„Istorija“. Mokslo darbai. 79 tomas
Arūnas GUMULIAUSKAS. Pribrendo metas Sąjūdžio moksliniams tyrinėjimams
Spausdinti

Laurinavičius, Česlovas, Sirutavičius, Vladas. Lietuvos istorija. Sąjūdis: nuo „persitvarkymo“ iki kovo 11-osios. XII t., I dalis, Vilnius, 2008.

 

Pagaliau peržengtas Rubikonas. Tokia mintis šovė į galvą atvertus Česlovo Laurinavičiaus ir Vlado Sirutavičiaus monografiją[1]. Sulaukėme dienos, kada Sąjūdžio problemas nagrinėti ėmėsi šalies istorikai profesionalai. Laukėme ilgai, nes griebtis darbo trukdė istorikų ceche nesibaigiantys debatai dėl objekto subrendimo mokslinei analizei. Vieni atkakliai tvirtino, kad ta išganingoji diena išauš, kai numirs paskutinis sąjūdininkas. Buvo ir tokių, kurie į šią problemą žiūrėjo atlaidžiau. Kol diskutavome, už mus rašė kiti[2], nors ir turintys lietuviško kraujo (Alfredas Erikas Sennas). Beje, Anatolis Lievenas, mano žiniomis, net neturėjo lietuvių kalbos pagrindų. Tiesa, būta ir lietuvių istorikų darbų[3], bet Sąjūdžio problema juose paliesta tik epizodiškai. Manau, kad dėl analogiškų priežasčių tragiško likimo sulauks antrosios Lietuvos Respublikos partijų istorijos tema. Naujausioje lietuvių istoriografijoje pastaroji užima našlaitėlės vietą. Tuo tarpu galima drąsiai teigti, jog politinių partijų skyrių istorinė raida ateityje taps mūsų valstybės istorijos baltąja dėme. Dėl įvairių priežasčių dalis archyvų yra dingę. Be to, kad ir kaip būtų keista, nereikia atmesti galimybės, jog susirinkimų protokolai bei kiti dokumentai ne visuomet buvo rašomi, specialiai ne viskas išsaugota. Skleisti išsamią informaciją apie savo politinės organizacijos veiklos peripetijas vietose, matyt, nėra suinteresuota ir jos vadovybė. Todėl ateityje galėsime sėkmingai remtis subjektyvumu dvelkiančiais partinių veikėjų atsiminimais. Tą, beje, sėkmingai darome ir šiandien. Kaip istorijos šaltiniais remiamės Valdo Adamkaus[4], Vytauto Astrausko[5], Egidijaus Bičkausko[6], Algirdo Mykolo Brazausko[7], Bronislovo Genzelio[8], Arvydo Juozaičio[9], Gedimino Kirkilo[10], Bronislovo Kuzmicko[11], Vytauto Landsbergio[12], Romualdo Ozolo[13], Kazimiros Danutės Prunskienės[14], Vytauto Radžvilo[15], Liongino Šepečio[16], Adolfo Šleževičiaus[17], Vytauto Šustausko[18], Antano Terlecko[19] publikuotomis kalbomis, dokumentais, atsiminimais, pamąstymais. Beje, monografijos autoriai Virgilijaus Čepaičio darbą[20] taip pat priskiria atsiminimų žanrui[21]. Reikia pripažinti, kad tokio pobūdžio leidiniuose apstu asmeniškumų, subjektyvizmo. Antai V. Landsbergis[22] bei A. M. Brazauskas[23] Sąjūdžio ir LKP konflikto priežastis, taip pat eigą aiškina visiškai priešingai. Tą pastebėjo ir monografijos autoriai[24].

 

Tačiau grįžkime prie nagrinėjamos monografijos. Pirmiausia į akis krenta labai jau pretenzingas knygos pavadinimas. Deja, pastarasis nesutampa su tyrimo objektu. Autoriai pratarmėje konstatuoja, „kad čia skaitytojui pateikiama politinė 1988–1990 m. istorija“[25]. Taigi pavadinimas šiuo atveju yra per siauras. Juk Sąjūdis dar nėra visos Lietuvos politinė istorija net ir Atgimimo laikotarpiu. Darbo objekto platumas iškėlė daugybę uždavinių. Deja, pastarieji realizuoti paviršutiniškai.

