„Istorija“. Mokslo darbai. 78 tomas
Valdas SELENIS. Konstantinas Avižonis Lenkijos archyvuose 1933–1934 metais
Spausdinti

Anotacija. Vienas iš pirmosios Lietuvos Respublikos jaunosios istorikų kartos atstovų Konstantinas Avižonis 1933–1934 metais išvyko ieškoti istorinių dokumentų Lenkijos archyvuose. Nesant diplomatinių ryšių ir tarp abiejų valstybių tvyrant „šaltojo karo“ atmosferai tai buvo labai reta galimybė, kuria pasinaudojo lietuvių istorikas. Devynių mėnesių darbo Krokuvos archyvuose ir bibliotekose rezultatas – didžiausia nepriklausomoje Lietuvoje dar spėta išleisti monografija „Bajorai Lietuvos valstybiniame gyvenime Vazų laikais“. Ši publikacija – tai K. Avižonio ataskaita apie darbą Lenkijos archyvuose.

 

Prasminiai žodžiai: Konstantinas Avižonis, Lietuvos istoriografija, Lietuvos ir Lenkijos ryšiai.

 

Abstract. In 1933–1934, Konstantinas Avižonis, one of the historians from the younger generation of the First Republic of Lithuania, went to Poland to search the archives for historical documents. In the absence of diplomatic ties between the two countries and the “cold-war” atmosphere, it was a very rare opportunity for a Lithuanian historian to visit the Polish archives. The result of nine months’ work in the archives and libraries in Krakow was the largest monograph in the historiography of independent Lithuania “Noblemen in Lithuania’s Public Life during the Era of Vasa dynasty”. This article presents K. Avižonis’ report on the work in the Polish archives.

 

Key words: Konstantinas Avižonis, Lithuanian historiography, Lithuanian and Polish relations.

 

 

1909 metų sausio 16 d. Šiaulių apskrities Žagarės miestelyje gimė žymus Lietuvių istorikas Konstantinas Avižonis. Jis priklauso nepriklausomoje Lietuvoje subrendusių istorikų Adolfo Šapokos, Zenono Ivinskio, Jono Puzino kartai, kurių 100 metų sukaktys buvo minimos pastaraisiais metais. Su K. Avižonio biografija galima plačiau susipažinti Rapolo Krasausko[1], Antano Tylos[2] publikacijose, todėl čia apsiribosiu tik trumpai pristatydamas kai kuriuos istoriko gyvenimo faktus.

 

Konstantinas Avižonis gimė inteligentų – žymaus oftalmologo ir kultūros veikėjo Petro Avižonio, Vytauto Didžiojo universiteto rektoriaus (1926) ir bajorų kilmės medikės Sofijos Gruzdytės šeimoje. Nors jo tėvas (istorikas jį labai gerbė ir skyrė jam savo didžiausią veikalą[3]) buvo konvertitas ir savo laiku propagavęs net laisvamaniškas-ateistines pažiūras, K. Avižonis save laikė evangeliku reformatu[4].

 

1927 m. baigęs Kauno „Aušros“ gimnaziją, studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. Kaip pagrindinį dalyką pasirinko Lietuvos istoriją, šalutinį – visuotinę istoriją ir pedagogiką. 1929 m. lapkritį pradėjo studijuoti Berlyno universitete, klausėsi žymių vokiečių medievistų – „Ostforschung“ tyrimų centro steigėjo, Slaptojo Prūsijos archyvo direktoriaus Alberto Brakmano (Albert Brackmann), Ericho Kasparo (Erich Caspar), Hermano Onkeno (Hermann Oncken), Ernesto Perelso (Ernst Perels) ir disertacijos vadovo Oto Hiotčo (Otto Hoetzsch), profesorių paskaitų. Netrukus prie jo prisijungė Juozas Jakštas ir Zenonas Ivinskis. 1932 m. gruodžio 10 d. už studiją apie bajorų luomo atsiradimą ir raidą Lietuvoje („Die Entstehung und Entwicklung des litauischen Adels bis zur litauisch-polnischen Union“. K., 1385) Avižonis gavo daktaro laipsnį ir sugrįžo į Kauną. Kadangi nebuvo užbaigęs studijų Vytauto Didžiojo universitete, kaip diplominį darbą pateikė savo vokiškąją disertaciją ir 1933 m. kovo 29 d. įgijo diplomą. Nuo 1934 m. rudens iki 1941 m. dėstė Lietuvos ir visuotinę ūkio istoriją Prekybos institute Klaipėdoje ir Šiauliuose, mokytojavo (1935–1939 m.) toje pačioje Kauno „Aušros“ gimnazijoje, kurioje mokėsi pats. 1941–1943 m. skaitė Vilniaus universitete specialius Lietuvos istorijos kursus.

