„Istorija“. Mokslo darbai. 78 tomas
Regina LAUKAITYTĖ. Imperijos epilogas Lietuvoje: rusų emigrantai 1918–1940 m.
Spausdinti

Anotacija. Straipsnyje analizuojama imigrantų iš SSRS socialinė padėtis ir politinis aktyvumas Lietuvoje 1918–1940 m., jų išeivystės į Afriką ir Pietų Ameriką organizavimas bei rezultatai. Aktyviausiai Lietuvoje veikė buvę Rusijos baltųjų armijų karininkai – jie bandė vienytis, steigė Europos šalyse gyvavusių įtakingiausių emigrantų organizacijų skyrius. Šios organizacijos Lietuvoje buvo negausios, neaktyvios, neįstengė inicijuoti didesnio čia gyvenusių rusų politinio aktyvumo. 2–3-ojo dešimtmečių sandūroje, kuriantis Lietuvos valstybei, saugumo institucijos netoleravo baltųjų karininkų organizacijų. Tačiau vėliau, ypač 4-ajame dešimtmetyje, į rusų emigrantų veiklą šalyje Lietuvos valdžia žiūrėjo gana atlaidžiai. Jų veikla iš esmės vertinta pozityviai, nes tai buvo antikomunistinės organizacijos, skaldžiusios politiškai aktyvią rusų gyventojų dalį, tam tikru mastu neutralizavusios susidomėjimą bolševizmu. Antra vertus, tokia Lietuvos laikysenos evoliucija gali būti indikatorius jos pasitikėjimo savo piliečiais ir pačiu valstybingumu.

 

Prasminiai žodžiai: rusai emigrantai, emigrantų organizacijos, išeivystė iš Lietuvos.

 

Abstract. The article analyzes immigrants’ from the USSR social status and their political activity in Lithuania in 1918–1940, the organization of their emigration to Africa and South America as well as its results. Russia’s White Army officers were most active; they made attempts to unite and establish branches of the most influential European emigrants’ organizations. However, these organizations in Lithuania were not numerous, not very active and, consequently, could not initiate intense political activity of the Russians who lived there. At the turn of the 2nd–3rd decades, when Lithuania as an independent state was evolving, national security institutions did not tolerate the organizations of White officers. Later, however, especially in the 4th decade, Lithuanian authorities adopted a more lenient position towards the activity of Russian immigrants and viewed it even as a positive phenomenon. This change in the attitude was caused by the fact that these organizations were anticommunist; they divided politically active Russian population and, to some extent, neutralized its interest in the Bolshevism. On the other hand, this change in the attitude could be treated as an indicator of Lithuania’s trust in its citizen and, what is more important, in its statehood.

 

Key words: Russian emigrants, immigrant organizations, emigration from Lithuania.

 

 

Įvadas

 

1917-ųjų įvykiai Rusijoje – imperijos žlugimas – buvo gera žinia caro valdžios pavergtoms tautoms, suskubusioms kurti savo nacionalines valstybes. Tarp jų buvo ir Lietuvos Respublika. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad iš Rusijos imperijos, kurios dalis Lietuva buvo 120 metų, ji bemaž nieko nepaveldėjo – nei pasitikėjimo politine sistema, nei susidomėjimo kultūra. Vis dėlto Lietuva, kaip ir visos regiono valstybės, negalėjo nejusti imperijos palikimo. Vienas svarbiausių jo elementų buvo kitataučiai gyventojai – XIX a. – XX a. pradžioje čia įkurdinti kolonistai ir iš Sovietų Rusijos pasitraukę emigrantai. Tiesa, palyginti su kitomis valstybėmis, Lietuvoje jų buvo nedaug. Sunku pasakyti, kada jie patikėjo naujų valstybių sienų, atskyrusių juos nuo tėvų ar protėvių žemės, ilgaamžiškumu.

 

Naujausioje lietuvių istoriografijoje gana gausu darbų apie rusų tautinės mažumos gyvenimą tarpukariu Lietuvoje. Dauguma jų skirta socialiniams bei kultūriniams klausimams, Bažnyčioms, žymiosioms asmenybėms. Tuo tarpu žinios apie rusų – tiek šalies piliečių, tiek čia atvykusių emigrantų[1] – politinį aktyvumą iki šiol yra labai menkos. Tai gana nauja tema mūsų istoriografijoje – valstybės politiką rusų emigrantų atžvilgiu yra tyrinėjusi tik Aušra Jurevičiūtė[2]. Ji pastebėjo, kad tokių asmenų buvo palyginti nedaug, jie gyveno gana sėsliai, valstybinės institucijos dėl politinių ir ekonominių priežasčių stebėjo jų judėjimą. Duomenų apie 1930–1990 m. Europoje veikusias rusų emigrantų organizacijas, jų programas, spaudą ir pan., yra paskelbęs Alvydas Kazakevičius[3]. Šio straipsnio tikslas – ištirti rusų emigrantų padėtį Lietuvoje 1918–1940 m., jų organizacijų vaidmenį šalies politinio gyvenimo ir kitose valstybėse apsistojusių rusų emigrantų veiklos kontekste. Žinia, Europoje tarpukariu gyvavo gausybė emigrantų organizacijų, taip pat politinių, karinių, siekusių bolševikų režimo žlugimo, projektavusių demokratinės Rusijos ateitį ar monarchijos restituciją. Ar Lietuvoje apsistoję rusai domėjosi tomis organizacijomis, ar čia būta pastangų organizuotis, rengtis grįžimui į Rusiją?

 

Emigrantai iš Rusijos Lietuvoje

 

Pirmasis pasaulinis karas radikaliai pakeitė milijonų žmonių ir tautų likimus. 1919–1920 m. Europos šalis užplūdo didžiulė pabėgėlių iš Rusijos banga – pilietinį karą pralaimėjusių baltųjų armijų daliniai, internuoti Turkijoje, Lenkijoje, Estijoje ir kt., represijų masto išgąsdinti dvasininkai bei buržuazija, sovietų tremiami inteligentai ir pan. 1918–1921 m. į besikuriančią Lietuvos valstybę taip pat atvyko daug kitataučių – čia ne tik grįžo senieji gyventojai (vokiečių okupacijos išvakarėse pasitraukę į Rusijos gilumą), bet ir daug pabėgėlių iš pilietinio karo nusiaubtos Rusijos bei Lenkijai atitekusios istorinės Lietuvos teritorijos (kaip žinia, Kaune veikė baltarusių politikos veikėjai). Tad pirmiausiai reikėtų išsiaiškinti, kiek emigrantų atvyko, kokį politinį svorį jie galėjo įgauti.

 

1923 m. surašant šalies gyventojus, net 99,65 proc. jų pasirodė esą Lietuvos piliečiai, svetimšalių būta vos 7179[4]. Sunku pasakyti, kiek iš jų buvo porevoliucinės bangos pabėgėliai iš Rusijos, vis dėlto akivaizdu, kad Lietuvoje jų nebuvo daug, juo labiau rusų tautybės asmenų. Mat minėto surašymo duomenimis, tik 1408 svetimšaliai buvo stačiatikiai, 69 – sentikiai[5]. Daug tikslesni duomenys apie nuo seno Lietuvoje gyvenusius rusus, kurių gyvenimas gavus pilietybę tekėjo sava vaga, – jų čia būta maždaug 50,5 tūkst. (2,5 proc. visų šalies gyventojų)[6]. Tikslesnių statistikos duomenų apie emigrantus Lietuvoje stokota, tačiau jų neturėjo ir kitos valstybės, net Vokietija ar Prancūzija, kur susitelkė didžiausi rusų emigracijos centrai[7].

