„Istorija“. Mokslo darbai. 78 tomas
Regina TAMULAITIENĖ. Sporto istorinė raida
Spausdinti

Anotacija. Straipsnyje analizuojamos 2000–2010 metų sporto tematikos radijo laidos kaip kokybiniai duomenų analizės vienetai (angl. unit of anglysis). Tyrimo pagrindą sudaro probleminiai klausimai: koks radijo transliacijų sporto istorijos tematika turinys, kokie nauji kūno kultūros ir sporto istorijos aspektai ir faktai analizuojami, kokia jų interpretacija ir vertinimas. Tyrimo tikslas – išnagrinėti kūno kultūros ir sporto istorijos tematikos radijo „Свобода“ („Laisvė“) laidas „Документы прошлого“ („Praeities dokumentai“). Tyrime naudota mišrioji tikslinė atranka, tyrimas apėmė radijo laidas, archyvų šaltinius, diskusijų vedėjus, dalyvius ir klausytojus – per 170 vienetų. Kokybinė radijo laidų turinio analizė atlikta pagal K. Kotono (K. Cotton, 2007) metodiką, pasitelkus istorinį-chronologinį analizės metodą. Radijo laidos sporto tematika yra reikšmingas kūno kultūros ir sporto istorijos tyrimo šaltinis, padedantis tikslinti, išryškinti ir sukonkretinti istorinių sporto procesų ir įvykių detales, nustatyti jų prasmę, svarbą ir reikšmę visuomenės politinėje ir sociokultūrinėje raidoje. Radijo laidų diskurso analizės įvairiapusiškumas rodo visuomeninę sporto vaidmens kaitą, jo organizavimo ir vadovavimo specifiką, kompleksiškumą ir hierarchiškumą istorinio proceso kultūrinių, socialinių ir politinių aplinkybių sąveikoje.

 

Prasminiai žodžiai: sportas, kūno kultūros ir sporto istorija, turinio analizė.

 

Abstract. The article investigates sport radio programmes as units of analysis of qualitative data in 2000–2010. The research is based on the following problematic questions: what is the content of the radio programmes on sport history?; what new aspects and facts of the history of physical education and sport are analyzed?; what is their interpretation and evaluation? The aim of the research is to analyze the programmes Документы прошлого on the history of physical education and sport broadcasts on the radio Свобода. The mixed objective selection was used in the research; radio programmes, archival sources, presenters, participants and listeners of discussions – more than 170 units made up the research sample. The qualitative analysis of the content of the radio programmes was performed according to Cotton’s (2007) methodology, involving the method of the historical-chronological analysis. Radio programmes on sport are a significant source of the research of the history of physical education and sport which helps to correct, highlight and concretize the details of historical sport processes and events, to determine their essence, importance and meaning in the society’s political and socio-cultural development. The variety of the analyses of radio programmes discourse proves changes in the role of sport, its peculiarities, complexity and hierarchy of its organization and management in the interaction of cultural, social and political circumstances of the historical process.

 

Key words: sport, history of physical education and sport, content analysis.

 

 

Įvadas

 

Lietuvos sporto padėtis visuomenėje sovietinės okupacijos metais buvo kiek kitokia negu Europos vakaruose. Sovietų Sąjungoje sportą bandyta paversti masiniu reiškiniu, jis buvo ne siūlomas, o tiesiog brukamas. Profesionalusis sportas Sovietų Sąjungoje nebuvo ryškiai atskirtas nuo antropocentrinės sporto krypties, t. y. kūno kultūros arba sporto, skirto visiems. Kita vertus, tai lėmė aktyvų visuomenės dalyvavimą sportinėje veikloje. Tuo tarpu Vakarų Europos šalyse jau nuo XX a. šeštojo dešimtmečio vidurio ėmė plisti sąjūdis „Sportas visiems“[1]. Šis terminas 1966 m. Europos Tarybos (ET) pirmą kartą buvo pavartotas kaip sporto programos apibrėžimas. 1976 m. ET išleido Europos sporto visiems teisių suteikimo raštą, kuriame buvo patvirtinta, kad kiekvienas asmuo turi teisę dalyvauti sporte, ir kad sporto rėmimas bus skatinamas kaip svarbus žmogiškumo faktorius. Sąjūdis „Sportas visiems“ remiasi savanoriška žmonių sportine veikla. Jo atsiradimą paskatino visuomenės sporto reikšmės įvertinimas bei konkurencinės sporto klubų ir federacijų sąlygos. Pastarosios negalėjo egzistuoti sovietinėje santvarkoje, todėl Lietuvoje šis sąjūdis prasidėjo žymiai vėliau ir pasireiškė sporto klubų skaičiaus augimu, sveikos gyvensenos sąjūdžio populiarėjimu, neįgaliųjų sporto plėtra ir t. t. Pagrindiniai „Sporto visiems“ uždaviniai: judėjimo aktyvumo propagavimas ir praktinis įgyvendinimas, aktyvaus ilgaamžiškumo pratęsimas, sveikos gyvensenos mokymas ir realizavimas. Sporto įtakos visuomenėje didėjimą garsus olandų politologas ir sociologas B. Krumas (B. Crum)[2] 1991 m. pavadino visuomenės sportiškėjimu (sportifikacion of society). Išsivadavus iš sovietų okupacinio jungo, nuo 1991 m., kai buvo įsteigta asociacija „Sportas visiems“[3], ši tendencija ryški ir Lietuvoje. Tarptautinės „Sportas visiems“ organizacijos (TAFISA) kongrese Lietuvai buvo suteikta teisė surengti 2012 m. pasaulio neolimpinių sporto šakų žaidynes, jų sostine tapo Šiauliai.

 

Reikšminga sporto raidos kryptis – rezultatų siekimas. Ši kryptis vadinama profesionaliuoju arba didžiuoju sportu, kuris yra svarbus bendrosios kultūros komponentas – tai sudėtinga sportuojančio asmens fizinių, intelektualinių ir psichinių galių išraiška siekiant jas priderinti prie sporto šakos reikalavimų, ir yra artimai susijusi su bendru visuomenės polinkiu į pergales bei konkurenciją postmodernizmo vertybių sistemoje. Valstybę reprezentuoja bei skatina nacionalinę savimonę ir užima svarbią vietą visuomenės gyvenime ne tik mėgėjiškas sportas, kuris itin svarbus žmonių sveikatai, funkcinėms galimybėms ir fiziniam pajėgumui bei kūrybingumui, bet labiausiai – didysis sportas, kurio kulminacija yra Olimpinės Žaidynės (OŽ). Šios dvi – rezultatų siekimo ir sporto visiems – sampratos kryptys įsikūnija ir funkcionuoja daugelio šalių sociokultūrinėje raidoje.