 

Galima diskutuoti dėl pasirinktų chronologinių ribų. Jeigu autoriai norėjo analizuoti Sąjūdžio veiklą, tai apibrėžtas laikotarpis yra taip pat per siauras. Reikia pripažinti, jog dėl LPS veiklos pradžios nustatymo diskusijų nekyla. Visi sutinka, kad 1988 m. birželio 3 d. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės įkūrimas pradėjo tautinio atgimimo laikotarpį. Tačiau LPS kaip savaveiksmio nepriklausomo judėjimo visuomenės atsinaujinimui vykdyti, socialinei pažangai spartinti, veiklos pabaiga datuojama įvairiai. Iškilusią problemą galima aiškinti keliais aspektais. Sąjūdis praktiškai galutinai tapo visuomenine organizacija, kai 1993 m. gegužės 1 d. įkurta Tėvynės sąjunga (Lietuvos konservatoriai). Kita vertus, de facto šis procesas prasidėjo 1991 m. vasarą. Tuo metu įvyko Sąjūdžio ideologinis skilimas. Politinis atsiskyrimas prasidėjo 1992 m. vasarą, kada buvę aktyvūs sąjūdininkai įkūrė Lietuvos centro, Nuosaikiųjų, Tautos pažangos judėjimus, savarankiškai dalyvavusius Seimo rinkimuose. Politologai tokią Sąjūdžio evoliuciją vadina dviem reformos bangomis[26]. Pirmoji reforma, anot jų, pasireiškė kaip nuosaikiojo ir dešiniojo sparno atsiskyrimas 1990–1991 m., paskatinęs formuoti aiškesnę ideologinę tapatybę. 1992 m. po nesėkmingų Seimo rinkimų įvyko antroji reforma, kai dešinysis Sąjūdžio sparnas reorganizavosi į Tėvynės sąjungą parlamentinės opozicijos laikotarpiu[27].

 

Atidžiai išnagrinėjus mokslines publikacijas Sąjūdžio tematika galima pastebėti tendenciją, jog tyrinėjimai dažniausiai apsiriboja įvykių analize tik iki Nepriklausomybės atkūrimo. O kaip savaveiksmis nepriklausomas judėjimas visuomenės atnaujinimui vykdyti virto visuomenine organizacija, tebelieka balta istorijos dėmė. Tam yra keletas priežasčių, tarp kurių svarbiausia, mano galva, yra politinė. Istorikai nenori savo mokslinių tyrinėjimų painioti su politinėmis simpatijomis. Tačiau tyrinėti šią tematiką jau tikrai pribrendo laikas. O gal monografijos autoriai tai padarys XII tomo II dalyje.

 

