„Istorija“. Mokslo darbai. 80 tomas
Arūnas GUMULIAUSKAS. Sąjūdis Šiauliuose: periferijos pamokos politikos centrui
Spausdinti

Anotacija. Straipsnyje, remiantis archyviniais šaltiniais, periodine medžiaga, naujausiais moksliniais tyrinėjimais, nagrinėjama tautinio atgimimo laikotarpio politinio gyvenimo atspindžiai Šiaulių mieste. Aiškinamos Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio atsiradimo priežastys, veiklos formos, tendencijos. Ieškoma sąjūdininkų veiklos ypatumų, būdingų tik šiam regionui. Taip pat stengiamasi atskleisti politinių įvykių periferijoje įtaką visai Lietuvos politinio gyvenimo raidai.

 

Prasminiai žodžiai: Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Šiaulių miesto taryba, Lietuvos centro judėjimas, Lietuvos Respublikos tautos pažangos judėjimas, Romualdas Ozolas, Zigmas Vaišvila, Vytautas Petkevičius, Česlovas Juršėnas, Irena Vasinauskaitė, Vaclovas Vingras, Virgilijus Kačinskas, Antanas Kliunka.

 

Abstract. The author of the article, on the basis of archival sources, periodical press and the latest scientific researches, analyses reflections of political life in Šiauliai during the period of national revival. The article also estimates the reasons for the emergence of the Lithuanian Reform Union Sąjūdis, its activity forms and tendencies as well as the peculiarities of the activities of Sąjūdis members in this particular region. Also, an attempt is made to reveal the influence of provincial politics upon the development of political life in Lithuania.

 

Key words: Lithuanian Reform Union Sąjūdis, Šiauliai Council of the Lithuanian Union Reform Sąjūdis,  Lithuanian Centre Movement, Lithuanian National Progress Movement, Romualdas Ozolas, Zigmas Vaišvila, Vytautas Petkevičius, Česlovas Juršėnas, Irena Vasinauskaitė, Vaclovas Vingras, Virgilijus Kačinskas, Antanas Kliunka.

 

 

Įvadas

 

Po antrosios sovietų okupacijos lietuvių tauta stojo į kovą už Nepriklausomybės atkūrimą. Pasibaigus partizaniniam karui, ginkluotą pasipriešinimą pakeitė pasyvioji rezistencija, kuri tęsėsi per visą sovietmetį. Ji ir buvo esminio Lietuvos valstybingumo pokyčio vidinė priežastis, pagaliau pažadinusi visą tautą.

 

Tautinio atgimimo sąjūdis, Nepriklausomybės atkūrimas iš pagrindų pakeitė visų Lietuvos kampelių žmonių gyvenimą. Ne išimtis – ir Šiauliai, kurie pastaruoju metu dažniausiai vadinami Šiaurės Lietuvos politiniu, ekonominiu ir kultūros centru. Deja, šis pavadinimas savotiškai iliustruoja mažėjančią miesto įtaką šalies gyvenimui įvairiose srityse. Atkūrus Nepriklausomybę, padėtis Lietuvoje pasikeitė. Palaipsniui sugrįžome į mums būdingą geopolitinę būseną. Todėl šalies vidaus gyvenime pradėjo didėti sostinės bei uostamiesčio įtaka, o kiti miestai, tarp jų ir Šiauliai, iškilę istorinių kataklizmų laikotarpiu, ėmė užleisti pozicijas. Kita vertus, tautinio atgimimo laikotarpiu šiauliečiai ne tik aktyviai dalyvavo atkuriant Nepriklausomybę, bet ir kai kada diktavo centrui politinio gyvenimo madas. Šiauliečius, kaip ir daugumą Lietuvos gyventojų, į laisvę vedė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis (toliau – LPS). Šio judėjimo veiklą Šiauliuose būtų galima skirstyti į keletą periodų: 1) 1987 m. ruduo – 1988 m. liepos 25 d.; 2) 1988 m. liepos 26 d. – 1990 m. pavasaris (kovo 11 d./balandžio 4 d.); 3) 1990 m. pavasaris – 1992 m. vasara.

 

Ilgą laiką LPS tema mokslininkams atrodė kiek per ankstyva. Tik pastaruoju metu Sąjūdis sulaukė reikiamo istorikų dėmesio. Plačiajai visuomenei buvo pateiktos mokslinės monografijos, straipsnių bei šaltinių rinkiniai rūpima tema. Tarp šių leidinių pirmiausia reikėtų išskirti Česlovo Laurinavičiaus ir Vlado Sirutavičiaus monografiją[1], kurioje nagrinėjama politinė 1988–1990 m. Lietuvos istorija. LPS veiklą pradėjo tyrinėti išeivijos atstovas, Viskonsino universiteto profesorius Alfredas Erikas Sennas[2]. Tai vienas pirmųjų mėginimų kompleksiškai apžvelgti Lietuvos politinius procesus atgimimo laikotarpiu. Šią temą tik Baltijos regiono aspektu nagrinėjo Anatolis Lievenas knygoje apie Estijos, Latvijos, Lietuvos kelią į Nepriklausomybę[3]. Pastarosios dvi monografijos padėjo pagrindą tolesnėms atgimimo laikotarpio studijoms Lietuvoje.

 

Lietuvių istoriografijoje galima įžvelgti tendenciją, jog Sąjūdžio moksliniai tyrinėjimai suintensyvėja artėjant įvairioms Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo sukaktims. Tomis progomis pasirodo specialios studijos[4], rengiamos konferencijos, kurių pranešimų pagrindu išleidžiami moksliniai darbai[5]. Sąjūdžio temą savo tyrinėjimuose lietė Algimantas Liekis[6], Česlovas Bauža ir Petras Setkauskis[7], Romas Batūra[8]. Pasistūmėta tyrinėjant LPS atsiradimo įtaką žiniasklaidai[9], aukštajam mokslui[10], Bažnyčiai[11].

 

Nagrinėti atgimimo laikotarpio politinio gyvenimo permainas ėmėsi ir Sąjūdžio aktyvistai. Antai Bronislovas Genzelis savo darbe[12] stengiasi apžvelgti Sąjūdžio istoriją nuo pat pirmųjų kultūrinių judėjimų iki valstybingumo atkūrimo. Iniciatyvinės grupės narys, vėliau – Sąjūdžio Seimo, Seimo Tarybos narys, Sąjūdžio atsakingasis sekretorius Virgilijus Juozas Čepaitis savo darbe aprašo LPS veiklą nuo jo susikūrimo iki pergalės rinkimuose į Aukščiausiąją Tarybą – Atkuriamąjį Seimą[13].

 

Amžių sandūroje pasirodė kolektyvinė monografija[14], kurioje pirmą kartą šalies profesionalūs istorikai nagrinėjo tautinio atgimimo judėjimo atsiradimo prielaidas ir Sąjūdžio veiklą parlamentiniu būdu atkuriant Lietuvos valstybingumą de facto. Rūpima problema apžvelgiama ir kitame kolektyviame darbe[15]. Jame apibendrinami naujausiųjų laikų istorijos tyrimai, apimantys 50 metų trukusį okupuoto bei aneksuoto krašto valdymą. Pirmojo Sąjūdžio dešimtmečio proga pasirodė įvairių atgimimo laikotarpio dienoraščių, kuriuose pateikta kronikinė kelio į Nepriklausomybę medžiaga[16]. Kiek kitu aspektu Lietuvos atgimimo įvykius nagrinėjo Dainius Žalimas[17]. Tai bene pirmas mėginimas pažvelgti į sudėtingus istorinius procesus remiantis tarptautinės teisės principais.

 

Atidžiai išnagrinėjus mokslines publikacijas Sąjūdžio tematika galima pastebėti tendenciją, jog tyrinėjimai dažniausiai apsiriboja atgimimo laikotarpio įvykių analize šalies sostinėje. Tiesa, pažymint Sąjūdžio dešimtmetį, pagerėjo reikalai ir šioje srityje. Atsirado mokslinių bei kraštotyros darbų, kuriuose nagrinėjamas atgimimo laikotarpis didžiuosiuose miestuose[18], rajonuose[19] ir net mažuose miesteliuose[20]. Be to, šia proga atskira knyga išleisti specialios mokslinės konferencijos pranešimai, kuriuose pirmą kartą nagrinėta politinio gyvenimo kaita atgimimo laikotarpiu šalies periferijoje[21]. Joje galima susipažinti su Sąjūdžio veikla Jurbarke, Anykščiuose, Joniškyje, Marijampolėje, Rokiškyje ir kitose vietovėse.