 

K. Avižonis aktyviai įvairiais būdais skleidė istorines žinias visuomenei. Organizavo ekskursijas į istorines Lietuvos vietas, skaitė paskaitas „Radiofone“. Antai 1934 m. lapkritį radijo klausytojai galėjo išgirsti jo svarstymus apie Didžiosios ir Mažosios Lietuvos istorijos raidos skirtingumus[5].

 

Nuo 1940 m. spalio 24 d. K. Avižonis – Lituanistikos instituto reikalų vedėjas ir mokslinių reikalų sekretorius, nuo spalio 15 d. – Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto vyresnysis asistentas prie Lietuvos istorijos katedros. 1942 m. gruodžio 19 d. susituokė su Angele Asevičiūte[6].

 

Padirbėjęs įvairiose JAV mokslo įstaigose, iki gyvenimo saulėlydžio K. Avižonis dėstė Europos istoriją Elono (Elon) kolegijoje Šiaurės Karolinos valstijoje. Mirė 1969 m. balandžio 20 d. 1998 m. K. Avižonio palaikai atgabenti į Lietuvą ir perlaidoti Kauno Petrašiūnų kapinėse. 1975–1982 m. išleisti trys stori K. Avižonio rinktinių raštų tomai, juose publikuoti nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu parengti darbai. Atkūrus nepriklausomybę, Antano Tylos iniciatyva 1994 m. pasirodė ir ketvirtas tomas, kuriame surinkti Konstantino Avižonio rašyti enciklopediniai straipsniai.

 

Čia publikuojama istoriko ataskaita 1933–1934 metais devynis mėnesius trukusį darbą Lenkijos archyvuose ir bibliotekose saugoma Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje VDU fonde K. Avižonio byloje (f. 96, b. 160). Tai iškalbingas šaltinis, iš kurio matyti, kaip istorikas planavo savo laiką ir darbą archyvuose. Nedaug kam iš Lietuvos istorikų pavykdavo tuo laikotarpiu išvykti į Lenkiją. Be K. Avižonio, į panašią, tik daug trumpesnę kelionę leidosi Juozapas Stakauskas ir Antanas Vasiliauskas. Be abejo, Avižonio kelionė buvo viena produktyviausių iš visų Lietuvos istorikų išvykų į archyvus užsienyje. Juozas Jakštas, parašęs recenziją veikalui „Bajorai Lietuvos valstybiniame gyvenime Vazų laikais“, stebėjosi, kaip per tokį trumpą laiką – 9 mėnesius K. Avižonis galėjo prisirinkti tiek daug archyvinės medžiagos ir perskaityti tiek daug veikalų lotynų, lenkų ir rusų kalbomis. Anot jo, ši monografija yra ir liks vienas žymiausių kūrinių iš nepriklausomos Lietuvos laikų[7].

 