 

Tautų Sąjungos Tarptautinio įdarbinimo biuro duomenimis, tuo metu Europoje gyveno daugiau kaip milijonas rusų pabėgėlių. Jais rūpinosi Tautų Sąjunga, kurioje iš Rusijos emigravusių juristų, politinio elito pastangomis buvo įsteigtas specialus Aukščiausiasis rusų pabėgėlių reikalų komisariatas. Jam ėmė vadovauti Norvegijos atstovas Tautų Sąjungoje, žinomas Arkties tyrinėtojas dr. Fridjofas Nansenas (Fridtjof Nansen). Komisariatas rinko duomenis apie emigrantų padėtį ir skaičių įvairiose šalyse, ragino vyriausybes juos įdarbinti ir pan. 1922 m. komisariato pastangomis buvo įteisinti vadinamieji Nanseno pasai. Tiesa, jie mažai pakeitė pabėgėlių statusą, kuris iš esmės priklausė nuo kiekvienos valstybės vidaus politikos. Lietuva 1922 m. kovą taip pat sutiko išduoti „tapatybės liudymus“ – Nanseno pasus jų prašantiems rusams, neturintiems Sovietų Rusijos pasų. Praėjus keletui metų pastebėta, kad rusai beveik nesinaudojo „tapatybės liudymais“, mat gyvenant Lietuvoje jų nereikėjo (kiekvienas svetimšalis turėjo pasirūpinti leidimu čia gyventi), o išvykstant dokumentą buvo privalu grąžinti[8].

 

Aukščiausiasis rusų pabėgėlių reikalų komisariatas (jo atstovo Eduaro Galačio (Eduardo Gallati) biuras veikė Rygoje) gana įdėmiai stebėjo rusų pabėgėlių padėtį Lietuvoje, tiesiog „užversdamas“ Užsienio reikalų ministeriją įvairiais klausimynais, kiekvieną mėnesį reikalaudamas statistinių žinių apie jų skaičių. Pastarasis aiškiai rodė augimo tendenciją: pvz., 1925 m. lapkritį Lietuvoje buvo 4771 rusų tremtinys, 1926 m. balandį – jau 7808[9]. Tačiau šie oficialūs duomenys neatspindėjo realios padėties. Vidaus reikalų ministras Antanas Endziulaitis 1925 m. gruodį pripažino, kad Tautų Sąjungai nurodomi didesni skaičiai, – „kad Tautų Sąjungos Įgaliotiniai negalėtų daryti bet kokių išvadų“[10]. „Tikrų rusų emigrantų“, pasak ministro, tebuvo apie 2400[11]. Lietuvos rusų emigrantų susivienijimo vadovų duomenimis, pastarųjų – t. y. baltųjų pasipriešinimo dalyvių ir pabėgėlių iš Rusijos – buvo dar mažiau, tik apie 600. Apie pusė jų atvyko iš Konstantinopolio arba Lenkijos[12], kita pusė buvo Raudonosios armijos žygio į Lenkiją dezertyrai ir pabėgėliai iš Rusijos[13].

 

Atvykėlių padėtis buvo skirtinga. Blogiausiai jautėsi rusų kolonistai, dažnas netekęs žemės nuosavybės teisių, visi – gąsdinami gandų apie planus iškeldinti juos iš Lietuvos. Tuo tarpu čia atvykę inteligentai, karininkai didesnio diskomforto dėl savo kilmės ir kalbos žinių kurį laiką nejuto, įsidarbindavo nesunkiai, kai kurie iš jų net neturėdami leidimo čia gyventi[14]. Tačiau tolesnę jų karjerą lėmė ne tiek asmeninės pastangos, kiek jaunos nacionalinės valstybės kūrimosi bei raidos dėsniai. Vienas emigrantų veikėjų taikliai apibūdino savo tėvynainių padėties šalyje keitimosi priežastis: „[...] lietuvių valdžios ir gyventojų požiūris į rusus atvirkščiai proporcingas lietuvių inteligentijos augimui. 1920–1923 metais (jau nekalbant apie 18 ir 19 metus), kai Lietuva stokojo inteligentų, o svarbiausiai specialistų – rusai gyveno labai gerai: dauguma tarnavo valstybinėse įstaigose, užimdami geras ir net atsakingas vietas. [...] Teisme, gimnazijose, įvairiuose kursuose, žodžiu, visur buvo rusai. Bet praėjo tiek mažai laiko, tik dešimt metų, ir rusams vietos neliko. Lietuvis – viršininko (ruso) padėjėjas, iš jo pasimokęs, pareiškė: „Gana! Dabar ir aš pats galiu“, – ir rusą atleido“[15].

 

Reikia pastebėti, kad kitataučių galimybės dirbti valstybinėse institucijose iš pat pradžių buvo apribotos tam tikromis išlygomis. Priimami į pareigas jie buvo įpareigoti per kurį laiką išmokti lietuvių kalbą, kaip kad garsieji Kauno universiteto profesoriai. Nuo 1922–1923 m. įvairios žinybos pradėjo rengti lietuvių kalbos egzaminus ir didelė dalis jo neišlaikiusių buvo atleisti. Vėliau patikimumo „filtras“ dar sutankėjo. Antai 1931 m. Ministrų Kabinetas nutarė, kad įvairios ministerijos, priimdamos svetimšalius (laisvai samdomų tarnautojų teisėmis ar tik konkretiems darbams atlikti) privalo susitarti su Vidaus reikalų ministerija, ir pabrėžė, kad tokie asmenys „gali būti priimti tarnybon tik būtinam reikalui esant“[16].

 

Rusų emigrantų susivienijimo vadovybės duomenimis, Kaune gyvenę emigrantai užėmė smulkių valdininkų vietas, vertėsi atsitiktiniais uždarbiais prie statybų, pakenčiamai įsikūrusių tebuvo vienas kitas. Gyvenę provincijoje, dirbo prie miško kirtimo darbų, samdiniais. Pastarųjų vidutinis metinis uždarbis buvęs visiškai menkas – 250 Lt, iš jų 60 Lt kasmet tekdavo sumokėti už leidimą čia gyventi. Emigrantai, net invalidai, negaudavo jokios valstybės paramos[17]. Skirtingai nuo Estijos bei Latvijos, Lietuvoje nebuvo rusų teatro ar baleto trupių, knygų leidyklų, rusų kalba leisti laikraščiai čia buvo žydų rankose, bendruomenei trūko mokyklų. Tad pagrįsti būtų klausimai, ar tokia padėtis neturėjo socialinių padarinių, neskatino išvykti iš Lietuvos ar politinio radikalumo?

 

Emigrantų organizacijos Lietuvoje: 3-asis dešimtmetis

 

Kaip jau minėta, Lietuvoje apsistojusių emigrantų nebuvo daug, tarp jų vyravo „juodadarbiai“. Vis dėlto ir čia gyveno keliolika itin aukštus postus carinėje Rusijoje užėmusių valdininkų, žinomų mokslininkų, dešimtys įvairaus rango karininkų su šeimomis. Aktyviausi iš jų neabejotinai buvo susiję su Europoje veikusiomis rusų emigrantų organizacijomis, siekė atidaryti jų padalinius Lietuvoje. Remdamiesi fragmentiškais šaltiniais pamėginome įžvelgti šių organizacijų veiklos tendencijas ir padaryti kai kurias prielaidas.

 

Pirmieji Lietuvoje pradėjo organizuotis rusų kariškiai: 1919 m. liepos 28 d. buvo įregistruota Buvusių Rusijos armijos tarnautojų ir invalidų savišalpos sąjunga[18]. Sąjunga deklaravo siekį „neliesdama politikos“ rūpintis narių materialine gerove bei dora. Tam tikslui ketino atidaryti įdarbinimo biurą, padėti nariams apsirūpinti pigesniais produktais savuose kooperatyvuose arba vartotojų krautuvėse ir pan.[19] Planuotos plačios ekonominės veiklos sąjunga nepradėjo – rengdavo rinkliavas Kaune ir jo priemiesčiuose, dvaruose, gaudavo pajamų iš loterijos[20]. Sąjunga teikė nedideles pašalpas ir paskolas invalidams bei visiems kariavusiems buvusiose Rusijos armijose, turėjo nedidelę biblioteką[21]. Tačiau tikroji jos misija greičiausiai buvo sutelkti su kariuomene susijusius asmenis. Sąjungai vadovavo puskarininkis Vincas Pavlovskis (veikiausiai nominaliai), pulkininkas Juozas Kalino. Joje buvo apie 140–150 Kaune bei jo apylinkėse gyvenusių žmonių[22].

