„Istorija“. Mokslo darbai. 78 tomas
Bernaras IVANOVAS. Lietuvių krikščionių demokratų požiūris į demokratiją XX a. ketvirtajame dešimtmetyje
Spausdinti

Anotacija. Krikščionių demokratų partija tarpukario Lietuvoje buvo viena įtakingiausių politinių srovių. Jos atstovautos pažiūros griežtai rėmėsi krikščioniškomis vertybėmis. Krikščionių demokratų periodinėje spaudoje buvo plačiai diskutuojama demokratijos ir krikščionybės sąsajų klausimais. Nepaisant tautininkų vykdytos cenzūros politikos, krikščionių demokratų spaudai pavyko pateikti svarbios kritinės informacijos visuomenei.

 

Prasminiai žodžiai: krikščionys demokratai, demokratija, tautininkai, autoritarizmas, ideologija, cenzūra.

 

Abstract. Christian Democrats were a very influential political party in the interwar Lithuania. One of the most important questions that was analyzed in their press was that of democracy and its problems in the authoritarian Lithuania. Christian democrats raised and deeply analyzed the most important issues concerning democracy. Despite strict censorship imposed by the Nationalist Party, the Christian democratic press managed to provide society with important critical information.

 

Key words: Christian Democrats, democracy, Tautininkai, authoritarian rule, ideology, censorship.

 

 

Įvadas

 

Tarpukario Krikščionių demokratų partijos bei jos lyderių pažiūros mūsų istoriografijoje sulaukdavo gana kontroversiškų vertinimų. Prof. L. Truska, tyrinėdamas žydų mažumos padėtį tarpukario Lietuvoje, sovietinės bei nacių okupacijos laikotarpiais kėlė krikščionių demokratų antisemitizmo klausimą[1], S. Sužiedėlis kritikavo kai kurių šios partijos veikėjų (pvz., istoriko Z. Ivinskio) pažiūras[2]. Mūsų istoriografija daug dėmesio skyrė 1926 m. gruodžio 17 d. perversmui ir krikščionių demokratų vaidmeniui jame[3]. Tačiau nuoseklios krikščionių demokratų viešojoje erdvėje deklaruotų pažiūrų analizės vis dėlto trūksta.

 

Straipsnio tyrimo objektas – krikščionių demokratų pažiūros. Šiame straipsnyje siekiama išanalizuoti demokratijos sampratą, įvertinti parlamentarizmo problemą, panagrinėti tautinių mažumų klausimą ir tai, kaip krikščionys demokratai suprato Lietuvos politinių problemų priežastis. Remiamasi šiais šaltiniais: Krikščionių demokratų partijos lyderių, publicistų mintys, išdėstytos knygų bei jų spaudos puslapiuose XX a. ketvirtajame dešimtmetyje (daugiausia remiamasi „XX amžiumi“ 1936–1940 m.). Svarbiausias dėmesys skiriamas viešajai erdvei, t. y. idėjų sklaidos lygmeniui. Nepaisant Tautininkų režimo vykdytos cenzūros politikos ir ryžtingų veiksmų, nukreiptų prieš krikščionių demokratų spaudą, pastarajai pavykdavo išsakyti aiškią poziciją bei tam tikrą kritiką A. Smetonos valdžios atžvilgiu. Tuo metu Lietuvoje susiformavusio politinio režimo kritika tapdavo svarbiausia proga krikščionių demokratų atstovams išsakyti savo poziciją ne tik trumpalaikių politinių įvykių atžvilgiu, bet ir konceptualiai.

 

Straipsnyje problemiškai analizuojami krikščionių demokratų spaudoje iškelti klausimai, tiesiogiai susiję su demokratiškumu. Atkreipsime dėmesį į svarbiausias šios politinės partijos vertybes, kurios buvo suformuluotos dar trečiojo dešimtmečio pradžioje. Krikščionių demokratų spaudoje galime išskirti du problematikos lygmenis: lokalinį, t. y. Lietuvos, ir tarptautinį. Pastarasis dėl to meto Lietuvos politinės padėties sulaukė kur kas didesnio dėmesio ir drąsesnių vertinimų. Jie neabejotinai susiję ir su Lietuvos situacija. Greta paanalizuosime, kaip demokratijos stoka buvo siejama su Lietuvos politinėmis nesėkmėmis.

 

Tyrimo metodai: analitinis-lyginamasis, aprašomasis bei turinio analizės.

