„Istorija“. Mokslo darbai. 78 tomas
Ingrida JAKUBAVIČIENĖ. Ar pagrįstai Lietuvoje vokiečių Kulturverbandas buvo Valstybės saugumo institucijų akiratyje 1933–1940 metais?
Spausdinti

Anotacija. Straipsnyje, remiantis istorijos šaltiniais, periodika bei jau atliktais tyrimais analizuojamos priežastys, dėl kurių Lietuvos vokiečių Kulturverbando aktyvistai buvo nuolat stebimi Lietuvos saugumo organų bei traukiami administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn už įvairius įstatymų pažeidimus. Nagrinėjama, kiek Lietuvos vokiečių 1933–1940 m. tapo Vokietijos agentais ir bendradarbiavo su įvairiomis Reicho institucijomis. Atskleidžiamos Lietuvos saugumo pastangos užverbuoti informatorių tarp Lietuvos vokiečių bei nustatyti, kiek Kulturverbando narių baigė specialius kursus ir tapo Vokietijos slaptųjų tarnybų bendradarbiais. Lietuvos saugumo organai vykdė tautininkų politiką stengdamiesi neutralizuoti visus potencialius vidaus priešus. Panaši praktika buvo taikoma Latvijoje, Estijoje, Čekoslovakijoje ir kitose šalyse, todėl XX a. 4-ojo dešimtmečio Lietuvos visuomenė iš esmės pritarė vokiečių organizacijų kontrolei.

 

Prasminiai žodžiai: Lietuvos valstybės saugumo departamentas (VSD), Valstybės saugumo policija (VSP), Lietuvos vokiečių kultūrinė sąjunga (Kulturverbandas), Vokiečių nacionalsocialistinė darbininkų partija (VNSDP), Vokietijos slaptoji policija (Gestapas), Vokiečiams užsienyje remti draugija (VDA).

 

Abstract. The author of the article, on the basis of historical sources, periodical publications and conducted researches, investigates reasons for constant surveillance of the German Kulturverband activists by the Lithuanian Secret Service as well as focuses on administrative and legal responsibilities for various legal violations. The article presents data about the number of Lithuanian Germans who became Germany’s agents in 1933–1940 and collaborated with certain Reich institutions. It also discloses the efforts of Lithuania’s Secret Service to recruit informants among Lithuanian Germans and ascertains the number of Kulturverband members who attended special courses and became members of Germany’s secret services. Lithuania’s Secret Service, pursuing the Nationalists’ policy, attempted to neutralize potential inner enemies of the state. Similar practice was adopted in Latvia, Estonia, Czechoslovakia and other countries; Lithuania’s society of the 4th decade of the 20th century fully approved of the control of German organizations.

 

Key words: Lithuanian State Security Department (SSD), State Security Police (SSP), Lithuanian German Cultural Union (Kulturverband), German Nationalsocialist Workers’ Party (GNWP), German Secret Service (Gestapo), society to support Germans abroad.

 

 

Įvadas

 

1933 m. A. Hitleriui atėjus į valdžią, Vokiečių nacionalsocialistų darbininkų partija (toliau VNSDP)[1] perėmė politinę kontrolę ir ėmė steigti įvairias partines bei valstybines institucijas, besirūpinančias ryšių su vokiečių tautinėmis mažumomis užmezgimu, nacionalsocialistinės ideologijos propagavimu ir griaunamosios veiklos organizavimu. Prie VNSDP buvo įkurta Užsienio politikos tarnyba (Aussenpolitische Amt der NSDAP), vadovaujama Alfredo Rosenbergo, kuri skatino ryšius tarp Reicho ir tautiečių bendruomenių užsienyje, rinko informaciją apie politinius emigrantus, ieškojo asmenų tolesnei veiklai plėtoti. 1931 m. VNSDP įsteigė Partijos užsienio organizaciją (Auslands Organisation der NSDAP), kuri pirmiausia turėjo skleisti nacistų partijos interesus tarp užsienyje gyvenančių vokiečių. Jos vadovas Ernstas Bolė (Ernst Bohle) gavo užduotį 35 mln. užsienyje gyvenusių vokiečių paversti Trečiojo Reicho ginklu[2]. Ši organizacija išvystė platų šnipų tinklą. Vokietijos kariuomenės generalinio štabo žvalgybos biuras (Abveras) plačiai naudojosi užsienio vokiečių paslaugomis kaupdamas žinias apie įvairių šalių karinį, ekonominį pajėgumą, komunikacijas, visuomenės nuotaikas. Pagrindinius veiklos nurodymus vokiečių organizacijos užsienyje gaudavo iš Vokiečiams užsienyje remti draugijos (Verein für Deutschtum im Auslande, toliau VDA). VDA, turėdama 2 mln. 250 tūkst. narių, rūpinosi 41 mln. užsienyje gyvenančių vokiečių[3].

 

Minėtos Reicho institucijos užmezgė kontaktus su Lietuvos vokiečiais. Lietuvos saugumiečiai dar iki 1933 m. domėjosi vokiečiais, jų politiniu nusiteikimu. Vokiečiai įmonių savininkai, tarnautojai bei draugijų aktyvistai buvo apibūdinami kaip nelojalūs, nes dažnai peikė Lietuvos valstybės santvarką, gyrė visa, kas vokiška, palaikė ryšius su vokiečių organizacijomis. Vokietijos administracija buvo suinteresuota turėti ištikimą tautiečių grupę, kuri galėtų įvykdyti Reicho iškeltus uždavinius: teikti informaciją apie kitos valstybės karinius, ekonominiu pajėgumus, gyventojų nuotaikas, kelti neparankius toms šalims reikalavimus.

 

XX a. 4-ojo dešimtmečio viduryje nepasitikėjimas vokiečiais Lietuvoje ypač sustiprėjo. Nemažą paskatinimą Lietuvos saugumo tarnybų darbui suteikė lietuvių inteligentija, pritarusi vyriausybės siekiui sustiprinti valstybės saugumą, gintis nuo išorės ir vidaus priešų[4], taikyti griežtas bausmes[5]. Visuomenė buvo skatinama įgyti karinį pasirengimą ir stiprinti tautininkų ideologiją[6]. Svarbiausiais lietuvių tautos priešais buvo laikomi komunistai, lenkai bei vokiečiai. Lietuvos vyriausybės bei visuomenės nepasitikėjimą vokiečiais savo tyrimuose pažymėjo istorikai Liudas Truska[7] ir Bernaras Ivanovas[8]. Pagrindiniu Lietuvos saugumo tarnybų įrankiu tapo 1934 m. vasario 8 d. paskelbtas Tautai ir valstybei saugoti įstatymas[9].

 

XX a. 4-ajame dešimtmetyje visą Europą Vokietijos agentūra buvo apraizgiusi tankiu voratinkliu. Lietuvos spaudoje dažnos žinutės apie Vokietijos žvalgybinį darbą Latvijoje, Estijoje, Austrijoje, Čekoslovakijoje bei kitose šalyse atspindėjo daugelio ano meto  šalių vyriausybių nerimą dėl Reicho revizionistinės politikos.

 

Mūsų tyrimas apsiriboja Lietuvos vokiečių kultūrinės sąjungos (toliau – Kulturverbando)[10] panaudojimo Reicho interesams atskleidimu. 1933 m. padaugėjo pranešimų apie Vokietijos agentų skverbimąsi į daugelį Europos valstybių. Vokietijos žvalgybos veiklos strategija daugelyje šalių buvo identiška: agentai naudojosi vietinės vokiečių bendruomenės organizacijų priedanga bei jų aktyvistais. Plačiai žinomi vokiečių nacionalsocialistinių organizacijų vadų Latvijoje – Erhardo Kriogerio (Erhard Kröger)[11] bei Estijoje – Viktoro fon zur Miuleno (Wiktor von zur Mühlen)[12] ryšiai su VNSDP ir kitomis Reicho institucijomis. Iki šiol nedaug yra žinoma apie Kulturverbando aktyvistų bendradarbiavimą su Vokietijos slaptosiomis tarnybomis.

 

Platesnius tyrimus apie tiesioginius Kulturverbando valdybos ryšius su Reicho SS bei su etninių vokiečių iškeldinimu susijusiomis institucijomis atliko Arūnė Arbušauskaitė[13]. Lietuvos slaptųjų tarnybų kovą su Vokietijos karine žvalgyba Lietuvoje tyrinėjo istorikas Arvydas Anušauskas[14]. Jis pažymėjo Lietuvos saugumo organų sėkmingų operacijų reikšmę demaskuojant vokiečių agentų Šamio (von Chamier), Danieliaus Kleino, Hanso Ruso, Leopoldo Bormano, V. Šachno-Dovgaitės veiklą[15]. Tačiau iki šiol daug „baltų dėmių“ matyti Lietuvos vokiečių Kulturverbando ir Vokietijos slaptųjų tarnybų bendradarbiavimo istorijoje. Nebuvo plačiau tyrinėta, kiek Lietuvos saugumo policija žinojo apie Vokietijos užverbuotų Lietuvos piliečių veiklą.

 

Vokietijos istorikai, sąmoningai ar nesąmoningai, visiškai nelietė Lietuvos vokiečių bendradarbiavimo su Vokietijos žvalgyba ir kitomis politinėmis organizacijomis temos. Jie Kulturverbando valdybos pasidavimą nacistinių organizacijų įtakai nukelia į 4-ojo dešimtmečio vidurį. Haris Stosunas (Hari Stossun) teigia, jog 1933 m. A. Hitlerio politikos įtaka Lietuvos vokiečių veiklai buvo nepastebima[16]. Norbertas Angermanas (Norbert Angermann) tvirtina, kad Kulturverbandas nacionalsocialistinio vadovavimo principus perėmė tik 1936 m., o nacistinės propagandos toleravimas tarp Lietuvos vokiečių esą buvęs saikingas ir pasireiškė tik todėl, kad vokiečių bendruomenė jautėsi skriaudžiama tautininkų režimo[17]. Tokios pat nuomonės laikosi ir istorikas Alvydas Nikžentaitis[18]. Klausas Fuchsas (Klaus Fuchs) išreiškė gana kritišką nuomonę VSD atžvilgiu pastebėjęs, jog saugumo organų biuleteniuose vokiečių tautybės asmenys dėl gimtosios kalbos vartojimo, vaikų auklėjimo tautinėse mokyklose bei priklausymo tautinėms organizacijoms buvo traktuojami kaip nelojalūs[19]. Iš Lietuvos kilęs Arturas Hermanas (Arthur Hermann) publikacijose skyrė nemaža dėmesio Lietuvos vokiečių bendruomenės veiklai aptariamuoju laikotarpiu ir konstatavo, kad Lietuvos saugumas nors ir sekė Kulturverbando veiklą, griežtesnių sankcijų imtis nesiryžo[20].

 

Autorės atlikti tyrimai apie Kulturverbando ryšius su Vokietijos tautinėmis-kultūrinėmis bei partinėmis organizacijomis[21] paskatino giliau panagrinėti klausimą, kodėl sąjungos aktyvistai neapsiribojo tik tautiniais interesais, bet tapo Reicho politikos vykdytojais bei šnipais. Autorė tyrimą atliko pasinaudodama šaltiniais, saugomais Lietuvos centrinio valstybės archyvo Lietuvos respublikos vidaus reikalų ministerijos fonde (f. 377); Lietuvos respublikos vidaus reikalų ministerijos Saugumo departamento fonde (f. 378); Lietuvos respublikos užsienio reikalų ministerijos fonde (f. 383). Šių fondų dokumentų tyrimas padėjo nustatyti Lietuvos saugumo organų reakciją į Vokietijos agentūrinę veiklą, detalizuoti VSD pasirinktą kovos su užsienio ir vidaus priešais taktiką, nustatyti, kokią įtaką šnipų demaskavimas ir teismai turėjo Lietuvos ir Vokietijos dvišaliams santykiams. Lietuvos Respublikos Kariuomenės štabo 1918–1940 m. Krašto apsaugos ministerijos fondo (f. 929) didžiąją dokumentų dalį sudaro informaciniai biuleteniai ir agentūriniai pranešimai, kurie padėjo nustatyti gana platų VSD informatorių, kurių dauguma Kulturverbando nariai, tinklą ir leido susipažinti su Vokietijos agentų veikla Lietuvoje. Lietuvos vokiečių kultūrinės sąjungos fondas (f. 313) padėjo nuodugniai ištirti organizacijos santykius su Lietuvos valdžios įstaigomis bei nustatyti veiklos pažeidimus. Negausūs su Vokietijos agentų veikla Lietuvoje 1933–1940 m. susiję dokumentai saugomi Lietuvos ypatingojo archyvo (toliau –LYA) LTSR valstybės saugumo komiteto (KGB) fonde K-1.