 

Sąjunga gyvavo neilgai: 1924 m. sausio 19 d. speciali komisija priėmė nutarimą ją uždaryti[23]. Saugumo pareigūnams jos veikla pasirodė netoleruotina – sąjungos sekretorius važinėjo po Lietuvą agituodamas rusus ir net kažkokiame savo pranešime tvirtino, kad lietuviai valstiečiai bei miestų gyventojai laukią Rusijos monarchijos ir imperijos atkūrimo, platino caro Nikolajaus II portretus ir pan.[24] Tačiau su sąjungos uždarymu jos istorija nesibaigė.

 

Jos vadovai bandė įregistruoti organizaciją kitu pavadinimu, o to padaryti nepavykus, aktyviausi karininkai 1924 m. lapkričio mėn. susibūrė į Buvusių Rusijos armijų ir laivyno karininkų savitarpio pagalbos sąjungos Kauno skyrių. Pastaroji Europoje turėjo plačiai išsišakojusią struktūrą: Kauno skyrius buvo pavaldus Dancige veikusiam jos padaliniui, kurio žinioje buvo Pabaltijo valstybės ir Lenkija. Lietuvos saugumo duomenimis, tai buvo monarchistinė organizacija, platinusi monarchistinę literatūrą, rinkusi pinigus ir verbavusi naujus narius. Kauno skyriui vadovavo carinės Rusijos armijos papulkininkis Ivanas Protopopovas[25].

 

1924 m. rugsėjo 1 d. generolo P. Vrangelio įsakymu Dancigo skyrius buvo įjungtas į naujai sukurtą pačią įtakingiausią karinę rusų baltųjų emigrantų organizaciją – Rusų visuotinę karinę sąjungą[26] (ROVS). Tačiau Kauno skyrius į ROVS tikriausiai neįsijungė, nes absoliuti dauguma Lietuvoje gyvenusių karininkų, anot I. Protopopovo, nenorėjo ir negalėjo tik pašaukus stoti į armiją, niekas nebūtų drįsęs pildyti registravimo lapų[27]. Jo veiklą netrukus nutraukė saugumo pareigūnai. 1925 m. rugsėjo mėn. Kaune buvo atliktos kratos, kai kurie sąjungos nariai sulaikyti. Nors Lietuvos visuomenė buvo suintriguota spaudos pranešimais – laikraščiai pranešė, kad Kaune susekta slapta buvusių rusų karininkų ir kareivių sąjunga, „kurios tikslas, įvykus monarchistų perversmui Rusijoj, padaryti tą patį Lietuvoj ir atstatyti nedalomą Rusiją“[28], – jokio proceso neįvyko. Suimtieji po tardymo buvo paleisti, kai kurie su sąlyga nedelsiant apleisti Lietuvą (tarp jų – ir I. Protopopovas).

 

Galima prielaida, kad po nesėkmingų bandymų veikti su karo veteranų draugijų iškabomis, aktyviausi rusų veikėjai įsteigė Rusų sporto draugiją. Mat nors steigėjai buvo įvairių įstaigų tarnautojai, į draugijos valdybą pateko su buvusia Rusijos kariuomene susiję asmenys[29].

 

Vargu ar minėtoms organizacijoms pavyko pagerinti buvusių rusų karininkų bei kareivių, ypač karo invalidų padėtį. Solidarumą su pastaraisiais išreiškė ir Lietuvos karo invalidų sąjunga, pripažinusi, kad jų, visai negaunančių pensijos, likimas „ypač apgailėtinas“[30]. Sąjunga ragino vyriausybę sulyginti jų teises su lietuvių karo invalidų – ir skiriant pensijas, ir žemės sklypus[31]. Gali būti, kad rusai karo invalidai buvo priimami į lietuviškąją sąjungą.

 

3-ajame dešimtmetyje, valstybei tik kuriantis, rusų karininkijos organizacijos Lietuvai buvo nepageidautinos. Valstybė negalėjo eksperimentuoti stebėdama jų įtaką saviems piliečiams ar dvišaliams santykiams su Sovietų Rusija/SSRS, – 1920 m. pasirašydama taikos sutartį Lietuva įsipareigojo netoleruoti savo teritorijoje jokių prieš pastarąją nukreiptų karinių organizacijų ar jų atstovų.

 

Patirtis, įgyta išformuojant rusų karininkų organizacijas, greičiausiai skatino Lietuvos valdžios institucijas įtariai žiūrėti ir į iniciatyvą įsteigti Lietuvos rusų emigrantų susivienijimą. Jo atsiradimą neabejotinai paskatino 1926 m. vasarą rusų dešiniųjų monarchistinių organizacijų Paryžiuje šauktas emigrantų suvažiavimas. Tų metų kovo 28 d. Kaune įvyko rusų emigrantų susirinkimas, išrinkęs Lietuvai Paryžiuje atstovavusius asmenis. Susirinkime išrinkta komisija gana greitai, per porą savaičių, parengė Rusų emigrantų susivienijimo statutą, kurį Kauno miesto ir apskrities viršininkas įregistravo tik spalio 23 d.[32] Susivienijimas deklaravo tikslą ginti emigrantų rusų reikalus, teikti jiems juridinę, moralinę bei materialinę pagalbą. To siekdamas jis ketino suregistruoti Lietuvoje esančius emigrantus, išsiaiškinti jų poreikius ir stengtis juos tenkinti palaikant ryšius su Lietuvos valdžios institucijomis, kitų valstybių, Raudonojo Kryžiaus ir Tautų Sąjungos atstovais. Kokių nors politinių tikslų steigėjai nedeklaravo.

 

Susivienijimo nariais galėjo tapti visi pilnamečiai Lietuvoje gyvenantys rusų emigrantai („Rusų emigrantais skaitosi buvusios Rusų Imperijos pavaldiniai, palikusieji tėvynę politiniais pagrindais ir neturintieji dabartiniu laiku jokios pavaldinybės“, – apibrėžė emigranto sąvoką statuto kūrėjai[33]). Susivienijimas ketino rinkti nario mokesčius, aukas, rengti koncertus, vakarus ir pan., fiksavo teisę kooperacijos pagrindais valdyti prekybos ir pramonės įmones, steigti darbo biurus, bibliotekas[34].

 

Kaip minėta, Lietuvos valdžia neskubėjo įteisinti emigrantų organizacijos. Piliečių apsaugos departamentas gautus įstatus pasiuntė Užsienio reikalų ministerijai, klausdamas nuomonės apie jos steigimą[35]. Pastarosios pareigūnai nemažai padirbėjo apdorodami konfidencialią Latvijoje, Estijoje, Vokietijoje, Suomijoje dirbusių pasiuntinių informaciją apie ten veikusias rusų emigrantų organizacijas, jų teises, susipažino su įstatais. URM juriskonsultui galiausiai patikinus, kad „mūsų įstatymai nedraudžia svetimų šalių piliečiams steigti draugijas Lietuvoje“, neprieštarauta jos steigimui[36].