 

Atgimimo laikotarpio Šiaulių politinio gyvenimo tematika iki šiol nesulaukė pakankamo istorikų dėmesio. Ji tyrinėta tik epizodiškai. Rūpima problema paliesta nuo 1994 metų vėl pradėjusiame eiti periodiniame leidinyje „Šiaulių metraštis“[22]. Ji per menkai nagrinėjama ir naujausioje kolektyvinėje monografijoje, kurioje pateikiami gan sudėtingos XX a. vidurio bei antrosios pusės Šiaulių miesto istorijos tyrinėjimo rezultatai[23]. Tokią padėtį galima pateisinti, nes mokslinių straipsnių autoriai labiau gilinosi į kovos dėl laisvės, švietimo, kultūros, savivaldos raidos istorinę analizę. Būtina pažymėti Irenos Vasinauskaitės sudarytą dokumentų ir atsiminimų rinkinį[24], kuriame sudėti LPS Šiaulių iniciatyvinės grupės ir tarybos posėdžių protokolai, vietinių rėmimo grupių sąrašai, fragmentinė medžiaga apie pertvarką dabartinėje Šiaulių apskrityje, keletas straipsnių. Manoma, kad nė viena Sąjūdžio regioninė taryba neišsaugojo viso savo archyvo, nes po 1991 m. sausio įvykių, per pučą Maskvoje, dokumentai dėl suprantamų priežasčių buvo įvairiai naikinami. Knygos sudarytoja Irena Vasinauskaitė 1991 m. liepos 31 d., kai buvo sušaudyti Medininkuose Lietuvos valstybę saugoję vyrai, archyvą sudėjo į paprasčiausią bidoną ir užkasė. Dokumentai buvo atkasti tik 1996 metais[25]. Kita vertus, knygoje pateikti ne visi Sąjūdžio institucijų protokolai. Jie teapima laikotarpį nuo 1988 m. liepos 26 d. iki 1990 m. gruodžio 20 d.

 

Atgimimo idėjų užuomazgos ir jų sklaida

 

Po partizaninio karo prasidėjusioje pasyvioje rezistencijoje galima įžvelgti tam tikrų tendencijų. Jeigu viešos politinio protesto akcijos sovietmečiu dažniausiai vyko didžiuosiuose respublikos miestuose (Kaune ar Vilniuje), tai į pogrindinių organizacijų veiklą, disidentinį judėjimą įsitraukė žmonės iš visos Lietuvos. Nuošalyje neliko ir šiauliečiai. Jie aktyviai įsijungė į pogrindinę kovą prieš totalitarinį režimą. Iki aštuntojo dešimtmečio Šiauliuose vyko labiau lokalinio pobūdžio antisovietinės akcijos, iš kurių galima pažymėti pogrindinių organizacijų veiklą miesto dramos teatre, Juliaus Janonio, Felikso Žemaičio mokyklose[26]. Vėliau pasipriešinimas įgijo platesnį mastą. Antai viena iš 1976 m. lapkričio 25 d. susikūrusios Lietuvos Helsinkio grupės steigėjų tapo šiaulietė, poetė, pedagogė, buvusi politinė kalinė Ona Lukauskaitė-Poškienė[27], reprezentavusi kairiosios pakraipos intelektualus[28]. Ji tapo Lietuvos grupės Helsinkio susitarimų vykdymui rengti manifesto signatare, nebijodama po tekstu nurodyti ne tik tikrąją savo pavardę, bet ir adresą[29]. Oną Lukauskaitę-Poškienę į šią organizaciją pakvietė poetas, vertėjas Tomas Venclova. Pastarąjį taip pat galima laikyti šiauliečiu, nes jis tuo metu dirbo Šiaulių dramos teatro literatūrinės dalies vedėju[30]. 1979 m. Onos Lukauskaitės-Poškienės iniciatyva į Lietuvos Helsinkio grupės veiklą įsijungė politinis kalinys Mečislovas Jurevičius, kuris taip pat aktyviai dalyvavo ir tikinčiųjų teisių gynimo judėjime. Šioje srityje jam talkino Irena Dapkutė, Rima Vaitkutė, Dalia Tamulytė, Kazys Alminas, Stefa Vaitkienė, Juozas Šileikis, Jonas Povilaitis, Viktorija Ivanova, Petras Ivoškus, Petras Vaišvila, Valė Šimkevičienė, Regina Teresiūtė, Gema Stanelytė ir kt.[31] Šiauliečiai Mečislovas Jurevičius, Jonas ir Jadvyga Petkevičiai pasirašė po įžymiuoju 1979 m. rugpjūčio 23 d. „Baltijos memorandumu“, arba „45-ių pabaltijiečių memorandumu“. Ypač aktyvi pasirodė Jadvyga Petkevičienė – ji nuvyko į Latviją ir iš ten į Vilnių parvežė net 6 parašus[32]. Jonas ir Jadvyga Petkevičiai, nepaisydami sovietinių represinių struktūrų grasinimų, 1987 m. rugpjūčio 23 d. dalyvavo pirmame viešame protesto mitinge Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo[33].

 

1988 m. birželio 3 d., kada Lietuvos mokslų akademijos salėje buvo sudaryta 36 asmenų Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, galima laikyti tautinio atgimimo laikotarpio pradžia. Tačiau dar iki to laiko susikūrę įvairūs neformalūs judėjimai atliko tam tikras tautos žadinimo funkcijas. Kita vertus, jie buvo susitelkę tik ties kultūros, ekologijos, kraštotyros problemomis ir negalėjo daryti didesnės įtakos politinio gyvenimo permainoms. Taigi galima sutikti su mintimi, jog „Sąjūdis nuo pat susikūrimo ėmė formuoti visos Lietuvos politiką ir jai atstovauti“[34]. LPS iniciatyvinės grupės sudarymas netapo visuotiniu kvietimu vienytis ir kartu veikti. Trūko viešos informacijos, vis dar bijota valdžios susidorojimo. Tačiau gandai apie naujojo judėjimo užuomazgas jau sklandė po visą kraštą. Tereikėjo iniciatyvos vietose.

 

Sovietmečiu Šiauliai bene labiausiai krašte garsėjo savo ekologinėmis problemomis. Žmonės buvo nepatenkinti geriamojo vandens kokybe, karinio aerodromo keliama grėsme gamtai, vandens telkinių užterštumu ir kt. 1987 m. rudenį mieste atsirado aktyvistų, pasirengusių plačiau supažindinti visuomenę su gamtosaugos problemomis, kelti ekologinę kultūrą, tvarkyti ir saugoti gamtos bei kultūros paminklus. Tuo metu Rimanto Braziulio bute nuolat rinkosi neformaliai etnokultūrinei veiklai pasiryžę žmonės: „Nuklono“ gamyklos inžinieriai Rimvydas Tamulaitis, Robertas Kriščeliūnas, Sigitas Adomavičius, Algimantas Sėjūnas ir kt.[35], jie diskutavo ne vien ekologinėmis, bet ir politinėmis temomis. Per šiuos pokalbius nutarta steigti neformalų klubą. 1988 m. birželio 6 d. įkurtas ekologijos klubas „Aukuras“. Jo prezidentu tapo Rimvydas Tamulaitis[36]. Jau birželio 8 d. Šiaulių kultūros rūmuose įvyko pirmasis viešas Gamtos ir kultūros paminklų apsaugos klubo „Aukuras“ renginys. Jo metu pademonstruotas Rimanto Braziulio filmas apie Kurtuvėnų landšaftinio draustinio urbanizaciją ir niokojimą. Kastytis Čechavičius susirinkusiuosius supažindino su gamtosaugos padėtimi Šiauliuose. Renginyje ir po jo buvo renkami parašai prieš Kurtuvėnų landšaftinio draustinio niokojimą. Akcijos metu surinkta 1406 parašai ir išsiųstas laiškas Lietuvos SSR Ministrų Tarybos pirmininkui Vytautui Sakalauskui[37]. Renginyje aktyviai dalyvavę Albertas Špokas bei Vincas Danielius siūlė domėtis ne vien gamtosaugos problemomis, bet ir istorija, kultūros paveldo apsauga. Nuo 1988 m. „Aukuras“ aktyviai pradėjo dalyvauti Lietuvos žaliųjų veikloje, Kauno gamtosaugos klubo „Atgaja“ (vad. Saulius Gricius), vilniečių klubo „Žemyna“ (vad. Zigmas Vaišvila) organizuojamuose masiniuose žygiuose per Lietuvą, Baltijos jūros apkabinimo akcijose[38]. Prasidėjus atgimimui aukuriečiai pasinėrė į Sąjūdžio veiklą, buvo vieni iš jo įkūrimo mieste iniciatorių, rengė mitingus, konferencijas, susitikimus.