 

Sporto, kaip ir bet kurios svarbios kultūrinės veiklos plėtotė įvairiais raidos laikotarpiais šiandien iš naujo reikalauja atidžios analizės ir interpretacijos, vis labiau tampa aktuali pažinimui, kuriam naujas galimybes suteikia radijo „Свобода“ („Laisvė“) laidų „Документы прошлого“ („Praeities dokumentai“) studijos. Šiame straipsnyje, panaudojant mokslinę-teorinę sampratą, atliktas empirinis tyrimas – 2000–2010 radijo „Свобода“ laidų „Документы прошлого“ turinio, kaip istorijos šaltinio, analizė, kai į bendrą visumą jungiami laidose pateikti dokumentai, atsiminimai, dialogai, pasakojimai, atspindintys kūno kultūros ir sporto istorinės atminties elementus bei jų interpretacijas, kurie dabar nėra praradę aktualumo, papildo ir konkretina kūno kultūros ir sporto istoriją. Tyrimo pagrindą sudaro probleminiai klausimai: koks radijo transliacijų sporto istorijos klausimais turinys, kokie nauji kūno kultūros ir sporto istorijos aspektai analizuojami, kokia jų interpretacija ir vertinimas postsocializmo studijų kontekste. Tyrimo objektas – sporto kaip reiškinio istorinė analizė radijo „Свобода“ laidose „Документы прошлого“. Tyrimo tikslasišanalizuoti radijo „Свобода“ laidas „Документы прошлого“ kūno kultūros ir sporto istorijos tematika. Tyrime naudoti šie metodai: mokslinės literatūros, dokumentų ir šaltinių studija ir analizė; naratyvinis (angl. narative) tyrimas; kokybinė turinio analizė (angl. classic content analysis) – radijo laidų tekstų sisteminimas, klasifikavimas ir apibendrinimas, diskurso prasminė-interpretacinė analizė. Siekiant įgyvendinti tyrimo tikslą buvo naudojama mokslinė literatūra, teikianti informacijos apie dabarties istorijos mokslo paradigmas[4], mokslinės publikacijos kūno kultūros ir sporto istorijos tematika[5], turinio analizė atlikta pagal metodiką[6], kuri leido papildyti įvairių kūno kultūros ir sporto istorijos tarpsnių charakteristiką, išskirti jų bruožus ir ypatybes. Lietuvos istoriografijoje šis klausimas atskirai nėra nagrinėtas. Laidų turinys olimpinio sporto bei sporto ir politikos sąsajų aspektu išsamiai analizuotas L. Grajausko ir R. Tamulaitienės straipsnyje[7], todėl šiame straipsnyje plačiau nėra aptariamas. Tyrimo imtį sudarė transliuotos radijo laidos (16), jose pateikti archyvų šaltiniai (57), diskurso vedėjai, dalyviai ir klausytojai (59).

 

Radijo „Свобода“ laidų „Документы прошлого“ sporto tematika turinio analizė

 

XXI a. 1-me dešimtmetyje transliuotų radijo „Свобода“ laidų „Документы прошлого“ kūno kultūros ir sporto istorijos tematiką ir turinį rodo 1 lentelė. Laidų turinio struktūra, vertinimo ir interpretavimo analizė, jos pagrindimas archyviniais dokumentais, diskurso dalyvių vertybinės nuostatos padeda giliau pažinti sporto realybės situaciją praeityje, požiūrio į ją pokyčius dabartyje bei ateities lūkesčius. Kūno kultūros ir sporto procesų pokyčių kritinė analizė apima 1908–2010 m. chronologines ribas. Daugumoje transliuotų laidų pateikiami įvairių laikotarpių Rusijos Federacijos valstybinio archyvo dokumentai, laidos atspindi dalyvių nuostatas, požiūrį, interpretaciją, vertinimą, sporto šakų populiarumą, kaitą, organizacinę ir sportinę veiklą vykdžiusių asmenų santykį su kūno kultūros ir sporto istoriniais faktais ir procesais. Turinio požiūriu laidų tematika gana įvairiapusė, daugelyje jų gausu pirminių archyvinių šaltinių ar dokumentų ištraukų, pasakojimų, dialogų, interviu su sporto istorikais, treneriais, sporto darbuotojais, žurnalistais, klausytojais, atskleidžiama sporto šakų plėtojimo istorija, nustatomi ir vertinami asmenys, veikę sporto istorinį procesą. Visas radijo „Свобода“ laidas „Документы прошлого“ kūno kultūros ir sporto istorijos tematika galima suskirstyti į sudedamąsias dalis: sporto ir politikos santykio problematika, socialiniai-kultūriniai, finansiniai-ekonominiai sporto raidos aspektai, olimpinis sportas. Transliuotas laidas galima grupuoti ir pagal laikotarpio specifiškumą: carinės Rusijos sportas, sovietmečio sporto bruožai, posovietinio sporto ypatybės.

 


1 lentelė

 

Radijo laidų kūno kultūros ir sporto tematika ir turinys

Laidos pavadinimas

Glaustas laidos turinys

Sporto šaka ir aptartų asmenų skaičius

Prie tarybinio sporto ištakų

Sovietinio sporto ištakų 1923–1930 m. analizė. „Dinamo“ sporto draugijos įkūrimas, jos veiklos kryptys.

Slidinėjimas, futbolas, čiuožimas, gimnastika, triatlonas, lengvoji atletika, irklavimas (12).

Iš tarybinio sporto istorijos: 1920–1930 m. dokumentai.

„Dinamo“ sporto draugijos darbuotojų prašymai, saugumo tarnybos dokumentai. Sportininkų represijos.

Lengvoji atletika, futbolas, šaudymas, sunkioji atletika (42).

Futbolas ir valdžia TSRS

1940–1941 m. „Torpedo“ futbolo komandos pareiškimas.

Futbolas (6).

Prašymai J. V. Stalinui

Dėl žymių sportininkų arešto 1942 m.

Futbolas (7).

Sporto šimtmetis

Rusijos ir SSRS sporto istorija. Aleksandro Nilino knygos pristatymas.

Futbolas, prancūziškos imtynės, aviacija, boksas, tenisas, žirgų sportas, dviračiai, povandeninis plaukimas, lengvoji atletika, ledo ritulys, sunkioji atletika, ritulys su kamuoliu, šachmatai, dailusis čiuožimas, krepšinis (57).

