„Istorija“. Mokslo darbai. 81 tomas
Dalia STRAŽINSKAITĖ. Jurgis Matulaitis ir lietuvių sociologija carinės Rusijos imperijoje
Spausdinti

Anotacija. Straipsnyje ieškoma lietuviškosios sociologijos ištakų Rusijos imperijoje pirmajame XX a. dešimtmetyje. Tiriama sociologijos disciplinos atsiradimo tuometinėje Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje, kurioje dirbo ir mokėsi nemaža lietuvių, istorija. Labiausiai susitelkta į J. Matulaičio akademinę veiklą ir socialinę mintį 1907–1909 m. laikotarpiu. Jis buvo pirmasis profesorius, dėstęs sociologiją šioje aukštojoje mokykloje. J. Matulaitis žinomas kaip vienuolijų atnaujintojas ir kūrėjas, Vilniaus vyskupas, 1987 m. Bažnyčios paskelbtas palaimintuoju. Šiame tyrime siekiama įvertinti jo paskaitų pobūdį bei mokslo populiarinimo organizacinę veiklą, atsiskleidusią per socialinių kursų organizavimą, bei įvertinti jo indėlį į Lietuvos sociologijos mokslo raidą.

Prasminiai žodžiai: Lietuvių sociologija, istorija, teologija, J. Matulaitis.

Abstract. The article explores the sources of the Lithuanian sociology in the Russian Empire in the first decade of the 20thcentury. It surveys the history of the emergence of sociology as discipline in St. Petersburg Roman Catholic Spiritual Academy, where a number of Lithuanian worked and studied. The primary focus is on J. Matulaitis’ academic activities and social thought in the period of 1907–1909. He was the first professor to teach sociology at this higher institution; in addition, J. Matulaitis is known as the renovator and the founder of monasteries and Bishop of Vilnius; in 1987 he was beatified by Pope John Paul II. This research aims to evaluate the character of his lectures, his activities in social science education, which mainly can be revealed through the organization of courses on sociology, as well as to estimate his contribution to the development of Lithuania’s science of sociology.

Key words: Lithuanian sociology, history, theology, J. Matulaitis.

Įvadas

Sociologija – palyginti jaunas ir modernus mokslas. Šį terminą pirmą kartą įvedė prancūzų matematikas ir filosofas A. Comte (1799–1847), formaliai laikomas sociologijos mokslo pradininku [12, 13]. Akademine disciplina sociologija tapo XIX a. pabaigoje. Pirmoji sociologijos katedra įsteigta 1892 m. Čikagos universitete [13, 164]. Naujas ir populiarus sociologijos mokslas greitai pasiekė ir Lietuvą. Šis pavadinimas atsirado jau aukštųjų kursų mokymo planuose (išsamesnį komentarą žr. [13] literatūros sąraše). Nuo pat Lietuvos universiteto įkūrimo, taigi nuo 1922 m., veikė ir Sociologijos katedra, kuriai vadovavo A. Maliauskas. O Vytauto Didžiojo universitete sociologijos kursą įvairiais laikotarpiais dėstė P. Dielininkaitis, P. Kuraitis ir P. Leonas [13, 166]. Taigi pirmosios nepriklausomybės laikotarpiu sociologija jau buvo pilnai akademiškai susiformavusi disciplina. Ieškant lietuviškosios sociologijos ištakų, verta pažvelgti į dar ankstesnį istorinį laikotarpį – XX a. pirmuosius dešimtmečius, į kuriuos Lietuva įžengė būdama Rusijos imperijos sudėtyje. Lietuvai neturint valstybingumo, sociologijos lietuviškumo kriterijai galėtų būti autorių tautybė ir kalba.

XIX a. Rusijos okupuotoje Lietuvos teritorijoje buvo sudėtinga akademinė situacijai. Po 1830–1831 metų sukilimo buvo uždarytas Vilniaus universitetas, o vietoj jo Moralinių ir politikos mokslų fakulteto ir Vilniaus vyriausiosios kunigų seminarijos įkurta dvasinė akademija. Siekiant, kad Rusijos imperijos valdžia galėtų geriau kontroliuoti aukštųjų katalikų dvasininkų rengimą, akademija 1842 m. perkelta į Sankt Peterburgą. 1867 m. uždarius Varšuvos Romos katalikų dvasinė akademiją, Sankt Peterburgo dvasinė akademija liko vienintelė aukštoji katalikų teologijos mokykla Rusijos imperijoje [28, 244]. Akademija turėjo didelę reikšmę Lietuvai, tiek dėl joje studijavusių, tiek ir dėsčiusių lietuvių, neatsitiktinai ir lietuviškosios sociologijos ištakų siūloma ieškoti šiame mieste.

Straipsnio tyrimo objektas: J. Matulaičio akademinė veikla 1907–1909 m. J. Matulaičio asmuo sociologijai svarbus dėl skaitytų sociologijos paskaitų Peterburge 1907–1909 m. ir 1909 m. organizuotų socialinių kursų Kaune. Lietuvių autorių darbų tyrimas leidžia kalbėti apie sociologijos istoriją biografiniu požiūriu, tačiau susiduriama ir su tam tikrais keblumais. Anot L. Kraniausko, Lietuvos sociologijos istoriografijoje šalia asmenų, kurie ikikarinėje Lietuvoje turėjo institucinį sociologo statusą (pvz., P. Leonas, K. Paltarokas), galima atrasti šiuo aspektu paradoksalių figūrų (pvz., Maironį), kurias tikrai sunku pavadinti sociologais ar socialinio diskurso dalyviais [9]. Atsižvelgiant į šią pastabą, galima suabejoti ir J. Matulaičio indėliu į sociologijos mokslo raidą. Ar tikrai jo socialinė mintis charakterizuoja jį kaip sociologą šio mokslo apibrėžimo prasme? Darbo tikslas – įvertinti J. Matulaičio įtaką sociologijos ir (ar) kitų mokslų raidai Lietuvoje.

Naudota literatūra ir šaltiniai

Šio darbo tyrimo metodas – istorinių šaltinių ir literatūros analizė. Apie Peterburgo dvasinės akademijos veiklą byloja jos metraščiai. Viename jų yra ir pirmoji sociologijos paskaita, taip pat dėstytojų ir studentų sąrašai, paskaitų tvarkaraščiai [1]. Studentų prisiminimai apie paskaitas, išlikę 1933 m. K. Čibiro sudarytoje straipsnių ir prisiminimų rinktinėje [2], socialinių kursų medžiaga, atspausdinta 1909 m. žurnale „Draugija“, yra šaltiniai, leidžiantys tirti, ar galima J. Matulaitį laikyti vienu iš lietuviškosios sociologijos pradininkų.