 

Demokratijos samprata

 

Krikščioniškoji demokratijos samprata buvo glaudžiai siejama su katalikybe bei tomizmo filosofija. Tai pamatinė filosofinė paradigma, iš kurios buvo plėtojamos visos kitos idėjos. Svarbiausia akcentuota mintis – Dieviškosios teisės principų įgyvendinimas politiniu lygmeniu. Tomo Akviniečio teiginys, jog Dieviškoji teisė negali prieštarauti žmogiškajai prigimčiai (t. y. prigimtinei teisei), buvo keltas jau 1921 m. Lietuvių Krikščionių demokratų konferencijos medžiagoje. Dėstant ideologinius partijos pagrindus buvo teigiama: „Kokie mūsų pamatai, jau visiems gerai žinoma, būtent – krikščionybė, demokratybė ir tautybė“[4]. Greta buvo keliama ir diktatūros (politinės savivalės) problema: „Mes diktatūrų nepripažįstame: asmens ir luomo diktatūra yra demokratybės palaidojimas. Demokratybė reikalauja visiems lygių teisių, ar jis toks, ar kitoks (...)“[5]. Vienas Krikščionių demokratų partijos lyderių M. Krupavičius išplėtojo jų pamatines ideologines nuostatas: „Vadinasi, – rašo autorius, – krikščioniškoji demokratija yra ne kas kita, kaip sėkminga krikščioniškoji veikla žmonių ir liaudies gerovei“[6]. Ji turi būti suderinta su prigimtine ar Dieviškąja teise[7]. Katalikiškas leidinys „Naujoji Romuva“ 1936 m. pateikė prof. F. Kemėšio mintis. Jis, rašydamas apie Jungtines Amerikos Valstijas, pateikė esminius demokratijos („liberty“) privalumus, kurie, autoriaus manymu, pirmiausia nustebintų žmogų iš Lietuvos. Profesoriaus teigimu, tai laisvė žodžio, spaudos, sąžinės, susirinkimų, organizacijų. Taip pat akcentuojama viešosios opinijos reikšmė, kurios paisoma ne tik per rinkimus. Minimas 1935 m. įkurtas dr. G. Galupo (G. Gallup) „Viešosios opinijos institutas“, kuris renka ir apibendrina viešąją nuomonę[8]. Straipsnyje esminį dėmesį autorius skiria ir konkrečiai demokratijos sąvokai. Jo teigimu: „Laisvės dvasia rišasi su demokratijos dvasia. Garsioji prezidento Lincoln’o formulė, pasakytoji jo įkvėptoje kalboje 1863 m. Getisberge, kad tie, kurie galvas paguldė už Amerikos vienybę, guldė jas už žmonių žmonėms per žmones valdžią (...) – lieka šventa amerikiečiams ir iki šiai dienai. Ji iškalta ant sienos ne tik didžiuose Linkolno rūmuose (...), Vašingtone, bet ir daugely šalies paminklų. Ją moka atmintinai jaunoji karta.

 

Tiesa, toji demokratija yra tiktai politinė. Ir tąja dar daugelis pietų (...) [juodaodžių] negali pasinaudoti. Dar nėra gyvenime ekonominės demokratijos. Dar kapitalistų sambūriai diktuoja šaliai savo valią. Bet ir ekonominė demokratija, ačiū nesulaikomam visuotiniam švietimui – jau yra gimusi galvose ir širdyse daugelio tūkstančių žmonių. Nežiūrint to fakto, kad kapitalistai kontroliuoja spaudos didumą, vis dėlto socialinio teisingumo mintis bręsta, žmonės kelia galvas, organizuojasi, veikia. Eina kovos plunksnomis ir gyvu žodžiu. Atmainos į gerą pusę bręsta, artinasi nesulaikomai. Amerika viena pirmųjų galės prieiti prie socialinio teisingumo tvarkos. Ir galės prieiti visų pirma dėl to, kad ji moka branginti savo žmonių laisvę“[9]. Autorius skiria politinę (ji laikoma visuomenės klestėjimo pamatu) ir ekonominę demokratijas. Pastaroji siejama su socialiniu teisingumu ir ekonomine gerove. Vis dėlto Lietuvos situacijoje šios gerovės samprata buvo glaudžiai susieta su etniškumu.

 

Kalbėdami apie tautines grupes, Krikščionių demokratų atstovai akcentavo ekonomines (pirmiausia lietuvių) teises: „prekybos ir pramonės reikalu.

 

...reikalinga:

 

a)       normuoti įstatymais svetimšalių teises ne tiktai nekilnojamojo turto įgijimui, bet ir prekybos bei pramonės įstaigų kūrime;

b)       tose prekybos ir pramonės srityse, kurias Lietuvos piliečiai be šalies nuoskaudos patys gali aprūpinti, svetimšalių teisės turi būti siaurinamos“[10].

 

Šios idėjos buvo būdingos ne tik Krikščionių demokratų partijai, bet ir kitoms politinėms jėgoms. Tai sietina visų pirma su lietuvių teisių apsaugojimo klausimu, kadangi dėl istoriškai tuo metu susiklosčiusių aplinkybių tai buvo labai aktuali problema, kurios siūlomi sprendimai negali būti laikomi demokratijos ir lygių teisių suvaržymu, nes, kaip pabrėžė visa eilė etnoso teorijų tyrinėtojų, mažumų teisės negali būti apsaugomos kitų (dominuojančių) etninių grupių sąskaita[11]. Kitaip tariant, reikia siekti subalansuotumo.