 

Šio tyrimo tikslas – atskleisti, kokiu mastu ir kokiais būdais vokiečių kilmės Lietuvos piliečiai buvo įtraukti į Vokietijos agentūrinio tinklo veiklą 1933–1940 m. birželio 15 d. laikotarpiu, ir pagrįsti valstybės saugumo institucijų darbo tikslingumą stebint Lietuvos vokiečių ryšius su Vokietijos institucijomis.

 

Chronologinės ribos pasirinktos remiantis Lietuvos vokiečių Kulturverbando valdybos 1933 m. atliktu organizacijos pertvarkymu pagal VNSDP užsienio organizacijos modelį, o tai sudarė palankias sąlygas agentūrinę veiklą paslėpti po legalios organizacijos priedanga. Antroji riba – 1940 m. birželis, kuomet prasidėjusi sovietinė okupacija nutraukė Lietuvos saugumo organų darbą ir Lietuvos teritorijoje likusius veikti Vokietijos agentus stebėti ėmė SSRS saugumo organai, perėmę VSD archyvus ir informaciją.

 

1. Lietuvos vokiečių Kulturverbando veiklą nuolat stebi Valstybės saugumo policija

 

Kulturverbandas 1931 m. pateko į Vokietijos nacistinių organizacijų akiratį, o nuo 1933 m. šios sąjungos darbu bei finansavimu ėmė rūpintis oficialios Reicho institucijos. Ryšiams su Kultuverbandu palaikyti VDA Rytprūsių skyriaus pirmininkas Teodoras Oberlenderis (Teodor Oberlaender) paskyrė specialų atstovą Valterį Vėberį (Walter Weber), kuris reguliariai atvykdavo į Kauną[22]. Lietuvos vokiečių nacistinei veiklai 1933 m. ėmė vadovauti tos pačios VNSDP organizacijos, kurios prižiūrėjo Klaipėdos krašto nacistų partijas. Svarbiu akstinu Kulturverbando vadovybei suartėti su Vokietijos institucijomis tapo pažadėtas pastovus finansavimas – 300–400 tūkst. reichsmarkių per metus. Tai leido vokiečiams plėsti veiklą provincijoje bei išlaikyti keliolika tautinių mokyklų.

 

Vadovaudamasis Vokietijos organizacijų nurodymais, 1936 m. Kulturverbandas prisijungė visas iki tol atskirai veikusias vokiečių jaunimo, sporto, religines draugijas. Lietuvos vokiečių bendruomenė nebuvo politiškai aktyvi, tačiau VSP daugiausia domėjosi, kaip Kulturverbando valdyba tautine-kultūrine veikla dangstė Lietuvoje įkurtą gana plačią nacionalsocialistinės organizacijos struktūrą bei agentūrinį tinklą.

 

Daugiausia VSP stebėjo Kulturverbando jaunimą, kurie nebijojo rizikuoti, žavėjosi A. Hitlerio jėgos politika, todėl sutikdavo bendradarbiauti su Reicho institucijomis. Kulturverbando naujieji vadovai taip pat akcentavo, jog darbas su imliu jaunimu yra kur kas produktyvesnis, negu su vyresnio amžiaus žmonėmis, kurie buvo apibūdinami kaip „įbauginti, visur ieškantys pelno, neperauklėjami“[23]. Todėl tarp Reicho agentų daugiausia buvo jauni 20–30 metų asmenys, kurie į Vokietiją su Kulturverbando rekomendacija išvykdavo neva studijuoti, o iš tiesų šie jaunuoliai baigdavo VNSDP politinius kursus bei buvo užverbuojami Vokietijos slaptųjų tarnybų[24].

 

Rimtas pagrindas Lietuvos saugumiečiams stebėti Kulturverbando veiklą tapo nuo 1933 m. sustiprėję ryšiai su Klaipėdos krašto nacistais. Šiuos kontaktus skatino Vokietijos institucijos, kurios vadovavo visam nacistiniam judėjimui Lietuvoje. 1933 m. Vokietija aktyviai plėtė VNSDP rezidentų tinklą ne tik kaimyninėse šalyse – Latvijoje bei Estijoje, bet ir Austrijoje, Čekoslovakijoje, Danijoje. Spaudoje pasirodantys pranešimai apie vokiečių ardomąją veiklą užsienyje VSP darbui suteikė visuomeninį palaikymą dar akyliau sekti vokiečių veikimą Lietuvoje, juolab, kad pasitikėjimas šia tautine bendruomene buvo sumenkęs.

 

VSP ypač domino Vokietijos piliečiai, įtraukti į Kulturverbando veiklą, už kurią jiems buvo mokamas atlyginimas. 1933 m. į Kauną iš Vokietijos VNSDP atsiuntė rezidentus – Hertą Šturmaitę (Herta Sturmeit) bei Valterį Sagelį nacistinei jaunimo veiklai plėsti[25]. Jie skelbėsi atvykę į Kauną studijuoti istorijos, tačiau tikrasis jų atvykimo tikslas buvo susijęs su Kulturverbando jaunimo draugijų pertvarkymu pagal „Hitlerio jaunimo“ (Hitlerjugend) organizacijos pavyzdį. H. Šturmaitei ir V. Sageliui kiekvieną mėnesį iš Kulturverbando kasos buvo išmokama po 100 Lt. Atlikę savo misiją jie grįžo į Vokietiją. Šis pavyzdys leidžia suprasti, jog nacistinių organizacijų Lietuvoje steigimas nebuvo patikėtas Kulturverbando valdybai, bet tai atliko VNSDP agentai. Įtarimų kėlė Kulturverbando glaudūs ryšiai su Vokietijos pasiuntinybe Kaune, per kurią sąjunga susisiekdavo ir su valstybinėmis Reicho institucijomis, Vokietijos užsienio reikalų ministerija.

 

Kulturverbando vadovų bendradarbiavimas su Lietuvoje veikusiais Vokietijos agentais taip pat laikytinas rimtu pagrindu stebėti sąjungos veiklą. VSP žiniomis, 1933 m. Kulturverbando veiklą koordinavo VDA skyriaus Karaliaučiuje atstovas Tymė. Jis buvo atsakingas už Kulturverbando ryšius su Vokietija, nurodė slapta laikyti korespondenciją, griežtai slėpti visą organizacinį darbą[26]. Kulturverbando aktyvistus įtraukti į agentūrinę veiklą nebuvo sudėtinga, kadangi dar 3-ajame dešimtmetyje Kaune veikę Vokietijos agentai D. Kleinas, Šamis (von Chamier) ir kiti bendradarbiavo su aktyvesniais Lietuvos vokiečiais, dalyvavo Kulturverbando veikloje. Pavyzdžiui, Šamis kaip tikrosios ekonominės ir politinės žvalgybos priedangą 1924 m. Kaune pradėjo leisti Lietuvos vokiečių Kulturverbando laikraštį „Litauische Rundschau“ (liet. „Lietuvos apžvalga“), tarpininkavo nukreipdamas Kulturverbandą į Vokietijos URM specialių fondų („Ossa“, „Osthilfe“, „Pontus“, „Concordia“) globą. Jo iniciatyva Kaune buvo pastatyta vokiečių gimnazija, įkurta sporto draugija, Kauno vokiečių spaustuvės bendrovė, įsteigtas vokiečių knygynas su kiosku[27]. VSP buvo žinoma, kad Kulturverbando valdyba nebuvo savarankiška, bet įsipareigojusi vykdyti Reicho institucijų nurodymus. Kadangi ankstesnę valdybą ir pirmininką Rudolfą Kinderį Vokietijos tautinės organizacijos vertino kaip pernelyg lojalius Lietuvai, pastarieji buvo pakeisti Vokietijai priimtinais asmenimis: naujuoju pirmininku tapo Lietuvos kariuomenės atsargos vyr. leitenantas Artūras Kasperaitis, o jo pavaduotoju – Richardas Kosmanas (Richard Kosmann). Patvirtintai naujai valdybai buvo pažadėta visokeriopa pagalba[28].

 

Didžiausių įtarimų VSP kėlė Vokietijos agentais tapę Kulturverbando aktyvistai. Vienu svarbiausių Vokietijos agentų tapo žurnalistas, Kulturverbando propagandinio skyriaus vedėjas Richardas Šveiceris (Richard Schweizer) (g. 1910 )[29]. Agentūrinei veiklai buvo parankios jo pareigos: jis prižiūrėjo sąjungos skyrius Vištytyje, Vilkaviškyje, Šakiuose, Marijampolėje ir Kalvarijoje, todėl darbo reikalais dažnai keliaudavo po šias apylinkes. Iš Vokietijoje baigusių nacistų vadų kursus jaunuolių būrelio jam pavyko suburti patikimų talkininkų grupę[30]. Kartu su R. Šveiceriu į slaptus susitikimus su VNSDP agentais į Karaliaučių vykdavo Arturas Kalbau, Gustavas Trampas, Volfgangas Burkevičius (Wolfgang Burkewitz), Voldemaras Langė, Ervinas Kliugas, Egonas Hepneris, Edita Maševskaitė, Kuričkaitė-Grupertienė, Alisa Stangebergerytė[31]. Grupės slapta veikla buvo dangstoma Kulturverbando leidžiamo laikraščio  „Deutsche Nachrichten für Litauen“ platinimu[32].

 

Pažymėtina, kad R. Šveicerio suburtam patikimų jaunuolių būreliui vadovavo VNSDP Stalupėnų skyriaus vadas Šrėderis (Schröder). Pastarasis susitikdavo su R. Šveiceriu pasienio punktuose Eitkūnuose bei Stalupėnuose. 1933 m. Šrėderis kviesdavo Kybartų nacistinio būrelio jaunimą į Rytprūsius dalyvauti įvairiuose renginiuose. Į tokias išvykas pastarieji nuvykdavo nelegaliai kirtę valstybės sieną. Kelionės išlaidas apmokėdavo Šrėderis[33]. Jo nurodymu Kybartuose buvo įkurta nacistinė merginų grupė, kurios vadove tapo Grigaitytė (Grigat), Karaliaučiuje išklausiusi specialius kursus[34]. V. Burkevičių, taip pat pabaigusį specialius VNSDP kursus, Šrėderis paskyrė Kybartų jaunimo grupės propagandos vedėju[35]. R. Šveiceris nacistinio jaunimo organizacijos klausimais konsultavosi su „Klajojančių paukščių“ (Wandervogel) organizacijos vadu, Tilžės VNSDP skyriaus agento Hanso Mozerio patikėtiniu Klaipėdos krašte Maksu Šneideraičiu (M. Schneidereit)[36]. VSP R. Šveicerio ir M. Šneideraičio kontaktai kėlė didelį susirūpinimą, kadangi abu jie dirbo tai pačiai Vokietijos agentūrai bei abu buvo užverbuoti Lietuvos saugumo[37]. VSP žinojo, kad R. Šveiceris jau buvo įgijęs pasitikėjimą Vokietijoje, todėl 1935–1936 m. jam buvo parūpintas užsienio pasas, su kuriuo jis galėjo legaliai išvykti į Vokietiją, kur lankydavo VNSDP susirinkimus, susitikdavo su tuometiniu Vokietijos slaptosios policijos (Gestapo) Eitkūnų punkto viršininku Tycu (Tietz), iš kurio gaudavo tolesnių veiklos nurodymų[38].