Nagrinėjama tema įvairių autorių rašyta ne taip jau mažai. J. Matulaičio gyvenimas ir veikla gausiai tirti Katalikų Bažnyčios, ypač Marijonų ir J. Matulaičio įsteigtų moterų vienuolijų narių, renkant medžiagą beatifikacijos bylai, be to, sulaukė ir pasauliečių mokslininkų dėmesio. Beatifikacijos proceso metu buvo parašytos dvi išsamios biografijos – A. Kučo „Arkivyskupas Jurgis Matulaitis Matulevičius“ ir S. Ylos „Jurgis Matulaitis“. Jau po beatifikacijos 2005 m. buvo išleista ir išversta į lietuvių kalbą T. Górskio knyga „Palaimintasis Jurgis Matulaitis“. Šiuose veikaluose be kitų temų atskleista ir J. Matulaičio socialinė veikla. Plačiausiai ir išsamiausiai J. Matulaičio socialinę veiklą ir straipsnius nagrinėjo buvęs beatifikacijos bylos postulatorius kun. J. Vaišnora [26; 27]. 1978 m. jis paskelbė išsamų straipsnį “Arkiv. Jurgis Matulaitis sociologas“. Šis straipsnis yra labiau aprašomojo, nei analitinio pobūdžio, todėl juo galima naudotis ir kaip tam tikrų duomenų šaltinių publikacija. Apie socialinius kursus, remdamasi archyvuose rastais J. Matulaičio ir A. Dambrausko Jakšto laiškais, rašė istorikė G. Gustaitė [8]. Nemažai lietuvių sociologų darbų yra ištyręs prof. habil. dr. V. Pruskus, rašęs apie katalikų socialinę mintį XIX a. pabaigoje – XX a. monografijose „Socialinė katalikybė Lietuvoje“ [22] ir „Primirštieji Lietuvių sociologai“. Pirmojoje J. Matulaičio veikla ir rašytieji straipsniai analizuojami pagal tematiką šalia kitų to meto sociologų (A. Kaupo, K. Šaulio, S. Šultės, A. Dambrausko-Jakšto, J. Staugaičio, A. Ivinskio, K. Paltaroko, J. Maculevičiaus-Maironio ir kt.) darbų. Tačiau minėtos knygos pavadinime vartojamas terminas „socialinė katalikybė“ nėra įprastas mokslo šakai apibrėžti, o skirtumai tarp sociologijos ir kitų socialinių ar humanitarinių mokslų kaip skirtingų disciplinų nėra akcentuojami. Šiame straipsnyje siekiama tik kiek kitaip sudėlioti akcentus ir įvertinti J. Matulaičio reikšmę sociologijai ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos kontekste. Tikimasi, kad tyrimas leis aiškiau nubrėžti takoskyrą tarp skirtingų mokslo šakų istorijų.

Sociologija Rusijoje XX a. pradžioje

Rusijos valstybės modernizacijos sąlygomis augantis socialinis mobilumas paskutiniaisiais XIX a. dešimtmečiais paskatino pervertinti ir pertvarkyti esamą socialinę sistemą. Tuo metu Rusijoje aktyviai ieškota kompromiso tarp susiklosčiusių aukščiausių sluoksnių ir naujai iškilusių socialinių grupių, nes tik atsižvelgiant į visų socialinių sluoksnių interesus tikėtasi išvengti visuomenę draskančio konflikto. Tačiau visuomenėje nebūta demokratinių institucijų mechanizmo, o esanti biurokratinė mašina nesusitvarkė su problemomis, reikalavusiomis skubaus sprendimo [32, 8]. Nenuostabu, kad stengiantis išlaikyti esamas pozicijas, buvo bandoma kontroliuoti laisvos socialinės minties plitimą. Todėl didėjant sociologijos populiarumui Vakarų Europoje, Rusijoje klostėsi šiai disciplinai priešiška situacija. Egzistavo netgi draudimas įvežti sociologinės literatūros iš užsienio. Augant visuomenės, o ypač jaunimo, susidomėjimui šiuo mokslu, buvo leidžiami žinynai, enciklopedijos, skirtos savišvietai, tačiau Švietimo ministerija sociologijos į aukštųjų mokyklų planus neįtraukdavo. Turėdami vilties išsaugoti ir realizuoti savo kūrybines ir mokslines galias rusų intelektualai – I. I. Mečnikovas, M. M. Kovalevskis, E. V. de Robertis ir J. S. Gambarovas 1901 m. Paryžiuje įkūrė rusišką visuomeninių mokslų aukštąją mokyklą [31, 171]. Gyvavusi penkerius metus, imperijos valdininkų spaudimu mokykla buvo uždaryta, o profesūra savo svajones perkėlė į Peterburgą. Sociologija privaloma disciplina Rusijoje pirmą kartą tapo 1905 m., M. M. Kovalevskio ir P. F. Lesgafto įsteigtoje Aukštojoje laisvojoje mokykloje, kuri caro sprendimu irgi buvo greitai uždaryta [31, 178]. Pirmoji sociologijos katedra įsteigta tik 1911 m. privačiame Peterburgo psichoneurologiniame institute [31, 179].

Sociologijos katedros Peterburgo dvasinėje akademijoje atsiradimo aplinkybės

Atsižvelgiant į aukščiau aprašytą situaciją Rusijoje, stebėtina, kad dar 1906 m. sausio mėn. katalikiškosios Peterburgo dvasinės Akademijos studentai lietuviai, kun. J. Vailokaičio vadovaujami, padavė Akademijos vadovybei prašymą įsteigti sociologijos katedrą [27, 23]. Sprendimą įsteigti sociologijos katedrą priėmė akademijos senatas. Jos steigimą patvirtino ir pats Rusijos caras Nikolajus II [10, 109]. Šį prašymą įvykdyti nebuvo lengva, nes visoje Rusijoje nematyta nė vieno tinkamo tai katedrai profesoriaus. Anot Peterburge leidžiamo vokiečių laikraščio 1906 balandžio 15 d. „St. Petersburg Zeitung“, „katalikų kunigai buvo ypatingoje vidaus ministerijos žinioje. Kiekvienas kunigas, pas kurį rasdavo politinio ar sociologinio pobūdžio užsienio spaudinį, būdavo suimamas“ [10, 109].

Sociologijos katedros įkūrimas neatsiejamas ir nuo tuo metu Petrapilyje profesoriavusio J. Mačiulio-Maironio asmens. Būdamas akademijos inspektorius, jis ir kun. A. Dambrauskas-Jakštas siūlė į profesoriaus vietą Amerikoje jau pasižymėjusį sociologą kun. Antaną Kaupą (1870–1913). Tačiau jo kandidatūra nepatvirtinta: jis neturėjo akademinio laipsnio, be to, jo praeitis rusų valdžios akyse nebuvo „švari“. Kun. A. Kaupui 1913 m. Čikagoje mirus, „Draugijos“ redaktorius kun. A. Dambrauskas-Jakštas, prisiminęs nepavykusias pastangas pervesti kun. A. Kaupą į Akademijos profesorius, šiame žurnale rašė: „Sociologijos katedra teko kun. Matulevičiui, žmogui labai gabiam, bet praktišką gyvenimą maža tepažįstančiam ir įpratusiam į jį daugiau žiūrėti sub specie aeternitatisir todėl po kelių metų nuo sociologijos perėjusiam prie teologijos, o nuo šios pastarosios prie asketikos“ [27, 23].

Pats J. Matulaitis savo galimybes vertino visai priešingai, atsakydamas P. Būčiui į kvietimą dėstyti Akademijoje jis kukliai pastebėjo – paabejojo ar pataikysiąs, nes „jis daugiau praktiškos srities žinovas; teoretiškai tuo tarpu nedaug pasirengęs“ [27, 24].

Kita vertus, tiek Maironis, tiek A. Jakštas puikiai pažino J. Matulaitį. Būtent Maironio vadovaujamas J. Matulaitis 1899 m. toje pačioje Akademijoje gavo magistro laipsnį rašydamas moralinės teologijos darbą „De bello“ (apie karą) [7, 35]. (Kiek vėliau, ypač dėl Pirmojo pasaulinio karo įtakos, karo ir amžinosios taikos problema tapo ir sociologinių tyrimų objektu.) Tuo tarpu su A. Dambrausku-Jakštu jį siejo laiškai doktorantūros studijų metu Friburge [7, 44]. J. Matulaitis garsėjo pastoracine veikla tarp darbininkų Varšuvoje. Kaip generalinis sekretorius buvo vienas iš organizatorių Lenkijos socialinių kursų, kurie įvyko Varšuvoje 1907 m. rugpjūčio 27–30 d. [7, 70]. Todėl J. Matulaičio kandidatūra buvo įvertinta kaip geriausia esamomis aplinkybėmis.