Kita vertus, istorikai savo darbuose dažniausiai apsiribojo Atgimimo laikotarpio įvykių šalies sostinėje analize. Tiesa, pažymint Sąjūdžio dešimtmetį, pagerėjo reikalai ir šioje srityje. Atsirado mokslinių bei kraštotyrinių darbų, kuriuose nagrinėjamas Atgimimo laikotarpis didžiuosiuose miestuose[28], rajonuose[29] ir net mažuose miesteliuose[30]. Manyčiau, kad niekas netrukdė monografijos autoriams dalimi jų pasinaudoti (kita dalis darbų pasirodė jau išleidus nagrinėjamą knygą). 2008 m. birželio 13–14 d. Vilniaus pedagoginiame universitete įvyko mokslinė konferencija „Sąjūdis Lietuvos periferijoje 1988–1993 m.“, kurioje pirmą kartą nagrinėta politinio gyvenimo kaita Atgimimo laikotarpiu šalies periferijoje. Jos metu skaitytų pranešimų pagrindu parengti moksliniai straipsniai išleisti atskiru leidiniu[31]. Jame galima susipažinti su Sąjūdžio veikla Jurbarke, Anykščiuose, Joniškyje, Marijampolėje, Rokiškyje ir kitose vietovėse. Dėl šių priežasčių poskyrį „Sąjūdis „provincijoje“ galima laikyti nevisai pavykusiu. Kita vertus, gal tai tendencingas centro požiūris į periferiją. Būtent pastaroji Sąjūdžio veiklos pradžioje davė politikos pamokų šio judėjimo centrinėms institucijoms. Ypač tai pasakytina apie pirmuosius rinkimus į Lietuvos SSR Aukščiausiąją Tarybą 1989 metais. Tačiau autoriai ignoravo šį faktą. Jie skyriuje „Pirmieji beveik demokratiniai rinkimai“ visą dėmesį sutelkė rinkimų į SSRS Liaudies deputatų suvažiavimą analizei. Tiesa, 1989 m. sausio 15 d., vasario 28 d. įvykiams autoriai skyrė pusę puslapio. Tik toks dėmesys tikrai pirmiesiems beveik demokratiniams rinkimams. Būtent Šiauliuose buvo išmoktos pirmosios politinės kovos Sąjūdžio pamokos. Per šiuos rinkimus pirmą kartą pasirodė rinkiminės skrajutės, plakatai, pradėta organizuoti viešuosius kandidatų debatus, atsirado rinkimų stebėtojai. Beje, rinkimai Šiauliuose buvo susieti su nemalonia Vytauto Petkevičiaus istorija. Šiai problemai monografijoje skirtos dvi eilutės[32]. V. Čepaitis savo knygoje skyrė daugiau dėmesio V. Petkevičiaus rinkimų istorijos peripetijoms[33]. 1988 m. lapkričio 21 d. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) Seimo tarybos posėdyje buvo sustabdyti tarybos nario V. Petkevičiaus įgaliojimai iki kitos Seimo sesijos. Už šį dokumentą balsavo trylika tarybos narių, du – už rašytojo išleidimą atostogų, o aštuoni – už tai, kad sprendimą reikia atidėti[34]. Tokį verdiktą, anot V. Čepaičio, reikėjo priimti, kad V. Petkevičius galėtų toliau teigti veikiąs Sąjūdžio tarybos vardu[35]. Pastarajam buvo atšaukta LPS parama rinkimų metu. Nepaisant to, rašytojas įsijungė į rinkimų batalijas ir patyrė pralaimėjimą prieš Šiaulių sąjūdininkų iškeltą Kęstutį Kriščiūną. Taip buvo puikiai praktiškai pademonstruota pozicija: kas ne su mumis, tas prieš mus.

 

Bolševizmo tendencijos Sąjūdyje pasimatė jau pirmame jo organizuotame mitinge 1988 m. birželio 24 d. Katedros aikštėje, kada oficialiose kalbose žmonės pradėti skirstyti į gerus ir negerus. Kuo toliau, tuo labiau jos stiprėjo. Ilgainiui į gerus ir negerus, savus bei nesavus pradėti skirstyti ir Sąjūdžio žmonės. Su kitaminčiais buvo žiauriai politiškai susidorojama. Vadinasi ir LPS kūrėjai tebeturėjo sovietinį mentalitetą, persmelktą bolševizmo dvasia.

 

