„Istorija“. Mokslo darbai. 79 tomas
Andriejus STOLIAROVAS. Lietuvos Respublikos specialiosios (karinės) baudžiamosios teisės šaltiniai 1919–1940 metais. 1869 m. Karinių įstatymų sąvadas: recepcija ir novelizacija
Spausdinti

Anotacija. Straipsnyje nagrinėjamas pagrindinis Pirmosios Lietuvos Respublikos specialiosios (karinės) baudžiamosios teisės šaltinis – recepuotas carinės Rusijos imperijos 1869 m. Karinių įstatymų sąvadas, pastarojo vėlesni pakeitimai ir papildymai. Sąvadas buvo sudarytas remiantis 1839 ir 1859 m. Karinių įstatymų sąvadų pagrindu, pašalinus šių leidimų trūkumus. Straipsnyje analizuojama minėtojo sąvado įtaka Lietuvos karinei justicijai, kurios įstaigos rėmėsi ne tik sąvado knygomis, bet ir recepuotu 1903 m. Rusijos Baudžiamuoju statutu, specialiaisiais baudžiamaisiais įstatymais, karinių teismų įstatais, pastarųjų vėlesniais pakeitimais ir papildymais, kitomis teisės normomis, kurios buvo pakoreguotos karinių teismų organizacijos ir kompetencijos aspektais, neprieštaravo kitiems Lietuvos Valstybės įstatymams, Konstitucijai ir kariuomenės organizacijai.

 

Prasminiai žodžiai: Lietuva, kariniai įstatymai, teisė, šaltiniai.

 

Abstract. The article investigates the principle source of Criminal law of the First Republic of Lithuania, i. e. the Code of the 1896 Military laws of the czarist Russian empire, its later alterations and supplements. The Code was compiled on the basis of the codes of military laws of 1839 and 1859 having eliminated certain imperfections. The author focuses on the influence of the mentioned Code upon Lithuania’s military justice system which followed not only the Code books, but also Russia’s Punitive Code, special criminal laws, regulations of military law-courts and their later alternations and supplements as well as other legal regulations that were adjusted to the aspects of the organization and competence of military law courts and did not contradict Lithuania’s Constitution, other state laws and military system.

 

Key words: Lithuania, military statute, law, sources.

 

 

Įvadas

 

Šiuo metu keliama teisinės valstybės idėja skatina įvertinti istorinę raidą. Todėl atsirado poreikis naujai ir nuosekliai išnagrinėti vieną iš prioritetinės nacionalinės teisės pagrindu laikytos laikinosios recepuotos teisės šaltinių – 1869 m. Karinių įstatymų sąvadą (rus. Сводъ военныхъ постановленiй) Pirmosios Lietuvos Respublikos (1919–1940) istorinėje perspektyvoje. 1918 m. atkūrus Nepriklausomybę buvo įvykdyta iki valstybės atkūrimo galiojusių carinės Rusijos imperijos teisės aktų recepcija (lot. receptio – priėmimas)[1]. Rusijos teisės įvedimas ir recepuoti norminiai teisės aktai Lietuvoje buvo novelizuojami vietos norminiais teisės aktais, įterptos Lietuvoje išleistos novelos (lot. novella (lex) – naujas (įstatymas))[2].

 

Straipsnyje nagrinėjamasis teisės šaltinis neabejotinai yra vienas reikšmingiausių Lietuvos specialiosios (karinės) baudžiamosios teisės šaltinių[3], kuri kaip nacionalinė teisės šaka buvo kuriama Rusijos baudžiamosios teisės pagrindu. Lietuvoje galiojo šie Rusijos baudžiamieji įstatymai: 1864 m. Bausmių įstatais ir 1866 m. Bausmių statutu, 1869 m. Karinių įstatymų sąvadas, 1903 m. Baudžiamasis statutas.

 

Iki šių dienų atlikti moksliniai tyrimai nepalietė šios tematikos ir su pastarąja susijusios problematikos, eilės problemiškų šio nagrinėjamo sąvado aspektų. Galima paminėti tik pavienius autorius, kurie vienu ar kitu aspektu nagrinėjo klausimus, susijusius su minėtąja tematika. Pažymėtina, kad ši tarpdisciplininė tematika Lietuvos mokslo darbuose nėra tyrinėta ir analizuota, todėl pasirinkta tema yra aktuali ir novatoriška. Tyrimas nepretenduoja į išbaigtumą, palieka galimybę pataisyti ar papildyti. Speciali palyginamoji šio klausimo studija turi mokslinę reikšmę.

 

Neatsitiktinai tyrinėti buvo pasirinktas 1869 m. Karinių įstatymų sąvadas, turėjęs įtakos Pabaltijo valstybių (Estijos, Latvijos, Lietuvos) karinės baudžiamosios teisės raidai. Pastarųjų karinių teismų sistema rėmėsi minėtojo sąvado knygomis, o pavyzdžiui, Lenkijos kariniai teismai rėmėsi Austrijos 1912 m. Karinių įstatymų rinkiniu.

 

Nagrinėjamu Lietuvos Respublikos laikotarpiu kariniai teisininkai susidūrė su minėto sąvado pritaikymo, karinės baudžiamosios teisės kodifikavimo sunkumais. Kaip vienas iš pagrindinių recepuotos specialiosios baudžiamosios teisės šaltinių, sąvado knygos nebegalėjo patenkinti administracijos ir teismų poreikių, todėl buvo atlikti pakeitimai ir papildymai, kuriais remiantis buvo nuspręsta parengti tam laikmečiui modernų, kariuomenės organizacijai ir pastarosios poreikiams pritaikytą savitą karinių įstatymų rinkinį. Tačiau kaip ir daugelis panašių projektų, dėl šalies vidaus ir užsienio politikos aktualijų šis taip pat liko neįgyvendintas.

 

Tenka pridurti, kad straipsnyje naudojamas Karinių įstatymų sąvadas negali būti vadinamas/verčiamas Karo baudžiamuoju statutu, nes sąvadas apėmė plačias karinės teisėtvarkos[4] ir teisėsaugos[5] organizacinės struktūros ir veikimo sritis. Lietuvos karo baudžiamasis statutas buvo sudarytas remiantis tik viena sąvado knyga, o ir remiantis nagrinėjamo laikotarpio moderniąja jurisprudencija (lot. jurisprudentia – teisės mokslas)[6], kuri laikosi romėnų terminologijos – įstatymų rinkinys, apimantis visas svarbiausias teisės sritis, turi būti vadinamas ne statutu, o kodeksu[7].

 

Tenka konstatuoti, kad XIX amžiaus antroje pusėje – XX a. pradžioje Rusijoje nebuvo aiškaus įstatymo apibrėžimo, išskiriančio jį iš kitų teisės aktų. Remiantis nagrinėjamojo laikmečio teisės mokslu, įstatymais buvo laikomi: teisynai, įstatai, statutai, nuostatai, instrukcijos, įsakai, manifestai, imperatoriaus patvirtinti Valstybės Tarybos nutarimai, pranešimai, reskriptai[8]. Tačiau su tokia pat problema susidūrė ir atsikūrusios Lietuvos teisėkūra. Priimti įstatymai nustatyta tvarka, norminiai teisės aktai buvo vadinami ne tik įstatymais, bet ir įstatais, statutais, dėsniais, taisyklėmis, sąlygomis, darbo sutvarkymais, cirkuliarais, instrukcijomis, dekretais, nutarimais, paaiškinimais, raštais, priverstiniais įsakymais, sutartimis. Vyko teisės terminų kūrimo procesas. Šalies teisėkūros institucijos (lot. instutio – nustatymas, sutvarkymas)[9] susidūrė ir su lietuvių teisinės terminologijos sunkumais, jos nebuvimu. Teisės terminų norminimo darbai vyko lėtai, buvo keliami klausimai, susiję su šiomis problemomis.

 

Pirmosios Lietuvos Respublikos teisės ir kariuomenės istorijai skirtų veikalų, studijų, straipsnių daug, tačiau karinei teisei skirtų beveik nėra. Galima būtų paminėti atskirus autorius, kurie savo studijose tik paviršutiniškai palietė/paminėjo straipsnio autoriaus tyrimo objektą – 1869 m. Karinių įstatymų sąvadą ir su šiuo teisės šaltiniu susijusius klausimus: pirmiausiai minėtinos teisininkų Martyno Apanavičiaus[10], Stasio Vansevičiaus[11], Stanislavo Dvarecko[12], Mindaugo Maksimaičio[13] studijos, kuriose pateikiama bendrojo pobūdžio informacija, susijusi su nagrinėjama tematika.

 

Straipsnyje panaudoti įvairaus pobūdžio šaltiniai – Rusijos ir nagrinėjamojo laikotarpio karinės baudžiamosios teisės įstatymų rinkiniai, veikalai, archyviniai šaltiniai, įvairūs straipsniai, studijos, todėl visų aptarti išsamiai neįmanoma.

 

Atliekant tyrimą daugiausiai remtasi Rusijos karinės baudžiamosios teisės įstatymų rinkiniais ir karinės teisės specialistų studijomis: Karinių bausmių statutu[14]; Michailo Rozengeimo (Михаил Розенгейм) „Karinių teisminių institucijų istorine apybraiža Rusijoje nuo Petro Didžiojo“[15]; Aleksandro Mušnikovo (Александр Мушников) „Karinių baudžiamųjų įstatymų žinynu, ryšium su bendraisiais įstatymais“ ir „Rusų karinių baudžiamųjų įstatymų ypatingąja dalimi“[16]; N. Martynovo (Н. Мартынов) „Karo teismo statutu, papildytu ir išaiškintu motyvais, sprendimais ir įsakymais“[17]; Vladimiro Kuzmino-Karavajevo (Владимир Кузьмин-Караваев) „Teisyno ir karinio statuto apie bausmes bendrosios dalies charakteristika“[18]; N. Chitrovo (Н. Хитров) „Rusų kariniu baudžiamuoju procesu. Jo galima reorganizacija ir karo justicijos, Karo teisės akademijos reorganizacija“[19]; P. Zauscinkio (П. Заусцинскiй) „Rusijos karinės teisės kodifikacija, ryšium su rusų kariuomenės vystymusi iki XIX amžiaus reformos“[20], P. Šveikovskio (П. Швейковскiй) Karo baudžiamuoju statutu[21] ir Drausmės statutu[22]. Šiose studijose aptinkame duomenų apie Rusijos karinę justiciją ir pagrindinius karinės baudžiamosios teisės šaltinius, jų struktūras, įstatymus ir komentarus, nagrinėjamai tematikai aktualias XIX a. karinių įstatymų sąvadų sudarymo aplinkybes, pritaikymą istorinės raidos perspektyvoje. Minėtini ir enciklopediniai žodynai, kurių panaudojimas buvo tikslingas sąvokų, terminų aiškinimui[23].

 

Tyrimui buvo aktualūs įstatymams ir kitiems Lietuvos Respublikos valstybės teisės aktams skelbti ir išleisti oficialūs periodiniai leidiniai, t. y. „Laikinosios vyriausybės žinios“, vėliau „Vyriausybės žinios“, skirti plačiau informuoti visuomenę. Teisės aktai šiuose leidiniuose buvo skelbiami chronologine tvarka, negrupuojant pagal alfabetą ar dalyką, neatsižvelgiant į aktų tarpusavio ryšį, neskiriant aktų pagal jų rūšis. Šiuos šaltinius galima būtų įvertinti kaip tyrimui tikslingiausius ir kryptingiausius, nes juose buvo skelbiami tyrimo objekto knygų straipsnių papildymai ir pakeitimai[24].

 

Kiti karinės baudžiamosios teisės šaltiniai, tai – krašto apsaugos ministro įsakymai, įsakymai kariuomenei, Laikinasis drausmės (disciplinos) statutas, Drausmės statutas, Kariuomenės drausmės statutas, Karo baudžiamasis statutas, Karininkų garbės teismas, kurie leido suprasti, kaip vystėsi karinė teisė Lietuvoje, kokią įtaką turėjo tyrimo objektas šalies karinei baudžiamajai teisei ir procesui[25]. Buvo remtasi ir sisteminiu, bet ne išsamiu Lietuvos Respublikos teisės aktų chrestomatiniu rinkiniu „Lietuvos valstybės teisės aktai (1918. II. 16–1940. VI. 15)“. Tai chronologiniu požiūriu apimantis visą Nepriklausomos valstybės laikotarpį ir būtent dėl šios savybės išsiskiriantis iš kitų rinkinys, tačiau jame – tik pačių sudarytojų atrinkti teisės aktai, turėję didžiausią įtaką Lietuvos teisinei sistemai[26].

 

Straipsnio autorius pasitelkė ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo (toliau LCVA) saugomais Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerijos (f. 384) ir Kariuomenės teismo (f. 507) fondų duomenis, kuriuose galima buvo rasti informacijos nagrinėjama tematika.

 

Būtina paminėti ir kitus svarbius nagrinėjamai tematikai šaltinius, t. y. Kariuomenės teismo leidinį „1919–1929 Kariuomenės teismas“[27] ir periodinius (spaudos) leidinius – „Kardas“, „Mūsų žinynas“, kuriuose aptinkame informacijos apie karinės teisės šaltinius, įstatymų komentarų, aiškinimų. Čia savo straipsnius publikavo aukšto rango karininkai, karininkai teisininkai[28].

 

Šio straipsnio tikslas – pasitelkus šaltinius ir literatūrines pozicijas, susijusias su nagrinėjama tematika, iš istorinės perspektyvos išanalizuoti 1869 m. Karinių įstatymų sąvadą, pastarojo įtaką pagrindiniams Lietuvos specialiosios baudžiamosios teisės šaltiniams; aprašyti sąvado rengimo Rusijoje bei priėmimo ir Lietuvoje ypatumus; išnagrinėti sąvado struktūrą ir jo pritaikymą Lietuvoje; įvertinti sąvado knygų ypatumus remiantis chronologiniu principu ir problematika.

