„Istorija“. Mokslo darbai. 79 tomas
Valdas SELENIS. Adolfo Šapokos 1935 metų raštas Švietimo ministerijai dėl „Lietuvos istorijos“ parengimo
Spausdinti

Anotacija. 2011-aisias sukanka 75-eri metai, kai pasirodė žymus nepriklausomos Lietuvos istoriografijos paminklas – Adolfo Šapokos redaguota „Lietuvos istorija“. Knyga parengta Švietimo ministerijos užsakymu kaip vadovėlis aukštesniosioms gimnazijoms klasėms. A. Šapoka ir jo bendradarbiai rengdami vadovėlį susidūrė su nemažais sunkumais: daug Lietuvos istorijos problemų tuo metu istorikai dar nebuvo palietę, kaip nebuvo bendros koncepcijos ir istorijos sintezės. Redaktorius norėjo ir siekė, kad „Lietuvos istorija“ būtų ne tik vadovėlis gimnazijoms, bet ir apibendrinamasis istorijos veikalas visuomenei. Tą siekį jis ir išdėstė rašte Švietimo ministerijai. Rašto tekstas publikuojamas šio leidinio jubiliejaus proga.

 

Prasminiai žodžiai: Adolfas Šapoka, „Lietuvos istorija“, XX a. Lietuvos istoriografija.

 

Abstract. 2011 will be the year when 75 years ago Adolfas Šapoka’s edited “The History of Lithuania”, a famous historiographic monument of the independent Lithuania, was published. The book was initiated by the Ministry of Education as a textbook for the senior forms of Gymnasiums. Šapoka and his colleagues, working on this textbook, faced significant challenges, e. g. many problems of the then Lithuanian history had not been identified and confronted; also, there did not exit a general concept of the Lithuanian history. The editor’s concern was the beneficial effect of this textbook both on Gymnasiums’ pupils and society. Šapoka clearly defined this aim in the letter to the Ministry of Education. The text published in the article and addressed to the Ministry of Education is the authors’ request to evaluate their work.

 

Key words: historian Adolfas Šapoka, “The History of Lithuania”, Lithuanian historiography in the 20th century.

 

 

Įvadas

 

1934 m. Švietimo viceministras Kazimieras Masiliūnas pasiūlė grupei pakviestų istorikų parengti Lietuvos istorijos vadovėlį aukštesnėms gimnazijos klasėms. Adolfas Šapoka, Zenonas Ivinskis, Juozas Jakštas, Paulius Šležas ir Petras Klimas sutiko imtis šio darbo. Publikuojamame „Lietuvos istorijos“ rengėjų rašte akcentuojama, kad vadovėlis pareikalavo daugiau darbo nei tikėtasi, ir jo redaktorius kreipėsi į Švietimo ministrą raštu prašydamas padidinti honorarus rengėjams ir autoriams, argumentuodamas tuo, kad šio „(...) vadovėlio paruošimas yra ne vien metodikos, bet ir istorijos mokslo dalykas“. Rengiant jį atsižvelgta ir į visuomenės interesus, todėl autoriams turėtų būti atlyginta ne tik kaip už paprasto vadovėlio parengimą, o už kaip vieną pirmųjų Lietuvos istoriją apibendrinančių veikalų visuomenei, nes „Juk visi bendradarbiai jaučiasi savo padarę ir turi moralinės teisės laukti, kad už jų darbą bus atlyginta, nes iš savo profesijos užsiimdami tik tokiu darbu, tiek kitais atvejais, tiek dabar, honorarą skaito lauktina sau materialine parama“. Tai pagrindinis šio rašto Švietimo ministerijai tikslas, kuris iki šiol istoriografijoje neakcentuotas. Redaktorius pažymėjo, kad „buvo pašvęsta tiek daug energijos, visas atostogų laikas, nei kiek nepailsėta ir apleista savi būtini darbai, kurie be to, daugeliu atžvilgiu yra lygūs vadovėlio parašymui“. Matyt, čia A. Šapoka turėjo omenyje ir tuo metu ruošiamą savo disertaciją. Be to, autorių grupė (už ją pasirašė A. Šapoka ir Z. Ivinskis, teigdami, kad kiti neprieštaraus) prašė ją traktuoti ne kaip leidėjo ieškančią, o pavestą darbą atlikusią grupę. Tai rodytų, kad „Lietuvos istorijos“ rašymas nebuvo Švietimo ministerijos pasiūlytas iš anksto „viliojant“ autorius pakankamai gerais honorarais, juos jie turėjo išsikovoti. A. Šapoka išsireikalavo ir išreikalavo bendradarbiams, kad atlyginimas būtų vertas atlikto darbo. Knygų leidimo komisija prie Lietuvos Respublikos Švietimo ministerijos už „Lietuvos istorijai“ parašytąją dalį 1937 m. kovo–gegužės mėnesiais P. Klimui išmokėjo 514 litus 50 centų, J. Jakštui – 606 litus 40 centų, Z. Ivinskiui – 669 litus, P. Šležui – 744 litus ir redaktoriui A. Šapokai už teksto rašymą, redagavimą, klišės, žemėlapių sudarymą – 6720 litus 50 centų. Už galutinės korektūros skaitymą ir kalbos taisymą J. Puzinui išmokėta 420 litų, mokytojui Leonui Kuodžiui – 1280 litai honoraro[1].

