„Istorija“. Mokslo darbai. 80 tomas
Ramunas TRIMAKAS. „Suvoroviskosios“ istoriografijos konturai: diskusija Antrojo pasaulinio karo tema Rusijos istorineje publicistikoje
Spausdinti

Anotacija. Straipsnyje nagrinėjamos vadinamosios „suvoroviškosios“ istorinės publicistikos tendencijos. Istorinių studijų kryptis, iškilusi Rusijos Federacijoje po SSRS žlugimo, tapo iššūkiu ne tik oficialiajai istoriografijai, bet ir dabartinio politinio režimo istorinės praeities interpretavimo nuostatomis. Oficialiu požiūriu, Antrojo pasaulinio karo tema Rusijos Federacijoje privalo išlikti viešai aiškinama ir pateikiama vadovaujantis sovietmečiu nukaldintais kanonais, o jų nepaisymas – tai pasikėsinimas į sakralizuotą istorinę atmintį. Tuo metu rusiškosios „suvoroviškosios“ istoriografijos atstovai, prieštaraudami neostalininėms ir neoimperinėms praeities interpretavimo dogmoms, dėsto, oponentų požiūriu, „revizionistinę“ koncepciją. Remiantis ja, viena svarbiausių Antrojo pasaulinio karo kaltininkių yra Sovietų Sąjunga, o Vokietijos karinė kampanija, nukreipta prieš buvusią sovietinę sąjungininkę, – stalininės užsienio politikos išprovokuotas prevencinis smūgis. Baltijos valstybių atveju „suvoroviškosios“ istorinės publicistikos autoriai pripažįsta okupacijos ir aneksijos faktus kaip sovietinio imperializmo išdavą.

 

Prasminiai žodžiai: Antrasis pasaulinis karas, „Didžiojo Tėvynės karo“ ideologema, istorinė publicistika, „suvoroviškoji“ koncepcija.

 

Abstract. The article analyses tendencies of the so-called “suvorov” historical social and political journalism. The trend of historical studies, which evolved in the Russian Federation after the downfall of the USSR, became a challenge not only to the official historiography but also to the tendencies of the interpretation of historical past by the present political regime. Officially, in the Russian Federation the topic of the Second World War should be publicly explored and discussed observing official canons; disregard of these canons is treated as an attempt to damage sacred historical memory. Meanwhile, representatives of the Russian “suvorov” historiography, contradicting neo-Stalinist and neo-Empire dogmas of the interpretation of the past, present a revisionist conception which considers the former Soviet Union to be one of the main perpetrators of the Second World War; Germany’s military campaign, directed against the former Soviet ally is treated as a preventive blow, provoked by Stalinist foreign policy. The authors of the “suvorov” historical social and political journalism treat the occupation and annexation of the Baltic States as a result of the Soviet imperialism.

 

Key words: the Second World War, ideologeme of “the Great Patriotic War”, ideologeme, historical social and political journalism, “suvorov” conception.

 

 

Įvadas

 

Šiuolaikinėje Rusijos istoriografijoje, taip pat istorinėje publicistikoje Antrasis pasaulinis karas (sovietinėje bei nūdienos Rusijos istoriografijoje išskiriamas vad. Didysis Tėvynės karas, rus. Āåėčźą˙ Īņå÷åńņāåķķą˙ āīéķą, savotiškai jį atribojant nuo Antrojo pasaulinio karo) neabejotinai išlieka viena aktualiausių, kitą vertus – skaudžiausių ir labiausiai politizuotų XX a. temų. Sovietinės Antrojo pasaulinio karo, kaip ir Didžiojo Tėvynės karo istoriografijos kanonai buvo suformuoti XX a. 5 deš. pradžioje ir išliko mažai tepakitę visą sovietmetį. Oficialūs postulatai bei tolesnės propagandos gairės buvo nustatytos Josifo Stalino 1941 metų liepos 3 dienos kalboje: „Klastingas hitlerinės Vokietijos karinis užpuolimas prieš mūsų tėvynę, pradėtas birželio 22 dieną, – tebevyksta toliau. [...] Kaip galėjo atsitikti, kad mūsų šaunioji Raudonoji Armija atidavė fašistinei kariuomenei eilę mūsų miestų ir rajonų? [...] o kad dalis mūsų teritorijos vokiškosios fašistinės kariuomenės buvo vis dėlto pagrobta, tai paaiškinama daugiausiai tuo, kad fašistinės Vokietijos karas prieš TSRS prasidėjo palankiomis vokiečių kariuomenei sąlygomis ir nepalankiomis tarybinei kariuomenei. [...] Nemažą reikšmę čia turėjo ta aplinkybė, kad fašistinė Vokietija netikėtai ir klastingai sulaužė nepuolimo paktą, sudarytą 1939 m. tarp jos ir TSRS, nepaisydama to, kad ji viso pasaulio bus pripažinta užpuolusiąja šalimi. Suprantama, kad taikingoji mūsų šalis, nenorėdama imtis iniciatyvos sulaužyti paktą, negalėjo įžengti į klastos kelią. Galima paklausti: kaip galėjo atsitikti, kad Tarybinė Vyriausybė sutiko sudaryti nepuolimo paktą su tokiais klastingais žmonėmis ir išgamomis, kaip kad Hitleris ir Ribbentropas?Ar nepadarė čia Tarybinė Vyriausybė klaidos? Žinoma, ne! Nepuolimo paktas yra paktas, sudarytas taikai tarp dviejų valstybių. Kaip tik tokį paktą pasiūlė mums Vokietija 1939 metais. Ar galėjo Tarybinė Vyriausybė atsisakyti nuo tokio pasiūlymo? Aš manau, kad nė viena taikinga valstybė negali atsisakyti nuo taikos susitarimo su kaimynine valstybe, net jei tos valstybė priešakyje stovi dargi tokie išgamos ir žmogėdros, kaip kad Hitleris su Ribbentropu. [...] Ką mes laimėjome sudarę nepuolimo paktą su Vokietija? Mes laidavome mūsų kraštui taiką per pusantrų metų ir galimumą parengti savo jėgas atosmūgiui, jei fašistinė Vokietija, nepaisydama pakto, rizikuotų užpulti mūsų šalį. Tai aiškus mūsų laimėjimas ir fašistinės Vokietijos pralaimėjimas“[1]. Pasak sovietinės propagandos bei istoriografijos, SSRS esą iki 1941 m. birželio 22 d., t. y. operacijos „Barbarosa“ (vok. Unternehmen Barbarossa) pradžios, įgyvendino vien tik taikią draugiškos kaimynystės politiką. Sovietų Sąjungos vadovybė, suvokdama nacistinės Vokietijos keliamą grėsmę, sutiko su agresyvaus kaimyno pasiūlymu sudaryti nepuolimo sutartį (dab. vad. Molotovo-Ribbentropo paktą; vok. Deutsch-sowjetischer Nichtangriffspakt). Taip neva pavyko laimėti laiko pasiruošti galimai Vokietijos agresijai. Tačiau nacistinė Vokietija esą pasinaudojo netikėtumo bei karinio pranašumo faktoriais ir klastingai užpuolė SSRS – taip Trečiajam Reichui pavykę pasinaudoti laikinu pranašumu, tačiau šis buvęs nuo pat karo pradžios pasmerktas neišvengiamam sutriuškinimui.

 

Daugelis istorinių temų pradėtos kritiškai svarstyti bei analizuoti griežtai nesilaikant ideologinių komunistinio režimo reikalavimų po to, kai XX a. 9 deš. viduryje buvo paskelbta „viešumo“ (rus. ćėąńķīńņü) politika. Vis dėlto Didžiojo Tėvynės karo tema mūsų Rytų kaimynystėje išliko savotiškas tabu tiek profesionaliems istorikams, tiek publicistams. Lemiamo lūžio akimirka tapo netrukus po Sovietų Sąjungos žlugimo publikuoti ir audringas diskusijas sukėlę Viktoro Suvorovo (tikrasis vardas – Vladimiras Rezunas) darbai, pirmiausiai – „Ledlaužis“[2]. Iki šiol lietuvių kalba yra paskelbta didesnė dalis šio autoriaus knygų, skirtų Antrojo pasaulinio karo priežastims, eigai ir padariniams aptarti[3]. Taip pat Lietuvoje išleista Marko Solonino knyga „Birželio 22-oji: katastrofos anatomija“[4], kurioje plėtojama ir papildoma V. Suvorovo koncepcija.

 

Pastaruoju metu Rusijoje netylant ginčams dėl vadinamosios „suvoroviškosios“ (arba dar kartais šiandienos Rusijoje vadinamos „revizionistinės“) Antrojo pasaulinio karo versijos, pasirodė daug darbų, tiek kritikuojančių V. Suvorovo kūrybą, tiek ją ginančių bei nuosekliai gilinančių. Kaip pastebėjo Markas Soloninas apibūdindamas šiandieninę padėtį, susijusią su suvoroviškąja istoriografija: „Sąmoningai (sveiko proto požiūriu) aš suprantu, kad man dera kuo mažiau polemizuoti su sovietine mitologija. Tai mano niekam tikęs įprotis. Vieni turi žalingą įprotį rūkyti tabaką, o aš štai – kaip ir daugelis, susiformavę tos sistemos sąlygomis ir jaunystėje išgyvenę (atviros, slaptos, viešos ar privačios) priešpriešos sovietinei sistemai laikotarpį – turiu įgijęs tokį įprotį: užuot ramiai ir turiningai dėstęs faktus, kuriuos pavyko užfiksuoti, tuos dokumentus, kurių be manęs niekas nėra aptikęs (nes jų paieškos užima gana ilgą laiką, ir reikia specialiai tuo užsiimti), visą laiką jaučiu potraukį pasibarti su komunistine mitologija. [...] Vis dėlto, jei kovoti su pasimirusiais sovietiniais mitais – žalingas įprotis, kurio reikia atsikratyti, tačiau idėjinė, intelektualioji kova su naująja, mano galva, dar atgrasesne imperine šovinistine mitologija – jau ne žalingas įprotis, o naudingas ir būtinas darbas. Jis neturi pakeisti ar išstumti mokslinių tyrimų, bet ir nekreipti dėmesio į agresyvius imperinio šovinizmo puolimus – negalima“[5]. Mūsų Rytų kaimynystėje vykstantys debatai apie ne tokios jau sąlyginai tolimos istorinės praeities, kurią vis dar mena išlikę gyvi ano meto įvykių liudininkai, įvykius, nusipelno analizės ar bent jau apžvalgos. Lietuvos istorikų darbuose „suvoroviškoji“ koncepcija buvo aptarta, pavyzdžiui, Vidos Kniūraitės darbe „Imperija žlugo. Kas kaltas ir ką daryti?“[6], Nerijaus Šepečio veikale, skirtame Molotovo-Ribbentropo paktui[7], Sigito Jegelevičiaus recenzijoje „1941 metų birželis: Raudonosios armijos katastrofos anatomija. Nauji vėjai ir stalinizmo apraiškos Vokietijos-SSRS karo istoriografijoje“[8] ir t. t. Šia kryptimi žengtas nebe pirmas žingsnis. Vis dėlto, atsižvelgiant į pasirodančias naujas publikacijas (visų pirma Rusijos Federacijoje) vertėtų apžvelgti, taip pat pamėginti apibūdinti nors bendrais bruožais šiuo metu vyraujančias šios krypties tendencijas.

 

Prevencinio karo, nukreipto prieš SSRS, idėja nėra kuo nors išskirtinė ar ypatinga – istorikų tyrimų šia tema pasirodė jau „Šaltojo karo“ metais. Sovietmečiu reguliariai pasirodydavo publikacijų, nukreiptų prieš tokias studijas (tyrimų fronte sąlyginai aktyvesni buvo Vakarų Vokietijos istorikai)[9]. Prasidėjus „persitvarkymo“ procesui Sovietų Sąjungoje, kritika šios koncepcijos atžvilgiu nenutrūko[10]. Vis dėlto itin aštrią polemiką tarp profesionalių istorikų, tiesiog V. Suvorovo, išdrįsusio „užsimoti prieš šventą savo tautos atmintį“, puolimą Rusijoje sukėlė „Ledlaužis“ ir vėlesnės jo knygos[11]. Šiandien, ko gero, jau būtų galima teigti mūsų Rytų kaimynystėje egzistuojant suvoroviškąją istoriografijos kryptį. Pavyzdžiui, S. Jegelevičius, užduodamas klausimą, ar yra suvoroviškoji istoriografija, atsako: „Istorikų požiūris į Suvorovo rašinius nevienareikšmis. Yra teigiančių ar bent manančių, kad jau egzistuoja suvoroviškoji Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo istoriografija. Tam esama pagrindo. Ieškodami kompromiso, siūlytume susitarti dėl tokios formulės: jau gerokai pažengęs suvoroviškosios istoriografinės tradicijos formavimasis[12].

 

Kadangi šios krypties autoriai, dažniausiai nagrinėdami SSRS užsienio politiką prieškariu, taip pat Antrojo pasaulinio karo metais, paprastai aptaria sovietų veiksmus Baltijos valstybiu atžvilgiu, būtų aktualu ir naudinga panagrinėti šią istorinių studijų kryptį. Nagrinėjant „suvoroviškosios“ krypties autorių kūrybą naudojami visų pirma istorinės publicistikos darbai – parašyti populiariai ir skirti plačiajam skaitytojų ratui. Šiame straipsnyje apsiribojama V. Suvorovo inspiruotų tekstų apžvalga –  mūsų Rytų kaimynystėje rusų kalba publikuotais darbais. Šios krypties autorių pozicijų panašumai bei skirtumai nagrinėjami polemikos su sovietinė istoriografija, taip pat Baltijos šalių likimo Vokietijos–SSRS bendradarbiavimo bei karinio konflikto kontekste.

