„Istorija“. Mokslo darbai. 80 tomas
Darius ALEKNA. Dar kartą apie Tacito aisčius
Spausdinti

In memoriam Nicolai Mikhailov,

amici fabularumque Aestiarum investigatoris diligentissimi

Anotacija. Studija teikia naują Tacito Germania 45, 2–4 vertimą ir išsamų komentarą. Šis aisčių gentis minintis tekstas skaitomas gretinant jo teikiamas žinias su kituose Antikos šaltiniuose randama medžiaga apie įvairias germanų, keltų ir kitų barbarų gentis, taip pat siekiant iš galvos nepaleisti Tacito gimtosios romėnų kultūros reiškinių prasmių ir antikinės etnografinių aprašų tradicijos konvencijų. 

Prasminiai žodžiai: Tacitas, aisčiai, gintaras, germanai, svebai. 

Abstract. The study presents a new Lithuanian translation of Tacitus’ Germania 45, 2-4 and provides detailed commentaries on the extract. This text, which mentions the Aestii, is read and interpreted taking into consideration the materials found in the other ancient sources concerning various Germanic, Celtic and other barbarian tribes. Also, the reader should take into consideration the different aspects of Tacitus’ native Roman culture and the conventions of the Greek and Roman tradition of an ethnographical description.

Key words: Tacitus, the Aestii, amber, the Germans, the Suebi (a group of ancient Germanic tribes).

 

Įvadas

Dauguma rytiniam Baltijos jūros krantui dėmesį skiriančių istorikų sutaria, kad romėnų istorikas Publijus (?) Kornelijus Tacitas savo apie 98 m. po Kr. parašytame veikale Germania 45, 2–4 minėdamas aisčius (Aestiorum gentes) kalba apie etninius vakarų baltus. Šis pasakojimas – labai svarbios rašytinės žinios apie mūsų protėvius, galbūt net svarbesnės, nes visu tūkstančiu metų senesnės ir, sakytume, pozityvesnės už Kvedlinburgo analuose aprašytą įvykį, davusį progą ką tik prabangiai švęsti Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį.

Nors su šiuo garsiu Tacito tekstu mokiniai susipažįsta jau III klasėje, mūsų manymu, Lietuvos istorikai[1] žinių jame galėtų rasti gerokai daugiau, jei skaitytų šią ištrauką originalo kalba, paisydami autoriaus gimtosios romėnų kultūros sąvokų ir reiškinių prasmių, be to, jei palygintų joje teikiamą informaciją su tame pačiame veikale ir kitur aprašomais germanais ir kitomis tautomis. Kaip tik tai ir mėginsime padaryti šiame straipsnyje.

 

Tekstas

ergo iam dextro Suebici maris litore Aestiorum gentes adluuntur, quibus ritus habitusque Sueborum, lingua Britannicae propior. matrem deum venerantur. insigne superstitionis formas aprorum gestant: id pro armis omniumque tutela securum deae cultorem etiam inter hostes praestat. rarus ferri, frequens fustium usus. frumenta ceterosque fructus patientius quam pro solita Germanorum inertia laborant. sed et mare scrutantur, ac soli omnium sucinum, quod ipsi glaesum vocant, inter vada atque in ipso litore legunt. nec quae natura quaeve ratio gignat, ut barbaris, quaesitum compertumve; diu quin etiam inter cetera eiectamenta maris iacebat, donec luxuria nostra dedit nomen. ipsis in nullo usu: rude legitur, informe perfertur, pretiumque mirantes accipiunt.

Nagrinėjamos Tacito ištraukos aptarimą dera pradėti nuo filologinių dalykų. Viso jo veikalo Germania tekstas kelia daug rankraščių skaitymo problemų. Išsamiausią jų analizę yra pateikę K. Miulenhofas (K. Müllenhoff)[2] ir R. P. Robinsonas[3]. Mūsų ištraukoje keblesnė vieta yra viena – paryškintasis žodis omnium, „visų“. Tokią formą randame visuose rankraščiuose, tad ji archetipinė, tačiau prasmės požiūriu sunkiai suprantama. A. Holcmanas (A. Holtzmann), K. Miulenhofas ir E. Kiostermanas (E. Koestermann)[4], paaiškindami, kad šį omnium reikią suprasti genetivus obiectivus reikšme, ir pateikdami pavyzdį iš Tacito (Germ. 46: ferarum imbriumque suffugium „priebėga nuo žvėrių ir lietaus“, o ne „žvėrių ir lietaus susibėgimas“), kad ir nenoriai, vis dėlto palieka rankraščių aiškiai paliudytą variantą. Prasmės neaiškumą suvokė J. Lipsius[5], vieno kodekso manus secunda varianto pagrindu pasiūlęs konjektūrą omnique, daugumos vėlesniųjų leidėjų vertinimu, nebūtiną. Dar toliau nuėjo J. G. Andersonas[6] ir R. P. Robinsonas, priėmę L. Ulrichso[7] siūlymą omniumque taisyti į hominumque, „žmonių“. Vis dėlto, pritardami daugumai naujųjų leidėjų, manytume, kad omniumque keisti į ką nors kita nevertėtų. O prie klausimo, kas vis dėlto galėtų tie „visi“ būti, prieisime vėliau.

 

Vertimas

Norėdami pasiremti Tacito žiniomis apie baltus, Lietuvos istorikai dažniausiai cituoja Janinos Mažiulienės vertimą, kurio paskelbtos net kelios nuolatos tobulinamos versijos – 1972[8], 1992[9] ir 1996[10] metų. Šią garsią vietą taip pat yra vertę J. Puzinas[11] ir L. Valkūnas[12]. Atidžiausią vertimo versiją yra paskelbusi D. Dilytė[13]. Šliedamiesi prie šios garbingos draugijos drįstame pateikti ir savo vertimą.

Tad dešinysis Svebų jūros krantas skalauja aisčių gentis, kurių apeigos[14] ir išvaizda[15] artimesnė svebams, o kalba – britanų kalbai[16]. Jie garbina dievų motiną. [Jų] religijos ženklas – nešiojamos šernų figūrėlės: veikiau šis ženklas, nei[17] ginklai ir visiems teikiama globa[18] deivės garbintoją apsaugo net ir tarp priešų. Kalavijais naudojasi retai, dažniau – vėzdais. Javus ir kitus augalus augina uoliau, nei įprasta germanų nerangumui. Bet ir po jūrą naršo, ir vieninteliai iš visų seklumose ir pačiame krante renka gintarą, kurį patys vadina žodžiu „glaesum“. Kaip ir įprasta barbarams, jie nei tyrė, nei nustatė, kokia tai medžiaga ir kaip atsiranda. Dar daugiau: ilgai gintaras gulėjo tarp kitų jūros išmetamų dalykų, kol pagaliau mūsų prabanga pasišaukė jį tarnybon[19]. Patys jo niekam nenaudoja: renka natūralų, atgabena[20] neapdirbtą ir užmokestį ima stebėdamiesi.

 

Komentaras

Kaip minėta, svarstydami šį Tacito tekstą lietuvių tyrėjai dažniausiai aptaria aisčių vardo etimologiją, jų kalbą, „dievų motinos“ tapatybę ir šernų atvaizdų reikšmę, žemdirbystę ir, žinoma, gintaro klausimą: glaesum etimologiją, gintaro prekybą su Roma. Nesiekdami išsamumo čia aptarsime kai kuriuos šiame tekste mažiau pastebimus, tačiau, mūsų supratimu, tikrai svarbius dalykus.

 

Kas buvo Tacito „germanai“?

Pradėdami skaityti Tacito pasakojimą apie aisčius turime atsiminti du dalykus. Pirmiausiai, jis aisčiams skiria santykinai daug vietos. Pavyzdžiui, apie po trijų šimtmečių išgarsėsiančius gotus terandame vieną sakinį (44), apie langobardus – taip pat (40). Tacitas geba apibūdinti toli gražu ne visų germanų tautų kalbas ar ką nors žino apie jų religiją ar verslo detales. Žinoma, jo veikale esama ir daug smulkiau aptartų germanų tautų, tačiau nė viena iš tiesioginių aisčių kaimynių nėra apibūdinta išsamiau. Antra, – aprašydamas įvairias tautas Tacitas laikosi tradicinės ir jam bei jo to meto skaitytojams įprastos schemos. Ką derėtų pasakyti apie vieną ar kitą tautą norint su ja supažindinti skaitytojus? Kartais komentatoriai piktinasi, esą Tacitas nesupratęs, kad pamatinis tautos bruožas esanti jos kalba. Tai nėra tikslu: kalba ir šiandien, moderniojo nacionalizmo laikais, nėra esminis tautos bruožas, antraip turėtume pripažinti, kad JAV, Jungtinės karalystės, Australijos, Airijos ir dar daugelio kitų šalių gyventojai sudaro vieną tautą. Be to, kaip netrukus matysime, Tacito požiūriu, kalba yra viena iš kelių svarbiausiųjų tautos savitumo charakteristikų. Tad kas sudaro etnografinį tautos aprašą Tacito laikais? Beje, tuo metu panašaus pobūdžio etnografiniai aprašymai lotynų kalba yra naujiena: žinoma, kad Seneka buvo parašęs atskirus rašinius apie Indiją ir Egiptą[21], tačiau jie neišliko. Toliau jau turime Tacito „Germaniją“. Romėnų istorikai etnografinius aprašus kartais įterpia į savo veikalus (Cezaris apie galus[22], Saliustijus apie Afriką[23], Tacitas apie Britaniją[24] ir žydus[25]), tačiau toks atskiras etnografinis rašinys – pirmiena lotynų literatūroje.

Pradėję kalbą apie įvairias tautas, jų skirtumus ir panašumus, Antikos istorikai jau nuo Herodoto laikų laikosi labai panašios schemos. Apibūdinama jų gyvenamoji vieta (sedes), kalba (lingua, sermo), išvaizda (habitus), apsirengimas (vestitus, vestis), maistas (alimenta), ginklai (armorum genus), kariavimo būdas (instituta militaria), papročiai (mores), gyvenimo būdas (cultus), įstatymai (leges), religija ir jos dalykai (religio, superstitio, ritus, sacra), dievai (di)[26]. Kažin, ar ir šiandien daug daugiau ką pridurtume. Tacitas laikosi šios schemos tiek rašydamas visą savo veikalą Germania, tiek pristatydamas paskiras „germanų“ tautas.

Sekdamas šia schema Tacitas pirmiausiai nurodo geografinę aisčių gyvenamų žemių vietą – dešinįjį Baltijos jūros krantą. Žinia, Tacitas aisčius priskiria Germanijai. Vienas kitas mūsų tyrėjas, ypač iš kalbininkų, tuo yra nepatenkintas. Tačiau pirmiausia turėtume pastebėti, kad, Tacito akimis žiūrint, Germanija yra ne tauta, bet veikiau kultūrinis arealas, panašiai kaip Herodoto Skitija (IV, 5–82), – kažkas panašaus į tai, ką šiandien vadiname, pavyzdžiui, žodžiu „Europa“, arba „Vidurio Europa“. Šis kultūrinis arealas turi geografines savo ribas[27], tačiau, kaip dažnai tokiais atvejais būna, jos nėra labai ryškios. Net ten, kur Reinas ar Dunojus tarsi akivaizdžiai turėtų skirti germanus nuo kitų tautų, esama mišrių atvejų[28]. Juo labiau tas pasakytina apie rytinį arealo pakraštį: neturint aiškios geografinės ribos (Tacitas Vyslos nemini, tad šios upės jis nelaiko Germanijos riba[29]), tenka kliautis kitokiais bruožais, ir juos ypač ryškiai matome paskutiniajame veikalo skyrelyje, kur Romos istorikas svarsto peucinų, fenų ir venetų priklausomybę germanams: „Čia Svebijos pabaiga. Abejoju, ar peucinų, venetų ir fenų tautas priskirti germanams, ar sarmatams“[30]. Kriterijai, kuriais remiasi Tacitas, visų pirma priklauso kultūros, antropologijos, taip pat kalbos sričiai: „peucinai, kuriuos kai kas vadina bastardais, kalba ... panašūs į germanus“[31]. Nors ir svarbus, kalbos kriterijus nėra pirmaeilis: „kalba“ paminima pirmiausia (paskui – gyvenimo būdas ir sėslumas), tačiau tai Tacitui dar neleidžia neabejotinai peucinų priskirti germanų arealui. Verta pastebėti, kad apie šias tautas Tacitas kalba ką tik 45 skyrelyje aptaręs aisčius, tad viskas, ką apie jas sako mūsų pasakotojas, turi labai aiškiai skirtis nuo aisčių. Iš to galime gana drąsiai spėti, kad viskas, kas skiria germanus nuo negermanų, galioja ir aisčiams. Pavyzdžiui, kad jie gyvena sėsliai ir stato namus. Tarkim, taip pat ir „peucinai ... gyvena sėsliai ir statosi namus kaip germanai“[32] ir „venetai[33] veikiau priskiriami germanams, nes ir namus stato...“[34]. Statytis namus toli gražu nėra toks jau savaime akivaizdus dalykas. Sarmatai klajodami gyvena vežimuose, o štai fenai[35] įsikūrę šakų laužuose: „vaikų priebėga nuo žvėrių ir lietaus ne kas kita, kaip slėptis savotiškame šakų lauže: į jį ir jauni vyrai sugrįžta, tai ir senių prieglauda“[36]. Kita vertus, Tacitas anksčiau yra pasakojęs apie germanų namus, tad panašiuose galėjo gyventi ir aisčiai: „Pakankamai gerai žinoma, kad germanų tautos negyvena miestuose[37], idant nereikėtų kęsti tarpusavyje sujungtų namų. Jie gyvena atskirai ir įvairiai kam kur patinka, – kas prie šaltinio, kas laukuose, kas prie miškelio. Kaimus[38] išdėsto ne taip, kaip mes, kai sujungiame ir prišliejame pastatus. Čia kiekvienas savo namą apsupa laisvu plotu[39] arba kaip apsaugą nuo ugnies nelaimės, arba dėl nemokėjimo statyti. Jie nenaudoja nei betono, nei apdailos plytų[40], viskam naudoja neapdirbtą, neapdailintą ar nepagražintą medį. Kai kurias vietas kruopščiai ištepa tokiu grynu ir spindinčiu moliu, kad tai primena paveikslą ir spalvotus ornamentus[41]. Jie taip pat kasa žemines[42] ir jas gausiai apdeda mėšlu, – tai priebėga nuo žiemos ir slėptuvė grūdams, nes sušvelnina tokių vietų šalčio kandumą, ir, jei kada pasirodo priešas, jis plėšia tai, kas atvira, o kas paslėpta ir užkasta – nėra žinoma, arba nepastebi jau vien todėl, kad reikia ieškoti“[43].

Kaip žinoma, opozicija sėsliam germanų kultūrinio arealo žmonių gyvenimui – sarmatų klajonės[44]: „visa tai priešinga sarmatams, gyvenantiems vežime ir ant arklio“[45]. Su tuo susijęs ir skirtingas kariavimo būdas: germanams priskiriamos tautos kariauja pėsčiomis, tai vienas iš bruožų, leidžiančių jiems priskirti ir venetus, kurie „... ir skydus nešioja, ir džiaugiasi naudodamiesi kojomis ir jų greitumu“[46], t. y. kaunasi pėsčiomis. Tuo tarpu klajokliai sarmatai garsūs savo raiteliais. Būdami klajokliais, sarmatai kariauja ne siekdami užimti teritoriją, bet geisdami grobio. Tad plėšikavimas, anot Tacito, negermaniškas, kartu ir neaistiškas bruožas, tačiau jis būdingas artimiems kaimynams venetams, kurie: „... daug ką perėmė iš sarmatų papročių. Mat kokie tik yra miškai ir kalnai tarp peucinų ir fenų, klajoja juose plėšikaudami“[47]. Plėšikavimas ir grobio siekis, Tacito požiūriu, būdingas visiems sarmatams, tad ir kitame jo veikale minimiems roksolanams: „Vėl visiems įsitraukus į pilietinį karą, išorės reikalai liko be priežiūros. Juo įžūliau sarmatų gentis roksolanai, praėjusią žiemą išžudę dvi kohortas, daug vildamiesi įsiveržė į Meziją, apytikriai devyni tūkstančiai raitininkų; dėl žiaurumo ir sėkmės ji labiau siekė grobio nei kovos“[48].