 

Dėl VSP sekimo, tokios išvykos į Vokietijos agentų susitikimo vietas Eitkūnuose ir Stalupėnuose negalėjo būti dažnos, todėl Kybartų nacistinio jaunimo grupei skirta korespondencija buvo siunčiama į Eitkūnus R. Šveicerio dėdės Gešvandterio (Geschwandter) vardu. Slapta informacija žymėta inicialais ant voko E. K. [E. Kliugas], R. S. [R. Šveiceris]. Kybartų jaunimo grupės vadai kas savaitę iš VDA gaudavo specialius biuletenius, kuriuose reikėjo nurodyti nuveiktus darbus propaguojant nacionalsocializmą tarp Lietuvos vokiečių. VDA reikalaudavo žinių apie vokiečių tautybės Lietuvos piliečius, atsiųsdavo specialius biuletenius apie Lietuvos ekonominę, politinę ir karinę padėtį[39].

 

Lietuvos saugumo organus domino R. Šveicerio slapta gaunamos pinigų sumos. Iki 1937 m. pabaigos jis oficialiai dirbo Kybartų tekstilės fabrike, tačiau jo išlaidos gerokai pranoko gaunamą atlyginimą. Nuo 1937 m. spalio jis gaudavo 300 Lt atlyginimą iš Kulturverbando kasos[40]. Įtarimus sustiprino paties R. Šveicerio pagyros, jog reichsmarkių iš Vokietijos galėtų gauti kiek pageidautų, bet kyla sunkumų reichsmarkes atsigabenti per sieną ir jas iškeisti į litus[41]. VSP informatoriai dažnai pranešdavo apie girtaujančius R. Kosmaną, R. Šveicerį, O. Kunfertą bei apie aplaidžiai Kulturverbando buhalteriją tvarkantį K. Čerpinskį[42]. Griežtesnių sudrausminimų šie veikėjai sulaukdavo iš Vokietijos institucijų. Girtaudami Vokietijos agentai aplinkiniams išplepėdavo slaptos informacijos. Štai, pavyzdžiui, 1935 m. R. Šveiceris gyrėsi Karaliaučiuje susipažinęs su keletu asmenų iš Vokietijos žvalgybos (Gestapo, Auslandsdienst)[43]. VSP duomenimis, papildomą atlygį už agentūrinę veiklą gaudavo E. Kliugas, A. Trampas, V. Burkevičius[44].

 

4-ojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvoje ėmė veikti jauni VNSDP vadų mokyklas ir Gestapo kursus baigę Vokietijos agentai. Štai V. Langė Kulturverbando lėšomis 1936 m. spalį vieneriems metams išsiųstas į Hamburgo prekybos mokyklą, tačiau ten jis baigė specialius NSDAP politinius kursus, o pabaigęs šiuos mokslus jis buvo išsiųstas į Dortmundą ir Breslau susipažinti su žvalgybos ir propagandos darbu[45]. Kulturverbando finansuojamų studijų priedangoje keliolika aktyvių jaunuolių Vokietijoje buvo profesionaliai parengti VNSDP organizaciniams darbams. 1936 m. Vokietijoje politinius kursus išklausė Herta Lemkytė (Herta Lemke). Po kursų ji paskirta vadovauti vokiečių kultūrinei ir politinei propagandai[46]. Edgaras Flinderis, Otas Friolichas (Otto Froelich), O. Kunfertas, Artūras Certeris, Ida Davidavičiūtė, Frida Valinskaitė, Evaldas Valinskas, Juozas Vymeris, Persil-Leo Bistramas, Hubertas Ropas, Bronius Ignatavičius taip pat buvo baigę VNSDP politinius kursus Vokietijoje ir tapę Vokietijos rezidentais, todėl VSP Kauno apygardos viršininkas įsakė užvesti jų stebėjimo bylas[47].

 

Reicho planą iš Kulturverbando siunčiamų jaunuolių susiformuoti agentūrinį tinklą Lietuvoje atskleidžia Volfgango Burkevičiaus atvejis. Pastarajam Kulturverbando lėšomis baigus VNSDP politinius kursus ir susituokus su Vokietijos piliete, nebuvo leista likti Vokietijoje. Leidimo nedavė Kulturverbando bei VDA vadovybė, todėl jis buvo priverstas grįžti į Lietuvą ir dirbti čia. Pažymėtina, kad Lietuvos saugumo organai vyriausybei ne kartą siūlė imtis administracinių priemonių uždrausti Kulturverbandą, neleisti įtariamiems šnipinėjimu asmenims laisvai išvykti į užsienį. Tačiau Užsienio reikalų ministerija prieštaraudavo tokiems siūlymams nenorėdama bloginti santykių su Vokietija.

 

1938 m. pabaigoje Reichas ruošėsi karui, todėl ir užsienyje gyvenantiems vokiečiams buvo numatyta svarbių užduočių. 1938 m. pabaigoje savo veiklą Lietuvoje suaktyvino ir Vokietijos piliečių sąjunga, vadovaujama R. Somerso (R. Sommers), kuris nuo 1936 m. Kaune veikė kaip Rytprūsių karo vadovybės žvalgybos pareigūnas[48]. 1938 m. lapkričio 1 d. karo padėties atšaukimas Klaipėdoje padidino vokiečių radikalizmą ne tik uostamiestyje, bet ir Kaune. Buvo skleidžiami gandai, kad Lietuvą greitai užims A. Hitleris. Vokiečiai viešai ėmė kalbėti vokiškai ir sveikintis rankos pakėlimu[49]. Atsižvelgiant į pokyčius vokiečių bendruomenėje, 1938 m. Lietuvos VSD direktoriaus nurodymu buvo sugriežtintas pavienių vokiečių sekimas Lietuvoje[50]. VSP, siekdama išsiaiškinti, kokius veiklos tikslus Kulturverbandui nurodė Vokietijos URM, VDA ir kitos institucijos, stengėsi užverbuoti daugiau Kulturverbando narių[51].

 

1939 m. pradžioje Kulturverbandas jau buvo perėmęs visą nacistinės organizacijos struktūrą: turėjo Tvarkos tarnybos būrius (Ordnungsdienst) ir Darbo tarnybą (Arbeitsdienst), kurių nariai vilkėjo uniformas[52]. Prie Kulturverbando 1939 m. sausio 20 d. slaptame susirinkime buvo įsteigtas slaptas SA (Sturmabteilung) skyrius, į jį priimta dvylika patikimiausių narių, kurių dauguma – Vokietijos agentai: R. Kosmanas, K. Čerpinskis, O. Reichardas, Ventas fon der Ropas, Grothusas, H. Maševskis, E. Kliugas, V. Langė, R. Šveiceris, V. Hasenbeinas, Klemas, G. Trampas[53].

 

Lietuvos vyriausybei nerimą kėlė faktai, jog stiprėjanti Vokietija, nauji A. Hitlerio laimėjimai politinėje arenoje suteikė Kulturverbando valdybai daugiau drąsos. 1939 m. vasario mėn. Kulturverbando pirmininkas O. Reichardas Lietuvos Ministrų kabineto sekretoriui oficialiai įteikė memorandumą, jame buvo iškelti konkretūs reikalavimai[54], kuriuos įvykdyti Lietuvos vyriausybė nebuvo pasirengusi.

 

1938 m. po Europą išsibarsčiusių vokiečių suvienijimas „po vienu stogu” tapo oficialia Reicho politika. 1938–1939 m. A. Hitleris prijungė prie Vokietijos Austriją, Klaipėdos kraštą, dalį Čekoslovakijos, o su šiomis teritorijomis į Reichą „grįžo“ apie 10 milijonų vokiečių. Po slaptų A. Hitlerio ir J. Stalino susitarimų 1939 m. rugpjūčio – rugsėjo mėn. dalis Europos teritorijų pateko į Sovietų Sąjungos įtakos sferą, todėl tose teritorijose gyvenusius vokiečius A. Hitleris nutarė iškeldinti ir apgyvendinti Vokietijos užimtose Lenkijos žemėse. Lietuvos vyriausybę ypač domino Reicho planas Lietuvos vokiečių atžvilgiu. VSP surinko gana tikslių duomenų, kokias užduotis Kulturverbando valdybai pavedė vykdyti Vokietijos etninių vokiečių aprūpinimo tarnyba (Volksdeutsche Mitellstelle, VoMi), atsakinga už vokiečių iškeldinimą į Vokietiją: sudaryti tikslų iškeldinamųjų bei jų turto registrą, agituoti išvykti kuo daugiau vokiečių. 1939 m. rudenį prie Kulturverbando įkurtas Persikėlimo komitetas tiesiogiai buvo atsakingas už vokiečių iškeldinimo iš Lietuvos vykdymą[55]. Tai buvo Kulturverbando bendradarbiavimo su Reicho institucijomis kulminacija.

 

VSP duomenimis, svarbiausia informacija iš Vokietijos vokiečių iškeldinimu besirūpinančių institucijų buvo perduodama Persikėlimo komiteto pirmininkui, ilgamečiam Vokietijos agentui R. Kosmanui. Jam šiame darbe aktyviai talkino trys jo broliai: Aleksandras, Robertas bei Julius[56]. 1939 m. gruodžio pabaigoje komiteto atstovams buvo parodytos Lenkijos Zichenau apylinkės, kur Vokietija numatė apgyvendinti Lietuvos vokiečius[57]. Iškeldinimui vykdyti visa Lietuva buvo padalyta į dvi sritis: šiaurės srities viršininku (Gebietsführer) paskirtas V. fon der Ropas, o pietų srities viršininku – E. Klugas[58]. Abu sričių viršininkai buvo baigę specialius VNSDP vadų kursus ir buvo laikomi patikimais VNSDP institucijose. 1940 m. pradžioje Persikėlimo komitetas surengė dešimtis nelegalių agitacinių susirinkimų visuose Kulturverbando skyriuose[59]. Pažymėtina, jog VSP užverbuotų Kulturverbando narių dėka buvo žinoma apie daugelį Reicho nurodymų Lietuvos vokiečių iškeldinimo klausimais.

 

A. Hermanas teigė, jog Lietuvos vyriausybė ilgą laiką stebėjo Kulturverbando veiklą, bet labiau nerimauti ėmė 1939 m. lapkritį, kada buvo pradėta vokiečių ir jų turto registracija. Pasak jo, Lietuvos vyriausybė nemėgino uždrausti šios ne visai legalios registracijos, ji protestavo tik dėl pastangų kuo daugiau lietuvių kilmės asmenų įtraukti į vokiečių sąrašus[60]. Lietuvos vyriausybės nerimą dėl tolesnės Vokietijos politikos Lietuvos atžvilgiu apibūdino Sovietų Sąjungos pasiuntinys Lietuvoje N. Pozdniakovas: „Profilaktiškai Lietuvos vyriausybė išbandė visas priemones siekdama neduoti jokios dingsties Vokietijai pradėti aktyvius veiksmus prieš Lietuvą[61]. Kulturverbando aktyvistai, žinodami apie labai menkas Lietuvos vyriausybės galimybes priešintis Vokietijai, ypač 1936–1940 m. laikotarpiu, veikė gana drąsiai, nesibaimindami griežtesnių sankcijų.

 

2. Valstybės saugumo policija demaskuoja Vokietijos agentus

 

Pasak išminčių, stipriam priešai reikalingi, kad pastarasis parodytų savo galias. Iš tiesų VSP aktyviai kovodama su vidaus ir užsienio priešais galėjo įrodyti turinti pakankamai jėgų ir ryžto. VSP pavyko užverbuoti dešimtis Kulturverbando narių, teikusių informaciją apie Vokietijos agentų ryšius ir veiklą Lietuvoje. VSP netgi užverbavo Vokietijos agentų.