 

„Suvoroviškosios“ istoriografijos darbų gairės: sovietinės istoriografijos postulatų kritika

 

Generolas, profesorius, Karo mokslų akademijos prezidentas Machmutas Garejevas, 2006 m. birželio 15 d. Rusijos organizacinio komiteto „Pergalė“ darbo grupės posėdyje, skaitydamas pranešimą „Apie objektyvų karinės Rusijos istorijos nušvietimą“ pareiškė: „2001 metų birželio 22 d., Didžiojo Tėvynės karo 60-ųjų metinių proga, Rusijos Federacijos prezidentas V. Putinas pasakė, kad mes ginsime tiesą apie šį karą ir kovosime su visokiais mėginimais iškraipyti šią tiesą, pažeminti ar įžeisti atminimą tų, kurie krito. 2006 metų gegužės 9 d. kalboje bei 2006 metų gegužės 10 d. Kreipimesi į RF Federacinį Susirinkimą V. Putinas dar kartą pabrėžė neišdildomą Didžiosios Pergalės atminimą ir būtinybę išmokti pamokas remiantis Didžiojo Tėvynės karo patirtimi. [...] Atsirado daug sensacingų ir lengvabūdiškų svarstymų apie 1812 metų Tėvynės karą, Krymo, Rusų-japonų, Pirmąjį pasaulinį karus. Vien tik neigiamai vaizduojamas visas sovietinis Tėvynės istorijos laikotarpis. [...] Mūsų šalį kaltina suokalbiu su hitlerine Vokietija 1939 m., nors iki sovietų-vokiečių 1939 m. susitarimų buvo Miuncheno suokalbis; Baltijos šalys ir Lenkija sudarė su Vokietija įvairaus pobūdžio paktus ir susitarimus, tarp jų ir slaptus. Sovietų Sąjungą skelbia esant Antrojo pasaulinio karo kaltininke ir kurstytoja. Iškraipomos tikrosios mūsų nesėkmių Didžiojo Tėvynės karo pradžioje priežastys. [...] Pateikiami išsigalvoti duomenys apie mūsų karinius ir civilių nuostolius karo metu. [...] Kalbant apie savus, savamokslius „skaitančiuosius iš naujo“ (rus. „ķīāīļšī÷ņåķöū“) Didžiojo Tėvynės karo istoriją, tai jie, primygtinai siekdami išbraukti visą sovietinės istorijos periodą, mano, jog Pergalės atminimas, pagarba jai – paskutinis placdarmas, kurį dar išlaiko „konservatoriai“. Šitą placdarmą „skaitantieji iš naujo“ siekia likviduoti. [...] Vis dėlto didžiausią grėsmę dvasiniams Rusijos valstybės pamatams, jos orumui dabartyje ir ateityje kelia ultraliberalusis istorinis nihilizmas, kuomet suvulgarinama ir diskredituojama visa Tėvynės istorija, o visų pirmiausia – Didžiojo Tėvynės karo istorija. Visa karo istorija, esant tokiam požiūriui, vaizduojama kaip nenutrūkstama bjaurasties ir nusikaltimų virtinė. Netgi pradedama teigti, kad tai buvo gėdingas karas, kurį mes pralaimėjome“[13]. Belieka pridurti, jog tiek oficiali sovietinė, tiek nūdienos Rusijos Federacijos pozicija Antrojo pasaulinio karo tematikos klausimais buvo glaustai išdėstyta sovietų informacinio biuro vardu 1948 m. paskelbtoje brošiūroje „Istorijos falsifikatoriai (istorinė pažyma)“[14]. Joje teigiama, kad „Amerikiečių falsifikatoriai ir jų anglų-prancūzų parankiniai mėgina sukurti įspūdį, neva vokiškos agresijos parengimas, pavirtęs antruoju pasauliniu karu, prasidėjo 1939 m. rudenį. [...] pirmoji ir svarbiausia hitlerinės agresijos priežastis buvo Vokietijos sunkiosios pramonės ir karo industrijos atgimimas bei atnaujinimas, o tai tapo įmanoma tik dėl tiesioginės ir plačios Jungtinių Amerikos Valstijų valdančiųjų sluoksnių paramos. [...] Kita lemiama aplinkybė, paskatinusi hitlerinės agresijos pradžią, buvo Anglijos ir Prancūzijos valdančiųjų sluoksnių politika, kuri žinoma kaip hitlerinės Vokietijos „nuraminimo“ politika, kolektyvinio saugumo atsisakymo politika. [...] Vien tik Sovietų Sąjunga darė viską, kas tik buvo įmanoma, kad užkirstų kelią fašistiniams agresoriams. [...] Iš esmės šių sutarčių sudarymas (kalbama apie 1938 m. sutartis – aut. past.) reiškė, jog ir Anglija, ir Prancūzija pasirašė su Hitleriu nepuolimo sutartis. Šiose sutartyse su Hitlerine Vokietija akivaizdžiai matomas anglų ir prancūzų Vyriausybių siekis nukreipti nuo savęs hitlerinęs agresiją tikintis, kad Miuncheno ir kiti panašūs susitarimai jau atvėrė hitlerinei agresijai vartus į Rytus, Sovietų Sąjungos kryptimi. Tokiu būdu buvo sukurtos politinės aplinkybės, būtinos „Europos susivienijimui be Rusijos“. Artėjo visiška Sovietų Sąjungos izoliacija. [...] Taip susiklosčius aplinkybėms, Sovietų Vyriausybė buvo priversta rinktis ir sudaryti su Vokietija nepuolimo paktą. Susiklosčius tokioms aplinkybėms, šis pasirinkimas pasirodė esąs toliaregiškas ir išmintingas sovietų užsienio politikos žingsnis. Šis Sovietų Vyriausybės žingsnis daug nulėmė palankią Sovietų Sąjungai ir visoms laisvę mylinčioms tautoms antrojo pasaulinio karo pabaigą. [...] Įvairaus plauko šmeižikų kalbas apie tai, jog SSRS neturėjau sau leisti sudaryti paktą su vokiečiais, negalima vertinti kitaip, tik kaip juokingas“[15]. Skaitytojų dėmesį teatkreipsime į tokią tekstologinę detalę: ir sovietinė vadovybė informacinio biuro 1948 m. leidinyje, ir M. Garejevas 2006 m. skaitytame pranešime Antrojo pasaulinio karo pavadinimą rašo mažosiomis raidėmis, kaip priešybę pavadinimams „Didysis Tėvynės karas“, „Didžioji Pergalė“ ir pan. „Didžiojo Tėvynės karo“ (kaip savotiško Antrojo pasaulinio karo antipodo) ideologema, nukaldinta J. Stalino valdymo metais, ne tik neišnyko, bet ir šiuolaikinėje Rusijoje yra oficialiai atgaivinta bei stiprinama.

 

Ta proga Viktoras Bešanovas pastebi: „Niekas nepasikeitė tik Tėvynės karo istorijoje. Mes po senovei šturmuojame Reichstagą ir pasakojame savo vaikams, kaip išgelbėjome pasaulį. Nors mūsų vaikams tai praėjusio amžiaus įvykiai, tokie pat senoviniai, kaip mano kartai buvo Cusima ir Port-Artūro žlugimas. [...] Tikriausiai jau [atėjo] laikas suprasti, kad šis karas baigėsi. Taip pat prisiminti, jog kartu su mumis už Pergalę kovėsi 70 proc. žemės gyventojų. Metas suskaičiuoti savo žuvusiuosius ir kartu pagalvoti, kodėl tai nebuvo padaryta anksčiau ir kodėl [mūsų] nuostoliai pasirodė esą tokie neįtikėtinai milžiniški, nežiūrint į „socialistinės santvarkos pranašumus“ bei „didžiųjų karvedžių“ plejadą“[16]. Oficialiajai Kremliaus pozicijai atstovaujančiųjų požiūris išlieka toks pat – „Didžiojo Tėvynės karo“ tematika ne tik jautrus istorinės atminties klausimas, bet ir ideologinės kovos laukas ar net transformuotos, tačiau vis dar tebesitęsiančios geopolitinės kovos atspindys: „Eina metai, tačiau susidomėjimas Didžiuoju Tėvynės karu mūsų šalyje neblėsta, o jos gausūs „slaptieji puslapiai“ – menkai žinomi, užmiršti ir ligi šiolei neišslaptinti įvykiai – jaudina ne tik tyrinėtojų protus, bet ir visus tuos, kurie nėra abejingi mūsų Tėvynės praeičiai. Be to, ne [ką] mažesnį susidomėjimą, kaip [kad] kariniais veiksmais, visuomenėje sukelia ir tikrosios politinės priežastys, neretai atsispindinčios ir atrandančios tęsinį šiandienos tarpvalstybiniuose santykiuose. Atkreipsime dėmesį ir į tai, kad palaipsniui „iš šėšėlio“ išlenda tarpusavyje besigrumiančių valstybių specialiųjų tarnybų veikla, kurių slaptojo karo „frontuose“ vykdomos operacijos visiškai prilygintinos svarbiausiems Antrojo pasaulinio karo mūšiams“[17]. Kitais žodžiais tariant, Antrojo pasaulinio karo tema mūsų Rytų kaimynystėje oficialiai tebėra suvokiama kaip ištikimybės Tėvynei ar net tam tikras nacionalinio saugumo indikatorius. Išdrįsusieji viešai suabejoti oficialiąja versiją, tuo labiau bandantys ją paneigti, prokremliškoje ar tiesiog prosovietinėje, neoimperinėje publicistikoje apibūdinami besą mažų mažiausiai nekompetentingi pseudoistorinių mitų kūrėjai. „Suvoroviškosios“ krypties priešininkas Olegas Rubeckis bei šalininkas Dmitrijus Chmelnickis verdančias diskusijas apibūdino taip: „Jau atsirado tikra antirezuniana – knygų parašyta ir išleista užtektinai [...] – esant norui galima surinkti V. Suvorovo pliekėjų darbų biblioteką. [...] išvysti kilometrus puslapių, skirtų Londono rašytojo kūrybai, puslapių, išmargintų skaičiais, pilnus nuotraukų ir lentelių, pripildytus prakeiksmų, jaustukų bei daugtaškių“[18] ir „Galima drąsiai tvirtinti, jog Viktoras Suvorovas, koncepcijos, pelniusios jo vardą – „Suvorovo koncepcija“ – pradininkas, ir ilgą laiką visuomenės vertintas kaip egzotiškas vienišius, šiandien tik vienas iš daugelio. [...] Valdiškos rusiškosios istoriografiijos kova prieš Suvorovą, apsiribojanti, kaip įprasta, asmeniniu „Tėvynės išdaviko Rezuno“ plūdimu bei patriotiniais užkeikimais, nieko nedavė“[19].

 

„Suvoroviškosios“ krypties autorių manymu, būtent sovietinis režimas yra atsakingas už A. Hitlerio atėjimą į valdžią ir už Antrojo pasaulinio karo išprovokavimą. Būtent sovietų-nacių sandėris leido nacistiniam režimui neapsiriboti vien agresyvia ir revanšistine retorika, o griebtis konkrečių veiksmų ir pradėti karą, ir tai, galų gale, atsisuko prieš pačią Sovietų Sąjungą. Nors tiek „suvoroviškosios“ pakraipos publicistikos, tiek ją kritikuojančiųjų pozicijos radikaliai skiriasi, atskaitos taškas bei ano meto istorinių įvykių vertinimo pagrindas yra Vokietijos–SSRS karas 1941–1945 m. Vieniems tai Apokalipsės, kitiems Šventojo Karo sinonimas – kaip pastebėjo rusų rašytojas Borisas Strugackis interviu „Naujajam laikraščiui“ («Ķīāą˙ ćąēåņą»): „Atminimas apie Didįjį Tėvynės [karą] tapo šventas. Nebėra daugiau nei sąvokos „tiesa apie karą“, nei sąvokos „istorinės tiesos iškraipymas“. Yra sąvoka „šventumo išniekinimas“. Ir tokį pat santykį stengiamasi sukurti su visu sovietiniu laikotarpiu. Tai jau nebe istorija, bet, iš esmės, religija. Žvelgiant iš tikinčiojo, Bažnyčios pozicijų, nebūna „Biblijos tiesų“ iškraipymo – būna pasikėsinimas prieš šventumą, tikėjimo įžeidimas, erezija“[20]. 1941-ųjų birželio 22-oji yra esmingiausias įvykis: vieninga nūdienos rusų autorių nuomone, tai nepasveriamos ir begalinės tragedijos pradžia – šiuo atveju „suvoroviškoji“ ir jai oponuojančios istorinės publicistikos pozicijos sutampa. Tačiau radikaliai skiriasi karo eigos bei jo rezultatų vertinimas. V. Suvorovas metė iššūkį sovietinės istoriografijos postulatams, kurie Vakaruose konformistiškai taip pat ilgus dešimtmečius laikyti nekvestionuotinais. Antai klasikiniu pavyzdžiu laikytina Deivido Glanco (David Glantz) studija „Klumpantis milžinas: Raudonoji armija pasaulinio karo išvakarėse“[21] – šiandienos Rusijoje tai puikus argumentas „antisuvoroviečiams“, pateikiantiems prosovietinę interpretaciją kaip universalią (ir kartu nepamirštant prikišti neobjektyvumą ir ribotumą Vakarų autoriams, užimantiems palankią sovietams poziciją). Antai rusiško D. Glanco leidinio pratarmėje teigiama: „Apskritai šis darbas ėmė polemizuoti su V. Suvorovo knygomis bei kitais „revizionistinės krypties“ istorikais. D. Glancas smulkiai ir papunkčiui paneigia revizionistų išvadas, parodydamas jų ideologizavimą ir vidinius prieštaravimus. [...] Geriausias būdas paneigti melagingą teoriją, pagrįstą sukčiavimu, perdėjimu ir nutylėjimu – tai sukurti neprieštaringą įvykių paveikslą, naudojant visą autoritetingų dokumentų bei liudijimų masyvą“[22]. Tokiu būdu kovojant prieš „suvoroviškąją“ koncepciją, pasitelkiami Vakarų karo istorikų veikalai (čia tiesiog chrestomatiniu pavyzdžiu laikytinas Bazilio Henrio Lidelio Harto (Basil Henry Liddell Hart) veikalas „Antrojo pasaulinio karo istorija“[23] – eilutės, skirtos Sovietų Sąjungai, skamba tarytum sovietinės propagandos aidas be kokių nors kritinių refleksijų[24]) kaip papildomas argumentas ne tik oponentų nemoksliškumui, bet ir nusižengimui bendražmogiškoms vertybėms bei tiesoms pagrįsti. „Suvoroviškosios“ krypties atstovų, oponuojančių prosovietinei, o kai kuriais atvejais, tiesiog imperinei pozicijai, manymu, Molotovo-Ribbentropo paktas buvo lemtingas žingsnis, sąlygojęs dar šiandien sunkiai įvertinamų mastų katastrofą. Pasak jų, ne Anglijos, Prancūzijos ar Lenkijos politika sukėlė Antrąjį pasaulinį karą ar išprovokavo Vokietijos karinę agresiją prieš Sovietų Sąjungą. Agresyvūs nacistinio režimo planai taip ir būtų likę tik planais, jei ne aktyvi SSRS pagalba, teigia „suvoroviškosios“ koncepcijos šalininkai. Vienas tokių autorių, M. Soloninas, duodamas interviu viešnagės Lietuvoje metu nurodo Rusijoje tebetvyrant įtampą ir išliekančią nepakitusią oficialią poziciją jautriomis istorinėmis temomis, tvirtai laikantis dar sovietmečiu nustatytų propagandos gairių: „Dokumentų išslaptinimas galutinai patvirtins teiginį, kad Stalinas buvo vienas pagrindinių Antrojo pasaulinio karo organizatorių ir pradėjėjų; kad pirminiame to karo etape Sovietų Sąjunga reiškėsi kaip agresorė ir įvykdė daugybę karo nusikaltimų. Kaip visa tai gali paveikti Rusijos „politinį prestižą“? Niekaip, jei Rusija tvirtai ir aiškiai pareikš, kad ji nelaiko savęs stalininės imperijos politine įpėdine. Kaip dokumentai apie Hitlerio nacių piktadarystes atsiliepia šių dienų demokratinei Vokietijai? Niekaip“[25]. Tuo tarpu oponuojantieji „suvoroviškosios“ krypties autoriams linkę visų pirma prisiminti Miuncheno paktą (sovietinėje istoriografijoje vadintu „Miuncheno suokalbiu“, nors šiuo atveju, ko gero, labiau tiktų „sutarties“ sąvoka; angl. Munich agreement, ček. Mnichovská dohoda, pranc. Accords de Munich; vok. Münchner Abkommen) ir lyginti jį su Molotovo-Ribbentropo paktu – pasak jų, ne Sovietų Sąjunga, bet Vakarų valstybės pirmosios pradėjo bendradarbiauti su nacistiniu režimu ir dalyvavo Čekoslovakijos padalinime[26]. Tai labai plati ir atskiros studijos reikalaujanti tema, vien tik sovietinės istoriografijos kanonai rašant apie Miuncheno paktą nusipelno tyrimo: reikia aiškiai skirti Miuncheno paktą ir jau vėliau įvykusį Čekoslovakijos padalinimą tarp Vokietijos, Lenkijos ir Vengrijos, neužmirštant Slovakijai suteikto specifinio statuso; aktyvų Sovietų Sąjungos vaidmenį, pastangas įsikišti prieš prasidedant deryboms ir pasirašant Miuncheno susitarimą; nei Didžioji Britanija, nei Prancūzija nereikalavo sau prisijungti Čekoslovakijos teritorijų (tuo tarpu SSRS interesas bei nauda užimant naujas teritorijas Molotovo-Ribbentropo pakto atveju akvaizdūs) ir t. t. Tačiau šie klausimai, kaip jau minėta, yra pernelyg platūs, kad patektų į šio straipsnio rėmus, todėl išsamiau nenagrinėjami. Viktoras Suvorovas ir jam artimą poziciją užimantys autoriai kaip vieną ryškesnių sovietinės propagandos bei istoriografijos melo pavyzdžių nurodo SSRS ir nacistinės Vokietijos bendradarbiavimo fakto neigimą. Antai V. Suvorovas teigia: „Drįstu pareikšti, jog sovietiniai komunistai tik todėl visas pasaulio šalis kaltina, esą jos pradėjusios Antrąjį pasaulinį karą, kad nori užmaskuoti savo gėdingą kurstytojų vaidmenį. [...] Vokietijos fašizmas – tai Revoliucijos Ledlaužis. Vokietijos fašizmas gali pradėti karą, o karas baigsis revoliucija. Tegul Ledlaužis triuškina Europą! Stalinui Hitleris – tai Europą švarinanti vėtra. Hitleris gali padaryti tai, ką Stalinui nepatogu pačiam daryti. [...] Stalinui reikalingos krizės, karai, suirutė, badas Europoje. Visa tai gali padaryti Hitleris. Kuo daugiau nusikaltimų Hitleris padarys Europoje, tuo geriau Stalinui, tuo daugiau pagrindo jis turės kada nors paleisti į Europą Raudonąją armiją išvaduotoją. [...] Tačiau stumdamas Ledlaužį į demokratinę Europą Stalinas jau buvo priėmęs jam mirties nuosprendį. [...] Fašizmas – Europos budelis. Stalinas palaikė budelį, bet budeliui dar nepradėjus savo kruvino darbo Stalinas jau buvo parengęs jam tokį pat likimą, koks ištiko ir jo aukas“[27]. Kitaip sakant, tik užgrobę valdžią, bolševikai sistemingai planavo ir įgyvendino „revoliucijos eksporto“ idėją, aktyviai veikdami plačiame geopolitiniame areale, ypatingą dėmesį skirdami Europai. Vokietija bolševikų režimui tapo savotišku „Trojos arkliu“, kurio dėka siekta užvaldyti ne vien Senąjį žemyną, bet ir visą pasaulį. Kai kurie autoriai, pavyzdžiui, Igoris Buničius, pripažįsta, jog sovietų ekspansionizmas rėmėsi rusiškojo imperializmo doktrina, bet kartu kėlė nepalyginamai agresyvesnius ir didesnio užmojo tikslus[28]. Siekdamas užsibrėžto tikslo, sovietinis režimas ne tik sugriovė tuometinę Europos saugumo architektūrą, bet ir aktyviai dalyvavo grobiamuosiuose žygiuose prieš kaimynines valstybes.

