„Istorija“. Mokslo darbai. 78 tomas
Laima BUCEVIČIŪTĖ. Lietuvos valstybės teritoriniai kontaktai rytuose XV–XVI a.: keletas sienų istorijos epizodų
Spausdinti

Anotacija. Straipsnyje analizuojama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės XV–XVI a. rytinių sienų klostymosi istorija. Sebežo, Polocko ir Vitebsko atvejai valstybės sienos geografijoje išskiriami kaip pavyzdžiai, leidžiantys teigti, jog vyraujančią ne linijinės LDK rytų sienos su Maskvos valstybe sampratą galima praplėsti ir išskirti naujus teritorijos suvokimo bei sienų specifikos aspektus. Remiantis šaltiniais darytina prielaida, jog straipsnyje analizuojami atvejai leidžia atpažinti tam tikrus linijinės sienos formavimosi požymius valstybės rytinėje erdvėje, tačiau šių požymių suradimas lokalizacijos ir chronologijos požiūriu vis dėlto byloja tik lokalų jų pobūdį.

 

Prasminiai žodžiai: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, Maskvos valstybė, Sebežas, Polockas, Vitebskas, sienų samprata, teritorija.

 

Abstract. The author of the article investigates the history of the establishment of the eastern state borders of the Grand Duchy of Lithuania (GDL) in the 15th–16th centuries with the exception of Sebezh, Polotsk and Vitebsk cases in the geography of the delineation of state borders. These cases serve as examples which allow claiming that the prevailing non-linear conception of the eastern borderline between the GDL and the Moscow state could be broadened; consequently, new aspects of territorial conception and borderline specifics could be demonstrated. On the basis of the sources, a precondition is made that the cases analyzed in the article permit to recognize some features of linear borderline delineation in the state’s eastern territory; however, in view of localization and chronology, recognition of these testifies to their local character.

 

Key words: the Grand Duchy of Lithuania, Moscow state, Sebezh, Polotsk, Vitebsk, conception of borders, territory.

 

 

Įvadas

 

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) erdvės ir sienų istorijos tema yra itin plati ir daugialypė. Struktūros požiūriu Lietuvos valstybės teritorija dalintina į atskirus segmentus, kurių valstybingumo apraiškos laiko perspektyvoje buvo skirtingos. Nevienodu intensyvumu klostėsi ir valstybinė erdvė, todėl rasti bendrą vardiklį, kuris charakterizuotų valstybės teritoriją ir jos sienas kaip bendrą bei homogenišką darinį, greičiausiai neįmanoma. Tačiau galimybė atskleisti XV–XVI a. LDK erdvės suvokimą ir sienų sampratos kaitą atsiveria analizuojant šią problemą geografiniu principu.

 

Darbe dėmesys kreipiamas į LDK rytines sienas, jų klostymosi profilius Maskvos kaimynystės akivaizdoje. Lietuvos valstybės sienos ruožas rytuose, akcentuojant konkrečius geografinius vektorius, šio tyrimo erdvėje nėra aiškiai apibrėžtas; dėl objektyvių priežasčių tikslinga jį įvardinti tik sąlyginai: tam tikrais atvejais informacijos apie vieną ar kitą valstybės rytinės sienos atkarpą rašytiniuose šaltiniuose iš esmės nėra arba aptinkamos tik nuotrupos.

 

Tiesa, kartografinė tiriamo laikmečio medžiaga leidžia a priori teigti, jog suvokimas apie valstybės erdvę ir jos ribas iš tiesų egzistavo. Apie tai byloja žemėlapiuose brėžiamos valstybių ribos, nors ir netikslios, neatitinkančios tikrovės, bet leidžiančios kartografinėje plokštumoje matyti valstybę kaip vientisą erdvę ir svarbiausia – jos sienų perimetrą. Visgi specifinės informacijos išraiškos priemonės kartografijoje, leidžiančios vizualizuoti konkretų objektą, šio tyrimo atveju negali atsakyti į klausimą, ar valstybės siena žemėlapyje iš tiesų realiu laiku buvo linijinė, egzistavo demarkuotas valstybė erdvės perimetras, juolab, kad tam tikrais laiko tarpsniais Lietuvos ir Maskvos valstybių siena buvo itin labili ir jos trajektorija keitėsi labai dažnai. Taigi valstybės erdvės kontūrai žemėlapyje greičiau suponuoja mentalinius ir idėjinius valstybingumo suvokimo, ekspansijos ar teritorinių praradimų metmenis, negu atspindi realią valstybės sienų būklę ir jų kaitos tendencijas. Taigi tokiu atveju svarbesnė esti rašytinių šaltinių informacija, kurioje pravartu ieškoti LDK sienų delimitacijos ir demarkacijos požymių. Fragmentiška šaltinių informacija leidžia atpažinti tam tikrus linijinės sienos formavimosi simptomus valstybės rytinėje erdvėje, tačiau svarbu pastebėti, jog šių rytinę valstybės sieną įprasminančių požymių suradimas lokalizacijos ir chronologijos požiūriu visgi neleidžia kalbėti apie vientisą erdvės montažo liniją.

 

Lietuvos ir Maskvos valstybių politinių santykių istoriografinis kontekstas, kuriame vienu ar kitu aspektu paliečiami ir sienų istorijos rakursai, yra itin platus ir įvairialypis, todėl šio darbo rėmuose pristatytini tik tie darbai, kuriuose konkrečiai paliečiamas Lietuvos valstybės rytinių sienų raidos klausimas, pasienio situacija bei teritorinės sampratos specifika.

 

Tyrinėtojas Janas Natansonas-Leskis (Jan Natanson-Leski) studijose, skirtose LDK ir Maskvos sienų istorijai Jogailaičių dinastijos bei Stepono Batoro valdymo laikotarpiu, pateikia aiškią sienų klostymosi chronologiją, teritorinės ekspansijos ir praradimų dinamiką[1]. Tyrimai aktualūs tiek politinių įvykių, tiek sienos struktūros vertinimo požiūriu. Ne mažiau svarbu pristatyti Matvejaus Liubavskio (М. К. Любавский) bei Oskaro Haleckio (Oskar Halecki) darbus, charakterizuojančius Lietuvos rytų teritorijos klostymosi profilius[2]. Taip pat minėtinas Fiodoro Petrunio (Ф. Петрунь) darbas, kuriame analizuojama LDK teritorinės sklaidos į rytus tendencijos, kartu išryškinant sienos formavimosi aspektus[3]. Išskirtini Valentino Janino (В. Л. Янин), Olionos Rusinos (О. Русина), Felikso Šabuldo (Ф. М. Шабульдо) darbai, kuriuose greta LDK rytinių ribų konstatavimo atliekama ir istorinė geografinė sienos rekonstrukcija, žvelgiant per smulkesnių teritorinių vienetų ribų nustatymo prizmę[4]. Aktualūs šios temos tyrimai sietini su Viktoro Temuševo (В. Н. Темушев) vardu. Autorius analizuoja sritinių kunigaikštysčių faktorių LDK sienų raidos kontekste[5]. Vieni naujausių darbų sietini su lietuvių istorikų – Jūratės Kiaupienės bei Tomo Čelkio vardais[6]. J. Kiaupienės plėtojamas Lietuvos politinio kraštovaizdžio diskursas atskleidžiant įvairius valstybės erdvės bei sienų klostymosi profilius, išryškinant ne linijinės LDK rytų sienos su Maskva pavidalus, bei T. Čelkio linijinės sienos paieškos LDK teritorijos vakarinėje dalyje leido ieškoti naujų plotmių daugiasluoksnėje tyrimo problematikoje, formuluojant šio darbo interpretaciją.

 

Svarbiausi darbo šaltiniai – tai LDK ir Maskvos valstybės diplomatinių santykių, derybų tekstų, pasiuntinių kalbų, kanceliarinių Lietuvos Metrikos dokumentų, oficialių tarpvalstybinių sutarčių medžiaga, publikuota įvairiuose šaltinių rinkiniuose[7], taip pat išskirtinos Lietuvos Metrikos Užrašymų bei Viešųjų reikalų knygos, kuriose pavyko aptikti temos problemą liečiančios informacijos[8]. Paminėtini ir Didžiojo Naugardo bei Pskovo istorinę praeitį, santykius su kaimyninėmis valstybėmis atspindintys publikuotų šaltinių rinkiniai, Maskvos didžiųjų kunigaikščių sutartys ir kiti dokumentai[9]. Greta to išskirtinas specifinis šaltinis, skirtas XVI a. II p. konkrečiai Polocko pavieto ribų aprašymui[10].

 

Šiame tyrime išskirsime keletą lokalizacijos ir chronologijos atžvilgiu nevienalaikių LDK rytų teritorijos sienų klostymosi epizodų – Sebežo, Polocko ir Vitebsko atvejus – kaip konkrečius pavyzdžius, leidžiančius teigti, jog valstybės sienos objektas – linija, turinti delimitacijos ir demarkacijos požymių, ar bent vieną jų, nulemiančių sienų formavimąsi, iš tiesų vienokia ar kitokia forma egzistavo. Todėl svarbiausias šio tyrimo tikslas yra ne XV–XVI a. istorinė geografinė konkrečios LDK – Maskvos sienos atkarpos rekonstrukcija, o remiantis minėtais pavyzdžiais siekiama tiesiog pateikti sienos sampratos ir suvokimo charakteristikas ir iškelti klausimą, ar aptariamuoju laikmečiu valstybių erdves ženklinančios perskyros sutartyse atsispindėjo realybėje ir kokie buvo šių atspindžių pavidalai.

 

1. LDK teritoriniai kontaktai rytuose: linijinės sienos užuomazgos

 

Lietuvos valstybės erdvė šiaurės rytuose klostėsi Tverės, Pskovo, Didžiojo Naugardo kunigaikštysčių ir rytuose – Maskvos – kaimynystėje. Valstybių politiniai santykiai ir teritoriniai kontaktai buvo apibrėžiami sutarčių tekstuose, tačiau jie neatspindėjo konkrečių sprendimų apibrėžti erdvę, čia buvo konstatuojamas poreikis išsaugoti „senąją tvarką“ ir pasižadėjimas palikti senąsias ribas „по старому“[11]. Ta pati situacija ir Lietuvos bei Maskvos santykius reguliuojančiuose dokumentuose. Tyrinėtojos J. Kiaupienės teigimu, 1449 m. sutartis taip pat atspindi nepreciziškos sienos tarp LDK ir Maskvos valstybių konstatavimo atvejį, ji aprašoma laikantis senovės principo[12].