Periferijoje atsirado dar vienas unikalus Lietuvos politinės istorijos įvykis. 1989 m. birželio 26 d. Sąjūdžio Seimo narys Mindaugas Stakvilevičius LKP Šiaulių miesto komiteto VI plenume buvo išrinktas pirmuoju sekretoriumi[36]. Tą pačią dieną antruoju partijos sekretoriumi tapo taip pat sąjūdininkas Donatas Morkūnas. Beje, šis perversmas vyko su Sąjūdžio vadovybės žinia. Tai buvo pirmas atvejis Lietuvoje, kai sąjūdininkai pradėjo vadovauti ir regioninei partinei organizacijai. Tačiau reikia paprieštarauti egzistuojančiai nuomonei, kad perversmas Šiaulių partinėje organizacijoje buvo tik sąjūdininkų-komunistų bei Sąjūdžio miesto tarybos nuopelnas. Mindaugo Stakvilevičiaus išrinkimui pirmuoju sekretoriumi, anot jo atsiminimų, didžiausią įtaką padarė Vladimiro Beriozovo ir Algirdo Mykolo Brazausko konsultacijos su SSKP viršūnėmis Maskvoje liaudies deputatų suvažiavimo metu[37]. Mindaugas Stakvilevičius tapo ir LKP CK biuro nariu. Jo atsiminimuose galima aptikti naujų faktų apie LKP XX suvažiavimo organizavimą bei savarankiškos LKP įkūrimą. Ši medžiaga gerokai skiriasi nuo Bronislovo Genzelio nuomonės apie intelektualų įtaką partijos transformacijai ar Algirdo Mykolo Brazausko herojiškų atsiminimų. Beveik analogišką poziciją pateikia ir monografijos autoriai. Partija, anot M. Stakvilevičiaus, siekdama išvengti visiškos katastrofos per artėjančius rinkimus bei norėdama išlaikyti nors minimalias pozicijas valdžioje, turėjo žengti tokį žingsnį. Maskvai buvo naudinga nors ateityje jau kitoje valstybėje turėti savo organizaciją.

 

Naujausioje lietuvių istoriografijoje dažnai painiojami terminai „tarybinis“, „tarybų“, „sovietinis“, „sovietų“. Gerai, kad autoriai jau knygos pradžioje bando paaiškinti, kokiais atvejais juos derėtų vartoti. Tačiau patys savo nustatytų taisyklių nesilaiko. Monografijoje yra keletas vietų, kur vietoje termino „sovietų“ vartojamas „tarybų“[38]. Knygoje bandoma aiškintis nacionalinio veiksnio svarbą tautinio atgimimo sąjūdžiams. Autoriai rašo, jog „perestroikos (liet. pertvarkos) metais nacionaliniai judėjimai Sovietų Sąjungoje labai sustiprėjo, tačiau jie dažnai, išskyrus tris Pabaltijo šalis, įgaudavo nekonstruktyvų pobūdį[39]. Man atrodo, reikėjo pabrėžti, kad tą nekonstruktyvumą sąlygojo valstybinių tradicijų nebuvimas. XX a. tik Lietuva, Latvija, Estija turėjo savo valstybes ilgiau nei dvidešimt metų. Kitų sovietinių respublikų (Azerbaidžano, Armėnijos, Baltarusijos, Gruzijos, Ukrainos) patirtis šioje srityje buvo tik epizodinė. Vertėjo paaiškinti ir teiginį, kad „Pabaltijo žmonės savo poreikius matavo ne tiek pagal rytinių, kiek pagal vakarinių kaimynų standartus“[40]. Tai – visiškai normalus požiūris, nes mes turėjome ilgos istorinės patirties europinėje civilizacijoje.

 

Teisingumo dėlei reikėtų pripažinti, jog autoriams žymiai geriau pavyko ankstesni moksliniai tyrinėjimai. Kita vertus, šia monografija tikrai turės remtis mokslininkai, užklydę į Sąjūdžio temos nagrinėjimo lankas. Belieka autorius pasveikinti su didelio darbo pabaigos pradžia.

 

Nuorodos

 

 



[1] Laurinavičius, Č., Sirutavičius, V. Lietuvos istorija. Sąjūdis: nuo „persitvarkymo“ iki kovo 11-osios. T. XII. I dalis. Vilnius, 2008.

[2] Senn, A. E. Bundanti Lietuva. Vilnius, 1992; Lieven, A. Pabaltijo revoliucija. Estija, Latvija, Lietuva – kelyje į nepriklausomybę. Vilnius, 1995.