 

Krikščionių demokratų autoriai (pavyzdžiui, K. Baras[12]) turėjo aiškią nuostatą liberalizmo bei besaikės laisvės (kurią, jų manymu, liberalizmas propaguoja) atžvilgiu. Siekiant suvokti jų formuotą demokratijos įsivaizdavimą, šis klausimas yra labai svarbus, kadangi liberalizmui buvo suteikiamas aiškiai neigiamas atspalvis. Jis priešpriešinamas krikščioniškajai demokratijai: „Liberalizmas remiasi vien laisve, lyg ji viena palaikytų žmogišką tvarką visuomenėje. Iš tikrųjų gi sau nori laisvės, o kitaip mąstantiems vergijos retežių; sau nori nerubežiuojamos teisės, kitiems meta rišančias pareigas. (...) Vienintelis, kas begali išgelbėti begriūvančią visuomeninę žmonių santvarką, yra grįžimas prie tikros krikščionybės“[13].

 

Trumpai apibendrinant galima teigti, jog krikščionys demokratai formavo gana darnią ideologiją, kurioje centrinę vietą užėmė diktatūros kritika, žmogaus teisių (netapatinant jų su beribe laisve, t. y. liberalizmu) ir katalikybės idėjos. Pastarosios buvo laikomos neatsiejama žmogaus teisių įgyvendinimo prielaida, neleidžiančia sugriauti bendražmogiškų vertybių hierarchijos, kuri ilgainiui tapo didele kliūtimi su dvasiniu nuosmukiu siejamo postmodernizmo kelyje. Kartu buvo pabrėžiamas ir etniškumo klausimas, akcentuojant lietuvių teisių užtikrinimą. Tai buvo daroma vengiant radikalių teiginių, ieškant subalansuotų sprendimų.

 

Demokratija ir vidaus politikos aktualijos

 

Dėl Tautininkų režimo cenzūros apribojimų Krikščionių demokratų politiniam sparnui atstovaujanti spauda turėjo menkas galimybes pareikšti savo kritiką apie susiklosčiusią politinę situaciją Lietuvoje. Vis dėlto 4-ojo dešimtmečio pradžioje dar buvo gana atvirai kalbama apie tautos atstovybės problemą. Pastarasis klausimas buvo tiesiogiai siejamas su tikrojo piliečių patriotizmo ir demokratijos ugdymu: „Kadangi pasitaiko žmonių, teigiančių, jog patriotizmas nesąs suderinamas su tautos atstovybės buvimu, tad pravartu dar kartą visuomenei priminti, jog nefalsifikuota tautos atstovybė (parlamentas, Seimas) ne tik neprieštarauja tikram patriotizmui, bet tiesiog yra jo padarinys. (...) Parlamentarinėse valstybėse piliečiai jaučiasi esą savo krašto šeimininkai, o ne despoto vergai. (...) Despotinėse valstybėse dažnai svetimšaliai labiau proteguojami ir jais labiau pasitikima, negu savaisiais piliečiais[14]. Artimą poziciją užima ir kai kurie nacionalizmo tyrinėtojai, pavyzdžiui, E. Gelneris (E. Gellner)[15]. Kitame straipsnyje ši mintis praplečiama ir papildoma: „Politiniu atžvilgiu vis dėlto palieka tinkamiausiu tautiškumo kriterijum tik bendroji tautos valia (...), o tos generalinės valios rodikliu negali būti kas kitas, kaip tik demokratiški tautos atstovybės rinkimai ir referendumas. (...) Nėra ir nebus tokio politiko, kurio valia galėtų būti nuolatiniu tautos valios rodikliu“[16]. Greta buvo analizuojama ir kita problema – fašizmas. Šiam klausimui daug dėmesio skyrė ir A. Smetona, ir garsus tautininkų ideologas prof. I. Tamošaitis, kvietęs taikyti kai kurias fašizmo idėjas (vienybės, rūpesčio valstybe) Lietuvos politikoje[17]. Krikščionys demokratai tokią nuomonę griežtai kritikavo, laikė ją priešinga lietuvių demokratiškai dvasiai: „1) Lietuvių tauta nuo pat mūsų tautos atgimimo yra demokratiškai nusiteikus. (...) 2) Po to, kai italų fašistai parodė tiek chamizmo Popiežiaus atžvilgiu, fašizmas lietuviams kaimiečiams pasirodė bemaž toks pat baisus, kaip ir bolševizmas. (...) 3) Fašizmas, fašistiškas režimas, nesuderinamas su Lietuvos tarptautinėmis sutartimis, kurias mažosios valstybės turi ypačiai respektuoti, nes tarptautinių pasižadėjimų laužymas gali būti Lietuvos priešų panaudotas mums kompromituoti. Lietuviškam fašizmui priešingos kai kurios tarptautinės sutartys“[18]. J. Gobis savo straipsnyje tęsė: „Bandymas sekti ar imituoti fašizmą tėra tik griovimas teisinių valstybės pamatų. Fašizmas, teisėtumą ir laisvę pakeisdamas savo partijos vado absoliutizmu, virsta despotizmu[19]. Taip akcentuojamas teisės viršenybės principas ir jo nesuderinamumas su fašizmo ideologija.

