„Istorija“. Mokslo darbai. 79 tomas
Povilas LASINSKAS. Lietuvos ir SSRS santykių vertinimas Zenono Ivinskio darbuose
Spausdinti

Anotacija. Straipsnyje, remiantis prieškario laikotarpiu Lietuvoje ir po karo emigracijoje Zenono Ivinskio rašytais tekstais, skirtais SSRS ir Lietuvos Respublikos tarptautiniams santykiams, aptariama šio istoriko pozicija rūpima tema, jo akcentuojami dvišalių santykių etapai, kritinis požiūris į istorijos šaltinius bei istoriografiją.

 

Prasminiai žodžiai: Lietuvos ikikarinė istoriografija, pozityvizmas, Lietuvos ir SSRS santykiai.

 

Abstract. The author of the article focuses on the works by Zenonas Ivinskis, published in pre-war Lithuania period and in exile, which analyze international relations between the USSR and the Republic of Lithuania. On the basis of these works, the author discusses the historian’s viewpoint towards the relations, stages in the development of these bilateral relations as well as Z. Ivinskis’ critical approach to historical sources and historiography.

 

Key words: Lithuania’s pre-war historiography, positivism, the USSR – Lithuanian relationship.

 

 

Įvadas

 

XX a. pirmoji pusė – pozityvistinės metodologijos įsigalėjimas Lietuvos istorijos moksle; Simono Daukanto, Maironio, Jono Basanavičiaus romantiškieji praeities vaizdiniai jau netenkino nepriklausomybę atgavusios ir praeityje atramos savo ateičiai beieškančios visuomenės. Z. Ivinskis – ryškus šio naujo pozityvistinio istorizmo atstovas: apie tai byloja ir jo apginti disertaciniai darbai, skirti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės prekybos istorijai, ir didesnės ar mažesnės apimties istorijos straipsniai įvairiomis temomis. Kita vertus, 4-o dešimtmečio antroje pusėje kai kuriuose nedidelės apimties tekstuose Z. Ivinskis mėgina reikštis ir kaip istorijos mokslo teoretikas bei istoriosofas.

 

Pagrindiniai Zenono Ivinskio moksliniai interesai – senieji Lietuvos laikai, jos prekyba su prūsais, lietuvių kultūra. Tačiau XX amžiaus aktualijos irgi tapo jo nuolatinio mokslinio dėmesio objektu, ypač jam gyvenant emigracijoje, t. y. vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu. Pastaraisiais dešimtmečiais, prikeliant tarpukario istoriografinį paveldą, buvo prisiminti ir Z. Ivinskio raštai bei siekta nustatyti jo vaidmenį lietuvių istoriografijoje[1]. Tuo tarpu XX a. Lietuvos istorijai skirti Z. Ivinskio darbai dar nesulaukė pakankamo šiuolaikinių tyrinėtojų dėmesio.

 

Verta prisiminti, jog XX a. 3–4 dešimtmečiai – tai Osvaldo Špenglerio (Osvald Spengler), Arnoldo Toinbio (Arnold Toynbee) ir kitų mąstytojų istoriosofinių koncepcijų kūrimo metas, gimsta geopolitikos mokslas. Įtemptos tarptautinės padėties sąlygomis mėginta surasti universalius taikaus sugyvenimo dėsnius. Lietuvos istorija neliko nuošalyje. Arnoldas Toinbis naudojosi Lietuvos istorijos medžiaga, iliustruodamas „iššūkio-atsako“ koncepciją. Keliaudamas po pasaulį ir rinkdamas įvairių kultūrų istorijos medžiagą, 1928 metais jis apsilankė ir Kaune, susipažino su VDU istorikais. Tais pačiais 1928 metais į Kauną iš Paryžiaus atvyko rusų emigrantas Levas Karsavinas ir tapo VDU Visuotinės istorijos katedros ordinariniu profesoriumi. Savo darbuose jis, panašiai kaip O. Spengleris, rusiškąjį pasaulį vertina kaip autonominį, savitą, ir abu mąstytojai gana optimistiškai vertina jo ateitį. Z. Ivinskis susidomi Lietuvos santykiais su rytais 4-me dešimtmetyje. Z. Ivinskio daromos išvados praktiškai nesikeičia ir aptinkamos šiuolaikinių istorikų darbuose[2].