 

Atliekantis tyrimą mokslininkas istorikas yra/gali būti susijęs tiek su viena, tiek su kita mokslo sritimi. Istoriko darbe dažniausiai susipina socialiniai ir humanitariniai mokslai[29]. Tai priklauso nuo pasirinkto mokslinio tyrimo objekto ir metodologijos (gr. methodos – tyrimo kelias, logos – mokslas). Socialiniuose moksluose ypatingą vietą užima istorinis metodas. Šiame straipsnyje, pirmiausiai taikytinas istorinis lyginamasis metodas – pasirinktas dėl tyrimo tematikos ir problematikos, siekiant paaiškinti, kas yra bendra istoriniuose procesuose lyginant skirtingo ar to paties istorinio laikotarpio teisės šaltinius, pastaruosius analizuojant ir atskleidžiant jų panašumus ir skirtumus, sugrupuojant reiškinius skirtingose istorinio vystymosi pakopose, ieškant naujų faktų ir norint naujai aprašyti tyrimo objekto istoriją. Taikant lyginamąjį ir istorinį metodus, atsiranda galimybė sugretinti skirtingus socialinio reiškinio vystymosi laikotarpius, išaiškinti įvykusius pokyčius, rekonstruoti vystymosi tendencijas[30]. Šis metodas pabrėžia istorinį požiūrį į teisės normą, reiškinį, suteikia galimybę geriau atskleisti teisės šaltinio turinį apskritai, geriau pažinti savo šalies teisės sistemą.

 

Atliekant tyrimą buvo naudoti ir kiti mokslo tyrimų metodai: aprašomieji – istorinis analitinis, apžvalginis metodai, skirti apžvelgti teisės šaltinio genezę, atsiradimą sąlygojusias priežastis, raidą, trūkumus, galimų sprendimų būdus, istorinius procesus. Dokumentų analizė buvo panaudota tiriant užsienio ir Pirmosios Lietuvos Respublikos teisės aktus.

 

1. Karinių įstatymų sąvadas: rengimas ir priėmimas

 

1.1. Sąvado rengimas Rusijoje

 

Rusijos karinių įstatymų sąvado parengimas buvo inspiruotas aukščiausiosios valdžios – carų imperatorių Nikolajaus I, vėliau Aleksandro II ir karo ministrų (teiktinas Dmitrijaus Miliutino (Дмитрий Милютин) pavyzdys). Šiame rinkinyje buvo surinkti visi įstatymai, atitinkantys to meto realijas pradedant dar Petro I 1716 m. Karo statutu ir baigiant XIX a. karinės teisės aktais[31].

 

1835 m. Jo didenybės caro imperatoriaus kanceliarijos II skyriuje buvo pradėtas rengti Karinių įstatymų sąvadas, kuris 1839 m. birželio 25 d. buvo parengtas ir išleistas, o įsigaliojo 1840 m. sausio 1 d. Tačiau ilgainiui sąvadas buvo papildomas naujais teisės aktais[32]. Vėliau iškilo būtinybė patobulinti ir sudaryti antrąjį ir trečiąjį karinių įstatymų sąvado leidimus. Darbas buvo patikėtas Jo didenybės caro imperatoriaus Karo lauko kanceliarijai, o nuo 1843 m. – Karo ministerijos kanceliarijai, išleidusiai 1859 m. naujojo sąvado leidimą. Pirmojo ir antrojo leidimų trūkumams pašalinti buvo sudaryta Karo ministerijos Karo kodifikacijos (lot. codificatio – sisteminimas)[33] komisija. 1867 m. ši komisija buvo pervadinta į Vyriausiąjį karo kodifikacijos komitetą, kurio pagrindinė užduotis buvo parengti 1869 m. Karinių įstatymų sąvadą; jis buvo baigtas rengti 1868 m. pabaigoje, o 1869 m. sausio 19 d. pristatytas patvirtinti[34]. Per dvidešimties metų laikotarpį dėl reorganizavimo ir pertvarkymų komitetas išleido tik 14 iš numatytų 24 knygų. O 1887 m. Vyriausiasis karo kodifikacijos komitetas buvo panaikintas. Komiteto funkcijos buvo patikėtos Ypatingajam kodifikacijos skyriui prie Karo Tarybos, jis parengė ir išleido V–VIII, XV ir XX sąvado knygas, vėliau jų buvo išleista dar penkios.

 

Karo kodifikacijos komisija buvo pavaldi karo ministrui ir Karo Tarybai. 1862 m. pirminiame rengiamo Karinių įstatymų sąvado projekte komisija sprendė klausimus, susijusius su naujai rengiamo karinių įstatymų ir 1832 m. Didžiojo Rusijos įstatymų sąvadų (rus. Сводъ законовъ) teisinių normų sureguliavimu. Pastarasis sąvadas įsigaliojo 1835 m. sausio 1 d.[35] Pažymėtina, kad naujojo karinių įstatymų sąvado struktūra turėjo būti įteisinta: remiantis bendrais teisės aktais karinei ir civilinei žinybai; sąvado norminių teisės aktų 1832 m. Rusijos įstatymų sąvade; naujų karinių įstatymų ir atskirų teisės aktų sąvadui nuo Didžiojo įstatymų sąvado[36].

 

Karo kodifikacijos komisija, sudaranti naująjį karinių įstatymų sąvadą, susidūrė su tam tikromis priešpriešomis iš Jo didenybės caro imperatoriaus kanceliarijos II skyriaus. Komisijos pagrindinis tikslas buvo parengti naująjį karinių įstatymų sąvadą, atskirti įstatymus nuo nutarimų, administracinių potvarkių, ir nurodyti teisės aktus, priskirtinus Didžiajam sąvadui ir kariniui įstatymų sąvadui, nustatyti bendrąsias nuostatas abiems įstatymų rinkiniams. Po beveik trejus metus trukusio bendradarbiavimo buvo nuspręsta, kad iškilo sunkumų atskiriant įstatymus nuo nutarimų, administracinių potvarkių, kad naujasis karinis sąvadas gali būti sudaromas remiantis kita sistema, negu buvo sudarytas Didysis sąvadas, kad karinių įstatymų sąvado suliejimas su civiliniu sąvadu gali turėti neigiamų pasekmių tiek karinei, tiek civilinei įstatymų leidybai, karinei teisei, kariuomenės vystymuisi[37].

 

Karo ministerijai reorganizuojant kariuomenės valdymą, nuo 1865 m. komisija, turėjusi peržiūrėti keletą naujų projektų, susijusių su naujai rengiamu sąvadu, įžvelgė 1839 m. Karinių įstatymų sąvado trūkumų, kurie vėliau buvo perkelti į 1859 m. sąvadą. Šie trūkumai turėjo būti pašalinti rengiant naująjį sąvadą. Kaip vieni didžiausių trūkumų buvo įvardijami bendrosios kompetencijos įstatymai, etatai, tabeliai, instrukcijos, rinkinio papildymai. Visų pirma, iš karinio sąvado turėjo būti pašalinti norminiai teisės aktai, kurie buvo Didžiojo sąvado sudėtinė dalis. Antra, iš sąvado turėjo būti išimti aktai, kurie priklausė karinės technikos daliai. Trečia, Didžiajam sąvade turėjo būti panaikinti įstatymai, kurie apibrėžė atskiras kariuomenės organizacijos dalis, karinių įstaigų veiklą, tarnybos tvarką atskirose kariuomenės dalyse ir kariuomenės institutuose, ir tuos įstatymus, kurie neturėjo ryšio su karine teise[38]. Komisija, rengianti sąvadą, susidūrė ne tik su šiais sunkumais. Daugelis Karo kodifikacijos komisijos vykdomų darbų viršijo pastarosios kompetenciją. Komisijos nariai buvo linkę atsisakyti rengti karinių įstatymų sąvadą arba išleisti visas tezes atskiromis knygomis, priskiriant jas kariuomenės žinybai, kad pastarosios savarankiškai remtųsi veikiančiu karinių įstatymų rinkiniu, arba pakeisti naujai rengiamo sąvado sistemą, kur tezės sudarytų atskirą knygą[39].

 

Taip pat buvo sprendžiama, ar naujasis rinkinys turi būti skirstomas į aštuonis tomus, ar į šešias dalis; pasirinktas pastarasis variantas[40]. Naujai rengiamo karinių įstatymų sąvado projektas buvo pristatytas carui imperatoriui, Jo didenybės kanceliarijos II skyriui ir Jūrų ministerijai, 1867 m. kovo 3 d. patvirtintas[41].

 

Verta pastebėti, kad tuo metu Rusijos karinės teisės srityje paraleliai funkcionavo nuo 1809 m. chronologiniu principu kasmet leisti karinės žinybos sąvadai; 1859 m. sąvado keletas tūkstančių straipsnių iš dešimties knygų, atskiri karinės žinybos papildymai, 1869 m. Karinių įstatymų sąvado knygos; Generalinio štabo cirkuliarai (lot. circularis – aplinkinis)[42]. Taip buvo todėl, kad 1869 m. sąvadas neapėmė visų įstatymų leidybos resursų ir nuolatos buvo papildomas[43].

 

1.2. Sąvado priėmimas Lietuvoje

 

Lietuvos politikai ir teisininkai rėmėsi teisės tęstinumo principu, todėl 1918 m. lapkričio 2 d. Laikinosios Konstitucijos pamatinių dėsnių 24 str. teigė, kad „Sritys, kuriose Lietuvos Valstybės nėra išleista naujų įstatymų, laikinai palieka tie, kurie yra buvę prieš karą, kiek jie neprieštarauja Laikinosios Konstitucijos pamatiniams dėsniams“[44]. Panašios koncepcijos nuostatos buvo laikomasi ir kitose laikinosiose, nuolatinėse konstitucijose[45], Laikinajame teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatyme. Taip buvo įvykdyta Lietuvoje galiojusių Rusijos įstatymų recepcija. Buvo nustatytos recepuotų įstatymų galiojimo ribos: 1) veikė Rusijos įstatymai, kurie įsigaliojo ne vėliau kaip 1914 m. rugpjūčio 1 d., 2) veikė įstatymai, kurie neprieštaravo Lietuvos Valstybės Konstitucijai, 3) neteko galios recepuoti įstatymai, kuriuos pakeitė Lietuvos įstatymai. Teismai, taikydami Rusijos įstatymus, turėjo remtis antruoju Laikinojo teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymu, kad tvarkant teismą, teisiant, tardant, sprendžiant bylas turi galioti Rusijos įstatymai tik su pataisymais[46].

 

1919 m. sausio 16 d. Lietuvoje buvo išleistas Laikinasis Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymas[47], kuriame buvo nuspręsta nebeatnaujinti visų ikikarinių baudžiamųjų statutų (kodeksų) galiojimo, o įteisinti bendrųjų teismų sistemą, kuri rėmėsi 1903 m. Rusijos Baudžiamuoju statutu (rus. Уголовное уложенiе). Šis statutas ir jo papildymai galiojo visoje teritorijoje[48], išskyrus Klaipėdos kraštą. O kuriama karinių teismų sistema rėmėsi vasario 7 d. išleistu specialiu baudžiamuoju įstatymu – Ypatingaisiais valstybės apsaugos įstatais[49], vasario 13 d. priimtais Pulko teismo, kovo 27 d. – Karo teismo, liepos 7 d. – Laikinaisiais armijos teismo įstatais, kurie įteisino Lietuvoje sistemą karinių teismų, besiremiančių ir 1869 m. Karinių įstatymų sąvadu, ir jo papildymais iki 1914 m., ypač XXII, XXIII ir XXIV knygomis[50], kartu su 1903 m. Baudžiamuoju statutu ir karo padėties sąlygomis vaidinusius ypatingą vaidmenį[51].

 

2. Karinių įstatymų sąvado struktūra ir pritaikymas

 

2.1. Sąvado struktūra, dalys ir knygos

 

1869 m. Karinių įstatymų sąvadas buvo sudarytas iš šešių dalių ir 24 knygų. Pirmoji dalis buvo pavadinta „Karinė valdyba“, ji apėmė keturias knygas: I knyga – „Karo ministerija. Specialioji valdyba. Nukentėjusiųjų nuo karo komitetas“, II knyga – „Karinės apygardos valdyba“, III knyga – „Vietos karinė valdyba“, IV knyga – „Karinė lauko valdyba, veikianti ir sudaryta karo metu“[52]. Antroji dalis – „Reguliarioji kariuomenė“, sudaryta taip pat iš keturių knygų: V knyga – „Karinė organizacija ir struktūra, valdymas“, VI knyga – „Kariuomenės komplektacija, valdymas, karinės žinybos institucijos ir įstaigos“[53], VII knyga – „Tarnybos eiga remiantis kariniu žiniaraščiu“, VIII knyga – „Apdovanojimai, pensijos, pašalpos, laipsnių suteikimas remiantis kariniu žiniaraščiu“. Trečioji dalis pavadinimu „Nereguliarioji kariuomenė“ (kazokų ir užsieniečių kariniai daliniai) susidėjo iš trijų knygų: IX knyga – „Kazokų kariuomenės organizacija ir struktūra, valdymas“, X knyga – „Tarnyba kazokų kariuomenėje. Teisės ir privilegijos, skirtos šiems kariniams daliniams“, XI knyga – „Kazokų kariuomenės ūkis (Kariniai daliniai sudaryti iš užsieniečių)“. Ketvirtoji dalis pavadinimu „Karinė įstaiga“ buvo sudaryta iš šešių knygų: XII knyga – „Intendantūros įstaiga“, XIII – „Artilerijos įstaiga“, XIV – „Inžinerijos įstaiga“, XV – „Karinių mokslo įstaiga“, XVI – „Karo medicinos įstaiga“, XVII – „Karinių kalėjimų įstaiga“. Penktąją dalį „Karinis ūkis“ sudarė šios knygos: XVIII – „Tiekimas ir gamyba remiantis kariniu žiniaraščiu“, XIX – „Kariuomenės aprūpinimas“, XX – „Kariuomenės dalinių vidaus ūkis“, XXI – „Atskaitomybė remiantis kariniu žiniaraščiu. Valdinių nuobaudos“. Šeštoji dalis – „Karo baudžiamasis, drausmės ir karo teismo statutai“ buvo sudaryta iš trijų knygų: XXII – „Karinių bausmių statutas“, XXIII – „Drausmės statutas“, XXIV – „Karo teismo statutas“[54].

