„Istorija“. Mokslo darbai. 79 tomas
Ramunė ŠMIGELSKYTĖ-STUKIENĖ. Naujas radviliados puslapis: Dubingiai
Spausdinti

Karvelis, Deimantas, Ragauskienė, Raimonda. Iš Radvilų giminės istorijos: Dubingių kunigaikštystė 1547–1808 m.Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2009, 448 p.

 

Vienos iškiliausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminių – Radvilų – politinė, kultūrinė, religinė veikla XVI–XVIII a. yra sulaukusi nemažo Lietuvos ir užsienio mokslininkų susidomėjimo bei vertingų mokslinių studijų. Tačiau Radvilų giminės politinės galios pamato – jų tėvonijos, valdomų dvarų ir valdų istorija, Radvilų latifundijos formavimo ir jos plėtimo priemonės bei metodai, dvarų administravimo būdai, ūkio valdymo pertvarkymai, materialinė kultūra ir kasdienis gyvenimas dvaruose nebuvo plačiau tyrinėti. Iki šiol Radvilų latifundijų raidą XV–XVI amžiuje analizavusi Miroslava Malčevska (M. Malczewska) dėmesį telkė tik į ankstyvąją Dubingių komplekso plėtrą[1], o Marekas Milunskis (M. Miłuński) orientavosi į siauro chronologinio laikotarpio (Boguslavo Radvilos valdymo 1636–1669 m.) dvarų administravimo raidą[2]. Todėl 2009 m. Vilniaus pedagoginio universiteto leidyklos išleista Deimanto Karvelio ir Raimondos Ragauskienės knyga, skirta trijų šimtų metų laikotarpio Radvilų valdos – Dubingių kunigaikštystės – istorijai yra ypač reikšmingas įvykis šiuolaikinėje istoriografijoje, palaipsniui sugrįžtančioje prie gerokai apleistų socioekonominių temų. Lietuvių istoriografijos atsigręžimą į Abiejų Tautų Respublikos socialinę ekonominę raidą XVI–XVIII amžiuje ženklina 2009 m. pabaigoje Vilniaus universitete sėkmingai apginta Dariaus Žiemelio daktaro disertacija „Abiejų Tautų Respublikos socialinė ekonominė raida XVI–XVIII amžiuje: feodalizmas ar periferinis kapitalizmas? Istoriografinė analizė“[3] bei Jolantos Skurdauskienės atliekami žemėvaldos Žemaitijoje tyrimai[4]. Naujausios istoriografijos kontekste Dubingių valdos ekonominio pajėgumo, kunigaikštystės sudėtinių dalių analizė suteikia naujų žinių XVI–XVIII a. Lietuvos ūkio istorijai.

 

Kita vertas, reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad aptariama D. Karvelio ir R. Ragauskienės knyga nėra tik valdos ūkinio pajėgumo tyrimas. 1547–1808 metų laikotarpį aprėpianti Dubingių kunigaikštystės istorija – tai regioninė naujųjų laikų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija, analizuojama svarbiausių lokalinės visuomenės institucijų – dvaro ir bažnyčios – požiūriu.

 

Monografiją sudaro IX skyriai, juose apžvelgiama Dubingių istorija nuo pirmųjų Dubingių žemės paminėjimų iki XVI a. pradžios, Dubingių valsčiaus (pavieto) funkcionavimas; ankstyvasis „Radviliškasis“ Dubingių raidos etapas iki XVI a. vidurio; Dubingių tapimas kunigaikštyste; Dubingių dvaras ir valda XVI–XVIII a.; religinė padėtis Dubingiuose XV–XVIII a. bei Biržų ir Dubingių šakos Radvilų giminės atstovų palaidojimo vietų problema.

 

Biržų ir Dubingių Radvilų giminės pompa funebris XVI a. antroje pusėje – XVII a. pirmojoje pusėje yra lyg ir trečioji teminė šios knygos dalis, vaizdžiai praplečianti minėtas dvaro ir bažnyčios temas.

