„Istorija“. Mokslo darbai. 81 tomas
Audronė VEILENTIENĖ. Lietuvos geopolitinės orientacijos pakeitimas ir Vilniaus susigrąžinimo planas
Spausdinti

Anotacija. Straipsnyje analizuojamos Lietuvos geopolitinės orientacijos pakeitimo priežastys ir aplinkybės, bandoma išsiaiškinti, kokiais būdais Lietuva tikėjosi susigrąžinti sostinę Vilnių. 1918–1940 m. Vilniaus klausimas buvo pagrindinė Lietuvos užsienio politikos problema, nulėmusi valstybės geopolitinę orientaciją. Iki 1925 m. Lietuva deklaravo orientaciją į Antantę ir Baltijos šalis, tačiau vėliau nukreipė žvilgsnį į SSRS ir Vokietiją, kurios taip pat turėjo teritorinių pretenzijų Lenkijai. Pasitelkus diplomatines, politines ir karines priemones buvo kuriami Vilniaus susigrąžinimo planai.

Prasminiai žodžiai: orientacija, diplomatija, užsienio politika, Vilniaus klausimas, sukilimas.

Abstract. The article analyses the causes and circumstances of Lithuania’s geopolitical orientation; attempts are also made to clarify the means by which Lithuania hoped to regain Vilnius as capital. Vilnius issue was the main problem of Lithuania’s foreign policy in 1918–1940, which defined the state’s geopolitical orientation. Till 1925, Lithuania declared its orientation towards the Entente and the Baltic states; however, later it turned to the former USSR and Germany, the countries which also had territorial claims on Poland. Diplomatic, political and military measures were considered to regain Vilnius.
Key words: orientation, diplomacy, foreign policy, Vilnius issue, rebellion.

Įvadas

XX a. pabaigoje atkūrus valstybę, Lietuvos politikams iškilo panašių klausimų kaip ir XX a. pradžioje. Vienas svarbiausių – kokia turėtų būti Lietuvos vidaus ir užsienio politika, kuri padėtų ne tik išlaikyti valstybingumą, bet ir jį sustiprintų. Didelio dabartinių istorikų susidomėjimo sulaukė Lietuvos užsienio politikos bei diplomatijos istorija. Vienas iš kontroversiškai vertinamų klausimų Lietuvos Respublikos diplomatijos istorijos tyrinėjimuose yra geopolitinės orientacijos pakeitimas 1925–1926 metais, t. y. – posūkis nuo orientacijos į Antantės valstybes į SSRS ir Vokietiją.

Vyriausybės nutarimą pakeisti geopolitinę orientaciją ir numatomus Vilniaus susigrąžinimo planus savo knygoje pirmoji dar sovietmečiu paminėjo Regina Žepkaitė [57, 170–171], bet plačiau jų neanalizavo. Išsamiau apie Lietuvos vyriausybės sprendimą pakeisti geopolitinę orientaciją rašė istorikai Algimantas Kasparavičius [32, 57] ir Vytautas Žalys [54, 81]. Vilniaus susigrąžinimo planai istoriografijoje apskritai nenagrinėti.

Analizuojant šią temą kaip pagrindiniu šaltiniu remtasi Lietuvos centriniame valstybės archyve esančio Užsienio reikalų ministerijos fondo (f. 383), Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos rankraščių skyriuje esančio Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos (toliau – LVLS) fondo (f. 199) bylomis ir Mato Šalčiaus dokumentais, buvusiais jo dukros Ramintos Šalčiūtės-Savickienės asmeniniame archyve. Papildomos informacijos rasta to laikotarpio periodinėje spaudoje.

Šio darbo tikslas – analizuojant archyvinius dokumentus apžvelgti Lietuvos geopolitinės orientacijos pakeitimo priežastis ir aplinkybes 1923–1925 m. ir išsiaiškinti, ar buvo vykdomas Vilniaus susigrąžinimo planas.

1. Lietuvos geopolitinės orientacijos pakeitimo priežastys ir aplinkybės

Jau 1923 metais, kai Ambasadorių konferencija Vilniaus kraštą priskyrė Lenkijai, Lietuvos žiniasklaidoje pasirodė straipsnių apie tai, kad orientacija į Antantės šalis ir Tautų Sąjungą nepasiteisino, nes nepadėjo Lietuvai atgauti savo sostinės Vilniaus. 1923 metais, vykstant sunkioms deryboms dėl Klaipėdos konvencijos ir Lietuvai patiriant Antantės šalių spaudimą, įvairių partijų spaudoje pasirodė straipsnių apie Lietuvos orientaciją užsienio politikoje. Į diskusiją įsitraukė ir diplomatai, ir politikai.

1923 m. kovo 21 d. „Lietuvos žinios“ išspausdino Jono Vileišio straipsnį „Naujas pralaimėjimas“, kuriame kritikuojama krikščionių demokratų užsienio politika [27, 1]. Straipsnyje krikščionys demokratai kaltinami, kad jie demagogiškai kelia triukšmą prieš Lenkiją, bet nieko nedaro, kad pagerintų santykius su nekatalikiškomis šalimis; rašoma, kad blėsta noras bendrauti su Baltijos šalimis, šalinamasi Anglijos įtakos, gadinami santykiai su Ambasadorių konferencija siunčiant užgaulaus tono notas. Autoriaus nuomone, klaidas užsienio politikoje diktavo katalikiškos nuostatos, o gal ir įtakingi Lietuvos ūkininkų sąjungos atstovai Stasys Šilingas ir Eliziejus Draugelis, kuriems esą tas pats, ką pasakys užsienis. Gegužės 12 d. „Lietuvos žinių“ numeryje J. Vileišis kritikavo pernelyg tiesmuką diplomatų taktiką, informacijos slėpimą, patarė geriau informuoti visuomenę apie žingsnius, daromus užsienio politikoje [28, 1]. Rugsėjo 16 d. straipsnyje „Užsienio svečiams apsilankius“ J. Vileišis, rašydamas apie Anglijos parlamento delegacijos vizitą, siūlė orientuotis į Didžiąją Britaniją ir Skandinavijos valstybes [29, 1]. Jo nuomone, pakeisti orientaciją trukdo Seime vyraujanti krikščionių demokratų dauguma, kuri linksta į katalikiškąsias Prancūziją ir Lenkiją. Taip pat jis kritikavo laviravimo politiką, per kurią Lietuva buvo politiškai izoliuota.

1923 m. balandžio 29 d. „Lietuvos žiniose“ pasirodė Igno Šeiniaus straipsnis „Kodėl Lietuvai nesiseka“ [25, 1]. Diplomatas kritikavo Lietuvos neutralumo politiką, patardamas lygiuotis į Antantę ir nebijoti Vokietijos ir SSRS. Jis rašė: „Santarvė būtent negali pakęsti ir nepakęs, kad Lietuva vieton skirti jungtų Vokietiją su Rusija. Tai jau joks neutralumas, tai atviras ėjimas prieš Santarvę ir Versalės sutartį [...]“. I. Šeiniaus nuomone, dėl tokios Lietuvos politikos buvo sugalvotas Hymanso projektas, o vėliau Vilnius atiduotas Lenkijai. Jis siūlė tapti Antantės šalininkais, tuomet Vokietija ir Rusija labiau skaitysis su Lietuva. Tai, kad straipsnis išspausdintas „Lietuvos žiniose“, rodo, kad šiai nuomonei pritarė dalis LVLS vadovų.