 

Reikšminga šiuo požiūriu problema – 1936 m. Seimo rinkimai, kurie vyko birželio 9–10 dienomis. Krikščionys demokratai, kaip ir kitos politinės jėgos, rinkimus boikotavo. Pagrindinės priežastys buvo panašios į tas, kurios „Ryte“ buvo išdėstytos dar 1931 m., t. y. prieš savivaldybių rinkimus. Kalbėta apie tai, jog rinkimuose gali dalyvauti tik mokantys mokesčius pramonininkai ar amatininkai. Dr. L. Bistras šiuo klausimu teigė: „Įstatymo minėtas paragrafas paliečia lygiai visus piliečius, bet jei Tamsta gerai supratęs šio paragrafo mintį pasidairysi mūsų visuomenės eilėse, tai sutiksi, kad itin skaudžiai, man net atrodo kad skaudžiausiai, paliestas lietuviškasis rinkimų kontingentas. Nesuprantu, kuriam tikslui[20]. Nurodomi apribojimai tiesiogiai paliečia vieną svarbiausių žmogaus teisių į lygius ir teisingus rinkimus, kurie buvo apriboti savivaldos rinkimuose dar ir tuo, jog A. Smetonos režimas galėjo skirti trečdalį narių savo nuožiūrą, kas ir buvo padaryta po 1932 m. rinkimų. Tokiu būdu žydai prarado daugumą ir negalėjo tinkamai atstovauti savo interesams, pavyzdžiui, Kaune bei kituose miestuose. Krikščionių demokratų autoriai į tautinių mažumų politines teises žiūrėjo gana rezervuotai: viena vertus, buvo pritariama rinkimų boikoto idėjoms teigiant, jog dabar „rinkimai tapo tik cenzuotos diduomenės reikalu“, tačiau kita vertus, tautinių mažumų (visų pirma žydų) lyderiams reiškiama kritika dėl bandymų tartis su Tautininkų valdžia bei dėl menko patriotizmo („svetimšalių psichologijos“)[21].

 

1936 m. per Seimo rinkimus krikščionių demokratų spauda turėjo kur kas mažiau galimybių pareikšti savo poziciją. Dažniausiai buvo apsiribojama informaciniais pranešimais arba ironiškomis pastabomis apie Seimo narių sudėtį[22]. Greta buvo netiesiogiai kalbama apie birželio mėn. Lietuvoje nuvilnijusią protestų bei riaušių bangą (ypač apie komunisto Kranausko, nužudžiusio valstybės pareigūną, laidotuves), kurios aplinkybėms buvo skiriama daugiau dėmesio[23]. Buvo rašoma apie 340 sulaikytų asmenų, dešimtį sužeistų policininkų. Pastarasis epizodas su rinkimais tiesioginių sąsajų neturėjo, bet faktiškai tai buvo laikoma pilietinio protesto apraiška. Jos dalyviai buvo griežtai kritikuojami, tačiau „XX amžiaus“ retorika iš esmės skiriasi nuo „Lietuvos Aido“[24], kuris šiuos įvykius siejo tik su komunistinio pogrindžio veikla, bet ne su piliečių nepasitenkinimu politine situacija Lietuvoje apskritai.

 

Apie politines Lietuvos aktualijas „XX amžius“ savarankiškai rašyti beveik negalėjo, kadangi cenzoriai akylai stebėjo publikacijų turinį. 1938 m. gegužės 12 d. patvirtinus naują autoritarinę Lietuvos konstituciją, Krikščionių demokratų leidinys išspausdino oficialią tautininkų liniją atspindintį straipsnį, kuriame jokios kritikos naujam pagrindiniam Lietuvos įstatymui išsakyta nebuvo, išskyrus teiginį, kad atsisakoma visuotinai priimtų standartų ir stiprinama tautiška teisėkūros linija, turinti telkti visuomenę apie tautos vadą[25]. Gegužės 13 d. „XX amžiaus“ numeris spaustuvės apskritai nepasiekė.