Sociologijos paskaitos ir jų klausytojai

Davęs savo sutikimą, kun. J. Matulaitis nuo 1907 m. rugsėjo 1 d. buvo paskirtas sociologijos profesoriumi. Nuolatine kun. Matulaičio pareiga tapo ir savaitinės sociologijos paskaitos Mogiliavo arkivyskupijos aukštojoje dvasinėje seminarijoje (ten pat, Peterburge), kurias skaitė nuo 1908 m. rugsėjo 13 iki 1910 m. rugsėjo 1 d. [7, 75].

Naujas dalykas – sociologija buvo dėstoma visuose keturiuose kursuose, į paskaitas grūdosi ir laisvi kitų kursų studentai, net ir profesoriai ateidavo pasiklausyti sociologijos profesoriaus paskaitų [27, 26]. Išlikę gausūs studentų prisiminimai iš to laikotarpio (kai kurie rašyti jau po J. Matulaičio mirties), patvirtinantys J. Matulaičio skaitytų paskaitų populiarumą. Pavyzdžiui, L. Noreika prisimena: „Velionies sociologijos lekcijos Akademijos studentams būdavo stačiai pramoga“ [21]. M. Reinys: „O kalbėdavo, rodos be jokio susirūpinimo: dažnai kiek atkišęs kairiąją ranką su užriestais pirštais ir žiūrėdamas į tų pirštų galus. Jo paskaitos ne vien maistas protui, bet ir širdžiai: ne vien išdirbdavo pažiūras, bet ir nusistatymą, nusiteikimą, pasiryžimą gyventi, jausti taip, kaip pažiūros reikalauja“ [23, 97]. M. Wiśniewskis: „Visada žavėjo dėstymo drąsa, pažiūrų platumas. Jis duodavo mums ne paskirų įvykių trupinius, bet gilią visuomenės filosofijos sintezę ir kartu paskirų tautų psichologijos bruožus“ [29, 111].

Išlikusiuose Sankt Peterburgo dvasinės Akademijos metraščiuose galima rasti dėstomų dalykų aprašus, taip pat pateikiami studijavusių studentų sąrašai ir paskaitų tvarkaraščiai [1]. Kaip plačiai J. Matulaitis suprato ir dėstė sociologijos mokslą, matyti ir iš jo raštuose likusios dvejų mokslo metų (1907–1908, 1908–1909) programos, kuri pateikiama priede. (Prie šio klausimo dar sugrįšime.)

Tarp tuomet studijavusių lietuvių buvo Vladas Jurgutis (vėliau profesorius, Lietuvos banko įkūrėjas, lito tėvas), Pranciškus Kuraitis (filosofijos profesorius), Mečislovas Reinys (vėliau užsienio reikalų ministras, Vilniaus arkivyskupas, Dievo tarnas), Mykolas Vaitkus (kunigas, poetas, rašytojas), Blažiejus Čėsnys (teologijos profesorius), Petras Kraujalis (teologijos profesorius, rašytojas), Jonas Gruodis, Ignas Labanauskas, Jonas Grigaitis ir kt.

Sociologiją J. Matulaitis dėstė vos pora metų. 1908 m. pasirodė kun. A. Wóycickio knyga: „Les ouvriers polonais“. Visuomet kuklus J. Matulaitis manė, kad geriau užleisti vietą naujam daktarui [26, 270].

Peterburgo dvasinės akademijos profesoriaus netenkino vien dėstymas Sankt Peterburge, sukauptas žinias jis siekė perduoti platesniems visuomenės sluoksniams, ir tai atsiskleidė per organizacinę veiklą Lietuvoje.

Socialiniai kursai Kaune

Nepaisant dėsčiusio profesoriaus ir dalies klausytojų tautybės, sociologijos kursas Peterburgo dvasinėje akademijoje ir Mogiliavo arkivyskupijos seminarijoje atitinka ne visus „lietuviškumo“ kriterijus. Studijų vieta – Peterburgas atspindėjo Rusijos imperijos akademinę politiką, o dėstomoji kalba – tuometinę Katalikų Bažnyčios tautinę sudėtį šiame regione. Anot T. Górskio, naujasis profesorius J. Matulaitis inauguracinę paskaitą tema „Bažnyčios mokymas apie nuosavybės teisę“ skaitė lotynų, kitas – lenkų kalba, paaiškinęs, kad „lotynų kalba čia nelabai tinka, nes yra mirusi kalba, o sociologija – dalykas, nagrinėjantis gyvus reikalus“ [7, 73]. Taip pat ir B. Čėsnys prisimena, kad naujasis profesorius „kalbėjo poliruota varšuviečių kalba, gražiau už daugelį tikrųjų lenkų“ [6, 108].

1909 m. sausio 16–17 d. (pagal senojo stiliaus kalendorių, galiojusį Rusijoje – sausio 2–3 d.) įvykę socialiniai kursai Kaune, prasidėję pamaldomis katedroje ir tęsęsi paskaitomis Liaudies namų salėje, jau buvo neabejotinai lietuviškas įvykis ir kalbos požiūriu. Kaip yra pastebėjusi istorikė G. Gustaitė, apie kursus pranešę žurnalai „Vienybė“ ir „Šaltinis“ nepraleido progos paminėti, kad „visi referatai ketinama skaityti lietuviškai“ [8, 67]. Anot istorikės, „dvi spaudos eilutės pranešė apie įvykį bažnyčios, visuomenės gyvenime, mūsų tautinio atgimimo istorijoje: pirmą sykį bažnyčia viešai prabilo socialiniais klausimais ir pirmą sykį viešai lietuviškai ne bažnyčioje“ [8]. Kursus atidarė vyskupas G. Cirtautas, jis prabilo lietuviškai ir pasidžiaugė gausiu dvasininkų dalyvavimu, paskaitos taip pat vyko lietuviškai

Lietuvoje anuo metu socialiniai klausimai mažai kam rūpėjo, o dvasininkų dalyvavimas visuomeniniame darbe visiems atrodė peiktinas dėl to, kad naujas, kiti juo piktinosi, o kai kam jis atrodė tiesiog pavojingas (išsamesnį komentarą žr. [27] literatūros sąraše). Daugiausia dėmesio skirta polemikai su socializmo ideologija, o tarp terminų „socialiniai“ ir „sociologiniai“ nedaug matyta skirtumų. Antai jau minėtoje „Vienybėje“ kursai anonsuoti taip: „Tuojaus po ateinančių Naujųjų metų (2 sausio) ketinama surengti sociologijoskursus arba paskaitas“ [8, 67].

Didžiąją kursų rengimo, paskaitų skaitymo darbų dalį nuveikė J. Matulaitis. 1908 m. sausio 30 d. laiške „Draugijos“ vyriausiajam redaktoriui A. Dambrauskui-Jakštui į prašymą padėti surengti socialinius kursus jis atsakė: „Su mielu noru patarnausiu Jums, kiek galėdamas“. Susirašinėjime su A. Dambrausku-Jakštu J. Matulaitis dėmesingai, įžvalgiai apsvarstydavo temas, pranešėjus, atlyginimą ir kitus dalykus. Patarė neatidėlioti prašymo išgauti valdžios leidimą kursams, būtinai išsirinkti sekretorių, nustatyti bilietų kainas, nedaryti skirtumo tarp klausytojų vyrų ir moterų, nusistatyti kursų trukmę, paskaitų skaičių per dieną, neišleisti iš akių apgarsinimo visuomenei ir t. t. Laiškuose kalbama apie Bažnyčios pažiūrų platumą, rūpinamasi, kad paskaitos „tikrai kitokių nuomonių žmonėms patiktų ir protingai išrodytų“ [8, 68]. J. Matulaičiui niekas nesutrukdė – nei nesveikata (išsamesnį komentarą žr. [30] literatūros sąraše), nors nuo vaikystės sirgo kaulų džiova, nei kokios kitos priežastys. Laiške jis rašė: „Aš neišpasakytai trokštu tų kursų; tiek metų nebuvęs Lietuvoje, tikiuosi atgaivysiąs tenai savo dvasią“ [8, 69].