K. Avižonis Krokuvoje buvo svetingai priimtas ir 1929 m. Lietuvoje viešėjusio istoriko V. Semkovičiaus (Wł. Semkowicz) padedamas užmezgė ryšius su archyvais ir bibliotekomis. Rinkdamas medžiagą K. Avižonis 1933–1934 m. devynis mėnesius dirbo kunigaikščių Čartoryskių archyve, Jogailos universiteto bibliotekoje ir archyve Krokuvoje, Lenkijos mokslų akademijos bibliotekoje ir archyve, iš kitų Lenkijos archyvų – grafų Osolinskių Lvove, Varšuvos Viešosios bibliotekos archyvo ir grafų Dzialynskių archyvo Kurnike medžiagos kopijas atsisiųsdavo į Krokuvą. Itin daug medžiagos K. Avižonis aptiko Čartoryskių archyve Krokuvoje. Tai Lietuvos didikų ir bajorų korespondencija, jų laiškų originalai ir nuorašai, testamentai ir kt. Surinkta medžiaga panaudota stambiam per septynerius metus parašytam veikalui „Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais“ (592 p.), kuris nors ir buvo išspausdintas 1940 metais, jo nespėta išplatinti ir beveik visi egzemplioriai žuvo per karą. Lietuvių katalikų mokslų akademija perleido šį veikalą fotografuotiniu būdu[8]. Antanas Tyla teigia, kad tai neordinarinis darbas apie XVI a. pabaigos – XVII a. vidurio politinį gyvenimą ir valstybinę bajorų luomo savimonę. K. Avižonis pirmąsyk Lietuvos istoriografijoje panaudojo seimelių instrukcijas, leidusias rekonstruoti politinę bajorijos kultūrą ir jos poziciją[9]. K. Avižonis pirmasis ėmėsi poliublijinių laikų tyrimo. Jo paties žodžiais, nuo A. Šapokos 1938 m. pasirodžiusio darbo apie Lietuvos ir Lenkijos santykius po 1569 m. Liublino unijos jo darbas skiriasi tuo, kad nagrinėjama faktiškoji, o ne teisinė padėtis, socialiniai, kultūriniai ir ekonominiai, o ne vien politiniai bajorijos santykiai[10].

 

Rinkdamas medžiagą Vazų laikotarpio Lietuvos istorijai, K. Avižonis rado nemažai medžiagos ir švietimo istorijai nušviesti, kurią panaudodamas parašė studiją apie švietimą Lietuvoje XVII a. pirmoje pusėje. Itin svarbus Lietuvos istorijai K. Avižonio atrastas ir 1941 m. paskelbta Lietuvos kanclerio Stanislovo Albrechto Radvilos 1632–1656 m. rašytų atsiminimų originalo dalis, apimanti 1653–1655 metus. Pastebėjęs, kad atsiminimų originale, kuris saugomas Čartoryskių archyve Krokuvoje, trūksta pabaigos, jį rado Varšuvos viešojoje bibliotekoje saugomame nuoraše, per klaidą įrištą knygrišio[11]. S. A. Radvilos atsiminimų dalį K. Avižonis paskelbė „Lietuvos praeities“ leidinyje[12].

 

Nors į Lenkiją vyko savo lėšomis (iš dalies remiamas tėvo), ataskaitą Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekanui K. Avižonis rašė tikėdamasis ateityje įsidarbinti universitete. VDU jo Berlyne parengtą disertaciją įskaitė kaip baigiamąjį diplominį darbą, tačiau norint eiti docento pareigas, reikėjo pateikti disertacijos lygio mokslinį darbą. K. Avižonis „Bajorus Lietuvos valstybiniame gyvenime Vazų laikais“ rengė kaip habilitacinį darbą. Universitete, tik jau Vilniuje, jam pavyko įsidarbinti net 1940 metais, kai buvo pripažintas jo Berlyno universitete įgytas daktaro laipsnis ir buvo parengta ši monografija.

 

Ši publikacija skiriama Konstantino Avižonio 100-osioms metinėms.

 


PONUI VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETO HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETO DEKANUI

 

 

dr. Konstantino Avižonio,

gyv. Kaune, Maironio g. 21,

 

1933/34 m. komandiruotės Krokuvon apyskaita[13]

----------------------------------------------------------

 

Humanitarinių mokslų fakulteto komandiruotas savo lėšomis į Krokuvą Lietuvos istorijos habilitacijos darbui medžiagos rinkti / mano prašymas iš 1933-X-17 ir Humanitarinių mokslų fakulteto raštas 947 ns. iš 1933-X-18 / , išvažiavau iš Kauno 1933 m. spalių mėn. 24 d. į Lenkiją pro Karaliaučių. Vizos įvažiuoti į Lenkiją iš karto negavau. Tuojau telegrafu kreipiausi į Lenkijos užsienių reikalų ministeriją, prašydamas man leisti įvažiuoti į Lenkiją ir šešiems mėnesiams apsigyventi Krokuvoje, tikslu dirbti moksliškąjį darbą Krokuvos archyvuose ir bibliotekose. Atsakymo ilgai negavau. Dėl tos priežasties Karaliaučiuje turėjau užtrūkti ligi lapkričio mėn. 3 d. Išnaudodamas šį laiką, dirbau Karaliaučiaus universiteto bibliotekoje, susipažindamas su bibliografijos medžiaga mano ketinamai pasirinkti temai ir perskaitydamas svarbesniuosius vokiečių kalba veikalus, liečiančius mano darbą. Tik lapkričio mėn. 3 d. atėjo leidimas iš Varšuvos, ir tą pačią dieną, gavęs vizą / už ją reikėjo sumokėti 36 dolerius /, išvažiavau į Lenkiją.

