„Istorija“. Mokslo darbai. 78 tomas
Benediktas ŠETKUS. Moksleivių mokymas fiksuoti žodinę istoriją
Spausdinti

Anotacija. Straipsnyje nagrinėjama, kaip mokyti bendrojo lavinimo mokyklų moksleivius fiksuoti žodinę istoriją. Remiantis daugiausia užsienio autorių darbais, nagrinėjama žodinės istorijos davėjo atrankos procedūra ir mokinių mokymas tinkamai pasirengti interviu. Analizuojama interviu ėmimo procedūra ir kaip dera formuluoti klausimus. Aptariama, kaip mokyti mokinius apdoroti ir saugoti žodinę istoriją.

 

Prasminiai žodžiai: žodinė istorija, interviu, įvykiai, moksleiviai, atsiminimai.

 

Abstract. The article analyses methods of teaching secondary school pupils to record oral history. On the basis of the works by mainly foreign authors, the author investigates the selection procedure of an oral history provider and obligatory provisions for pupils’ preparation to conduct an interview. Proper interview procedure and question formulation are also considered. In addition, the author discusses how to teach pupils to process and preserve oral history.

 

Key words: oral history, interview, events, pupils, reminiscences.

 

 

Įvadas

 

Per laikotarpį nuo Sąjūdžio pradžios iki šių dienų istorijos mokymas Lietuvoje patyrė daug permainų. Vienas iš pokyčių ypatumų yra tas, kad siekiama mažinti politinės ir ekonominės istorijos „svorį“ bendrojo lavinimo mokyklose, norima mažiau orientuoti į faktų perteikimą ir reikalavimą juos įsiminti bei atkartoti. Atsisakant vadinamojo tradicinio ir dogmatinio istorijos mokymo, siekiama sudominti mokinius nauja tematika, įvairia veikla, netradiciniais metodais.

 

Švietimo ir mokslo ministro 2008 m. patvirtintose „Pradinio ir pagrindinio ugdymo bendrosiose programose“ rekomenduojama istorijos mokytojams dirbant su žemesniųjų klasių mokiniais aiškintis apie jų šeimos ir giminės praeitį, rinkti žinias apie savo mokyklos ir gyvenamosios vietovės istoriją. Istorijos mokytojams siūloma mokinius mokyti „užfiksuoti vietos papročius, tradicijas, tautosaką, žmonių pasakojimus ir atsiminimus apie šias vietoves ir žmones“ ir teigiama, kad „surinkta medžiaga papildo mokyklos istorijos ir kraštotyros muziejus“[1]. Programose pažymima, kad mokiniai, „remdamiesi savo šeimos gyvenimo pavyzdžiais turėtų aiškintis, kaip buvo atkurta nepriklausoma valstybė (Sąjūdžio mitingai, Baltijos kelias, Sausio 13-ji ir kt.), ir, remdamiesi mokytojo pateikta medžiaga ir pačių rastais informacijos šaltiniais, nagrinėja, kaip pakito žmonių gyvenimas atkūrus valstybę“[2].

 

Panašaus pobūdžio ugdymo gairės yra nurodomos ir vyresnėse klasėse. Antai dešimtos klasės mokiniams rekomenduojama rinkti ir analizuoti įvairią regiono kraštotyrinę medžiagą, naudoti ją aiškinantis istorijos įvykius ir reiškinius[3].

 

Iš pacituotų teiginių galime daryti išvadą, kad vis daugiau dėmesio mokykliniame istorijos kurse raginama skirti žodinei istorijai. Siekiama, kad mokiniai daugiau kalbėtųsi apie praeitį su savo tėvais, seneliais ir kitais vyresnio amžiaus vietovės gyventojais. Mokiniams dažniausiai nėra sudėtinga kalbėtis su artimais žmonėmis, tačiau iškyla nemaža sunkumų, kai tenka imti interviu iš pagyvenusių ir mažai žinomų arba visai nepažįstamų asmenų.

 

Moksleivių mokymas fiksuoti žodinę istoriją lietuvių istoriografijoje mažai nagrinėtas. Pažymėtina, jog esama leidinių, kuriuose yra pateiktos įvairaus turinio autorių sudarytos atmintinės, kaip antai Stasio Skrodenio[4] arba Jono Mardosos[5] bei kitų, tačiau jose nėra nagrinėjama mokymo(si) imti interviu problema. Minėti leidiniai, beje, yra skirti daugiausia lietuvių filologijos ir istorijos programų studentams, studijuojantiems universitete.

 

Mokinių mokymas fiksuoti žodinę istoriją yra aptartas Benedikto Šetkaus publikacijoje „Žodinės istorijos ir gyvenamosios vietovės istorijos mokymo(si) dermė“, kuri išspausdinta metodinio pobūdžio leidinyje „Gyvenamosios vietovės istorija“. Minėtoje knygoje autorius aptaria keletą žodinės istorijos aspektų – kaip planuoti žodinės istorijos projektą, kaip organizuoti susitikimą su įvykių liudininkais, galinčiais pasidalyti savo prisiminimais, pateikiamos kelios žodinės istorijos atmintinės[6]. Žodinės istorijos samprata, jos unikalumas ir dermė su mokinių interesais bei žodinės istorijos ugdomoji reikšmė mokiniams yra nagrinėta to paties autoriaus straipsnyje „Žodinė istorija ir jos vaidmuo moksleivių ugdymui(si)“[7], o kitoje publikacijoje – „Mažojo žmogaus istorinė atmintis: edukaciniai aspektai“ analizuojama, kokią reikšmę paprasto gyventojo atsiminimai turi mokiniams mokantis istorijos bei kaip mokyti mokinius vertinti žodinės istorijos patikimumą, į ką kreipti dėmesį siekiant išsiaiškinti jos objektyvumą[8].

