„Istorija“. Mokslo darbai. 78 tomas
Juozas SKIRIUS. Lietuvos Statutų tyrimai tęsiami
Spausdinti

Kazlauskienė, Rūta. Viešoji teisė Lietuvos Statutuose ir jos išliekamoji vertė šiuolaikinei Lietuvos teisinei sistemai: daktaro disertacija (Socialiniai mokslai, teisė 01 S). Vilnius: MRU Leidybos centras, 2009, 164 p.

 

 

Netiesiogiai pažymint I Statuto 480 m. jubiliejų, 2009 m. lapkričio 11 d. Mykolo Romerio universitete doktorantė Rūta Kazlauskienė apgynė socialinių mokslų teisės krypties daktaro disertaciją, skirtą Lietuvos Statutų teisės klausimų analizei. Tai neeilinis įvykis šios problematikos tyrinėjimuose. Džiugu, kad ne tik tarp istorikų, bet ir tarp teisininkų atsiranda jaunų mokslininkų, kurie imasi tikrai nelengvo darbo – tyrinėti senąjį Lietuvos laikotarpį.

 

Lietuvos teisės istorijos žinovas akademikas prof. Konstantinas Jablonskis rašė: „Svarbiausias iš rašytinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisės šaltinių yra Lietuvos Statutai. Kiti įstatymai, kad ir kaip daug jie duoda kartais žinių apie teisinę praeities santvarką, vis dėlto iš esmės tepaliečia kurią siaurą gyvenimo sritį, ne visą viešąjį ir privatųjį, kiek jis pasireiškia teisėje, gyvenimą. Statutas turėjo apimti visas teisines gyvenimo sritis. To bent iš jo norėta“[1]. Pagirtina, kad teisininkė Rūta Kazlauskienė susidomėjo ir pasuko savo tyrinėjimus Lietuvos Statutų link, ir pasuko būtent į viešąją ir privatinę teisę Statutuose. Nors šie unikalūs XVI a. teisiniai dokumentai jau du šimtmečius yra tyrinėjimo objektas, šiandienos mokslininkai teberanda ir ateityje ras savo vietą gausioje garsių ir mažiau garsių Statutų tyrinėtojų plejadoje. Juk kaip žinome, Statutai veikė LDK, o vėliau ir caro valdomoje Lietuvos teritorijoje daugiau kaip tris šimtus metų ir darė esminę įtaką žmonių tarpusavio santykiams.

 

Nežinia kada šios disertacijos pagrindu bus parengta monografija ir ar greitai platesnė visuomenė turės galimybę susipažinti su šiuo darbu, todėl, manome, tikslinga trumpai aptarti šio naujo tyrimo reikšmę Statutų istorijai. Tiesa, universitetų doktorantūrose jau yra įsigalėjusi tradicija, jog disertacija turi būti publikuojama 15–20 egzempliorių knyga, platinama ne tik tarp oponentų ir tarybos narių, bet ir perduodama didžiosioms bibliotekoms. Todėl bent po vieną egzempliorių yra tikimybė surasti Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo ir Mykolo Romerio universiteto bibliotekose.

 

Susipažinus su disertacija, išklausius jos gynimą ir senųjų laikų tyrinėtojų dr. J. Machovenkos bei dr. E. Meilaus teigiamus atsiliepimus nekyla didesnių abejonių dėl darbo mokslinio naujumo – rastas savas kampas, t. y., anot disertantės, „Lietuvos teisės doktrinoje...pirmas kompleksinis tyrimas, skirtas viešosios teisės institutų Lietuvos Statutuose problematikai“ (disertacija, p. 8). Disertacijos pirmoje dalyje „Teisės dualizmo idėja ir jos reikšmė Lietuvos Statutų teisės sistemai“ autorė pagrįstai teigia, kad LDK teisės dualizmą įsisąmonino romėnų ir kanonų teisės poveikyje; jog teisės skirstymas į viešą ir privatinę įrodo Lietuvos teisės sistemos priklausomybę Vakarų teisės tradicijai. Akcentuojamas XVI a. pradžioje atsiradęs kompromiso poreikis tarp valstybės, kurią įkūnija Didysis kunigaikštis, ir bajorų asmeninių interesų. Todėl teisės dualizmo idėja tampa itin paranki – ir Lietuvos Statutuose privatinė teisė iškyla kaip bajoro laisvės sfera, o viešajai teisei skirta nustatyti valdžios funkcionavimo ir formavimo tvarką, dichotomija „laisvas bajoras – valstybė“ sąlygojo dichotomiją „privatinė teisė – viešoji teisė“. Atkreiptas dėmesys į tai, kad riba tarp viešosios ir privatinės teisės institutų kito keičiantis ne tik socioekonominiams bei politiniams poreikiams, bet ir LDK saugumo vertybių prioritetams.