 

Tiesioginis Sovietų Sąjungos agresyvių ketinimų įrodymas, pasak „suvoroviškosios“ istorinės publicistikos atstovų, yra Molotovo-Ribbentropo paktas. Tik pasidalijus įtakos sferomis Vidurio ir Rytų Europą, Antrasis pasaulinis karas tapo įmanomas, o tai galų gale, nežiūrint glaudaus komunistinio ir nacistinio režimų bendradarbiavimo, sukėlė dviejų totalitarinių režimų tarpusavio konfliktą: „1941 metų birželio 22 dieną Vokietija netikėtai ir klastingai užpuolė Sovietų Sąjungą. Tai yra istorijos faktas. Tačiau labai keistas faktas. Iki Antrojo pasaulinio karo Vokietija neturėjo bendros sienos su Sovietų Sąjunga, todėl negalėjo jos užpulti, juo labiau – netikėtai. Vokietija ir Sovietų Sąjunga buvo atskirtos aklinu neutralių valstybių barjeru. Kad SSRS ir Vokietijos karas galėtų kilti, reikėjo sudaryti atitinkamas sąlygas: sunaikinti neutralių valstybių barjerą ir nustatyti bendrą Sovietų Sąjungos – Vokietijos sieną. [...] Įsivaizduokite, kad už plonos sienos gyvena žmogėdra, kuris garsiai pareiškė ketinąs jus suryti. Įsitikinęs, kad jūs gerai suvokėte jo žmogėdriškus ketinimus, jis pradėjo sieną laužti. Kaip į tai reaguosite? Įsivaizduokite, kad žmogėdra, lauždamas sieną, susidūrė su kokiais nors sunkumais ir paprašė jus padėti šį sunkų darbą atlikti. Be jūsų pagalbos jis paprasčiausiai neįstengs pralaužti sienos, vadinasi, negalės jūsų suryti. Kaip reaguosite į tokį pasiūlymą? Hitleris visiškai atvirai paskelbė savo ketinimus. Stalinas viešai jį išvadino žmogėdra. Tačiau Hitleris negalėjo užpulti Stalino, nes nebuvo bendros sienos. Hitleris kreipėsi į Staliną su pasiūlymu bendromis jėgomis pralaužti skiriamąją sieną. Stalinas džiaugsmingai priėmė šį pasiūlymą ir su didžiausiu entuziazmu ėmė laužti Lenkijos sieną, kirsti koridorių priešpriešiais Hitleriui“[29]. Autoriai, pritariantys V. Suvorovo koncepcijai, nurodo, jog Sovietų Sąjungai, jeigu jos vadovybė išties būtų vengusi įsivelti į karą, būtų užtekę išlaikyti neutralumą ir nepalaikyti nė vienos pusės. Vietoj to buvo pasirinktas priešingas veikimo būdas. Kaip pastebi Vladimiras Bešanovas, „1939 metų balandį tuo pat metu Vokietija, Anglija ir Prancūzija kreipėsi į Maskvą su įvairiais meilikaujamais pasiūlymais. Josifas Visarionovičius neskubėjo. Jis gavo galimybęs rinktis, su kuo ir apie ką jam susitarti, kadangi dabar derybomis su SSRS pasirodė besą suinteresuoti visi „žaidėjai“. Artėjantis karas atvėrė naujas perspektyvas Sovietų šalies įtakos didinimui Europoje. [...] Iš tiesų, variantų buvo jau ne tiek daug ir pasirinkimas buvo aiškus. Arba ginti ideologiškai svetimas parlamentines demokratijas ir atvirai priešišką Lenkiją, nieko negaunant [už tai] mainais. Arba su Vokietija susitarti ir [sudarius] su ja sąjungą pradėti „kai kurių šalių atskilimo nuo imperializmo“ (rus. īņļąäåķč˙ īņ čģļåščąėčēģą š˙äą ķīāūõ ńņšąķ) procesą, pradedant artimiausiais kaimynais. [...] Nenuostabu, kad Vakarų politikai nematė ypatingo skirtumo tarp vokiečių fiurerio ir sovietinio Generalinio sekretoriaus. [...] Antrasis imperialistinis karas prasidėjo. Viskas klostėsi pagal stalininį planą. [...] Taip susiklostė situacija, apie kurią nuo 1917 metų svajojo bolševikai. Tegul jie „gerai pasipeša“. O tuomet: „Plieniniais durtuvais ir vorošilovinėmis salvėmis, ant galingų Sovietų sparnų mes nešime išlaisvinimą kapitalistinių šalių darbo klasei ir iškelsime komunizmo vėliavą virš likusių Žemės rutulio penkių šeštųjų!“ Komunistams reikėjo kur kas daugiau gyvybinės erdvės nei nacistams“[30].

 

„Suvorovišką“ Antrojo pasaulinio karo istorijos interpretaciją kritikuojantys autoriai paprastai pripažįsta Sovietų Sąjungos ir Vokietijos nepuolimo ir bendradarbiavimo sutarties, taip pat slaptųjų protokolų egzistavimo faktą. Nors kai kurie publicistai, pavyzdžiui, Aleksejus Kungurovas, neigia ir vadina tai falsifikacija – tačiau tokiuose darbuose vešinti isteriška ir tiesiog chamiška sovietinės propagandos, sumišusios su didžiarusišku šovinizmu, puolimo maniera veržiasi anapus ne tik destruktyvios „diskusijos“, bet ir sveiko proto ribų (kaip antai „Čńņīščźč óńļåųķī īņņšąõąėč āąų ģīēć č āķóųčėč, ÷ņī įūņü šóńńźčģ – ēąļąäėī[31] ir pan. neverstini sovietinio komunalinio buto liumpenizuotų padugnių lygio „perliukai“). Stalinistinio „politinio vadovo“, sovietinės koncentracijos stovyklos prižiūrėtojo ir rusiško juodašimtiško pogromų „patriotizmo“ chimera, grasinimais ir keiksmais „besikreipianti“ į skaitytoją, tegali palikti glitaus koktumo jausmą.

 

Mažiau radikalių publicistų debatuose nevyksta ginčai, tikri ar padirbti slaptieji protokolai – jų egzistavimo faktas neginčijamas, skiriasi tik paties Molotovo-Ribbentropo pakto vertinimai bei interpretavimas. Antai kritiškai apie „suvoroviškąją“ koncepciją atsiliepiantys autoriai, tokie kaip Sergejus Peresleginas, nurodo, jog karas buvo neišvengiamas, o Sovietų Sąjunga pasistengė esant to meto susiklosčiusioms aplinkybėms išpešti sau kuo daugiau naudos: „1939 metų vasarą karas jau buvo nulemtas, teliko vienintelis klausimas, kokia politine konfigūracija jis bus pradėtas. Taip [susiklosčius] aplinkybėms, 1939 metų sutartis buvo gyvybiškai būtina Vokietijai ir labai naudinga SSRS. Kuo remiantis Vakarų didvalstybės (rus. äåšęąāū) manė (o šiuolaikiniai demokratiškai nusiteikę istorikai ir šiandien mano), kad Sovietų Sąjunga nepasirašys šio susitarimo arba neturi teisės jį pasirašyti?“[32] Tokios šalys kaip Lenkija esą buvusios a priori pasmerktos, ir tik neapgalvotai bei avantiūristiškai didžiųjų galybių, pavyzdžiui, Britų Imperijos suteiktos garantijos limitrofo valstybėlei, tapo tiesiogine Antrojo pasaulinio karo priežastimi: „25-ą rugpjūčio, kitą dieną po to, kai buvo pasirašyta rusų-vokiečių sutartis, N. Čemberleno vyriausybė suteikė Lenkijai teritorinio vientisumo garantijas ir sudarė karinio bendradarbiavimo sutartį agresijos atveju. „Traukinys“ seniai išvyko, ir šitas pavėluotas gestas tebuvo paprasčiausia silpno žmogaus ir niekam tikusio politiko Nevilio Čemberleno isterija, kuris galų gale suprato, kad jį apgavo“[33]. Antrindamas šiai pozicijai, rusų istorikas Michailas Meltiuchovas (beje, jo studijų išvados sutampa su V. Suvorovo, skiriasi tik įvertinimas – esą Sovietų Sąjunga pirmoji rengėsi užpulti Vokietiją, tačiau praleido šią unikalią progą ne tik atkurti prarastos imperijos galybę, bet ir įsiviešpatauti Europoje) teigia: „[...] sovietų-vokiečių nepuolimo sutartis nebuvo karo detonatorius Europoje. Užuot sąžiningai vykdžiusios savo, kaip sąjungininkių, įsipareigojimus Lenkijai, Anglija ir Prancūzija siekė susitarti su Vokietija, o tai, savaime suprantama, žadino Berlyno įsitikinimą, [kad] Vakarų sąjungininkai nesikiš [kilus] galimam Vokietijos–Lenkijos karui. Faktiškai būtent diplomatiniai Londono ir Paryžiaus žaidimai pastūmėjo Vokietiją į karą prieš Lenkiją. Nežiūrint šito, nūnai netikėtai kalta pasirodė besanti Sovietų Sąjunga[34]. Pasak M. Meltiuchovo, Sovietų Sąjungos politikai prieškariu pagrįsti esama akivaizdžių ir argumentuotų paaiškinimų. Sovietų Sąjunga esą buvusi Rusijos imperijos teisių paveldėtoja, todėl ji neva turėjo išimtinę bei neginčijamą teisę „susigrąžinti prarastas žemes“, pavyzdžiui: „Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui pasyvi Anglijos ir Prancūzijos pozicija leido Sovietų Sąjungai suaktyvinti savo užsienio politiką Rytų Europoje ir pradėti vakarinių sienų reviziją, [prievarta] primestas jai (t. y. Sovietų Sąjungai – aut. past.) 1920–1921 m. Į Sovietų Sąjungos sudėtį 1939 rudenį – 1940 vasarą įėjo Vakarų Ukraina, Vakarų Baltarusija, Karelijos sąsmauka, Palodogos Karelija, Pabaltijys, Besarabija ir Šiaurės Bukovina, bendras plotas apie 452 kv. km ir 23 mln. gyventojų. Dėka to vakarinės sienos buvo pastūmėtos nuo gyvybiškai svarbių šalies centrų ir buvo sukurtos naujos galimybės išskleisti sovietų ginkluotąsias pajėgas. Tai žymiai pagerino strategines pozicijas ir sustiprino SSRS gynybinį potencialą. Galiausiai, sėkmingai laviruodama tarp dviejų kariaujančiųjų blokų, sovietinė vadovybė sugebėjo žymiai išplėsti Sovietų Sąjungos teritoriją, susigrąžindama strategiškai svarbių regionų kontrolę, didesnė jų dalis buvo Rusijos imperijos sudėtyje ir buvo prarastos Pilietinio karo metais dėl išorinės agresijos. Dėl to 1939–1940 m. įvykiai tam tikra prasme buvo sovietų revanšas už pralaimėjimą Pilietinio karo metais. Be to, šie prisijungimai tapo precedentu, kuriuo sovietų vadovybė galėjo remtis sprendžiant pokarinės Europos sąrangos problemas. Tarptautinės teisės požiūriu, visos šios teritorijos buvo patvirtintos SSRS 1945–1947 m. sutartimis“[35]. Apie tai, jog didžiąją dalį šių „teritorijų“ patys bolševikai perleido Vokietijai 1918 m. Brest-Litovsko sutartimi; apie vėliau sudarytas taikos sutartis su buvusiomis kolonijomis bei pretenzijų joms atsisakymą, taip pat bolševikinės Rusijos pripažintą Estijos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos ir Suomijos nepriklausomybę; apie tai, kad didžiosios valstybės, pavyzdžiui, JAV, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui nepripažino Baltijos valstybių esant „teisėta SSRS teritorija“ ir pasmerkė okupaciją bei aneksiją, rusų istorikas net nekalba. Vidurio ir Rytų Europos šalių, anksčiau valdytų Rusijos imperijos, valstybingumas tarpukariu autoriui atrodo apmaudus geopolitinis nesusipratimas, įvykęs dėl Rusijos imperijai nepalankiai susiklosčiusių istorinių aplinkybių, kurios nedelsiant buvo ištaisytos Sovietų Sąjungos vadovybės, vos tik pasitaikė tam palanki proga.