1923 m. lapkričio 21 d. LVLS centro komiteto posėdyje dalyvavo Lietuvos diplomatinio korpuso nariai Tomas Naruševičius, Jurgis Baltrušaitis, Vaclovas Sidzikauskas, I. Jurkūnas-Šeinius, Seimo nariai Kazys Grinius, Zigmas Toliušis, Aleksandras Tornau, Antanas Sugintas ir centro komiteto nariai [5, 1]. V. Sidzikauskas nurodė, kad artimiausi užsienio politikos uždaviniai – Vilniaus atgavimas, nepriklausomybės išsaugojimas ir Klaipėdos klausimas. Jis aiškino, kad Vilniaus prijungimo prie Lenkijos nebus leista fiksuoti, kad reikia dirbti Vilniaus krašte ir iš ten trukdyti prijungimą legalizuoti. Jo nuomone, reikia stiprinti santykius su Baltijos ir Skandinavijos valstybėmis. T. Naruševičius siūlė tarp Antantės šalių rasti valstybę, kuri remtų Lietuvą. Jis neabejojo, kad tokia valstybė yra Anglija, nes ji nori turėti įtaką Baltijos valstybėse ir neleisti Rusijai sustiprėti. Lapkričio 22 d. LVLS centro komiteto posėdyje, kuriame dalyvavo centro komiteto nariai Mykolas Sleževičius, J. Vileišis, Balys Žygelis, Kostas Kregždė, Felicija Bortkevičienė, Kazys Ralys, Jonas Staugaitis, Vladas Lašas; frakcijos prezidiumo nariai Z. Toliušis, A. Sugintas, A. Tornau; Santaros centro komiteto narys Jonas Pranas Aleksa, vidaus reikalų ministras Karolis Žalkauskas; diplomatai T. Naruševičius ir J. Baltrušaitis, priimtos nuostatos svarbiausiais užsienio politikos klausimais:

1. Dėl Vilniaus ir Klaipėdos klausimų:

1) neužmegzti jokių santykių su Lenkija, kol nebus išspręstas Vilniaus klausimas, ir griežtai priešintis bet kokioms deryboms su Lenkija,
2) nesutikti, kad Lenkija turėtų savo atstovą Klaipėdos uoste,
3) nevilkinti Klaipėdos klausimo Tautų Sąjungoje.

2. Dėl užsienio politikos krypties:

1) orientuotis į Angliją,
2) siekti Baltijos valstybių sąjungos sudarymo,
3) laikytis „griežto autoriteto“ (gali būti, kad LVLS turėjo galvoje neutralitetą) SSRS ir Vokietijos atžvilgiu.

3. Dėl santykių su baltarusiais:

1) padėti Baltarusių komitetui, veikiančiam Vilniaus krašte,
2) šelpti ir remti visą baltarusių judėjimą [6, 20].

Orientacijai į Baltijos valstybes ir Lietuvos, Latvijos ir Estijos sąjungos sukūrimui taip pat pritarė socialdemokratai [35].

LKDP išsiskyrė kelios nuomonės politinės orientacijos klausimu ir tai atspindėjo LKDP laikraščio „Rytas“ publikacijos. 1923 m. gruodžio 30 d. valdančiosios Lietuvos krikščionių demokratų partijos oficioze „Rytas“ autorius, prisidengęs slapyvardžiu A-sis, apibendrino Lietuvos užsienio politiką 1923 metais ir informavo, kad Vyriausybė „pasiryžo prie svarbaus žingsnio užsienio orientacijos kryptyje“ [21, 1]. Straipsnyje teigiama, kad Vyriausybė padarė viską, kad suartėtų su Latvija ir Estija, tačiau jos nežiūri rimtai į Lietuvos pasiūlymus ir savo ateitį mato sąjungoje su Lenkija. 1924 m. vasario 20 d. straipsnyje „Kuriuo gi keliu?“ autorius, pasivadinęs slapyvardžiu Trakėnas, nematė nieko blogo Vilniaus atgavimo siekti per Maskvą ir Berlyną, tačiau kartu pasisakė už 3-jų arba 4-ių Baltijos valstybių sąjungos sukūrimą bei draugystę su Anglija [49, 1–2] (tai gali būti Juozo Purickio straipsnis, nes jis pasisakė už orientaciją į SSRS ir Vokietiją, bet siekė išlaikyti gerus santykius su Anglija ir pritarė Baltijos valstybių sąjungos idėjai – aut. past.). Kitame straipsnyje tas pats autorius nematė jokių perspektyvų susitaikyti su Lenkija, nes lenkai ne realūs politikai, bet šovinistai ir svajotojai [48, 1–2]. Kitas autorius, pasivadinęs Rinu, kritikavo Tautos pažangos partijos norą matyti Lietuvą Vokietijos ir Rusijos sąjungininke ir siūlė turėti savo savarankišką politiką – „artimiausi mūsų draugai – mes patys“ [45, 1]. Jo nuomone, su Latvija, Estija ir Suomija galima artimiau ekonomiškai bendradarbiauti. Rino požiūrį kritikavo J. Purickis [52, 1–2] ir J. Vileišis [30, 1], aiškindami, kad tai kelias į dar didesnę Lietuvos izoliaciją [52, 1–2; 30].

Ypač aktyviai už Lietuvos politikos posūkį į SSRS ir Vokietiją agitavo Tautos pažangos partijos spauda. Lietuvos šaulių sąjungos pirmininkas ir Tautos pažangos partijos narys ir Lietuvos šaulių sąjungos (toliau – LŠS) centro valdybos pirmininkas Vincas Krėvė-Mickevičius 1924 m. sausio 3 d. „Trimito“ vedamajame aiškino, kad Vilnių galima atgauti tik suradus draugų tarp Lenkijos priešų, todėl siūlė „pakreipti vairą“ į SSRS ir Vokietiją [37, 1–5]. Vasario 16 d. šaulių teatre jis skaitė paskaitą „Šešių metų Lietuvos nepriklausomybės sukaktuvės“, jos metu siūlė išstoti iš Tautų Sąjungos ir užsienio politiką nukreipti į Rusiją ir Vokietiją [34, 1]. Kovo 14 d. prof. Augustinas Janulaitis savo paskaitoje Lietuvai siūlė pasinaudoti Lenkijos ir SSRS prieštaravimais, tačiau nepamiršti SSRS komunistų imperialistinės politikos [22, 1]. Po jo kalbėjęs V. Krėvė-Mickevičius įtikinėjo, kad Lietuvai nei iš Vokietijos, nei iš SSRS jokio pavojaus nėra, todėl reikia susitarti su SSRS ir kartu veikti prieš Lenkiją, tik tokiu būdu, jo manymu, Lietuva galės apginti Klaipėdą ir atgauti Vilnių. Istorikas Zenonas Butkus Rusijos archyvuose rado duomenų, kad V. Krėvė-Mickevičius nuo 1924 m. bendradarbiavo su SSRS pasiuntinybe Kaune. Jis ne tik čia gaudavo finansinę paramą tautininkų spaudai, bet ir kelis kartus (vasario 2 d., kovo 17 ir 28 d.) pareiškė sovietų pasiuntiniui, kad Lietuvai geriausiai būtų „įsijungti į Sovietų Sąjungą“ [23, 156–157]. V. Krėvės-Mickevičiaus ryšius su Sovietų Sąjungos pasiuntinybe patvirtino 1924 m. vasario 26 d. oficioze „Lietuva“ pasirodęs A. Ratelio straipsnis „Pavojingi bandymai“, kuriame V. Krėvė-Mickevičius kaltinamas gandų ir prasimanymų apie Vyriausybę ir Seimą skleidimu, be to, nurodoma, kad jis pradėjo lankytis užsienio atstovybėse ir tartis politikos klausimais. Autorius tai įvertino kaip mėginimą susprogdinti valstybę iš vidaus [44, 1–2]. LŠS valdybos pirmininkas buvo apkaltinęs LVLS lyderį M. Sleževičių „parsidavimu Lenkijai“, tačiau paaiškėjus, kad tai šmeižtas, 1924 m. vasario 29 d. LŠS centro valdybos posėdyje V. Krėvė-Mickevičius atsistatydino iš centro valdybos pirmininko ir nario pareigų [46, 31]. V. Krėvės-Mickevičiaus veikla įrodo, kad SSRS, manipuliuodama Lietuvos visuomenės veikėjais ir politikais, siekė pakeisti Lietuvos geopolitinę orientaciją į SSRS pusę.