 

1987 m. gegužę buvo įsteigtas Lietuvos kultūros fondas, sudaręs sąlygas nepriklausomai nuo valdžios kultūrinei veiklai plėtoti. Pirmuoju valdybos pirmininku tapo profesorius Česlovas Kudaba. Fondo iniciatyva krašte pradėta realizuoti daug kultūrinių projektų. 1987 m. vasarą fondas finansavo festivalį „Roko maršas“ per Lietuvą su „Anties“ grupe, kurio koncertas vyko ir Šiauliuose[39]. Fondo prieglobstyje kūrėsi naujos bendrijos: „Vilnija“, „Prūsa“, „Karių kapai“, „Sietynas“, „Menta“, „Ethos“, Kalbos draugija ir kt.[40] 1987 m. Česlovas Kudaba lankėsi Šiauliuose ir pasiūlė vietos kultūrininkams burtis į visuomeninę organizaciją. Taip 1987 m. pabaigoje sudaryta Lietuvos kultūros fondo Šiaulių miesto rėmimo taryba, kurios pirmininku tapo Vaclovas Vingras. Jo pavaduotoju išrinktas Sigitas Baguckas. Taryba posėdžiaudavo Inžinierių namuose. 1988 m. balandžio 6 d. Lietuvos kultūros fondo Šiaulių miesto rėmimo taryba sudarė pirmą darbo planą[41]. Šiame dokumente numatyta pradėti lėšų rinkliavą J. Janonio mokyklos muziejaus baldams suprojektuoti bei pagaminti, parengti straipsnių ciklą „Miesto kultūros raida“ miesto laikraštyje, išleisti „Salduvės“ almanachą, pradėti rūpintis J. Janonio, P. Višinskio, P. Bugailiškio, P. Pinkauskaitės atminimo įamžinimo klausimais, sutvarkyti memorialą, skirtą 1863–1864 m. sukilimui atminti, organizuoti kalbos šventę mieste, steigti kultūros fondo rėmimo grupes įmonėse, organizacijose, įstaigose[42]. Įdomu, kad daugelis planuotų iniciatyvų buvo praktiškai įgyvendintos. Aplink Lietuvos kultūros fondo Šiaulių miesto rėmimo tarybą ėmė burtis aktyviausi to meto kultūrininkai – Jonas Krivickas, Donatas Lukoševičius, Vladislovas Mikalauskas, Dalia Striogaitė, Vytenis Rimkus, Kajetonas Jurėnas, Sigitas Vaičiulionis, Regina Steponavičiūtė, Irena Čokova, Sigita Barzdaitė ir kt.[43].

 

Sąjūdžio struktūrų kūrimas

 

1988-ųjų vasara Lietuvoje buvo kupina naujų politinių įvykių, padėjusių tvirtą pagrindą mūsų Nepriklausomybės iškovojimui. Žmonės pagaliau įveikė baimę ir išėjo į gatves. 1988 m. birželio 24 d. Vilniuje, Gedimino aikštėje, įvyko pirmasis masinis mitingas, kurį surengė ir jo eigą kontroliavo LPS iniciatyvinė grupė[44]. Renginio metu buvo viešai išreikšti Lietuvos žmonių priesakai komunistų delegatams, vykstantiems į SSKP XIX konferenciją. Į mitingą atvyko ir šiauliečiai – „Nuklono“ gamyklos darbuotojai Liudas Navickas, Stasys Gerdvila, Robertas Kriščeliūnas, Rimvydas Tamulaitis, Algimantas Sėjūnas[45]. Šią organizuotą kelionę į respublikos sostinę savo atsiminimuose paminėjo aktyvus sąjūdininkas Antanas Kliunka[46]. Gedimino aikštėje vyravusi euforinė atmosfera ne tik paveikė susirinkusiuosius, bet ir paskatino veikti vietose. Antai Algimantas Sėjūnas teigė, jog nuo tos minutės jo neapleido mintis aktyvinti veiklą Šiauliuose[47]. Neatsitiktinai „Nuklono“ gamykloje susikūrė viena pirmųjų mieste LPS iniciatyvinė grupė. Tad galima teigti, jog šis mitingas paskatino šiauliečius organizuotis. Pastarasis teiginys šiek tiek koreguoja nusistovėjusią nuomonę istoriografijoje, kad Šiauliuose sąjūdininkai pradėjo burtis tik po 1988 m. liepos 9 d. įvykusio mitingo Vilniuje.

 

Vėlesnės Sąjūdžio respublikinės akcijos įtraukė ir vis didesnį šiauliečių ratą. 1988 m. liepos 9 d. vykęs daugiatūkstantinis mitingas Vilniuje, Vingio parke, pasmerkė LKP delegatų laikyseną XIX SSKP konferencijoje. Į šį renginį organizuotai atvyko Gamybinio susivienijimo „Banga“ televizijos priemonių mokslinių tyrimo instituto darbuotojai: Linas Šimkevičius, Egidijus Mendžius, Antanas Kliunka[48]. Kelionei rengtasi iš anksto. Inžinieriaus Stasio Cipkaus mama, tremtinė, pasiuvo trispalvę, o išvykstantieji už 300 rublių išsinuomojo filmavimo kamerą. Jau kitą dieną juostoje užfiksuoti mitingo vaizdai parodyti Šiaulių Tarybų Lietuvos 40-mečio televizorių gamyklos bendrabutyje (Vytauto g. 261–117)[49]. Vėliau ši vaizdajuostė demonstruota Šiaulių miesto žaliųjų susirinkime, Inžinierių namuose[50]. Pateikti faktai verčia daryti išvadą, jog minėtame institute sąjūdininkų grupė veikė dar iki 1988 m. liepos 9 d. Tiesa, ši veikla dėl suprantamų priežasčių niekur nebuvo viešinama. Mitinge Vingio parke dalyvavo ir būsimasis aktyvus sąjūdininkas Virgilijus Kačinskas[51], Šiaulių Kazio Preikšo pedagoginio instituto studentų grupė ir kt.

 

1988 m. liepos mėnesį Šiauliuose prasidėjo Sąjūdžio organizacinis kūrimosi procesas. Steigėsi pirmosios iniciatyvinės grupės. Prie visuomenės aktyvumo skatinimo prisidėjo žaliųjų organizuotas dviratininkų žygis, vykęs liepos 20 d. – rugpjūčio 2 d. maršrutu Vilnius – Ignalina – Sniečkus (dabar Visaginas) – Utena – Ukmergė – Kėdainiai – Šiauliai – Plungė – Kretinga – Palanga – Klaipėda, bei „Roko maršas per Lietuvą“, liepos 29 d. aplankęs Saulės miestą. Naujausioje lietuvių istoriografijoje esama keleto nuomonių dėl Sąjūdžio veiklos pradžios Šiauliuose. Vieni teigia, kad pirmoji oficiali LPS rėmimo grupė Šiauliuose įsikūrė 1988 m. liepos 19 d. Šiaulių projektavimo instituto centre ir pavadinta „Tautos – tautai“[52] (kas tautai priklauso, tai jos ir turi būti). Vladas Sirutavičius Sąjūdžio atsiradimą mieste nukelia į liepos 22 d.[53], o Angonita Rupšytė – į liepos 26 d.[54] Galima teigti, jog pirmąja LPS rėmimo grupe mieste, oficialiai pranešusia apie savo veiklos pradžią, tapo Šiaulių projektavimo centro grupė „Tautos – tautai“, kurios pirmininku išrinktas Virgilijus Kačinskas. Ji parodė, kaip praktiškai turi vykti Atgimimo jėgų telkimasis mieste. Į šios grupės pirmąjį susirinkimą atvyko apie 30 žmonių.