 

Autoriaus nagrinėjama tematika paskelbta nemaža darbų kitose valstybėse, ypač daug jų yra anglų kalba. Deja, daugelis darbų mums yra sunkiai pasiekiami, todėl galime naudotis jų fragmentais, užtinkamais interneto tinklalapiuose. Paminėtinas Michaelio Gato (Michael Gatto) darbo pagrindu parengtas ir skirtas mokiniams pratimų rinkinys žodinei istorijai rinkti, kuriame patariama, kaip pasirengti interviu ir kaip jį vykdyti[9]. Žodinei istorijai fiksuoti daug vertingų patarimų pateikia Džudita Mojer (Judith Moyer), kurios darbas yra kaip pradžiamokslis asmenims, norintiems užrašyti ir kaupti žodinę istoriją[10]. Teksaso (JAV) istorijos komisijos leidinyje „Fundamentals of Oral History: Texas preservation Guidelines“ išsamiai aprašyta žodinės istorijos projekto vykdymo procedūra pradedantiems ja domėtis – nuo pasirengimo vykdyti projektą iki surinktos medžiagos išsaugojimo klausimų[11].

 

Naudingų patarimų mokiniams, kaip jiems reikėtų apklausti vietos gyventojus siekiant išsiaiškinti savo bendruomenės istoriją, yra pateikta leidinyje „Exploring Community History“[12]. Ketrina Valbert (Kathryn Walbert) yra nagrinėjusi žodinės istorijos taikymo galimybes JAV mokyklų pradinėse klasėse, taip pat vidurinėse ir baigiamosiose bendrojo lavinimo mokyklos klasėse[13].

 

Žodinės istorijos metodologijos klausimai yra nagrinėti ir šiuolaikinių Rusijos istorikų bei istorijos didaktikos specialistų. Tačiau jie skirti ne mokiniams, o būsimiesiems istorijos tyrinėtojams. Vienas iš tokio pobūdžio darbų yra plačiai naudojamos Marinos Loskutovos parengtos rekomendacijos žodinei istorijai tirti[14].

 

Straipsnio tikslas – išanalizuoti užsienio valstybių šiuolaikinių istorijos didaktikos specialistų rekomendacijas bei Lietuvoje sukauptą pedagoginę patirtį ir tuo remiantis pateikti moksleivių mokymo fiksuoti žodinę istoriją gaires bei esminius šios veiklos bruožus.

 

Numatyto tikslo siekiama realizuojant išsikeltus uždavinius:

 

Pirma, išsiaiškinti interviu davėjo paieškos ir jo atrankos procedūrą, taip pat mokytojo veiklą parengiant interviu davėją bei moksleivius bendram susitikimui.

 

Antra, ištirti, kaip mokyti mokinius imti interviu iš įvykių amžininko ir kaip juos mokyti fiksuoti žodinę istoriją.

 

Trečia, išsiaiškinti mokinių užfiksuotos žodinės istorijos išsaugojimo ir apdorojimo galimybes.

 

Straipsnis parengtas atlikus kitų valstybių ir Lietuvos autorių mokslo bei istorijos didaktikos pobūdžio leidinių analizę. Rašant straipsnį naudotas stebėjimo bei pedagoginės patirties apibendrinimo metodas.

 

 

 

Mokytojo veikla mokant moksleivius pasirengti susitikimui su įvykių amžininku

 

Apie netolimą praeitį moksleiviams gali papasakoti daugelis vyresnio amžiaus gyventojų. Tačiau siekiant, kad tokia veikla suteiktų moksleiviams kuo daugiau naudos pažintine ir bendražmogiškųjų vertybių ugdymo prasme, tenka spręsti keletą problemų. Visų pirma, reikia nuspręsti, kurį asmenį (ar keletą jų) būtų geriausia prikalbinus pasidalyti savo prisiminimais. Atrenkant galimus kandidatus, siūlytina mokytojui su mokiniais pasitarti ir atsižvelgti į šiuos aspektus.

 

Reikia atsižvelgti į konkretaus asmens veiklą praeities įvykių, apie kuriuos norime sužinoti, metu. Vieni asmenys buvo įvykių organizatoriai, kiti – vykdytojai, o treti – stebėtojai. Taigi šiuo atveju prioritetas turėtų būti teikiamas organizatoriams, kadangi jie gali daugiau papasakoti apie tai, kas sekėsi, o kas buvo neįgyvendinta ir dėl kokių priežasčių taip atsitiko[15]. Reikia pažymėti, jog stebėtojų vaidmuo gali būti labai skirtingas: kartais jis gali būti matęs kuriuos nors įvykius, tačiau nelabai suvokė, kas iš tikrųjų vyko[16].

 

Siūlytina atsižvelgti į asmens išsaugotus originalius daiktus, kurie liudija apie praeities įvykius. Mokiniams smalsu pamatyti ir paliesti išsaugotas nuotraukas, tuo metu gautus apdovanojimus, pačių leistus arba to laikmečio periodinius leidinius, išsaugotus laiškus ar kitas relikvijas[17].

 

Rekomenduotina atsižvelgti į asmens sveikatos būklę ir gebėjimą bendrauti su žmonėmis. Gali būti, jog dėl garbaus amžiaus žmogus yra daug ką pamiršęs, todėl jo prisiminimai klausytojams palieka menką įspūdį. Taip pat labai svarbią reikšmę įgyja žmogaus kalbėjimo maniera, gebėjimas palaikyti ryšį su auditorija, būti tolerantiškam kitiems[18].