 

Karinių įstatymų sąvado knygos buvo skirstomos į skyrius, skyriai į skirsnius, skirsniai į dalis ir straipsnius. Po kiekvienu straipsniu buvo citata. Prie kiekvienos knygos buvo pataisymų rodyklė, turinys. Pilnai buvo parengtos pirmoji, ketvirtoji ir šeštoji dalys, antroji ir penktoji dalys buvo parengtos tik atskirais įstatymais, trečioji dalis nebuvo išleista. Kiekviena sąvado dalis skirta specialiajai karinių įstatymų leidybos sričiai. Kai kurios sąvado knygos buvo pakartotinai išleistos du kartus. Iš viso nebuvo išleistos IX–XI, XIX ir XXI knygos. IV knyga buvo pakeista 1890 m. išleistu Karinių lauko pajėgų valdymo karo metu rinkiniu, XXII knyga buvo sudaryta remiantis 1866 m. Karinių bausmių statutu ir 1875 m. pastarojo patvirtinimu[55], XXIII ir XXIV knygos buvo pakeistos tų pačių pavadinimų statutais, t. y. XXIII knyga sudaryta remiantis 1879 m. Drausmės statutu, 1888 m. ir 1912 m. pakeista naujaisiais leidimais, XXIV knyga sudaryta remiantis 1867 m. Karo teismo statutu, vėliau kitu karo teismo statutu, įsigalėjusiu 1883–1884 m. ir 1888 m.[56] Kai kurios sąvado knygos buvo įtrauktos į įvairius įstatymų sąvadus: pvz., Karinės žinybos įsakymus, Vyriausybės įstatyminių aktų ir potvarkių rinkinį, „Gen. ltn. Kosinskio [Владимир Дмитриевич Коссинский (Косинский) – aut. past.] sistematizuotą rinkinį. Įsakymus ir cirkuliarus nuo 1869 m. sausio 1 d. iki 1887 m. m. sausio 1 d.“ bei pastarojo papildymus. Sąvado knygos buvo išleistos ir atskirais leidimais: pvz., 1889 m. pasirodė Kavalerijos vidaus tarnybos statutas, 1877 m. – Pėstininkų dalinių vidaus tarnybos statutas, 1881 m. pasirodė pataisytas 1888 m. Lauko tarnybos statutas, 1890 m. – Kareivinių tarnybos statutas, 1884 m. – Karininkų susirinkimų atskiruose kariniuose daliniuose nuostatai, 1888 m. – Laiškų rašymo karinėje žinyboje nuostatai. Dalis karinių įstatyminių aktų buvo įtraukti ir į Didįjį įstatymų sąvadą, t. y. 1886 m. Karinės prievolės statutą, 1890 m. Dėl nuostatų apie susirašinėjimą dėl karo arklių ir prievolės, susijusios su karinių butų įsigijimu, papildymas ir pan.[57]

 

Tenka konstatuoti, kad Karinių įstatymų sąvadas nebuvo išbaigtas. 1869–1902 m. laikotarpiu pasirodė dar vienas to paties sąvado leidimas, tačiau nebuvo išleistos XIX ir XXI knygos. 1907 m. naujajame leidime buvo I, II, V–VII, IX–XVIII, XX knygos[58]. Ypatingą reikšmę turėjo įstatymai, kurių buvo laikomasi remiantis kariniu žiniaraščiu[59]. Pažymėtina, kad pasirodė penki 1869 m. Karinių įstatymų sąvado leidimai: 1) 1869–1911 m., 2) 1879–1912 m., 3) 1900–1915 m., 4) 1913–1914 m., 5) 1915–1918 m. Iš viso sąvado antruoju leidimu buvo išleista 20 knygų, trečiuoju – 13, ketvirtuoju – šešios, penktuoju – dvi knygos. Būtent ketvirtasis minėtojo sąvado leidimas buvo pagrindinis Lietuvos karinės baudžiamosios teisės šaltinis.

 

Sulyginę karinių įstatymų sąvadus galime teigti, kad kiekviena dalis ankstesnių rinkinių plačiąja prasme apėmė žinomą karinės teisės sritį, pvz., konstitucinės teisės normos buvo sudėtos į pirmąją dalį, ūkinės į ketvirtąją, karinės tarnybos į antrąją ir pan. Tuo tarpu naujojo sąvado teisės normos buvo sudėtos į knygas pagal tarnybų tikslingumą ir pobūdį, pvz., konstitucinės teisės normos buvo keturiose, tarnybų – dviejose, ūkinės – trijose dalyse. Tačiau neišvengta ir nesusipratimų. Pavyzdžiui, pagal teritorinį valdymą „Karinės apygardos valdyba“ ir „Vietos karinė valdyba“ turėtų sudaryti vieną knygą, tačiau jos buvo atskirtos[60]. Tai prieštaravo karinės teisės logikai, moraliniam kariuomenės charakteriui. Tačiau klaidų galėjo būti ir išvengta, jei sąvadas būtų išleistas iš karto, o ne dalimis. 1869 m. įstatymų sąvado knygos buvo ir pratęsiamos, pvz., 1871 m. buvo papildyta 1859 m. rinkinio VI, 1874 m. – I knygos; 1882 m. buvo sudaryta rinkinio XVIII, 1889 m. – VIII, 1891 m. – V ir VI, 1892 m. – VII, 1897 m. – XX, 1908 m. – IX, X, XI; 1879 m. papildytos II ir 1887 m. III sąvado knygos. Būtent nuo šių metų knygos nebuvo papildomos[61]. Tenka konstatuoti, kad karinių įstatymų rinkinio leidimų trūkumas buvo tas, kad nebuvo iš karto išleidžiamos visos knygos su papildymais ir naujais pakeitimais.

 

2.2. Sąvado pritaikymas Lietuvoje

 

1903 m. Baudžiamasis statutas nebuvo pilnai įvestas Rusijoje ir suderintas su kitais veikiančiais įstatymais, tarp jų ir su 1869 m. Karinių įstatymų sąvadu. Šie baudžiamosios teisės įstatymų rinkiniai veikė Lietuvoje iki Pirmojo pasaulinio karo[62], buvo pagrindiniai recepuotos Rusijos teisės šaltiniai. Remiantis Karinių įstatymų sąvadu, už nusikaltimus buvo teisiami kariai, o karo padėties metu – ir civiliai asmenys. Sąvade buvo reglamentuotos griežtos bausmės, teisės aktai buvo susiję su pareigų vykdymu, drausme ir paklusnumu. Todėl šiame sąvade kitaip reiškėsi būtinoji gintis, būtinas reikalingumas, valdžios įsakymų vykdymo ribos, bausmių sistema. Šios pozicijos apsunkino naudojimąsi sąvadu Lietuvoje, kaip ir kitais Rusijos įstatymais[63].

 

Lietuvos Respublikos teismų sistemą sudarė bendrosios kompetencijos ir specializuotieji (ypatingieji arba kariniai) teismai. O remiantis Rusijos karinių teismų sistema, buvo sudaryti ir Pabaltijo šalių (Estijos, Latvijos, Lietuvos) kariniai teismai.

 

1 lentelė

 

Pabaltijo valstybių sausumos kariuomenės karinių teismų sistema 1919–1938 metais

 

 

Eilės Nr.

Estijos[64]

 

 

Latvijos[65]

Lietuvos

1.

Valstybės teismas

Aukščiausiasis kariuomenės teismas

Vyriausiasis Tribunolas

2.

Karinės apygardos teismas

Vyriausiasis Kariuomenės teismas

Kariuomenės (Armijos) teismas[66]

3.

Kariuomenės dalies teismas

Pulko teismas

Pulko teismas[67]

4.

Karo lauko teismas

Karo lauko teismas

Karo (lauko) teismas[68]

5.

 

 

 

 

 

6.

Karininkų garbės teismas

Karininkų garbės teismas

Karininkų garbės teismas[69]

 

 

Tenka pastebėti, kad iš visų Baltijos valstybių, Lietuvai buvo artimiausias Estijos karinių teismų sutvarkymas. Pvz., kasacinė (lot. cassatio – atšaukimas, panaikinimas)[70] instancija kariniams teismams, kartu ir Karinio laivyno teismams, buvo civilinis teismas. Tačiau Lietuvoje kariniai teismai išsiskyrė savita specifika. Ne išimtis buvo ir baudžiamųjų bylų nagrinėjimo procesas. Pvz., Kariuomenės (Armijos) teismas, kaip ir bendrosios kompetencijos teismai, vadovavosi lietuvių kalba, viešu, žodiniu bylos nagrinėjimu ir aiškinimosi principu, taikė laisvą įrodymų vertinimą. Nors teismas vadovavosi karinio baudžiamojo proceso normomis, išdėstytomis 1869 m. Karinių įstatymų sąvado XXIV knygoje[71], buvo ir tam tikrų pakeitimų: 1) teismo posėdyje dalyvaudavo keturi laikinieji nariai (du karininkai ir du kareiviai), o ne keturi karininkai, kaip Rusijoje; 2) teismo sprendimai buvo nagrinėjami kasacine ir apeliacine tvarka, 3) Lietuvoje nebuvo sudarytos apeliaciniams ir kasaciniams skundams nagrinėti atskiros specialiosios karinių teismų instancijos[72]. Sąvado XXIV knygoje buvo nustatyti glaustesni terminai, supaprastinamos procedūros, suvaržytas viešas bylos skelbimas spaudoje, neleidžiama kritikuoti karo vyresnybės nurodymų ir pan[73].

 

3. Karinių įstatymų sąvado knygos kaip Lietuvos karinės baudžiamosios teisės pagrindas

 

3.1. Karinių įstatymų sąvado XXII knyga kaip Lietuvos karo baudžiamojo statuto pagrindas

 

1919 m. Lietuvoje buvo palikta galioti išversta į lietuvių kalbą 1869 m. Karinių įstatymų sąvado XXII knyga, pavadinta Karo baudžiamuoju statutu[74]. Dar iki šio statuto priėmimo, 1920 m. vasario 6 d. buvo išleistas Kariškių baudžiamasis įstatymas dėl karinės tarnybos vengimo, pakeitęs sąvado XXII knygos 126–140 str. Pritaikius sąvadą buvo pakeistos ir praplėstos kitų įstatymų redakcijos[75]. Tačiau jau 1922 m. kpt. Juozo Papečkio iniciatyva sudarytas šešių dalių Karo baudžiamasis statutas, išleistas Vyriausiojo štabo Karo mokslo skyriaus[76]. Šis statutas įvardinamas kaip neoficialus (pagalbinis) veikalas, kurio pagrindą sudaro sąvado XXII knyga, Lietuvos teisėkūros organų išleisti nauji teisės aktai, jų pakeitimai ir papildymai. Karo baudžiamasis statutas iš dalies laikytinas karinių įstatymų atitikmeniu būtent Karinių įstatymų sąvadui, jo vertimu, santrauka, kurios dalies buvo atsisakyta kaip neatitinkančios sąlygų. Statutas buvo suderintas su Baudžiamuoju statutu, kariuomenės organizacija. Kpt. J. Papečkys ir kiti statuto konsultantai iš Kariuomenės (Armijos) teismo padarė keletą pakeitimų ir papildymų, kurie iš esmės įstatymų redakcijos nepakeitė[77], bet buvo atsisakyta pasenusių ir teisinėje praktikoje nebetaikomų teisės aktų[78].

 

Karo baudžiamojo statuto autorius priede surinko teisės normas, kurios buvo paimtos iš sąvado XXIV knygos II dalies pirmojo ir penktojo skyriaus, taip pat Lietuvos teisėkūros institucijų išleistus Pulko teismo įstatus, Karo (lauko) teismo įstatus, Laikinuosius armijos teismo įstatus, Ypatinguosius valstybės apsaugos įstatus su pakeitimais ir papildymais, įvairius aplinkraščius kariuomenės dalių vadams ir įstaigų viršininkams, įsakymus kariuomenei, kurie buvo susiję su teismų veikla ir struktūra.