Orientuotis į Rusiją ir Vokietiją savo straipsniuose „Politinės orientacijos reikalu“, „Kelias Vilniui atgauti“ siūlė Tautos pažangos partijos lyderis Antanas Smetona, aiškindamas, kad Lietuva „svarbi kaip grandis tarp Rusijos ir Vokietijos“ [19, 1; 18, 1–4].

Krikščionių demokratų vyriausybė dar delsė, bandydama Lietuvos užsienio politikos problemas spręsti per tarptautines institucijas, tačiau tarptautinių santykių padėtis Europoje pradėjo keistis. Lietuva, ieškodama būdų susigrąžinti Vilnių, nutarė dar kartą iškelti Vilniaus klausimą Tautų Sąjungos plenume 1924 m. rugsėjo mėnesį, reikalaudama, kad Hagos tarptautinis teismas galutinai nuspręstų, ar Tautų Sąjungos taryba turėjo teisę priimti nutarimą, kurio neprašė nė viena valstybė, o viena valstybė prieš jį protestuoja [17, 1; 42, 1]. Lenkijos vyriausybė pasiuntė memorandumą visiems Tautų Sąjungos nariams, aiškindama, kad Vilniaus klausimas jau išspręstas, ir prašė neįrašyti šio klausimo į dienotvarkę [39, 1]. Lietuva ieškojo sąjungininkų ir stengėsi gauti Latvijos delegacijos pritarimą. Rugpjūčio 27 d. per Kauną važiavo Latvijos delegacija į Tautų Sąjungos konferenciją Ženevoje. Latvijos delegatus – užsienio reikalų ministrą Liudvigą Sėją, politikos departamento direktorių Vilį Šumanį ir Seimo Užsienio reikalų komisijos pirmininką Feliksą Cieleną Kauno stotyje pasitiko Lietuvos užsienio reikalų ministras Valdemaras Čarneckis, atstovas Latvijoje Jonas Aukštuolis ir aukštesnieji ministerijos valdininkai [36, 5], tačiau pokalbiai su kaimynų diplomatais nepadėjo.

Lietuvos memorandumą Vilniaus klausimu pavesta nagrinėti Tautų Sąjungos VI subkomisijai, tačiau į šią subkomisiją nebuvo įtrauktas nei Lietuvos, nei Latvijos atstovas. Už Lietuvos dalyvavimą šioje subkomisijoje balsavo tik Olandija, prieš balsavo net Latvija. Lietuvos delegacija, pasitarusi su Vyriausybe, nutarė atsiimti šį klausimą iš dienotvarkės, pasilikusi teisę jį iškelti ateityje [47, 1; 38, 1; 31, 1; 41, 2]. Lietuvai nepadėjo nei Lietuvių – latvių vienybės draugijos kongreso rezoliucija Vilniaus klausimu, nei lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių protestas prieš Lenkijos politiką, įteiktas Tautų Sąjungos Tautinių mažumų komisijai [43, 1; 40, 1]. LVLS atstovas Seime J. Vileišis kaltino krikščionių demokratų politiką dėl nesėkmės Tautų Sąjungos taryboje [26, 1], o kitas jo partijos narys – Pranas Dailidė teigė, kad toks Tautų Sąjungos komisijos balsavimas „gali būti laikomas iš dalies Lietuvos vardo užsieny populiarumo barometru“ [24, 1].

Latvijos laikraščiai taip pat atkreipė dėmesį į diskusiją Lietuvos spaudoje tarptautinės orientacijos klausimais. 1925 m. birželio 13 d. „Jaunakas zinas“ apibūdino Lietuvos partijų orientaciją [53, 1]. Laikraštis teigė, kad tautininkai yra „fanatiški rusofilai ir vokietofilai“, o krikščionys demokratai neturi tvirtos nuomonės – iki konferencijos Rygoje jos pritarė Latvijos, Lietuvos ir Estijos sąjungai, taip pat matėsi simpatijos Skandinavijai ir Anglijai, tačiau po karo atstovų pasitarimo Rygoje krikščionių demokratų dėmesys Baltijos sąjungai sumažėjo. Latviai atkreipė dėmesį, kad buvęs užsienio reikalų ministras J. Purickis paskelbė seriją straipsnių, kuriuose patarė dėl Vilniaus vadavimo tartis su vokiečiais, rusais, ukrainiečiais ir baltarusiais. Jų nuomone, liaudininkai ir socialdemokratai neskyrė daug dėmesio orientacijos klausimui, tačiau iš socialdemokratų viešų pasisakymų matėsi, kad jiems svetima orientacija į Vokietiją ir SSRS.

A. Smetona 1925 m. gegužės 15 d. „Lietuvyje“ parašė apie Anglijos planus grąžinti Vokietijai Sileziją ir Dancigo koridorių, kaip kompensaciją Lenkijai atiduodant Lietuvą [20, 1]. Gegužės 31 d. panaši informacija pateikta „Lietuvos žiniose“: slapyvardžiu V. I. Karas pasivadinęs Pranas Dailidė parašė, kad Šveicarijos spaudoje pasirodė gandai, jog Lenkija už Dancigo koridorių nori gauti Lietuvą [50, 1]. Straipsnyje teigiama, kad Lietuva, nenorėdama taikytis su Lenkija, kol jai nebus grąžintas Vilnius, nuteikė prieš save Prancūziją ir Angliją. Krikščionių demokratų Vyriausybė rimtai susirūpino sąjungininkų paieška, nes Lietuva dėl konflikto su Lenkija buvo politiškai izoliuota. Tuomet kyla klausimas, kokią datą galime laikyti geopolitinės orientacijos pakeitimo pradžia?

A. Kasparavičius [32, 57] ir V. Žalys [54, 81], naudodami Lietuvos centriniame valstybės archyve Užsienio reikalų ministerijos fonde esantį dokumentą nurodė, kad 1925 m. gruodžio pradžioje Leono Bistro Vyriausybė apsisprendė dėl geopolitinės orientacijos pakeitimo ir priėmė politinės – diplomatinės veiklos projektą „Bendri bruožai nusistatymui dėl Vilniaus klausimo rišimo“ [32; 55].

Rašydama straipsnį apie Valdemarą Čarneckį monografijai apie užsienio reikalų ministrus [51, 127–151], Užsienio reikalų ministerijos fonde radau 1925 m. birželio 12 d. Ministrų kabineto posėdžio, įvykusio Prezidentūroje, stenogramą, kurioje parašyta, kad dalyvaujant Prezidentui Aleksandrui Stulginskiui buvo svarstyta rezoliucija Vilniaus klausimu ir joje numatyta Vokietijos ir SSRS pagalba susigrąžinti Vilnių [10, 2–7].

Pabandykime išanalizuoti abu šiuos dokumentus. Abu tekstai yra rašyti pieštuku Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktoriaus Broniaus Kazio Balučio ranka. Abu dokumentai priklauso Užsienio reikalų ministerijos Politikos skyriaus slaptajam archyvui. Projektas įrištas segtuve, pavadintame „Vilniaus krašto byla. Lietuvių lenkų santykiai 1925, 1926 ir 1927 metais“. Beje, projekte nenurodyta tiksli data, tik metai – 1925. Birželio 12 d. rezoliucija saugoma kitoje byloje, pavadintoje „Vilnius ir Lietuvos Lenkijos sienų klausimas Ženevoje 1925 m.“.

Birželio 12 d. rezoliucija surašyta septyniuose nedidelio formato lapeliuose. Jos teksto formuluotės taisytos, tikslintos, yra išbrauktų žodžių ir frazių. Rezoliuciją sudaro trys dalys. Pirmoje dalyje apibūdinta tuometinė Vilniaus klausimo padėtis. Turint omenyje motyvus, „išdėstytus rezoliucijoje Lietuvos saugumo klausimu“ konstatuojama, kad Vilniaus klausimo Lietuva negali išspręsti nei ginkluoto konflikto, nei tiesioginių derybų su Lenkija būdu. Toliau rašoma, kad šį klausimą Lietuva teigiamai gali išspręsti tik pasirėmusi pašaliniais veiksniais, turinčiais šioje Europos dalyje vienokių ar kitokių interesų [10, 2, 3].