Futbolas ir politika

Sportas ir politika SSRS. SSKP CK kūno kultūros ir sporto sektoriaus veikla.

Futbolas, ledo ritulys, dailusis čiuožimas (27).

Tarybinių atletų pasirodymas 1952 m. OŽ

Dokumentai apie dalyvavimą OŽ. Vladimiro Semičastnovo atsiminimai.

Futbolas (28).

1952 m. sporto žaidynės

Pasirengimas olimpiniam sporto sezonui.

Futbolas (4).

Papulkininkio N. Muravjovo 1952 m. raštas

Dėl futbolo komandos CDSA.

Futbolas (17).

Iš Olimpinių žaidynių istorijos

Atsiminimai apie Amsterdamo OŽ (1928).

Futbolas, lengvoji atletika, tenisas, gimnastika, plaukimas, irklavimas, maratonas (10).

Olimpiada – 64

Slapti SSRS pasiuntinio Japonijoje dokumentai.

Irklavimas, lengvoji atletika, čiuožimas (3).

Olimpiniai TSRS KGB dokumentai

1980 m. Maskvos OŽ boikoto priežastys.

Krepšinis, futbolas, plaukimas (7).

Olimpiadų ceremonijos prieš 100 metų ir šiandien

1908 m. OŽ, pirmieji Rusijos olimpiniai čempionai.

Lengvoji atletika, imtynės, dviračiai, dailusis čiuožimas, sunkioji atletika (11).

Nuo Elados iki Kinijos: sunkus olimpinės ugnies kelias

Pokalbis su poetu ir vertėju Vladimiru Gondelsmanu – OŽ boikoto istorija.

Šaudymas iš lanko, imtynės,  disko metimas, ieties metimas (19)

Ar galima atskirti olimpiadą nuo politikos?

Pokalbis su Olimpinių žaidynių istoriku Džonu Chobermanu.

Paminėtų šakų nėra (4).

Kaip olimpiečiai nugalėdavo prieš pusę amžiaus

Sovietų Sąjungos sportininkų startai pirmosiose žiemos OŽ (1956 vasaris) Italijoje. Sporto istorikas Jurijus Teperis.

Slidinėjimas, dailusis čiuožimas, čiuožimas, šuoliai, dvikovė, ledo ritulys, kalnų slidinėjimas (9).

Vakarų ir Rytų istorijos

Radijo „Свобода“ korespondentės Vilniuje interviu su Modestu Paulausku, Žydrūnu Savicku, Jurgiu Kairiu.

Krepšinis, galiūnų sportas, lengvoji atletika, boksas, kultūrizmas, sunkumų kilnojimas, aviacinė akrobatika (7).

Santykinai didžiausias dėmesys radijo laidose skiriamas sovietinio kūno kultūros ir sporto istorinės raidos analizei. Jose nagrinėjami sovietinio sporto ištakų, masinio sporto kūrimo pagrindai, pristatomi gausūs archyviniai dokumentai, analizuojami išoriniai bei vidiniai sporto organizacijų ir draugijų kūrimo ir veiklos aspektai, sportininkų rengimo planai ir praktika. Sovietmečio radijo laidas sporto tematika galima suskirstyti į smulkesnius istorinės raidos periodus, kurie atitinkamai veikė šios srities pokyčius.

 

Sporto kaip reiškinio deformacija sovietmečiu

 