 

Vienu pirmųjų užverbuotų Vokietijos agentų tapo R. Šveiceris. Jis, VSP žiniomis, dar nuo 1932 m. bendradarbiavo su VNSDP Užsienio organizacija, todėl buvo stebimas Lietuvos saugumo policijos pareigūnų. R. Šveiceris, bijodamas Lietuvos saugumo sankcijų, sutiko bendradarbiauti, tapo agentu „Martinu“. Buvo tikimasi, jog R. Šveiceris suteiks daugiau žinių apie Kulturverbando veiklą. Tačiau gana greitai pastarasis prarado VSP pasitikėjimą, kadangi pateikdavo tik antraeilės svarbos duomenų. Todėl teko ieškoti kitų informacijos šaltinių. Stebėti R. Šveicerį VSP vadovybė nurodė Leonui Byčkovskiui-Gentvilai, kuris nuo 1931 m. vadovavo Klaipėdos krašto žvalgybos punktui, o nuo 1936 m. – Kybartų žvalgybos punktui, t. y. tuose rajonuose, kur R. Šveiceris kaip Vokietijos agentas dažniausiai lankydavosi.

 

Gana reikšmingu laikytinas Kulturverbando skyriaus Kybartuose nario, agento „Liudmila“, užverbavimas. Šis agentas pateikė svarbios informacijos apie Kybartų nacistinio jaunimo grupės veiklą bei daugiausia su Vokietijos institucijomis ryšius palaikančius R. Šveicerį, R. Kosmaną, H. Švandtą ir K. Čerpinskį[62]. „Liudmila“ nurodė, kad R. Šveiceris Gestapo štabe Eitkūnuose turi didelį pasitikėjimą ir kaip svarbus agentas Eitkūnų geležinkelio stotyje prie Gestapo raštinės turi savo kambarį su rašomąja mašinėle. Čia pranešimus Gestapui rašydavo Arturas Kalbau, Hermanas Maševskis ir kiti. „Liudmila“ padėjo demaskuoti ir Ervino Kliugo bei Martino Kurmio agentūrinę veiklą Vokietijos naudai[63].

 

VSP akiratyje buvo dešimtys tikrų ir potencialių Vokietijos agentų. Šnipinėjimu Vokietijos naudai buvo įtariami Kudirkos Naumiesčio gyventojai Richardas Valinskis (Kulturverbando skyriaus pirmininkas), Voldemaras Gerfertas[64], Emilis Vymertas (Emil Wiemert). Manoma, kad E. Vymertas išdavė Lietuvos pasienio policijos pareigūną Joną Norkūną, kuris palaikydavo ryšius su E. Vymertu norėdamas gauti žinių apie Vokietijos kariuomenę. Dėl to J. Norkūnas buvo nuteistas 10 metų Vokietijoje kalėti už šnipinėjimą Lietuvos naudai[65].

 

VSP rinko informaciją apie visus vokiečių kilmės karininkus, tarnaujančius Lietuvos kariuomenėje. Daugelis vokiečių karininkų kolegų buvo apibūdinami kaip nelojalūs bei potencialūs Vokietijos šnipai. Pasak A. Anušausko, VSD Ypatingasis skyrius pasiekė net savotiškų rekordų lietuvių saugumo tarnybų istorijoje, nes artilerijos dirbtuvių pirotechnikas (vėliau atleistas iš tarnybos) kpt. Otas Schneideris (g. 1895) buvo sekamas nuo 1934 m. iki 1940 m.[66] Ilgamečio sekimo priežastis buvo įtarimas žvalgyba Vokietijos naudai, kadangi jis konspiratyviai susitikinėdavo namuose, kuriuose gyveno vokiečių tautybės asmenų[67]. Otas Bliumchenas (g. 1899) buvo sekamas, nes 1916–1917 m. Vilkaviškyje tarnavo vokiečių magistrate vertėju ir buvo vokiečių okupacinės kariuomenės šnipas[68]. Maksas Gaškeris – adm. kapitonas, 1915 m. baigęs vokiečių karo mokyklą, tarnavo vokiečių slaptojoje karo žandarmerijoje ir žvalgyboje, vokiečių okupacijos metais dirbo Marijampolėje. Nuo 1919 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje, bet neturėjo karininkų pasitikėjimo, buvo įtariamas šnipinėjimu[69]. Nepasitikėjimas Lietuvos kariuomenėje tarnaujančiais vokiečių kilmės karininkais atsirado nuo 3-ojo dešimtmečio pabaigos. Tuo metu svarbiausiam Vokietijos agentui Lietuvoje D. Kleinui žinias apie Lietuvos kariuomenę teikė Aukštųjų karininkų kursų lektorius Valteris Hinentalis (Waltei Hinnental), Karo muziejaus dailininkas vyr. leitenantas Jeneris. Įtariami su juo bendradarbiavę buvo Karo mokyklos dėstytojai mjr. Austas ir mjr. Katchė, Lietuvos kariuomenei ginklus teikiančioje firmoje dirbęs kpt. Vitė. Tačiau svarbiausias žinias Vokietijos agentai gaudavo iš Šaulių sąjungos viršininko mjr. P. Klimaičio, kuriam Vokietijos lėšomis net namai pastatyti Žaliakalnyje[70]. Gana logiška, jog stebint vokiečių karininkus ir 4-ame dešimtmetyje buvo tikimasi išaiškinti didesnio masto Vokietijos žvalgybinių operacijų.

 

Siekdama pristabdyti tarp Lietuvos vokiečių plintančią ardomąją veiklą, kuri ryškiausiai pasireiškė Klaipėdos krašte, 1934 m. vasario 8 d. Lietuvos vyriausybė paskelbė Tautai ir valstybei saugoti įstatymą, kuris numatė griežtas sankcijas už nelegalų bendradarbiavimą su svetimos valstybės institucijomis. 5 straipsnis numatė baudžiamąją atsakomybę, jeigu pilietis be Lietuvos vyriausybės kompetentingo organo įgaliojimo ar leidimo veda derybas, tariasi arba susižino Lietuvos valstybės ar kitos viešosios teisės organizacijos reikalais su svetimos valstybės vyriausybe, jos organu ar agentu. 6 straipsnis numatė baudžiamąją atsakomybę, jeigu Lietuvos pilietis priklauso užsienio organizacijai, kurios siekimai ar veikla nesiderinami su Lietuvos valstybės ar lietuvių tautos interesu[71]. Tačiau baudžiamoji atsakomybė nė vieno Vokietijos agento nesustabdė.

 

1934 m. gruodžio 14 d. – 1935 m. kovo 26 d. Kaune Karo teisme vyko Klaipėdos krašto nacistų E. Noimano (E. Neumann) ir T. Zaso (T. Sass) teismo procesas ir 122 nacistai sėdėjo kaltinamųjų suole už 1934 m. vasarį rengtą sukilimą Klaipėdos krašte. Kulturverbando valdybos nariams VDA nurodė padėti šioje byloje kaltinamiems asmenims. Iš Vokietijos fondų skirtų lėšų Kulturverbandas E. Noimano ir T. Zaso bylos liudininkams bei teisiamųjų artimiesiems nusamdė bendrabutį, aprūpino maistu, nakvyne, teikė visokeriopą pagalbą. A. Kasperaitis, H. Švandtas, R. Kosmanas, H. Šmidtas Kauno geležinkelio stotyje pasitikdavo teisiamųjų Klaipėdos nacistų liudininkus ir jiems perduodavo Vokietijos pasiuntinybės nurodymus, kaip elgtis teisme[72].

 

Prasidėjus minėtam teismo procesui, 1934 m. gruodį Valstybės saugumo policija atliko kratas pas vicepirmininką A. Kasperaitį ir centro valdybos narius R. Kosmaną, H. Šmidtą, K. Čerpinskį, H. Švandtą ir rado nemaža juos kompromituojančios medžiagos[73]. Pakartotinė krata buvo atlikta 1935 m. sausio 23 d. Kulturverbando būstinėje. Valstybės saugumo policijos viršininkas, remdamasis kratų rezultatais, nustatė, jog organizacija nukrypo nuo įstatuose pažymėto tikslo, persimetė į politinę veiklą, pradėjo propaguoti nacionalsocializmą[74]. Tuo pat metu VSP išaiškino, kad dalis Kauno universiteto vokiečių studentų organizacijos „Arminija“ narių buvo išvykę į kelių savaičių nacionalsocialistų kursus Karaliaučiuje. VSP sudarytos bylos duomenimis atsirado rimtas pagrindą uždaryti Kulturverbandą ir visas kitas vokiečių įstaigas, išlaikomas šios sąjungos. Tačiau Lietuvos užsienio reikalų ministerija nesutiko su tokiu sprendimu ir leido uždaryti tik „Arminiją“. Kulturverbando valdyba išreiškė pasipiktinimą dėl „Arminijos“ uždarymo[75].

 

Kulturverbandas veikė toliau, tačiau remiantis atliktų kratų rezultatais bei VSP viršininko išvadomis, keturi valdybos nariai Kauno karo komendanto sprendimu buvo išsiųsti iš Kauno į provinciją: H. Švandtas, R. Kosmanas ir H. Šmidtas vieneriems metams išsiųsti į jų gimtines, o A. Kasperaitis – į Zarasų apskritį[76]. Vokietijos pasiuntinybė Kaune šiems tremtiniams išmokėjo po 150 Lt[77]. Šios bausmės buvo adekvačios, o 1935 m. pradžios kontekste gana švelnios, mat nebuvo rasta svarbesnių priešvalstybinę veiklą įrodančių dokumentų.

 

Reicho institucijos gana šaltai sutiko šį sprendimą. Kur kas daugiau reakcijos ir patoso Vokietijoje sukėlė Noimano–Zaso bylos sprendimas. Ištremtųjų Kulturverbando aktyvistų veiklą Kaune turėjo perimti iš Vokietijos atsiųstas Horstas Hofmėjeris (Horst Hofmeyer). Jis buvo atsakingas ir už Kulturverbando finansavimą iš specialiųjų Vokietijos URM fondų[78]. H. Hofmėjerio atvykimas leidžia teigti, jog Kulturverbandas funkcionavo kaip VNSDP agentūra, nes į ištremtų iš Kauno vokiečių veikėjų vietą Reichas atsiuntė kitą, su vietine veikla susipažinusį agentą.

 

VSP domino Kulturverbando korespondencija su įvairiomis tautinėmis Vokietijos organizacijomis[79], su Vokietijos Generaliniu konsulatu Klaipėdoje bei daugeliu Klaipėdos krašto vokiečių veikėjų[80]. Tačiau Lietuvos pareigūnai nepajėgė kontroliuoti visos Kulturverbando korespondencijos, nes svarbesnius raštus vokiečiai slapta perduodavo per Vokietijos pasiuntinybės Kaune kurjerį.

 

VSP dar nuo 3-ojo dešimtmečio vidurio stebėjo profesoriaus Vagnerio (Wagner) ryšius su Vokietijos pasiuntinybe Kaune. Jis buvo vienas iš Abvero II skyriaus Gumbinės žvalgų punkto viršininko Danieliaus Kleino informatorių. A. Anušauskas teigia, jog Vagneris (tikroji pavardė – Breitgamas) buvo Lietuvos politinės policijos slaptasis agentas ir teikdamas žinias vokiečiams dar spėjo prisidėti prie lenkų šnipo Galino demaskavimo[81]. VSD išaiškino, jog Vagneris priklausė vokiečių atsargos karininkų sąjungai ir „Plieninio šalmo“ (Stahlhelm) organizacijai, rašė straipsnius „Ostpreussische Zeitung“ ir kitiems Vokietijos laikraščiams. Jo iniciatyva Kaune buvo įkurta Vokietijos piliečių sąjunga (Verein der Reichsdeutschen)[82]. Išaiškėjus jo ryšiams su Vokietijos agentūra, jis buvo atleistas iš darbo Vytauto Didžiojo universitete. Netekęs tarnybos, Vagneris ir toliau veikė kaip Vokietijos agentas, jo vizitai į Vokietiją buvo ypač dažni[83].