Veikiausiai su sėslaus ir klajoklinio gyvenimo būdo skirtumu susijęs ir dar vienas Tacito minimas ir pabrėžiamas bruožas: sarmatų įtakoje esančios gentys santuokomis maišosi su kitomis, tuo tarpu germanams, vadinasi ir aisčiams būdinga to vengti. Pavyzdžiui, „peucinai dėl mišrių santuokų nemenkai suteršia savo išvaizdą [panašėdami] į sarmatus“[49]. Šis antropologinis bruožas, mūsų autoriaus supratimu, yra labai svarbus, nes vienas atsveria visus kitus peucinus su germanais giminiuojančius kultūrinius bruožus – kalbą, gyvenimo įpročius, sėslumą ir namų statymą. Kita vertus, Tacitas ir kiti apie germanus anuomet rašę autoriai pabrėžia juos vengus mišrių santuokų ir taip didelėje teritorijoje išsaugojus tą patį antropologinį tipą: „Aš palaikau tų nuomonę, kurie mano, kad Germanijos tautos nebuvo užkrėstos jokių santuokų su kitomis tautomis ir išlaikė savą, gryną ir tik sau būdingą gymį. Todėl ir kūno išvaizda nors ir tokioje žmonių daugybėje visiems ta pati“[50].

Nesimaišyti su gretimomis tautomis ir išlaikyti savo gymio, kalbos grynumą, religijos, papročių ir institucijų autentiškumą Antikos graikų ir romėnų laikoma gėriu, maišytis visa tai prarandant – priešingai: Masilijos (šiandieninio Marselio) gyventojai graikai didžiuojasi „nuo kaimynų užkrato išsaugoję ne tik kalbos skambesį, apdarus ir išvaizdą, bet visų pirma papročius, įstatymus ir gryną bei sveiką dvasią“[51]. Jau matėme, kad, anot Plinijaus, palaimingiems hiperborėjams lygūs šventieji arimfiečiai pritraukia ir asimiliuoja laukines kaimynų gentis. Šis grynumas ir, kita vertus, sugebėjimas patraukti ir asimiliuoti – ypatingas romėnų ir Italijos žemės bruožas: tai „žemė – visų kitų žemių augintinė, bet ir pati motina, dievų ženklu išrinkta, idant patį dangų padarytų giedresnį, surinktų išbarstytą galią, sušvelnintų apeigas ir tiekos nesutariančias ir laukines kalbas kalbėjimo bendravimu sutelktų pokalbiui ir suteiktų žmogui žmogiškumo, trumpai – taptų visame pasaulyje viena visų tautų tėvyne“[52].

 

Svebai

Baigęs pasakoti apie aisčius ir jų gintarą, pridėjęs sakinį apie sitonus, Tacitas baigia kalbą apie Svebiją (46, 1): Hic Suebiae finis, „čia Svebijos pabaiga“. Tačiau, pradėdamas kalbą apie aisčius, Tacitas juos lygino su svebais: aisčių religinės apeigos ir išvaizda esą panašūs į svebų (45, 2). Sakytume, esama prieštaravimo: jei aisčiai yra svebai, tai jų lyginimas su svebais skaitytojui nieko negali pasakyti: tai tas pat, jei sakytume, kad aukštaičiai panašūs į lietuvius. Norėdami išpinti šį prieštaravimą ir geriau įsivaizduoti aisčius, pirmiausiai turime pasidairyti po svebus, juo labiau, kad jiems Tacitas skiria nemažą savo pasakojimo dalį (38–45).

Tacito ir kitų Romos autorių pateikiamos žinios apie svebus kuria sudėtingą ir nelengvai suprantamą vaizdą. Cezaris ir Augusto laikų šaltiniai svebus mini prie Reino: jie grasina prisijungti prie Ariovisto Galijoje, kur jau kariauja kai kurie svebai[53], jie spaudžia rytinės Reino pakrantės tautas, pavyzdžiui, ubijus[54], o tenkterijus ir usipus išveja iš jų žemių[55]. Cezaris gerai nežino, kur yra svebų kraštas: kažkur į rytus už ubijų, ribojasi su cheruskais[56]. Kasijaus Dijono tvirtinimu, 29 m. pr. Kr. svebai, galbūt pakviesti treverų, buvo persikėlę per Reiną[57]. Druzas (būsimo imperatoriaus Tiberijaus brolis, 38–9 m. pr. Kr.) Germanijoje kariavo su svebais, cheruskais ir kitomis vakarinėmis germanų tautomis[58]. Augustas svebus ir sygambrus įkurdinęs vakariniame Reino krante[59].

Tačiau jau Tiberijaus laikais ir vėliau svebų vardas visų pirma taikomas gentims, gyvenančioms Bohemijoje ir Moravijoje bei Elbės baseine. Šitaip mūsų istorikas svebais vadina visas Marobodo[60] į naujas žemes atsivestas (markomanai, kvadai) ir jo valdytas (semnonai, langobardai, lugijai ir galbūt gotonai) gentis. Be to, Tacitas svebais vadina ir visas, romėnų požiūriu, anapus Dunojaus gyvenusias tautas, net iki pat salų ir Okeano (tad ir rugijus, svijonus, aisčius, sitonus). Tai neįprasta: pasakodamas apie įvairias to krašto tautas, jis vadovaujasi geografiniu principu: „kaip anksčiau Reiną, taip dabar [pasakodamas] seksiu Dunojų“ (41, 1)[61]. Atrodo, kad „svebai“, panašiai kaip ir „germanai“, Tacitui yra veikiau pusiau geografinė, pusiau politinė ar veikiau kultūrinė sąvoka: vienintelis dalykas, kuo, anot jo, skiriasi germanai svebai nuo germanų nesvebų – šukuosenos ypatumai (38, 2), beje, taip plačiai paplitę, kad, romėnų supratimu, lygiai kaip ir žydros akys, yra pats tikriausias germanų požymis, – ir galbūt dalyvavimas bendrose religinėse apeigose (39, 1).

Tacitas „Germanijoje“ svebais vadina daug daugiau tautų, nei kiti romėnų autoriai ar net jis pats kituose savo veikaluose: „Analuose“ svebais vadinami Marobodo ir vėliau Vanijaus (fl. Tiberijaus laikais) valdytos tautos (markomanai, kvadai, bet ir semnonai bei langobardai)[62]; „Istorijose“ svebais vadinamos Vanijaus įpėdiniams Sidonui ir Italikui paklususios tautos[63]. Domicijano karai su markomanais ir kvadais oficialiai buvo vadinami „karais su svebais“[64]. Ptolomėjas savo „Geografijoje“ kalba apie „svebus langobardus“, „svebus anglus“, „svebus semnonus“[65]. Tad galime susidaryti vaizdą, kad kiti autoriai žodį „svebai“ laiko bendru Saksonijos, Silezijos, Bohemijos ir Moravijos žemėse gyvenusių tautų pavadinimu, ir tik Tacitas šią viršgentinę sąvoką išplėtė visoms į šiaurę nuo Dunojaus gyvenusioms tautoms pavadinti.

Grįžkime prie svebų ir aisčių lyginimo. Matydami dvejopą Tacito svebų vardo vartoseną – 1) visos į šiaurę nuo Dunojaus anapus Romos provincijų gyvenančios tautos; 2) politinio Marobodo sutelkto vieneto gentys (markomanai, kvadai, semnonai, langobardai, gyvenantys Saksonijoje, Bohemijoje, Silezijoje ir Moravijoje) – galime suprasti, kad Tacito lyginimas turi prasmės tik tuomet, jei „svebai“ suprantami antrąja reikšme.

Kita tokio lyginimo pasekmė būtų teigti, kad aisčių gentys, panašiai kaip ir svebai sudaro gana ryškų religinį ir galbūt politinį vienetą. Be to, kaip svebai nelabai skiriasi tarpusavyje, taip ir aisčių gentys ir jų žmonės yra ganėtinai panašūs vieni į kitus.

Čia galėtume iškelti dar vieną klausimą: kodėl aisčiai apskritai lyginami su kita gentimi, ir kodėl tokiu atveju lyginama su svebais, o ne, tarkime, su visiems romėnams ir Tacitui taip pat gerai pažįstamais chatais? Manytume, kad į šį klausimą įmanu atsakyti: tais laikais iš Romos keliaudami prekybiniu gintaro keliu ir ties Kornutu (dabartinės Bratislavos apylinkėse buvęs miestas) arba Vindobona (dabar Viena) palikę Panonijos[66] provinciją, pirmiausiai patenkame į kvadų arba markomanų žemes (juos skiria Maravos upė), toliau turime įveikti gotonų kraštą ir taip pagaliau pasiekiame Vyslos žemupį. Kaip jau žinome, pačia siauriausia prasme svebais buvo vadinami markomanai ir kvadai.

 

Apeigos

Tacitas sako, kad aisčiai religinėmis apeigomis (ritus) artimesni (propior) svebams. Vadinasi, jie nėra tapatūs, aisčiai nepriklauso svebams siaurąja prasme.

Toliau aptarsime, ką Tacitas pasakoja apie svebų religines apeigas, ir pamėginsime susekti, kuo jos galėtų būti panašios į aisčių. Tacito pasakojime esama daug įdomių dalykų, jis kelis kartus aprašo įvairias religines svebų apeigas. Iš jų čia aptarsime tik tuos elementus, kurie kartojasi, yra bendri visuose Tacito aprašymuose, spėdami, kad būtent tie bendrieji dalykai galėtų pasikartoti ir aisčiuose. Tai – šventosios giraitės, stabai ir žmonių aukojimas. Be to, atkreipsime dėmesį į svarbius Tacito liudijimus apie tai, kad vienokia ar kitokia religinė praktika gali gentis vienyti į viršgentinius sambūrius.

Pradėdamas pasakoti apie garsiausiąją svebų gentį semnonus, Tacitas sako: „nustatytu metu to paties vardo ir kraujo gentys, atstovaujamos pasiuntinių, susirenka į protėvių pranašavimais ir sena baime šventą mišką ir, bendruomenės labui papjovę žmogų, tie barbarai švenčia siaubingą savo apeigų pradžią“[67].

Tyrėjai ginčijasi, ar vardo ir kraujo bendrumas apima svebus, ar tik semnonus, nors atrodo įtikimesnis pirmasis variantas[68]. Be to, Tacitas, kalbėdamas apie semnonus yra linkęs ypač pabrėžti jų pirmenybę tarp visų svebų, o tai atspindi tuometę Romos politiką tuose kraštuose sumenkinti markomanus kaip atsvarą jiems paremiant semnonus. Kad ir kaip būtų, matome, kad giminingos gentys siunčia delegacijas į bendras religines apeigas. Be to, turime dar vieną panašų atvejį: Svebijai skirtoje dalyje aprašomi reudignai, avionai, anglai, varinai, eudosai, svardonai ir nuitonai esą niekuo ypatingu nepasižymi, išskyrus tai, kad „bendrai garbina Nertą[69], tai yra Žemę motiną ir laiko, kad ji kišasi į žmonių reikalus ir keliauja po tautas“[70]. Kaip atsimename, aisčiai garbina dievų motiną (45, 2). Turėdami svebų ir Nertos garbintojų pavyzdį nesunkiai galime įsivaizduoti, kad ir aisčius galėjo vienyti bendras kultas. Čia svarbu pridurti, kad pasakodamas apie pareinės germanus, Tacitas nemini religijos vienijamų genčių grupių.

Svebų apeigos vyksta šventame miške (silva sacra), Nertos garbinimo vieta – taip pat saloje esanti šventa giraitė (castum nemus)[71], kaip ir lugijų genčių grupės nahanaravalų dvynių Alkų (antiquae religionis lucus)[72]. Kitur Tacitas sako, kad germanai dievų negarbiną uždarose patalpose ir nevaizduoją žmogaus veidu, o „šventais laiko gojus ir alkus, ir dievų vardu vadina tik pagarbios baimės regimą slaptybę“[73]. Tacitas šventas germanų giraites mini ne tik „Germanijoje“ (be aptartų atvejų, dar 7, 2: germanai iš jų pasiimą stabus į mūšį), bet ir kituose veikaluose: šventose giraitėse aukojami karo belaisviai[74], ten germanų karo vadai renkasi planuodami žygius[75].

Liudijimai apie germanų šventyklų pastatus labai menki: Viduramžių pradžioje juos mini Beda Garbingasis[76], Alkuinas[77], Adomas Bremenietis[78] aprašo Upsalos šventyklą, ir archeologiniai kasinėjimai išties rodo ją buvus[79]. Tačiau žinios iš romėniškojo laikotarpio yra labai menkos: pasakodamas apie Nertos garbinimo apeigas Tacitas tarsi kalba apie jos stabo sugrąžinimą į šventyklą (40, 3: templo reddat), bet templum nebūtinai reiškia pastatą, tai gali būti tiesiog šventvietė. Joks kitas Antikos autorius nemini germanų šventyklų. Archeologiniai duomenys čia nepadeda nuspręsti: nors ir būta didelių ne gyvenimui skirtų pastatų, neįmanoma pasakyti, kokia buvo jų paskirtis.

Šventosios giraitės neturėjo stebinti romėnų: jų pačių religijoje tai labai gerai žinomas reiškinys, ypač archajiniu laikotarpiu. Šventosios giraitės buvo labai paplitusios ir tarp galų. Tad tikrai turėtume stebėtis, jei aisčiuose būtų buvę kitaip.

Kartais šiose šventose giraitėse būdavo įrengiami stabai. Tacitas sako (9, 2), kad germanai manę, jog negalima „dievų sutapatinti su žmogaus veido pavidalu dėl dangaus gyventojų didumo“[80]. Pats paaiškinimas priklauso Tacitui ir veikiau kyla iš senos dar Ksenofano pradėtos antropomorfinio dievų vaizdavimo kritikos tradicijos. Tačiau archeologai pelkių šventvietėse yra radę ganėtinai daug medinių stabų. Dažniausiai tai vyrų figūros, rečiau moterų, kartais vyro ir moters pora. Kartais stabų randama ir prie takų per pelkes, matyt, turėjusių saugoti einančiuosius. Jie būna padaryti iš rąsto gabalo pažymint veido bruožus ir dažnai priduriant falą; iš rąsto gabalo su šakomis, sudarančiomis kojas; iš storos lentos ištašyti siluetai visai be veido bruožų. Romėnui tokie stabai tikrai neatrodė panašūs į jų pačių garbinamas kultines skulptūras, tad Tacito pastaba teisingai perteikia įspūdį. Kalbėdamas apie Nertos garbinimą, Tacitas aiškiai sako, kad tai buvo skraiste šventame vežime dengiama deivė (40, 3). Esama pagrindo spėti, kad ir lugijų naharnavalų gentyje garbinami dvyniai Alkai (43, 3) turėjo savo stabus[81]. Tad prisiminę aisčius, ex analogia galėtume gana drąsiai spėti, kad stabų būta ir šventosiose dievų motinos garbintojų giraitėse.