 

Antroje dalyje „Valdovo valdžios viešosios teisės institutas“ autorė aptaria Lietuvos didžiojo kunigaikščio teisinę padėtį; pateikia Valdovo pagrindinių prerogatyvų, įtvirtintų viešosios teisės normomis (patronato, užsienio politikos ir karinės) analizę. Jos dėmesys akcentuojamas į tai, kad Valdovo valdžia Lietuvos Statutuose gina viešą interesą, nes riboja savivalę ir yra išlaisvinanti, o ne ribojanti jėga, priimtinesnė negu magnatų savivalė. Tai nereiškė, kad Valdovas galėjo veikti taip kaip panorėjęs. Valdovas turėjo valdžią, nes jis buvo teisingumo garantas ir saugotojas, taigi buvo preziumuojama, kad jis turi elgtis pagal įstatymą. Disertantė, manyčiau, daro teisingą apibendrinimą, jog XVI a. „teisė iš esmės formavosi ne iš valdovo leidžiamų aktų, bet tai buvo visuomeninio konsensuso rezultatas, todėl Valdovas pakluso Lietuvos Statutų teisei, kurioje buvo įtvirtintos politinės tautos, t. y. bajorijos, teisės“ (p. 32).

 

Trečioje dalyje „Ponų Tarybos, Seimo, bajorų laisvių viešosios teisės institutai“ disertantė toliau plėtoja mintį, jog 1566 m. ir 1588 m. Lietuvos Statutų viešosios teisės normomis įtvirtinus bajorų teises aktyviai dalyvauti formuojant valstybės politiką per Seimo institutą ir išskirtinę teisę užimti pareigybes, jų rankose atsidūrė galingi politinės valdžios svertai. Tai disertantei leido prieiti prie labai svarbios išvados, jog „viešoji teisė Lietuvos Statutuose yra pasipriešinimo galimai Valdovo tironijai priemonė, tai bajoro laisvių garantas, jos tikslas – nustatyti viešosios valdžios ribas“ (p. 124). Taigi, kaip fiksuoja darbo autorė, Valdovas neturėjo valdžios monopolio valdžiai – už jo prerogatyvų ribų buvo neliečiamos šlėktos laisvės ir Lietuvos Statutai labai aiškiai apibrėžė Valdovo valdžios ribas, gerbti pavaldinių laisves reiškė ieškoti galimybių jų gynybai, įstatymiškai jas įtvirtinti ir keisti nuostatas tik esant pritarimui. Be to, autorė, atmesdama istoriografijoje dažnai eskaluojama konfrontacijos tarp Valdovo ir šlėktos atstovaujamųjų institucijų modelį, teisingai pastebi, kad jeigu Valdovas tinkamai valdė, meistriškai naudojosi savo prerogatyvomis, konsultaciniai institutai dirbo jam, o ne prieš jį.