 

1938 m. pabaigoje į Kauną iš Klaipėdos buvo atsiųstas Vokietijos agentas, Klaipėdos krašto Kulturverbando slapto skyriaus Kaune vadovas Herbertas Štalis (Herbert Stahl). Jis Kaune oficialiai dirbo Philips bendrovėje. H. Štalio vadovaujamam skyriui Kaune priklausė 70 narių, kurie kiekvieną savaitę rinkosi į slaptus susirinkimus[84]. Nubausti H. Štalį pavyko, kai VSP 1939 m. kovo 27 d. susekė nelegalų susirinkimą, įvykusį vokiečių mokyklos patalpose Kaune, jame dalyvavo apie 70 asmenų, daugiausia sporto klubo „Olimpia“ nariai. H. Štalis pasakė kalbą apie Klaipėdos krašto prijungimą prie Vokietijos, susirinkimas buvo baigtas Vokietijos himnu. Policija baudomis po 500 Lt nubaudė H. Štalį, klubo „Olimpija“ aštuonis narius už dalyvavimą bei vokiečių mokyklos Kaune vadovus už patalpų suteikimą[85]. 1939 m. Lietuvos vyriausybė bijojo griežtesnėmis priemonėmis suerzinti Vokietiją, todėl dažniausiai buvo taikomos baudos už administracinės teisės pažeidimus, nuo kurių vokiečiai dažnai išsisukdavo, mat administracijos organai po kurio laiko bausmes panaikindavo[86].

 

1939 m. balandžio mėnesį, po Klaipėdos krašto grąžinimo Vokietijai, VSP pastebėjo grupę iš Klaipėdos į Kauną gyventi atvykusių vokiečių, kurie buvo įtariami šnipinėjimu. Kovai su didėjančiu Vokietijos agentų skaičiumi VSP 4-ojo dešimtmečio pabaigoje užverbavo keliolika informatorių iš Kulturverbando narių. Apie vokiečių sporto organizacijų, susijusių su sukarintomis nacistinėmis struktūromis Vokietijoje, veiklą informavo agentai „Herder“, „Weber“, „Adomas“, „Jokubaitis“[87]. Apie O. Reichardto, O. Kumpferto, R. Šveicerio ryšius bei teikiamos informacijos Vokietijai pobūdį 1938–1940 m. pranešinėjo agentai „Marta“, „Liudmila“, „Fredi Hasler“, „Pripuolamai“. 1938 m. VSP užverbavo Kybartų vokiečių mokyklos muzikos mokytoją Juozą Vegnerį. Jis sutiko visus jam perduodamus Kulturverbando laiškus atiduoti Lietuvos kariuomenės štabui patikrinti[88]. Tačiau VSP negalėjo visiškai pasitikėti užverbuotais vokiečiais. Pavyzdžiui, 1937 m. birželio mėn. VSP, atlikusi keletą kratų Kulturverbando skyriuose provincijoje, ieškodama uždraustos literatūros nieko neleistino nerado, nes vokiečiai svarbesnius dokumentus jau buvo išnešę ir sunaikinę[89].

 

Vokietijos agentų bendradarbiavimas su VSP buvo labai pavojingas. Grėsminga situacija susidarė, kai R. Šveiceris buvo apskųstas, kad jis teikia žinias VSP. Šį reikalą tirti atvyko du pareigūnai iš Reicho. Uždarame pasitarime dalyvavo R. Kosmanas, K. Čerpinskis ir Vokietijos piliečiai Kaupatas ir Martensas. R. Kosmanas labai gynė R. Šveicerį, kad neva pastarasis tikrai neteikia žinių VSP. Iš Karaliaučiaus atvykę pareigūnai buvo įtikinti R. Šveicerio nekaltumu ir pareiškė, kad skundas bus atmestas[90].

 

VSP Kauno apygardos viršininko slaptame įsakyme visiems rajonų viršininkams buvo nurodyta sekti Lietuvos vokiečių veikimą, jų elgesį viešose vietose[91], tačiau kartu įsakyta veikti atsargiai ir specialiai neprovokuoti vokiečių. Lietuvos oficialieji sluoksniai, net ir gaudami saugumo organų surinktus įrodymus apie vokiečių ardomąją veiklą, nedrįso skelbti turimų duomenų, todėl demaskuotų Vokietijos šnipų istorijos netapo spaudos sensacijomis. Nuolaidžiauti Vokietijai nuolat skatino Prancūzijos bei Didžiosios Britanijos diplomatai. Vokietijos žvalgybos agentų L. Baumgartelio, V. Šachno-Dovgaitės, H. Ruso bylos bei jų sprendimai tapo diplomatinių Lietuvos ir Vokietijos derybų dalimi. Vokietija nebuvo suinteresuota šių bylų viešinimu ir darė spaudimą Lietuvai agentus perduoti Vokietijai mainais už Vokietijos kalėjimuose kalinčius Lietuvos piliečius[92]. Kulturverbandas iki pat uždarymo 1941 m. sausio 3 d. tarnavo kaip vokiečių žvalgybos centras Kaune.

 

VSP 4-ajame dešimtmetyje atskleidė šimtus su Reicho slaptosiomis tarnybomis bendradarbiavusių asmenų, buvo sukaupta daugybė medžiagos ne tik apie potencialių, bet ir veikiančių Vokietijos agentų darbą. VSP dokumentai leidžia teigti, jog Lietuvos saugumiečiai stengėsi atskleisti Reicho įtakos Kulturverbando nariams mastą ir, kiek leido ano meto politinė padėtis, užkirsti kelią Vokietijos agentų surinktos informacijos apie Lietuvos politinę-ekonominę padėtį bei karinį potencialą perdavimui.

 

3. Sekti vokiečių agentus VSP pareigūnus skatino visuomenės interesas

 

1933–1939 m. daugelio Europos šalių vyriausybės priešinosi vokiečių bendruomenėse įsikūrusių nacionalsocialistine ideologija besivadovaujančių organizacijų ir jų aktyvistų ardomajai veiklai. Lietuvos žmonėms nerimą kėlė spaudos pranešimai apie vokiečių nacionalsocialistų ativalstybinę veiklą Austrijoje, Latvijoje, Estijoje, Čekoslovakijoje. Šių šalių vyriausybės stengėsi sustabdyti Vokietijos agentų veiklą. Reicho grėsmę pajuto Danija[93], Švedija[94]. Galime teigti, jog visuomenės interesas bei kitų šalių panaši praktika buvo stiprus moralinis akstinas kovoti su užsienio agentais.

 

Kalbant apie VSP sekamus Kulturverbando aktyvistus būtina pažymėti, jog 1934–1935 m. susiformavo neigiamas lietuvių visuomenės požiūris į vokiečius, į vokiečių kultūrą[95], buvo menkinamas vokiečių dvarininkų, pramonininkų indėlis į Lietuvos ūkį[96]. Viešo pasmerkimo sulaukė Noimano–Zaso procese nacistus gynę advokatai[97]. Tautininkų periodikoje pasirodė publikacijų, pritariančių Lietuvos saugumo tarnybų darbo sustiprinimui ir vidaus priešų paieškoms[98]. Buvo rašoma: „Mes visi jaučiame, kad vokiečių pavojus mums didelis. Ekonominė ir politinė represija kasdien didėja. Reikalinga visos tautos ir vyriausybės skubi ir griežta kova vokietybės plėtotės kelius Lietuvoje užkirsti. <...> Atsiminkim, kad visi vokiečiai Lietuvoje yra mūsų nepriklausomybės priešai ir visi jie laukia antros okupacijos“ (kursyvas tekste – aut. past.)[99]. Straipsniai apie vokiečių žvalgybą kitose šalyse skatino skaitytojus pamąstyti apie Vokietijos šnipų interesus Lietuvoje[100]. Spauda mokė, kaip nustatyti potencialius kitų valstybių šnipus ir apie juos pranešti policijai[101]. Patriotiškai nusiteikusi visuomenės dalis rėmė saugumo organų kovą prieš vokiečius ir pasisakė už griežtesnes sankcijas[102]. Susipratusių lietuvių nestigo, todėl VSP gaudavo įvairių pranešimų, kurių tikrumą reikėjo patikrinti.

 

Kulturverbandas VSP akiratyje atsidūrė ir dėl sąsajų su VNSDP. Tačiau Lietuvos vyriausybė nebuvo pirmoji, pradėjusi kovą su nacistinių organizacijų antivalstybine veikla. Pirmoji kovoti pradėjo Čekoslovakija, kur nacistinės organizacijos griežčiau kontroliuoti imtos nuo 1933 m. rugpjūčio[103], o 1934 m. pradžioje prasidėjo pirmieji nacistų teismai[104]. 1933 m. viduryje Estijoje keletas piliečių buvo nubausti už priklausymą nacionalsocialistinėms organizacijoms ir bendradarbiavimą su Vokietijos saugumo tarnybomis[105]. Lietuvoje tuo metu galimas pavojus iš VNSDP kuriamų struktūrų nebuvo įvertintas, todėl Klaipėdos krašte 1933 m. birželio–liepos mėn. susikūrė dvi partijos, glaudžiai bendradarbiavusios su VNSDP[106].

 

Griežtesnį atkirtį Vokietijos agentūra Baltijos šalyse patyrė tik 1934 metais. Lietuvos saugumo organų pagrindiniu įrankiu tapo jau minėtas 1934 m. vasario 8 d. Tautai ir valstybei saugoti įstatymas. Latvijoje 1934 m. sausio pradžioje buvo suimti Vokietijos šnipai, Latvijos vokiečiai, kurie fotografavo Latvijos karinius objektus[107]. Rygoje baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukti nacistinės organizacijos vadai, kurie narius siuntė į Karaliaučiaus VNSDP vadų mokyklą. Latvijos politinė policija padarė 15 staigių kratų nacistų namuose ir rado daug propagandinės medžiagos, nacistinių vėliavų, dainų tekstų[108]. Latvijoje veikusio Vokietijos agento G. Bušo (G. Busch) tardymas atskleidė Vokietijos Abvero veiklos metodus Baltijos šalyse: užverbuotiems vokiečiams buvo išduodami Vokietijos pasai, jie apmokyti specialiuose kursuose[109].

 

Tačiau minėtų valstybių sankcijos nepranoko Noimano–Zaso proceso Kaune. 1935 m. kovo 26 d. buvo paskelbtas gana griežtas nuosprendis Klaipėdos krašto nacistams (nuteisti 84 asmenys). Vokietijoje kilo masinės protesto demonstracijos, spaudoje pasipylė šmeižto propaganda prieš Lietuvą, prasidėjo ekonominis boikotas. Nors Latvijoje ir Estijoje nacistai taip pat buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn, Vokietija su jomis nenutraukė prekybinių ryšių, Vokietijos prekybos balansas su pastarosiomis padidėjo[110]. Kita vertus, 1935 m., matydamos, kiek Lietuva patyrė problemų dėl paaštrėjusių santykių su Vokietija, Latvijos ir Estijos vyriausybės ėmė švelninti nacistams skirtas bausmes. Štai Rygos apygardos teismui 1935 m. nuteisus penkis Latvijos vokiečius už dalyvavimą nelegalioje nacionalsocialistinėje organizacijoje kalėti iki vienerių metų, 1935 m. lapkričio 26 d. apeliacinis teismas šį sprendimą panaikino ir bausmes sušvelnino: nuo 6 savaičių iki 2 mėn. arešto[111], t. y. bausmės laiką sutrumpino keletą kartų.