 

Iš viso „Lietuvos istorijos“ tuo metu išleista 17 050 egzempliorių, iš jų daugiau kaip 13 000 išplatinta žurnalo „Trimitas“ prenumeratoriams. 1937 m. gimnazijoms išdalinta 1628 egzemplioriai, kitur – 472, 1938 m. gimnazijoms – 368, kitur – 234, 1939 m. gimnazijoms – 258, kitur – 3. Parduota 1937 m. – 376, 1938 m. – 255 egzemplioriai. Redaktorius A. Šapoka iš spaustuvės gavo neįrištų 17 egzempliorių[2].

 

„Lietuvos istorija“ publikuota net šešis kartus. Be 1936 m. leidimo ir 1950 m. Jono Pauliaus Lenktaičio leidimo išeivijoje, 1988 m. 1300 egz. tiražu Komunalinio ūkio projektavimo institutas išleido faksimilinį šios knygos leidinį, 1989 m. leidykla „Mokslas“ 100 000 egz. tiražu išleido fotografuotinį leidimą, kurį pakartojo 1990 m. 155 000 egz. papildomu tiražu. Be šių minėtų publikacijų, „Kultūros barai“ skelbė „Lietuvos istorijos“ fragmentus pradedant nuo 1988 m. nr. 9 ir baigiant 1990 m. nr. 2.

 

Apie Adolfo Šapokos redaguotą knygą rašyta nemažai, paminėsiu tik keletą autorių. Antai, vienas iš nepriklausomos Lietuvos istorikų kartos „mohikanų“ ir gana kritiškų dar anuometinio leidimo „Lietuvos istorijos“ recenzentų Vincas Trumpa pakartotinį jos publikavimą pavadino „Šapokos sindromu“[3]. V. Trumpa konstatavo, jog nors tarpukario Lietuva ir nebuvo tobula, bet ji buvo ilgai nešiotų lietuvių aspiracijų įgyvendinimas ir pasiliks kaip tautos idealas. „Šapokos istorija“ – vienas tos epochos simbolių.

 

Šiuolaikiniai istorikai taip pat gvildena „Lietuvos istorijos“ fenomeną. Povilas Lasinskas atskirame straipsnyje rašė apie polemiką, kilusią tik pasirodžius „Lietuvos istorijai“, citavo ir čia publikuojamą rengėjų raštą[4]. Aurelijus Gieda, apžvelgęs Atgimimo laikotarpio polemiką ir kai kurias nūdienos tendencijas minint šį leidinį pažymėjo: „Daugiau negu akivaizdu, jog svarbiausias Šapokos nuopelnas visuomenės sąmonėje yra jo redaguotoji „Lietuvos istorija“ (...) Dešimties mūsų tautos savimonės raidai svarbiausių tekstų autorių sąraše, kurį 2005 m. gegužės mėn. 13 d. pateikė savaitraštis „Atgimimas“, Šapoka užima ketvirtą vietą“[5].