Antroje dalyje nurodoma, kad Europos lemiantieji politiniai veiksniai grupuojasi 2 kryptimis – Antantės valstybių ir Vokietijos ir SSRS bloko. Konstatuojama, kad šešerių metų patyrimas parodė, jog Antantės grupėje dominuoja nepalankus požiūris į Lietuvos aspiracijas. Teigiama, kad net Lietuvai draugiškos valstybės, esančios šioje grupėje, neturi Lietuvoje tokių interesų, kurie jas verstų palaikyti Lietuvos poziciją Vilniaus ginče. Tuo metu Vokietija ir SSRS, kaip ir Lietuva, suinteresuotos „įstumti Lenkiją į jos etnografines ribas“, todėl Lietuvos akciją reikia nukreipti į SSRS ir Vokietijos bloką [10, 4]. Diplomatinė akcija Antantės šalyse gali turėti svarbios, bet kol kas tik „pagalbinės prasmės“, kol Lenkijos sienų revizijos klausimas taptų aktualus.

Trečioje dalyje analizuojamos Lietuvos veiksmų galimybės SSRS ir Vokietijos bloko ribose. Numatoma, kad Vokietija dėl savo įsipareigojimų Antantei kol kas negalės vaidinti aktyvaus vaidmens revizuojant Lenkijos sienas, todėl nutariama, kad ypatingą dėmesį reikia atkreipti į SSRS, nes išspręsti Vilniaus klausimą neįmanoma be palankaus SSRS požiūrio. Užsitikrinus SSRS ir Vokietijos paramą Vilniaus klausimu, įvairiais būdais (kairiame krašte pažymėta „mažumų organizavimas, blokada“ [10, 5–7]) siekti:

a) priversti Lenkiją kapituliuoti ir grąžinti Vilnių Lietuvai,

b) revizuoti Lenkijos sienas specialioje Rytų Europos konferencijoje, kurios „išdava būtų nustūmimas Lenkijos į jos etnografines sienas ir priskyrimas Vilnijos Lietuvai“ [10, 7].

Ši rezoliucija atsirado po ilgų svarstymų. Tai rodo B. K. Balučio ranka užrašyta 1925 m. birželio 9 d. Ministrų kabineto posėdžio stenograma, kurioje buvo svarstytas Vilniaus ir derybų su Lenkija dėl miško plukdymo Nemunu klausimai [9, 6–17]. Posėdyje dalyvavo Ministrų kabineto, krikščionių demokratų bloko Seimo nariai, Užsienio reikalų ministerijos atstovai ir diplomatai, kurie pateikė klausimus užsienio reikalų ministrui V. Čarneckiui apie Vilniaus klausimo sprendimą bei Antantės nuomonę šiuo klausimu. Ministras atsakė, kad karinė akcija yra negalimas dalykas, pagrindinis darbas – vidaus ir užsienio politikos srityse. Jis pareiškė, kad politika vykdoma tautinių mažumų atžvilgiu „padarė mums didelių nesmagumų“ [9, 10]. Ministras pasisakė už Vilniaus krašto lietuvių dalyvavimą rinkimuose į Lenkijos seimą, tačiau nepritarė ekonominės blokados panaikinimui. Tuo metu Petras Karvelis abejojo, ar ekonominė blokada naudinga, o V. Sidzikauskas dėl ekonominės naudos Lietuvai ir paramos vilniečiams siūlė pakeisti politinę liniją santykiuose su Lenkija. Ministras atsakė, kad Ženevoje patyrė, jog užmegzti santykių „su protestu“ negalima [9, 7, 10]. J. Purickis siūlė susigrąžinti Vilnių surengiant Lenkijos okupuotų tautų sukilimą. Jam pritarė plk. Teodoras Daukantas ir gen. Kazys Ladyga, tačiau po ilgų diskusijų šiuo klausimu nepriimtas joks nutarimas. Svarstant derybų su Lenkija dėl miško plukdymu Nemunu klausimą V. Čarneckis pasiūlė pritarti Anglijos pasiūlymui dalyvauti derybose. Jam pritarė Ernestas Galvanauskas, Vytautas Petrulis, Vladas Jurgutis ir Mykolas Krupavičius [9, 16–17].

1925 m birželio 12 d. rezoliuciją ir birželio 9 d. posėdį savo knygoje paminėjo ir R. Žepkaitė, kuri pacitavusi rezoliucijos pradžią ir pabaigą, šiuos Lietuvos Vyriausybės nutarimus pavadino „avantiūristiniais samprotavimais“ [57, 170–171], tačiau plačiau jų neanalizavo.

A. Kasparavičiaus ir V. Žalio paminėtas projektas „Bendri bruožai nusistatymui dėl Vilniaus klausimo rišimo“ [13, 257] yra 4 dalių ir parašytas 4 lapuose. Prie jo pridėtas priedas, pavadintas „Miško plukdymas Nemunu“. Projekto tekstas analogiškas birželio 12 d. rezoliucijai su kai kuriais skirtumais. Pirmoje dalyje taip pat paminėta rezoliucija saugumo klausimu. Iš antrosios dalies išmestas punktas apie Lietuvai draugiškas šalis, kurios neturi interesų palaikyti Lietuvos poziciją Vilniaus klausimu. Numatyta Antantės valstybėse diplomatinę akciją vykdyti maksimaliai, tačiau vis dėlto pripažinta, kad šios priemonės turi antraeilę, pagalbinę reikšmę. Trečioji dalis perskirta pusiau, antroji jos pusė tapo ketvirtąja dalimi, kurioje rašoma apie būdus, kaip priversti Lenkiją atsisakyti Vilniaus. Šiame dokumente detalizuojama, kad Lietuvai tektų plėsti akciją Lenkijos užgrobtose teritorijose ir kitose srityse, organizuojant Lenkijos tautines mažumas, vykdant blokadą, propagandą užsienyje ir viduje, tačiau plačiau apie tai nerašoma, pažymint, kad tai yra įvairių metodų ir planų detalės [13, 258, 260]. Kalbant apie Lenkijos kapituliaciją ir Vilniaus grąžinimą Lietuvai numatyta, kad tai gali įvykti Lenkijos ir Rusijos ginkluoto susidūrimo atveju, kaip 1920 metais.

Projekto priede „Miškų plukdymas Nemunu“ pažymėta, kad Klaipėdos ir Lietuvos ekonominiai interesai reikalauja miško žaliavos iš Lenkijos ir Rusijos. Siekdama šio tikslo Lietuvos Vyriausybė nutarė derybose su Lenkija padaryti nuolaidų, ir jas išdėstė Anglijos atstovui Tudorui Vaughanui, tačiau Vyriausybė pažadėjo neperžengti Klaipėdos konvencijos ribų ir nedaryti Lenkijai politinių nuolaidų, kurios kliudytų įgyvendinti tikslus, „nustatytus rezoliucijose dėl Lietuvos saugumo ir dėl Vilniaus atgavimo“ [12, 261].

Šis tekstas rodo, kad 1925 m. buvo priimtos dvi rezoliucijos. Mūsų analizuota birželio 12 d. rezoliucija , matyt, ir bus „rezoliucija dėl Vilniaus atgavimo“, o projektas „Bendri bruožai nusistatymui dėl Vilniaus klausimo rišimo“, matyt, parašytas vėliau, galbūt kaip Lietuvos užsienio politikos kryptys, skirtos pasiuntiniams. Priedas rodo, kad projekto data gali būti 1925 metų vasara arba ruduo, prieš Kopenhagos arba Lugano derybas, bet jokiu būdu ne gruodis. Taigi galima daryti išvadą, kad 1925 m. birželio 12 d. Ministrų kabineto posėdyje nutarta pakeisti Lietuvos geopolitinę orientaciją. Deja, kol kas nepavyko rasti antrosios „rezoliucijos dėl Lietuvos saugumo“.