Iš karto užsimota gana plačiai: numatyta 18 paskaitų, paskaitininkai ne tik lietuviai, bet ir lenkai, rusai, kursams numatyta data rugpjūčio pradžioje, o gegužės mėn. išsiuntinėti kvietimai [27, 25]. Neatsiradus reikalingo prelegentų skaičiaus, teko sumažinti pirmykštę programą prisitaikius prie kitų prelegentų pageidavimų. Iš 18 numatytų paskaitų į susiaurintą programą įtrauktos tik 9, kursų laikas sutrumpintas iki 3 dienų [24]. Planus teko koreguoti ir trečią kartą – galiausiai pranešimų liko tik 7, o paskaitos tilpo į 2 dienas. Po pamaldų ir vyskupo G. Cirtauto kalbos buvo pasiųsta telegrama popiežiui Pijui X ir gautas kursų darbų palaiminimas. Liaudies namų salėje pirmąją dieną susirinko 192 klausytojai, o kitą dieną – 237, neskaitant įleistųjų svečių, ypač Kauno darbininkų, kurie atėjo specialiai į J. Matulaičio paskaitą apie darbininkus [27, 26].

Pranešėjai ir nagrinėti klausimai

Kursuose 3 paskaitas skaitė J. Matulaitis: „Šių dienų socialinis klausimas“, „Miestų ir pramonės darbininkijos klausimas“ ir „Bažnyčia ir nuosavybė“. Kiti kursų paskaitininkai buvo: prof. J. Mačiulis-Maironis – tema „Krikščioniškos socialinės tvarkos mokslas pagal Leono XIII enciklikas“, prof. P. Būčys – „Bažnyčia ir sociologija“, kun. Just. Staugaitis – „Visuomenės labdarybės tvarkymas“. Kun. A. Kaupas negalėjo atvykti iš Amerikos, todėl jo paskaitą „Lietuvių išeivija Amerikoje“ perskaitė A. Dambrauskas-Jakštas [27, 26]. Taigi iš septynių paskaitų net penkias skaitė Peterburgo dvasinės akademijos profesoriai: J. Matulaitis, P. Būčys ir J. Mačiulis-Maironis.

Nors paskaitų ir lektorių sąrašas buvo gerokai sutrumpėjęs, skaityti pranešimai atspindi platų nagrinėjamų temų spektrą. J. Matulaitis davė klausytojams įvadą į socialinius klausimus, aptarė darbininkų ir nuosavybės problemas. (Prie šių pranešimų sugrįžtama vėlesniuose skyreliuose.) J. Mačiulis-Maironis supažindino su krikščioniškojo socialinio mokslo pagrindais [20] pagrįstai teigdamas, kad „Krikščioniškasis socialinis mokslas su Leono XIII enciklikomis tiktai prasideda“ [14, 283]. Iš tiesų, žiūrint iš dabarties perspektyvos, šis mokslas per daugiau nei šimtmetį sulaukė kitų popiežių palaikymo ir apėmė vis daugiau visuomeninio gyvenimo klausimų. Prof. P. Būčys nagrinėjo sociologijos ir katalikybės ryšį. Jo pranešime brėžiama aiški riba tarp sociologijos, dažnai katalikybei priešiškos ir ją kritikuojančios, bei Bažnyčios požiūrio į visuomenės problemas [3]. J. Staugaitis ir A. Kaupas ėmėsi labai praktiškų klausimų – labdaros organizacijų veiklos ir emigracijos.

Kauno socialiniai kursai, juose skaitytos paskaitos paskatino ne vieną dvasininką domėtis socialiniais klausimais, veikti socialinėje srityje laikantis krikščioniškojo mokslo. Darbščiausias šioje srityje buvo kun. Simanas Šultė (1876–1921), Liuveno ir Romos universitetų mokslų daktaras, uolus žemės reformos gynėjas. Kun. Kazimieras Paltarokas (1875–1958) parašė stambų veikalą „Socialis klausimas“, prel. Kazimieras Šaulys (1872–1964) išleido jo nuo 1909 m. Žemaičių kunigų seminarijoje skaitytą sociologijos kursą, pirmąjį lietuvišką sociologijos vadovėlį („Sociologija“, 1910) [27, 22].

Ką dėstė J. Matulaitis?

Skaitant dėstytų temų sąrašus ir pranešimus galima klausti, ką vis dėlto dėstė J. Matulaitis Peterburgo dvasinėje akademijoje? Dalykas, kaip žinia, buvo pavadintas „sociologija“. Priede pateiktame 32 temų sąraše matyti žodžiai: politika, religija, ekonomika, darbas, ūkis, visuomenė, valstybė, bendrasis gėris, teisė, nuosavybė, sąjungos, atlyginimas ir pan. Rašytinis J. Matulaičio palikimas, apimantis socialinę sritį, yra nedidelis – išlikę keletas spausdintų straipsnių (išsamesnį komentarą žr. [25] literatūros sąraše).

Šiandien bet kuriame sociologijos vadovėlyje teigiama, kad sociologija tiria visuomenę, jos struktūrą, socialinius sluoksnius, socialinius institutus [12, 16]. Ji užima gana ypatingą vietą šalia kitų socialinių ir nesocialinių mokslų. Juk visas žmogaus elgesys yra socialinis, t. y. žmogus viską daro tik kaip visuomenės atstovas. Vadinasi, sociologija ne tik aiškina, kaip yra sutvarkyta visuomenė bei atskirų grupių, grupių ir individų tarpusavio sąveika, bet ir visa žmonių gamybinė veikla, švietimas, sveikata, kariavimas, politika, kuri yra ne tik specialių mokslų – politologijos, medicinos, pedagogikos, ekonomikos ir t. t., – bet ir sociologijos tyrimo objektas [12, 17]. Šitokia plati sociologijos samprata galėtų paaiškinti platų J. Matulaičio nagrinėjamų klausimų ratą. Tačiau ar teisės, politologijos, ekonomikos temos buvo nagrinėjamos tik sociologiniu atžvilgiu? Atsakymas galėtų būti vienareikšmis – ne tik.

Pavyzdys būtų M. Reinio prisiminimai iš dėstomų paskaitų: „Prof. Matulevičius dėstė sociologijos teoretinę ir praktinę bei pritaikomąją dalį. Pritaikomojoje dalyje dėstė ir apie susirinkimų vedimą bei dalyvavimą juose. Ypač čia gyvai įstrigo viena be galo praktiška taisyklė: eik į susirinkimą visada tinkamai pasiruošęs, vadinasi, dienotvarkę išstudijavęs, kiekvieną jos punktą išnagrinėjęs, turėdamas savo nusistatymą, bei siūlymą.“ [23, 97] Dabartinis mokslas susirinkimų vedimą priskiria personalo vadybos disciplinai, ekonomikos mokslo šakai.