 

Sudarant Karo baudžiamąjį statutą buvo stengtasi suvienodinti terminus, stilių, pašalinti teisės normas, kurios neturėjo reikšmės, Lietuvoje netaikytinas, įterpti novelas, pakeisti straipsnių tekstus, suderinti teisės normas su naujai išleistais pakeitimais, pakeisti kai kuriuos straipsnius, bendruosius dėsnius (pvz., bausmių sistemą). Todėl 1927 m. buvo sudaryta Karinių teismų komisija, kuri turėjo parengti Karo baudžiamąjį statutą (numatyta 4 tūkst. litų), Karo baudžiamojo proceso statutą (16 tūkst. litų), Karinių teismų sutvarkymo statutą (4 tūkst. litų). Komisijos posėdžių dalyvių atlyginimams buvo numatyta skirti 18 tūkst. litų, vertimo, projektų spausdinimo, ekspertų konsultacijoms – 8 tūkst. litų. Iš viso 50 tūkst. litų sąmata, tačiau darbai taip ir liko tik paruošiamojoje stadijoje[79]. 1929 m. gruodžio 10 d. Kariuomenės teismo pirmininkas teismo gen. ltn. Petras Šniukšta įteikė krašto apsaugos ministrui raštą dėl Karinių įstatymų sąvado XXII knygos sutvarkymo ir naujojo statuto komisijos sudarymo[80]. Gruodžio 23 d. buvo sudaryta tokia komisija, kuri turėjo atlikti sąvado XXII knygos pakeitimo, papildymo darbus. Komisijos pirmininku buvo paskirtas tsm. gen. ltn. Emilis Vimeris ir teismo karininkai – plk. Viktoras Engleris, plk. Povilas Budrevičius. Reikalui esant, galėjo būti kviečiami ir kiti pagalbiniai asmenys. Tačiau dėl karinės vadovybės kaitos, finansavimo ir kitų tiesioginių karinių teisininkų darbų, komisijos darbas galutinai nebuvo atliktas[81]. Yra žinoma, kad 1938 m. Vyriausiojo Tribunolo karinis teisėjas tsm. plk. Juozas Matulevičius ir karinio prokuroro padėjėjas tsm. plk. Tomas Sereika buvo komandiruoti į Valstybės Tarybą, kur Baudžiamojo statuto projektą ruošianti komisija, pirmininkaujama Valstybės Tarybos pirmininko pavaduotojo J. Papečkio, rengė ir Karo baudžiamojo statuto bendrosios dalies projektą, derino jį su Baudžiamojo statuto bendrąja dalimi[82]. Deja, šis projektas, kaip ir daugelis kitų, dėl pirmosios sovietų okupacijos liko neįgyvendintas. Tuo tarpu kaimyninėse šalyse Karo baudžiamasis statutas buvo sutvarkytas ir gimtąja kalba 1933 m. išleistas Latvijoje, 1934–1935 m. Estijoje.

 

3.2. Karinių įstatymų sąvado XXIII knyga kaip Lietuvos kariuomenės drausmės statuto pagrindas

 

Visuomenėje, kaip kariuomenėje, galioja teisės normos, reglamentuojančios santykius ir elgesio taisykles vidaus struktūroje. Įstatymai, užtikrinantys drausmę ir tvarką, buvo įtraukti į drausmės statutus[83], kur karinė drausmė buvo skirstoma į įspėjamąją ir baudžiamąją. Lietuvos kariuomenės drausmės statuto pagrindu tapo 1869 m. Karinių įstatymų sąvado šeštosios dalies XXIII knyga – Drausmės statutas[84].

 

1919 m. sausio 8 d. pasirodė Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo Literatūros skyriaus parengtas trijų skyrių Laikinasis drausmės (disciplinos) statutas[85]. Tačiau statutas buvo neplataus turinio ir negalėjo patenkinti kariuomenės poreikių, todėl 1920 m. kpt. Petro Rusecko iniciatyva buvo išleistas naujas, iš devynių skyrių sudarytas Drausmės statutas[86], kurio pabaigoje buvo drausmės pabaudų žymėjimo tvarka[87]. Statutas rėmėsi Vokietijos[88], o daugiausiai Rusijos karinių teisės aktų principais, pritaikytais Lietuvos kariuomenės organizacijai, poreikiams, buvo tikslesnis, numatė daugiau įstatymų, kurie sustiprino kariuomenės tvarką ir drausmę.

 

1928 m. buvo išleistas septynių dalių Vidaus tarnybos statutas[89], kuris rėmėsi ankstesniuoju, – jis papildytas, pakeistos ir kai kurios nuobaudos. Pažymėtina, kad buvo įvestas lygtinio nuteisimo įstatymas (mišrioji šio instituto sistema)[90]. 1930 m. gegužės 31 d. išleidus specialiąją šio įstatymo valdymo instrukciją, įstatymas buvo pradėtas taikyti ir karinių teismų jurisdikcijai (lot. jurisdictio – teisena, teismo procesas)[91]. Tačiau statutas šio įstatymo iš Karinių įstatymų sąvado nepaveldėjo.

 

1931–1932 m. pakartotinai buvo išspausdintos drausmės ir tvarkos laikymosi taisyklės, tobulinant Drausmės statuto taisykles. Nuo 1935 m. spalio 30 d. įsigaliojo devynių skyrių Kariuomenės drausmės statutas[92]. Respublikos Prezidentas Antanas Smetona priimant statutą panaikino Rusijos drausmės statuto“ 1–115 str. Nuo šios datos Lietuvoje nustojo galioti sąvado XXIII knygos straipsniai ir buvo vadovaujamasi naujuoju lietuvių statutu[93]. Ankstesni drausmės statutai buvo taikomi tikrosios tarnybos, atsargos karininkams, karo invalidams, belaisviams, o naujasis buvo pritaikytas ir Krašto apsaugos ministerijos (toliau KAM) civiliams tarnautojams ir darbuotojams[94], kuriuos baudžiant buvo atsižvelgiama į tarnybinę padėtį, lytį ir kitas aplinkybes. Buvo padidintos, pakeistos, suvienodintos kai kurių drausmės pabaudų normos, o statuto naujove galima būtų įvardinti skundus dėl drausmės pabaudų[95]. 1937 m. Karo mokslo skyrius išleido pakartotinį Kariuomenės drausmės statuto[96] leidimą. Tuo tarpu pvz., Estijoje sąvado XXIII knyga buvo panaikinta 1925 m., o 1930 m. pakeista nauju įstatymu[97].

 

3.3. Karinių įstatymų sąvado XXIV knyga kaip Lietuvos karinių teismų įstatų pagrindas

 

Lietuvos kariniams teismams ypač buvo svarbi 1869 m. Karinių įstatymų sąvado šeštosios dalies XXIV knyga – Karo teismo statutas[98]. Šio statuto, kaip ir kitų veikimas, buvo suderintas su karine baudžiamąja justicija (lot. justitia – teisingumas, teisėtumas)[99].

 

1919 m. sausio 10 d. prie KAM buvo įsteigtas Juridinis skyrius (viršininkas krn. Antanas Merkys)[100], jo pagrindinis tikslas buvo parengti karinių teismų įstatus, kurie apibrėžtų teismų sudarymo ir veikimo principus, t. y. sukurtų karinių teismų sistemą. Vasario 13 d. skyrius parengė Pulko teismo įstatus (sudaryti iš 29 punktų)[101], kovo 27 d. Laikinoji Vyriausybė patvirtino Karo (lauko) (sudaryti iš 12 punktų)[102], liepos 7 d. – Laikinuosius armijos (kariuomenės) teismų įstatus (sudaryti iš 24 punktų)[103]. Šių įstatų pagrindu, vadovaujantis sąvado XXII, XXIII ir XXIV knygomis ir Baudžiamojo statuto straipsniais, išskyrus prieštaraujančius valstybės įstatymams, veikė Lietuvos kariniai teismai. Šios teisės normos vėliau buvo papildytos, pakeistos ir pritaikytos Lietuvos kariuomenės organizacinei struktūrai[104].

 

Karinių įstatymų sąvado XXIII knygos XIV skyrius buvo Karininkų garbės teismo įstatų sutvarkymo[105] pagrindas. 1924 m. pašalinus tai, kas prieštarauja Lietuvos Valstybės Konstitucijai, kariuomenės organizacijai ir veikiantiems statymams, bei remiantis sąvado Drausmės statuto 130–175 (179) str. buvo įsteigtas Karininkų garbės teismas, reglamentuota veikla[106]. Tais pačiais metais iš Karinių įstatymų sąvado buvo išverstas ir atskiru leidimu išleistas „Karo įstatymų rinkinio XXIII kn. XIV skyrius. Garbės teismas“[107], o 1928 m. – iš devynių dalių sudarytas Karininkų garbės teismo statutas[108]. Kitais metais išėjo įsakymas leidęs naudotis sąvado XXIII knyga tik aiškinant kai kuriuos statuto principus. Su naujos karinės teisėsaugos institucijos patvirtinimu galutinai buvo suformuota Lietuvos Respublikos karinių teismų sistema[109].

 

Kaimyninėse šalyse Karinių teismų statutai pasirodė anksčiau, jų pagrindu buvo parengtas minėtasis sąvadas. Estijoje toks statutas buvo išleistas 1938 m.[110], Latvijoje – 1939 m.[111] Yra žinoma, kad minėtose valstybėse, kaip ir Lietuvoje, buvo parengti Karinių teismų santvarkos įstatymai (statutai), tačiau pvz., Lietuvoje pastarasis nebuvo priimtas, neįgyvendintas[112].

 

Svarbu pridurti, kad be jau minėtų pozicijų Lietuvoje buvo išleistos ir kitos sąvado knygos, vertimai – Sąvado III knyga buvo pavadinta „Karo nutarimų santrauka 1869 metų. Kn. III. Vietinės karo valdybos. Vietinių brigadų vadų ir apskričių karo viršininkų valdybos (iki 1912 m. rugpjūčio 1 d.)“[113], Sąvado XII knyga – „1869 m. Karo įstatymų sąvadas. Knyga XII. Intendantūros įstaiga“[114], Sąvado XV knyga – „Karo įstatymų sąvadas, apie karo akademijas. Knyga XV. Skyrius II ir V. 1914 m.“[115] ir Sąvado XVIII – „Knyga XVIII. Paruošimas ir įrengimas remiantis karine žinyba …“[116].

 

3.4. Karinės baudžiamosios teisės kodifikacija ir recepuoto sąvado pakeitimai ir papildymai

 

Valstybė tiek visuomeniniame, tiek kariuomenės gyvenime jos narių tarpusavio santykius reguliuoja įstatymais. Kariuomenėje vadovautasi bendraisiais įstatymais, statutais, įsakymais kariuomenei ir sąvado knygomis, kurias karininkai traktavo daugiau kaip vidaus tvarkos įstatymų rinkinius[117]. Pastarosios nebegalėjo patenkinti teismų ir administracijos poreikių, todėl buvo išleista įstatymų, skirtų pakeisti, papildyti ir panaikinti, suvienodinti sąvado straipsnius. Buvo susidurta dar su viena problema – ne visos kariuomenės dalys turėjo sąvado knygas. Tenka konstatuoti, kad Rusijos teisės įvedimas ir recepuoti norminiai teisės aktai Lietuvoje buvo sistemingai novelizuojami tokiais pat vietos (nacionaliniais) norminiais teisės aktais. Šie novellae leges (iš lot. k. – naujieji įstatymai) buvo keičiami, papildomi, panaikinami. Kariuomenės teisininkų teigimu, minėtieji įstatymai buvo summum ius summa iniuria[118]. Be novelų, KAM mėgino suorganizuoti ir naująjį karo baudžiamojo statuto leidimą[119].

 

Galima teigti, kad buvo taikyta atskira kodifikacija, apimanti specializuotąją sritį. Vykdant kodifikacinius darbus reikėjo peržiūrėti ir suderinti baudžiamosios teisės šaltinius, panaikinti neaktualius įstatymus ir įtraukti novelas. Atkurtos Lietuvos Respublikos teisėkūroje buvo naudojamos rusų, vokiečių, prancūzų ir net latvių teisės normos, o tai apsunkino teisinę ir administracijos sistemą[120]. Tenka pastebėti, kad atskiro kodifikacinio darbo reikalavo ne tik sąvadas, bet ir Įsakymai kariuomenei[121]. Buvo susidurta ir su įstatymų aiškinimu, kurie turėjo būti skelbiami Kariuomenės (iš pradžių Generalinis, 1924–1935 m. – Vyriausiasis, 1935–1940 m. – Kariuomenės) štabo aplinkraščiuose, tačiau be šios įstaigos minėtą klausimą sprendė ir Ūkio bei Finansų valdybos[122].

 

Tik Rusijoje, ir tik 1839 m., 1859 m. ir 1869 m. buvo atlikta sąvado kodifikacija. Reikia pastebėti, kad 1867 m. kodifikacijos reforma neigiamai paveikė Rusijos karinių įstatymų leidybą, būtent tada, kai pasirodė minėtieji sąvadai. Pirmosios Lietuvos Respublikos kariuomenei ypač buvo svarbios sąvado knygos ir papildyti, paredaguoti, neprieštaraujantys Lietuvos valstybės Konstitucijai ir kariuomenės organizacijai įstatymai. Kodifikaciniam darbui buvo numatytos sąvado (4 laida) XVI knyga ir visa šeštoji dalis, t. y. XXII, XXIII ir XXIV knygos[123].

 

Valstybės Taryba, kurios sudėtyje dirbo ir su karine baudžiamąja teise puikiai susipažinę asmenys, tokie kaip ats. tsm. plk. ltn. J. Papečkys, gen. ltn. Teodoras Daukantas, tsm. gen. ltn. P. Šniukšta, kodifikaciniam darbui pristatė XVI knygos pakeitimo įstatymo projektą, kuris buvo svarstomas. Šiame projekte daugiausiai dėmesio buvo skirta ne katalikų tikybos karo kapelionams, kuriems buvo suteikta galimybė nemokamai gyventi su žmonomis, vaikais ir tėvais. Tačiau tokių galimybių neturėjo katalikų tikybos karo kapelionai. Savo ruožtu Valstybės Taryba siūlė tokias pats sąlygas suteikti ir pastariesiems, nekeičiant pakeitimo esmės[124].

 

Dar 1910 m. caro imperatoriaus buvo patvirtintas Karinių įstatymų sąvado XXII knygos kodifikacijos projektas. Tačiau liko knygos projektinis variantas, o veikianti sąvado XXII knyga nebuvo suderinta su 1903 m. Baudžiamuoju statutu. Nesuderinta liko bausmių sistema (14, 24–25, 28, 30, 32, 49, 51, 69–II d., 78–79, 83–84, 841 109 str.) ir t. t. Kariams liko nepritaikytas kai kurių teisių ir privilegijų atėmimas (24, 26, 28–29, 50 str.) ir kareivių perkėlimas į specialiąją nusikaltusiųjų kategoriją (50, 51, 54 str.). Lietuvoje liko nepritaikyta ištrėmimo ar tvirtovės kalėjimo bausmė (3–II poskyris, 18–19, 52–2 dalis, 81 str.), kaip ir bažnytinė atgaila, draudimas gyventi sostinėje (9 str.), taisyklės padidinti bausmes (90–91, 911 str.). Turėjo būti sumažintos ir per griežtos bausmės (101–2 dalis, 106–107, 279 str.). Teisės aktų netikslumai ir prieštaravimai turėjo būti sutvarkyti, pašalinti, papildyti novelomis. Kai kuriuos sąvado straipsnius apie bausmes buvo tikslinga papildyti (176, 177, 179, 184, 203–208, 227–228 str.) ir panaikinti (275–276, 278, 280, 282 str., papildant 69–71, 277 str.)[125].