 

Į Krokuvą atvažiavau 1933 m. lapkričio mėn. 4 d. Susipažinęs su prof. Vl. Semkavičiu ir jo maloniai padedamas, tuojau užmezgiau ryšius su Krokuvos archyvų ir bibliotekų direktoriais ir tuoj pradėjau darbą.

 

Krokuvoje dirbau kunigaikščių Čartoryskių archyve / „Archiwum i Bibljoteka xx. Czartoryskich“ /, Lenkų Mokslo Akademijos bibliotekoj ir archyve / „Polska Akademja Umiejętności w Krakowie“ / Krokuvos universiteto Jogailos bibliotekoj, skaitykloj, rankraščių skyriuje ir archyve / „Bibljoteka Jagiellońska“ / ir namie, parsinešdamas knygų iš Jogailos ir Mokslo Akademijos bibliotekų. Be to, buvau užmezgęs ryšius su Lvovo grafų Ossolinskių archyvu, su Varšuvos centraliniu archyvu ir su Kurniko / prie Poznanės / buv. grafų Działynskių archyvu, iš kurių man labai reikalingus dokumentus ir rankraščius parsisiųsdindavau į Jogailos bibliotekos rankraščių skyrių. Krokuvos archyvuose ir bibliotekose buvau maloniai traktuojamas. Darbo sąlygos buvo gana geros, jei neskaityti kai kurių technikinių ir higienos trūkumų.

 

Savo habilitacijos darbui temą pasirinkau iš Lietuvos kultūrinės, socialinės ir dalinai ekonominės istorijos: „Lietuvos bajorija did. kunigaikščių Vazų laikais“. Medžiagos rinkimo darbą buvau sutvarkęs šitaip: lapkričio ir gruodžio mėn. paskyriau bendram apsiskaitymui ir istorinės literatūros studijoms, pirmiausiai perskaitydamas bendruosius veikalus, aprašančius Vazų laikus, ir vėliau pereidamas prie atskirų istorijos studijų, aprašančių paskirus tų laikų klausimus, ypačiai bajoriją, jos valstybinį, socialinį, kultūrinį ir ekonominį gyvenimą. Per šiuos dvejus mėnesius susipažinau su svarbiausiais XX-jo ir XIX-jo š. [šimtmečio – V. S.]. veikalais, rašytais man rūpimais klausimais. Po šitokios įžangos perėjau prie spausdintųjų ir nespausdintųjų šaltinių. Iš spausdintųjų šaltinių perskaičiau Lietuvos Statutą / originalinę 1588 m. laidą /, įvairius dokumentų rinkinius, teismų knygas, aktus, sutartis, memuarus, testamentus, laiškus, pranešimus, instrukcijas, seimų dienoraščius, XVI-jo ir XVII-jo š. poleminę literatūrą, autobiografijas, biografijas, iškilmių aprašymus, laidotuvių pamokslus, svetimšalių Lietuvos-Lenkijos aprašymus, kelionių įspūdžius, pasiuntinių ir nuncijų reliacijas, politinius raštus, satyras, panegirikus ir pan. Iš nespausdintųjų šaltinių skaičiau viską, ką tik galėjau rasti archyvuose ir kas tiesioginiai ar netiesioginiai lietė man rūpimuosius klausimus. Mano darbo pagrindas ir susidarė nespausdintieji šaltiniai, kurių daugiausiai teko rasti kunigaikščių Čartoryskių archyve. Čia aš išdirbau šešis ir pusę mėnesio, nepraleisdamas beveik nė vienos darbo dienos, jei neskaityti Velykų atostogų savaitės. Archyve dirbdavau nuo 8.30 ligi 13.30 val. / tik tomis valandomis jis ir teatidaromas /, o po pietų ligi 20 val. sėdėdavau dažniausiai Jogailos bibliotekoj, rečiau Mokslo Akademijos skaitykloj, skaitydamas spausdintuosius šaltinius ir istorinę literatūrą arba rankraščius bei dokumentus.