[3] Penkeri Lietuvos valstybingumo atkūrimo metai. Konferencijos medžiaga. Sud. V. Kašauskienė. Vilnius, 1998;

Lietuvos Sąjūdis ir valstybės idealų įgyvendinimas. Konferencijos medžiaga. Sud. D. Blažytė, V. Kašauskienė. Vilnius, 1998; Liekis, A. Lietuvių tauta. 3 knyga. Vilnius, 1998; Lietuvos suvereniteto atkūrimas 1988–1991 metais. Kolektyvinė monografija. Vilnius, 2000, p. 11; Lietuva, 1940–1990: okupuotos Lietuvos istorija. Vilnius, 2005; Bauža, Č., Setkauskis, P. Lietuvos valstybingumas XX amžiuje. Atkūrimas ir tęstinumas. Vilnius, 2002; Tamošiūnas, J. Lietuviškų periodinių leidinių bibliografija 1983–1993. Kaunas, 1994; Šimkūnas, A. Kalbėsime, kol gyvi: Lietuvos radijas ir televizija atgimimo metais. Vilnius, 2001; Lietuvos Sąjūdis. Siekiant nepriklausomybės. Lietuvos Sąjūdžio spauda 1988–1991 m. T. 1, d. 2. Sud. R. Batūra. Vilnius, 2005; Nakas, A. Vardan Lietuvos. Pasipriešinimas okupacijoms aukštosiose mokyklose 1940–1991 m. Vilnius, 2008; Streikus, A. Sovietų valdžios antibažnytinė politika Lietuvoje (1944–1990). Vilnius, 2002; Batūra, R. Baltijos kelias – kelias į Laisvę 1989 08 23. Vilnius, 1999; Batūra, R. Į laisvę Baltijos keliu 1989–2009. Vilnius, 2009; Baltijos šalių kelias į Nepriklausomybę, 1987–1989 metai: įvykių kronika. Sud. V. Skuodis. Vilnius, 1997; Baltijos kraštų kelias į Nepriklausomybę, 1990–1991 metai: įvykių kronika. Sud. V. Skuodis, Vilnius, 1997; Kšanavičius, A. Lietuvos Atgimimo dienoraštis. Kaunas, 1998; Lietuvos sąjūdis ir valstybės atkūrimas, Panorama. Sud. R. Batūra. Vilnius, 1998; Nepriklausomybės ir demokratijos žingsniai: 1989–1999 metų kronika. Sud. P. Lapeikis, P. Masilionis, V. Paulauskas. Vilnius, 1999.

[4] Adamkus, V. Likimo vardas – Lietuva: prisiminimai. Kaunas, 1997; Adamkus, V. Trys metiniai pranešimai 1999–2001. Vilnius, 2001; Adamkus, V. Penkeri darbo metai. Kalbos, interviu, laiškai. Vilnius, 2002; Lietuva prie Adamkaus. Dedikacijos Prezidentui. Sud. V. Ališauskas. Vilnius, 2002.

[5] Astrauskas, V. Įrėminti laike. Prisiminimai ir pamąstymai. Vilnius, 2006.

[6] Bičkauskas, E. Pasirinkimas. Politiko autobiografija. Vilnius, 2000.

[7] Brazauskas, A. Lietuviškos skyrybos. Vilnius, 1992; Brazauskas, A. Penkeri Prezidento metai: įvykiai, prisiminimai, mintys. Vilnius, 2000; Brazauskas, A. Apsisprendimas: [publicistika]. Vilnius, 2004.

[8] Genzelis, B. Sąjūdis. Priešistorė ir istorija. Vilnius, 1999; Genzelis, B. Socialinės ir politinės minties raida Lietuvoje: būti ar nebūti Lietuvai? Vilnius, 2005; Genzelis, B. Imperijai griūnant: žmonės, įvykiai, procesai. Vilnius, 2006; Genzelis, B. Užverstas puslapis [studija apie istorinius įvykius, procesus, kurie buvo svarbūs Lietuvai atgaunant Nepriklausomybę]. Vilnius, 2009.

[9] Juozaitis, A. Valdžia ir laisvė. Vilnius, 1990; Juozaitis, A. Ištvermės metai ir A. Brazauskas: 1990–1997 metų politinė patirtis. Vilnius, 2001.

[10] Kirkilas, G. Politinės pastabos laikui. Straipsniai, apmąstymai, interviu, įspūdžiai. Vilnius, 1995.