 

1988 m. liepos mėnesį prasidėjo Sąjūdžio kūrimo Šiauliuose organizacinis procesas. Jau prieš liepos 19 d. Šiauliuose sklandė žinia, kad Lietuvos mokslinės-techninės informacijos instituto Šiaulių filialo vedėjas (Šiaulių miesto inžinierių namų direktorius) Vaclovas Vingras ir Šiaulių miesto inžinierių namų tarybos pirmininkas Jonas Keldušis rengia susirinkimą, kurio metu gali būti įkurta Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Apie šį susiėjimą Mindaugas Stakvilevičius prasitarė Žaliųjų judėjimo nariui, „Nuklono“ gamyklos darbuotojui Algimantui Sėjūnui. Pastarasis pakvietė jame dalyvauti disidentą Albertą Špoką, okupacijos sąlygomis platinusį antisovietinę spaudą, globojusį savanorių kapus, ir paragino kartu atsivesti daugiau bendraminčių[55]. Taip į minėtą susirinkimą atėjo žinomi kovotojai už laisvę Jonas ir Jadvyga Petkevičiai, Kazys Alminas, Vincas Danielius, Mečislovas Jurevičius, Kęstutis Stulgys ir kt.[56] Greičiausiai toks žingsnis buvo žengtas, nes nepasitikėta miesto inteligentijos, kolaboravusios su totalitariniu režimu, patriotine pozicija. Šiuos žmones pasiekė žinia, neva mieste bus įkurtas komunistinis techninės inteligentijos sąjūdis. Gaila, bet Atgimimo pradžioje užgimęs tarpusavio nepasitikėjimas ilgainiui tik stiprėjo. Jis išliko ir antrojoje Lietuvos Respublikoje.

 

1988 m. liepos 18 d. į Šiaulių inžinierių namus atvyko suinteresuotų žmonių būrys: inteligentai, tremtiniai, disidentai[57]. Pastarųjų susirinko tiek daug, kad organizatoriai sutriko. Renginio dalyvių politinės pažiūros labai skyrėsi. Tai, matyt, ir lėmė, kad Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Šiaulių iniciatyvinė grupė susirinkimo metu nebuvo išrinkta. Po ilgų ir audringų diskusijų nuspręsta sukviesti šiauliečius į mitingą, jame susipažinti su miestiečių nuotaika, reakcija į vykstančius procesus, ir ten išrinkti iniciatyvinę grupę. Kartu siekta užsitikrinti gyventojų paramą. Tad Šiauliai išsiskyrė iš kitų miestų tuo, kad čia pirmiausiai įvyko mitingas, sukvietęs daugybę žmonių, ir tik po to susikūrė iniciatyvinė grupė. Romualdas Ozolas susidariusią padėtį apibūdino, kad „<...> ko gero, tai vienintelė išeitis: mitingas turėjo aktyvizuoti žmones, nes Šiauliuos padėtis rimtai grėsminga – net mitinge jautėsi žmonių priešiškumas, atskirumas, buvo girtų, kelios dešimtys jaunuolių nuo pusės išėjo į šokius“[58].

 

Pirmas didelis Atgimimo renginys Šiauliuose įvyko 1988 m. liepos 22 d. Saulės laikrodžio aikštėje[59]. Čia susirinko tūkstančiai ne tik šiauliečių, bet ir aplinkinių rajonų gyventojų. Anot Romualdo Ozolo, į mitingą atvyko 10 000–15 000 žmonių[60]. Tą dieną Stanislovo Kuzmos „Šaulio“ skulptūra buvo papuošta SSRS, LSSR vėliavomis ir Lietuvos trispalve, Gedimino stulpais, Vyčiu ir lozungais, atspindinčiais susikaupusias svarbiausias miesto gyvenimo problemas. Gretimų namų languose taip pat plazdėjo vėliavos, ant stogų matėsi žmonių. Trispalvių buvo apie 50[61].

 

Prieš mitingą Jonas Keldušis, Vaclovas Vingras, Romualdas Ozolas Inžinierių namuose aptarė renginio scenarijų. Beje, pastarasis LPS lyderis, užaugęs Šiaulių apylinkėse, tapo savotišku vietos sąjūdininkų kuratoriumi-konsultantu. Renginį pradėjo ir vedė inžinierius Jonas Keldušis. Savo sveikinimo kalboje jis pabrėžė sovietinės valdžios ir tautų tarpusavio bendravimo tolerancijos problemą. Beje, nacionalizmo bei internacionalizmo santykio klausimas tą vakarą buvo gana populiarus. Jį savo pasisakymuose kėlė Vaclovas Vingras, Romualdas Ozolas ir kiti oratoriai[62]. Įžanginėje kalboje Jonas Keldušis, pabrėžęs susitikimo tikslą – aptarti persitvarkymo reikalus, pristatė svečius: LPS atstovus filosofą Romualdą Ozolą, akademiką Antaną Buračą, fizikos-matematikos mokslų kandidatą Zigmą Vaišvilą, ekonomistą Alvydą Medalinską[63]. Renginyje dalyvavo svečiai iš Latvijos, Armėnijos. Mitingo metu pasiūlyta pastatyti paminklą žymiam kultūros veikėjui Povilui Višinskiui. Tuo tikslu renginio metu surinkta daugiau kaip 7600 rb., suburta jo atminimo įamžinimo grupė[64]. Be to, buvo priimtas svarbus sprendimas – išrinkti LPS Šiaulių skyriaus Iniciatyvinę grupę 1988 m. liepos 26 d. susirinkime, Inžinierių namuose[65], kur galėjo dalyvauti visi norintys. Posėdis, į kurį susirinko per 200 žmonių, truko beveik visą naktį. Netrūko ne tik aštrių pasisakymų, bet ir dalyvių priešpriešų. Vyravo tarpusavio nepasitikėjimas. Į LPS Šiaulių iniciatyvinę grupę pasiūlyta net 26 kandidatai, bet galiausiai iš jų liko 17. Vieni kandidatai patys atsiėmė savo kandidatūras, o kitų pavardės, susirinkusiems reikalaujant, buvo išbrauktos iš sąrašo. Posėdyje atviru balsavimu buvo išrinkti 7 naujos LPS miesto institucijos nariai[66]. Jais tapo Kazys Alminas, Stasys Kaulinis, Jonas Keldušis, Viktoras Kunickas, Kęstutis Oginskas, Mindaugas Stakvilevičius, Vaclovas Vingras. Virgilijus Kačinskas, kaip savo kolektyvo iniciatyvinės grupės lyderis, automatiškai tapo naujos institucijos nariu. Susirinkusiųjų sprendimu į iniciatyvinę grupę turėjo patekti visų Šiauliuose susikūrusių Sąjūdžio rėmimo grupių pirmininkai. Taip rugpjūčio mėnesį šią instituciją papildė Palmyra Sarnačinskaitė (Šiaulių m. medikų LPS iniciatyvinė grupė), Vaidotas Stakvilevičius, Algirdas Ulčinas (abu iš „Nuklono“ gamyklos LPS iniciatyvinės grupės). Jos seniūnu tapo Virgilijus Kačinskas. Viktoras Kunickas ir Stasys Kaulinis vėliau dėl asmeninių priežasčių iš šios veiklos pasitraukė[67]. Istoriografijoje nėra aptartas naujai sukurtos institucijos pavadinimas. Vienur ji vadinama LPS Šiaulių miesto iniciatyvine grupe, o kitur – LPS Šiaulių miesto taryba. Patys sąjūdininkai neturėjo bendros nuomonės šiuo klausimu. Todėl jie konsultavosi su Romualdu Ozolu ir jis patarė pasivadinti LPS Šiaulių miesto taryba[68]. Tai buvo pirmas toks pavadinimas LPS istorijoje.

 

Paskui prasidėjo organizacinis darbas. Mieste steigėsi LPS iniciatyvinės grupės. 1988 m. spalio 15 d. jų buvo apie 30. Įdomu, kad tokia grupė 1988 m. rudenį atsirado Šiaulių miesto Liaudies Deputatų Tarybos Vykdomajame Komitete (6 žmonės)[69], o 1989 m. sausio pradžioje konstatuota, jog LKP Šiaulių miesto komitete buvo 12 sąjūdininkų[70]. LPS struktūrų kūrimas mieste, galima sakyti, baigėsi 1988 m. spalio 17 d., kada Šiaulių dramos teatre įvyko LPS Šiaulių tarybos steigiamoji konferencija. Į naująją instituciją išrinkta 40 narių[71] (Kazys Alminas, Povilas Anikinas, Vaidas Bacys, Petras Balčiūnas, Janina Barauskaitė, Artūras Bekeris, Eimutis Buivys, Vadim Cinovoj, Olita Veronika Dautartaitė, Kazimieras Gražulis, Aloyzas Gečas, Vytautas Stasys Greičiūnas, Albertas Griganavičius, Arūnas Gumuliauskas, Virginijus Jokšas, Virgilijus Kačinskas, Henrikas Karpavičius, Kazys Kasperavičius, Jonas Keldušis, Kęstutis Kriščiūnas, Aldona Veronika Koskienė, Vladislovas Mikalauskas, Zigfridas Pranas Orentas, Bernardas Gytis Padegimas, Petras Petrauskas, Pranas Piaulokas, Vytenis Rimkus, Juozas Sabaliauskas, Palmyra Sarnačinskaitė, Algimantas Sėjūnas, Stasys Sidaravičius, Mindaugas Stakvilevičius, Leonardas Staškevičius, Halina Staškevičiūtė, Vitalis Algimantas Trušys, Algirdas UIčinas, Petras Urbonavičius, Zigmas Vaišvila, Vaclovas Vingras), kurie dar ir tapo LPS Steigiamojo suvažiavimo deputatais Vilniuje. Ten šiauliečiai Virgilijus Kačinskas, Vaclovas Vingras, Jonas Keldušis, Kazimieras Alminas, Petras Balčiūnas, Mindaugas Stakvilevičius, Bernardas Gytis Padegimas, Aldona Veronika Koskienė, Rimantas Braziulis išrinkti LPS Seimo nariais[72]. Pastarieji, išskyrus Rimantą Braziulį, turėjo vadovauti Sąjūdžio Šiaulių miesto tarybai. Pirmuoju šios institucijos seniūnu tapo Virgilijus Kačinskas, o vėliaus kas tris mėnesius rotacijos būdu vadovauti ėmėsi Kazys Alminas, Petras Balčiūnas, Aldona Veronika Koskienė, Jonas Keldušis[73]. Nuo 1989 m. rugsėjo 25 d. seniūnus pakeitė pirmininkai, kuriuos rinko konferencija. Jais tapo Antanas Pniauskas, Algimantas Sėjūnas, Petras Ivoškus[74].