 

1937 m. Vokietijos oficiali politika tapo santūresnė, tačiau kiekvieną savaitę pasirodydavo naujų faktų, rodančių nedraugišką poziciją Baltijos valstybių atžvilgiu[112]. Periodikoje Reicho planai Baltijos valstybių atžvilgiu buvo įvardinti kaip kolonijiniai, kurių įgyvendinimui buvo pasitelktos vietinės tautinės bendruomenės, vadovaujamos Vokietijos agentų[113]. Todėl, manytume, buvus dėsninga, kad patriotiškai nusiteikusi lietuvių visuomenės dalis, nepaisydama ekonominių sunkumų, pritarė tautininkų kovai ne tik su Vokietijos agentais, bet ir Lenkijos agentais, komunistais, reikalavo didesnės svetimšalių Lietuvoje kontrolės.

 

1933–1939 m. VSP pateisino visuomenės lūkesčius ir sulaikė 5707 komunistus (iš jų 2472 buvo atiduoti teismui, o 3235 – administracijai) bei 2816 vokiečių (daugiausia Klaipėdos krašto) (iš jų 719 perduoti teismui, o 2097 – administracijai)[114]. Šiandien yra gana populiaru dėstyti apie tautininkų režimo paranojiškumą, kur didelė dalis piliečių buvo įtarinėjama nelojalumu, apie visuomenės pasidavimą tautininkų neva suformuotiems kitataučių įvaizdžiams, visuomenės susvetimėjimą. Kita vertus, gal derėtų parodyti daugiau supratimo ano meto saugumo organų pastangoms duoti atkirtį užsienio agentams, besikišantiems į vidaus politiką ir į priešvalstybinę veiklą įtraukusiems šimtus Lietuvos piliečių.

 

Išvados

 

Lietuvos vokiečių Kulturverbandas VSP akiratyje atsidūrė ėmęs glaudžiau bendradarbiauti su Vokietijos institucijomis ir pradėjęs gauti pastovų finansavimą iš Vokietijos sąjungos išlaikomoms įstaigoms. 1933 m. vasarą Kulturverbandas tapo nacistine organizacija, o jo valdyba buvo pakeista su VNSDP bendradarbiaujančiais asmenimis.

 

Vokietijos agentai Lietuvoje nurodymus gaudavo tiesiogiai iš VDA, VNSDP, Gestapo ir kitų institucijų atstovų. Visi Vokietijos agentai užėmė vadovaujančias pozicijas Kulturverbando valdyboje arba provincijos skyriuose.

 

Lietuvos saugumo organams pavyko užverbuoti dešimtis Kulturverbando narių, kurie suteikė daug vertingos medžiagos apie organizacijos veiklą, valdybos ryšius su Vokietija. Su VSP bendradarbiavo ir Vokietijos agentas bei svarbus Kulturverbando valdybos narys R. Šveiceris.

 

Remdamiesi VSP užverbuotų agentų tarp Lietuvos vokiečių pranešimais, dažniausiai galime rekonstruoti Vokietijos agentų veiklą bei jų ryšius su Reicho institucijomis. Kita vertus, nedidelė informatorių dalis stengėsi suklaidinti saugumo organus pateikdami tik antraeilės reikšmės informaciją arba perspėdami Kulturverbando valdybą apie numatytas kratas ar kitokius patikrinimus. Todėl ne visos VSP operacijos buvo sėkmingos.

 

VSP kovą su Vokietijos agentūros veikla Lietuvoje galima skirstyti į du etapus: 1933–1935 m. laikotarpį bei 1936–1940 m. laikotarpį. Per pirmąjį etapą VSP svarbiu kovos įrankiu tapo Tautai ir valstybei saugoti įstatymas, kuriuo remiantis buvo nuteisti Kulturverbando aktyvistai, atliktos kratos Kulturverbando narių namuose, uždaryta vokiečių studentų draugija „Arminija“ ir buvo siekta uždaryti Kulturverbandą. Tačiau dėl Lietuvos vyriausybės nenoro dar labiau bloginti santykius su Vokietija, Kulturverbando veikla nebuvo sustabdyta.

 

Per antrąjį etapą, 1936–1939 m., VSP surinkta vokiečių aktyvistų darbą kompromituojanti medžiaga dažnai nepasiekdavo teismų, likdavo tik pranešimuose bei raportuose. Dėl didėjančios Vokietijos politinės galios, patirto ekonominio bei diplomatinio spaudimo, Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos raginama nusileisti Berlyno pozicijai, Lietuvos vyriausybė netaikė griežtesnių sankcijų įtariamiesiems Vokietijos agentams. VSP buvo pavesta vykdyti stebėjimą, registruoti įvairius Kulturverbando narių padarytus įstatymų pažeidimus, sekti Vokietijos agentus, tačiau baudžiamojon atsakomybėn traukti tik už valstybinės reikšmės nusikaltimus.

 

Lietuvos periodikoje pasirodantys straipsniai apie Vokietijos žvalgybos tinklą, apėmusį vokiečių bendruomenes daugumoje Europos šalių, žymiai sumažino lietuvių visuomenės pasitikėjimą vokiečiais, padidino įtarumą Kulturverbando atžvilgiu. Žinios apie Baltijos šalyse aktyviai veikiančias nacionalsocialistines organizacijas bei jų keliamą pavojų skatino visuomenę pritarti saugumo organų pastangoms kovoti su vokiečių ardomąja veikla.

 

Lietuvos vyriausybė, padedama saugumo organų, siekusi neutralizuoti net menkiausius vidaus politikos pavojus, nepasižymėjo originalumu. XX a. 4-ajame dešimtmetyje daugelis Europos valstybių nemažai investavo į saugumo organus ir tikėjosi rezultato – išvengti valdymo krizių, neutralizuoti potencialius vidaus priešus.

 

Todėl atsakydami į klausimą, ar VSP turėjo pagrindo stebėti Kulturverbando veiklą 1933–1940 m., teigiame, kad tokio pagrindo tikrai būta. VSP, atskleisdama į antivalstybinę veiklą įtrauktų Lietuvos piliečių veiklą ir stengdamasi juos neutralizuoti, tiesiog atliko savo pareigą.

 

Nuorodos

 

 





[1] 1919 m. Vokietijoje įsteigta Vokiečių darbininkų partija (Deutsche Arbeiterpartei, DAP), kuriai 1921 m. vadovauti pradėjo Adolfas Hitleris. 1925 m. tapo Vokiečių nacionalsocialistų darbininkų partija.

[2] Smelser, R. M. Das Sudetenproblem und das Dritte Reich 1933–1939. München, 1980, S. 31.

[3] Vokiečių pajėgos užsieny. Tėvų žemė, 1934, vasario 15, nr. 3, p. 4.

[4] Kokia turėtų būti Lietuvos valstybės santvarka. (Iš prof. I. Tamošaičio paskaitos). Lietuvos aidas, 1934, kovo 17, nr. 63, p. 2; Kavolis, M. Valstybės saugumo rūpesčiais. Kas yra valstybės saugumas. Ten pat, 1934, kovo 20, nr. 65, p. 5; Kavolis, M. Valstybės saugumo rūpesčiais. Apie įstatymą Tautai ir valstybei saugoti. Ten pat, 1934, kovo 7, nr. 78, p. 3; Jei buvome iš geležies, – šiandien turime būti iš plieno. Ten pat, 1934, balandžio 9, nr. 79, p. 4.

[5] Griežtesnės kovos su terorizmu. Lietuvos aidas, 1934, balandžio 11, nr. 81, p. 3.

[6] Kaip turi būti suprastas kariškas tautos paruošimas. Lietuvos aidas, 1936, vasario 20, nr. 83, p. 4; Tautinės ideologijos paskaitos pradėtos. Ten pat, 1936, kovo 25, nr. 138, p. 2.

[7] Truska, L. A. Smetonos valdžios politika žydų atžvilgiu (1927–1940). Istorija, 2004, t. 49–50, p. 68.

[8] Ivanovas, B. Tautiškumo beieškant Antano Smetonos Lietuvoje. Vilnius: Versus aureus, 2005.

[9] Tautai ir valstybei saugoti įstatymas. Valstybės žinios, 1934, vasario 8, nr. 437. p. 1–3.

[10]Kulturverband der Deutschen Litauens“, įkurtas Kaune 1924 m. spalio 31 d., siekė suvienyti apie 35 tūkst. Lietuvoje gyvenančių vokiečių (be Klaipėdos krašto). Žr. „Lietuvos vokiečių kultūrinės sąjungos“ įstatai. Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau – LCVA), f. 402, ap. 4, b. 91, l. 20.

[11] Feldmanis, I. Die Deutschbalten: Ihre Einstellung zum Nationalsozialismus und ihr Verhältnis zum Staat Lettland (1933–1939). Nordost Archiv, Band VI, 1996, Heft 2, Lüneburg, 1997; Крупников, Т. Я. Полвека истории Латвии глазами немцев. Рига, 1989; Kangeris, K. Baltijos vokiečių repatriacija po pakto pasirašymo: nauja nacių demografinė politika ar iš anksto sukurtų planų įgyvendinimas? Genocidas ir rezistencija, 2000, nr. 1, p. 101.

[12] Redecker, N. Victor von Mühlen und die nationalsozialistische Bewegung im estländischen Deutschtum. Deutschbalten, Weimarer Republik und Drittes Reich. Hrsg. M. Garleff. Band 1, Köln: Böhlom Verlag, 2001, S. 79–96.

[13] Arbušauskaitė, A. L. Gyventojų mainai tarp Lietuvos ir Vokietijos pagal 1941 m. sausio 10 d. sutartį. Klaipėda, 2002.

[14] Anušauskas, A. Lietuvos slaptosios tarnybos 1918–1940 m. Vilnius: Mintis, 1998.

[15] Ten pat, p. 220.

[16] Stossun, H. Die Umsiedlungen der Deutschen aus Litauen während des zweiten Weltkrieges. Lietuvių kultūros institutas Jahrestagung 1989/1990. Lampertheim, 1991; Stossun, H. Litauen vom Ersten bis zum Ende des zweiten Welkriegs. Deutsche Geschichte im Osten Europas. Hrsg. Regal, J. 1999, S. 485–492.

[17] Angermann, N. Die Deutschen in Litauen: Ein geschichtlicher Überblick. Lüneburg, 1996; Angermann, N., Tauber, J. Deutschland und Litauen. Bestandsaufnahmen und Aufgaben der historische Forschung. Lüneburg, 1995.

[18] A. Nikžentaitis teigia, kad 1933 m. A. Hitlerio atėjimas į valdžią nepadarė Lietuvos visuomenei didelio įspūdžio: A. Hitleris buvo laikomas nuotykių ieškotoju, o jo partijos programa – neįgyvendinamų fantastinių planų rinkiniu. Žr. Nikžentaitis, A. Das Bild der Deutschen und Deutschlands in Zwischenkriegslitauen. Die Deutsche Volksgruppe in Litauen. Hrsg. B. Meissner. Hamburg, 1998, S. 240.

[19] Fuchs, K. Das Image der ethnischen Minderheiten in Berichten des litauischen Staatsschutzes 1934. Annaberger Annalen, Jahrbuch über Litauen und deutsc-litauische Beziehungen, 2003, Nr. 11, S. 60.

[20] Hermann, A. Lietuvių ir vokiečių kaimynystė. Vilnius: Baltos lankos, 2000.

[21] Jakubavičienė, I. Lietuvos vokiečių nacionalsocialistinė veikla (XX a. 3–4 dešimtmečiuose). Disertacijos rankraštis. 2008; Jakubavičienė, I. Lietuvos vokiečių Kulturverbando ryšiai su Vokietija 1933–1940 metais. Istorija, 2006, t. 64, p. 40–51; Jakubavičienė, I. Nacionalsocialistinių organizacijų vaidmuo vokiečių iškeldinimo iš Baltijos šalių istorijoje (1939–1941). Lietuvos istorijos studijos, 2006, t. 18, p. 83–99.