 

Z. Ivinskio istoriosofinis rusiškojo pasaulio vertinimas

 

Priešingai nei O. Spengleris ar L. Karsavinas, Z. Ivinskis rusiškojo pasaulio autonominiu nelaiko. Sekdamas A. Toinbiu, kultūras nelaikiusiu uždarais ir nepažiniais pasauliais, Z. Ivinskis mėgina nustatyti ryšį tarp Rusijos ir jos vakarinių kaimynų. Tai turėjo reikšmės ir jam vertinant Rusijos ir SSRS santykius su Lietuva bei pačią sovietinę santvarką. Jau 1932 metais „Židinyje“ publikuotame straipsnyje „Bolševizmo tikrovė“[3] jis kritiškai atsiliepė apie piliečių teisinę padėtį SSRS, apie bolševizmo doktriną bei jo ateities raidos perspektyvas. Toks vertinimas skiriasi nuo kiek anksčiau, 1929 metais „Vaire“ publikuoto L. Karsavino straipsnio „Europa ir Rusija. Eurazinės ideologijos apmatai“, kur bolševikų santvarka laikoma neišvengiama būtinybe, mažiausiu blogiu, ir reiškiama viltis, jog laikui bėgant Sovietų Rusija virs ideologine ir kultūrine prasme vieninga „Eurazija“[4]. Z. Ivinskiui reikšmingi atrodė A. Toinbio siūlyti „iššūkio-atsako“ ir „civilizacijų traukos į rytus“ dėsniai, su kurių pagalba Z. Ivinskis aiškino Rusijos plėtimąsi į rytus – panašiai kaip į rytus veržėsi prancūzai, vokiečiai, lenkai, lietuvių kunigaikščiai[5]. Z. Ivinskio nuomone, gediminaičių ekspansija į rytus turėjo ir neigiamų pasekmių – ne tik susilpnėjo vakarinių sienų gynyba, bet ir nutautėjo Lietuvos elitas. Laikui bėgant tai tapo viena LDK silpnėjimo priežasčių. Šie Lietuvos geopolitinės padėties ypatumai (poreikis nuolat spręsti santykius tarp vakarų ir rytų, balansuoti tarp stiprių kaimynų interesų), yra Lietuvai svarbus veiksnys ir XX a., ypač Lietuvos tarptautiniuose santykiuose. Tačiau anot Z. Ivinskio, Rusijai visuomet buvo būdinga ir priešinga tendencija – veržimasis į vakarus, siekiant užimti centrinės ir vakarų Europos teritorijas. Tai – esminis jos užsienio politikos bruožas. Kartu tai – antitezė euraziečių postulatui apie rusiškąjį pasaulį kaip autonominį ir sau pakankamą.

 

„Rusų istorijoje vertas dėmesio faktas, kad jie nuolatos veržėsi į vakarus, nors ir turėdami tiek daug laisvos erdvės Azijoje. Antrasis pasaulinis karas taip pat parodė pasireiškimą aiškia forma rusiško nacionalizmo. Ne vien tik pats karas buvo paskelbtas „didžiuoju tėvynės karu“, bet net pats Stalinas nuo 1941 metų drąsino raudonąją armiją Aleksandro Nevskio, Dimitrijaus Donskio (Дми́трий Донско́й), Aleksandro Suvorovo (Александр Суворов), Michailo Kutuzovo (Михаи́л Голенищев-Куту́зов) ir kt. pavyzdžiais. Kada dar 1940 m. birželio 15 d. buvo okupuotos trys Pabaltijo valstybės, visur buvo skelbiama, kad bolševizmas reiškia socialistinį turinį tautinėje formoje. Tačiau taip vadinamas „turinys“ buvo atneštas rusiškais durtuvais. Ir 1940 metais, ir 1944 iš Maskvos buvo diriguojama, kad pirmoj eilėj reikia sunaikinti ankstesnį palikimą, t. y. baltų tradicinį lobį“[6].

 

Ir tarpukario laikotarpio SSRS užsienio politika vakarinių kaimynų atžvilgiu Z. Ivinskio apibūdinama pirmiausia kaip ekspansionistinė.

 

„Visa Sovietų užsienio politika yra persunkta vienos minties – pasaulinė revoliucija, kurios įvykinimas yra III Internacionalo Maskvoje ir jo sekcijų įvairiuose kraštuose (kominternų) uždavinys. Tai glūdi, žinoma, pačioje bolševistinės doktrinos esmėje ir yra jos gana svarbi dalis. Sovietai neturi nė vienoje valstybėje politinių sąjungininkų ar draugų, jų neieško ir neranda; propagandą galima varyti ir be jų“[7].