 

Lietuvos Statutų evoliucijos analizė leido autorei ketvirtoje disertacijos dalyje „Teisėjų ir teismų viešosios teisės institutai“ pastebėti skirtumus, aptariant vykdomąją bei teisminę valdžią ir įstatymleidystę. Teismų institutų įtvirtinimas Lietuvos Statutuose buvo nulemtas viešojo intereso – tvarkos ir rimties LDK palaikymo poreikio, kurio tenkinimas negalimas be taikaus ginčų dėl teisės tarp konkuruojančių grupuočių sprendimo galimybės. 1566 m. ir 1588 m. Lietuvos Statutuose nuosekliai siekiama įdiegti instancinę teismų sistemą, įkuriant visai bajorijai bendrus griežtai luominius pirmosios instancijos teismus pavietuose, numatant galimybę jų sprendimus skųsti aukštesnei instancijai, galop sprendžiant bajorų ginčus dėl teisės ir taikant 1588 m. Lietuvos Statuto teisės normas galutiniu arbitru ir aukščiausia instancija tampa teismas, o ne vykdomosios valdžios ar kita institucija. Disertantė išvadoje teisingai formuluoja, jog „jei 1529 m. Lietuvos Statute iš esmės nėra aiškios takoskyros tarp vykdomosios ir teisminės valdžios bei tarp įstatymleidystės, šių funkcijų institucinės formos dažnai tapatinamos, tai 1566 m. ir 1588 m. Lietuvos Statutuose ryškėja pagrindinių viešosios valdžios funkcijų (įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisingumo vykdymo) bei jų institucinių formų diferencijavimo tendencija“ (p. 123). Subjektų, įgaliotų vykdyti teisingumą Valdovo vardu, nepriklausomumą Lietuvos Statutuose mėginama užtikrinti nuostata, įpareigojančia sprendžiant bylą, teisiant, kaip pastebi R. Kazlauskienė, vadovautis tik Lietuvos Statutų teisės normomis, taip pat tuo, kad bent formaliai spręsdami bylą jie yra niekam nepavaldūs.

 

Penktoje dalyje „Viešosios teisės problema šiuolaikinėje Lietuvos teisinėje sistemoje Lietuvos teisės tradicijų požiūriu“ (p. 95–122) disertacijos autorė bando įvardyti viešosios teisės problematiką šiuolaikinėje Lietuvos teisinėje sistemoje ir atkreipti dėmesį į viešosios teisės kategorijos daugiareikšmiškumą šiuolaikinėje teisės doktrinoje, atskleidžiant išliekamąją Lietuvos teisės tradicijos vertę. Autorė pastebi, kad Lietuvos Statutų teisė buvo skirta kompromisui tarp politinės tautos ir Valdovo interesų pasiekti, t. y. interesų balanso užtikrinimas – viešosios ir privatinės teisės dualizmas akcentuotas tuomet, kai buvo įvardytos bajoro laisvės. Akcentuojama mintis, jog sekant Lietuvos teisės tradicija, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos vertybės – asmens teisių ir teisėtų interesų apsauga bei gynimas ir viešasis interesas – neturėtų būti priešinamas. Aiškinant teisės normas turėtų būti taikomas asmens teisių ir teisėtų interesų bei viešojo intereso pusiausvyros principas. Tačiau tokia viešosios teisės koncepcija, anot autorės, šiuolaikinėje Lietuvos teisės doktrinoje kartais pamirštama (p. 113–114). Ši dalis ir nulėmė, kad būtų ginama socialinių mokslų teisės krypties disertacija, nors didžioji darbo dalis akivaizdžiai rodo, jog tai greičiau istorijos krypties teisės istorijos šakos tyrimas.

 