„Germanijoje“ Tacitas du kartus aprašo religines svebų apeigas: tai semnonų ir Nertos garbintojų ritualai. Jie daug kuo skiriasi, tačiau esama ir bendrų elementų. Jau aptarėme, kad abiem atvejais dievybė yra šventoje giraitėje, vienu atveju neabejotinai sutinkame stabą. Tačiau esama ir dar vienos bendrybės: tiek susirinkusios svebų delegacijos, tiek Nertos garbintojai neapseina be ritualinių žmogžudysčių: „bendruomenės labui papjovę žmogų, tie barbarai švenčia siaubingą savo apeigų pradžią“ (39, 1). Nertos garbinimo apeigos taip pat baigiasi vergų nužudymu: „prisisotinusią bendravimo su mirtingaisiais tas pats žynys sugrąžina deivę į šventvietę. Netrukus slėpiningame ežere nuplaunamas vežimas ir skraistė, ir, jei gali patikėti, pati dievybė. Tai daro vergai, kuriuos iškart įtraukia tas pats ežeras“ (40, 4). Žmonių aukos tarp germanų buvo plačiai paplitusios. Apibendrinto pasakojimo dalyje Tacitas sako: „Iš dievų labiausiai garbina Merkurijų[82], kuriam religija reikalauja tam tikromis dienomis aukoti deramas žmonių aukas“[83]. Nors ir graikai archajiniais laikais tam tikrais atvejais aukodavo žmones, klasikinės Antikos autoriai žmonių aukojimą priskiria barbarams: jie ir iš prigimties esą žiaurūs, be to, religijos dalykus jie suvokią iškreiptai. Daugiausiai žmonių aukas praktikavusioms tautoms visų pirma priskiriami galai: anot Cezario, žmonių aukojimas esąs pagrindinis galų ritualas: „Galai mano, kad negalima permaldauti nemirtingųjų dievų, jei už vieno žmogaus gyvybę neatiduodama kito žmogaus gyvybė. Tokie aukojimai nustatyti ir valstybės labui. Kai kurios galų tautos turi išpintus iš vytelių didžiulius stabus, kurių vidun prigrūda gyvų žmonių. Stabus padegus, žmonės žūsta liepsnoje. Manoma, kad nemirtingiesiems dievams maloniau, kai aukojami tie, kurie sučiumpami vagiant, plėšikaujant ar kitą kokią žalą bedarant. Bet kai tokių pritrūksta, paaukojami ir nekalti žmonės“[84]. Tad nenuostabu, kad ir germanai aukodavo žmones. Šaltinių liudijimu, tai dažniausiai būdavo karo belaisviai: po Varo mūšio Arminijaus germanai dievams paaukojo geriausius romėnų karius[85], hermundurai ir chatai dar prieš mūšį dievams paskirdavo savo priešus[86]. Karo belaisvius aukojo ir saksonai [87], Jordano[88] ir Prokopijaus[89] liudijimu, ir artimi aisčių kaimynai gotai. Adomas Bremenietis[90] sako, kad ganėtinai vėlyvais laikais švedai Upsalos šventykloje taip pat aukodavo žmones. Netrūksta ir žmonių aukojimo praktiką liudijančių archeologinių duomenų. Šventvietėse Vimose, Danijos saloje Fyne (II a. pabaiga – III a.) ir Švedijos Elando (Őland) saloje (IV–V a.) greta arklių, galvijų, avių ir ožkų kaulų gausu įvairaus amžiaus ir abiejų lyčių žmonių kaulų. Elando atveju turime ir šiokią tokią statistiką: 50 žmonių, 100 žirgų, 80 galvijų, 65 avys ir ožkos[91]. Be šių stambesnių aukojimo vietų gausu ir mažesnių. Visus juos galima sieti su rašytinės tradicijos liudijimu apie aukojimą karo dievui, kurį romėnai savo papročiu vadina Marsu. Germanai šį dievą turėjo vadinti Tivazu[92] (giminingas graikų Dzeusui ir romėnų Jupiteriui dangaus dievas), įstatymų sergėtojas susirinkimuose ir kariuomenėje. Šio dievo beveik visai nesutinkame norvegų epuose[93].

Be belaisvių aukojimo karo dievui, germanuose regime ir su kitais religiniais motyvais susietų žmonių aukų. Strabono liudijimu[94], kimbrų žynės virš didelio katilo perpjaudavo belaisviui gerklę ir iš kraujo tekėjimo pranašaudavo ateitį. VIII a. frizijų įstatymas[95] skelbia, kad šventyklą apiplėšę asmenys turį būti paaukoti tam dievui, kurio šventyklą apiplėšė. Archeologai pateikia dar vieną atvejį: esama aukojimo vietų, kur daugiausiai randama moterų ir vaikų kaulai. Tyrėjų manymu, tai veikiausiai sietina su aukomis vaisingumo dievybėms. Rašytiniai šaltiniai apie tai nieko nesako[96].

Turėdami tokius gausius aplinkinių kultūrų liudijimus apie žmonių aukojimą, vargu ar galėtume pagrįstai teigti, kad aisčiai nedarė to paties. Tacito žodžiais, religinių apeigų požiūriu aisčiai buvo artimesni svebams.

 

Išvaizda

Iš mūsų nagrinėjamo Tacito teksto sužinome, kad aisčiai savo išvaizda (habitus) veikiau panašūs į svebus. Turėtume pabrėžti, kad kūno sudėjimas, išvaizda, antropologinis tipas yra labai svarbus etnografinių aprašymų elementas, o jo nederėtų painioti su apsirengimu (lot. vestis, tegumen), nors lot. habitus kartais vartojamas ir šia prasme. Apibendrintai kalbėdamas apie germanų išvaizdą, Tacitas mums iš dalies papasakoja ir apie aisčius, kurių, kaip jis sako, „išvaizda (habitus) artimesnė svebams“ (45, 1). Atkreipkime dėmesį į „artimesnė“ (lot. propior), vadinasi, ne tokia pati. Apie svebų išvaizdą Tacitas pasako tik tiek, kad jie šukuojąsi plaukus į šoną ir surišą juos į mazgą[97]. Tai juos skirią nuo kitų germanų, be to, jų kilminguosius – nuo vergų. Šį svebų paprotį mėgdžioją ir kitos tautos, ypač jų jaunimas[98]. 4, 1 randame ir apibendrintą germanų paveikslą (habitus corporum): „nuožmios žydros akys[99], gelsvi plaukai[100], aukšti ir stambūs[101], bet galingi tik puolant“[102]. Kitur turime ir germanų, tad, spėkime, ir aisčių apdarų aprašymą (17): „Visiems apdaras – apsiaustas[103], susegtas sage[104], o jei nėra – smeigtuku. Visa kita ištisas dienas dirba prie židinio arba ugnies neapsidengę[105]. Turtingiausieji išsiskiria drabužiu, ne laisvai krintančiu, kaip sarmatų ar partų, bet aptemptu ir pabrėžiančiu kiekvieną kūno dalį[106]. Taip pat nešioja ir žvėrių odas, arčiausiai prie [upių] krantų gyvenantieji labai nesirūpindami, toliau gyvenantieji – ištaigingiau[107], nes papuošimų pas juos neatveža“[108]. Taip Tacitas vaizduoja germanų vyrus. Apie moteris pasakyta mažiau (17, 2): „Moterų išvaizda nedaug kuo skiriasi nuo vyrų, tik tiek, kad moterys[109] dažniau rengiasi lininiais[110] drabužiais, juos pamargindamos purpuru[111] ir, viršutinės rūbo dalies nepratęsdamos rankovėmis[112], palieka nuogas rankas; neuždengta ir viršutinė krūtinės dalis“[113].

Tyrėjai pastebi, kad romėnai, kalbėdami apie germanų išvaizdą ir drabužius, juos regi labai panašius į galų: kūno stotas, apsiaustas, siauros kelnės ir ilgi marškiniai būdingi tiek vieniems, tiek kitiems. Tik trumpi odiniai apsiaustai, atrodo, galų nenešioti. Germanų moterys labiau mėgsta lininius drabužius, galų – vilnonius. Vadinasi, galima kalbėti apie labai artimą drabužių tipą tiek Galijoje, tiek Germanijoje. Atrodo, kad aisčiai savo drabužiais nelabai skyrėsi nuo gana vienodo viso šio krašto rengimosi stiliaus. Kultūrinė riba šiuo požiūriu taip pat eina anapus aisčių pasaulio: matėme, kad sarmatai ir partai jau nešioja plačias kelnes ir plačius marškinius.

 

Kalba

Aisčių kalbos panašumo į britanų kalbą klausimas – vienas iš plačiausiai aptariamų visoje „aistiologijoje“, kaip tik todėl jo čia ir nenagrinėsime[114]. Tik priminsime du dalykus. Visų pirma, kaip sakyta anksčiau, kalbos klausimas priklauso etnografinio aprašymo schemai. Vadinasi, Antikos autorius, pateikdamas žinias apie kokią nors tautą, visuomet klaus savęs ir savo šaltinių ar informatorių, ką galima pasakyti apie tos tautos kalbą. Tad jo žinios gali būti klaidingos ne todėl, kad pasakotojas nepakankamai rūpinosi pateikti tikslius duomenis[115]. Veikiau turėtume manyti, kad pasakotojas padarė geriausia, ką galėjo. Antra, Tacitas negalėjo nesusidomėti savo informatoriaus[116] žiniomis apie aisčių kalbą. Reikalas tas, kad mūsų istorikas labai gerai pažinojo britus ir Britaniją, kurią jo uošvis Gnėjus Julijus Agrikola (40–93) valdė septynerius metus, ir kurio gyvenimą ir darbus, taip pat Britaniją Tacitas aprašė veikalėlyje Agricola, parašytame prieš pat Germania. Tad pozityvi šios Tacito informacijos dalis būtų tai, kad aisčių kalba aiškiai skiriasi nuo svebų markomanų, kvadų ar gotonų. Pasakius apie skirtumą (to pasakojimui galėtų ir užtekti, kaip yra daugeliu kitų atvejų) pats Tacitas ar jo informatorius pasiūlo lyginimą – britanų kalbą. Tai rodo didelį susidomėjimą aprašomu dalyku.

 

Dievų motina

Dievų motinos tapatybė taip pat yra viena iš plačiausiai aptariamų temų, tad šiuo klausimu besidomintys smulkesnių nuorodų ras kitose studijose[117]. Čia norėtume priminti kitą dalyką: kaip ir svebų ar Nertos garbintojų atveju, čia matytume žinią apie tai, kad aisčius į vieną (virš)gentinį darinį jungia bendras dievų motinos garbinimas. Tokią hipotezę paremtų tolesni žodžiai: „[Jų] religijos ženklas (insigne superstitionis) – nešiojamos šernų figūrėlės“. Čia svarbus žodis insigne, reiškiantis žmogaus nešiojamą ženklą, žymenį, kuriuo žymima priklausomybė luomui (pvz., žynių), grupei (pvz., karaliams, Romos senatui), šeimai, kariuomenės laipsnis ir t. t. Kaip tik tokia reikšme Tacitas vartoja šį žodį kalbėdamas apie svebų skirtumą nuo kitų germanų: „genties ženklas (insigne gentis) – plaukus šukuoti į šoną ir surišti į mazgą“[118]. Svebų ir aisčių analogija šiuokart labai svarbi: ir vieni, ir kiti nešioja ženklus, juos skiriančius iš kitų ir rodančius priklausomybę atskirai tautinei ir/ar religinei grupei. Kaip matėme, svebai, kad ir kokios šio žodžio reikšmės žiūrėtume, buvo viršgentinis darinys, o priklausymas jam žymimas tam tikru ženklu. Ex analogia galėtume manyti, kad ir aisčiai yra dievų motinos kulto vienijamas viršgentinis darinys, o priklausomybę jam liudija specialus ženklas.

 

Šernų figūrėlės

Šernų figūrėlės ir jų santykis su baltų tradicija – lietuvių aisčiotyroje rečiau aptarinėjamas klausimas[119], nes baltuose sunku rasti didesnės šernams teikiamos reikšmės atspindžių. Kita vertus, šernai ryškiai dalyvauja germanų, ypač švedų, ir net finų tradicijoje. Germaniškosios aisčių tapatybės šalininkai greta germaniškos žodžio Aestii etimologijos savo naudai telkiasi būtent šį liudijimą. Vis dėlto tai nėra labai tvirtas argumentas: tarp Tacito ir skandinavų liudijimų – veik 1000 metų tarpas, tad mes tiesiog nežinome, kaip keitėsi įvairios germanų, o kartu ir aisčių religinės praktikos[120]. Vertingas argumentas galėtų būti tik Tacito ar bent jo amžininkų šerno siejimas su kokiomis nors akivaizdžiai germaniškomis gentimis. Tačiau tokių liudijimų neturime. Kaip matėme, šernai ar kiaulės germanuose nebuvo aukojimo gyvulys, nors tai taip pat nėra tvirtas argumentas.

Kitas svarstomas klausimas – kaip galėjo atrodyti aisčių nešiojamos šernų figūrėlės. Lietuviškuose vertimuose pateikta įvairių pasiūlymų: statulėlės, atvaizdai, net kaukės. Vis dėlto lotyniškas tekstas teikia pakankamai aiškias nuorodas. Mintį apie kaukę, matyt, pasiūlytą edose sutinkamo šerno galvos – šalmo vaizdinio, turime atmesti iš karto. Žodžiai insigne ir gestant reiškia, kad kalbama apie nešiojamą ir išoriškai lengvai pastebimą objektą. Tačiau informatyviausias žodis čia yra forma: jis, be abejo, gali reikšti ir „pavidalą“, ir „siluetą“, ir „atvaizdą“, tačiau turi ir vieną ganėtinai konkrečią prasmę: visų pirma, tai dievų atvaizdai, sakytume, mirtingiesiems regimos jų epifanijos: Ciceronas sako: „Dažnai buvo girdėti faunų balsai, dažnai matyti dievų pavidalai (formae)[121]. Panašiai Vergilijaus „Eneidoje“ Enėjo motina Venera prisiima Merkurijaus pavidalą (forma), sapne įspėdama sūnų kuo skubiau palikti Kartaginą[122]. Iš šios reikšmės plaukia kita: „menininkų sukurtas dievų ar jų epifanijos atvaizdas“. Pavyzdys vėl tebus Ciceronas: „Ir tas menininkas (sc. Fidijas), kurdamas Jupiterio ar Minervos pavidalą (formam) nežiūrėjo į ką nors, iš ko galėtų imti panašumą“[123]. Pasak Ovidijaus, regėti ir garbinti ne pačius erdvių slepiamus dievus, o tik žmonių padarytus jų pavidalus, pavyzdžiui, Jupiterio pavidalą (forma) – didelis netobulumas[124]. Abiem atvejais matome, kad, kalbant apie dievų pasirodymus ar dievų vaizdavimą, žodžiu forma nusakoma erdvinė figūra, o ne, tarkime, piešinys ar raižinys. Iš šių pavyzdžių galėtume spręsti, kad ir aisčių šernai veikiausiai buvo erdvinės figūrėlės.

 

Veikiau šis ženklas, nei ginklai ir visiems teikiama globa deivės garbintoją apsaugo net ir tarp priešų

Kaip minėta, tai yra kebliausia mūsų komentuojamo teksto dalis, įvairių interpretatorių suprantama ir vertėjų verčiama skirtingai[125]. Tačiau, kad ir kaip žiūrėtume, regime, kad aisčiai kovos lauke turi juos globojančias dievų motinos ženklo – šerno – figūrėles. Pateikdamas apibendrintą germanų paveikslą Tacitas yra minėjęs juos tikint, kad dievai dalyvauja mūšyje: „... liepiant dievui[126], kurį tiki esant tarp besikaunančiųjų. Todėl iš alkų paėmę atvaizdus ir ženklus nešasi į mūšį“[127]. Kad dievai, ar Dievas dalyvauja karuose ir mūšiuose, žinoma nuo Homero „Iliados“ iki „Gott mit uns“ XX a. viduryje ar Alacho kankinių šiandien.