 

LPS veiklos Šiauliuose ypatumai

 

Šiaulių sąjūdininkai buvo sudėtinė dalis LPS, kaip savaveiksmio nepriklausomo judėjimo visuomenės atsinaujinimui vykdyti, socialinei pažangai spartinti. Todėl jų veiksmus dažniausiai teko derinti su centrinėmis institucijomis. Kita vertus, LPS Šiaulių miesto tarybos veikloje galima įžvelgti tam tikrų ypatumų, kurie padarė įtaką visam politiniam krašto gyvenimui. Ypač įdomiai klostėsi sąjūdininkų santykiai su sovietine miesto valdžia. Atrodė, jog abi pusės nelinkusios konfliktuoti. Antai 1988 m. rugsėjo 15 d. įvykusioje Šiaulių m. LDT 19-ojo šaukimo 6-oje sesijoje, svarsčiusioje gamtosaugos problemas, dalyvavo LPS iniciatyvinės grupės pirmininkas Virgilijus Kačinskas bei „Aukuro“ klubo narys Algimantas Sėjūnas. Jie išreiškė nepasitenkinimą LDT VK vykdoma aplinkosaugos politika[75]. Tai buvo bene pirmas leidimas krašte sąjūdininkams viešai pasisakyti sovietinės valdžios institucijoje. LKP Šiaulių miesto komiteto pirmasis sekretorius Vaclovas Volkovas bei LDT VK pirmininkas Povilas Morkūnas buvo LPS Šiaulių tarybos steigiamosios konferencijos svečiai[76].

 

LPS Šiaulių miesto tarybos narius, vykstančius į Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą Vilniuje, partijos komitete priėmė miesto vadovai. Susitikimo metu išreikšta nuomonė, jog Sąjūdis gali padėti spręsti kasdien iškylančias miesto problemas[77]. Matėsi, kad miesto sovietinė valdžia stengėsi Sąjūdį paversti savo institucijų visuomeniniu priedėliu. Pirmą kartą Lietuvoje 1988 m. spalio 12 d. Šiaulių miesto LDT VK pripažino Šiaulių sąjūdį kaip sudėtinę LPS dalį ir suteikė jam visuomeninį statusą[78]. Šio dokumento reikėjo gana ilgai laukti, nes prašymas pateiktas dar rugpjūčio 5 d.[79]. Spalio 27 d. buvo patenkintas prašymas dėl patalpų skyrimo. LPS Šiaulių miesto taryba įsikūrė Kapsuko g. 49 (dabar Aušros alėja 49)[80]. Tačiau tokia situacija mieste tęsėsi tik iki 1988 m. lapkričio mėnesio. Vėliau prasidėjo konfrontacijos.

 

1989 m. sausio 15 d. Šiauliuose, Raseiniuose, Trakų ir Vilniaus rajonuose pirmą kartą okupacijos sąlygomis įvyko beveik demokratiniai rinkimai į Lietuvos SSR AT. Šiauliuose reikėjo išrinkti du deputatus. Pirmą kartą Sąjūdis galėjo viešai pasitikrinti savo politinį populiarumą. Šiaulių sąjūdininkams reikėjo formuoti iki tol nežinomą rinkiminę taktiką, kuri pasiteisino ir buvo plačiai diegiama įvairiuose vėlesniuose rinkimuose: a) konkretaus regiono apygardoje iškeliama iš to krašto kilusio, gerai žinomo šalyje visuomenės ar politikos veikėjo kandidatūra (Šiauliuose – Zigmas Vaišvila, Romualdas Ozolas); b) būtini geri kandidato kontaktai su vietine Sąjūdžio organizacija bei pastarosios aktyvi parama; c) organizuojamos patikėtinių grupės apylinkėse, vėliau peraugusios į rinkimų stebėtojus; d) kandidato reklama viešojoje erdvėje (užsakomieji straipsniai, reklaminių skrajučių bei plakatų gamyba, platinimas, iš anksto gerai apgalvoti ir parengti pasisakymai viešuosiuose debatuose ir kt.). Galima sakyti, kad šiauliečiai ne tik pirmieji pradėjo rašyti dalyvavimo demokratiniuose rinkimuose pradžiamokslį Lietuvoje, bet ir pritaikė jį praktiškai. Rezultatai buvo stulbinantys. Teisingumo dėlei galima teigti, kad juos gerokai koregavo susiklosčiusi politinė situacija krašte. Tačiau sąjūdininkų remiamas Zigmas Vaišvila per rinkimus gavo 62,1 proc. balsų ir triuškinamai įveikė LKP Šiaulių miesto komiteto pirmąjį sekretorių Vaclovą Volkovą (15,7 proc.)[81]. Tuo tarpu Vytautui Petkevičiui, pradžioje iškeltam kandidatu LPS Seimo sesijoje, bet po lapkričio krizės Sąjūdžio neremiamam, buvo nelengva. Gubernijos rinkimų 107 apygardoje prieš rašytoją Šiaulių sąjūdininkai iškėlė savo bendražygio Kęstučio Kriščiūno kandidatūrą. Rinkimai neįvyko, bet šiaulietis gavo 42 proc. rinkėjų balsų, o Vytautas Petkevičius – tik 24,8 proc.[82]. Taip buvo realizuota jau nuo 1988 m. birželio dalies Sąjūdžio lyderių politinė taktika – kas ne su mumis, tas prieš mus. Gaila, bet ji buvo panaudota ateityje ir prieš Sąjūdžio žmones. Tai buvo judėjimo silpnėjimo priežastis. Dėl minėtų priežasčių 1989 m. vasario 26 d. Šiaulių Gubernijos apygardoje įvyko pakartotiniai rinkimai. Šį kartą vietos sąjūdininkai parėmė Romualdo Ozolo kandidatūrą. Jis surinko 64,6 proc. balsų ir įveikė Česlovą Juršėną, tegavusį 11,6 proc. šiauliečių palaikymą[83]. Po pergalės Šiauliuose bei Raseiniuose LPS įgijo realią valdžią bei įtaką. Rinkimus laimėję deputatai, remiami Sąjūdžio Seimo Tarybos, galėjo daryti įtaką įstatymų priėmimui, kurie sudarė palankią teisinę bazę atkurti Nepriklausomybę.