 

Publikuojamas „Lietuvos istorijos“ autorių raštas Švietimo ministerijai datuotas 1935 m, rugpjūčio 21 diena, atspausdintas mašinėle ir saugomas Lietuvos centriniame valstybės archyve Švietimo ministerijos fonde (f. 391, ap. 4, b. 1806, l. 49–53, mikrofilmas) su Adolfo Šapokos ir Zenono Ivinskio parašais. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos rankraščių skyriuje Zenono Ivinskio fonde (f. 29-1677, l. 1–5) saugomas antrasis jo egzempliorius be parašų.

 

„Lietuvos istorijos“ autorių raštas Švietimo Ministerijai dėl Lietuvos istorijos vadovėlio parengimo, Kaunas, 1935 m. rugpjūčio mėn. 21 d. LNB RS, f. 29, b. 1677, l. 1–5. To paties rašto egzempliorius, tačiau pasirašytas A. Šapokos ir Z. Ivinskio, saugomas LCVA, f. 391, ap. 4, b. 1806, l. 49–53.

 

 

 

Švietimo Ministerijai

 

 

 

Maždaug prieš metus p. Viceministerio Masiliūno buvo sukviesta keletas Lietuvos istorija užsiimančių žmonių ir primygtinai pasiūlyta apsiimti paruošti Lietuvos istorijos vadovėlį aukštesnėms gimnazijos klasėms. Tada visi ryškiai matė vadovėlio reikalą, bet niekas vienas imtis jį paruošti nesiryžo. Liko dirbti kolektyviai. Patys ano susirinkimo dalyviai į kolektyvinį vadovėlio rašymą žiūrėjo gan skeptiškai, bet reikalui spiriant visdėlto sutiko darbo imtis. Prie tada susirinkime dalyvavusių p. p. Jakšto, Ivinskio, Šapokos ir Šležo pačiam p. Švietimo Ministeriui prašant sutiko prisidėti dar p. P. Klimas. Taip sudarytas kolektyvas į darbą įsitraukė tik šių metų pavasarį. Visi apsiėmė parašyti po tam tikrą perijodą, o jų darbus suvienodinti buvo pavesta Šapokai.

 

Iš karto buvo nusistatyta, kad visi bendradarbiai savo dalis paruoštų dar š. m. balandžio mėn., vėliau terminas buvo prailgintas iki gegužės 15 d., bet dėl įvairiausių priežasčių paskutiniai rankraščiai buvo gauti vos rugpjūčio vidury. Todėl vadovėlį išleisti iki mokslo metų pradžios buvo jau nebeįmanoma. Bet dabar visas vadovėlio tekstas jau beveik baigtas tvarkyti galutinai ir tenka rūpintis, kad kuo greičiau jis būtų pradėtas spausdinti. Kartu tenka sutvarkyti reikalingus juridinius formalumus ir sužinoti apie honoraro dydį, nes bendradarbiai savo darbo produktą natūraliai laiko savo turtu ir tikisi gauti atitinkamą atlyginimą.

 

Iš pasikalbėjimo sužinotas K. L. Komisijos nusistatymas už vadovėlį sumokėti laikantis nustatytų normų mums atrodo ne visai tinkamas, nes šis vadovėlis yra atsiradęs ypatingomis sąlygomis ir jo paruošimas turėjo visiškai kitonišką charakterį, negu būna paruošiami kiti mokyklų vadovėliai. Ir štai dėl ko.

 

Norint paruošti, kiek jėgos leidžia, tinkamą vadovėlį, teko nugalėti nepaprastai didelį paties dalyko sunkumą. Lig šiol mes dar neturėjome nei savo istorijos vadovėlio, nei jokio didesnio sistematinio kurso. (Prof. Aleknos susenęs vadovėlis, rodos, visiškai teisingai galvon negali būti imamas). Monografinių studijų yra taip pat tik iš kai kurių perijodų. Lig šiol mes dar neturime nei savo istorijos filosofijos, nei bendros istorinės koncepcijos, taigi vadovėlį ruošiant teko nusistatyti ir dėl visos mūsų praeities vienodo supratimo, sukurti savą koncepciją, o pats vadovėlio parašymas jau buvo antrasis darbas. Kitur vadovėlio parašymas yra tik turimos, žinomos ir iš visokių požiūrių alžvalgytos istorinės medžiagos pateikimas vadovėline jaunimui suprantama forma, o mums pirmon galvon teko nugalėti tą pirmąjį ir žymiai sunkesnį uždavinį. Mūsų istorijos vadovėlio paruošimas yra ne vien metodikos, bet ir istorijos mokslo dalykas. Dėl šitų sunkumų lig šiol mes tinkamo savo istorijos vadovėlio ir nebuvome sulaukę. Niekas nesijautė jau tiek suformulavęs savo mintis dėl taip gausių mūsų istorijos problemų, kad būtų ryžęsis paskelbti jas net vadovėline forma. Ir minėtas būrelis ryžosi darbo imtis tik spiriamas suprantamos pareigos, nes nesimatė, kad galėtų tą atlikti kas nors kitas.