 

Ilgainiui šiaurės rytų Rusios kunigaikštystės ištirpo Maskvos žemių vienijimo politikoje: 1471 m. prijungtas Didysis Naugardas, 1483 m. – Tverė, o 1510 m. prie Maskvos valstybės buvo prišlietas ir Pskovas[13]. Šios teritorinės transformacijos keitė regiono erdvės kontūrus, tačiau tarpvalstybiniuose dokumentuose vis dar buvo remiamasi ankstesnių sprendimų analogijomis. 1494 m. LDK ir Maskvos valstybių sutartis neatspindėjo jokio aiškesnio sienos nustatymo poreikio, todėl galima teigti, jog sienos samprata ir nustatymo technika iš esmės nesikeitė, nebuvo taikomas linijinis sienos nustatymo principas, o valstybių erdvės dalintos pagal vienos ir kitos pusės valdomų teritorijų sąrašus[14]. 1503, 1508 bei 1522 metų paliaubų sutartyse tarp LDK bei Maskvos taip pat neįžvelgtinos naujovės, o tik pakartojama abiejų šalių įsipareigojimai nepažeisti tėvoninių žemių ribų[15]. Tačiau nepaisant minėtų valstybių teritorinius kontaktus reglamentuojančių sprendimų specifikos ir to, jog XV a. pab. Lietuvos valstybės sienos trajektorija buvo itin labili ir nuolat besikeičianti, XVI a. jai taip pat būdingos transformacijos[16], visgi galima bandyti išskirti keletą XVI a. Lietuvos teritorinių kontaktų atvejų rytų erdvėje, kurie gali būti vertintini kaip pavieniai epizodai, bylojantys, jog valstybių sienų nustatymo praktikoje buvo prieita ir prie sienos objekto – linijos delimitavimo apraiškų, suvokiant tai kaip teritorinės valstybės požymį.

 

1.1. Sebežo atvejis

 

Bene pirmasis Sebežo paminėjimas sietinas su Motiejaus Strijkovskio (M. Stryjkowski) kronikos žiniomis, jog tai vienas Pskovo priemiesčių, į kurį 1414 m. Vytautas surengė grobiamąjį žygį[17]. Kronikos autorius neakcentuoja jokio šios vietovės ypatingumo, tačiau akivaizdu, jog būtent Sebežo žemės lokalizacija trijų valstybių – LDK, Pskovo ir Livonijos – paribyje signalizavo, jog tai strategiškai patrauklus pasienio punktas, galintis pretenduoti į vienos ar kitos kaimyninės valstybės forposto vaidmenį.

 

1440 m. sudarytoje sutartyje tarp Kazimiero Jogailaičio ir Pskovo buvo teigiama, jog valstybių siena sausuma ir vandeniu turi eiti pagal „senąją“ tvarką, kaip kad anksčiau buvo nustatyta, ir jokių ginčytinų teritorijos dalybų atvejų nebuvo paminėta[18]. Reali šios sienos atkarpos delimitacija nevyko, Sebežas kaip strateginis pasienio punktas taip pat nefigūravo, sutartyje buvo akcentuojamas tik Pskovas kaip politinis vienetas, viską grindžiant „senosios būklės“ konservavimu. Galima akcentuoti pasienyje vykusius trumpalaikius konfliktus, kuriuos buvo stengiamasi reguliuoti diplomatiniais būdais, tačiau tai nesukūrė precedento tikslinti, delimituoti ar konkrečiais ženklais pažymėti šį sienos ruožą. 1479 m. LDK valdovo Kazimiero Jogailaičio laiške, siųstame į Pskovą, kalbama tik apie pskoviečių daromas skriaudas LDK pasienio gyventojams ir reikalaujama atlyginti padarytą žalą bei nubausti kaltuosius; taip pat žadama bausti savo valdinius, jeigu šie darytų žalą Pskovo gyventojams[19]. 1480 m. pasienio konfliktų sprendimuose minimas prievartą patyręs Sebežo valsčius, tačiau irgi reikalaujama tik skriaudų atlyginimo[20]. Tokia susirašinėjimo retorika tarsi bylojo Kazimiero Jogailaičio pasirengimą ir toliau laikytis senovės principo bei nekelti jokių su sienos tikslinimu ar kitais veiksmais susijusių klausimų, galbūt iš dalies tokiu būdu siekiant išsaugoti ekonominių ryšių tvarumą su Didžiuoju Naugardu ir Pskovu[21].

 

XVI a. pr. Maskvai prisijungus Pskovo žemę, Sebežo vaidmuo kuriant pasienio strategiją taip pat neišryškėjo. 1522 m. paliaubų sutartyje tarp LDK bei Maskvos buvo minimas Pskovas ir kitos teritorijos, į kurias negalėjo įžengti LDK valdovas; sutartyse vardijant valsčių sąrašus, pagal kuriuos buvo dalintos valstybių erdvės, Sebežo valsčius minimas tik kaip vienas iš daugelio, priklausantis Polocko pavietui[22]. Pasienio konfliktai, pretenzijos dėl valstybės sienų pažeidimų buvo įprastas to meto kaimyninių valstybių bendrabūvio reiškinys, tačiau esant tik dokumentiniams valstybių valdomų teritorijų sąrašams, o ne realiai valstybes skiriančiai linijai, dvišalis sprendimas vykti „sienų pažiūrėti“ dažniausiai likdavo be rezultatų, arba tokie susitikimai pasienyje visai neįvykdavo[23].

 

Sebežas priklausė LDK iki 1535 m. ir tik jį praradus išryškėjo šios pasienio žemės reikšmė. Abiejų šalių pretenzijos į Sebežą tęsėsi gana ilgai, buvo siūlomas ne vienas sienos nustatymo variantas. Linkstama manyti, jog visapusiškas Sebežo įsiliejimas į Pskovo žemės sudėtį įvyko ne anksčiau kaip XVI a. 70-siais metais[24], nors nepaisant politinių sprendimų realybės, Maskvos valdovo įsitikinimo dėl šių žemių paveldėjimo teisės[25], dar ir XVII a. pr. galima rasti pavyzdžių, kai LDK reiškė pretenzijas į Sebežo žemę ir siekė ją susigrąžinti[26].

 

Taigi 1534–1536 m. karo laikotarpiu, kai Maskvos kariuomenė užėmė dalį Severo žemės su Gomeliu bei šiaurėje – Sebežą ir Zavoločę[27], tik tada Sebežas pradėjo figūruoti kaip svarbus pasienio punktas, kartu su Veližu ir Zavoloče formuojantis strateginį sienos ruožą tarp kaimyninių valstybių. Kitaip sakant, Sebežas atsidūrė LDK ir Maskvos valstybių pasiuntinių diplomatinio susirašinėjimo ir politinių diskusijų akiratyje[28].

 

Taigi 1536–1537 m. Lietuvos ir Maskvos siena pasislinko į pietus ir turėjo bendrą sąlyčio tašką: ribojosi su Sebežo valsčiumi ir Polocko pavietu. Tokia pasienio situacija provokavo aršias diskusijas, nes abidvi valstybės turėjo skirtingus erdvės pasidalijimo scenarijus: Maskvos valstybė pretendavo į visą Sebežo valsčių ir aplinkines žemes, teigiant, jog tai nuo seno yra Maskvos valstybės tėvoninės žemės, o LDK atstovai gynė savo valstybės pretenzijas ir sutiko perleisti tik dalį Sebežo valsčiaus[29]. Matyti, jog LDK ir Maskvos sienos ruožas Sebežo valsčiaus ir Polocko pavieto paribyje iš esmės keitėsi tik vieną kartą – 1537 m. Kitaip tariant, ginčų objektas tarp Maskvos ir LDK visą laiką buvo vienas ir tas pats: pietinė Sebežo riba, tačiau bandymas išspręsti šį klausimą tęsėsi labai ilgai.

 

Įmanu teigti, jog nepaisant daugybės bevaisių derybų epizodų, visgi jų metu išryškėjo tam tikras suvokimas apie valstybių erdves skiriančias ribas, kurių atstumus galima išmatuoti konkrečiais dydžiais, o tai galima vertinti kaip pirmą žingsnį linijinės sienos sampratos link. Kitaip tariant, iki tolei paliaubų sutartyse ir kituose dokumentuose vyravusią geopolitinės erdvės dalybų retoriką pagal senovės principą papildė konkrečių sprendimų paieškos, išryškėjo tam tikri linijinės sienos nustatymo požymiai bei derybų tekstuose pradėjo dominuoti atskirus geografinius punktus jungiančių atstumų išmatavimai. Kaip žinia, greta apgyvendinto pasienio būtinybės atstumų įvardinimas taip pat laikytinas svarbia sąlyga linijos, kaip valstybės sienos objekto, nustatymo ir žymėjimo technikoje[30]. Šiame darbe nesiekiama tiksliai rekonstruoti istorinę geografinę sieną, todėl dėmesys sutelktinas į valstybės erdvės ribų suvokimo kaitą, kai svetimos valstybės teritorijos matymą aptakaus žemės masyvo pavidalu pamažėle ėmė keisti teritorijos pakraščio geografinius punktus jungianti trasa, kurią galima aprašyti, delimituoti ir įvardinti konkrečiais atstumais.

 

Taigi pirmosios realių matavimų užuomazgos išryškėjo būtent minėtuose 1536–1537 m. derybų tekstuose. Maskvos bajorai teigė, jog tokia siena tarp valstybių, kokią siūlo Žygimantas Senasis, yra negalima, nes tai jau nuo seno – Maskvos valstybės tėvonija[31]. Bajorai konstatavo, jog LDK valdovo pasiuntiniai tvirtai laikosi savo pozicijos teigdami, jog Gomelio jie neatsisakys, ir kad jie pretenduoja į Sebežo valsčius Niščią ir Neporotovičą „10 varstų iki Sebežo ribos, vedant ją be kliūčių palei Sebežą nuo Opočkos ir nuo Jasos iki Zavoločės taip pat 10 varstų. O Gomelis bus riba toje Sožo pusėje 10 varstų Ščenovo upe, iki Pribytkovičių prie Utės upės, tą ribą taip padarant, kad nuo Černigovo ir Starodubo, Gomelis būtų riba“[32]. Įdomu pastebėti, jog nors ir išryškėjo valstybių ribų išmatavimo požymiai, viename derybų epizode suplakti ginčytini atvejai dėl Sebežo ir Gomelio skatina manyti, jog tam tikrų erdves skiriančių linijų matymas buvo tik lokalinis, nekonstruojant iš šių pasienio punktų vientiso erdvės montažo: nuo Sebežo iki Gomelio. Kitaip tariant, aktualu buvo spręsti Sebežo ir Gomelio ribų klausimą, tačiau tai nebuvo svarstoma LDK ir Maskvos vientisos sienos projekto kontekste.