Galima įrodyti, kad J. Matulaitis buvo puikiai susipažinęs su ekonomikos mokslais (išsamesnį komentarą žr. [19] literatūros sąraše). Ekonomikos mokslo sričiai priklausančios temos iš sąrašo 2 priede: darbas kaip gamybos veiksnys, „Kuo ūkis skiriasi nuo kitų šakų ir kaip yra kitų įtaigojamas“, atlyginimo teorija. Valstybės teorija, į kurią įėję ir valstybės tikslo, kilmės, formų klausimai galėjo suteikti politologijos žinių. Dėstyta darbo, nuosavybės ir tarptautinė teisė. Taigi vietoj sociologijos studentai gavo platų įvadą į socialinius mokslus.

J. Matulaičio socialinio klausimo samprata

Kaip J. Matulaitis suprato savo laiką ir gebėjo pritaikyti teorines žinias socialiniams klausimams spręsti, matyti iš paskaitos, skaitytos per socialinius kursus Kaune – „Trumpas išaiškinimas šių dienų socialinio klausimo“ [17]. Socialinį klausimą J. Matulaitis lygina su „liga, yda visuomenės kūne“ [17, 328], nes neapima visų gyvenimo reiškinių, o tik tuos, kur pasireiškia liga, netvarka. Anot autoriaus, socialinis klausimas nėra kova su socializmu, nes socializmas yra tik pakraipa, savotiškai suprantanti socialinį klausimą ir savotiškai norinti jį išspręsti. Socialinis klausimas taip pat nėra vien tik darbininkų klausimas, apimantis jų teisingo atlyginimo reikalą. Be darbininkų, socialinis klausimas apima amatininkų, ūkininkų ir smulkiųjų pirklių klausimą, t. y. vadinamojo vidutinio luomo klausimą, žemesniųjų ir aukštesniųjų luomų moterų gyvenimą [17, 329], vargšų, netekusių sveikatos, senelių aprūpinimas, girtavimo ir palaidumo šalinimas, miestuose butų klausimas, emigracijos tvarkymas ir kt. Visi tie klausimai susiję ir sudaro bendrą socialinį klausimą [17, 330]. „Šių dienų socialinį klausimą galima pavadinti pažangos išdava. Ir beeinant žmonijai pažangos keliu, kaip kilo, taip ir kils visada visokie nauji socialiniai klausimai.“ [17, 338].

Socialinio klausimo, kaip jį suprato J. Matulaitis, centre (nors ir nevienintelis) – darbininkų klausimas, aprašytas straipsnyje „Miestų ir apskritai pramonijos darbininkų klausimas“ [18]. Autorius pabrėžia, kad darbininkų klausimo kilimo šaltinis yra priešingumas tarp ekonomiškojo principo ir etikos dėsnių [26, 272]. „Iš vienos pusės kapitalizmas žiūri į žmogų darbininką kaip į įrankį turtams gaminti, iš kitos gi – platina požiūrį, kad žmogus pats sau yra tikslas.“ [18, 370]. Ekonominis klausimas esąs, kaip suderinti santykį tarp darbo ir kapitalo. Etinis – darbininkų materialinė, teisinė, politinė, šeimyninė ir moralinė padėtis visuomenėje.

Privatinės nuosavybės klausimu J. Matulaitis skelbė kai kam atrodžiusią revoliucinę mintį, jog, reikalui esant, valstybė gali privatinę nuosavybę apriboti, kitaip ją paskirstyti [22; 27].

Paskaitų pobūdis – sociologija, etika ar teologija?

Iš pavyzdžių ir prisiminimų matyti, kad profesoriui labiausiai rūpėjo naujų visuomenės reiškinių suderinamumas su katalikybės idėjomis. P. Būčys tai komentuoja savo prisiminimuose: „J. Matulevičius buvo laimingas tiek, jog imdamas tyrinėti socialinius klausimus jis puikiai buvo išsispecializavęs dogmatikoje. (...) Taigi J. Matulevičiaus sociologijoje yra retas ir brangus suderinimas katalikų dogmatinės ortodoksijos su sveikąja pažanga.“ [4, 20]. J. Matulaitį domino teologija, būtent katalikų teologijos požiūris į socialinius reiškinius.

M. Wiśniewskis prisimena, kad „gynimas nuskriaustųjų buvo pagrindinis mūsų profesoriaus rūpestis. (...) Remdamasis Leonu XIII, kurio encikliką dažnai cituodavo, įrodinėjo, kad tokiose sunkiose sąlygose yra neįmanomas moralinis žmonių gyvenimas, jei jie neturi reikiamų materialinių gėrybių“ [27, 28]. „Tačiau jisai nesitenkino vien blogio pasmerkimu. Jis siekė net jo šaknų, paslėptų žmogiškoje prigimtyje, taip pat nurodė ir reformų priemones.“ [10, 114].

Jau minėtame straipsnyje „Trumpas išaiškinimas šių dienų socialinio klausimo“ autorius tiria socialinių ir tikėjimo klausimų ryšį ir cituoja sociologą P. G. F. le Play, kuris sako, kad socialinis klausimas išnyktų, jei visuomenė tvarkytųsi pagal Dievo įsakymus. Tačiau, anot J. Matulaičio, to neužtenka. Reikia, kad ne vien pavieniai asmenys, bet ir pati visuomenė, jos institucijos laikytųsi tiesos ir teisingumo dėsnių. Antra, tikėjimo tiesas reikia pritaikyti konkrečiam gyvenimui, o tai padaryti padeda socialinės ir ekonominės politikos mokslų išmanymas [17, 342].

Tačiau, anot J. Matulaičio, didžiausią įtaką visuomeninei raiškai turi krikščioniškasis mokymas apie žmogų. Socialinis klausimas žmonijos istorijoje iškilo, kai Kristaus mokslo veikiami žmonės suvokė, kas jie esą. Kristaus moksle pasireiškė nauja socialinė galybė, kuri griovė senąją tvarką, paremtą vergija, skelbė visų žmonių lygybę ir brolybę. Tiesa, Kristus nestojo kovon su viešpataujančiomis institucijomis, jų negriovė, nepaliko išbaigto visuomenės santykių plano, tačiau jis padarė daugiau – siekė iki žmogaus sielos gelmių, iki jo širdies ir sąžinės. Nuo čia jis pradėjo pasaulio keitimą, parodydamas jam idealą – vykdyti Dievo karalystę, tiesos, meilės ir brolybės viešpatavimą [17, 345].

Moralinė teologija apie visuomeninius reiškinius dabar vadinama socialiniu Bažnyčios mokymu. Antai ir J. Bukowiczius savo straipsnyje teigia, kad J. Matulaitis „dėstė naują discipliną – socialinį Bažnyčios mokslą“ [5]. Čia būtina pastebėti, kad socialinio Bažnyčios mokymo, o ne sociologijos paskaitų dėstymas, nereiškia, kad J. Matulaitis nenusimanė sociologijoje. Tačiau Dievo, kaip visuomeninių reiškinių veikėjo, įvedimas į mokslinį diskursą savaime virsta teologine disciplina. Anot tuometinio studento Z. Kalinowskio: „Sociologijos dėstymas buvo perteikiamas aiškiai, be reikalingo teoretinio balasto, lengvu stilium, pailiustruojama naujausiais to meto pavyzdžiais, apgaubtas artimo meile ir paremtas socialiniu Bažnyčios mokslu“ [10, 116]. L. Noreika savo prisiminimuose rašo: „Enciklikos jam buvo ne sausos formulės ir varžą rėmai, tik katalikiškojo socialinio mokslo pradai, kuriuos savo giliu protu ugdė toliau“ [21, 118].