 

Tuo atveju, kai įvykių amžininkas atitinka visus išvardintus kriterijus, jo liudijimas mokiniams turėtų būti vertingas, o bendravimas – malonus.

 

M. Gato darbo pagrindu parengtame pratimų rinkinyje žodinei istorijai rinkti mokiniams yra siūloma iš pradžių susidaryti galimų apklausti įvykių liudininkų sąrašą, o po to iš jų atsirinkti tik tris labiausiai tinkamus[19]. Iš jų galiausiai galima išsirinkti tik vieną. Taip mokiniai turėtų išvengti atsitiktinių asmenų, kurių prisiminimai gali duoti mažai naudos.

 

Kuomet nusprendžiama, kas bus interviu davėjas, tenka spręsti klausimą, kaip užmegzti ryšį su tuo žmogumi. Užmegzti pokalbį su pažįstamu žmogumi, pvz., seneliais arba kaimynais, nėra sudėtinga netgi moksleiviui. Tačiau iškyla tam tikrų sunkumų, kai norima bendrauti su brandaus amžiaus nepažįstamu ir vienišu žmogumi. Tokie žmonės paprastai yra užsisklendę ir nenoriai priima į savo namus nepažįstamą žmogų arba imasi tam tikrų apsisaugojimo priemonių[20]. Tokiu atveju mokytojas turėtų patarti mokiniams surasti bendrą pažįstamą, kuris tarpininkautų – sutiktų pranešti pagyvenusiam asmeniui, kad jį norima aplankyti ir paprašyti pasidalyti savo atsiminimais.

 

Bet kuriuo atveju, ar žodinę istoriją fiksuotų mokytojas kartu su mokiniais, ar jie veiktų atskirai, iš anksto reikėtų padėti įvykių amžininkui pasirengti susitikimui, per kurį iš jo tikimasi išgirsti atsiminimus. Antai M. Gato rekomenduoja susitarti dėl susitikimo palankiausiu metu, kad atsiminimais besidalijantis žmogus tam reikalui galėtų skirti pakankamai laiko. Taip pat autorius siūlo iš anksto jam pateikti ir klausimus, kuriuos jis turėtų užtektinai laiko apmąstyti ir pasirengti atsakymams[21].

 

Jeigu įvykių amžininką ketinama kviestis į viešą renginį, tuo atveju reikėtų jį informuoti apie kvietimo motyvus ir paaiškinti, kuo jo dalyvavimas yra svarbus[22]. Reikėtų nusakyti renginio vietą, aplinką ir jo dalyvius – klausytojų amžių ir jų skaičių bei kitus dalyvaujančius asmenis[23]. Visa tai padėtų pagyvenusiam žmogui nusiteikti susitikti su klausytojais ir labiau pasitikėti savimi.

 

Žodinės istorijos fiksavimui iš anksto reikia parengti ir mokinius. Atliekant bet kurį tyrimą, svarbiausia sąlyga yra ta, jo vykdytojas privalo nors kiek išmanyti apie tyrimo objektą. Žodinė istorija fiksuojama tik tuo atveju, kai žmonės tarpusavyje bendrauja ir kalbasi[24]. Tradiciškai pokalbį pradeda tas, kuris nori išgirsti atsiminimus ir dėl to pateikia klausimus. Šiuo atveju klausiantysis turi iš anksto žinoti, kas jį domina ir ko galima klausti kurio nors asmens. Todėl dar prieš pokalbį su įvykių amžininku jis turi įgyti tam tikrų žinių apie kurį nors laikotarpį, įvykį ar asmenybę.

 

Kaip pavyzdį galima pateikti X klasės istorijos vadovėlyje „Naujausiųjų laikų istorija“ pateiktas užduotis. Išsiaiškinus temą „Lietuva vokiečių okupacijos metais“, mokiniams yra siūloma remiantis amžininkų atsiminimais parašyti rašinį „Mano miestas (kaimas) vokiečių okupacijos metais“[25], išsiaiškinus temą „Lietuvos žydų bendruomenės sunaikinimas“ rekomenduojama sužinoti, kur ir kaip buvo nužudyti mokinių gimtojo miesto ar miestelio žydai[26], o išnagrinėjus temą „Antroji Lietuvos sovietizacija“ prašoma mokinius pasidomėti tremtinių ar lageriuose buvusių kaimynų ar artimųjų pasakojimais ir aprašyti tremties bei kalinimo sąlygas[27]. Taigi yra logiška, kai iš pradžių apie praeities įvykius mokiniai sužino per pamokas, o vėliau įgytas žinias pagilina išklausydami amžininkų prisiminimus.

 

M. Gato siūlo iš pradžių mokiniams įgyti pokalbiui reikšmingos informacijos skaitant knygas, žiūrint kino filmus, susipažįstant su informacija interneto tinklalapiuose. Anot autoriaus, tai padės mokiniams suformuluoti tinkamiausius klausimus savo pašnekovui[28].

 

Manytume, jog vertingų pasiūlymų šiuo požiūriu pateikta JAV autorių (jie nėra įvardyti) parengtame leidinyje „Exploring Community History“. Autoriai rekomenduoja mokiniams dirbant grupėse iš pradžių susitarti dėl esminių klausimų. Tai gali būti, pvz., penki esminiai klausimai (kaip antai, apie įvykio priežastis, apie įvykio eigą, apie įvykio dalyvius ir pan.). Po to siūloma kiekvieną esminį klausimą detalizuoti bent trimis mažesnės apimties klausimais ir juos susirašyti ant popieriaus lapo. Taip siekiama užtikrinti, kad pokalbis vyktų nuosekliai ir nevirstų atsitiktinių klausimų ir atsakymų kratiniu[29].