 

1989 m. birželio 26 d. Sąjūdžio Seimo narys Mindaugas Stakvilevičius LKP Šiaulių miesto komiteto VI plenume buvo išrinktas pirmuoju sekretoriumi[84]. Tą pačią dieną antruoju partijos sekretoriumi tapo taip pat sąjūdininkas Donatas Morkūnas. Beje, šis perversmas vyko su Sąjūdžio vadovybės žinia. Tai buvo pirmas atvejis Lietuvoje, kada sąjūdininkai pradėjo vadovauti ir regiono partinei organizacijai. LKP Šiaulių miesto komiteto pirmojo sekretoriaus Vaclovo Volkovo pralaimėjimą rinkimuose į Lietuvos SSR Aukščiausiąją Tarybą komunistai sutiko gana ramiai. Todėl jokių esminių pertvarkymų ar revoliucijų mieste nebuvo numatoma. Dauguma partinių lyderių ir toliau tikėjo „šviesiu komunizmo rytojumi“. Antai 1989 m. kovo 13 d. LKP Šiaulių miesto komiteto biuro posėdis rekomendavo partijos sekretorių Alvydą Šedžių mokytis Vilniaus aukštosios partinės mokyklos trimečiame skyriuje[85]. Tačiau reikia paprieštarauti esamai nuomonei, kad perversmas Šiaulių partinėje organizacijoje buvo tik sąjūdininkų-komunistų bei Sąjūdžio miesto tarybos nuopelnas. Mindaugo Stakvilevičiaus išrinkimui pirmuoju sekretoriumi, anot jo atsiminimų, didžiausią įtaką padarė Vladimiro Beriozovo ir Algirdo Mykolo Brazausko konsultacijos su SSKP viršūnėmis Maskvoje per liaudies deputatų suvažiavimą[86]. Mindaugas Stakvilevičius tapo ir LKP CK biuro nariu. Jo atsiminimuose galima aptikti naujų faktų apie LKP XX suvažiavimo organizavimą bei savarankiškos LKP įkūrimą. Ši medžiaga gerokai skiriasi nuo Bronislovo Genzelio nuomonės apie intelektualų įtaką partijos transformacijai ar Algirdo Mykolo Brazausko herojiškų atsiminimų. Partija, anot M. Stakvilevičiaus, siekdama išvengti visiškos katastrofos per artėjančius rinkimus bei norėdama išlaikyti nors minimalias pozicijas valdžioje, turėjo žengti tokį žingsnį. Maskvai buvo naudinga nors ateityje jau kitoje valstybėje turėti savo organizaciją.

 

LPS Šiaulių miesto grupių atstovų konferencijai 1989 m. spalio 2 d. pavyko priimti naujus LPS Šiaulių m. organizacijos įstatus[87] bei miesto tarybos statutą[88]. Remiantis šiais dokumentais, į tarybos valdybą, veikiančią tarp tarybos posėdžių, įėjo politinių grupių ir partijų įgaliotiniai. Tai buvo pirmas atvejis Lietuvoje, kada Sąjūdžio pastangomis vieningai ėmė veikti visos miesto politinės jėgos – krikščionys demokratai, komjaunuoliai, komunistai, socialdemokratai, žalieji, demokratai, Darbininkų sąjungos, Lietuvos Laisvės Lygos atstovai.

 

Sąjūdžio kaip visuomeninio judėjimo veiklos pabaiga galima laikyti 1992 m. rugpjūčio mėnesį. Tuo metu, artėjant rinkimams, prasidėjo jo byrėjimo ir naujų politinių jėgų formavimosi procesas. 1992 m. rugpjūčio 2 d. Šiaulių inžinierių namuose įvyko Lietuvos centro judėjimo steigiamasis susirinkimas. Minėtu laikotarpiu atsirado ir kitos politinės organizacijos (Lietuvos nuosaikiųjų judėjimas, Lietuvos Respublikos tautos pažangos judėjimas). Susikūrusių naujų politinių darinių atstovai, buvę aktyvūs Sąjūdžio kūrėjai, tapo radikalių sąjūdininkų atakų taikiniais. Antai 1992 m. birželio 5 d. Lietuvos Sąjūdžio Šiaulių miesto taryba svarstė parlamentarą Virgilijų Kačinską už tai, kad šis neprisijungė prie Sąjūdžio koalicijos „Už demokratinę Lietuvą“[89]. Na, o 1992 m. spalio 23 d. sąjūdininkų laikraštyje Šiaulių krašto žmonėms „Aušros alėja“ Atkuriamojo Seimo nariai – LPS kūrėjai Virgilijus Kačinskas, Romualdas Ozolas, Kęstutis Lapinskas pavadinti išdavikais[90]. Tai jau buvo visiškas visuomeninio judėjimo krachas.

 

Išvados

 

  1. Iki aštuntojo dešimtmečio Šiauliuose vyko labiau lokalinio pobūdžio antisovietinės akcijos, iš jų galima pažymėti pogrindinių organizacijų veiklą miesto dramos teatre, Juliaus Janonio, Felikso Žemaičio mokyklose.

 

  1. Nuo aštuntojo dešimtmečio šiauliečiai – disidentai pradėjo veikti jau žymiai platesniu mastu. Ona Lukauskaitė-Poškienė, Mečislovas Jurevičius, Šiaulių dramos teatro literatūrinės dalies vedėjas Tomas Venclova tapo aktyviais Lietuvos Helsinkio grupės dalyviais, o Mečislovas Jurevičius, Jonas ir Jadvyga Petkevičiai pasirašė po įžymiuoju 1979 m. rugpjūčio 23 d. „Baltijos memorandumu“, arba „45-ių pabaltijiečių memorandumu“.

 

  1. Prie miestiečių tautinio atgimimo daug prisidėjo 1988 m. birželio 6 d. įkurtas ekologijos klubas „Aukuras“, kurio prezidentu tapo Rimvydas Tamulaitis. Nuo tada šiauliečiai aktyviai pradėjo dalyvauti Lietuvos žaliųjų judėjime, Kauno gamtosaugos klubo „Atgaja“ (vad. Saulius Gricius), vilniečių klubo „Žemyna“ (vad. Zigmas Vaišvila) organizuojamuose masiniuose žygiuose per Lietuvą, Baltijos jūros apkabinimo akcijose.

 

  1. 1988 m. birželio 24 d. Vilniuje, Gedimino aikštėje, įvykęs pirmasis masinis mitingas, kurį surengė ir jo eigą kontroliavo LPS iniciatyvinė grupė, paskatino šiauliečius organizuotis.

 

  1. Galima teigti, jog pirmąja LPS rėmimo grupe mieste, oficialiai pranešusia apie savo veiklos pradžią, tapo Šiaulių projektavimo centro grupė „Tautos – tautai“, kurios pirmininku išrinktas Virgilijus Kačinskas.

 

  1. LPS veiklą Šiauliuose būtų galima skirstyti į keletą periodų: 1) 1987 m. ruduo – 1988 m. liepos 25 d.; 2) 1988 m. liepos 26 d. – 1990 m. pavasaris (kovo 11 d./balandžio 4 d.); 3) 1990 m. pavasaris – 1992 m. vasara.

 

  1. Sąjūdžio kaip visuomeninio judėjimo veiklos pabaiga galima laikyti 1992 m. rugpjūčio mėnesį. Tuo metu, artėjant Seimo rinkimams, prasidėjo jo byrėjimas ir ėmė formuotis naujos politinės jėgos. Minėtu laikotarpiu atsirado Lietuvos centro judėjimas ir kitos politinės organizacijos (Lietuvos nuosaikiųjų judėjimas, Lietuvos Respublikos tautos pažangos judėjimas). Susikūrusių naujų politinių darinių atstovai, buvę aktyvūs Sąjūdžio kūrėjai, tapo radikalių sąjūdininkų atakų taikiniais. Tai jau buvo visiškas visuomeninio judėjimo krachas.

 

Nuorodos

 

 



* Arūnas Gumuliauskas – humanitarinių mokslų daktaras, Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto Istorijos katedros profesorius; adresas: P. Višinskio g. 38, LT-76352 Šiauliai, el paštas: gumaras@gmail.com; mokslinių interesų sritys – Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1926–1940 m., partijų istorija.



[1] Laurinavičius, Č., Sirutavičius, V. Lietuvos istorija. Sąjūdis: nuo „persitvarkymo“ iki kovo 11-osios. XII t., I dalis. Vilnius, 2008.

[2] Senn, A. E. Bundanti Lietuva. Vilnius, 1992.

[3] Lieven, A. Pabaltijo revoliucija. Estija, Latvija, Lietuva – kelyje į nepriklausomybę. Vilnius, 1995.

[4] Lietuvos laisvės Sąjūdis. Sudarytojai Ž. Būčys, B. Kulnytė, M. Matulytė, V. Nacickaitė, T. Šėma. Vilnius, 1998; Kelias į Nepriklausomybę: Lietuvos Sąjūdis 1988–1991. Sudarytojai B. Genzelis, A. Rupšytė. Kaunas, 2010.

[5] Penkeri Lietuvos valstybingumo atkūrimo metai. Konferencijos medžiaga. Sudarytoja V. Kašauskienė. Vilnius, 1998; Lietuvos Sąjūdis ir valstybės idealų įgyvendinimas. Konferencijos medžiaga. Sudarytojai D. Blažytė, V. Kašauskienė. Vilnius, 1998; Liekis, A. Lietuvių tauta. 3 knyga. Vilnius, 1998.