2. Vilniaus susigrąžinimo planas

Pasvarstykime plačiau J. Purickio pasiūlymą išvaduoti Vilnių surengiant Lenkijos okupuotų tautų sukilimą. Mintis per sukilimą susigrąžinti Vilnių kilo 1923 m. po sėkmingo Klaipėdos sukilimo. Ginkluotu būdu atsiimti Vilnių slaptame rašte, rašytame iš Klaipėdos, siūlė J. P. (turbūt Juozas Purickis) [2, 29–30]. Jis nepatarė Lietuvai vienai veltis į karą su Lenkija, bet prašė imtis iniciatyvos susitarti su Vokietija ir SSRS. Vokiečiai surengtų sukilimą Dancigo koridoriuje ir Aukštojoje Silezijoje, įtraukdami ukrainiečius Rytų Galicijoje ir baltarusius, kurių sukilimą remtų SSRS. Jis logiškai numatė, kad lenkai prieš penkis frontus neatsilaikys ir kapituliuos, o Antantei karai nusibodę ir ji į tai nesivels. J. Purickis, aktyviai dalyvavęs Klaipėdos sukilime, turėjo žinių, kad vokiečiai tikrai galvoję rengti sukilimą prieš Lenkiją. Kitą pasiūlymą beveik tuo pačiu metu padarė Lietuvos karo prekybos atstovas Vokietijoje Teodoras Peteris (Petersas), kuris savo slaptame rašte Krašto apsaugos ministerijai prašė pranešti, ar Lietuvos valdžia nesutiktų vesti derybų su Stanislavo Bulak-Balachovičiaus partija, kuri turi apie 3000 žmonių Vilniuje ir 3000 Gardine, kad jie parengtų sukilimą prieš L. Želigovskį Vilniuje [3, 120]. Anglijos diplomatai po Klaipėdos sukilimo bijojo, kad Lietuva Klaipėdos sukilimo taktikos nepanaudotų Vilnijai atsiimti. Jie pagrįstai galvojo, kad tai gali sukelti SSRS įsikišimą, o tai reikštų naują karą Europoje. Po I pasaulinio karo Anglija siekė pakelti savo ekonomiką ir išsaugoti taiką Europoje. Po Klaipėdos įvykių Anglijos užsienio reikalų ministerijos atstovas Esmondas Ovey teiravosi Lietuvos atstovo T. Naruševičiaus dėl Vilnijos ir nesusivaldęs pareiškė, „jeigu atsitiktų kas nors panašaus dabar Vilnijoj, […] tai Lietuva nustotų egzistuoti, nes lenkams ir latviams būtų leista laisvai elgtis Lietuvoj […]“ [1, 152]. T. Naruševičius griežtai paneigė tokius gandus ir pareiškė, kad šiuo metu Lietuvai užtenka sunkumų dėl Klaipėdos. Pranešime pažymėta, kad atsakymu dėl Vilnijos Anglijos politikas buvo labai patenkintas. (Plačiau apie diplomatinę akciją Klaipėdos sukilimo metu straipsnyje „Klaipėdos sukilimo diplomatiniai aspektai“ [55, 21–34].)

Savo laiške T. Naruševičiui Politikos departamento direktorius B. K. Balutis 1923 m. birželio 23 d. perspėjo, jog lenkai paleido lietuvius šmeižiančius gandus, kad Lietuva sudarius „sutartis su ukrainiečiais, gudais, vokiečiais ir bolševikais (per šaulius, etc.) išsprogdinimui Lenkijos iš vidaus, būk tam reikalui esąs sudarytas komitetas Berlyne […]“ [4, 61–62].

Kyla klausimas, ar šie planai liko tik pasiūlymų formos, ar buvo įgyvendinami. Šią uždangą praskleidžia Mato Šalčiaus užrašai ir archyviniai dokumentai. Jie įrodo, kad Užsienio reikalų ministerija derino veiksmus, nukreiptus prieš Lenkiją su slapta LŠS veikla. 1925 m. rugsėjo 16 d. M. Šalčius, tuomet buvęs LŠS centro valdybos pirmininku, savo dienoraštyje rašė: „Buvau pas p. Čarneckį. Pasiūlė greitai paruošti Pavergtųjų Tautų k-to memorandumus. Sutarėme dėl sistematingo žinių rinkimo Vilniuj Tautų Sąjungos medžiagai“ [11].

Vėliau M. Šalčius derino LŠS veiksmus ir su užsienio reikalų ministru kunigu Mečislovu Reiniu. Centro valdybos pirmininkas kartu vadovavo LŠS Ypatingajam skyriui, kurio pagrindinis darbas buvo organizuoti ir vykdyti slaptą Vilniaus vadavimo planą. Ši veikla buvo nežinoma plačiajai visuomenei, išskyrus LŠS prezidiumą ir vyriausybę. Tarp M. Šalčiaus dokumentų pavyko rasti rašomąja mašinėle spausdintus raštus, pavadintus „Vilniaus vadavimo planas“, „Kai kurie Vilniui vaduoti sumetimai“, ir M. Šalčiaus pasiaiškinimą apie darbą Ypatingajame skyriuje. Šie dokumentai suteikia vertingos informacijos apie slaptas Lietuvos akcijas prieš Lenkiją siekiant atgauti Vilniaus kraštą.

Vilniaus vadavimo akcija buvo suderinta tarp LŠS, Vilniui Vaduoti Sąjungos, Vilniečių Sąjungos, Lietuvos Gudų Draugijos. Šios akcijos vykdomasis organas buvo LŠS Ypatingasis skyrius, jam padėjo komitetas, sudarytas iš M. Biržiškos, J. Purickio ir M. Šalčiaus.

Pasirodo J. Purickio dar Klaipėdos sukilimo metu sugalvotas planas – surengti Lenkijos viduje pavergtųjų tautų – lietuvių, baltarusių, ukrainiečių ir vokiečių – sukilimą ir, padedant jiems iš išorės, atsiimti Vilnių, buvo vykdomas. Su šiuo planu J. Purickis supažindino M. Šalčių, o 1925 m. birželio 5 d. visą LŠS centro valdybą. Planui entuziastingai pritarta. M. Šalčius kalendoriuje pažymėjo:

„Visi visiškai pritarė, nes puikus planas. […] Iškelta reikalas tuojau gauti valstybės biudžete tam tikrą sumą. Toliau įsteigti Lietuvių-Gudų-Ukrainiečių Tarybą, kuri vadovautų tam darbui“ [8]. Vilniaus vadavimo planui pritarė ir krikščionių demokratų vyriausybės, tačiau reikėjo ilgo paruošiamojo darbo, kurį ir vykdė LŠS Ypatingasis skyrius. Vilniaus vadavimo planas susidėjo iš paruošiamojo darbo ir sukilimo vykdymo.

I. Paruošiamajam darbui buvo numatyta:

1. Kultūros ir politikos srityje :

1) sustiprinti valstybinės nepriklausomybės propagandą steigiant įvairias tautines organizacijas okupuotame krašte, panaudojant tam vietos savivaldybes ir kitas įstaigas;
2) palaikyti radikalias opozicines lenkų partijas, pvz., komunistų, kraštutinių endekų, fašistų ir kt. Balsuoti už jas rinkimuose, platinti jų literatūrą ir t. t.
3) reikalui esant, užsienyje įsteigti bendrą visų tautų, kurias okupavo Lenkija, biurą.

2. Karinėje srityje:

1) kurti okupuotuose kraštuose slaptą kariuomenę, panaudojant trejukių sistemą. Kraštai suskirstomi į sritis, vadovaujamas karužų, kuriems priklauso po 2 karius, o sritys – į apygardas, vadovaujamas vaivadų;
2) trejukes apginkluoti slapta įvežtais ginklais;
3) nustatyti strateginius objektus, kuriuos reikės sunaikinti ar izoliuoti;
4) lenkų garnizonų miestuose įrengti slaptus nuodingų dujų sandėlius;
5) užsienyje, palankesnėje šalyje, pvz., Vengrijoje, įkurti prekybos aviacijos linijas, einančias per Lenkijos teritoriją, ir išugdyti aviatorius;
6) visam šiam darbui vadovauja užsienyje esanti vyriausioji vadovybė, kuri renka lėšas planui vykdyti.