 

Kaip teigia „suvoroviškosios“ istoriografijos atstovai, akvaizdžių istorinių faktų neigimas ir sovietinės propagandos postulatų viešas kartojimas tegali sugadinti santykius su artimiausiais kaimynais, patyrusiais prievartinę sovietizaciją. Pavyzdžiui, pasak B. Sokolovo, Sovietų Sąjunga tarpukariu neatsisakė revanšistinių sumanymų artimiausių kaimynų atžvilgiu. Nors drauge su Vokietija Sovietų Sąjunga vykdė nuoseklią antilenkišką politiką, vis dėlto atsargi Vokietijos pozicija sulaikė sovietus nuo karinių veiksmų: „Taip pat ir SSRS bei Vokietijos diplomatinis bendradarbiavimas prieš Lenkiją turėjo savas aiškiai apibrėžtas ribas. Nieko keisto, jog kuomet Tuchačevskis 1932 metais paruošė Lenkijos puolimo planą, jo praktinis įgyvendinimas taip ir nebuvo pradėtas. [...] Tačiau Lenkiją pulti buvo galima tik esant palankiam neutralitetui Vokietijos, kuri nepraleistų į Lenkiją Antantės kariuomenės ir krovinių. O Berlyne puikiai suvokė, kad kritus Lenkijai, šimtatūkstantinis reichsveras liktų [vienas] akis į akį su milijonine Raudonąja Armija. O ir Vokietijos vidaus padėtis kriziniais 1932 metais neleido numatyti bendrą su SSRS akciją prieš Lenkiją. Tikėtina, būtent dėl vokiečių opozicijos naujasis žygis į Varšuvą 1932 metais neįvyko“[36]. Molotovo-Ribbentropo paktas tapo nuosekliai agresyvios sovietų užsienio politikos apoteoze, o ne nepalankiai Sovietų Sąjungai krypstančių tarpvalstybinių santykių ar „pastangų išsaugoti taiką Europoje“ išdava. „Rūsčių“ geopolitinių aplinkybių konstruktoriumi, o galų gale ir Antrojo pasaulinio karo causa prima, V. Suvorovo manymu, buvo Stalino režimas: „Stalinas taip pat suvokė, kad komunistinis režimas (nors ir ne grynai marksistinis, bet netgi labai švelnus stalininis variantas) ilgai negali egzistuoti kartu su normaliomis valstybėmis. [...] Norėdami užmaskuoti savo sistemos esmę, komunistai vaizdavo, kad Sovietų Sąjunga – tai lyg ir Rusijos imperija. [...] Tačiau buvo ir skirtumas tarp Sovietų Sąjungos ir visų imperijų, tarp jų ir Rusijos imperijos. Skirtumas štai koks. [...] Sovietų Sąjunga sustoti negalėjo. Sovietų Sąjunga privalėjo plėstis visame pasaulyje, kadangi negalėjo egzistuoti šalia normalių valstybių. [...] Štai kodėl Antrasis pasaulinis karas Sovietų Sąjungai buvo pageidautinas, būtinas ir neišvengiamas. Stalinas sumanė Antrąjį pasaulinį karą kaip kovos dėl komunizmo išplatinimo visame pasaulyje etapą“[37]. Šiuo atveju A. Hitleris esą tebuvęs viena iš figūrų sudėtingoje geopolitinėje dėlionėje, per vėlai supratęs, į kokį žaidimą įsivėlė, o Molotovo-Ribbentropo paktas buvo spąstai ne tik nacių valdomai Vokietijai, bet ir visai Europai: „Hitleris sėdo lošti kortomis su Stalinu ir pralošė Vokietiją, Europą ir savo gyvybę. 1941 metais Hitleris, suvokęs, kad susidūrė su sukčiumi, netikėtai trenkė Stalinui žvakide. Šito Stalinas nesitikėjo. Smūgį ištvėrė skausmingai. Bet tai, kas svarbiausia, jau buvo padaryta. Stalinas jau seniai viską išlošė“[38].

 

Tai, jog sovietinė totalitarinė sistema visas gyvenimo sritis pajungė karui, sovietinis ūkis dirbo pirmiausiai dėl karo, o to meto sovietinė visuomenė gyveno neišvengiamai artėjančio (pergalingo) karo nuotaikomis, pastebi ir kai kurie profesionalūs istorikai, nors ir laikantys V. Suvorovą skandalingu literatu, tačiau pritariantys Vokietijos prevencinio karo, nukreipto prieš SSRS, tezėms. Pavyzdžiui, Vladimiras Nevežinas, nagrinėdamas sovietinę propagandą rengiantis karui, nurodo: „Totalinės propagandos sistema SSRS prieškariniu laikotarpiu apibūdintina [kaip] ypač centralizuota. Sovietinė vadovybė ėmėsi radikalių veiksmų unifikuojant politinės propagandos mašiną, paversdama ją patikimu instrumentu įgyvendinant valdančiojo režimo sustiprinimo kursą. Represijos šalies viduje, SSRS „visuotinio sukarinimo“ procesas, sietas su tarptautinės padėties pablogėjimu, neišvengiamo ginkluoto susidūrimo su „kapitalistine apsuptimi“ artėjimas – visos šios tendencijos iš esmė veikė nurodytos sistemos tolesnio struktūravimo procesą“[39]. Sovietinė propaganda tebuvo paranojiško ir agresyvaus režimo atspindys, besikaitaliojęs keičiantis SSRS „komunistų partijos linijai“ – nors aktyviai bendradarbiauta su nacistiniu režimu, ypač po Molotovo-Ribbentropo pakto pasirašymo, „pagrindinis kursas“ nuosekliai išlikęs toks pats. Pasak autoriaus, sumanytą, parengtą ir pradėtą SSRS įgyvendinti plataus masto karinę agresiją prieš kaimynus (kaip ryškiausi pavyzdžiai aptariami Lenkijos ir Suomijos atvejai) nutraukęs nacistinės Vokietijos smūgis, todėl politinė-ideologinė kampanija laikytina iki galo neįgyvendinta, o viešą retoriką sovietinei vadovybei tekę koreguoti. Be abejo, galima tarti sovietų propagandą buvus ne vienu svarbesnių įrodymų SSRS pasirengimo pirmajai pulti nacistinę sąjungininkę, tačiau milžiniško ir sudėtingo propagandos aparato veikla, pagaliau mūsų dienų sulaukę sovietinės militarizuotos savimonės reliktai (uoliai bandyti ir tebebandomi nuslėpti), V. Nevežino manymu, yra dar vienas neginčijamas stalininio režimo grobikiškų ketinimų įrodymas: „Sunku paneigti faktą, [kad] SSRS 1941 m. gegužę-birželį pradėjo politinę-ideologinę kampaniją, iškėlus puolamojo karo lozungą. Skirtingai nei 1939–1940 m. kampanijos [metu], [...] kuomet iniciatorių vaidmenyje buvo Stalino „bendražygiai“ (Molotovas, Ždanovas, Mechlis), o pats vadas išliko tarytum „šėšėlyje“, 1941 m. gegužę Stalinas viešai „įgarsino“ naujas užduotis, iškeltas partiniams ir kariuomenės propagandos organams. [...] Kartu kalbėti apie tai, kad politinė-ideologinė kampanija, įsisiūbavusi 1941 m. gegužę-birželį, įgijo didžiulį užmojį, o juo labiau pasiekė savo tikslus, be abejonės, nėra pagrindo. [...] Galiausiai ji buvo nutraukta Vokietijos agresijos prieš Sovietų Sąjungą, prasidėjusios 1941 m. birželio 22 d.“[40].

 

 „Suvoroviškosios“ istoriografijos atstovams nebekelia abejonių agresyvūs sovietų vadovybės planai Vokietijos atžvilgiu. Gigantiška gyvosios jėgos ir karinės technikos koncentracija keliais strateginiais ešelonais Vakarų kryptimi, SSRS aukščiausios vadovybės nubrėžtos „generalinės linijos“ ir užsienio politikos permainingi manevrai, aibė kitų faktorių, „suvoroviečių“ manymu, akivaizdžiai patvirtino kėslus rengiant „išvaduojamąjį žygį“ į Europą. Šiuo atveju vertėtų pastebėti, jog sovietų vadovybė, rengdamasi karui prieš Vokietiją, iš esmės naudojosi dar carinės Rusijos prieš Pirmąjį pasaulinį karą parengtais strateginiais puolimo planais – būsimieji (ir tokie pat laikini kaip nacistinė Vokietija) sąjungininkai taip pat buvo pasirinkti tie patys kaip Pirmojo pasaulinio karo metais[41]. Kitaip sakant, (didžia)rusiškasis Ancien Régime, nušluoto bolševikinio perversmo ir teroro, imperializmas buvo panaudotas ir pritaikytas stalininės sistemos, žinoma, atitinkamai jį modifikavus. Remiantis „suvoroviškąja“ versija, sovietų vadovybės sumanytas ir parengtas „raudonasis blitzkrieg‘as“ nenumatytai žlugo dėl prevencinio nacistinės Vokietijos smūgio. Kaip rašo V. Suvorovas jam būdinga ironiška maniera, „Hitleris smogė pirmas, ir todėl Stalino rengimasis karui virto Stalinui katastrofa. Po karo Stalinui atiteko tik Lenkija, Rytų Vokietija, Vengrija, Jugoslavija, Rumunija, Bulgarija, Čekoslovakija, Kinija, pusė Korėjos, pusė Vietnamo. Argi tokio kuklaus rezultato tikėjosi Stalinas?“[42]. Ypač jautri tema yra nacistinės Vokietijos karinės operacijos Rytuose prieš buvusią sąjungininkę SSRS pradinis etapas. Neregėto masto sutriuškinimai, šiandien vis dar sunkiai suskaičiuojamos aukos bei gigantiškos teritorijos nors ir laikinas praradimas yra ir, greičiausiai, artimiausiu laiku išliks kaip nesantaikos šaltinis tarp skirtingiems požiūriams atstovaujančių Antrojo pasaulinio karo istoriografijos krypčių atstovų. Gausios „antisuvoroviečių“ gretos kartoja neostalinines mantras apie nacistinės Vokietijos netikėtą puolimą, SSRS nepasirengimą karui ir daugkartinį Vermachto (vok. Wermacht) pranašumą, taip pat Raudonosios armijos triumfą, nežiūrint kai kurių pralaimėjimo epizodų[43]. Vladimiras Bešanovas, kritikuojantis oficialią sovietinę karo pradžios versiją, ją apibūdino taip: „Vienas iš gajausių mitų, iki šiolei persmelkiantis beveik visas publikacijas apie 1941 metų įvykius – mitas apie daug kartų viršijantį Vermachto pranašumą prieš Raudonąją Armiją tankais, lėktuvais, artilerija ir kitų rūšių ginklais. Jo esmė žinoma kiekvienam mūsų skaitytojui: „vokietis traiškė technika“. [...] Be to, Stalinas ir jo įpėdiniai pokario kartoms tvirtai įkalė į galvas tezę apie „visiškai netikėtą“ fašistų puolimą prieš SSRS, [kuris] nutraukė taikių sovietų piliečių darbą. Na, o mintis apie tai, jog darbas šis buvo skirtas visai ne taikiems tikslams, net ir šiandien daug kam atrodo baisi išdavystė“[44].

 

Visus „suvoroviškosios“ istorinės publicistikos autorius vienija bendra pozicija, jog katastrofiškas Raudonosios armijos nesėkmes nulėmė pats totalitarinis Sovietų Sąjungos režimas. Igoris Buničius taip formuluoja retorinį klausimą, audrinantį „suvoroviečių“ vaizduotę: „Kaip vokiečiams, [turintiems] tokias nupiepusias pajėgas, pavyko sutriuškinti ir sunaikinti visą šią siaubingą galybę, [ir] dar taip, jog jau rugsėjį teko skubiai formuoti liaudies pašauktinių divizijas tam, kad jų lavonais užkimštų žiojėjančius griūvančio fronto plyšius. [...] Niekada ir jokiomis aplinkybėmis vokiečiams, turintiems tokias pajėgas,  nebūtų [įmanoma] prasiskverbti pro tokią kariuomenės ir karinės technikos masę, o po to nužygiuoti iki Maskvos, Leningrado ir Stalingrado“[45]. Arba, remiantis M. Solonino žodžiais, „Kaip tai galėjo nutikti valstybėje, kuri ir iki šių dienų daugeliui atrodo griežčiausios tvarkos ir geležinės drausmės pavyzdys. Kodėl grandiozinė totalinės despotijos karo mašina per suskaičiuotas dienas virto chaotiškai išbarstytų „ratukų ir sraigtelių“ krūva?“[46]. Čia autorius primena sovietinės propagandos mašinos sukurtą ir masinėje homo sovieticus savimonėje ilgus dešimtmečius skiepytą, o pastaruoju metu intensyviai gaivinamą – sovietinės sistemos, kaip pačios efektyviausios bei humaniškiausios – įvaizdį[47]. Kitas klausimas, kiek komunistinės ideologijos štampai atitiko tikrovę ir kokia iš tiesų pasirodė besanti efektyvi sovietų karo mašina Antrojo pasaulinio karo metais. Vienas rimtesnių „suvoroviečių“ priekaištų oponentams – dehumanizuojančio sovietų režimo faktoriaus, visuotinio bei nuolatinio teroro, milžiniškų ir dažnai beprasmių karo aukų neigimas.

 

Sovietų karinių nesėkmių priežastys „suvoroviečių“ nurodomos šiek tiek skirtingos. Pats V. Suvorovas mano, jog pasirengimas vien tik puolamiesiems veiksmams, gynybinio karo doktrinos atmetimas nulėmė nelanksčius ir pragaištingus sovietams veiksmus: „Raudonoji armija į Vokietijos įsiveržimą reagavo ne kaip ežys, kuris pastato spyglius, bet kaip didžiulis krokodilas, kuriam sudavė netikėtą ir labai stiprų smūgį. Plūsdamas kraujais, sovietinis krokodilas mėgina pulti. Krokodilas moka atsargiai sėlinti prie savo aukos ir netikėtai ją pulti. Sėlindamas prie aukos, pats gauna baisų smūgį, tačiau net tai jo nesulaiko, ir štai krokodilas puola. Jis nieko daugiau nemoka daryti ir neatsisako savo ketinimo. [...] Sovietiniai generolai niekada neslėpė, kad jiems buvo keliamos vien puolimo užduotys. [...] Sovietinėmis publikacijomis galime tikėti, galime netikėti, bet Raudonosios armijos veiksmai pirmosiomis karo dienomis geriausiai atskleidžia Sovietų Sąjungos ketinimus. [...] Iki 1940 metų birželio 30-osios Žukovas primygtinai reikalavo pulti, ir iš frontų vadų jis reikalvo tik pulti. Ir tik liepos mėnesį jis ir jo kolegos priėjo prie išvados, kad krokodilas, turintis beveik mirtiną žaizdą, negali pulti“[48]. Kitaip tariant, pati totalitarinio režimo prigimtis neišvengiamai veikė karybos paradigmą, kurios aklas ir beatodairiškas pritaikymas praktikoje, taip pat nepagarba eiliniams kariams ir karininkams, visiškas nesiskaitymas su žmonių sveikata ir gyvybėmis lėmė karo laukuose ne tik didžiules nesėkmes Sovietų Sąjungai, bet ir milžiniškus nuostolius net ir vėlyvajame karo etape, kuomet jau buvo akivaizdu, jog pergalė tėra laiko klausimas. Tai yra, totalitarinio J. Stalino režimo nuostata kariauti pergalingą vien tik puolamąjį karą lėmė ištisą virtinę karinių katastrofų.