[11] Kuzmickas, B. Išsivadavimas: užsienio politikos epizodai, 1988–1991. Vilnius, 2006.

[12] Landsbergis, V. Atgavę viltį: Pertvarkos tekstų knygelė. Vilnius, 1990; Landsbergis, V. Laisvės byla. 1990–1991: Kalbos, pranešimai, užrašai, laiškai, pokalbiai, interviu, įvairūs dokumentai. Vilnius, 1992; Landsbergis, V. Kryžkelė: publicistikos rinkinys. Vilnius, 1996; Landsbergis, V. Lūžis prie Baltijos: Politinė autobiografija. Vilnius, 1997; Landsbergis, V. Sunki laisvė: 1991 m. ruduo – 1992 m. ruduo. Kn. 1: Statom valstybę. Vilnius, 2000; Landsbergis, V. Sunki laisvė: 1991 m. ruduo – 1992 m. ruduo. Kn. 2: Sąjūdis opozicijoj. Parlamentinės demokratijos mokykla. Vilnius, 2000; Landsbergis, V. Sunki laisvė: 1991 m. ruduo – 1992 m. ruduo. Kn. 3: Išvesti Rusijos kariuomenę. Atvirame pasaulyje. Lyg ir godos. Vilnius, 2000; Landsbergis, V. Būta ir pasakyta: mintys. Vilnius, 2002; Landsbergis, V. Nauji dokumentai apie Sausio 13-ąją. Vilnius, 2003; Landsbergis, V. Atpirkimas. Sausio 13-oji dokumentuose. Vilnius, 2004; Landsbergis, V. Ilgosios dramos tyrimas. Apie Juro Abromavičiaus žūties netyrimo komisijos veiklą ir kas iškilo. Vilnius, 2008.

[13] Ozolas, R. Žvaigždės blėsta auštant: Sugyvenimai, arba 1987–1990 metų dienoraščių puslapiai. Vilnius, 2007; Ozolas, R. Supratimai. Parinktos 1956–2006 metų metafizinio dienoraščio mintys. Vilnius, 2007.

[14] Prunskienė, K. Gintarinės ledi išpažintis. Vilnius, 1991; Prunskienė, K. Iššūkis drakonui. Kaunas, 1992; Prunskienė, K. Išsivadavimo kaina. Vilnius, 1993.

[15] Radžvilas, V. Sunki laisvė: eseistika. Vilnius, 2005.

[16] Šepetys, L. Neprarastoji karta: siluetai ir spalvos: atsiminimai. Vilnius, 2005.

[17] Šleževičius, A. Tarp Scilės ir Charibdės. Vilnius, 1998; Šleževičius, A. Metai, kai nebuvo didvyrių. Lietuvos įvykiai tuometinio Ministro Pirmininko akimis. Vilnius, 2008.

[18] Šustauskas, V. Laisvė ir kraujas. Kaunas, 2006.

[19] Terleckas, A. Trys politiniai laiškai. Vilnius, 1992; Terleckas, A. Dvidešimt penktieji Lietuvos okupacijos metai: rezistento dienoraštis. Kaunas, 2006; Terleckas, A. Lietuvos laisvės lyga: nuo „Laisvės šauklio“ iki Nepriklausomybės. Antra knyga. Vilnius, 2006.

[20] Čepaitis, V. J. Su sąjūdžiu už Lietuvą. Nuo 1988 06 03 iki 1990 03 11. Vilnius, 2006.

[21] Laurinavičius, Č., Sirutavičius, V. Lietuvos istorija. Sąjūdis: nuo „persitvarkymo“ iki ..., p. 85.

[22] Landsbergis, V. Lūžis prie Baltijos: Politinė autobiografija. Vilnius, 1997, p. 124–126.

[23] Brazauskas, A. Apsisprendimas: [publicistika]. Vilnius, 2004, p. 112–118.

[24] Laurinavičius, Č., Sirutavičius, V. Lietuvos istorija. Sąjūdis: nuo „persitvarkymo“ iki ..., p. 195.

[25] Ten pat, p. 13.