 

Visų parašytos dalys, be abejo, negalėjo būti vieningos, negalėjo atatikti vienai koncepcijai. Bet vadovėly juk ji privalo būti. Dėl to vadinamajam redaktoriui, ruošiant vadovėlį spaudai, teko ryžtis viską perdirbti, suvienodinti, išvesti vieną pažiūrą į visą mūsų tautos praeities raidą. Bendradarbių parašytos dalys tuo būdu teko ne redaguoti pabraukiant šen ten plunksna, o parašyti viską iš naujo[6]. Jų rankraščiai liko tik darbą palengvinančia medžiaga, bet vistiek dar daug teko raustis bibliotekoje ir daug dirbti. Pagaliau galima priminti, kad tam jau teko pašvęsti beveik pusę metų laiko ir dar ne vieną mėnesį teks pašvęsti, kol vadovėlis bus visiškai baigtas.

 

Tokie tai yra motyvai, kurie mus verčia manyti, kad K. L. Komisija spręsdama darbo atlyginimo klausimą neprivalėtų laikytis šabloniškos normų tvarkos. Juk visi bendradarbiai jaučiasi savo padarę ir turi moralinės teisės laukti, kad už jų darbą bus atlyginta, nes iš savo profesijos užsiimdami tik tokiu darbu, tiek kitais atvejais, tiek dabar, honorarą skaito lauktina sau materialine parama. Atskiras dalis rašę bendradarbiai, atrodo, turi teisės laukti, kad šį-tą gaus. Vadinamasis redaktorius už savo darbą, rodos, turi moralinės teisės taip pat šio to laukti. Bet K. L. Komisijos turimose normose panašus darbas yra visiškai nenumatytas. Redagavimas ten numatytas visiškai kitos rūšies ir jam vis dėlto skiriama iki 25 % viso leidinio honoraro. Mums atrodo, kad tų 25 % nuo skiriamos aukščiausios tabelinės honoraro normos – 200 litų yra dar per maža. Nes juk tiek pat normos numato ir už kalbos taisymą, bet kalbos taisytojo darbas, kuris dažnai gali būti daug didesnis už normalaus redagavimo darbą, šį kartą lygintis negali. Be to, normos numato, kad už vien korektūrų taisymą gali būti mokama iki 30 litų. Vadinamam redaktoriui juk reikės ne tik korektūras taisyti, bet ir daugybę kitų reikalų su spaustuve turėti, o už tai ir už vadovėlio sutvarkymą, skaitant 25 % nuo 200 litų, jam tektų vos 50 litų nuo lanko. O turint galvoje už mokslo darbus paprastai mokamus atlyginimus vis dėlto gautųsi įspūdis, kad pats vadovėlio sutvarkymas kuriam buvo pašvęsta tiek daug energijos, visas atostogų laikas, nei kiek nepailsėta ir apleista savi būtini darbai, kurie be to, daugeliu atžvilgiu yra lygūs vadovėlio parašymui, nes kai kurie skyriai galutinai išėjo visiškai nauji, tas darbas liktų neatlygintas.