 

V. Suvorovo mintis papildantys ir patikslinantys autoriai, pavyzdžiui, I. Buničius, nurodo, jog pirmaisiais karo mėnesiais faktiškai įvyko SSRS karinės sistemos kolapsas ar net daugiau – maištas prieš sovietinį režimą: „1941 metų įvykius visiškai neperdedant galima pavadinti stichišku kariuomenės sukilimu prieš stalininę despotiją. Armija, kurios visi – nuo paskutinio eilinio iki maršalo – buvo suspausti, kaip ir visa šalis, į ligi tolei žmonijos istorijoje neregėto beribio valstybinio teroro gniaužtus, pademonstravo akivaizdų norą nukreipti savo durtuvus prieš visų tautų vadą, kartu parodydami ryžtą, kaip ir Čerčilis, „bendradarbiauti su pačiu velniu“[49]. Tuo tarpu M. Soloninas pastebi, kad neostalinistų šlovinama „Stalino tvarka“ tėra tik propagandinis blefas, o šis mitas akimirksniu subliuškęs tik prasidėjus operacijai Barbarossa: „Tačiau paradoksiškiausiu Raudonosios armijos fenomenu reikia pripažinti tai, kad net žiaurios represijos nė menkiausiai nepadėjo įvesti racionalią tvarką, drausmę ir bent minimalų organizuotumą. [...] Protu nesuvokiama Stalino totalitarinio režimo ypatybė buvo visuotinė netvarka, nors terminas „totalitarinis“ susijęs su unifikavimu ir vieningumu“[50]. Nuolatinis teroras, persekiojimai ir susidorojimai, baimė ir įtarumo atmosfera tapo sprogstamu mišiniu, sugriovusiu griozdišką sovietų karo mašiną. Kitaip tariant, pačios stalinistinės sistemos „administracinė anarchija“ (nors ši Martinos Mespulė (Martine Mespoulet) ir Aleno Blumo (Alain Blum) sąvoka atrodo kvestionuotina)[51] tapo jos kolapso priežastimi. Kaip nurodo M. Soloninas, tik pačių nacių vykdyta politika išgelbėjo stalininį režimą: „Nieko nepasakysi – bausmės baimė yra galinga poveikio žmogaus elgesiui priemonė. Tai neigti nėra prasmės. Bet dar absurdiškenės buvo draugo Stalino viltys, kad teroro prislėgtą liaudį galima pakelti Didžiajam Tėvynės karui. Daugelį metų neribotai ir nekontroliuojamai valdydamas Rusiją Stalinas taip ir nesuprato išmintingo posakio „pleišas pleištą varo“ reikšmės. Vermachto smogtas itin stiprus smūgis senąją baimę sunaikino naująja, o čekisto revolveris sumenko ir paskendo tūkstančių pabūklų dundesyje, tūkstančių tankų vikšrų žlegesyje. Ir tada teroru sutvirtinta ir valdoma Stalino imperija pradėjo sparčiai ir nesulaikomai irti. Kaip statinė, nuo kurios numušti lankai. Išgelbėjimas atėjo iš ten, iš kur Stalinas nė negalėjo tikėtis. Tas nuostabus išgelbėjimas iš neišvengiamos pražūties taip sujaudino tautų vadą, kad jis negalėjo susilaikyti ir pareiškė apie tai visiems girdint. Tiesa, paskui greit susivokė ir daugiau TO garsiai nesakė. Bet 1941 m. lapkritį darydamas pranešimą iškilmingame susirinkime eilinių bolševikinių perversmo metinių proga Stalinas staiga pasakė tiesą: „Kvaila Hitlerio politika SSRS tautas padarė dabartinės Vokietijos nesutaikomais priešais“[52].

 

Analogiškus samprotavimus išdėsto V. Bešanovas, pateikdamas gausius faktus apie tvyrojusią Raudonojoje armijoje netvarką, nurodo, jog svarbiausias karinis nesėkmių veiksnys buvo absoliutus nekompetentingumas – pradedant aukščiausia vadovybe, baigiant eiliniais kariais. Prastas parengimo ir apmokymo lygis, tiesiog nemokšiškumas, barbariškas žmonių išteklių išnaudojimas tebuvo nuosekli bolševikinės vidaus politikos tąsa. Garsusis stalininės epochos šūkis „Kadrai lemia viską“ pasitvirtino su kaupu, bet ne taip kaip tikėjosi jo autorius[53].

 

Jeigu prosovietinių, tiesiog neostalininių pozicijų besilaikantiems autoriams „Didysis Tėvynės karas“ yra karinio triumfo, taip pat sovietinės sistemos efektyvumo, gyvybingumo ir lankstumo, galų gale sovietinės vadovybės toliaregiškumo, meistriško vadovavimo simbolis, tai „suvoroviškosios“ krypties publicistams pati sovietinė sistema yra socialinės entropijos, taip pat neišvengiamų karinių avantiūrų ir sutriuškinimų sinonimas. Totalitarinė sistema sukūrė aibę fantominių „šlovės panteonų“, visiškai neatitinkančių tikrovės, o propagandinis „Didžiojo Tėvynės karo“ pasaulis tėra paprasčiausia fikcija. Kaip vieną iš daugelio pavyzdžių galima paminėti moterų vietą ir joms skirtą vaidmenį Raudonojoje armijoje. Ilgus dešimtmečius tai buvo gerai žinoma, bet uoliai nutylima „vieša paslaptis“, apie kurią galų gale išdrįso prabilti „suvoroviškosios“ istoriografijos atstovai: „Kodėl šios istorijos niekada nebuvo pasakojamos? O todėl, kas jos neatitiko tarybinių žmonių patriotinio auklėjimo nuostatų, dėl to apie visus tokio pobūdžio įvykius kalbėti ir rašyti buvo uždrausta ir... [tebėra] draudžiama. [...] Seksualiai pavergtoms moterims karine forma [buvo] atimtas ne tik fizinis, bet ir dvasinis tyrumas. Niekur kitur taip lengvai nebuvo užmigdytos dorovė ir sąžinė, pašalintos abejonės; juk generolai savo aukų [grupinės] paleistuvystės nuodėmę (rus. ńāąėüķūé ćšåõ) begėdiškai ir įžūliai paskelbdavo dorybe ir „įnašu į tarybinio ginklo pergalę prieš priešą“. Ir daugelis moterų, patyrusios karinių vadovų prievartą, būdamos visiškai tamsuoliškos, primityvios seksualinio auklėjimo požiūriu, buvo nuoširdžiai įsitikinusios, kad... atliko gerą darbą vardan Didžiosios Pergalės. Ir dažnai mielu noru vykdė įvairius laukinius patinų – tarybinių maršalų ir generolų – įgeidžius“[54]. Ne tiek jau daug epizodų šiame kare, kuriais vertėtų didžiuotis – prosovietinę karo versiją kritikuojančiųjų manymu, be abejo, jų būta, tačiau viską nustelbia to meto tikrovės ir propagandos neatitikimas, tiesiog įžūlus politinės vadovybės paskleistas melas, šiandien tebesitęsiantis to paties melo tiražavimas Rusijoje, tvirtai stūksanti neišardoma „Pergalės piramidė [suręsta iš] kaulų ir kaukolių“[55]. Tuo tarpu besilaikantiems neostalininių pozicijų šis karas išlieka „Vakarų imperialistų“ bandymų suskaldyti sovietinę tautų vienybę (altruistiškai vadovaujant „didžiajai rusų tautai“) kracho simboliu[56], sovietinės sistemos pranašumo ne tik prieš nacistinę Vokietiją, bet apskritai prieš Vakarus, įrodymas[57] ar net dvasinio apsivalymo ritualu[58].

 

Baltijos šalių likimo Antrojo pasaulinio karo metais tematikos atgarsiai „suvoroviškosios“ istoriografijos puslapiuose

 

Vienas iš daugelio Antrojo pasaulinio karo tematikos tabu, kuriuos ryžosi sulaužyti „suvoroviškosios“ istorinės publicistikos autoriai, yra Baltijos šalių likimo klausimas. Ši tema mūsų Rytų kaimynystėje išlieka politiškai opi, o diskusijos istorinės atminties temomis – sudėtingas ir nepageidaujamas klausimas. Kol kas oficialiame diskurse neginčijamomis tiesomis laikomos sovietinės propagandos tezės, papildytos rusiško imperinio mentaliteto elementais. Kaip chrestomatinį pavyzdį vertėtų pacituoti istorikės bei politologės Natalijos Naročnickajos, Rusijos mokslų akademijos Pasaulinės ekonomikos ir tarptautinių santykių instituto vyresniosios mokslinės bendradarbės, Priešinimosi bandymams falsifikuoti istoriją kenkiant Rusijos inetersams komisijos (rus. Źīģčńńčč ļī ļšīņčāīäåéńņāčž ļīļūņźąģ ōąėüńčōčźąöčč čńņīščč ā ółåšį čķņåšåńąģ Šīńńčč) narės žodžius, apibūdinančius padėtį Baltijos šalyse tarpukariu: „O pačios Pabaltijo valstybės, pusiau fašistinės, atsisakiusios parlamentarizmo, tarp kitko, tuo metu smerkiamos visos likusios Europos? Kaip liudija dokumentai, jos vienareikšmiškai užėmė provokišką poziciją, „siekė išlikti už koalicijų, nukreiptų prieš Vokietiją, ribų“ ir, kaip pranešė amerikiečių pasiuntinys Lietuvoje, „itin nepalankiai žiūrėjo į tarybinio užsienio reikalų Komisaro pasiūlymą, kad Didžioji Britanija garantuotų šitų Baltijos valstybių sienas su Tarybų Sąjunga“[59]. Sovietinių komisarų veikla „altruistiškai rūpinantis“ Baltijos valstybių sienų stabilumo, apskritai saugumo klausimais iki Antrojo pasaulinio karo yra atskiros solidžios monografijos reikalas – ardomoji ir priešiška SSRS veikla buvusių Rusijos imperijos kolonijų atžvilgiu išlieka kaip vienas iš perspektyvių istorinių studijų barų. Tepastebėsime, kad istorikės N. Naročnickajos nedomina tas faktas, jog nedėkingai susiklosčiusių geopolitinių aplinkybių dėka, o ypač dėl artimiausių kaimynų – Lenkijos ir Vokietijos –nedraugiškos pozicijos, Lietuva Sovietų Sąjungos atžvilgiu laikėsi gana palankiai ir geranoriškai. Rusijos istorikė nepatikslina, kokios, kada, kaip ir kodėl, pačios autorės žodžiais tariant, „visos Europos valstybės“ pasmerkė Baltijos šalis? Teatleidžia gerbiami skaitytojai už sunkiai valdomą sarkazmą, bet gal autorė turi omeny Vokietijos politinės vadovybės su A. Hitleriu priešaky pasipiktinimą, spaudimą ir net grasinimus Lietuvai dėl 1934–1935 m. įvykusios vadinamosios Ernsto Noimano ir Teodoro fon Zaso (bei kitų nacistų) bylos? N. Naročnickajos knygoje akis badančios klaidos nėra šio straipsnio objektas, vis dėlto, tik vienas pavyzdys iliustruojant „diskusijos“ su įsivaizduotais „priešais“ lygį. Piktindamasi amžinai nedraugiškais Rusijai Vakarais bei nesąžiningais Vakarų istorikais, autorė ištaria: „Amerikiečių autorius U. Lakeris knygoje būdingu visai koncepcijai pavadinimu „Rusija ir Vokietija. Hitlerio globėjai“ [...]“[60]. Matyt, N. Naročnickaja turi omeny Valterį Lakerį (Walter Laqueur), o jo knygos pavadinimas, tiesą sakant, kitoks – „Rusija ir Vokietija: konflikto amžius“ (angl. „Russia and Germany: a Century of Conflict“)[61]. Todėl logiška, jog šios istorikės asmeninio interneto svetainės skiltyje „Jie apie mus“ Lietuvos istorikai (paminėti Česlovas Laurinavičius ir Nerijus Šepetys) atstovauja priešiškų Rusijai, ar bent jau mažų mažiausiai nesugebančiųjų jos suprasti kohortai[62]. Faktų ignoravimas ir fiktyvios „istorinės praeities“ vaizdinių tiražavimas, beapeliacinis stalininės propagandos tonas, klaidos pasakojant apie elementarius dalykus ar tiesiog melas yra neatsiejama dalis Rusijos oficiozinės istorinės bei politologinės publicistikos, skirtos Baltijos šalims[63].

 

Norėdami geriau suprasti specifinę mūsų kaimynų Antrojo pasaulinio karo istoriografinės ir publicistinės minties trajektoriją, pasinaudosime šia iliustracija. Tai Andrejaus Siniavskio, vieno garsesnio rusų antisovietinio autoriaus, disidento ir politinio kalinio (1965 m. sovietinės propagandos dėka plačiai nuskambėjo „Siniavskio-Danielio procesas“) impresijos pabendravus su „pabaltijiečiu“ (pats autorius nepatikslino, su kuo būtent jis bendravo – estu, latviu ar lietuviu). Nors pats autorius neslepia savo geranoriško požiūrio į „pabaltijietį“, apskritai palankiai vertina „Pabaltįjį“ kaip savotišką „Vakarų salelę“, patekusią į SSRS, tačiau jis nuoširdžiai negali suprasti ir rasti bendros kalbos su tokiu pačiu kaip ir jis politiniu kaliniu iš „Pabaltijo“: „Pirmas pokalbis – su pabaltijiečiu, su vakarietiško tipo ir intelekto žmogumi. Jis pasakojo man apie siaubingus nusikaltimus, kuriuos prieš jo tautą įvykdė sovietų čekistai, apie laukinę rusifikaciją, apie tai, kaip atsibastę į jo gimtąjį miestą paprasti rusai rašo šlykščius keiksmažodžius ant senovinių namų [sienų] ir ant jo protėvių kapų. Aš bandau jam paaiškinti, jog maždaug tas pats vyksta Rusijoje, kad rusų tauta tyčiojosi iš savo šventovių ir savo kapų, ir dėl to kalta ne vien ji [rusų tauta], o sovietinė ideologija. Jis man pagrįstai atkerta: – Na ir tyčiokitės, kiek tik jums patinka, iš savo kapų. Kam jūs pas mus atėjote? Aš jam sakau: – Ne mes atėjome. O sovietų valstybė jus okupavo. Kuo čia dėta rusų tauta? O jis man prieštarauja: – Jeigu rusų tauta niekuo dėta, tuomet tegul ir elgiasi kitaip, o ne taip kaip sovietų valstybė. Galiausiai, pateikdamas paskutinį argumentą, aš jo klausiu: – Tačiau jūs juk gerai žinote rusų kultūrą, mėgstate rusų literatūrą! Tai štai, jeigu įsivaizduotume utopiją, kad jūs vėl tapsite savarankiška šalimi ir įsiliesite į Vakarų Europą, ir Rusija jums daugiau nebegrasins užgrobimu, ir visos aistros nurims, ar kokius nors gerus žodžius Rusijai, jos kultūrai galėtumėte pasakyti? Ir jis pasakė du gerus žodžius apie Rusiją: – Nežinoti ir pamiršti!“[64] Šis pokalbis, aprašytas prieš keletą dešimtmečių, išlieka kaip pavydėtinai pastovi siužetinė linija, kuomet pradedamas svarstyti Baltijos valstybių ir Sovietų Sąjungos tarpusavio santykių klausimas. Vadinamosios Rusijos „liberaliosios visuomenės“ dalies negebėjimas išgirsti ir suprasti, selektyvinė (sovietmečiu madingų mičiurininkystės ar lysenkizmo prasme) istorinė atmintis, tiesiog daugiau ar mažiau maskuojamas šovinizmas neišvengiamai tokį „dialogą“ paverčia „švento pykčio“ protrūkiu arba, geriausiu atveju, narcizišku „didžiosios rusų tautos“ atstovo monologu.