Kaip galėjo atrodyti Tacito germanų į mūšį imami „atvaizdai ir ženklai“? Kitame savo veikale Tacitas aprašo besiartinančią sukilusių batavų kariuomenę: „čia veteranų kohortų ženklai, ten – iš miškų ir alkų paimti žvėrių atvaizdai, nelygu kaip kiekviena tauta savo papročiu pradeda mūšį, apgultiesiems kėlė siaubą sumaišytu pilietinio ir išorės karo veidu“[128]. Iš šių tekstų galėtume spręsti, kad į mūšį imami ne stabai, kurių vieta – šventosiose giraitėse, bet žvėrių atvaizdai ir ženklai (effigiesque et signa)[129]. Kiltų klausimas, koks ryšys sieja šventąsias giraites ir jose esančius stabus su čia minimais žvėrių atvaizdais? Vėlesnė norvegų tradicija, pavyzdžiui, su Odinu sieja varną, su Toru – ožį[130]. Tacitas 9, 1 mini deivės Izidės ženklą (signum) – laivą, tačiau pats sako, kad šis ženklas – geriausias įrodymas, kad Izidės kultas atvežtinis. Tad galėtume manyti, kad germanų tradicija su dievais sieja gyvūnus. Grįždami prie aisčių dabar jau galime pasakyti, kad žvėries ir dievo ryšys – gerai paliudyta bendra germanų tradicija. Aisčiai čia nuo kitų skiriasi tuo, kad žvėries, šiuo atveju šerno, atvaizdą kiekvienas mūšyje nešiojasi individualiai.

 

Kalavijais naudojasi retai, dažniau – vėzdais

Aptarus gyvenamąją vietą, kalbą, religiją, etnografinis aprašas reikalauja papasakoti apie ginklus. Lotynišku žodžiu ferrum gali būti nusakyta tiek apskritai visokia geležis, tiek geležiniai ginklai. Tačiau konkrečia reikšme čia kalbama apie kardus, kuriuos, mėgindami įtikti archeologams, vadinsime kalavijais[131]. Tacito žodžius apie tai, kad aisčiai nenaudoja kalavijų, patvirtina archeologų duomenys[132].

Tacitas pastebi, kad germanai apskritai geležies naudoja mažai: „kaip galima nustatyti iš ginklų rūšių, geležies pertekliaus nėra: retas kas naudojasi kardu ar didesne ietimi (lancea): ietis (hasta), arba, jų pačių žodžiu, framea būna su siauru ir trumpu geležiniu antgaliu[133], bet tokiu aštriu ir tinkamu, kad tuo pačiu ginklu, nelygu reikalas, kaunasi ir iš arti, ir iš toli“[134]. Dabar nesileisime į išsamų romėnams puikiai pažįstamų germanų ginklų aptarimą[135], tik pastebėsime, kad Tacitas germanų karius lygina su puikiai ginkluotais romėnais, kuriems germanų ginklai išties atrodė labai menki. Tačiau turėtume dėmesį atkreipti į kitą dalyką: germanams karai su romėnais buvo antrinis, jų pasaulio pakraščio reiškinys. Daugiausiai germanai kariaudavo tarpusavyje, tad ginkluotės požiūriu įvairios gentys buvo gana panašios.

Kalavijų išties kalbamu laikotarpiu germanuose randama gerokai mažiau nei iečių ir iečių antgalių. Vadinasi, kovose jie buvo naudojami labai ribotai. Tyrėjai pastebi, kad karys, ginkluotas kardu ir skydu, turėjo būti prastesnėje padėtyje nei karys su skydu ir ietimi[136]. Kita vertus, metalinius keltų tipo[137] kardus germanai turi jau nuo IV a. pr. Kr., nuo II a. pr. Kr. germanai išplėtoja savo kardo tipą[138].

Kalbant apie geležies panaudojimą pirmiausiai derėtų pasakyti, kad lydymo technologijos požiūriu germanai, kaip ir keltai nesiskyrė nuo romėnų, nors gausiau geležies dirbinių germanuose pastebima tik nuo IV a. pr. Kr., kai buvo perimti keltų darbo būdai, arba apytikriai keturiais amžiais vėliau negu Italijoje. Esminis skirtumas tarp romėnų ir germanų buvo ne technologijos, bet romėnų sugebėjimas organizuoti intensyvią gamybą ir centralizuotą distribuciją. Nors patys germanai kasė geležies rūdą (kotinai, 43, 1), tik keliose vietose būta stambesnių geležies lydymo centrų, pavyzdžiui, Silezijos-Holšteine, Bohemijoje, Moravijoje, Slovakijoje ir ypač pietų Lenkijoje. Visur kitur geležies lydymas buvo namudinio lygio: retai kur randama daugiau nei 3 lydymo krosnys vienoje vietoje[139]. Tad atrodo, kad aisčiai tuo metu nelabai skiriasi nuo daugumos Germanijos tautų, žinoma, jei jų nelyginsime su pagrindiniais metalurgijos centrais ar su Romos provincijomis besiribojančiomis tautomis.

Vėzdai arba kuokos, atrodytų, yra natūralūs pirmieji žmonijos ginklai, graikų mitologijoje jomis ginkluotas Heraklis, kentaurai ir silėnai. Tačiau jų neranda ne tik Lietuvos archeologai[140]. Kuokų ar lazdų (fustes) Romos legionieriai kautynėse nenaudojo, jos minimos tik kalbant apie bausmes kariuomenėje: vykdant decimaciją parinkti kariai būdavo užmušami lazdomis, – matyt, labai senų laikų kariuomenės tradiciją primenančiais ginklais[141].

 

Javus ir kitus augalus augina

Apibendrintai kalbėdamas apie Germaniją, Tacitas pažymi žemių derlingumą (5, 1: terra ... satis ferax). Germanai daugiausiai auginą javus (26, 3: sola terrae seges imperatur). Tai patvirtina archeologų tyrimai, tiesa, tik iš pelkėtų vietų Danijoje ir šiaurės Vokietijoje, tad auginamų grūdinių kultūrų vaizdas galėjo būti įvairesnis. Germanai daugiausiai augino kviečius, miežius ir avižas, rečiau rugius ir soras. Tad šiuo požiūriu aisčiai priklauso tai pačiai bendrai javų augintojų kultūrai.

Įdomi Tacito pastaba – „ir kitus augalus“ (ceterosque fructus). Ką tai galėtų reikšti? Pasakodamas apie visą Germaniją, Tacitas yra sakęs, kad jos žemės „nepakenčiančios vaismedžių“ (5, 1: frugiferarum arborum impatiens), o patys germanai „sodų nesodina, pievų neatskiria, daržų nelaisto“ 26, 3: nec … contendunt, ut pomaria conserant, ut prata separent, ut hortos rigent). Iš to, kad Tacitas aisčius priešina visiems germanams, galėtume spėti, jog galbūt jie augina sodus ar bent jau prižiūri daržus. Bet kuriuo atveju jie augina daugiau įvairių augalų negu germanai.

Kalbėdamas apie germanų žemės ūkį, Tacitas, be abejo, jį pirmiausiai lygina su romėnų žemdirbyste. Todėl jam minėtieji vaismedžiai veikiausiai galėjo reikšti Viduržemio jūros pakrantėse gausiai auginamus alyvmedžius ir vynuoges[142]. Tačiau vaismedžiais vadindamas ir šiauresniame klimate augančius medžius Tacitas galėjo sakyti tiesą: nors obuoliai ir kiti šiauriniai vaismedžiai jau seniai tuose kraštuose buvo žinomi, kokių nors sodų ar vaisių sandėliavimo liekanų archeologams rasti nepavyko. Net ir kriaušės (vok. Birne, iš lot. pirum), slyvos (vok. Pflaume, iš lot. prunum) ir persiko (vok. Pfirsich, iš lot. persica) pavadinimai germanų kalbose yra lotyniškos kilmės. Sodus germanus auginti išmokė Viduramžių vienuoliai[143].

 

Uoliau nei įprasta germanų nerangumui

Žemdirbystė Tacito ir jo šaltinio akimis žiūrint, aisčius skiria ne tik nuo svebų, bet ir nuo visų kitų germanų. Romėnų požiūriu, tai labai svarbus ir daug reiškiantis dalykas. Germanų barbariškumą, Tacito žodžiais, lemia kaip tik šis bruožas: „Taip lengvai neįtikinsi arti žemę ar metus laukti derliaus, kaip mesti iššūkį priešui ir užsitarnauti žaizdas. Priešingai, tinginiu ir nerangiu (iners) laiko tą, kuris prakaitu pelno tai, ką gali gauti krauju. Kai nėra karo, šiek tiek medžioja[144], bet dar labiau – poilsiauja, atsidėję miegui ir valgiui: ir toks narsus ir karingas vyras nieko neveikia, rūpestį namais, šeimos židiniu ir laukais pavedęs moterims, seniams ir šeimoje silpniausiems. Iš nuostabaus prigimties įvairumo jie tęžta, nes tie patys žmonės taip mėgsta nerangumą (inertia) ir nekenčia ramybės“[145]. Germanų karių žmonas besirūpinant ūkiu Tacitas mini ir kitoje vietoje (25, 1).

Romėnų požiūriu, jų kariai yra visai kitokie: romėnų kario idealas – karys – ūkininkas. Vergilijus sako:

Vargo nebijo jauni, mažu kuo tenkintis pratę,

Žemę purena kapliu ir tranko mūrus tvirtovių.

Ginklas rankoj mažam ir senam, ir atvirkščia ietim

Jaučius pavarom vagoj (Vert. A. Dambrauskas)[146].

Karo teoretikas Vegecijus (IV a. pabaiga) panašiai kalba: „tas pat karys, tas pat žemdirbys, tik įrankių rūšis kita. Tai taip tikra, kad, kaip žinoma, ariančiam Kvinktijui Cincinatui buvo pasiūlyta tapti diktatoriumi“[147]. Katonas Vyresnysis taip pat sakė, kad „iš žemdirbių kyla ir narsiausi vyrai, ir stipriausi kariai“[148]. Apie žemdirbius – karius kalba ir kiti romėnų autoriai. Neatsitiktinai veteranams būdavo dalijami žemės sklypai.

Mėgindami pateisinti elitinius germanų karius tyrėjai nurodo, kad šitaip rašydamas Tacitas perteikia ne tiek istorinę realybę, kiek seka literatūrinės tradicijos topais arba „bendrosiomis vietomis“. Mat dar Herodotas, kalbėdamas apie šiaurės barbarus trakus, sakė tą patį (V, 5, 2): „Nieko nedirbančius labai gerbia, o dirbančius žemę be galo niekina. Garbingiausias gyvenimas, jų nuomone, – karių ir plėšikų“[149]. Tas pat pasakytina ir apie namų ūkį prižiūrinčias moteris: Augusto laikų istorikas Pompėjus Trogas tą pat sako apie Galatijos (Mažoji Azija) gyventojus[150], poetas Silijus Italikas (I a. antra pusė) – apie Iberijos pusiasalio gyventojus II-ojo Punų karo metu[151]. Tačiau tai nebūtinai turi būti netiesa. Sakydamas, kad aisčiai rūpestingai ūkininkauja, Tacitas parodo, kad jam šiuo atveju nelabai rūpi schemų nuoseklumas: tolimuosius aisčius ir romėnus jungia panašus požiūris į žemdirbystę, juos skiriantis nuo tautų, kurios žemės darbus palieka moterims: romėnai taip pat galėtų dainuoti: „Nepabuvęs kareivėliu nebus geras artojėlis“, bet tikrieji germanai šių žodžių nesuprastų.

Germanų, taip pat ir galų (28, 4) nerangumą (inertia) Tacitas mini ne kartą. Tai ir kūno (nerangumas), ir dvasios (tingumas) savybė, beje, romėnų manymu, labai trukdanti germanams sėkmingai kariauti. Kaip sakyta anksčiau, viena iš šios ydos pasekmių – ištvermės stoka, to meto teorijų požiūriu, gali kilti iš paties stambaus kūno sudėjimo, kurį lemiąs šiaurės klimatas. Tačiau ši yda gali būti ir įgyjama: tuomet tokia tauta praranda karo dvasią ir kartu laisvę. Taip, pavyzdžiui, atsitiko kadaise 3 Varo legionus sunaikinusio Arminijaus tautai cheruskams (36, 2): „... tarp galingų ir silpnų apgaulinga ramybė: kur ginklu veikiama, kukliais ir teisiais vadinami stipresnieji. Šitaip, kadaise geri ir teisingi cheruskai šiandien vadinami tingiais (inertes) ir kvailais“[152].

 

Bet ir po jūrą naršo

Romėnų požiūriu, žemdirbystė visuomet buvo pats garbingiausias, vienintelis senatoriams leidžiamas pajamų šaltinis, o vienas iš niekingiausių, žmonių giminės nuosmukį liudijantis – kasyba, ypač požeminė, kasant šachtas: kaip tik todėl apie kažkur Tatrų kalnuose gyvenusius ir kaimynams duokles mokėjusius galbūt galų kilmės kotinus Tacitas sako: „kotinams juo labiau gėda, kad jie ir geležį kasa“[153]. Gintaro gavybos vertinimo romėnų pasaulėžiūroje nėra, todėl mūsų autorius nepateikia jokio komentaro. Tacitas tiksliai aprašo gintaro gavybos būdus: jis traukiamas priekrantės seklumose ir renkamas pačiame krante, t. y. gerokai toliau nuo jūros ir žemės susidūrimo linijos ir pajūrio smėlio juostos: būtent tai reiškia Tacito žodžiai in ipso litore, aiškumo dėlei dar pabrėžiant žodeliu ipso: „krante“, in litore, gali stovėti kariuomenės vado palapinė, „krante“ gali būti vienišas kapas ar įsikurti visa achajų kariuomenė[154].

 

Kaip ir įprasta barbarams, jie nei tyrė, nei nustatė

Tai dar Herodoto pastebėtas, o klasikinių autorių „bendrąja vieta“ paverstas barbarų vertinimo štampas: tik graikai ir jų įpėdiniai romėnai kelią klausimus apie dalykų ir reiškinių kilmę. Herodotui joks egiptietis negalėjęs paaiškinti Nilo potvynių priežasties (II, 19), o graikų mokslininkai (išminčiai) pateikę net tris (II, 20), kurios Herodoto neįtikinusios (II, 21–23), ir jis pasiūlo savo versiją (II, 24–25). Galbūt toliau išdidžiai pateikdamas gintaro kilmės aiškinimą (45, 5), Tacitas prisiima garsiojo istorijos pradininko povyzą.

 

Ilgai gintaras gulėjo tarp kitų jūros išmetamų dalykų

Aisčiai patys gintaro beveik nenaudojo. Apie tai papasakojo dar Pitėjas (IV a. pr. Kr. pabaiga), graikų keliautojas iš Masilijos (šiandien Marselis), pasiekęs net Vyslos žiotis: vietos „gyventojai naudoja jį ugniai vietoj malkų ir parduoda artimiems kaimynams teutonams“[155]. Šiuos Pitėjo žodžius perduoda Tacito amžininkas Plinijus. Tad mūsų autorius savo skaitytojams čia nepasako nieko nauja. Kaip matysime toliau, romėnų požiūriu nenaudoti prabangos dalykų yra gerai.

 

Mūsų prabanga pasišaukė jį tarnybon. Patys jo niekam nenaudoja

Kaip žinoma, gintaras buvo prabangos prekė. Romėnų santykiai su prabanga buvo sudėtingi. Viena vertus, ji – aukštos civilizacijos ženklas, ir romėnai čia nevengia mėgautis savo pranašumais. Kita vertus, prabanga ir turtai – barbarų pasaulio bruožas dar nuo turtingojo Krezo ir prabangoje skęstančių etruskų laikų. Populiari Romos nuosmukį aiškinanti teorija, regima Cezario, Saliustijaus ir daugelio kitų veikaluose sako, kad Romą nelaimės ištiko tuomet, kai romėnai, pamiršę žemės ūkį ir karą su išorės priešais, pasidavė prabangos pagundoms. Romos įstatymų leidėjai mėgino kovoti su prabanga, cenzoriai griežtai prižiūrėjo jų vykdymą, ją pliekė visų pakraipų moralistai[156]. Tokios nuostatos atspindžių Tacito „Germanijoje“ randame ne vieną. Kalbėdamas apie Germanijos žemes, mūsų pasakotojas sako: „Nežinau, ar palankūs, ar supykę dievai pagailėjo [Germanijai] sidabro ir aukso“[157]. Netrukus pasakotojas priduria, kad auksas ir sidabras „nedaro jiems didelio įspūdžio. Juose galima matyti, kaip jų pasiuntiniams ir vadams padovanoti sidabriniai indai laikomi vienodai pigiais, kaip ir nulipdytieji iš molio“[158]. Ir vienas, ir kitas Tacito teiginys nėra tiesa: jis žinojo, kad germanų mantiakų krašte (29, 2) buvo sidabro kasyklos[159], o svarstymas apie sidabrinius ir molinius indus – populiarus to meto moralistų topas[160], randamas ir šv. Pauliaus laiškuose (Rom 9, 21). Beje, romėnų prieš prabangą nukreipti įstatymai visų pirma ribojo puotų dalyvių skaičių, taip pat naudojamų indų vertę.