Ankstyvojo sovietmečio sporto kūrimo periodo pradinis etapas, apimantis 1920–1953-ųjų laikotarpį, analizuotas laidoje „Prie tarybinio sporto ištakų“[8]. Remiantis sovietinio sporto sistemos pagrindu kuriamų sporto draugijų ir organizacijų dokumentų analize, kartu politiniu lygiu diskutuota ir ginčytasi dėl to, koks sportas reikalingas SSRS. Gausūs archyvo šaltinių tekstai, laidos dalyvių požiūris aktualizavo ir rekonstravo laikotarpio sporto pobūdžio, organizavimo ir valdymo sistemos kūrimo svarbą, išryškino svarbiausius sovietinio kūno kultūros ir sporto bruožus: masiško pasirengimo tėvynės gynybai, sporto politizacijos, propagandos priemonė. Gynybinį sporto pobūdį pradiniame sovietmečio periode akivaizdžiai parodo laida, kurioje analizuota vienos pirmųjų, 1923 m. pavasarį įkurtos „Dinamo“ sporto draugijos (vadovas N. Jagoda) raštas[9] kariuomenės dalių vadams; jis iškėlė „fizinio ugdymo naudą, nesusietą su karine rikiuote, bet vykdomą „Dinamo“ proletarinės sporto draugijos, nurodė vykdyti fizinį rengimą sporto klubuose“. Laidos dalyvių diskurse išryškėja nuostaba dėl to, kad grynai dėl saugumo sporto draugija „Dinamo“ dokumentuose įvardijama kaip „proletarinė“, dėl jos socialinės bazės, politiškai nepatikimų elementų dalyvavimo jos veikloje. Šios draugijos struktūros priešpriešą rodo dokumento tekstas: „priimti pagal griežtai ribotą atranką. Plačiai populiarinti „Dinamo“ draugijos idėjas“[10]. Istorijos šaltiniai iliustruoja ir paaiškina sovietinio sporto kūrimo pagrindus, akcentuoja jo skirtumus nuo carinės Rusijos sportinės veiklos, vykdytos būreliuose, kai fizinis lavinimas, fizinė kultūra buvo atskirta nuo sporto[11]. Sovietinio sporto raidos pradžioje abi sąvokos „fizinė kultūra“ ir „sportas“ sujungtos, suplaktos į vieną. Sovietinė „Dinamo“ sporto draugija, kaip ir kitos, kuriama dviem kryptimis. Viena – sporto kryptis, jai atstovavo „Dinamo“ futbolo komanda, kita – karinis-sportinis darbas, fizinis rengimas, skirtas armijos kariams. Laidos dalyvio V. Vinokurovo teigimu, įvardinant „Dinamo“ kaip „proletarinę draugiją“, vartota melaginga formuluotė, jos dalyvių socialinė sudėtis ribota. Sovietinio sporto kryptis ir pobūdį ryškiai atskleidžia 1923 m. balandžio 12 d. dokumento ištrauka: „dabar, ryšium su pilietinio karo pabaiga, karinės žinybos šį darbą turi perkelti pilietinėms organizacijoms <...> visi dirbantieji turi būti įtraukti į fizkultūrą ir sportą“[12]. Galima daryti išvadą, kad tai masinio fizkultūrinio judėjimo periodo pradžia, kai formaliai pakeisti, panaikinti buvę sporto rekordai, kai sovietžmogis turėjo užsiiminėti masine fizine kultūra, t. y. gimė tradicija ir į vieną kryptį buvo suplakta fizinė kultūra ir sportas. Laidų dokumentų analizė leidžia daryti išvadą, jog tik apie 1930 m. iš masinės (kūno kultūros) krypties ima išsiskirti ir ryškėti sportinė kryptis, kai sportas tapo sovietinės sistemos pranašumo, propagandos dalimi, prasidėjo pirmi tarptautiniai susitikimai, sportininkų rengimo, treniruočių ir ugdymo proceso paieškos. Laidoje „Iš tarybinio sporto istorijos: 1920–1930 m. dokumentai“ nagrinėti vietos „Dinamo“ sporto draugijos valdininkų susirašinėjimo dokumentai su centru Maskvoje dėl boksininkų rengimo metodų. 1928 m. dokumente rašoma[13]: „Mačiausi su treneriu Charlampijevu <...> prašė perduoti, kad išvardinti boksininkai prieš 1,5–2 mėn. iki varžybų atvyktų į Maskvą, <...> Šiam treneriui žinoma visa draudžiamų smūgių sistema, galinti priešininką išvesti iš rikiuotės visam laikui, priklausomai nuo sumanymo. Smūgiai šioje sistemoje saugiai užkonspiruoti ir nekontroliuojami“. Laidos dalyvis, sporto apžvalgininkas V. Vinokurovas komentare apibūdino, kas iš tikrųjų buvo A. Charlampijevas (1906–1979), vėliau tapęs stalinizmo auka. Tai vienas žymiausių trenerių, nuo 1923 m. „Dinamo“ draugijos Bokso gynybos ir puolimo be ginklo sekcijos instruktorius, Rytų kovos menų treneris, 1938 m. sambo imtynių įkūrėjas, 1950 m. japonai jam suteikė aštuntą dano laipsnį, o tai neįtikėtina ne japonui. Akivaizdu, jog aukščiau pateiktas 1928 m. dokumento tekstas, kuriame treneris kaltintas netinkamais darbo metodais, neatitinka tikrovės. Iš dar platesnių kitų laidos dalyvių komentarų paaiškėja, kad sovietinio sporto funkcionieriai tam, kad pasiektų pirmavimo sporto arenose ne tik 1920–1930 m., bet ir vėlesnėje sporto organizavimo praktikoje, nuolatos naudojo nesportiškus kovos metodus. Pvz., stipriausieji sportininkai, tam, kad išvengtų tarnybos sovietinėje armijoje, buvo prievarta paimami į CASK ar „Dinamo“, kiti pritraukiami dovanomis, butais, mašinomis ir kt. Ypač daug piktnaudžiavimo buvo finansinėje, piniginių prizų, aprūpinimo sporto inventoriumi srityse, t. y. visos tos „lengvatos“ buvo apgaubtos paslaptingomis taisyklėmis. Negatyvios sovietmečio sporto vadybos apraiškos keliamos 1936 m. SSRS sunkiosios atletikos čempiono rašte[14], kuriame išvardinami sporto draugijos „Dinamo“ vadovo piktnaudžiavimai: „1934–1935 m. į Kijevą buvo pakviesti sporto meistrai, jiems pažadėti butai paskirti <...> vieną gavo imtynininkas, butas suremontuotas, po to vadovas parengė raštą, jog tas butas buvo pirktas ir kainavo 3500 rb. Iš tos sumos 800 rb. duoti imtynininkui. Kitas butas „kainavo“ 2000 rb., iš jų 500 gavo kitas sportininkas. Trečias kambarys, sudarius pažymą už 2000 rb., atiteko slidininkams <...> stipendijas sporto meistrams vadovas skirstė be jokių parašų, jas išdalino 79 žmonėms. Vieni jų meistrai, kiti geri draugai, merginos, viena stipendijos savininkė, jo žmona, gavo 250 rb. Tokių faktų daugybė“. Laidos dalyviai akcentavo, jog finansiniai, ūkiniai pažeidimai, butų klausimas buvo didžiulė negatyvi sovietinio sporto problema. Sportininkai dažnai pereidavo į tą sporto draugiją, kuri jiems teikė daugiausiai lengvatų, iš kurios gaudavo butus ar stipendijas. Konstatuojama, kad sovietmečio sportininkai jau nuo 1930 m. buvo profesionalai, nors įrašai jų darbo knygelėse, rečiau – „fizinio lavinimo instruktorius“, dažniau – „šaltkalvis“, „suvirintojas“, „kepėjas“ ir pan., rodė, jog jie sporto mėgėjai.

 

Radijo laidose gana dažna sporto ir politikos santykio problema, išryškinama per sporto istorijos faktų, procesų analizę ir interpretaciją. Tokių problemų sprendimo būdus vaizdžiai iliustruoja radijo laida, skirta represijų sporte problematikai. 1942 m. dokumentai pagrindžia, jog Maskvoje areštuoti žymūs futbolininkai broliai Nikolajus, Piotras, Andriejus Starostinai, apkaltinti rengę pasikėsinimą į J. Staliną per 1937 m. paradą Raudonojoje aikštėje, dėl vagono makulatūros vagystės, buržuazinio sporto propagandos ir nuteisti 10 m kalėti. Laidoje analizuoti garsių sportininkų motinos A. Starostinos 1944 m. kovo 12 d. laiškas J. Stalinui ir vieno iš brolių, areštuotų vėliau, Raudonosios armijos majoro Aleksandro Starostino 1944 m. sausio 24 d. prašymas jį išlaisvinti[15], kur jis „kaip karininkas J. Stalino prašosi į frontą, kad krauju ir su ginklu rankose išpirktų savo kaltę“. Jis apkaltintas vien dėl to, kad brolio bute dalyvavo „netinkamo“ pobūdžio pokalbyje, kur svarstyta evakuacijos iš Maskvos problema, bei apie tai nutylėjo ir nepranešė atitinkamiems organams. J. Stalinas abu šios dokumentus nukreipė L. Berijai. Rezoliucija rodo, kad šis prašymus atmetė ir broliai liko kalėjime. Duomenys ir faktai apie represuotus brolius Starostinus bei kitas represijų aukas aptariami laidoje „Sporto šimtmetis“[16], kurios dalyviai akcentavo, jog represuotų sportininkų nebuvo daug.