Šalia išsakytų darbo privalumų natūraliai iškyla ne vienas ginčytinas klausimas, abejonių keliantis autorės teiginys ar tiesiog neatliktas, bet privalomas mokslininkui darbas. Giliau susipažinus su disertacija peršasi nuomonė, kad tyrimo įvardinimas (disertacijos pavadinimas) yra pernelyg platus, jis objektyviai vertė autorę kai kuriuos svarbius klausimus ne tiek analizuoti, kiek aprašyti, o kai ką net ir praleisti. Pasiremiant prof. Stasio Vansevičiaus oficialiu vadovėliu „Valstybės ir teisės teorija“, skirtu teisės specialybės studentams, aiškėja, kad „Viešoji teisė reguliuoja: valstybės santvarką, jos ir jos institucijų veiklą, pilietinės visuomenės institucijas, savivaldos institucijas, teisinės sistemos pagrindus, teisėkūrą ir teisės sistemą, teisės taikymą, tarpvalstybinius santykius ir tarptautinių organizacijų principus, normas ir institucijas... Prie viešosios teisės priskirtinos tokios teisės šakos: konstitucinė, administracinė, finansų teisė, administracinis procesas ir administracinė atsakomybė, baudžiamasis procesas, tarptautinė viešoji, tarptautinė humanitarinė. Nemažai viešosios teisės institutų yra gamtos apsaugos, racionalaus gamtos išteklių naudojimo, žemės, miškų, vandens, atmosferos apsaugos teisėje“[2]. Taigi, viešoji teisė yra labai įvairi ir paliečia daug be galo svarbių teisės šakų. Visiškai suprantama, kad tai, kas profesoriaus pasakyta, yra orientuota į šių laikų viešąją teisę, bet Statutuose vienaip ar kitaip galime užtikti minėtų institucijų ar teisės šakų ištakas. Pavyzdžiui, III Statute atsiranda dėmesys gamtos apsaugai – jai skirtas 10 skyrius (18 straipsnių), o apie labai svarbų to meto turtą – ariamos žemės ir kitų žemės naudmenų apsaugą kalbama visų Statutų specialiuose skyriuose (I, 8 sk.; II, 9 sk.; III, 9 sk.). Galima būtų rasti ir daugiau pavyzdžių. Taigi, jaunoji mokslininkė ir tai turėjo aptarti darbe. Tačiau to disertacijoje nėra. Nors ji apibrėždama savo tyrimo objektą aiškiai nurodo, kad tai – „Lietuvos Statutai, moksliniai tyrinėjimai Lietuvos Statutų bei viešosios teisės klausimais“. Be to, skaitytojui dėl aiškumo reikia pasakyti, kad disertacijos viena tikslo dalis skamba taip – „pateikti Lietuvos Statutų viešosios teisės institutų analizę“ (p. 7). Atsirado tam tikra kolizija tarp autorės norų ir pasiektų rezultatų. Retoriškai galima paklausti, ar nebuvo  tikslinga įvardinti tyrimą tarkime pavadinimu „Valdymo ir teismų viešosios teisės institutai Lietuvos Statutuose“ ar panašiai. Ir tokiu būdu būtų pavykę visiškai suderinti darbo tikslo bei objekto santykį su tyrimo tekstu bei išvadomis.

 