 

Kodifikaciniam darbui buvo pristatyta ir XXIII knyga. Ši knyga turėjo tiksliau apibrėžti karių drausmės esmę panaikinant 5–6, 33–46, 78–2 pastabą, 79 str. redakcijas[126]. Turėjo būti sukurta nauja drausminių nuobaudų sistema ir panaikinta sąvado 13–2 pastaba, 181, 29 pastaba, 83–88 str. ir kt. neatitinkantys straipsniai, išplėstos dalių viršininkų nuobaudų skyrimo teisės; sutvarkyta skundų pateikimo taisyklės (XII skyrius) ir Karininkų garbės teismą liečiantys straipsniai (XIV skyrius) ir pan. Tvarkytinais buvo paskelbti sąvado straipsniai, susiję su teismo įstaigos organizacija, kariuomenės teismų priklausomybe ir karinio valstybės gynėjo institucija (karine prokuratūra), tarnautojų teisių ir tarnybos eigos dėl kardomųjų priemonių per tardymą ir teismą paskyrimo ir susitarimo pasiekimo taisyklėmis, gynimo, išimtimis iš bendros teismo proceso tvarkos[127].

 

Sąvado XXIV knyga greitai kodifikacijai atlikti buvo priimtiniausia dėl aiškios struktūros[128]. Dar 1922 m. Lietuvos Respublikos KAM, bendradarbiaudama su Užsienio reikalų ministerija (toliau URM) ir diplomatinėmis atstovybėmis užsienyje, per pastarąsias ieškojo informacijos apie kitų šalių (JAV, Čekoslovakijos, Prancūzijos, Vokietijos, Šveicarijos, Estijos, Balkanų valstybių) karinius teismus[129]. Lietuvos Respublikos Steigiamojo Seimo komisijų ar Ministrų kabineto iniciatyva buvo sudarytos įvairios teisininkų ir kitų specialistų darbo grupės, teisės kodifikacijos ir įstatymų projektai, kurie iki 1928 m. buvo rengiami spontaniškai ar atsiradus neatidėliotinam poreikiui. Tačiau karinės teisės nekoordinuoti kodifikacijos darbai ir po 1928 m. vyko padrikai dėl vidaus ir užsienio politikos aplinkybių. Tuo tarpu ir sąvado pakeitimai, ir papildymai nebuvo atlikti sistemingai, buvo vykdomi per visą Nepriklausomybės laikotarpį.

 


2 lentelė

 

1869 m. Karinių įstatymų sąvado knygų papildymai ir pakeitimai Lietuvos Respublikoje 19191939 metais

  

 

 

Eilės Nr.

 

 

Papildymo/ pakeitimo metai

 

 

Sąvado knyga

 

 

Šaltinis

1.

1919

XIX knygos papildymas; XXII ir XXIV knygų straipsnių papildymai ir pakeitimai

Lietuvos kariuomenei įsakymas Nr. 100/1, 1919 m. birželio 24 d.; Tas pat, Nr. 128/1, 1919 m. rugpjūčio 10 d.; Vansevičius, S. Lietuvos baudžiamosios teisės šaltiniai 1919–1940 metais. Teisė, 1995, nr. 27, p. 95; Vansevičius, S. Lietuvos baudžiamoji teisė ir procesas 1919–1940 metais Vilnius, 1996, p. 28.

2.

1920

XX knygos papildymo pakeitimas, XXII papildymai ir pakeitimai

Laikinosios Vyriausybės žinios, 1920, nr. 23/286; Ten pat, nr. 28/324; Ten pat, nr. 52/503; Ten pat, nr. 54/511; Lietuvos kariuomenei įsakymas Nr. 320/1, 1920 m. gegužės 6 d.; Įsakymas kariuomenei Nr. 505/1, 1920 m. gruodžio 14 d.

3.

1923

XVIII, XIX ir XXIII knygų pakeitimai

Vyriausybės žinios, 1923, nr. 146/1060; Ten pat, nr. 146/1061; Ten pat, nr. 146/106.

4.

1925

I ir V knygų pakeitimai

Vyriausybės žinios, 1925, nr. 209/1386; Ten pat, nr. 211/1399.

5.

1927

XIX knygos pakeitimas

Vyriausybės žinios, 1927, nr. 250/1630.

6.

1929

XXII knygos pakeitimas

Vyriausybės žinios, 1929, nr. 315/2132.

7.

1934

XIX, XXII ir XXIV knygų pakeitimai

Vyriausybės žinios, 1934, nr. 444/3106; Ten pat, nr. 455/3165; Ten pat, nr. 459/3198; Ten pat, nr. 461/3223.

8.

1935

XVII ir XXIII knygų pakeitimai

Vyriausybės žinios, 1935, nr. 499/474; Ten pat, nr. 503/3492.

9.

1939

XVII ir XVIII knygų pakeitimai

Vyriausybės žinios, 1939, nr. 635/4605; Ten pat, nr. 654/47879.

 

 

Reikia pastebėti, kad 1927 m. vasario 24 d. krašto apsaugos ministras įsakė Kariuomenės teismo pirmininkui tsm. gen. ltn. P. Šniukštai sušaukti pasitarimą sąvado sutvarkymo klausimams aptarti, dalyvaujant tsm. plk. E. Vimeriui ir tsm. plk. V. Engleriui, atskiru kvietimu tsm. ats. gen. ltn. Juozui Grigaičiui. Po kovo 2 d. įvykusio pasitarimo komisija nusprendė vadovautis ats. gen. ltn. J. Grigaičio pasiūlytu sąvado sutvarkymo projektu. Prie KAM buvo įsteigta Vyriausioji karinių įstatų (įstatymų sąvado – aut. past.) sutvarkymo komisija, kuri numatė sąvado sutvarkymo galimybes, sudarė planus ir savo dispozicijoje turėjo keturias papildomas sąvado sutvarkymo komisijas: Kariuomenės organizacijos, Kariuomenės tarnybų, Kariuomenės ūkio ir Kariuomenės teismo. Kiekviena šių komisijų rengė savo srities įstatymų projektus[130].

 

Vyriausioji sutvarkymo komisija, kaip ir jai pavaldžios komisijos, buvo sudaryta iš pirmininko ir dviejų narių. Posėdžiuose privalėjo dalyvauti visų keturių komisijų pirmininkai. Vyriausiasis komisijos pirmininkas buvo skiriamas teismo, o nariai buvo Generalinio štabo ir Intendantūros karininkai. Kariuomenės organizacijos komisijos pirmininku buvo karininkas iš Generalinio štabo, nariai iš teismo tarnybų ir rikiuotės karininkų. Kariuomenės tarnybos komisijos struktūra buvo tokia pati, Kariuomenės ūkio komisijos pirmininkas buvo iš Intendantūros tarnybos, o nariai iš intendantūros ir rikiuotės karininkų. Kariuomenės teismo komisijos pirmininkas buvo skiriamas teismo, nariai – Kariuomenės teismo ir Generalinio štabo karininkai. Vyriausioji komisiją pagal savo kompetenciją galėjo kviesti ekspertus, vertėjus, pastariesiems mokėti atlyginimą už padarytus darbus[131]. Pažymėtina, kad Kariuomenės teismo komisija nemažai nuveikė tobulindama karinius įstatymus ir teismų sistemą.

 

Ir dar kelios dėmesio vertos pastabos. Estijoje 1869 m. Karinių įstatymų sąvado XXIV knyga (4 leid., 1913–1914 m.), kartu su vėlesniais papildymais ir pakeitimais nustojo galioti 1938 m. balandžio 6 d.[132], Latvijoje – 1939 m. vasario 1 d.[133] Tenka konstatuoti, kad kaimyninėse šalyse Karinių įstatymų sąvado ir apskritai kodifikavimo klausimu buvo atlikta daugiau negu Lietuvoje. Tam įtakos turėjo lėšų stoka, trūko laisvų nuo savo tiesioginių pareigų prityrusių specialistų.

 

Išvados

 

1. 1869 m. Karinių įstatymų sąvado sudarymu rūpinosi Rusijos karinės justicijos organai, nes sąvadas neapėmė visų įstatymų leidybos resursų ir nuolatos buvo papildomas. Sąvado pagrindas buvo pirmasis ir antrasis Karinių įstatymų sąvadai. Atsikūrusios Lietuvos Respublikos karinė justicija rėmėsi sąvadu ir jo papildymais iki 1914 m., ypač XXII, XXIII ir XXIV knygomis, ir tomis teisės normomis, kurios neprieštaravo Lietuvos Valstybės įstatymams, Konstitucijai ir kariuomenės organizacijai.

 

2. Karinių įstatymų sąvadas buvo sudarytas iš šešių dalių ir 24 knygų, kuriose teisės normos buvo išdėstytos pagal tarnybų tikslingumą ir pobūdį. Pilnai buvo parengtos sąvado pirmoji, ketvirtoji ir šeštoji dalys, antrosios ir penktosios dalies buvo parengti tik atskiri įstatymai, trečioji dalis nebuvo išleista. Kai kurios sąvado knygos buvo pakartotos po du kartus. Iš viso nebuvo išleistos IX–XI, XIX ir XXI knygos, o kai kurios knygos buvo pakeistos kitais karinės teisės šaltiniais (rinkiniais, statutais), dar kitos sąvado knygos buvo išleistos atskirais leidimais, įtrauktos į kitus įstatymų sąvadus. Būtent ketvirtasis minėtojo sąvado leidimas buvo pagrindu pasirodžiūsiems Lietuvos karinių teismų įstatams ir kariuomenės statutams.

 

3. Karinių įstatymų sąvadas Lietuvoje tapo vienu pagrindinių recepuotos Rusijos baudžiamosios teisės šaltiniu, apibrėžė valstybės karinių teismų kompetenciją. Sąvado XXII knygos vertimas į lietuvių kalbą, santrauka buvo pavadinta Karo baudžiamuoju statutu, XXIII knyga tapo Drausmės statuto pagrindu, tačiau 1935 m. Kariuomenės drausmės statutas jau nebesivadovavo XXIII knygos straipsniais. Sąvado XXIII knygos XIV skyrius buvo Karininkų garbės teismo pagrindas[134]. Pirmosios Lietuvos Respublikos karinių teismų organizacija ir teismo proceso vykdymas, įstatai buvo paremti vadovaujantis sąvado XXII, XXIII ir XXIV knygomis ir recepuoto 1903 m. Baudžiamojo statuto straipsniais. Ilgainiui sąvado knygos nebegalėjo patenkinti karinės justicijos poreikių, todėl recepuoti norminiai teisės aktai buvo tokiais pat nacionaliniais norminiais teisės aktais novelizuojami, kodifikuojami.

 

Nuorodos

 

 



* Andriejus Stoliarovas – Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedros doktorantas; adresas: K. Donelaičio g. 52, LT–4424 Kaunas; el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų sritys – lietuvių karybos istorija (1918–1944), teisės istorija, genocido, karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmogiškumui Vidurio Rytų ir Rytų Europoje istorija.



[1] Leonas, P. Teisės enciklopedijos paskaitos. Kaunas: Vytauto Didžiojo Universitetas, 1931, p. 166.

[2] Novela (lot. novella (lex) naujas (įstatymas)) – teisės įstatymas, papildantis arba pakeičiantis ankstesnį. Vaitkevičiūtė, V. Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius: Žodynas, 2000, II dalis, p. 193.

[3] Karinė baudžiamoji teisė – bendroji baudžiamosios teisės šaka, skirstoma į dar dvi atšakas: materialinę (nustato, kokios veikos neteisėtos ir už kurias yra baudžiama), ir formalinę (procesinę), kuri nustato, kokios instancijos ir kokia tvarka yra keliamos baudžiamosios bylos, kaip bausmės skiriamos ir vykdomos.

[4] Karinė teisėtvarka – karinės teisės nustatyta tvarka; veikla, užtikrinanti karinės teisės normų ir reikalavimų laikymąsi; visuomeniniai santykiai, kariuomenėje reguliuojami bendrųjų ir karinių įstatymų, statutų, viršininkų ir vadų įsakymų. Teisėtvarkininkais buvo laikomi karinės teisėsaugos institucijų tarnautojai, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedantys prie praktinio teisėtvarkos įgyvendinimo.

[5] Teisėsauga – veikla, kurios metu yra įgyvendinama teisė; sistema, apimanti ne tik tam tikrą veiklą, bet ir jos subjektus, teisėsaugos subjektus – institucijas, organus. Karinė teisėsauga – kariuomenės specializuotų institucijų (padalinių) veikla, kurios tikslas – tirti nusikalstamas veikas, pažeidimus ir juos padariusius asmenis traukti baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn.

[6] Jurisprudencija (lot. jurisprudentia) – teisės mokslas. Vaitkevičiūtė, V. Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius: Žodynas, 1999, I dalis, p. 554.

[7] Samajauskas, K. Lietuviškasis teismas. Terminologija. Teisė, 1934, nr. 25, p. 27–29.

[8] Andriulis, V., Maksimaitis, M., Pakalniškis, V., Pečkaitis, J. S., Šenavičius, A. Lietuvos teisės istorija. Vilnius: Justitia, 2002, p. 278.