 

Susivienijimas pradėjo darbą gana sėkmingai, po metų turėjo 110 narių, kurių dauguma gyveno Kaune[37]. Tikėtina, kad tai buvo politiškai aktyviausi emigrantai. Jo vadovybė kreipėsi dėl paramos į JAV stačiatikių arkivyskupus, Tautų Sąjungą bei rusų organizacijas užsienyje, tačiau sulaukė tik palinkėjimų „energingai dirbti“, tad visas biudžetas – apie 4 tūkst. Lt – per metus buvo surinktas iš nario mokesčių ir Tilmanso salėje surengiant „emigrantų balių“[38]. Emigrantai tikriausiai pajuto narystės naudą – galėjo tikėtis nemokamos medicinos pagalbos, vaistų, pašalpos. Keletas bedarbių kuriam laikui buvo įdarbinti prie remonto ir statybos darbų, įgyta įranga rankdarbių artelei, „meniškasis artelis“ surengė keletą vakarų[39]. Vis dėlto netrukus susivienijimo veiklą ėmė ardyti narių kivirčai, intrigos. 1927 m. rudenį suskilo ir pats susivienijimas – dalis jo narių buvo pašalinti po to, kai savo iniciatyva sušaukė neeilinį susirinkimą ir pamėgino „nuversti“ teisėtą vadovybę[40]. „Taip, daug galima būtų padaryti emigrantų daliai palengvinti. Galima būtų organizuoti savišalpos kasą, atidaryti kooperatyvą, pigią valgyklą, bet ... nėra vienybės, siekio ir mokėjimo organizuotis. Rusas absoliučiai nesugeba dirbti visuomeninio darbo“[41], – apgailestavo vienas susivienijimo vadovų.

 

Susivienijimas, veikęs iki 1937 m., didesnio vaidmens rusų gyvenime nevaidino, sėkmingai savo karjerą universitete, kariuomenėje ar kitose srityse pradėję emigrantai jo veikloje nedalyvavo. Nemažai susivienijimo narių emigravo į Braziliją, likusieji Lietuvoje 4-ajame dešimtmetyje vienas po kito natūralizavosi. 1934 m. pilietybę gavo ir vienas aktyviausių tarpukariu Lietuvoje gyvenusių rusų emigrantų – Jakovas/Jokūbas Fiodorovas[42]. Jo veikla greičiausiai atspindi rusų emigrantų interesų kryptis: ryšius su Europoje veikusiomis organizacijomis ir susidomėjimą emigravimu iš Lietuvos.

 

Emigrantų organizacijos Lietuvoje: išeivystė

 

Ieškodama išeities, kaip spręsti Europos šalyse atsidūrusių rusų pabėgėlių įdarbinimo ir pan. problemas (jų padėtis ypač komplikavosi po 1924-ųjų, kai Vakarų Europos šalys viena po kitos pripažino SSRS), Tautų Sąjunga ėmėsi organizuoti jų perkėlimą į Pietų Ameriką, vėliau Prancūzija inicijavo jų emigraciją į savo koloniją Afrikoje – Alžyrą, skirdama autonomines sritis kazokams. Lietuvos vyriausybei tokia iniciatyva buvo priimtina: Vidaus reikalų ministerija 1926 m. pradžioje išdavė keletą pažymų tarptautinėms emigrantų gabenimo institucijoms, pažymėdama, kad ji „išvažiuoti bet kuriomis sąlygomis į Braziliją Lietuvoje gyvenantiems svetimšaliams kliūčių nedaro, nes bendrai nėra pagrindo varžyti jų išvažiavimą į užsienį“[43]. Vyriausybė, matyt, palankiai žiūrėjo ir į rusų grįžimą tėvynėn. Antai 1928 m. Ministrų Kabineto nutarimu, 452 rusų emigrantai, išvykstantys su gyvu ir negyvu inventoriumi į SSRS, galėjo pasinaudoti jiems suteikta geležinkelio tarifo 75 proc. nuolaida[44].

 

Į išeivystės organizavimą, suprantama, ne SSRS kryptimi, įsitraukė ir Rusų emigrantų susivienijimo komitetas. Maždaug 1929–1930 m. gavęs Tautų Sąjungos įgaliojimus, jis ėmė organizuoti bedarbių rusų emigrantų perkėlimą į Prancūziją[45]. J. Fiodorovas su kitais rusų veikėjais 1934 m. įsteigė net dvi emigracijos draugijas: „Išeivis į Afriką“ (veikė 1934 m. vasario – 1936 m. sausio mėn., organizavo išeivystę į Alžyrą) ir „Rusų emigracija į Pietų Ameriką“ (1934 m. gegužės – 1936 m. spalio mėn.)[46]. Jų siūlytos galimybės tikriausiai sudomino ne vieną sunkiai Lietuvoje besiverčiantį rusą, nes valstiečiai, čia vidutiniškai valdę 10–15 ha ūkius, negalėjo užtikrinti savo vaikų ateities, inteligentai numatė negausios bendruomenės asimiliacijos padarinius. „Mūsų draugijos tikslas – rasti tinkamas emigracijai šalis, kur būtų galima pigiai ir daug įsigyti žemės ir sukurti [...] stiprias susitelkusias rusų kolonijas su rusų kalba, su savo tikyba, su savo rusiška buitimi“[47], – aiškino savo tautiečiams J. Fiodorovas.

 

Panašios patriotiniais jausmais motyvuotos idėjos ir iniciatyvos – išsaugoti „rusų dvasią“ kompaktiškai apgyvendinus juos kurioje nors šalyje – 3–4-ajame dešimtmetyje Europoje buvo gana populiarios. J. Fiodorovas dar 1933 m. buvo užmezgęs ryšius su Paryžiuje įsikūrusių rusų emigrantų organizacijų, apgyvendinusių kazokus Alžyre, vadovais (buvo oficialus pulkininko Isako Bykadorovo atstovas Lietuvoje, gavo jo įgaliojimus išimties būdu organizuoti neturtingų Lietuvos piliečių sentikių išeivystę į Alžyrą)[48], sugebėjo įgyti ir rusų emigraciją iš Europos šalių į Paragvajų organizavusio generolo Ivano Beliajevo pasitikėjimą (1934 m. kovą parašė jam, prašydamas pagalbos apgyvendinti Paragvajuje 1000 sentikių ir kazokų iš Lietuvos; netrukus jis tapo generolo atstovu šioje šalyje ir net buvo paskirtas Paragvajaus garbės konsulu). Įtakingi ryšiai paskatino J. Fiodorovą plėtoti savarankišką emigracijos politiką[49]. Ji prasilenkė su minėtų rusų veikėjų inicijuotos išeivystės principais, – J. Fiodorovas nedarė didesnio skirtumo tarp emigrantų ir pilietybę turėjusių asmenų, pirmiausiai sentikių[50], išgabenimo.

 

Neilgai trukus abiejų emigracijos draugijų veikla peržengė įstatuose deklaruotus tikslus – ėmė vilioti žmones išvykti, reklamuodamos idiliškas išeivių gyvenimo sąlygas, net pradėjo registruoti norinčius emigruoti. Sunku pasakyti, kiek J. Fiodorovo veikla buvo neteisėta, tačiau neilgai trukus jį ėmė kompromituoti įtakingiausia Lietuvoje rusų politinė organizacija – Lietuvos piliečių rusų susivienijimas (nepritardama emigracijai jos vadovybė išsiuntinėjo po stačiatikių bei sentikių parapijas atsišaukimus, dėl abejotinos veiklos kreipėsi į vidaus reikalų ministrą), atsirado apgautų emigrantų (tiesa, dviem jų iškėlus ieškinį, J. Fiorodovą teismas išteisino), galiausiai ir Rusų emigrantų susivienijimo sekretorius viešai apkaltino šios organizacijos vadovus dangstant neaiškų J. Fiodorovo „biznį“[51].