 

Pagaliau, jei vad. redaktorius pasitenkintų tais 25 %, tai vis tiek reikalas dar neišsisprendžia. Juk tiek pat, einant normomis, gali būti skiriama už kalbos taisymą. Kitiems atskiras dalis rašiusiems bendradarbiams tuo būdu liktų vos po 100 litų už lanką, o, kaip minėta, jie turi moralės teisės laukti normaliai įprasto atlyginimo. Dėl to tai prašytume, kad vadovėlį patiekiąs kolektyvas būtų traktuojamas ne kaip leidėjo ieškanti grupė, kuriai turi būti atlyginta už jos patiektą veikalą, bet kaip grupė atlikusi jai pavestą darbą.[7] Jos darbas yra žinomas ir gal galima būtų kitu titulu atlyginti, pav. vadovėlio redagavimą bei sutvarkymą, o visiems kitiems bendradarbiams palikti normalų honorarą.

 

Jei tas nebūtų galima, tai prašytume pristatyti normų leidžiamą aukščiausią taksą t. y. tabelių aukščiausią 200 litų honorarą pakėlus leidžiamais 25 %. Tada už lanką iš viso išeitų 250 litų. Iš jų bent 150 litų reikėtų skirti atskiras dalis rašiusiems bendradarbiams, 70 litų vad. redaktoriui ir 30 litų kalbos taisytojui.

 

Mums atrodo, kad pritaikinti tą taksos pakėlimą yra pamato, nes dėl pradžioje nurodyto darbo ypatingumo jį skaityti atatinkančiu normose statomas sąlygas pilnai galima. Svarbiausia to reikalinga, kad patenkinti bendradarbių visiškai pamatuotus lūkesčius. O mes šitaip kreipdamiesi jaučiamės, kad visuomenei patiekiamas produktas jos neapvils ir Švietimo Ministerijai dėl jo gailėtis neteks. Sakome, visuomenei, nes vadovėlis yra laukiamas ne vien mokyklos, o jį ruošiant buvo atsižvelgta ir į visuomenės interesus, žinoma, kiek tai leido pagrindinis jo vadovėliškas tikslas. Mūsų visų bendradarbių tuo tarpu čia nėra ir kalbėdami visų vardu, mes, žinoma, rizikuojame, bet turėdami galvoje visus pro ir contra, manome, kad šitokia išeitis galėtų patenkinti visus. Tad tikimės, kad mūsų apskaičiavimas bus priimtas ir vadovėlį bus galima spausdinti nelaukiant kitų nuomonės. Jei K. L. Komisijos patiekiamos sąlygos perdaug išsiskirtų su mums žinomais bendradarbių lūkesčiais jų neatsiklausti nedrįstume.

 

Be paties teksto vadovėliui dar reikalinga kitų jį vaizdingesniu padarančių priedų. Tai bus iliustracijos, keletas braižinių – schemos ir spalvotų žemėlapių. Jų visų paruošimas paprastai yra paprastai yra atlyginamas ir mes tikimės, kad šį kartą jis bus taip pat atlygintas tiek, kiek leidžia normos. Kadangi dabar iš anksto sunku numatyti, kiek visų tų priedų bus, tai manome, kad gali būti nustatytas toks pat koeficientas, kaip už tekstą, o kiek jų išeis, už tiek bus atlyginta. Normos numato iki 20 litų už brėžinius ir iki 10 litų už fotografijas. Mes manome, kad taip ir galima plikti. Visa tai teks parūpinti. Žinoma vad. redaktoriui, tad jam teks ir atlyginimas.

 

Dalį klišių gal bus galima gauti gatavų. Už jų pagaminimą mokėti nebereikės. Klišių savininkai kaip paprastai gal reikalaus už panaudojimą tam tikro atlyginimo. Todėl reikėtų skirti tam tikrą sumą pinigų apmokėti pristatomoms sąskaitoms. Mes manome, kad klišes nuomoti (jei jos nesusinešioję) vis dėlto apsimoka.

 

Nei žemėlapių, nei braižinių mes patys negalime paruošti, bet negali jų pagaminti ir be mūsų. Dėl to mes manome, kad vad. redaktoriui, kuriam teko braižytoją prižiūrėti lig šiol ir teks toliau tą daryti, turėtų būti atlyginta: už braižinių schemas normų numatoma 20 litų, o už žemėlapius, kurių normos iš viso nenumato, 50 litų. Tuo tarpu braižytojas savo darbą kainuoja: už schemas nuo 10 iki 50 litų, o už spalvotus žemėlapius apie 100 litų.