 

Taigi derybų eigoje visgi Maskva sutiko, kad Lietuva pasiliktų Gomelį, tačiau ribos nustatymas 10 varstų Sožo upe ženklino teritorinę persvarą Maskvos naudai[33], todėl LDK pasiuntiniai prieštaravo tokiam sprendimui teigdami, jog Žygimantas Senasis negali perleisti Maskvos didžiajam kunigaikščiui tų žemių, kurios ir taip visada buvo jo tėvonija, ir todėl siūloma šį ginčą užbaigti paliekant galioti senąsias Gomelio ribas, tai yra taip, kaip buvo prieš LDK prarandant Gomelį[34]. Kaip matyti, greta jau atstumais įvardintų ribų suvokimo ir toliau buvo operuojama „senųjų ribų“ samprata. Dar po keleto dienų pratęsus derybas, Maskvos bajorai siūlė naują sienos nustatymo versiją teigdami, jog „mūsų valdovas taip nurodo sieną su jūsų valdovu, per pusę: 60 varstų nuo Gomelio ir 60 varstų nuo Starodubo. O jūsų valdovas turi perleisti mūsų valdovui [žemes] iš Niščios ir Neporotovičios valsčių 10 varstų [atstumu] iki Sebežo ribos, o nuo Jasos – 10 [varstų] iki Zavoločės miesto“[35]. Lietuvos pasiuntiniai vėl atmetė tokį erdvės padalinimo scenarijų. Kaip jau minėta, Maskva sutiko palikti LDK ką tik atkovotą Gomelį, bet protestavo prieš Lietuvos reiškiamas juridines pretenzijas į konkrečias teritorijas: nuo Polocko iki Vitebsko, taip pat kaltino LDK valdovą, kad jis miestus – Zavoločę, Sebežą ir Veližą – pastatė Maskvos didžiojo kunigaikščio tėvoninėse žemėse[36].

 

Kaip matyti, realių Sebežo, Gomelio ir kitų ginčytinų objektų sienų delimitacijos dokumentų sudaryta nebuvo, visos užuominos apie linijinės sienos klostymąsi ir jos delimitacijos sprendimus išryškėja tik dvišalėje derybų medžiagoje, tačiau greičiausiai galima teigti, jog valstybės erdvės ir teritorijos suvokimo matymas iš esmės keitėsi, skausmingi teritoriniai praradimai skatino aktyviai ginti savo erdvę, todėl šiai gynybai jau nebeužteko tik įvardinti tam tikrą teritorinį masyvą, reikėjo konkretizuoti ir jo ribas. Derybų erdvėje vykusi sienos linijos delimitacija buvo lokali, orientuojantis tik į vieną konkrečią sienos atkarpą, užuominų apie esą vykusį demarkavimą, minint konkrečius sienos ženklus, nėra, todėl akivaizdu, jog aptartais Sebežo, Gomelio atvejais linijinės sienos samprata neturėjo išbaigto pavidalo, egzistavo tik tam tikri jos požymiai. Galbūt tokios situacijos paaiškinimo galima ieškoti Maskvos valstybės ekspansinėje laikysenoje vykdant „tėvoninių žemių“ surinkimo į vieną masyvą politiką, valdymo idėjinį diskursą ir praktinius sprendimus suplakant į krūvą[37]; dėl šios priežasties greičiausiai Maskvos didžiajam kunigaikščiui nebuvo tikslinga priimti konkrečius sprendimus vykdant sienų politiką su LDK ir juo labiau – orientuotis į tų sienų demarkavimą.

 

Tęsiant mintį apie Sebežo sienų su LDK nustatymo problemą minėtina, jog šis klausimas buvo eskaluojamas ir 1542 m., valstybių atstovų susitikime svarstant naujų paliaubų sąlygas[38]. Abiejų valstybių pasiuntiniai pristatė savo variantus, kaip reikėtų brėžti sieną su Sebežu[39], minėdami, jog ginčytinų žemių ribos su Maskvos valstybe jau yra aprašytos[40], taip pat pateikė ir detalų Sebežo žemių aprašymą, įvardydami konkrečius atstumus: „<...> o Močažo valsčius, valdove, nuo miesto 15 varstų <...> o iki Nečercos, valdove, nuo Sebežo 15 varstų, šia Nečerčicos upės puse šeši Sebežo dirvonai nuo senovės <...>“[41].

 

Tokios valdų aprašymo detalės yra svarbios ir reikšmingos, provokuojančios diskusijai, jog galbūt egzistavę, nors ir neišlikę, pasienio valdų ribų aprašymai buvo naudojami ir valstybinės sienos nustatymo projektams. Kaip matyti, LDK ir Maskvos sienos specifika išryškėja būtent techniniuose sienos nustatymo sprendimuose; apie tai buvo užsiminta pristatant XVI a. pr. paliaubų sutartis, kuriose figūravo teritorijų sąrašai, ir tai buvo kriterijus, nulėmęs geopolitinės erdvės dalybas. Taigi darytina prielaida, jog asmuo, turėjęs tam tikrą valdą, puikiai žinojo jos ribas, egzistavo ir tų ribų aprašymai, todėl sudarant valstybines sutartis, kuriose buvo sprendžiami valstybės sienų klausimai, sienos linija tarsi buvo modeliuojama ne konkretizuojant atstumus nuo vieno iki kito valdos kraštinės ribos punkto, o tik vardijant pakraščio valdų masyvus „<...> которые волости и села порубежные <...>“[42]. Iš dalies toks sprendimas gali būti aiškinamas ir tuo, jog galbūt šitaip buvo stengiamasi reguliuoti ir taip dideles valstybinių sutarčių teksto apimtis. Tokių pavyzdžių LDK rytinės sienos klostymosi istorijoje galima rasti ir daugiau, tačiau tai ne šio tyrimo objektas.

 

Taigi grįžtant prie 1542 m. derybų matyti, jog situacija nesikeitė: Sebežas liko Maskvos valstybei, bet dėl ginčytinų sienos atkarpų nustatymo ir pažymėjimo buvo nutarta siųsti atstovus į pasienį. Tačiau ir 1543 m., ir 1544 m. atstovų suvažiavimas pasienyje dėl įvairių nesusipratimų neįvyko, nors, regis, buvo detaliai aptartas susitikimo laikas, vieta ir atsižvelgta į sezonines aplinkybes[43]. Vėliau iniciatyvą surengti taip ir neįvykusį atstovų susitikimą pasienyje perėmė LDK.

 

Šaltinių informacija leidžia teigti, jog šio klausimo svarstymas įvairių susirašinėjimų metu ir per kitus diplomatinius kanalus vyko maždaug nuo 1549 m. iki 1554 m. Lietuvos valstybės pastangos ir šįkart liko bevaisės: nors ir pavyko preliminariai susitarti dėl trijų susitikimų (1551, 1552 ir 1554 m.), kurių metu turėjo būti sprendžiama sienos tarp Sebežo valsčiaus ir Polocko pavieto nustatymo problema[44], Maskva sąmoningai stengėsi išlaikyti užimtą stabilią poziciją pasienyje ir nesivelti į diskusijas. Kitaip tariant, LDK pastangas užmegzti vaisingą politinį dialogą tiesiog ignoravo, todėl „sienų suvažiavimų“ programą įvairiais būdais vilkino. Buvus įsisenėjusią ir niekaip neišsprendžiamą problemą išduoda LDK pasiuntinių raginimas atsižvelgti į tai, kad ši siena jau septyniose sutartyse aprašyta, todėl laikas pastarąjį klausimą išspręsti galutinai[45]. Svarbu atkreipti dėmesį, jog šiame kontekste bene pirmą kartą buvo užsiminta ir apie konkrečius ženklus, teigiant, jog abiejų valstybių atstovai turi nustatyti ir pažymėti sienas (грани положити маютъ)[46]. Vadinasi, valstybės sienos objekto – linijos – samprata pamažu plėtėsi, delimitacijos aktus jau buvo stengiamasi techniškai išpildyti ir demarkuoti dokumentuose aprašytas ribas. Tačiau greičiausiai šie Lietuvos pasiuntinių raginimai išspręsti Sebežo sienų problemą taip ir liko tik raginimais, iki realaus sienos linijos demarkavimo nebuvo prieita, nes derybos dėl šio sienos ruožo patikslinimo vyko ir vėliau; šią problemą vėl bandyta spręsti Livonijos karo metu, tas pats klausimas derybų medžiagoje svarstytas ir XVII a. pr.[47]

 

Akcentuotina, jog 1582 m. Jam Zapolės taika vainikavus Livonijos karą, buvo sudaryta 10 m. paliaubų sutartis, jų metu vėl buvo svarstomas Sebežo klausimas ir nuspęsta palikti šią žemę Maskvos valstybei, daugiau neteikiant jokių tikslinimo siūlymų[48]. Tyrinėtojų teigimu, bene charakteringiausias LDK ir Maskvos valstybės sienų nustatymo istorijos bruožas ir buvo tai, jog sudaroma daugybė sutarčių, vedamos ilgalaikės derybos, tačiau iš esmės nepriimami realūs demarkaciniai sprendimai[49].

 

Apibendrinant teigtina, jog Sebežo ir Lietuvos teritorinis kontaktas XVI a. 4–6 deš. atskleidė keletą valstybės erdvės ir sienų suvokimo plotmių. Visų pirma Sebežo praradimas buvo strategiškai skausmingas teritorinis nuostolis LDK. Greičiausiai neatsitiktinai tiek daug dėmesio Sebežo klausimui buvo skiriama diplomatinėse diskusijose, tačiau išryškėję linijinės sienos sampratos požymiai Sebežo ir Lietuvos pasienyje užčiuopiami tik derybų medžiagoje, oficialių delimitacijos dokumentų nebuvo paruošta. Kita vertus, šie linijinės sienos klostymosi sampratos požymiai, derybų lygmenyje užsimenant apie būtinybę nustatytą sieną pažymėti ženklais, buvo tik lokaliniai, būdingi konkrečiai teritorijos atkarpai, o suvokimas apie visos rytų sienos su Maskva linijinį pavidalą, sukuriant vientisą erdvės montažą ir į liniją sujungiant išmatuotas sienos atkarpas, neegzistavo.

 

1.2. Polocko ir Vitebsko atvejai

 

Polocko ir Vitebsko istorinė raida neatsiejama nuo LDK politinio gyvenimo pulso. XIV–XV a. sandūros šaltiniuose, greta kitų miestų, Polockas bei Vitebskas laikomi Lietuvos miestais, priklausančiais Lietuvos didžiajam kunigaikščiui, o jų žemių gyventojai vadintini lietuviais[50].

 

XV a. vid. Polockas užėmė privilegijuotą padėtį LDK viduje, didysis kunigaikštis čia skirdavo savo vietininkus. 1490–1530 m. LDK ir Maskvos karų laikmečiu Polockas buvo vienas turtingiausių LDK miestų[51]; 1552 metais atlikta Polocko vaivadijos revizija atskleidė neabejotiną teritorinį ir ekonominį miesto potencialą[52].