 

Žinoma, sovietmečiu sukurtas ir masinėje Rytų kaimyno savimonėje tvirtai įsišaknijęs „fašistinės“ Lietuvos (ir apskritai Baltijos šalių), kaip ir „išdavikiškų šūvių į nugarą sunkiuose mūšiuose kraujuojančiai Raudonajai armijai“ mito atšvaitai šmėkšteli ir „suvoroviškosios“ istorinės publicistikos tekstuose, kaip antai: „Raudonarmiečiai dešimtimis tūkstančių, mesdami ginklus, dezertyruodavo arba pasiduodavo į nelaisvę. Į nugarą Raudonajai armijai šaudė tarybinės valdžios „padaryti laimingais“ lietuviai ir ukrainiečiai“[65]. Kita vertus, autorius gana objektyviai pripažįsta, jog tokie įvykiai buvo logiška ir net tam tikra prasme pateisinama prievartinės sovietizacijos išdava: „[...] geriau prisiminti apie tai, kaip Raudonajai armijai 1941 metais šaudė į nugarą, išlydėjo 1991 m. ir kaip dėkingi jai iki šios dienos. Juokas [ima] klausantis dabartinės Rusijos Valstybinės dūmos deputatų kalbų apie tai, kad pabaltijiečiai patys mus pasikvietė, patys pas save surengė revoliucijas ir iki grabo lentos privalo būti dėkingi Maskvai už unikalią galimybę „vėl susijungti su Didžiosios Sovietų šalies tautomis“ bei padalyvauti (rus. ļīó÷ąńņāīāąņü) statant komunizmą. Vis dėlto gal geriau išsiaiškinti pas pačius pabaltijiečius, ką jie apie tai galvoja? Ar kaip po senovei „bet kuris mūsų karas, [nesvarbu] kur jis vyktų, yra progresyvus ir teisingas“?[66] Tiek sovietinio laikotarpio, tiek nūdienos Rusijos Federacijos oficiozinės mantros, „suvoroviečių“ manymu, tėra stalininio režimo padarytų nusikaltimų teisinimas, o pasipriešinimas SSRS–Vokietijos karui okupuotose teritorijose buvęs neišvengiamas: „Vienas iš labiausiai žinomų užkeikimų, kuriuo naudodamiesi komunistiniai „istorikai“ aiškino Raudonosios armijos pralaimėjimą 1941 metų vasarą, skambėjo taip: „Istorija mums suteikė mažai laiko“. Tai netiesa. Nelemtoji „istorija“ Stalino režimui suteikė neleistinai daug laiko. Sugriauti visoms moralės normoms, dvasiškai nusmukdyti Rusijos tautoms jam teko du dešimtmečiai. Pradedant nuo 1939 metų rudens prie Stalino imperijos buvo prijungiamos vis naujos „išvaduotos teritorijos“, o kartu su teritorijomis – daugelis milijonų įvairių tautybių vietos gyventojų. Štai dirbti šių gyventojų „auklėjamąjį darbą“ buvo iš tiesų mažai laiko (Didysis Karas kasdien artėjo), todėl partija ir NKVD okupuotoje Rytų Lenkijoje ir Pabaltijo šalyse dirbo dvigubai energingai. [...] Dėl tokio atkaklaus „darbo tarp gyventojų“ SSRS vakariniai rajonai – būsimųjų Raudonosios armijos karo veiksmų užnugario regionas – pradėjo virsti veikiančiu frontu dar likus daug laiko iki 1941 m. birželio 22 d. NKVD vidaus kariuomenės štabų prieškarinio meto ataskaitose kalbama apie dešimtis sutriuškintų (ar esančių „operatyvinio kūrimo“ būsenos) ginkluotų banditų būrių, apie iš esmės nuolatinius susišaudymus, diversijas, ginklų ir sprogmenų poėmius“[67].

 

„Suvoroviškosios“ istorinės publicistikos autorius Baltijos šalys Antrojo pasaulinio karo metais domina visų pirma kaip sovietinės imperijos placdarmas rengiamam puolimui prieš Vokietiją, taip pat Vermachto ir Raudonosios armijos karinių veiksmų kontekste. Viena vertus, šios studijų krypties autoriai pripažįsta, jog įvyko sukilimas prieš sovietus: „Niekaip kitaip kaip plataus masto ginkluotu sukilimu negalima pavadinti pirmosiomis karo dienomis Pabaltijyje susidariusios padėties“[68]. Šio sukilimo priežastis nesunku paaiškinti, kad ir kaip jas neigtų ar tiesiog būtų linkusi nutylėti oficialioji Rusijos istoriografija: „Nuo pat pirmųjų karo dienų pasireiškė masinių represijų, deportacijų ir kitų „kenksmingų vabzdžių“ naikinimo akcijų, vykdytų sovietinės valdžios naujai prijungtose respublikose, padariniai. [...] Nematau ypatingo skirtumo tarp gestapo ir NKVD, bet, matyt, Lvovo ir Kauno gyventojai neabejojo, kieno būtent „darbo“ rezultatus jie surasdavo kalėjimų kiemuose ir rūsiuose“[69].

 

Kita vertus, „suvoroviškosios“ istorinės publicistikos atstovų manymu, sovietų teroras tapo puikia dirva nacistinei propagandai: „Gebelso žinyba vėliau išleido visą knygą vokiečių kareivių laiškų, kuriuose jie pasakojo apie prikaltus vinimis prie sienų, sudarkytus, ketvirčiuotus kūnus, jų aptiktus Lvovo kalėjime. Paskui sovietinė propaganda penkis dešimtmečius aršiai neigė vien jau kalinių masinių žudynių faktą. [...] Aišku, hitlerinė propaganda įvertino ir maksimaliai panaudojo savo tikslams gausias „dovanas“, kurias vokiečių okupantams įteikė šaunieji čekistai. Kruvinus palaikus klojo aikštėse, suvarydavo žmones, kurie atpažindavo sudarkytus giminaičių ir artimųjų kūnus. Paskui gyventojams „aiškino“, kad dėl visko kalti „žydų komisarai“, ir masinės isterijos aplinkybėmis provokatorių kurstoma minia pradėdavo žydų pogromą. Taip prie atkastų kapų viena kruvina diktatūra perduodavo kitai kruviną siaubingų nusikaltimų „estafetės lazdelę“[70]. Šiuo atveju kruvini ir tragiški rezultatai netruko pasireikšti susidorojimais su žydais, kuriuos nacistinė okupacinė valdžia netruko paversti masiniu ištisos etninės grupės išnaikinimu. Vis dėlto autoriai atsakomybę už Holokaustą perkelia Baltijos valstybėms, o nacistinė okupacija, taip pat prieš tai vykdytas sovietinis teroras, jų manymu, tebuvę tik papildomi faktoriai.

 

Be to, aktualizuojamas sovietinių piliečių, perkeltų į Baltijos valstybes, likimas. Pavyzdžiui, M. Soloniną, užsiminusį apie tragiškus užgrobtų valstybių piliečių likimus, kur kas labiau jaudina jo tėvynainių – okupacinės sovietų armijos kareivių, karininkų ir jų šeimų – likimai: „Toks buvo sovietų valstybės „išmintingos vidaus ir tvirtai taikios užsienio“ politikos galutinis rezultatas. 1939–1940 m. aneksuotos Rytų Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, Besarabijos teritorijos Raudonajai armijai tapo spąstais. Į juos pateko ne tik veikiančios kariuomenės daliniai, bet ir Raudonosios armijos vadų šeimos. Vadų šeimos. Tai dar vienas kruvinas ir gerai užmirštas karo pradžios istorijos puslapis. Per pirmųjų dienų chaosą ir sumaištį vadų šeimos atsidūrė miestuose ir miesteliuose, apimtuose tokių didelių „neramumų“, kad net tankų divizijos [...] sunkiai galėjo iš ten ištrūkti. [...] Išskyrus labai retas išimtis, Raudonosios armijos vadų žmonos (ir juo labiau vaikai) nebuvo gimę „prijungtose“ vakarinėse žemėse. Suvažiavo ten drauge su savo vyrais – kariškiais. [...] Šeimoms važiuoti geležinkeliu buvo išduodami nemokami važiavimo dokumentai ir 2000–3500 rublių „pašalpos įsikurti naujoje vietoje“ (atsižvelgiant į šeimos dydį). Tai nemaži pinigai, turint galvoje, kad pramonės darbininko vidutinis darbo užmokestis tuo metu buvo 350–400 rb.“[71]. Autorius nepastebi, o gal tiesiog nenori pripažinti, kad Sovietų Sąjunga užgrobtose šalyse skubėjo įgyvendinti kolonizacijos ir rusifikacijos politiką, o sovietų kariniai garnizonai tebuvę šios politikos „pirmosios kregždės“.

 

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, taip pat po jo Raudonosios armijos eilinių karių ir karininkų masiškai daryti karo nusikaltimai „išvaduotose“ teritorijose tebelieka tabu: „Pasakyti, kad SSRS šios temos aptarimas buvo griežčiausiai uždraustas, reiškia nieko nepasakyti. Pasakyti, kad šiam nusikaltimui atgaline data buvo sugalvoti nevykę pateisinimai – reiškia pasakyti tikrų tikriausia netiesą. Nebuvo jokių pasiteisinimų. Niekas nieko ir nesistengė pateisinti. Liaudis ir partija, tėvai ir vaikai, „viršūnės“ ir „apačios“ buvo vieningi dėl paties svarstymo, o juo labiau pasmerkimo objekto. Klausimo nebuvo, tačiau buvo atsakymas: nesutriuškinamas, daugiatonis, amžinas. Virš Berlyno Treptovo parko iš granito ir marmuro iškilęs sovietų kareivis-išvaduotojas su išgelbėta vokiečių mergaite ant rankų, ir kiekviena pavasarį būdavo paklusniai dedamos gėlės monumento papėdėje. Ir net po to, kai pirmaisiais „viešumo“ metais pradėti skelbti reti ir atskiri prisiminimai apie tai, jog vokiečių mergaitė galėjo atsidurti sovietų kario rankose kitomis aplinkybėmis ir su kitokiais mergaitei padariniais, niekas šių balsų nenorėjo išgirsti. Tiksliau – nesugebėjo išgirsti. Tokia tiesa nepateko į normalaus sovietinio žmogaus sąmonę“[72]. „Suvoroviškosios“ publicistikos atstovai apie sovietų karo nusikaltimus Vokietijoje užsimena – tai dar viena tema stalininės sistemos kritikai bei prosovietinės propagandos demaskavimui. Tuo tarpu okupuotų Baltijos valstybių gyventojų tragedija baigiantis karui ir pokariu apskritai neminima ir nenagrinėjama. Oficiozinės pozicijos besilaikantieji iš esmės kartoja neosovietinius postulatus apie problemos nebuvimą ir humanišką SSRS pagalbą „susigrąžintoms“ Baltijos šalims: „Dėl Baltijos šalių galima pasakyti, kad visos didžiosios galybės, tarp jų  ir kariavusios viena prieš kitą, buvo abejingos jų likimui. Iš esmės Anglija, Prancūzija ir JAV ignoravo tai, kas joms (Baltijos šalims – aut past.) nutiko. Vokietija pirmiausiai atsiribojo nuo jų, po to okupavo. Sovietų Sąjunga neišvengiamo susidūrimo su Vokietija akivaizdoje iš pradžių įvedė į šių šalių teritoriją kariuomenę, po to įjungė į savo teritorijos sudėtį – kartu atkurdama ir išvystydama jų karo sugriautus ūkius“[73].

 

Rusų istorikas, apibendrindamas požiūrių į santykių su Baltijos valstybėmis įvairovę, konstatuoja: „Daugelis arba smerkia paktą, arba apskritai neparodo bent kiek didesnio susidomėjimo juo, tuo labiau, kad mažai kas susieja sutarties padarinius su šiuolaikiniu gyvenimu. Pavyzdžiui, rusakalbių mažumos padėtis Pabaltijy masinėje savimonėje anaiptol nesiasocijuoja su Molotovo-Ribbentropo paktu. Pabaltijo įjungimas į SSRS sudėtį vertinamas tiesiogiai nesiejant su sovietų-vokiečių suokalbiu, – arba kaip liaudies valios išraiška, arba kaip plano, skirto užtikrinti SSRS saugumą, realizacija“[74]. Vis dėlto Baltijos valstybių okupacijos ir aneksijos, o tuo labiau vėliau vykdytos ekonominio inkorporavimo, kolonizacijos ir t. t. politikos klausimai išlieka itin skausmingi šiandienos Rusijos akademinei bendruomenei: „Šiuolaikinėje istoriografijoje bei publicistikoje klausimas apie Sovietų Sąjungos [įvykdytą] Baltijos šalių okupaciją ir aneksiją yra nepalyginamai skausdesnė problema, negu klausimas apie patį Molotovo-Ribbentropo paktą. Faktiškai ši problema taip pat buvo sukurta Molotovo-Ribbentropo paktu ir sovietine 1939–1945 metų politika, tačiau jau įgijo savarankišką svarbą, [pastaruosius] 15 metų gadindama Rusijos santykius su Baltijos valstybėmis. Kuomet kalba pakrypsta apie Maskvos pripažinimą sovietinės okupacijos ir aneksijos fakto, Rusijos oficialiųjų asmenų balsuose ima skambėti metalo gaidos, gausiai prisodrindos neparlamentinėmis frazėmis – čia pastebime jaudinančią vienybę su nacionalistine publicistika. [Svarstant] Pabaltijo okupacijos klausimą, tik  nedaugelis Rusijos istorikų ir publicistų pripažįsta tezę apie Pabaltijo okupaciją. Net ir tie istorikai, kurie iš esmės smerkia Molotovo-Ribbentropo paktą, šiuo atveju neigia okupaciją“[75].

 

Dialogo bendros istorinės patirties tematika su mūsų Rytų kaimynu klausimas išlieka problemiškas. Rusijos Federacijos oficialusis istorinis Antrojo pasaulinio karo naratyvas po sovietinės sistemos žlugimo išliko ne tik nepakitęs, bet ir pastaruoju dešimtmečiu įgijo neoimperines, taip pat neosovietines aspiracijas. Tačiau šiuo metu tebesitęsianti diskusija Antrojo pasaulinio karo priežasčių, eigos ir padarinių klausimais liudija susiformavus alternatyvą (kiek ji populiari ar įtakinga akademiniuose sluoksniuose, taip pat plačiojoje visuomenėje – kitas klausimas) neostalininei bei neoimperinei rusiškosios istoriografijos versijai. „Suvoroviškosios“ koncepcijos refleksijos lietuviškoje istoriografijoje, užsimezgantis bendravimas su šios krypties atstovais pamažu praplečia intelektualinio bendradarbiavimo – bent jau su dalimi Rusijos kolegų – perspektyvas. Lygiavertės diskusijos galimybės istorinės atminties bei praeities vertinimo, apskritai istorijos politikos klausimais taip pat išlieka itin ribotos ar net abejotinos. Tačiau Antrojo pasaulinio karo tematika – tai savotiška niša, kurioje besimezgantis Lietuvos istorikų ir oficialiajai pozicijai oponuojančiosios „suvoroviškosios“ istorinės publicistikos atstovų viešas apsikeitimas nuomonėmis suteikia vilčių išdėstyti lietuviškąją poziciją platesniajai Rusijos auditorijai.

 

Išvados

 

SSRS paskelbus ir pradėjus įgyvendinti „persitvarkymo“ politikos kursą, o ypač po Sovietų Sąjungos žlugimo, oficialusis istorinis diskursas Rusijos Federacijoje patyrė didelių pokyčių. Vis dėlto sovietinis Antrojo pasaulinio karo, o ypač dėl nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karinio konflikto priežasčių, eigos ir rezultatų aiškinimo modelis išliko kaip išimtis – jis laikytas sakraliu ir nekeistinu. Pozicija šiuo klausimu ypač sugriežtėjo pastarąjį dešimtmetį, oficialiojoje retorikoje stiprinant neostalinines bei neoimperines konotacijas.

 

Oficialiajai pozicijai oponuojantys „suvoroviškosios“ istorinės publicistikos atstovai kritiškai atsiliepia apie šias tendencijas šiuolaikinėje oficialiojoje Rusijos istoriografijoje. Oficialiosios istoriografijos atstovų Rusijoje, taip pat istorine tematika rašančių publicistų reakcija į „suvoroviškosios“ istorinės publicistikos atstovų darbus patvirtina, jog istorinės atminties ir istorijos politikos klausimai išlieka itin opūs mūsų Rytų kaimynystėje. „Suvoroviškosios“ istoriografijos autoriai kaltinami „revizionizmu“ ar net palankia nacistiniam režimui pozicija, tuo tarpu patys „suvoroviečiai“ ragina savo oponentus atsisakyti prosovietinių interpretacijų, kurios neišvengiamai kelia įtampą ir nepasitikėjimą santykiuose su kaimyninėmis valstybėmis, nukentėjusiomis nuo stalininio režimo.