 

Taip pat derėtų mokiniams patarti įgyti praktinių įgūdžių naudojant technines priemones. Kadangi pokalbio metu dažnai naudojami diktofonai, mokiniai turėtų išbandyti kaip jie veikia, kokiu atstumu reikia laikyti mikrofoną, kokios trukmės pokalbį galima įrašyti ir pan.[30]

 

K. Valbert siūlo mokiniams įgyti interviu ėmimo įgūdžių dirbant poromis. Iš pradžių vienas mokinys klausinėja kito, o paskui apsikeičia vaidmenimis. Atlikę šį pratimą, jie kartu aptaria, kas pavyko, o kas nesisekė ir kodėl taip atsitiko[31].

 

Paminėtas mokymosi imti interviu būdas yra labiausiai paplitęs, tačiau istorijos mokytojas gali taikyti ir kitus būdus. Pvz., gali būti atliktas demonstruojamasis interviu. Juo laikomas toks metodas, kai mokytojas pasikviečia į mokyklą kurį nors asmenį pasidalyti prisiminimais apie įvykius. Interviu imamas mokiniams stebint, jį atlieka mokytojas. Po to mokytojas su mokiniais atliktą interviu aptaria. Šiuo atveju mokiniai mokosi iš mokytojo[32].

 

Kitas mokymo būdas – inscenizavimas. Jo metu mokiniai turi pademonstruoti, kaip jie sutinka svečią, kaip pasirengia imti interviu, kaip užmezga pokalbį, kokie klausimai pirmiausia yra pateikiami. Vienas iš inscenizavimo būdų yra užduotis „apmaudi klaida“. Kiekviena mokinių pora gauna kortelę, ant kurios užrašyta viena iš interviu ėmimo taisyklių. Dirbdami poromis mokiniai turi parengti interviu ėmimo scenarijų ir atlikdami interviu jie turi „suklysti“ kortelėje nurodytai taisyklei. Kiti mokiniai turi stebėti ir nustatyti, kas buvo atlikta blogai.

 

Galimas ir kitas mokymo būdas. Mokytojas pateikia mokiniams tekstą, kuris yra tarytum interviu metu daryto įrašo transkripcija. Mokiniams skiriama užduotis nustatyti, kuo šis interviu yra geras ir kas jo metu buvo daroma netinkamai. Beje, tokio pobūdžio užduotis skiriama tik tuo atveju, kai mokiniai yra išsamiai susipažinę su interviu ėmimo procedūra[33].

 

Moksleivių mokymas imti interviu ir fiksuoti žodinę istoriją

 

Imant interviu ir fiksuojant žodinę istoriją reikia laikytis nuoseklumo. Šiame veiklos etape svarbu padėti pagyvenusiam žmogui sukelti prisiminimus – atgaivinti atmintį, tinkamai pateikti klausimus bei sukurti abipusiu pasitikėjimu grįstą atmosferą.

 

Mokiniams dera priminti, kad praėjus daug metų nuo kurių nors įvykių, žmonės apie tuos įvykius daug ką būna pamiršę. Todėl reikia stengtis gaivinti atmintį, kad pašnekovas visa tai prisimintų ir išsamiai papasakotų.

 

Prieš pradedant kalbėtis su interviu davėju reikia atkreipti dėmesį į svarbų momentą. Būtina akcentuoti, kad pašnekovui nereikės moksliškai paaiškinti kurio nors įvykio, jo tik prašoma papasakoti apie asmeninę patirtį, t. y. supažindinti su personaline istorija[34]. Taigi labai svarbu, kad vyresnio amžiaus žmogus aiškiai suvoktų, ko iš jo pageidaujama.

 

Atmintis gali būti gaivinama keliais būdais. Tradiciškai pradedama nuo lengvų klausimų. D. Mojer siūlo pirmiausia pateikti keletą klausimų iš kalbinamo žmogaus biografijos[35]. Tokie klausimai, kai prašoma papasakoti, kur pašnekovas gimė ir augo, kur jis vėliau mokėsi, kuo dirbo ir pan., nesukelia sunkumų. Kiti autoriai lengvais laiko tokius klausimus kaip: „Kiek jums metų?“, „Kiek laiko gyvenate šioje vietovėje?“, „Kas prieš daugelį metų atrodė kitaip?“[36]. Pateikus iš pradžių lengvus klausimus, sumažėja interviu davėjo jaudulys, gerėja tarpusavio supratimas. Beje, minėta autorė siūlo pradėti nuo lengvų klausimų, po to pateikti sunkesnius, reikalaujančius apmąstymo, ir galiausiai vėl pereiti prie lengvų klausimų interviu pabaigoje.