 

Polocko ir Vitebsko žemių teisinius bei politinius santykius su LDK centrine valdžia reguliavo teisiniai aktai ir privilegijos, o tai garantavo teritorijos neliečiamumo statusą ir vidaus gyvenimo ritmą „nekeičiant senovės ir naujovių neįvedant“ (по старому)[53]. Taigi Polocko ir Vitebsko žemės laikytinos tiesiog istoriniu vienetu, kuris aiškiai formavo Lietuvos rytinės sienos geografiją. O. Haleckio teigimu, šios dvi žemės, greta kitų, kurios priklausė LDK, sudarė strategiškai svarbų sienos kontūrą su rusėnų žemėmis[54].

 

XV–XVI a. pr. šaltiniuose fiksuotos žinios apie Polocko bei Vitebsko pasienio konfliktus dažniausiai atspindi poreikį gauti kompensacijas už patirtus nuostolius, konstatuojamas peržengtos sienos faktas[55]. Žinių apie konkrečius ketinimus ar veiksmus pasienyje tikslinti vieną ar kitą sienos ruožą šaltinių medžiagoje iš esmės nėra, vėlgi figūruoja proceso atžvilgiu gana abstrakčių veiksmų akcentavimas – „sienų pažiūrėjimas“[56], nors valstybiniu lygmeniu vykusiame diplomatiniame susirašinėjime su Maskva ribų patikslinimo klausimas, išvardinant problemines sienos atkarpas, buvo akcentuojamas gana dažnai[57].

 

Kaip jau minėta, XV a. vid. – XVI a. I p. valstybinės sutartys tarp LDK ir Maskvos sienų nustatymo ir valstybės erdvės suvokimo požiūriu atskleidžia tik vienpusę informaciją: sudaryti teritorijų registrai dalino geopolitinę erdvę į dvi dalis, deklaruojant pasižadėjimą nesikėsinti į vieno ir kito valdovo tėvonines žemes. Polocko ir Vitebsko figūravimas šių sutarčių fone neišsiskyrė iš bendro konteksto, detaliai išvardinant jiems priklausančius valsčius. Šių žemių svarba labiau išryškėdavo instrukcijose pasiuntiniams; pavyzdžiui, 1520 m. teigiama, jog derybų metu negalima sutikti su Maskvos pozicija ir neperleisti jų pusėn Polocko, Vitebsko ir kitų LDK žemių kunigaikščių, kurie Lietuvos valstybei su savo dvarais tarnauja[58].

 

Nėra tikslinga vienu pagrindu lyginti Sebežo ir Polocko bei Vitebsko vaidmenį kuriant pasienio strategiją; kaip žinia, Sebežas priklausė Polocko pavietui, todėl teritorinės apimties santykis su Maskvos valstybe buvo nepalyginamai kitoks, tačiau bendrų dėsningumų visgi galima įžvelgti. O būtent karinių kampanijų metu, patyrus teritorinių nuostolių, tiek Sebežo, tiek Polocko atvejais išryškėjo linijinės sienos sampratos požymiai ir valstybės erdvės refleksija.

 

Vykdydama visų Rusios žemių vienijimo politiką, Maskvos valstybė nepraleisdavo progos priminti LDK, jog Kijevas, Polockas, Vitebskas, Volynė bei kiti rusėnų žemių miestai niekada Lietuvai nepriklausė, tai yra Maskvos valstybės tėvonijos žemės ir ji pretenduoja tik į tai, kas jai teisėtai priklauso, o Lietuvos ir Maskvos valstybių siena visada buvo Berezinos upė[59]. Regis, tik laiko klausimas buvo, kada šie projektai bus pradėti įgyvendinti praktiškai.

 

Maskvos didieji kunigaikščiai nuolatos turėjo detalią žemių užkariavimo viziją bei suvokimą, kur yra jų tėvoninės žemės[60]. Apie Polocką Maskvos valdovas Ivanas Vasiljevičius irgi turėjo tvirtą nuomonę: „iš savo brolio Žygimanto Augusto paimsime savo tėvoniją – Polocko miestą, su viskuo, kas nuo seno Polockui ir priklausė“[61]. Polocko praradimo nuojauta išryškėjo 1562 m., teigiant, jog maskvėnai jau prie Polocko sienos[62]. Prieš pat miesto kapituliaciją teigta[63], jog „Maskvos didysis kunigaikštis ruošiasi rengti mūšį prie Polocko ir Vitebsko bei ketina toliau brautis“[64].

 

Paėmus Polocką, Maskvos didysis kunigaikštis paskelbė, kad jokios intervencijos į lietuvių žemes nebuvo, ir prašė nuo šiolei polockiečius vadinti maskvėnais[65]. Neabejotinai Ivanas IV Polocko žemėje ketino įsikurti kaip tikras šeimininkas, todėl pačiam mieste buvo įrengti nauji įtvirtinimai, o aplink Polocką – keletas tvirtovių[66]. Šio tyrimo problemos lauke ypač aktualus 1563–1571 m. Maskvos bajorų organizuotas Polocko pavieto ribų aprašymas[67].

 

Stebina tai, jog tik įžengęs į Polocko teritoriją Maskvos didysis kunigaikštis organizavo grandiozinę sienų aprašymo akciją, jos metu dėmesys kreiptas ne į valdų suregistravimą, kaip kad buvo įprasta ankstesnių valstybinių sprendimų praktikoje, o į gana detalų atstumų išmatavimą. Surinkti ribų nustatymo duomenys turėjo tapti politiniu ginklu derybose su Lietuvos valstybe įteisinant sienos korekcijas. Polockui tapus Maskvos valstybės dalimi, susiformavo nauja sienos linija su Vitebsku, kuris priklausė LDK, todėl šiame dokumente skirta dėmesio ir šios sienos atkarpos delimitacijai. Kitaip tariant, praradus Polocką, iš esmės pasikeitė Maskvos ir Lietuvos valstybių pasienio trajektorija ir ją Ivanas IV skubėjo kuo greičiau delimituoti ir atlikti demarkaciją. Apie tai byloja užuominos šaltiniuose, jog buvo paruošti sienų brėžiniai, kurių turinys buvo svarstomas dvišalėse derybose[68]; atliekant ribų delimitacijas, atsiranda pavienių faktų apie konkrečius pasienio ženklus – ąžuolus, akmenis[69]; šaltinių kalba taip pat byloja, jog tam tikros atkarpos iš tiesų buvo demarkuotos; pavyzdžiui, Vitebsko sienų ženklinimą LDK pusėje atliko lietuvių pasiuntiniai[70]. Nors greta to vis dar gajus buvo ir ankstesnis valstybių ribų įsivaizdavimo stereotipas, orientuojantis į visa apimančią Maskvos valdovo tėvoniją, kurios ribos ir taip yra aiškios, tad jų žymėti nebūtina. Ivano IV pasiųsti žmonės aprašyti sienas tarp Vilniaus, Vitebsko ir Polocko pavietų valdovui išsakė abejonę dėl tokio sumanymo tikslingumo, teigdami, jog „nuo Ozeriščios, nuo Vitebsko ribos – visur tavo, Valdove, tėvonija, Polocko pavietas, besiribojantis su Zavoloče, Sebežu, Vokiečių žeme, ir Drisos miestelis taip pat stovi Polocko paviete. Ir mes, šitų vietų, Valdove, nepasiuntėme aprašyti todėl, jog visa tai tavo valstybės tėvonija; ir apie tai rašėm tau Valdove, ir ne kartą“[71].

 

Taigi nepaisant to, jog 1579 m. Steponui Batorui pavyko atgauti Polocką ir sienos trajektorija su Maskvos valstybe vėl įgijo naują formą, visgi tikslinga akcentuoti 1563–1571 metų laikotarpiu vykusius pasienio delimitacijos procesus, kurie iš esmės keitė valstybės sienos objekto – linijos sampratą ir formavo techninius sprendimus.

 

Polocko ribų delimitacija, kurią vykdė Ivano IV siųsti žmonės, ir dvišalės derybos iš esmės vyko vienu metu[72]. Galima spėti, jog nuolat siunčiami laiškai su ribų aprašymais Maskvos didžiajam kunigaikščiui buvo sėkmingai naudojami derybose su Lietuvos pasiuntiniais[73]. 1566 m. derybose išryškėjo vienas sienų nustatymo variantų. Maskvos bajorai teigė: „o riba Polocko nuo Polocko pusės eina aukštyn Dauguvos upe, Obolos upe 15 varstų, o žemyn nuo miesto Polocko riba eina Ropnicos upe 5 varstus, o priešais miestą ir tarp tų upių žiočių Dauguvos upėje“[74], siūlydami Lietuvos pasiuntiniams sutikti su tokiomis ribų sampratomis, nes Polockas, anot bajorų. Maskvos valdovui yra paties Dievo duotas, todėl esą siūlomas labai geras sienos variantas[75]. Jurgis Chodkevičius nesutiko su tokiu sprendimu, primindamas, jog praėjusią žiemą buvo deramasi dėl teritorine prasme Lietuvai palankesnių sąlygų: vietoj 15 varstų buvo kalbama apie mylios atstumą[76]. Toliau vykusiose derybose Maskvos valdovo atstovai pasiūlė LDK pasiuntiniams perduoti Žygimantui Augustui žinią, jog užleis jam dalį Polocko pavieto Uždauguvyje. Sienos trajektorija buvo modeliuojama taip: „o sieną daryti Uždauguvyje palei Gluboko kelią, Bobiničo kaime, nuo Polocko 30 varstų, o aukštyn Dauguvos upe taip pat 30 varstų, ten ribą daryti. O žemyn Dauguva nuo Polocko Načios upe 25 varstai. O šia Dauguvos upės puse, aukštyn Dauguva pagal senąją Vitebsko sieną Dunaveco upe, nuo Polocko 70 varstų. O taip pat po šia Dauguvos puse, žemyn Dauguvos upe, Olenkos upeliu – nuo Polocko 20 varstų“[77]. Tyrinėtojas Zbyslavas Vojktoviakas (Zbysławas Wojtkowiak) yra pastebėjęs, jog Livonijos sienų delimitacija buvo vykdoma pagal tam tikrą metodiką: pasirenkamas konkretus punktas ir nuo jo buvo vykdomi sienų nustatymo procesai į vieną ir į kitą pusę[78]. Tam tikrų dėsningumų galima įžvelgti ir šio pavyzdžio atveju: „aukštyn Dauguva“ ir „žemyn Dauguva“, formuojant trasos delimitaciją nuo vieno konkretaus atskaitos taško į skirtingas puses.