Atrodytų, kad neturėtų kilti klausimų ir dėl pagrindinio šaltinio – Lietuvos Statutų. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio. Jeigu dėl Pirmojo Statuto (1529 m.), kurio ištirtas ir jau autentiškas tekstas yra žinomas, bei dėl Trečiojo Statuto, kurio autentiškas tekstas buvo 1588 m. publikuotas ir vėliau perspausdintas, nekyla abejonių, tai apie Antrąjį Statutą (1566 m.) viso to pasakyti negalime. Statutų tyrinėtojai labai skeptiškai atsiliepia apie II Statuto teksto publikacijas. Reikia skaitytojams priminti, kad pirmą kartą jo tekstas išspausdintas 1855 m. pagal vėlyvą (XVII a.) Rumiancevo nuorašą. Būtina pasakyti ir tai, kad neapdairūs Statuto leidėjai padvigubino skaičių klaidų, kurių buvo padaręs rankraščio perrašytojas. O 1900 m. Krokuvoje F. Piekosinskis išleido šio Statuto spėjamą tekstą lotynų ir lenkų kalbomis. Anot tyrinėtojo Vytauto Raudeliūno, lotyniškasis tekstas buvo vertingesnis, nes jis padėjo teisingiau suprasti originalų tekstą, kuris neišliko. Lenkiškasis tekstas turi daug perrašymo klaidų ir praleidimų, kurie labai sumenkina jo mokslinę vertę[3]. Tiesa, disertacijos autorė nurodo, kad ji naudojosi ir Minske baltarusių kalba 2003 m. išleistu II Statutu. Bet jis, anot teisės istoriko dr. Dariaus Vilimo, tai 1855 m. leidinio vertimas su tam tikrais, neesminiais komentarais. Tą patį galime pasakyti ir apie 2003 m. Odesoje ukrainiečių kalba išleistą II Statutą. Šie abu leidimai moksline prasme nėra žingsnis į priekį. Taigi, II Statuto pirminis tekstas dar nėra paskelbtas. Nežiūrint to, mokslas nestovi vietoje. Pirmiausia vis užtinkama naujų jo nuorašų (jeigu, remiantis V. Raudeliūno duomenimis, 1966 m. buvo žinomi Statuto 24 rankraštiniai nuorašai, tai 2004 m., dr. Aldonos Vasiliauskienės duomenimis, jau buvo žinoma apie 40 rankraštinių nuorašų)[4]. Taigi, Statutų tyrinėtojas privalėtų susipažinti ir su svarbiausiais II Statuto nuorašais, kur taip pat yra papildymų viešosios teisės klausimais iki III Statuto paskelbimo. Be to, teisės istorikams yra žinoma, kad V. Raudeliūnas ieškojo ir tyrinėjo II Statuto nuorašus ir jų pagrindu pamėgino atkurti ir parengti II Statuto tekstą, t. y. priartėti prie originalaus teksto. Deja, jo publikuoti V. Raudeliūnui taip ir nepavyko, sutrukdė netikėta mirtis (taip atsitiko ir su Jonės Deveikės-Navikienės išverstu ir parengtu II Statuto rankraščiu). Bet rankraštis liko jo asmeniniame archyve, kurį įsigijo vilnietis advokatas Zenonas Kerutis. Jis būtų tikrai leidęs disertantei pasinaudoti rankraščiu. Ir taip disertacija būtų labiau sustiprinta autentiškesnio šaltinio medžiaga. O tai labai svarbu, neatsitiktinai teisės istorijos tyrinėtojas prof. Konstantinas Avižonis rašė: „Viešosios ir privatinės teisės srityje II Lietuvos Statute buvo sukurtos tokios teisinės normos, kurios liudijo to meto teoretinės juridinės ir praktinės įstatymdavystės tobulumą ir aukštumą ne tik Lietuvoje, bet ir Vakarų Europoje. II Lietuvos Statutas – Šis Lietuvos įstatymų kodeksas, dėl to ir užėmė žymią vietą to meto įstatymų rinkiniuose. Tai buvo to meto moderniškas teoretinės teisės mokslo ir praktinės įstamdavystės bei kodifikacijos kūrinys, kuriuo būtų galėjusi didžiuotis ir kiekviena Vakarų Europos valstybė“[5].

 

Formuluodama vieną iš keturių savo tyrimo uždavinių – „remiantis teisės, istorijos ir kitų mokslų pasiekimais kompleksiškai išanalizuoti viešosios teisės institutus Lietuvos Statutuose“ – darbo autorė labai teisingai pastebi tyrimo istoriografinį aspektą. Tačiau disertacijoje kaip tik ir pasigendama aiškesnio šio aspekto fiksavimo. Autorė galėjo pateikti diskusiją su Statutų tyrinėtojais, pavyzdžiui, su Konstantinu Avižoniu, Lenkijos teisės istoriku Juliušu Bardachu[6] ir ypač su Stasiu Vansevičiumi, kuris savo knygoje „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybiniai-teisiniai institutai: pagal 1529, 1566 ir 1588 m. Lietuvos Statutus“[7] dažnai kaip ir disertantė aptaria tuos pačius Statutų skyrius ir straipsnius apie Valdovą, Seimą, Ponų tarybą, teismus. Taigi, R. Kazlauskienė puikiai galėjo tuo pasinaudoti ir taip pagilinti ankstesnių tyrinėtojų įžvalgas bei aiškiau parodyti savo įnašą į Statutų tyrimus. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad disertantė darbe linkusi apsiriboti abstrakčia diskusija fiksuodama: „tyrinėtojams būdingas...“ (p. 53, 64), „negatyvus požiūris tyrinėjant...“ (p. 61), „dažnai teigiama...“ (p. 61) ir pan. Reikėjo konkrečiai įvardinti tuos tyrinėtojus, kuriuos disertantė turi omenyje, su kuriais sutinka ir kurių teiginiai bei vertinimai yra jai nepriimtini. Kiekvienam tyrimui istoriografinis aspektas suteikia ne tik mokslinio gilumo, bet ir atskleidžia tyrinėtojo erudicijos žavesį.