[9] Institucija (lot. instutio – nustatymas, sutvarkymas) – kuri nors visuomeninė įstaiga; žmonių susivienijimas, sąjunga tam tikro tikslo siekti; nusistovėjusi visuomenių santykių forma, V. Vaitkevičiūtė, Tarptautinių žodžių žodynas ..., p. 519.

[10] Apanavičius, M. Kariniai teismai – buržuazijos įrankis kovoje prieš revoliucinį judėjimą Lietuvoje fašistinio režimo metais. Lietuvos TSR Aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Teisė, 1964, t. IV, p. 119–134.

[11] Vansevičius, S. Lietuvos baudžiamosios teisės šaltiniai 1919–1940 metais. Teisė, 1995, nr. 27, p. 93–96; Lietuvos baudžiamoji teisė ir procesas 1919–1940 metais. Vilnius: Justitia, 1996, 76 p.

[12] Dvareckas, S. Lietuvos teismai 1918–1940 metais. Vilnius: Vilniaus universitetas, 1997, 51 p.

[13] Maksimaitis, M., Vansevičius, S. Lietuvos valstybės ir teisės istorija. Vilnius: Justitia, 1997, 304 p.; Maksimaitis, M. Lietuvos teisės šaltiniai 1918–1940 metais. Vilnius: Justitia, 2001, 200 p.; Maksimatis, M. Valstybės taryba Lietuvos teisinėje sistemoje (1928–1940). Vilnius: Justitia, 2006, 184 p.

[14] Воинский устав о наказаниях. Cост. Н. Мартынов, А. Анисимов. Варшава: Типографiя Управления Варшавского Жандармского Округа, 1875, 62 с.

[15] Розенгейм, М. Очерк истории военно-судебных учреждений в России до кончины Петра Великого. Санкт-Петербургъ: Типографiя М. Эттингера, 1878, 388 с.

[16] Мушников, A. Особенная часть русских военно-уголовных законов. Санкт-Петербургъ, 1890; Русские военно-уголовные законы в связи с законами общеуголовными. Курс законоведения для старших классов и военных юнкерских училищ. Санкт-Петербургъ: Военное типографiя, 1902, 227 c.

[17] Устав военно-судебный, дополненный и разъясненный мотивами, решениями и приказами. Cост. Н. Мартынов. Санкт-Петербургъ, 1889, 726 c.

[18] Кузьминъ-Караваев, B. Характеристика общей части уложения и воинского устава о наказаниях. Диссертация на тему предложенную конференцией Военно ЮридическойАкадемии. Санкт-Петербургъ: Юридическiй книжный магазин Н. Мартынова, 1890, 206 c.

[19] Хитров, Н. Русскiй военно-угаловный процессъ. Его возможная реорганизацiя и возможная реорганизацiя военной юстицiи и военно юридической академiи. Москва: Ф. В. Бусыгин, 1900, 180 c.

[20] Заусцинскiй, П. Кодификацiя pусскагo военного право въ связи съ исторiею развитiя pусскагo войска до реформъ XIX века. Санкт-Петербургъ: Военое типографія въ зданіи Главнаго Штаба, 1909, 558 c.

[21] Швейковскiй, П. Уставъ военно-судебный. (Св. Воен. Пост. 1869 г., кн. XXIV, изд. 4 ). Санкт- Петербургъ: Юридическiй книжный магазин И. И. Зубкова под фирмою Законоведение“. Типографiя М. Волковича, 1914, 1526 с.

[22] Устав дисциплинарный. (Св. Воен. Пост. 1869 г., кн. XXIII, изд. 3). Cост. А. C. Лыкошин. Санкт-Петербургъ: В. Березовскiй, 1911–1912, 184 c.

[23] Энциклопедическiй словарь. Санкт-Петербургь: Ф. Брокгаузъ – И. Ефронъ, 1892, t. VIA, 945 c.; Энциклопедическiй словарь. Санкт-Петербургь: Ф. Брокгаузъ – И. Ефронъ, 1900, t. XXIX, 468 c.; Малый энциклопедическiй словар. Санкт-Петербургь: Ф. Брокгаузъ – И. Ефронъ, 1909, t. II, 1058–2215 с.; Энциклопедическiй словаръ. Под ред. Ф. Павленкова, Санкт-Петербургъ, Berlin, 1924.

[24] Laikinosios vyriausybės žinios, Kaunas, 1919 m. gruodžio 29 d. – 1920 m. gegužės 12 d.; Vyriausybės žinios, Kaunas, 1920 m. birželio 22 d. – 1940 m. liepos 17 d.

[25] Krašto apsaugos ministerijai įsakymas Nr. 15/6, 1919 m. sausio 12 d.; Krašto apsaugos ministerijai įsakymas Nr. 83/1, 1919 m. birelio 5 d.; Lietuvos kariuomenei įsakymas Nr. 128/1, 1919 m. rugpjūčio 10 d.; Lietuvos kariuomenei įsakymas Nr. 320/1, 1920 m. gegužės 6 d.; Įsakymas kariuomenei Nr. 505/1, 1920 m. gruodžio 14 d.; Krašto apsaugos ministro įsakymas Nr. 10/1, 1924 m. sausio 23 d.; Laikinasis drausmės (disciplinos) statutas. Kaunas: Krašto apsaugos ministerijos Literatūros skyrius, 1919, 4 p.; Drausmės statutas. Kaunas: Krašto apsaugos ministerijos Literatūros skyrius, 1920, 32 p.; Kariuomenės drausmės statutas. Kaunas: Krašto apsaugos ministerijos Kariuomenės štabas, 1935, 28 p.; Karo baudžiamasis statutas. Sud. J. Papečkys. Kaunas: Vyriausiojo Štabo Karo mokslo skyrius, 1922, 150 p.; Karininkų garbės teismas, Kaunas: Krašto apsaugos ministerijos Vyriausiojo štabo Karo mokslo valdyba, 1928, 16 p.

[26] Lietuvos valstybės teisės aktai (1918. II. 16–1940. VI. 15). Parengė V. Andriulis, R. Mockevičius, V. Valeckaitė. Vilnius: Teisės institutas, 1996, 1036 p.

[27] Kariuomenės teismas. 1919–1929 Kariuomenės teismas. Kaunas: Spindulys, 1929, 91 p.

[28] Zarinas, A. Karo įstatų kodifikacija. Kardas, 1926, nr. 35–36, p. 559–562; Bobelis, J. Kariuomenės drausmės statutas. Kardas, 1935, nr. 19, p. 413–415; Danilevičius, S. Kelios mintys dėl pulkų teismų santvarkos ir raštvedžių. Kardas, 1937, nr. 10, p. 244–245; Šepetys, A. Kariuomenės teismas 1919–1939. Kardas, 1939, nr. 15, p. 380–383; Ruseckas, P. Prie mūsų pirmosios kariškos literatūros istorijos. Mūsų žinynas, 1923, nr. 15, p. 487–490; Žukas, K. Garbės teismas mūsų kariniame gyvenime. Mūsų žinynas, Kaunas, 1924, nr. 19, p. 1–9; Butkevičius, R. Lygtinis nuteisimas Lietuvoje. Mūsų žinynas, 1932, nr. 92, p. 321–339.

[29] Tidikis, R. Socialinių mokslų tyrimų metodologija. Vilnius: Lietuvos Teisės Universitetas, 2003, p. 49.

[30] Ten pat, p. 409, 411–412.

[31] Розенгейм, М. Очерк истории военно-судебных учреждений в России до кончины Петра Великого. Санкт-Петербургъ: Типографiя М. Эттингера, 1878, 388 с.

[32] Заусцинскiй, П. Кодификацiя pусскагo военного право ..., c. 523.

[33] Kodifikacija (lot. codificatio) – įstatymų ir kitų norminių aktų, reguliuojančių tam tikras visuomenės santykių sritis, sisteminimas. Vaitkevičiūtė, V. Tarptautinių žodžių žodynas ..., p. 623.

[34] Заусцинскiй, П. Кодификацiя pусскагo военного право ..., c. 523.

[35] Сводъ законовъ. Энциклопедическiй словаръ. Под ред. Ф. Павленкова ..., c. 2270.

[36] Заусцинскiй, П. Кодификацiя pусскагo военного право ..., c. 517.

[37] Ten pat, c. 518.

[38] Ten pat, c. 519–520.

[39] Ten pat, c. 521.

[40] 1839 m. sąvadas buvo suskirstytas į penkias dalis, t. y. į 12 tomų, 1859 m. sąvadas buvo sudarytas remiantis ta pačia sistema, suskirstytas į penkias dalis, o šios – į knygas, neturėjusias bendrosios numeracijos, ir į tomus.

[41] Ten pat, c. 522.

[42] Cirkuliaras (lot. circularis – aplinkinis) – aplinkraštis, bendrojo pobūdžio nurodymas pavaldiems organams ar pareigūnams. Vaitkevičiūtė, V. Tarptautinių žodžių žodynas ..., p. 218.

[43] Заусцинскiй, П. Кодификацiя pусскагo военного право ..., c. 526.

[44] Laikinosios Lietuvos valstybės konstitucijos dėsniai. Laikinosios vyriausybės žinios, 1918, nr. 1 pap/1a.

[45] Maksimaitis, M., Vansevičius, S. Lietuvos valstybės ir teisės istorija ..., p. 190.

[46] Dvareckas, S. Lietuvos teismai 1918–1940 metais ..., p. 9.

[47] Laikinasis Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymas. Laikinosios vyriausybės žinios, 1919, nr. 2–3/26.

[48] 1940 m. gruodžio 1 d. Lietuvoje buvo įvestas Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos (toliau RTFSR) kodeksas.

[49] Ypatingieji valstybės apsaugos įstatai – karo meto įstatymai, valstybės valdžios ir valdymo institucijų normatyviniai teisės aktai, taikos metu galiojo tik paskelbus karo padėtį (ypatingą teisinę padėtį, kuri aukščiausiosios valstybės institucijos sprendimu įvedama visoje valstybėje arba jos dalyje siekiant užtikrinti valstybės gynybą ir kitas svarbiausias prevencines funkcijas ginkluoto užpuolimo metu, kilus grėsmei), juose buvo numatytos griežtos priemonės šių teisės aktų reikalavimų pažeidėjams. Šie įstatai galiojo visoje valstybės teritorijoje arba jos dalyje, kurioje buvo paskelbta karo padėtis.

[50] Lietuvos valstybės teisės aktai (1918. II. 16–1940. VI. 15) ..., p. 976.

[51] Ypatingieji valstybės apsaugos įstatai. Laikinosios Vyriausybės žinios, 1919, nr. 4/42; Pulko teismo įstatai. Laikinosios Vyriausybės žinios, 1919, nr. 4/44; Karo teismo įstatai. Laikinosios Vyriausybės žinios, 1919, nr. 5/62; Laikinieji armijos teismo įstatai. Laikinosios Vyriausybės žinios, 1919, nr. 10/130.

[52] Кузьминъ-Караваев, B. Сводъ военныхъ постановленiй. Энциклопедическiй словарь. Санкт-Петербургь: Ф. Брокгауз – И. Ефрон, 1900, t. XXIX, c. 198.

[53] Заусцинскiй, П. Кодификацiя pусскагo военного право ..., c. 524.

[54] Ten pat, c. 524.

[55] Воинский устав о наказаниях. Cост. Н. Мартынов, А. Анисимов. Варшава: Типографiя Управления Варшавского Жандармского Округа, 1875, 62 с.; Мушников, A. Особенная часть русских военно-уголовных законов. Санкт-Петербургъ, 1890; Русские военно-уголовные законы в связи с законами общеуголовными. Курс законоведения для старших классов и военных юнкерских училищ. Изд. 3, Санкт-Петербургъ: Военное типографiя, 1902, 227 c.; Кузьминъ-Караваев, B. Характеристика общей части уложения и воинского устава о наказаниях. Диссертация на тему предложенную конференцией Военно ЮридическойАкадемии. Санкт-Петербургъ: Книжный магазин Н. Мартынова, 1890, 206 c.

[56] Розенгейм, М. Очерк истории военно-судебных учреждений ..., 388 с.; Устав военно-судебный, дополненный и разъясненный мотивами, решениями и приказами ..., 726 c.; Хитров, Н. Русскiй военно- угoловный процессъ ..., c. 94.

[57] Военное законодательство. Энциклопедическiй словарь. Санкт-Петербургь: Ф. Брокгаузъ – И. Ефронъ, 1892, t. VIA, c. 846–847.

[58] Свод военных постановлений 1869 года. Малый энциклопедическiй словар ..., c. 44.

[59] Кузьминъ-Караваев, B. Сводъ военныхъ постановленiй. Энциклопедическiй словарь, Санкт-Петербургь: Ф. Брокгаузъ – И. Ефронъ, 1900, t. XXIX, c. 199.

[60] Заусцинскiй, П. Кодификацiя pусскагo военного право ..., c. 524.

[61] Ten pat, c. 525.

[62] Vokietijos okupacinė valdžia šį statutą Lietuvos teritorijoje įvedė visą, nes pastarasis buvo panašus į Vokietijos imperijos 1871 m. Baudžiamąjį statutą.

[63] Maksimaitis, M. Lietuvos teisės šaltiniai 1918–1940 metais …, p. 56–57.

[64] Mieželis, V. Kasacinė instancija kariniams teismams. Teisė, 1936, nr. 33, p. 45–47; Kraomel, G. Estijos karo teismų sistema ir jų organizacija ..., p. 129–140.

[65] Mieželis, V. Kasacinė instancija kariniams teismams. Teisė, 1936, nr. 33, p. 45–47.

