„Istorija“. Mokslo darbai. 80 tomas
Valdas SELENIS. Istorikai matricos nelaisvėje
Spausdinti

Švedas, Aurimas. Matricos nelaisvėje. Sovietmečio lietuvių istoriografija (1944–1985). Vilnius: Aidai, 2009, 336 p.

 

Praeitų metų pabaigoje pasirodžiusi knyga apie sovietmečio lietuvių istoriografiją – raudonu viršeliu ir jame beveik Brailio rašto principu įspaustais to laikotarpio metais – jau sulaukė ne tik istorikų, bet ir plačiosios visuomenės dėmesio. Jos autorius Aurimas Švedas radijo laidose ir įvairiose diskusijose supažindino su sovietmečio istorikų darbais ir aiškino jų specifiką. Panašias temas pastaruoju metu įvairiapusiškai gvildena ir Rusijos istorikai[1], tačiau ši knyga yra pirmoji, skirta „lietuviškam“ šios tematikos kontekstui. Netikėtas akcentas – režisierių Endžio ir Lerio Vachovskių (Andy and Larry Wachowski) koncepto, kuriame apie „Matricą“ kalbama esamuoju laiku, ir sovietmečio istorijos mokslo kontrolės mechanizmo susiejimas – žingsnis novatoriškas ir, manau, jaunajai skaitytojų kartai priimtinas. Kartu geras jaukas juos „užkabinti“ ir ta proga paskatinti pamąstyti apie sovietmečio „matricas“ ir „kaukes“. Knyga iliustruota išraiškingomis, taikliai parinktomis nuotraukomis.

 

 

Publikacija parengta Vilniaus universitete apgintos disertacijos pagrindu[2]. Jos tikslas – atskleisti sovietmečio lietuvių istoriografijos oficialiojo diskurso spaudimą bei atsakyti į klausimą, ar už unifikuotų teiginių-tekstų apie Lietuvos praeitį galima įžvelgti savarankiško mąstymo alternatyvų (p. 16). Jau pats knygos pavadinimas rodo, kad autorius sugeba suderinti mokslinį ir išraiškingą populiarųjį stilius. Tokiu talentu išsiskiria turbūt tik nedaugelis Lietuvos istorikų – iš pavyzdžių paminėtini Vinco Trumpos darbai išeivijoje, arba Algimanto Kasparavičiaus straipsniai nūdienos įvairiuose mokslo ir visuomeniniuose leidiniuose. A. Švedas taikliai parinko epitetus istorikų pozicijoms apibūdinti – „savanoriškas įkaitas“ (Juozas Žiugžda), „idėjiniai žmonės“ (Povilas Pakarklis ir Stasys Matulaitis), „pašalinis“ istorijos moksle (Justas Paleckis). Knygos autoriaus tekstai pasižymi ir tuo, kad jų nuorodos plačios ir informatyvios – beveik kaip antras tekstas.

 

Knygą sudaro penki platūs ir smulkiai suskirstyti skyriai apie žaidimo taisykles Matricoje, kurioje, pasak autoriaus, apibrėžiama istorijos mokslo vieta ir vaidmuo sovietinėje valstybėje bei visuomenėje, aptariama visuma institucijų, formavusių to meto oficialųjį istorinį diskursą, ir istoriografijos charakteristika, mąstymo „kaukių“ formavimasis iki 1956 m., oficialiojo diskurso slinktis „perkrovus matricą“ chruščiovinio „atšilimo“ laikotarpiu iki 1985 m., istorijos sintezės ir alternatyvos feodalizmo tyrimuose.

 

Šaltiniai – nepublikuoti dokumentai, publikuoti dokumentų rinkiniai, sovietmečiu parašytos ir paskelbtos sintezės, monografijos, disertacijos, straipsniai ir recenzijos, pusiau standartizuotų interviu stenogramos, publikuoti atsiminimai, interviu. Autorius yra surinkęs kone visus įmanomus šaltinius, peržiūrėjęs praktiškai visus archyvinius fondus. Pasitelkęs sakytinės istorijos metodą jis pakalbino daugelį istorikų. Kol kas pasirodė tik pokalbių su Edvardu Gudavičiumi knyga[3].

 

Antroje knygos dalyje rašydamas apie pokyčius istoriografijoje po 1956 m. prasidėjus „atšilimui“, autorius daug dėmesio skyrė Juozui Jurginiui – vienam žmogui, kuris metė iššūkį oficialiajai praeities versijai. Taigi, knygoje rasime ir apie pačius istorikus, mėginančius išlikti istorikais, apie institucijas, kontrolę ir istorijos tyrimo sąlygas.

 

A. Švedas palietė ir aktualų klausimą, kokios istoriografinės mokyklos galėjo formuotis sovietmečiu (p. 54–56), kokias galimybes priešintis istorijos ideologiniams iškraipymams turėjo prieškario Lietuvos istorikų mokyklos atstovai (p. 88–89). Tiesa, išvadose pažymima, kad dėl istorijos mokslo prievartinio ideologizavimo istoriografinės mokyklos Vilniuje gyvavusioje istorikų bendruomenėje nesusiformavo – būta tik jų užuomazgų (p. 216).