 

Atidesnis skaitytojas gali pasigesti aiškaus disertacijos chronologijos ribų apibrėžtumo. Tai būtina kiekvieno tiriamojo darbo įvado dalis. Nors atrodytų, kad ir taip viskas aišku, bet didesnio chronologinio aiškumo reikalauja vien jau tas faktas, jog III Statutas su papildymais veikė iki Žečpospolitos sunaikinimo XVIII a. pabaigoje (jau nekalbant apie tai, kad be kai kurių dalių – apie valdovą, valstybę ir pan. Statutas veikė iki pat 1840 m.). Bet kas gali užduoti darbo autorei klausimą – Kokia Lietuvos viešoji teisė XVII ar XVIII amžiuose remiantis Statutu? Ir jie bus teisūs, nes jie argumentuos darbo pavadinimu, tikslu, uždaviniais bei ne kartą autorės akcentuojama „Lietuvos teisės tradicija“.

 

Skaitytojui, ypač profesionaliam istorikui, gali sukelti abejonių disertacijos minėtos V dalies „Viešosios teisės problema šiuolaikinėje Lietuvos teisinėje sistemoje Lietuvos teisės tradicijų požiūriu“ tikslingumas; netgi drįsčiau teigti, jog jaučiamas šios dalies pritemptumas (tiesa, gynimo metu dalis tarybos narių teisininkų šią dalį įvertino teigiamai). Labiau įsigilinus į šią dalį atrodo, kad darbo autorė pati pakliuvo į sudėtingus ir plačios apimties viešosios teisės spąstus. Ji priversta apžvelgti tai, kas jau yra padaryta, t. y. išleistos teorinės sintezės (labiau orientuotos į mokymo priemones) šiandieninėje konstitucinėje, civilinėje, administracinėje, darbo ir kitoje teisėje, bei nurodyti Lietuvos Respublikos teisės norminius aktus. Tiesiog tenai ji ieško viešosios teisės kategorijos atspindžio (o disertantei būtų žymiai lengviau ir paprasčiau, jei disertacijos temos įvardinimas būtų iš esmės susiaurintas). Tačiau fiksuoti šiuolaikinės teisės vertybių perimamumą iš Statutų teisės disertantei sekasi sunkiai, nors vienas iš jos uždavinių – „Lietuvos teisės tradicijos išliekamoji vertė“ (p. 7). Istorikų tyrimuose tai reiškia praeities ryšį su dabartimi. Autorė teisingai sako, kad „LDK teisės patirtis gali nurodyti vertybinius orientyrus, aiškinant viešosios teisės prigimtį ir paskirtį, reikšmingus ir šiuolaikinei Lietuvos teisinei sistemai, įvardyti tai, kas turi išliekamąją vertę iki šių dienų“ (p. 112). Šiandien mes turime Prezidento instituciją, Seimą, teismus ir jų instancijas, Lietuvos piliečius su jų teisėmis ir pareigomis. Gal buvo tikslinga aptarti ir pastebėti jų ryšį ir išliekamąją teisinės tradicijos vertę? Tačiau darbe to neįžvelgiame. Ši V dalis, vaizdžiau kalbant, anot filosofo I.Kanto, atrodo kaip „daiktas savyje“. Todėl ir peršasi klausimas: Gal visiškai ir netikslinga tokia dalis? Gal vis dėlto filosofas, Lietuvos akademijos narys-korespondentas prof. Arvydas Šliogeris buvo teisus, nors gana drastiškai sakydamas, kad „net garsusis Lietuvos Statutas – ką jis reiškė 1918 m. atsiradusiai Lietuvos respublikai ar dabartinei Lietuvos valstybei? Nieko, kas turėtų bent menkiausią reikšmę politinei ar net teisinei praktikai! Tai buvo ir yra tik istorinė mumija“[8].