Šie paskutiniai žodžiai – „ugdė toliau“ – paaiškina J. Matulaičio krikščioniškojo socialinio mokymo pobūdį. Jam socialinis Bažnyčios mokymas nebuvo vien Bažnyčios magisteriumo mokymas. Dabarties akimis žiūrint, J. Matulaičio gyvenamuoju laiku tebuvo išėjusi vienintelė enciklika socialiniais klausimais – „Rerum novarum“, o štai J. Matulaičio dėstytų dalykų sąrašas apima ir temas, apie kurias šioje enciklikoje neužsimenama. Remiantis M. Wiśniewskio prisiminimais, „tarsi būtume tada girdėję popiežių Pijaus XI ir XII balsą. Šiandien šie klausimai yra aiškūs, bet prieš 50 metų jie ne kartą mums jauniems studentams kėlė nusistebėjimą, o „seniams“ žadino aštrų pasipriešinimą“ [27, 28]. Taigi galima sutikti su D. Kuzmickaitės teiginiu, jog J. Matulaitis kūrė socialinio Bažnyčios mokymo dialektą, radusį savo vietą Katalikų Bažnyčioje ir visuomenės gyvenime [11].

Studentai prisimena, kad A. Wóycickio, pakeitusio J. Matulaitį 1910 m. rudenį, dėstyme jau nebebuvo to dogmatiškojo pagrindo, būdingo J. Matulaičiui. Tai puikiai suprantama, nes šis dėstytojas dėstęs jau „tikrąją“ sociologiją.

Išvados

Pirmoji Sociologijos katedra Rusijos imperijoje buvo įkurta 1907 m. Peterburgo dvasinėje akademijoje būtent lietuvių studentų ir profesorių iniciatyva. Jos įkūrimas buvo ankstesnisnei sociologijos katedra, įsteigta privačiame Peterburgo psichoneurologiniame institute, kurią Rusijos sociologijos istorikai datuoja 1911 m. (Nors privaloma disciplina Rusijoje sociologija pirmą kartą tapo kiek anksčiau – 1905 m. Peterburgo aukštojoje laisvojoje mokykloje.) Pirmasis Dvasinės akademijos Sociologijos katedros profesorius buvo lietuvis J. Matulaitis.

Peterburgo dvasinėje akademijoje 1907–1909 m sociologijos paskaitų klausė gausus būrys lietuvių, kurių susidomėjimas socialiniais mokslais turėjo didelės įtakos šių mokslų raidai Lietuvoje.

1909 m. įvykę socialiniai kursai Kaune, kurių vienas iš didžiausių organizatorių ir pranešėjų buvo J. Matulaitis, buvo pirmasis bandymas supažindinti visuomenę su sociologija lietuvių kalba. Po jų iškilo tokie sociologai kaip S. Šultė, K. Šaulys, K. Paltarokas ir P. Leonas.

Nepaisant akivaizdaus J. Matulaičio indėlio į sociologijos raidą (katedros vedėjo pareigos, studentų sudominimas, kursų organizavimas ir iniciatyvių asmenybių raiškos socialiniuose moksluose skatinimas), pats J. Matulaitis savo moksliniais interesais sociologas nebuvo. Savo įžvalgomis ir tarpdisciplininiu išmanymu jis kūrė naują mokslą, dabartiniais terminais vadinamą socialiniu Bažnyčios mokymu, iš esmės teologinę discipliną.

J. Matulaičio dėstytas socialinis mokymas pažiūrų ir nagrinėjamų temų platumu pralenkė popiežių mintį net keletu dešimtmečių ir yra aktualus iki šių dienų.

Gauta 2010 m. liepos 28 d.
Pateikta spaudai 2011 m. sausio 4 d.


Šaltiniai ir literatūra

1. Academia caesarea Romano – Catholica Ecclesiastica Petropolitana. Anno 1908–1909 Petrapoli, nr. 39.

2. Arkivyskupas Jurgis Matulevičius: straipsnių rinkinys. Sudarė Čibiras K. Marijampolė, 1933. 592 p.

3. Būčys, Pranciškus. Bažnyčia ir sociologija. Draugija, 1909, nr. 31–32, p. 270–281.

4. Būčys, Pranciškus. Bažnyčios ir tautos darbininkas. Arkivyskupas Jurgis Matulevičius: straipsnių rinkinys. Sudarė Čibiras K. Marijampolė, 1933, p. 14–38.

5. Bukowicz Jan. Bl. Jerzy Matulewicz w Sankt Petersburgu. LKMA metraštis,2004, t. 24, p. 375–385.

6. Čėsnys, Blažiejus. Atsiminimų šviesoje. Arkivyskupas Jurgis Matulevičius: straipsnių rinkinys. Sudarė Čibiras K. Marijampolė, 1933, p. 108–109.

7. Górski, Tadeusz. Palaimintasis Jurgis Matulaitis. Kaunas: MTCL, 2009. 542 p.

8. Gustaitė, Genovaitė. Sociališkieji kursai Kaune. Kultūros barai, 2000, nr. 4, p. 67–72

9. Kraniauskas, Liutauras. Lietuvos sociologijos istorijos bruožai I. Sociologija, 2000, nr. 3–4, p. 105–121.

10. Kučas, Antanas. Arkivyskupas Jurgis Matulaitis Matulevičius. Chicago, 1979. 594 p.

11. Kuzmickaitė, Daiva Kristina. Išeikite iš zakristijos. LKMA metraštis, 2004, t. 24, p. 421–433.

12. Leonavičius, Vylius. Sociologijos objektas. Sociologija: vadovėlis. Kaunas: VDU, 2004, 288 p.

13. Leonavičius, Juozas. Sociologija Lietuvos aukštojoje mokykloje tarpukario metais. Sociologija: praeitis ir dabartis: tarptautinės konferencijos pranešimų medžiaga, 1 knyga. Kaunas: Technologija, 1997, p. 164–167.

Anot Juozo Leonavičiaus, tarpukario metais Lietuvoje buvo įsteigtos kelios aukštosios mokyklos. 1920–1922 metais veikė Aukštieji kursai, kurie 1922 m. perorganizuoti į Lietuvos universitetą, o 1930 m. Lietuvos universitetas pavadintas Vytauto Didžiojo universitetu

14. Maculevičia, Jonas. Krikščioniškasis socialinės tvarkos mokslas pagal Leono XIII encyklikų. Draugija, 1909, nr. 31–32, p. 282–301.

15. Matulaitis, Jurgis. Užrašai. Vilnius: Aidai, 1998. 402 p.

16. Matulevičius, Jurgis. Bažnyčia ir nuosavybė. Draugija, 1909. nr. 31–32, p. 351–366.

17. Matulevičius, Jurgis. Trumpas išaiškinimas šių dienų socialinio klausimo. Draugija,1909, nr. 31–32, p. 327–350.

18. Matulevičius, Jurgis. Miestų ir apskritai pramonijos darbininkų klausimas. Draugija, 1909, nr. 31–32, p. 367–384.

19. Matulevicz, Jerzy. Listy litewskie. [Kompiuterinis atspaudas Lenkijos provincijos Marijonų archyve]. Sudarė Bukowicz J., Górski T. Warszawa, 2000.