 

J. Fiodorovas taip ir neįgijo Lietuvos rusų visuomeninių bei bažnytinių organizacijų pasitikėjimo, buvo kaltinamas ėmęsis išeivystės organizavimo grynai komerciniais tikslais. Toks subjektyvus faktorius tikriausiai nulėmė tai, kad rusų emigracija iš Lietuvos neįgavo platesnio masto. Alfonso Eidinto paskelbtais duomenimis, 1928–1939 m. iš Lietuvos emigravo 1320 rusų (3,2 proc. visų tuo laikotarpiu emigravusiųjų)[52]. Galima spėti, kad tarpukariu jų išvyko apie 2000. Greičiausiai absoliuti dauguma išvykusiųjų buvo ne emigrantai, o Lietuvos piliečiai.

 

Emigrantų organizacijos Lietuvoje: 4-asis dešimtmetis

 

Be Lietuvos „vidaus politikoje“ veikusių rusų organizacijų, 4-ajame dešimtmetyje čia atsirado ir tarptautinių emigrantų sąjungų padalinių. Tautininkų valdžia į jų veiklą, atrodo, žiūrėjo gerokai atlaidžiau negu krikščionys demokratai, pasirašę taikos sutartį su Rusija 1920 m. Palyginti trumpa minėtų karininkijos sąjungų istorija liudija, kad šių įsipareigojimų laikytasi. Tačiau tiek situacija Europoje, tiek pačios valstybės raida koregavo Lietuvos poziciją.

 

4-ajame dešimtmetyje rusų organizacijų veikla tapo sklandesnė, nes valstybinės institucijos neskubėjo jų uždarinėti, – stebėjo veiklą, domėjosi vadovais. Tam buvo parankus naujas draugijų įstatymas, įpareigojęs jų vadovybę kasmet šaukti visuotinius susirinkimus, perrinkti valdybas. Pastarųjų narius tvirtindavo apskričių viršininkai, ne kartą pasinaudoję galimybe atmesti valdybų narių kandidatūras ir taip „įšaldyti“ draugijų veiklą.

 

NKGB duomenimis, 1940 m. Lietuvoje veikė penkios baltųjų emigrantų organizacijos, su kuriomis buvo susiję 387 asmenys[53]. Vargu ar visos jos iš tiesų Lietuvoje egzistavo – panašu, kad į NKGB sąrašą buvo tiesiog įtrauktos įtakingiausios viso regiono emigrantų sąjungos. Apibūdindamas svarbiausias Europoje, Amerikoje ir kt. veikusias rusų emigrantų organizacijas, Lietuvos Valstybės saugumo departamento direktorius 1937 m. vietinių duomenų turėjo tik apie dvi[54].

 

Pavieniai archyvų duomenys leidžia spręsti apie jų steigimo bei veiklos aplinkybes. Antai A. Anušauskas yra paskelbęs duomenis apie rusų fašistus[55]. Anot autoriaus, šios „egzotiškos“ Lietuvoje partijos skyrius buvo įsteigtas 1936 m. gruodį, po metų jis turėjo 38 narius ir skyrius Jonavoje bei Kaune. Per savo agentūrą policija visiškai kontroliavo partijos veiklą, tuo metu užsienio reikalų ministras Stasys Lozoraitis dalindavosi su SSRS pasiuntiniu Michailu Karskiu informacija apie ją bei konfiskuota fašistų spauda[56].

 

SSRS pasiuntiniui 1937 m. oficialiai protestuojant dėl Lietuvoje įregistruotos ir legaliai veikusios antisovietinės Nacionalinės jaunosios kartos darbo sąjungos[57] (toliau – NTS), vidaus reikalų ministras Julius Čaplikas pareiškė, kad ji „iki šiol nieko nelegaliai nėra veikusi“, galėtų būti uždaryta tik dėl nusikalstamos veiklos, prasilenkiančios su įstatais. Jo nuomone, SSRS perdėtai gynė savo interesus, ir siūlė užsienio reikalų ministrui iškelti jos diplomatams sąlygą: neleisti Sovietų Sąjungoje „jokios Lietuvos valstybės santvarką ir valdžią kritikuojančios ir žeminančios spaudos“ (turėta omenyje žurnalas „Priekalas“ ir laikraštis „Raudonasis artojas“, kuriuose, anot ministro, „nieko daugiau nerašoma, kaip tiktai kritikuojama ir šmeižiama Lietuvos valstybinė santvarka ir valdžia, kurstomi vienas prieš kitą gyventojai, skatinami streikai ir t. t.“), taip pat izoliuoti ten gyvenusį pogrindinės LKP vadovą Zigmą Aleksą-Angarietį[58].

 

Žinoma, SSKP neatsisakė vadovauti komunistiniam pogrindžiui, tuo metu Lietuvos valdžios institucijos toliau toleravo rusų emigrantų organizacijas. Jų veikla iš esmės vertinta pozityviai, nes tai buvo antikomunistinės organizacijos, skaldžiusios politiškai aktyvią rusų gyventojų dalį, tam tikru mastu neutralizavusios susidomėjimą bolševizmu. Dar daugiau, Lietuvos Saugumo departamento vadovas Augustinas Povilaitis buvo įsitikinęs, kad emigracijoje išplitęs rusų fašistų bei nacionalistų sąjūdis, trockistai turį nemažai įtakos SSRS vidaus politikai[59].

 

Lietuvos valdžia nebuvo suinteresuota nugramzdinti emigrantų organizacijas į pogrindį ir komplikuoti saugumo pareigūnų darbą jas stebint, tuo labiau, kad kaimyninėse ir kitose Europos šalyse gyvavo dešimteriopai gausesni jų padaliniai. Pasibaisėjimą kėlusi informacija apie bolševikų režimo nusikaltimus, represijas prieš ištisas socialines grupes SSRS užtikrino rusams emigrantams jei ne Europos tautų simpatijas, tai bent supratimą (toleruoti net teroristų išpuoliai, antai SSRS pasiuntinį Vaclovą Vorovskį Šveicarijoje nužudęs emigrantas prisiekusiųjų teisme buvo išteisintas, pasiuntinį Piotrą Voikovą Varšuvoje 1927 m. nušovęs Vilniaus rusų gimnazijos moksleivis Borisas Koverda nors ir buvo nuteistas 15 m. kalėti, tačiau 1937 m. amnestuotas).

 

Rusų emigracijos pajėgų silpnumą Lietuvoje sąlygojo keletas priežasčių – be jau minėtos vienybės stokos, savo vaidmenį suvaidino ta aplinkybė, kad emigrantų čia buvo nedaug, tuo labiau – inteligentų, aktyvių veikėjų[60]. Jie neturėjo glaudesnio ryšio su senąja Lietuvos rusų bendruomene. Kaip pastebėjo rusų emigracijos tyrinėtojas Markas Rajevas, nežiūrint kalbos, etninės kilmės ir religijos bendrumo, išsilavinusius emigrantus nuo kitų rusų tautinės mažumos gyventojų, daugiausiai valstiečių, skyrė tikra bedugnė[61]. Beveik 80 proc. Lietuvos rusų gyveno kaime, buvo menkai išsilavinę, juos labiau jaudino jų pačių žemės nuosavybės, parapijų reikalai. Dauguma Lietuvos rusų buvo sentikiai, neturėję sentimentų stačiatikybe persmelktai Rusijos imperijos politinei sistemai. Bažnytinės kolizijos iškilo ir Lietuvos stačiatikiams, mat Europos šalyse veikusios emigrantų sąjungos buvo glaudžiai susijusios su bažnytine organizacija, kurią ten reprezentavo Rusų Stačiatikių Bažnyčia užsienyje. Tuo tarpu Lietuvos stačiatikių vyskupijos vadovas metropolitas Eleuterijus (Bogojavlenskis) oponavo šios Bažnyčios arkivyskupams, liko Maskvos patriarchijos ir jos metropolito Sergijaus (Stragorodskio) jurisdikcijoje. Tad emigrantų organizacijos čia neturėjo tiesioginio Bažnyčios palaikymo.