 

Diskusijos dėl Polocko ir Lietuvos sienos vyko maždaug nuo 1565 m. iki 1571 m.[79] Jų metu buvo svarstomas ir Vitebsko sienų nustatymo projektas. 1570 m. derybose buvo nutarta tokia sienos su Vitebsku trajektorija: „pirmiausiai prasideda nuo Dauguvos upės tarp Veližo ir Surožo, nuo Krikvos upės žiočių, kur įteka Krivka į Dauguvą, ta Krikvos upe į viršų iki tos vietos, kur ta upė pailsta ir nuo tos vietos iki Ivano Kočejevo sodybvietės, o nuo ten senaisiais ženklais (по знакомъ старовечнымъ) iki kaimo, paslėpto Davidovo miške, o nuo ten balos ženklais (знаками жъ въ болото) iki Olsy Velikije, o nuo tų Olsy, Polonejos upe žemyn iki Nemiklio ežero. <...> Nuo Sino ežero Sino upe 60 varstų, Čiornos upe, taip pat Neverovskos upeliu <...>, o toliau keliu iki Zubricos upės, 7 varstai skersai upės, nuo Zubricos iki Olemnos upės, 10 varstų sauskeliu Olemnos upe aukštyn, Olemnos upės riba iki iškirsto šilo, nuo iškirsto šilo iki Leščiankos upelio <...> nuo Pliusnovo iki Žarovlevičių gamtinės ribos, o nuo Žarovlevičių iki upės, su kuria ji sudaro gamtinę ribą (урочища)“[80]. Deja, šiuo epizodu derybos dėl Vitebsko ribos nebuvo baigtos. Po keleto dienų vėl susitikus derybininkams buvo pateiktas dar vienas jos variantas[81]. Ir tik 1571 m. konstatuojamas faktas, kad Vitebsko ribos jau pažymėtos: „Maskvos valstybės siena iš Polocko pusės nuo Veližo ribos pagal senovę, o tai yra – Krivkos upeliu, kuris įteka į Dauguvą. Ir nuo Veližo iki Krivkos žiočių, kur įteka į Dauguvą žemiau – 3 varstai. Nuo Krivkos upės aukštyn – 10 varstų. O nuo Krivkos upelio aukštupio iki Podchovičiaus balos juodajame miške – 5 varstai, senąja Asvejos ir Veližo riba. O lietuvių pasiuntiniai nuo Vitebsko sienos, nuo Dauguvos upės žemiau Veližo ir Surožo, nuo Krivkos upės žiočių, paženklino ją“[82].

 

1570 m. derybų laikotarpiu, LDK atstovams vis keliant klausimą dėl ginčytinų vietų, dalis Sebežo – Polocko sienos ir Lietuvos sienos iki 5 tiltų per Polocko kelią buvo atiduota Lenkijos ir Lietuvos valstybei. Patikslinta, jog Neverovskos upelio žiotys yra aukščiau Sino upėje, nuo Sino ežero 60 varstų. Nuo Neverovskos upelio siena ėjo iki Krupo ežero, Lietuvos pusėje paliekant Ormejos ežerą. Toliau slėniais ir sausvagėmis riba turėjo būti tęsiama iki Ormenicos upės. Po to iki Nečerco ežero, nuo jo Nečercos upe, o po to vėl slėniais ir sausvagėmis iki 5 tiltų. Maskvos pusės senieji gyventojai patvirtino, jog parodyta lietuviams riba nuo Neverovskos upelio per Nečerco ežerą iki penkių tiltų – tai senoji riba tarp senosios Polocko ir Sebežo žemės[83].

 

Atkreiptinas dėmesys ir į Sebežo bei Polocko pasienio ruožo delimitaciją. Ši sienos atkarpa gana tiksliai ir detaliai buvo apibrėžta vadinamų senųjų Sebežo gyventojų, iš kurių informaciją surinko Maskvos atstovai ginčų ir derybų dėl Polocko žemės laikotarpiu 1566 m. Buvo nustatyta tokia sienos trajektorija: „Nuo Lietuvos sienos, tai yra nuo Sino upės į Neverovskos upelio žiotis apie 3 varstus viršun tuo upeliu ir toliau 5 varstus mišku iki Proryto kalno, nuo jo dar 5 varstus iki Vydrino ežero Aukštajame kalne ir iki Oreminicos upės. Toliau ja aukštyn, neprieinant 2 varstų iki Lisnos ežero (kur įteka Ormenica), į kairę iki Lipno [Livno] ežero, ir nuo jo iki Nečercų ežero. Nuo Nečercų ežero siena eina apie 3 varstus pagal Nečercos upę žemyn iki Lavo. Nuo Lavo ji sukasi į kairę mišku iki penkių tiltų, nuo jų eina mišku iki Gluboko ežero, toliau iki Ostencos ežero. Nuo Ostencos per didįjį kelią [Polocko – Sebežo – L. B.], siena tęsiasi iki Demenco ežero. Nuo jo Osiniščios upe eina ja aukštyn iki Osiniščo [Osinos] ežero. Nuo Osinos ežero Šalbanicos upe siena tęsėsi aukštyn iki Šalbanico ežero, nuo jo aukštyn Bobrovicos upe iki Bobrovico ežero; nuo jo per didįjį kelią iki Kopytos ežero, nuo jo iki Ostrovno ežero. Nuo Ostrovo ežero Ostrovnicos upe siena ėjo Čiornos upe. Ir pagal ją į dešinę aukštyn iki Brynicos ežero ir toliau iki Krasnojo ežero, toliau aukštyn Perechodnicos upe; palei ją žemyn apie 3 varstus ir toliau į dešinę samanomis (kiminais) iki Bogato upelio, o pagal jį iki upės Velikaja iki Opočkos – Polocko rubežiaus pradžios“[84].

 

Pastebėtina, jog XVI a. 7 deš. Maskvos valstybės žemių vienijimo politikos intensyvumas rytų regiono geopolitinės situacijos kontekste bei Livonijos karo veiksnys turėjo įtakos rytinių sienų sampratos kaitai bei linijinės sienos požymių atsiradimui. Polocko ir Vitebsko sienų nustatymo atvejai nėra vertintini kaip baigtiniai linijinės sienos susiformavimo pavyzdžiai, ženklinantys įvykusius pokyčius sienų ir valstybės erdvės kaip teritorinio vieneto suvokime. Skirtingai nei Sebežo atveju, įžvelgtinos užuominos apie egzistavusius sienų brėžinius, kuriuos su išlygomis galima vertinti kaip specialius delimitacijos dokumentus, nors visgi dažniausiai sienų nustatymo klausimai buvo svarstomi tiesiog per dvišales derybas. Tikėtina, jog tam tikrais atvejais konkrečios sienų atkarpos buvo ir pažymėtos; nors užuominos apie sienų atkarpas jungiančius ženklus yra tik pavienės, derybų projektų turinio hermeneutika leidžia spėti, jog tam tikrais atvejais tiesiog tai buvo neįvardinta.

 

Remiantis analogiškais Lietuvos valstybės vakarinių sienų nustatymo tyrimais galima konstatuoti[85], jog rytinių LDK teritorijų XVI a. II p. ribų nustatymo samprata, atsispindėjusi analizuotuose pavyzdžiuose, formuluočių ir techninio įvykdymo požiūriu iš dalies prilygintina LDK XV a. pr. vakarinių sienų delimitacijos sampratai, kai riboženkliais dažniausiai buvo pasirenkami geografiniai objektai ir atliekami matavimai – tai, kas charakteringa šio tyrimo atveju. Rytinių teritorijų žymėjimo procedūrose dominavo sienos atkarpų išmatavimai, tačiau menkai buvo naudoti dirbtiniai riboženkliai; šį teiginį galima sieti ir su skirtingomis regiono gamtinėmis sąlygomis.

 

Taigi aptartieji sienų nustatymo atvejai dar neleidžia teigti, jog palaipsniui buvo artėjama prie vientisos Lietuvos ir Maskvos valstybių rytinės erdvės linijos, tačiau šie epizodai gali būti vertintini kaip lokalūs tokios sienos sampratos klostymosi pavyzdžiai, o tai charakterizuoja specifinę, tačiau toli gražu ne primityvią sienų politikos raidą.

 

Išvados

 

Valstybės sienos linijos susiformavimą lemia daugelis veiksnių, pradedant teritorinės sanklodos ir struktūros aspektais ir baigiant regiono politinės situacijos specifika, kuri nulemia delimitacijos procesų pobūdį, intensyvumą ir sukuria prielaidas kitam linijinės sienos klostymosi etapui – demarkacijai.

 

Kitaip tariant, valstybių erdves skiriančios linijinės sienos susiformavimui svarbiausia sąlyga – apgyvendintas pasienis. Tik pakankamas pasienio teritorijos apgyvendinimo tankis, gyvenviečių tinklo susiklostymas sukuria prielaidas sienos linijos žymėjimui, konkrečiais matavimo vienetais įvardijant atstumų atkarpas. Todėl XVI a. vid. ir II p. derybų medžiagoje fiksuojama informacija apie konkrečius sienų atkarpas jungiančius dydžius leidžia konstatuoti, jog sąlygos sienos linijai klostytis jau buvo sukurtos, suvokiant tai kaip teritorinius kontaktus reglamentuojantį mechanizmą. Į klausimą, kodėl šie sienos linijos požymiai yra tik lokalūs ir charakteringi tik tam tikroms sienos atkarpoms, nėra vieno atsakymo. Tikėtina, jog Lietuvos valstybės rytinės žemės, iš esmės turėjusios tik tam tikrus teritorinės valstybės sampratos požymius, ilgainiui patyrė transformacijas, kurių sužadinimas vyko būtent Maskvos intensyvios karinės politikos kontekste. Gali būti, jog teritoriniai praradimai inspiravo abiejų šalių derybas dėl valstybių ribų sukonkretinimo ir tai sukūrė prielaidas ne tik delimitacijos procesų iniciatyvai, bet ir formavo sąlygas įvardintų ribų žymėjimui.

 

Taigi galima teigti, jog nepaisant struktūros ir chronologijos prasme itin specifinės LDK rytinių sienų raidos, Sebežo, Polocko ir Vitebsko sienų raidos profiliai atskleidė fragmentiškus ir lokalius, tačiau realiai egzistavusius linijinės sienos pavidalus LDK ir Maskvos pasienyje, kurių sampratą formavo teritorinių praradimų dinamika.

 

Nuorodos

 

 



[*] Laima Bucevičiūtė – Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedros doktorantė; adresas: K. Donelaičio g. 52, LT-3000 Kaunas; el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų sritys – istorinė geografija, istorinė kartografija, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienų istorija.



[1] Natanson-Leski, J. Dzieje granicy wschodniej Rzeczypospolitej. Granica Moskiewska w epoce Jagiellonskiej [Cz. 1]. Lwów, Warszawa, 1922; Natanson-Leski, J. Epoka Stefana Batorego w dziejach granicy wschodniej Rzeczypospolitej. Warszawa, 1930.

