„Istorija“. Mokslo darbai. 78 tomas
Giedrė SABAITYTĖ. Pabėgusių iš dvarų valstiečių „užribiškumo“ problema XVI–XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenėje
Spausdinti

Anotacija. Straipsnyje aptariamos vienos iš XVI–XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės grupių – valstiečių, pabėgusių iš savo šeimininkų dvarų – statuso problemos. Remiantis šaltiniuose aptinkamais duomenimis, bandoma apžvelgti bendrąsias pabėgimų iš dvarų tendencijas: aptariamos dažniausiai pasitaikiusios bėgimo kryptys, bėgančių žmonių skaičius, pasiruošimas, kaip buvo kovojama su šiuo reiškiniu. Siekiama išsiaiškinti, kaip šis savavališko pasitraukimo iš dvarų veiksmas traktuotas tuometinėje teisėje bei kaip kito teisės normų nuostatos. Aptariama, kokias šios žmonių grupės statuso problemas atvėrė pabėgimo veiksmo kriminalizavimas. Bandoma pažvelgti, ar atsidūrimas už įstatymo ribų išstūmė pabėgusius valstiečius į tuometinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės „užribio žmonių“ gretas, kaip vyko jų statuso transformacijos, kokie tokio „užribiškumo“ problemos sprendimai bei būdai „įsiteisinti“ buvo taikomi ar kaip buvo kovojama ir baudžiama už nusistovėjusio status quo savavališką keitimą.

 

Prasminiai žodžiai: pabėgę valstiečiai, statuso problema, užribio žmonės.

 

Abstract. The article deals with the status problems of one of the groups in the society of the Grand Duchy of Lithuania (GDL), i. e. the peasants who ran away from the estates of their masters. On the basis of the data provided by the sources, the article surveys the general trends of such a getaway: the most frequent directions of running away, the number of fugitives, the preparation of countermeasures against this phenomenon etc. The author tries to explain how this act of wilful escape was handled in the legal system of that period and how these legal norms changed. The article discusses what status problems were raised by the criminalisation of the act of running away. The author also tries to investigate whether the existence behind the limits of law pushed the fugitives into the margins of the society of the GDL period, how their status changed, what solutions were found to validate their status, and how this wilful changing of the status quo was fought against and punished.

 

Key words: runaway peasants, status problem, marginal groups of society.

 

 

Įvadas

 

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės luominės visuomenės nariai turėjo būti pasiskirstę pagal socialinius vaidmenis. Priklausymas vienam ar kitam luomui iškart nurodydavo asmens vietą visuomenėje, gyvenimo būdą, aplinkinių lūkesčius. Kartais tos įrėminančios ribos būdavo sąmoningai peržengiamos, ir tam tikri asmenys, pabandę vienaip ar kitaip ištrūkti iš luomo suformuotų rėmų, atsidurdavo neapibrėžtame „užribyje“ – nelegalumo sferoje. Tokioje situacijoje atsidurdavo iš dvarų bandę pabėgti valstiečiai. Būtų pravartu pažvelgti į jų mėginimus pakeisti susiklosčiusį status quo kaip vieną iš galimų kelių atsidurti luominės visuomenės „užribyje“.

 

Valstiečiai – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės sluoksnis, neturėjęs išskirtinių teisių, negalėjęs daryti įtakos bei veikti visuomeninio ir politinio Kunigaikštystės gyvenimo, o po 1557 m. Valakų reformos galima kalbėti ir apie galutinį valstiečių įbaudžiavinimą. Įbaudžiavinimo metu valstiečiai prarado nuosavybės teisę, bet išlaikė žemės naudojimo teisę ir už tai įgijo garantuotą savojo pono globą[1]. Taip palaipsniui jie tapdavo beteisiai, kartais ir nebegalintys spręsti savojo likimo. Visgi XVI–XVIII a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje tam tikromis aplinkybėmis kai kurie valstiečiai pabandydavo „pabėgti“ nuo tokio savojo likimo bei peržengti luominės visuomenės nusistatytąsias leistinumo ribas. Tai – pabėgę iš dvarų valstiečiai.

 

Detalesnių tyrimų apie pabėgusių valstiečių statusą, jų egzistavimą tuometinės visuomenės teisėtumo „užribyje“ beveik nėra. Dažniausiai valstiečiai istorikų tyrimų akiratyje atsidurdavo kaip agrarinės istorijos objektas, pernelyg ar beveik neskiriant dėmesio jų galimo egzistavimo už luominės visuomenės nubrėžtų ribų problemai. Šio reiškinio tyrinėtojai neišvengiamai susiduria ir su šaltinių problema. Dažniausiai aptinkami tik pavieniai pabėgimų atvejų paminėjimai, todėl nėra žinomi „pabėgėlių“ skaičiai. Kita vertus, valstiečiai patys praktiškai nepaliko jokių rašytinių šaltinių, galinčių padėti šiandienos tyrinėtojui išgirsti jų balsą, priežastis, kodėl jie ryždavosi bėgti, jų jausenas ir nuostatas.

 

Daugiausia informacijos apie pabėgusius valstiečius galima aptikti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės ir pilies teismų knygose, kurių įrašuose bent keliais žodžiais buvo užsiminta apie pabėgusių valstiečių padėtį valstybėje. Neišvengiamai tokiuose šaltiniuose dominuoja pabėgusių valstiečių šeimininkų požiūris į aptariamuosius asmenis. Šiuos šaltinius būtų galima suskirstyti į tokias grupes: tai skundai dėl pabėgusių valstiečių, tokio fakto pagarsinimas, reikalavimai grąžinti besislapstančiuosius, pristatymo į teismą termino paskelbimas, teismo procesų dėl pabėgėlių slapstymo aprašymai.

 

Pabandykime pažvelgti, kas sudarė šią „pabėgėlių“ grupelę, kaip buvo reglamentuojamas jų statusas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisėje, kokią vietą jie užimdavo tuometinėje visuomenėje bei kaip buvo sprendžiama jų egzistavimo problema.

 

1. Pabėgimo apibrėžtys. Išėjimas ar pabėgimas?

 

Ne visuomet išėjimas iš dvaro ir šeimininko pakeitimas prilygintas pabėgimui. Šio poelgio traktuotė priklausė nuo valstiečio statuso. Atkreiptinas dėmesys, kad valstiečiai nebuvo homogeninė masė: jų statusas kito bėgant laikui, priklausė nuo atliekamų prievolių specifikos, santykių su šeimininku ir pan. Šio atveju bendrąją valstiečių masę galima išskirti į dvi grupes: laisvuosius ir neišeivinius žmones.

 

Pagrindinis laisvojo valstiečio bruožas – išėjimo teisė, teisė pakeisti savąjį šeimininką, kurios neturėjo kitos priklausomų valstiečių kategorijos. Išeivinis valstietis galėjo atvykti į kurį nors kaimą ir priimti valaką ar jo dalį už lažą ar činčą. Tokiu būdu jis pereidavo į naujojo šeimininko teismo ir administracijos jurisdikciją. Jo, kaip išeivinio žmogaus statusas priklausydavo nuo konkrečioje teritorijoje ištarnauto laiko. Išgyvenęs toje pačioje vietoje 10 metų pasidarydavo jau neišeivinis, jeigu to panorėdavo žemvaldys. Be tokios senaties išeivinis žmogus galėjo išsikelti kitur dvarui paliudijus, kad jis neskolingas. Kartais vis iškildavo konfliktinių situacijų, kuomet žemvaldys arba nesutikdavo išleisti dėl įsiskolinimų, ar nepripažindavo valstiečio kaip išeivinio žmogaus. Tokiais atvejais laisvasis žmogus galėjo kreiptis į seniūno teismą ir skųstis dėl jo laisvės nepripažinimo. Teisme įrodžius, kad jis dvarui neskolingas, pripažįstamas laisvu, gaudavo sprendimo išrašą ir galėdavo eiti ieškoti geresnio pono[2]. Į miestą ar į kieno nors dvarą atsikėlęs vienas arba su šeima žmogus urėdo teisme turėdavo pareikšti apie savo laisvę. Jeigu ateidavo į didžiojo kunigaikščio žemę, užtekdavo to dvaro urėdo, kuriam kaimas priklausė, jeigu į šlėktos žemę, reikėjo kreiptis į pilies arba seniūno teismą.