 

Viena iš rimtas diskusijas tebekeliančių temų išlieka Baltijos valstybių likimo Antrojo pasaulinio karo metais klausimas. „Suvoroviškosios“ istorinės publicistikos atstovai neneigia Baltijos valstybių okupacijos ir aneksijos fakto, tuo sukeldami savo oponentų Rusijoje nepasitenkinimą. Vis dėlto, „suvoroviškosios“ istorinės publicistikos pozicija šia tema nėra vienareikšmė. Viena vertus, pasmerkiamas Stalino-Hitlerio suokalbis ir Baltijos valstybių prievartinė inkorporacija į SSRS bei brutali sovietizacija. Kita vertus, „suvoroviečius“ labiau jaudina likimai Raudonosios armijos karių ir karininkų, kurie tapo autochtonų ginkluoto pasipriešinimo taikiniais. Kaip viena didžiausių tragedijų, paliekančių nenuplaunamą gėdos dėmę Baltijos valstybių istorijoje, įvardijamas Holokaustas. Vis dėlto „suvoroviškosios“ krypties autoriai pripažįsta, jog iš dalies prie šios tragedijos išprovokavimo prisidėjo sovietinis režimas.

 

Šiuo metu mūsų Rytų kaimynystėje susiformavusi alternatyva oficialiajai Rusijos istoriografijai bei istorijos politikai laikytina nauja istoriografijos tradicija. Besimezgantis bendradarbiavimas su Baltijos šalių, tarp jų ir Lietuvos istorikais, praplečia perspektyvas nelengvai vykstančio dialogo su mūsų Rytų kaimynų istorikų bendruomene bei platesniu ratu skaitytojų, besidominčių šiomis istorinėmis temomis.

 

Nuorodos

 

 





[1] Stalinas, J. Apie Didįjį Tarybų Sąjungos Tėvynės karą. Vilnius: Valstybinė politinės literatūros leidykla, 1949, p. 3–5.

[2] Ńóāīšīā, Ā. Ėåäīźīė. Ķīāīå āšåģ˙, 1992, 352 c.

[3] Suvorovas, V. Ledlaužis. Kas pradėjo Antrąjį pasaulinį karą? Vilnius: Mintis, 1995, 371 p.; Suvorovas, V. Diena M: kada prasidėjo Antrasis pasaulinis karas? Vilnius: Mintis, 1996, 267 p.; Suvorovas, V. Paskutinė respublika: kodėl Sovietų Sąjunga pralaimėjo Antrąjį pasaulinį karą? Vilnius: Mintis, 1996; Suvorovas, V. Valymas: kodėl Stalinas šalino armijos vadus? Vilnius: Mintis, 2000, 373 p.; Suvorovas, V. Savižudybė: kodėl Hitleris užpuolė Sovietų Sąjungą? Vilnius: Mintis, 2001, 414 p.; Suvorovas, V. Pergalės šešėlis. Vilnius: Mintis, 2005; Suvorovas, V. Pergalės šešėlis: antra knyga. Atsiimu savo žodžius. Vilnius: Mintis, 2006, 602 p.; Suvorovas, V. Paskutinė respublika. Antra knyga. Vilnius: Mintis, 2008, 380 p.; Suvorovas, V. Paskutinė respublika. Sutriuškinimas. Trečia knyga. Vilnius: Mintis, 2010, 432 p.

[4] Solonin, M. Birželio 22-oji: katastrofos anatomija. Vilnius: Briedis, 2010, 328 p.

[5] Katastrofos anatomija: karas, komunizmas ir istorija. Marką Soloniną kalbina Nerijus Šepetys. Naujasis židinys, 2010, nr. 3–4, p. 89–90.

[6] Kniūraitė, V. Imperija žlugo. Kas kaltas ir ką daryti? Interpretacinė pseudoistorinės rusų literatūros analizė. Vilnius: VPU leidykla, 2006, 249 p.

[7] Šepetys, N. Molotovo-Ribbentropo paktas ir Lietuva. Vilnius: Aidai, 2006, 339 p.

[8] Jegelevičius, J. 1941 metų birželis: Raudonosios armijos katastrofos anatomija. Nauji vėjai ir stalinizmo apraiškos Vokietijos-SSRS karo istoriografijoje. Knygų aidai, 2008, nr. 6, p. 20–29.

[9] Ģåšöąėīā, Ą. Ēąļąäķīćåšģąķńźčå čńņīščźč č ģåģóąščńņū ī Āņīšīé ģčšīāīé āīéķå. Ģīńźāą, 1967; Ńąėīā, Ā. Č. Ńīāšåģåķķą˙ ēąļąäķīćåšģąķńźą˙ įóšęóąēķą˙ čńņīščīćšąōč˙. Ģīńźāą, 1968; Ģåšöąėīā, Ą. Ēąļąäķīćåšģąķńźą˙ įóšęóąēķą˙ čńņīščīćšąōč˙ āņīšīé ģčšīāīé āīéķū. Ģīńźāą, 1978; Įóšęóąēķą˙ čńņīščīćšąōč˙ āņīšīé ģčšīāīé āīéķū: ąķąėčē ńīāšåģåķķūõ ņåķäåķöčé. Ģīńźāą, 1985; Čäåīėīćč÷åńźą˙ įīšüįą ļī īńķīāķūģ ļšīįėåģąģ čńņīščč Āņīšīé ģčšīāīé āīéķū. Ģīńźāą, 1986 ir t. t.

[10] Õøšńņåš-Ōčėčļļń, Ó. Ńļīš čńņīščźīā ā ŌŠĆ. Ķīāą˙ č ķīāåéųą˙ čńņīšč˙, 1988, ¹ 3; ×åšźąńīā, Ķ. ŌŠĆ: Ńļīš čńņīščźīā ļšīäīėęąåņń˙?. Ķīāą˙ č ķīāåéųą˙ čńņīšč˙, 1990, ¹ 1; Įīšīēķ˙ź, Ą. 22 čžķ˙ 1941 ć.: āēćė˙ä ń ņīé ńņīšīķū. Īņå÷åńņāåķķą˙ čńņīšč˙, 1994, ¹ 1, c. 150—151; Įīšīēķ˙ź, Ą. Čńņīščźč ŌŠĆ ī ķąöčēģå. Ķīāą˙ č ķīāåéųą˙ čńņīšč˙, 1997, ¹ 1, c. 6274 ir t. t.

[11] Ćīšīäåöźčé, Ć. Ģčō “Ėåäīźīėą” ķąźąķóķå āīéķū. Ģīńźāą: Ļšīćšåńń-Ąźąäåģč˙, 1995, 352 ń.; Ļīėźąķīā, Ā. “Ėåäīźīė” čńńėåäīāąņåėüńźīé ķåš˙ųėčāīńņč č īņńåį˙ņčķū: [Ī źķ. Ā.Ńóāīšīāą “Ėåäīźīė”]: Źščņč÷. ī÷åšź. Īģńź, 1996, ń. 3241; Äåń˙ņńźīā, Ń. Źīćäą “Ėåäīźīė” źšīģńąåņ čńņīščž: [Īį čńņ. “źīķöåļöčč” Ā. Šåēóķą]. Źąź ķą÷ąėąńü āīéķą: [Ąźņóąėüķūå ļšīįėåģū ļšåäūńņīščč č ńņīščč Āņīšīé ģčšīāīé č Āåėčźīé Īņå÷åńņāåķķīé āīéķū]. Ķīāćīšīä, 1995, c. 3 — 14; Ćščćīšüåā, Ń. Ī āīåķķī-ņåõķč÷åńźčõ ąńļåźņąõ źķčć Ā. Ńóāīšīāą. Ćīņīāčė ėč Ńņąėčķ ķąńņóļąņåėüķóž āīéķó ļšīņčā Ćčņėåšą? Ģīńźāą, 1995,.c. 1323; Ģåšöąėīā, Ą., Ģåšöąėīāą, Ė. “Ķåļšåäńźąēóåģīå ļšīųėīå” čėč ļšåäķąģåšåķķą˙ ėīęü? Ńāīįīäķą˙ ģūńėü, 1993, ¹ 6, ń. 4950; Ģåšöąėīā, Ą., Ģåšöąėīāą, Ė. Ģåęäó äāóģ˙ źšąéķīńņ˙ģč, čėč Źņī ńīīšóäčė “Ėåäīźīė”? Āīåķķī-čńņīšč÷åńźčé ęóšķąė, 1994, ¹ 5, ń. 84 ir t. t.

[12] Jegelevičius, J. 1941 metų birželis: Raudonosios armijos katastrofos anatomija. Nauji vėjai ir stalinizmo apraiškos Vokietijos-SSRS karo istoriografijoje. Knygų aidai, 2008, nr. 6, p. 20.

[13] Ćąšååā, Ģ. Īį īįśåźņčāķīģ īńāåłåķčč āīåķķīé čńņīščč Šīńńčč. Ķīāą˙ č ķīāåéųą˙ čńņīšč˙, 2006, ¹ 5.

[14] Ōąėüńčōčźąņīšū čńņīščč (čńņīšč÷åńźą˙ ńļšąāźą). ĪĆČĒ Ćīńóäąšńņāåķķīå čēäąņåėüńņāī ļīėčņč÷åńźīé ėčņåšąņóšū, 1948, 80 c.

[15] Ten pat, c. 8–54.

[16] Įåųąķīā, Ā. Ćīä 1942 – «ó÷åįķūé». Ģīńźāą: ĄŃŅ, Ģčķńź: Õąšāåńņ, 2006, ń. 45.

[17] Įīķäąšåķźī, Ą., Åōčģīā, Ķ. Ņąéķūå ńņšąķčöū Āåėčźīé Īņå÷åńņāåķķīé. Ģīńźāą: Źó÷źīāī ļīėå, 2009, ń. 5.

[18] Šóįåöźčé, Ī. Ī ćėąāķīģ. Ķåļšąāäą Āčźņīšą Ńóāīšīāą. Ģīńźāą: ßóēą, 2007, ń. 5.

[19] Õģåėüķčöźčé, Ä. Ļšåäčńėīāčå ńīńņąāčņåė˙. Ķīāą˙ ļšąāäą Āčźņīšą Ńóāīšīāą. Ļšīäīėęåķčå ńóļåšįåńņńåėėåšą: ńįīšķčź. Ģīńźāą: ßóēą-ļšåńń, 2009, ń. 56.

[20] Įīščń Ńņšóćąöźčé: «Āīēāšąłåķčå ā ńīāīź čņīć ļóņčķńźīćī äåń˙ņčėåņč˙». Taip pat galima rasti internete: http://www.novayagazeta.ru/data/2010/013/38.html [žiūrėta: 2010-07-06].

[21] Glantz, D. Stumbling Colossus: The Red Army on the Eve of World War. University Press of Kansas, 1998, 408 p.

[22] Ćėąķö, Ä. Źīėīńń ļīāåšęåķķūé. Źšąńķą˙ Ąšģč˙ ā 1941 ćīäó. Ģīńźāą: ßóēą, Żźńģī, 2007, ń. 7.

[23] Liddell Hart, B. H. History of the Second World War. Konecky & Konecky, 2007, 766 p.

[24] Ėčääåė Ćąšņ, Į. Āņīšą˙ ģčšīāą˙ āīéķą. Ģīńźāą: ĄŃŅ, Ńąķźņ-Ļåņåšįóšć: Terra Fantastica, 1999, 944 ń.

[25] Antruoju pasauliniu karu Europa sumokėjo už bailumą. Taip pat galima rasti internete: http://cyvas.wordpress.com/2010/02/18/antruoju-pasauliniu-karu-europa-sumokejo-uz-bailuma/ [žiūrėta: 2010-06-12].

[26] Ćąėčķ, Ā. Ļīėčņżźīķīģč˙ āīéķū. Ēąćīāīš Åāšīļū. Ģīńźāą: Ąėćīščņģ, 2007, 432 ń.; Čńąåā, Ą. Ļšīņčā Āčźņīšą Ńóāīšīāą. Ģīńźāą: ßóēą, 2009, 640 ń.; Ģąšņčšīń˙ķ, Ą. Ēą źóėčńąģč Ģžķõåķńźīćī ńćīāīšą. Źņī ļščāåė āīéķó ā ŃŃŃŠ? Ģīńźāą: Āå÷å, 2008, 608 ń.; Ģąšņčšīń˙ķ, Ą. Ķąźąķóķå 23 ąāćóńņą 1939 ć. Ģīńźāą: Āå÷å, 2009, 320 ń.; Ģąšņčšīń˙ķ, Ą. Źņī ļšīņīščė äīšīćó ź ļąźņó? Ģīńźāą: Āå÷å, 2009, 464 ń.; Ļīģīćąéįī, Ą. Ļńåāäīčńņīščź Ńóāīšīā č ēąćąäźč Āņīšīé ģčšīāīé āīéķū. Ģīńźāą: Āå÷å, 2003, 480 ń. ir t. t.

[27] Suvorovas, V. Ledlaužis. Kas pradėjo Antrąjį pasaulinį karą? ..., p. 12–28.

[28] I. Buničius, kalbėdamas apie rusiško imperializmo ištakas, galų gale imperinį tęstinumą sovietų ekspansijos planuose, pastebi: „[...] Rusija, didžiojo caro-pertvarkytojo (rus. öąšåģ-ļåšåcņšīéłčźīģ) Aleksandro II ryžtingai nukreipta atsinaujinimo kursu, drąsiai žengė nauju keliu, žavėdama pasaulį savo septynmyliais žingsniais mokslo, meno, literatūros [srityse], bet svarbiausia – nevaldomu ekonomikos vystymusi. [...] Regis, ko dar trūko didžiulei imperijai [patirti] visišką laimę ir amžiną klestėjimą? Viską [juk] turėjo, tačiau ne! Imperijos ambicijos, romantizuotos, suformuotos ir įrašytos Petro Didžiojo testamente, vertė, kartais net paslapčiomis ir nesąmoningai, griebti ir prijungti prie didžiosios imperijos viską, kas, buitiškai kalbant, „blogai guli“. Tik nesėkmė Rusų-japonų kare (o revanšas jau buvo paskirtas 1923 metais – juk ne Suomijos įlankai buvo statomi linijiniai kreiseriai!) užkirto kelią Mandžiūrijos ir Korėjos prijungimui prie imperijos. Iš lėto, tačiau pavydėtinai nuosekliai juda Pietų kryptimi Centrinės Azijos ir Kaukazo sienos. Rusų generalinis štabas ir jo žvalgyba įklimpo intrigose ir susipainiojo „šnipų tinkluose“ Balkanuose ir Artimuosiuose Rytuose, kurstydami sukilimus Otomanų imperijos platybėse, pjudydami serbus prieš austrus, bulgarus prieš serbus, graikus prieš bulgarus, painiodamiesi savo pačių kombinacijose, įpūsdami smilkstančias pasaulinio konflikto žarijas. Vardan ko? Sąsiaurių? Galicijos? Geležinkelio Berlynas-Bagdadas?“ (Įóķč÷, Č. Īļåšąöč˙ «Ćšīēą». Źšīāąāūå čćšū äčźņąņīšīā. Ģīńźāą: ßóēą, 2004, c. 5–6.) Autorius, nors ir netiesiogiai, vis dėlto pripažįsta, jog Rusijos imperijos politinio elito naujų užkariavimų ir „žemių prisijungimo“ siekis, imperialistinis mąstymas, revanšizmas, tiesiog panieka kaimynams ir jų potencialo neįvertinimas tapo Romanovų imperijos kolapso priežastimi. Analogiškos prielaidos, tik šįkart dangstomos „broliškos/draugiškos pagalbos“, „internacionalizmo“ ir „galutinės proletariato pergalės“ lozungais, darė įtaką katastrofiškam 1941 m. sutriuškinimui karinės kampanijos prieš Vokietiją metu. Ir rusiškas, ir vokiškas imperializmas tapo reikšmingiausiu Antrojo pasaulinio karo impulsu: „Taigi, dviejose didžiausiose Europos valstybėse, dėl [patirto] pažeminimo ir imperinių Pirmojo pasaulinio karo laikų ambicijų žlugimo iškilo du siaubingi režimai, kurie, [nesvarbu] kaip jie dangstė savo kėslus, o jie savo ketinimus ir ne itin slėpė, pradėjo siekti to, kas nepavyko jų nevykusiems pirmtakams – imperatoriui Nikolajui ir kaizeriui Vilhelmui.“ (Ten pat, c. 24).

