„Istorija“. Mokslo darbai. 79 tomas
Kas naujo?
Spausdinti

Sigita Bagužaitė-Talačkienė, remdamasi Kurmaičių ir Žvilių kapinynų medžiaga, analizuoja gintaro įkapes vėlyvojo romėniškojo laikotarpio dviejų bendruomenių socialinių santykių kontekste. Autorė nustatė, jog „gintaras būdingas ne tik vaikų ir paauglių kapams“, bet ir „daug aukštesnio statuso suaugusiems“.

 

Grasilda Blažienė nagrinėja Rytų Prūsijos senuosius prūsų oikonimus, užfiksuotus Peterio Germershauzeno studijoje „Siedlungsentwicklung der preußischen Ämter Holland, Liebstadt und Mohrungen vom 13. bis zum 17. Jahrhundert“. Autorė aptaria tuos prūsų oikonimus, kurie nebuvo plačiau įtraukti į mokslinę apyvartą.

 

Andriejus Stoliarovas rašo apie recepuotą carinės Rusijos imperijos 1869 m. Karinių įstatymų sąvadą, pastarojo pakeitimus ir papildymus bei įtaką I Lietuvos Respublikos karinei justicijai.

 

Daiva Masiliauskienė pristato žodinės istorijos metodo ypatybes, galimybes ir problemas istorijos moksle. Autorė nagrinėja šio metodo duomenų rinkimo, analizės, žodinių duomenų patikimumo klausimus bei pabrėžia jo svarbą tiriant buvusių Rytprūsių teritorijų laikotarpį po Antrojo pasaulinio karo.

 

Povilas Lasinskas nagrinėja Zenono Ivinskio tekstus, skirtus SSRS ir Lietuvos Respublikos santykiams. Autorius kelią klausimus, kurie verčia iš naujo permąstyti XX a. Lietuvos praeitį ir ikikarinės istoriografijos palikimą.

 

Marius Kundrotas klausia, ar 1926–1940 m. Lietuvos politinį „režimą“ derėtų laikyti autoritarine diktatūra, ar „savito modelio demokratija“, ir atsako, kad „režimą galima laikyti autoritarizmu su demokratijos elementais, arba atvirkščiai – demokratija su autoritarizmo elementais“.

 

Valdas Selenis publikuoja Adolfo Šapokos ir Zenono Ivinskio 1935 m. rugpjūčio 21 d. raštą Švietimo ministerijai. Rašto tikslas buvo pasiekti, kad „Lietuvos istorija“ būtų ne tik vadovėlis gimnazijoms, bet ir apibendrinamasis istorijos veikalas visuomenei.

 

Numeryje yra dvi recenzijos. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė vertina 2009 m. Vilniaus pedagoginio universiteto leidyklos išleistą Deimanto Karvelio ir Raimondos Ragauskienės knygą, skirtą trijų šimtų metų laikotarpio didikų Radvilų valdos – Dubingių kunigaikštystės – istorijai. Jos manymu, ši monografija yra „ypač reikšmingas įvykis šiuolaikinėje istoriografijoje“ ir „užpildo itin gilią istorinio pažinimo spragą, susijusią su žinių apie Radvilų tėvonines valdas stygiumi, kurį išryškino didelio visuomenės susidomėjimo sulaukęs iškilmingas Radvilų giminės atstovų perlaidojimas Dubingiuose“. Arūnas Gumuliauskas džiaugiasi pasirodžiusia Sąjūdžio istorijai skirta Česlovo Laurinavičiaus ir Vlado Sirutavičiaus knyga. Jis diskutuoja su knygos autoriais dėl pasirinkto tyrimo objekto, chronologijos ir kitais klausimais bei konstatuoja, kad „šia monografija tikrai turės remtis mokslininkai, užklydę į Sąjūdžio temos nagrinėjimo lankas“.

 

Sandra Grigaravičiūtė