 

Tokios teisės išeiti ir pakeisti šeimininką neturėjo nelaisvieji valstiečiai. Jau nuo XV amžiaus Rytų Europos šalyse įstatymai labai suvaržė valstiečių judėjimą; žemdirbiai buvo visiškai susieti su kaimu ir žeme[3]. Būtent su šia valstiečių kategorija ir siejama pabėgimo kaip „nusikaltimo“ samprata. Sunkėjant nuo ūkinio vieneto (šeimos, dūmo arba tarnybos) atliekamoms prievolėms, daugėjant lažo dienų, vis dažniau šios kategorijos valstiečiai bando pasipriešinti savo sunkėjančiai daliai. Šalia kartais vykstančių maištų ar net sukilimų, atsiranda gana dažnai naudojama priemonė – pabėgimas. Bėgti būdavo bandoma nuo savojo likimo, nepasitenkinimo savąja vieta, pabėgimas turėjo padėti viską pradėti nuo pradžių, susikurti geresnį gyvenimą. Visgi to meto luominėje visuomenėje, kuomet kiekvienas individas turėjo griežtai paskirtąją vietą ir vaidmenį, o nustatytoji tvarka ėjo iš Dievo, toks savavališkas nusistovėjusios tvarkos nepaisymas ir laužymas aplinkinių akyse negalėjo būti pateisinamas. Didėjant šio reiškinio mastams bei dvarų savininkams patiriant vis didesnių nuostolių, pradedama ieškoti kovos su šiuo reiškiniu būdų. Tai atsispindi ir tuometinėje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisėje, kuomet pabėgimas palaipsniui prilyginamas nusikaltimui, kriminalizuojamas.

 

2. Pabėgimo „nusikaltimas“ LDK teisėje

 

Bausmės už pabėgimą ir už pabėgusiųjų slėpimą numatytos jau 1529 m. Pirmajame Lietuvos Statute. Šie nuostatai įtvirtinti 11 skyriuje „Apie keliuočių ir žmogynų bei bernų galvapinigius“, reguliavusiame santykius tarp ponų ir jų valdinių visumą[4].

 

Pirmojo Lietuvos Statuto XI sk. 8 poskyris skelbė: „Taip pat, jeigu kieno neišeivinis žmogus ar nelaisvasis šeimynykštis pas ką nors kitą perbėgtų ir pasiskelbtų laisvuoju, ir tas ponas, kieno žmogus ar šeimynykštis, iš jo teisėtumo kartą ar du prašytų, o anas ponas nenorėtų jam dėl jo teisėtumo vykdyti, tai toks žemionis turi būti patrauktas į žemės teismą. Ir jeigu tas, kieno neišeivinis žmogus ar šeimynykštis, per teismą įrodytų, jog nelaisvasis yra jo, ir prieš tą poną, pas kurį bus buvęs žmogus, įrodys, kad iš jo prašė teisėtumo kartą ar du, o jis teisėtumo neįvykdė, tuomet turi tas atlyginti už tą žmogų ar šeimynykštį nuo to laiko, kai, pabėgęs nuo ano, pas jį gyveno, pagal tos teisės nuostatus“.

 

Praėjus keliems dešimtmečiams bei daugėjant tokių pabėgimų atvejų, plečiantis teisminių precedentų ir kazusų ratui, iškilo būtinybė aiškiau apibrėžti oficialiosios teisės poziciją pabėgėlių atžvilgiu. Išaugusį pabėgėlių problemos mastą liudytų ir kiekybinis Statuto skirsnių, skirtų šiai problemai, didėjimas. Per šešis dešimtmečius skirsnių, reglamentuojančių pabėgusių valstiečių statusą, padaugėjo apytiksliai keturis kartus. Atsirado būtinybė detaliau apibrėžti šį „nusikaltimą“ bei „nusikaltėlius“, kuriais dažniausiai tapdavo bėgti bandę nelaisvieji valstiečiai. 1566 m. Antrojo Statuto XII sk. 13-ame skirsnyje įvardijami trys tapsmo nelaisvaisiais žmonėmis keliai: nuo seno turintys nelaisvojo žmogaus statusą ar gimę nelaisvųjų žmonių šeimoje, tapę karo belaisviais, ar patys parsidavę į nelaisvę[5]. 1588 m. Trečiojo Statuto XII sk. 2-ame skirsnyje dar detaliau yra išvardijamos nelaisvųjų, priklausomų žmonių kategorijos (pvz., bajoras šarvuotis, keliuotis, tiaglinis (valkinis, prievolinis) žmogus, tėvonis iš prigimties ar pirktas pavestasis, ištarnautas ar užgyventas), kurių savavališkas pasitraukimas iš dvaro laikytinas nusikalstamu pabėgimu[6].

 

Daugėjant teisminio bylinėjimosi atvejų, palaipsniui išplėtojama ir detalesnis tokių sąvokų kaip senatis reglamentavimas, išaiškinama, kaip turi būti sprendžiami bylų precedentai, kai kurie kriterijai, pagal kuriuos vienaip ar kitaip turi būti traktuojami konkretūs pabėgimo atvejai. Kaip matyti iš Trečiojo Lietuvos Statuto, tokių bylų nagrinėjimas tampa sudėtingesnis, imama atsižvelgti į daugelį faktorių (pabėgėlio paieškos arealą ir nuo šio dydžio kintantį senaties terminą, pabėgėlio atpažinimo ir sulaikymo aplinkybes, jo išdavimo ir „teisėtumo reikalavimo“ procedūras). Į galimų pabėgimų precedentų ratą įtraukiamos ir galimos specifinės aplinkybės (pagrobimas ir pan.), įvedama aiškesnis pabėgėlio padarytos žalos apskaičiavimo mechanizmas[7].

 

Nors jau Pirmajame Statute į teisinę praktiką buvo įvestas dešimties metų laikotarpis, kaip savotiškas senaties terminas („ar kieno žmogus pas ką perbėgtų <...>, o dešimt metų apie tai tylėtų, tas dėl tų dalykų turi taip pat amžinai tylėti“[8]), tik 1588 m. Statute detaliau išaiškinamos šio termino įsigaliojimo aplinkybės. Senaties terminas tampa kintančiu dydžiu, priklausomai nuo pabėgėlio įveikto kelio nuo buvusiojo dvaro. 1566 m. Antrajame Statute atskaitos tašku tampa 5–8 mylių atstumas. Jei tik bėglys įsikurdavo ne didesniame kaip įvardintas atstumas areale ir apie tai žinojo jo buvęs šeimininkas, pastarasis toliau turėjo tylėti apie savo nelaisvojo žmogaus pabėgimą[9].

 

Tokia situacija, kuomet pirmuosiuose Statutuose nebuvo pakankamai aiškiai apibrėžti galimi kazusai, teisminėje praktikoje pasitaikantys atvejai vertė griežčiau reglamentuoti tokias sąvokas bei senatis ir nubrėžti svarbiausias jų (ne)taikymo gaires. Trečiajame 1588 m. Statute galutinai apsistojama jau ties 6 mylių atskaitos tašku. Jei bėglys kur nors sėsliau įsikurdavo ne didesniu kaip 6 mylios atstumu nuo „pradinio taško“, buvusiam šeimininkui tai žinant ir tylint dešimt metų, pastarojo pretenzijos bėgliui netenka galios. Atstumui esant didesniam nei 10 mylių, šis terminas pratęsiamas iki dvidešimties metų. Statute paminėta gana svarbi išimtis: toks senaties termino skaičiavimas tinkamas tik tuo atveju, kai ieškomas žmogus kur nors įsikuria, o ne keliauja samdydamasis. Tuomet netenka galios net ir ilgasis dvidešimties metų senaties laikotarpis, jei tokį laiką sėkmingai slapstęsis asmuo kada nors sugrįžtų į mažesnį nei šešios mylios arealą nuo buvusio dvaro[10].

 

Tokių pabėgimų sėkmė nemažai priklausydavo ir nuo bėgliams padedančių, slapstančių ar įdarbinančių žmonių. Pirmojo Statuto XI sk. 9-ame skirsnyje akcentuojama baudžiamoji atsakomybė pabėgusius valstiečius slapstantiems ar priglaudžiantiems asmenims: Jeigu kam šeimynykštis pabėgtų, o kitas, pagarsinimą žinodamas, laisvai jį praleistų. Taip pat nustatome, jeigu nuo ko šeimynykštis, žmogynas ar nelaisvoji moterė pabėgtų, o kas nors, iš pagarsinimo ar draudimo žinodamas, kad tai svetima šeimyna bėga, ir parodytų jai kelią ar duotų duonos, ar pas save slapstytų, ir tai būtų prieš jį įrodyta, tai toks turi tos šeimynos ieškoti; o jeigu nerastų, tai turi mokėti tam, kieno šeimyna“[11].