[22] 1934 m. balandžio mėn. VSD pranešimai apie Kulturverbando veiklą. LCVA, f. 377, ap. 9, b. 113, l. 5.

[23] Pranešimas apie darbo stovyklą Geisteriškiuose. LCVA, f. 313, ap. 1, b. 3, l. 8.

[24] Valstybės saugumo policijos Kauno apygardos 1937 m. balandžio mėn. apžvalga. LCVA, f. 378, ap. 5, b. 3128, l. 190.

[25] Pranešimas apie Lietuvos vokiečių Kulturverbando veiklą 1934 m. LCVA, f. 377, ap. 9, b. 113, l. 5.

[26] E. Tymė buvo susitikęs su daugeliu Kulturverbando aktyvistų: su E. Kliugu, V. Lange, V. Burkevičiumi, A. Trampu, R. Šveiceriu, E. Hepneriu, A. Kalbau, E. Mačiokaičiu, Kuričkaite-Grupertiene, A. Stangebergeryte. Žr. Agentūrinis 1938 m. gegužės 3 d. pranešimas. LCVA, f. 929, ap. 2, b. 1052, l. 43.

[27] Anušauskas, A. Lietuvos slaptosios tarnybos ..., p. 220.

[28] Lietuvos Kulturverbando byla. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 1785, l. 11.

[29] Specpranešimas. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 45, b. 113, l. 6.

[30] Agento „Liudmila“ 1938 m. gegužės 12 d. pranešimas. LCVA, f. 929, ap. 2, t. 2, b. 1052, l. 34.

[31] Agento „Liudmila“ 1938 m. gegužės 3 d. pranešimas. LCVA, f. 929, ap. 2, b. 1052, l. 43.

[32] Agento „Liudmila“ 1938 m. gegužės 12 d. pranešimas. LCVA, f. 929, ap. 2, t. 2, b. 1052, l. 32.

[33] Agento „Liudmila“ 1938 m. gegužės 14 d. pranešimas. LCVA, f. 929, ap. 2, b. 1052, l. 37.

[34] Agento „Liudmila“ 1938 m. rugpjūčio 16 d. pranešimas. LCVA, f. 929, ap. 2, b. 1052; Ten pat, l. 76.

[35] Agento „Liudmila“ 1938 m. gegužės 12 d. pranešimas. LCVA, f. 929, ap. 2, t. 2, b. 1052, l. 34.

[36] Eine Grossfahrt deutscher Wandervögel in Litauen. Deutsche Nachrichten für Litauen, 1933, 27 Mai, Nr. 21, S. 2.

[37] Žr. Jakubavičienė, I. Valstybės saugumo policijos pastangos įsiskverbti į Klaipėdos krašto nacistines organizacijas 1930–1939 metais. Istorija, 2008, t. 72, p. 40–52.

[38] Agento „Fredi Hasler“ 1938 m. vasario 15 d. pranešimas. LCVA, f. 929, ap. 2, b. 1053, l. 107.

[39] 1938 m. gegužės 14 d. agento „Liudmila“ pranešimas Nr. 73. LCVA, f. 929, ap. 2, t. 2, b. 1052, l. 37.

[40] Agento „Fredi Hasler“ 1938 m. vasario 15 d. pranešimas. LCVA, f. 929, ap. 2, b. 1053, l. 108.

[41] Agentūrinis 1938 m. kovo 27 d. pranešimas. LCVA, f. 929, ap. 2, b. 1053, l. 182.

[42] Agentūrinis 1938 m. sausio 29 d. pranešimas. LCVA, f. 929, ap. 2, b. 1053, l. 85.

[43] Agento „Liudmila“ 1938 m. gegužės 14 d. pranešimas. LCVA, f. 929, ap. 2, b. 1052, l. 46.

[44] Agento „Fredi Hasler“ 1938 m. balandžio 29 d. pranešimas. LCVA, f. 929, ap. 2, b. 1052, l. 38.

[45] Agentūrinis 1938 m. sausio 15 d. pranešimas. LCVA, f. 929, ap. 2, b. 1053, l. 43.

[46] Agentūrinis 1937 m. sausio 22 d. pranešimas. LCVA, f. 929, ap. 2, b. 1053, l. 2.

[47] VSD direktoriaus A. Povilaičio slaptas 1938 m. balandžio 6 d. įsakymas Nr. 11. LCVA, f. 378, ap. 10, b. 57, l. 315; VSP Kauno apygardos viršininko A. Matulio 1938 m. balandžio 12 d. slaptas įsakymas Nr. 7. LCVA, f. 378, ap. 10, b. 560, l. 8.

[48] Anušauskas, A. Lietuvos slaptosios tarnybos ..., p. 235.

[49] Valstybės saugumo policijos Šiaulių apygardos 1938 m. lapkričio mėn. apžvalga. LCVA, f. 378, ap. 5, b. 3381, l. 52.

[50] Valstybės saugumo departamento direktoriaus 1938 m. balandžio 6 d. slaptas įsakymas Nr. 11. LCVA, f. 378, ap. 10, b. 57, l. 315.

[51] 1938 m. vasarį VSP pareigūnams pavyko užverbuoti Juozą Vegnerį, Kybartuose dirbusį muzikos mokytoju, kuris sutiko Lietuvos kariuomenės štabui perduoti visus jam perduodamus Kulturverbando laiškus patikrinimui. Žr. 1938 m. vasario 21 d. J. Vegnerio sutikimas bendradarbiauti su Lietuvos kariuomenės štabu. LCVA, f. 929, ap. 2, t. 2, b. 1053, l. 131.

[52] Suinteresuotų žinybų atstovų 1939 m. birželio 6 d. pasisakymai apie Lietuvos vokiečių mažumos Kulturverbando organizacijos veiklą. LCVA, f. 378, ap. 12, b. 708, l. 2; Taip pat žr. Kauno vokiečiai steigia Tvarkos tarnybą. Dvidešimt centų, 1939, vasario 23.

[53] Agento „Liudmila“ 1939 m. vasario 21 d. pranešimas. LCVA, f. 929, ap. 2, t. 2, b. 1052, l. 122.

[54] Buvo reikalaujama: 1) vidaus pasuose pakeisti tautybę; 2) pakeitusiems tautybės įrašą pasuose leisti savo vaikus į vokiečių mokyklas; 3) per 5 metus Lietuvoje įsteigti 50 vokiečių mokyklų; 4) leisti Kulturverbandui įsteigti savo skyrius visur, kur tik yra pakankamas narių skaičius; 5) uždrausti policijai persekioti Kulturverbando narius; 6) valstybinės įstaigos privalo greitai atsižvelgti į vokiečių skundus. Žr. Lietuvos vokiečių reikalavimai. Dvidešimt centų, 1939, vasario 21; Taip pat žr. Iškarpos iš laikraščių. LCVA, f. 929, ap. 2, t. 2, b. 1052, l. 115.

[55] Plačiau žr. Arbušauskaitė, A. L. Gyventojų mainai tarp Lietuvos ir Vokietijos pagal 1941 m.sausio 10 d. sutartį. Klaipėda, 2002; Jakubavičienė, I. Nacionalsocialistinių organizacijų vaidmuo vokiečių iškeldinimo iš Baltijos šalių istorijoje (1939–1941). Lietuvos istorijos studijos, 2006, t. 18, p. 83–99.

[56] Aleksandras Kosmanas (g. 1900) 1941 m. buvo vokiečių iškeldinimo komisijos narys; Robertas Kosmanas (g. 1895) buvo mokytojas Pilviškiuose; Julius Kosmanas (g. 1909) kurį laiką vadovavo Kulturverbando sukarintai jaunimo struktūrai „Mannschaft“, vokiečių iškeldinimo metu vadovavo komisijai Raseiniuose. Žr. Arbušauskaitė, A. L. Gyventojų mainai tarp Lietuvos ir Vokietijos pagal 1941 m. sausio 10 d. sutartį ..., p. 37.

[57] VSD Kriminalinės policijos Marijampolės apygardos biuleteniai 1940 m. LCVA, f. 378, ap. 10, b. 611, l. 38.

[58] Agento „Liudmila“ 1940 m. sausio 27 d. pranešimas. LCVA, f. 929, ap. 2, t. 2, b. 1052, l. 256.

[59] VSD Kriminalinės policijos Marijampolės apygardos biuleteniai 1940 m. LCVA, f. 378, ap. 10, b. 611, l. 31.

[60] Hermannas, A. Lietuvių ir vokiečių kaimynystė ..., p. 250.

[61] Dokumentas nr. 128. 1940 m. kovo 30 d. SSRS įgaliotos atstovybės Lietuvoje politinė ataskaita SSRS Užsienio reikalų Liaudies komisariatui (URLK). СССР и Литва в годы вторй мировой войны: сборник документов. Cоставители А. Каспаравичюс, Ч. Лауринавичюс, Н. С. Лебедева. Vilnius: LII leidykla, 2006, т. 1, с. 461.

[62] Agento „Liudmila“ 1938 m. gegužės 12 d. pranešimas. LCVA, f. 929, ap. 2, t. 2, b. 1052, l. 32.

[63] VSD žinios apie Vokietijos šnipus. LCVA, f. 378, ap. 12, b. 467, l. 67.

[64] Agentūrinis 1935 m. gruodžio 2 d. pranešimas. LCVA, f. 378, ap. 10, b. 540, l. 27.

[65] Ten pat, b. 540, l. 26.

[66] Anušauskas, A. Lietuvos slaptosios tarnybos 1918–1940 …, p. 276.

[67]Agentūrinis 1936 m. vasario 10 d. pranešimas. LCVA, f. 929, ap. 2, t. 2. b. 1054, l. 22.

[68] Vilkaviškio apskr. Policijos Vilkaviškio nuovados viršininko J. Grėbliūno 1935 m. liepos 3 d. slaptas raportas Vilkaviškio apskrities viršininkui. LCVA, f. 929, ap. 2, t. 2. b. 1054, l. 9.

[69] 1936 m. gegužės 11 d. agentūrinis pranešimas. LCVA, f. 929, ap. 2., t. 2, b. 1054, l. 52–54.

[70] Anušauskas, A. Lietuvos Slaptosios tarnybos 1918–1940 ..., p. 219–220.

[71] Tautai ir valstybei saugoti įstatymas. Valstybės žinios, 1934, vasario 8, nr. 493, p. 1–3.

[72] VSD 1934 m. balandžio mėn. pranešimai apie Kulturverbando veiklą. LCVA, f. 377, ap. 9, b. 113, l. 13.

[73] VSD 1934 m. balandžio mėn. pranešimai apie Kulturverbando veiklą. LCVA, f. 377, ap. 9, b. 113, l. 20; Lietuvos vokiečių Kultūrinės sąjungos pranešimas Kauno miesto ir apskrities viršininkui. LCVA, f. 402, ap. 4, b. 91, l. 34.

[74] Lietuvos Kultulverbando byla. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 1785, l. 10.

[75] Die Gründe für die Schliessung der „Arminia“. Deutsche Nachrichten für Litauen, 1936, 8 Februar, Nr. 6, S. 1.

[76] Paaiškėjo Noimano ir Zaso bylos liudininkų ir teisiamųjų „mokytojai“. Lietuvos aidas, 1935, vasario 9, nr. 34, p. 10.

[77] VSD 1935 m. balandžio mėn. pranešimai apie Kulturverbando veiklą. LCVA, f. 377, ap. 9, b. 113, l. 13.

[78] VSD 1939 m. birželio 30 d. biuletenis Nr. 142. LCVA, f. 378, ap. 10, b. 186, t. 2, l. 222.

