakos, II. Seimas Nepriklausomoje Lietuvoje 1918–1940 metais, III. Lietuvos SSR Aukščiausioji Taryba 1940–1990 metais, IV. Seimas atkurtoje Lietuvos Respublikoje 1990–2008 metais.

 

Skyriuje „Steigiamasis Seimas (1920–1922)“ Liudas Truska aprašo Seimo rinkimus, patikslina rinkėjų skaičių, apžvelgia partijų programas, Seimo sudėtį, veiklą. Autorius suprantamai ir patraukliai paprastam skaitytojui aprašo Lietuvos užsienio politikos problemas 1920 metų rudenį, pateikia daug laikraščių citatų, kurios atskleidžia to meto Lietuvos politikų ir gyventojų nuotaikas pavojaus valstybei akivaizdoje. Autorius argumentuotai oponuoja Česlovui Laurinavičiui dėl Lenkijos pavojaus ignoravimo (p. 70) ir Seimo „šakių ir dalgių“ politikos pašiepimo (p. 75) teigdamas, kad „mažai valstybei, neturinčiai stiprios kariuomenės, tautos ir visuomenės sutelkimas ir aktyvumas yra bene stipriausias ginklas kovoje su priešu“.

 

Vis dėlto, naudojant nemažai laikraščių publikacijų neišvengiama netikslumų. Pavyzdžiui, p. 73 rašoma: „paskutinėmis rugsėjo dienomis Kaune susikūrė Lietuvos gynimo komitetas (LGK) [...]“. Vyriausiasis Lietuvos gynimo komitetas įkurtas Steigiamojo Seimo Užsienio reikalų, Krašto apsaugos ir Finansų ir biudžeto komisijų jungtiniame posėdyje 1920 m. rugsėjo 26 d.[3] Į komitetą savo atstovą deleguoti atsisakė tik LSDP frakcija. P. Ruseckas atstovavo ne LSDP, kaip parašė autorius, o Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos frakcijai. VLGK skyriai kūrėsi įvairiuose miestuose ir miesteliuose ir vadinosi gynimo komitetais. Autorius nepaminėjo visų Steigiamojo Seimo narių, grįžusių į kariuomenę Mažojo Seimo metu – tai gen. ltn. Jonas Galvydis Bykauskas, ltn. Antanas Matulaitis (1921 m. lapkričio 20 d. miręs nuo sužeidimų), veterinarijos gydytojas vyr. ltn. Feliksas Mikšys, kpt. Ladas Natkevičius, organizavęs „Geležinio vilko“ rinktinę, ir karo gydytojas kpt. Klemensas Vaitekūnas[4].

 

Puslapyje 84 rašoma, kad lietuvių politinės jėgos žadėjo „žydams, kaip svarbiausiems lietuvių sąjungininkams Vilnijoje, viską – personalinę ir teritorinę autonomiją, ministrus Vyriausybėje, teisę kreiptis į savo įstaigas gimtąja kalba“, tačiau jokiame šaltinyje neteko matyti, kad būtų žadama teritorinė autonomija žydų tautinei mažumai. Teritorinę autonomiją Lietuvos politikai žadėjo Klaipėdos ir Vilniaus kraštams, tačiau ne atskiroms tautinėms mažumoms. Puslapiuose 77, 90, 93 rašoma apie „Kauno universiteto“ steigimą, kai tuo metu buvo įkurtas Lietuvos universitetas. Minėdamas Steigiamojo Seimo laikotarpiu įkurtas svarbias įstaigas, autorius nepaminėjo 1921 m. vasario 16 d. atidaryto Karo muziejaus, nors rašo apie Karo muziejaus bokšte 1922 m. vasario 16 d. suskambusį JAV lietuvių padovanotą Laisvės varpą.

 

Skyriuje „I Seimas (1922–1923)“ Mindaugas Tamošaitis apžvelgė rinkimus į I Seimą, jo veiklą, Seimo frakcijų nesutarimų įtaką parlamento institucijos diskreditavimui. Skyriaus pradžioje autorius suklydo rašydamas, kad I Seimui pradedant darbą iškilmingos pamaldos vyko Vilniaus arkikatedroje bazilikoje (p. 101), iš tikrųjų pamaldos vyko Kauno arkikatedroje bazilikoje.