 

Antrajame ir Trečiajame Statutuose palaipsniui atsirado skirsnių, detaliau reglamentuojančių, kaip teisminėje praktikoje turi būti baudžiami prasižengėliai. Jei Antrajame Statute tik užsimenama, kad priglaudęs pabėgėlius asmuo privaląs atlyginti padarytą žalą[12], Trečiojo Statuto XII sk. 14-ame skirsnyje nustatyta piniginės kompensacijos apskaičiavimo tvarka: nuo kaltinamojo šaukimo į teismą dienos už kiekvieno bėglio praleistą dieną turėjo būti mokama ieškovui po 6 kapas grašių, o už vaiką – po 2 grašius[13]. Atsakovas galėjo išsipirkti ir tuos žmones pasilikti sau, o ieškovas, priėmęs tuos pinigus, turėjo atsisakyti pretenzijų. Jei visgi ieškovas vėliau norėtų atgauti savo buvusius pavaldinius, turėtų per ketverius metus tą sumą grąžinti. Griežčiausios bausmės buvo numatytos tais atvejais, kai žmonės būdavo smurtu pagrobiami iš šeimininkų. Atlygis už tokį poelgį – kartuvės kaip piktadariams[14].

 

Peržvelgus visų trijų Statutų straipsnius pastebėtinas faktas: baustinas ne pats pabėgimas, o bėglių priglaudimas po savo stogu ir pastarųjų slapstymas. Atkreiptinas dėmesys, kad dažniausiai vykdavo ne pats priklausomybės nuo šeimininko panaikinimas, o tik šeimininko pakeitimas. Pabėgimas tapdavo nusikalstamu, kuomet jis sukeldavo žalą. Padarytos žalos mastai didėjo, kuomet ūkinę naudą vienam ar kitam dvarui nešę asmenys perbėgdavo pas kitus asmenis. Pastarieji, pasisavindami ar persiviliodami „darbo rankas“, neabejotinai pakenkdavo buvusiems bėglių šeimininkams. Taigi labai dažnai susiduriama su „kolektyviniu nusikaltimu“. Į tokį kriminalą įsitraukdavo jau ne tik pabėgėliai, bet ir pabėgimo talkininkai (jei tokių buvo), naujieji šeimininkai, pas kuriuos tie asmenys prisiglausdavo. Statutų straipsniuose pabėgę valstiečiai nėra subjektas, o tik objektas, dėl kurio gali būti bylinėjamasi. Jų likimas sprendžiamas už jų nugaros, jiems neturint sprendžiamojo balso.

 

3. Bendrosios pabėgimų tendencijos

 

Kaip jau minėta, šaltiniai retai kada byloja valstiečių lūpomis. Dėl šios priežasties mūsų dienų beveik nepasiekė pačių pabėgėlių liudijimai bei savo „nusikaltimo“ vertinimai. Priežastis, skatinusias bėgti nuo savojo šeimininko, galime dažniausiai tik nujausti, sužinoti šį tą apie jas iš kitų netiesioginių šaltinių, dažnai rašytų suinteresuotų žmonių – pabėgusių valdinių šeimininkų. Tikriausiai tai nepakeliamos prievolės, nesutarimai su šeimininku bei geresnio gyvenimo viltys. Pabandykime pažvelgti, kokias bendrąsias pabėgimų tendencijas atskleidžia kad ir negausi šaltinių medžiaga.

 

3.1. Pabėgimų „procesas“

 

J. Jurginio nuomone, pirmieji masiškai bėgti ėmė bažnytinių žemių valstiečiai, kaip to įrodymą jis pateikė Žygimanto Augusto raštą. 1568 m. liepos 20 d. Žygimantas Augustas paskelbė visiems žemvaldžiams raštą apie pabėgusius Vilniaus vyskupo Valerijono bažnytinius, tėvoninius valdinius, kurie gyvena valdoviniuose miestuose ir valsčiuose bei dvaruose ir kaimuose, ir kad žemvaldžiai nenori jų išduoti jo malonybei. Valdovas siuntė dvarioną su tarnais ieškoti išbėgiojusių vyskupo valstiečių su šeimos nariais, gyvuliais ir kitokiu turtu, kad galėtų juos grąžinti, iš kur pabėgo. Nurodoma, kad jei valstiečiai neprisipažintų esą vyskupo valdiniai, tuojau, dalyvaujant pasiųstam dvarionui, juos teisti ir, radus kaltais, be pasigailėjimo bausti[15]. Visgi pastebėtina, kad tai nebuvo pats ankstyviausias pabėgusių valstiečių paminėjimas šaltiniuose[16], todėl kategoriškų teiginių, iš kokių valdų pirmiausia bėgo žmonės, reikėtų vengti.

 

Pabėgimui ryždavosi tiek pavieniai asmenys, tiek ištisos šeimos, ar net visas būrys to paties dvaro žmonių. Individualių pabėgimų atvejais „nusikaltėliai“ dažniausiai būdavo šeimyniniais saitais nesusaistyti asmenys[17]. Visgi nemažą tokių pabėgimų dalį sudarė pabėgimai šeimomis. Teismų bylose apstu atvejų, kuomet buvę šeimininkai skundėsi, kad jų vienas ar kitas nelaisvasis žmogus paspruko pasiėmęs žmoną ir vaikus[18], o 1691 m. bajoras Viačeslavas Steckis skundėsi iš karto dėl kelių šeimų pabėgimo[19]. Kartais prie pabėgėlio šeimos prisijungdavo ir kiti giminystės ryšiais nesusiję asmenys. Tokiais pabėgimo atvejais sunku įžvelgti spontaniško apsisprendimo elementų. Tokiam veiksmui reikėjo ruoštis gerokai iš anksto. Teismų bylose galima užtikti užuominų apie galimus pabėgimo pagalbininkus. Kartais tokiais atvejais nurodomi konkretūs įtariamieji „nusikaltimo bendrininkai“[20], nors kai kuriais atvejais pagalbininkų dalyvavimas yra tik nuspėjamas, bet sunkiai įrodomas[21]. Kaip nusikaltimo bendrininkai dažniausiai būdavo įtarinėjami į savuosius dvarus bėglius atsivedantys kiti žemvaldžiai, nes kai kuriais atvejais tik jie galėjo turėti tinkamų resursų organizuoti „pabėgimo logistiką“. Tokiu būdu teisinėje praktikoje įvedamas perviliojimas (премовенье) kaip viena iš nusikalstamo pasitraukimo nuo dvaro rūšių[22].

 

Visgi neišvengiamai dvarininkams didžiausią galvos skausmą sukeldavo faktas, kad pabėgusieji išsivesdavo kitus šeimos narius – darbo rankas, ar išsiveždavo nemažai įvairaus turto (cum uxoribus, pueris, pecudibus, supelluctili domestica profuges)[23]. Dėl šios priežasties teismų bylose pabėgimo „nusikaltimas“ neatsiejamas nuo „žalos padarymo“. Bėgliai padarydavo žalos sumažindami dvaro darbo rankų išteklius, išveždami didžiulį turtą (gyvulius, įrankius, kt. daiktus), tuo kartais sutrikdydami įprastą dvarų ūkinę veiklą. Teismų bylose galima aptikti nemažai įrašų, kuriuose pateikiami gan netrumpi pabėgėlių išsinešto ar išsivežto turto sąrašai. 1585 m. kovo mėn. Upytės pavieto žemininkas Jonas Visgirdas išvardijo pabėgėlių padarytą žalą: išvestos 9 avys, 2 karvės, arklys už 5 kapas grašių, geležinių įrankių už 2 kapas grašių[24]. Praėjus keliems mėnesiams, t. y. gegužę, Upytės pilies teismo knygoje vėl galima aptikti to paties Jono Visgirdo skundą dėl kitų dviejų pabėgusių nelaisvųjų brolių, kurie pasiėmė ir savąsias šeimas kartu. J. Visgirdas šįkart pateikė dar ilgesnį ir įspūdingesnį pabėgėlių išsivežto turto sąrašą: 2 arkliai, vilnos už 3 lietuviškus grašius, 4 karvės, 3 dvimečiai jautukai, 12 senų avių, 18 jaunų avių, 3 ožkos, 6 kiaulės, 23 paršeliai, 6 žąsys, 24 žąsiukai, 20 vištų, įvairių drabužių[25]. Kartais pabėgę nelaisvieji žmonės tiesiog apvogdavo savo šeimininkus, pvz., 1585 m. Jurijaus Juknevičiaus nelaisvoji merga Barbora Janovienė paspruko su 20 kapų grašių ir su paties Juknevičiaus žmonos kepure[26].