[2] Halecki, O. Geografia polityczna ziem ruskich Polski i Litwy 1340–1569. Sprawozdanie Tow. Nauk. Warsz., 1917, Wydz. 1 i 2, r. X, z. 2; Любавский, М. К. Областное деление и местное управление Литовско–Русского государства ко времени издания первого Литовского статута. Москва, 1892; Любавский, М. К. Историческая география России в связи с колонизацией: курс, читанный в Московском университете в 1908–1909 акад. г. Москва, 1909; Любавский, М. К. Образование основной государственной территории великорусской народности. Ленинград, 1929.

[3] Петрунь, Ф. Східня межа Великого Князівства Литовского в 30–х роках XV сторіччя. Збірник Історично-філологічного відділу УАН. Ювілейний збірник на пошану акад. М. С. Грушевського. Київ, 1928, № 76, ч. I, c. 165–168.

[4] Янин, В. Л. Новгород и Литва: пограничные ситуации XIII–XV веков. Москва, 1998; Шабульдо, Ф. М. Земли Юго-Западной Руси в составе Великого княжества Литовского. Киев, 1987; Русина, О. Сiверська земля у складi Великого князiства Литовського. Київ, 1998; Русина, О. Студiї з iсторiї Києва та київської землi. Київ, 2005.

[5] Темушев, В. Н. Сведения о московско–литовском пограничье в посольских книгах времени Ивана ІІІ. Труды кафедры истории России с древнейших времен до XX века. Санкт Петербург, 2006, c. 294–306; Темушев, В. Н. Река Угра–вековой страж московско–литовской границы. Новая локальная история: пограничные реки и культура берегов. Материалы второй Международной Интернет-конференции. Ставрополь, 20 мая 2004 г. Ставрополь, 2004, с. 305–317; Темушев, В. Н. Формирование московско литовской границы в XVначале XVI в. Studia Historica Europae Orientalis. Исследования по истории Восточной Европы, Научный сборник, Основан в 2008 году. Минск, 2008, Выпуск 1, c. 56–76.

[6] Kiaupienė, J., Petrauskas, R. Lietuvos istorija. Nauji horizontai: dinastija, visuomenė, valstybė. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 1386–1529 m. Kaunas, 2009, t. 4; Čelkis, T. Nuo teritorinio ruožo prie linijos: sienų sampratos pokyčiai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XIVXVI amžiuje. Lietuvos istorijos studijos, 2008, t. 22, p. 58–73.

[7] Памятники дипломатических сношений древней России съ державами иностранными. Памятники дипломатических сношений Московскаго государства съ польско–литовскимъ государствомъ. Сборник Императорскаго Русскаго Историческаго Общества (toliau СбРИО). Санкт–Петербург, 1882, т. 35; 1887, т. 59; 1872, т. 71; Акты, относящиеся к истории Западной России (toliau АЗР). Санкт–Петербург, 1846, т. 1–2.

[8] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 4 (1479–1491). Užrašymų knyga 4. Vilnius, 2004 (LM (1479–1491). Užr. Kn. 4); Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 8 (1499–1514). Užrašymų knyga 8. Vilnius, 1995 (LM (1499–1514). Užr. Kn. 8); Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 10 (1440–1523). Užrašymų knyga 10. Vilnius, 1997 (LM (1440–1523). Užr. Kn. 10); Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 564 (1553–1567). Viešųjų reikalų knyga 7. Vilnius, 1996 (LM (1553–1567). Vieš. Reik. Kn. 7).

[9] Грамоты Великого Новгорода и Пскова. Москва, 1949; Духовныя и договорныя грамоты великихъ и удельныхъ князей XIV–XVI вв. Москва, 1909, 1950.

[10] Тетрадь, а в ней писаны рубежи городу Полоцку и Полоцкому повету 7071 (1563) года. Временник Императорского Московского общества истории и древностей российских. Москва, 1856, кн. 24, разд. II, c. 1–48 (toliau – Тетрадь, а в ней писаны рубежи ...).

[11] „А рубежъ очине моего г(о)с(поди)на, деда, великого князя Витовта, по старине...“, 1427 m. Tverės kunigaikščio sutartis su Vytautu. Духовныя и договорныя грамоты великихъ и удельныхъ князей XIV–XVI вв., № 23, c. 62–63; „<...> А рубежь водъ и земли со Пъсковомъ мнъ великому князю, а то намь старый рубежъ <...>“, 1440 m. Kazimiero Jogailaičio sutartis su Pskovu. АЗР, т. 1, № 38, с. 51–52; Грамоты Великого Новгорода и Пскова ..., № 335, с. 321–323. „<...> А рубежь Новогороду зъ Литвою по старому рубежу, земли и воды, и съ Полочаны и съ Витбланы и съ Торопьчаны <...>“, 1440 m. Kazimiero Jogailaičio sutartis su Didžiuoju Naugardu. АЗР, т. 1, № 39, с. 52–53.

[12] Kiaupienė, J. Lietuvos istorija ..., p. 51.

[13] Ten pat, p. 459–460.

[14] Ten pat, p. 51–52.

[15] 1503 m. šešerių metų paliaubų sutartis. АЗР, т. 1, № 200, c. 347–350; 1508 m. sutartis. Ten pat, т. 2, № 43, c. 53–56; 1522 m. sutartis. Ten pat, т. 2, № 111, c. 136–140; 1523 m. derybų medžiaga. Ten pat, т. 2, № 120, c. 148.

[16] Natanson-Leski, J. Dzieje granicy wschodniej Rzeczypospolitej ..., s. 81.

[17] „Roku 1414, Witołd Wielki Kniaź Litewski <...> zebrał wojsko pospolitego ruszenia z Litwy i z Rusi: A przeprawiwszy się przed Dźwinę rzekę u Drissy, obległ naprzód Siebież przygrodek Pskowski <...>“. Žr. Stryjkowski, M. Kronika Polska, Litewska, Żmódzka i wszystkiej Rusi. Warszawa, 1846, t. 2, s. 150–151.

[18] АЗР, т. 1, № 38, с. 51; Грамоты Великого Новгорода и Пскова ..., № 335, с. 321–323.

[19] LM (1479–1491). Užr. Kn. 4, Nr. 37, p. 97.

[20] 1480 m. Kazimiero Jogailaičio pasiuntinybė į Pskovą dėl pasienio skriaudų. АЗР, т. 1, № 73, c. 93–94; 1480 m. pskoviečių pasiuntinybė Kazimierui Jogailaičiui. Ten pat, № 74, c. 94–95.

[21] Валк, С. Н. Новые грамоты о новгородо–псковских отношениях с Прибалтикой в XV в. Исторический архив, 1956, № 1, c. 233–234.

[22] 1522 m. sutartis. АЗР, т. 2, № 111, c. 136–140; 1523 m. derybų medžiaga. Ten pat, № 120, c. 148.

[23] 1529 m. Žygimanto Senojo pasiuntinių kalba Maskvos didžiajam kunigaikščiui Ivanui Vasiljevičiui dėl sienos peržiūrėjimo. Ten pat, т. 2, № 166, c. 212–215; 1531 m. Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano Vasiljevičiaus laiškas Žygimantui Senajam dėl pasienio žmonių skriaudų. Ten pat, № 169, c. 217–218.

[24] Бассалыго, Л. А., Янин, В. Л. Историко–географический обзор новгородско–литовской границы [1997]. Янин, В. Л. Новгород и Литва: пограничные ситуации XIII–XV веков ..., c. 112.

[25] „Да сына же своего Ивана благословляю городы, что есми поставилъ, съ Божіею волею, на Литовскомъ рубеже: городъ Велижъ, городъ Заволочье, городъ Себежъ, городъ Поповичь на Невле, и волость Поповскую всю“. Žr. Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano Vasiljevičiaus testamentas 1572–1578 m. Духовныя и договорныя грамоты князей великихъ и удельныхъ …, № 13, c. 58.

[26] 1600–1601 m. Sapiegos pasiuntinybė į Maskvą. СбРИО, т. 137, с. 68–70.

[27] Natanson-Leski, J. Dzieje granicy wschodniej Rzeczypospolitej …, s. 3.

[28] 1533–1538 m. LDK ir Maskvos pasiuntinybių sąrašai. АЗР, т. 2, № 175, c. 281.

[29] Ten pat, c. 285–288, 290–291.

[30] Manteuffel, T. Metoda oznaczania granic w geografii historycznej in Księga ku uczczeniu St. Handelsmana. Warszawa, 1929, s. 1–6; Rykiel, Z. Koncepcje granic w badaniach geograficznych. Przegląd Geograficzny, 1990, t. LXII, zsz. 1–2, s. 23–35; Berend, N. Medievalists and the notion of the frontier. The Medieval History Journal, 1999, vol. 2, no. 55, p. 64–66.

[31] АЗР, т. 2, № 175, c. 291.

[32] „<...> да говорилъ съ бояры: послы королевы делаютъ крепко, Гомья не отступятся. И посломъ говорити велелъ, чтобы поступилися къ Себежу изъ Нищы и изъ Непоротовичъ по десяти верстъ къ Себежскому рубежу, ездити бы беззапно къ Себежу отъ Опочки, а отъ Ясы къ Заволочъю десятъ же верстъ; а Гомью бы рубежъ на сей стороне Сожа учинити десятъ верстъ, река Щенова, да въ Прибытковичи, въ Утью реку, чтобъ на томъ рубежъ сделати, ино бы отъ Чернигова и отъ Стародуба рубежъ Гомью подале“. Ten pat, т. 2, № 175, c. 291–292; СбРИО, т. 59, № 6, c. 97.

[33] „<...> А государь нашъ вашему господарю Жигимонту королю поступается Гомъя, и къ Гомъю бы рубежъ учинити десять верстъ на сей сторонъ Сожа, по речку по Щенову <...>“. АЗР, т. 2, № 175, c. 292; СбРИО, т. 59, № 6, c. 82–85.

[34] „<...> что господарю нашему города Гомья и волостей Гомейскихъ никакъ государю вашему не поступитися, а держати ему Гомей городъ за собою, по старымъ рубежемъ“. АЗР, т. 2, № 175, c. 292.

[35] „<...> государъ нашъ поступается, рубежъ учинити вашему господарю, по половинамъ, шестьдесятъ верстъ отъ Гомья, и шестьдесятъ верстъ отъ Стародуба; а вашъ бы господарь поступился нашему государю изъ Нищы волости и изъ Непоротовичь по десяти верстъ къ Себежскому рубежу, а изъ Ясы десятъ къ Заволочъю городу“. Ten pat, c. 294.

[36] „<...> а Гомей готовъ у нашего господаря; а которые новые городки поставлены, поствилъ государь вашъ на нашего господаря земляхъ, отъ Полотцка и отъ Витепска, Заволочъе, Себежъ и Велижъ, и те бы городки велелъ разорити, чтобъ ихъ не было. Такъ господаръ нашъ перемирья хочетъ съ вашимъ государемъ <...>“. СбРИО, т. 59, № 6, c. 82.