 

Kunigaikščių Čartoryskių archyve radau daugybę medžiagos. Tai tikros aukso kasyklos Lietuvos istorijos tyrinėtojui. Išnaudodamas laiką ligi maksimumo, stengiausi kuo geriau pasinaudoti proga. Apsiribodamas vien did. kunigaikščių Vazų laikais, čia peržiūrėjau 200 rankraščių ir dokumentų rinkinių tomų. Kiekvienas tomas apima nuo kelių dešimtų ligi kelių šimtų dokumentų originalų arba bendralaikių nuorašų. Nors dažniausiai tai buvo įvairūs dokumentai, liečią labiau politinę Lietuvos istoriją, tačiau pavyko rasti nemažai medžiagos ir kultūriniams, socialiniams bei ekonominiams klausimams nušviesti. Taip kultūriniam bajorijos gyvenimui nušviesti labai svarbus šaltinis – didikų ir bajorų tarpusavio korespondencija. Teko rasti daug Lietuvos didikų ir bajorų laiškų originalų ir nuorašų. Labai daug gražios medžiagos teikia biografijos ir įvairūs testamentai, užrašai, bažnyčių, vienuolynų ir mokyklų steigimo aktai, teismų sprendimai įvairiose civilinėse ir kriminalinėse bylose, išrašai iš teismų knygų ir pan. Dar svarbesnis šaltinis − įvairūs memuarai ir dienoraščiai, kurių irgi man pavyko surasti dar nespausdintų, būtent: Chrapovickio dienoraštį nuo 1656 ligi 1664 m. /originalas/, Konstansijos Sapiehaitės užrašus 1651–1684 /originalas/, Adomo Chreptavičiaus XVII š. Rašytą „Rod Ichmosciow Panow Chreptowiczow“ /originalas/, Joachimo Chreptavičiaus „Pamiętnik Rodu Litaworow Chreptowiczow do 1795“ /originalas/, žemaičio bajoro Bilevičiaus 1677–1678 m. kelionių po Čekiją, Austriją, Italiją, Ispaniją, Prancūziją, Angliją, Olandiją ir Vokietiją dienoraštį /originalas/ „Memoire du Voyage de M-me Louise Marie de Gonzague en Pologne“ /nuorašas/, Stanislovo Albrechto Radvilo dienoraštį 1632–1655 m. /originalas; jo lenkiškasis vertimas yra atspausdintas, bet labai sutrumpintas/.

 

Viešajam bajorijos gyvenimui nušviesti instruktyvios medžiagos radau gana gausinguose dar nespausdintuose (įrašas parkeriu) Lietuvos pavietų seimelių ir didžiųjų suvažiavimų nutarimuose bei instrukcijose į seimus, karaliaus instrukcijose seimeliams, seimų dienoraščiuose, įvairių pasiuntinybių aprašymuose ir apyskaitose, vyriausiojo Lietuvos iždininko apyskaitose, įvairiose didikų politinėse bei proginėse kalbose, protestuose, išrašuose iš pilies teismo knygų, atsišaukimuose ir pan.

 