 

Kitas pabėgimo kaip nusikaltimo atributas – slapukavimas. Skunduose dažniausiai nurodomas pabėgimų paros metas, kuomet šie nusikaltimai būdavo įvykdomi – naktis. Šeimininkai skųsdavosi, kad valstiečiai pasprukdavo ar jiems padėdavę pagalbininkai prisidengdavo nakties tamsa „kaip piktadariai“, „savavališkai ir pikta sumąstę“, „lyg vagys“[27]. Naktiniai pabėgimai, materialinės žalos padarymas puikiai žymėjo tokio veiksmo nelegalumą tiek įstatymo, tiek visuomenės akyse.

 

3.2. „Pabėgimas ne savo noru“ (žmonių grobimai)

 

Teismų bylų teikiama medžiaga priverčia prabilti ir apie dar vieną iš dvarų pasitraukusių žmonių grupę. Tai būtų asmenys, atsidūrę kituose dvaruose ne sava valia. Nors skirtingai nuo anksčiau minėtų bėglių pastarieji nepasitraukdavo iš dvarų savo noru, susiklosčiusi situacija, jų statuso neapibrėžtumas pastatydavo juos į tas pačias gretas su „savivaliaujančiais bėgliais“. Egzistavo skirtingi jų „persikėlimo“ į kitą dvarą keliai, bet vienas iš dažniausiai pasitaikančių – tai pagrobimas. XVI–XVII a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje kaip savotiškas vėžys išplitęs vadinamųjų dvarų antpuolių („najazdų“) reiškinys. Tokie antpuoliai egzistavo kaip ginkluotas įvairiausių tarp žemvaldžių kylančių konfliktų sprendimo būdas. Turtiniai klausimai, besiribojančių teritorijų ribų nustatymo ar tiesiog paprasčiausi buitiniai konfliktai būdavo „sprendžiami“ pasitelkus smurtą. Teismų bylose apstu įvardijimų apie dvarų antpuolius, besibaigiančius turto nuniokojimu, žmonių sužalojimu ar net mirtimi. Nors už tokį savivaliavimą 1588 m. Lietuvos Statutas (XII sk., 15 str.) numatė net mirties bausmę[28], teismų bylų mastai liudija, kad su šiuo reiškiniu kovoti nesisekė.

 

Tokiame gan dažnų dvarų antpuolių fone susidarė palankios sąlygos atsirasti žmonių grupei „pabėgėliai – pagrobtieji“. Kai kuriais atvejais šie asmenys tapdavo lyg ir tokio žemvaldžių tarpusavio konfliktų sprendimo būdo įkaitais. Jie tapdavo savotiškais „trofėjais“, parsivestais iš nusiaubto dvaro. Tokia staigi ir ženkli darbo rankų netektis būdavo ypač skaudi, todėl tokie grobimai ir žmonių išvesdinimai jėga galėjo būti puikiu keršto nenuolankiam kaimynui įrankiu. Pastebėtina, kad gana dažnai valstiečiai būdavo vienas svarbiausių taikinių rengiant dvarų antpuolius. Tokiu būdu tiesiog pagrobiant būdavo „sprendžiama“ darbo rankų trūkumo problema savajame dvare. Kaip galima pastebėti iš įvairių pavyzdžių, toks asmenų grobimas kartais būdavo beveik privaloma turtinių ginčų sudėtinė dalis. 1529 m. į kunigaikščio teismą kreipėsi Trakų vaivadienė Grigalienė Stanislovaitienė skųsdamasi dėl iš jos dvaro išvestų valstiečių. Ji apkaltino savo posūnius jėga išsivedus jos pavaldinius. Bylos eigoje išaiškėjo, kad valstiečių prievartinį išvesdinimą kaltinamieji laikė teisėta priemone, nes pastarieji nepripažino Pogosto ir Gustato dvarų atidalinimo teisėtumo. Dėl šios priežasties tų dvarų valstiečius kaltinamieji traktavo kaip esančius jų jurisdikcijoje, todėl toks „grobimas‘ tik atkūrė teisingumą. Visgi didžiojo kunigaikščio teismas, apsvarstęs bylą, sprendimą priėmė vaivadienės naudai ir buvo liepta išvestus valstiečius grąžinti atgal[29].

 

Savarankiškas pabėgimas galėjo atverti galimybes pereiti iš vieno visuomenės sluoksnio į kitą (pabėgant į miestus), ar tiesiog savarankiškai pasirinkti galimą šeimininką. Pagrobtiesiems, jėga išvesdintiems valstiečiams tokia pasirinkimo teisė neegzistavo, nebent tokie pagrobimai ir išvesdinimai sutapdavo su pačių valstiečių ketinimais pereiti pas kitą šeimininką. Visgi ir šie valstiečiai atsidurdavo teisiškai neapibrėžtoje padėtyje. Šie „pagrobtieji-pabėgėliai“ tik sąlyginai gali būti priskirti pabėgusių iš dvarų valstiečių grupei. Šį pogrupį akivaizdžiausiai išskiria tai, kad „pabėgimas“ nebuvo pačių planuotas ir dažniausiai nuo pačių asmenų valios mažai priklausė.

 

3.3. Pabėgimų kryptys ir arealas

 

Sunkoka apibrėžti, koks buvo vidutinis pabėgimo arealo plotas, nes jis įvairavo nuo kiekvienos konkrečios situacijos. Yra atvejų, kuomet pabėgėlis atsiduria savo šeimininko kaimyno dvare, kartais kitame dvare, mieste, o kartais pabėgėlio pėdsakai aptinkami gana toli nuo pradinio taško. 1541 m. į valdovo teismą kreipėsi Polocko vaivadaitis Mikalojus Glebovičius, pranešdamas, kad savo pabėgusį pavaldinį aptiko viešėdamas Krokuvoje ir siekė, kad pastarasis būtų atvežtas į Vilnių[30]. Kaip jau minėta, Antrajame Statute yra įvardijama 5–8 mylių riba, kuri Trečiajame Lietuvos Statute pakoreguota kaip nusistovėjusi, t. y. 6 mylios nuo buvusio šeimininko dvaro. Šis atstumas tampa atspirties tašku sprendžiant pabėgimo bylas bei sprendžiant buvusio šeimininko pretenzijų pagrįstumą. Išgyvenus dešimt metų teritorijoje, nenutolusioje daugiau kaip 6 mylios, turėjo įsiteisėti senatis. Taigi didesnės galimybės visam laikui pabėgti nuo savojo šeimininko atsirasdavo stengiantis kuo labiau nutolti nuo pabėgimo taško. Lieka tik spėlioti, kodėl pasirinkti būtent šie konkretūs laiko ir atstumo vienetai. Pastebėtina, kad dešimties metų laikotarpis tampa riba, nustatančia ir laisvojo valstiečio pasitraukimo iš dvaro galimybę. Galbūt dešimties metų laikotarpis traktuotas kaip gana ilgas laiko tarpas, per kurį susikuriamas naujas gyvenimas ir de facto pereinama arba kito šeimininko priklausomybėn, arba iš jos galutinai išsilaisvinama. Visgi toks nusistovėjusios padėties įsiteisinimas pagal Statutus buvo galimas tik sėsliai gyvenant. Galutinai ištrūkti tuometinė teisė leido tik radikaliai nukirtus beveik visus saitus su ankstesniu gyvenimu, o tai, žinoma, turėjo būti vienas iš sunkiausių psichologinių barjeru ryžtantis sukti į bėglio kelią. Visgi pabėgimo sėkmė labiau sietina ne su atstumu, o tokio asmens gebėjimu įsilieti į vietos bendruomenes bei išlikti nepagautam nurodytą laiko tarpą. Visapusiška integracija, susiliejimas su aplinka – šio „nusikaltimo“ sėkmės laidas, o tą pasiekti nebuvo itin lengva, o kartais ir neįmanoma be aplinkinių geranoriškos pagalbos.

 

Kaip matyti iš šaltinių teikiamos medžiagos, dažniausiai pasirenkama pabėgimų kryptis – kitų bajorų dvarai. Nors Statutai draudė priglausti pabėgusius asmenis, o jei tokie pasirodys, pastaruosius grąžinti tikrajam šeimininkui, ne visuomet pabėgėlius priglaudę asmenys skrupulingai laikydavosi šių reikalavimų. Papildomos darbo rankos dvaruose visuomet praversdavo. Pilių teismų knygų įrašuose apstu bylų, kuomet bajorai bylinėjasi tarpusavyje dėl pabėgėlių. Kaip ir minėta anksčiau, pabėgimo galutinis taškas nebūtinai turėjo būti itin nutolęs. Išsilaikymo svetimame dvare galimybės priklausė nuo naujojo šeimininko siekio išlaikyti sau naująjį pavaldinį, kartais net ir ignoruojant teisėto šeimininko pretenzijas ar net teismo potvarkius.