Archeologai to meto germanų gyvenime mato visiškai kitą vaizdą: sidabriniai indai, ypač taurės ir ragai buvo labai mėgstami[161]. Tad kalbėdamas apie germanų paprastumą ir atsparumą prabangai Tacitas veikiau yra moralistas negu istorikas. Tas pat galėtų galioti ir Tacito žodžiams apie tai, kad aisčiai patys gintaro nenaudoja: galbūt Tacitas ir čia gali laikytis tos pačios šiaurės barbarų paprastumą aukštinančios moralistų nuostatos, nors tuo laikotarpiu archeologiniai tyrimai baltų kraštuose išties rodo juos labai mažai naudojus gintarą[162].

Tačiau ne visi romėnai buvo moralistai, ne visi gyveno tik apraudodami senosios karinės šlovės ir santūrumo idealo nuosmukį. Romos visuomenėje buvo didelė, gausi ir įtakinga antroji elito pusė – prabangos prekių pirkėjai, meno kolekcionieriai, poezijos mėgėjai, Horacijaus žodžiais tariant, paršeliai iš Epikūro tvarto. Tyrimo tad vertas klausimas būtų apie gintaro dirbinių vietą romėnų prabangos dalykų hierarchijoje. Ar būtų galima nustatyti, ką romėnui ar romėnei reiškė turėti vienokį ar kitokį gintaro dirbinį? Galbūt kada nors kas nors imsis šio klausimo.

Dar vienas su gintaro naudojimu Romoje susijęs klausimas – kada, kodėl ir kaip jis, anot Tacito, buvo pašauktas prabangos tarnybon? Atrodo, kad tai atsitiko imperatoriaus Nerono laikais. Šis ekstravagantiškas ir labai populiarus imperatorius, poetas, aktorius, sportininkas ir aistringas žirgų lenktynių dalyvis taip pat labai domėjosi įvairiais retais dalykais. Žinoma, kad jis siuntė du centurionus surasti Nilo ištakas[163], kad Afrikoje ieškojo Kartaginos karalienės Didonės lobių[164]. Pagaliau, kaip tik Neronas į aisčių kraštus siuntė ekspediciją parvežti gintaro ir nustatyti palankius prekybinius santykius su jo tiekėjais[165].

 

Atgabena neapdirbtą

Iš Strabono[166] žinome, kad pagrindinis gintaro apdirbimo ir prekybos centras buvo Akvilėja – šiauriniame Adrijos jūros smaigalyje įsikūręs didelis ir svarbus, kartais net „antrąja Roma“ vadintas miestas. Archeologai jame taip pat yra radę daug gintaro dirbinių ir bent vienerias gintaro dirbtuves. Atrodo, kad gintaro apdirbimas ir prekyba Imperijos laikais buvo svarbi Akvilėjos ekonomikos sritis.

Kaip galėjo vykti gintaro prekyba? Kur ir kas jį gabendavo? Iš Plinijaus žodžių galima spręsti, kad gintaras nuo Baltijos krantų būdavo atgabenamas į Kornutą[167]. Kas jį gabeno? Plinijus mini germanus. Tačiau, kaip jau žinome, tai tas pat, kas šiandien pasakyti, kad, tarkim, „prekė pagaminta Europos Sąjungoje“: niekas netrukdo manyti, kad tie germanai buvo aisčiai. Ar tarp aisčių ir romėnų buvo kokių nors tarpininkų? Kur, kokiose „biržose“ vyko gintaro pirkimo – pardavimo veiksmas? Tyrėjai, remdamiesi Plinijaus pasakojimu apie Nerono siųstą romėnų raitelio ekspediciją, kartais prekybos centrą nori įkurdinti Vyslos žemupyje[168]. Tačiau Plinijus, sakydamas et commercia ea et litus peragravit, tesako, kad šioji ekspedicija „apkeliavo tenykščius prekybos kelius[169] (o ne prekyvietes) ir krantą“.

Slovakijos ir Lenkijos teritorijose archeologai randa vadinamųjų gintaro laukų, veikiausiai gintaro prekyviečių, veikusių Romos respublikos ir vėlyvosios imperijos laikotarpiais. Įdomu, kad didžiausios gintaro prekybos klestėjimo metais (I a. vidurys – II a. vidurys) šios prekyvietės buvo apleistos. Vadinasi, tuo laikotarpiu jos buvo nereikalingos. Tyrėjai spėja, kad romėnai su aisčiais galbūt buvo nustatę tiesioginę prekybą be tarpininkų[170]. Tad Tacitas, sakydamas aisčius atgabenat gintarą, kuo puikiausiai gali mintyse turėti Akvilėją. Iki tiesioginių prekybinių santykių su romėnais užmezgimo aisčiai galėjo gintarą gabenti bent jau iki Kornuto ar netoli jo esančių gintaro prekybos vietų.

 

Užmokestį ima stebėdamiesi

Ką turėtų reikšti šie Tacito žodžiai? Viena vertus, jie sklandžiai pratęsia mintį, kad aisčiai patys gintaro nenaudoja. Romėnams įdomu išgirsti, kad jų taip brangiai įgyjamas dalykas jį renkančių žmonių bendruomenėje, pasirodo, visai nėra vertinamas. Mes taip pat galėtume stebėtis, jei kas nors šiandien už Nemuno vandenį mokėtų naftos ar dar didesnę kainą. Panašiai galėjo stebėtis ir aisčiai: ir kokiems gi keistuoliams ateina į galvą taip brangiai mokėti už pajūrio šiukšles? Kita vertus, prekyba gintaru aisčiams jau labai senas verslas: pajūryje jis sistemingai žvejojamas ir kasamas. Atrodo, kad aisčiai turi ir pačių valdomą gintaro į rinkas pristatymo sistemą. Vadinasi, jie jau nebeturėtų stebėtis, kad gintaro kažkam labai reikia. Pamėginkime šią jų nuostabą susieti su galbūt neseniai atsiradusia nauja galimybe gintarą pristatyti į Akvilėją: Romos pasaulyje – gintaro bumas, tarpininkai Kornute apeiti. Staiga ir netikėtai už tą patį gintarą gaunama kaina gerokai didesnė: galbūt ir tuo stebisi Tacito informatoriaus klausinėjami aisčiai?

Gintaro eksportas leidžia suklestėti baltų kraštams, priešistorės tyrėjai kalba apie baltų Aukso amžių, Gintaro epochą. Mainais už gintarą įsivežama daugybė reikalingų dalykų. Bet tai jau būtų kita tema. Žvelgdami į aisčius ir jų prekybos gintaru sėkmę regime tam tikrą Lietuvos istorijos konstantą: turtas ir pažanga ateina iš Pietų ir Vakarų, kai ramiai ir oriai atsiliepiame į siūlomą bendradarbiavimą, o ne paikai priešinamės, savo kiemą laikydami visu pasauliu. Aisčiai galėjo nužudyti Nerono siųstą romėnų raitelį, bet to nepadarė. Po tūkstančio metų lietuviai galėjo nenužudyti Brunono, bet ...

 

Nuorodos


[*] Darius Alekna – Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Visuotinės istorijos katedros docentas; adresas: T. Ševčenkos g. 31-207, LT-03111 Vilnius; el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų sritys – vėlyvoji Antika, Viduramžių istorija, ankstyvosios ir Viduramžių krikščionybės istorija, Viduramžių filosofija.

** Autorius turi malonumo parašyti padėkos žodelį prof. Eugenijui Jovaišai, atkakliais savo klausimais įpainiojusį jį į šį ilgą tyrimą, taip pat dr. Mantei Lenkaitytei, kaip visuomet gelbėjančiai staiga prireikus kokios nors Lietuvoje neprieinamos knygos.


[1] Lietuvos mokslininkus aptariamoje ištraukoje labiausiai domino 1) aisčių ir baltų tapatumo klausimas; 2) aisčių vardo etimologija; 3) minimi religijos dalykai, ypač dievų motinos klausimas; 4) glaesum „gintaras“ etimologija (išsamią nuomonių apžvalgą šiais klausimais galima rasti: Karaliūnas, S. Baltų praeitis istorijos šaltiniuose, II. Vilnius: LKI, VDU, 2005, p. 11–79); 5) baltų prekyba gintaru I–II a. (archeologų duomenų apžvalgą žr. Bliujienė, A. Lietuvos priešistorės gintaras. Vilnius: Versus aureus, 2007, p. 255–336). Išsamiausią pastangą pasitelkti Tacito tekstą archeologinei baltų medžiagai interpretuoti regime E. Jovaišos straipsnyje „Baltai antikos laikais: Dauglaukio bendruomenės eskizas“, žr. Lietuva iki Mindaugo. Sudarė E. Jovaiša ir A. Butrimas. Vilnius: Dailės akademijos leidyka, 2003, p. 163–183.

[2] Müllenhoff, K. Die Germania des Tacitus. Berlin: Weidmann, 1900.

[3] Robinson, R. P. The Germania of Tacitus. A Critical Editon. Middletown, Connecticut, 1935; Hildesheim, Zurich, New York: Georg Olms Verlag, 1991 išsamiai aprašo ir analizuoja visą rankraštinę ir leidybos tradiciją.

[4] Cornelius Tacitus. Germania, Agricola, Dialogus de oratoribus. Ed. E. Koestermann. II. 2. Lipsiae: BT, 1957.

[5] [Lipsius, I.] C. Cornelii Taciti Opera quae exstant... Iustus Lipsius postremum recensuit... Antverpiae, 1574, 1581, 1588, 1589, 1600, 1607. Lipsijaus konjektūrai pritaria Bekker, I. Cornelius Tacitus ab Immanuele Bekkero ... recognitus. Lipsiae, 1831. Tekstą su J. Lipsijaus konjektūrą teikia ir Lietuvos aukštosiose mokyklose dažniausiai vartojamas lotynų kalbos vadovėlis Dumčius, J., Kuzavinis, K., Mironas, R. Elementa Latina. Vilnius: Mokslas, 1972, 1986, 1999, p. 202 veikiausiai sekdamas Sennas, A. Anthologia Latina. Kaunas: Vaiva, 1923, p. 86 tekstu. Abiem atvejais lotyniško teksto parengėjas nėra nurodytas.

[6] Taciti, C. C. De origine et situ Germanorum. Ed. J. G. C. Anderson. Oxford, 1938. Būtent šis tekstas paimtas ir į duomenų bazę PHI CD #5.3, Packard Humanities Institute, 1991. Hominumque variantą pasirenka ir puikaus Tacito vertimo ir komentarų autorius Rives, J. B. Žr. Tacitus. Germania. Translated with Introduction and Commentary by J. B. Rives. Oxford: Clarendon Press, 1999.

[7] Ulrichs, L. Kritische Bemerkungen zu dem ältern Plinius und zu Tacitus. Rheinisches Museum, 1876, Nr. 31, S. 493–529, 514 (Der Schutz der Göttin erheischt einen Gegensatz zu irdischen Waffen, einen Ausdruck, der dem eifrigen Leser des Livius geläufig war. Er findet sich, wenn wir statt omniumque schreiben hominumque).

[8] Tacitas, P. K. Rinktiniai raštai. Iš lotynų kalbos vertė D. Dilytė ir J. Mažiulienė. Vilnius: Vaga, 1972, p. 29–30.

[9] Tacitas, Germanija. Romėnų literatūros chrestomatija. Sudarė D. Dilytė ir E. Ulčinaitė. Vilnius: Mokslas, 1992, p. 353.

[10] Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 1. Sudarė N. Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996, p. 145.

[11] Puzinas, J. Aisčiai istorinių šaltinių šviesoje. Aidai, 1948, nr. 12, kovas, p. 97–102. Šiandien, dėkui Kretingos pranciškonams, prieinama internetu http://aidai.us/index.php?view=article&catid=104%3A194812&id=1056%3Ais&option=com_content&Itemid=136.

[12] Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t. 1. Red. koleg.: prof. K. Jablonskis ir kt. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1955, p. 19.

[13] Dilytė, D. Antikinė literatūra. Vilnius: Jošara, 1998, p. 381.

[14] Ritus – religinės apeigos, su dievybe susiję veiksmai.

[15] Habitus visų pirma yra išvaizda, kūno sudėjimas.

[16] Šiandien įdomu pastebėti, kad 1955 J. Žiugždos redaguotame leidinyje „Lietuvos TSR istorijos šaltiniai“ Tacito žodžiai: „kurių apeigos ir išvaizda artimesnė svebams, o kalba – britanų kalbai“ išvis praleisti: okupacinė cenzūra galbūt siekė lietuvių sąmonėje naikinti visas sąsajas su Vakarais.

[17] Id pro armis omniumque tutela. Pro suprantame kaip „vietoje ko“ (Žr. Oxford Latin Dictionary. Oxford: Clarendon Press, 1968, s.v., 6: As a substitute for, in place of, instead of) ir verčiame veikiau ... nei...

[18] Vertimo variantai: „veikiau šis ženklas, nei ginklai ar apskritai visų globa deivės garbintoją apsaugo“; „veikiau šis ženklas, nei ginklai ir visų globa deivės garbintoją apsaugo“.

[19] Dedit nomen. Tai gana retas posakis, turintis labai konkrečią reikšmę: nomen dare reiškia „būti įtrauktam į (kariuomenės, kolonistų, etc.) sąrašą“ (Oxford Latin Dictionary ..., s.v. nomen, 21: Tacitas. Analai, XV, 48: Ineunt deinde consulatum Silius Nerva et Atticus Vestinus, coepta simul et aucta coniuratione in quam certatim nomina dederant senatores eques miles, feminae etiam, cum odio Neronis tum favore in C. Pisonem. Livijus, I, 59, 12: ipse iunioribus qui ultro nomina dabant lectis armatisque, etc.

[20] Perfertur, „atgabena, perduoda, pristato“, bet ne „parduoda“.

[21] Plinijus Naturalis Historia (toliau NH), VI, 60; Servijus, in Aen. VI, 154 ir IX, 30.

[22] Cezaris, De bello Gallico, VI, 11–28.

[23] Saliustijus, De bello Iugurthino, 17–19.

[24] Tacitas, Agricola, 10–12.

[25] Tacitas, Historiae, V, 2–8.

[26] Daug pavyzdžių randame Livijaus Ab urbe condita, vieną kitą – Plinijaus Naturalis historia. Nekelsime klausimo, kaip ir kur ši schema susidarė, tik pateiksime vieną kitą iliustraciją. Pavyzdžiui, Livijus (XXVIII,12) stebisi Hanibalo kariuomene, sudaryta iš daugybės įvairių tautų, „kurios neturėjo bendrų įstatymų, bendrų papročių, bendros kalbos, kurios buvo skirtingos išvaizdos, skirtingai rengėsi, skirtingos jų apeigos, skirtingos šventovės, beveik skirtingi dievai“ [visi vertimai, jei nenurodyta kitaip, mano – D. A.] (quibus non lex, non mos, non lingua communis, alius habitus, alia uestis, alia arma, alii ritus, alia sacra, alii prope di essent). Panaši bruožų seka rikiuojama ir Liv. VI, 6; XXIV, 3; XXX, 33; XXXI, 29; XXXIV, 24; XXXVII, 54. Tacito bičiulis Plinijus Vyresnysis (NH VI, 36), pasakodamas apie hiperborėjus primenančius arimfiečius (Arimphaei) sako: „jų gyvenvietės – gojai, maistas – uogos, plaukai laikomi gėda vienodai ir moterims, ir vyrams, apeigos švelnios. Pasakojama, kad jie laikomi šventais, jų nesuteršusios net laukinės kaimynų tautos ir ne jie pas jas, bet jos pas juos bėgą“ (sedes illis nemora, alimenta bacae, capillus iuxta feminis virisque in probro existimatus, ritus clementes. itaque sacros haberi narrant inviolatosque esse etiam feris accolarum populis nec ipsos modo, sed illos quoque qui ad eos profugerint).