Ekonominiam bajorų gyvenimui ir materialinei kultūrai nušviesti teko rasti įvairių, dar nespausdintų, bajorų dvarų inventorių, dvarų ir valstiečių sąrašų, revizijų aktų, nuomų sutarčių, pirkimo-pardavimo ar užstatymo aktų, įvairių judomojo turto sąrašų / pav., knygų, brangenybių, rūbų, kraičio ir pan. Trumpai, archyvinis darbas buvo labai produktingas, ir teko pasidaryti nemažai ištraukų iš visų, anksčiau minėtų, šaltinių. Tačiau nesitenkinau vien ištraukomis ir citatomis, kurias teks panaudoti rašant habilitacijos darbą. Radęs kurį svarbesnį dokumentą, dar nespausdintą, bet turintį kiek platesnės reikšmės, pasistengiau jį ištisai nurašyti, kad, pasitaikius progai, jis galima būtų atspausdinti ir kitiems prieinamas padaryti. Kiek leido laikas, stengiausi kuo daugiau padaryti tokių pilnų nuorašų svarbesniųjų dalykų. Taip, pav., esu nurašęs iš originalo Stanislavo Alberto Radvilo memuarų 1653–1655 m., gana smulkiai per keliasdešimt puslapių aprašomus, kurie lenkiškajame memuarų vertime, išleistame E. Račynskio 1839 m. visai nebuvo atspausdinti. Nurašiau iš originalų ir bendralaikių nuorašų 131 įvairių Lietuvos seimelių ir didžiųjų suvažiavimų instrukcijų bei nutarimų. Šitos instrukcijos apima 1588–1668 m. ir skirstosi šitaip: Ašmenos pavieto – 6; Braslavos – 2; Lietuvos Brastos – 4; Gardino – 4; Kauno – 1; Lydos – 3; Minsko – 7; Naugarduko – 15; Oršos – 6; Pinsko – 2; Polocko – 3; Slonimo – 9 seimelių ir 1 didžiojo lietuvių suvažiavimo; Smolensko – 6; Trakų – 3; Ūkmergės – 6; Upytės – 2; Vilniaus – 14 seimelių ir 2 did. Suvažiavimų; Vitebsko – 4; Volkovisko – 1; Žemaičių – 9 ir karaliaus instrukcijų įvairiems seimeliams Lietuvoje – 7. Kiekviena instrukcija apima po kelis, kartais po kelioliką prašymo puslapių. Be to, iš originalų nurašiau ir šiaip svarbesnių karaliaus raštų Lietuvai / pav., 1588-I-28 karūnacijos seime Zigmanto Vazos išduotą Lietuvos teisių ir laisvių patvirtinimą ir priesaiką Lietuvai, 1589-I-20 Zigmanto Vazos Merkinės privilegijų patvirtinimą ir k./ ir šiaip įvairių dokumentų, kaip Lietuvos luomų 1588-I-11 paduotos sąlygos Zigmantui Vazai, kuriomis jie sutinka jį pripažinti savo didžiuoju kunigaikščiu, kai kurios Lietuvos iždo pajamų ir išlaidų apyskaitos ir pan. Ištisai nurašiau ne tik įdomesnius politiniu atžvilgiu dokumentus, kuriuos bus galima parengti spaudai, bet ir šiaip raštus, svarbius Lietuvos kultūros istorijai, kaip Krištupo Monivido Dorohostaiskio XVII š. pradžios instrukcijos savo žmonai, kaip elgtis jam nesant namie, įvairūs nespausdinti inventoriai, rūbų, knygų, brangenybių sąrašai ir kt.

 

Tvarkos atžvilgiu darbo sąlygos archyvuose buvo gana geros. Archyvų medžiaga daugumoje jau katalogizuota, todėl lengviau susirasti, kas reikalinga. Be to, Lenkijos viešieji ir privatūs archyvai yra susitarę vienas kitam siuntinėti dokumentų rinkinius ir rankraščius, interesantui apmokant pašto persiuntimo išlaidas. Taip, Krokuvoj gyvendamas, naudojausi ir man svarbesniais Varšuvos, Lvovo ir Kurniko archyvų dalykais, kuriuos iš ten parsisiųsdindavau į Krokuvą.

 

Prie Čartoryskių archyvo, taip pat kaip ir prie Jogailos ir Mokslo Akademijos bibliotekų, yra labai svarbūs senųjų spaudinių ir senųjų knygų skyriai. Skaitydamas įvairias XVI-jo ir XVII-jo š. brošiūras ir knygas, kurios dažnai bėra tiktai unikumai, radau irgi daug instruktyvios medžiagos. Tokių XVI-jo ir XVII-jo š. knygų bei brošiūrų esu ten perskaitęs viso 77, kitų veikalų – 237.

 

Krokuvoje gyventi leidimas man buvo duotas tik 6 mėnesiams. Tačiau man pavyko jis pratęsti. Išbuvęs Krokuvoje viso 8 ½ mėnesių, bibliotekoms ir archyvams užsidarius vasaros atostogoms, 1934 m. liepos mėn. gale išvažiavau iš Krokuvos ir VII-28 grįžau į Lietuvą. Parsivežiau didelį pundą surinktos medžiagos Krokuvos archyvuose ir bibliotekose ir per 200 įvairių knygų iš Lietuvos istorijos, supirktų įvairiuose Lenkijos antikvariatuose.