 

Sovietmečio stalininio periodo sporto būklė, užkulisinė kova, kai priešprieša tarp šalių perėjo į sporto arenas, požiūris į dalyvavimą ir rengimąsi pirmosioms 1952 m. OŽ Helsinkyje, iliustruojama radijo laidų slaptų dokumentų tekstais iš SSSR Ministrų tarybos fondų[17]. Juose sportininkams keliamas uždavinys pavyti ir pralenkti JAV. Taip prasidėjo kova už „auksą“, ypač lengvojoje atletikoje, o partiniai dokumentai perpildyti teiginiais, kad „tai dabartiniu metu įgauna didelę politinę reikšmę“[18]. Reikalauta bet kokiais būdais įrodyti, jog sovietinis sportas aukščiau amerikietiško, socialistinis stipresnis nei kapitalistinis. Toks požiūris ir nuostata išliko ir vėlesniu laikotarpiu, iki pat sovietinės sporto sistemos žlugimo ir demokratinės raidos pradžios.

 

Sportas ir politika sovietmečiu

 

Sovietmečio sporto istorijos aspektai, sporto šakų raida, įvairiapusiškai nagrinėti radijo laidoje „Futbolas ir politika“[19], atspindi kai kuriuos sovietinio sporto istorijos politizavimo bruožus. Joje dalyvavęs sporto istorikas M. Prozumenščikovas, knygos „Didysis sportas ir didžioji politika“ (2004) autorius, mano, jog „sportas ir politika TSRS buvo neatsiejami visus 70 veiklos metų. Skirtumas tik tas, kad Stalino laikais sportas buvo vidinio naudojimo priemonė, nes tarybiniai sportininkai menkai dalyvavo tarptautinėse varžybose, retai draugiškuose susitikimuose. Po Stalino mirties TSRS pradėjo aktyviai dalyvauti visuose galimuose turnyruose, olimpiadose, čempionatuose – nuo tada ir paaiškėjo, kad tarybinė politinė vadovybė gali ramiai konvertuoti taškus, medalius į asmeninius savo pasiekimus <...> bet kurią pergalę tarptautinėje arenoje jie laikė ne sportininkų, o visų pirma TSRS sėkme, ir ypač, jei sėkmė pasiekta prieš kapitalistinio pasaulio šalis. Tai praktiškai tęsėsi visą XX a. antrąją pusę“. Toks požiūris papildo kai kuriuos sporto, kaip svarbios kultūros dalies, aspektus, nagrinėtus I. Butauto, R. Čepaitienės[20], kurie išskirtinai rėmėsi minėto autoriaus knyga. Ryškus sporto ir politikos sąsajų akcentas, sovietmečiu laikytas nesuderinamu, akivaizdus visose radijo „Свобода“ laidose. Radijo laidų pavadinimai ir jų turinys sporto istorijos tematika (žr. 1 lentelę), skirtas ir kitų autorių naujausioms publikacijoms, išsamiai supažindina su sporto srities politizavimu. Šiuo aspektu reikšmingi sporto istorijos aspektai nagrinėti supažindinant su 2002 m. išleistos V. Semičastnovo atsiminimų knygos fragmentais[21]. Naujos interpretacijos įformintos laidoje „Sporto šimtmetis“[22], kurioje pristatyta A. Nilino knyga „XX amžius. Sportas“ (2005). Visų šių autorių darbai, publikuoti po SSRS žlugimo, yra vertingas istoriografinis posovietinių sporto istorijos tyrimų vienetas, rodantis asmenines nuostatas ir požiūrio kaitą, negatyvius ir pozityvius sporto istorijos praeities aspektus. Vertingi sporto istorijos faktai analizuojami kitų autorių ir laidų dalyvių – D. Chobermano, V. Gondelsmano, J. Teperio, žymių sportininkų, tarp jų ir Lietuvos, atsiminimuose ir diskusijose – su M. Paulausku, Ž. Savicku, J. Kairiu.

 

Aptariamų naujausių knygų autorių, diskusijų dalyvių analizę laidose profesionaliai papildo jų vedėjai, aptariantys ir kritiškai vertinantys sporto politikos užkulisius, organizaciją ir valdymą. Dažniausiai keliami vidiniai ir išoriniai politinio pobūdžio sporto aspektai. Sovietinės sistemos viduje jie pasireikšdavo dažnai, tai kildavo ne tik tarp asmenų, ideologijos skirtumų, bet ir tarp šalių. Ryškus istorinis faktas, rodantis sportinį-politinį konfliktą ne tik tarp kapitalistinių, bet ir tarp dviejų socialistinio režimo valstybių, SSRS ir Lenkijos, įsiplieskė 1957 m. rudenį per atrankinį futbolo turnyrą į pasaulio čempionatą Švedijoje. Pirmą susitikimą Maskvoje laimėjo sovietų futbolininkai, antrasis susitikimas turėjo vykti spalio 20 d. Varšuvoje. Tai data, sutapusi su masinių neramumų pirmosiomis metinėmis, kai į Lenkiją, kaip ir į Vengriją, vos nebuvo įvesti sovietiniai kariai. Kad išvengtų neramumų ir ekscesų, lenkų sporto funkcionieriai iškėlė idėją futbolo rungtynes perkelti iš Varšuvos į patikimesnį miestą Chožuvą. 1957 spalio 9 d.[23] dokumente įformintas SSKP CK sutikimas dėl varžybų perkėlimo, apibūdintos rungtynių perkėlimo priežastys, dėl kurių, manyta, mačui Chožuve susidarys palankesnės sąlygos, nes „žiūrovai daugiausiai šachtininkai, darbininkai, yra draugiški TSRS“. Iš kito šioje laidoje pateikto dokumento[24] matyti, kad toks sumanymas nepavyko ir „tarybiniai futbolininkai varžybas pralaimėjo 2:1, todėl sporto komitetui būtina suteikti visokeriopą pagalbą rengiantis trečiajam, papildomam susitikimui“. Dokumentų turinys rodo, kad dėl neutralios vietos, kurioje turėtų įvykti papildomas susitikimas, parinkimo kilo didžiuliai nesutarimai: lenkai siūlė Budapeštą ar Belgradą, sovietiniai funkcionieriai – Stokholmą. Tik į ginčus įsijungus partiniams organams, susitikimą nutarta surengti VDR, tačiau ne Berlyne, o Leipcige, kur lenkai rungtynes pralaimėjo, suteikę galimybę sovietiniams futbolininkams pirmą kartą vykti į pasaulio čempionatą.