 

Atmintį galima gaivinti ir kitais būdais. Antai norint sukelti prisiminimus apie antisovietinę rezistenciją, galima perskaityti ištrauką iš kurio nors to meto įvykių amžininko prisiminimų, pvz., Juozo Daumanto knygos „Partizanai“[37]. Perskaitę ištrauką apie prievartinį kolūkių steigimą, lietuvių trėmimus į Sibirą, aprašytą partizanų taktiką ar ką kita, galime paklausti, ar amžininkas sutinka su J. Daumanto išsakytais faktais ir vertinimais, ar jis galėtų papasakoti, kaip J. Daumanto aprašyti įvykiai reiškėsi gyvenamojoje vietovėje ir pan. Analogiškai galima panaudoti šių dienų istorikų veikalus, kuriuose rašoma apie antisovietinę rezistenciją ir pateikti nevienareikšmiai mūsų visuomenėje sutikti vertinimai, pvz., Mindaugo Pociaus studija apie Lietuvos partizanų kovą[38]. Atsiminimus apie tą patį laikotarpį galime sukelti ir parodę rezistenciją atspindinčių nuotraukų (pvz., žuvusių partizanų išniekinti kūnai miestelių aikštėse), dokumentinį filmą „Nesulaužyti priesaikos“ (rež. Agnė Marcinkevičiūtė) arba ištrauką iš režisieriaus Jono Vaitkaus filmo „Vienui vieni“ bei kt.

 

Skaitant, stebint ar keletą minučių klausantis apie pergyventą laikotarpį, pagyvenusio žmogaus mintyse iškyla regėti vaizdiniai, atsigamina į užmarštį nugrumzdę pokalbiai ir girdėti pasakojimai, sustiprėja kitados patirti išgyvenimai.

 

Po įžangos, skirtos atminčiai atgaivinti, pereinama prie pokalbio pateikiant pašnekovui klausimus. Dėl klausimų pateikimo esama įvairių nuomonių ir rekomendacijų.

 

M. Gato siūlo mokiniams pateikti penkis klausimus, prasidedančius raide „k“: „kas [vyko]“, „kaip [vyko]“, „kada [vyko]“, „kur [vyko]“ ir „kodėl [vyko]“[39]. Pateikiant klausimus tokia seka galima tikėtis, jog interviu davėjas papasakos visą svarbiausią informaciją apie mokinius dominantį objektą.

 

Minėtas autorius teigia, kad įvykių amžininkui derėtų pateikti ir keletą papildomų klausimų, kurie skatintų interviu davėją papildyti savo atsakymą, pasidalinti savo mintimis ir jausmais. Dėl to M. Gato siūlo pateikti kelis paaiškinamuosius ir kelis įvertinamuosius klausimus. Paaiškinamaisiais autorius laiko šiuos klausimus: „Kodėl taip atsitiko...?“, „Kas atsitiko po to, kai...?“, „Ar jūs galite palyginti du įvykius?“, „Ar jūs galite keliais žodžiais apibūdinti...?“, „Paaiškinkite priežastis, kodėl...?“, „Kokias išvadas iš to galite padaryti?“, „Ką jūs apie tai manote?“ ir pan.

 

Kita klausimų grupė – įvertinamieji klausimai – yra skirti pasiaiškinti, kas buvo gerai ar blogai, kas buvo svarbu ir kas mažiau reikšminga. Tokio pobūdžio klausimai turi būti pateikti pokalbio pabaigoje, kadangi jie yra apibendrinamieji ir reikalaujantys daryti išvadas. Įvertinamųjų klausimų pavyzdžiai: „Ką yra maloniausia (juokingiausia, liūdniausia) prisiminti?“, „Koks buvo jūsų didžiausias pasiekimas?“, „Ką jūs darytumėte kitaip, jeigu jums reiktų patirti visa tai dar kartą?“, „Kokias didžiausias klaidas žmonės padarė šiuo istoriniu laikotarpiu arba įvykio metu?“, „Ką žmonės šiandien turėtų apie tai žinoti?“[40].

 

Teksaso (JAV) istorijos komisijos pateiktose žodinės istorijos fiksavimo pagrindų gairėse yra siūloma iš pradžių išsiaiškinti žmogaus atminties ypatumus. Psichologai teigia, kad žmonių atmintis yra skirtinga ir kad daugelis atsimena įvykius vizualiai. Todėl siūloma klausimus pateikti siekiant sukelti praeities vaizdinius. Autoriai pateikia tokį pavyzdį: „Prisiminkite tą gegužės mėnesio dieną, kai jūs stovėjote namo priebutyje ir stebėjote, kaip greitai kyla potvynis. Ar jūs galite papasakoti, kaip visa tai atrodė?“. Autorių nuomone, daugeliui vyresnio amžiaus žmonių yra naudinga, kai klausimo formuluotėje primenamos įvykių datos, žmonių pavardės ar vietovardžiai – visa tai padeda lengviau prisiminti[41].

 

D. Mojer duoda vertingų patarimų, kaip reikėtų formuluoti ir pateikti klausimus. Remiantis jos atmintine mokiniams galima paaiškinti, kad jie pateiktų interviu davėjui iškart tik po vieną klausimą. Kai į jį atsakoma, pateikiamas kitas klausimas. Siūloma nekelti klausimų, į kuriuos atsakyti galima „taip“ arba „ne“. Tai uždaro tipo klausimai. Pateikti reikia atviro, vadinamojo „esė tipo“ klausimus. Pateikiant klausimus svarbu laikytis nuoseklumo: užduodamas klausimas natūraliai turi išplaukti iš prieš tai pateiktojo (t. y. nešokinėjama nuo vienos temos prie kitos)[42]. Antra vertus, „persidengiantys“ klausimai leidžia iš dalies patikrinti, ar žmogus sako tiesą, ar jo pasakojimas yra objektyvus. Taip pat reikia vengti interviu davėjui dėstyti kitų žmonių nuomonę ir vertinimus[43].