 

Kadangi Krokuvoj buvimo laiką išnaudojau išimtinai tik medžiagos rinkimui mano habilitacijos darbui, tai tik dabar, sugrįžęs Lietuvon, tegaliu prieiti prie tos medžiagos apdirbimo. Medžiagai apdirbti ir habilitacijos darbui parašyti reikės dar bent šešių mėnesių.

 

Prie šios savo komandiruotės apyskaitos pridedu:

 

1.        Archyvuose peržiūrėtų dokumentų rinkinių ir rankraščių sąrašą. /1 lapas /[14].

2.        Perskaitytų XVI-jo ir XVII-jo š. brošiūrų ir knygų sąrašą. /10 lapų/[15].

3.        Perskaitytos literatūros sąrašą. /17 lapų /[16].

 

 

Dr. K. Avižonis (parašas parkeriu)

 

Kaunas, 1935 m. balandžio mėn.

 

Nuorodos

 

 



* Valdas Selenis – humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Lietuvos istorijos katedros asistentas; adresas: T. Ševčenkos g. 31, LT-03111 Vilnius, el. paštas: vselenis@yahoo.com; mokslinių interesų sritys – Lietuvos istorijos mokslo raida, Vilniaus istorija.



[1] Krasauskas, R. Konstantinas Avižonis ir jo mokslinis palikimas. Avižonis, K. Rinktiniai raštai. T. I. Roma, 1975, p. I–XXII.

[2] Tyla, A. Konstantinas Avižonis (1909–1969). Mūsų praeitis, 1990, nr. 1, p. 59–70; Konstantino Avižonio mokslinės veiklos etapai. LDK: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos studijos. Konstantinui Avižoniui – 90. Vilnius, 2001, p. 7–12.

[3] Dr. Konstantinas Avižonis. Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais. Kaunas, 1940, p. 5.

[4] Selenis, V. Lietuvos istorikų bendrija 1918–1944 metais. Vilnius, 2007, p. 79.

[5] LCVA, f. 964, ap. 2, b. 247.

[6] K. Avižonio asmens byla. LCVA, f. 856, ap. 2, b. 1055, l. 7.

[7] Jakštas, J. Didžiausia Lietuvos istorijos monografija. Lietuvių tautos praeitis. Chicago, 1977, T. IV/knyga 1 (13), p. 149.

[8] Avižonis, K. Rinktiniai raštai. T. I. Roma, 1975.

[9] Tyla, A. Konstantino Avižonio mokslinės veiklos etapai ..., p. 9.

[10] Dr. Konstantinas Avižonis. Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais. Kaunas, 1940, p. 7, 10.

[11] Krasauskas, R. Konstantinas Avižonis ir jo mokslinis palikimas ..., p. XVIII.

[12] Avižonis, K. Stanislovo Albrechto Radvilos „Memoriale“. Lietuvos praeitis, 1941, t. 1, p. 211–292.

[13] VUB RS, f. 96, b. 160 (lapai nenumeruoti).

[14] K. Avižonis pateikė Čartoryskių archyvo Krokuvoje, Krokuvos Jogailos bibliotekos archyve, atsiųstų iš Lvovo Osolinskių archyvo, iš Kurniko archyvo ir iš Varšuvos „Bibljoteka Narodowa“ archyvo peržiūrėtų rankraščių ir dokumentų bylų numerius.

[15] 77 pozicijos.

[16] 237 pozicijos.

 

Gauta 2009 m. sausio 9 d.

Pateikta spaudai 2010 m. vasario 4 d.

 

Summary

Konstantinas Avižonis in the Polish Archives in 1933–1934

 

Konstantinas Avižonis (1909–1969) was one of the first Lithuanian historians who went to the archives in Poland after 1920 when diplomatic relations between the two states were severed. He received PhD at the University of Berlin and began to explore terra incognita in the Lithuanian historiography – the period after the Union of Lublin, 1569. K. Avižonis wrote the report about his work in the archives and libraries of Poland (mostly in Krakow). There he found a large amount of historical documents. Instructions, testaments, inventories, correspondence, trial decisions, memoirs, biographies etc were valuable sources which enabled the historian to evaluate social, economic and cultural life of the nobility. This material served as a basis for the greatest work in the Lithuanian historiography in 1918–1940’s – a monograph which was written by K. Avižonis about the Lithuanian nobility during the era of the Grand Dukes of Lithuania and the Kings of Poland Vasas. This publication is dedicated to the 100th anniversary of this prominent historian.