II. Sukilimo vykdymas. Sukilimas pradedamas visoms tautybėms paruošus kadrus, medžiagą, lėšas ir bendrą operatyvinį planą:

1) pasirinkti dieną švenčių išvakarėse;
2) prieš tai sukelti mases prieš Lenkijos okupaciją ir imperializmą;
3) su Lenkijos komunistais ir kitais „kraštutiniais gaivalais“ susitarti tuo laiku paskelbti visuotinį streiką;
4) užsienyje paruošti aviatoriai atskridę susprogdina lenkų ginklų sandėlius, dirbtuves ir tiltus;
5) slapti nuodingųjų dujų sandėliai paleidžia dujas ant lenkų įgulų;
6) nutraukiamas telefonų ir telegrafo susisiekimas;
7) okupuotuose kraštuose kovos būriai nuginkluoja policiją ir organizuoja savo kariuomenes, į kurias pereina perrengta tų šalių kariuomenė (Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos ir Vokietijos). Šios kariuomenės sustoja prie savo tikrųjų sienų ir pasiūlo taiką etnografinei Lenkijai;
8) numatoma diplomatinė taktika, kuri užtikrintų sukilėlių pergalę [7].

Šis planas buvo sukurtas ir priimtas 1923–1926 m. pasitarimuose tarp LŠS, Ukrainiečių karo organizacijos ir baltarusių atstovų. Nežinia kiek laiko Vilniaus vadavimo planas buvo vykdomas ir kiek numatytų punktų buvo įgyvendinta. Aišku, kad visa tai reikalavo ilgo pasiruošimo, nes, ko gero, sunkiausia buvo suderinti veiksmus tarp Lietuvos, Vokietijos ir SSRS, kuriai priklausė Baltarusija ir Ukraina. Aišku, kad Vokietija ir SSRS turėjo savo planų Lenkijos atžvilgiu, tą ir parodė prasidėjęs II pasaulinis karas, bet Lietuvai Vilniaus vadavimo planas atrodė realus ir buvo pradėtas įgyvendinti.

M. Šalčius asmeniškai labai daug prisidėjo prie šio plano vykdymo:

„[...] važinėjo [...] kelis kartus į Dancigą, matėsi su Gudų ir Ukrainiečių darbuotojais Lenkijoje, turėjo keletą konferencijų Kaune su tų pačių tautų darbuotojais ir palaikė gyvus ryšius su Vilniaus lietuviais [...] Gudams ir ukrainiečiams po keletą kartų teikė pašalpas savo akcijai Lenkijoj“ [15].

Jam teko: 1) ieškoti žmonių, kurie atlikinėtų diversines akcijas Vilniaus krašte ir stiprintų lietuvišką veiklą prie demarkacinės linijos ir sulenkėjusiose vietose; 2) įtraukti Latvijos, Vokietijos, Amerikos ir kitų šalių emigrantus į šią akciją; 3) stengtis iš atskirų baltarusių ir ukrainiečių grupių Lenkijoje sudaryti vieningą antilenkišką frontą ir bendrus organus akcijai vykdyti; 4) ieškoti būdų susitarti su SSRS, įtraukti ją į bendrą akciją arba padaryti jos savarankišką veikimą nekenksmingą ir kt. Ši jo veikla buvo aprobuota LŠS prezidiumo ir krašto apsaugos viceministro Juozo Papečkio. (Plačiau apie M. Šalčiaus veiklą straipsnyje „Matas Šalčius kovose už Lietuvos nepriklausomybę“ [56, 127–136].)

Matas Šalčius pirmininkavo LŠS centro valdybai 15 mėnesių nuo 1925 m. kovo 15 d. iki 1926 m. birželio 17 d. Į III seimą atėjus kairiosioms politinėms jėgoms, M. Šalčiui dėl asmeninių nesutarimų su kai kuriais LŠS nariais liaudininkais teko išeiti iš LŠS centro valdybos ir vadovavimo Ypatingajam skyriui. Bet jis sutiko neoficialiai dirbti pradėtąjį darbą. Tam pritarė ir krašto apsaugos ministru tapęs J. Papečkys. Oficialiai nuo 1926 m. rugsėjo 6 d. M. Šalčius Užsienio reikalų ministro įsakymu Nr. 174 buvo paskirtas į atašė pareigas prie vicekonsulato Daugpilyje be atlyginimo [14]. (Atlyginimą gaudavo kaip dienraščio „Lietuva“ korespondentas.) Neoficialiai jis turėjo įtraukti Latvijos lietuvius į Vilniaus vadavimo darbą, taip pat per Latviją geriau galima buvo susisiekti su Vilniaus lietuviais, reikėjo užmegzti kontaktą su Minsko baltarusiais ir SSRS tais klausimais, kuriais oficialioms įstaigoms ne visada patogu buvo kalbėti (diversinės akcijos, savarankiškos emisijos ir t. t.). Kartu M. Šalčius turėjo dirbti ir Krašto apsaugos ministerijos Informacijos skyriui.

Dirbdamas Daugpilyje, buvęs LŠS pirmininkas užmezgė ryšius su SSRS atstovais per karo atašė Lietuvai ir Latvijai Ivaną Kločko. I. Kločko nemažai bendravo su Generalinio štabo viršininkus plk. Kaziu Škirpa, kitais aukštais Lietuvos karininkais [33, 30–38]. SSRS atstovas sutiko duoti vizą į Minską, tačiau vėliau pasiūlė vykti į Maskvą. Lietuvos vyriausybė tam neprieštaravo, nes jau tuomet Lietuvos užsienio politika krypo į Vokietijos ir SSRS pusę. Šios valstybės beveik vienintelės, beje, siekdamos savo tikslų, palaikė Lietuvos pusę jos konflikte su Lenkija. 1926 m. gruodžio 15 d. M. Šalčius atvyko į Maskvą „prekybos reikalais“. Čia jis turėjo slapta susitikti su SSRS atstovu Kijakovskiu, kuris vadovavo „konfidencialiam“ darbui prieš Lenkiją, ir bandyti suderinti veiksmus [15]. Kijakovskis iš karto pasiūlė M. Šalčiui pasilikti Maskvoje ir dirbti jiems. Lietuvos atstovas griežtai atsisakė. M. Šalčiui būnant Maskvoje, Lietuvoje įvyko 1926 m. gruodžio 17 d. perversmas, po kurio Kijakovskis vėl jam pasiūlė likti SSRS. M. Šalčius vėl atsakė neigiamai ir paklausė, ar galimos tolesnės derybos dėl veiksmų prieš Lenkiją, tačiau dėl komunistų suėmimų Lietuvoje derybos nutrūko. Lietuvos atstovas grįžo į Latviją. Apie savo kelionę jis raštu informavo LŠS pirmininką prof. Liudą Vailionį ir paprašė instrukcijų, tačiau atsakymo negavo. Matyt, atsisakydamas dirbti SSRS, M. Šalčius užsitraukė nemalonę, todėl buvo sukompromituotas. Tame pačiame pasiaiškinime M. Šalčius minėjo incidentą su pasiuntinybės vairuotoju Maskvoje, netikėtą parvykimą į Kauną, areštavimą Rygoje ir atleidimą iš atašė pareigų. Jis pabrėžė, kad jam esant Maskvoje jokių incidentų nei atstovybėje, nei kitur neįvyko, o netinkamas jo misijos nušvietimas iš blogos pusės atsirado dėl nežinojimo tikrosios padėties. Iš visų šių įvykių nuotrupų galima spręsti, kad M. Šalčių Latvijos politinei policijai galėjo įskųsti SSRS agentai, keršydami jam už atsisakymą jiems dirbti. Šį incidentą Lietuvos Vyriausybė užglostė, kad nekiltų tarptautinis skandalas. A. Kasparavičius, tyrinėdamas Rusijos archyvų dokumentus, atkreipė dėmesį, kad SSRS diplomatai nuolat žadėjo Lietuvai padėti, tačiau realiai nieko nepadėjo: ginklų nepardavė, paskolų nesuteikė, tik naudojosi Lietuvos žvalgybos informacija apie Lenkiją [33, 30–38].