 

Dažnai nutinka, kai pagyvenęs žmogus pavartoja žodžius, kurių prasmės moksleivis nežino, tuomet pastarasis iš karto turėtų paprašyti paaiškinti, ką reiškia pavartotas žodis. Tuo atveju, kai klausimas yra labai svarbus ir norima sužinoti apie ką nors kuo išsamiau, siūloma klausimą pakartoti, galbūt net kelis kartus.

 

Žodinės istorijos specialistai pataria apsispręsti dėl interviu ėmimo trukmės. Dažniausiai rekomenduojama neužtrukti ilgiau kaip dvi valandas. Pagyvenusiam žmogui reikia leisti pailsėti. Tačiau tuo atveju, kai interviu yra galimas tik vienintelį kartą ir abi pusės yra suinteresuotos pokalbį pratęsti – susitikimo trukmė gali būti ilgesnė[44].

 

Interviu sėkmę daugeliu atvejų lemia sukurta tinkama atmosfera. D. Mojer ragina neskubinti pagyvenusio žmogaus atsakinėti į pateiktus klausimus ir leisti jam pabūti tyloje, pagalvoti. Ji pataria įdėmiai klausyti pasakojimo ir veido išraiška bei kūno laikysena leisti suprasti, kad pasakojimas yra įdomus. Kai kada patariama padrąsinti pasakotoją ištariant panašaus pobūdžio frazes „kaip įdomu“ arba „tai labai svarbi informacija“ ir pan. M. Gato netgi siūlo savais žodžiais atkartoti svarbiausias interviu dalis, taip parodant, kad yra įdėmiai klausomasi[45]. Tačiau svarbu nepersistengti su panašaus pobūdžio frazėmis, kadangi jos gali trukdyti dalytis prisiminimais.

 

Vienas iš svarbių žodinės istorijos fiksavimo momentų būna, kai prieinama prie interviu pabaigos. Kaip minėta, pasitaiko, kada vyresnio amžiaus žmogus nori tęsti savo atsiminimus, tačiau pašnekovas nori baigti pokalbį. Tokiu atveju rekomenduojama paaiškinti, kad pokalbį reikia baigti dėl kurios nors priežasties – baigėsi diktofono juostelė, galbūt sužinota tiek daug, kad vėliau bus nebeįmanoma užfiksuoti (jeigu buvo fiksuojama užrašuose) visos informacijos ir dėl to reikėtų apie tai pasikalbėti dar ir kitą kartą. Bet kuriuo atveju patartina pasakyti, kad jo pasakojimas buvo labai naudingas[46]. Baigus daryti įrašą siūloma iš karto neišeiti, bet apie ką nors trumpai pasikalbėti ir tik paskui atsisveikinti.

 

Mokymas išsaugoti užfiksuotą žodinę istoriją

 

Pirmiausia mokiniams reikia paaiškinti, kad užfiksuotą žodinę istoriją būtina dokumentuoti – pateikti žinias apie sukauptos informacijos aplinkybes. Kuomet daromas garso įrašas, jo pradžioje reikia užfiksuoti, kas ima interviu, kas pateikia atsiminimus, nurodoma įrašo darymo data bei vieta[47].

 

M. Gato siūlo atlikus garso įrašą, kartu abiem pasiklausyti, ar įrašas yra kokybiškas. Po to siūlo paklausti atsiminimus pasakojusio asmens, galbūt jis norėtų dar ką nors papildyti, o gal net pageidauja ištrinti kai kurias įrašo dalis. Tuo atveju, kai papildomų pageidavimų nėra išsakoma, siūloma paprašyti leidimo, kad šį įrašą sutinka leisti klausytis kitiems ir pasinaudoti savo nuožiūra. Ant popieriaus lapo užrašoma, kad atsiminimų autorius (nurodant jo pavardę) leidžia pasinaudoti garso įrašu, kurį atliko (nurodoma pavardė). Interviu davęs asmuo patvirtina leidimą savo parašu[48].

 

Atlikus garso įrašą rekomenduojama pasirūpinti jo išsaugojimu. Teksaso istorijos komisija siūlo pirmiausia pasidaryti garso įrašo kopiją. Patariama originalą saugoti, o garso kopiją naudoti užfiksuotos žodinės istorijos apdorojimui. Mažiausiai reikalaujantis pastangų apdorojimas – išklausyti garso įrašą ir glaustai užrašyti pokalbio turinį. Ant popieriaus surašytas turinys pridedamas prie juostelės arba kompaktinės plokštelės ir saugomos kartu.

 

Kiek sudėtingesnis apdorojimas, kai siekiama sudaryti detalų įrašo turinį nurodant atsiminimų skirtingus fragmentus pagal tematiką ir užfiksuojant, kurią įrašo minutę apie tai pradedama kalbėti ir kurią baigiama[49]. Tokiu atveju lengva atlikti norimo atsiminimų fragmento paiešką, kai to prireikia[50].

 

Priklausomai nuo sumanymo, gali būti atliekama garso įrašo transkripcija. Ji gali būti dvejopa – dalinė arba pilna. Dalinė yra tokia, kai atliekama atsirinktų įrašo dalių transkripcija: galbūt labiausiai įdomių, įsimintinų arba atitinkančių pasirinktą temą. Pilna transkripcija bus tuo atveju, kai užrašoma visa pokalbio eiga – visi pateikti klausimai ir atsakymai.

 

Atliekant pilną transkripciją A. Filiuškinas siūlo užfiksuoti raštu ne tik žodinį pasakojimą, bet ir tai, kas nesigirdi įraše, tačiau pastebėjo interviu imantis žmogus. Antai siūloma užfiksuoti pasakojimo metu pasitaikiusias pauzes bei pasakojančio asmens emocinę būseną[51].