 

Skyriuje „II Seimas (1923–1926)“ aptariami Seimo rinkimai, sudėtis, veikla, prezidiumas, komisijos, frakcijos. D. Blažytė-Baužienė kritiškai vertina opozicinių frakcijų veiklą, atkreipusi dėmesį, kad į opoziciją perėjusi liaudininkų frakcija radikalėjo, o socialdemokratų frakcija, turėdama didžiausią parlamentinio darbo patyrimą, kėlė reikalavimus, „kurie dažnai prasilenkdavo su Lietuvos politine realybe“ ir buvo neįgyvendinami (p. 123). Autorė nurodo, kad kai kurie LSDP frakcijos nariai, išskyrus K. Bielinį ir S. Kairį, „neretai priartėdavo prie bolševikinių pozicijų, pasisakydami už neatlygintiną privačios nuosavybės nacionalizavimą, neigdami Lietuvos valstybės ir tautos simbolį – trispalvę vėliavą“ (p. 123). Autorė apžvelgė ekonominę politiką, socialines reformas, švietimo ir kultūros reikalus, santykius su savivaldybėmis, sutarčių ratifikavimą.

 

Skyriuje „III Seimas“ autorius Mindaugas Tamošaitis kritiškai įvertino kai kurias M. Sleževičiaus Vyriausybės klaidas, pavyzdžiui, – vidaus reikalų ministro V. Poželos vykdytą politinės policijos panaikinimą. Autorius teigė, kad „valdžia, vedama idealizmo, neadekvačiai vertino šalies įvykius (p. 171)“, tačiau M. Tamošaitis pateisina švietimo ministro Vinco Čepinskio, kuris davė leidimus įsteigti 70 lenkiškų mokyklų, politiką. Autorius teigia, kad mokyklos buvo kuriamos ne už valstybės lėšas, tai leido Valstybės Konstitucija, be to, Vyriausybei reikėjo vykdyti įsipareigojimus, duotus Lenkų frakcijai (p. 175). Vis dėlto, vargu ar tai buvo teisingas žingsnis esant įtemptiems Lietuvos ir Lenkijos santykiams, nes Vilniaus krašte Lenkijos administracija elgėsi priešingai – uždarinėjo lietuviškas mokyklas, todėl švietimo ministro politika pagrįstai sukėlė dalies visuomenės pasipiktinimą. M. Tamošaitis rašo, kad atleistiesiems karininkams atiteko vadovaujamasis vaidmuo 1926 m. gruodžio 17 d. perversme (p. 178), tačiau atleistasis plk. Vincas Grigaliūnas-Glovackis tuo metu buvo kalėjime. Perversmą parengė slapta karininkų organizacija, įkurta 1923 metais, jos nariai buvo ne atleistieji, bet tarnaujantys karininkai plk. Vladas Skorupskis, mjr. Ignas Slapšys, kpt. Antanas Mačiuika, vyr. ltn. Juozas Matulevičius, vyr. ltn. Juozas Steponaitis[5]. Apskritai, iki šiol nėra atlikta išsamaus tyrimo apie 1926 m. gruodžio perversmą, todėl vis dar galioja sovietinės istoriografijos suformuoti stereotipai.

 

Tik pažiūrėjus į turinį iš karto užkliuvo III dalis „Lietuvos SSR Aukščiausioji Taryba 1940–1990 metais“, kurioje yra skyriai „Liaudies seimas“ (p. 209–223), „Aukščiausioji Taryba 1940–1985 metais“ (p. 223–226) bei „Aukščiausiosios Tarybos evoliucija iš fiktyvios valdžios į parlamentą 1985–1990 metais“ (p. 226–253). Vis dėlto, manytume, kad monografijoje „Lietuvos Seimo istorija“ neturėjo atsirasti tokia dalis, nes Lietuvos valstybė tuo metu neegzistavo – buvo okupuota, aneksuota ir padaryta SSRS dalimi. Be to, okupacinės valdžios įstaigos, imituojančios parlamentą, negalima lyginti su nepriklausomos valstybės Seimu. Jeigu mes čia matysime parlamentarizmo tradicijų tęstinumą, tuomet tikrai padėsime Rusijos istorikams įrodyti, kad jokios okupacijos nebuvo.