[79] Pavyzdžiui, su Vokiečių institutu užsienio reikalams (Deutsches Institut für Auslandskunde), Valstybiniu centru Tėvynės tarnyba (Reichszentrale für Heimatdienst), Rytprūsių Tėvynės sąjunga (Heimatbund Ostpreussen), Pasienio paramos organizacija (Grenzland Stifftung), Užsienio vokiečių institutu (Deutsches Auslandsinstitut) ir kitomis. Žr. 1936 m. lapkričio 18 d. VSD agentūrinis pranešimas. LCVA, f. 378, ap. 5, b. 4245, l. 18.

[80] Lietuvos Kultulverbando byla. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 1785, l. 10.

[81] Anušauskas, A. Lietuvos Slaptosios tarnybos 1918–1940 …, p. 181.

[82] Kauno Kriminalinės policijos 1932 m. gegužės 2 d. žinios Nr. 220. LCVA, f. 378, ap. 3, b. 798, l. 17.

[83] VSD 1934 m. balandžio mėn. pranešimai apie Kulturverbando veiklą. LCVA, f. 377, ap. 9, b. 113, l. 3.

[84] VSD 1939 m. kovo 19 d. biuletenis Nr. 69. LCVA, f. 378, ap. 10, t. 1, b. 186, l. 266.

[85] VSD 1939 m. gegužės 24 d. biuletenis Nr. 123. LCVA, f. 378, ap. 10, b. 186, t. 2, l. 160; Slaptas vokiečių susirinkimas. Dešimt centų, 1939, gegužės 9.

[86] Dovanotos baudos. Laikas, 1939, liepos 19.

[87] Agentūriniai pranešimai apie sporto draugijų „Olimpia“, „KSK-Kultus“ veiklą. LCVA, f. 378, ap. 12, b. 154.

[88] Krašto apsaugos ministerijos, Kariuomenės štabo II skyriaus 1938 m. vasario 21 d. slaptas raštas. LCVA, f. 929, ap. 2, t. 2, b. 1053, l. 131.

[89] VSP Kauno apygardos 1937 m. birželio mėn. apžvalga. LCVA, f. 378, ap. 5, b. 3128, l. 243.

[90] Agento „Jokubaitis“ 1939 m. birželio 1 d. pranešimas. LCVA, f. 378, ap. 12, b. 154, l. 16.

[91] Įsakyme buvo nurodyta: „Jeigu sveikinimosi metu rankos pakėlimą lydėtų šūkiais „Heil Hitler“ ir kitokiais, kurie aiškiai įžeidžia Lietuvos valstybę ir tautą, [...] tai tokiais atvejais daryti prieš tuos asmenis kvotas pagal įstatymą Tautai ir valstybei saugoti ir juos siųsti Apeliacinių rūmų prokurorui“. Žr. Valstybės Saugumo policijos Kauno Apygardos viršininko slaptas 1938 m. lapkričio 18 d. įsakymas agentūros vedėjui ir visiems rajonų viršininkams. LCVA, f. 378, ap. 10, b. 560, l. 37.

[92] Anušauskas, A. Lietuvos Slaptosios tarnybos 1918–1940 ..., p. 255.

[93] Nacionalsocialistai ir Danija. Lietuvos aidas, 1933, rugsėjo 4, nr. 199, p. 4; Danija ir Vokietija. Ten pat, 1933, spalio 25, nr. 242, p. 2; Padėtis Šlezvige įtempta. Ten pat, 1933, spalio 19, nr. 237, p. 3; Danai nuo savo politikos Schleswige neatsisakys. Ten pat, 1934, sausio 22, nr. 17, p. 3.

[94] Ginkluota gvardija prieš nacionalsocialistus Švedijoje. Lietuvos aidas, 1934, vasario 27, nr. 47, p. 4.

[95] Užumeckas, K. Gana vokiškų filmų! Tėvų žemė, 1935, sausio 5, nr. 1. p. 6; Zembrickas, A. Tik jau ne vokiečių kalba. Ten pat, 1935, sausio 19, nr. 2–3. p. 3.

[96] Dromuta, R. Von der Ropp’ų „nuopelnai“ Lietuvai. Tėvų žemė, 1935, vasario 2, nr. 5.

[97] Drįsta ginti vokietininkus. Tėvų žemė, 1935, sausio 5, nr. 1, p. 2; Kai adv. Bataitis priešus teisina... Ten pat, 1935, vasario 23, nr. 8. p. 2; Stankevičiaus paskaitų studentai nelankys. Ten pat, 1935, kovo 30, nr. 13.

[98] Naujos valstybės saugumo darbo gairės. Lietuvos aidas, 1934, birželio 28, nr. 145, p. 2.

[99] Švyturys, K. Budėkim, vokietybė plinta. Tėvų žemė, 1934, liepos 15, nr. 12, p. 6; Kareckas, J. Nuolaidumu vokiečių neatsiginsim. Ten pat, 1935, sausio 26, nr. 4.

[100] Vokiečių žvalgybos provokacijos užsienyje. Lietuvos aidas, 1935, gegužės 22, nr. 117, p. 2.

[101] Potencialiais šnipais galėjo būti asmenys, kurie domisi kariuomene, jos apginklavimu, jos organizavimu, kariškomis organizacijomis, visuomenės karišku auklėjimu, krašto įtvirtinimais bei gynimosi įstiprinimais, kareivinių statyba, kariuomenės suskirstymu, kelių tiesimu bei tiltų statyba, krašto ekonomine būkle, visuomenės nuotaika bei susiklausymu ir t. t. Plačiau žr. Ir visuomenė turi kovoti su svetimų valstybių šnipais. XX amžius, 1937, sausio 5, nr. 3.

[102] Kareckas, J. Nuolaidumu vokiečių neatsiginsim. Tėvų žemė, 1935, sausio 26, nr. 4.

[103] Nacionalsocialistų suėmimai Čekoslovakijoje. Lietuvos aidas, 1933, rugpjūčio 21, nr. 187, p. 1; Čekoslovakijoje likviduojasi nacionalsocialistai. Ten pat, 1933, spalio 5, nr. 225, p. 3.

[104] Čekoslovakai galutinai likvidavo nacionalsocialistus. Suimtas visas nacionalsocialistų štabas. Lietuvos aidas, 1934, sausio 16, nr. 12, p. 3.

[105] Estijoje suimtas nacionalsocialistų laikraščio redaktorius. Lietuvos aidas, 1933, rugpjūčio 17, nr. 184, p. 1; Nacionalsocialistai Estijoje pripažinti priešvalstybine organizacija. Ten pat, 1933, gruodžio 7, nr. 278, p. 1; Iš Talino ištremti 8 hitlerininkai. Ten pat, 1934, sausio 4, nr. 1, p. 3.

[106] „Krikščionių socialistinė darbo sąjunga“ (Christlich Socialistische Arbeitsgemeinschaft, CSA), vadovaujamą T Zaso ir Socialistinę tautos partiją, (Sozialistische Volksgemeinschaft des Memelgebiets, SOVOG), vadovaujamą E. Noimano.

[107] Suimti Vokietijos šnipai. Lietuvos aidas, 1934, sausio 9, nr. 6, p. 2.

[108] Hitlerininkų machinacijos Pabaltijy. Lietuvos aidas, 1934, vasario 1, nr. 26, p. 1.

[109] 1934 m. sausio 10–13 dienomis „Lietuvos aidas“ išspausdino gana platų pasakojimą apie nacionalsocialistų veiklą Latvijoje. Latvijos pilietis Garaldas Bušas (Geraldas Buschas) prisipažino, jog jis buvo verbuojamas darbui Vokietijoje ir nuo 1933 m. gegužės jis dirbo nacionalsocialistinėje draugijoje kartu su Povilu Kleveru. G. Buschas su P. Kleveru dirbo nacių spaudai vadovaujami Vokietijos žvalgybos vedėjo Rygoje Schuberto. Žr. Nacių šnipų kelionė per Lietuvą. Lietuvos aidas, 1934, sausio 10, nr. 7, p. 1, 8.

[110] Vokietijos ūkio politika ir Baltijos valstybės. Lietuvos aidas, 1935, gruodžio 13, nr. 326, p. 4.

[111] Latviai smarkiai sušvelnino nacionalsocialistams bausmes. Lietuvos aidas, 1935, lapkričio 27, nr. 298, p. 1.

[112] Tikrasis vokiečių „draugingumo“ Lietuvai veidas. Tėvų žemė, 1937, vasario 22, nr. 3, p. 5.

[113] Nauji Hitlerio planai Rytuose. XX amžius, 1938, spalio 10; Daugailis, J. Kur dabar reichas užguls visu svoriu? XX amžius, 1938, spalio 11, nr. 281.

[114] Truska, A. Antanas Smetona ir jo laikai. Vilnius, 1996, p. 273.

 

Gauta 2009 m. vasario 21 d.

Pateikta spaudai 2010 m. kovo 22 d.

 

Summary

The Reasons for Keeping Kulturverband under Surveillance by the Lithuanian Secret Service in 1933–1940

 

Seeking to ascertain and analyze the activities of the German agents in Lithuania and the reaction of the Lithuanian authorities towards it, the author made use of the archival material, accumulated in the Lithuanian Central State Archive. Mainly, attention was focused on reports of the Lithuanian State Security Department, various agents’ reports, Nazi organisations’ documents, separate Kulturverband funds (f. 313), the fund of the Security Department at the Home Office of the Republic of Lithuania (f. 378), and the fund of Army Headquarters in 1918–1940 (f. 929).

 

It was established that in 1933 “Lithuanian German Cultural Union” (Kulturverband der Deutschen Litauens hereinafter Kulturverband) fell under the influence of NSDAP organizations in Germany, and the management of Kulturverband was substituted by pro-Nazi individuals and German agents who took the leading positions. From 1931 Kulturverband was regularly funded by Germany receiving 300–400 thousand RM a year. This financial support predetermined a close relationship with German institutions. The leaders of Kulturverband were influenced by the German Ministry of Foreign Affairs, “Verein für das Deutschtum im Auslände” (VDA), Abwehr, Auslands Organisation der NSDAP. Meanwhile, a number of young members of Kulturverband were sent to Germany where they were educated at Nazi schools and came back to work as German agents. Several leading members of Kulturverband (Richard Schweizer, Richard Kosmann, Walter Lange, Oskar Kunfert, Erwin Klueg) were authorized by Nazi organisations and the German Secret Service to perform intelligence service. Germany had a wide net of intelligence officers and agents who worked under the shelter of the German Embassy in Kaunas and made close contacts with Germans in Lithuania.

 

The Lithuanian Secret Service and Security Police undertook efforts to unmask German agents. This research makes it obvious that the Lithuanian Secret Service worked efficiently and disclosed a large number of German agents and their informants. Besides, the Lithuanian Security Police recruited a number of members of Kulturverband and even German agents who shared a lot of information about the relations between German institutions and Kulturverband. The Lithuanian Security Police reports show a clear picture of the interests of German agents in Lithuania. Unfortunately, part of the information received from recruited informers was of minor importance, and some of them even warned Kulturverband leaders about searches.

 

However, the pressure from the German Government imposed on Lithuanian authorities since 1935 prevented them from exercising strict measures on the agents, and a number of them were punished by fines only or exiled from the capital to rural areas.

 

In the 4th decade of the 20th century German Nazi organizations and German agents became a serious challenge not only to the Lithuanian Government. Articles in the press about German agents and Nazi organizations in Latvia, Estonia and Czechoslovakia encouraged the Lithuanian Secret Service to track for illegal activity among German minority in Lithuania (35 000 people).

 

The Lithuanian authorities, who together with the Secret Service were seeking to track even the smallest dangers to the stability of the country, were not the only ones in Europe. In the 4th decade of the 20th century a number of European countries invested in Secret Services and expected to avoid regimen crises as well as neutralize potential enemies.