[26] Lietuvos politinė sistema: sąranga ir raida. Sud. A. Krupavičius, A. Luošaitis. Kaunas, 2004, p. 308.

[27] Ten pat, p. 308–309.

[28] Išsivadavimas. Sąjūdis Šiaulių krašte 1988–1990 metais. Sud. I. Vasinauskaitė. Vilnius, 1998; Kaukas, K. Sąjūdis Klaipėdoje. Dokumentinė knyga. Sud. K. Kaukas. Klaipėda, 1998; Valiušaitis, V. Žygio draugams. Kaunas, 1996; Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Kauno tarybos dokumentai. Sud. K. Antanaitis, A. Kšanavičius. Kauno istorijos metraštis, 2000, t. 2; Lietuvos Sąjūdis Kaune. Sud. A. Dumčius, A. Kšanavičius. Lietuvių tauta ir pasaulis, 2004, t. 6; Juškinė, E. Sąjūdžio gimimas ir veikla iki 1990-ųjų kovo. Panevėžys nuo XVI a. iki 1990 m. Panevėžys, 2003; Žepkaitė, R. Alytus Lietuvos išsilaisvinimo kelyje (1988–1990). Alytaus istorinė raida nuo miesto užuomazgos iki nepriklausomybės atgavimo XX amžiaus pabaigoje. Vilnius, 2004; Kaukas, K. Džiaugsmo ir nerimo metai. Klaipėda, 2008.

[29] Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis Mažeikiuose 1988–1998 m. Sud. A. Poškus. Šiauliai, 1998; Šopis, V. Sąjūdis Šilutėje 1988–1998. Klaipėda, 1999; Ilgūnas, G. Sąjūdis Jonavoje 1988–1990. Kaunas, 2004; Kavoliūnas, A. Molėtų Sąjūdis: 1988 10 02 Sąjūdžio mitingas Molėtuose. Vilnius, 2008; Sąjūdis Šiaulių rajone. Sud. E. Verseckaitė. Šiauliai, 2008; Striukas, V. Švenčionių rajono Sąjūdžio ir Atgimimo kronika. Švenčionėliai, 1998; Valentukevičius, V. Sąjūdžio žingsniai Druskininkuose. Druskininkai, 1998; Alekna, V. Sąjūdis Širvintose. Širvintos. Lietuvos valsčiai. Vilnius, 2000; Rokiškis ir 20 Sąjūdžio metų: konferencijos pranešimai. Sud. O. Mackevičienė. Utena, 2008; Mitingas prie Minijos: Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Klaipėdos rajono dalyvių prisiminimai. Sud. J. Petrauskas. Klaipėda, 2008.

[30] Kliukienė, R., Liutvinavičius, S. Atgimimo kelyje. Veliuona. Lietuvos valsčiai. Vilnius, 2001; Karpavičienė, R. Atgimimas Raguvoje. Raguva. Lietuvos valsčiai. Vilnius, 2001; Gumuliauskas, A. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis Gruzdžiuose. Gruzdžiai. Lietuvos valsčiai. Vilnius, 2009.

[31] Sąjūdis Lietuvos periferijoje (1988–1993 m.). Sud. M. Tamošaitis, L. Truska. Vilnius, 2009.

[32] Laurinavičius, Č., Sirutavičius, V. Lietuvos istorija. Sąjūdis: nuo „persitvarkymo“ iki ..., p. 218.

[33] Čepaitis, V. J. Su sąjūdžiu už Lietuvą. Nuo 1988 06 03 iki 1990 03 11 ..., p. 176, 178, 194.

[34] Ten pat, p. 176.

[35] Ten pat.

[36] Partijos miesto komiteto plenumų protokolai. Lietuvos Ypatingasis Archyvas (toliau LYA), f. 3113, ap. 71, b. 4, l. 48–49.

[37] Interviu su Mindaugu Stakvilevičiumi, 2009 m. birželio 10 d.

[38] Laurinavičius, Č., Sirutavičius, V. Lietuvos istorija. Sąjūdis: nuo „persitvarkymo“ iki ..., p. 123, 128, 355.

[39] Ten pat, p. 22.

[40] Ten pat, p. 32.