 

Analizuodami Dubingių tapimo kunigaikštyste procesą, monografijos Autoriai didžiausią dėmesį skyrė Radvilų tėvoninių valdų plėtros – latifundijos kūrimo – klausimams bei siekė nustatyti, kokią įtaką Dubingiams turėjo kunigaikštystės statuso gavimas, kaip jis pakeitė valdos savininkų požiūrį į pačios valdos padėtį. Su šiais klausimais glaudžiai susijęs ir siekis parodyti valdos savininkų Radvilų indėlį į valdos plėtotę. Knygoje atskleidžiamos kunigaikščių titulo gavimo peripetijos (p. 51–68), gilinamasi į klausimą, kodėl būtent Dubingiai buvo pasirinkti vienu iš titulo sandų, ir šiuo aspektu praplečiama šiuolaikinėje istoriografijoje gvildenama Radvilų ryšių su Habsburgais problematika[5]. Apmaudu tik tai, kad šį knygos skyrių iliustruojanti 1547 m. gruodžio 14 d. datuota vokiečių, vengrų ir čekų karaliaus Ferdinando I privilegija Mikalojui Radvilai Juodajam, patvirtinanti jam ir jo palikuonims paveldimą kunigaikščio titulą[6], pateikta kaip 1549 m. sausio 24 d. Žygimanto Augusto privilegija, patvirtinanti Radviloms Biržų ir Dubingių kunigaikščių titulą (p. 60).

 

Reikia pažymėti, kad įvade išsikelti uždaviniai nustatyti valdos statusą nuosekliai realizuojami knygos turinyje: kiekvienas skyrius baigiamas apibendrinimu, nusakančiu Dubingių būklę konkrečiu istoriniu laikotarpiu. 1541–1584 m. laikotarpis pateikiamas modeliu „valda–kunigaikštystė–valda“ (p. 81), XVI a. pabaigos – XVII a. pradžios Dubingių raida įvertinta kaip „kunigaikštystė, kurioje nebuvo nė vieno miesto“, o jos statusas „nederėjo su realia valdos būkle“ (p. 91). Tuo tarpu 1613–1640 m. Dubingiai apibūdinti kaip „valda, artėjanti prie realios kunigaikštystė padėties, tačiau jos iki galo nepasiekusi“ (p. 114). Dviejų sąvokų „valda“ ir „kunigaikštystė“ supriešinimas kelia klausimą apie kiekybinius ir kokybinius parametrus, kurie turėjo būti privalomi Dubingiams, kad jie atitiktų „tikrosios kunigaikštystės“ statusą. Jei knygos Autoriai būtų įvedę paaiškinimą, ką dar, greta privilegijomis apibrėžto teisinio valdos statuso, turėjo turėti Dubingiai, kad būtų laikomi „tikra“ kunigaikštyste, toks „valdos“ ir „kunigaikštystės“ priešpriešinimas būtų aiškesnis. Juk remiantis klasikine terminija, viena iš teritorinės feodalinės kunigaikštystės apibrėžčių – tai feodalo, turinčio kunigaikščio titulą, valda (senjorija)[7].

 

Šaltinių stygius neleido Autoriams plačiau išanalizuoti ankstyvojo Dubingių valdos raidos etapo, todėl iki galo liko nepatvirtintos kai kurios prielaidos, pavyzdžiui, dėl medinės Dubingių pilies ir mūrinio Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaro (rūmų) Dubingiuose datavimo. Tačiau kaip atsvara ankstyvojo laikotarpio valdos istorijos glaustumui pateikiami išsamūs ir gausiai nauja archyvine medžiaga dokumentuoti XVII–XVIII amžiaus Dubingių kunigaikštystės administravimo tyrimai. Išlikusi šio laikotarpio šaltinių medžiaga ir tai, kad Autoriai yra puikiai susipažinę su Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos archyvų fondais, sudarė pagrindą naujai pažvelgti ir įvertinti ūkinius valdos aspektus. Skaitytojas knygoje ras ne tik detalią, šaltiniais pagrįstą informaciją apie Dubingių kunigaikštystės struktūrą, gyventojų skaičių, dvaro ir palivarkų būklę, pastatus ir jų įrengimą, bet ir naujų žinių iš kasdienybės istorijos: vaizdžiai aprašytus Dubingių dvaro apiplėšimus, kunigaikštystės administratorių sukčiavimus, tam tikrais laikotarpiais pavertusius valdą administratoriaus asmeninio turtėjimo ir piktnaudžiavimo užimama padėtimi vieta, taip pat žinių apie tai, kokią ir kokiame ežere sugautą žuvį valgė į Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo sesiją susirinkę deputatai 1664 ar 1667 metais.