 

Galima buvo informaciją apie Liaudies Seimą pateikti skyriaus apie IV Seimą pabaigoje, siekiant parodyti, kaip SSRS panaudojo Liaudies Seimą Lietuvos okupacijai ir aneksijai įteisinti. Aukščiausios Tarybos evoliuciją 1985–1990 metais galima buvo sutrumpinti ir aprašyti įžangoje prie Atkuriamojo Seimo. L. Truska atkreipė dėmesį, kad 1989 metais Lietuvos SSR Aukščiausiajai Tarybai „didelį poveikį darė Sąjūdis, pradėjusios kurtis politinės partijos, visuomeninės partijos, apskritai visuomenė“ (p. 250). Vis dėlto autorius padarė išvadą, kad tikra tautos atstovybe ji netapo, nes buvo ne išrinkta, bet paskirta, be to, daugeliui deputatų stigo principingumo, ir tik viešumas vertė daugelį jų balsuoti už Lietuvai naudingus sprendimus (p. 253). Monografijos įvade rašoma, kad „Lietuvos SSR Aukščiausioji Taryba tebuvo parlamento fikcija: ją skyrė komunistų partija, jokios realios valdžios ji neturėjo“ (p. 7), todėl nereikėjo jos darbų gretinti su nepriklausomos Lietuvos Seimo darbais, o Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos veiklą galima būtų įvertinti atskiroje studijoje.

 

Skyriuje „Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas“, remiantis leidiniu „Nuomonės, 1989–1994“ L. Truska teigia, kad LKP tapus savarankiška „kurį laiką jos reitingai buvo netgi aukštesni už Sąjūdžio“ (p. 258), ji tapo Sąjūdžio konkurente būsimuose rinkimuose, todėl 1990 m. pradžioje „per Lietuvą nuvilnijo antikomunizmo banga“ (p. 258). L. Truska neužsimena, kad rinkimus laimėjus Sąjūdžiui, prieš jį prasidėjo komunistų valdomos žiniasklaidos puolimas, o atsiskyrusioji LKP rinko parašus, kad A. Brazauskas būtų išrinktas Aukščiausiosios Tarybos pirmininku[6]. Ar atsiskyrimas nuo SSKP buvo nuoširdus LKP noras siekti ir Lietuvos nepriklausomybės, o gal atsiskyrimą nulėmė noras išlaikyti vadovaujančias pozicijas Lietuvoje? Šiuolaikinės Lietuvos istoriografijoje kol kas mažai tyrinėta sovietinės nomenklatūros ir LKP veikla. Kastyčio Antanaičio[7], Vytauto Tininio[8] ir Albino Tamašausko darbai[9] „neatsveria“ gausiai leidžiamų sovietinės nomenklatūros atstovų atsiminimų, kuriuose jie stengiasi pateisinti savo veiklą okupacijos metais.

 

L. Truska plačiai aprašo parlamento konfliktą su žiniasklaida po 1990 m. kovo 11-osios, akcentuodamas „nedemokratiškas valdžios tendencijas“: „televizijos ėmimą“ (p. 287), konfliktą tarp Sąjūdžio Seimo ir Sąjūdžio spaudos „Respublikos“, „Atgimimo“ ir „Mažosios Lietuvos“ (p. 288), tačiau konflikto priežasčių autorius neanalizuoja. Jis rašo, kad laikraščio „Lietuvos aidas“ pavadinimas simbolizuoja „nedemokratišką tautininkų valdymą“ (p. 288), tačiau „Lietuvos aidas“ buvo pradėtas leisti 1917 metais, jame buvo išspausdintas 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas, todėl jo pavadinimą sieti tik su tautininkų valdymu negalima.