 

Pabėgimas į kitą dvarą nereikalavo iš esmės keisti savąjį gyvenimo būdą. Persikėlus į kitą dvarą, toliau buvo galima tęsti ankstesnę veiklą, ar tai būtų žemdirbystės, namų ūkio darbai, ar imtis gal ir naujos veiklos. Pabėgti į kitą dvarą palyginti lengva būdavo net ir ištisoms šeimoms. Didieji pabėgimai, kuomet sprukdavo būrys ar net šeimomis, dažniausiai ir būdavo orientuoti į kitus dvarus, nes tai galėjo garantuoti jų apsaugą, be to, tokiais atvejais būdavo pasiimami daiktai, reikalingi žemės ūkio darbuose (gyvuliai, vežimai, darbo įrankiai). Su tokia manta pasprukti į miestą nebuvo lengva.

 

Pabėgimas į kitą dvarą neišvengiamai tapdavo konfliktų židiniu tarp žemvaldžių. Pasprukdamas žmogus padarydavo nemažą žalą, nes dingdavo ir darbo rankos, ir įrankiai, ir gyvuliai. Toks pabėgimas nuskurdindavo vienus dvarų savininkus, kurių sąskaita būdavo praturtinami kiti žemvaldžiai. Teismų knygose apstu kilmingųjų bylinėjimosi dėl savųjų pavaldinių bylų. Kartais tokie nesutarimai spręsti smurtu, kuomet įsiveržiama į prieglobstį suteikusį dvarą ir jėga išsivedamas pabėgėlis. Pvz., 1585 m. Upytės pilies teisme skundėsi žemvaldis Bartolomėjus Petravičius dėl Ivano Visgirdo tarnų savivalės ir jėga išvestų valstiečių. 1551 m. valdovui pateiktas ieškinys, kuriame skundžiamasi, kad atėjus su teismo siųstu vižu ir kitais pareigūnais atsiimti pabėgusių trijų asmenų, juos priglaudęs bajoras ne tik nenorėjo jų atiduoti, bet ir juos sumušė[31].

 

Pastebėtina, kad pasirinkus šį pabėgimo būdą, būdavo lengviau savąjį nelegalumą įteisinti, tereikėdavo sulaukti senaties termino. Slapstytis tokiems asmenims padėdavo naujieji šeimininkai, patys būdami ekonomiškai suinteresuoti naujų darbo rankų išsaugojimu.

 

Kita galimų pabėgimų kryptis – miestai. Tiek Europoje, tiek Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje galiojo principas, kad „miesto oras išlaisvina“. Pagal šią nuostatą tam tikrą laiką, kuris galėjo kisti nuo vienerių iki dešimties metų, mieste išgyvenęs asmuo tapdavo laisvuoju asmeniu. Dešimties metų laikotarpį tikriausiai taip pat būtų galima sieti su Trečiajame Statute užfiksuotu senaties terminu. Galbūt dešimties metų laikotarpis traktuotas kaip pakankamai ilgas laiko tarpas, galintis pakeisti status quo ir asmeniui pradėti naują etapą. Miestuose būdavo galima įsilieti į bendrą žmonių masę ir pranykti iš ieškančiųjų akiračio, tačiau šis kelias nebuvo lengvas. Pabėgėlių integracijos į miestą sunkumą galėtų liudyti ir tokie faktai, kad bylose, kuriose aptariami bėgliai miestuose, dažniausiai kalbama apie pavienį asmenį. Sunku aptikti atvejį, liečiantį bėglių šeimą. Galbūt tai paaiškinama, kad mieste svetimam įsilieti būdavo sunku, tačiau iškart mieste įsilieti visai šeimai – beveik neįmanoma.

 

Ypač sunku buvo įsikurti magdeburginiame mieste. 1588 m. Lietuvos Statutas (XII skyrius, 24 skirsnis)[32] reikalavo iš atvykusio į miestą ar ieškančio pastogės žmogaus pasisakyti, kas jis, iš kur, pas ką tarnavo ir kur eina. „Miestietis, priglaudęs tokį ateivį, tą pačią arba vėliausiai kitą dieną turi pranešti miesto magistratui. Nepranešus jo priglaustas žmogus, nepaisant, ar jis pabėgęs, ar pono paleistas, bus 2 savaites geležiniais pančiais apkaltas, paskui prie darbo pristatytas ir pagaliau išvytas iš miesto, o jo globėjas – kapa grašių nubaustas“[33].

 

Laikotarpiu iki „legalizavimosi“ miesto bendruomenėje, pabėgęs asmuo gyveno neapibrėžtoje būsenoje. Jis galėjo bandyti verstis miestietiška veikla, tačiau bet kuriuo metu, įrodžius jo tikrąją kilmę, jis galėjo būti suimtas ir grąžintas buvusiems šeimininkams. Gana didelę reikšmę atvykėlio legalizavimuisi miesto erdvėje turėjo raštiniai įrodymai, kad pastarasis nėra susaistytas jokiais priklausomybės ryšiais ir jo bandymas įsilieti į miesto bendruomenę yra teisėtas. Tokius išeivinius raštus galėjo turėti laisvieji žmonės, bet kartais tokius raštus gaudavo ir buvusių šeimininkų paleisti neišeiviniai žmonės. Tokiuose raštuose būdavo atsisakoma šeimininko pretenzijų į tą konkretų asmenį ir pastarasis įgaudavo imunitetą ir nuo šeimininko paveldėtojų persekiojimo[34], bet tai tebuvo pavieniai atvejai. 1588 m. Trečiajame Lietuvos Statute asmenys, neturėję dokumento, rodančio, kas jis, iš kur, kam tarnavo ir kur eina, turėjo būti nuplakami rykštėmis ir išvaromi iš miestų bei miestelių, o už tokių asmenų laikymą, slėpimą buvo numatytos bausmės. Dar griežtesnė buvo 1683 m. Seimo konstitucija, leidusi besibastančius, neturinčius tarnybos, niekam nepriklausančius asmenis suimti, pasilikti ir versti dirbti neribotą laiką[35].

 

Visgi pastebėtina, kad miesto magistratas ne visada uoliai persekiodavo miestan atsikėlusius pabėgėlius. Net jei ir teisiškai sunkiausia būdavo įsilieti į magdeburginio miesto bendruomenę, miestuose galiojanti teisė kartais sudarydavo sąlygas ir spragas pasprukti nuo persekiojimo. Gana dažnai miesto valdžia ar paprasti miestiečiai kaltinami bėglių slėpimu ir trukdymu juos sulaikyti. Paminėtini ir atvejai, kuomet Kunigaikštystės valdovai dėl pernelyg dažnų tokių atvejų turėdavo kreiptis į konkrečių miestų tarybas, kad primintų, jog nevalia slapstyti pabėgusiųjų. Pvz., 1579 m. karalius Steponas Batoras išsiuntė laišką miestų burmistrams ir tarėjams dėl pabėgusių valstiečių slapstymo[36]. Valdovą dažnai pasiekdavo bajorų skundai dėl miestiečių piktnaudžiavimo Vokiečių teise ir neišduodant pabėgusių pavaldinių teisėtiems šeimininkams[37].

 

Miesto erdvė kartu galėjo būti ir palyginti saugus prieglobstis pabėgėliams, nes, kaip minėta, slapstytis neretai pagelbėdavo ir miestiečiai. Kita vertus, į miestų viešąsias erdves pirmiausia ir nukrypdavo persekiotojų žvilgsnis. Miestų turgavietės ar amatininkų susibūrimo vietos – terpė, kur galėjo slėptis ir būti atpažinti pabėgėliai[38]. Pabėgėlis, egzistuodamas ribinėje nelegalioje būsenoje, niekada negalėjo jaustis užtikrintas ir laisvas.

 

Trečioji pabėgusių valstiečių galimybė – neįsilieti į jokį luomą ir nebeturėti jokių šeimininkų. Tokie visiškai laisvi žmonės LDK įstatymuose prilyginti valkatoms. Pastarieji minimi kartu su laisvaisiais žmonėmis, laisvaisiais samdiniais, elgetomis, „vagabundi“, „rustici vagi“. Šie terminai sinonimiškai kartojosi seimų konstitucijose, seimelių nutarimuose, bet jų reikšmė pamažu kito. XVIII a. valkatų nesėslus gyvenimo būdas sietas su kriminaliniu pasauliu. Prieš šią grupę nukreiptos represinės priemonės byloja, kad dėl savo gyvenimo būdo ji daugelį amžių buvo laikoma pavojinga, maištaujanti prieš socialinę tvarką[39]. 1468 m. Kazimiero teisyno 8 straipsnyje nustatyta, kad valkatos nusikaltimu padarytą žalą turi atlyginti tas, kuris jį yra slaptai laikęs ir nepristatęs teismui[40]. Miestų teismai valkatas už menkiausius nusikaltimus baudė mirties bausme.