[29] Suvorovas, V. Ledlaužis. Kas pradėjo Antrąjį pasaulinį karą? ..., p. 38–39.

[30] Įåųąķīā, Ā. Źšąńķūé įėčöźščć. Ģīńźāą: Čēäąņåėü Įūńņšīā, 2006, ń. 12–24.

[31] Źóķćóšīā, Ą. Ńåźšåņķūå ļšīņīźīėū, čėč Źņī ļīääåėąė ļąźņ Ģīėīņīāą – Ščįįåķņšīļą. Ģīńźāą: Ąėćīšņģ, Żźńģī, 2009, c. 621.

[32] Ļåšåńėåćčķ, Ń. Āņīšą˙ Ģčšīāą˙: āīéķą ģåęäó Šåąėüķīńņ˙ģč. Ģīńźāą: ßóēą, Żźńģī, 2007, ń. 20.

[33] Ten pat, c. 20–21.

[34] Ģåėüņžõīā, Ģ. Ļšåääāåščå Āåėčźīé Īņå÷åńņāåķķīé āīéķū 19391941 ćć.: ńņąķīāėåķčå āåėčźīé äåšęąāū. Ļšąāäą Āčźņīšą Ńóāīšīāą. Ļåšåļčńūāą˙ čńņīščž Āņīšīé ģčšīāīé. Ģīńźāą: ßóēą, 2007. c. 37.

[35] Ģåėüņžõīā, Ģ. Ćėąāķą˙ ėīęü Āčźņīšą Ńóāīšīāą. Ķåļšąāäą Āčźņīšą Ńóāīšīāą. Ģīńźāą: ßóēą, Żźńģī, 2008, c. 64.

[36] Ńīźīėīā, Į. Źšąńķūé źīėīńń. Ļī÷åģó ļīįåäčėą Źšąńķą˙ Ąšģč˙? Ģīńźāą: ßóēą, Żźńģī, 2007, ń. 25.

[37] Suvorovas, V. Paskutinė respublika: kodėl Sovietų Sąjunga pralaimėjo Antrąjį pasaulinį karą? ..., p. 30–31.

[38] Suvorovas, V. Savižudybė: kodėl Hitleris užpuolė Sovietų Sąjungą? ..., c. 392.

[39] Ķåāåęčķ, Ā. «Åńėč ēąāņšą ā ļīõīä ...». Ģīńźāą: ßóēą, Żźńģī, 2007, ń. 52.

[40] Ten pat, c. 310–311.

[41] Ńīźīėīā, Į. Źšąńķūé źīėīńń. Ļī÷åģó ļīįåäčėą Źšąńķą˙ Ąšģč˙? ..., c. 5–79

[42] Suvorovas, V. Diena M: kada prasidėjo Antrasis pasaulinis karas? ..., p. 258–259.

[43] Įóųčķ, Ā. Ń. Ēėīįķūé ķąāåņ ķą āåėčźóž Ļīįåäó. Ģīńźāą: Ąėćīščņģ, Żźńģī, 2009, 272 c.; Āåńåėīā, Ā. Ķīāūé ąķņčŃóāīšīā. Ģīńźāą: ßóēą, Żźńģī, 2009, 352 c.; Čńąåā, A. Ąķņčńóāīšīā. Įīėüųą˙ ėīęü ģąėåķüźīćī ÷åėīāå÷źą. Ģīńźāą: ßóēą, Żźńģī, 2004, 352 c.; Ēīščķ, Ą. Ļīņīļčņü «Ėåäīźīė». Taip pat galima rasti internete: http://militera.lib.ru/research/zorin_aa/index.html [žiūrėta: 2010-06-23]; Ńóšīāīā, Ā. Ėåäīźīė-2. Čēäąņåėü Ā. Ļ. Čėüčķ. Ģčķńź, 2004. 352 ń. ir t. t.

[44] Įåųąķīā, Ā. Ņąķźīāūé ļīćšīģ 1941 ćīäą. Ģčķńź: Õąšāåńņ, Ģīńźāą: ĪĪĪ «Čēäąņåėüńņāī ĄŃŅ», 2001, ń. 4.

[45] Įóķč÷, Č. Īļåšąöč˙ «Ćšīēą». Īųčįźą Ńņąėčķą. Ģīńźāą: ßóēą, 2004, c. 667.

[46] Solonin, M. Birželio 22-oji: katastrofos anatomija ..., p. 247.

[47] Āåšõīņóšīā, Ä. Ńņąėčķ ļšīņčā Āåėčźīé Äåļšåńńčč. Ąķņčźščēčńķą˙ ļīėčņčźą ŃŃŃŠ. Ģīńźāą: ßóēą, 2009, 575 ń.; Åģåėü˙ķīā, Ž. Ńņąėčķ ļåšåä ńóäīģ ļčćģååā. Ģīńźāą: ßóēą, Żźńģī, 2008, 576 ń.; Źąšą-Ģóšēą, Ń. Ńīāåņńźą˙ öčāčėčēąöč˙. Īņ Āåėčźīé Ļīįåäū äī ķąųčõ äķåé. Ģīńźāą: Żźńģī, Ąėćīščņģ, 2004, 768 ń.; Ėčņāčķåķźī, Ā. Ļīäėčķķą˙ čńņīšč˙ ŃŃŃŠ. Ģīńźāą: Żźńģī, Ąėćīščņģ, 2010, 208 ń.; Ėūńźīā, Ä. «Ńņąėčķńźčå šåļšåńńčč». Āåėčźą˙ ėīęü XX āåź. Ģīńźāą: ßóēą, Żźńģī, 2009, 288 ń.; Ģīšóźīā, Ģ. Ļšąāäą ĆÓĖĄĆą čē źšóćą ļåšāīćī. Ģīńźāą: Čēä-āī Ąėćīščņģ, 2006, 196 ń.; Ļīėčźąšļīā, Ā. Ńņąėčķ. Āåėčźčé ļėąķčšīāłčź ńīāåņńźīé öčāčėčēąöčč. Ģīńźāą: Ščļīė-Źėąńńčź, 2007, 456 ń.; Ļšóäķčźīāą, Å. Ńņąėčķ. Įčņāą ēą õėåį. Ģīńźāą: ĒĄĪ «ĪĖĢĄ Ģåäčą Ćšóļļ», 2010, 576 ń. ir t. t.

[48] Suvorovas, V. Ledlaužis. Kas pradėjo Antrąjį pasaulinį karą? ..., p. 347–350.

[49] Įóķč÷, Č. Īļåšąöč˙ «Ćšīēą». Īųčįźą Ńņąėčķą. Ģīńźāą: ßóēą, 2004, c. 678.

[50] Solonin, M. Birželio 22-oji: katastrofos anatomija ..., p. 252, 255.

[51] Mespoulet, M., Blum, A. L'anarchie bureaucratique, statistique et pouvoir sous Staline. La Découverte, 2003, 370 p. Rusiškas šios studijos vertimas: Įėžģ, Ą., Ģåńļóėå, Ģ. Įžšīźšąņč÷åńźą˙ ąķąšõč˙: Ńņąņčńņčźą č āėąńņü ļšč Ńņąėčķå. Ģīńźāą: «Šīńńčéńźą˙ ļīėčņč÷åńźą˙ żķöčźėīļåäč˙» (ŠĪŃŃĻŻĶ), 2006, 328 ń.

[52] Solonin, M. Birželio 22-oji: katastrofos anatomija ..., p.  291.

[53] Įåųąķīā, Ā. «Źšīāąāī-Źšąńķą˙» Ąšģč˙. Ļī ÷üåé āčķå?». Ģīńźāą: Żźńģī, ßóēą, 2010.

[54] Ćšåéć, Ī., Ćšåéć, Ī. Ļīõīäķī-ļīėåāūå ęåķū. Ģīńźāą: Ļšåńńźīģ, ßóēą, ń. 404414.

[55] Ten pat, c. 261–331.

[56] Ćīķ÷ąšóź, Ń. Čńņīšč÷åńźčå ńóäüįū ģķīćīķąöčīķąėüķīćī ćīńóäąšńņāą ŃŃŃŠ č ńīēčäąņåėüķą˙ šīėü Ļīįåäū. Ńīēčäąņåėüķą˙ šīėü āåėčźīé Ļīįåäū. Ģīńźāą: ŠĄĶ, 2000, c. 58–79.

[57] Ćåšąńčģīā, Č. Ńņšąņåćč˙ óźšåļėåķč˙ ķąöčīķąėüķī-ćīńóäąšńņāåķķūõ ļšåäļīńūėīź ļīįåäū. Ńīēčäąņåėüķą˙ šīėü āåėčźīé Ļīįåäū. Ģīńźāą: ŠĄĶ, 2000, c. 7–35.

[58] Ąķņčļåķźī, Ė. Äóõīāķą˙ įåēīļąńķīńņü Šīńńčč (Čē īļūņą āīåķķūõ č ļīńėåāīåķķūõ ėåņ). Ńīēčäąņåėüķą˙ šīėü āåėčźīé Ļīįåäū. Ģīńźāą: ŠĄĶ, 2000, c. 95–113.

[59] Ķąšī÷ķčöźą˙, Ķ. Ēą ÷ņī č ń źåģ ģū āīåāąėč. Ģīńźāą: «Ģčķóāųåå», 2005, c. 51–52.

[60] Ten pat, c. 45.

[61] Laqueur, W. Russia and Germany: a Century of Conflict. Transaction, 1990, 377 p.

[62] Ėčņīāńźčå čńņīščźč: āūāīäū šīńńčéńźčõ żźńļåšņīā – ļšīļąćąķäą č ļčąš. Taip pat galima rasti internete: http://www.narochnitskaia.ru/cgi-bin/main.cgi?item=1r450r080529021013 [žiūrėta: 2010-06-30].

[63] Źīėåšīā, Ģ. Įåē ŃŃŃŠ: «Įėčęķåå ēąšóįåęüå» ķīāīé Šīńńčč č «ēąäķčé äāīš» ŃŲĄ. Ģīńźāą: REGNUM, 2008, 90 c.; Šīńńč˙ č «ńąķčņąšķūé źīšäīķ»: ńįīšķčź. Ģīńźāą: «Åāšīļą», 2006, 216 c. ir t. t.

[64] Ńčķ˙āńźčé, Ą. Īńķīāū ńīāåņńźīé öčāčėčēąöčč. Čēäąņåėüńņāī «Ąćšąō», 2001, ń. 355–356.

[65] Įåųąķīā, Ā. «Źšīāąāī-Źšąńķą˙» Ąšģč˙. Ļī ÷üåé āčķå?» ..., c. 378.

[66] Ten pat, c. 127.

[67] Solonin, M. Birželio 22-oji: katastrofos anatomija ..., p. 270–271.

[68] Ten pat, p. 272.

[69] Įåųąķīā, Ā. Ņąķźīāūé ļīćšīģ 1941 ćīäą ..., c. 363–364.

[70] Solonin, M. Birželio 22-oji: katastrofos anatomija ..., p. 278.

[71] Ten pat, p. 274–275.

[72] Ńīėīķčķ, Ģ. Ķåņ įėąćą ķą āīéķå. Ģīńźāą: ßóēą-ļšåńń, 2010, ń. 180181.

[73] Įīķäąšåķźī, Ą., Åōčģīā, Ķ. Óņąåķķūå ńņšąķčöū ńīāåņńźīé čńņīščč. Ģīńźāą: Źó÷źīāī ļīėå, 2008, ń. 149.

[74] Ńīźīėīā, Į. Źšąńķūé źīėīńń. Ļī÷åģó ļīįåäčėą Źšąńķą˙ Ąšģč˙? ..., c. 217.

[75] Ten pat, c. 217–218.

 Gauta 2010 m. liepos 28 d.

Pateikta spaudai 2010 m. rugpjūčio 31 d.

 

Summary

Contours of “Suvorov” Historiography: Discussion on the Issue of the Second World War in Russia’s Historical Press

 

In the contemporary historiography as well as in social and political journalism, the Second World War („The Great Patriotic War“, rus. Āåėčźą˙ Īņå÷åńņāåķķą˙ āīéķą) remains, on the one hand, one of the most important but, on the other hand, painful and politicized topics of the 20th century. Soviet historiographic canons of the Second World War were formulated in the 5th decade of the 20th century and remained unchanged throughout the whole Soviet period. Only when in the middle of the 9th decade the policy of ćėąńķīńņü was shaped, many of historical topics received critical evaluation and discussion. Nevertheless, the topic of “the Great Patriotic War” remained a taboo of some kind for both professional historians and publicists. Works by Viktor Suvorov (real name – Vladimir Rezun) and, first of all, his “Ice-breaker” became a turning point after the downfall of the USSR and evoked heated discussions. Consequently, there appeared many articles which severely criticized V. Suvorov’s concepts; on the other hand, many publicists defended these ideas and went deeper into them.

 

Representatives of the “suvorov” trend, who opposed pro-Soviet position, were of the opinion that the Molotov-Ribbentrop Pact evoked a catastrophe, the consequences of which can hardly be estimated even today. Supporters of this conception claim that it was not the policy of England, France or Poland which provoked Germany’s military aggression against the Soviet Union and, consequently, the Second World War. Aggressive plans of Nazi regime would have remained only plans if not the active support of the USSR. Viktor Suvorov and his supporters present the negation of the collaboration between the USSR and Nazi Germany as an example of the Soviet propaganda and a historiographic lie. Only the division of Middle and Eastern Europe created favourable conditions for the conflict between two totalitarian regimes and, consequently, the beginning of the Second World War.

 

The initial stage of Germany’s military operation against its former ally in the Eastern Front remains a very sensitive issue. A crushing defeat, countless victims, the loss, though temporary, of gigantic territories will remain the apple of discord between the representatives of two historiographic trends. Numerous numbers of “antisuvorovs” reiterate neo-Stalinist mantras about the unexpected attack of Nazi Germany, manifold Wermacht’s advantages as well as the triumph of the Red Army despite great losses. Meanwhile, the authors of “suvorov” social and political journalism claim that catastrophic failures of the Red Army were determined by the totalitarian regime of the Soviet Union itself. On the one hand, the main failure factors were the rejection of defensive military doctrine, chaos in the Red Army, absolute incompetence of military leaders.  On the other hand, the first months of the war witnessed actual collapse of the USSR military system and, what is more, even rebellion against the Soviet regime.

 

As a result, for the authors who adhere to the post-Soviet positions, “the Great Patriotic War” remains a symbol of military triumph, efficiency, resilience and flexibility of the Soviet system, and, finally, the foresight of the Soviet leadership. For the publicists of the “suvorov” trend, the Soviet system itself is a synonym of social entropy and unavoidable military adventures. In their opinion, the totalitarian system created numerous phantom “pantheons of glory” which did not conform to reality.

 

The authors of the “suvorov” historiography claim that the negation of obvious historical facts and public repetition of the postulates of the Soviet propaganda can hardly improve the relations with neighbouring countries which underwent forcible sovietization. One of the taboo topics of the Second World War which was primarily covered by “suvorov” trend authors is the issue of the fate of the Baltic states. This issue still remains politically painful, and discussions concerning topics of historical memory – a complicated and objectionable question.

 

Finally, it should be mentioned that the problem of a constructive dialogue on topics related to common historical memory remains unsolved. Still, continuing discussions about the reasons, course and consequences of the Second World War created an alternative to neo-Stalinist historiography.