 

Politinio gyvenimo vidaus ir išorės pokyčiai bei peripetijos, kovos už valdžią įtaka sportui nagrinėta laidoje „Olimpiada-64“. Joje pristatyti dokumentai ir jų turinys[25] atspindi ne tik formalias sporto pasiekimų ataskaitas, bet ir kartu akcentuoja svarbią sovietinio sporto detalę – kaip sportininkų delegacija Japonijoje dalyvavo propagandiniame darbe. Pabrėžiant propagandinio darbo svarbą, slaptame sovietų pasiuntinio Japonijoje rašte[26] sporto valdininkai kritikuoti dėl sportininkų komandų sudarymo, būtinumo atnaujinti sudėtį, nurodoma, kad „organizuota 70 tarybinių sportininkų susitikimų (vietoje planuotų 58) su japonų visuomene, meninė grupė surengė 15 koncertų, didžiulį darbą atliko laivo „Urickij“ ekipažas, dalyvavęs televizijos laidoje, jo saviveiklininkai koncertavo uoste, pasiuntinybėje ir kt.“ Kita vertus, šiame rašte fiksuojami sportinės delegacijos atstovų drausmės pažeidimai per OŽ atidarymą, kur pasiuntinys teigia, jog „susidarė vaizdas, kad be medalių gavimo, kitų tikslų Japonijoje sportininkai neturi“, nes nė vienas nedalyvavo masiniame susirinkime, organizuotame socialistų partijos „Soxö“ bei draugijos „Japonija–TSRS“. Be to, delegacijos sportininkės visiškai nedalyvavo japonių moterų demokratinio judėjimo organizuotame susitikime SSRS pasiuntinybėje, o tą dieną stebėjo vykusias lengvosios atletikos šuolio į aukštį varžybas. Dokumente pateiktas japonų spaudoje aprašytas netinkamas sovietų sportininkės, disko metikės, latvės E. Ozolinės poelgis, kai ji, neiškovojusi medalio, visiškai nusikirpo plaukus ir teigė, kad taip pasielgė pralaimėjusi lažybas. Dėl sovietų pasiuntinio Japonijoje rašto, kritiškai apibūdinančio sportinės delegacijos veiksmus, SSKP CK turėjo pasiaiškinti sporto funkcionieriai, dokumente „Apie tarybinės delegacijos propagandinį darbą Tokijo XVIII Olimpinėse žaidynėse“[27] teigę, kad kapitalistinės šalys JAV, VFR, Prancūzija, Anglija, Japonija „OŽ ypač išnaudojo politiniams interesams“, kad „kaip niekada anksčiau buvo sportininkų ir teisėjų papirkimo faktų, o suma siekė iki 20 tūkst. dolerių“, kad kai kurie Rumunijos, Lenkijos ir Vengrijos nacionalistiškai nusiteikę teisėjai teisėjavo neobjektyviai, ir kt. Objektyvi tiesa dėl priekaištų, kad buvo papirkinėjami kiti sportininkai, išryškėja sovietų delegacijos vadovo 1964 spalio 21 telegramoje SSKP CK, kurioje prašoma leidimo sportininkams nustatyti 20 000 jenų piniginius prizus kaip apdovanojimą už laimėtus aukso medalius. Šios telegramos M. Suslovo rezoliucijos užrašas „apsiriboti skatinimu sugrįžus į Tėvynę“ reiškia, kad sportininkai jokių lėšų tuomet negavo. Laidos dalyvių diskurse analizuotas sudėtingas, neoficialaus sovietinių sportininkų skatinimo bei premijavimo klausimas, nes laikmečio olimpiniai idealai numatė tik atletų-mėgėjų dalyvavimą OŽ. Nors sovietų sportininkai oficialiai laikyti mėgėjais, lygiagrečiai veikė piniginio premijavimo sistema. Tokia išvada daroma remiantis kitų laidoje pateiktų raštų tekstais. Dokumente, liudijančiame M. Suslovo abejones dėl sportininkų skatinimo užsienio valiuta, išskiriamos tokios aplinkybės: „pirmiausiai, jei toks siūlymas būtų priimtas, laukiamo rezultato neduotų, nes per 80 % aukso medalių jau laimėti; antra – kiekvienas sportininkas, iškovojęs prizinę vietą, tėvynėje gauna didelį apdovanojimą – 1500 rb. atlygį, o iškovojusių aukso medalius papildomas apdovanojimas užsienio valiuta kolektyve sudarys nesveiką nuotaiką, sumažins indėlį sportininkų, iškovojusių sidabro ir bronzos medalius, <...> galiausiai tai prieštarauja tarybinio sporto principams <...>“. Dokumentų analizė ir dalyvių diskursas rodo, kad neoficialus sovietinių sportininkų skatinimas, kartu ir užsienio valiuta, buvo. Tai liudija laidoje įvardinti olimpinių ir pasaulio čempionų prisiminimai ir pateikti istoriniai faktai. Pvz., sovietų komanda, patekusi į 1966 m. pasaulio futbolo čempionato pusfinalį, apdovanota užsienio valiuta, kurios užteko automobiliui „Volga“ įsigyti, dažnai laimėtojams skiriami butai su visa įranga ir baldais.

 

Atlikti platesnį ir išsamesnį šio ir kitų laikotarpių sporto istorinės raidos procesų tyrimą radijo „Свобода“ laidose „Документы прошлого“ riboja straipsnio apimtis, duomenų randama ir kitose „Прессинг“ („Presingas“), „Ваши письма“ („Jūsų laiškai“), „Разница во времени“ („Laiko skirtumai“) transliuojamose programose.

 

Išvados

 

1. Mokslinės literatūros ir empirinio tyrimo rezultatai leidžia daryti išvadas, kad radijo laidos yra vertingas kūno kultūros ir sporto istorijos tyrimo šaltinis, padedantis išryškinti istorinių sporto procesų ir įvykių detales, nustatyti jų prasmę ir reikšmę, papildyti vieno ar kito sporto fakto supratimą, jų interpretavimą ir kritinį vertinimą, pasitelkiant išlikusius naujausius dokumentus ar jų fragmentus, pasakojimus, diskusijas.

 

2. XXI a. pirmojo dešimtmečio radijo „Свобода“ laidų „Документы прошлого“ turinio tematika apima kūno kultūros ir sporto procesų 1908–2010 metais chronologines ribas. Sporto istorijos specifika siejama su politiniais, ideologiniais, socialiniais-kultūriniais pokyčiais, išskiriamos esminės kryptys ir tendencijos. Visas transliuotas laidas galima suskirstyti pagal aptariamo laikotarpio specifiškumą: carinės Rusijos sportas, sovietinio sporto bruožai, posovietinio sporto ypatybės. Santykinai didžiausias dėmesys skiriamas sovietinio kūno kultūros ir sporto istorinės raidos analizei.