[6] Liekis, A. Lietuvių tauta. 3 knyga. Vilnius, 1998.

[7] Bauža, Č., Setkauskis, P. Lietuvos valstybingumas XX amžiuje. Atkūrimas ir tęstinumas. Vilnius, 2002.

[8] Batūra, R. Baltijos kelias – kelias į Laisvę 1989 08 23. Vilnius, 1999; Batūra, R. Į laisvę Baltijos keliu 1989–2009. Vilnius, 2009.

[9] Tamošiūnas, J. Lietuviškų periodinių leidinių bibliografija 1983–1993. Kaunas, 1994; Šimkūnas, A. Kalbėsime, kol gyvi: Lietuvos radijas ir televizija atgimimo metais. Vilnius, 2001; Lietuvos Sąjūdis. Siekiant nepriklausomybės. Lietuvos Sąjūdžio spauda 1988–1991 m. T. 1, d. 2. Sudarytojas R. Batūra. Vilnius, 2005.

[10] Nakas, A. Vardan Lietuvos. Pasipriešinimas okupacijoms aukštosiose mokyklose 1940–1991 m. Vilnius, 2008.

[11] Streikus, A. Sovietų valdžios antibažnytinė politika Lietuvoje (1944–1990). Vilnius, 2002.

[12] Genzelis, B. Sąjūdis. Priešistorė ir istorija. Vilnius, 1997.

[13] Čepaitis, V. J. Su Sąjūdžiu už Lietuvą. Nuo 1988 06 03 iki 1990 03 11. Vilnius, 2006.

[14] Lietuvos suvereniteto atkūrimas 1988–1991 metais: kolektyvinė monografija. Vilnius, 2000.

[15] Lietuva, 1940–1990: okupuotos Lietuvos istorija. Vilnius, 2005.

[16] Baltijos šalių kelias į Nepriklausomybę, 1987–1989 metai: įvykių kronika. Sudarytojas V. Skuodis. Vilnius, 1997; Baltijos kraštų kelias į Nepriklausomybę, 1990–1991 metai: įvykių kronika. Sudarytojas V. Skuodis. Vilnius, 1997; Kšanavičius, A. Lietuvos Atgimimo dienoraštis. Kaunas, 1998; Lietuvos sąjūdis ir valstybės atkūrimas, Panorama. Sudarytojas R. Batūra. Vilnius, 1998; Nepriklausomybės ir demokratijos žingsniai: 1989–1999 metų kronika. Sudarytojai P. Lapeikis, P. Masilionis, V. Paulauskas. Vilnius, 1999.

[17] Žalimas, D. Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimas. Pagrindiniai klausimai pagal tarptautinę teisę. Vilnius, 1997.

[18] Išsivadavimas. Sąjūdis Šiaulių krašte 1988–1990 metais. Sudarytoja I. Vasinauskaitė. Vilnius, 1998; Sąjūdis Klaipėdoje. Dokumentinė knyga. Sudarytojas K. Kaukas. Klaipėda, 1998; Valiušaitis, V. Žygio draugams. Kaunas, 1996; Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Kauno tarybos dokumentai. Sudarytojai K. Antanaitis, A. Kšanavičius. Kauno istorijos metraštis, t. 2. Kaunas, 2000; Lietuvos Sąjūdis Kaune. Sudarytojai A. Dumčius, A. Kšanavičius. Lietuvių tauta ir pasaulis, t. 6. Kaunas, 2004; Juškienė, E. Sąjūdžio gimimas ir veikla iki 1990-ųjų kovo. Panevėžys nuo XVI a. iki 1990 m. Panevėžys, 2003; Žepkaitė, R. Alytus Lietuvos išsilaisvinimo kelyje (1988–1990). Alytaus istorinė raida nuo miesto užuomazgos iki nepriklausomybės atgavimo XX amžiaus pabaigoje. Vilnius, 2004; Kaukas, K. Džiaugsmo ir nerimo metai. Klaipėda, 2008.

[19] Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis Mažeikiuose 1988–1998 m. Sudarytojas A. Poškus. Šiauliai, 1998; Šopis, V. Sąjūdis Šilutėje 1988–1998. Klaipėda, 1999; Ilgūnas, G. Sąjūdis Jonavoje 1988–1990. Kaunas, 2004; Kavoliūnas, A. Molėtų Sąjūdis: 1988 10 02 Sąjūdžio mitingas Molėtuose. Vilnius, 2008; Sąjūdis Šiaulių rajone. Sudarytoja E. Verseckaitė. Šiauliai, 2008; Striukas, V. Švenčionių rajono Sąjūdžio ir Atgimimo kronika. Švenčionėliai, 1998; Valentukevičius, V. Sąjūdžio žingsniai Druskininkuose. Druskininkai, 1998; Alekna, V. Sąjūdis Širvintose. Širvintos. Lietuvos valsčiai. Vilnius, 2000; Rokiškis ir 20 Sąjūdžio metų: konferencijos pranešimai. Sudarytoja O. Mackevičienė. Utena, 2008; Mitingas prie Minijos: Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Klaipėdos rajono dalyvių prisiminimai. Sudarytojas J. Petrauskas, Klaipėda, 2008.

[20] Kliukienė, R., Liutvinavičius, S. Atgimimo kelyje. Veliuona. Lietuvos valsčiai. Vilnius, 2001; Karpavičienė, R. Atgimimas Raguvoje. Raguva. Lietuvos valsčiai. Vilnius, 2001; Gumuliauskas, A. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis Gruzdžiuose. Gruzdžiai. Lietuvos valsčiai. Vilnius, 2009.

[21] Sąjūdis Lietuvos periferijoje (1988–1993 m.). Sudarytojai M. Tamošaitis, L. Truska. Vilnius, 2009.

[22] Sireika, J. Šiaulių metraštis, 1990–1993. Šiauliai, 1994; Šiaulių metraštis, 1994–1995. Sudarytojas J. Sireika. Šiauliai, 1994; Šiaulių metraštis: 1996–1998. Sudarytojas J. Sireika. Šiauliai, 1999; Šiaulių metraštis 1999–2002. Sudarytoja V. Šiukščienė. Šiauliai, 2003; Šiaulių metraštis 2003–2006. Dešimtoji knyga. Sudarytoja V. Šiukščienė. Šiauliai, 2007.

[23] Šiaulių miesto istorija 1940–1995 m. Sudarytojas J. Sireika. Šiauliai, 2007.

[24] Išsivadavimas. Sąjūdis Šiaulių krašte 1988–1990 metais. Sudarytoja I. Vasinauskaitė. Vilnius, 1998.

[25] Kučinskas, Z. Į Sąjūdžio knygą sudėta visa tai, kas kelerius metus buvo slėpta bidone. Šiaulių naujienos, 1998, gruodžio 18, p. 2.

[26] Šiaulių miesto istorija 1940–1995 m. ..., p. 186–187.

[27] Venclova, T. Vilties formos. Estetika ir publicistika. Vilnius, 1991, p. 219.

[28] Šiaulių miesto istorija 1940–1995 m. ..., p. 187.

[29] Lietuvos ir pasaulio istorija. Dokumentų rinkinys. Sudarytojai L. Pobedinska, U. Tornau. Vilnius, 2006, p. 159.

[30] Gumuliauskas, A. Profesionalaus teatrinio meno raida Šiauliuose XX amžiuje. Šiauliai, 2008, p. 87.

[31] LSSR MVD Šiaulių m. skyriaus spec. pranešimai LKP Šiaulių m. ir raj. komitetams apie padėtį miesto įstaigose ir įmonėse bei asmenų, apie kuriuos gauta kompromituojanti medžiaga, patikrinimą 1981.01.04–1981.12.31. Lietuvos ypatingasis archyvas (toliau – LYA), f. K-1, ap. 14, b. 536, l. 18–22, 44.

[32] Lietuvos laisvės lyga: nuo „Laisvės šauklio“ iki Nepriklausomybės. Sudarytojas G. Šidlauskas. Vilnius, 2006, p. 19.

[33] Ten pat, p. 68, 108.

[34] Laurinavičius, Č., Sirutavičius, V. Lietuvos istorija. Sąjūdis: nuo „persitvarkymo“ iki kovo 11-osios ..., p. 89.

[35] Išsivadavimas. Sąjūdis Šiaulių krašte 1988–1990 metais ..., p. 68.

[36] Klubo „Aukuras“ veikla iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Dariaus Ramančionio asmeninis archyvas (toliau – DRAA).

[37] Ten pat.

[38] Ten pat.