 

Monografijoje nesiekta išsamiai chronologine seka išanalizuoti visų galimų aspektų, bet motyvuotai dėmesys sutelkiamas į Dubingių kunigaikštystės religinę padėtį XV–XVIII amžiuje. Vietovės tikybinės patirties istorijoje išskiriami trys raidos laikotarpiai: 1) ankstyvasis katalikiškas Dubingių raidos laikotarpis (XV a. pradžia – XVI a. 7-asis dešimtmetis, p. 201–209); 2) Radvilų įsteigtos evangelikų reformatų bažnyčios Dubingių kunigaikštystėje istorija (XVI a. antroji pusė – XVIII a. pradžia, p. 210–250) ir 3) Katalikų bažnyčios istorija: nuo kovos su protestantais iki bažnyčios atkūrimo (XVII a. – XVIII a., p. 250–260).

 

Svarbu pažymėti, kad Dubingių kunigaikštystės istorijoje pateikiami nauji šaltiniai leidžia gerokai paankstinti Dubingių gyventojų švietimo istorijos pradžią, iki šiol datuotą XVIII a. Knygos Autoriai daro prielaidą, kad parapinė mokykla Dubingiuose veikė prie reformatų bažnyčios ir, tikėtina, atsirado kartu su mūrine bažnyčia 1621 m. Remiantis šaltinių medžiaga tvirtinama, kad pirmas mokyklos paminėjimas siekia 1625 m., nes būtent tais metais į Dubingius tarnauti buvo paskirtas katechetas Vitunskis, o katechetas greta bakalauro evangelikų bendruomenėje būdavo asmuo, parapijiečių vaikus, jaunuolius ir pačius parapijiečius, norinčius priimti sakramentus, mokantis pagrindinių tikėjimo tiesų, giesmių. Tai jis darydavo tiek bažnyčioje, tiek mokykloje (p. 217). Analizuodami šaltinių duomenis apie katechetų, o ne bakalaurų figūravimą Dubingiuose 1625–1678 m. ir lygindami juos su Biržų, Slucko ar Kėdainių mokyklų istorija, Autoriai motyvuotai pažymi, kad „Dubingių reformatų mokykla buvo pakankamai nedidelė, tarnavo tik vietos bendruomenės poreikiams ir neturėjo galimybių išaugti iki gimnazijos lygio“ (p. 218).

 

Dubingių bažnyčios istorija, pateikta per bažnyčios santykius su dvaru, atskleidžia, kad Liudvikai Karolinai Radvilaitei perėjus į katalikų tikėjimą, valdos seniūnais tapdavo katalikai, tad Evangelikų reformatų bažnyčia ilgainiui ėmė netekti dvaro palaikymo (p. 238–239). Evangelikų reformatų bažnyčios Dubingiuose „mirtis“ motyvuotai siejama su XVIII a. pirmaisiais dešimtmečiais, kada reformatų bendruomenė Dubingiuose ne tik tapo mažuma, bet ir palaipsniui visiškai sunyko. Reformatoriškasis Dubingių periodas realiai baigiamas 1735 m., nors bažnyčios pastato merdėjimas ir galutinio jos sugriuvimo istorija vedama iki XVIII a. 8 dešimtmečio. Pažymėtina, kad Evangelikų reformatų bažnyčios „mirtis“ konstatuojama remiantis plačiu faktų kompleksu: akivaizdžiai apgailėtina bažnyčios pastato būkle, fundacijų vykdymo sunkumais, dažna kunigų kaita ir jų stygiumi (p. 246–249).

 

Monografijoje, kaip ir kituose didesnės apimties darbuose, pasitaiko redakcinio pobūdžio netikslumų bei tam tikrų klausimų kelia terminijos vartojimas. Norėtųsi atkreipti dėmesį į nuoseklų termino „unija“ keitimą žodžiu „sąjunga“, kada kalbama apie Lietuvos ir Lenkijos santykius. Manytina, kad keičiant istoriografijoje jau tradicija tapusį 1569 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės unijos terminą „Liublino sąjungos aktu“ (p. 51), „Liublino sąjunga“ (p. 67), būtų tikslinga bent nuorodose pateikti komentarą.

 