 

Tenka konstatuoti, jog svarbiausi kritiniai pastebėjimai dėl Lietuvos politinės situacijos dažniausiai pasireikšdavo netiesiogiai ar įvairių alegorijų pavidalu. Išimtimi galėtume laikyti, filosofo J. Girniaus teigimu, „įtakingiausio katalikiškosios visuomenės dvasinio vado“[26] ir žinomo Smetonos režimo kritiko S. Šalkauskio straipsnius. Atstovaudamas krikščioniškajam sparnui, jis visada pabrėždavo demokratijos ir žmogaus teisių svarbą. Jo drąsus, 1935 m. pasirodęs laiškas A. Smetonai (Tautininkų vadas buvo kritikuojamas dėl iracionalumo ir tautos skaldymo) tai puikiai iliustravo[27]. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje filosofas ir toliau dėstė savo kritines pastabas autoritarinio režimo atžvilgiu. Tai gerai reprezentuoja profesoriaus straipsnis 1938 m. „XX amžiaus“ puslapiuose, skirtas Sekminėms. Straipsnyje didžiausias dėmesys tenka „gyvos ir negyvos dvasios žmonių“ problemai. Nors, J. Girniaus teigimu, S. Šalkauskis nepalaikė katalikiškos akcijos[28], šiame straipsnyje filosofo pozicija yra priešinga: „Bet šalia šitos, oficialios bažnytinės veiklos reikalinga yra taip pat katalikiškosios visuomenės veikla, kuri visuomeninėje plotmėje padėtų Bažnyčiai siekti savo uždavinių dar sėkmingiau ir intensyviau. Tokia yra katalikiškoji akcija...“[29]. Katalikiškas vertybes filosofas sieja su oriu gyvenimu, pagarba žmogaus teisėms. Jos ir tampa gyvosios dvasios refleksija, kuri priešpriešinama Lietuvos kasdienybei: „Jis [gyvosios dvasios žmogus] nepakasa į žemę geriausių žmonijos idealų; jis nepridengia veidmainiškais šarvais supuvusio turinio. Jis yra tasai, kuris nuolatai dega tarsi evangeliškasis žibintas“[30]. Šis filosofo straipsnis pasirodė patvirtinus, autoritarizmo triumfu tapusią Lietuvos konstituciją, tad išsakomos mintys koreliuoja su šia politine aktualija: geriausi žmonijos idealai čia sietini su krikščioniškosios demokratijos dvasia, o kalbėdamas apie „supuvusį turinį“ filosofas turi omeny Smetonos autoritarinį režimą, besidangstantį nauju pagrindiniu įstatymu, kaip „veidmainišku šarvu“. Gi pati katalikiška akcija turi atverti gyvosios dvasios šaltinį ir grąžinti Lietuvą į geriausių žmonijos idealų prieglobstį.

 

Tuo metu svarbus klausimas buvo ir švietimo problema. Krikščionių demokratų spauda nuo dešimtmečio pradžios galimybių rėmuose kritikavo tautininkų režimą dėl švietimo sistemos pasaulietinimo. Šis procesas buvo siejamas su svarbiausių krikščioniškų vertybių pašalinimu iš jaunimo ugdymo srities. Tuo buvo kaltinamas tiek liberalizmas apskritai, tiek patys tautininkai. Pastarųjų politika buvo siejama ne su liberalizmu, bet su bandymu mažinti Katalikų Bažnyčios įtaka Lietuvos ugdymo įstaigose[31]. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje krikščionių demokratų retorika keitėsi. Tautininkų kritikos buvo beveik atsisakyta, keliamos tik tautinio ugdymo gairių problemos[32].

 