 

3. Laidų turinyje išreikštos ir akcentuotos šios sudedamosios dalys: olimpinio sporto problemos, sporto ir politikos sąsajos, sporto raidos kryptys ir tendencijos, bendrieji sporto aspektai, negatyvios sporto apraiškos, finansiniai ir ūkiniai pažeidimai, sporto propaganda, represijų sporte problematika.

 

4. Turinio požiūriu laidų tematika gana įvairiapusė, daugelyje jų gausu archyvinių šaltinių ar dokumentų ištraukų, pasakojimų, dialogų, interviu su sporto istorikais, treneriais, sporto darbuotojais, žurnalistais, klausytojais, atskleidžiama sporto šakų plėtojimo istorija, nustatomi ir įvertinami asmenys, veikę sporto istorinį procesą. Gausūs archyvo šaltinių tekstai, laidų dalyvių požiūris aktualizuoja ir rekonstruoja įvairių laikotarpių sporto pobūdžio, organizavimo ir valdymo sistemos kūrimo svarbą, išryškina svarbiausius kūno kultūros ir sporto bruožus bei ypatybes. 1923 m. SSRS prasidėjo masinio fizkultūrinio judėjimo periodas, kai formaliai pakeisti, panaikinti sporto rekordai, kai sovietžmogis turėjo užsiiminėti masine fizine kultūra, t. y. gimė tradicija ir į vieną kryptį buvo suplakta fizinė kultūra ir sportas. Apie 1930 m. iš masinės (kūno kultūros) krypties ima išsiskirti ir ryškėti sportinė kryptis, sportas tapo sovietinės sistemos pranašumo, propagandos dalimi, prasidėjo pirmi tarptautiniai susitikimai, sportininkų rengimo, treniruočių ir ugdymo proceso paieškos. SSRS sportininkai jau nuo 1930 m. buvo profesionalai. Šios sporto raidos kryptys išliko ir vėlesniu laikotarpiu iki SSRS irimo pradžios.

 

Nuorodos

 

 





[1] Europos sporto visiems Chartija. Priimta Europos sporto ministrų konferencijoje Briuselyje, 1975 m. Vilnius: Lietuvos sporto informacijos centras.

[2] Pacenka, R., Kavaliauskas, S. Sporto kaip socialinio-kultūrinio reiškinio samprata. Sporto mokslas, 1998, nr. 4, p. 58–64.

[3] Lietuvos asociacijos „Sportas visiems“ įstatai. http://www.sportasvisiems.com/istatai.html [prieiga per internetą; žr. 2008 04 29].

[4]Ассман, Я. Культурная память: Письмо, память о прошлом и политическая идентичность в высоких культурах древности. Пер. с нем. М. М. Сокольской. Москва, 2004; Нора, П. Проблематика мест памяти Франция-память. П. Нора, М. Озуф, Ж. де Пюимеж, М. Винок. СПб.: зд-во С. Петерб. ун-та. 1999, с. 17–50; Хальбвакс, М. Коллективная и историческая память. Часть 1. http://www.nzonline.ru/index.phtml?aid=30011360 [prieiga per internetą, žr. 2009 11 17]; http://ec-dejavu.net/m-2/Memory-Nora.html [prieiga per internetą; žr. 2009 10 23]; Pierre, N. Atminties laukas/vietos. T. 7. (1992), (2007). http://www.eurozine.com/articles/article_2007 10 08-nora-lt.html [prieiga per internetą; žr. 2009 01 25]; http://www.eurozine.com/articles/article_2007-10-08-nora-lt.html; Rüssen, J. Pasakojamosios galios raida, mokantis istorijos. Moralinės sąmonės ontogenezės hipotezė. Istorinė sąmonė ir istorijos didaktika: Švietimo studijų sąsiuvinis. Sud. A. Poviliūnas. Vilnius: Solertija, 1997, p 28–47.

[5] Lietuvos kūno kultūros ir sporto istorija. Red. H. Šadžius. Vilnius: Margi raštai, 1996; Senn, A. Power, Politics and the Olympic Games. Champaign IL: Human Kinetics, 1999.

[6] Cotton, K. Applying Total Quality Management Principly to Secondary Education. 2007. http://www.nwerel.org/scpd/sirs/9/035.html [prieiga per internetą, žr. 2009 11 15]; Bitinas, B., Rupšienė, L., Žydžiūnaitė, V. Kokybinių tyrimų metodologija. Klaipėda: S. Jokužio leidykla-spaustuvė, 2008.

[7] Grajauskas, L., Tamulaitienė, R. Olimpinio sporto atminties konstravimas Radijo Svoboda laidose: content analizė. Jaunųjų mokslininkų darbai, 2009, nr. 4 (25), p. 37–44.

[8] У истоков советского спорта. http://www.svobodanews.ru/content/transcript/460230.html [prieiga per internetą; žr. 2009 02 03].

[9] Председатель общества „Динамо“ Ягода – начальникам местных отделов ГПУ. Циркулярно. [1923 год]. http://www.svobodanews.ru/content/transcript/460230.html [prieiga per internetą; žr. 2010 02 07].

[10] Из протокола заседания президиума совета общества „Динамо“, 21 апреля 1923 г. http://www.svobodanews.ru/content/transcript/460230.html [prieiga per internetą; žr. 2010 02 07].

[11] Агентурная записка по РСДРП, 13 ноября 1912. http://www.svobodanews.ru/content/transcript/460230.html [prieiga per internetą; žr. 2010 02 07].

[12] Выступление тов. Кальпуса на учредительном собрании oбщества „Динамо“, 18 апреля 1923 г. http://www.svobodanews.ru/content/transcript/460230.html [prieiga per internetą; žr. 2010 02 07].

[13] Из письма Хзжановского (Москва) Пономареву (Урала, Ойратский облисполком). Май 1928. Из истории советского спорта: длкументы 19201930 годов. http://www.svobodanews.ru/content/transcript/461354.html [prieiga per internetą; žr. 2008 09 05].

[14] Докладная записка генеральному секретарю ЦС „Динамо“ СССР Лаврентьeву от чемпиона СССР Гонжи. Август 1936 г. Из истории советского спорта: длкументы 19201930 годов. http://www.svobodanews.ru/content/transcript/461354.html [prieiga per internetą; žr. 2008 09 05].