1907 m. birželio mėn. 1 d. laiške Būčiui, prieš išvažiuodamas į Petrapilį, jis rašo: „Tuo tarpu skaitau ekonomiją.“ Ekonominių terminų gausu vėlesniuose jo laiškuose ir dienoraštyje. 1910 m. dienoraštyje: „Taip esi žmogus palinkęs savo ateitį nuo visokių netikėtų negandų apsaugoti, taip ima noras save nuo visokių nelaimių apdrausti, užhipotekuoti“. „Ar neturėtume stengtis visur įlįsti, įsibrukti, kur tik galima kas nors dėl Kristaus ir Jo Bažnyčios pasipelnyti...“ Ekonominių terminų gausu vėlesniuose jo laiškuose ir dienoraštyje. Ypač įdomu, kad daugelyje pavyzdžių ekonomikos terminai vartojami ne ūkiniams, o asmeniniams, socialiniams dalykams paaiškinti. Dar vienas pavyzdys. 1913 m. rugsėjo 29 d. būsimam Lietuvos ministrui pirmininkui, socialinių enciklikų vertėjui Leonui Bistrui jis rašo: „Man rodos, kad Tamstos abejojimai iš to pareina, kad Tamsta dar perdaug savimi gyveni, apie savo asmenį kaip apie kokią ašį sukinėj[a]si. Norėtum palyginant į kokį banką įdėti save ir gyvenimą, kad Tamstos „aš“ kuo daugiausiai palūkanų atneštų, norėtum save užhipotekuoti gerai ir apsaugoti, kad Tamstos „aš“ nežlugtų, kad koks prietykis neištiktų. Tai ir su turtais ne visuomet pavyksta net ir atsargiausiam. Nereikia bijotis rizikuoti Dievo garbei.“ Politinių priemonių panaudojimo pavyzdys randamas 1909 m. liepos mėn. 23 d. laiške Būčiui: „Pas kn. Dambrauską šį tą parašysiu apie vienuoles (...) – Žada boikotuoti vienuolynus, – tai ne suvartotojų krautuvės! – ne boikotais sutvarkom[e]“.

20. Mikšys, Algimantas. Maironio socialinės pažiūros. Iš Iš Lietuvos sociologijos istorijos: III knyga. Sudarė Vosiliūtė A. Vilnius: Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas, 2000, p. 148–163.

21. Noreika, Leonas. Atsiminimų šviesoje. Iš: Arkivyskupas Jurgis Matulevičius: straipsnių rinkinys. Sudarė Čibiras K. Marijampolė, 1933, p. 118–119.

22. Pruskus, Valdas. Socialinė katalikybė Lietuvoje. Vilnius: VGTU leidykla „Technika“, 2008. 391 p.

Pažiūras nuosavybės klausimu J. Matulaitis galėjo perimti iš savo Friburgo universiteto profesoriaus A. Weisso. Anot prof. V. Pruskaus, savo paskaitose Weissas rėmėsi G. Sorelio pažiūromis, kad darbininkai valstybės padedami galėtų išsinuomoti, o paskui įsigyti įmones.

23. Reinys, Mečislovas. Atsiminimų šviesoje. Iš: Arkivyskupas Jurgis Matulevičius: straipsnių rinkinys. Sudarė Čibiras K. Marijampolė, 1933, p. 96–100.

24. Šaulys, Kazimieras. Prie pradžios ir įvykdinimo socialinių lekcijų Kaune. Draugija, 1909, nr. 31–32, p. 264–269.

25. Tumas, Juozas. Atsiminimų šviesoje. Iš: Arkivyskupas Jurgis Matulevičius: straipsnių rinkinys. Sudarė Čibiras K. Marijampolė, 1933, p. 129–138.

Tarp J. Matulaičio straipsnių socialine tematika paminėtini šie: „Keli žodžiai mūsų Kunigėliams“. Dirva-Žinynas 6, nr. 4, 1903; „Demokracja Chreścijańska“, Podręczna Encyklopedia Kościelna, 1906, t. VII–VIII; 1908 m. „Draugijos“ nr. 13 yra D. Dumbrės knygos „Ar bus geriaus, kad socijalistai gaus viršų“ recenzija. 1909 m. „Draugijos“ 31–32 numeriuose paskelbti trys J. Matulaičio straipsniai: „Trumpas išaiškinimas šių dienų socialinio klausimo“ (tas pats straipsnis lenkų kalba išspausdintas 1911 m. laikraštyje „Rola“), „Bažnyčia ir nuosavybė“ (tai sutrumpintas vertimas, 1907 m. kursuose skaityto pranešimo „Chreścijańska teoria prawa własności“, pirmą kartą išspausdintas leidinyje „Kursa Społeczne“, 1907 m., pirmoji paskaita lotynų kalba – „Quid Ecclessia de iure proprietatis statuit?“, perskaityta Petrapilio Akademijoje yra minėtų paskaitų atitikmuo) ir „Miestų ir apskritai pramonijos darbininkų klausimas“. Be to, „Vadove“ 1911 m. nr. 32 yra straipsnis „Apie dvasiškąjį ganytojavimą miestuose“, 1913 m. nr. 62 – „Iš Amerikos lietuvių katalikų gyvenimo“.

Kodėl J. Matulaitis, to meto Rytų Europoje vienas geriausiai supratusių socialinius klausimus ir išmaniusių Bažnyčios socialinį mokymą, uždegęs kitus šia sritimi domėtis bei joje veikti, paliko tokį nedidelį rašytinį kraitį? Atsakymą randame J. Tumo-Vaižganto prisiminimuose: „Aš jį (...) paklausiau, kodėl turėdamas tokį aiškų protą, tokio didelio pasirengimo būdamas, neduoda mūsų literatūrai daugiau raštų. Atsakė, kad jis nesąs rašymo žmogus, rašyti jam esą labai sunku.“ Tačiau čia pat rašytojas išgiria jo iškalbą: „Jei būtų buvęs stenografas ir būtų ištisai užfiksavęs Dr. J. Matulevičiaus paskaitas, man rodės, nebūtų reikėję nė taisyti“ Už didžiąją dalį išlikusių J. Matulaičio straipsnių turėtume būti dėkingi kun. A. Dambrauskui Jakštui, kuris būdamas žurnalo „Draugija“ redaktorius, tų straipsnių tiesiog išprašė.

26. Vaišnora, Juozas. Arkivysk. J. Matulevičius ir darbininkų klausimas. Arkivyskupas Jurgis Matulevičius: straipsnių rinkinys. Sudarė Čibiras K. Marijampolė, 1933, p. 268–275.

27. Vaišnora Juozas. Arkiv. Jurgis Matulaitis sociologas. Tėvynės sargas, 1978, nr. 1, p. 3–26; nr. 2, p. 12–37.

Tarp straipsnių socialinėmis temomis, pasirodžiusių po 1905 m., autorius mini keletą nedidelės apimties raštų, pvz., kun. J. Bikino (D. Dumbrės. „Ar bus geriau, kai socialistai gaus viršų?“), kun. A. Kaupo „Socializmo silpnosios pusės“, ir „Evoliucija ne revoliucija“, kun. S. Šultės „Bažnyčia ir įvairios apolitiškosios ekonomijos teorijos“, kun. dr. A. Ivinskio „Socialistai', ir keletas straipsnių laikraščiuose.

1907 m. straipsnyje apie krikščioniškąją demokratiją J. Matulaitis rašė: „Krikščioniškoji demokratija siekia to, kad šalia ir virš privatinės nuosavybės būtų ir bendrinė nuosavybė: įmonių, valsčių, valstybės ir t. t. kad kiek galima, kapitalas derintųsi su darbu, kad darbo priemonės ir gaminiai priklausytų tiems, kurie dirba ir gamina.“

28. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Redakcinės tarybos pirm. Tumelis J. Vilnius: MELI, 2004, t. 5, p. 244.

29. Wiśniewski, Marjan. Atsiminimų šviesoje. Arkivyskupas Jurgis Matulevičius: straipsnių rinkinys. Sudarė Čibiras K. Marijampolė, 1933, p. 110–114.