Krikščionių demokratų retorika bei galimybės atviriau bendrauti su skaitytoju keitėsi nuo 1939 m. Tai ženklino Klaipėdos krašto netektis, sulaukusi griežto „XX amžiaus“ publicisto I. Petrikonio įvertinimo: „Vargu bereikia minėti, koks smūgis ištinka mūsų tautą ir mūsų nepriklausomą valstybę. Netenkame savo vienintelio uosto, plačių vartų į didįjį pasaulį, netenkame plaučių, kuriais per 16 metų kvėpavome. Tiek kapitalų sudėjome, tiek darbo, tiek rūpesčio, tiek širdies. Netenkame ir dalies savo tautiečių, kurie po trumpo laisvės meto atsiduria svetimoje valstybėje“[33]. Kalbėdamas apie Klaipėdos krašto netekimo priežastis autorius nurodo ne tik Vokietijos politiką, bet ir visas politikos klaidas bei demokratijos stoką: „Bet mes turime tuojau peržiūrėti visas savo užsienio ir vidaus politikos klaidas, kad neateitų nauji smūgiai. Kaip tvarkytis viduje, mes jau tūkstančius kartų kartojome. Tik vienas kelias į ateitį...“[34]. Autorius kalbėjo apie susitelkimą, santarvę bei demokratiją. Straipsnyje „Rimties ir susikaupimo“ publicistas siejo Tautininkų režimą su Lietuvą užgriuvusiomis nelaimėmis: „Kiekvienas sunkmetis tautai, laikotarpis sukeliantis reakciją. Vienuose sluoksniuose ta reakcija būna pozityvi. Tie sluoksniai tokiu atveju pareiškia platesnį požiūrį į valstybės reikalus ir siekia būti naudingu ramsčiu, sprendžiant tuos reikalus. Visai kito pobūdžio reakcija būna tuomet, kai tam tikruose sluoksniuose pasireiškia ne valstybingumas, o siauri interesai, dažnai susieti su pikta valia“[35]. Nors didžiausias dėmesys straipsnyje tenka skirtingų visuomenės grupių ar sluoksnių laikysenai (pradedant komunistais ir baigiant ūkininkais), atkreiptas dėmesys ir į valdančiųjų veiksmus. Nors permainos vyriausybėje yra sutinkamos pozityviai, tai laikoma pavėluotu žingsniu. Jau kitoje publikacijoje naujos vyriausybės su ministru pirmininku, brigados generolu J. Černiumi suformavimas buvo vertinamas gana santūriai. Kitaip tariant, pozityvių permainų su šiuo asmeniu ir su permainomis valdžioje apskritai krikščionių demokratų publicistai nesiejo[36]. Tokia pažiūra ypač plačiai atsiskleidė 1940 m. straipsniuose. Šiuo požiūriu reprezentatyvus J. Ereto straipsnis „Tas laisvės nevertas... Prie gėdos stulpo“. Autorius labai griežtai kritikuoja siaurą valdžios mąstyseną, apsileidimą ir trumparegiškumą, kuris veda Lietuvą prie susinaikinimo slenksčio. Taip pat griežtai kritikuojama ir pačios visuomenės apatija, organizacijų neveiklumas: „Šiandien tą laisvę giname ne tiktai – kas savaime suprantama – savo karinį pajėgumą stiprindami, bet sykiu dar kultūrindami savo kraštą, dar sparčiau keldami jo gerovę ir iš viso padarydami jį tokiu deimančiuku žmonijos vainike, kurio šventvagiškas palietimas sukeltų pasaulinę audrą. Ar mes suprantame, kad visi esame sumobilizuoti? Ne tiktai karys prie rubežiaus, bet ir pareigūnas įstaigoje, kunigas prie altoriaus, mokslininkas kabinete, darbininkas fabrike, ūkininkas, vagodamas laisvąją žemelę. Visi! Pasižvalgęs po mūsų gyvenimą, aptinki daug džiuginančių reiškinių – bet, deja, ir skaudulių. Ne retas susimąsto tik išgirdęs naują perkūno trenksmą, tačiau sužinojęs, kad nutrenktas tik (!) kaimynas, su palengvėjimu grįžta prie žaliojo staliuko. Juk ar maža tų, net šiltose kategorijose sėdinčių, kurie savo kultūrinį nuogumą bando dangstyti išskaitymų lakštais? Bet kodėl, ponaičiai ir damos, tų tikrų ar tariamų išskaitymų nejaučia krupnikas; Dikas su Dofu, pudra ir Olios dėžutės? Kodėl viena tik ta vargšė knyga, žurnalas, simfonija, Geležinis fondas ir Vincento Pauliečio draugija? Žinome mes tas kliūtis, kurios prieš karą mums neleido vytis kitų. Bet tas lapas jau baigiamas versti, ir dėl to nesuprantamas joks mėginimas jomis pateisinti savo apsileidimą ir tingumą. Deja, ne vienas, kuris niekada caro nagaikos nėra ragavęs, o išėjęs savas mokyklas, tarnauja savai tautai ir, nota bene, ima algą iš savo valstybės, dažnai elgiasi taip, lyg spaudos draudimas nė dabar nebūtų atšauktas, o 1918 metai nebūtų turėję vasario 16! Kur nueisime su tokiu pareigūnu – gal tai tik vienas toks egzempliorius, bet mažoje valstybėje ir to vieno per daug! – kuris laikraštį skolinasi iš jį užsisakiusio kaimiečio? Kur nueisim su tokiu „inteligentu“, kuris skaito tik nupigintas knygas? Štai tau ir „knygnešys“, kurio vienintelė kontrabanda – papigintų knygų katalogas! Bet mes ir nupiginta jo gera valia netikime, nes net dovanai knygos neskaito. Antai 1939 m. vieno apskrities miesto valstybinės bibliotekos knygas skaitė 5000 su viršum moksleivių ir dar 3000 su kiek ten darbininkų, tačiau vadinamosios inteligentijos ten lankėsi vos 700. Karo kaitrai vis karščiau kaitinant, visi, kurie jaučiamės esą taip pat atsakingi už krašto likimą, tik dar tvirčiau pasiryžtame. Sunkumus sutikime pakelta galva ir tegu darbas dega mūsų rankose. Bet nėra ko nusiminti nė ramybę pamėgusiems – ir jiems bus kas veikti. Jie be abejonės nudžiugs išgirdę, kad Amerikoje statomas paminklas vienam (kaip atsišaukime sakoma) „didžiausiu, žmonijos geradarių“ – lovai. Kas aukos ne mažiau dešimties dolerių, bus fondo garbės narys[37]. Išsakomos mintys susišaukia su daugelio to meto intelektualų ir mąstytojų idėjomis, pradedant kairiojo sparno atstovais J. Šliūpu ar P. Leonu, ir baigiant katalikiškosios visuomenės intelektualais S. Šalkauskiu, Z. Ivinskiu ar M. Krupavičiumi. Vis dėlto jau išeivijoje istorikas V. Trumpa bene tiksliausiai ir labai lakoniškai įvertino demokratijos problemos esmę tarpukariu sakydamas, jog autoritarizmas, t. y. demokratijos stoka, sukūrė didžiulę prarają tarp valdžios (valstybės, su kuria ta valdžia buvo asocijuojama) ir visuomenės. Dėl šios priežasties net okupacija atrodė mažesnė blogybė negu Smetonos režimas[38].