 

Pagrindinis Z. Ivinskio darbas rūpima tema – straipsnis „Lietuvos ir Sovietų Sąjungos santykių dvidešimtmetis (1919–1939)“[8], kuriame apžvelgiama šaltinių bazė, nurodomi svarbiausi dvišalių santykių etapai ir apibūdinami patys dvišaliai santykiai. Straipsnio pradžioje daroma šaltinių apžvalga byloja, kad gyvendamas Vakaruose Z. Ivinskis atidžiai stebėjo sovietinės istoriografijos ir konkrečiau Lietuvos istoriografijos raidą, pabrėžė jos tendencingumą – sovietiniai istorikai privalo tarnauti režimui, patys tapdami jo ideologais, istorijos šaltiniai publikavimui atrenkami prisilaikant vis to paties aiškaus principo – SSRS autoriteto kėlimas ir tendencinga nepriklausomos Lietuvos valdžios ir diplomatijos kritika (jo kritikos objektais tapo ideologizuoti Konstantino Navicko, Aldonos Gaigalaitės, Reginos Žepkaitės darbai, dokumentu rinkinys „TSRS istorijos šaltiniai“ ir kiti leidiniai[9]).

 

Z. Ivinskio dėmesio centre – trys svarbesni dvišalių santykių momentai – 1920 m. Taikos sutartis, 1926 m. Nepuolimo sutartis ir 1939–1940 metų tragiškieji įvykiai. Jis bene pirmasis Lietuvos istorikas, pastebėjęs trijų Baltijos šalių istorijos supanašėjimą tais metais.

 

„Lietuvos ir Estijos bei Latvijos (Livonijos-Kuršo) gyventojai iki tol per šimtmečius buvo turėję savo visai skirtingą istoriją. Ramiai vieni šalia kitų gyvendami, jie beveik jokio dėmesio nerodė savo artimam kaimynui. Tik I pasaulinio karo galo įvykiai nuostabiai supanašino estų, latvių ir lietuvių istoriją. Visos trys tautos kraujo aukomis kovojo už savo laisvę, visos trys organizavo tautinę krašto gynybą, įkurdamos šaulių organizacijas (...) Panašiais motyvais vadovaudamosios, jos pravedė, ypač estai ir latviai, radikalias žemės reformas (...) Įsivedusios prancūziško tipo seiminius režimus, visos trys Pabaltijo respublikos greitai ėmė pergyventi panašius radikaliosios demokratijos reiškinius, būtent didelį visuomenės susiskaldymą, gausų partijų skaičių, dažnai griūvančias koalicijas (...) Nuostabiai supanašėjo visų trijų respublikų užsienio politikos vystymasis ir santykiuose su didžiuoju Rytų kaimynu“[10].

 

Z. Ivinskio nuomonė apie Sovietų Rusijos ir Lietuvos sutartis

 

Įdomios ir kitos Z. Ivinskio pastabos dėl Baltijos šalių ir Sovietų Rusijos sutarčių – jo nuomone, estams pavyko išsiderėti palankiausias sąlygas, nes jie pirmieji pradėjo derybas (jau 1919-ųjų gruodį). Atitinkamai Lietuvos derybininkų vėlavimas pusę metų, pasikeitus situacijai, leido sovietams derybų metu būti mažiau sukalbamiems, išmokėti Lietuvai penkis kartus mažesnę sumą nei Estijai, nevykdyti daugelio duotų pažadų. Vis dėlto Z. Ivinskis, kaip kiti lietuvių autoriai pripažįsta, jog 1920-ųjų taikos sutartis su Sovietų Rusija buvo reikšmingas Lietuvos diplomatijos laimėjimas – Petro Klimo ir kitų Lietuvos politikų pastangomis buvo nustatyta Lietuvos – Sovietų Rusijos siena, prasidėjo politinis dialogas. Z. Ivinskis pritarė lenkų istoriografijos teiginiui apie Pilsudskio pergalės prie Vyslos prieš bolševikus reikšmę Baltijos šalių valstybingumui, nes jos dėka Lietuva tapo geografiškai atskirta nuo sovietų ir bolševikai Lietuvos teritorijoje jau nebegalėjo tikėtis greitos pergalės.