[27] Germ. 1, 1: „Visą Germaniją nuo galų, retų ir panonų skiria Reino ir Dunojaus upės, nuo sarmatų ir dakų – abipusė baimė arba kalnai [veikiausiai Karpatų – D. A.]: visa kita juosia Okeanas“ Germania omnis a Gallis Raetisque et Pannoniis Rheno et Danuvio fluminibus, a Sarmatis Dacisque mutuo metu aut montibus separatur: cetera Oceanus ambit. Gana argumentuotai manoma, kad Reiną riba tarp Galijos ir germanų pavertė politiniai Galiją užkariavusio Cezario siekiai: abipus Reino, ypač aukštupyje tuo metu gyveno tos pačios archeologinės kultūros žmonės, Rives, J. B. Tacitus. Germania ..., p. 26–27. Graikai, net ne vieną šimtmetį gyvendami romėnų pasaulyje, atkakliai šiaurines tautas skirsto tik į dvi dalis – skitus (šiaurės rytai) ir keltus (šiaurės vakarai) (Rives, J. B. Tacitus. Germania ..., p 18–19). Geografiniame Germanijos areale Romos imperijos laikais archeologai išskiria 4 skirtingas kultūras Ament, H. Germanen. S.v. Lexicon des Mittelalters. München und Zürich: Artemis-&-Winkler-Verlag, 2000, Bd. IV, 1342–1343.

[28] Germ. 28, 3: „Bet ar araviskai į Panoniją persikėlė atsiskyrę nuo osų [germanų tautos], ar osai, atsiskyrę nuo araviskų – į Germaniją, nėra aišku, nes ir vieni, ir kiti iki tol naudojosi ta pačia kalba, institucijomis, papročiais, kadangi kadaise abu Dunojaus krantai buvo palankūs ir nepalankūs vienodu savo skurdu ir ta pačia laisve (sed utrum Aravisci in Pannoniam ab Osis [Germanorum natione] an Osi ab Araviscis in Germaniam commigraverint, cum eodem adhuc sermone institutis moribus utantur, incertum est, quia pari olim inopia ac libertate eadem utriusque ripae bona malaque erant). Taip pat Germ. 43, 1: Kotinų germanais laikyti neleidžia galų kalba, o osų – panonų, be to dar ir tai, kad moka duoklę“ (Cotinos Gallica, Osos Pannonica lingua coarguit non esse Germanos, et quod tributa patiuntur).

[29] Tacito laikais Vysla jau buvo laikoma geografine Germanijos riba (Mela III, 33; Plinijus, NH IV, 81 ir 97, Ptolomėjus Geogr. II, 11, 14).

[30] Germ. 46, 1: Hic Suebiae finis. Peucinorum Venethorumque et Fennorum nationes Germanis an Sarmatis adscribam dubito.

[31] Germ. 46, 1: Peucini, quos quidam Bastarnas vocant, sermone cultu sede ac domiciliis ut Germani agunt.

[32] Germ. 46, 1: Peucini ... sede ac domiciliis ut Germani agunt.

[33] Politinės šiandienos aplinkybės vis dar verčia karštai ginčyti, ar venetai buvo slavai, ar germanai. Žr. Laučiūtė, J. S. Tacito venetai = vakarų baltai? Faktai ir hipotezės. Baltistica, XLIV (1), 2009, p. 135–147.

[34] Germ. 46, 2: hi [i. e. Venethi] tamen inter Germanos potius referuntur, quia et domos figunt ...

[35] Nepaisant abejonių dėl vienos ar kitos jų gyvensenos aprašymo detalės istoriškumo, paprastai sutinkama, kad tai veikiausiai bus lapiai (Rives, J. B. Tacitus. Germania …, p. 326–327).

[36] Germ. 46, 3: nec aliud infantibus ferarum imbriumque suffugium quam ut in aliquo ramorum nexu contegantur: huc redeunt iuvenes, hoc senum receptaculum.

[37] Graikų ir romėnų akimis, miestai – pirmasis civilizacijos bruožas. Tačiau germanų požiūris kitas: sienomis aptverto miesto gyventojai veikiau panašūs į gyvulius. Sukilę tenkterijai, ragindami romanizuotus germanus ubijus dėtis prie jų, be kita ko kviečia nugriauti miesto sienas: „reikalaujame iš jūsų, sugriaukite miesto sienas, vergovės įtvirtinimus: net ir laukiniai žvėrys, jei laikysi juos uždaręs, pamiršta narsą“ (Tacitus, Hist. IV, 64, 2: ...postulamus a vobis muros coloniae, munimenta servitii, detrahatis (etiam fera animalia, si clausa teneas, virtutis obliviscuntur). Amiano Marcelino liudijimu, alamanai, užėmę miestus, vis dėlto gyvena ne juose, bet miestų apylinkėse, nes jų šalinasi kaip tinklais apsupto laidojimo laužo (Res gestae XVI, 2, 12: civitates barbaros possidentes territoria earum habitare – nam ipsa oppida ut circumdata retiis busta declinant). Žinia, Europos Viduramžių civilizacija miestų atžvilgiu laikysis veikiau germanų papročių.

[38] Šiandien archeologai turi pakankamai daug medžiagos apie germanų kaimų sąrangą. Būtų smalsu sužinoti, kuo jie skiriasi nuo kaimų baltų areale.

[39] Archeologai sako, kad germanų kaimuose šis atstumas mažiausiai yra 10 metrų (Rives, J. B. Tacitus. Germania ..., p. 193).

[40] Archeologai paliudija šiuos Tacito žodžius. Jo laikais tik Skandinavijos gyventojai naudojo akmenis savo medinių namų pamatams. Beje, statyti mūrinius namus germanai išmoko iš romėnų, tai liudija ir visa, kartu su šia statymo technika iš lotynų kalbos perimta leksika (Rives, J. B. Tacitus. Germania ..., p. 194).

[41] Archeologai teigia, kad tarpai tarp rąstų išties būdavo užtepami moliu. Nors Tacitas sienų vaizdą lygina su Romoje populiaria sienų tapyba, nėra aišku, ar germanai atsitiktinai, ar tyčia, siekdami kokio nors estetinio efekto, parinkdavo užpildo spalvą (Rives, J. B. Tacitus. Germania ..., p. 194–195).

[42] Tacito žodžių apie žemines archeologai nepatvirtina. Grūdų atsargos būdavo saugomos klėtyse. Yra rasta nedidelių duobių (laikyti riešutai), bet tai retas atvejis (Rives, J. B. Tacitus. Germania ..., p. 195–196).

[43] Germ. 16, 1–3: Nullas Germanorum populis urbes habitari satis notum est, ne pati quidem inter se iunctas sedes. colunt discreti ac diversi, ut fons, ut campus, ut nemus placuit. vicos locant non in nostrum morem conexis et cohaerentibus aedificiis: suam quisque domum spatio circumdat, sive adversus casus ignis remedium sive inscitia aedificandi. ne caementorum quidem apud illos aut tegularum usus: materia ad omnia utuntur informi et citra speciem aut delectationem. quaedam loca diligentius inlinunt terra ita pura ac splendente ut picturam ac lineamenta colorum imitetur. solent et subterraneos specus aperire eosque multo insuper fimo onerant, suffugium hiemis et receptaculum frugibus, quia rigorem frigorum eius modi loci molliunt, et si quando hostis advenit, aperta populatur, abdita autem et defossa aut ignorantur aut eo ipso fallunt quod quaerenda sunt.

[44] Romėnai ir graikai sarmatus, kaip ir skitus laikė klajokliais (Strabonas, Geographica VII, 2, 4; VII, 3, 2; Mela De chorographia II, 2; Herodotas, Historiae, IV, 46, 3 apie skitus).

[45] Germ. 46, 3: quae omnia diversa Sarmatis sunt in plaustro equoque viventibus.

[46] Cf. Germ. 46, 2: hi [i. e. Venethi] tamen inter Germanos potius referuntur, quia et domos figunt et scuta gestant et pedum usu ac pernicitate gaudent.

[47] Germ. 46, 2: Venethi multum ex moribus [sc. Sarmatarum] traxerunt; nam quicquid inter Peucinos Fennosque silvarum ac montium erigitur latrociniis pererrant.

[48] Historiae I, 79: Conversis ad civile bellum animis externa sine cura habebantur. eo audentius Rhoxolani, Sarmatica gens, priore hieme caesis duabus cohortibus, magna spe Moesiam inruperant, ad novem milia equitum, ex ferocia et successu praedae magis quam pugnae intenta.

[49] Germ. 46, 1: [Peucini] conubiis mixtis nonnihil in Sarmatarum habitum foedantur.

[50] Germ. 4, 1: Ipse eorum opinionibus accedo qui Germaniae populos nullis [aliis] aliarum nationum conubiis infectos propriam et sinceram et tantum sui similem gentem extitisse arbitrantur. unde habitus quoque corporum, tamquam in tanto hominum numero, idem omnibus.

[51] Liv. XXXVII, 54: non enim sonum modo linguae uestitumque et habitum, sed ante omnia mores et leges et ingenium sincerum integrumque a contagione accolarum seruarunt.

[52] NH III, 42: terra omnium terrarum alumna eadem et parens, numine deum electa quae caelum ipsum clarius faceret, sparsa congregaret imperia ritusque molliret et tot populorum discordes ferasque linguas sermonis commercio contraheret ad conloquia et humanitatem homini daret breviterque una cunctarum gentium in toto orbe patria fieret.

[53] Cezaris, De bello Gallico I, 37, 3; 51, 2; 54, 1.

[54]Ten pat, IV, 3, 4; 8, 13; 16, 5.

[55] Ten pat, IV, 4, 1; cf. Cassius Dio XXXIX, 47.

[56] Ten pat, IV, 19; VI, 10; Strabonas IV, 3, 4.

[57] Cassius Dio, Historia Romana LI, 21, 6; 20, 5.

[58] Floras, Epitome. II, 30, 15; cf. Propercijus III, 3, 45.

[59] Svetonijus, Augustus 21, 1.

[60] Išaugęs Romoje ir išmokęs romėniškų kariuomenės ir valdžios organizavimo būdų, šis markomanų valdovas apie 9 m. pr. Kr. įtikino savo gentį iš pietų Vokietijos persikelti į Bohemiją, kur sukūrė galingą valstybę, apimančią Saksonijos ir Silezijos žemes. 6 m. po Kr. Tiberijaus vadovaujama Romos kariuomenė norėjo užpulti jo valdas iš 2 pusių, tačiau Marobodą išgelbėjo Ilirijoje kilęs maištas. Po trejų metų jis atsisakė padėti Arminijui kovoti su romėnais. Keršydamas už germanų reikalo išdavystę, Arminijus prieš Merobodą sukurstė cheruskus (17 m. po Kr.), tačiau šį sykį jį išgelbėjo Arminijaus dėdės dezertyravimas. Vis dėlto romėnų inspiruoti neramumai privertė Merobodą palikti savo karalystę ir ieškoti prieglobsčio Romoje (19 m.). Jis buvo apgyvendintas Ravenoje ir ten gyveno dar 18 metų.

[61] Iš tikrųjų Tacito dėstymo principas sudėtingesnis: tiek Reino (30–34), tiek Dunojaus arealų atveju jis pradeda nuo garsiausių ir įtakingiausių genčių, sakytume honoris causa: Vakaruose tai chatai (30–31) kurie gyvena atokiau nuo Reino, Rytuose – semnonai (39), kurie savo ruožtu taip pat gyvena atokiai nuo Dunojaus. Pasakodamas apie kitas tautas Tacitas apytikriai laikosi paskelbto principo.

[62] Tacitas, Analai, II, 26, 3; 44,2; 45, 1; 62, 3–4; XII, 29, 1. Plinijus svebų karalystę taip pat sieja su Vanijumi (NH IV, 81).

[63] Tacitas, Historiae, III, 5, 1; 21, 2.

[64] Tacitas, Historiae, I, 2, 1; Cassius Dio, LXVII, 5, 2.

[65] Ptolomėjas, Geographia II, 11, 6 ir 8.

[66] Pannonia, (užkariauta I a. pr. Kr. pb.–I a. pr. Kr. pr.), 103 m. padalinta į 2 dalis: Pannonia superior ir Pannonia inferior. 405 m. Panoniją iš romėnų galutinai atima Radagaiso vadovaujami ostrogotai.

[67] Germ. 39, 1: stato tempore in silvam auguriis patrum et prisca formidine sacram nominis eiusdemque sanguinis populi legationibus coeunt caesoque publice homine celebrant barbari ritus horrenda primordia. Tacito leidėjai turi abejonių dėl teksto: pirmasis žodelis eiusdem įkeltas iš glosos, dėl tolesnio nominis rankraščiai nepasirenka: vienuose omnes, kituose – numinis. Vertimas skirtųsi taip: „visos to paties kraujo gentys“ arba: „visos tos pačios dievybės ir ...“.

[68] Rives, J. B. Tacitus. Germania …, p. 288.

[69] Iš Antikos autorių šią dievybę ir jos kultą mini tik Tacitas. Tačiau archeologiniai radiniai leidžia spėti, kad panašios apeigos galėjo vykti (Jutlandijos pelkėse rasti prabangūs ir kruopščiai saugoti vežimai). Be to, senoji Norvegų tradicija (Snoris ir Poetinė eda) yra išsaugojusi dievybės vardą (Njordoras, Freiro ir Frėjos tėvas), kuris etimologiškai susijęs su Tacito minima Nerta (Rives, J. B. Tacitus. Germania ..., p. 292–294).

[70] Germ. 40, 2: nec quicquam notabile in singulis, nisi quod in commune Nerthum, id est Terram matrem, colunt eamque intervenire rebus hominum, invehi populis arbitrantur.

[71] Germ. 40, 3: est in insula Oceani castum nemus, dicatumque in eo vehiculum, veste contectum; attingere uni sacerdoti concessum. is adesse penetrali deam intellegit vectamque bubus feminis multa cum veneratione prosequitur. laeti tunc dies, festa loca, quaecumque adventu hospitioque dignatur. non bella ineunt, non arma sumunt; clausum omne ferrum; pax et quies tunc tantum nota, tunc tantum amata, donec idem sacerdos satiatam conversatione mortalium deam templo reddat. mox vehiculum et vestis et, si credere velis, numen ipsum secreto lacu abluitur. servi ministrant, quos statim idem lacus haurit. arcanus hinc terror sanctaque ignorantia, quid sit illud quod tantum perituri vident.

[72] Germ. 43, 3: apud Naharvalos antiquae religionis lucus ostenditur. praesidet sacerdos muliebri ornatu, sed deos interpretatione Romana Castorem Pollucemque memorant. ea vis numini, nomen Alcis.

[73] Germ. 9, 1: lucos ac nemora consecrant deorumque nominibus appellant secretum illud, quod sola reverentia vident.

[74] Po pražūtingojo Varo mūšio šventoje giraitėje germanai aukoja romėnus: „šalimais giraitėse – barbarų aukurai, prie kurių jie aukojo tribūnus ir pirmųjų centurijų centurionus“ (Analai, I, 61, 3; vert. D. Dilytė). Vienas iš frizijų sukilimo epizodų – „devyni šimtai romėnų užmušta šventoje Baduhenos giraitėje“ (Ten pat. II, 73, 4; vert. D. Dilytė).