 

Autorius teigia: „Nuo pirmųjų dienų tarp Vyriausybės ir Aukščiausiosios Tarybos atsiradusią trintį lėmė jau vien tai, kad Ministrų Taryboje vyravo komunistai ar buvę komunistai, o parlamente labai įtakingi buvo dešinieji radikalai“ (p. 291), tačiau kyla klausimas, ar Kazimierą Motieką tikrai galima vadinti „dešiniuoju radikalu“. (Terminą „dešinieji radikalai“ naudoja ir autorė D. Blažytė-Baužienė, tačiau ji konkrečių pavardžių nemini.) L. Truska neišvengia subjektyvumo visur teisindamas nepriklausomos LKP veiksmus, o daugumą Aukščiausiosios Tarybos parlamentarų vadindamas „dešiniaisiais radikalais“. Straipsnyje taip pat yra netikslumų – rašoma, kad pirmieji savanoriai prisaikdinti 1991 m. sausio 11 d. Aukščiausiojoje Taryboje (p. 295), tačiau pirmoji savanorių priesaika įvyko 1990 m. lapkričio 23 d. Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, perlaidojant Nežinomo kario palaikus. Čia prisiekė apie 150 savanorių[10].

 

Objektyviai įvertinęs 1991 m. sausio 13-osios įvykius ir rugpjūčio pučą, L. Truska vėl tampa tendencingas vertindamas LDDP ir dešiniųjų partijų ir organizacijų santykius (p. 318). 1991 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl LKP/SSKP ir buvusių komunistinių organizacijų turto paėmimo“ (šiuo įstatymu perimamas LKP/SSKP, LKP ir komjaunimo turtas, o visi sandoriai, pagal kuriuos šis turtas buvo perduotas uždarosioms akcinėms bendrovėms ir kitiems asmenims, buvo pripažinti negaliojančiais) autorius vertina kaip grėsmę „nepriklausomai Lietuvos spaudai: juk daugumos laikraščių ir žurnalų steigėjas, taigi ir savininkas, buvo komunistų partija, komjaunimas, sovietų vyriausybė“ (p. 319). Šiuo atveju Vyriausybė buvo priversta nusileisti ir leido visų buvusių komunistų partijos leidinių darbuotojams perimti leidėjo bei steigėjo teises. Akivaizdu, kad, atsiskirdama nuo SSKP, LKP ne tik susikrovė politinį kapitalą, bet ir išsaugojo savo turtą ir liko išskirtinėje padėtyje, nes kitos partijos pradėjo kurtis neturėdamos jokio turto. LKP ir komjaunimo centro komiteto nariai pirmieji panaudojo komunistų partijos bei komjaunimo pinigus steigdami uždarąsias akcines bendroves ir tapdami pirmaisiais verslininkais. K. Antanaitis pateikė pavyzdį, kaip komjaunimo lyderiai organizacijos turėtas lėšas sėkmingai investavo į įvairių stambių įmonių akcijas ir sukūrė 120 įvairių firmų, taip sugebėdami pakeisti 5 milijonų rublių turto juridinę priklausomybę[11]. Skyriuje „Seimas 1992–1996 ir 1996–2000 metais“ tai patvirtino D. Blažytė-Baužienė rašydama, kad buvusi sovietinė nomenklatūra pasinaudojo privatizavimo įstatymo spragomis ir tapo stambiojo nomenklatūrinio kapitalo valdytojais (p. 339, 371). Be to, autorė teisingai nurodo, kad per visus pustrečių Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo metų per administracines struktūras realiai valstybę valdė ne Sąjūdžio, bet savarankiškosios LKP atstovai, kurie taip pat buvo laimėję 1990 m. savivaldybių rinkimus (p. 341).

 

Sąjūdis suvienijo skirtingos politinės minties žmones, kurie vėliau pradėjo burtis į skirtingas demokratines partijas. Tuo metu buvusi sovietinė nomenklatūra vadovavosi ne idėjiniais, o daugiausia pragmatiniais interesais, kurie juos buvo atvedę į komunistų partiją[12]. LKP atsiskyrimas nuo SSKP iš vienos pusės padėjo Lietuvai be didelių aukų išsivaduoti iš SSRS glėbio, tačiau sutrukdė Lietuvai perimti komunistų partijos turtą ir priimti desovietizacijos įstatymą, kuris būtų apribojęs teisę komunistų partijos nomenklatūrai kurį laiką užimti vadovaujančias pareigas Vyriausybėje bei savivaldybėse. Dėl desovietizacijos nebuvimo Lietuvoje „buksuoja“ visos reformos, pavėluotai priimtas įstatymas dėl bendradarbiavimo su KGB ir t. t.