 

Mokiniams derėtų paaiškinti, kad diktofono įrašo transkripcija yra sudėtingas uždavinys ir užima daug laiko. Vienos valandos trukmės įrašo transkripcija paprastai užtrunka vidutiniškai nuo penkių iki aštuonių valandų[52]. Užrašytas tekstas dažnai atrodo esąs nerišlus, kai kurie žodžiai pavartoti netaisyklingai, tačiau autentiško pasakojimo taisyti negalima. Reikia palikti taip kaip yra.

 

Vyresnių klasių mokiniai turi daug galimybių pademonstruoti užfiksuotą žodinę istoriją. Iš JAV patirties aiškėja, kad dažniausiai žodinės istorijos sklaida yra atliekama mokiniams parengiant apžvalginius ar analitinius straipsnius, sukuriant interneto tinklalapius, kuriant dokumentinius filmus, skaitant pranešimą ir demonstruojant medžiagą skaidrėse, rengiant parodas ir kt.[53] Pagal atlikimo vietą tai įgyvendinama mokykloje arba už jos ribų.

 

Mokiniams reikia paaiškinti, kad istorinė atmintis yra subjektyvus dalykas. Pagyvenę žmonės skirtingai prisimena ir pasakoja apie tuos pačius įvykius arba asmenis, tuos pačius įvykius jie vertina net akivaizdžiai prieštaringai. Todėl juos reikia mokyti, kaip galima nustatyti, ar prisiminimų autorius yra tikslus ir pateikia objektyvų vertinimą.

 

Išvados

 

1. Mokant fiksuoti žodinę istoriją labai svarbu mokiniams paaiškinti, kaip atsirinkti tinkamiausią interviu davėją. Daugiausia žinių gali suteikti tas žmogus, kuris buvo vienas iš praeities įvykių organizatorių, taip pat turi išsaugojęs originalių daiktų ir geba sklandžiai kalbėti, yra tolerantiškas. Mokytojas turi įdėti nemažai pastangų padėdamas mokiniams pasirengti susitikimui su įvykių amžininku. Kita vertus, interviu davėjas taip pat turi būti parengtas susitikimui su mokiniais, kurie nori išgirsti ir užfiksuoti jo prisiminimus.

 

2. Mokytojas turi paaiškinti mokiniams apie interviu ėmimo procedūrą. Iš pradžių reikia kokiu nors būdu siekti atgaivinti pagyvenusio žmogaus prisiminimus. Po to pereiti prie klausinėjimo. Klausinėti reikia laikantis metodinių rekomendacijų: atsižvelgti į tai, kiek bus klausimų, formuluotę, klausimo tipą bei sistemiškumą. Mokinys turi suvokti, kad imant interviu labai svarbu palaikyti abipusiu pasitikėjimu grįstą atmosferą.

 

3. Mokiniams turi būti paaiškinta, kaip galima dokumentuoti užfiksuotą žodinę istoriją. Jie turi turėti žinių, kaip apdoroti surinktą medžiagą atliekant pilną arba dalinę transkripciją. Jiems taip pat reikia paaiškinti, kaip išsaugoti žodinę istoriją, užfiksuotą garso įraše.

 

 

 

Nuorodos

 

 





[1] Pradinio ir pagrindinio ugdymo bendrosios programos. Vilnius: Švietimo aprūpinimo centras, 2008, p. 939–940.

[2] Ten pat, p. 944.

[3] Ten pat, p. 971.

[4] Skrodenis, S. Tautosakos rinkėjo vadovas: metodinė priemonė studentų tautosakinei praktikai. 3-iasis patais. leid. Vilnius: V. Kempino įmonė „Valgra“, 2002, 83 p.

[5] Apie metodiką ir metodines priemones: medžiaga etnografinei medžiagai. Sudarytojas J. Mardosa. Vilnius: VPU leidykla, 2002, 137 p.

[6] Šetkus, B. Žodinės istorijos ir gyvenamosios vietovės istorijos mokymo(si) dermė. Gyvenamosios vietovės istorija: patarimai pedagogams ir mokiniams, pradedantiems tyrinėti paveldą. Sudarytojai B. Šetkus ir R. Šetkuvienė. Vilnius: VPU leidykla, 2009, p. 99–132.

[7] Šetkus, B. Žodinė istorija ir jos vaidmuo moksleivių ugdymui(si). Istorija, 2009, t. 76, p. 75–80.

[8] Šetkus, B. „Mažojo žmogaus“ istorinė atmintis: edukaciniai aspektai. Acta Humanitarica universitatis Saulensis. Mokslo darbai, 2009, t. 9, p. 167–175.

[9] Guidelines for Oral History Interviews: student workbook. <http://www.history.com/classroom/clasroom.html> [žiūrėta 2007 10 12].

[10] Moyer, E. Step-by-step Guide to Oral History. <http://www.dohistory.org/on_your_own/toolkit/oralHistory.html> [žiūrėta 2007 09 14].

[11] Fundamentals of Oral History: Texas Preservation Gudelines. <http://www.thc.state.tx.us/publications/guidelines/oralHistory.pdf> [žiūrėta 2007 11 09].

[12] Exploring Community History: Lesson 9. <http://www. youthbuild.org/atf/cf/{22135F680-2AF9-4ED2-B948-. 40C44B32E6198}/Unit5Lesson9.pdf> [žiūrėta 2007 09 03].

[13] Walbert, K. Incorporating oral history into the K-12 curriculum. <http://www.Learn.org/lp/editions/oralhistory2002/3> [žiūrėta 2007 07 07].