 

„Taikos sutartimi Rygoje (1921 m. kovo 18 d.) gaudama iš Sovietų Rusijos anapus Vilniaus krašto dar gudų plotus, kur lenkiškos kultūros pėdsakų tebuvo galima rasti tik vienur kitur dvaruose ir miestuose, tuo pačiu Lenkija atskyrė Lietuvą gana nesiaura žemės juosta nuo tiesioginio teritorinio sąlyčio su komunistine Rusija. (...) Ta aplinkybė turėjo ir savo pliusų, ypač kiek tai lietė niekada nesiliaujančią komunistinę propagandą“[11].

 

Aptardamas pirmąjį santykių etapą ir taikos sutarčių sudarymą, Z. Ivinskis klausia, „kodėl Pabaltijo tautos tada skubotai sudarė taikos sutartis su boševikais, kai dar su jais lenkai vedė sunkų karą? Kodėl jos neįsijungė į bendrą to meto kovą prieš bolševikus, kurią iš paskutiniųjų prieš raudonuosius, nors ir neenergingai santarvininkų palaikomi, vedė baltieji rusai?“ Atsakymas – jie tik iš Lenino vyriausybės tuo metu galėjo tikėtis nepriklausomybės pripažinimo. Baltieji pasiekę pergalę būtų suteikę geriausiu atveju autonomiją. Z. Ivinskis pabrėžia, kad vertinant taikos sutartis, nereikia remtis vien jų tekstais, o atkreipti dėmesį ir į tai, kaip į jas žiūrėjo patys bolševikai. Leninas ne kartą pabrėžė, jog sutartys ir teritorinės nuolaidos Sovietų Rusijos vakaruose daromos ne amžiams[12]. Sovietinės ideologijos bei istoriografijos atstovai, žinoma, nekėlė ir negalėjo kelti šių klausimų.

 

„Paviršutiniškai pažvelgus į Maskvos taikos sutartis su trimis Pabaltijo valstybėmis, gali susidaryti įspūdis, jog tai buvo be galo retas atvejis mažųjų valstybių gyvenime. Didysis kaimynas kiekvienai iš trijų tautų ne tik išskyrė savo teritorijos dalį, bet išpildė beveik visus tų tautų reikalavimus, ypač kiek tai lietė jų apgyventus plotus. Jeigu tas didysis kaimynas, vykdydamas maskvinių savo interesų ir jėgos politiką, tų trijų valstybių po 20 metų nebūtų okupavęs, būtų buvę galima, užmiršus kai kuriuos nemalonius epizodus (pvz., Taline komunistų pučą 1924 m. spalio 11 d. ir kt. faktus), kalbėti apie du geros kaimynystės dešimtmečius. Tada ir 1920 m. liepos 12 d. sutartis, kuria „Rusija be atodairų pripažįsta Lietuvos valstybės savarankiškumą ir nepriklausomybę su visomis iš tokio pripažinimo einančiomis juridinėmis sėkmėmis ir gera valia visiems amžiams atsisako nuo visų Rusijos suvereniteto teisių, kurių ji yra turėjusi lietuvių tautos ir jos teritorijos atžvilgiu“, būtų svarstoma visai kitoje šviesoje“[13].

 

Pereidamas prie 1926 metų taikos sutarties Z. Ivinskis pabrėžia, kad Lietuvai tai buvusi objektyvi būtinybė dėl nuolatinio Lenkijos agresijos pavojaus. Jis pritaria Juozui Purickui, Petrui Klimui ir kitiems autoriams, pozityviai įvertinusiems 1926 metų nepuolimo sutartį bei jos reikšmę Lietuvai. Sutartis su SSRS tuo metu buvo vienintelė išeitis Lietuvai, nes didžiosios Vakarų valstybės stojo Lenkijos pusėn. Tačiau ir ją pasirašius liko daug neišspręstų klausimų – dvišalių ekonominių santykių, 1920 ir 1926 metų sutarčių vykdymo. SSRS suinteresuotumą šia sutartimi Z. Ivinskis aiškina vienareikšmiai – kaip jos siekimą sutrukdyti Anglijai, Prancūzijai ir kitoms Vakarų šalims Lenkijos ir Baltijos šalių teritorijose sudaryti antibolševikinę užtvarą, nes Lietuva dėl jos permanentinio konflikto su Vilniaus kraštą užgrobusia Lenkija pagrįstai laikyta silpniausia šios grandinės dalimi.