 

Paskutiniuose dviejuose monografijos skyriuose – D. Blažytės-Baužienės „Seimas 1992–1996 ir 1996–2000 metais“ bei M. Tamošaičio „Seimas 2000–2004 ir 2004–2008 metais“ analizuojami seimų rinkimai, struktūra ir veikla. Abiejuose skyriuose, matyt, siekiant išvengti pasikartojimų, du skirtingi seimai, turėję skirtingas daugumas ir koalicijas, analizuojami kartu, todėl sunku suprasti kiekvieno Seimo veiklą ir reikšmę Lietuvos parlamentarizmo istorijai. D. Blažytės-Baužienės straipsnyje apžvelgiama Seimo struktūrų raida, pozicijos ir opozicijos, Seimo frakcijų, Seimo ir Prezidento, Seimo ir Vyriausybės santykiai, santykiai su teismais, teisėkūra, privatizacija ir ūkio reforma. Autorė objektyviai įvertino seimų veiklą, atskleidė aukštų valdininkų piktnaudžiavimus tarnybine padėtimi (Lietuvos banko valdybos pirmininko R. Visokavičiaus ir premjero A. Sleževičiaus (p. 371–373)), valdančiojo elito siekimą pasinaudoti privatizavimo įstatymo spragomis savo naudai. Autorė rašo: „Kai kurie LDDP lyderiai, eidami į rinkimus neslėpė, kad vienas pirmųjų jų darbų Seime bus legalizuoti šešėlinį kapitalą ir pasipelnyti iš privatizacijos (p. 395). Taip pat autorė nurodė, kad Lietuvos įstatymuose buvo ydingų teisinių normų pavyzdžių – senaties taikymas ekonominiams nusikaltimams, kurių nėra daugumoje demokratinių šalių (p. 389). Tai leido neskaidraus privatizavimo proceso dalyviams išvengti bausmės ir išsaugoti turtą. Autorė taip pat aptaria mokesčių įstatymus, valdymo reformą, socialinių reikalų ir darbo įstatymus, švietimo reformą, krašto apsaugos įstatymus, užsienio politiką, parlamentinės kontrolės raidą, pateikti kritiški šių seimų veiklos rezultatų vertinimai. Autorės nuomone, „LDDP valdymas 1992–1996 m. apskritai buvo palyginti sėkmingas: pavyko sumažinti politinę įtampą, politikos procesus pakreipti nuosaikesne linkme, pasiekti šiokį tokį makroekonominį stabilumą“ (p. 438), tačiau antra vertus, autorė teigia, kad „LDDP įvairiais lygiais į valdymą ir vadovavimą perkėlė nomenklatūrinius metodus“ (p. 439). Pasak autorės, šių seimų laikotarpiu valstybė sparčiai traukėsi iš ūkio reguliavimo, o privačios institucijos nespėjo tos vietos užimti, todėl susidarė „institucinis vakuumas“ (p. 445). Sparčiai kito ir visuomenės socialinė struktūra – per kelerius metus atsirado įvairaus turtingumo verslininkų sluoksnis, susiformavęs iš šešėlinio sovietmečio veikėjų, legalizavusių sukauptą turtą; valstybinių įmonių vadovų, palankiomis sąlygomis privatizavusių įmones, kuriose dirbo; asmenų, pasinaudojusių kainų skirtumais perparduodant Rusijos metalus ir kitas žaliavas (p. 447). D. Blažytė-Baužienė taikliai nupiešė neigiamą nevykusios privatizacijos ir naujojo „elito“ paniekinamo požiūrio į apiplėštą gyventojų daugumą poveikį visuomenei ir padarė išvadą, kad „Seimo ir partijų narių daugumą tedomino jų reitingai ir galimybė toliau likti valdžioje“ (p. 450), o ne visuomenės problemos.

 

M. Tamošaičio parašytame skyriuje „Seimas 2000–2004 ir 2004–2008 metais“ pateikta daugiau statistikos, išvardyti visi komitetų ir komisijų pirmininkai, aptariamas koalicijos suformavimas, Seimo ir Vyriausybės, Seimo ir Prezidento santykiai, tačiau mažiau Seimo veiklos analizės ir vertinimų.