 

Išvados

 

Krikščionių demokratų politinio sparno atstovai turėjo labai aiškią demokratijos sampratą, kuri rėmėsi krikščionybės postulatais ir tomizmo filosofija. Ji nepriėmė liberalizmo idėjų, kurios sietos su moralinių vertybių nuvertinimu.

 

Krikščionių demokratų spaudoje rašiusių autorių manymu, demokratija neprieštarauja tautiškumo idėjoms, o viena kitą papildo. Aukštai vertintas lygiateisiškumas, greta akcentuojant katalikiško auklėjimo svarbą. Būtent jis ugdo gyvosios dvasios žmones.

 

Gyvosios dvasios žmonės buvo siejami su Katalikiškąja akcija bei su krikščioniškosios demokratijos principų įgyvendinimu. Jie priešpriešinami autoritarizmui, t. y. Smetonos režimui. Pastarojo atstovai laikyti „negyvos dvasios“ žmonėmis.

 

Didelis dėmesys buvo skiriamas demokratinių procedūrų svarbai. Smetonos režimas buvo kritikuojamas dėl apribojimų žmonėms laisvai išreikšti savo politinę valią. Parlamentarizmas laikytas viena svarbiausių demokratijos pasireiškimo formų. Tokia katalikiškojo sparno pažiūra neabejotinai siejosi su jo paties politinės įtakos mažėjimu ir išstūmimu iš viešosios politikos apskritai.

 

Su Smetonos režimu bei autoritarizmu buvo siejamos Lietuvos valstybę užgriuvusios politinės negandos. Autoritarizmas ypač kritikuojamas dėl neveiklumo, visuomenės skaidymo, valdininkijos besaikio viešpatavimo ir intelektualinio tautos potencialo žlugdymo. Būtent tautos intelektas laikytas svarbiausia demokratijos gyvavimo sąlyga.

 

Nuorodos

 

 



* Bernaras Ivanovas – humanitarinių mokslų daktaras, VDU Politologijos katedros docentas, adresas: Krėvės pr. 17–6, LT-49469 Kaunas; el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų sritys – etnopolitika, nacionalizmas, minties istorija.



[1] Truska, L. Ar 1940 m. žydai nusikalto Lietuvai? Akiračiai, 1997, liepa; Truska L. Lietuva 1938–1953 metais. Vilnius, 1995; Truska, L. Žydų įvaizdis Lietuvoje I Lietuvos Respublikoje 4 dešimtmetyje. Tautinių mažumų stereotipai Lietuvos istorijoje ir istoriografijoje (Konferencija). Kaunas, 2001 05 17–18.

[2] Sužiedėlis, S. Avrahamo Torio Kauno getas: diena po dienos. Tory, A. Kauno getas: diena po dienos. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000, p. 10.

[3] Eidintas, A., Žalys, V., Senn, A. E. Lithuania in European Politics: The Years of the First Republic, 1918–1940. New York: St. Martin’s press 1999, p. 55.

[4] Lietuvių Krikščionių Demokratų Konferencija. Kaunas, 1921, p. 11.

[5] Ten pat, p. 17.

[6] Krupavičius, M. Krikščioniškoji demokratija. Stuttgartas: LUX, 1948, p. 30.

[7] Ten pat, p. 36.

[8] Kemėšis, F. Laiškai iš Amerikos. Naujoji Romuva, 1936, nr. 2, p. 25.

[9] Ten pat, p. 26.

[10] Lietuvių Krikščionių Demokratų Konferencija. Kaunas, 1921, p. 47.

[11] Plačiau žr. Brubaker, R. Nationalism reframed. Nationhood and the national question in the New Europe. Cambridge: University Press, 1996.

[12] Baras, K. Liberalizmo kritika. Rytas, 1931, nr. 49 (2095), p. 4.

[13] Krikščionybė ir socialinė tvarka. Rytas, 1931, nr. 39 (2085), p. 3.

[14] Tautos atstovybė ir parlamentarizmas. Rytas, 1931, nr. 39 (2085), p. 3.

[15] Gellneris, E. Tautos ir nacionalizmas. Vilnius: Pradai, 1996.

[16] Tautiškumas. Rytas, 193, nr. 161 (2211), p. 1.

[17] Lietuviai tautininkai tai ne nacionalistai. Iš prof. Iz. Tamošaičio ideologinės paskaitos vakarykščiame Kauno miesto tautininkų susirinkime. Lietuvos aidas, 1936, nr. 545 (3161), p. 2.