 

4. Kova su pabėgimais

 

Kadangi tuometinėje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisėje pabėgimai iš dvarų buvo traktuojami kaip materialinę žalą sukeliantys nusikaltimai, ilgainiui susiformavo bendroji praktika, kaip turi būti kovojama su šiuo reiškiniu. Pirmasis etapas pabėgusių valstiečių bylose – pabėgimo fakto paskelbimas ir pagarsinimas. Jau Pirmajame Statute buvo įtvirtinta nuostata, kad jeigu buvęs šeimininkas apie pabėgimo atvejį nebuvo pagarsinęs ir tylėjo dešimt metų, vėlesnės pretenzijos nepriimamos: „ar kieno žmogus pas ką perbėgtų <...>, o dešimt metų apie tai tylėtų, tas dėl tų dalykų turi taip pat amžinai tylėti“[41]. Pilies teismų knygose galima aptikti nemažai trumpų tokį įvykį pranešančių įrašų. 1585 m. Upytės pilies teisme Valentinas Tancevičius pranešė apie iš jo dvaro išėjusius valstiečius, tačiau šeimininkas ypač susisielojo dėl pabėgėlio išsivestų gyvulių. Tų pačių metų kovo mėn. Petraškevičius pranešė apie du nežinia kur pabėgusius valstiečius. Ivanas Vizgirdas pranešė apie „savavališkai iš dvaro pasitraukusius“ valstiečius[42]. Tokius pabėgimo faktus turėdavo patvirtinti teismo pareigūnas – vaznys. Pvz., 1585 m. Upytės pavieto vaznys raportavo apie ištuštėjusius valstiečių namus ieškovo dvare, kuomet bėgliai išsiveždami savąjį turtą išlupo duris bei langus[43].

 

Įvykus pabėgimui, atsakomasis šeimininko žingsnis – susekti pasprukusiuosius ir pabandyti juos susigrąžinti. Kai kuriais atvejais toli ieškoti bėglių nereikėdavo: juos būdavo galima surasti net ir artimiausių kaimynų dvaruose. Pabėgusių valstiečių paieškomis ir grąžinimu turėjo rūpintis vazniai. Jie, aptikę pabėgusius asmenis, apie šį faktą pranešdavo teismui ir būdavo nustatomas areštas ir pristatymo į teismą laikas[44]. Vaznys galėjo net ir panaudoti jėgą išvedant „kaltinamuosius“[45]. Aptikti pabėgusiuosius kartais pagelbėdavo ir atsitiktinumas. Yra keli atvejai, kuomet pabėgėliai tiesiog būdavo atpažįstami žmonių minioje. Palankiausia erdvė surasti bėglius – tai miestų ir miestelių turgavietės ar žmonių susibūrimai mugių metu. 1586 m. Ramygaloje turgaus dieną Jurijaus Juknevičiaus pavaldinys atsitiktinai atpažino Juknevičiaus uošvės arklį, kurį išsivedė prieš metus pasprukęs Mikalojus Gricevičius. Iki minėtosios dienos niekas nežinojo, kur pastarasis pasislėpė. Buvo surastas naujasis arklio savininkas – Ramygalos miestietis Jonas Baltušnikas. Jo namuose rasti ir kiti daiktai, kuriuos pasiėmė pabėgęs M. Gricevičius. Miestietis bandė pasiteisinti, kad tuos daiktus pas jį paliko apsilankęs svečias, tačiau galop turėjo prisipažinti po savo stogu priglaudęs bėglį ir sutiko grąžinti tiek bėglį, tiek daiktus[46].

 

Jeigu ieškovas įrodęs, kad tie konkretūs asmenys yra jam priklausantys valstiečiai, turėjo būti oficialiai pareiškiamos pretenzijos jį ar juos priglaudusiam asmenims. Pretenzijos dėl bėglių slapstymo turėjo būti pareiškiamos vaznio akivaizdoje, dėl šios priežasties pareigūnas lydėdavo ieškovą ar jo atstovus į atsakovo dvarą ar namus. Lietuvos Statute įtvirtinta norma skelbė, kad jei „teisėtumo reikalavimas“ būdavo ignoruojamas ir į jį nereaguojama bent du kartus, tokie asmenys galėjo būti patraukti į teismą. Po tokio vizito pas „įtariamuosius“ vazniai pilies teismų knygose palikdavo savo ataskaitas.

 

Visgi ne visada teismo pareigūno buvimas garantavo tokios „misijos“ sėkmę. Tokie bylinėjimaisi ilgai užtrukdavo, neretai tokios bylos buvo tyčia vilkinamos. Pilies teismų knygose galima aptikti nemažą pluoštą įrašų, kuomet pabėgusių asmenų šeimininkų reikalavimai paprasčiausiai ignoruojami, valstiečiai negrąžinami ir į teismą nepristatomi, o kartais ir prieglobsčio suteikimu kaltinami asmenys patys nepasirodydavo teismuose. 1556 m. Gardino vaznys raportavo apie atvejį, kai bėglių slapstymu įtariami asmenys neįleido į savo dvarą nei ieškovo, nei vaznio, o į pateiktus teismo raštus net nebuvo sureaguota[47]. Kai kada nuo teismo jau paskelbto sprendimo grąžinti pabėgėlius bandoma paprasčiausiai išsisukinėti. 1584 m. Upytės pavieto vaznys Mikalojus Matvejevičius pranešė, kad ieškovui Mykolui Andrejevičiui kartu su geraisiais žmonėmis nuvykus į kunigaikštienės Ščastnos Borovskos valdas atsiimti pavaldinio, to padaryti nepavyko, nes dvaro savininkai buvo išvykę, o šeimininkų duktė atsisakė ką nors daryti be tėvų sutikimo[48]. Panašus atvejis aptinkamas 1585 m. Upytės pavieto žemininko Jono Zareckio byloje prieš kitą žemininką Grigorijų Delnickį. Pats ponas Delnickis vaznio ir kitų gerųjų žmonių vizito dieną buvo išvykęs iš dvaro, o jo pavaldinys atsisakė vykdyti teismo nuosprendį. Jis sutiko tik perduoti teismo raštą šeimininkui po savaitės, kai jis pats vyksiąs pas poną[49]. Dažni atvejai, kai atsakovai tiesiog nepasirodydavo teismuose. 1691 m. vasario 25 d. į teismą šaukiamas Chelmno vyskupas, nes neišduodavo Večeslavui Stackiui jo pabėgusių žmonių ir visokeriopai ignoruodavo nevienkartinius jo prašymus[50].

 

Vis dėlto tokie vilkinimai ir teismo valios nepaisymas problemos sprendimą tik atidėdavo vėlesniam laikui. Pastebėtina, kad daugeliu atvejų, įrodžius pabėgusio valstiečio priklausomybę, buvusiems savininkams juos pavykdavo susigrąžinti. Sėkmingo valstiečio pristatymo šeimininkui atveju byla būdavo pabaigiama įrašu pilies teismo knygoje. Beveik nėra šaltinių, galinčių paliudyti, kas laukdavo šių valstiečių juos sugrąžinus šeimininkams.

 

5. Pabėgusiųjų statusas ir užribiškumas

 

Kadangi pabėgimas Lietuvos Statutuose prilygintas nusikaltimui, bėgliai patekdavo į nelegalumo sferą. Taip jie atsidurdavo už tuometinės teisėtumo sampratos ribų. Kokie gi svarbiausi jų „užribiškumo“ atributai? Jeigu „užribio visuomenės grupėms“ priskirtume tokius atstumtuosius kaip valkatos, elgetos, plėšikai, paleistuvės, čigonai, raganavimu kaltinami asmenys, vieni iš svarbiausių jų „užribiškumo“ indikatorių yra jų svetimumas savajai visuomenei bei juos lydintys stereotipai ir tarpgrupinė diskriminacija. Tokie asmenys tapdavo svetimi savajai visuomenei, nes pernelyg radikaliai skirdavosi jų išvaizda, elgesys, veikla nuo visuotinai priimtų normalumo nuostatų. Svetimumas išskirdavo tam tikrą grupę iš „normaliosios“ visuomenės. Toks atskirumas sudarydavo palankią terpę kurtis stereotipams, vedusiems prie nepakantumo apraiškų. Ilgainiui tokie asmenys suvokiami kaip keliantys grėsmę tvarkai ir moralinėms vertybėms, kol galiausiai siekiama juos išstumti ar net fiziškai sunaikinti. Kaip tarp tokių „užribio visuomenės“ asmenų atrodytų pabėgusieji valstiečiai? Ar jie įtelpa į tokio „užribiškumo“ rėmus?