 

Monografijos pabaigoje padarytos išvados yra reziumuojamojo pobūdžio, kai kurie apibendrinimai nėra tikslūs. Pvz., p. 498 rašoma, kad po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo „valdžioje įsitvirtinę tautininkai ir krikščionys demokratai pradėjo valstybiniu mastu smerkti demokratinio parlamento idėją ir teisinti valstybės perversmą“. Po III Seimo paleidimo 1927 m. balandžio 29 d. Ministrų kabineto posėdyje buvo svarstomas atsišaukimas į visuomenę, kuriame neigiamai įvertinti visų seimų ir Vyriausybių darbai, partijos kaltinamos „mažu tautiškumu bei valstybiškumu“, teigiama, kad Seimas nesugebėjo leisti tinkamų įstatymų ir trukdė Lietuvai, todėl Seimo rinkimų šiuo metu negalima šaukti[13]. Krikščionių demokratų ministrai L. Bistras ir P. Karvelis atsisakė pasirašyti po šiuo pareiškimu ir balandžio 30 d. įteikė Ministrui Pirmininkui A. Voldemarui atsistatydinimo raštus.

 

Nežiūrint kai kurių netikslumų, subjektyvių vertinimų ir struktūros netobulumo, monografija „Lietuvos Seimo istorija“ – pirmoji moderniųjų laikų parlamentarizmo istorijos sintezė, kuri galbūt paskatins kitus istorikus imtis išsamesnių parlamentarizmo istorijos tyrimų. Naudinga būtų ją paskaityti ir mūsų parlamentarams, kad priimdami sprendimus ar įstatymus jie jaustų atsakomybę ir prisimintų, jog jų veiksmai ir klaidos bus išanalizuoti ir įvertinti istorikų, politologų, sociologų ir kitų specialistų, kurių knygas skaitys studentai, tarp jų – parlamentarų vaikai ar vaikaičiai.

 

Nuorodos

 

 



[1] Motieka, E. Didysis Vilniaus Seimas. Vilnius, 1996.

[2] Truska, L. Steigiamasis Seimas ir jo vieta naujųjų laikų istorijoje. Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922) biografinis žodynas. Vilnius: VPU leidykla, 2006; Tamošaitis, M. I Seimas (1922–1923); Truska, L. III Seimas (1926–1927); Blažytė-Baužienė, D. II Seimas; Truska, L. IV Seimas (1936–1940). Lietuvos respublikos Seimų I (1922–1923), II (1923–1926), III (1926–1927), IV (1936–1940) narių biografinis žodynas. Vilnius: VPU leidykla, 2007.

[3] 1920 09 27 Steigiamojo Seimo LSLDP ir LVS frakcijų bloko protokolas. LMAB RS, f. 199–22, l. 49.

[4] Plačiau žr. A. Veilentienės, M. Tamošaičio, L. Truskos straipsniai. Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920–1922 metų) narių biografinis žodynas ...

[5] Jurgėla, P., Jurkus, P. Generolas Povilas Plechavičius. Bruklyn, 1978, p. 35; Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953, t. 5, Vilnius, 2005, p. 125, 182; t. 7, Vilnius, 2007, p. 98, 106, 194.

[6] Čepaitis, V. Su Sąjūdžiu už Lietuvą. Vilnius, 2007, p. 422.

[7] Antanaitis, K. Lietuviškoji sovietinė nomenklatūra. Kaunas, 1998.

[8] Tininis, V. Sniečkus. 33 metai valdžioje. Vilnius, 1995; Tininis, V. Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai. Vilnius, 1996.

[9] Tamašauskas, A. Iš Kauno universiteto ir politechnikos instituto praeities. Komunistų partinės organizacijos raidos ir veiklos apžvalga. Kaunas, 2000,

[10] Voveris, V. Trečioji savanorių karta. Vilnius, 2007, p. 28.

[11] Antanaitis, K. Lietuviškoji sovietinė nomenklatūra. Kaunas, 1998, p. 78.

[12] Tamašauskas, A. Iš Kauno universiteto ir politechnikos instituto praeities. Komunistų partinės organizacijos raidos ir veiklos apžvalga. Kaunas, 2000, p. 129.

[13] Vyriausybės pranešimas 1927 m. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 46, l. 60–61.