 

Išvados

 

Negausi rusų emigracija nepaliko savarankiško pėdsako politiniame, socialiniame Lietuvos gyvenime. Archyviniuose dokumentuose aptinkamos emigrantų veikėjų pavardės paprastai nieko nesako tarpukario istorijos specialistams, jų veiklą tenka rekonstruoti iš naujo. Darytina prielaida, kad aktyviausiai Lietuvoje veikė buvę Rusijos baltųjų armijų karininkai – jie bandė vienytis, steigė ir Europos šalyse gyvavusių įtakingiausių emigrantų organizacijų skyrius. Tačiau jie buvo negausūs, neaktyvūs, neįstengė inicijuoti didesnio Lietuvoje gyvenusių rusų politinio aktyvumo.

 

2–3-ojo dešimtmečių sandūroje, kuriantis Lietuvos valstybei, saugumo institucijos netoleravo baltųjų karininkų organizacijų. Tačiau vėliau, ypač 4-ajame dešimtmetyje, į rusų emigrantų veiklą šalyje Lietuvos valdžia žiūrėjo gana atlaidžiai. Nežiūrint SSRS pasiuntinio Lietuvoje protestų, valstybinės institucijos neskubėjo uždarinėti jų organizacijų, – stebėjo veiklą, vadovus. Jų veikla iš esmės vertinta pozityviai, nes tai buvo antikomunistinės organizacijos, skaldžiusios politiškai aktyvią rusų gyventojų dalį, tam tikru mastu neutralizavusios susidomėjimą bolševizmu. Antra vertus, tokia Lietuvos laikysenos evoliucija gali būti indikatorius jos pasitikėjimo savo piliečiais ir pačiu valstybingumu.

 

Nuorodos

 

 





[1] Lietuvoje jie, suprantama, buvo imigrantai, tačiau laikantis istoriografijoje nusistovėjusio kanono vadintini emigrantais. Šaltiniuose jie vadinti „pabėgėliais“, „emigrantais“, net „tremtiniais“. Nesigilinant į juridinius terminijos niuansus, šie žodžiai straipsnyje vartojami kaip sinonimai. Turima omenyje dėl politinių priežasčių iš Sovietų Rusijos pasitraukę asmenys, neturėję jokios kitos šalies pilietybės. Tai buvo ne vien rusų tautybės žmonės, bet ir žydai, vokiečiai (pastarieji, kaip žinia, buvo ypač gerai integravęsi į carinės Rusijos politinę sistemą) ir kt. Tad savotiškas kanonas yra ir terminas „rusų emigrantai“ – jis iš esmės suvokiamas kaip „baltieji emigrantai iš Rusijos“.

[2] Юрявичюте, A. Государственная политика Литвы по отношению к русским эмигрантам. Emigracja rosyjska. Losy i idee. Łódź: Ibidem, 2002, p. 295–306.

[3] Kazakevičius, A. Pogrindinė Rusijos solidaristų organizacija ir Lietuva. Genocidas ir rezistencija, 2007, nr. 1 (21), p. 126–167.

[4] Lietuvos gyventojai. 1923 m. rugsėjo 17 d. surašymo duomenys. Kaunas, 1924, p. 17–18. Daugiausiai jų buvo atvykę iš SSRS (2535), Vokietijos (1326), Lenkijos (1295), Latvijos (1279). Iš kitų šalių ir be pilietybės – vos po keliolika.

[5] Ten pat, p. 33.

[6] Ten pat, p. 13.

[7] Квакин, А. Документы из коллекции баронессы Марии Врангель Гуверского архива США по истории российского зарубежья, с. 4. http://www.hrono.ru/dokum/192_dok/1928vrang0.html [žiūrėta 2009 08 21]. Antai į Tautų Lygos aukščiausiojo komisaro pabėgėlių reikalams F. Nanseno užklausimą 1925 m. galėjo atsakyti vos 11 šalių iš 48.

[8] Бочарова, З. Правовое положение русских беженцев на Западе в 1920–1930-е годы. http://his.1september.ru/2002/02/1.htm#5 [žiūrėta 2009 08 21]; Vidaus reikalų ministerijos Piliečių apsaugos departamento direktoriaus raštas Užsienio reikalų ministerijai, 1926 m. balandžio 26 d. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 474, l. 159 ir kt.

[9] Žinios apie rusų tremtinių skaičių Lietuvoje 1924 m. lapkričio–gruodžio mėn., ten pat, l. 238; Žinios apie rusų imigrantus Lietuvoje suskirsčius profesijomis 1926 m. kovo–balandžio mėn., ten pat, l. 155.

[10] Ministro A. Endziulaičio raštas užsienio reikalų ministrui, 1925 m. gruodžio 12 d., ten pat, l. 190.

[11] Ten pat. Iš 6932 tuomet Lietuvoje buvusių be pilietybės svetimšalių daugiau kaip 40 proc. buvo atvykę iš okupuotos Vilnijos, dalis buvo senieji kolonistai, dėl įvairių priežasčių netapę piliečiais.

[12] Į Konstantinopolį 1920 m. lapkritį iš Krymo evakavosi paskutiniai generolo Piotro Vrangelio baltųjų armijų daliniai ir pabėgėliai, apie 150 000 žmonių. Jie išsiskirstė Europos šalyse. Lenkijoje 1920 m. vasarį buvo internuoti generolo leitenanto Nikolajaus Bredovo daliniai, apie 23 tūkst. žmonių; dalis jų atsidūrė Lietuvoje.

[13] Литва, Документы из коллекции баронессы Марии Врангель Гуверского архива США по истории российского зарубежья, c. 25. http://www.hrono.ru/dokum/192_dok/1928vrang2.html. [žiūrėta 2009 08 21] Pranešimas saugomas Marijos Vrangel, generolo P. Vrangelio motinos, fonde. Gyvendama Vokietijoje ji inicijavo įvairiose šalyse įsikūrusių rusų emigrantų organizacijų apklausą apie jų padėtį, bažnytinį bei kultūrinį gyvenimą. Dokumentas iš Lietuvos nepasirašytas ir nedatuotas, tačiau iš turinio galima spręsti, kad jo autorius – vienas Lietuvos rusų emigrantų susivienijimo komiteto narių. Jis datuotinas 1929 m. spalio – 1930 m. gruodžio mėn., kai komitetą sudarė pranešime nurodyti asmenys. Beje, pats generolas Vrangelis buvo gimęs Lietuvoje – Novoaleksandrovske (tiksliau – Mukulių dvare šalia Zarasų) ir galėjo pretenduoti į Lietuvos pilietybę.

[14] „Svetimšalių tarnaujančių Valstybinėse įstaigose santrauka“ (1921 m.). LCVA, f. 394, ap. 5, b. 199, l. 207. Tuo metu įvairiose ministerijose dirbo 418 svetimšalių, daugiausiai – rusų (111), vokiečių (98), latvių (70), baltarusių (55). Ypač daug jų buvo priimta į kuriamą Lietuvos kariuomenę (Krašto apsaugos ministerijoje dirbo 172 svetimšaliai), tačiau netrūko ir Susisiekimo (70), Švietimo (69) ministerijose.

[15] Литва, Документы из коллекции баронессы Марии Врангель Гуверского архива США по истории российского зарубежья, с. 22 ...

[16] Ministrų Kabineto posėdžio protokolas, 1931 m. liepos 30 d. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 694, l. 106.

[17] Литва, Документы из коллекции баронессы Марии Врангель Гуверского архива США по истории российского зарубежья, с. 25–26 ...

[18] Piliečių apsaugos departamento direktoriaus raštas, 1919 m. liepos 28 d. LCVA, f. 394, ap. 1, b. 229, l. 1.

[19] Buvusių Rusijos armijos tarnautojų ir invalidų savišalpos sąjungos statutas. Ten pat, l. 2.

[20] Vidaus reikalų ministro „Paliudymas“, 1924 m. liepos 19 d. Ten pat, b. 229, l. 13 ir kt.