 

Pabėgusieji valstiečiai, nors ir peržengdami įstatymų numatytas leistinumo ribas, netapdavo „svetimaisiais“. Jų negalima prilyginti kitai „užribio žmonių“ grupei – plėšikams, nors ir pastaruosius identifikuojantis bruožas – įstatymų normų pažeidimas, gyvenimas nelegalumo zonoje. Pabėgimą nuo savojo šeimininko reikėtų vertinti kaip dažniausiai vienkartinį nusižengimą, nors ir sukeliantį nelegalaus gyvenimo pasekmes. Visgi vienkartinis veiksmas netampa jų svetimumą ir išskirtinumą pabrėžiančia socioekonomine veikla. Jei aptariamų plėšikų, vagių pastovi veikla tampa susijusi su įstatymų pažeidimu ir nepaisymu, bėgliai siekia ištrūkti iš neleistinumo ribų. Jie siekia įsimaišyti į „normaliųjų“ visuomenės narių gretas bei imtis arba ankstesnės veiklos iki pabėgimo „kriminalo“, arba naujo ir gal neįprasto jiems socialinio vaidmens, tačiau neperžengiančio legalumo ribos. Šie bėgliai nemeta savo kitoniškumu iššūkio visuomeninei sąrangai, jie nepabėga už luominės visuomenės ribų, nes ir toliau išlieka valstiečiais, tik jau dirbančiais kitiems šeimininkams, ar bando įsilieti į miestiečių gretas.

 

Tai, kad tik išskirtiniais atvejais pabėgęs valstietis tapdavo svetimas savajai visuomenei, liudytų ir tokie faktai, jog bėgliai po savo „kriminalo“ netapdavo atstumtaisiais. Nors jie ir būdavo persekiojami, turėdavo slapstytis, slėpti savo tikrąjį identitetą, visuomenėje jie netapdavo vien nepakantumo objektais. Kai kuri „normaliosios visuomenės“ dalis (kitų dvarų savininkai, miestiečiai) ignoruodavo tokį jų nelegalumo aspektą, o kartais ir įsijungdavo į didįjį slėpynių žaidimą, kuomet pastariesiems netrukdydavo įsilieti į „legaliųjų“ gretas. Žinoma, tai aiškintina ir naudos siekimu. Pabėgę valstiečiai būdavo palankus darbo jėgos papildymas, todėl buvo visai paranku prisidėti prie tokių „nelegalų“ legalizavimo.

 

Į sąlyginį „užribiškumą“ pakliūdavo ir anksčiau minėti pagrobtieji valstiečiai. Jų visuomeninis statusas beveik nesikeisdavo, dažniausiai keisdavosi tik šeimininkai. Jie atsidurdavo beveik identiškoje situacijoje, kaip ir savarankiškai pabėgę į kitus dvarus. Visgi tokie asmenys atsidurdavo neapibrėžtumo būsenoje. Savarankiškas pabėgimas ir pabėgėlių slapstymas kaip kriminalinis nusikaltimas stūmė „tikruosius pabėgėlius“ už įstatymo ribų. „Pagrobtųjų pabėgėlių“ atveju, pastarieji kriminalinės veiklos nevykdydavo, jie tapdavo pasyvia „nusikaltimo“ auka, todėl tai lyg ir neturėjo jų stumti už neteisėtumo ribų. Visgi jų patekimas į kitą dvarą, įvykęs neteisėtu būdu, nesukurdavo teisėtumo iliuzijos. Šie asmenys tapdavo tokio neapibrėžtumo aukomis. Dėl jų išvesdinimų vykdavę teismai galėdavo tęstis gana ilgai, o problema taip ir nebūdavo efektyviai ir rezultatyviai išspręsta. Kaip ir „tikrųjų pabėgimų“ atvejais, teismai nuspręsdavo dėl jų grąžinimo ankstesniems šeimininkams, tik tų nuosprendžių vykdymas ne visuomet būdavo sėkmingas. Pastebėtina, kad šios grupės egzistavimas „užribyje“ dažniausiai būdavo lemiamas jau vien tik teisinės traktuotės faktoriaus.

 

Išvados

 

Apibendrinant galima teigti, kad nelaisvųjų valstiečių pabėgimo veiksmas juos tik ribotam laikotarpiui paversdavo to meto visuomenės „užribio žmonėmis“. Savavališkai ir neleistinai pasitraukę nuo savo šeimininko, jie pažeisdavo nusistovėjusias visuomeninio gyvenimo taisykles ir už tai turėjo būti baudžiami. Pabėgimas į kitus dvarus radikaliai nepakeisdavo jų statuso: jie ir toliau likdavo priklausomais asmenimis, turinčiais atlikti prievoles, keisdavosi tik jų šeimininkas. Visgi toks savavališkas veiksmas žmonėms, nesantiems laisviems, buvo neteisėtas. Pabėgimas į miestus atverdavo kitas galimybes. Jie galėdavo įsilieti į kito gyventojų sluoksnio – miestiečių – gretas ir pradėti kitokį gyvenimo būdą. Visgi ir iki gyvenimo mieste „įteisinimo“ pabėgę asmenys buvo už galiojančios teisės ribų. Jie įtilpdavo į tuometinės luominės visuomenės ribas tik apgaulės būdu, nuslėpdami savąją kilmę. Radikaliausia pabėgimų iš dvarų išdava – tai nebepriklausymas jokiai luominei grupei ir klajūno bei valkatos gyvenimo būdo pasirinkimas. Tokiu būdu šie žmonės tapdavo visiškai laisvais asmenimis, bet nepriklausydami nuo nieko ir niekam, jie atsidurdavo už normalumo ir teisėtumo ribų. Toks jų gyvenimo būdas aplinkinių būdavo suvokiamas kaip kenksmingas ir pavojingas, todėl dažnai jie tapdavo nepakantos ir galimų represijų taikiniu. Pabėgusių valstiečių problemą tuometinė visuomenė spręsdavo arba juos sugrąžindama į „pradinę“ būseną, atkurdama sutrikdytą tvarką, arba leisdama jiems įsiteisinti, arba kovodama su visišku „teisinio užribiškumo“ egzistavimu. Visgi toks laikinas bėglių „užribiškumas“ neleido kurtis kokiai nors homogeniškai grupei su išskirtiniais „užribio“ bruožais.

 

Toks pabėgusių valstiečių „užribiškumas“ akivaizdžiai skyrėsi nuo kitų „užribio žmonių“. Jei raganavimu kaltinami asmenys, klajokliai čigonai, valkatos turėjo tam tikras socialines stigmas, jie pažeisdavo nerašytus visuomenės tabu, jų „užribiškumą“ būtų galima sieti su sociokultūriniais veiksniais. Tokie sociokultūrinės kilmės „užribio žmonės“ dažniausiai tapdavo nepageidaujamais ir atstumtaisiais. Tokio aplinkinio atstūmimo reakcijos pabėgusių valstiečių atvejų mes beveik neišvysime. Tai tikriausiai reikėtų sieti su skirtinga jų „užribiškumo“ kilme. Jie tik bandydavo pakeisti savosios veiklos pobūdį ar tam tikrus jų statusą apibrėžiančius elementus. Tai beveik nepažeisdavo kultūros normų, o kartais jų pabėgimas, suteikiantis tam tikrą ekonominę naudą darbo jėgos stokojantiems miestams ir kitiems dvarams, sukurdavo gan pakenčiamas sąlygas tokiam teisiniam užribiškumui egzistuoti.

 

Nuorodos

 

 





[1] Petrauskas, R. Luomai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kultūra: tyrinėjimai ir vaizdai. Vilnius, 2001, p. 320.

[2] Jurginis, J. Lietuvos valstiečių istorija. Vilnius, 1978, p. 88–89.

[3] Rösener, W. Valstiečiai Europos istorijoje. Vilnius, 2000, p. 118.

[4] Valikonytė, I., Lazutka, S., Gudavičius, E. Pirmasis Lietuvos Statutas. Vilnius, 2001, p. 349–350.

[5] Статут Вялікага княства Літоўскага 1566 года. Мінск, 2003, c. 35.

[6] Lappo, I. 1588 metų Lietuvos statutas. T. 2, tekstas. Kaunas, 1938, p. 453.

[7] Ten pat, p. 460–461.