[66] Kariuomenės (iki 1922 m. sausio 19 d. Armijos) teismas – nuo 1919 m. liepos 7 d. – 1940 m. rugpjūčio 30 d. pagrindinė ir nuolatos veikusi karinė teisėsaugos institucija, kuri nagrinėjo įvairias bylas, susijusias su karininkų, kareivių (išskyrus priklausančias pulkų teismams), KAM civilių tarnautojų, šaulių, karių ir civilių nusikaltimais, kurių turinys buvo susijęs su bendraisiais, nusikaltimais karinei drausmei ir karinei tarnybai. Prie kariuomenės teismo veikė ir karinė prokuratūra (iki 1933 m. karinio valstybės gynėjo institucija) – specializuota institucija, atliekanti prokuratūros funkcijas bylose dėl karių, kitų kariuomenei priskirtų asmenų nusikalstamos veikos ir kariuomenės teritorijose padarytų nusikalstamų veikų, ir nusikalstamų veikų, padarytų KAM sistemoje; organizuoja, vadovauja, atlieka, prižiūri ir kontroliuoja ikiteisminį tyrimą, palaiko kaltinimą teisme.

[67] Pulko teismas – Lietuvos Respublikos (1919–1940) kariuomenės teisėsaugos institucija, steigiama prie kiekvieno atskiro karinio vieneto, kuriame buvo 400–500 karių. Kariuomenės dalys, kurias sudarė mažiau karių, pulko teismo klausimais buvo priskiriamos artimiausiam didesniam kariniam daliniui. Pulko teismą sudarė pirmininkas ir keturi nariai (du karininkai ir du kareiviai). Prie teismo buvo raštinė, kurioje dirbo vedėjas ir raštininkai byloms rengti ir raštinės darbams atlikti, priklausomai nuo darbo apimties. Teisme kaltinimą palaikė vienas iš karininkų, buvo leidžiama gynyba. Pulko teismas vadovavosi recepuotais carinės Rusijos imperijos teisės šaltiniais – 1864 m. Baudžiamojo proceso įstatymu, 1869 m. Karinių įstatymų sąvadu ir jo papildymais iki 1907 m., ypač XXII, XXIII ir XXIV knygomis, 1903 m. Baudžiamuoju statutu ir 1919 m. Pulko teismo įstatais, jų vėlesniais pakeitimais ir papildymais, kitomis teisės normomis, kurios buvo pakoreguotos teismo organizacijos ir kompetencijos aspektais, neprieštaravo kitiems Lietuvos valstybės įstatymams, Konstitucijai ir kariuomenės organizacijai. Teismo kompetencijai priklausė karininkų, išskyrus bataliono vadą ir kitus aukšto rango karininkus, ir kareivių bylos (nuo 1927 m. – tik kareivių) dėl nusikalstamų veikų, nesusijusių su teisių susiaurinimu, kurių žalos atlyginimo ieškinys nesiekdavo 10 000 auksinų arba daiktų vertė buvo ne didesnė kaip 1000 auksinų. Pulko teismas galėjo skirti nuobaudas, pinigines baudas, arešto ir laisvės atėmimo bausmes, kurios turėjo būti atliekamos areštinėje, karo kalėjime arba drausmės dalyje. Nepatenkinti Pulko teismo sprendimu kaltinamieji turėjo teisę apskųsti sprendimą pulko vadui, kuris galėjo peržiūrėti ir tvirtinti teismo nuosprendį arba perduoti netvirtintą Armijos teismui. Pulko teismo sprendimą galima buvo apskųsti kasacine tvarka per septynias dienas Armijos teismui, kurio sudėtį dažniausiai papildydavo Pulko teismo karininkai. Nuo 1921 m. liepos 20 d. Pulko teismo sprendimai buvo galutiniai, bet kasacine tvarka galėjo būti skundžiami Vyriausiajam Tribunolui (nuo 1933 m. – tik šiam aukščiausiajam teismui). Vietovėse, kuriose veikė Pulko teismas, ypatingais atvejais buvo sudaromas Karo (nuo 1928 m. – Karo lauko) teismas.

[68] Karo (lauko) teismas – kariuomenės teisėsaugos institucija, steigiama vyriausiojo kariuomenės vado, o šio nesant – krašto apsaugos ministro arba žemesniųjų viršininkų. Teismas veikė teritorijoje, kurioje kariuomenė vykdė kovos veiksmus arba kurioje buvo paskelbta karo padėtis. Kai kuriose vietovėse, kur reikėjo įsteigti teismą, veikė Pulko teismas, jam buvo pavedama suformuoti ir Karo teismą. Karo teismą sudarė karininkas pirmininkas, du karininkai ir du kareiviai (nuo 1928 m. nagrinėjant karininkų bylas – tik karininkai), kuriuos skirdavo teismą kuriantis viršininkas. Nusikaltusius karius baudžiamojon atsakomybėn traukdavo tiesioginis jų viršininkas. Karo teismas vadovavosi recepuotais carinės Rusijos imperijos teisės šaltiniais – 1869 m. Karinių įstatymų sąvadu, ypač XXII knyga, 1903 m. Baudžiamuoju statutu ir 1919 m. galioti pradėjusiais Karo teismo įstatais, jų vėlesniais pakeitimais ir papildymais, kitomis teisės normomis, kurios buvo pakoreguotos teismo organizacijos ir kompetencijos aspektais, neprieštaravo kitiems Lietuvos valstybės įstatymams, Konstitucijai ir kariuomenės organizacijai. Karo teismas buvo sudaromas kiekvienai bylai arba keletui karinių ir bendrųjų nusikaltimų bylų. Teismas išnagrinėdavo bylas greitai, tirdavo svarbias, aiškias ir pavojingas nusikalstamąsias veikas dėl: pasipriešinimo viršininkui vykdant pareigas ir jo įsakymui ginklu; nevykdymo viršininko įsakymų; dezertyravimo ir raginimo dezertyruoti; pasišalinimo vykdant tarnybas priešo akivaizdoje; šalinimosi vadovauti daliniui; įsakymo nevykdymo mūšio metu; kurstymo mūšio metu pasiduoti į nelaisvę arba dezertyruoti, savavališko pasidavimo į nelaisvę; šnipinėjimo ir vagysčių, žmogžudysčių, kai asmenys suimami nusikaltimo vietoje; ginkluoto sargybos užpuolimo; tyčinio sargybinio nužudymo; priešvalstybinės ir priešo naudai vykdomos agitacijos; nusikaltimų valstybės suverenitetui, teritoriniam vientisumui ir konstitucinei santvarkai, krašto apsaugos tarnybai; nusikalstamų veikų, kurias padarė kariai, civiliai asmenys, ir veikų prieš juos, kurioms ištirti nereikia sudėtingo ir ilgo tardymo. Šių bylų nenagrinėjo bendrosios kompetencijos teismai, kaip pirmoji instancija; teismas skyrėsi paprastesne įsteigimo ir formavimo tvarka, supaprastintu procesu, pvz., nebuvo kaltintojo, gynėjo, sekretoriaus. Karo (lauko) teismas buvo institucija iš esmės už teismo sistemos ribų, kadangi procesiniais ryšiais su kitais teismais nebuvo susijęs, o teismo nuosprendžiai negalėjo būti skundžiami nei apeliacine, nei kasacine tvarka, galima buvo tik kreiptis į Prezidentą su malonės prašymu. Karo (lauko) teismo, kaip pirmosios instancijos teismo, nuosprendis įsiteisėdavo nuo priėmimo momento, sprendimai turėjo būti įvykdomi per dvi dienas nuo paskelbimo, per šį laikotarpį nuteistajam galėjo būti dovanota mirties bausmė. Sprendimas buvo tvirtinamas viršininko, kuris sudarė teismą, patvirtinamas – vyriausiojo kariuomenės vado, jo nesant – krašto apsaugos ministro, kurie sprendimą galėjo panaikinti arba patvirtinti, bylą perduoti nagrinėti Kariuomenės teismui.

[69] Karininkų garbės teismas – kariuomenės teisėsaugos institucija, kuri sprendė bylas dėl karininko vardo, garbės ir orumo įžeidimo. Teismui buvo teismingos aktyviosios tarnybos žemesniųjų ir aukštesniųjų karininkų, kurie užėmė iki atskirojo bataliono vado pareigas, ir atsargos karininkų, kai šie nusižengdavo dėvėdami uniformą, bylos. Žemesniųjų karininkų garbės teismai buvo sudaromi atskirose karinėse dalyse, kurių sudėtyje buvo ne mažiau kaip 20 karininkų. Mažesnės dalys karininkų garbės teismo reikalais karinės apygardos arba kitos dalies viršininko įsakymu buvo priskiriamos prie didesnių karinių dalių. Aukštesniųjų karininkų garbės teismai po vieną buvo įsteigti prie karinės apygardos ir Vyriausiojo (nuo 1935 m. Kariuomenės) štabų, Tiekimo valdyboje. Karo metu teismas buvo steigiami prie divizijų arba panašių junginių, kuriuose buvo ne mažiau kaip 15 aukštesniųjų karininkų. Žemesniųjų karininkų garbės teismo sudėtyje buvo penki nariai ir du pavaduotojai, kurie buvo renkami iš ne mažiau kaip metus ištarnavusių dalinyje aukštesniųjų karininkų ir kapitonų tarpo. Teisme nariu privalėjo būti bent vienas aukštesnysis karininkas, o trūkstant karininkų turinčių kapitono laipsnį, galėjo būti ir vyresnieji leitenantai ištarnavę ne mažiau kaip dvejus metus dalinyje. Aukštesniųjų karininkų garbės teismo sudėtyje buvo taip pat penki nariai ir du pavaduotojai, tačiau prieš įsteigiant teismą buvo atsižvelgiama, kad karinėje dalyje būtų ne mažiau kaip trys aukštesnieji karininkai. Tam atvejui, kad būtų teismo narys, jei būtų teisiamas tos dalies karininkas. Tačiau jei karinėje apygardoje buvo mažiau nei penkios karinės dalys, tai karinės apygardos viršininkas turėjo teisę kiekvienoje jų išrinkti po vieną – tris narius. Tokiu atveju karinėje apygardoje būtų septyni, iš kurių du jaunesnieji karininkai buvo skiriami pavaduotojais. Jei karinėje apygardoje būtų daugiau nei penkios karinės dalys, tai karinės apygardos viršininkas turėjo teisę iš kiekvienos išrinkti po vieną narį ir pavaduotoją, iš kurių tarpo jo įsakymu buvo išrenkama teismo sudėtis, kurioje buvo keturi vyresnieji nariai, o kito nario nesant, pavaduotojas iš tos karinės dalies kaip ir teisiamasis. Karininkai į garbės teismą buvo renkami kasmet metų pabaigoje, vieneriems metams, slaptu balsavimu buvo išrinktas reikalingas narių ir pavaduotojų skaičius. Iškelti bylą ir paskirti kvotą nusižengusiam karininkui galėjo tik karinės dalies viršininkas. Išskirtiniais atvejais, kada kaltinamasis galėjo būti patrauktas ir baudžiamojon atsakomybėn, pastarojo bylą nagrinėdavo kitas karinis (civilinis) teismas. Šiam teismui paskelbus sprendimą, karininkų garbės teismas nagrinėjo bylą savo kompetencijos ribose, nes tokiu atveju jau nebereikėjo kvotos ir garbės teismas atsižvelgdavo į baudžiamojo teismo sprendimą. Teismo pirmininkas supažindindavo kaltinamąjį su kvotos duomenimis, kuris turėjo teisę kviestis liudytojus, prašyti dokumentų ir surinkti papildomų žinių. Teisme dalyvavo teismo nariai, kaltintojas ir liudytojas. Teismas galėjo nagrinėti bylą in absentia, tačiau turėjo būti surašytas nutarimas, kuriame buvo nurodyta, kad nedalyvavimo priežastys nesvarbios. Garbės teismas galėjo: išteisinti, išreikšti papeikimą, paleisti iš tarnybos. Garbės teismo pirmininkas dar tą pačią dieną paskelbdavo nuosprendį kaltinamajam ir bylą perduodavo dalinio vadui. Iš esmės teismo sprendimo apskųsti nebuvo galima. Formalus skundas galėjo būti įteiktas per tris dienas nuo nuosprendžio paskelbimo dalinio vadui, kurio žinioje buvo teismas. Kaltinamasis galėjo apskųsti sprendimą, jei teismas pradėjo savo veiklą be dalies vado leidimo, jei buvo nepilnos sudėties, kaltinamasis nebuvo iškviestas į teismą arba nebuvo atsižvelgiama į jo priešpastatytus įrodymus. Dalies vadas galėjo panaikinti teismo sprendimą, jei teismas nesilaikė procesinių taisyklių ir normų, ir persvarstyti bylą. Pastarasis galėjo peržiūrėti teismo nagrinėtą bylą per tris dienas nuo sprendimo arba skundo pateikimo. Jei formalių trūkumų nebuvo, teismo sprendimo nebuvo nei panaikinti, nei pakeisti. Karininkų garbės teismas galėdavo ir sutaikyti karininkus, jei nusižengimas buvo nežymus ir suderinamas su karininko garbe. Karininko garbės teismas nagrinėjo bylas neviešai, sprendimai buvo paremti karininko garbės supratimu, sąžine, moralinėmis vertybėmis ir teisinėmis normomis, kurios reglamentavo teismo veiklą.

[70] Kasacija (lot. cassatio – atšaukimas, panaikinimas) – neįsiteisėjusių teismo nuosprendžių ir sprendimų apskundimas (kasacinis skundas) kasaciniam teismui ir jų patikrinimo forma. Kasacinis teismas – teismo organas, kasacine tvarka peržiūrintis žemesnių instancijų teismų sprendimus ir nuosprendžius. Vaitkevičiūtė, V. Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius, 1999, I dalis, p. 589–590.