 

Disertacijoje galima pastebėti ir daugiau diskutuotinų klausimų. Pavyzdžiui, 49 puslapyje autorė teigia, jog „Lietuvos Statutai labai aiškiai apibrėžė Valdžios ribas“ ir, pasiremdama atitinkamais Statutų skyriais ir straipsniais, kalba apie bajorijos laisves ir privilegijas. Tačiau kiek pasistūmėjo Valdovo valdžios ribų plėtimas ar siaurėjimas statutiniu laikotarpiu, iš disertantės svarstymų nepaaiškėja. Tuo tarpu ankstesni tyrinėtojai gana vieningai kalba apie Valdovo įtakos silpnėjimą. Mat Ponų taryba siekė daugiau valdžios, bet nenorėjo atsisakyti Valdovo kaip simbolio (tai tradicinė pagarba). Čia, kaip man regis, ir yra šio klausimo Statutų problema – išbalansuoti taip, kad niekas nesijaustų akivaizdžiai praradęs arba laimėjęs daugiau. Tiesa, 36 puslapyje autorė lyg ir užsimena, jog „1566 m. ir 1588 m. Lietuvos Statutai atspindi dėsningą tolesnį viešosios valdžios funkcijų skaidymąsi, tolesnę santykių tarp Valdovo ir reprezentacinių institutų raidą“. Kiek tai vis dėlto teisiškai fiksuoja Statutai? Ar tenai autorė mato teisinius svertus, kurie riboja valdovo valdžią? Klausimas taip ir lieka atviras.

 

Disertantė, remdamasi 1588 m. Statuto 3 skyriaus 3 straipsniu, kuris nustato LDK politikos kryptis saugoti taiką tarp pavaldinių, priklausančių skirtingoms krikščionių konfesijoms, teigia, jog tai „nauja teisės norma... vertinama kaip privilegijų teikimo ir diskriminacijos religijos pagrindu apribojimas“ (p. 50). Bet jeigu žvilgtelėsime į I Statuto 3 sk. 7 straipsnį, pamatysime valdovo pažadą „visai šlėktijai, kunigaikščiams ir vėliavininkams ponams, ir visiems paprastiems bajorams, ir miestiečiams bei jų žmonėms“ išsaugoti turimas laisves ir teises. Ar už žodžių „visai“ ir „visiems“ neslypi tai, kad valdovas kalba apie bajorą ir kataliką, ir stačiatikį? Gal kartais autorės minima nauja teisės norma jau netiesiogiai buvo fiksuojama ir I Statute?

 

R. Kazlauskienė disertacijos 63 puslapyje teigia, kad „1566 m. ir 1588 m. Lietuvos Statutuose aiškiai apibrėžiama pavietų seimelių veikla“, kuri „dažnai stiprino Valdovo valdžią„. Tai labai svarbus pastebėjimas, tik gaila, kad autorė plačiau neanalizuoja šio šlėktos korporatyvinio instituto kaip viešosios teisės institucijos veiklos.

 

Autorė gana plačiai aptaria Valdovo, Ponų tarybos, Seimo, bajorų laisvių, teismų institutus, todėl būtų buvę tikslinga formuluoti šioms institucijoms skirtas atskiras išvadas, kurios skaitytojui aiškiau ir konkrečiau atskleistų įteisintą viešosios valdžios institucijų vietą, įtakos lygį ir valdžios ribas. Šiuo atveju išvadose yra puikiai apibendrinta Valdovo institucija, kuri galėjo tapti pavyzdžiu suformuluotoms atskiroms išvadoms apie kitus institutus.