[15] Письмо Александра Старостина Генеральному секретарю Всесоюзной Коммунистической партии большевиков Иосифу Виссарионовичу Сталину. 24 января 1944; Заявление мастеров спорта по футболу Кочеткова И. А. и Морозова Н. П. зам. председателу СНК СССР народному комиссару Госконтроля СССР тов. Мехлису Л. З. 21 февраля 1941 г. Столетие спорта. http://www.svobodanews.ru/content/article/127162.html [prieiga per internetą; žr. 2008 09 05].

[16] Столетие спорта. http://www.svobodanews.ru/content/article/127162.html [prieiga per internetą; žr. 2008 09 05].

[17] В Президиум Совета Министров СССР. М. Суслов, В. Зорин, Н. Романов. 10 июня 1952 г; Письмо подполковника Н. Муравьева Клементу Ефремовичу Ворошилову. 22 августа 1952 г.; Секретно в Президиум Совета Министров СССР, и. о. председателя Комитета по делам физической культуры и спорта при Совете Министров СССР Н. Романов. 5 июля 1952 г; Секретно в бюро Президиума Совета Министров СССР, и. о. председателя Комитета по делам физической культуры и спорта при Совете Министров СССР Н. Романов. 19 августа 1952 г. Столетие спорта. http://www.svobodanews.ru/content/article/127162.html [prieiga per internetą; žr. 2008 09 05].

[18] Олимпиада-64. http://archive.svoboda.org/programs/hd/2004/hd.082204.asp [prieiga per internetą; žr. 2010 02 13].

[19] Документы прошлого. Футбол и политика. http://archive.svoboda.org/programs/hd/2004/hd.061904.asp [prieiga per internetą; žr. 2010 01 27].

[20] Butautas, I., Čepaitienė, R. Mus vienija alus ir pergalės? arba sportas ir lietuviškoji tapatybė. Lietuvos istorijos studijos, 2006, nr. 17, p. 97–112.

[21]Выступление советских атлетов на Олимпийских играх в 1952 г. http://www.svoboda.org/programs/hd/2002/hd.053102.asp [prieiga per internetą; žr. 2009 02 03].

[22] Столетие спорта. http://www.svobodanews.ru/content/article/127162.html [prieiga per internetą; žr. 2010 02 07].

[23] ЦК КПСС. Зав. oтделом административных органов ЦК КПСС В. Золотухин. 9 октября 1957 г. Документы прошлого. Футбол и политика. http://archive.svoboda.org/programs/hd/2004/hd.061904.asp [prieiga per internetą; žr. 2010 01 27].

[24] Письмо Н. Михайлова товарищу Поспелову от октября 1957 г. Документы прошлого. Футбол и политика. http://archive.svoboda.org/programs/hd/2004/hd.061904.asp [prieiga per internetą; žr. 2010 01 27].

[25] К итогам XVIII Олимпийских игр в Токио. Посольство СССР в Японии. 10 ноября 1964 г. ЦК КПСС. Председатель Центрального Совета Союза Спортивных Обществ и Организаций СССР Ю. Мишин. 29 июня 1964 г.; ЦК КПСС. Председатель Центрального Совета Союза Спортивных Обществ и Организаций СССР Ю. Мишин, 18 августа 1964 г.; ЦК КПСС. Зам. зав. идеологического oтдела ЦК КПСС Удальцов. 21 октября 1964 г.; О пропагандисткой работе советской делегации на XVIII Олимпийских играх в Токио. Центральный Совет Союза Спортивных Обществ и Организаций СССР. 16 декабря 1964 г. Олимпиада-64. http://archive.svoboda.org/programs/hd/2004/hd.082204.asp [prieiga per internetą; žr. 2010 02 13].

[26] К итогам XVIII Олимпийских игр в Токио. Олимпиада-64. http://archive.svoboda.org/programs/hd/2004/hd.082204.asp [prieiga per internetą; žr. 2010 02 13].

[27] О пропагандисткой работе советской делегации на XVIII Олимпийских играх в Токио. Центральный Совет Союза Спортивных Обществ и Организаций СССР. 16 декабря 1964 г. Олимпиада-64. http://archive.svoboda.org/programs/hd/2004/hd.082204.asp [prieiga per internetą; žr. 2010 02 13].

 

Gauta 2010 m. vasario 23 d.

Pateikta spaudai 2010 m. kovo 27 d.

 

Summary

Sport Historical Development: the Analysis of the Programmes Документы прошлого on the Radio Свобода

 

The results of the scientific literature and empirical research allow to draw conclusions that radio programmes are a valuable source of the research of the history of physical education which helps to highlight the details of historical sport processes and events, to determine their essence and meaning, to complement the understanding of one or another sport fact, their interpretation and critical evaluation involving the extant latest documents or their fragments, stories, discussions. The topics of the content of the programmes Документы прошлого broadcast on the radio Свобода in the first decade of the 21st century disclose the chronological limits of physical education and sport processes in the year 1908–2010. The particularity of sport history is related to political, ideological, and social-cultural changes; essential directions and tendencies are distinguished. All the programmes which were broadcast can be divided according to specific characteristics of the time period under discussion: sport of the czarist Russia, features of the Soviet sport, peculiarities of the post-Soviet sport. The main attention is focused on the analysis of the historical development of the Soviet physical education and sport. The following component parts: problems of Olympic sport, links between sport and politics, directions and tendencies of the sport development, general aspects of sport, negative manifestations of sport, financial, economic transgressions, sport propaganda, topics of repressions in sport etc are presented and emphasized in the content of the programmes. From the point of view of the content, the topics of the programmes are quite universal, many of them include archival sources or document extracts, stories, dialogues, interviews with sport historians, trainers, sport employees, journalists, listeners. The history of the development of sport branches is revealed, the persons who influenced the historical process of sport are determined and evaluated. Numerous texts of archival sources and the attitudes of programme participants reconstruct and make relevant the importance of sport nature in various periods. The establishment of the system of organisation and control highlights the most important features and peculiarities of physical education and sport. In 1923, the period of the mass physical-cultural movement started in the Soviet Union when sport records were formally changed and eliminated and when a Soviet person had to get involved in the mass physical culture, i. e. physical culture and sport were turned into one direction. Around 1930 the sport direction began to separate from the mass direction (physical education), and sport became a part of the advantage of the Soviet system as well as a part of propaganda. The first international meetings, the process of sportsmen’s trainings and education started. Sportsmen of the Soviet Union became professionals from 1930. These directions in sport development remained until the fall of the Soviet Union.