Grįžęs į Lietuvą M. Šalčius kurį laiką (1927 05 15–1928 03 01) dirbo Vidaus reikalų ministerijos Informacijos ir propagandos biure, 1928 m. – „Lietuvos aido“ redakcijoje, tačiau dėl politinio persekiojimo negalėjo toliau dirbti Lietuvoje. Apie tai jis rašė laiške ministrui pirmininkui A.Voldemarui:

„Tas moralinis teroras, kurio rezultate aš buvau pašalintas iš konsularinio attache pareigų ir užsienio reikalų ministerijos tarnybos 1927 m. ir neceremoningiausiu būdu išvytas iš „Lietuvos aido“ pereitų metų gale, darosi man nepakenčiamas [...] Aš savo tėvynėj Lietuvoj, kuriai atidaviau ir tebeatiduodu pajėgas nuo 1905 metų, jaučiuosi šiuo metu prislėgtas kaip kalėjime [...] Gi kaltės aš nesijaučiu jokios, mano sąžinė gryna ir mano geras vardas nėra suterštas, [...] nes aš nesiekiu materialinių gėrybių, karjerų [...] Ką aš lig šiol viešai dariau, dariau vien savo tėvynės labui ir garbei [...]“ [16]. M. Šalčius suprato, kad dirbdamas slaptą Vilniaus vadavimo darbą gali nukentėti, bet kad Lietuvoj jo lauktų toks moralinis teroras ir nepelnytas nusikaltėlio antspaudas, nesitikėjo. Jis norėjo toliau tęsti savo slaptą misiją ir prašė Ministro Pirmininko leidimo. „O jei Tamsta manai, kad [...] mano veikimas Lietuvoj ir su mūsų Vyriausybės žinia, nėra pageidaujamas, tai aš tada norėčiau išvykti į užsienius [...] ir ten, įsigijęs svetimą pilietybę, toliau aktingai veikti Vilniaus vadavimo akcijai, ką tikiuosi Tamsta palaikysi visiškoje paslaptyje“ [16]. Neaišku, ar A.Voldemaras atsakė į šį laišką, o kadangi M. Šalčius gana greitai išvyko į užsienį ir keliaudamas dirbo žurnalistinį darbą, galima spręsti, kad Lietuvos Vyriausybė atsisakė jo paslaugų.

Ar Vilniaus vadavimo planas buvo vykdomas toliau, neaišku, nes trūksta duomenų, tačiau akivaizdu, kad iki galo jis nebuvo įgyvendintas. Jeigu jis būtų toliau įgyvendinamas, Lietuva 1939 m. rugsėjį būtų priėmusi Vokietijos pasiūlymą užimti Vilniaus kraštą, tačiau Lietuva šio pasiūlymo atsisakė ir nutarė priimti Vilnių iš SSRS rankų, įsileisdama SSRS kariuomenės įgulas. Tuo metu SSRS okupavo ne tik Vilniaus kraštą, bet ir Vakarų Baltarusiją bei Vakarų Ukrainą. Lietuvos politikai suprato, kad tik su Vokietijos ir SSRS pagalba gali atgauti Vilnių, tačiau neįvertino šių valstybių klastos, o tai privedė prie Lietuvos nepriklausomybės praradimo.

Išvados

1. 1923 m. Ambasadorių konferencijai nutarus Vilniaus kraštą priskirti Lenkijai, Lietuva pradėjo svarstyti apie geopolitinės orientacijos pakeitimą, tačiau tik 1925 m. birželio 12 d. Ministrų kabineto posėdyje galutinai apsispręsta orientuotis ne į Antantę, o į SSRS ir Vokietijos bloką.

2. Opozicijoje buvę Tautos pažangos partijos lyderiai ragino Vyriausybę nukreipti Lietuvos užsienio politiką į SSRS ir Vokietiją, o valdantieji krikščionys demokratai delsė ir bandė Vilniaus klausimą kelti tarptautinėse institucijose.

3. SSRS ambasada, manipuliuodama Tautos pažangos partijos veikėjais, aktyviai veikė, kad Lietuva pakeistų savo orientaciją nuo Antantės į SSRS.

4. J. Purickio sukurtą Vilniaus vadavimo planą, kurio tikslas – surengti Lenkijos viduje pavergtųjų tautų – lietuvių, baltarusių, ukrainiečių ir vokiečių – sukilimą ir, padedant jiems iš išorės, atsiimti Vilnių, iki 1927 metų vykdė Lietuvos šaulių sąjungos Ypatingasis skyrius, o jo veiklą koordinavo užsienio reikalų ministras ir krašto apsaugos viceministras.

5. Vilniaus vadavimo planas nebuvo įgyvendintas. Tai rodo vėlesni istoriniai įvykiai – 1939 m. Lietuva atsisakė Vokietijos pasiūlymo užimti Vilniaus kraštą ir priėmė Vilniaus kraštą iš SSRS kartu su SSRS kariuomenės įgulomis.

 

Šaltinių ir literatūros sąrašas

1. 1923 01 30 T. Naruševičiaus pranešimas Nr.14 Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamentui. Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau LCVA), f. 383, ap. 7, b. 394, l. 152.

2. 1923 02 26 J. P. slaptas raštas iš Klaipėdos. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 429, l. 29–30.

3. 1923 03 07 karo valdininko T. Peterio slaptas raštas Nr.15 iš Berlyno Krašto apsaugos ministerijai. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 381, l. 120.

4. 1923 06 26 B. K. Balučio raštas T. Norui į Londoną. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 394, l. 61–62.

5. 1923 11 21 LVLS CK posėdžio protokolas. Lietuvos Mokslų Akademijos bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau LMAB RS), f. 199–32, l. 19.

6. 1923 11 22 LVLS CK posėdžio protokolas. LMAB RS, f. 199–32, l. 20.

7. 1923–1926m. Vilniaus vadavimo planas. R. Šalčiūtės-Savickienės archyvas.

8. 1925 06 05 M. Šalčiaus įrašas kalendoriuje. R. Šalčiūtės-Savickienės archyvas.

9. 1925 06 09 Ministrų kabineto posėdžio stenograma. B. K. Balučio užrašai. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 87, l. 6–17; 10; 7, 10; 16–17.

10. 1925 06 12 rezoliucija, svarstyta Ministrų kabineto posėdyje pas Respublikos Prezidentą. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 598, l. 2–7.

11. 1925 09 16 M. Šalčiaus įrašas kalendoriuje. R. Šalčiūtės-Savickienės archyvas.

12. 1925 m. Priedas „Miškų plukdymas Nemunu“. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 711, l. 261.

13. 1925 m. projektas „Bendri bruožai nusistatymui dėl Vilniaus klausimo rišimo“, svarstytas prezidentūroje. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 711, l. 257.

14. 1926 09 02 URM įsakymo Nr.174, (nuorašas). R. Šalčiūtės-Savickienės archyvas.

15. 1927 m. M. Šalčiaus pasiaiškinimas apie darbą Ypatingajame skyriuje. R. Šalčiūtės-Savickienės archyvas.

16. 1929 m. M. Šalčiaus laiškas Ministrui Pirmininkui (juodraštis). R. Šalčiūtės-Savickienės asmeninis archyvas.