 

Disertacijos įvade pastebėtas per daug apibendrintas ir kartu nelabai tiksliai formuluojamas teiginys, kad „Lietuvoje 1940–1989 m. teisės sistema formuota neigiant teisės skirstymą į viešąją ir privatinę...“ (p. 6). Autorė, suprantama, daugiausia dėmesio kreipė į socialistinės teisės doktrinas. Tačiau buvo, tiesa, trumpas, Lietuvos laikinosios Juozo Ambrazevičiaus vadovaujamos vyriausybės laikotarpis 1941 m. (birželis–liepa) ir nacių okupacijos 1941–1944 m. laikotarpis, kurių metu egzistuoja privatinė teisė. Net 1940 m. rugpjūčio 25 d. Lietuvos TSR Konstitucijoje buvo fiksuotas privataus ūkio ir smulkiosios prekių gamybos buvimas.

 

Tenka apgailestauti, kad autorės panaudotos mokslinės literatūros sąraše (p. 152–162) vietos neatsirado II Statuto žinomų tyrinėtojų Vytauto Raudeliūno ir Aldonos Vasiliauskienės darbams. O jos pasiteisinimą, kad šių darbų tiesiogiai savo tyrimuose nenaudojo ir todėl netraukė į sąrašus, tenka vertinti kaip silpną profesionalumą. Tuo tarpu net teisės atskirų dalykų akademiniai vadovėliai sąraše yra fiksuojami kaip moksliniai leidiniai. Be to, ir pats šaltinių ir literatūros sąrašas yra sudarytas ne pagal reikalavimus. Sąrašas sudaromas: pirmiausia leidiniai pagal abėcėlę lotynišku šriftu, o po to – leidiniai slavišku šriftu, bet nemaišant juos abėcėlės tvarka. Ir sąraše pastebėta kai kurių netikslumų – pavyzdžiui, autorė remiasi periodiniu leidiniu „Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai“ (p. 31, 158, 161), bet nenurodo serijos. Mat minėti darbai ėjo keliomis serijomis: Serija A, Serija B ir Serija C. Galima būtų padaryti pastaba ir dėl disertacijos 32 puslapyje autorės panaudotos LDK kanclerio Leono Sapiegos testamente fiksuotos priesakos savo sūnui iš seno lenkiško leidinio. Mat minėtas testamentas jau yra išverstas į lietuvių kalbą prof. Stanislovo Lazutkos knygoje „Leonas Sapiega“[9]. Autorė čia galėjo rasti tikslesnį vertimą.

 

Autorė darbe, remdamasi statutų medžiaga, plačiai vartoja nelietuvišką sąvoką „artikulas“, vietoje jo vis dėlto reikėtų vartoti vertinį „straipsnis“. Be to, pasitaiko korektūros klaidų.

 

Reikia tikėtis, kad autorė, rengdama disertacijos pagrindu monografiją, dar patobulins tekstą atsižvelgdama į oponentų ir tarybos narių pastebėjimus ir pasiūlymus. Būtų gaila, kad R. Kazlauskienė mokslininkės karjerą užbaigtų apgynusi disertaciją, kaip jau yra padaręs ne vienas jaunas tyrinėtojas.

 

Nuorodos

 

 



[1] Jablonskis, K. Istorija ir jos šaltiniai. Vilnius, 1979, p. 201.

[2] Vansevičius, S. Valstybės ir teisės teorija. Vilnius, 2000, p. 160.

[3] Raudeliūnas, V. Antrojo Lietuvos Statuto leidimai. Lietuvos TSR Aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Teisė, 1973, t. 12, p. 14–16.

[4] Паядайте-Васiляускене, А. В. Кириличнi списки другого Литовського статуту: палеoграфiя, хронологiя, кодикологiя. Львiв, 2004, с. 140.

[5] Avižonis, K. Rinktiniai raštai. Roma, 1978, t. 2, p. 73.

[6] Bardach, J. O dawnej i niedawnej Litwie. Poznan, 1988, s. 9–71.

[7] Vansevičius, S. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybiniai-teisiniai institutai: pagal 1529, 1566 ir 1588 m. Lietuvos Statutus. Vilnius, 1981.

[8] Pirmasis Lietuvos Statutas (1529 m.). Vilnius, 2001, p. 8.

[9] Lazutka, S. Leonas Sapiega (gyvenimas, valstybinė veikla, politinės ir filosofinės pažiūros). Vilnius, 1998, p. 132–141.