 

Pagaliau dar lieka paminėti autorių teisių rezervavimo klausimą. Anksčiau visi kalbėjomės, kad naujos laidos teisės reikėtų rezervuoti. Dabar visų čia nėra, tada mes už visus atsakyti negalime ir reikia skaityti, kad parduodama tik pirmoji laida. Egzempliorių skaičių mes paliekam pasirinkti leidėjam. O dėl naujos laidos reikėtų fiksuoti, kad turėtų būti susitarta su vadovėlį sutvarkiusiu A. Šapoka[8].

 

Tai yra mūsų nuomonė, kurią radome reikalinga pareikšti dabar tam, kad visi klausimai kuo greičiau išsispręstų ir kad vadovėlio spausdinimas nesusitrukdytų, nes jis ir be to yra pavėlavęs.

 

 

 

Kaunas, 1935 m. rugpjūčio mėn. 21 d.                                                                                                            A. Šapoka (parašas)

 

Dr. Z. Ivinskis (parašas)

 

Nuorodos

 

 



* Valdas Selenis – humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Lietuvos istorijos katedros asistentas; adresas: T. Ševčenkos g. 31, LT-03111 Vilnius, el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų sritys – Lietuvos istorijos mokslo raida, Vilniaus istorija.



[1] Knygų leidybos komisijos sekretoriaus Vytauto Tumėno raštai VDU Kanceliarijos viršininkui. LCVA, f. 391, ap. 4, b. 1806, l. 13–19.

[2] Knygų leidybos komisijos ataskaita. LCVA, f. 391, ap. 4, b. 1806, l. 1.

[3] Trumpa, V. Šapokos sindromas. Akiračiai, 1989, nr. 4, p. 9.

[4] Lasinskas, P. Adolfo Šapokos redaguota „Lietuvos istorija“: parengimas ir koncepcija. Istorija, 2003, t. 58, p. 52–58.

[5] Gieda, A. Adolfo Šapokos redaguota „Lietuvos istorija“: populiarumo kontekstai. Naujasis Židinys-Aidai, 2007, nr. 3, p. 116.

[6] Pabraukta pieštuku – A. Šapokos. Autoriaus pastaba.

[7] Pabraukta pieštuku – A. Šapokos. Autoriaus pastaba.

[8] Plačiau apie antrojo „Lietuvos istorijos“ leidimo sumanymą žr. Eidintas, A. P. Klimo laiškas A. Šapokai ir jo tekstas „Nepriklausomoji Lietuva“. Kultūros barai, 1989, nr. 9, p. 58–60. Laiškai dar kartą paskelbti žr. Selenis, V. Rengiant antrąjį „Lietuvos istorijos“ leidimą: du Petro Klimo laiškai Adolfui Šapokai. Lietuvos istorijos metraštis, 2006 metai. Nr. 2, Vilnius, 2007, p. 161−167.

 

Gauta 2010 m. kovo 25 d.

Pateikta spaudai 2010 m. gegužės 31 d.

 

Summary

Adolfas Šapoka’s Letter (1935) to the Ministry of Education

 

Adolfas Šapoka edited the textbook “The History of Lithuania”, which was first published in 1936. This work is considered to be the most popular publication produced by the historians of the Republic of Lithuania in 1918–1940. In the Soviet times, it symbolized an independent Lithuanian state and its history. The document, published in the article, is a letter from the authors of this work, in which they emphasized that the textbook consumed more work than expected, and its editor appealed to the Minister of Education with a request to increase royalties for the authors and developers, arguing that the textbook preparation concerns not only educational didactics but also academic scholarship. The authors should be rewarded not only for a simple preparation of a textbook, but for one of the first books summarizing the history of Lithuania. This was the main purpose of the letter to the Ministry of Education, which, up to now, has not been mentioned in the Lithuanian historiography. This letter to the Ministry of Education, with Adolfas Šapoka and Zenonas Ivinskis’ signatures, is dated by August 21, 1935 and is kept in the Lithuanian Central State Archive, the Ministry of Education Fund (fund 391, digest 4, file 1806, list 49–53, microfilm). The Lithuanian Martynas Mažvydas National Library Manuscripts Section, Zenonas Ivinskis Fund (fund 29-1677, list 1–5) keeps the copy without signatures.