[14] Лоскутова, М. Устная история: Методические рекомендации по проведению исследования. СПб: Европейский Дом, 2002.

[15] Šetkus, B. Susitikimų su įvykių liudininkais organizavimo metodika. Gyvenamosios vietovės istorija ..., p. 118.

[16] Драбкин, А. Несколько слов о предмете устная история. <http://www.iremember.ru/content/view/750/68/lang,ru/> [žiūrėta 2010 01 22].

[17] Ten pat.

[18] Ten pat.

[19] Guidelines for Oral History Interviews ...

[20] Keletas pavyzdžių iš autoriaus patirties. Straipsnio autorius 1989 m. nuvyko pas kalbininką Chakelį Lemcheną (Chackel Lemchen) tikslu išgirsti jo prisiminimų apie Lietuvos žydų švietimą Lietuvoje. Paaiškėjo, kad iki mūsų susitikimo 85-erių metų žydų tautybės asmuo bandė surinkti informaciją apie mane. Be to, pokalbio metu jam paskambino telefonu draugas. Man kilo įtarimas, jog dėl to buvo iš anksto susitarta siekiant išsiaiškinti, ar Ch. Lemchenui nenutiko nieko blogo. 1990 m. apklausiant namuose diplomato Voldemaro Čarneckio žmoną Eleonorą teko patirti jos artimųjų nustebimą dėl to, kad mane, nepažįstamą asmenį, ji įsileido į savo namus. 1985 m. buvau įsileistas į pagyvenusio kauniečio namus tik po to, kai jam paskambino ir mane charakterizavo žinoma Kauno inteligentė Raminta Šalčiūtė-Savickienė.

[21] Guidelines for Oral History Interview ...

[22] Филюшкин, А. Методические указания по проведению исследований по устной истории. <http://nashpolytech.ru/index.php?id=73> [žiūrėta 2010 01 22].

[23] Šetkus, B. Susitikimų su įvykių liudininkais organizavimo metodika ..., p. 119.

[24] Интервью со свидетельями: Основы Устной Истории. Статус-кво в исследовательской технике. <http://erinnerungsort.de/-_206.html> [žiūrėta 2010 01 22].

[25] Kasperavičius, A., Jokimaitis, R., Sindaravičius, A. ir kt. Naujausiųjų laikų istorija: vadovėlis X klasei. Vilnius: Kronta, 2008, p. 154.

[26] Ten pat, p. 161.

[27] Ten pat, p. 196.

[28] Guidelines for Oral History Interviews ...

[29] Exploring Community History: Lesson 9 ...

[30] Moyer, E. Step-by-step Guide to Oral History ...

[31] Walbert, K. Incorporating oral history into ...

[32] Šetkus, B. Mokinių mokymas imti interviu. Gyvenamosios vietovės istorija: patarimai pedagogams ir mokiniams, pradedantiems tyrinėti paveldą. Sudarytojai B. Šetkus ir R. Šetkuvienė. Vilnius: VPU leidykla, 2009, p. 114.

[33] Ten pat, p. 114–116.

[34] Guidelines for Oral History Interviews ...

[35] Moyer, E. Step-by-step Guide to Oral History ...

[36] Exploring Community History: Lesson 9 ...

[37] Daumantas, J. Partizanai. Vilnius: Vaga, 1990, 576 p.

[38] Pocius, M. Kita mėnulio pusė: Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu 1944–1953 metais. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2009, 426 p.

[39] Guidelines for Oral History Interviews ...

[40] Ten pat.

[41] Fundamentals of Oral History ...

[42] Moyer, E. Step-by-step Guide to Oral History ...

[43] Филюшкин, А. Методические указания по проведению ...

[44] Fundamentals of Oral History ...

[45] Guidelines for Oral History Interviews ...

[46] Ten pat.

[47] Moyer, E. Step-by-step Guide to Oral History ...

[48] Guidelines for Oral History Interviews ...

[49] Fundamentals of Oral History ...

[50] Pavyzdys. Jonas Jonaitis pasakoja: 5–8 min. apie okupacinės sovietų kariuomenę žygiavimą per Pelėdynės kaimą 1940 m. 8–15 min. apie Pelėdynės kaimo gyventojų trėmimus į Sibirą, 15–26 min. apie „Bolševiko“ kolūkio steigimą ir t. t.

[51] Филюшкин, А. Методические указания по проведению ...

[52] Fundamentals of Oral History ...

[53] Walbert, K. Incorporating oral history into ...

 

Gauta 2010 m. sausio 25 d.

Pateikta spaudai 2010 m. kovo 27 d.

 

Summary

Teaching Pupils to Record Oral History

 

The author of the article claims that while teaching pupils to record oral history, it is very relevant to explain to them the importance of the most suitable interviewee. Most original and valuable knowledge can be spread by a person who used to be an organizer of some past events, preserved some original objects, is fluent and tolerant. A teacher’s role and responsibility is to help pupils prepare for the meeting with one or another witness of some historical event. On the other hand, the interviewee should also be prepared for the meeting with pupils who want to listen to and to record his/her reminiscences.

 

The article also emphasizes that pupils should be acquainted with the process of conducting an interview. Firstly, it is important to revive an elderly person’s reminiscences and only later pass on to the questioning which should be conducted according to some methodological recommendations. Attention should be paid to the number of questions, their formulation, question types and their system. Pupils should understand that in the process of conducting an interview the atmosphere of mutual trust should be created.

 

The author claims that pupils should know how to document received oral history. They should also have to have the knowledge of how to process the collected material by full or partial transcription, how to preserve recorded oral history.