[71] Karinis baudžiamasis procesas (arba teisena) – karinės baudžiamosios teisės formalioji dalis, nustatanti, kurios instancijos ir kuria tvarka baudžiamosios bylos keliamos, peržiūrimos, kuria tvarka skiriamos ir vykdomos bausmės nusikaltėliams. Lietuvos Respublikoje buvo taikomi 1869 m. Karinių įstatymų sąvado XXIV knygos straipsniai, panaikinus tai, kas prieštarauja šalies Konstitucijai ir kariuomenės organizacijai. Jie buvo papildomi, keičiami atitinkamomis teisės normomis.

[72] Šniukšta, P. Armijos teimso įstatų netobulumai. 1919–1929 Kariuomenės teismas. Kaunas; Spindulys, 1929, p. 11.

[73] Andriulis, V., Maksimaitis, M., Pakalniškis, V., Pečkaitis, J. S., Šenavičius, A. Lietuvos teisės istorija ..., p. 435.

[74] Karo baudžiamasis statutas – tai karinių įstatymų, apibrėžiančių nusikalstamas veikas, bausmes, rinkinys. Statutas skirstomas į dvi dalis – bendrąją dalį, kurioje nusakomos bendrosios taisyklės, ir ypatingąją, kurioje apibrėžiami nusikaltimai ir bausmės. Statuto bendroji dalis susieta su Baudžiamojo statuto bendrąja dalimi, kur pateikiamos teisės normos už karines nusikalstamąsias veikas.

[75] Leonas, P. Teisės enciklopedija. Kaunas: Vytauto Didžiojo Universitetas, 1931, II laida, p. 208.

[76] Jakštas, P. Lietuvos karinė spauda 1918–1938. Mūsų žinynas, 1938, nr. 11–12, p. 815.

[77] Daugiausiai pakeitimų buvo padaryta 1, 2, 3, 4, 5, 14, 18, 19, 24, 26, 272, 37, 38, 40, 42, 421, 50, 53, 55, 59, 74, 77, 771, 81, 84, 89, 891, 90, 91, 1041, 105, 111, 116, 119, 145, 148–149, 155, 161, 172, 175, 189, 207, 215, 219, 231–232, 234, 239, 244, 2452, 256–257, 272, 2731, 2736 straipsniuose.

[78] Karo baudžiamasis statutas ..., 150 p.

[79] 1927 m. Karinių teismų įstatymams paruošti komisijos sąmata, Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau – LCVA). f. 507, ap. 7, b. 562, l. 59.

[80] 1929 m. gruodžio 10 d. gen. ltn. P. Šniukštos raportas krašto apsaugos ministrui dėl komisijos sudarymo. Ten pat, b. 10, l. 143.

[81] Danilevičius, S. Kelios mintys dėl pulkų teismų santvarkos ir raštvedžių. Kardas, 1937, nr. 10, p. 245.

[82] Šepetys, A. Kariuomenės teismas 1919–1939. Kardas, 1939, nr. 15, p. 383.

[83] Drausmės statutas – tai oficialus teisinis dokumentas, kuriame apibūdinama karinės drausmės esmė ir pagrindai, kurių teisės ir pareigos, nurodyti drausmės paskatinimai bei nuobaudos ir jų taikymo tvarka. Antanas Smetona. Karybos žodynas. Vilnius: Lietuvos karo akademija, 1995, p. 63.

[84] Įsakymas kariuomenei Nr. 278/6, 1921 m. lapkričio 29 d.

[85] Jakštas, P. Lietuvos karinė spauda 1918–1938 ..., p. 818; Laikinasis drausmės (disciplinos) statutas. Kaunas: Krašto apsaugos ministerijos Literatūros skyrius, 1919, p. 4; Ruseckas, P. Prie mūsų pirmosios karo literatūros istorijos. Mūsų žinynas, Kaunas, 1923, nr. 15, p. 490.

[86] Jakštas, P. Lietuvos karinė spauda 1918–1938 ..., p. 818.

[87] Drausmės statutas. Kaunas: Krašto apsaugos ministerijos Literatūros skyrius, 1920, p. 81.

[88] Ruseckas, P. Prie mūsų pirmosios kariškos literatūros istorijos ..., p. 489.

[89] Jakštas, P. Lietuvos karinė spauda 1918–1938 ..., p. 818.

[90] Lygtinio nuteisimo įstatymo kaip instituto mišrioji sistema – kai teismas nusikaltusiam asmeniui skirdavo bausmę, bet įvykdymą atidėdavo kuriam laikui. Jei šis bandymas neduodavo teigiamų rezultatų – bausmė būdavo įvykdoma. Bandomuoju laikotarpiu asmeniui galėjo būti paskirta globėjų priežiūra.

[91] Jurisdikcija (lot. jurisdictio – teisena, teismo procesas) – įstatymu ar kitu norminiu teisės aktu nustatyta visuma tam tikrų valstybinių institucijų (teismų, inspekcijų, tarnybų) įgaliojimų spręsti teisinius ginčus ir nagrinėti teisės pažeidimų bylas, t. y. taikyti teisės pažeidėjams teisines sankcijas. Čiočys, P. A. Tarptautinė humanitarinė teisė. Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2002, p. 260; Lygtinio nuteisimo įstatymas. Vyriausybės žinios, 1928, nr. 284/1821; Lygtinio nuteisimo įstatymui vykdyti instrukcija kariniams teismams. Vyriausybės žinios, 1930, nr. 329/2263; R. Butkevičius, Lygtinis nuteisimas Lietuvoje. Mūsų žinynas, Kaunas, 1932, nr. 92, p. 322.

[92] Jakštas, P. Lietuvos karinė spauda 1918–1938 ..., p. 818.

[93] Karo įstatų rinkinio XXIII knygos pakeitimas. Vyriausybės žinios, 1935, nr. 503/3492.

[94] Bobelis, J. Kariuomenės drausmės statutas. Kardas, Kaunas, 1935, nr. 19, p. 413.

[95] Kariuomenės drausmės statutas. Kaunas: Krašto apsaugos ministerijos Kariuomenės štabas, 1935, p. 25.

[96] Jakštas, P. Lietuvos karinė spauda 1918–1938 ..., p. 818.

[97] Kraomel, G. Estijos karo teismų sistema ir jų organizacija. Teisė, 1935, nr. 30, p. 129.

[98] Швейковскiй, П. Уставъ военно-судебный. (Св. Воен. Пост. 1869 г., кн. XXIV, изд. 4). Санкт-Петербургъ: Юридическiй книжный магазин И. И. Зубкова под фирмою Законоведение“. Типографiя М. Волковича, 1914, 1526 с.

[99] Justicija (lot. justitia – teisingumas, teisėtumas) – teisingumo organų sistema. Vaitkevičiūtė, V. Tarptautinių žodžių žodynas ..., p. 554.

[100] Krašto apsaugos ministerijai įsakymas Nr. 15/6, 1919 m. sausio 12 d.

[101] Pulko teismo įstatai. Laikinosios Vyriausybės žinios, 1919, nr. 4/44; Pulko teismo įstatų [paragrafų] 28 ir 29 pakeitimai. Laikinosios Vyriausybės žinios, 1920, nr. 28/323; Pulko teismo įstatų pakeitimas. Vyriausybės žinios, 1927, nr. 250/1632; Pulko teismo įstatų pakeitimas. Vyriausybės žinios, 1933, nr. 427/2943.

[102] Karo teismo įstatai. Laikinosios Vyriausybės žinios, 1919, nr. 5/62; Karo teismo įstatų papildymas. Laikinosios Vyriausybės žinios, 1919, nr. 8/103; Karo teismo įstatų papildymas. Laikinosios Vyriausybės žinios, 1920, nr. 23/285; Karo teismo įstatų. Vyriausybės žinios, 1928, nr. 273/1767.

[103] Laikinieji armijos teismo įstatai. Laikinosios Vyriausybės žinios, 1919, nr. 10/130; Laikinųjų amijos teismo įstatų pakeitimas. Vyriausybės žinios, 1928, nr. 273/1768; Laikinųjų kriuomenės teismo įstatų pakeitimas. Vyriausybės žinios, 1934, nr. 459/3199; Laikinųjų kariuomenės teismo įstatų pakeitimas. Vyriausybės žinios, 1934, nr. 459/3199; Laikinųjų kariuomenės teismo įstatų pakeitimas. Vyriausybės žinios, 1934, nr. 463/3249; Laikinųjų kariuomenės teismo įstatų pakeitimas. Vyriausybės žinios, 1939, nr. 634/4593.

[104] Apanavičius, M. Kariniai teismai – buržuazijos įrankis kovoje prieš revoliucinį judėjimą Lietuvoje fašistinio režimo metais. Lietuvos TSR Aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Teisė, 1964, t. IV, p. 123.

[105] Kariuomenės leidinių katalogas 1918–1931. Kaunas: Vyriausiojo štabo spaudos ir švietimo skyrius, 1932, nr. 4, p. 75; Žukas, K. Garbės teismas mūsų kariniame gyvenime. Mūsų žinynas, Kaunas, 1924, nr. 19, p. 1–9.

[106] Krašto apsaugos ministro įsakymas Nr. 10/1, 1924 m. sausio 23 d.

[107] Karo įstatymų rinkinio XXIII kn. XIV skyrius. Garbės teismas. Kaunas, 1924, 24 p.

[108] Karininkų garbės teismas. Kaunas: Vyriausiojo štabo karo mokslo valdyba, 1928, 16 p.

[109] Teisėsauga – veikla, kurios metu yra įgyvendinama teisė; sistema, apimanti ne tik tam tikrą veiklą, bet ir jos subjektus, teisėsaugos subjektus – institucijas, organus. Karinė teisėsauga – kariuomenės specializuotų institucijų (padalinių) veikla, kurios tikslas – tirti nusikalstamas veikas, pažeidimus ir juos padariusius asmenis traukti baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn.

[110] 1938 m. balandžio 16 d. Estijos kariuomenės teismų įstatymas. LCVA, f. 507, ap. 7, b. 383, l. 1–155.

[111] 1939 m. sausio 16 d. Latvijos karo teismų įstatymas. Ten pat, b. 404, l. 1–147.

[112] 1940 m. Lietuvos karinių teismų santvarkos įstatymas. Ten pat, b. 433, l. 1–37.

[113] Karo nutarimų santrauka 1869 metų. Knyga III. Vietinės karo valdybost. (iki 1912 m. rugpjūčio 1 d.). Kaunas, 1921, 25 p.

[114] Сводъ воeнныхъ постановленiй 1869 г. Книга XII. Заведенiя интенданскiя, 1925, 100 p.

[115] Сводъ воeнныхъ постановленiй, o воeнныхъ училищях. Книга XV. Главы II и V. 1914 г. Kaunas, 1928.

[116] Книга XVIII. Заготовленiя и постройки по военному ведомству ..., 1925, 48 p.

[117] Acus-Acukas, J. Rusų karo įstatai ir mes. Kardas, 1927, nr. 23, p. 328–330.

[118] Iš lotynų kalbos summum ius summa iniuria – griežčiausias įstatymas yra didžiausias neteisingumas).

[119] As. Rusų karo įstatymai ir mūsų dvasia. Kardas, 1928, nr. 12, p. 167–168.

[120] Zarinas, A. Karo įstatų kodifikacija ..., p. 559.

[121] Grigaliūnas-Glovackis, V. Krašto apsaugos ministerio įsakymų kodifikacijos reikalu. Kardas, 1925, nr. 6, p. 7–8.

[122] Butkevičius, L. Mūsų karininkų padėtis įstatymų šviesoje. Kardas, 1925, nr. 4, p. 6–7.

[123] Zarinas, A. Karo įstatų kodifikacija ..., p. 560.

[124] Maksimatis, M. Valstybės taryba Lietuvos teisinėje sistemoje (1928–1940). Vilnius: Justitia, 2006, p. 132.

[125] Zarinas, A. Karo įstatų kodifikacija ..., p. 561.

[126] Ten pat.

[127] Ten pat, p. 561–562.

[128] Ten pat, p. 562.

[129] 1922 m. lapkričio 17 d. krašto apsaugos ministro raštas Užsienio reikalų ministerijai. LCVA, f. 384, ap. 3, b. 133, l. 134.

[130] 1927 m. kovo 2 d. Vyriausiosios Karo Įstatų sutvarkymo komisijos protokolas. Ten pat, f. 507, ap. 7, b. 189, l. 1–2.

[131] Ten pat.

[132] [Estijos] 1938 m. balandžio 6 d. Kariuomenės teismų statuto įsigaliojimo įstatymas. Ten pat, b. 383, l. 255.

[133] [Latvijos] 1938 m. gruodžio 23 d. Karo teismų įstatymo vertimas. Ten pat, b. 404, l. 1–11.

 

Gauta 2009 m. vasario 10 d.

Pateikta spaudai 2010 m. gegužės 1 d.

 

Summary

Sources of Criminal Law of the First Republic of Lithuania. The 1869 Code of Military Laws: reception and novelty

 

The normative acts and various codes of laws of pre-Revolutionary Russia are of great interest for historians studying law since they give an opportunity to retrace the development of the legislative basis for different life spheres of the state, for instance, court statutes etc. Therefore, it should be noted that the principal source of the criminal law of the First Republic of Lithuania was the 1869 Code of criminal laws and its supplements. It was revised, and the imperfections of the 1939 and 1859 Code of laws were eliminated. The Lithuanian military courts particularly followed volumes No. 22–24 of the 1869 Code of the Criminal laws, the 1903 Criminal Code of the Russian Empire, other legal regulations that were adjusted to the aspects of the organization and competence of Lithuanian military courts within Lithuanian laws, constitution and army organization. The Code of Criminal laws was the principal legal source for the regulations of military courts (such as army court, court martial, regiment court and the officers’ court of honour), the military discipline regulations, the Punitive Code of War in Lithuania, Latvia and Estonia. The 1869 Code of Criminal laws was valid until February 1939 in Latvia and until April 6, 1938 in Estonia. In case of Lithuania, this Code was still valid until the first Soviet occupation.