 

Tai, kas liko už knygoje pateikto tyrimo „horizonto“, pažymėjo pats autorius – tai Michailo Gorbačiovo pradėtos „perestroikos“ procesų poveikis istoriografijos raidai, konjunktūrinių „socializmo kūrimo“ ir šiame sraute pasitaikiusių korektiško empirinio tyrimo tekstų analizė, istorijos mokslo institucijose vykusios personalo kaitos, disertacijų gynimų, tyrimų ir pedagoginio darbo krypčių, mokslinių periodinių leidinių analizės problemos. Dar įdomūs klausimai būtų ir J. Jurginio ryšiai su istorikais išeivijoje, ir kaip jie buvo reguliuojami specialių sovietinių struktūrų, kokią reikšmę turėjo socialiniai ryšiai, konfliktai, nors pastaruosius identifikuoti, kaip pažymėjo autorius, trukdo patikimų šaltinių stoka (p. 19). 1987–1990 m. palaipsniui vykusio „Matricos sulaužymo“ istorija taip pat itin įdomi, tik dar pernelyg artima. Kyla „provokacinis“ klausimas, ar ši istorijos kontrolės „matrica“ išties yra sulaužyta, ar tik perkrauta...

 

Vieno iš atsiliepimų apie šią knygą autorių Kasparą Pocių ją perskaičius apėmė liūdesys, kad sovietiniai prievartos mechanizmai neleido Lietuvos istorikams kūrybiškai pasinaudoti šiaip labai įvairiapusiška marksistine teorija[4]. Išimtis – J. Jurginio „Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje“, kur marksistinė teorija pritaikyta kūrybiškai (p. 203). Tačiau knygos autorius išvadose konstatavo ir paradoksalią situaciją, jog dėl ideologijos ir metodologijos sutapatinimo „marksizmas sovietmečio istorikų buvo suvokiamas kaip neišvengiamas blogis, o ne kaip pažinimą praturtinti galinti teorija“ (p. 216). Priežastį nurodė ir dažnai knygoje minimas lenkų istoriografijos istorikas Andžejus F. Grabskis (Andrzej F. Grabski), jis teigė, kad tikroji marksistinė teorinė perspektyva akcentuoja visuomeninių konfliktų tyrimą, tačiau praktiškai ši teorija buvo labai mitologizuota, visur būtinai įžvelgiama klasių kova[5].

 

Knygos autorius įvadą užbaigia klausimu apie šio tyrimo aktualumą: „juk kaip, nepasiryžę rizikingai intelektualinei avantiūrai ištyrinėti netolimos praeities kreivų veidrodžių karalystės, mes galėsime suvokti, kur ir kada mums bus paspęsti nauji tikrovės dykumos spąstai?“ (p. 27). K. Pocius kelia panašų klausimą: ar negali tokie kontrolės mechanizmai pasireikšti ir šiandieniniame demokratiname istorijos tyrimų diskurse? Amerikietės istorikės Džois Eplebi (Joyce Appleby), Lin Hant (Lynn Hunt) ir Margret Džeikob (Margaret Jacob) tuo neabejoja – net ir demokratinėje visuomenėje istorija visada yra kieno nors istorija, susijusi su galia ir izoliacija, nes pasakojama vadovaujantis kieno nors požiūriu[6]. Skirtumas tas, kad demokratinėje santvarkoje kitokia istorijos interpretacija turi galimybę pasirodyti ir būti svarstoma. Jeigu istorikas už savo argumentuotas interpretacijas sulauktų valdžios institucijų persekiojimo, tai signalizuotų, kad tokia valstybinė santvarka jau nėra demokratinė. Tačiau svarbiausia yra tai, kad A. Švedo knyga, manau, yra laikytina savotišku istoriografiniu „ledlaužiu“ tiriant sovietmečio istorijos mokslo tematiką. Čia reikia drąsos, nes istorija dar palyginti nesena, jos dalyviai ją gerai prisimena, bet autoriui puikiai sekėsi ją interpretuoti subtiliai, tuo labiau, kad tai yra „istorija apie istorikus“. Knygos įvade teisingai pažymėta, kad lietuviškoje istorijos mokslo tradicijoje praeities tyrinėtojų akademinė savistaba – vis dar retenybė (p. 13).

 

Autorius pratarmės pabaigoje pažymi, jog neleidžia sau pasinerti į saldžią saviapgaulę, kad sovietmečio lietuvių istoriografijos tyrimuose pasakytas paskutinis žodis. Tai kuklus ir teisingas požiūris, bet jau dabar galima pastebėti, jog pasirodžius šiai knygai, kitiems tyrinėtojams, norintiems pasakyti naują žodį, teks gerokai pasukti galvas. Tai geriausias iš visų iki šiol pasirodžiusių Lietuvos istoriografijos istorijos darbų.

 

Nuorodos

 

 



[1] Šalia knygoje aptartų (p. 22) paminėtinas vienas iš daugelio tokių darbų: Шаханов, А. Н. Борьба с “Обьективизмом” и “Космополитизмом” в Советской исторической науке: “Русская историография” Н. Л. Рубинштейна. История и историки, 2004, н. 1.

[2] Švedas, A. Sovietinė lietuvių istoriografija: oficialusis diskursas ir jo alternatyvos (1944–1985 m.). Daktaro disertacijos rankraštis. Vilnius, 2006. LNB, f. 132–3861.

[3] Visa istorija yra gyvenimas. 12 sakytinės istorijos epizodų. Edvardą Gudavičių kalbina Aurimas Švedas. Vilnius: Aidai, 2008.

[4] Pocius, K. Matricą apmąstant. http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-01-27-kasparas-pocius-matrica-apmastant/39561.

[5] Grabski, A. F. Zarys historii historiografii polskiej. Poznań: Wydawnictwo Poznańskie, 2003, s. 208.

[6] Appleby, J., Hunt, L., Jacob, M. Tiesos sakymas apie istoriją. Vilnius: Margi raštai, 1998, p. 19.