[37] Кром, М. М. К пониманию московской политики XVI в.: дискурс и практика российской позднесредневековой монархии. Одиссей. Человек в истории. Москва, 2005, c. 299–301.

[38] 1542 m. Žygimanto Senojo pasiuntinybė Maskvos didžiajam kunigaikščiui Ivanui Vasiljevičiui. СбРИО, т. 59, № 9, с. 143–170; № 10, с. 194–195.

[39] Ten pat, № 9, с. 164.

[40] А рубежъ темъ селомъ зъ землею великого князя Московского, именно передъ бояры и дьяки великого князя Московского поведали есмя, и тые рубежи все въ нашъ листъ описали“. Ten pat, № 10, с. 196.

[41] „<...> А Овсяниково, государь, да Половейково верста отъ города, за Себежомъ за озеромъ, противу города, а въ нихъ было 14 деревенъ, а все те, государь, противу города Себежа, а земли были черные, служили государъ, съ техъ земелъ королю конемъ. А Дедина, государь, волостка отъ города двенатцатъ верстъ съ Красного Городка волостми съ одного, а зъ другую, государъ, сторону немецкой рубежъ; а въ той, государь, волостке деревень и починковъ и пустошей за Левою за Дягиле вымъ 40, тое же волости Себежскіе, а та государь, волостка была королевская черная, и запросилъ ту волостку панъ Сопига у короля. А волостка, государь, Мочажъ отъ города пятнадцатъ верстъ, а земля, государь, съ одного съ Дединьскою землею сошлась, а сторону немецкой рубежъ, а деревень, государь, въ той волостке и починковъ и пустошей за казаки 41; два жеребья той волостки запросили у короля дети боарскіе полоцкіе Корсаковы, а треть той волостки къ Спасу данъ королевской же изстари. А до Нечерца, государь, отъ Себежа пятнатцатъ (верстъ), на сей стороне Нечерчицы реки шесть пустошей Себежской жо волостки, изстари, государь, и по сесь часъ те все волостки приходили къ Николе чюдотворцу на Себежъ <...>“. Ten pat, № 16, c. 248–249.

[42] 1505–1514 m. Žygimanto Senojo ir Ivano Vasiljevičiaus diplomatinis susirašinėjimas. СбРИО, т. 35, № 84, c. 488.

[43] 1543 m. sausio 7–30 d. Žygimanto Senojo pasiuntinybė Ivanui Vasiljevičiui dėl ginčytinų Sebežo žemių nužymėjimo, dėl termino parinkimo, kada tai daryti. СбРИО, т. 59, № 12, c. 206–211; 1543 m. vasario 13 – vasario 14 d. Pskovo vietininkų ir Lietuvos atstovų susirašinėjimas su Sebežo vietininkais teigiant, kad jie jau atvyko į pasienį ir laukia paaiškinimo, kokie atstovai dėl ribų nuženklinimo yra paskirti iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio pusės. Ten pat, № 13, c. 211–213; 1543 m. rugpjūčio 22 – rugsėjo 12 d. Žygimanto Senojo pasiuntinybė Ivanui Vasiljevičiui dėl skriaudų, kurias patiria pasienyje gyvenantys LDK valdiniai, ir dėl Sebežo bei Polocko žemių užgrobimo teigiant, kad reikia išspręsti šituos reikalus, Sebežo žemės ribas nuženklinti. Ten pat, № 14, c. 213–221; 1543 m. rugsėjo 16 – 1544 m. birželio mėn. Ivano Vasiljevičiaus pasiuntinybė Žygimantui Senajam dėl Sebežo žemės ribų nuženklinimo, nustatant terminą, kada jie turi būti pasienyje (срокъ имъ бытъ на межахъ); skundžiamasi dėl pasienio skriaudų. Ten pat, № 15, c. 221–233; 1543 m. rugsėjo 20 – 1544 m. rugpjūčio 5 d. ginčytinų Sebežo žemių nuženklinimo, pasienio skriaudų klausimas 1544 m. gegužės 12 d. raštai iš Maskvos į Sebežą, Pskovą, Naugardą su nurodymais, kaip spręsti pasienio ginčus ir kitas skriaudas, kad susitikimą rengti ne arčiau 10 varstų iki Sebežo sienos. Ten pat, № 16, c. 233–255; 1544 m. rugsėjo mėn. Ivano Vasiljevičiaus pasiuntinybės išsiuntimas Žygimantui Senajam dėl Sebežo žemės ribų nuženklinimo, dėl pasienio ginčų išsprendimo. Ten pat, № 17, c. 256–263.

[44] Ten pat, т. 59, № 6, с. 82, 101; № 7, c. 126; № 8, c. 132, 138, 141; № 9, c. 156–159, 164–166; № 10, c. 181–182, 190–198; № 11–14, c. 205–221; № 16, c. 234–255; № 18, c. 279–287, 303; № 19, 323–325; № 20, c. 335–361; № 27, c. 403, 408–420; № 28, c. 439.

[45] 1553 m. liepos 6 – rugsėjo 14 d. Žygimanto Augusto pasiuntinybė Ivanui Vasiljevičiui: „<...> те обои судъи едутъ, первое, по Себежской границе, которая граница въ семъ листу описана, къ Себежу, и осмотривъ Себежскіе границы, обоимъ судьямъ вместе ехати по той границе, что писали границу къ Полотцку королевы послы въ сей грамоте, и досмотривъ обоихъ границъ, следутца на одно место, где межъ себя обои судьи излюбятъ, и по хрестному целованью обыщутъ прямые границы и себе доведався прямо землямъ и водамъ межу учинятъ въ правду, по крестному целованъю“. Ten pat, № 27, с. 417–418.

[46] 1553 m. liepos 6 – rugsėjo 14 d. Žygimanto Augusto pasiuntinybė Ivanui Vasiljevičiui „<...> а осмотривши тыхъ границъ Себежскихъ, ино обои жъ судьи маютъ ехати, где поведутъ и вкажутъ Полотцкіе границы; а коли обоихъ границъ осмотреть, тогды вжо одностайно маютъ о тыхъ земляхъ и водахъ подле Бога и святое справедливости и хрестного целованья на обе стороны прямыхъ межъ опытавши и выведавшися, справедливе межи вчинити и грани положити маютъ“. Ten pat, с. 420. Pastaba: „грань“ – tai „граница“ trumpinys, tačiau senojoje slavų kalboje reiškia ženklą, naudojamą sienų nustatyme. Срезневский, И. И. Материалы для словаря древнерусского языка. Москва, 1893, т. 1, c. 585.

[47] СбРИО, т. 71, № 18, с. 478; № 24, c. 656, 689, 694–696, 699–700, 735–736, 739; 1600–1601 m. Sapiegos pasiuntinybė į Maskvą. Ten pat, т. 137, с. 69.

[48] Хорошкевич, А. Л. Россия в системе международных отношений середины XVI века. Москва, 2003, с. 293.

[49] Темушев, В. Н. Сведения о московско–литовском пограничье в посольских книгах времени Ивана ІІІ ..., c. 299.

[50] Kiaupienė, J. Lietuvos istorija ..., p. 155.

[51] Александров, Д. Н., Володихин, Д. М. Борьба за Полоцк между Литвой и Русью в XII–XVI веках. Москва, 1994, c. 118.

[52] Rewizya województwa połockiego z roku 1552. Archiwum Komisyi historycznej. Kraków, 1880, t. 2, s. 1–79.

[53] 1503 m. privilegija Vitebskui. AЗР, т. 1, № 204, с. 353; 1511 m. privilegija Polockui. LM (1499–1514). Užr. Kn. 8, Nr. 613, p. 451–454; 1547 m. privilegija Polockui. АЗР, т. 2, № 70, с. 86–90.

[54] Halecki, O. Geografia polityczna ziem ruskich Polski i Litwy 1340–1569 ..., s. 11–12.

[55] „Писали к намъ наместники н(а)ши и волостели украинных городовъ и волостеи н(а)ших, съ Смоленска, с Полоцка, з Витебска, и тежъ з волостеи поднепрьских, штож от сее сторoны, з Лукъ Великих, помещики наши, и теж от Дорогобужа, также и от Стародуба, и от инших граничных месть ваших, на сих днех, вжо после докончанья н(а)шого, тыи ваши люди наежъдчаючи через рубежъ села жъгут и статки, и животы грабять, и люди в полон ведуть“. LM (1499–1514). Užr. Kn. 8, Nr. 79, p. 124; 1510 m. Žygimanto Senojo laiškas Maskvos didžiajam kunigaikščiui Ivanui Vasiljevičiui dėl skriaudų Polocko, Vitebsko pasienyje. АЗР, т. 2, № 62, c. 79–80; 1525 m. Žygimanto Senojo pasiuntinio kalba dėl pasienio miestų – Polocko, Vitebsko, Oršos, Dubrovnos, Mstilslavlio, Kričiovo, Propoisko, Čičersko, Rečicos – skriaudų. СбРИО, т. 35, № 98, c. 697–698; 1529 m. Žygimanto Senojo pasiuntinybė Maskvos didžiajam kunigaikščiui Ivanui Vasiljevičiui. Ten pat, № 105, c. 785–798.

[56] „<...> на рубежъ своимъ людемъ быти границъ посмотрити по перемирнымъ грамотамъ... <...>“. Žr. 1530 m. diplomatinis susirašinėjimas. Ten pat, № 108, c. 831, 832.

[57] „<...> мы и теперъ тебе брата и свата нашего въ томъ напоминаемъ, ажбы, водлугъ слова своего, какъ еси черезъ свои боаре прирекъ посломъ нашимъ, ижъ еси мелъ посланцовъ своихъ выслати и по перемирнымъ листомъ границы поправити и во всихъ кривдахъ справедливостъ вчинити, по тому бы еси и вчинилъ, ачколвекъ отъ тыхъ замковъ нашихъ, Полотцка и Витебска, поправенье границъ на тотъ часъ ся не стало; однакожъ бы еси ото Мстиславля, и отъ Кричева, отъ Пропойска, и Чичерска, и Стрешина, и Горволя, и Речицы казалъ на границы выехати и ихъ поправити, и въ обидныхъ делехъ во всемъ казалъ людемъ нашимъ справедливостъ вчинити, и впередъ въ люди и земли и воды наши, чого тобе въ перемирныхъ листехъ не выписано, не велелъ ся вступати <...>“. Žr. 1529 m. Žygimanto Senojo pasiuntinybė Maskvos didžiajam kunigaikščiui Ivanui Vasiljevičiui dėl pasienio skriaudų. Ten pat, № 107, c. 815; 1532–1533 m. diplomatinis susirašinėjimas. Ten pat, № 112, c. 859–869; LM (1499–1514). Užr. Kn. 8, Nr. 71, p. 115.