 

1926 m. gruodžio 17 d. perversmas ir bolševizmo pavojus

 

Z. Ivinskis pasisako ir dėl 1926 metų gruodžio 17 d. perversmo, įvykusio praėjus vos dviem mėnesiams po minėtos sutarties sudarymo. Pirma, jis nelaiko bolševizmo pavojų tikrąja šio perversmo priežastimi, o tik jo vykdytojų naudota propagandine priedanga, antra, šis perversmas „nenutraukė nepuolimo pakto ir iš esmės nieko nepakeitė Lietuvos ir Sovietų Sąjungos santykiuose“[14]. Su 1926 metų nepuolimo sutarties pasirašymu siejamas ginklų tiekimo Lietuvai klausimas. Sovietų Rusija dar 1920 metais nesėkmingai mėgino transportuoti į Lietuvą partiją ginklų, nes nenumatė staigaus lenkų puolimo ir Vilniaus krašto užėmimo. 1926 metais SSRS žadėjo duoti Lietuvos vyriausybei ginklų mainais už 1920 m. Taikos sutartimi pažadėtą mišką; Z. Ivinskis palieka ginklų tiekimo klausimą atvirą dėl šaltinių stokos, pabrėždamas, kad į jį negalėjo atsakyti ir sovietiniai Lietuvos istorikai, „kuriems ypač rūpėjo išryškinti „TSRS vaidmenį ginant Lietuvą nuo imperialistinės agresijos 1920–1940 metais“[15].

 

Požiūris į ekonominius klausimus

 

Z. Ivinskis nemažai vietos skiria prekybai, kitoms problemoms, kurias Lietuvai teko spręsti. Lietuvos prekyba su Sovietų Sąjunga tesudarė apie 1,4 nuošimčio visos užsienio prekybos, be to, Lietuvos prekybos balansas buvęs pasyvus: rytuose Lietuvai teko žymiai daugiau prekių pirkti negu parduoti, ir jos eksportas vis mažėjo. Iš pradžių dvišaliai prekybiniai santykiai derinti notomis, bet šios situacijos nepagerino ir 1931 m. rugpjūčio 19 d. pasirašyta prekybos sutartis. Prekybinius santykius apsunkino skirtingos politinės santvarkos bei nuostatos, SSRS naudojosi politiniu imunitetu, ir sovietų prekybos bendrovės reikalui esant negalėjo būti patrauktos į teismą; be to, sovietų vadovybė gerai suprato Lietuvos eksporto sunkumus pablogėjus santykiams su Vokietija. Tad nuolat kylančius prekybinius ginčus tekdavo spręsti diplomatiniu lygmeniu.

 

Požiūris į Lietuvos 4-ojo dešimtmečio diplomatiją

 

Kultūros akcijos, karo vadų apsilankymas, Lietuvos kariuomenės dalyvavimas manevruose Sovietų Sąjungoje, – visa tai tebuvo gerų santykių iliuzija: Lietuvos padėtis nepagerėjo, kaip nepasikeitė sovietų planai Lietuvos ir kitų Baltijos šalių atžvilgiu. Nors politiniai santykiai buvo kur kas įvairesni negu prekybiniai, vis dėlto nedavė Lietuvos lauktų rezultatų nei pirmaisiais nepriklausomybės metais, nei vėliau. Iliuzija Z. Ivinskis laiko ir vad. Litvinovo protokolo pasirašymą 1933 m. liepos 5 d. Šis protokolas atsirado dėl karą smerkiančio Briano (A. Briand) ir Kelogo (F. Kellogg) pakto (1929 m.) ir tarptautiniu lygmeniu apibūdino užpuolimo sąvoką – ano meto Kauno politikų akimis, tai atrodė itin aktualu agresyviųjų kaimynų pašonėje esančiai Lietuvos valstybei. Didžiausią nerimą nuolat kėlė hitlerinė Vokietija, siekusi susigrąžinti Klaipėdos kraštą, ir nuo Vokietijos vis labiau tampanti priklausoma Lenkija (ypač Pilsudskiui 1935 metais mirus), nuo 1920 okupavusi Vilniaus kraštą; tuo tarpu su Sovietų Sąjunga teritorinių ginčų Lietuva neturėjo. Suvokdama Lietuvos geopolitinės padėties pažeidžiamumą, SSRS 1931 ir 1934 metais pratęsė 1926-ųjų nepuolimo sutartį, propagandos sumetimais rodė kitų draugiškumo ženklų. Z. Ivinskis, aptardamas dvišalius politinius santykius, aukštai vertina ilgamečio Lietuvos pasiuntinio SSRS poeto Jurgio Baltrušaičio nuopelnus. „Gaila, tas žymusis poetas nepaliko savų atsiminimų iš savo ilgamečio sėdėjimo Maskvoje. Kaip joks kitas mūsų ministras užsienyje, jis ten nepajudinamas laikėsi lyg kokia uola beveik 20 metų (iki 1939 kritiškojo pavasario), kai sovietų polpredai su savo palydovais Kaune per tą laiką, pradedant Akselrodu (1920 X) ir baigiant Pozdniakovu (iki 1940 metų vasaros) pasikeitė net šešis kartus“[16]. Z. Ivinskis daro prielaidą:

 

„Gal būt, Maskva, jeigu niekas aplink nebūtų judėjęs, o svarbiausia, jeigu Hitleris nebūtų padaręs tokių viliojančių pažadų, kurie į šešėlį pastatė aliantų derybinius pasiūlymus Maskvoje, būtų kurį metą ir toliau su Lietuva santykiavusi nepuolimo sutarties dvasioje“[17].

 

Tačiau jau 1932 metais sudaroma SSRS ir Lenkijos nepuolimo sutartis, Maskva vis mažiau kreipia dėmesio į Vilniaus krašto problemą ir nereguoja į Lenkijos ultimatumą Lietuvai 1938 m. kovo 16 d., bet pataria Lietuvai ultimatumą priimti ir užmegzti su ja diplomatinius santykius. Archyviniai šaltiniai (Z. Ivinskis čia naudojasi daugiausia publikuotais vokiškais dokumentų rinkiniais), amžininkų prisiminimai leidžia jam daryti išvadą apie embrioninių SSRS agresyvumo apraiškų egzistavimą jau XX a. 4-ojo dešimtmečio pradžioje ir viduryje. Vėliau tai virto agresyvia prievartos ir šantažo politika. Anot Z. Ivinskio, viena svarbiausių Baltijos šalių 1939–1940 metų tragedijos priežasčių – jų tarpusavio santykių klaidos, netoliaregiškumas. Jos paeiliui besąlygiškai sutinka pasirašyti joms Kremliaus primetamas savitarpio pagalbos sutartis, faktiškai vedančias į valstybingumo praradimą. Z. Ivinskis reiškia nuostabą, kodėl prezidentas A. Smetona, dar 1939 m. pabaigoje savo pokalbyje su Lietuvos atstovu Rygoje Pranu Dailide teisingai įvertino padėtį ir pagrįstai išreiškė nerimą, vis dėlto kaip šalies ginkluotojų pajėgų vadas nepadarė reikiamų išvadų. Čia pat Z. Ivinskis pripažįsta negalįs daryti kategoriškų išvadų dėl šaltinų stokos. Tik dar netyrinėta istorijos medžiaga, saugoma Maskvos, Vokietijos ir JAV archyvuose, jo nuomone, „turi duoti atsakymą, kodėl Maskva nesitenkino Pabaltijo valst. „mongolizacija“, t. y. tokiu satelitiniu statusu, kokį nuo 1921 m. turi Mongolijos respublika, o ėmėsi žiaurios prievartinės sovietizacijos, deportacijų ir kitų jėgos metodų. Tik tokiu būdu sutryptos trys nepriklausomos valstybės buvo paverstos „respublikomis“ „didžiojo brolio“ valstybėje, kurioje vis dar tebeviešpatauja vad. Proletariato diktatūra“[18].

 

Išvados

 

Z. Ivinskio darbai rūpima tematika – pozityvistinio tyrimo pavyzdys. Dvišalių santykių periodizavimas, kritiškas įvykių vertinimas pasiremiant autentiškais šaltiniais, – visa tai būdinga rankiškajam istorizmui. Jau ankstyvuosiuose, XX a. 4-ame dešimtmetyje rašytuose straipsniuose jis skeptiškai vertino SSRS vidaus raidą, o tarptautinę politiką apibūdino kaip agresyvią, ypač artimiausių jos kaimynų atžvilgiu. Vėlesnieji dramatiškieji įvykiai, žinoma, tik sustiprino šią jo argumentaciją. Nepaisant asmeninės patirties, autorius išlieka maksimaliai objektyvus. Z. Ivinskio daromos išvados praktiškai nesikeičia ir aptinkamos šiuolaikinių istorikų darbuose. Įdomi ir, mūsų nuomone, nepakankamai šiuolaikinių temos tyrinėtojų įvertinta yra Z. Ivinskio pastaba apie būsimosios SSRS agresyvios politikos užuomazgų atsiradimą jau XX a. 3-ojo dešimtmečio pabaigoje ir 4-ojo pradžioje. Kaip ir dėl kokių priežasčių šios apraiškos atsirado; pagaliau, čia galimos istorinės paralelės – ar tokių užuomazgų esama posovietinės Rusijos užsienio politikoje, taip pat jos santykiuose su Baltijos šalimis? Tai klausimai, verčiantys iš naujo permąstyti XX a. Lietuvos praeitį, ikikarinės istoriografijos palikimą.