[75] Analai, II, 12, 1: šventoje Herkuliui pašvęstoje giraitėje renkasi Arminijaus pagalbininkai iš kitų tautų; Historiae IV, 14, 2: planuodamas sukilimą prieš romėnus, Civilis su batavų vadais taip pat susitinka šventoje giraitėje.

[76] Beda Venerabilis, Historia ecclesiastica gentis Anglorum I, 30; II, 15; III, 30.

[77] Alkuinas, Vita S. Willebrodi 10.

[78] Adomas Bremenietis, Gesta IV, 26.

[79] Rives, J. B. Tacitus. Germania …, p. 163.

[80] neque [deos – D. A.] in ullam humani oris speciem adsimulare ex magnitudine caelestium arbitrantur.

[81] Rives, J. B. Tacitus. Germania …, p. 308.

[82] Gana tvirtai galima teigti, kad Merkurijumi romėnai vadina germanų dievą Vodaną (norvegų Odiną). Daugiau apie jį žinome iš senosios norvegų literatūros (karo dievas, Valhalos valdovas, žuvusių karių viešpats, taip pat poezijos ir magijos dievas), tačiau sunku spėti, kokios jo funkcijos buvo tūkstančiu metų anksčiau – Tacito laikais (Rives, J. B. Tacitus. Germania …, p. 157–158.

[83] Germ. 9, 1: Deorum maxime Mercurium colunt, cui certis diebus humanis quoque hostiis litare fas habent.

[84] De bello Gallico VI, 16, 2–5 (Gajus Julijus Cezaris. Galų karo užrašai. Iš lotynų kalbos vertė V. Radvilienė. Vilnius: Baltos lankos, 1998). Taip pat žr. Ciceronas, De re publica III, 15, Diodoras Sicilietis V, 31, 3; Mela III, 18; Plinijus, NH XXX, 13.

[85] Tacitas, Analai, I, 61, 3

[86] Tacitas, Analai, XIII, 57, 2: „Karas buvo sėkmingas hermundurams, o chatams – pražūtingas, nes abi pusės pergalės atveju pažadėjo priešų rikiuotę paaukoti Marsui ir Merkurijui. Pagal šį įžadą nužudoma žirgai, vyrai – visa, kas gyva“ (vert. D. Dilytė).

[87] Sidonijus Apolinaris, Ep., VIII, 5, 15.

[88] Jordanes, Getica, 41.

[89] Procopius, De bello Gothico, II, 15, 24.

[90] Adamus Bremensis, Gesta, IV, 27.

[91] Hagberg, U. E. The Archeology of Skedemosse. Stockholm 1967, II 55–62 apud Rives, J. B. Tacitus. Germania …, p. 159.

[92] Tîwaz – giminingas graikų Dzeusui ir romėnų Jupiteriui dangaus dievas.

[93] Rives, J. B. Tacitus. Germania …, p. 161.

[94] Strabonas, Geographia, VII, 2, 3.

[95] Lex Frisiorum, Additio 11.

[96] Rives J. B. Tacitus. Germania …, p. 158.

[97] Romėnų autoriai plaukų mazgą, lygiai kaip ir žydras akis, laiko visų germanų bruožu (Seneka, De ira III, 26, 3; Ep. 124, 22; Juvenalis XIII, 164–5). Daug romėnų ikonografijos, ypač iš Trajano laikų, šiaurės barbarus vaizduoja su plaukų mazgu, dažniausiai ant dešiniojo šono. Tą patį liudija ir archeologiniai radiniai pelkėse: rasta keletas kūnų su šitaip sudėtais plaukais (Rives, J. B. Tacitus. Germania …, p. 285).

[98] Germ. 38, 2: insigne gentis obliquare crinem nodoque substringere: sic Suebi a ceteris Germanis, sic Sueborum ingenui a servis separantur. in aliis gentibus seu cognatione aliqua Sueborum seu, quod saepius accidit, imitatione, rarum et intra iuventae spatium: apud Suebos usque ad canitiem horrentes capilli retorquentur, ac saepe in ipso vertice religantur.

[99] Žydros šiauriečių akys visuomet kerėjo tamsiaakius graikus ir romėnus (Ksenofanas, 21 B 16 D-K apie trakus; Horacijus, Epod. 16, 7; Juvenalis 13, 164). Žvilgsnio nuožmumą Cezaris (De bello Gallico I, 39, 1) ir Amianas Marcelinas (Res gestae XV, 12, 1) priskiria ir galams.

[100] Būdvardis rutilus pasakomas ir kalbant apie liūto plauką (Katulas 63, 83), ir auksą (Vergilijus, Aen. XI, 487), ir saulę (Vergilijus, Georg. I, 454). Kiti autoriai germanų plaukus apibūdina būdvardžiu rufus, „rusvi“ (pvz. Seneka, De ira, III, 26, 3) ar, dažniau, flavus, „šviesūs“ (Lukanas, II 51; Plinijus, NH, II, 189; Marcialis, VI, 61, 3; Juvenalis 13, 164). Tais pačiais būdvardžiais romėnai aprašo ir galų plaukus (Livijus, XXXVIII, 17, 3; Plinijus, NH, XXVIII, 191; Tacitas, Hist., IV, 61, 1). Beje, ankstyvosios Imperijos laikais Romos moterys dažėsi norėdamos padaryti savo plaukus panašios spalvos į germanų (Ovidijus, Ars amandi III, 163; Marcialis VIII, 33, 20) ar net nešiodavo iš germanų belaisvių plaukų padarytus perukus (Ovidijus, Ars amandi I, 14; 45–50; Marcialis XIV, 26–27).

[101] Tai nuolatinė germanų charakteristika (Cezaris, De bello Gall., I, 39, 1; IV, 1, 9; Velijus Paterkulas, II, 106, 1; Manilijus IV, 715; Mela III, 26, Kolumela De re rustica III, 8, 2, etc.) iki pat Fr. Nietzshės „blonde Bestie“. Archeologų teigimu, vidutinis Tacito laikų germanų vyrų ūgis buvo 172 cm, moterų – 159 (Rives, J. B. Tacitus. Germania …, p. 129). Aukštas ūgis taip pat priskiriamas ir galams (Cezaris, De bello Gall., II, 30, 4; Strabonas, IV, 4, 2; Diodoras Sicilietis, V, 28, 1; Livijus, XXXVIII, 17, 3).

[102] Germ. 4, 1: unde habitus quoque corporum, tamquam in tanto hominum numero, idem omnibus: truces et caerulei oculi, rutilae comae, magna corpora et tantum ad impetum valida. Tacito Analuose Germanikas sako (II, 14, 3): „Stambūs jų kūnai iš pirmo žvilgsnio kelia siaubą ir yra ištvermingi trumpai puolant, bet visai nepakenčia žaizdų (vert. D. Dilytė)“. Stambaus sudėjimo germanai nėra ištvermingi. Romėnų požiūriu, tai ir moralinė yda, ir kūno sudėjimo pasekmė. Tai didelis bet kokios kariuomenės trūkumas, o kantrybė ir ištvermė – privalumas (cf. Ciceronas, Disputationes Tusculanae II, 37). Beje, tą patį bruožą kiti autoriai priskiria ir galams (Livijus, V, 44, 4; VII, 12, 11; X, 28, 3; Frontinas, Strategemata II, 1, 8). Dėl tokio kūno sudėjimo germanai stokoją kantrybės ir ištvermės reikalaujantiems darbams (14, 3; 15, 1; 26, 3; 45, 3), taip pat ir žemdirbystei. Čia, kaip žinia, aisčiai skiriasi nuo germanų.

[103] Lot. sagum (Varono teigimu, galų kilmės žodis, De lingua Latina V, 167). Šis apsiaustas, o prireikus ir antklodė, romėnams buvo žinomas ir perimtas iš Šiaurės Italijos keltų (Katono Vyresniojo, De agricultura 59, teigimu, tai tinkamas vergų apdaras), jis netruks tapti būtina Romos karių aprangos dalimi (Cezaris, De bello civili I, 75, 3; Saliustijus, Historiae II, 59). Dažnai romėnų autoriai šį apsiaustą kartu su kelnėmis (lot. bracae) laiko būdingu galų drabužiu (Polibijus, II, 28, 7 ir 30, 1; Liucilijus 11 F 409 Marx; Diodoras Sicilietis, V, 30, 1; Strabonas IV, 4, 3), taip pat sužinome, kad toks apsiaustas būdavo margas (Vergilijus, Aeneis VIII, 660; Tacitas Historiae II, 20 ir V 23, 1). Be Tacito tik Mela (III, 26) mini, kad šis sagum buvo ir germanų apdaras. Tačiau jų žodžius patvirtina archeologiniai duomenys: gražiausias pavyzdys – 2,36 x 1,68 m pamargintas mėlynais atspalviais apsiaustas, rastas pelkėse prie Thorsbergo, Schleswig-Holsteino žemėje. Tyrėjai teigia, kad galbūt rūbai, kaip ir kitos prabangos prekės iš šiaurvakarinių Romos provincijų, buvo eksportuojami į rytus per Reiną. Tad kad ir kaip žiūrėtume, tikriausiai Galijos ir Germanijos gyventojai rengėsi labai panašiai (Rives, J. B. Tacitus. Germania …, p. 196).

[104] Prabangios auksinės sagės germanuose išpopuliarėjo nuo III a., Tacito laikais sagės dar būdavo bronzinės. Tai labai populiarus papuošalas – vokiečiai surašė per 150 sagių formų ir variantų. Sagės randamos ketvirtadalyje to meto germanų palaidojimų, kiti turėjo tenkintis įvairiais smeigtukais (Rives, J. B. Tacitus. Germania , p. 197).

[105] Lot. intecti. Sunku suprast, ką čia Tacitas turi omenyje. Ar vyrai visai buvo nuogi, ar tik nuo pusiaujo? Ar išeidami iš namų germanai apsigaubia apsiaustu, ar gali išeiti ir be jo (6, 1 Tacitas sakė, kad germanai kaunasi nuogi (nudi) arba tik apsimetę nediduką apsiaustą (sagulo leves): pirmasis apie tai papasakojo Cezaris, De bello Gallico IV, 1, 10; VI 21, 5; Mela III, 26; Seneka, De providentia IV, 14–15; De ira I, 11, 3)? Panašu, kad, Tacito manymu, germanai nešiodavo apsiaustus ir kelnes, o turtingesnieji turėdavo ir apatinius drabužius (tunikos minimos nuo Marko Aurelijaus laikų) (Rives, J. B.: Tacitus. Germania, p. 197).

[106] Tacitas čia turi kalbėti apie kelnes ir marškinius, nes plačios kelnės ir laisvai krintantys ilgi marškiniai – sarmatų ir partų drabužis (Ovidijus, Tristiae V, 7, 49; Lukanas I, 430). Germanų drabužiai taip pat siauri, kaip ir galų (Liucilijus 11 F 409 Marx; Diodoras Sicilietis, V, 30, 1; Strabonas IV, 4, 3). Romėnų požiūriu kelnės buvo barbarybės žymė; Tacitas, Historiae II, 20, 1 pasakoja, kaip politinių ambicijų turįs karo vadas Cecina, dėvėdamas margaspalvį apsiaustą ir kelnes, kėlė togas dėvinčių Italijos miestiečių pasipiktinimą (ornatum ipsius municipia et coloniae in superbiam trahebant, quod versicolori sagulo, bracas [barbarum tegmen] indutus togatos adloqueretur). Pelkėje prie Thorsbergo, Schleswig-Holsteino žemėje ir kitur taip pat rastos siauros kelnės. Žinomi ir 5 ilgi (beveik iki kelių) marškiniai su rankovėmis (Rives, J. B. Tacitus. Germania …, p. 197–198).

[107] Norėdamas pabrėžti toliau nuo romėnų gyvenančių tautų necivilizuotumą, Cezaris pasakoja, kad ir šalčiausiame krašte gyvenę svebai buvę tokie neturtingi, kad dėvėję tik odinius apsiaustus, o didžioji jų kūno dalis būdavusi neapdengta (De bello Gallico IV, 1, 10; cf. V, 14, 1–2 apie toliau nuo kranto gyvenančius bretonus, kurie taip pat dėvi odas). Germanai apskritai dėvėję trumpus odinius apsiaustus, renonus (lot. reno, -onis, Varono manymu, galų kilmės žodis, De lingua Latina, V, 167). Šią Cezario tradiciją seka Saliustijus (Historia III, 104), Mela (III, 26), Tacitas (Historiae II, 88, 3). Norėdamas nepastebėtas apžiūrėti savo kariuomenę, Germanikas apsivilkęs „laukinio žvėries odą“ (Tacitas, Analai II, 13, 1). Odas ir kailius dėvėję ir skitai (Vergilijus, Georg. III, 383; Ovidijus, Tristiae V, 10, 31–32; Seneka, Epistulae 90, 16). Archeologiniai radiniai savo ruožtu kuo puikiausiai patvirtina šiuos Tacito žodžius: Danijos pelkėse yra rasta per 14 beveik nesuirusių trumpų odinių apsiaustų. Vokietijos pelkėse aptikti tik 2 tokie apsiaustai. Tai taip pat patvirtina Tacito žodžius, kad toliau gyvenantieji germanai dažniau dėvi odinius apsiaustus. Dauguma iš šių apsiaustų sudurstyti iš mažų gabalėlių, veikiausiai siekiant taupumo, o ne estetinių tikslų, siūti iš avių arba galvijų odos, tik vienas galbūt iš šuns ar vilko odos (Rives, J. B. Tacitus. Germania …, p. 198–199).

[108] Tegumen omnibus sagum fibula aut, si desit, spina consertum: cetera intecti totos dies iuxta focum atque ignem agunt. locupletissimi veste distinguuntur non fluitante, sicut Sarmatae ac Parthi, sed stricta et singulos artus exprimente. gerunt et ferarum pelles, proximi ripae neglegenter, ulteriores exquisitius, ut quibus nullus per commercia cultus.

[109] Nei ikonografinė, nei archeologinė medžiaga nepatvirtina Tacito žodžių, esą germanų moterys rengiasi panašiai kaip vyrai. Rives, J. B. Tacitus. Germania ..., p. 199.

[110] Lino audiniai Europoje žinomi dar neolito laikais, bronzos amžiuje ši technika paplito pietų Vokietijoje, ankstyvajame geležies amžiuje pasiekė ir šiaurės Vokietiją, tad Jastorfo kultūroje (V–I a. pr. Kr.) vyrauja lininė tekstilė. Romos laikotarpiu vienodai populiari ir vilna, ir linas, nors archeologiniai duomenys leidžia spėti, kad rytiniame Reino krante labiau mėgstamas linas. Plinijus (NH XIX, 8) mini, kad linas audžiamas visoje Galijoje ir „mūsų priešų anapus Reino, kur jų moterys nežino nieko gražiau už lininius drabužius“ (Rives, J. B. Tacitus. Germania ..., p. 200).

[111] Abejotina, ar galėjo germanai naudotis tikruoju Viduržemio jūros moliuskų purpuru. Veikiausiai tai mėlžolė (isatis tinctoria): Cezaris mini, kad ją kūnui spalvinti naudojo galai (De bello Gallico V, 14, 2). Skandinavijoje tuo laikotarpiu archeologai randa daug mėlžolėmis dažytų audinių atplaišų (Rives, J. B. Tacitus. Germania ..., p. 200).

[112] Danijos pelkėse archeologai yra radę du panašius apdarus. Tai 1,37 m ir 1,68 m ilgio tunikos be rankovių. Kaip tik tokias dėvint germanų moteris vaizduoja ikonografija. Beje, Romoje rankovių ilgis buvo svarbus dalykas: vyrų drabužiai būdavo trumpomis rankovėmis arba visai be rankovių, o matronos nešiodavo rūbus ilgomis ar bent jau pusiau ilgomis rankovėmis. Moterims, apsirengusioms drabužį be rankovių, buvo priskiriamas laisvas elgesys. Norėdamas skaitytojus sulaikyti nuo romėnams natūralių išvadų, toliau Tacitas pereina prie santuokinės germanų moralės aprašymo. Panašiai germanų seksualinį santūrumą ir deramų drabužių stoką gretina ir Cezaris (De bello Gallico VI, 21, 4–5) (Rives, J. B. Tacitus. Germania ..., p. 200).