[21] I. Protopopovo pranešimas apie Buvusių Rusijos armijų ir laivyno karininkų savitarpio pagalbos sąjungos Kauno skyrių, 1925 m. kovo mėn. (diena nenurodyta). LYA, f. K 1, ap. 58, b. P 12203 LI, l. 97.

[22] S. Bryzgalovo apklausos NKVD 1951 m. liepos 4 d. protokolas. Ten pat, l. 30.

[23] Komisijos nutarimas, 1924 m. sausio 19 d. LCVA, f. 394, ap. 1, b. 229, l. 24.

[24] Žinios apie monarchistų organizacijos veiklą Lietuvoje (nedatuota, apie 1925 m.). LYA, f. K 1, ap. 58, b. 12203, l. 107.

[25] Ten pat, l. 108.

[26] Русский Обще–воинский союз (РОВС). Sąjungą sudarė įvairios visuomeninės draugijos, vienijusios buvusių baltųjų armijų, karo mokyklų karininkus. Sąjungos vadovai siekė išsaugoti carinės armijos branduolį, telkė į Vakarus evakuotas rusų karines pajėgas, vėliau rengė jaunimo apmokymus, nuo 1927 m. organizavo diversines akcijas SSRS teritorijoje (pati didžiausia buvo partinio klubo susprogdinimas Leningrade). OGPU pavyko infiltruoti į sąjungos vadovybės aplinką savo agentus, todėl jos veikla buvo stebima, Paryžiuje pagrobti sąjungos pirmininkas Aleksandras Kutepovas (1930 m. mirė gabenamas į SSRS) ir Eugenijus Mileris (1939 m. sušaudytas Maskvoje). 1937 m. ji turėjo 13 skyrių visuose kontinentuose, apie 30 tūkst. narių. Kiekvienas sąjungos narys turėjo būti pasirengęs šaukimui nedelsiant imtis ginklo.

[27] I. Protopopovo pranešimas apie Buvusių Rusijos armijų ir laivyno karininkų savitarpio pagalbos sąjungos Kauno skyrių, 1925 m. kovo mėn. (diena nenurodyta). LYA, f. K 1, ap. 58, b. P 12203, l. 97.

[28] Susekta slapta sąjunga. Rytas, 1925, nr. 216, p. 3.

[29] Ji buvo įregistruota Kaune 1927 m., deklaravo tikslą „visapusiškai lavinti savo narių fizines jėgas gimnastika ir įvairių rūšių sportu“. Valdybos pirmininku išrinktas buvęs Rusijos kariuomenės pulkininkas Jonas Kraucevičius, nuo maždaug 1930 m. draugijai vadovavo buvęs Rusijos kariuomenės papulkininkis Georgijus/Jurgis Babuškinas (1921 atvykęs į Lietuvą iš Jugoslavijos). Ji turėjo savo vėliavą, ženkliuką ir antspaudą. 1933 m. speciali komisija, peržiūrėjusi draugijų veiklą, priėmė nutarimą Rusų sporto draugiją uždaryti, esą ji neperregistravusi savo įstatų pagal kūno kultūros įstatymu numatytą tvarką. Tačiau 1933 m. gegužės 13 d., t. y., tą pačią dieną, kai buvo išregistruota, Kauno apskrities viršininkas šią draugiją vėl įregistravo, jai toliau vadovavo G. Babuškinas. 1938 m. ši draugija, anot Kauno apskrities viršininko, „likvidavosi“, jos turtą perėmė Kauno skautų rusų draugovė (Žinios apie Rusų sporto draugiją „R.S.O.“ LCVA, f. 394, ap. 1, b. 1359, l. 2; Nutarimas, 1933 m. gegužės 13 d. LCVA, f. 402, ap. 4, b. 517 ir kt.; Kauno aps. viršininko 1938 m. vasario 4 d. raštas Vidaus reikalų ministerijos Administracijos departamentui. LCVA, f. 394, ap. 1, b. 928, l. 1; Žinios apie Rusų sporto draugiją. Ten pat, l. 3).

[30] Karo invalidų suvažiavimas. Lietuvos žinios, 1928, nr. 197, p. 4.

[31] Ten pat.

[32] Rusų emigrantų Suvienijimo Lietuvoje Statutas. LCVA, f. 402, ap. 4, b. 456, l. 8.

[33] Ten pat, l. 4.

[34] Ten pat, l. 3–7.

[35] Piliečių apsaugos departamento direktoriaus raštas Užsienio reikalų ministerijai, 1926 m. birželio 30 d. Ten pat, l. 10.

[36] Užsienio reikalų ministerijos Teisių–administracijos departamento direktoriaus raštas Piliečių apsaugos departamentui, 1926 m. rugsėjo 18 d. Ten pat, l. 11.

[37] Komiteto raštas Kauno miesto ir apskrities viršininkui, 1927 m. rugsėjo 11 d. Ten pat, l. 43.

[38] Nepaprasto visuotino Rusų emigrantų susivienijimo susirinkimo protokolas, 1927 m. spalio 9 d. Ten pat, l. 49 ir kt.

[39] Ten pat. Kitais metais komitetas disponavo beveik dvigubai didesnėmis pajamomis, kurias sudarė vakarų ir paskaitų metu surinkti pinigai. 1928 m. šv. Kalėdų proga iš Tautų Sąjungos buvo gauta maždaug 290 Lt. Vėliau komiteto pastangomis Kaune buvo įsteigtas vaikų darželis (lankė 10–15 vaikų).

[40] Susivienijimo komiteto pirmininko M. Navratilio raštas Kauno miesto ir apskrities viršininkui, 1927 m. rugsėjo 11 d. Ten pat, l. 43 ir kt.

[41] Литва, Документы из коллекции баронессы Марии Врангель Гуверского архива США по истории российского зарубежья, с. 27 ...

[42] Jakovas/Jokūbas Fiodorovas (g. 1900 Volgogrado sr.), baltasis karininkas, atvyko į Lietuvą apie 1924 m., kurį laiką turėjo tarnybą kariuomenės intendantūros srityje. Vėliau buvo atleistas ir, matyt, užsiėmė veikla rusų organizacijose. 1926–1936 m. jis ėjo įvairias pareigas Lietuvos rusų emigrantų susivienijimo komitete, 1929–1933 m. jam vadovavo. Dalyvavo steigiant Jugoslavijoje antisovietinę Nacionalinę jaunosios kartos darbo sąjungą (1931 m.) ir vadovavo jos skyriui Kaune. Apie 1933 m. ėmėsi organizuoti rusų išeivystę į Pietų Ameriką ir Alžyrą. Jo veikla susidomėjo ne tik Lietuvos saugumas, bet ir SSRS pasiuntinybė Kaune, kaltinusi jį organizuojant teroristinę veiklą. Maždaug 1936–1937 m. J. Fiodorovas iš aktyvios veiklos greičiausiai buvo priverstas pasitraukti. Prasidėjus sovietų okupacijai jis buvo suimtas ir išgabentas į Maskvą.

[43] Vidaus reikalų ministerijos pilietybės referento „Pažymėjimai“ Švedų–Amerikos linijai ir Prancūzų linijai „Transatlantique“, 1926 m. sausio 13 ir 30 d. LCVA, f. 394, ap. 3, b. 100, l. 980, 1000.

[44] Ministrų Kabineto posėdžio protokolas, 1928 m. rugsėjo 4 d. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 556, l. 105.

[45] Литва, Документы из коллекции баронессы Марии Врангель Гуверского архива США по истории российского зарубежья, с. 28 ...

[46] Draugijų „Rusų emigracija į Pietų Ameriką“ ir „Išeivis į Afriką“ bylos Kauno miesto ir apskrities viršininko fonde. LCVA, f. 402, ap. 4, b. 752, 753. Savo įstatuose jos deklaravo pastangas rūpintis rusais emigrantais, išvykstančiais iš Lietuvos ar per jos teritoriją, teikti informaciją apie gyvenimo bei darbo sąlygas, išrūpinti reikalingus dokumentus, globoti keliaujančius ir t. t.