[8] Valikonytė, I. Pirmasis Lietuvos Statutas ..., p. 206.

[9] Статут Вялікага княства ..., c. 50.

[10] Lappo, I. 1588 metų Statutas ..., p. 453–454.

[11] Ten pat, p. 238–240.

[12] Статут Вялікага княства ..., с. 41.

[13] Lappo, I. 1588 metų Statutas ..., p. 454–456.

[14] Ten pat, p. 458.

[15] Jurginis, J. Lietuvos valstiečių istorija ..., p. 42–43.

[16] Вырок воеводиной троцкой пани Григоревои Станиславовича с пасынками ее паны Сопежичи о выведенье людей з ыименей ей от них в делу даных − с Погоста а з Густата – до Дривеста. Lietuvos Metrika (toliau LM) (1522−1530); 4-oji Teismų bylų knyga. Vilnius, 1997, nr. 343, p. 287.

[17] 1585 03 18 Заявление вознаго объ отдачь на поруку до разбора дела бяглой девки Якуба Станиславовича. Акты издаваемые Виленскою археографическою коммиссiею (toliau АВК), т. 26, н. 140, c. 84–85.

[18] 1585 02 02, Заявление Валентина Танцевича об ъуходе отъ него крестьянъ. Ten pat, н. 83, c. 51; 1585 02 22, Заявление вознаго по делу о бњглыхъ крестъянахъ Михаила Елъзбума. Ten pat, н. 112, c. 69.

[19] 1691 02 25, Позовъ епископу по жалобъ Вячеслава Сталукаго за невыдачу бњглыхъ крестьянь. АВК, т. 23, н. 347, c. 359.

[20] 1585 05 27, Заявление Ивана Висгирда о самовольномъ уходњ крестьянъ съ ихъ имуществомъ. АВК, т. 26, н. 274, c. 167–168.

[21] 1586 07 14, Заявление Юрiа Юнхновича объ уходе отъ его тещи невольнаго человека съ имуществомъ. Ten pat, н. 356, c. 310–311.

[22] 1542 07 08, Служебник пана Гораинов Санецъ з бояриномъ волъковыскимъ Грынемъ Сидоровичомъ о премовенье к собе паробка его. LM (1528–1547): 6-oji teismo knyga. Vilnius, 1995, nr. 320, p. 224.

[23] 1691 02 25, Позовъ епископу по жалобъ Вячеслава Сталукаго за невыдачу бњглыхъ крестьянь. АВК, т. 23, н. 347, c. 359.

[24] 1585 03 01, Заявление Ивана Висгирда о побњге отъ него крестьянина-кузнеца. АВК, т. 26, н. 123, c. 74.

[25] 1585 05 27, Заявление Ивана Висгирда о самовольномъ уходњ крестьянъ съ ихъ имуществомъ. Ten pat, н. 274, c. 167–168.

[26] 1585 05 31, Заявление Юрiа Юнхновича о побњге его крестьянки со всњмъ ея имуществомъ. Ten pat, н. 285, c. 174–175.

[27] 1586 05 05 Заявление Михаила Елъзбума объ уходе него крестьянъ. Ten pat, н. 419, c. 353–354.

[28] Lappo, I. 1588 metų Statutas ..., p. 457–458.

[29] 1529 m. Вырок воеводиной троцкой пани Григоревои Станиславовича с пасынками ее паны Сопежичи о выведенье людей з ыименей ей от них в делу даных – с Погоста а з Густата – до Дривеста. LM (1522–1530); 4-oji Teismų bylų knyga. Vilnius, 1997, nr. 343, p. 287.

[30]LM. Kn. 225, 6-oji Teismų knyga. Vilnius, 1995, nr. 266, p. 189.

[31] 1551 07 08 Vaitiekaus Osmano skundas dėl pabėgusių jo uošvio žmonių laikymo ir jo pačio sumušimo. LVIA, f. LM, b. 243, l. 8.

[32] Lappo, I. 1588 metų Statutas ..., p. 464–465.

[33] Praspaliauskienė, R. Nereikalingi ir pavojingi: XVIII a. pabaigos – XIX a. pirmosios pusės elgetos, valkatos ir plėšikai. Vilnius, 2000, p. 88–89.

[34] 1554 08 24 Bajoro Stanislovo Kločkevičiaus pareiškimas dėl jo pavaldinio paleidimo į laisvę. LVIA, f. LM, b. 34, l. 247–248v.

[35] Praspaliauskienė, R. Nereikalingi ir pavojingi ..., p. 57–58.

[36] 1579 05 14 Грамота короля Степана къ бурмистру и ратманам города Городля по делу объ укрывательстве ими беглыхъ крестьянъ владики Леонтия. АВК, т. 19, н. 291, c. 220.

[37] 1547 m. sausis, Bajorų skundas dėl pabėgusių pavaldinių ir Vilniaus mieste įsikūrusių valdinių. Русская историческая библиотека (РИБ). Юрьев, 1914, т. 30, c. 131.

[38] 1556 12 09, Разбирательство дела по жалобе Дмитрия Кульбавича на побеге отъ него наймита. АВК, т. 21, н. 177, c. 123.

[39] Praspaliauskienė, R. Nereikalingi ir pavojingi ..., p. 58.

[40] Machovenko, J. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisės šaltiniai. Vilnius, 2000, p. 50–51.

[41] Valikonytė, I. Pirmasis Lietuvos Statutas ..., p. 206.

[42] 1585 03 16, Заявление Петрашкевичей о побеге двухъ человек изъ ихъ челяди. АВК, т. 26, н. 136, c. 82–83.

[43] Ten pat, c. 83.

[44] 1585 03 16, Заявление вознаво о возвращении Петрашкевичем убедшей отъ нихъ ихъ челядины. Ten pat, н. 137, c. 83.

[45] 1720 04 05, Заявленiе вознаго о наложенiи ареста въ Сельце на бъглаго крестьянина изъ Кумова. АВК, т. 27, н. 131, c. 138.

[46] 1586 07 14, Заявление Юрiа Юнхновича объ уходе отъ его тещи невольнаго человека съ имуществомъ. АВК, т. 26, н. 356, c. 310–311.

[47]1556 03 02, Заявление вижа о невыдачњ Туромъ сбњжавшихъ къ нему крестьянъ Скипора. АВК, т. 21, н. 208, c. 123.

[48] 1585 02 02, Заявление ВалентинаТанцевича объ уходе отъ него крестьянъ. АВК, т. 26, н. 83, c. 51

[49] 1585 05 15, Заявление вознаго объ отдачь на поруку бњглого крестњнина. Ten pat, н. 155, c. 93–94.

[50] 1691 02 25, Позов епископу по жалобе Вячеслава Стацкаго за невыдачу бъглыхъ крестьянь. АВК, т. 23, c. 359.

 

Gauta 2010 m. sausio 15 d.

Pateikta spaudai 2010 m. gegužės 3 d.

 

Summary

Runaway from Estates Peasants as a Marginal Group in the Grand Duchy of Lithuania (16th–17th centuries)

 

This article deals with one group of people in the society of the Grand Duchy of Lithuania in the 16th–18th centuries, i. e. the run-away peasants, who wilfully left the estates of their own patrons. This wilful act in the legal system of the Grand Duchy of Lithuania (1529, 1566, 1588 Lithuanian Statutes) was considered as a crime. According to the Statutes, punishable were not only the acts of getaway but also hiding of the fugitives and refusal to return them to their masters. From year 1529, Lithuanian Statutes expanded the norms and requirements to deal with this kind of crime. The Lithuanian Statutes of the years 1566, 1588 were supplemented by the articles improving the ways fugitives should be persecuted and detained, the description of the judicial procedure, the terms of prescription and its application (from six to ten years dependently on the distance where the fugitives were captured), evaluation of the damage done to the master by fugitives and its restitution.

 

Because the runaway of the peasants was considered as a crime, the fugitives found themselves behind the limits of law; consequently, their status radically changed from ordinary peasants to the marginal group of the society. To solve this problem and to validate their status, three possibilities were offered: to change the master and retain the status of the dependant peasants with their duties, to blend in the mass of city dwellers, thus changing the lifestyle and taking a risk to hide until the prescription validates, or to choose the vagrancy lifestyle thus becoming an object of intolerance and persecution. To run away from the estates and masters was one of the possibilities to change the conditions of peasants’ life, but its success depended on many factors. Running away was associated with hiding one’s identity; it was possible and successful only with the help of other people who frequently were economically interested in collaborating in such a crime (as the new masters who got working hands). So, runaway peasants, though officially treated as criminals, were able to validate their illegal state because of the interest clash between different groups.