30. Žastautaitė, Ona. Atsiminimai apie arkiv. Jurgį Matulaitį. Laivas, 1978, balandis, p. 11.

Mokytoja, istorikė Ona Žastautaitė prisiminė įdomią detalę apie J. Matulaitį Kaune vykusiuose socialiniuose kursuose: „Pirmą kartą mačiau arkivyskupą Jurgį Matulaitį 1909 m. sausio mėn. pradžioje, Kauno liaudies namuose surengtų socialinių kursų metu. Nors tada turėjau vos 16 metų ir tokioms rimtoms temoms nebuvau pasiruošusi, tačiau kun. profesoriaus Matulaičio vienos paskaitos turinį ir dabar prisimenu. (...) Man krito į akis, kad visos ilgos paskaitos metu kun. prof. Matulaitis nėra padaręs nė vieno staigesnio gesto, nors kalbėjo gyvai ir įtikinančiai; be to dešinę ranką išlaikė visai nejudindamas taip, tarsi ji būtų sutvarstyta. (...) Tam patikrinti dar tą pačią dieną pasitaikė labai gera proga: pas ponus Stanelius, kur lankydama „Saulės“ kursus gyvenau, apsilankė prelatas Mačiulevičius-Maironis, skaitęs sociologiniuose kursuose paskaitą. Iš garbingo svečio sužinojome, kad (...) kun. prof. Matulaitis neseniai turėjo skaudžią rankos operaciją ir dabar jo dešinė yra sugipsuota, tačiau, nežiūrint to, kalbėjo taip ramiai, su tokia giedria nuotaika, tartum būtų ką tik grįžęs iš malonių atostogų.“

31. Ермакович, Юлия Михайловна. Из истории Русской высшей школы обшевственных наук в Париже. Российская социология: Историко – социологические очерки.Москва: Российский гос. Гуманит. Ун-т, 1997, p. 170–179.

32. Козловский, Владимир Вячеславович. Дилемы дореволюционной российской социологии. Российская социология: Историко – социологические очерки. Sudarė Бороноев А. О., Козловский В. В. Москва: Российский гос. гуманит. Ун-т, 1997, p. 8–30.


Summary

Jurgis Matulaitis and Lithuanian Sociology in the Tsarist Russian Empire

The article explores the sources of the Lithuanian sociology in the Russian Empire in the first decade of the 20thcentury. It surveys the history of the emergence of sociology discipline in St. Petersburg’s Roman Catholic Spiritual Academy, where a number of Lithuanian studied, and the focus is on the academic activities and social thought of J. Matulaitis in 1907–1909. J. Matulaitis is known as the renovator or the founder of monasteries and as Bishop of Vilnius. In 1987, he was beatified by Pope John Paul II. This study aims to analyze, on the basis of the chronicle of Academy, articles on social issues in the magazine "Draugija" in 1909, memories of students and letters of G. Matulaitis, his contribution to the science of sociology.

The author of the article claims that the department of Sociology at the Academy of St. Petersburg was the first in the Russian Empire. It was founded by the initiative of Lithuanian students and professors, and its establishment in 1907 predated the department of sociology of the Private Institute of Psycho neurology dated to 1911 (first mentioned in historical researches of Russian scientists). The first professor of Sociology in the Academy was a Lithuanian, i. e. J. Matulaitis. His lectures on sociology made a significant impact on the development of social sciences in Lithuania.

The professors of the Academy J. Matulaitis, P. Būčys, Maironis, and others organized the Lithuanian social courses to the public in Kaunas in 1909, and such sociologists as S. Šulte, K. Šaulys, K. Paltarokas, who delivered lectures, became well-known specialists in this sphere.

In spite of J. Matulaitis’ obvious contribution to the evolution of Lithuanian sociology, he was not a sociologist. His insights and interdisciplinary knowledge helped him to create a new science, the so-called Christian Social Teaching. The thought and the attitudes of J. Matulaitis got ahead of the Pope’s thought even a few decades and are relevant to the present day.

Priedas

J. Matulaičio Peterburgo dvasinėje akademijoje dėstytų

1907/1908 ir 1908/1909 mokslo metų sociologijos paskaitų programa (pagal J. Vaišnorą)

  1. Kunigo visuomeninio – socialinio darbo būtinumas.
  2. Penkios dalys, sudarančios teoretinę sociologiją:
    1. Natūralūs ryšiai tarp šeimos ir visuomenės.
    2. Natūralinės visuomenės esmė (individai, šeima, klasė, visuomenė, žmonija).
    3. Politika: administracinė valstybės santvarka.
    4. Religija: Bažnyčia ir jos religinės institucijos.
    5. Ekonomija (teorija, surišta su praktika): siekimas pakelti bendrąją visuomeninę gerovę.
  3. Žmogaus santykis su išorinėmis gėrybėmis.
  4. Žmogaus darbas bendrai:
    1. Darbo rūšys.
    2. Gamta.
    3. Darbo tikslas.
    4. Darbas kaip gamybos veiksnys.
    5. Darbo produktyvumas ir paskatos gamyboje.
    6. Darbas įmonėse, technikoje.
    7. Darbo sutartys.
  5. Vertės teorija.
  6. Žmogus kaip visuomeninė asmenybė:
    1. Kokie impulsai sukuria žmonių visuomenę?
    2. Solidarumas, solidarizmas.
  7. Gėrybių kaita ir vertybių teorijos.
  8. Kuo ūkis skiriasi nuo kitų šakų ir kaip yra kitų įtaigojamas?
  9. Visuomenė (aptartis, visuomenės klasės, individai visuomenėje).
  10. Visuomenės sudedamosios dalys.
  11. Visuomenės padala.
  12. Kas yra bendrasis gėris?
  13. Visuomenės pagrindai: šeima (jos kilmė ir prigimtis, ji visuomenės ląstelė, vartotoja ir gamintoja).
  14. Valstybės teorija:
    1. Valstybės tikslas.
    2. Valstybės kilmė.
    3. Valstybių formos.
    4. Ar kruvina revoliucija pateisinama?
    5. Visuotinis balsavimas.
    6. Vargšų globa.
    7. Kokios yra klasių susidarymo priežastys?
    8. Rusų valstybė.
    9. Darbininkų įstatymai.
  15. Santykiai tarp valstybės ir Bažnyčios: netolerancijos reiškiniai.
  16. Mokyklų klausimas.
  17. Spaudos laisvė.
  18. Mirties bausmė.
  19. Tarptautinė teisė.
  20. Karas – taika: šių laikų teorija apie karą.
  21. Tautybė ir patriotizmas.
  22. 22. Nuosavybės teisė:
    1. Nuosavybės teisės teorijos.
    2. Santykis tarp privatinės ir bendrosios gerovės.
  23. Darbininkų sąjungos (tipai, religinis darbas jose, santvarka, darbininkų draugijų palaikymas ir propagavimas).
  24. Profesinės sąjungos.
  25. Streikas kaip apsigynimas ekonominėje kovoje.
  26. Kooperatyvai.
  27. Darbininkų klausimo išsprendimas.
  28. 1886 m. teisė.
  29. Tarptautiniai darbo įstatymai.
  30. Santykiai darbininko su fabrikantu.
  31. Darbininkų atlyginimas.
  32. Atlyginimo teorija.


Dalia Stražinskaitė – humanitarinių ir socialinių mokslų magistrė, Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Katalikų tikybos katedros asistentė; adresas: T. Ševčenkos g. 31, LT-03111 Vilnius; el. paštas: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai ; mokslinių interesų sritys – religijos sociologija, krikščioniškasis socialinis mokymas.