[47] J. Fiodorovo atsišaukimas (spausdintas spaustuvėje), 1936 m. spalio 16 d. LCVA, f. 391, ap. 1, b. 929, l. 17.

[48] Письмо в редакцию. Литовский голос, 1933, № 97, с. 3 ir kt.

[49] Гладышева, Н. Уголок России в Парагвае. http://www.specnaz.ru/istoriya/154/ [žiūrėta 2009 09 28] ir kt.

[50] Dar 1934 m. gegužę draugija „Rusų emigracija į Pietų Ameriką“ buvo komandiravusi į Paragvajų Pavelą Bulyginą (rusų rašytoją, poetą, vieną nuosekliausių monarchistų veikėjų). Pasinaudojęs artimais ryšiais su šalies politikais, jis palankiomis sąlygomis organizavo išeivių koloniją „Baltika“, į kurią emigravo kelios Lietuvos sentikių grupės. P. Bulyginas nestokojo optimizmo, vaizduodamas rusų išeivių galimybes kolonijoje, energingai ją reklamavo („Draugijos „Rusų emigracija į Pietų Ameriką“ informacija“. LCVA, f. 391, ap. 1, b. 929, l. 18–22; P. Bulygino laiškas J. Fiodorovui, 1935 m. vasario 17 d. Ten pat, l. 18).

[51] Draugija „Rusų emigracija į Pietų Ameriką“. Ten pat, l. 42; Lietuvos piliečių rusų tautybės susivienijimo Vykdomojo komiteto raštas vidaus reikalų ministrui, 1935 m. gruodžio 30 d. Ten pat, l. 15; J. Fiodorovo atsišaukimas, 1936 m. spalio 16 d. Ten pat, l. 17; Pirmininkas gauna honorarą už nežinojimą. Naujos žinios, 1936, nr. 900, p. 4 ir kt.

[52] Эйдинтас, А. Литовская эмиграция в страны Северной и Южной Америки в 1868–1940 г. г. Вильнюс: Мокслас, 1989, с. 160.

[53] LTSR NKGB liaudies komisaro Piotro Gladkovo telegrama SSRS NKGB liaudies komisarui Viačeslavui Merkulovui, 1941 m. gegužės 12 d. LYA, f. K 1, ap. 10, b. 5, l. 267. NKGB duomenimis, čia veikė „Rusų tiesos brolijos“, „Rusų fašistų sąjungos“, ROVS, NTS ir „Jaunųjų rusų“ organizacijos.

[54] Valstybės saugumo departamento biuletenis „Rusų emigrantų nacionaliniai sąjūdžiai“, 1937 m. vasario 26 d. LCVA, f. 378, ap. 12, b. 200, l. 1–18.

[55] Anušauskas, A. Lietuvos slaptosios tarnybos 1918–1940 m. Vilnius: Mintis, 1998, p. 272–274. Reikia pastebėti, kad 3–4 dešimtmetyje įvairiose šalyse atsirado maždaug 15 „fašistinėmis“ ar „nacionalistinėmis“ pasivadinusių rusų emigrantų politinių organizacijų, jose buvo apie 40 tūkst. narių. Bene aktyviausia jų – Rusų fašistų partija – 1931–1943 m. veikė Japonijoje. Jos skyriai įsikūrė 18 šalių, tarp jų ir Lietuvoje.

[56] Anušauskas, A. Lietuvos slaptosios tarnybos 1918–1940 m. ..., p. 274.

[57] Национально–Трудовой Союз Нового Поколения (НТС). 1930 m. sąjunga suvienijo rusų jaunimo organizacijas. Tai buvo viena įtakingiausių emigrantų organizacijų, siekusi ne karine jėga, bet agitacija, propaganda SSRS teritorijoje prisidėti prie demokratinės Rusijos atkūrimo. Nuo 1932 m. ji siuntė į SSRS savo narius, kurie dirbdami pavieniui telkė bendraminčių kuopeles, agitavo už korporatyvinės valstybės sukūrimą, kurstė „nacionalinę revoliuciją“. Lietuvos rusų tautiškojo darbo sąjunga buvo įsteigta 1936 m. gruodžio mėn., jai vadovavo J. Fiodorovas.

[58] Slaptas vidaus reikalų ministro raštas užsienio reikalų ministrui, 1937 m. gegužės 10 d. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 1938, l. 3–4.

[59] Valstybės saugumo departamento biuletenis „Rusų emigrantų nacionaliniai sąjūdžiai“, 1937 m. vasario 26 d. LCVA, f. 378, ap. 12, b. 200, l. 18.

[60] Dėl šios priežasties, matyt, ir rusų emigrantų organizacijų vadovai daugiau domėjosi Estija bei Latvija, besiribojančiomis su SSRS (tai buvo aktualu rengiant žvalgybines ir diversines operacijas). Šiose šalyse buvo palankesnė politinė terpė – daug daugiau rusų gyventojų ir jų organizacijų. Antai 1919 m. išformavus generolo Nikolajaus Judeničiaus Šiaurės–vakarų armiją, Estijoje pasiliko apie 1000 karininkų. Jie prisidėjo kuriant Estijos karines pajėgas, tačiau svarbiausiu uždaviniu laikė pasirengimą būsimam karui prieš SSRS, vienijosi į gausybę karinių draugijų. Estijoje gyvavęs ROVS skyrius 1926 m. net surengė bandomąją mobilizaciją, kurioje dalyvavo 18 generolų, 12 buvusio Rusijos Generalinio štabo karininkų ir t. t.

[61] Раев, М. Россия за рубежом. История культуры русской эмиграции 1919–1939. Москва: Прогресс-Академия, 1994, с. 58.

 

Gauta 2010 m. kovo 2 d.

Pateikta spaudai 2010 m. gegužės 3 d.

 

Summary

Empire Epilogue in Lithuania: Russian Emigrants in 1918–1940

 

The article analyzes social status and political activity of the Russian emigrants who lived in Lithuania in 1918–1940. A scanty number of Russian immigrants did not leave a more significant trace in Lithuania’s political and social life. It could be claimed that the most active in Lithuania were the officers of the White Army; they made attempts to unite and establish branches of the most influential European emigrants’ organizations. The author of the article presents data about the following organizations: The Union of the Mutual Aid for the Former Russian Army Employees and Invalids, which functioned in 1919–1924, The Union of Mutual Aid for the Former Officers of the Russian Armies and Navy (Kaunas branch), which existed in 1924–1925; branches of The Union of the Russian Fascist Parties and Nationalistic Younger Generation, established in 1936; The Union of Russian Emigrants in Lithuania, which was active in Kaunas in 1926–1940, and others. The article also reviews the organization and outcomes of the emigration of Russian immigrants to Africa and South America.

 

The organizations of Russian immigrants were scanty, not active enough, and could not stimulate intense political activity of the Russians living in Lithuania. This could be accounted for by many reasons; the most important one was that the number of immigrants was not numerous, especially that of intellectuals and activists; in addition, they did not establish close ties with the existing Russian community and the authorities of Lithuania’s Orthodox diocese.

 

At the turn of the 2nd–3rd decades, when Lithuania as an independent state was evolving, national security institutions did not tolerate the organizations of White officers. Later, especially in the 4th decade, Lithuanian authorities adopted a more lenient position towards the activity of the Russian immigrants. Despite the protests of the Russian envoy in Lithuania, state institutions were in no hurry to dissolve these organizations; they simply looked after their activities and leaders. As a matter of fact, these organizations and their activities were evaluated positively: these organizations were anticommunist; they divided politically active Russian population and, to some extent, neutralized interest in the Bolshevism. On the other hand, this change of the attitude could be treated as an indicator of Lithuania’s trust in its citizen and, what is more important, in its statehood.