Be to, pažymėtina, kad nauja terminija įvedama ten, kur lietuvių istoriografijoje turima jau tradicija tapusi vartosena, o tais atvejais, kada būtų tikslinga plėsti lietuvišką terminiją, einama tradiciniu keliu. Tai pasakytina apie terminų „pergamentas“, „raštai“ ir „dokumentai“ vartojimo nenuoseklumą. Pavyzdžiui, monografijoje rašoma, kad „1519 m. birželio 16 d. Goniondze didiko išduotame pergamente jis [t. y. Mikalojus Radvila] pats save vadina ne kunigaikščiu, bet Goniondzo tėvoniu“ (p. 57). Kitoje vietoje kalbama apie „A. Goštauto raštuose išsakytas mintis“ (p. 58), 1708 m. „Dubingių nuomos raštą“ (p. 174), 1768 m. „Dubingių įkeitimo raštą“ (p. 190) ir t. t. Reikia pažymėti, kad dokumentai turėtų būti grupuojami ir įvardijami ne pagal fizinį (medžiaginį) jų pavidalą, bet dokumento turinį. Todėl šiuo atveju nėra tikslinga nurodyti ant ko – popieriaus ar pergamento – buvo surašytas 1519 m. Mikalojaus Radvilos išduotas dokumentas, bet būtų pravartu įvardyti, kas tai per dokumentas: privilegija, dovanojimo sutartis ar kita. Kalbant apie nuomos ar įkeitimo dokumentus, būtų tikslingiau įvesti „nuomos sutarties“ ar „įkeitimo sutarties“ terminus.

 

Iš smulkesnių redakcinio pobūdžio netikslumų paminėtini nepilni duomenys apie istoriografijoje žinomus Dubingių valdų pareigūnus bei bereikalingi vardų, valstybių ir institucijų pavadinimų trumpinimai. Pavyzdžiui, nenurodytas revizoriaus Bernevičiaus vardas (p. 129), nors istoriografijoje yra žinoma, kad tai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės majoras Jurgis Jonas Bernevičius, 1663–1669 m. ėjęs Dubingių revizoriaus pareigas[8]. Kalbant apie gausiai knygoje minimus tą patį vardą turinčius Radvilų giminės atstovus, būtų buvę tikslingiau atsisakyti kalbos redaktorių priimtos praktikos rašyti tik pirmąją vardo raidę. Dėl bereikalingų trumpinimų knygos skaitytojas yra priverstas nuolat grįžti prie genealoginės Biržų ir Dubingių šakos Radvilų giminės lentelės, beje, Autorių apdairiai įdėtos į knygą (p. 38), arba naudotis rodykle. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rašymas trumpiniu LDK disonuoja su greta pateikiamu pilnu Šventosios Romos imperijos pavadinimu, kaip ir „Ldk“ trumpinys greta pilnais žodžiais parašyto „Lenkijos karaliaus“ titulo. Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo pavadinimo keitimas trumpiniu „LVT“ (p. 137 ir kt.) ne tiek palengvina teksto įsisavinimą, kiek sukelia skaitytojui papildomų klausimų.

 

Redakcinio pobūdžio netikslumai nenuvertina knygos indėlio kuriant Dubingių kunigaikštystės vaizdą bendrame trijų šimtų metų laikotarpio Lietuvos sociokultūriniame kontekste. Šį vaizdą praturtina kruopščiai parinktos iliustracijos: archeologiniai radiniai iš Dubingių evangelikų reformatų bažnyčios, Radvilų Dubingių rūmų, analizuojamam laikotarpiui būdingi paminklai, saugomi įvairiuose Lietuvos muziejuose (pavyzdžiui, Jono Radvilos įkapiniai drabužiai iš Kėdainių krašto muziejaus fondų), gausios dokumentų faksimilės bei vertingi priedai – šaltinių publikacijos.

 

Knygos „Priedų“ dalyje publikuojami kasdienybės istorijai naujų duomenų teikiantys dokumentai: 1) 1623 m. liepos 29 d. Jonušo Radvilos daiktų, buvusių Stanislovo Ciesielskio žinioje ir perduotų į Dubingių dvaro iždinę, inventorius (p. 342–353); 2) 1623 m. rugpjūčio 2 d. Jonušo Radvilos daiktų, likusių Dubingių dvaro iždinėje, inventorius (p. 354–356); 3) Reformatų bažnyčios aprašymas 1634 m. Dubingių kunigaikštystės inventoriuje (p. 356–357); 4) Reformatų bažnyčios aprašymas 1666 m. gegužės 12 d. Dubingių kunigaikštystės inventoriuje (p. 357–358); 5) 1684 m. sausio 30 d. Dubingių reformatų bažnyčios ir klebonijos inventorius, sudarytas Dubingių kunigo Kristupo Glinskio (p. 358–360); 6) 1686 m. Dubingių kunigaikštystės žemionių ir miestiečių, mokančių činšą, inventorius, sudarytas revizoriaus Simono Zabielos (p. 360–374) ir 7) 1688 m. rugpjūčio 1 d. Dubingių reformatų bažnyčios liturginių reikmenų inventorius, sudarytas Dubingių kunigo Kristupo Glinskio (p. 374–375).