17. A.Dlė. Lietuvių – latvių vienybės egzaminas. Rytas, 1924, rugpjūčio 10, nr. 179, p. 1.

18. A.Sm. [Smetona, Antanas ]. Kelias Vilniui atgauti. Tautos vairas, 1924, gegužės 29, nr. 12, p. 1–4.

19. A.Sm. [Smetona, Antanas.]. Politinės orientacijos reikalu. Tautos vairas, 1924, gegužės 15, nr. 10, p. 1.

20. A.Sm. [Smetona, Antanas]. Derybų ruoša? Lietuvis, 1925, gegužės 15, nr. 19, p. 1.

21. A-sis. Mūsų užsienio politika 1923 metais. Rytas, 1923, gruodžio 30, nr. 11, p. 1.

22. B.St. Apie santykius su Rusija ( prof. Janulaičio paskaita). Lietuvos žinios, 1924, kovo 19, nr. 65, p. 1.

23. Butkus, Zenonas. SSRS intrigos Baltijos šalyse (1920–1940). Darbai ir dienos, 1998, nr. 7, p. 156–157.

24. Dedalas [Dailidė, Pranas]. Po Ženevos derybų. Lietuvos žinios, 1924, spalio 10, nr. 229, p. 1.

25. Irvis Gedainis [Šeinius, Ignas]. Kodėl Lietuvai nesiseka. Lietuvos žinios, 1923, balandžio 29, nr. 96, p. 1.

26. J. P-tis [Vileišis, Jonas]. Ir vėl be vaisių. Lietuvos žinios, 1924, rugsėjo 24, nr. 215, p. 1.

27. J. P-tis [Vileišis, Jonas]. Naujas pralaimėjimas. Lietuvos žinios, 1923, kovo 21, nr. 65, p. 1.

28. J. P-tis [Vileišis, Jonas]. Dėl mūsų užsienio politikos. Lietuvos žinios, 1923, gegužės 12, nr. 105, p. 1.

29. J. P-tis [Vileišis, Jonas]. Užsienio svečiams apsilankius. Lietuvos žinios, 1923, rugsėjo 16, nr. 206, p. 1.

30. J. P–tis [Vileišis, Jonas]. Nevykusi politika. Lietuvos žinios, 1924, balandžio 5, nr. 80, p. 1.

31. Ką tai reiškia. Rytas, 1924, rugsėjo 16, nr. 208, p. 1.

32. Kasparavičius, Algimantas. Didysis X Lietuvos užsienio politikoje: 1926 m. Lietuvos ir Sovietų Sąjungos nepuolimo sutarties sudarymo analizė. Vilnius, 1996. p. 57.

33. Kasparavičius, Algimantas. Lietuvos kariuomenė Maskvos politinėse ir diplomatinėse spekuliacijose (1920–1936). Lietuvos nepriklausomybei – 80.Vilnius, 1999, p. 27.

34. Kaunas. Lietuvos žinios, 1924, vasario 19, nr. 41, p. 1.

35. Kauno konferencija. Socialdemokratas, 1924, gegužės 22, nr. 21, p. 1.

36. Kauno kronika. Lietuva, 1924, rugpjūčio 29, nr. 194, p. 5.

37. Krėvė-Mickevičius, Vincas. Pakreipkim vairą. Trimitas, 1924, sausio 3, nr. 170, p. 1–5.

38. Kova dėl Vilniaus Ženevoje. Rytas, 1924, rugsėjo 14, nr. 207, p. 1.

39. Lenkai jau agituoja dėl Vilniaus. Rytas, 1924, rugpjūčio 27, nr. 192, p. 1.

40. Lietuvių, ukrainiečių ir gudų delegatai pas Mottę. Rytas, 1924, rugsėjo 30, nr. 220, p. 1.

41. Lietuvos delegacijos darbai T. S. posėdyje. Rytas, 1924, spalio 2, nr. 222, p. 2.

42. Lietuvos juridikos klausimas Tautų Sąjungos plenumui. Rytas, 1924, rugpjūčio 22, nr. 188, p. 1.

43. Mažumų protestas prieš lenkus ir pačiai T. Sąjungai įteiktas. Rytas, 1924, rugsėjo 18, nr. 210, p. 1;

44. Ratelis, A. Pavojingi bandymai. Lietuva, 1924, vasario 26, nr. 47, p. 1–2.

45. Rinas. Mūsų draugai. Rytas, 1924, kovo 26, nr. 71, p. 1.

46. Šaulių reikalai. C.V. pirmininkas atsistatydino. Trimitas, 1924, kovo 6, nr. 178, p. 31.

47. Tautų Sąjungos konferencijoj. Rytas, 1924, rugsėjo 10, nr. 203, p. 1.

48. Trakėnas. Ar galima su lenkais susitaikint? Rytas, nr. 85, 1924, balandžio 10, p. 1–2.

49. Trakėnas. Kuriuo gi keliu? Rytas, 1924, vasario 20, nr. 42, p. 1–2.

50. V. I. Karas [Dailidė, Pranas]. Orientacijos klausimas. Lietuvos žinios, 1925, gegužės 31, nr. 120, p. 1.

51. Veilentienė, Audronė. Valdemaras Vytautas Čarneckis ir Lietuvos užsienio politikos problemos (1924 06 18–1925 09 25). Lietuvos užsienio reikalų ministrai 1918–1940. Kaunas: Šviesa, 1999, p. 127–151.

52. Vygandas [Purickis, Juozas]. Pasitikėti savimi ir kas toliau? Lietuva, 1924, balandžio 7, nr. 81, p. 1–2.

53. Vygandas [Purickis, Juozas]. Latvių nuomonė dėl mūsų politinės orientacijos. Lietuva, 1925, birželio 19, nr. 134, p. 1.

54. Žalys, Vytautas. Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940), t. 1. Vilnius: „Versus aureus“ l-kla, 2007. p. 81.

55. Žemaitytė-Veilentienė, Audronė. Klaipėdos sukilimo diplomatiniai aspektai. Iš Lietuvos diplomatijos istorijos, (3). Kaunas: Vytauto Didžiojo karo muziejaus leidinys, 2000, p. 21–34.

56. Žemaitytė-Veilentienė, Audronė. Matas Šalčius kovose už Lietuvos nepriklausomybę. Karo archyvas, t. 16, Vilnius, 2000, p. 127–136.

57. Žepkaitė, Regina. Diplomatija imperializmo tarnyboje. Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1919–1939 m. Vilnius: Mokslas, 1980. p. 170–171.

Gauta 2010 m. lapkričio 16 d.
Pateikta spaudai 2011 m. sausio 6 d.

Summary

Changes in Lithuania’s Geopolitical Situation and Strategies to Regain Vilnius

The article analyses the causes and circumstances of Lithuania’s geopolitical orientation; attempts are also made to clarify the means by which Lithuania hoped to regain Vilnius as capital. Vilnius issue was the main problem of Lithuania’s foreign policy in 1918–1940, which defined the state’s geopolitical orientation. Till 1925, Lithuania declared its orientation towards the Entente and the Baltic states; however, later it turned to the former USSR and Germany, the countries which also had territorial claims on Poland.

When in 1923 the Conference of Ambassadors decreed to attach Vilnius region to Poland, Lithuania started considering the possibilities to change its geopolitical orientation; and on June 12, 1925, the Cabinet of Ministers accepted the final decision to orient the country’s geopolitical policy towards the USSR and Germany block rather than towards the Entente. The leaders of the Party of National Progress, who were in the opposition then and were influenced by the USSR Embassy, supported and encouraged this orientation; the ruling Christian Democrats, meanwhile, adopted a hesitant policy and made attempts to raise Vilnius issue at international institutions.

Various organizations and their representatives came up with the plans how to regain Vilnius by diplomatic, political and military means. J. Purickis’ suggestion was to stage a rebellion of national minorities – the Lithuanians, the Belarussians, the Ukrainians and the Germans – in Poland and in concert with exterior forces to regain Vilnius. Up to 1927 this plan was supported by the Special Department of Lithuania’s National Guards; its activities were coordinated by the Minister of Foreign Affairs and Vice-Minister of the Defence Ministry. Further historical events serve as a proof of Lithuania’s changed geopolitical orientation; in 1939, Lithuania rejected Germany’s proposal to regain Vilnius region and accepted this region from the USSR together with the USSR military garrisons.



* Audronė Veilentienė – humanitarinių mokslų daktarė, Kauno technologijos universitetas; adresas: K. Donelaičio g. 73, LT-44029 Kaunas; el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų sritys – Lietuvos valstybingumo ir diplomatijos istorija 1918–1940; Lietuvos aukštojo mokslo istorija.