 

Nuorodos

 

 





[1] Merkys, V. Zenonas Ivinskis: tautinis atgimimas ir istorija. Lituanistica, 1993, nr. 4, p. 3; Bumblauskas, A. Zenono Ivinskio vieta mūsų istoriografijoje. Naujoji Romuva, 1994, nr. 1, p. 7–9; Bumblauskas, A. Zenono Ivinskio teorinės novacijos. Naujasis židinys, 1995, nr. 3, p. 190–203; Bumblauskas, A. Penkios Zenono Ivinskio teorinės novacijos. Lietuvos istorijos studijos, 1997, t. 4, p. 14–34; Gudavičius, E. Zenonas Ivinskis ir jo veikalas. Ivinskis, Z. Lietuvos istorija (iki Vytauto Didžiojo mirties). Vilnius: Mokslas, 1991, p. 411–420; Sužiedėlis, S. Zenonas Ivinskis istorijos moksle. Aidai, 1972, balandis, p. 121–125; Ochmanski, J. Zenono Ivinskio nuopelnai Lietuvos istorijos mokslui. Varsmos, 1972, nr. 5–6, p. 3–6; Andziulytė-Paulauskienė, D. Šviesos spindulys niūrioje karo metų aplinkoje. Žiupsnelis atsiminimų apie Vytauto Didžiojo universitetą 1941–1943 metais. Kauno diena, 1996, balandžio 22, p. 15; Bakonis, E. Vilties tremtinys. Istoriko Zenono Ivinskio (1908–1971) atminimui. Mokslas ir gyvenimas, 1991, nr. 7, p. 14–15; Bakonis, E. Politikuojančio istoriko antspaudas. Nepriklausoma Lietuva, 1991, gruodžio 18, p. 1; Bakonis, E. Lietuva civilizacijos istorijos modelyje (Zenono Ivinskio ir Arnold Joseph Toynbee požiūrio sugretinimo klausimu). Lietuvos istorijos studijos, 1997, nr. 4, p. 55–59; Dundulis, B. Su Zenonu Ivinskiu istorijos mokslo kelyje. Mūsų praeitis, 1994, nr. 4, p. 153–161; Kulakauskas, A. Lietuvių istoriografijos klasikas. Kauno diena, 1998, gegužės 25; Vasiliauskienė, A. Profesorius Zenonas Ivinskis ir lietuvių katalikų mokslo akademija. LKMA metraštis, 2004, t. VIII, p. 218–248; Tyla, A. Žymus Lietuvos istorikas profesorius Zenonas Ivinskis. Voruta, 1998, nr. 36, p. 12; Lasinskas, P. Zenono Ivinskio teorinės nuostatos ir paieškos XX a. 4-ame dešimtmetyje. Lituanistica, 2000, nr. 1–2, p. 3–15.

[2] Žr. Laurinavičius, Č. Lietuvos – Sovietų Rusijos Taikos sutartis. Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1992; Kasperavičius, A. Didysis X Lietuvos užsienio politikoje. Vilnius: A. Varno person. įm. Leidykla, 1996; Šepetys, N. Molotovo-Ribbentropo paktas ir Lietuva. Vilnius: Versus Aureus, 2006; Žalys, A. Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940). T. 1. Vilnius: Versus Aureus, 2007.

[3] Ivinskis, Z. Bolševizmo tikrovė. Židinys, 1932, t. XV, p. 159–173.

[4] Karsavinas, L. Europa ir Rusija. Eurazinės ideologijos apmatai. Židinys, 1929, nr. 3, p. 241–250; nr. 4, p. 330–340. Z. Ivinskio raštuose taip pat esama pastabų apie bolševikų kuriamą „Euraziją“, bet šie pakitimai, skirtingai nei L. Karsavino XX a. 3-ojo dešimtmečio pabaigoje, 1932 metais ir vėliau jo tevertinami aiškiai neigiamai: „Vakarų Europos kraštai, kur ypačiai kapitalizmas (vad. Hochkapitalismus) yra įsigalėjęs, proletarinei revoliucijai turėtų būti labiausiai pribrendę, tačiau iki šiol jie laikėsi vis dar rezervuotai. Užtat naujai atbundančiose Azijos ir kolonijų tautose naujas bolševistinis imperializmas randa sau atgarsio, pasiekdamas ir tolimiausius kampus: vadinasi Eurazijos mintis yra gyva, tik kitonišku pavidalu“. Žr. Ivinskis, Z. Bolševizmo tikrovė ..., p. 166.