[113] nec alius feminis quam viris habitus, nisi quod feminae saepius lineis amictibus velantur eosque purpura variant, partemque vestitus superioris in manicas non extendunt, nudae brachia ac lacertos; sed et proxima pars pectoris patet.

[114] Nuomonių apžvalgą žr. Karaliūnas, S. Baltų praeitis istorijos šaltiniuose …, p. 38–42, įžvalgų svarstymą – Dilytė, D. Antikinė literatūra …, p. 379–380.

[115] XIX a. pabaigos – XX a. pradžios vokiečių mokslo hiperkritiškumas šiandien nebėra populiarus. Svarstymas: „žinant, kaip mažai antikos žmonės buvo informuoti kalbų klausimu, didelės reikšmės negalima teikti Tacito aisčių kalbos lyginimui su keltų šakos britų kalbomis...“ (Karaliūnas, S. Baltų praeitis istorijos šaltiniuose …, p. 38) šiandien laikomas metodologiškai neteisingu, o tyrėjai nebelinksta priekaištauti senovės autoriams dėl jų nežinojimo, bet kiekviename liudijime ieško pozityvios informacijos.

[116] Rives, J. B. Tacitus. Germania …, p. 318 mano, kad tai veikiausiai bus buvęs koks nors pirklys, veikęs ir gintaro kelyje, ir Britanijoje.

[117] Karaliūnas, S. Baltų praeitis istorijos šaltiniuose …, p. 45–54; Vėlius, N. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 1. Sudarė N. Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996, p. 139–141; Dilytė, D. Antikinė literatūra …, p. 380.

[118] Germ. 38, 2: insigne gentis obliquare crinem nodoque substringere.

[119] Karaliūnas, S. Baltų praeitis istorijos šaltiniuose ..., p. 45;

[120] Neturėtume manyti, kad pagoniškos tradicijos yra stabilios ir nesikeičia: graikų ir romėnų religijos pokyčiai, pastebimi per visą pagoniškosios Antikos laikotarpį, yra labai dideli. Šioje studijoje kalbėdami apie germanų šventyklas matėme, kaip Tacito laikų šventvietės, veikiant krikščionybei, po truputį iš miškų persikelia į pastatus, o Tacito aprašomuose germanuose populiarus ir svarbus karo dievas Marsas edų tradicijoje lieka vos įžvelgiama trečiaeile figūra.

[121] De natura deorum II, 6: saepe Faunorum voces exauditae, saepe visae formae deorum.

[122] Aeneis IV, 556: huic se forma dei uultu redeuntis eodem // obtulit in somnis rursusque ita uisa monere est, // omnia Mercurio similes

[123] Orator 9: nec vero ille artifex cum faceret Iovis formam aut Minervae, contemplabatur aliquem e quo similitudinem duceret.

[124] Epistulae ex Ponto II, 8, 63: Sic homines nouere deos, quos arduus aether // occulit, et colitur pro Ioue forma Iouis.

[125] Šios vietos aiškinimus t. p. žr. Dilytė, D. Antikinė literatūra …, p. 381.

[126] T. y. Tivazui, germanų Marsui.

[127] Germ. 7, 3: deo imperante, quem adesse bellantibus credunt. effigiesque et signa quaedam detracta lucis in proelium ferunt.

[128] Historiae IV, 22, hinc veteranarum cohortium signa, inde depromptae silvis lucisque ferarum imagines, ut cuique genti inire proelium mos est, mixta belli civilis externique facie obstupefecerant obsessos.

[129] Veikiausiai Tacitas, pavartodamas du žodžius, omenyje turėjo vieną objektą, t. y. tai buvo žvėrių atvaizdas, gana didelis ir iš toli matomas, ir kartu giminę, tautą vienijančios dievybės ženklas.

[130] Rives, J. B. Tacitus. Germania …, p. 151–152.

[131] Banytė-Rowell, R. „Dešinysis Svebų jūros pakraštys skalauja aisčių gentis“. Aisčių vardo kilmės ir archeologinių duomenų interpretacijos. Šiaurės Atėnai, 2006, nr. 803, liepa 1.

[132] Michelbertas, M. Senasis geležies amžius …, p. 209: „... kol kas Lietuvos senojo geležies amžiaus paminkluose nerasta kalavijų“. Ten pat, p. 235.

[133] Tacitas šią germanų ietį lygina su standartine Romos legionierių pilum – apytikriai 2 m ilgio ietimi, kurios metalinis iešmas vidutiniškai būdavo 60 cm. Germanų ietys romėnams turėjo atrodyti skystokos: metalinė geležtė retais atvejais pasiekdavo 40–50 cm, įprastas jos ilgis – 10–20 cm (Rives, J. B. Tacitus. Germania …, p. 138–139).

[134] Germ. 6, 1: Ne ferrum quidem superest, sicut ex genere telorum colligitur. rari gladiis aut maioribus lanceis utuntur: hastas vel ipsorum vocabulo frameas gerunt angusto et brevi ferro, sed ita acri et ad usum habili, ut eodem telo, prout ratio poscit, vel comminus vel eminus pugnent.

[135] Tyrėjai pastebi, kad archeologinė medžiaga visiškai patvirtina rašytinių šaltinių žinias. Žr. Rives, J. B. Tacitus. Germania …, p. 136–137.

[136] Ten pat, p. 138.

[137] Atrodo, kad keltai ir romėnus išmokė lietis kardus ir jais kautis: šiandien tyrėjai svarsto 2 romėnų kardo (gladius) kilmės versijas: ar jis romėnus pasiekė tiesiai iš galų karų su galais metu, ar per Iberijos pusiasalį karų su punais metu.

[138] Trumpas, vienašmenis lenktas kardas.

[139] Rives, J. B Tacitus. Germania …, p. 135–136.

[140] Kuncevičius, A. Baltų karyba. Lietuva iki Mindaugo ..., p. 313.

[141] Saliustijus. Historia, IV, 22; Tacitas. Analai, XIV, 44, 4, etc.

[142] Apie tai, kad Germanijoje šie vaismedžiai nėra auginami, kalba Diodoras Sicilietis, Bibliotheca historica V, 26, 2.

[143] Rives, J. B. Tacitus. Germania ..., p. 131.

[144] Šios vietos interpretatoriai nesutaria. Vėlyvesnėje germanų tradicijoje medžioklė buvo laikoma labai garbingu užsiėmimu. Be to, Cezaris (De bello Gallico IV, 1, 8; VI, 21 , 3) aiškiai sako, kad svebai tik kariauja ir medžioja. Tuo vadovaudamiesi kai kurie leidėjai frazėje non multum venatibus išmeta neiginį non, kad liktų multum venatibus „daug medžioja“ (taip verčia ir J. Mažiulienė. Tacitas, P. K. Rinktiniai raštai ..., p. 13). Tačiau bendra vietos mintis – elitiniai germanų kariai be karo nieko daugiau neveikia ir niekaip neprisideda prie šeimos ūkio. Archeologų duomenys sako, kad to laikotarpio germanų gyvenime medžioklė nebuvo reikšminga: tarp visų gyvūnų kaulų žvėrių kaulai tesudaro 2 proc. Arba germanai buvo prasti medžiotojai, arba žvėris išmėsinėdavo miškuose (Rives, J. B. Tacitus. Germania …, p. 188–189).

[145] Germ. 14, 3–15, 1: nec arare terram aut expectare annum tam facile persuaseris quam vocare hostem et vulnera mereri; pigrum quin immo et iners videtur sudore adquirere quod possis sanguine parare. Quotiens bella non ineunt, non multum venatibus, plus per otium transigunt, dediti somno ciboque: fortissimus quisque ac bellicosissimus nihil agens, delegata domus et penatium et agrorum cura feminis senibusque et infirmissimo cuique ex famili:, ipsi hebent, mira diversitate naturae, cum idem homines sic ament inertiam et oderint quietem.

[146] Aeneis IX, 607–610: at patiens operum paruoque adsueta iuuentus // aut rastris terram domat aut quatit oppida bello. // omne aeuum ferro teritur, uersaque iuuencum // terga fatigamus hasta...

[147] De re militari I, 3: Idem bellator, idem agricola, genera tantum mutabat armorum; quod usque adeo uerum est, ut aranti Quinctio Cincinnato dictaturam constet oblatam.

[148] De agri cultura, praef. 4: at ex agricolis et uiri fortissimi et milites strenuissimi gignuntur.

[149] Herodotas. Istorija. Iš senosios graikų kalbos vertė J. Dumčius. Vilnius: Mintis, 1988.

[150] Justinas, Epitome XLIV, 3, 7: Feminae res domesticas agrorumque culturas administrant, ipsi armis et rapinis serviunt.

[151] Punica III, 349–352: haec requies ludusque viris, ea sacra voluptas. // cetera femineus peragit labor; addere sulco // semina et impresso tellurem vertere aratro // segne viris.

[152] Germ. 36, 1–2: … inter impotentes et validos falso quiescas: ubi manu agitur, modestia ac probitas nomina superioris sunt. ita qui olim boni aequique Cherusci, nunc inertes ac stulti vocantur.

[153] Germ. 43, 2: Cotini, quo magis pudeat, et ferrum effodiunt.

[154] Cf. Ciceronas, In Verrem II, 5, 87: Cleomenes autem qui alterum se Verrem cum luxurie ac nequitia, tum etiam imperio putaret, similiter totos dies in litore tabernaculo posito perpotabat. Pro Sestio 140: sepulcrum desertissumum in litore Dyrrachino relictum est. Vergilijus, Aeneis II, 21–24: Est in conspectu Tenedos, notissima fama // insula, dives opum, Priami dum regna manebant, // nunc tantum sinus et statio male fida carinis: // huc se provecti deserto in litore condunt. Panašių pavyzdžių labai gausu.

[155] Plinijus, NH XXXVII, 36: incolas pro ligno ad ignem uti eo proximisque Teutonis vendere.

[156] Auksas skatinąs doros nuosmukį (e. g. Horacijus, Carmina III, 3, 49–52 ir 24, 47–50), tad palaimingame aukso amžiuje niekas žemės nerausė, kad joje rastų tauriųjų metalų, o kasyba prasidėjusi žiauriame geležies amžiuje (Ovidijus, Metamorfozės I, 137–140; Amores III, 8, 35–38; Seneka, Ep. 90, 45.)

[157] Germ. 5, 2: argentum et aurum propitiine an irati dii negaverint dubito.

[158] Germ. 5, 4: possessione et usu haud perinde adficiuntur: est videre apud illos argentea vasa, legatis et principibus eorum muneri data, non in alia vilitate quam quae humo finguntur.

[159] Tacitas, Analai XI, 20, 3.

[160] Seneka, Ep. 5, 6.

[161] Rives, J. B. Tacitus. Germania ..., p. 133.

[162] Išsamiai gintaro dirbinių panaudojimą ištyrusi A. Bliujienė prieina prie tokių išvadų: „Žvelgdami į archeologinę medžiagą, turime pripažinti, kad romėnų istorikas Tacitas neklydo, apie 98 m. rašydamas: Patys aisčiai jo visai nevartoja . Ir: „Didžiuliuose Barbaricum plotuose gintaro dirbinių vėlyvajame romėniškajame laikotarpyje kur kas daugiau nei rytiniame Baltijos jūros regione ar konkrečiai „gintaro žemėje“. Bliujienė, A. Lietuvos priešistorės gintaras ..., p. 308.

[163] Seneka, Gamtos klausimai, VI, 8, 3–4; Plinijus, NH, VI, 184.

[164] Tacitas, Analai, XVI, 1–3.

[165] Plinijus, NH, XXXVII, 44–46.

[166] Strabonas, IV, 207; V, 214.

[167] Plinijus, NH XXXVII, 43: adfertur a Germanis in Pannoniam maxime provinciam („germanų atgabenama pirmiausia į Panonijos provinciją“); 45: DC M p. fere a Carnunto Pannoniae abesse litus id Germaniae, ex quo invehitur („Nuo to Germanijos kranto, iš kurio atgabenamas iki Kornuto Panonijoje yra apytikriai 600 mylių“).

[168] Žr. Bliujienė, A. Lietuvos priešistorės gintaras ..., p. 261 ir toliau. Šią hipotezę sunku suderinti su autorės pastaba: „Vielbarko kultūros žmonės, matyt, patys neužsiėmė gintaro gabenimu į piečiau buvusius gintaro apdirbimo centrus“, p. 266.

[169] Plg. Seneka, De beneficiis IV, 28, 3: Communi... bono erat patere commercium maris; Id., Quaestiones naturales V a, 24: harenas per quas iter ad commercia Indici maris est; Lukanas, Bellum civile X, 315: ... mox te deserta secantem, // qua iungunt nostrum rubro commercia ponto, // mollis lapsus agit. Ampelijas,

Liber memorialis 7, 12: ad occasum magnum mare, idem Athlanticum; quod commerciis totius generis humani peragratur. Vienu iš šios reikšmės pavyzdžių aptariamą Plinijaus vietą laiko šiandien autoritetingiausias lotynų kalbos žodynas Oxford Latin Dictionary. Oxford: Clarendon Press, 1968, s.v commercium.

[170] Wielowiejski, J. Bernsteinstraβe und Bernsteinweg während der römischen Keiserzeit im Lichte der neueren Forschung, Münstersche Beitrage zur antiken Handelsgeschichte, 3, 1984, S. 69–87 apud Rives, J. B. Tacitus. Germania …, p. 319.

Gauta 2010 m. liepos 12 d.
Pateikta spaudai 2010 m. rugpjūčio 31 d.

Summary

Once More About Tacitus’ Aestii

The study presents a new Lithuanian translation of Tacitus’ Germania 45, 2–4 and provides detailed commentaries on the extract. This text, which mentions the Aestii, is read and interpreted taking into consideration  the materials found in the other ancient sources (e. g. the other Tacitus’ works, Caesar’s, Pliny the Elder’s, Ptolemy’s, etc works) concerning various Germanic, Celtic and other barbarian tribes. Also, the reader  should take into consideration the different aspects of Tacitus’ native Roman culture phenomena and the conventions of the Greek and Roman traditions of ethnographical description.

While translating and analyzing the Tacitus’ text, close attention is devoted to the problems posed by the complicate transmission of the manuscripts of Germania. The discussion of Tacitus’ presented information about the Aestii is, first of all, based on present-day commonly accepted point of view that for the Romans and Tacitus himself Germania (this is most probably Caesar’s political construct) meant not a region characterized by a population of ethnically homogeneous tribes but rather a wide geographical area, inhabited by various nations of similar culture but not necessarily of the Germanic descent. This leads to a conclusion that if the Aestii are assigned to Germania, they also belong to this cultural community, and then they should share a variety of Germanic features described by Tacitus; however, these features might not specially be mentioned in the description of the Aestii (e. g. their appearance, marriage customs, clothes, peculiarities of house-building, military traditions, agriculture etc). In addition, according to Tacitus, the Aestii could be granted by some features of the Suebi (a group of ancient Germanic tribes). These features ought to be carefully distinguished because Tacitus attributes to the ethnonym “Suebi” three kinds of features. For Tacitus, the Aestii are similar to the Suebi in their religious rituals. Consequently, the study refers to Tacitus’ observations concerning sacred groves, worshiping of idols, human offerings. On the basis of Tacitus’ evidence regarding amber extraction, the hypothesis is put forward that at the end of the 1st century – the first half of the 2nd century the Aestii not only gathered amber but carried it to the Roman territories, possibly till Aquileia. This excludes the opinion that the main amber trade place was somewhere in the delta of the Vistula.