[18] Ar tinka Lietuvai fašizmas? Rytas, 1931, nr. 173 (2219), p. 1.

[19] Gobis, J. Tikrasis ir netikrasis fašizmas. Rytas, 1931, nr. 174 (2220), p. 1.

[20] Miestų savivaldybių rinkimų klausimu. Pasikalbėjimas su Dr. L Bistru. Rytas, 1931, nr. 105 (2151), p. 1.

[21] „Liet. Žinios“ dėl mažumų dalyvavimo rinkimuose. Rytas, 1931, nr. 114 (2160), p. 2.

[22] Kas bus seimo nariais. XX amžius, 1936, nr. 1 (1), p. 2.

[23] Kiek Kaune buvo sulaikyta. XX amžius, 1936, nr. 1 (1), p. 2.

[24] Įvykis per Kranausko laidotuves. Lietuvos aidas, 1936, nr. 277 (2893), p. 1.

[25] Naujus pagrindus valstybei padėjus. XX amžius, 1938, nr. 106 (561), p. 2.

[26] Girnius, J. Pastabos dėl prof. Šalkauskio laiško prez. Smetonai. Aidai, 1982, nr. 1, p. 21.

[27] Prof. St. Šalkauskio 1935 metų laiškas Prezidentui Antanui Smetonai. Aidai, 1982, nr. 1.

[28] Girnius, J. Pastabos dėl prof. Šalkauskio laiško ..., p. 21.

[29] Šalkauskis, S. Būkime gyvosios dvasios žmonės. XX amžius, 1982, nr. 125 (580), p. 1.

[30] Ten pat.

[31] Baras, K. Liberalizmas. Rytas, 1931, nr. 49 (2095), p. 3.

[32] Tautiškosios linkmės laikotarpio veikla švietimo srity. XX amžius, 1939, nr. 82 (784), p. 2.

[33] Petrikonis, I. Be Klaipėdos. XX amžius, 1939, nr. 66 (818), p. 1.

[34] Ten pat.

[35] Rimties ir susikaupimo. Rytas, 1939, nr. 64 (816), p. 2.

[36] Seimas ratifikavo Lietuvos Vokietijos sutartį. XX amžius, 1939, nr. 73 (825), p. 1.

[37] Eretas, J. Tas laisvės nevertas. Rytas, 1940, nr. 88 (1134), p. 3.

[38] Trumpa, V. A. Merkelio Smetona ir Smetonos Lietuva. Metmenys, 1965, nr. 9, p. 144.

 

Gauta 2009 m. birželio 6 d.

Pateikta spaudai 2010 m. gegužės 3 d.

 

Summary

The Attitude of Christian Democrats Towards Democracy in the 4th Decade of the 20th Century

 

Lithuanian Christian Democrats in the interwar Lithuania had a very clear understanding of democracy. It was based on the ideas of Christianity and ideas of Thomism philosophy. This philosophic conception was basic for their ideology. The most important thing here was Christian values and morality. They criticized ideas of liberalism because of its attitude towards human life. The main reasons for the criticism were devaluation of moral values and infinite freedom. According to some publicists, freedom must be based on responsibility and social morality. These fundamental blocs were evaluated as the basis for real Christian democracy that had to be realized in Lithuania.

 

Christian Democrats were emphasizing economic democracy too, and they clarified their understanding of economic freedom and its purposes. The most important one was the prosperity of the Lithuanian society which could not be reached without Christian values that were represented in state economy too.

 

At the same time Christian Democrats tried to show the main political problems that were evaluated as obstacles trying to reach real democracy. One of the most important problems was elections to the Lithuanian parliament and to local self-governmental institutions. According to Christian Democrats, without fair elections it was impossible to build democratic and stable state that could show resistance to inner and outer political problems. In other words, without democracy it is impossible to guarantee real safety for the state and its people. Christian Democrats thought that Tautininkai (the party of Lithuanian nationalists that was a ruling party in Lithuania after 1926 coup d’état) were attempting to implement the ideas of fascism in Lithuania. The main slogan of Tautininkai was: “one leader, one nation, one party”. Such attitude was strongly criticized at the beginning of 1930’s. Later, such criticism became almost impossible because of censorship, but some publicists tried to continue with it. One of them was S. Šalkauskis. He was always critical of Smetona’s regime and its policy. He associated the latter’s political group with “people of dead soul” that must be overcome by “people with vital Christian soul”. Such critical ideas were published even in 1938 when Tautininkai approved of the new authoritarian constitution.

 

At the same time Christian Democrats in their press tried to point out other political problems of Smetona’s authoritarian regime. This political regime was closely associated with the main political problems in Lithuania during 1930’s, such as breach of privilege, civil inactivity, censorship, unlimited power of bureaucracy, incompetence.

 

According to the publicists, these problems caused all Lithuania’s political disasters that led Lithuania to the loss of its independence in 1940.