[5]Ivinskis, Z. Lietuvos istorijos problemos. Naujoji Romuva, 1935, p. 288–289.

[6]Ivinskis, Z. Rusifikacija – rusų veržimosi į vakarus pagrindinis veiksnys. Į laisvę, 1961, nr. 25, p. 19–25.

[7] Ivinskis, Z. Bolševizmo tikrovė ..., p. 166.

[8] Ivinskis, Z. Lietuvos ir Sovietų Sąjungos santykių dvidešimtmetis (1919–1939). Reikšmingieji etapai šaltinių šviesoje. Aidai, 1969, nr. 6, p. 254–260; nr. 7, p. 290–293; nr. 8, p. 346–354.

[9] Navickas, K. TSRS vaidmuo, ginant Lietuvą nuo imperialistinės agresijos 1920–1940 metais. Vilnius, 1966; Žepkaitė, R. Lietuvos – Tarybų Rusijos taikos sutartis ir Vilniaus klausimas. Lietuvos TSR MA darbai, Serija A, 1963, t. 2 (15), p. 107–120; Gaigalaitė, A. Hitlerininkų pastangos 1933–1935 m. atplėšti nuo Lietuvos Klaipėdos kraštą. Lietuvos TSR MA darbai, Serija A, 1962, t. 2, p. 137–154.

[10] Ten pat, p. 255.

[11] Ivinskis, Z. Lietuvos ir Sovietų Sąjungos santykių dvidešimtmetis ..., p. 259.

[12] Sovietams pripažinus Lietuvos nepriklausomybę ir sutikus grąžinti Vilnių, Leninas pareiškė: „Mes visa tai laikome ne Lietuvos sovietizavimo atsisakymu, bet sovietizavimo atidėjimu ir formos pakeitimu“. Žr. Ленин, В. И. Неизвестные документы. 18911922. Москва, 1999, c. 358, [išversta P. L.].

[13] Ivinskis, Z. Lietuvos ir Sovietų Sąjungos santykių dvidešimtmetis ..., p. 260.

[14] Ten pat, p. 347–348.

[15] Ten pat, p. 348.

[16] Ten pat, p. 352. Iš tiesų Kaune SSRS polpredai keitėsi daugiau kartų – viso čia buvo 15 polpredų ir du polpredo pareigas laikinai ejusieji asmenys.

[17] Ten pat, p. 352–353.

[18] Ten pat, p. 354.

 

Gauta 2009 m. rugsėjo 9 d.

Pateikta spaudai 2010 m. gegužės 21 d.

 

Summary

Positive Evaluation of the USSR-Lithuanian Relations in Zenonas Ivinskis’ Works

 

The author of the article aims to discuss Zenonas Ivinskis’ evaluation of the political relationships between the Republic of Lithuania and the former USSR and the historian’s stance on this issue. Therefore, pre-war and post–war works of this famous Lithuanian historian were taken into consideration. In the mid of 1930ies, Z. Ivinskis presented himself as both history theoretician and historiosopher. His predominant interests were the ancient period of the Grand Duchy of Lithuania, its trade relations with Prussia, medieval Lithuanian culture. Nevertheless, the twentieth century was also the object of his continuous research attention, particularly in exile. Z. Ivinskis’ works on the 20th century Lithuanian history have not yet received adequate attention and evaluation on the part of the present-day historiography researchers. Unlike O. Spengler and L. Karsavin, Z. Ivinskis did not consider Russia to be a distinct world. Following A. Toynbee’s viewpoint, he tried to define regularities in Russia’s relationship with its Western neighbours. Z. Ivinskis’ observations concerning the foreign policy of the Russian Empire and the then USSR as well as perspectives of other 20th century totalitarian regimes are of great importance, especially rethinking possible historical parallels with the present-day politics; for example, relations of the post-Soviet Russia with the Baltic states. Therefore, Z. Ivinskis’ works are of relevance for the heritage of the interwar historiography as well as give food for thought about Lithuania’s 20th century history.