 

Apibendrinant reikia pažymėti, kad Deimanto Karvelio ir Raimondos Ragauskienės atliktas darbas yra novatoriškas ne tik pasirinkto objekto prasme. Knyga aktuali ir savalaikė, nes užpildo itin gilią istorinio pažinimo spragą, susijusią su žinių apie Radvilų tėvonines valdas stygiumi, kurį išryškino didelio visuomenės susidomėjimo sulaukęs iškilmingas Radvilų giminės atstovų perlaidojimas Dubingiuose. Dubingių kunigaikštystės istorijos pristatymas visuomenei yra svarbus ir reikalingas tiek moksliniu, tiek ir švietėjišku požiūriu. Kartu būtina atkreipti dėmesį į dar vieną šios knygos ypatybę – dedikaciją, rodančią brandą ir akademinę kultūrą Lietuvos istorijos moksle. Knygą Autoriai skyrė savo Mokytojams Profesoriams Ingei Lukšaitei ir Antanui Tylai.

 

Nuorodos

 

 



[1] Malczewska, M. Latyfundium Radziwiłłów w XV do połowy XVI wieku. Warszawa-Poznań, 1985.

[2] 2009 m. Varšuvos universiteto serijoje Fasciculi Historici Novi, IX tome, redaguotame profesorės Uršulės Augustyniak (Urszula Augustyniak), buvo paskelbti trys jos magistrantų darbai, parengti profesorės seminare Varšuvos universiteto Istorijos institute. Tai Gabrielos Perčynskos (G. Perczyńska) darbas „Iškoldės moterys, arba dvaro valdymo istorija“, Anos Lesiak (Anna Lesiak) studija „Radvilų giminės moterys inventorių ir testamentų šviesoje“ ir Mareko Miliunskio (M. Miłuński) studija „Boguslavo Radvilos valdų administravimas 1636–1669 metais. Žr.: Administracja i życie codzienne w dobrach Radziwiłłów XVI–XVIII wieku. Pod redakciją Urszuli Augustyniak. Seria Fasciculi Historici Novi, t. 9, Warszawa: Wydawnictwo DiG, 2009.

[3] Žiemelis, D. Abiejų Tautų Respublikos socialinė ekonominė raida XVI–XVIII amžiuje: feodalizmas ar periferinis kapitalizmas? Istoriografinė analizė. Daktaro disertacija. Vilnius, 2009, 208 p. Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka, Rankraščių fondas, F132-4993; Žiemelis, D. Lietuva Vidurio ir Rytų Europoje XVI–XVIII amžiuje: „feodalinė reakcija“ ar periferinis kapitalizmas? Lietuvos istorijos studijos, 2006, t. 18, p. 51–68. (Visas tekstas duomenų bazėje „Lituanistika“: http://www.minfolit.lt/arch/2501/2983.pdf).

[4] J. Skurdauskienė, Privatūs palivarkai Žemaitijoje XVI a. antroje pusėje: arealas ir steigimo tendencijos. Vilniaus dailės akademijos darbai, Dailė, 2009, nr. 55, p. 103–118.

[5] Bernatowicz, T. Związki genealogiczne i fikcyjne pokrewieństwa. Idea koligacji Radziwiłłów z Habsburgami w mediach XVIII wieku. Środowiska kulturotwórcze i kontakty kulturalne Wielkiego Księstwa Litewskiego od XV do XIX wieku: materiały z XVII spotkania Komisji Lituanistycznej zorganizowanego przez Instytut Historii PAN, Instytut Historyczny UW i Instytut Historii Prawa UW w Warszawie 23–24 września 2008. Warszawa, 2009, p. 39–53.

[6] Dokumentas saugomas Vyriausiajame Senųjų aktų archyve Varšuvoje, prieiga per internetą: http://dziedzictwo.polska.pl/katalog/skarb,Przywilej,gid,125795,cid,178.htm (žiūrėta 2010 m. gegužės 16 d.)

[7] Pacaut, M. Recherche sur les termes „Princeps, principatus, prince, principauté“ au Moyen Âge. Les principautés au Moyen Âge. Bordeaux, Société des historiens médiévistes. 1979, p. 19–27; Spangler, J. The Society of Princes. Ashgate Publishing, 2009, p. 41–53.

[8] Miłuński, M. Zarząd dóbr Bogusława Radziwiłła w latach 1636–1669. Administracja i życie codzienne w dobrach Radziwiłłów XVI–XVIII wieku ..., p. 271.