[39] Laurinavičius, Č., Sirutavičius, V. Lietuvos istorija. Sąjūdis: nuo „persitvarkymo“ iki kovo 11-osios ..., p. 47.

[40] Ten pat.

[41] Lietuvos kultūros fondo Šiaulių miesto rėmimo tarybos 1988 metų balandžio–gruodžio mėnesių darbo planas. Vaclovo Vingro asmeninis archyvas (toliau – VVAA).

[42] Ten pat.

[43] Ten pat.

[44] Lietuva, 1940–1990: okupuotos Lietuvos istorija ..., p. 606.

[45] Išsivadavimas. Sąjūdis Šiaulių krašte 1988–1990 metais ..., p. 69.

[46] „Sąjūdis“ moksliniame tyrimo institute „Banga“. Antano Kliunkos asmeninis archyvas (toliau – AKAA).

[47] Išsivadavimas. Sąjūdis Šiaulių krašte 1988–1990 metais ..., p. 69.

[48] „Sąjūdis“ moksliniame tyrimo institute „Banga“. AKAA.

[49] Ten pat.

[50] Ten pat.

[51] Išsivadavimas. Sąjūdis Šiaulių krašte 1988–1990 metais ..., p. 41; Žadeikytė, R. Sąjūdžio jubiliejus paminėtas atminimo ženklais. Šiaulių kraštas, 2008, balandis 26, p. 9.

[52] Vasinauskaitė, I. Iš Irenos užrašų. Krivūlė, 2008, spalis 12, p. 5; Žadeikytė, R. Sąjūdžio jubiliejus paminėtas atminimo ženklais. Šiaulių kraštas, 2008, balandis 26, p. 9; Išsivadavimas. Sąjūdis Šiaulių krašte 1988–1990 metais ..., p. 37, 41; Lietuva, 1940–1990: okupuotos Lietuvos istorija..., p. 604; Šiaulių miesto istorija 1940–1995 m. ..., p. 270.

[53] Laurinavičius, Č., Sirutavičius, V. Lietuvos istorija. Sąjūdis: nuo „persitvarkymo“ iki kovo 11-osios ..., p. 111; Sąjūdis Lietuvos periferijoje (1988–1993 m.) ..., p. 70.

[54] Ten pat, p. 75.

[55] Išsivadavimas. Sąjūdis Šiaulių krašte 1988–1990 metais ..., p. 69.

[56] Ten pat, p. 36.

[57] Sireika, J. Šiaulių metraštis, 1990–1993 ..., p. 6.

[58] Ozolas, R. Žvaigždės blėsta auštant: Sugyvenimai, arba 1987–1990 metų dienoraščių puslapiai. Vilnius, 2007, p. 305.

[59] Penktadienį, Saulės laikrodžio aikštėje. Raudonoji vėliava, 1988, liepa 26, p. 1; Sireika, J. Šiaulių metraštis, 1990–1993 ..., p. 6; Išsivadavimas. Sąjūdis Šiaulių krašte 1988–1990 metais ..., p. 36; Šiaulių miesto istorija 1940–1995 m. ..., p. 270.

[60] Ozolas, R. Žvaigždės blėsta auštant: Sugyvenimai, arba 1987–1990 metų dienoraščių puslapiai ..., p. 305.

[61] Ten pat.

[62] 1988 m. liepos 23 d. mitingo Šiaulių Saulės laikrodžio aikštėje vaizdo įrašas. AKAA.

[63] Išsivadavimas. Sąjūdis Šiaulių krašte 1988–1990 metais ..., p. 36.

[64] Sireika, J. Šiaulių metraštis, 1990–1993 ..., p. 6.

[65] Ten pat.

[66] LPS Šiaulių miesto iniciatyvinės grupės susirinkimų ir LPS Šiaulių miesto tarybos posėdžių protokolai. ŠAA, f. 1063, ap. 1, b. 7, l. 9.

[67] Sireika, J. Šiaulių metraštis, 1990–1993 ..., p. 7.

[68] Išsivadavimas. Sąjūdis Šiaulių krašte 1988–1990 metais ..., p. 43.

[69] Ten pat, p. 72.

[70] LPS Šiaulių miesto tarybos posėdžių protokolai. ŠAA, f. 1063, ap. 1, b. 8, l. 3.

[71] Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Šiaulių miesto tarybos narių sąrašas. Irenos Vasinauskaitės asmeninis archyvas (toliau – IVAA).

[72] Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas. Vilnius, 1990, p. 142–143.

[73] 1988 10 17 pirmosios LPS Šiaulių miesto tarybos narių sąrašas. ŠAA, f. 1063, ap. 1, b. 31, p. 2.

[74] Ten pat.

[75] Šiaulių m. LDT 19 šaukimo 6-osios sesijos medžiaga. ŠAA, f. 269, ap. 1, b. 2709, l. 105–120.

[76] Sireika, J. Šiaulių metraštis, 1990–1993 ..., p. 9.

[77] Sabaliauskas, J. Našta, po kuria nepalinksime, Šiaulių naujienos, 1988, spalis 22, p. 1.

[78] LPS Šiaulių iniciatyvinės grupės įregistravimo dokumentai (pareiškimai dėl įregistravimo ir patalpų skyrimo, Šiaulių miesto LDT Vykdomojo komiteto sprendimas). ŠAA, f. 1063, ap. 1, b. 24, l. 4; Šiaulių miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto sprendimas. Šiaulių naujienos, 1988, spalis 15, p. 1.

[79] LPS Šiaulių iniciatyvinės grupės įregistravimo dokumentai (pareiškimai dėl įregistravimo ir patalpų skyrimo, Šiaulių miesto LDT Vykdomojo komiteto sprendimas). ŠAA, f. 1063, ap. 1, b. 24, l. 1.

[80] Ten pat, l. 4; Šiaulių miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto sprendimas. Šiaulių naujienos, 1988, spalis 15, p. 1.

[81] Rinkimų rezultatai. Šiaulių naujienos, 1989, sausis 18, p. 1.

[82] Ten pat.

[83] Rinkimų rezultatai. Šiaulių naujienos, 1989, vasaris 28, p. 1.

[84] Partijos miesto komiteto plenumų protokolai. LYA, f. 3113, ap. 71, b. 4, l. 48–49.

[85] Šiaulių miesto partijos komiteto biuro posėdžių protokolai. LYA, f. 3113, ap. 71, b. 5, l. 113.

[86] Interviu su Mindaugu Stakvilevičiumi, 2009 m. birželio 10 d.

[87] LPS Šiaulių m. organizacijos įstatai. Savaitės krivūlė, 1989, lapkritis 3, p. 3–4.

[88] LPS Šiaulių miesto sąjūdžio konferencijos dokumentai. ŠAA, f. 1063, ap. 1, b. 2, l. 35–40.

[89] LS Šiaulių miesto tarybos posėdžio protokolas. Ten pat, b. 10, l. 1–2.

[90] Vasinauskaitė, I. Atsiminkite juos. Aušros alėja, 1992, spalis 23, p. 1.

Gauta 2010 m. gegužės 25 d.

Pateikta spaudai 2010 m. rugpjūčio 23 d.

Summary

Sąjūdis in Šiauliai: Lessons from the Periphery to the Political Centre

 

Until the seventies the anti-Soviet movement in Šiauliai had more local character. The most significant were the activities of underground organizations in Šiauliai Drama Theatre and Julius Janonis’ and Feliksas Žemaitis’ secondary schools. Since the seventies the dissidents of Šiauliai started to expand their activities. Ona Lukauskaitė-Poškienė, Mečislovas Jurevičius and the head of Šiauliai Drama Theatre literary department Tomas Venclova became active members of Lithuanian Helsinki group. Mečislovas Jurevičius, Jonas and Jadvyga Petkevičiai signed the famous “Baltic Memorandum” (also called “The 45-th Baltic Memorandum”) on August 23, 1979. A great contribution to the revival movement in Šiauliai was the creation of ecological club “Aukuras”, which was founded on June 6, 1988. Its president was Rimvydas Tamulaitis.

 

Since then the residents of Šiauliai started to actively participate in the activities of Lithuanian Green Movement, in mass ecological protest rallies across Lithuanian and in the Baltic sea saving action organized by Kaunas environmental club “Atgaja”, headed by Saulius Gricius, and Vilnius-based club “Žemyna”, headed by Zigmas Vaišvila. The first rally organized on June 24, 1988 and directed by the initiative group of Lithuanian Reform Movement (Lietuvos persitvarkymo Sąjūdis, LPS) was a stimulus for the residents of Šiauliai to mobilize themselves.