[58] LM (1440–1523). Užr. Kn. 10, Nr. 72, p. 80.

[59] 1526 m. Žygimanto Senojo pasiuntinybė Maskvos didžiajam kunigaikščiui Vasilijui Ivanovičiui dėl taikos sudarymo. СбРИО, т. 35, № 101, c. 722; „ <...> а рубежъ былъ темъ городомъ съ Литовской землею по Березыню“. Žr. 1544 m. Ivano Vasiljevičiaus pasiuntinybės išsiuntimas Žygimantui Senajam. СбРИО, т. 59, № 17, c. 274.

[60] Pavyzdžiui, sudarius 1503 m. paliaubas, Ivano III pasiuntinys informavo Krymo chaną apie išankstinę Maskvos poziciją „rezervuoti sau“ Kijevą ir visas kitas jam priklausančias tėvonines žemes. СбРИО, т. 41, № 92, с. 492–493.

[61] „А что, по Божіей воли, взялъ есми у брата своего Жигимонта Августа короля свою вотчину городъ Полоцкъ: и азъ городомъ Полоцкомъ, съ волостми Полоцкими и съ селы, и съ тамгами и весы и со всеми угодьи, и со всемъ Полоцкимъ уездомъ, что было изстари къ городу Полоцку <...>“. Žr. Ivano Vasiljevičiaus testamentas 1572–1578 m. Духовныя и договорныя грамоты князей великихъ и удельныхъ ..., № 13, c. 59.

[62] LM (1553–1567). Vieš. Reik. Kn. 7, Nr. 83, p. 92.

[63] 1563 m. vasario 15–24 d. Polocko paėmimas. LDK Ponų Tarybos rašto siuntimas į Polocką Maskvos bajorams su pasiūlymu sustabdyti karinius veiksmus ir sudaryti paliaubas. СбРИО, т. 71, № 7, c. 121–131; Natanson-Leski, J. Dzieje granicy wschodniej Rzeczypospolitej ..., s. 81, 163–164.

[64] LM (1553–1567). Vieš. Reik. Kn. 7, Nr. 146, p. 137.

[65] 1563 m. rugsėjo 18 – gruodžio 25 d. Žygimanto Augusto pasiuntinybė carui Ivanui Vasiljevičiui ir atsakymas. СбРИО, т. 71, № 11, c. 173–187; Александров, Д. Н., Володихин, Д. М. Борьба за Полоцк между Литвой и Русью в XII–XVI веках ..., c. 86–110.

[66] Александров, Д. Н., Володихин, Д. М. Борьба за Полоцк между Литвой и Русью в XII–XVI веках ..., c. 119; Янушкевіч, А. М. Вялікае Княства Літоўскае і Інфлянцкая вайна 1558–1570 гг. Мінск, 2007, c. 316–332.

[67] Тетрадь, а в ней писаны рубежи ..., c. 1–48.

[68] „И намъ чертежъ ихъ привезли, и послы, чертежа смотривъ, сказали, что озеро Усвятцкое написано по половинамъ: новой городъ Усвятцкой въ государеву сторону, а старое городище и половина озера въ королеву сторону. И рубежи чли по своему чертежу ио темъ урочищемъ, каковъ списокъ рубежу прежъ того дали“, „<...> государъ нашъ и великій князъ которой рубежъ велелъ Полотцкому повету зъ городомъ зъ Дрысою и зъ городомъ Копцомъ учинити, и те имъ рубежи по чертежу сказываны <...>“. Žr. 1570 m. sausio 10 – rugsėjo 17 d., Žygimanto Augusto pasiuntinybė carui Ivanui Vasiljevičiui dėl paliaubų sudarymo trims metams, dėl pasienio situacijos sprendimų. СбРИО, т. 71, № 24, c. 691.

[69] „<...> до рубежного дуба десетъ верстъ, а отъ дуба и отъ дороги направо боромъ на большой камень на рубежной отъ дуба верста, а отъ камени въ ручей въ Хвощевой отъ камени верста <...>“. Žr. Тетрадь, а в ней писаны рубежи ..., c. 12.

[70] „<...> А Литовскіе послы рубежъ знаменили отъ Витебскіе границы отъ Двины реки межъ Велижа и Сурожа отъ устья реки Кривки <...>“. Žr. Тетрадь, а в ней писаны рубежи ..., c. 33. Pastaba: знамения – ženklas, tūkstančio žingsnių matavimo vienetas; kitaip tariant, ilgio matavimo vienetas, lygus tūkstančiui žingsnių. Срезневский, И. И. Материалы для словаря древнерусского языка ..., c. 988–989. Знаменанїе – ženklo darymas, знаменїе–ženklas, знамя–ženklas; Levićkij, J. Słownik słowiańsko–polski zawierający w sobie mniej teraz zrozumiałe, w księgach cerkiewnych i do nabożeństwa służących znayduiące się słowa, dla użytku duchowieństwa, wyznawców obrządku grecko–katolickiego, miłośników starożytnego ięzyka słowiańskiego. Lwów, 1830, s. 26. Žinant, jog mylia buvo lygi tūkstančiui dvigubų žingsnių, greičiausiai šiame kontekste reikėtų taikyti mylios kaip matavimo vieneto ekvivalentą.

[71] Тетрадь, а в ней писаны рубежи..., c. 24–25.

[72] 1566 m. gegužės 7 – rugsėjo 15 d. Žygimanto Augusto pasiuntinybė carui Ivanui Vasiljevičiui su ponais Jurgiu Chodkevičiumi, Jurgiu Tiškevičiumi ir raštininku Mykolu Haraburda. СбРИО, т. 71, № 16, c. 336–432.

[73] (7072) m. sausio 14 d. Maskvos valdovui rašė iš Polocko apie sienas su Vilniaus pavietu; (7074) m. gegužės mėn. Ozeriščios gyventojas Nazarka Ofenosjevas ir Ozeriščios seniūnas Mozeika nusakė Polocko ir Vitebsko pavietų sieną nuo Dauguvos upės iki tos vietos, kur ribas aprašė kunigaikštis Piotras Šuiskis; Apie Sebežo ribas pasakoja gyventojas Matiušas Terechovas, taip pat Parša Dubeginas ir Onikas Oleksejevičius, prieš tai gyvenęs Polocko paviete; Apie Sebežo ribas pasakoja gyventojai kazokai Petruška Sidorovas ir Ofonka Kornilovas. Žr. Тетрадь, а в ней писаны рубежи ..., c. 4–9.

[74] „<...> а рубежъ Полотцку на полотцкой стороне отъ города вверхъ Двины реки по реку по Оболъ пятнатцатъ верстъ; ав низъ отъ города полотцкой рубежъ Полотцку река Ропница пять верстъ, а противъ города и межъ техъ рекъ устей по Двину реку <...>“. СбРИО, т. 71, № 16, c. 381.

[75] „<...> и такъ доброе дело можетъ ли ся стати, что государя жъ нашего землю делите, что ему государю Богъ далъ <...>“. Ten pat, c. 390.

[76] „<...> а поступилися есмя тогды за Двиною и на сей стороне Двины по миле земли, а ныне ужъ сказали есмя вамъ вверхъ по Двине до Оболи реки на пятнатцать верстъ. Ten pat, c. 390.

[77] „<...> что государъ поступаетца королю Полотцкого повета по Задвинъю. А рубежъ приговорилъ государь зъ бояры Полотцку учинити по Задвинью по Глуботцкой дороге, село Бобыничи, отъ Полотцка тритцатъ верстъ, а вверхъ по Двине реке тритцатъ же верстъ, тому межа учинити. А внизъ по Задвинью отъ Полотцка по реку по Начю дватцать пять верстъ. А на сей стороне Двины реки вверхъ по Двине по старой рубежъ витебской по реку по Дунавецъ, отъ Полотцка семдесятъ верстъ. А на сей же стороне Двины внизъ по Двине реке по речку по Оленку, отъ Полотцка дватцатъ верстъ. А по сю сторону города Полотцка и Двины реки весъ Полотцкой поветъ къ Полотцку“. Ten pat, c. 391.

[78] Wojtkowiak, Z. Lithuania Transwilniensis saec. XIV–XVI: podziały Litwy północnej w późnym średniowieczu. Poznań, 2005, s. 135–136.

[79] СбРИО, т. 71, № 18, c. 447–497; № 24, c. 616–762.

[80] Ten pat, 24, c. 656–658, 662.

[81] „<...> А къ витебскому рубежу къ реке Дуновеси Полотцкого повету земли пишете въ королеву сторону въ длину 48 верстъ, а поперегъ верстъ по 30 и свыше. А Усвятцкого города озеро Усвятцкое все пиште въ брата нашего королеву сторону, а уездъ Усвятцкой и Озерищской пишете мало не весь къ Витебску <...>“. Ten pat, c. 689.

[82] Тетрадь, а в ней писаны рубежи ..., c. 33–48.

[83] СбРИО, т. 71, № 24, с. 696, 699–700, 735, 739.

[84] Тетрадь, а в ней писаны рубежи ..., c. 9.

[85] Čelkis, T. Nuo teritorinio ruožo prie linijos: sienų sampratos pokyčiai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XIV–XVI amžiuje ..., p. 59–72.

 

Gauta 2010 m. kovo 26 d.

Pateikta spaudai 2010 m. gegužės 3 d.

 

Summary

Lithuanian State Territorial Contacts in the East in the 15th–16th Centuries: several episodes of borderline history

 

The state borderline delineation depends on various factors such as territorial structure aspects, region’s specific political situation, which determines the character of the delineation process, its intensity, and generates assumptions about the other state borderline formation stage – demarcation.

 

This article investigates the history of the establishment of the eastern state borders of the Grand Duchy of Lithuania (GDL) in the 15th–16th centuries with the exception of Sebezh, Polotsk and Vitebsk cases in the geography of delineation of state borders. These cases serve as examples which allow to claim that the prevailing non-linear conception of the eastern borderline between the GDL and the Moscow state could be broadened; consequently, new aspects of territorial conception and borderline specifics could be demonstrated.

 

On the basis of the sources, a precondition is made that the cases analyzed in the article permit to recognize some features of linear borderline delineation in the state’s eastern territory in the second half of the 16th century; however, in view of localization and chronology, the acknowledgment of these features testifies to their local character. Indications to the linear borderline conception were found only in the diplomatic correspondence and negotiation documents. Official delineation documents were not prepared.

 

Probable, the eastern terrain of the GDL, which was not state territorial case, suffered long-term transformations. These changes were dependent on the intense military force of the Moscow state. Territorial losses inspired the negotiations, concerning the delineation of borderlines, between two countries and formed conditions for the precise demarcation of the above mentioned borderlines.